LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA
Laura Puidokien÷
Medžiagų, naudojamų karvių spenių antiseptikai
po melžimo, veiksmingumo nustatymas
Magistro darbas
Darbo vadov÷: dr. Ramut÷ Mišeikien÷
Magistro darbas atliktas 2007 – 2010 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir dvejose „X“ pieno fermose.
Magistro darbą paruoš÷: Laura Puidokien÷
(parašas)
Magistro darbo vadov÷: dr. Ramut÷ Mišeikien÷ (Gyvulininkyst÷s katedra)
(parašas)
Recenzentas (ai): ...
Turinys
SANTRUMPOS...3
1.ĮVADAS...4
2.LITERATŪROS APŽVALGA...6
2.1.Karv÷s tešmens ir spenių mikroflora...6
2.2.Karvių spenių antiseptikos reikšm÷ bei įtaka mastito profilaktikai...10
2.3.Germicidų klas÷s, naudojamos antiseptiniuose tirpaluose...13
2.4.Antiseptinių priemonių panaudojimas po melžimo...15
2.5.Inhibitoriai piene...18
3.TYRIMŲ METODIKOS...23
3.1.Bandomųjų karvių ir medžiagų parinkimas bandymams...23
3.2.Tyrimų atlikimo vieta...23
3.3.tyrimų medžiaga...24
3.4.Mokslinių – gamybinių bandymų metodikos...24
4.TYRIMŲ REZULTATAI...26
4.1.Karvių spenių antiseptikos po melžimo įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene ...31
5.IŠVADOS ...32
6.PASIŪLYMAI...33
7.SUMMARY...35
SANTRUMPOS
a. v. veiklioji medžiaga
E. coli Escherichia coli
In vitro tirta laboratorin÷mis sąlygomis
In vivo tirta gamybin÷mis sąlygomis
KSV/ml kolonijas sudarančių vienetų skaičius 1 ml
MSK minimali slopinimo koncentracija
NMC National Mastitis Council
NVL Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija
S. agalactiae Streptococcus agalactiae
S. aureus Staphylococcus aureus
SLS somatinių ląstelių skaičius
1. ĮVADAS
Karvių spenių antiseptika yra viena svarbiausių prevencijos prieš naujų infekcijų atsiradimą priemon÷, plačiai taikoma mastito profilaktikai, kurios metu pieno liaukos uždegimų skaičius gali sumaž÷ti net iki 50-75%.
Mokslin÷je literatūroje gana plačiai tyrin÷ta karvių spenių ir tešmens antiseptikos priemonių, naudojamų prieš melžimą, įtaka karvių spenių odos ir pieno bakteriniam užterštumui (Bacic, 2000; Bramley et al, 1990; Mišeikien÷ ir kt., 2003, 2006; Pavičic et al, 2008). Karvių tešmens ir spenių antiseptikai skirtos medžiagos savo sud÷tyje turi baktericidiškai veikiančią medžiagą, odą apsaugantį komponentą ir skiedžiamąją medžiagą, dažniausiai vandenį. Daugelis autorių (Boddie et al, 1990; Fetrow, 2000; Green, Bradley, 2004; Nickerson, Adkinson, 1997; Robertson, 2005;Vigeant, Loo, 1998) išskiria jodą ir chlorheksidiną kaip efektyviausias veikliąsias medžiagas, esančias antiseptinių tirpalų sud÷tyje. Kiti autoriai (Bonda et al, 1966; Streiker et al, 1964; Peters et al, 2000; Oliver et al, 2001) nurodo, jog nizinas, fenolis, glicerolio monolauritas gali būti naudojami antiseptiniuose tirpaluose karvių spenių po melžimo antiseptikai. Naudojant antiseptines medžiagas, karvių spenių galai pasidengia pl÷vele, kuri apsaugo spenio kanalą ir kartu neleidžia patekti mikroorganizmams, kurie ir sukelia mastitą.
Karv÷s spenių antiseptika po melžimo yra būtina, nes mažina mikroorganizmų plitimą, suminkština spenio odą, kadangi pažeisti speniai mažiau atsparūs S. aureus kolonizacijai. S. aureus, S. agalactiae dauginasi piene, išmelžtame iš sergančio ketvirčio ir ant spenių odos ir gali būti pernešami melžimo metu, ypač kada po sergančių karvių melžiamos sveikos. Antiseptikai, dažnai vadinami “uždarytojais”, gali pad÷ti apsaugoti spenio kanalą tarp melžimų ir taip užkirsti kelią aplinkos mastitų plitimui, kada karv÷s laikomos užterštoje aplinkoje.
D÷l visų šių priežasčių karvių spenių antiseptika turi būti taikoma kiekviename pieno ūkyje, nes antiseptinių tirpalų panaudojimas sumažina ne tik spenių odos bei pieno bendrą bakterinį užterštumą, bet ir yra būtinas pieno liaukos uždegimų profilaktikai. Tod÷l ne tik prieš melžimą, bet ir po melžimo rekomenduojama karvių spenius pamirkyti ar apipurkšti antiseptin÷mis medžiagomis, nes tai yra veiksmingas būdas išvengti per spenio kanalą patenkančių bakterijų, kurios sukelia pieno liaukos uždegimą.
Darbo tikslas – nustatyti medžiagų, skirtų karvių spenių antiseptikai po melžimo, veiksmingumą.
Darbo objektas: antiseptin÷s medžiagos („GreenDip“, v.m. chloras ir „Blockade“, v.m. jodas). Darbo uždaviniai:
1. Atlikti mokslin÷s literatūros apie karvių spenių antiseptiką apžvalgą.
2. Nustatyti antiseptinių priemonių po melžimo su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis veiksmingumą mikroorganizmams.
2. LITERATŪROS APŽVALGA 2.1. Karvių tešmens ir spenių mikroflora
Mikroorganizmai – viena iš pagrindinių priežasčių, neigiamai veikiančių pieno kokybę. Žaliame piene, išmelžtame iš sveikos karv÷s tešmens, yra labai mažai mikrooganizmų – mažiau nei 100/ml (Kurweil R. et al, 1973). Didesn÷ dalis odos paviršiaus gamina natūralią, mikrobiologinę florą. Dalis mikroorganizmų, kurie patenka į tešmenį per spenio kanalą, veikiami baktericidinių medžiagų (lizocimo, lakteninų, globulinų ir kt.) yra sunaikinami. Sveikos karv÷s spenių kanalai, spenių cisternos, spenių viršūn÷s gali būti įvairių mikroorganizmų susikaupimo vietos, ant kurių mikroorganizmai patenka nuo tešmens išor÷s. Speniai gali būti užteršti aplinkos bakterijomis, pieno liaukos uždegimus sukeliančiomis bakterijomis ir kitomis medžiagomis, kurias išskiria pati karv÷ (plaukais, krauju, seil÷mis, ašaromis) ir kurios susijusios su ja ar jos aplinka. Tačiau keletas pavojingų bakterijų (stafilokokų, streptokokų), aptinkamų piene, į jį patenka melžimo proceso metu (Cook C., 2002).
Spenio paviršiaus florą sudaro mikrokokai ir aerobiniai, sporas formuojantys mikroorganizmai, kitos mikroorganizmų rūšys, kurių randama ant spenių paviršiaus 10–12% lyginant su visu bakterijų kiekiu. K. Jorgensen (1990) nustat÷ tokią ant spenių odos esančių bakterijų koreliaciją: 100:10:1 (stafilokokai, streptokokai ir gramneigiamos bakterijos), tačiau mikroorganizmų populiacijų rūšys ir mikroorganizmų kiekiai labiausiai priklauso nuo kraiko floros (Rendos J. J. et al, 1975).
Kaip teigia I. Klimien÷, R. Mockeliūnas, C. Butrimait÷-Ambrozevičien÷ ir kt. (2005), sergančių mastitu karvių piene randama apie 150 įvairių mikroorganizmų. J. Ramanauskien÷ A. Sederevičius, E. Aniulis ir kt.(2008) išskiria patogeninius mikroorganizmus, kurie į tešmenį gali patekti laktogeniniu, hematogeniniu keliu, taip pat turi įtakos sanitarinių reikalavimų nesilaikymas, š÷rimo, virškinimo trakto sutrikimai, apsinuodijimai, bendras organizmo imunin÷s sistemos nusilpimas ar genetiniai veiksniai.
J. Šiugždait÷ (2005) skiria patogeninius ir sąlygiškai patogeninius mikroorganizmus, kurie sukelia karvių ligas. Patogeniniai mikroorganizmai dažniausiai būna parazitai, o sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai, dar vadinami oportunistais, randami aplinkoje ir gali sukelti ligas tik tam tikromis sąlygomis (kai susilpn÷ja karv÷s organizmo atsparumas d÷l blogos mitybos, temperatūrinio režimo skirtumų ar pan.).
J. Matuolien÷ ir G. Vaičionis (2005) teigia, jog sveiko tešmens pieno cisternoje ir kanaluose randama Lactobacillus, Staphylococcus, Streptococcus, Bacillus, Alcaligenes, Aeromonas, Flavobacterium, Achromobacter, Micrococcus, Corynebacterium, Enterobacteriaceae, Clostridium,
Microbacterium, Listeria genties mikroorganizamų, kurie į pieną gali patekti nuo gyvulio odos, melž÷jų rankų, melžimo indų, iš oro ar kt. R. Petruškevičius ir L. Urbšien÷ (2001) pabr÷žia, jog mikroorganizmams daugintis ir pakliūti į tešmenį sąlygos atsiranda tada, kai po melžimo spenių kanalai kurį laiką dar būna atviri ir ant spenio galiuko lieka pieno likučių.
Kalbant apie mikroorganizmus, kurie sukelia slaptąjį mastitą, A. Sederavičius (2004) išskiria S. aureus, S. agalactiae, S. dysgalactiae, S. uberis, S. faecalis ir faecium, E. coli, pseudomonos, C. pyogenes, mikoplazmos, mieliniai grybeliai ir kt. Tačiau, autoriaus teigimu, dažniausiai būna mišri mikroflora. Taip pat jis nurodo, jog auksinis stafilokokas ir agalaktinis streptokokas yra kontaginiai mastitą sukeliantys patogenai, kurių pagrindinis šaltinis yra užkr÷stas tešmuo. Aplinkos patogenai yra enterobakterijos, streptokokai ir enterokokai. O dažniausiai sutinkamų patogenų – dysgalaktinio streptokoko ir enterokokų – šaltinis yra aplinka, kurioje laikomos karv÷s (gul÷jimo vieta, m÷šlas, dirvožemis ir kt. ). Šiais patogenais karvę gali iš naujo užsikr÷sti melžiant.
