KAUO MEDICIOS UIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Aušra Vansevičiūtė
MEDICIOS PERSOALO UOMOĖ APIE
PACIETŲ SAUGOS UŽTIKRIIMĄ „“
LIGOIĖJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MEDICINOS PERSONALO NUOMONĖ APIE PACIENTŲ SAUGOS UŽTIKRINIMĄ „N“ LIGONINĖJE
Aušra Vansevičiūtė
Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė
Kauno Medicinos Universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2009. 73 p.
Darbo tikslas: išaiškinti medicinos personalo nuomonę apie pacientų saugos užtikrinimą „N“ ligoninėje.
Uždaviniai: nustatyti, kaip medicinos personalas supranta pacientų saugą bei jos užtikrinimą; įvertinti medicinos personalo nuomonę apie pacientų saugos užtikrinimą „N“ ligoninėje; palyginti slaugytojų ir gydytojų nuomonę apie pacientų saugos užtikrinimą „N“ ligoninėje. Tyrimo metodika. „N“ ligoninės medicinos personalo nuomonės apie pacientų saugos užtikrinimą tyrimas atliktas anoniminės anketinės apklausos metodu. Tyrime dalyvavo 193 ligoninės darbuotojai - 64,3 proc. slaugytojų, 20,5 proc. gydytojų ir 15,2 proc. kitų medicinos darbuotojų (atsako dažnis 89,1 proc.). Anketinių duomenų statistinė analizė atlikta SPSS 12.0 for Windows, statistinių hipotezių tikrinimui naudotas chi kvadrato kriterijus. Tolydiesiems kintamiesiems vertinti naudotas vidutinis rangas, skirtumai tarp dviejų nepriklausomų grupių nustatyti taikant Mann – Whitney testą.
Rezultatai: Vertinant, kaip darbuotojai supranta pacientų saugos sąvoka, pastebėta, kad jie pakankamai gerai supranta pagrindinius ją apibūdinančius veiksnius. Kas ketvirtas ligoninės darbuotojas teigia, kad skyriuje yra su pacientų sauga susijusių problemų. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis slaugytojų nei gydytojų nurodo, kad skyriuose yra pacientų saugos problemų. Du trečdaliai darbuotojų teigia, kad ligoninėje labai svarbu skirti daugiau dėmesio pacientų saugai. Statistiškai reikšmingai didesnį dėmesį kreipia pacientų saugai slaugytojos ( vidutinis rangas – 76,87), nei gydytojai (vidutinis rangas – 60,84) (p<0,05). Beveik pusė ligoninės darbuotojų savo žinias pacientų saugos srityje vertina kaip pakankamas. 61,6 proc. ligoninės darbuotojų teigia, kad jų ligoninėje pacientų sauga užtikrinama iš dalies pakankamai, kas trečias darbuotojas mano, kad pacientų sauga užtikrinama pakankamai. didesnė dalis gydytojų, nei slaugytojų mano, kad pacientų sauga užtikrinama pakankamai. Didesnė slaugytojų dalis (69,1 proc.) nei gydytojų (45,7 proc.) teigia, jog jų ligoninėje pacientų sauga užtikrinama iš dalies pakankamai. Daugiau nei pusė darbuotojų teigia nežinantys ar jų ligoninėje yra aiški, skaidri ir pacientui saugi skundų dėl nekokybiškų
paslaugų teikimo ir nagrinėjimo tvarka. Didesnė dalis gydytojų (31,4 proc.) nei slaugytojų (15,6 proc.) pripažino, kad teko patiems būti nepageidaujamo įvykio kaltininkais (p < 0,05).
Išvados: Beveik du trečdaliai „N“ ligoninės darbuotojų teigė, jog dėmesys pacientų saugai jų
darbe yra svarbus. Vertinant, kaip darbuotojai supranta pacientų saugos sąvoka, pastebėta, kad jie pakankamai gerai supranta pagrindinius ją apibūdinančius veiksnius. Didesnė dalis ligoninės medicinos personalo, mano kad jų ligoninėje pacientų sauga užtikrinama iš dalies pakankamai. Nustatyta, kad slaugytojai teikia didesnę reikšmę pacientų saugai nei gydytojai. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis slaugytojų nei gydytojų, teigia, jog ligoninės skyriuose yra su pacientų sauga susijusių problemų.
Praktinės rekomendacijos: Nors didesnė dalis darbuotojų teigia, kad jų dėmesys pacientų saugai yra svarbus ir žinios pakankamos, bei paslaugų kokybė užtikrinama pakankamai gerai, būtina ligoninės vadovams skatinti juos ir motyvuoti domėtis tos srities žiniomis, siekiant visapusiško pacientų saugos užtikrinimo.
SUMMARY
Public Health Management
Work subject: THE OPINION OF THE MEDICAL STAFF ABOUT THE PATIENTS‘ SAFETY ENSURANCE IN „N“ HOSPITAL.
The Author of the Work: Aušra Vansevičiūtė.
The supervisor of the Work: Jurgita Vladičkienė, Dr.
Departament of Health Management, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2009. 73p.
Aim of the study: to define the opinion of the medical staff about the patients’ safety in “N”
hospital.
The tasks: To determine how does the medical staff understand the safety of the patient; To
evaluate the opinion of the medical staff about the patients’ safety in “N” hospital; To compare the opinions of the nurses and doctors about the safety of the patients in “N” hospital.
Methods of analysis: Analysis of medical staff opinion about the patients’ safety in “N”
hospital with the help of anonymous questionnaires was made. There were 193 “N” hospital employees participating in the research, of them: 64.3% were nurses, 20.5% - doctors and 15,2% of other medical staff employees (response rate – 89.1 %). Statistical analysis of respondents’ questionnaire answers was made with SPSS 12.0 program for Windows; chi square test was used to test the statistical hypothesis. The average grade to evaluate continuous variables was used; the differences between the two groups were indentified using the Mann – Whitney test.
