Živilė Oleinikaitė
5 kursas, 11 grupėMEDŽIAGŲ, NAUDOJAMŲ DANTIES VAINIKO KULTIES
ATKŪRIMUI, ADHEZIJOS SU STIKLO PLUOŠTO
KAIŠČIAIS PALYGINIMAS: ĮVERTINIMAS
SKENUOJANČIA ELEKTRONINE MIKROSKOPIJA
Baigiamasis magistro darbas
Darbo vadovas Dr. Gediminas Skirbutis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
ODONTOLOGIJOS FAKULTETAS
DANTŲ IR ŽANDIKAULIŲ ORTOPEDIJOS KLINIKA
MEDŽIAGŲ, NAUDOJAMŲDANTIES VAINIKO KULTIES ATKŪRIMUI, ADHEZIJOS SU STIKLO PLUOŠTO KAIŠČIAIS PALYGINIMAS: ĮVERTINIMAS SKENUOJANČIA
ELEKTRONINE MIKROSKOPIJA
Baigiamasis magistro darbas
Darbą atliko
magistrantas... Darbo vadovas... (parašas) (parašas)
Živilė Oleinikaitė, 5 kursas, grupė Dr. Gediminas Skirbutis
20....m. ... 20....m. ... (mėnuo, diena) (mėnuo, diena)
DARBAS ATLIKTAS DANTŲ IR ŽANDIKAULIŲ ORTOPEDIJOS KATEDROJE (KLINIKOJE, INSTITUTE)
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Medžiagų, naudojamų danties vainiko kulties atkūrimui, adhezijos su stiklo pluošto kaiščiais palyginimas: įvertinimas skenuojančia elektronine mikroskopija“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020 04 29 Živilė Oleinikaitė (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
2020-04 29 Gediminas Skirbutis (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE, INSTITUTE)
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(aprobacijos data ) (katedros (klinikos, instituto) vedėjo (-os) (vadovo (-ės)) (parašas) vardas, pavardė)
Baigiamojo darbo recenzentas
Elektroniniu laišku patvirtinu, o darbas bus pasirašytas pasibaigus karantino ir ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 pandemijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.
(vardas, pavardė) (parašas)
Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
KLINIKINIO - EKSPERIMENTINIO BAIGIAMOJO MAGISTRINIO DARBO VERTINIMOLENTELĖ
Įvertinimas:... Recenzentas: ...
(moksl. laipsnis, vardas pavardė) Recenzavimo data: ...
Eil .N r.
BMD dalys BMD vertinimo aspektai
BMD reikalavimų atitikimas ir įvertinimas Taip Iš dalies Ne 1
Santrauka (0,5 balo)
Ar santrauka informatyvi ir atitinka darbo turinį
bei reikalavimus? 0,2 0,1 0
2 Ar santrauka anglų kalba atitinka darbo turinį
bei reikalavimus? 0,2 0.1 0
3 Ar raktiniai žodžiai atitinka darbo esmę? 0,1 0 0
4 Įvadas, tikslas uždaviniai
(1 balas)
Ar darbo įvade pagrįstas temos naujumas,
aktualumas ir reikšmingumas? 0,4 0,2 0
5 Ar tinkamai ir aiškiai suformuluota problema, hipotezė, tikslas ir uždaviniai? 0,4 0,2 0 6 Ar tikslas ir uždaviniai tarpusavyje susiję? 0,2 0,1 0 7
Literatūros apžvalga (1,5 balo)
Ar pakankamas autoriaus susipažinimas su kitų
mokslininkų darbais Lietuvoje ir pasaulyje? 0,4 0,2 0 8
Ar tinkamai aptarti aktualiausi kitų
mokslininkų tyrimai, pateikti svarbiausi jų rezultatai ir išvados?
0,6 0,3 0
9
Ar apžvelgiama mokslinė literatūra yra pakankamai susijusi su darbe nagrinėjama problema?
0,2 0,1 0
10 Ar autoriaus sugebėjimas analizuoti ir sisteminti mokslinę literatūrą yra pakankamas? 0,3 0,1 0 11 Medžiaga ir
metodai (2 balai)
Ar išsamiai paaiškinta darbo tyrimo metodika,
ar ji tinkama iškeltam tikslui pasiekti? 0,6 0,3 0 12 Ar tinkamai sudarytos ir aprašytos imtys, tiriamosios grupės; ar tinkami buvo atrankos 0,6 0,3 0
kriterijai?
13
Ar tinkamai aprašytos kitos tyrimo medžiagos ir priemonės (anketos, vaistai, reagentai, įranga
ir pan.)? 0,4 0,2 0
14
Ar tinkamai aprašytos statistinės programos naudotos duomenų analizei, formulės, kriterijai, kuriais vadovautasi įvertinant statistinio patikimumo lygmenį?
0,4 0,2 0
15
Rezultatai (2 balai)
Ar tyrimų rezultatai išsamiai atsako į iškeltą
tikslą ir uždavinius? 0,4 0,2 0
16 Ar lentelių, paveikslų pateikimas atitinka
reikalavimus? 0,4 0,2 0
17 Ar lentelėse, paveiksluose ir tekste kartojasi
informacija? 0 0,2 0,4
18 Ar nurodytas duomenų statistinis reikšmingumas? 0,4 0,2 0 19 Ar tinkamai atlikta duomenų statistinė analizė? 0,4 0,2 0 20
Rezultatų aptarimas (1,5 balo)
Ar tinkamai įvertinti gauti rezultatai (jų svarba,
trūkumai) bei gautų duomenų patikimumas? 0,4 0,2 0 21 Ar tinkamai įvertintas gautų rezultatų santykis su kitų tyrėjų naujausiais duomenimis? 0,4 0,2 0 22 Ar autorius pateikia rezultatų interpretaciją? 0,4 0,2 0 23
Ar kartojasi duomenys, kurie buvo pateikti kituose skyriuose (įvade, literatūros apžvalgoje, rezultatuose)?
0 0,2 0,3
24
Išvados (0,5 balo)
Ar išvados atspindi baigiamojo darbo temą,
iškeltus tikslus ir uždavinius? 0,2 0,1 0
25 Ar išvados pagrįstos analizuojama medžiaga; ar atitinka tyrimų rezultatus ? 0,2 0,1 0
26 Ar išvados yra aiškios ir lakoniškos? 0,1 0,1 0
27
Literatūros sąrašas (1 balas)
Ar bibliografinis literatūros sąrašas sudarytas
pagal reikalavimus? 0,4 0,2 0
28
Ar literatūros sąrašo nuorodos į tekstą yra teisingos; ar teisingai ir tiksliai cituojami
literatūros šaltiniai? 0,2 0,1 0
29 Ar literatūros sąrašo mokslinis lygmuo
tinkamas moksliniam darbui? 0,2 0,1 0
30
Ar cituojami šaltiniai, ne senesni nei 10 metų, sudaro ne mažiau nei 70% šaltinių, o ne senesni kaip 5 metų – ne mažiau kaip 40%?
0,2 0,1 0
Papildomi skyriai, kurie gali padidinti surinktą balų skaičių
32
Praktinės rekomendaci
jos
Ar yra pasiūlytos praktinės rekomendacijos ir
ar jos susiję su gautais rezultatais? +0,4 +0,2 0
Bendri reikalavimai, kurių nesilaikymas mažina balų skaičių 33
Bendri reikalavimai
Ar pakankama darbo apimtis (be priedų) 15-20 psl. (-2 balai)
<15 psl. (-5 balai) 34 Ar darbo apimtis dirbtinai padidinta? -2 balai -1 balas
35 Ar darbo struktūra atitinka baigiamojo darbo
rengimo reikalavimus? -1 balas -2 balai
36 Ar darbas parašytas taisyklinga kalba, moksliškai, logiškai, lakoniškai? -0,5 balo -1 balas 37 Ar yra gramatinių, stiliaus,kompiuterinio raštingumo klaidų? -2 balai -1 balas
38 Ar tekstui būdingas nuoseklumas, vientisumas, struktūrinių dalių apimties subalansuotumas? -0,2 balo -0,5 balo 39 Plagiato kiekis darbe
>20% (nevert.
) 40
Ar turinys (skyrių, poskyrių pavadinimai ir puslapių numeracija) atitinka darbo struktūrą ir yra tikslus?
-0,2 balo -0,5 balo 41
Ar darbo dalių pavadinimai atitinka tekstą; ar yra logiškai ir taisyklingai išskirti skyrių ir poskyrių pavadinimai?
-0,2 balo -0,5 balo 42 Ar buvo gautas (jei buvo reikalingas) Bioetikos
komiteto leidimas? -1 balas
43 Ar yra (jei reikalingi) svarbiausių terminų ir santrumpų paaiškinimai? -0,2 balo -0,5 balo 44
Ar darbas apipavidalintas kokybiškai (spausdinimo, vaizdinės medžiagos, įrišimo kokybė)?
-0,2 balo -0,5 balo *Viso (maksimumas 10 balų):
*Pastaba: surinktų balų suma gali viršyti 10 balų.