E. Aniulis ir S. Japertas teigia, jog maž÷jant S. aureus (40 % atvejų) sukelto mastito koaguliazei negatyvių stafilokokų ( KNS ) vaidmuo mastito etiologijoje sparčiai did÷ja (59,8 % atvejų). Patogenai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują, limfą. Per kraują mikroorganizmai patenka iš lytinių organų, kai karv÷s serga endometritais (Lukoševičius, 2008).
Daugelio autorių nuomone (Pavičic, Tofant, Vučemilo ir kt., 2003; Reinemann, 2000), mikroorganizmams plisti ant karv÷s tešmens ir spenių itin geras sąlygas sudaro karvių laikymo būdas. Karv÷s tešmens odos sąlyčio su grindų paviršiumi metu mikroorganizmai yra pernešami ant tešmens ir v÷liau patenka į pieną.
D.P.Wesen ir L.H. Schultz (2007), nagrin÷dami karvių tešmens infekcijų atsiradimo priežastis ir remdamiesi kitų mokslininkų atliktais tyrimais, teigia, jog, daugeliu atveju, karv÷s tešmens infekcijas sukelia patogeniniai mikroorganizmai Streptococcus agalactiae ir Staphylococcus aureus.
I.Dokšien÷ (2007) nurodo, jog mikroorganizmai ant karv÷s tešmens ir spenių gali būti pernešami nuo:
1. Karv÷s odos ir plaukų. Oda ir plaukai dažniausiai būna sutepti m÷šlo dalel÷mis ir dulk÷mis, kuriose yra nepaprastai daug įvairių mikroorganizmų.
2. Patalpos, kurioje laikoma karv÷, oras. Fermos ore sklando mikroorganizmai, kurie per melžimo operatoriaus rankas patenka ant karv÷s tešmens, o v÷liau ir į pieną, tod÷l patalpos turi būti gerai ventiliuojamos ir dažnai valomos.
3.Melžimo įrenginiai. Nesilaikant pieno įrenginių veterinarin÷s sanitarijos apdorojimo taisyklių, juose po truputį susidaro baltymų–riebalų pl÷vel÷, kurioje dauginasi mikroorganizmai, užteršdami pieną ir pablogindami jo sanitarinę kokybę.
4. Melžimo operatoriai. Mechanizuoto melžimo operatoriai, pieno pri÷m÷jai ir kiti asmenys, dirbantys prie pieno, turi laikytis asmens higienos taisyklių, jų rūbai ir avalyn÷ turi būti švarūs. Operatoriai gali būti patogeninių mikroorganizmų nešiotojai.
5. Karv÷ms skirti pašarai ir pakratai. Pašarai turi būti ruošiami, o pakratai reguliariai keičiami laikantis veterinarin÷s sanitarijos taisyklių.
6. Mus÷s. Viena mus÷ gali tur÷ti iki milijono mikroorganizmų: steptokokų, stafilokokų, žarnų lazdelių, puvimo bakterijų, patogeninių mikroorganizmų.
Taip pat reiktų pamin÷ti, jog melžiant karves mechaniniu būdu, pienas daug mažiau užsiteršia nuo pieno fermos patalpų oro, melž÷jų rankų, galvijų odos ir plaukų, tačiau daugiau - nuo pakratų, pašarų, kurių į pieną patenka nukritus melžikliams nuo tešmens ant stov÷jimo vietos.
Remiantis moksline literatūros analize bei J. Duval (1997) pateikta mikroorganizmų, plintančių ant karv÷s tešmens ir spenių, klasifikacija, pateikiame lentelę (žr. 1 lentel÷), kurioje šio darbo autor÷ apibendrina mikroorganizmų pagrindines savybes bei jų prevenciją.
1 lentel÷ Mikroorganizmų, sukeliančių infekcijas, savyb÷s ir prevencija (pagal Duval, 1997)
Tipas Pagrindinis šaltinis
Gyvenimo sąlygos Paplitimo veiksniai Simptomai Prevencija Streptococcus
agalactiae
Užsikr÷tusių karvių
Ketvirtis ir tešmuo Naudojant tą pačią šluostę valant tešmenis Lengvas karščiavimas visą parą Nuplovus tešmenį po melžimo sumažina problemų iki 50 % Staphylococcus aureus Užsikr÷tusių karvių Tešmuo ir speniai, vagina, tonzil÷s
Melžimo metu per rankas ar šluostę Ketvirtis išsipučia ir tampa violetin÷s spalvos, tešmuo suket÷ja, pienas šiltesnis nei įprastai Išbrokuoti užsikr÷tusias karves Streptococcus dysgalactiae Užsikr÷tusių karvių Ketvirtis ir pažeistos, traumuotos vietos Ketvirtis patinsta, pienas neįprastas, gali karščiuoti Streptococcus uberis Užteršta aplinka
Ant karv÷s odos, burnos, žem÷s Nepakankamai sausa, nešvari patalpa, mažai kraiko, nenuplautas tešmuo Ketvirtis patinsta, pienas neįprastas, gali karščiuoti Plauti tik tešmenį ir nušluostyti su vienakrtiniu rankšluosčiu Escherischia coli Užteršta
aplinka Žem÷, kraikas, m÷las, vanduo Nešvarios veršiavimosi patalpos, nešvarus kraikas, nepakankamas tešmens plovimas Gali prarasti ketvirtį ar net mirti, geltonos spalvos sekretas, dažnai karščiuoja Corynebacterium pyogenes Tam tikrų vabzdžių Dr÷gni sl÷niai, miškingi plotai Tešmuo sukiet÷ja, atsiranda pūliai
R. Mišeikien÷ (2005) išskiria bakterijas, plintančias gyvulio aplinkoje ir melžimo metu. Ant karv÷s tešmens ir spenių paviršiaus gali daugintis mikroorganizmai, esantys aplinkoje, kurioje karv÷s laikomos ir melžiamos (koliformin÷s bakterijos, streptokokai, stafilokokai). Yra trys pagrindin÷s koliforminių bakterijų rūšys: Esherichia coli (žarnin÷ lazdel÷), Enterobacter aerogenes ir Klebsiella pneumoniae. Šių mikroorganizmų gausu aplinkoje, kurioje laikomos karv÷s: kraike, dirvožemyje, m÷šle, pašaruose, vandenyje.
Bakterijos, kurios iš aplinkos patenka ant tešmens ir spenių paviršiaus melžimų metu: tai streptokokai (Streptococcus uberis, Streptococcus dysgalactiae), koliformin÷s bakterijos (Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Enterobacter aerogenes), stafilokokai. Šios bakterijos sukelia apie 5% pieno liaukos uždegimų. Aplinkos streptokokai daugiausiai gali būti ant karv÷s spenių ir pilvo odos.
S. aureus plinta per melžiklius, tešmens ir spenių šluostymo servet÷les, rankas. Bakterijos plinta greitai, ypač jei spenys yra pažeistas. S. agalactiae plinta naudojant nesureguliuotą melžimo techniką ir ypač d÷l neužbaigto melžimo. S. uberis ir S. dysgalactiae bakterijos ant spenių dažniausiai patenka iš aplinkos tarp melžimų, bet kartais jos gali būti perduodamos nuo vienos karv÷s kitai melžimo metu. S. dysgalactiae sukelia pieno išsiskyrimo sutrikimus (Mišeikien÷ R., 2005).
S. Japertas (2002) pabr÷žia, jog vidinis melžimo įrangos ir pieno cisternos paviršius yra didelis ir gali išlaikyti dideles populiacijas, užteršiančias pieną. Kai 1 ml nuoplovų, paimtų nuo 5 m2 paviršiaus, randama 100 mln bakterijų, bendras pieno bakterinis užterštumas padid÷ja 1000 bakterijų/1 ml. Jas sudaro mikrokokai (6-20 %), korinebakterijos (10-16 %), enterobakterijos (0,8-30 %), kitos gramneigiamos (11-27 %) ir sporas gaminančios aerobin÷s bakterijos (0,5-3,6 %).
Karvių oda yra vienas iš svarbiausių pieno užterštumo bakterijomis šaltinių. Viename kvadratiniame centimetre odos, užterštos m÷šlu ir įvairiais nešvarumais, yra milijonai įvairių bakterijų. Bakterijų skaičių galima sumažinti tik tinkamai prižiūrint karvių odą bei tešmenį.
Pakratuose taip pat būna įvairių bakterijų, mielių ir pel÷sių. Šie mikrobai į pieną gali patekti su pakratų dalelyt÷mis arba dulk÷mis. Durpių pakratuose bakterijų yra mažiau, bet durp÷s blogai yra tuo, jog labiau nei šiaudai užteršia gyvulio odą.
S. Japertas (2001) pažymi, jog pamelžtame piene tam tikrą laiką bakterijos nesidaugina, nes jame yra medžiagos, kurios naikina į pieną patekusias bakterijas ir neleidžia joms daugintis. Laikotarpis, kai pienas išlaiko šias savybes, vadinamas baktericidine faze. Pieno baktericidin÷ faz÷ priklauso nuo pirminio pieno užteršimo ir jo laikymo temperatūros. Kai pienas atšaldomas iki +4 C temperatūros ir esant nedideliam pirminiam užterštumui, pirmas 48 val. bendras bakterijų skaičius nedid÷ja.
2.2. Karvių spenių antiseptikos reikšm÷ bei įtaka mastito profilaktikai
Pagrindinis būdas sumažinti bakterijų skaičių ant karv÷s spenių odos yra efektyvi karvių spenių higiena. Tyrimais įrodyta (Bacic, Stripetic, Milas, 2000; Ruegg, Rasmussen, Reinemann, 2000), kad karvių tešmens sanitarija turi įtakos bendrajam bakteriniam pieno užterštumui, nes, kai speniai ir tešmuo yra nešvarūs, atsiranda galimyb÷ bakterijoms prasiskverbti į tešmenį. Daugelio autorių nuomone (Reneau, 2005; Ruegg, 2004; Slaghuis, 2001), pieno kokyb÷ tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, kurioje yra laikoma karv÷.
Spenio kanale mikrofloros kiekis ir rūšin÷ sud÷tis labai skiriasi. Tipiški ligų suk÷l÷jai yra mikrokokai, korinebakterijos, streptokokai, stafilokokai, bacilos, enterobakterijos ir pseudomonai. Mechanizuotai melžiant, pienas ištisai kontaktuoja su spenio oda ir bakterijos patenka į pieną. Tvartiniu laikotarpiu į pieną tiesiog iš karvių patenka 5-10 kartų daugiau bakterijų nei per ganiavą. Spenių antiseptika po melžimo gerokai sumažina streptokokų ir stafilokokų kiekį (Japertas, 2002).