The results: While evaluation of the employees’ understanding of the patients’ safety it was
noticed that they understand all the main factors well enough. Every fourth employee of the “N” hospital states that there are problems concerned with the patients’ safety. Statistically significantly bigger part of the nurses in comparison with the doctors stated that there the patients‘ safety problems are in all the departments. 2/3 of employees state that it is very important to pay more attention toward the patients’ safety. Statistically significantly greater attention to this issue is paid by the nurses (average range of 76.87%) than the doctors (average range – 60.84) (p<0,05). Almost half of the “N” hospital employees think that they have sufficient knowledge concerning the patients’ safety. Even 61.6% of the “N” hospital employees state that patients’ safety in their hospital is partly sufficient, 1/3 of the employees think that it is sufficient. Greater part of the doctors, in comparison with the nurses, thinks
that there is enough of the patients’ safety. Greater part of nurses (69.1%) than doctors (45.7%) state that patients’ safety is ensured partly enough. More than a half of the whole staff states that they don’t know if there is clear and safe for the patient complaint order to deal with bad patient service. Statistically significantly greater part of the doctors ( 31.4 %), in comparison with the nurses (15.6 %), accept that they have caused the undesirable events.
Conclusions: Almost 2/3 of the employees state that the attention towards the patients‘
safety is very important in their job. While evaluating how the employees understand the patients‘ safety, it was noticed that they understand all the main factors good enough. Greater part of the N” hospital staff thinks that patients‘ safety insurance is partly sufficient in their hospital. It was found that nurses pay more attention to patients‘ safety than doctors. Statistically significantly greater part of the nurses, in comparison with the doctors, states that there are problems related with patients‘ safety.
Practical recommendations: Though, the greater part of employees state that their attention
towards patients‘ safety is important, and they do have enough knowledge, the quality of the service is good enough, it is necessary for the management of the hospital to motivate and give all the knowledge to the staff to ensure well-rounded patients‘ safety.
TURIYS:
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1 Pacientų saugos politika ... 11
1.2 Pacientų sauga Europoje ... 15
1.3 Pacientų sauga ir ją įtakojantys veiksniai ... 15
1.4 Medicininės klaidos sveikatos priežiūroje ... 24
1.5 Klaidų sveikatos priežiūroje valdymo sistemos ... 27
1.6 Sveikatos priežiūros darbuotojų vaidmuo užtikrinant pacientų saugą ... 29
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 33
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34
3.1 Tyrimo dalyvių demografinės ir socialinės padėties charakteristika ... 34
3.2 Medicinos personalo nuomonė apie pacientų saugą ... 39
3.3. Medicinos personalo nuomonė apie pacientų saugos užtikrinimą ligoninėje ... 42
3.4 Gydytojų ir slaugytojų nuomonės apie pacientų saugos užtikrinimą ligoninėje palyginimas ... 49
IŠVADOS ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 58
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija; ES – Europos Sąjunga;
ICPS – International Classification of Patient Safety (tarptautinė pacientų saugos klasifikacija);
WHA – World Health Assembly (Pasaulinė sveikatos asamblėja);
AHRQ – Agency for Healthcare Research and Quality (Sveikatos mokslinių tyrimų ir kokybės agentūra).
ĮVADAS
Įgyvendinant Lietuvos sveikatos priežiūros reformą, pertvarkant sveikatos priežiūros sektorių ir gerinant teikiamų paslaugų kokybę, siekiama pagerinti šalies gyventojų sveikatą. Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje teigiama, kad kokybiška sveikatos priežiūra yra tokia, kai tenkinami vartotojo, jo šeimos narių poreikiai bei pateisinami jų lūkesčiai.
Vienas iš pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų tikslų – optimalus pacientų poreikių tenkinimas. Pacientų poreikių tenkinimo kokybe turėtų rūpintis visi sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, kurių siekis yra pritraukti kuo daugiau paslaugų vartotojų (1).
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 - 2010 m. programoje pabrėžiama, kad pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos priežiūros paslaugas, o sveikatos priežiūros specialistas turi pareigą teikti saugias bei teisę saugiai teikti pacientui sveikatos priežiūros paslaugas (2). Tačiau paskutinį dešimtmetį pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad nepageidaujami įvykiai sveikatos priežiūros sistemoje yra gana dažni ir sukelia didelių ekonominių, socialinių, psichologinių, moralinių nuostolių.
Pacientų sauga tampa prioritetu organizuojant sveikatos priežiūros paslaugas daugelyje pasaulio valstybių. Ši iniciatyva kyla iš pacientų poreikio ir teisės į prieinamas, kokybiškas ir saugias sveikatos priežiūros paslaugas. Nepaisant skirtingo sveikatos priežiūros sistemų organizavimo ir finansavimo, nepageidaujamų įvykių, teikiant medicinos paslaugas, pobūdis yra panašus. Didžioji dalis nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros sistemoje yra išvengiami (3).
Pacientų sauga tapo ypatingu tyrinėjimų objektu įvairiose pasaulio šalyse. Daug atliktų tarptautinių biomedicinos ir slaugos studijų demonstruoja, kad nepageidaujami įvykiai arba prasti medicinos paslaugų rezultatai yra tipiški ir bendri (4).
Šių dienų pažangių technologijų pasaulis sveikatos priežiūros srityje siūlo mums daugybę įvairių diagnostinių, eksploatacinių ir administracinių sudėtingų procesų, kurie visi turi būti koordinuoti teikiant saugesnes ir kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas. Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 - 2010 m. programoje paslaugų saugumas yra apibrėžiamas kaip viena iš pagrindinių kokybės dimensijų, užtikrinančių sveikatos priežiūros kokybę (2).
Praktikoje sveikatos priežiūros kokybė nėra tokia aukšta palyginus su kitomis industrijomis: kosmosu, telekomunikacijomis, informacinėmis technologijomis ir kt. (5).
Tačiau atsakomybė už padarytas klaidas medicinoje yra didesnė, kadangi tai sritis, susijusi su žmogaus gyvybe.
Pacientų sauga – sveikatos priežiūros struktūros ir procesai, kurių taikymas sumažina nepageidaujamų įvykių, atsirandančių dėl sveikatos priežiūros sistemos poveikio, tikėtinumą (2).