TURINYS SANTRAUKA ... ...9 SUMMARY...10 SANTRUMPOS...11 ĮVADAS...12 1. LITERATŪROS APŽVALGA………...14
1.1 Endodontiškai gydytų dantų ypatumai...14
1.2 Likusių audinių įtaka restauracijos parinkimui...15
1.2.1 Likusių vainiko kietųjų audinių įtaka... ..15
1.2.2 Movos efektas...16
1.2.3 Likusių šaknies kietųjų audinių įtaka...17
1.3 Kaiščiai...18
1.3.1 Metaliniai kaiščiai...18
1.3.2 Nemetaliniai kaiščiai...19
1.4 Kulties atkūrimas...20
1.4.1 Amalgama...21
1.4.2 Derva modifikuotas stiklojonomeras...21
1.4.3 Kompozicinės dervos...22
2. MEDŽIAGA IR METODAI...24
2.1 Dantų pasirinkimas ir defekto paruošimas...24
2.2 Dantų endodontinis paruošimas...24
2.3 Kanalo paruošimas stiklo pluošto kaiščio cementavimui...24
2.4 Stiklo pluošto kaiščių cementavimas ir kulčių atkūrimas...25
2.5 Mėginių paruošimas...26 2.6 Statistinė analizė...26 3. REZULTATAI...27 4. DISKUSIJA...30 PADĖKA...32 IŠVADOS...33 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...34 LITERATŪRA...35 PRIEDAI...42
MEDŽIAGŲ, NAUDOJAMŲ DANTIES VAINIKO KULTIES ATKŪRIMUI, ADHEZIJOS SU STIKLO PLUOŠTO KAIŠČIAIS PALYGINIMAS: ĮVERTINIMAS SKENUOJANČIA
ELEKTRONINE MIKROSKOPIJA.
SANTRAUKA
Problemos aktualumas ir darbo tikslas: Endodontiškai gydytų dantų, su dideliu kietųjų audinių netekimu, atkūrimui neretai pirmo pasirinkimo variantas - į šaknį cementuojamas stiklo pluošto kaištis (SPK) ir tiesioginis kulties atkūrimas. Kultis gali būti atkuriama iš įvairių medžiagų – kompozitinių dervų, stiklo jonomerinių cementų, amalgamos - kurios skiriasi savo savybėmis. Populiariausios medžiagos – derviniai kompozitai. Vienas iš intrašakninių restauracijų komplikacijas įtakojančių veiksnių – kompozitinės dervos adhezija su SPK. Šio darbo tikslas - palyginti šviesoje kietėjančio kompozito ir dvigubo kietėjimo dervinio kompozito adheziją su SPK.
Medžiaga ir metodai: Dvidešimties centrinių kandžių, su didelių kietųjų audinių netekimu po endodontinės ertmės atvėrimo, kanalai buvo apdoroti mechaniškai ir chemiškai, užplombuoti gutaperčia. Pjezo gilintuvais išimta gutaperčia paliekant 4 mm viršūniniame trečdalyje, kalibraciniu grąžteliu kanalai išplatinti iki 1,4 mm. Išpreparuotos movos ir laipteliai. Dantys suskirstyti į 2 grupes pagal kulties atkūrimo medžiagas: A- 10-ies dantų kultys atkurtos šviesoje kietėjančiu „bulk fill“ kompozitu, B-10-ies dantų kultys atkurtos dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu. SPK įcementuoti į šaknis. Mėginiai gauti padarius pjūvį skersai išilginės vainiko ašies - 2 mm ir 4 mm nuo atkurto vainiko viršaus. Mėginiai tirti skenuojančiu elektroniniu mikroskopu (SEM), du vertintojai porų dydį ir kiekį įvertino balais nuo 0 iki 4. Statistinė analizė atlikta pritaikius Mann-Whitney, Spearman, Chi kvadrato testus (p<0,05).
Rezultatai: Grupėje A gauta statistiškai reikšmingai daugiau porų (p=0,03) nei grupėje B.
Išvados: Skirtingų medžiagų adhezija su SPK nevienoda. Dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi geresne adhezija su SPK nei šviesoje kietėjantis kompozitas.
Raktiniai žodžiai: Kulties atkūrimo medžiagos; šviesoje kietėjantis kompozitas; dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas; adhezija; stiklo pluošto kaištis
SUMMARY
Relevance of the problem and aim of the work: For restoration of endodontically treated teeth
with severe hard tissue loss, the first choice is often a glass fiber post (GFP) and direct core restoration. Various materials can be chosen for core restoration - composite resins, glass ionomer cements, amalgams - which differ in their properties. Most popular materials for core rebuild are composite resins. One of the factors that may have influence on complications of intracanal restorations is the adhesion of composite resin to GFP. Aim of this work - to compare adhesion of light cured composite and dual cured resin composite with GFP.
Materials and methods: Twenty central incisors were treated endodontically. Canals were
prepared with callibrating drills. Ferrule and shoulder were prepared. Teeth were divided into 2 groups according to the restoration materials (n=10): A- cores restored using light-cured bulk fill composite, B- cores restored using dual cured resin composite. GFP were cemented into roots. Samples were made by cutting across the longitudinal axis - 2 mm and 4 mm from the top, examined using SEM and evaluated by two assessors. Statistical analysis was performed using Mann-Whitney, Spearman, Chi-square tests (p <0.05).
Results: After restoration of core, group B showed statistically significantly more voids (p = 0.03)
than group A.
Conclusion: Adhesion of different materials to GFP is not the same. Dual-cured resin composite
has better adhesion to GFP than light-cured composite.
Key words: Core build-up materials; light cured composite; dual cure resin composite; adhesion;
SANTRUMPOS
SPK –stiklo pluošto kaištis. GFP – glass fiber post.
SEM – skenuojantis elektroninis mkroskopas. EDTA – etilendiamino-tetraacto rūgštis.
MOD ertmė – mezialinė-okliuzinė-distalinė ertmė. T.y. – tai yra.
CEJ – cemento-emalio jungtis. χ 2 - chi-kvadratas.
12
ĮVADAS
Endodontiškai gydytų dantų, netekusių didelio kiekio kietųjų audinių, atkūrimas dažnai reikalauja intrašakninio kaiščio ir kulties suformavimo. Įprastai, kai likusi nepažeista danties struktūra nepakankama vainikėlio retencijai, lieti metaliniai kaiščiai ir kultys buvo pirmo pasirinkimo restauracija. Tačiau ši konstrukcija dažnai užima daug laiko, pasižymi didesnėmis laboratorinio darbo ir medžiagų sąnaudomis, bei didesniu neištaisomų komplikacijų skaičiumi dėl gana didelio metalo ir dentino elatinių modulių skirtumo. Nepaisant didelio metalinių kaiščių atparumo lūžiams, stresas yra koncentruojamas šaknyje ir yra perduodamas apikalia kryptimi taip padidinant nepataisomų šaknų lūžių dažnumą [1].
Tuo tarpu SPK, kurių elastinis modulis panašus į dentino, paskirsto stresą išilgai šaknies ir sumažina riziką vertikaliems šaknų lūžiams įvykti. Komplikacijos, įvykusios dantyse, atkurtuose SPK yra vertinamos kaip palankesnės ir ištaisomos, tokios kaip – kohezinės, kohezinės/adhezinės kilmės lūžiai, įvykę kulties medžiagoje ir/ar kaištyje, nedideli danties struktūros pažeidimai, įbrėžimai ar įtrūkimai [1].
Po SPK cementavimo yra reikalingas kulties atkūrimas. Kulties atkūrimo medžiagos gali būti skirstomos pagal medžiagos rūšį į 3 pagrindines kategorijas: amalgama, kompozicinė derva ir derva modifikuoti stiklo jonomerai [2]. Taip pat šias medžiagas galima skirstyti pagal polimerizacijos būdą: šviesoje kietėjančios, savaime kietėjančios ar dvigubo kietėjimo [3]. Ideali medžiaga turėtų pasižymėti pakankamu atsparumu tempimo ir kompresinei jėgai, tam, kad atlaikytų kramtymo ir parafunkcines jėgas. Kompozitinės dervos yra vienos iš pagrindinių medžiagų, naudojamų kulties atkūrimui [4].
Pasirinkus SPK kaip alternatyvą lietiems metaliniams kaiščiams išvengiame nepataisomų komplikacijų, tačiau komplikacijų, tokių kaip kulties lūžis, kulties medžiagos atsicementavimas nuo kaiščio vis vien pasitaiko. Nors šios komplikacijos yra ištaisomos, tačiau reikalauja laiko ir neretai naujo kaiščio ar naujos vainikinės restauracijos [5].
Problema:
Atkuriant kultis kompozitinėmis dervomis, dėl sluoksniavimo metodikos, gali susidaryti mikropralaidumas, spalvos pakitimas, antrinis kariesas ties danties – kulties riba. Ištobulintos „bulk fill“ šviesoje kietėjančio kompozito, kuris buvo sukurtas dideliems galinių dantų defektams atstatyti išvengiant sluoksniavimo metodikos, bei dvigubo kietėjimo dervinio kompozito technologijos leidžia išvengti šių pakitimų, tačiau naudojant šias medžiagas gali susidaryti oro tarpai bei poros dėl technikos aplikuojant dervą taip pat medžiagos konsitencijos. Nors šios abi medžiagos
13 leidžia sutaupyti laiko jas aplikuojant ir kietintinant polimerizacine šviesa vienu žingsniu, išvengiant sluoksniavimo, dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu galima cementuoti SPK ir iškart atkurti kultį taip dar labiau supaprastinant procedūrą ir sumažinant laiko sąnaudas. Nepaisant šių privalumų, dvigubo kietėjimo dervinis cementas pasižymi mažesniu užpildo dalelių kiekiu, o tai gali turėti įtakos adhezijai su SPK.
Darbo tikslas
Įvertinti šviesoje kietėjančio kompozito ir dvigubo kietėjimo dervinio kompozito adheziją su SPK.
Darbo uždaviniai:
1. SEM pagalba įvertinti ir palyginti susidariusių porų dydį bei kiekį aplink SPK atkūrus kultis šviesoje kietėjančiu kompozitu bei dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu
2. Ištirti SEM ar susidarė poros pačioje kulties medžiagoje ir nustatyti jų ryšį tarp porų susidarymo aplink kaištį
3. Nustatyti, kuri medžiaga pasižymi geresne adhezija su SPK Hipotezė:
Šviesoje kietėjantis kompozitas ir dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi vienoda adhezija su SPK.