Ž. Pavičic, A. Tofant, M. Vučemilo (2005) pažymi, jog pra÷jusio amžiaus pabaigoje tarptautin÷s pieno narių asociacijos dar laik÷si nuostatos, kad prieš ir po melžimo pakanka karv÷s tešmenį apiplauti vandeniu ir sausai nušluostyti. Tačiau atlikus daugybę tyrimų, paaišk÷jo, jog nors toks būdas ir nedidina pieno bakterinio užterštumo, tačiau prast÷ja pieno kokyb÷.
R. Mišeikien÷, J. Šiugždait÷, J. Tacasi ir kt. (2006) tyrin÷jo įvairių antiseptinių medžiagų įtaką karvių spenių odos ir pieno bendrajam bakteriniam užterštumui, kai jos naudojamos prieš melžimą Tyrimo metu paaišk÷jo, jog karvių spenius šluostant antiseptiniuose tirpaluose išmirkytomis servet÷l÷mis bendrasis bakterinis spenių odos užterštumas sumaž÷jo, tačiau gauti rezultatai statistiškai nepatikimi. Tuo tarpu bendrasis bakterinis pieno užterštumas nepakito.
Antiseptinių medžiagų naudojimas prieš melžimą sumažina bendrą bakterijų, kurios patenka per spenių odą į pieną, kiekį, tuo tarpu antiseptinių medžiagų naudojimas po melžimo sumažina karv÷s tešmens infekcijų dažnumą (Pavičic, 2003; Schreiner, Ruegg, 2003; Winter, 1999).
Visgi yra šalių, kuriose antiseptines priemones naudoti prieš melžimą yra uždrausta (Dokšien÷, 2007), nes atlikti tyrimai rodo, jog ūkiuose, kur prieš melžimą tešmuo buvo plaunamas antiseptiniuose tirpaluose išmirkytomis servet÷l÷mis, susirgusias klinikiniu ar slaptuoju mastitu karves sunkiau išgydyti. D÷l antiseptinių medžiagų poveikio mikroorganizmai, sukeliantys tešmens uždegimą, pasidaro atsparūs ir gydyti naudojamiems antimikrobiniams preparatams, nes šie preparatai pasižymi silpnesn÷mis priešmikrobin÷mis savyb÷mis nei antiseptin÷mis.
Mastitas turi keletą intensyvumo lygių, kuriuos gali įtakoti įvairūs organizmai. Būtina skirti ir atpažinti skirtingus mastito tipus tam, kad laiku būtų imtasi prevencinių priemonių naudojimo (Duval, 1997; Swartz, 2000).
2 lentel÷ Mastito tipai ir požymiai Ūmus klinikinis Spenių uždegimas, karščiavimas virš 39 C, gyvulys silpnas ir nusiminęs, be
apetito, sumaž÷jusi pieno išeiga.
Ypač ūmus klinikinis Patinęs, paraudęs, skausmingas ketvirtis, karščiavimas virš 41 C, karv÷ neturi apetito, greitai netenka daug svorio, sustojusi laktacija.
Poūminis klinikinis N÷ra akivaizdžių tešmens pokyčių, gyvulys atrodo sveikas, tik piene pastebimos sluoksniuotos dalel÷s.
Subklinikinis Jokių simptomų, pienas atrodo įprastai, vienintelis pakitimas yra patogeninių mikroorganizmų, somatinių ląstelių kiekis piene. Dažniausiai sukelia Staphylococcus aureus.
L÷tinis Pakartotinis, bet nesunkus, dažniausiai be karščiavimo, ketvirtis kartais patinsta, gydymas antibiotikais dažnai nepadeda.
Gangrenuojantis Ketvirtis yra m÷lynas ir liečiant šaltas, laipsniškas spalvos pokytis nuo galiuko iki viršaus, karv÷ dažniausiai miršta.
Infekcinis Mastitą įtakoja bakterijos Staphylococcus aureus ir Streptococcus agalactiae Aplinkos Mastitą sukelia bakterijos, pvz koliformin÷s (pvz., E. coli), kurios
pagrindinis šaltinis yra užterštos aplinkos, m÷šlas.
Mastitą sukeliančios bakterijos skirstomos į patogenines ir sąlyginai patogenines. Sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai sukelia tešmens uždegimą, kai jų labai padaug÷ja karv÷s aplinkoje. Dažniausiai pasitaikantys mikroorganizmai yra šie: auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus), agalaktinis streptokokas (Streptococcus agalactiae), dysgalaktinis streptokokas (Streptococcus dysgalactiae), enterobakterijos, kiti streptokokai ir enterokokai. Pavienius susirgimus gali sukelti pseudomonos ir kiti retai pasitaikantys patogenai. Mastitu, kurį sukelia patogeniniai mikroorganizmai, sergančių karvių piene labiausiai kinta jo sud÷tis ir padid÷ja somatinių ląstelių skaičius. Toks mastitas padaro didžiausius ekonominius nuostolius. Koaguliazei negatyvūs stafilokokai ir korinebakterijos laikomi sąlyginai patogeniniais mikroorganizmais. Šių mikroorganizmų sukelto uždegimo metu somatinių ląstelių padaug÷ja tik 2-3 kartus. Sąlyginai patogeniniai mikroorganizmai retai sukelia klinikinį mastitą, pasižymintį pieno sud÷ties pakitimais ar stipriu pieno produkcijos sumaž÷jimu.
Auksinis stafilokokas ir agalaktinis streptokokas yra kontaginiai mastitą sukeliantys patogenai, kurių pagrindinis šaltinis yra užkr÷stas tešmuo. Infekcijos suk÷l÷jai tarp karvių plinta melžimo metu. Aplinkos patogenai yra enterobakterijos, streptokokai ir enterokokai. Enterobakterijos – tai grup÷ gramneigiamų mikroorganizmų: E. coli ir Klesiella, Enterobacter, Citrobacter genčių bakterijos. Dažniausiai sutinkamų patogenų – dysgalaktinio streptokoko, tešmens streptokoko ir
enterokokų šaltinis yra aplinka, kurioje laikomos karv÷s (gul÷jimo vieta, m÷šlas, dirvožemis). Šiais patogenais karv÷ gali iš naujo užsikr÷sti melžiant, bet dažniausiai užsikrečiama laikotarpiu tarp melžimų. Tyrimais nustatyta, kad apie 95 proc. mastito atvejų suk÷l÷ agalaktinis streptokokas, auksinis stafilokokas, dysgalaktinis streptokokas, tešmens streptokokas ir žarnų lazdel÷. Auksinis stafilokokas yra labai užkrečianti bakterija. Jo užtenka mažiau nei 10 bakterijų, kad būtų sukeltas tešmens uždegimas. Suk÷l÷jas greitai prasikverbia į tešmens audinius (Lukoševičius, 2008).
E. Paulauskas (2009) nurodo, jog mastito profilaktikai užtikrinti dar reikia sudaryti ir tinkamas karvių mitybos ir laikymo sąlygas, paisyti zoohigienos reikalavimų:
1. Tinkamos karvių laikymo sąlygos. Patalpos, kuriose laikomos karv÷s, turi būti sausos, pastoviai v÷dinamos, reguliariai šalinamas m÷šlas ir srutos. Mastitu sergančias karves melžti tik po to, kai pamelžiamos sveikos karv÷s.
2. Tinkamos mitybos sąlygos. Karv÷s racione turi būti vitamino E bei mikroelemento seleno, kurie stiprina leukocitų antibakterinę veiklą, mažina uždegiminius procesus tešmens audiniuose.
3. Tvarkinga, gerai sureguliuota melžimo įranga.
4. Melžimo higiena. Prieš melžimą ir po jo tešmuo turi būti plaunamas šiltu vandeniu, o po to jį būtina nušluostyti. Melžimo operatorius turi laikytis asmens higienos, nes dažnai nuo jo rankų karv÷s užsikrečia mastitu.
5. Ankstyva mastito diagnostika ir gydymas.
6. Efektyvus gydymas laktacijos ir užtrūkimo periodu.
7. Lazerio terapija. Nors ši terapija taikoma dar neseniai, tačiau yra labai efektyvi. Ji atstato karvių imuninę sistemą, uždegimo paveiktos pieno liaukos ląsteles ir produktyvumą, be to, lazeriu gydomos karv÷s greičiau pasveiksta, pienas neužteršiamas medikamentais, tod÷l mažiau patiriama nuostolių.
Apibendrinant karvių mastito priežastis, galima teigti, jog uždegimui pasireikšti reikia, kad tarpusavyje sąveikautų visi infekcin÷s grandin÷s elementai: karv÷, jos aplinka ir patogeniniai mikroorganizmai. Tod÷l kai kurie autoriai (Harding, 1999; Sandholm, Honkanen-Buzalski, Kaartinen, Pyorala, 1995) karv÷s mastitą aprašo kaip infekcinę ligą. Naujos infekcijos pasireiškimui ir uždegiminio atsako stiprumui įtakos gali tur÷ti suk÷l÷jas, karv÷s imunitetas, laktacijos periodas, amžius, genetiniai veiksniai ir š÷rimas.
2.3. Germicidų klas÷s, naudojamos antiseptiniuose tirpaluose
Karvių tešmens ir spenių antiseptikai skirtos medžiagos savo sud÷tyje turi baktericidiškai veikiančią medžiagą, odą apsaugantį komponentą ir skiedžiamąją medžiagą, dažniausiai vandenį. Baktericidin÷s medžiagos suardo bakterijas cheminių ir biologinių reakcijų metu. R. Lukoševičius (2008) nurodo, jog tai gali būti jodoformai, chlorheksidinai, sodos hipochloritas, sodos chloritas, pieno rūgštis, hipochlorito rūgštis ar antimokrobiniai proteinai, riebalų rūgštys. Kaip jau ne kartą min÷ta šiame darbe, spenių panardinimas į antiseptinį tirpalą sumažina bakterijų patekimą į pieną ir sumažina melžimo metu ant spenių odos plintančius patogeninių mikroorganizmų kiekius.
Germicidų klas÷s, naudojamas antiseptiniuose tirpaluose (Mišeikien÷, 2005):
1. Jodas. Tai plataus veikimo spektro germicidas, kuris efektyviausiai veikia prieš visas pieno liaukos uždegimą sukeliančius mikroorganizmus, tokius kaip mikroskopinius grybus, virusus, bakterijų sporas. Šis elementas antimikrobiškai veikia d÷l oksidacijos reakcijos tarp jodo ir organin÷s medžiagos. Jodas tirpsta vandenyje, sudarydamas junginį su vandenyje tirpstančiomis medžiagomis ir susidaręs tirpalas yra vadinamas jodoforu.