Lietuvoje visuomenės reagavimą į gydytojo aplaidumą, nerūpestingumą, į sveikatos priežiūros paslaugų netinkamumą, neprofesinį personalo elgesį, į neišaiškintus mirties atvejus, kurie ir apibūdina pacientų saugos lygį, galima matyti pagal Valstybinės medicininio audito inspekcijos skundų statistiką. 2003 m. šioje institucijoje užregistruoti 555 skundai, 2004 m. – 660 skundų, 2005 m. – 878 skundai. Tokio skundų didėjimo priežastys – tai ne tik klaidų sveikatos priežiūros praktikoje skaičius, bet ir padidėjęs pacientų informuotumas bei aktyvumas (6).
Suteiktų paslaugų kokybės užtikrinimas yra labai svarbus siekiant pacientų saugos sveikatos priežiūros sistemoje. Visame pasaulyje tik neseniai buvo sutelktas dėmesys į šią opią problemą, vis didesnis dėmesys skiriamas pacientų teisėms. Ypatingai svarbų vaidmenį sprendžiant problemas, susijusias su pacientų sauga bei jos užtikrinimu vaidina praktikoje dirbantys sveikatos priežiūros profesionalai. Todėl manau, labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip pacientų saugą bei jos užtikrinimą įstaigoje vertina medicinos personalas. Ištyrus, kokius sveikatos priežiūros paslaugų teikimo trūkumus ir privalumus įvardija medicinos darbuotojai, galima teikti praktines rekomendacijas, kaip geriau organizuoti pacientų sveikatos priežiūrą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – išaiškinti medicinos personalo nuomonę apie pacientų saugos
užtikrinimą „N“ ligoninėje.
Uždaviniai:
1. Nustatyti, kaip medicinos personalas supranta pacientų saugą bei jos užtikrinimą; 2. Įvertinti medicinos personalo nuomonę apie pacientų saugos užtikrinimą „N“
ligoninėje;
3. Palyginti slaugytojų ir gydytojų nuomonę apie pacientų saugos užtikrinimą „N“ ligoninėje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Pacientų saugos politika
Pacientų sauga paskutiniu metu tapo daugelio valstybių sveikatos priežiūros sistemos aktualija.
1990 m. JAV Medicinos institutas paskelbė publikaciją - „Klysti yra žmogiška”. Šioje publikacijoje buvo paskelbta, kad nuo 44 000 iki 98 000 mirties atvejų dėl nepageidaujamų įvykių įvyksta gydymo įstaigose JAV per metus. Šios klaidos kasmet kainuoja apie 9 mlrd. JAV dolerių. Nepakankamas nepageidaujamų įvykių pranešimas kasmet sudaro apie 50 – 96 proc. (7, 8, 9).
Paskelbti duomenys privertė atkreipti dėmesį į šią problemą tarptautines sveikatos organizacijas ir daugelio valstybių sveikatos priežiūros sistemos darbuotojus. 2004 m. šiai problemai spręsti PSO įkūrė Pasaulio pacientų saugos aljansą, kurio tikslas skatinti ir remti valstybes nares, kuriant saugias sveikatos priežiūros sistemas. 2006 m. Europos taryba paskelbė rekomendacijas dėl pacientų saugos ir nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje valdymo. 2008 m. Europos komisija parengė ir patvirtino „Pasiūlymą Tarybos Rekomendaciją dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės“ (10).
Daugelis pasaulio valstybių (JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Danija ir kt.) sprendžia pacientų saugos problemą įvairiais būdais. Yra kuriamos nacionalinės pacientų saugos strategijos, registruojami ir analizuojami nepageidaujami įvykiai, ieškoma būdų, kaip išvengti klaidų pasikartojimo bei padidinti paslaugų saugumą. Kai kuriose šalyse medicinos studijų programose pacientų sauga įtraukta į privalomų mokslo disciplinų sąrašus. Didelis dėmesys skiriamas pacientų vaidmens didinimui, sprendžiant pacientų saugos problemas (7).
Lietuvoje iki šiol nėra vienodo supratimo apie sveikatos priežiūros kokybę, pacientų saugą. Pastaruoju metu, sveikatos priežiūros kokybei ir esminiam jo komponentui – pacientų saugai - skiriamas vis didesnis dėmesys. Tuo tikslu sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-642 patvirtinta Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 – 2010 m. programa. Lietuva, sekdama pažangiausių valstybių pavyzdžiu, ėmėsi veiksmų pacientų saugos problemoms spręsti. 2008 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudarytas komitetas nacionalinei pacientų saugos platformai parengti. Komitetą sudaro atstovai iš 18 skirtingų valstybinių ir visuomeninių organizacijų. Komiteto sekretoriatas įsteigtas Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje (10).
Nors pacientų sauga apibrėžiama siauriau nei bendroji sveikatos priežiūros kokybė, ji yra vienas iš bet kurios kokybiškos sveikatos priežiūros sistemos kertinių akmenų. Sveikatos priežiūros kokybės ir pacientų saugos gerinimas rūpi daugeliui Europos šalių ir ne vienai tarptautinei organizacijai. Remdamasi šia patirtimi ir bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, Europos bendrijų komisija rengiasi pradėti svarstymus, kuriais būtų siekiama nustatyti galimą ES vaidmenį padedant valstybėms narėms spręsti su sveikatos priežiūros kokybe susijusius klausimus (10).