Darbo temos naujumas ir aktualumas:
Tai yra vienas iš nedaugelio darbų, tiriantis danties vainiko kulties atkūrimo medžiagų adheziją su SPK taikant tik skenuojančio elektroninio mikroskopo metodą. Temos aktualumą pagrindžia tai, kad SPK neretai yra pirmo pasirinkimo intrašakninė restauracija, o kulties atkūrimui ant SPK dažniausiai pasirenkamos kompozitinės dervos. Tam, kad būtų galima išvengti nesėkmių, komplikacijų bei sumažinti procedūros laiko sąnaudas išlaikant ar net pagerinant restauracijų kokybę bei prognozę, reikia įvertinti, kuri kompozitinė derva pasižymi geresne adhezija su SPK.
14
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Endodontiškai gydytų dantų savybės
Endodontinis gydymas yra viena dažniausiai atliekamų procedūrų odontologijoje, kuri yra reikalinga, kai pasireiškia negrįžtamas pulpitas, pulpa tampa nekrotinė, įvykus traumai arba kariesui pasiekus pulpos kamerą taip pat pasireiškus apikaliniams periodontitams. Endodontinio gydymo metu uždegimiški ir nekrotiniai pulpos audiniai bei mikroorganizmai yra pašalinami mechaniškai, naudojant rankinius ar mašininius instrumentus, ir chemiškai, naudojant irigacinius tirpalus, dažniausiai natrio hipochloritą bei etilendiamino - tetraacto rūgštį (EDTA).
Pasak studijų, endodontinio gydymo sėkmė svyruojanuo 89 iki 94% [6]. Tačiau dėl mechaninio ir cheminio kanalų paruošimo ši procedūra paveikia biologines, mechanines ir fizikines danties struktūrų savybes [7].
Visų pirma, pašalinus pulpą yra netenkama drėgmė ir sumažėja danties atsparumas taip pat padidėja imlumas lūžiams [7-9]. Antra, instrumentuojant kanalus, yra pašalinami neorganiniai komponentai ir kolegano matrica iš šakninio dentino. Kolageno matrica turi didelę įtaką dentino mechaninėms savybėms, o dėl kanalų paruošimo pasikeitusios kolageno fibrilių kryžminės jungtys gali privesti prie endodontiškai gydytų dantų trapumo ir jų lūžinėjimo [7]. Dentino struktūra yra vienas svarbiausių faktorių, padedančių paskirstyti funkcines jėgas ir susidariusį stresą [10]. Dentinas yra padengtas emaliu, jie yra stipriai susijungę per dentino-emalio jungtį ir sudaro puikią sistemą, kuri paskirsto kramtomąjį kruvį bei stresą periodonto raiščiui bei kaului [7]. Šios sistemos vientisumo praradimas atverinėjant endodontinę ertmę taip pat prisideda prie danties struktūros pokyčių, nes yra netenkami danties audiniai, suardoma emalio-dentino jungtis [7]. Be to, nors irigaciniai tirpalai yra būtini sėkmingam endodontiniam gydymui, jie taip pat gali būti susiję su dentino mechaniniais ir fizikiniais pokyčiais, jei yra naudojami per gausiai ar per didelių koncentracijų. Literatūros duomenimis, irigavimas natrio hipochloritu ar EDTA gali sumažinti šakninio dentino mikrokietumą, taip pat keičia tokias dentino savybes, kaip lenkimo jėga, elastinis modulis. Tyrimais įrodyta, kad EDTA ir vis labiau populiarėjanti editroninė rūgštis skatina dentino demineralizaciją. Kietiesiems audiniam atkurti naudojamos plombinės medžiagos neprilygsta dentino ir emalio savybėms, nesutampa jų elastiniai moduliai, polimerizacinis susitraukimas, deformacijos koeficientai ir kita. [7].
Kaip jau nemažai tyrimų įrodė, svarbiausi pasikeitimai dantų biomechanikoje yra priskiriami audinių netekimui tiek šakninėje, tiek vainikinėje srityje, o tai pabrėžia konservatyvaus gydymo svarbą atveriant endodontinę ertmę, platinant kanalus ir preparuojant kariesą [11].
15 1.2 Likusių audinių įtaka restauracijos parinkimui
Endodontiškai gydyti dantys turi blogesnį prognozės rodiklį, lyginant su gyvybingais dantimis, kuris tiesiogiai priklauso nuo likusių sveikų danties audinių kiekio [8,9]. Depulpuotų dantų atstatymas neretai yra iššūkis gydytojui, nes nėra vieningo sutarimo, koks atstatymo būdas būtų idealiausias [12].
Endodontiškai gydytų dantų nesėkmės dažniausiai yra ne endodontinio gydymo rezultatas, o netinkamai parinktų restauracijų ar periodonto sutrikimų pasekmė [12]. Labai svarbu parinkti tinkamą restauraciją, nes endodontiškai gydyto danties prognozė priklauso ne tik nuo sandarumo apikaliniame šaknies trečdalyje, bet ir nuo izoliacijos vainikinėje kanalo dalyje, kuri turėtų sumažinti burnos skysčių ir bakterijų pratekėjimą į periodonto audinius, o ją ir užtikrina vainikinė restauracija [12].
Tam, kad parinktume geriausią tinkamą restauraciją depulpuotiems dantims, prieš endodontinį gydymą turėtų būti įvertinama dantų atkūrimo galimybė, analizuojama okliuzija, periodonto būklė, biologinis plotis, danties vainikinė struktūra bei šaknies ir vainiko santykis. Taip pat, jei dantis tinkamas restauravimui, reikėtų apsvarstyti tinkamą restauravimo techniką, medžiagas, restauracijos tipą funkcijos ir estetikos atkūrimui [12].
Taigi, kiek įmanoma anksčiau, prieš restauruojant endodontiškai gydytus dantis, svarbu įvertinti likusių sveikų vainikinės ir šakninės danties dalių audinių kiekį.
1.2.1 Likusių vainiko kietųjų audinių įtaka
Tyrimų duomenimis, kietųjų audinių netekimas atverinėjant pulpos kamerą, sumažina mechaninę jėgą 5%, preparuojant medialinę-okliuzinę-distalinę (MOD) ertmę, mechaninė jėga sumažėja 63% , o preparuojant ertmę, kai pažeidžiamas vienas kraštinis volelis – 46% [13]. Atkurti atsparumą lūžiams dantyse su netektais kietaisiais audiniais yra tikras iššūkis.
Nuo netektų vainiko kietųjų audinių kiekio priklauso šakninių kaiščių reikalingumas. Kaiščiai naudojami suteikti retenciją kulties medžiagai ir atstatyti trūkstamus danties audinius. Autorė Peroz su bendraautoriaisapibrėžė penkias klases priklausomai nuo likusių vainiko sienelių skaičiaus: I klasė – dantys, turintys visas keturias likusias ašines vainiko sienelės, atverta
pulpos kamera.
II klasė – dantys, netekę vienos ertmės sienelės, mezio-okliuzinė ertmė arba disto-okliuzinė ertmė.
III klasės – dantys, turintys likusias dvi ertmės sieneles, mezialinė-okliuzinė-distalinė ertmė.
16 IV klasė – dantys, turintys vieną likusią ertmės sienelę, dažniausiai
bukalinę/vestibiulinę.
V klasė - dantys, neturintys likusių ertmės sienelių [14].
Minimalus likusių ertmės sienelių storis, reikalingas užtikrinti atsparumą funkcinei perkrovai, turėtų būti bent 1 mm. Esant plonesnėms sienelėms, vainiko preparavimas restauracijai būtų neįmanomas dėl visiško sienelių išploninimo ar net netekimo [14].
I klasei priklausančių dantų atstatymui kaištis nėra reikalingas, vainiko defektas gali būti atkuriamas įvairaus tipo restauracijomis: tiesioginėmis, netiesioginėmis.
II ir III klasei priklausančių dantų atstatymui, kai prarastos viena ar dvi ertmės sienelės, nebūtinai reikalingas kaištis, jei išlikęs pakankamas sveikų kietųjų audinių kiekis defekto atkūrimui restauracija. Autorių Steele ir Johnson atliktame in vitro tyrime gauti rezultatai, jog amalgama ar kompozitu atkurtose MOD ertmėse padidėjo atsparumas lūžiams. Nebuvo rasta reikšmingo skirtumo lyginant su dantimis, kuriuose tik išpreparuota įeiga į pulpos kamerą. Taip pat endodontiškai gydytus prieškrūminius dantis su MOD ertmėmis atkūrus adhezine restauracija, dentino surišimo sistemos stabilizavo dantis taip gerai, kad jų atsparumas lūžiams buvo beveik toks pat kaip intaktinių dantų. Taip pat priekinių dantų su proksimalinėmis ertmėmis cementavimas kaiščiais neparodė didenio atsparumo lūžiams [14].
IV klasei priklausančių dantų atstatymui, kai išlikusi viena ertmės sienelė, reikalingas kaištis, nes atkurta kultis neužtikrina pakankamo atsparumo lūžiams ir likęs audinių kiekis nėra pakankamas kulties retencijai. Priekiniuose dantyse dėl estetikos tinkamesnis yra SPK, o galiniuose dantyse gali būti naudojamas tiek metalinis, tiek SPK, atkūrus kultį, būtina netiesioginė restauracija [14].
V klasei priklausantiems dantims, kai nėra išlikusių ertmės sienelių, kaištis yra būtinas užtikrinti kulties retencijai. Dekoronuotuose dantyse didžiausią įtaką atsparumui lūžiams turi movos efektas, kurio dydis turėtų būti 1,5-2,5 mm, taip įtakos turi kaiščio ilgis bei dizainas [15].
1.2.2 Movos efektas
Mova, kuri aprašoma kaip vertikalus, 360 kampu dantį juosiantis dentino žiedas, besitęsiantis iki nupreparuoto danties laiptelio krašto yra laikoma vienu svarbiausių faktorių, pagerinančių danties mechaninį atsparumą [12,16, 17].
Mova užtikrina sustiprinimą likusiems vainiko kietiesiems audiniams veikiant okliuzinei perkrovai, lateralinėms jėgoms [7].