2. Chloras. Tai halogenas, kuris ardo įvairius mikroorganizmus. Kad būtų didesnis poveikis, chloro turintys antiseptiniai tirpalai turi būti sunaudojami per keletą valandų nuo jų pagaminimo, nes jų veikimo laikas trumpas.
3. Nizinas. Natūraliai randamas kaip antimikrobinis proteinas – bakteriocinas. Šis proteinas sintezuojamas bakterijos Lactococcus lacti. Nizinas (Ambicin N) įeina į antiseptinių tirpalų, naudojamų prieš ir po melžimo sud÷tį. Jis ypač stipriai baktericidiškai veikia gramteigiamus ir gramneigiamus organizmus (Nickerson S. C., 2001).
4. Fenolis. Nustatyta, kad 1% fenolio tirpalas padidina bakterijų ląstelių sienelių pralaidumą ir pagerina pagrindinių metabolitų ir gliutamino rūgšties veiklą. Tačiau fenolis neigiamai veikia bakterinius enzimus (Bonda R. et al, 1966; Streiker F. B. et al, 1964). Įrodyta, kad 1,6% fenolio tirpalas yra toks pat efektyvus kaip ir 0,5% jodo turintis tirpalas (Peters R. et al, 2000; Oliver S. P. et al, 2001).
5. Glicerolio monolauritas. Šis antimikrobinis agentas labiau žinomas lauricidino pavadinimu. Jis dedamas į spenių sanitarinių priemonių sud÷tį. Kada lauricidinas jungiasi su pieno rūgštimi, gaunamas plataus veikimo spektro antimikrobinis junginys.
Dar 1966 metais F.K. Neave, R.G.Kingwill ir F.H. Dodd atliko tyrimą, kurio metu 7 karvių bandoms po melžimo tešmenys ir speniai buvo plaunami šiltu vandeniu ir sausai nušluostomi, o kitoms bandoms – tešmenys plaunami su chlorheksidino antiseptiniu tirpalu ir speniai iškart po melžimo panardinami į chlorheksidino tirpalą (5000 ppm). Šio tyrimo rezultatas – perpus sumaž÷jęs naujų infekcijų dažnis karv÷ms, kurių tešmuo ir speniai buvo plaunami min÷tu antiseptiniu tirpalu.
Ir nors mokslininkai teigia (Vigeant, Loo, 1998), jog efektyviausios germicidų klas÷s medžiagos, naudojamas antiseptiniuose tirpaluose yra jodas ar chlorheksidinas, tačiau R. Mišeikien÷, J. Šiugždait÷ ir J. Tacas (2006) atliktų bandymų metu naudojant jodo ar chloro turinčius tirpalus, gauti rezultatai buvo statistiškai nepatikimi (P > 0,05).
I.Dokšien÷ (2007) nurodo, jog efektyviausia priemon÷ nuo mikrobų, naudojama spenių po melžimo antiseptikai, yra jodas. Paprastai naudojamas jodo-kalio jodido kompleksas, dar kitaip vadinamas jodoforu. Tai daugiau dr÷kinanti priemon÷, tačiau labai veiksminga naikinant karv÷s tešmens uždegimą sukeliančias bakterijas.
R.L. Boddie, S.C. Nickerson, R.W. Adkinson (1997), J. Fetrow (2000) savo darbuose nurodo, jog karv÷s speniai gali būti apipurškiami prieš ir po melžimo skirtingos koncentracijos jodo tirpalu, kurio efektyvumas nustatomas atsižvelgiant į stafilokokų ir koliformų sumaž÷jimą ant spenių odos.
Pagal pasaulyje atliktus tyrimų duomenis nustatyta, kad antiseptin÷s medžiagos, kurių veiklioji medžiaga yra chlorheksidinas (koncentracija 0,35 %), jodoformas (0,1 % ir 0,25 % koncentracijos), mažina stafilokokų patogenų kiekį. Sodos chlorido (0,64 %) turinti antiseptin÷ medžiaga sumažina S. aureus, S.uberis kiekį. Fenolio turinčios medžiagos S.uberis, S.disgalactiae, gramneigiamų bakterijų, koaguliazei neigiamų stafilokokų (KNS) kiekius (Boddie et al, 1990). Laktuojančių karvių spenius apdorojant antiseptiniu 2 % chlorheksidino tirpalu, pieno liaukos uždegimą sukeliančių S.aureus skaičius nesumaž÷jo. Įvertinant spenių bendrajų bakterinį užterštumą, spenius plaunant tik vandeniu arba šluostant vandens chlorheksidinu tirpalu S.aureus žymiai nesumaž÷jo (Lukoševičius, 2008).
R. Mišeikien÷ nurodo (2005), jog karvių spenių antiseptikai galima naudoti anolito tirpalą. Šis tirpalas skirtas gyvulininkyst÷s įrengimams, patalpoms ir paviršiams plauti, o jo sud÷tyje yra įvairūs chloro ir deguonies junginiai. Pagamintame tirpale yra nuo 0,01 iki 0,05 % aktyvaus chloro. Tai yra ekologiškas produktas, kadangi nestabilūs ir mažai stabilūs junginiai tuoj po antiseptinių medžiagų panaudojimo suyra arba silpnai nerealizuojami. Atlikti moksliniai medicininiai tyrimai patvirtina efektyvų neutralaus anolito ANK baktericidinį veikimą.
2.4. Antiseptinių priemonių panaudojimas po melžimo
Spenių antiseptika po melžimo yra vienas efektyviausių somatinių ląstelių ir mastito kontrol÷s priemonių. Antiseptinių medžiagų naudojimas po melžimo gali sumažinti naujų infekcijų dažnį daugiau nei 50 proc. (Robertson, 2009).
Antiseptinių medžiagų naudojimu po melžimu siekiama (Fox et al, 1992): 1. Išlaikyti sveiką karv÷s odą.
2. Sumažinti bakterijų kiekį spenio kanale ir aplink jį.
Labai svarbu, kad spenių galai būtų dezinfekuojami teisingai. Jei bandoje yra randama Corynebacterium bovis, tai reiškia, kad speniai po melžimo yra dezinfekuojami netinkamai (Bramley et al, 1976).
Karv÷s spenių antiseptika po melžimo mažina bakterijų S. aureus, Str. agalactiae ir Str. Dysgalactiae plitimą ant spenių odos, naikina aplinkos patogenus E. coli ir Str. uberis. Antibakterinis poveikis trunka 3-4 valandas po antiseptinių medžiagų panaudojimo (Koskinen et al, 1996).
Spenių priežiūrai skirtos antiseptin÷s medžiagos pagerina pieno kokybę ir mastito profilaktiką. E. Malinovski (2004) teigia, jog gera antiseptin÷ medžiaga turi veikti greitai ir plačiu aspektu. J. Reneau (2005) nurodo, kad antiseptinių medžiagų veiksmingumas priklauso nuo plaunamų paviršių švarumo, mikroorganizmų rūšies, tirpalo koncentracijos ir temperatūros, ekspozicijos trukm÷s ir kitų veiksnių. Pagal G.M. Jones (2000), daugelį oportunistinių ir kontaginių mikroorganizmų, kurie kaupiasi ant spenio odos, antiseptiniai tirpalai gali panaikinti, taip sumažindami galimybę jiems patekti į tešmenį. Daugelio autorių nuomone (Fetrow, 2000; Rasmussen, 2000; Ruegg, 2004), naudojant spenių antiseptiką, sumaž÷ja aplinkos patogenų ant tešmens kiekis bei iki 75 % pieno liaukos uždegimų.
NMC (National Mastitis Council) nurodo, jog spenių antiseptika po melžimo yra veiksminga kovojant su patogenin÷s kilm÷s bakterijom Staphylococcus aureus ir Streptococcus agalactiae. Nors ilgą laiką buvo manoma, jog spenių antiseptika po melžimo n÷ra būtina, tačiau tiek NMC, tiek kitų autorių (Dodd et al., 1969; Farnsworth, 1980; Natzke, 1977; Philpot, 1979) atlikti tyrimų rezultatai patvirtino, jog antiseptin÷s medžiagos sumažino infekcijų dažnį. Per kelis m÷nesius sumaž÷jo iki 50 proc. klinikinių mastito atvejų, taip pat somatinių ląstelių skaičius. Spenių antiseptika po melžimo neturi įtakos jau esančioms pieno liaukos infekcijoms, tačiau gali sumažinti spenių kanaluose esančius stafilokokus. NMC rekomenduoja po melžimo naudoti antiseptinius tirpalus tešmeniui ir speniams, net jei S. agalactiae bakterijos buvo pašalintos ir somatinių ląstelių kiekis yra mažas, nes jie pagerina tešmens fizinę būklę ir pieno kokybę (NMC, 2007).
Antiseptinis tirpalas turi baktericidiškai veikti spenių odą, sumažinti naujų pieno liaukos uždegimų atsiradimą, netur÷ti neigiamos įtakos pienui, nepažeisti spenių odos, nebūti toksiškas ir gydyti spenių pažeidimus (Amstrong G., 1997; Boddie R. L. et al, 1997). Antiseptika po melžimo, priklausomai nuo karv÷s tešmens ir spenių paruošimo, antiseptinio tirpalo ar ploviklio sud÷ties, germicidinių agentų doz÷s ir patogenų rūšies, sumažina aplinkos mastitus sukeliančių patogenų plitimą. Skirtingos sud÷ties antiseptiniai tirpalai nevienodai veikia į skirtingas bakterijų rūšis. Tod÷l negalima sakyti, kad visi jie yra vienodai saugūs ir efektyvūs (Mišeikien÷, 2005).
Baktericidin÷s medžiagos suardo bakterijas cheminių ir biologinių reakcijų metu. Tai gali būti jodoforai, chlorheksidinai, sodos hipochloritas, sodos chloritas, pieno rūgštis, hipochlorito rūgštis ar antimikrobiniai proteinai, riebalų rūgštys. Spenių panardinimas į antiseptinį tirpalą sumažina bakterijų patekimą į pieną bei melžimo metu ant spenių odos plintančių patogenų kiekį (Nickerson S.C., 1997). Dabar ši procedūra taikoma ir Europoje. Speniai gali būti apipurškiami prieš ir po melžimo skirtingos koncentracijos jodo tirpalu, kurio efektyvumas nustatomas atsižvelgiant į stafilokokų ir koliformų sumaž÷jimą ant spenių odos. Prieš melžimą jie veikia panašiai, kaip ir panaudojus po melžimo. Mažos jodo koncentracijos (25, 30 ir 80 ppm) n÷ra efektyvios stafilokokams, bet sumažina bendrą bakterijų skaičių 30-80%. 200 ppm koncentracija efektyvi prieš ir po melžimo naudojamuose tirpaluose prieš stafilokokus, koliformus ir bendrą bakterijų kiekį (Bushnell R. B. et al, 1978).