Europos bendrijų komisijos paskelbtame komunikate Europos parlamentui ir tarybai minimi svarbūs pacientų saugai politiniai įvykiai (10):
• 2004 m. spalio mėn. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) įsteigė Pasaulio pacientų saugos aljansą, remdamasi Pasaulio sveikatos asamblėjos rezoliucija Nr. 55.18, kuria PSO ir valstybės narės raginamos skirti kuo daugiau dėmesio pacientų saugai;
• 2005 m. balandžio mėn. paskelbtoje Liuksemburgo pacientų saugos deklaracijoje pripažįstama, kad teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą – viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią turėtų gerbti ES, jos institucijos ir visi Europos piliečiai;
• 2004 m. suburta Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicininės priežiūros aukšto lygio grupė, kurios tikslas – užtikrinti sveikatos priežiūros sistemų praktinio bendradarbiavimo mechanizmą, įsteigė pacientų saugos darbo grupę;
• 2006 m. Europos taryba savo išvadose dėl Europos Sąjungos sveikatos sistemų bendrų vertybių ir principų pripažino, kad pacientai gali tikėtis sistemingo pacientų saugos užtikrinimo visų ES šalių sveikatos sistemose, įskaitant rizikos veiksnių stebėseną, tinkamo sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų mokymo bei apsaugos nuo klaidinančios reklamos;
• 2006 m. Europos taryba priėmė jai priklausančių valstybių ministrų komiteto rekomendaciją dėl pacientų saugos valdymo ir nepageidaujamų reiškinių prevencijos sveikatos priežiūros sistemose;
• Pacientų sauga – viena iš 2007 m. spalio mėn. Europos komisijos sveikatos strategijos baltojoje knygoje numatytų veiklos sričių. Vienas iš antrojoje bendrijos veiksmų programoje sveikatos srityje (2008–2013 m.), kuria siekiama gerinti piliečių sveikatos apsaugą, numatytų veiksmų – remti pacientų saugos gerinimo priemones, teikiant kokybiškas ir saugias sveikatos priežiūros
paslaugas, įskaitant priemones, susijusias su atsparumu antibiotikams ir hospitalinėmis infekcijomis.
Atsižvelgiant į šią veiklą aišku, kad pacientų sauga ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencija bei kontrolė užima labai svarbią vietą 2008 m. komisijos teisėkūros ir darbo programoje. Todėl komisija parengė šį komunikatą ir pasiūlė Tarybos rekomendaciją dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijos prevencijos ir kontrolės (10).
Imtis su pacientų sauga susijusių klausimų tampa itin aktualu dėl augančių visuomenės lūkesčių, senėjančios visuomenės ir medicinos pažangos. Visos Europos sveikatos priežiūros sistemos, prisitaikydamos prie nuolatinės medicinos mokslo pažangos, susiduria su panašiomis problemomis (10).
Už pacientų saugą visų pirma atsako pačios valstybės narės, o Europos Sąjunga gali paskatinti jas bendradarbiauti ir remti jų veiklą tose srityse, kuriose ES intervencija gali teikti papildomos naudos.
Tokia iniciatyva siekiama sustiprinti politinį valstybių narių įsipareigojimą pacientų saugą laikyti prioritetiniu klausimu. Sukaupti duomenys rodo, kad ES valstybių narių politinio informuotumo ir prioritetų nustatymo lygis nėra vienodas, taigi, jos nevienodai sparčiai plėtoja ir įgyvendina veiksmingas ir išsamias pacientų saugos programas, strategijas ir procesus (11).
Europos bendrijos komisija ragina valstybes nares siekiant užtikrinti pacientų saugą imtis tokių veiksmų (10):
• remti nacionalinės pacientų saugos politikos ir atitinkamų programų rengimą ir plėtotę;
• informuoti pacientus ir suteikti jiems galimybę dalyvauti pacientų saugos politikos formavimo veikloje;
• nustatyti arba patobulinti išsamias ir objektyvias pranešimų teikimo sistemas, kad būtų galima registruoti nepageidaujamų reiškinių paplitimą, tipą ir priežastis ir tinkamai skirstyti lėšas sprendimų paieškai ir intervencijos priemonėms, prireikus, ES lygmeniu;
• užtikrinti, kad pacientų saugos klausimai būtų integruoti į sveikatos priežiūros darbuotojų – paslaugų teikėjų rengimą ir mokymą.
Kiekviena šalis savo mastu ir ne tik rengia praktines rekomendacijas, nuostatus, raginančius pranešimus, teorijas skatinančias pacientų saugos užtikrinimą. 2004 m. Anglijos nacionalinė pacientų saugumo agentūra pacientų saugumui užtikrinti suformulavo 7 žingsnių
teoriją. Joje nurodomos priemonės, kurias turėtų taikyti sveikatos priežiūros organizacijos (12):
1. sukurti saugumo kultūrą, grindžiamą atvirumu ir teisumu;
2. vadovauti, taip pat palaikyti savo darbuotojus, aiškiai ir atvirai orientuojant visus organizacijos narius pacientų saugumui užtikrinti;
3. integruoti rizikos valdymo veiksmus, sukuriant sistemas ir procesus, kurie padėtų valdyti riziką ir nustatyti ir įvertinti situacijas, galinčias sukelti pavojų; 4. skatinti informavimą įstaigų ir valstybiniu lygmeniu;
5. bendrauti su pacientais ir visuomene;
6. mokytis saugumo ir dalytis patirtimi, skatinti darbuotojus taikyti priežasčių ir pasekmių analizę;
7. diegti pokyčius per procesų, sistemų keitimus, vadovaujantis savo patirtimi. Tam, kad būtų efektyviau įgyvendinta pacientų saugos politika visų valstybių sveikatos priežiūros sistemose yra būtina turėti sukurtą vieningą sistemą, pagal kurią būtų galima spręsti apie tam tikrus pokyčius pacientų saugos klausimais. Tokiu tikslu buvo sukurta tarptautinė pacientų saugos klasifikacija (ICPS - International Classification for Patient Safety). Ji sukurta siekiant palengvinti aprašymų, palyginimų, matavimo, stebėjimo, analizės ir interpretacijos informaciją gerinant pacientų priežiūrą (13).
Pasaulio pacientų saugos aljansas yra įsipareigojęs užtikrinti, kad pacientų saugos tarptautinė klasifikacija suartintų tarptautinį pagrindinių klausimų susijusių su pacientų sauga supratimą.