Movos efektas turi esminę reikšmę kalbant apie dantis, neturinčius išlikusių sveikų vainiko sienų. Tinkamai suformuota mova sumažina lūžių dažnumą endodontiškai gydytuose dantyse
17 susitiprindama išorinį danties paviršių ir išsklaidydama jėgas, kurios koncentruojasi siauriausiame danties krašte [14].
Nuo movos aukščio priklauso danties atsparumas lūžiams [18]. Optimaliausias movos aukštis turėtų būti 1,5 – 2 mm, kad būtų geresnis susikonsentravusio streso paskirstymas šaknies dentine ir šaknies-kaiščio paviršiui. [7]. 2017 m. vykdytame Ae- Ra Kim ir bendraautorių tyrime buvo siekta įvertinti dantų atsparumo lūžiams priklausomybę nuo movos aukščio. Dantys su skirtingu movos aukščiu buvo restauruoti metaliniais vainikėliais ir testuojami universalioje testavimo mašinoje. Geriausius rezultatus parodė dantys, atstatyti SPK ir 2 mm aukščio mova lyginant su dantimis, atstatytais 1 mm aukščio mova ar dantimis be SPK (rezultatai tarp grupių statistiškai reikšmingi) [18].
Movos dizianas taip pat tur įtakos atsparumui lūžiams. Ruošiant dantis kaiščiams siekiamybė yra sukurti 2 mm 360 kampu juosiantį dentino žiedą, tačiau tai ne visada yra įmanoma. Nikita Dua ir bendraautorių atlikto tyrimo rezultatuose atsispindi, tai, kad didžiausias atsparumas lūžiams sukuriamas suformuojant tolygiai juosiančią 2 mm movą, tačiau dantys su sukurta 2 mm mova tik skruostiniame paviršiuje parodė statistiškai geresnius rezultatus (p<0,05) nei dantys su tokia pat mova tik liežuviniame paviršiuje ar dantys be movos [19]. Taigi, net jei neįmanoma sukurti juosiančios movos, visvien reiktų išnaudoti, kiek galima kietųjų audinių sukurti movai bent skruostiniame paviršiuje.
Jei nepakanka vainiko audinių tinkamo aukščio movai suformuoti, turi būti taikomas ortodontinis vainiko ištraukimas arba klinikinio vainiko prailginimas [15, 20]. Atliktame tyrime dantys, kuriems po ortodontinio ištraukimo ar klinikinio vainiko prailginimo, buvo suformuojama mova parodė statistiškai didesnį (p<0,05) atsparumą lūžiams nei dantys, be movos. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp klinikinio vainiko prailginimo ar ortodontinio ištraukimo nebuvo užfiksuota (p>0,05) [20].
1.2.3 Likusių šaknies kietųjų audinių įtaka
Nemažiau svarbus nei likusių vainiko kietųjų audinių kiekis yra likusios šaknies kiekis. Šaknies-vainiko santykis 1:1 yra laikomas mažiausiu priimtinu šoninėms jėgoms pasipriešinti, kai yra sveikas periodontas ir taisyklinga okliuzija. Ilgalaikėje perspektyvoje dantis su nepalankiu šaknies-vainiko santykiu dėl sumažėjusio alveolinio kaulo palaikymo gali lemti padidėjusį danties paslankumą, periodonto sutrikimus [15].
Taip pat svarbu ruošiant ložę SPK išsaugoti kiek įmanoma daugiau šakninio dentino, saikingai platinti kanalus kalibruojant juos grąžteliais.
18 1.3 Kaiščiai
Endodontiškai gydyti dantys dažniausiai pasižymi dideliu vainiko audinių praradimu, todėl jų anatomijai ir funkcijai atstatyti bei retencijai užtikrinti - naudojama kulties-kaiščio sistema 21]. Kulties-kaiščio sistema apsaugo endodontiškai gydytus dantis nuo mikroorganizmų ir organinių skysčių patekimo į kanalus bei sustiprina vainikinę danties dalį ir suteikia atramą galutinei restauracijai [9]. Kitavertus, dantis yra susilpninamas, jei per daug dentino yra išpreparuojama tam, kad būtų įdėtas didesnio diametro kaištis [22]. Sprendimas endodontiškai gydytuose dantyse naudoti kaiščius turėtų būti priimtas įvertinus likusiųjų kietųjų audinių kiekį, danties anatominės pozicijos, funkcinės apkrovos, tenkančios dančiui ir estetinių reikalavimų [22].
Kaiščiai gali būti skirstomi į metalinius ir nemetalinius. Metaliniai kaiščiai gali būti standartiniai ar individualūs taip pat pasyvūs, kurie nesiliečia prie šaknies sienelių ir yra tvirtinami cementu bei aktyvūs, kurių tvirtinimąsi kanale garantuoja sriegiai, mechaniškai besiliečiantys su dentinu. Metaliniai kaiščiai gali būti gaminami iš tauriųjų metalų (aukso-platinos, sidabro-paladžio ir kt.) bei netauriųjų metalų (chromo-kobalto, chromo-nikelio, nerūdijančio plieno) [23]. Nemetaliniai kaiščiai gali būti: stiklo pluoštu sustiprinti kompozitiniai kaiščiai, anglies pluošto kaiščiai, kvarco pluošto kaiščiai, silikono pluošto kaiščiai, keramikiniai cirkonio oksido kaiščiai. [24-26]
1.3.1 Metaliniai kaiščiai
Vieni iš seniausiai ir ilgiausiai naudojamų kaiščių yra lieti ir standartiniai metaliniai kaiščiai [8]. Dar iki 1980 m. lieti metaliniai kaiščiai ir kultys buvo optimaliausias pasirinkimas endodontiškai gydytiems dantims atkurti [22].
Metaliniai kaiščiai turi privalumą - užtikrina gerą retenciją šaknyje dėl metalinių sriegių [8]. Individualūs metaliniai kaiščiai puikiai atitinka kanalo diametrą visuose jo trečdaliuose, nes jie pagaminti pagal individualų kanalo atspaudą. Tačiau šie kaiščiai užtikrina tik frikcinę retenciją kanale, o šakniai yra pavojingi, neretai sukeldami įskilimus ar net lūžius dėl skirtingo metalo lydinio ir dentino elastingumo modulio [27]. Kaiščio standumas turėtų būti toks pat arba kuo panašesnis į dentino, kad okliuzinės jėgos būtų paskirstytos tolygiai išilgai visam šaknies ilgiui [28]. Metaliniai kaiščiai yra kieti, dėl to generuoja didelį stresą dentino-kaiščio jungties paviršiuje dėl savo ir dentino elastingumo modulių skirtumo (titanas – 110 GPa, auksas – 95 GPa, nerūdijantis plienas – 200 GPa, dentinas – 18,6 GPa) [29]. Jų naudojimas šiuolaikinėje odontolgijoje taip pat mažėja ir dėl estetinių priežąsčių - metaliniai kaiščiai yra opakiški, pilkos spalvos ir gali persišviesti per keramikines
19 restauracijas, tai pacientams yra didžiulis minusas [8]. Taip pat šaknies restauravimas metaliniais kaiščiais užima žymiai daugiau laiko, nes tam reikalingas laboratorinis etapas, prieš kurį dar reikia nuimti šaknies kanalo atspaudą arba tiesioginiu būdu išmodeliuoti kaištį-kultį [22, 29]. Taip pat įtakos turi kaina – metaliniai individualūs kaiščiai yra brangesni nei standartiniai nemetaliniai [29]. Maža to, metalų lydinys, turėdamas kontaktą su burnos ertmės fiziologiniais skysčiais, gali koroduoti ir taip keisti savo savybes taip pat tam tikri metalų lydiniai gali alergizuoti [30].
Svarbiausias faktorius, dėl kurio mažėja metaliniui kaiščių naudojimas, tai dėl skirtingo dentino ir metalo elastingumo modulių susikoncentravęs per didelis funkcinis stresas apie kaištį, sukeliantis katastrofiškas komplikacijas, kurios nebegali būti ištaisomos ir dantis turi būti pašalinamas [31, 32]. Studijos rado, jog po tokių komplikacijų 4-7% atvėjų dantims reikalingas pašalinimas [33].
1.3.2 Nemetaliniai kaiščiai
Nemetaliniai kaiščiai tampa vis dažnesniu gydytojų pasirinkimu lyginant su metaliniais kaiščiais endodontiškai gydytuose dantyse, vis didesni reikalavimai estetikai ir geresnių fizikinių savybių siekimas lėmė dažnesnį nemetalinių kaiščių naudojimą [22].
Būtent SPK tapo tokie populiarūs dėl pageidaujamų biomechaninių savybių [8]. SPK pasižymi žemu elastingumo moduliu (20 GPa), kuris yra panašus į dentino (18,6 GPa), tai leidžia kaiščiui tolygiai šaknies ilgiui paskirstyti stresą ir užkirsti kelią šaknų lūžiams [8, 31, 34]. Nors metaliniai kaiščiai pasižymi geresne retencija šaknyje dėl sriegių ir geometrinės adaptacijos, tačiau atsparumas lūžiams yra svarbesnė savybė nei retencija, nes kaiščiui atsicementavus, jį galima vėl įcementuoti, o jei lūžta šaknis, dantį ne visada galima atkurti [8]. Be to, naudojant dervinį cementą ar dervinį cementą savyje turintį suriškiklį padidėja maksimalus tempimo streso slenkstis, reikalingas įvykti komplikacijai tarp kaiščio ir šaknies kanalo dentino, o tai pagerina atsparumą lūžiams endodontiškai gydytuose dantyse [35]. Taip pat SPK cementavimas adhezine sistema gali žymiai sumažinti mikropralaidumą, nors surišimo kokybė gali sumažėti apikalinėje kanalo dalyje. Be viso to, kadangi SPK yra dervų, kurių yra ir cemente, kaiščio retencija dar labiau padidėja [36]. SPK pasižymi didesniu pralaidumu šviesai, todėl nekeičia restauracijų spalvos [37].