Antiseptiniai tirpalai, kurie skirti speniams apdoroti po melžimo, gali būti naudojami ir prieš melžimą. D. M. Galton (1988) tyr÷ trijų skirtingų germicidų (1% trivalenčio jodo, 5,25% sodos hipochlorito ir tirpalo, savo sud÷tyje turinčio 12% glicerino), kurie buvo naudojami spenių antiseptikai prieš melžimą, poveikį bendram bakteriniam pieno užterštumui. Visi trys produktai tur÷jo teigiamos įtakos bendram bakteriniam pieno užterštumui, bet tirpalas, kurio sud÷tyje buvo glicerino, mažiausiai tur÷jo įtakos koliformų kiekiui piene (Galton D. M., 1986).
Antiseptin÷s medžiagos, kurių veiklioji medžiaga yra chlorheksidinas (koncentracija 0,35%), jodoforas (0,1% ir 0,25% koncentracijos), mažina stafilokokų bei kitų patogenų kiekį. Sodos chlorito (0,64%) turinti antiseptin÷ medžiaga sumažina S. aureus, S. uberis kiekį. Fenolio turinčios medžiagos mažina S. uberis, S. dysgalactiae, gramneigiamų bakterijų, koaguliazei neigiamų stafilokokų (KNS) kiekius (Hemling T. C., 1998; Boddie R. L. et al, 1993; Boddie R. L. et al, 1990; Pankey J.W. et al, 1983).
S. Japertas (2002) išskiria spenių antiseptikos po melžimo svarbą. Jo nuomone, spenius reikia plauti antiseptin÷mis medžiagomis po melžimo tiek tvartuose, tiek ganyklose. Antiseptin÷ priemon÷ savo sud÷tyje tur÷tų tur÷ti ir glicerino, antraip speniai išsaus÷ja. Glicerinas minkština odą ir ji pasidaro
elastingesn÷. Pamelžus svarbu plauti spenius antiseptin÷mis medžiagomis tod÷l, kad melžiant spenio sfinkteris išsitampo ir apie 30 min po melžimo būna praviras. Šiuo periodu į pieno liauką pro pravirą spenio sfinkterį patenka bakterijos, kurios ir sukelia tešmens uždegimą. Po melžimo naudojant antiseptines priemones yra uždaromas praviras spenio sfinkteras ir taip užkertamas kelias bakterijoms patekti į pieno liauką.
Antiseptines priemones reikia rinktis tokias, kurios ne tik būtų efektyvios kovojant su mastito suk÷l÷jais, bet taip pat būtų ekonomiškos, lengvai taikomos ir palaikytų gerą odos būklę. Po melžimo naudojamos antiseptin÷s priemon÷s gali būti purškiamos arba tirpalo pavidalu, į kurį panardinami karv÷s speniai arba visas tešmuo (NMC, 2007).
P.W. Lee (1994) ir M. Woolford (2001) atliko bandymus, kurių metu buvo nustatyta, jog spenių antiseptikai po melžimo galima taikyti ir purškimo metodą, kuris yra greitesnis ir lengvesnis. Spenių mirkymo metodas buvo taip pat efektyvus, tačiau tokio metodo taikymas už÷m÷ daugiau laiko. Tačiau M. Green ir A. Bradley (2004) nurodo, jog spenių panardinimas antiseptiniuose tirpaluose yra veiksmingesnis nei spenių apipurškimas. Visgi, galima puikiai naudoti abu metodus: pamirkyti spenius 10-12 ml antiseptiniame tirpale arba nupurkšti juos (15 ml). Antiseptin÷s medžiagos tur÷tų būti naudojamos iškart po melžimo. G.J.Westifall (2000) teigia, kad spenių dezinfekavimui galima naudoti tiek purškalus, tiek spenių panardinimo antiseptin÷se medžiagose būdą, svarbu tirpalo sud÷tis.
Šiuolaikiniais klinikiniais tyrimais patvirtinta tai, kas praktikoje žinota jau prieš keletą tūkstantmečių: daugelis eterinių aliejų pasižymi antiseptin÷mis, antivirusin÷mis savyb÷mis, standančiomis mikroorganizmų ir grybelių dauginimąsi (Adegohe, Iwahashi, Komatsu et al., 2000; Mau, Chen, Hsieh, 2001; Stojanovic, Palic, Alagic et al., 2000). Kraujažol÷s sud÷tyje yra iki 0,8 % eterinio aliejaus, kurio pagrindas chamazulenas, bicikliniai terpenai, organin÷s rūgštys. M÷tų lapuose būna iki 2,5 % eterinio aliejaus, kurį sudaro deguoniniai imonociklinų terpenų dariniai bei acto ir valerijono rūgščių dariniai. I. Klimien÷, V. Špakauskas ir J. Kvietinskas (2005) tyr÷ karvių tešmens priežiūrai skirtų tepalų, kurių sud÷tyje yra eterinių aliejų, antiseptines savybes ir nustat÷, jog tepalai turi antibakterinių ir antimikrobinių savybių, kurios priklaus÷ nuo tepalo sud÷tinių dalių. Tepalų sud÷tyje esančios boro ir salicilo rūgštys, siera, etakridino laktatas, eteriniai aliejai rodo analogiškas antimikrobines savybes prieš testuojamas tiek gram-, tiek gram+ bakterijas ir Candida albicans rūšies suk÷l÷jus.
Svarbu pamin÷ti, kad spenių antiseptika po melžimo ne visada būna efektyvi. Tam turi įtakos netiksli antiseptinių medžiagų koncentracija, netinkamos spenių minkštinimo priemon÷s, prastos kokyb÷s vanduo, netinkamos dezinfekavimo priemonių laikymo sąlygos (Brightling et al, 2000).
2.5. Inhibitoriai piene
A.Greičiuvien÷ (2009) inhibitorius apibr÷žia kaip medžiagas, kurios stabdo bakterijų dauginimąsi ir skirsto juos į antibiotines ir dezinfekuojančias chemines medžiagas. J. Šalomskien÷ ir R. Žvirdauskien÷ (2005) inhibitorius skirsto į mikrobin÷s kilm÷s medžiagas, kurioms priklauso antibiotikai ir cheminius-veterinarinius preparatus, ploviklius ir dezinfekavimo medžiagas. Taip pat šios autor÷s pažymi, jog mokslin÷je literatūroje šios medžiagos gali būti vadinamos įvairiai – antimikrobin÷mis, antibakterin÷mis, inhibitoriais.
I.Dokšien÷ (2007) inhibitorius vadina stabdančiomis ir slopinančiomis mikroorganizmų aktyvumą bei vystymąsi medžiagomis, kurias skirsto į antibiotikus (penicilinas, tetraciklinas, neomicinas, monomicinas ir kt.), plovimo medžiagias (skalbimo milteliai, kalcinuota soda), dezinfekavimo medžiagas (įvairūs chlorkalkių tirpalai ir kt.), plovimo-dezinfekavimo medžiagas (dezmolis, trosilinas, natrio hipochloritas ir kt.), konservuojančias medžiagas (formalinas, vandenilio peroksidas, kalio bichromatas ir kt.).
A.Greičiuvien÷ (2009) teigia, jog pieno kokybę įtakoja bendra bakterin÷ tarša, somatinių ląstelių kiekis, inhibitorinių medžiagų nebuvimas ir užšąlimo temperatūros rodikliai. Visi šie rodikliai vienas kitą taip įtakoja, kad A. Greičiūnien÷ siūlo juos visus analizuoti kartu ir pažymi, jog šiuolaikin÷s technologijos leidžia iš pieno pašalinti dalį somatinių ląstelių ir taip sumažinti bakterijų kiekį, tačiau išnaikinti antibakterines medžiagas, vadinamas inhibitoriais, nepavyksta. Tod÷l labai svarbu, kad šios medžiagos nepatektų į pieną.
Reiktų pamin÷ti tai, jog pienas su inhibitorin÷mis medžiagomis yra kenksmingas žmonių sveikatai tuo, jog vartojant tokį pieną pakinta virškinamojo trakto normalios mikrofloros sud÷tis ir atsiranda antibiotikams atsparių bakterijų, pasireiškia alergijos. Be to, inhibitorin÷s medžiagos stabdo pieno rūgšties bakterijų dauginimąsi.
J. Šalomskien÷ (2009) nurodo, kad penicilino likučiai sukelia alergines reakcijas apie 10 proc. žmonių. Be to, techniškai neįmanoma pagaminti kokybiško pieno, jei piene yra daugiau nei 0,005 TV / ml penicilino (slopina pieno rūgšties bakterijas). Atlikusi mikrobiologinį tyrimą, kurio metu buvo paimta 10 000 pieno bandinių iš įvairių Lietuvos regionų, J. Šalomskien÷ (2009) nustat÷, jog dažniausiai randamos šios inhibitorių grup÷s:
1 grafikas. Dažniausiai aptinkamos inhibitorių grup÷s piene (Šalomskien÷, 2009)
Kaip vieną seniausių ir plačiausiai vartojamų inhibitorių grupių S. Ghidini, E. Varisco, R. Chizzolini (2002) išskiria β-laktamus, kurie sukelia alergines reakcijas. Europos direktyva EEB 2377/90 nustato Europos direktyva EEB 2377/90 nustato didžiausią leidžiamą β-laktamų grup÷s likučių, nekenksmingų vartotojui, kiekį piene: penicilino G – 4 µg/l, ampicilino – 4 µg/l, oksacilino – 30 µg/l, amoksicilino – 4 µg/l, dikloksacilino – 30 µg/l, cefaleksino – 100 µg/l, cefapirino – 60 µg/l.
Kalbant apie inhibitorių atsiradimą piene, A. Greičiuvien÷ (2009) išskiria tokias priežastis: 1. Chemin÷ medžiaga chloramfenikolis. Tai veiksmingas, plataus spektro antibiotikas, priklausantis inhibitoriams. Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba pastoviai vykdo sugriežtintą chloramfenikolio kontrol÷s programą, nes tiek Europos Sąjungos šalyse, tiek Lietuvoje šio antibiotiko buvimas piene neleistinas nuo 1997 metų. Tačiau iki šiol vis dar nustatoma atvejų, kai ūkininkai naudoja vaistus, įsigytus prieš juos uždraudžiant. Atlikti tyrimai parod÷, kad viena iš inhibitorinių medžiagų atsiradimo priežasčių buvo Syntomicino tepalas, kuriuo gydomi karvių speniai ir žaizdos. Pasitepus rankas šiuo vaistu, chloramfenikolis pieno buvo aptinkamas net po keturių melžimų, nes ši medžiaga yra sunkiai nuplaunama.