Tarptautinė pacientų saugos klasifikacija siekia apibrėžti, suvienodinti pacientų saugos grupės idėjas su tarptautine pacientų saugos klasifikacija, palankiu mokymusi, gerinant pacientų saugą visą laiką ir visur. Taip pat numatoma, kad tarptautinė pacientų saugos klasifikacija turi būti suderinta su galiojančiais tarptautiniais klasifikatoriais (13).
Taigi, jau neabejojama, kad pacientų sauga yra aktuali tema sveikatos priežiūros sektoriuje. Tam daugelis pasaulio šalių kreipia didelį dėmesį, kurdami politinius dokumentus, strategijas, registruoja nepageidaujamus įvykius bei siekia išaiškinti jų priežastis. Lietuvoje taip pat pradėta aktyviai domėtis ir vykdyti įvairias veiklas, susijusias su pacientų saugos užtikrinimu.
1.2 Pacientų sauga Europoje
PSO šalys narės ne tik Europos, bet ir kituose regionuose skiriasi ekonominiu išsivystymu, finansavimo mechanizmais ir sveikatos priežiūros sistemų ištekliais (14).
Visi sveikatos priežiūros vartotojai pasiekė daugiau laisvės pastoviai besikeičiančioje aplinkoje, kurią įtakojo tebevykstančios sveikatos sektoriaus reformos, apimančios decentralizaciją ir privatizavimą. Europos Sąjungos išsiplėtimas ir padidėjęs nacionalinių sienų pralaidumas įtakojo darbo jėgos persikėlimą ir didesnį turizmą, tampantį ir regioniniu reiškiniu ir papildomu iššūkiu teisingam prieinamumui prie vienodos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės visoje Europoje (14).
Apskaičiuota, kad Anglijoje nepageidaujami įvykiai sudaro 10 proc. visų hospitalizacijos atvejų (850 000 nepageidaujamų įvykių per metus), Italijoje prastas sveikatos rūpinimasis sukelia iki 30 proc. visų pirmalaikių mirčių (15,16).
Duomenys taip pat rodo, kad kas dešimtas pacientas Europoje patiria išvengiamą žalą ar nepageidaujamus įvykius ligoninėse, kurie sukelia kančias pacientams, jų šeimų nariams ir sveikatos priežiūros tiekėjams, sudaro didelius sveikatos priežiūros sistemų finansinius nuostolius. Remiantis pranešimais iš Anglijos, vien tik hospitalizacijos laikotarpio pailgėjimas, dėl nepageidaujamų įvykių, Nacionalinei sveikatos tarnybai (NHS) per metus papildomai kainuoja apie 2 mlrd. svarų sterlingų, o teisminiams ieškiniams patenkinti papildomai išleidžiama dar apie 400 mln. svarų sterlingų. Sveikatos priežiūros sistema vien tik dėl hospitalinių infekcijų (iš kurių 15 proc. yra išvengiamos) praranda apie 1 mlrd. svarų sterlingų (17, 18, 19, 20).
Sveikatos priežiūra turi būti stebima kaip didelės rizikos industrija, nes netinkami rezultatai yra galimi visuose jos paslaugų lygmenyse. Tačiau, net sveikatos sektorius savarankiškai neturi teisingos pavojaus sąvokos, kurią jis kuria. Literatūroje nurodomos šios organizacijoms svarbios rizikos rūšys: rizika susijusi su gamybos, paslaugų teikimo procesais, rizika dėl aplinkos poveikio, rinkos pokyčių rizikingumas, rizika dėl kitų struktūros šakų ar objektų veiklos, socialinė rizika. Tačiau tai, kas taikoma gamybos įmonėse, ne visada tinkama paslaugas teikiančioms organizacijoms. Šiuo atveju ne viskas yra tinkama ir sveikatos priežiūros sistemai, kadangi sveikatos priežiūros paslaugų santykiuose gamintojai ir vartotojai neatskiri – vartotojai dalyvauja procesuose. Tokiose paslaugas teikiančiose organizacijose būtų galima išskirti atskirą riziką susijusią su individais – klientais (pacientais), ir riziką, susijusią su procesais. Nors sveikatos priežiūros sistemoje dirbančių ir jos paslaugomis besinaudojančių asmenų rizika labai skirtinga, tačiau be galo svarbi ir medikams, ir pacientams. Neabejotiną sudėtingumą šioje srityje sudaro tai, kad pacientai, dalyvaudami
veiklos procesuose, turi individualią, tik jiems būdingą riziką. Todėl medikai nuolat susiduria su nevaldoma ar sunkiai prognozuojama situacijos dalimi – pacientų individualiomis savybėmis (14, 21).
Pasaulinės Sveikatos Asamblėjos (World Health Assembly) WHA55.18 sprendimas pabrėžia pacientų saugą kaip lemiamą klausimą sveikatos priežiūros sistemos gerinime ir atspindi visų valstybių narių įsipareigojimą pacientų saugai. PSO iniciatyva įkurtas Pasaulio pacientų saugos aljansas geresniam koordinavimui ir tarptautiniams ryšiams palaikyti, siekiant pacientų saugos tikslų. Pasaulinio pacientų saugos aljanso poveikio laukas plėtėsi, vykdant projektus, nurodymus, globalinius tyrinėjimus ir siekiant pažangos, kad “pacientų balsas būtų viso pasaulio pacientų saugumo judėjimo branduolyje” (22).
PSO Europos Regioninis Komitetas priėmė sprendimą EUR/RC55/R8 Europos sveikatos priežiūros sistemų sustiprinimui, kuriame pacientų saugai tenka pagrindinis vaidmuo.
Vieši pareiškimai, tokie, kaip Liuksemburgo pareiškimas, Varšuvos tvirtinimas apie pacientų saugą toliau didino politinį įsipareigojimą plėtoti ir palaikyti efektyvius mechanizmus, kurių tikslas - sustiprinti pacientų saugą. Keli vėlesni Europos Sąjungos pirmininkai pasirinko pacientų saugą kaip pagrindinį klausimą jų politinei darbotvarkei. Didėjantis svarstomos problemos pripažinimas skatino kelias tarptautines organizacijas ir nacionalinius tarpininkus imtis veiksmų pacientų saugos srityje (23, 24, 14).