Nors SPK visur aprašomi kaip pasižymintys dideliu suderinamumu su dentinu, tačiau tai nereiškia, jog juos naudojant nesusiduriama su komplikacijomis.
2016m. Kiran Kulkarni su bendraautoriais atliko tyrimą, kuriame siekė identifikuoti komplikacijų rūšis ir jų dažnumą dantyse, atstatytuose SPK taikant statinį krūvį. Daugiausia nesėkmių – 55% , susijusių su SPK, buvo nustatyta esant susijusios su surišimo praradimu. Surišimas gali būti
20 prarandamas tarp kaiščio ir cemento paviršiaus, cemento-dentino paviršiaus ar pačios cemento dalelės tarpusavyje gali nesusijungti, t.y.gali susiformuoti poros. Dažniausiai pasitaiko adhezijos prardimas tarp kaiščio ir cemento. Kaičio-cemento adhezijos praradimas dažniausiai priskiriamas sunkiam kryžminės struktūros epoksidinės dervos, kuri yra SPK sudedamoji dalis, susijungimui su metakrilatu, esančiu derviniame cemente. Taip pat kaiščio atsicementavimą gali lemti dėl vandens sorbcijos, skirtingo kulties, dentino, kaiščio šiluminio plėtimosi ar funkcinės perkrovos žandikaulių judesių metu pasikeitusios fizikinės savybės, tokios kaip elastingumo modulis ar lenkimo jėga [37].
Kita dažna komplikacija – 25% atvejų - kulties lūžis. Manoma, jog dėl to, kad kaiščiai gaminami pramoniniu būdu, juose dėl gamybos metu vykdomos intensyvios polimerizacijos, lieka atitinkamai nedaug laisvų dervos dalelių, kurios sąveikauja su cheminėmis dalelėmis, esančiomis dervinio cemento ar kompozito sudėtyje [37].
20% tiriamųjų dantų lūžo kaištis, tai būtų galima priskirti mažesniam SPK standumui nei metalinių kaiščių [37].
Apibendrinant galima teigti, jog cementavimui pasirinkus SPK vietoj metalinių kaiščių komplikacijų neišvengsime, tačiau pasitaikys mažiau vertikalių lūžių a horizontalių lūžių apikalniame trečdalyje, kurie yra neištaisomi.
1.4 Kulties atkūrimas
Dantims su dideliu kietųjų audinių netekimu atkurti, reikalingas kaištis, o užtikrinti galutinės restauracijos retencijai taip pat ir kultis [38]. Po biomechaninių pasikeitimų, susijusių su endodontinu gydymu, šaknies-kaiščio-kulties sistemos atsparumas lūžiams yra labai svarbus palaikant restauracijos mechaninį stabilumą [39]. Pagrindinės kulties funkcijos – stabilizuoti likusią danties struktūrą, suteikti atramą galutinei restauracijai, sumažinti jautrumą, užtikrinti vainikinės danties dalies sandarumą, kad į kanalus nepatektų bakterijos [3, 40].
Kulties atstatymo medžiagos buvo plačiai naudojamos paskutinius dvidešimt metų ir ypač dažnai po standartinių kaiščių cementavimo endodontiškai gydytuose dantyse. Kulties atkūrimo medžiagos gali būti skirstomos pagal medžiagos rūšį į 3 pagrindines kategorijas: amalgama, kompozicinė derva ir derva modifikuoti stiklo jonomerai [2]. Taip pat jas galima skirstyti pagal polimerizacijos būdą: šviesoje kietėjančios, savaime kietėjančios ar dvigubo kietėjimo [3]. Jos priklauso skirtingoms medžiagų grupėms pagal savo sudėtį ir tarpusavyje skiriasi savo savybėmis: stiprumu, standumu, polimerizaciniu susitraukimu, dėvėjimosi laipsniu, adhezija prie skirtingų medžiagų restauracijų ir kitomis, kas lemia galutinės restauracijos prognozę [41]. Standartinių kaiščių
21 naudojimas su amalgama, kompozitine derva ar stiklo jonomeru plačiai paplito dėl mažesnio procedūros laiko, paprastesnio medžiagų naudojimo bei mažesnės kainos lyginant su lietais kaiščiais ir kultimis [42]. Kulties atkūrimo medžiagos turi pasižymėti palankiomis fizikinėmis savybėmis, kad padidintų atsparumą kramtomosioms jėgoms bei savybių ir struktūros panašumu į dentino [3, 39].
1.4.1 Amalgama
Šiuolaikėje odontologijoje amalgamos naudojimas yra labai apribotas, ji uždrausta Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Tačiau kai kuriose šalyse amalgama vis dar yra naudojama, pavyzdžiui pasak Amerikos odontologų asociacijos (ADA) Amerikoje kiekvienais metais atliekama apie 100 milijonų amalgamos restauracijų [43].
Pagrindinė amalgamos restauracijų naudojimo apribojimų priežastis – gyvsidabro išsiskyrimas ir patekimas į kraują ir šlapimą, nors tyrimų duomenimis tai neturi klinikinės svarbos taip pat amalgamos nesuderinamumas su kitomis metalinėmis restauracijomis esančiomis burnoje [44]. Be to amalgamos spalva yra neestetiška, amalgama pasižymi dideliu šiluminio plėtimosi koeficientu, dėl kurio dantis ar galutinė restauracija gali skilti o dėl reliatyviai lėto amalgamos stingimo kulties preparavimas turi būti atidėtas [45].
Tačiau amalgama turi ir privalumų. Girish Kumar ir bendraautorių atliktame tyrime amalgama parodė aukščiausią elastingumo modulį lyginant su kompozitine derva ir derva modifikuotu stiklo jonomeru. Taip pat taikant ciklinę apkrovą amalgama deformavosi mažiau, pademonstravo mažesnį kraštinį pralaidumą ir koncentravo mažesnį stresą į danties struktūrą nei kompozitinė derva [45].
Dėl amalgamos bakteriostatinių savybių, žemos kainos ir manipuliavimo paprastumo ji vis dar yra naudojama. Pažanga ir vystymasis amalgamos gamyboje bei naujos amalgamos su danties struktūra surišimo idėjos padeda užtikrinti tai, kad amalgama vis dar išlieka naudojama medžiaga kultims atkurti galiniuose dantyse [45].
1.4.2 Derva modifikuotas stiklojonomeras
Derva modifikuoti stiklojonomerai turi daug privalumų , tokių kaip panašų šiluminį plėtimąsi į danties struktūros, nedidelį mikropralaidumą, cheminį surišimą su danties struktūra ir fluoridų išskyrimą [46]. Taip pat derva modifikuotos stiklojonomerinės medžiagos kietėja greitai, tiek chemiškai, tiek polimerizuojant šviesa, tai leidžia iškart atlikti restauracijos apdailą išlaikant geras mechanines savybes. Tačiau tyrimų duomenimis derva modifikuoti stiklojonomerai pasižymi
22 didesniu polimerizaciniu susitraukimu lyginant su įprastomis stiklojonomeriniėmis medžiagomis, mažesniu tvirtumu lyginant su kompozitais ir stiprumu mažesniu nei danties struktūros, tai yra didžiausias derva modifikuotų stiklo jonomerinių medžiagų trūkumas. Taip pat šios medžiagos nepasižymi geru pralaidumu šviesai [47]. Mechaninės savybės, tokios kaip kompresinė jėga yra nepakankamos naudoti derva modifikuotą stiklojonomerą didelį stresą koncentruojančiose vietose [47]. Taip pat pasak kai kurių tyrimų, derva modifikuoti stiklojonomerai nėra tinkami kulties atkūrimui ant kaiščio [48]. Maišomas derva modifikuotas stiklojonomeras sudaro daugiau porų, kurios turi įtakos klinikinei sėkmei [46].
1.4.3 Kompozicinės dervos
Kompozitinės dervos yra viena populiariausių medžiagų, naudojamų kultims atkurti po SPK cementavimo [47]. Pažangios adhezinės SPK cementavimo ir kulties atkūrimo sistemos leidžia pasiekti puikių rezultatų. Dabar rinkoje yra įvairaus tipo kompozitinių dervų tinkančių kulties atstatymui – monohibridiniai kompozitai, „flow“ kompozitai, „bulk-fill“ medžiagos, derviniai kompozitai [49]. Medžiagos, kuriomis atkuriamos kultys turi pasižymėti tinkamomis fizikinėmis savybėmis, kad palengvintų pasipriešinimą kramtymo metu susidarančioms jėgoms [50].
Susidomėjimą kelią ne taip seniai pasirodžiusios „bulk-fill“ medžiagos, kurias galima dėti storais 4-5 mm sluoksniais ir kietinti vienu etapu [50]. Gamintojai teigia, jog šie kompozitai pasižymi mažesniu susitraukimo koeficientu, žemesniu polimerizacijos susitraukimo stresu ir didesniu medžiagos permatomumu, kuris sudaro galimybę polimerizacinei šviesai patekti į gilesnius sluoksnius, o tai sudaro sąlygas vienu etapu kietinti iki 5 mm sluoksnio kompozitinės medžiagos. Taip pat „bulk-fill“ kompozitai užkerta kelią porų susidarymui ir paviršių užsiteršimui tarp atskirų sluoksnių. Šių medžiagų sudėtis leidžia reguliuoti polimerizacinę reakciją naudojant stresą mažinančius monomerus, reaktyvesnius fotoiniciatorius [50].