2. Mikrobiniai preparatai. Išsiskiria inhibitorin÷s medžiagos, kai karv÷s gydomos mikrobiniais preparatais nesilaikant instrukcijose pateiktų nurodymų. Inhibitorin÷s medžiagos taip pat gali atsirasti jei buvo sušvirkšta ilgo veikimo preparatai prieš mastitą ir karv÷ apsiveršiavo anksčiau nei buvo numatyta. 86% 55% 19% 34% 24%
3. Pašarai. Karv÷s negali būti šeriamos kombinuotais pašarais ar premiksais su antibiotikų priedais, skirtiems penimiems gyvuliams šerti. Taip pat yra svarbu nenaudoti supelijusių, mikotoksinais užterštų pašarų.
4. Melžimo įrangos valymas. Įranga turi būti tinkamai valoma, plovimo bei dezinfekavimo priemon÷s naudojamos paisant nurodytas koncentracijas, taip pat reikia laikytis temperatūrinių režimų.
Kasdienis melžimo įrenginių ir pieno indų valymas susideda iš dviejų pagrindinių operacijų – plovimo ir dezinfekavimo. Šios operacijos atliekamos etapais: paviršiaus ir vidaus nuplovimas vandeniu, plaunamųjų priemonių naudojimas, šių priemonių išplovimas, dezinfekavimas biocidais ir baigiamasis perplovimas vandeniu. Visais atvejais vanduo, skirtas melžimo įrenginių ir pieno indų sanitariniam valymui, turi atitikti geriamojo vandens standarto reikalavimus. Po melžimo įrenginys turi būti praplautas šiltu 30±5°C vandeniu. Laiku neatlikus šios operacijos, išdžiūvusios pieno liekanos ant melžimo įrenginio paviršiaus sudaro pl÷velę, kuri apsunkina tolesnį valymą. Tuomet dažniausiai naudojami didesni kiekiai plovimo medžiagų ir praskalaujama nedideliu kiekiu vandens, d÷l ko ant indų sienelių lieka plovimo priemonių. Kuo plovimo pradžioje aukštesn÷ tirpalo temperatūra (70– 90°C), tuo geriau. Kai galutin÷ temperatūra yra ne žemesn÷ kaip 40°C, nešvarumai plaukioja plovimo tirpale. Tirpalo temperatūra, plaunant rankomis, turi būti 40–45°C, jai nukritus žemiau 40°C, riebalai bei kiti nešvarumai v÷l nus÷da ant įrenginių sienelių. Jei kartu naudojamos plovimo ir dezinfekavimo priemon÷s, plovimas tur÷tų trukti 8–10 min., jei naudojamos tik dezinfekavimo priemon÷s – 5 min. Reikalavimai griežti, tačiau jie turi tapti įpročiu.
Gydomas karves būtina atskirti nuo sveikųjų, paženklinant specialiais raiščiais ar kitais būdais. Privaloma gydymo žurnale užregistruoti vaistų panaudojimą. Sergančius galvijus būtina melžti pabaigoje, į atskirą talpyklą. Po melžimo šį pieną reikia sunaikinti arba panaudoti ne maisto gamybai. Jei karvei buvo suleisti preparatai nuo mastito, pieną po kiekvieno melžimo reikia tirti d÷l inhibitorinių medžiagų. Tik jų neradus, šį pieną galima naudoti. Labai svarbu galvijus šerti kokybiškais, neužterštais, pašarais ar papildais be antibiotikų. Siekiant, kad žaliava su inhibitorin÷mis medžiagomis nepatektų į gamybą, o pieno gamintojai, perdirb÷jai ir pardav÷jai nepatirtų didžiulių ekonominių nuostolių, ne tik pieno gamintojai, bet ir pačios perdirbimo įmon÷s prieš prad÷damos gaminti pieno produktus, privalo vykdyti papildomą inhibitorinių medžiagų kontrolę pagal patvirtintą savikontrol÷s sistemą.
S. Japertas (2002) nurodo, jog inhibitorin÷s medžiagos piene atsiranda šiais būdais:
1. Kai karv÷s yra gydomos antimikrobiniais preparatais, kuriuos švirkščia karvei į raumenis, veną, gimdą ar kitu būdu. Antimikrobin÷s medžiagos su pienu išsiskiria gydymo metu ir 48-96 val. po gydymo. Šis laikas vadinamas karencijos laiku ir priklauso nuo to, koks antimikrobinis preparatas buvo
vartojamas gydymui. Susirgus gyvuliui, būtina kviesti veterinarijos gydytoją, kuris paskirs gydymą ir nurodys, kiek laiko negalima vartoti pieno ir parduoti perdirb÷jams.
2. Kai po paskutinio melžimo prieš užtrūkstant karvei buvo sušvirkšti ilgo veikimo antimastitiniai preparatai ir karv÷ atsived÷ anksčiau nei buvo numatyta.
3. Kai karv÷s šeriamos kombinuotais pašarais su antibiotikų priedais, skirtais penimiems gyvuliams.
4. Kai karv÷s šeriamos supelijusiais, mikotoksinais užterštais priedais.
5. Kai po dezinfekavimo prastai išplaunami melžimo, pieno aušinimo ir kiti pieno indai.
6. Kai mastitu sergančiai karvei į tešmenį yra sušvirkščiama antimastitinio preparato, tačiau šio pieno neatskiriama nuo visos bandos pieno. Tokiu būdu galima užteršti visos bandos pieną.
M. Mullan (2003) nurodo, jog antibiotikai yra viena pagrindinių priežasčių, kurie sudaro sąlygas atsirasti inhibitoriams piene. Išlaukos laikas, per kurį pienas sulaiko antimikrobines medžiagas ir negali būti naudojamas, nurodomas antibiotikų gamintojo pateiktose instrukcijose. Antibiotinių medžiagų kiekis ir skverbimosi į pieną laikas priklauso nuo kelių faktorių: antibiotikų koncentracijos bei jo paruošimo būdo. M. Mullan pažymi, jog paruošimo būdas labai įtakoja antimikrobinių medžiagų sulaikymą ir antibiotikų su melžimo įranga sukibimą.
Kaip teigia M. Mullan (2003), antiseptinių medžiagų bei ploviklių likučiai piene neleidžia augti raugo bakterijom. Jie į pieną gali patekti trim būdais: tvarte, pieno pervežimo metu ir gamyklose d÷l neatsargaus sterilizantų bei ploviklių naudojimo, netinkamai perplautos ar nusausintos įrangos. Išvengti inhibitorių piene padeda teisinga šių medžiagų koncentracija ir tinkamas įrangos plovimas bei nusausinimas (Boyle, Mullan, 2000).
Inhibitorinių medžiagų patekimo į pieną keliai yra labai įvairūs. Gyvulių gydymas vaistais, įsigytais be naudojimo instrukcijos arba naudojant ne pagal instrukcijoje nurodytas rekomendacijas. Nekokybiški, supeliję pašarai arba pašarai, duodami ne toms gyvulių grup÷ms, kurioms jie skirti. Taip pat viena priežasčių gali būti gyvulių girdymas netinkamu vandeniu, netinkamų tepalų naudojimas rankoms ir speniams gydyti, plovimo priemonių, neskirtų naudoti pieno pramon÷je, naudojimas ar nepakankamas melžimo ir pieno laikymo įrangos praplovimas geriamuoju vandeniu. Inhibitorinių medžiagų gali patekti ir ganant karves šalia miškų, apdorotų chemin÷mis medžiagomis nuo kenk÷jų ir ligų, ar neseniai tręštose ganyklose (Greičiuvien÷, 2009).
Taip pat reiktų pamin÷ti, jog šiuo metu yra didel÷ antibakterinių medžiagų likučių nustatymo metodų pasiūla. J. Šalomskien÷ (2009) nurodo, jog nustatyti inhibitorius piene galima mikrobiologiniu, fermentiniu būdu, imunologininiais tyrimais, fizikiniu metodu. Tiek÷jai turi garantuoti, kad jų pristatomas pienas yra neužterštas n÷ vienos iš reglamentuojamų antibakterinių medžiagų likučiais arba
likučiai neviršija nustatytų ribų. J. Šalomskien÷, D. Jonkuvien÷ ir M. Paserpskien÷ (2009) teigia, jog daugelis siūlomų metodų negali garantuoti visų šių medžiagų nustatymo normų. Nors dažniausiai veterinarijos praktikoje naudojami beta laktamin÷s grup÷s antibiotikai, gali būti aptinkami ir sulfonamidai, tetraciklinai bei kitos medžiagos.
K. Oechtering (2004), tyrin÷jęs Vokietijos pieno tyrimų laboratorijų veiklą, nurodo, kad pieno perdirbimo įmon÷s kasdien greituoju testu tiria kiekvieno tiek÷jo pieną, ar n÷ra inhibitorinių medžiagų. Rytų Vokietijoje iš vieno ūkio imami 4 m÷giniai somatin÷ms ląstel÷ms, 5 – bakterijoms bei 5 – inhibitorin÷ms medžiagoms. Palyginimui, Lietuvos pieno tyrimų laboratorijoje somatinių ląstelių tyrimas atliekamas 3 kartus per m÷nesį, inhibitorinių medžiagų – 2 kartus per m÷nesį (Pieno supirkimo taisykl÷s, 2005). Taip pat reiktų pamin÷ti, jog jei Vokietijos nepriklausomoje tyrimų laboratorijoje nustatomi inhibitoriai piene, gamintojui taikomos nuoskaitos, o jei pienas yra ypač geros kokyb÷s, ūkininkai gauna priemokas.