Tai paskatino specifinių rodiklių sukūrimą, kad būtų įvertinama ir kontroliuojama paslaugų kokybė ir jų efektyvumas kiekvienoje sveikatos priežiūros priemonėje (pvz., PSO vertinimo įrankis ligoninių kokybės pagerinimui ir Organizacijos ekonominio bendradarbiavimo ir išsivystymo (OECD) rodiklių projektai). Tai buvo svarbi proceso, susijusio su pacientų sauga dalis (25, 26).
Europos regionas yra labai skirtingas, su savo šalių skirtingu išsivystymo lygių, skirtingais sveikatos priežiūros sistemų lygiais ir socialinių paslaugų lygiais (14).
PSO Europos regioninis biuras 2005 m. inicijavo tyrimą pacientų saugos klausimais. Anketiniu būdu duomenys buvo surinkti 2005 ir 2006 metais, apklausiant PSO Europos regiono valstybes nares. Iš 53 valstybių narių sureagavo ir tyrime dalyvavo 42 (14).
Atsižvelgiant į regioninius sveikatos indikatorių skirtumus, analizė buvo suformuota pagal tris pogrupius: Vakarų Europos šalys, Centrinės ir Rytų Europos šalys, ir naujos nepriklausomos valstybės (14).
Beveik visos tyrime dalyvaujančios valstybės narės nurodė, kad sveikatos priežiūros kokybė ir saugumas yra prioritetai šalies sveikatos apsaugos darbotvarkėje, palaikomoje
įvairiais įstatymais ir nuostatais. 1.1 lentelė parodo atsakymus, susietus su egzistuojančiais kokybės ir saugumo politikos matmenimis. Tai rodo, kad 97 proc. šalių turi įstatymus, nuostatus ir politiką, susietą su sveikatos priežiūros saugumu ir kokybe ir šitų šalių, daugelis turi nacionalines institucijas ar agentūras, kurios palaiko atitinkamą politiką ar tvarką (14).
Deja, šiame tyrime Lietuva nedalyvavo ir jos duomenys buvo nepateikti. Tai tik įrodo svarbą Lietuvai bendradarbiauti su kitomis Europos šalimis ir dalintis patirtimi, plėtoti tyrimus susijusius su pacientų sauga tiek nacionaliniame lygmenyje, tiek ir tarptautiniame.
1.1 lentelė. Atsakymai, susieti su egzistuojančia politika dėl sveikatos priežiūros kokybės ir saugumo (14).
Svarstomos problemos adresatas
% tarp šalių, taip
% tarp šalių, ne
1. Saugumas ir kokybė identifikuoti šalies
sveikatos apsaugos darbotvarkėje; 97,0 3,0
2. Įstatymai ir nuostatai, kad palaikytų saugumo
darbotvarkę; 97,0 3,0
3. Nacionalinės agentūros, atsakingos už
politikos reguliavimą; 95,0 5,0
4. Sveikatos priežiūros nustatymų akreditavimo
sistema; 45,0 taip+29,0 iš dalies 26,0
5. Periodinės apžiūros. 72,0 28,0
Dauguma tyrime dalyvavusių šalių pranešė, kad sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės sistemos yra organizuojamos ar pradedamos nacionaliniu pagrindu. Iš jų, 72 proc. pranešė, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra kontroliuojamos reguliariai.
Įvairiais mechanizmais pagrįsti pranešimai (popieriniai ar elektroniniai) turi būti išvystyti ir koordinuoti nacionaliniu pagrindu. Iš viso, 54 proc. visų tyrime dalyvavusių šalių turi pranešimo sistemas netinkamiems sveikatos priežiūros rezultatams.
Esamų įstatymų peržiūrėjimą atitinkamai svarstė 67 proc. šalių, ir kelios jau ėmėsi šio proceso ar tiesiog keičia prioritetus pagal nacionalines aplinkybes. 1.2 lentelė apibendrina esančią situaciją dėl nepageidaujamų įvykių pranešimų (14).
1.2 lentelė. acionaliniai pranešimo mechanizmai (14).
Pagrindiniai pranešimai % tarp šalių, taip
% tarp šalių, ne
Pagal Tarptautinę ligų
klasifikaciją 87,5 12,5 Nepalankūs įvykiai 48,7 51,3 Specifiniai pranešimai Kraujo perpylimas 76,2 23,8 Vaistų skyrimas 62,5 37,5 Akušerija 50,0 50,0 Chirurgija 47,5 52,5 Pacientų kritimai 32,5 67,5 Kiti 23,8 76,2
etinkamų įvykių tipų pranešimai Nepalankūs įvykiai 47,5 52,5 Saugumo atvejis 35,0 65,0 Rizika 32,5 67,5 Klaidos 30,0 70,0 Nesėkmės 23,8 76,2 Sistemų pranešimai Savanoriškas 50,0 50,0 Privalomas 35,0 65,0 Nebaudžiamasis 35,0 65,0 Konfidencialus 32,5 67,5 Anoniminis 23,8 76,2 Analizuota ir panaudota
informacija 77,0 10,0 ne+13,0 neatsakė Grįžtamoji reakcija aprūpinta
tiekėjo 46,0+38,0 iš dalies 16,0
Kaip bendriausius potencialius faktorius, ribojančius pacientų saugumą ir kokybiškų sveikatos priežiūros programų sėkmę, 85 proc. šalių pamini nepakankamą finansavimą ir 67 proc. - nepakankamas informacines technologijas, paskirtas saugumui ir kokybei. Šalys taip pat pripažino kultūrinius apribojimus (apimdamos sveikatos priežiūros tradicijas ir pacientų laukimą) ir požiūrio pakeitimo poreikį (14).