Kita plačiai naudojama kompozitinė derva – dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas Šios „2 in 1“ medžiagos naudojimas turi daug privalumų. Ta pačia medžiaga galima įcementuoti kaištį ir atstatyti kultį, tai sutrumpina kulties atkūrimą, nes papildomai nereikia mikroaplikatoriumi pašalinti cemento pertekliaus, kad veliau būtų galima dėti kompozitą. Taip pat monoblokinė adhezijos sąsaja tarp dentino, kaiščio ir vainikėlio gali sukurti restauraciją su ilgalaike prognoze ir dideliu atsparumu lūžiams [39]. Be to kulties atkūrimui galima panaudoti iš anksto paruoštas plastikines matricas, kurias reikia prisitaikyti prie danties. Tai gali pagerinti medžiagos adaptaciją prie SPK. Medžiagos homogeniškumas ir adhezyvo vientisumas aplink kaištį ir medžiagą turi didelę svarbą galutinės restauracijos ilgaamžiškumui [41]. Dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas sudaro sąlygas
23 su formuoti kultį vienu storu sluoksniu dėl savo sudėties galimybių kietėti ne tik polimerizacinėje šviesoje bet chemiškai [51]. Taip pat tyrimais įrodyta, jog dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi ne prastesne kraštine adaptacija nei šviesa kietinamas kompozitas [52].
Kaip jau minėta, klinikinėje praktikoje pasitaiko ne tik komplikacijų, susijusių su kaiščiais, bet ir su kultimis. Kulties lūžis yra laikomas grįžtama komplikacija, ją galima atstatyti, tačiau procedūra užima laiko ir gali reikėti esamą kaištį pakeisti nauju. Atkuriant kultį labai svarbu užtikrinti kulties medžiagos adheziją su SPK. Sujungimas turi būti be jokių netolygumų tarp šių dviejų dalių ir kaiščio ilgis vainikinėje dalyje turėtų būti pakankamas, kad atlaikytų okliuzinį stresą [49]. Kad pasiektume tinkamą integraciją tarp kaiščio ir kulties medžiagos, kaiščio nupjovimas tampa svarbiu žingsniu [41]. Prieš cementuojant kaištį, jis turi būti pamatuojamas kanale ir nupjautas taip, kad kaiščio paviršius neatsidengtų atkūrus kultį. Kaiščio atsidengimas burnos ertmėje įtakoja dervos degradaciją, o po to seka kaiščio mechaninių savybių sipnėjimas. Klinikinėje praktikoje yra 3 būdai nupjaut kaištį: karburundiniu disku, deimantiniu disku ar žirklėmis. Tačiau įrodyta, jog kaiščio struktūra ir homogeniškumas pasikeičia mažiausiai nupjovus jį deimantiniu disku. Jei kaištis praranda ir išorinę, ir vidinę integraciją, sujungimas tarp kaiščio ir kompozitinės dervos bus mažiau vienodas, bus nesusijungusių vietų ir dėl to padidės atramos lūžio tikimybė [49]. Medžiagos homogeniškumas ir adhezyvo vientisumas aplink kaištį ir medžiagą turi didelę svarbą galurtinės restauracijos ilgaamžiškumui. Porų atsiradimas tiek aplink SPK, tiek pačioje medžiagoje neigiamai veikia atramos stiprumą ir didina kulties lūžio riziką funkcijos metu. Poros, atsiradusios kulties medžiagoje, dažnai yra vertinamos kaip neturinčios įtakos restauracijos nesėkmei. Tačiau mažų fragmentų atkibimas nuo kulties medžiagos, gali pakeisti atramos formą ar profilį, o tai mažina vainikėlio retenciją [49].
24
2. MEDŽIAGA IR METODAI
2.1 Dantų pasirinkimas ir defekto paruošimas
Šiam eksperimentiniam tyrimui buvo gautas bioetikos leidimas (Priedas Nr.1). Tyrimui buvo surinkti 20 išrautų centrinių viršutinio žandikaulio kandžių. Dantys buvo intaktiniai, išrauti dėl periodontologinių ligų, nepažeisti karieso, negydyti endodontiškai, neplombuoti. Dantys buvo pasirinkti kiek galima vienodesni pagal jų šaknų ilgį ir vainiko dydį. Visi dantys buvo laikomi fiziologiniame tirpale neilgiau 3 mėnesių. Defektas buvo išpreparuotas imituojant endodontinę ertmę (Priedas Nr.2), pagal autorę Peroz – V klasė. Atvėrus endodontinę ertmę ir paruošus defektą, išmatuoti darbiniai ilgiai, kurių vidurkis 18,75 mm.
2.2 Dantų endodontinis paruošimas
Kanalai buvo paruošti mechaniškai, naudojant rankinius K-file instrumentus ir mašininius Protaper Universal instrumentus (Dentsply Maillefer, Ballaigues, Switzerland) vadovaujantis ISO rekomendacija pagal tokią seką :#10 ---> #15 ---> #20 ---> SX ---> S1 ---> ---> S2 ---> F1 ---> F2 ---> F3 ---> F4 ---> F5 ---> #60 taip pat ir apdoroti mechaniškai po kiekvieno instrumento iriguojant 2,5% natrio hipochlorito tirpalu, rekapituliuojant #15 K-file. Kanalai buvo užplombuoti #60 dydžio pagrindiniais apikaliniais gutaperčios kaiščiais ir pagalbiniais gutaperčios kaiščiais (Dentsply Maillefer, Ballaigues, Switzerland) kartu su sileriu (Adseal, Meta Biomed, Mülheim, Germany)lateralinės kondensacijos būdu, prieš plombavimą kanalus praplovus pagal šią schemą: NaOCl (2.5%) (Chloraxd, Cerkamed, Stalowa Wola, Poland) ---> distiliuotas vanduo ---> ---> EDTA (17%) (MD-Chleanser, Meta Biomed, Mülheim, Germany) ---> distiliuotas vanduo ir išsausinus sauskaiščiais (Absorbent Paper Points, Meta Biomed, Mülheim, Germany)
2.3 Kanalo paruošimas stiklo pluošto kaiščio cementavimui
SPK cementavimui, kanalai buvo ruošiami naudojant #1, #2 ir #3 pjezo gilintuvus (Peeso Reamer, Mani, Utsunomiya, Japan) ir kalibracinį Ø1,40 diametro grąžtelį (DentoClic Drills, Itena, Paris, France). Pjezo gilintuvais išėmus gutaperčią iš kanalų ir palikus 4 mm viršūninėje dalyje, gautas darbinių ilgių vidurkis atitinkamai - 14,75 mm. Nusistatytuose darbiniuose ilgiuose kanalai buvo kalibruojami kalibraciniu grąžtu ir praplatinti iki 1,4 mm skersmens. Kanalai praplauti chlorheksidino tirpalu (GLUCO-CheX, Cerkamed, Stalowa Wola, Poland)), išsausinti sauskaiščiais.
25 Visuose dantyse buvo nupreparuotas 1 mm laiptelis ir 2mm ferulė matuojant nuo cemento-emalio jungties (CEJ) iš skruostinės pusės (Priedas Nr. 3).
Cementavimui naudota 20 skaidrių SPK, kurių ilgis –
18,5 mm, o skersmuo – 1,4 mm (DentoClic Translucent Glass fibre post, Itena, Paris, France). SPK buvo jau silanizuoti. SPK buvo pritaikyti kanaluose, nupjauti deimantiniu disku pagal reikiamą ilgį. Pagal protokolą, kanalai buvo ėsdinti 10 s 36% fosforo rūgštimi (Phosphoric Acid Etching Gel, i-dental, Siauliai, Lithuania), plauti vandeniu 15 s, išsausinti sauskaiščiais, kaiščiai buvo nuspirituoti 96% spiritu.
Dantys atsitiktine tvarka suskirstyti į 2 (n=10) grupes pagal medžiagas, kuriomis bus atkurimos kultys (A,B):
A. Kultys atkuriamos šviesoje kietėjančiu kompozitu „bulk fill“ (One Bulk Fill
Restorative, 3M ESPE, USA, Minnesota)
B. Kultys atkuriamos dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu (Dentocore body,
Itena, Paris, France)
2.4 Stiklo pluošto kaiščių cementavimas ir kulčių atkūrimas
A grupė
Mikroaplikatoriumi įvestas bondas (Single Bond Universal Adhesive, 3M ESPE, Neuss, Germany) į kanalus, perteklius išsausintas sauskaiščiais, taip pat bondas aplikuotas ant SPK, 20 s sukietinamas adhezyvas polimerizacine šviesa kanaluose ir ant SPK (Elipar DeepCure – S LED Curing Light, 3M ESPE, Neuss,Germany). Intrakanaliniu aplikatoriumi kompozitinė derva injekuota į kanalą bei aplikuota ant SPK, SPK įvedamas į kanalą. Sukietinama polimerizacine šviesa 5 s, pašalinamas medžiagos perteklius elastinėje fazėje, vėl kietinama 15 s (Priedas Nr.4). Kultys atkuriamos „bulk fill“ kompozitu 5 mm nuo CEJ ir jį sukietinus po 20 s iš skruostinio, liežuvinio bei okliuzinio paviršiaus, prieš tai aplikavus adhezyvo ant vainikinės dentino dalies ir sukietinus polimerizacine šviesa (Priedas Nr.5). Grąžteliais suformuojamas taisyklinga forma imituojant nupreparuotus viršutinio žandikaulio centrinius kandžius.
B grupė
Mikroaplikatoriumi įvestas bondas į kanalus, perteklius išsausintas sauskaiščiais, taip pat bondas aplikuotas ant SPK 20 s bei vainikinės dentino dalies, adhezyvas sukietintas polimerizacine šviesa 20 s kanaluose, ant SPK bei vainikinio dentino. Intrakanaliniu aplikatoriumi
26 kompozitinė derva injekuota į kanalus, aplikuota ant SPK ir SPK įvesti į kanalus. Iš karto, sukuriant monoblokinę adheziją, ta pačia kompozitine derva, kuria buvo cementuojami SPK, yra atkuriamos kultys 5 mm nuo CEJ. Viskas sukietinamas polimerizacine šviesa 40 s, sukietėjimas chemiškai gilesniuose sluoksniuose įvyksta per 4,5 min. Grąžteliais suformuojamas taisyklinga forma imituojant nupreparuotus viršutinio žandikaulio centrinius kandžius.