Apibendrinant galima teigti, jog pienas yra puiki terp÷ daugeliui mikroorganizmų plisti. Labai svarbu, kad į pieną nepatektų inhibitorin÷s medžiagos, kurios dažniausiai į pieną papuola blogai išplovus pieno linijas ar kada per trumpas išlaukos laikas po vaistų (antibiotikų) naudojimo. D÷l visų šių priežasčių karvių spenių higiena turi būti efektyvi, nes netinkamai nuvalytas tešmuo ir speniai yra vienas iš bakterijų patekimo į pieną šaltinių. Kaip jau ne kartą min÷ta šiame darbe, antiseptinių tirpalų naudojimas sumažina ne tik spenių odos bei pieno bendrą bakterinį užterštumą, bet ir yra būtinas pieno liaukos uždegimų profilaktikai. Tod÷l ne tik prieš melžimą, bet ir po melžimo rekomenduojama karvių spenius panardinti ar apipurkšti antiseptin÷mis medžiagomis. Naudojant šias medžiagas, karvių spenių galai pasidengia pl÷vele, kuri apsaugo spenio kanalą ir kartu neleidžia patekti mikroorganizmams, kurie ir sukelia mastitą. Antiseptines priemones reikia rinktis tokias, kurios ne tik būtų efektyvios kovojant su mastito suk÷l÷jais, bet taip pat būtų ekonomiškos, lengvai taikomos ir palaikytų gerą odos būklę.
3. TYRIMŲ METODIKOS
3.1. Bandomųjų karvių ir medžiagų parinkimas bandymams
Mokslinis tiriamasis darbas atliktas 2009 metais fermose A ir B. Karv÷s šiose fermose melžiamos specialioje patalpoje – melžimo aikštel÷je. Tyrimai buvo atliekami tvartiniu laikotarpiu.
Moksliniai-gamybiniai bandymai fermoje A atlikti 2009 metų spalio-gruodžio m÷n. Šioje fermoje laikoma 250 karvių. Guoliaviet÷s fermoje išd÷stytos 4 eil÷mis. Jos padengtos DeLaval kilim÷liais M21S. Naudojama natūrali ventiliacija. Karv÷s laikomos palaidos ant takų, padengtų gumine danga R17 ir melžiamos tandemo tipo melžimo aikštel÷je. Aikštel÷je vienu metu melžiama 4x2 karvių. Šioje fermoje karv÷ms speniai prieš melžimą šluostomi tik vienkartin÷mis servet÷l÷mis. Jokia antiseptin÷ priemon÷ prieš melžimą nenaudojama. Labai užteršti ir nešvarūs speniai prieš juos nušluostant servet÷le buvo nuplaunami vandens žarna. Po melžimo karvių spenių antiseptikai naudojamas ,,GreenDip“ (veiklioji medžiaga – chloras).
2009 m. spalio-gruodžio m÷n. (tvartiniu laikotarpiu) fermoje B atlikome analogiškus tyrimus. Karv÷s šioje fermoje laikomos palaidos ant betoninių grindų, o melžiamos „eglut÷s“ tipo melžimo aikštel÷je. Iš viso šioje fermoje laikoma 313 karvių. Aikštel÷je vienu metu melžiama 10x2 karvių. Šioje fermoje karv÷ms speniai prieš melžimą šluostomi individualiomis dr÷gnomis medžiagin÷mis servet÷l÷mis, kurios skalbiamos skalbimo mašinoje, įdedant DeLaval skalbimo miltelių. Po melžimo naudojamas DeLaval ,,Blockade“ (veiklioji medžiaga – jodas).
A fermoje m÷giniai prieš melžiant ir pamelžus, po spenių antiseptikos imti nuo 11 karvių spenių odos, o B fermoje – nuo 10 karvių spenių odos.
3.2. Tyrimų atlikimo vieta
Mikrobiologiniai tyrimai atlikti Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) Neužkrečiamųjų ligų katedros Reprodukcijos laboratorijoje ir Užkrečiamųjų ligų katedros Mikrobiologijos laboratorijoje. Duomenys apie tiriamųjų karvių somatinių ląstelių skaičių piene imti iš VĮ „Pieno tyrimai“ duomenų baz÷s.
3.3. Tyrimų medžiaga
Mikrobiologinių tyrimų metu Blockade ir GreenDip buvo tirtos in vitro ir in vivo. Tyrimų in vitro metu nustat÷me mažiausią slopinimo koncentraciją, stabdančią S.aureus, S.agalactie, S. faecalis, E. coli, Proetus mikroorganizmų augimą. Siekiant įvertinti kaip min÷tos medžiagos veikia in vivo salygomis, nuo karvių spenių odos ÷m÷me nuoplovas prieš užmaunant melžiklius, t.y., spenius nušluosčius vienkartin÷mis servet÷l÷mis ir juos nu÷mus (panaudojus antiseptinį tirpalą, skirtą speniams „uždaryti“).
3.4. Mokslinių-gamybinių bandymų metodikos
Mažiausios slopinimo koncentracijos (MSK) nustatymas. Nustatant mažiausią slopinimo koncentraciją (MSK mg/l), stabdančią S.aureus, S. agalactiae, E.coli. S.faecalis ir Proteus mikroorganizmų augimą, į m÷gintuv÷lius buvo supilstyta po 2 ml sterilaus M÷sos peptono sultinio (MPS) (Liofilchem, Italija) ir d÷ta po 0,05 ml tiriamos medžiagos (“Blockade” ir „GreenDip“). Šių medžiagų 100% koncentracijos tirpalai praskiesti iki 108 (100, 50, 25, 12,5, 6,25, 3,13, 1,57 ir 0,79%). Tirpalams išmaišyti naudotas “Vortex”. Po to į kiekvieną m÷gintuv÷lį pas÷ta po 0,1 ml tiriamųjų bakterijų – S. aureus, S. agalactiae, E. Coli, Candida spp.,enterobakterijų (1 ml/107 kolonijas sudarančių vienetų, KSV). Kultivuota esant 370 C 24 val. Jei skysta mitybin÷ terp÷ m÷gintuv÷lyje liko skaidri, mikroorganizmai yra jautrūs šiame m÷gintuv÷lyje esančios medžiagos koncentracijai, tod÷l jie neaugo, o jei terp÷ drumsta – nejautrūs (mikroorganizmai augo). Taip nustat÷me mažiausią tiriamos medžiagos koncentraciją, kuri slopino mikroorganizmų augimą.
M÷ginių nuo karvių spenių pa÷mimo metodika. Įvertinant karvių spenių odos užterštumą prieš pradedant melžti į vienkartines transportines AMIES W/O CH FL medical (Italy) terpes nuo priekinio karv÷s spenio (iš melž÷jos pus÷s) imti m÷giniai nuo spenio odos. M÷giniai imti atliekant tris sukamuosius judesius aplink spenio paviršių, netoli spenio viršūn÷s (Rendos J.J. et al, 1975). ). Imti du m÷giniai. Pirmasis m÷ginys nuo spenio odos imtas atlikus tam tikrą spenių paruošimo prieš melžiant procedūrą, o antrasis m÷ginys nuo to paties spenio tos pačios vietos imtas po melžimo, pamirkius spenį antiseptiniame tirpale. Reprodukcijos laboratorijoje šie m÷giniai buvo ištirti ir identifikuoti mikroorganizmai.
Mikroorganizmų išskyrimas ir identifikavimas. S÷jome ant „Mac-Conkey” (enterobakterijoms) („Oxoid“, Anglija), „Edvardso” (streptokokams) („Oxoid“, Anglija), avies kraujo (stafilokokams) („Oxoid“, Anglija), „Baird–Parker” („Liofilchem“, Italija), „Biggy”(miel÷s) („Oxoid“, Anglija) agarų.
Pas÷ję m÷ginius ant agarų (išskyrus „Biggy”), l÷kšteles auginome aerobin÷mis sąlygomis 37°C temperatūroje 24-48 valandas. Kontrolei 1-2 l÷kšteles d÷jome į termostatą 24 valandoms.
Nusidažymui Gramo būdu patikslinti su 3% KOH atlikome testą. Ant objektinio stiklelio užlašinome vieną lašą paruošto tirpalo, kilpele nuo agaro pa÷m÷me kelias panašias kolonijas ir sumaiš÷me su lašu. Jei keliant kilputę nuo objektinio stiklelio mišinys tįso, kolonijos buvo laikomos gramneigiamomis, jei ne – gramteigiamomis.
Gramteigiamus mikroorganizmus, produkuojančius katalazę, nustat÷me: ant objektinio stiklelio užlašinome lašą 3% vandenilio peroksido tirpalo, išmaiš÷me koloniją peroksido tirpale (steng÷m÷s, kad kartu su kolonija nepaimtume kraujo agaro, nes eritrocitai gali duoti klaidingą reakciją).
Jei sumaišius skyr÷si burbuliukai (mikroorganizmas gamina katalazę, kuri skaido vandenilio peroksidą į vandenį ir dujinį deguonį), koloniją priskyr÷me stafilokokams, jei burbuliukai neišsiskyr÷ – streptokokams.
CAMP reakciją įtardami streptokokus atlikome naudodamiesi S. aureus kamienu. Kraujo agaro viduryje pas÷jome S. aureus, o iš šonų, statmenai ir 5 mm nuo S. aureus pas÷jimo linijos s÷jome įtariamojo streptokoko kultūrą. Reakciją laik÷me teigiama, jei S. aureus ir streptokoko pas÷lių hemolizių zonoje susiformavo skaidri kastuv÷lio ar pusm÷nulio pavidalo zona. Tokiu atveju streptokoką priskyr÷me Streptococcus agalactiae rūšiai.
S. aureus rūšiai nustatyti naudojome lateksinį rinkinį „Staphaurex Plus” („Murex“, Didžioji Britanija). Ant diagnostin÷s plokštel÷s užlašinome lašą tirpalo ir kilpele įd÷jome įtartiną koloniją, pamaiš÷me. Jei per 20 sekundžių įvyko agliutinacija, galima įtarti S. aureus, o jei po 20 sekundžių — tai koaguliazei negatyvius stafilokokus.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
Tiriamųjų medžiagų poveikis atskiriems mikroorganizmams in vitro pateiktas 3 lentel÷je.
3 lentel÷. Antiseptinių medžiagų poveikis mikroorganizmams (naudojant rekomenduojamą koncentraciją) in vitro
Mikroorganizmai
Tiriamoji medžiaga S.aureus S. agalactiae E.coli S. faecalis Proteus
,,Blockade” + – – – –
,,GreenDip” – + – – +
Pastaba: + slopino mikroorganizmo augimą; – neslopino mikroorganizmo augimo.
3 lentel÷je pateikta, kaip antiseptin÷s medžiagos veik÷ mikroorganizmus in vitro. ,,Blockade“ slopino S. aureus augimą, o ,,GreenDip“ – mikroorganizmų S. agalactiae ir Proteus augimą. Jodas yra plataus veikimo spektro germicidas, efektyviai veikiantis prieš visas pieno liaukos uždegimą sukeliančius mikroorganizmus, t.y. mikroskopinius grybus, virusus, bakterijas ir kt., tačiau jis stabd÷ tik pieno liaukos uždegimą sukeliančių S. aureus augimą.