Taigi, pacientų sauga tampa vis svarbesniu prioritetu PSO Europos regiono valstybių narių politinėje darbotvarkėje. Daug atsakančių šalių parodė teigiamas tendencijas išplečiant ir atnaujinant kokybės ir saugumo reguliavimo sistemas ir nustatant mechanizmus, palaikančius įstatymų priežiūrą ir įgyvendinimą. Tačiau jų funkcionalumo ir prisitaikymo laipsnis prie nuolatinio keitimosi ir vis labiau reiklios sveikatos priežiūros aplinkos turi būti garantuotas, kad apimtų matomus skirtumus tarp politinės valios ir jos praktinio pritaikymo (27).
Bendras visų sveikatos sistemų tikslas – pagerinti sveikatą. Sveikatos sistemos funkcijų integracija yra būtina, kad būtų atkreiptas dėmesys į besiplėtojančią pacientų saugos svarstomą problemą nacionaliniame lygmenyje. Sveikatos priežiūros sistemos valdymo funkcija yra aprūpinti politiniu palaikymu, įvertinti ir gauti būtinus finansavimo mechanizmus, aukštos kokybės sveikatos priežiūros sistemos išteklius, tam, kad būtų užtikrinta pacientų sveikatos apsauga (27).
Buvo nustatyta, kad tiek medicinos, tiek ir nemedicininės paslaugos sveikatos priežiūroje turi būti vienodai svarbios (žr. 1.1 pav.). Tai siejama su jų tiesioginiu poveikiu efektyviems sveikatos rezultatams ir sveiku pacientų gyvenimu (27).
.
1.1 pav. Sisteminis pacientų saugos metodas, 1 žingsnis (27).
JAV medicinos instituto atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dauguma medicinos klaidų įvyksta ne dėl medikų nerūpestingumo ar kvalifikacijos stokos, bet dėl organizacinių – vadybinių bei technologinių faktorių. Medikai dirba netobulose sistemose, kurios neužtikrina apsaugos ir neužkerta kelio klaidingam veiksmui ar žalingam veiksniui virsti nepageidaujamu įvykiu. JAV Utah – Kolorado studija nustatė, kad gydymo vaistais nepageidaujamų įvykių priežastimi 75 proc. atvejų yra sisteminiai trūkumai (28).
Galimybės sumažinti sveikatos priežiūros sistemos ir projektavimo sistemos klaidas yra svarbūs žingsniai saugumo procese. Jau yra pripažįstama gerų pranešimo sistemų reikalingumas, t.y., pilnas problemos atskleidimas, grįžtamasis ryšys, korekcinis veiksmas: prieinama duomenų bazė, pasikeitimas informacija, dalijimasis patirtimi ir svarbiausia bendras darbas ir komandinis mokymas (14).
Pacientų, šeimų ir bendruomenės komunikacija ir aktyvus dalyvavimas sveikatos priežiūros procese sudaro pusiausvyrą gerinant sveikatos priežiūros rezultatus ( žr. 1.2 pav.) (27).
1.2 pav. Sisteminis pacientų saugos metodas, 2 žingsnis (27).
Nuoseklus sveikatos priežiūros sistemos vystymas gali sustiprinti saugumą, didindamas pastovumą, konsoliduodamas atvaizdą ir kurdamas finansinę naudą (14).
Apskaičiuotos nesėkmių ar sveikatos sistemų reikalavimų nesilaikymų kainos yra didžiulės, bet tai neparodo pilno tikro vaizdo, kuris apima sistemą, taip pat ir įstaigą, skyrių, sveikatos apsaugos specialistus, pacientus ir šeimas (14).
Tik aktyvus pacientų dalyvavimas sveikatos priežiūroje, jų pakankamas informavimas su jų sveikata susijusiais klausimais, tam tikros sveikatos priežiūros specialistų mokomosios programos, leistų suprasti galimų potencialių ar galimų klaidų supratimą. (14).
Sveikatos priežiūros darbuotojų mokymas ir išsimokslinimas pacientų saugumui yra būtini, kad būtų suformuota kritiška, informuota, suinteresuota ir kvalifikuota darbuotojų komanda (14).
Taigi, apibendrinant šiame skyriuje pateiktą medžiagą galima teigti, kad nors tebevykstantys pokyčiai visose srityse, taip pat ir sveikatos priežiūros sektoriuje sąlygoja didesnę vartotojų laisvę, tačiau tai skatina didesnį netolygumą paslaugų rinkoje. Todėl stebimas vis didesnis netolygumas naudojantis sveikatos priežiūros paslaugomis. Skatinant ir plėtojant vienodas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Viena svarbiausių dalių apibūdinančių sveikatos paslaugų kokybę yra pacientų sauga. Norint užtikrinti pacientų saugą, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas,
būtina atkreipti dėmesį į medicinines ir nemedicinines paslaugas, jų procesus, finansavimą, valdymą ir kt. Tai sąlygotų sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą bei teisingą prieinamumą visuomenei.
1.3 Pacientų sauga ir ją įtakojantys veiksniai
Pacientų sauga yra gana platus terminas – tai visi paciento medicininės priežiūros aspektai bei komponentai, kurie apima pacientų saugą, kur jie besigydytų – ligoninėje, poliklinikoje ar namie (3).
Žala pacientams – nėra naujas reiškinys sveikatos priežiūroje. Pirmutinis įrašas apie tokias problemas aptinkamas dar 17 a. prieš Kristų. Anais laikais už klaidas galėjai susilaukti žiaurios bausmės, pvz., chirurgui būdavo nupjaunama ranka (3).
Šiuolaikinėje visuomenėje šioms problemoms spręsti taikomi vis konstruktyvesni būdai: raginama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai dirbtų kaip komanda, aktyviai ir veiksmingai bendradarbiautų su pacientais, rūpestingai šalintų ir koreguotų praktikas, kurios nėra naudingos nei sveikatai, nei finansiniu požiūriu (3).
Pacientai iš sveikatos priežiūros sistemos tikisi, kad ši sistema nebus žalinga jiems ir jų sveikatai. Tačiau nė vienas negali būti garantuotas, kad bus apsaugotas nuo įvairių medicinos klaidų ir nepageidaujamų įvykių, ypač padidintos rizikos grupės pacientai, t.y. tokie, kuriems reikalinga intensyvi priežiūra, senyvo amžiaus žmonės, vaikai ir kiti. Vienas iš sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjų – slaugytojas – vaidina ypač svarbų vaidmenį, gerinant ir tobulinant pacientų saugą, kadangi būtent jis būna su pacientu dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę (29).