2.5 Mėginių paruošimas
Mėginiai buvo paruošti atlikus 2 pjūvius deimantiniu 0,2 mm pločio disku (Diamond Bur, Dentaurum, Ispringen Germany) skersai išilginei dantų ašiai 2 ir 4 mm nuo vainiko viršaus, gauti 2 mm pločio bandiniai. Bandiniai buvo padegti aukso garais (Priedas Nr.6) ir stebimi skenuojančiu elektroniniu mikroskopu (SEM Calrl Zeiss EVO MA10, Cambridge, United Kingdom) (Priedas Nr.7). Naudojant skirtingus padidinimus buvo stebimas bandinių paviršius ties SPK ir kompozitinės medžiagos susijungimo vieta ir vertinamas pagal susidariusių oro tarpų/porų buvimą, kiekį bei dydį.
Vertinimas: 0 taškų - nėra porų
1 taškas - pora, nedidesnė nei 200 µm. 2 taškai – poros dydis nuo 200 and 500 µm. 3 taškai – poros dydis nuo 500 µm 1 mm. 4 taškai - poros dydis daugiau nei 1 mm.
Vertinimą atskirai atliko 2 nepriklausomi vertintojai. Vertinimui nesutapus buvo pasirinktas blogesnis rezultatas.
2.6 Statistinė analizė
Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant statistikos paketą SPSS 20, statistiškai patikimu lygmeniu visuose testuose laikant P<0,05. Neparametriniu Mann-Whitney U testu dviems nepriklausomoms grupėms buvo įvertintas rezultatų reikšmingumas. Koreliacijai tarp skirtingų grupių nustatyti naudotas Spearman testas. Statistinių ryšių stiprumas nustatytas taikant Chi-kvadrato (χ 2 ) testą. Tai yra neparametrinis kriterijus, naudojamas ryšių stiprumui nustatyti.
27
3.
REZULTATAIIštyrus mėginius SEM aplink SPK buvo rastos poros tik atkūrus kultis šviesoje kietėjančiu „bulk fill“ kompozitu. Apskaičiuoti porų, susidariusių aplink SPK, įvertinimo balais vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, standartinės paklaidos, minimalios bei maksimalios reikšmės (Lentelė Nr.1).
Statistika rodo, jog vidurkiai tarp grupių A ir B t.y. tarp dvigubo kietėjimo dervinio kompozito ir šviesoje kietėjančio „bulk fill“ kompozito skiriasi. Mažiausiai porų, pagal dydį ir kiekį, įvertintą balais, aplink SPK susidarė atkuriant kultis dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu 0,000, t.y. nesusidarė nei viena, o daugiausiai – šviesoje kietėjančiu „bulk fill“ kompozitu (0,60 ± 0,70), šioje grupėje nesusidarė daugiau negu viena pora viename mėginyje, mažiausios poros dydis – 68,92 µm , didžiausios - 207,6 µm.
Lentelė Nr. 1 Porų dydžio ir kiekio įvertinimo balais vidurkiai
Neparametrinis Mann Whitney U testas parodė, jog rezultatai tarp grupių statistiškai reikšmingi (p<0,05) (Lentelė Nr.2). Imtis Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Vidurkis Standartinis nuokrypis Reikšmė Standartinė paklaida Dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas 10 0 0 0,00 0,000 0,000 Šviesoje kietėjantis „bulk fill“ kompozitas 10 0 2 0,60 0,221 0,699
28 Lentelė Nr.2 Statistinė porų analizė tarp grupių
Grupės Mean Rank Z P Mann Whitney
U Test Dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas 8,00 -2,500 0,012 25,000 Šviesoje kietėjantis „bulk fill“ kompozitas 12,00
Neparametriniu χ 2 kriterijumi buvo patvirtinta, kad iškelta hipotezė „šviesoje kietėjantis kompozitas ir dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi vienoda adhezija su SPK“ yra atmetama, kadangi p=0,03<0,05 (1 pav.)
29 χ2=6,667, lls=2, p=0,03, remiantis χ 2 nepriklausomumo testo, Monte Karlo metodu (lls- laisvės laipsnių skaičius); *,**p<0,05
Taigi, porų dydis ir kiekis šviesoje kietėjančiame „bulk fill“ kompozite yra statistiškai reikšmingai didesnis nei dvigubo kietėjimo derviniame kompozite (p<0.03).
Ištyrus mėginiu SEM buvo rasta porų ne tik aplink SPK, bet ir pačioje kulties medžiagoje. Poros buvo pastebėtos abiejose grupėse. Spearmano testu nustatyta koreliacija (0,330) tarp porų buvimo aplink SPK ir kulties medžigoje, tačiau koreliacija nėra statistiškai reikšminga (p=0,156) (Lentelė Nr.3).
Lentelė Nr.3 Koreliacija tarp porų kulties medžiagoje ir aplink SPK
Poros kulties medžiagoje Poros aplink SPK Spearmano testas Poros kulties medžiagoje Correlation Coefficient 1,000 0,330 Sig. (2-tailed) . 0,156 N 20 20 Poros aplink SPK Correlation Coefficient 0,330 1,000 Sig. (2-tailed) 0,156 . N 20 20
Taigi hipotezė, jog šviesoje kietėjantis kompozitas ir dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi vienoda adhezija su SPK turi būti atmesta.
30
4. DISKUSIJA
Šis tyrimas yra vienas iš nedaugelio, tiriantis skirtingų danties vainiko kulties atkūrimo medžiagų adheziją su SPK pasitelkiant tik skenuojančios elektroninės mikroskopijos metodą įvertinti susidariusius oro tarpus, t.y tūrį, medžiagos ir SPK sąsajos paviršiuje. Duomenų bazėse rastas ne vienas tyrimas, lyginantis kulties atkūrimo medžiagų adheziją su SPK [5, 53-55], tačiau juose taikant ciklinę, statinę apkrovą matuojamas atsparumas lūžiui, medžiagos susilpnėjimas, atsirandantis dėl nuovargio, vertinamas atsparumas lenkimo jėgai ir kt., tačiau šie metodai gali būti netikslūs, nes tyrime dantys yra apkraunami jėga viename taške, o žmogaus burnoje dantys kontaktuoja keliuose taškuose.
Monticelli su bendraautoriais [46] lygino skirtingų kulties medžiagų adheziją su SPK naudojant standartines plastikines matricas (Composipost Core Form, RTD, St Egeve, France) ir be jų, pasirinktas vertinimo metodas taip pat buvo tik skenuojanti elektroninė mikroskopija. Pasirinktos medžiagos tyrimui buvo trys hibridiniai šviesoje kietėjantys kompozitai - Z100 (3M-ESPE), Lumiglass (RTD), Gradia (GC, Tokyo, Japan) ir vienas dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas, skirtas specialiai kulčių atkūrimui - Build-it! (Jeneric Pentron, Wallingsford, CT). Lyginant grupes, kuriose nebuvo naudojamos matricos, geriausius rezultatus parodė hibridinis kompozitas Z100 - 92,95%, kai tuo tarpu Build-it! parodė žymiai prastesmius rezultatus – 41,12%, skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05). Tyrimo metodikoje aprašoma, jog atkurtos kultys buvo 6 mm aukščio, todėl manau kyla netikslumų lyginant rezultatus, nes kompozito Z100 aplikavimo protokole pažymima, jog didžiausias polimerizacinės šviesos gylis – 2,5 mm, šiuo atveju kultys buvo atkurtos vienu žingsniu. Lyginant grupes, kuriose buvo naudojama matrica, mažiausiai porų buvo rasta naudojant Build-it!– 40%, daugiausiai naudojant Lumiglass – 95,51%. Matricų naudojimas statistiškai reikšmingai pablogino hibridinių šviesa kietinamų kompozitų adaptaciją prie SPK, o dvigubo kietėjimo dervinio kompozito adheziją prie SPK pagerino, tačiau šis rezultatas nebuvo statistiškai reikšmingas. Mano tyrime lyginant su Monticelli ir bedraautorių tyrimu [46] nenaudojant matricų buvo gauti skirtingi adhezijos su SPK rezultatai – nenaudojant matricos statistiškai reikšmingai (p=0,03) geresne adhezija su SPK pasižymėjo dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas, o ne šviesa kietinamas „bulk fill“ kompozitas. Taip galėjo būti dėl to, jog per buvo patobulintos medžiagų cheminės ir fizikinės savybės, taip pat įtakos galėjo turėti pasirinkta nuotraukų vertinimo balais metodika, nepriklausomų vertintojų nuomonė, techninės klaidos. Pantiwat ir bendraautorių tyrime [56] buvo tiriama ar skirtingos medžiagos – kompozitai skirti kulties atkūrimui – šviesoje kietėjantis - Clearfil Photo Core, savaime kietėjantis su galimybe kietinti polimerizacine šviesa - MultiCore Flow, dvigubo kietėjimo LuxaCore Z-Dual ir nanohibridinis šviesoje kietėjantis kompozitas Tetric N-Ceram–turi
31 įtakos atsparumui lūžiams. Dantys, atkurti kaiščiais ir kultimis, naudojant matricas buvo padengti Ni-Cr vainikėliais. Atsparumas lūžiams buvo tirtas universalioje testavimo mašinoje. Grupėje, kurioje kultys buvo atkurtos šviesoje kietėjančiu Clearfil Photo Core kompoziu atsparumas lūžiui buvo didesnis (699.1±173.4 N) nei kitose grupėse, šios grupės rezultatas statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo grupės, kurioje, kultys atkurtos dvigubo kietėjimo kompozitu MultiCore Flow (587.1±182.3 N) ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nei grupėje, atkurtoje su dvigubo kietėjimo LuxaCore Z-Dual kompozitu (483.1±80.5 N) ar nanohibridiniu šviesoje kietėjančiu Tetric N-Ceram kompozitu (451.4±154.5 N). MultiCore Flow kompozito užpildo dalelių kiekis didesnis nei LuxaCore Z-Dual kompozito, tad galima teigti, jog atsparumas lūžiui, kaip ir medžiagos adhezija prie SPK priklauso nuo užpildo dalelių kiekio. Šio tyrimo rezultatai taip pat nesutapo su mano tyrimo rezultatais, įtakos tam galėjo turėti skirtingas tyrimo metodas taip pat skirtingas šiame tyrime bei mano tyrime naudotų šviesoje kietėjančiu kompozitų užpildo dalelių kiekis - Clearfil Photo Core -83 wt%, 65 vol%, One Bulk Fill Restorative - 76.5 wt%, 58.4 vol%.