Tyrimų rezultatai, gauti identifikavus mikroorganizmus fermoje A ant karv÷s spenių odos prieš melžimą ir po melžimo, atlikus spenių antiseptiką, pateikti 4 lentel÷je.
4 lentel÷ Išskirti mikroorganizmai ant karvių spenių odos prieš ir po melžimo A fermoje Išskirti mikroorganizmai
Karv÷s eil÷s Nr.
Prieš melžimą Atlikus spenių antiseptiką po melžimo
1 S.aureus Streptococcus spp.
E. coli S.aureus Streptococcus
spp. neišskirta 2 KNS Streptococcus Spp. E. coli KNS Streptococcus spp. neišskirta 3 S.aureus Streptococcus spp.
E. coli KNS neišskirta E. coli
4 KNS Streptococcus spp. E coli KNS Streptococcus spp. E. coli 5 KNS Streptococcus spp. E. coli KNS Streptococcus spp. E. coli 6 KNS Streptococcus spp. neišskirta KNS Streptococcus spp. neišskirta 7 KNS Streptococcus spp.
E. coli KNS neišskirta neišskirta
8 KNS Streptococcus
spp.
E. coli KNS neišskirta neišskirta
9 KNS Streptococcus
spp.
neišskirta KNS Streptococcus
spp.
neišskirta
10 KNS neišskirta neišskirta KNS Streptococcus
spp. neišskirta 11 KNS Streptococcus spp. E. coli KNS Streptococcus spp. E coli
KNS – koaguliazei neigiami stafilokokai
Kaip matome 4 lentel÷je, m÷giniuose, imtuose nuo karv÷s spenių prieš melžimą, buvo išskirti mikroorganizmai S.aureas, Streptococcus spp., sąlyginai patogeniniai stafilokokai (KNS), enterobakterijos (E.coli).
2 grafikas. Mikroorganizmai prieš ir po melžimo pagal m÷ginių skaičių (A ferma) 6 9 10 8 3 10 8 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 M ÷ g in ių s k a ič iu s S . a u re u s K N S S tr e p to c o c c u s E . c o li S . a u re u s K N S S tr e p to c o c c u s E . c o li
Mikroorganizmai, išskirti prieš melžimą
Mikroorganizmai, išskirti po melžimą
Prieš melžimą šluostomi karvių speniai vienkartin÷mis servet÷l÷mis sudar÷ sąlygas plisti bakterijoms S. aureus, nes S. aureus labiausiai plinta per tešmens ir spenių šluostymo servet÷les. Lyginant su m÷giniais, kurie buvo paimti po melžimo, prieš tai panaudojus antiseptiką ,,GreenDip“, bakterijų S. aureus sumaž÷jo dukart. Tam įtakos tur÷jo antiseptin÷ medžiaga ,,GreenDip", kurios veiklioji medžiaga yra chloras (0,64 %).
Taip pat tyrimų rezultatai parod÷ (žr. 2 grafikas.), jog maž÷jant S. aureus, sparčiai did÷jo koaguliazei negatyvių stafilokokų (KNS). Prieš melžimą buvo identifikuota 6 % S. aureus ir 26 % KNS, o po melžimo, panaudojus antiseptiką ,,GreenDip“, bakterijų S. aureus buvo identifikuota 3 % ir KNS – 33 %.
Užterštumas koliformin÷mis bakterijomis buvo gana nedidelis. Jei lyginsime m÷ginius prieš ir po melžimo, tai enterobakterijų kiekis išliko nepakitęs (abiem atvejais – 14 %), o E. coli bakterijų po melžimo nebebuvo identifikuota (prieš melžimą – 9 %).
Po melžimo pamirkius spenius antiseptiniame tirpale ,,GreenDip“, išaugo Streptococcus spp. rodikliai. Prieš melžimą, nušluosčius spenius vienkartin÷mis servet÷l÷mis, ir po melžimo, pamirkius spenius atiseptiniame tirpale, Streptococcus spp. skaičius padid÷jo nuo 11 % iki 14 %. Tai rodo, jog spenių mirkymas chloro tirpale nebuvo veiksmingas, siekiant sumažinti streptokokų kiekį.
Tyrimų rezultatai, gauti identifikavus mikroorganizmus fermoje B ant karv÷s spenių odos prieš melžimą ir po melžimo, atlikus spenių antiseptiką, pateikti 5 lentel÷je.
5 lentel÷. Išskirti mikroorganizmai ant karvių spenių odos prieš ir po melžimo B fermoje
Karv÷s Išskirti mikroorganizmai
eil÷s Nr. Prieš melžimą Atlikus spenių antiseptiką po melžimo
1 KNS Streptococcus
spp.
E. coli KNS Streptococcus neišskirta
2 KNS Streptococcus
spp.
E. coli KNS Streptococcus neišskirta
3 KNS Streptococcus
spp.
neišskirta neišskirta neišskirta neišskirta
4 KNS Streptococcus
spp.
E. coli neišskirta neišskirta E. coli
5 KNS Streptococcus
spp.
E. coli neišskirta neišskirta neišskirta
6 KNS Streptococcus
spp.
E. coli neišskirta Streptococcus neišskirta
7 KNS Streptococcus
spp.
neišskirta neišskirta neišskirta neišskirta
8 KNS Streptococcus
spp.
neišskirta neišskirta neišskirta neišskirta
9 KNS Streptococcus
spp.
neišskirta neišskirta neišskirta neišskirta
10 KNS Streptococcus
spp.
E. coli KNS neišskirta neišskirta
KNS – koaguliazei neigiami stafilokokai
Iš rezultatų, gautų atlikus tyrimus fermoje B, kur buvo naudojamas „Blocade“ tirpalas, galime teigti, jog abiejuose m÷giniuose buvo identifikuota streptokokų, sąlyginių patogeninių streptokokų (KNS), koliforminių bakterijų.
Po melžimo spenių antiseptikai naudojant jodo tirpalą (0,24 %), žymiai sumaž÷jo streptokokų skaičius ant spenių odos (nuo 25 % iki 14 %) lyginant su speniais, kurie prieš melžimą buvo šluostomi dr÷gnomis medžiagin÷mis servet÷l÷mis. Tačiau žymiai padid÷jo ( nuo 6 % iki 29 %) S. agalactiae rodikliai.
3 grafikas. Mikroorganizmai prieš ir po melžimo pagal m÷ginių skaičių (B ferma) 10 10 6 3 3 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 M ÷ g in ių s k a ič iu s K N S S tr e p to c o c c u s E . c o li K N S S tr e p to c o c c u s E . c o li
Mikroorganizmai, išskirti prieš melžimą
Mikroorganizmai, išskirti atlikus spenių antiseptiką po melžimo
Naudojant antiseptinį jodo tirpalą po melžimo, sumaž÷jo E.coli. Prieš melžimą nušluosčius karv÷s spenius individualiomis dr÷gnomis medžiagin÷mis servet÷l÷mis, kurios skalbiamos skalbimo mašinoje, įdedant DeLaval skalbimo miltelių, buvo identifikuota bakterijų E. coli šešiuose m÷giniuose.
Jei palyginsime fermoje A prieš melžimą imtus m÷ginius, kai speniai buvo šluostomi vienkartin÷mis popierin÷mis servet÷l÷mis ir fermoje B, kai prieš melžimą karv÷s speniai buvo šluostomi dr÷gnomis medžiagin÷mis servet÷l÷mis, tai matysime, jog Streptococcus spp. skaičius sumaž÷jo 11 %, E.coli – 6 %.
4.1. Karvių spenių antiseptikos po melžimo įtaka somatinių ląstelių skaičiui piene
Atliekant bandymus fermoje A ir B tyr÷me, ar karvių spenių po melžimo mirkymas antiseptiniuose tirpaluose, turi įtakos somatinių ląstelių skaičiui (SLS) piene. Fermoje A paimti m÷giniai buvo gauti karv÷s spenius po melžimo pamirkius antiseptiniame tirpale GREENDIP (chloro pagrindu), o fermoje B – Delaval „Blockade“, turinčiame savo sud÷tyje jodo.
4 grafikas Karvių spenių antiseptikos po melžimo įtaka SLS
Vidutinis SLS piene, karvių spenių antiseptikai po melžimo naudojant GreenDip (ferma A) ir Blockade (ferma B)
0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 1 S L S t ū k s t. /m l ferma A ferma B
4 grafike matome, jog antiseptinis tirpalas po melžimo, kurio sud÷tyje yra chloro, sumažino somatinių ląstelių skaičių iki 276 tūkst./ml, lyginant su Fermoje B naudojamu antiseptiku po melžimo ,,Blockade“ (SLS – 830 tūkst./ml). Reiktų pamin÷ti, jog antiseptikas, turintis savyje jodo, gali pažeisti spenių odą, tokiu atveju, jodo likučių gali būti randama ir piene.
Mūsų atliktų tyrimų duomenimis galime teigti, jog didesnį poveikį somatinių ląstelių skaičiaus sumaž÷jimui tur÷jo antiseptinis tirpalas, kurio veiklioji medžiaga – chloras („GreenDip“).
5. IŠVADOS
1. Antiseptinių priemonių naudojimas po melžimo – viena svarbiausių prevencijos prieš naujų infekcijų atsiradimą priemon÷, nes sumažina ne tik spenių odos bei pieno bendrą bakterinį užterštumą, bet ir yra būtinas pieno liaukos uždegimų profilaktikai.
2. Atlikus tyrimus in vitro, nustatyta, kad ,,Blockade“ stabd÷ S. aureus, o GreenDip – S. agalactiae mikroorganizmų augimą.
3. Po melžimo naudojant „Blockade“ tirpalą, KNS ir Streptococcus spp. ant karvių spenių odos sumaž÷jo 70 proc., o E. coli 23 proc. tirtų m÷ginių. Naudojant „GreenDip“, koliforminių bakterijų (E. coli) sumaž÷jo dvigubai, tačiau antiseptika netur÷jo įtakos KNS mikroorganizmams.
4. Somatinių ląstelių skaičiaus piene vidurkis fermoje A buvo tris kartus mažesnis (naudojant „GreenDip“), nei fermoje B (naudojant „Blockade“).
6. PASIŪLYMAI
1. Atlikti spenių antiseptiką po melžimo nu÷mus melžiklius.
2. Ne visos antiseptin÷s medžiagos, kurios naudojamos karvių spenių antiseptikai po melžimo yra veiksmingos, tod÷l prieš pradedant jas naudoti gamybin÷mis sąlygomis, pirmiausia reik÷tų ištirti in vitro ir nustatyti, kaip šios medžiagos veikia pagrindinius mastitų suk÷l÷jus.