Salameh ir bendraautorių tyrimo [57] tikslas įvertinti adhezijos stiprumą tarp skirtingų rūšių kompozitinių dervų - Multicore Flow, Ivoclar-Vivadent; Tetric Flow, Ivoclar-Vivadent; Filtek Flow, 3M-ESPE; Tetric Ceram, Ivoclar-Vivadent; Filtek Z250, 3M-ESPE - ir SPK. Tyrimui buvo naudojamos iš vaško sumodeliuotos formos, kuriose buvo įcementuoti SPK ir atkurtos kultys. Mėginiai buvo supjaustyti išilgai ir testuojami unversalioje mašinoje. Multicore Flow kompozitas pasižymėjo statistiškai reikšmingai didesne adhezija su SPK nei Filtek Flow (p = 0.03), Tetric Ceram (p < 0.001), bei Filtek Z250 kompozitai (p < 0.001). Tetric Flow kompozito adhezija su SPK taip pat buvo statistiškai reikšmingai didesnė lyginant su Filtek Z250 kompozitu (p = 0.003). Mano ir šio tyrimo rezultatai sutapo, nors ir skyrėsi tyrimo metodai, bei SPK cementavimas buvo atliktas vaškinėse formose.
Kaip šio tyrimo trūkumą galima įvardinti per mažą bandinių skaičių, kurio nors ir pakako statistiškai reikšmingiems rezultatams gauti, tačiau nebuvo galima grupių išskaidyti ir dar ištirti medžiagų adheziją su SPK naudojant plastikines matricas, kai tuo tarpu kitame tyrime jos buvo naudotos ir rezultatai skyrėsi nuo grupių, kuriose jos nebuvo naudotos [46]. Taip pat vienas iš trūkumų yra medžiagų aplikavimo technika ant SPK – jos buvo aplikuojamos ant viršutinio žandikaulio centrinių kandžių, prieš tai juos įstačius į silikono kvadratėlius suteikti stabilizacijai, taip dantys įgavo kitokią poziciją nei burnoje. Be to vertinimo sistema galėjo turėti įtakos rezultatams – kadangi šiame tyrime didžiausias rezultatas sistemoje nuo 0 iki 4 buvo gautas – 2, galėjo būti sudaryta vertinimo sistema apsiribojanti mažesniais matavimo intervalais ir būtų gauti kitokie rezultatai. Taip pat mdžiagų adhezijai su SPK turi įtakos kaiščio paviršiaus apruošimas, todėl reikėtų atlikti daugiau tyrimų.
32
PADĖKA
Norėčiau padėkoti Lietuvos energetikos instituto medžiagų tyrimų ir bandymų laboratorijos darbuotojai m.d Ritai Kriūkienei už pagalba naudojantis mikroskopu, LSMU statistikos darbuotojai Irenai Nedzinskienei už pagalbą atliekant duomenų sisteminimą, Vilniaus rajono centrinei poliklinikai už suteiktą vietą atlikti tiriamąjį darbą. Taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti gydytojai rezidentei Laurai Jacinkevičiūtei už pastabas bei patarimus, dėkoju savo mokslinio darbo vadovui dr. Gediminui Skirbučiui už nuoširdžią pagalbą atliekant tyrimą, bendradarbiavimą bei suteiktas žinias.
33
IŠVADOS
1. Ištyrus mėginius skenuojančiu elektroniniu mikroskopu, grupėje, kurioje kultys buvo atkurtos šviesoje kietėjančiu „bulk fill“ kompozitu buvo rastos poros aplink SPK, o grupėje, kurioje kultys buvo atkurtos dvigubo kietėjimo derviniu kompozitu – poros nebuvo rastos. Skirtumas statistiškai reikšmingas (p=0.03)
2. Ištyrus mėginius skenuojančiu elektroniniu mikroskopu buvo rastos poros ne tik aplink SPK, bet ir kulties medžiagoje, tačiau ryšys su poromis, susidariusiomis aplink SPK nėra statistiškai reikšmingas (p=0.156).
3. Remiantis rezultatais nustatyta, jog dvigubo kietėjimo dervinis kompozitas pasižymi geresne adhezija su SPK nei šviesoje kietėjantis „bulk fill“ kompozitas.
34
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Siekiant maksimalios medžiagos integracijos su SPK bei paprastesnės manipuliacijos aplikuojant dvigubo kietėjimo dervinį cementą rekomenduojama naudoti plastikinę matricą, dėl skystos medžiagos konsistencijos.
35
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Carvalho M, Lazari P, Gresnigt M, Del Bel Cury A, Magne P. Current options concerning the endodontically-treated teeth restoration with the adhesive approach. Brazilian Oral Research. 2018;32(suppl1).URL:http://www.scielo.br/scielo.php?script=sci_arttext&pid=S180683242018 000500609
2. Al-Sayed H, Al-Resayes S, Jamjoom F, Al-Sowygh Z. The effect of various core build-up materials on the polymerization of elastomeric impression materials. King Saud University Journal of Dental Sciences.2013;4(2):71-75.URL:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2210815712000376#b0105
3. Material G. Core Build-up Materials [Internet]. Dentalcompare.com. 2020 [cited 2 April 2020]. Available from: https://www.dentalcompare.com/Endodontics/4430-Core-Build-up-Materials/ URL: https://www.dentalcompare.com/Endodontics/4430-Core-Build-up-Materials/#products 4. Warangkulkasemkit S, Pumpaluk P. Comparison of physical properties of three commercial
composite core build-up materials. Dental Materials Journal. 2019;38(2):177-181. URL: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/30381634
5. Fragkouli M, Tzoutzas I, Eliades G. Bonding of Core Build-Up Composites with Glass Fiber-Reinforced Posts. Dentistry Journal. 2019;7(4):105.URL:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6960706/
6. Nasseh A, Bachall J, Koch A. What is endodontic success? How successful is endodontic therapy?Compendium. 2017;38(3):129. URL:
https://www.aegisdentalnetwork.com/cced/2017/03/what-is-endodontic-success-how-successful-is-endodontic-therapy
7. Soares C, Rodrigues M, Faria-e-Silva A, Santos-Filho P, Veríssimo C, Kim H et al. How
biomechanics can affect the endodontic treated teeth and their restorative procedures?. Brazilian Oral Research. 2018;32(suppl 1).URL: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/30365617
8. Amarnath GS, Swetha MU, Muddugangadhar BC, Sonika R, Garg A, Rao TRP. Effect of Post Material and Length on Fracture Resistance of Endodontically Treated Premolars: An In-Vitro Study. J Int oral Heal.2015;7(7):22-28 URL:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4513771/
9. Chauhan N, Saraswat N, Parashar A, Sandu K, Jhajharia K, Rabadiya N. Comparison of the effect for fracture resistance of different coronally extended post length with two different post
36 materials. Journal of International Society of Preventive and Community Dentistry.
2019;9(2):144. URL:https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6489518/#ref3 10. Kishen A. Biomechanics of fractures in endodontically treated teeth. Endodontic Topics.
2015;33(1):3-13.URL: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/etp.12089 11. Dietschi D, Duc O, Krejci I, Sadan A.Biomechanical considerations for
the restoration of endodontically treated teeth: a systematic review of the literature, Part II (Evaluation of fatigue behavior, interfaces, and in vivo studies). Quintessence Interntional. 2008;39(2):117-129. URL: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18560650
12. Trushkowsky R. Restoration of endodontically treated teeth: Criteria and technique considerations. Quintessence International. 2014; 45(7):557-67. URL:
https://www.researchgate.net/publication/262533023_Restoration_of_endodontically_treated_te
eth_Criteria_and_technique_considerations
13. Reeh E, Messer H, Douglas W. Reduction in tooth stiffness as a result of endodontic and restorative procedures. Journal of Endodontics. 1989;15(11):512-516. URL:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/2639947
14. Ferrari M, Sorrentino R, Juloski J, Grandini S, Carrabba M, Discepoli N et al. Post-Retained Single Crowns versus Fixed Dental Prostheses: A 7-Year Prospective Clinical Study. Journal of Dental Research. 2017;96(13):1490-1497.
URL:https://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/0022034517724146https://www.researchgat
e.net/publication/7598903_Restoring_endodontically_treated_teeth_with_posts_and_cores-A_review
15. Zarow M, Ramírez-Sebastià A, Paolone G, de Ribot Porta J, Mora J, Espona J et al. A new classification system for the restoration of root filled teeth. International Endodontic Journal. 2017;51(3):318-334. URL: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/full/10.1111/iej.12847
16.
http://eprints.whiterose.ac.uk/121998/1/Post-retained%20single%20crowns%20vs%20fixed%20dental%20prostheses.pdf
17. Soares C, Rodrigues M, Faria-e-Silva A, Santos-Filho P, Veríssimo C, Kim H et al. How
biomechanics can affect the endodontic treated teeth and their restorative procedures?. Brazilian Oral Research. 2018;32(suppl 1). URL:
http://www.scielo.br/scielo.php?script=sci_arttext&pid=S1806-83242018000500611&lng=en&tlng=en