Pacientų sauga – fundamentinis principas pacientų priežiūroje ir lemiamas kokybės vadybos elementas (30).
Kohn LT., siūlo tokį apibrėžimą: pacientų saugumas - tai laisvė nuo nelaimingų atsitikimų, pacientų saugumo garantavimas, įtraukiant tokių operacinių sistemų ir procesų kūrimą, kurie mažina klaidų įvykimo galimybes iki minimumo (31).
Dažniausiai pacientų sauga apibrėžiama, kaip priemonių ir sąlygų visuma, nukreipta į klaidų medicinoje mažinimą ir sveikatos priežiūros paslaugų saugumo didinimą. Taip pat pacientų sauga buvo apibūdinta kaip tam tikri mechanizmai, įrankiai, pagrindiniai ištekliai ar reikalingas veiksmas, kad sumažintų ir galų gale padėtų išvengti netyčinės žalos pacientams (7, 14).
Sveikatos mokslinių tyrimų ir kokybės agentūra (Agency for Healthcare Research and Quality, AHRQ) apibrėžia pacientų saugumą kaip galimybių ir prielaidų atsirasti žalingiems veiksniams nebuvimą (32).
Pacientų sauga apima infekcijos kontrolę, saugų vaistų vartojimą ir paskyrimą, saugią medicinos įrangą, saugią klinikinę praktiką bei saugią aplinką (30).
Adamos Adanuo siūloma strategija, gerinant priežiūros kokybę bei pacientų saugą, apima finansavimo padidinimą ir finansinės reformos pertvarkymą. Nuo sveikatos priežiūros finansavimo priklauso medicinos personalo skaičius, darbo laikas, darbo organizavimas ir kiti procesai susiję su išlaidomis sveikatos priežiūroje (30).
Nepageidaujamų įvykių atsitikimas priklauso nuo įvairių veiksnių, ypač nuo paciento būklės ir padėties. Žalos, kaip klaidos rezultato, gali būti išvengiama, bet ne visais atvejais. Kartais neįmanoma išvengti klaidos, kuri turi pasekmę, žalos. Tačiau kai kuriais atvejais klaidos nesukelia žalos pacientui. Bet visi nepageidaujami įvykiai, nepriklausomai nuo to, sukėlė ar nesukėlė žalos pacientų sveikatai, turi būti identifikuojami ir vertinami, siekiant tobulinti sveikatos priežiūros sistemą. Nes klaidų prevencija reiškia saugesnės sveikatos priežiūros sistemos modeliavimą visuose lygmenyse (31).
Mokslininkai mano, kad vaistų skyrimo klaidos, hospitalinės infekcijos, pacientų kritimai ir pragulos yra tiesiogiai susiję su slaugytojų – praktikų atsakomybe, nagrinėjant pacientų saugumą (29).
Taikant efektyvias prevencijos priemones visuose sveikatos priežiūros sistemos lygiuose, galima ženkliai sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių bei jų įtaką sergamumo ir mirtingumo rodikliams (33).
Teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas įtakoja daugelis veiksnių, todėl norint įvertinti pokyčius sveikatos priežiūroje būtina numatyti pagrindinius sveikatos priežiūros rodmenis, pagal kuriuos bus atliekami sveikatos priežiūros kokybės pokyčių tyrimai. Pacientų pasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis lygį bei pačią pacientų saugą, gydantis ligoninėje, įtakoja fizinė aplinka (palatų ir skyriaus švara, tvarka, ramybė, maisto bei gydymo paslaugų kokybė), personalo bendravimas ir elgesys, taip pat gydymo rezultatų įtaka bendrajai paciento būklei (1).
PSO 2004 m. įkūrė Pasaulinį pacientų saugos aljansą, tarnaujantį pacientų saugai įvairiuose sveikatos priežiūros sistemos lygiuose. Pagrindinė aljanso veikla – pacientų saugos gerinimo idėjų skatinimas, skleidimas, koordinavimas, rekomandacijų ir gairių kūrimas. Naujausiame 2009 metų PSO leidinyje „International Classification for Patient Safety (ICPS)“ pateikiama pacientų saugos klasifikavimo koncepcija (34).
Daugelis mokslininkų teigia, kad pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis yra labai subjektyvus ir priklauso nuo paciento amžiaus, lyties, išsimokslinimo, ligos stadijos bei pobūdžio, jo lūkesčių bei asmeninės patirties. Tačiau norint gerinti teikiamų paslaugų kokybę, sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjams būtina žinoti, kaip pacientai vertina jiems teikiamas paslaugas bei pagrindinius veiksnius turinčios įtakos pacientų pasitenkinimui (1).
Taip pat pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis priklauso ir nuo to kaip pacientams yra pateikiama informacija apie jo sveikatą. Teikiant medicininę informaciją pacientams ji turėtų būti tiek patikima ir tikra, tiek ir objektyvi ir visiems suprantama. Svarbų vaidmenį pacientų saugos užtikrinime turi patys pacientai, kurie turėtų būti ne „aukomis“, bet aktyvūs partneriai sveikatos priežiūroje (35).
Kalbant apie sveikatos priežiūrą ir jos kokybę yra svarbu, kad pacientas žengdamas į sveikatos priežiūros įstaigą turi jaustis saugus. Neabejotinai slaugytojai turi labai daug įtakos paciento saugumo užtikrinimui. Didžioji dalis literatūros, nagrinėjančios pacientų saugumą, įvardina tokius nepageidaujamus įvykius: pacientų kritimai, pragulos, vaistų klaidos, hospitalinės infekcijos, gydymo klaidos ir mirtingumas. Deja, pamatuoti nepageidaujamų įvykių rezultatus dažniausiai pavyksta tik remiantis antriniais šaltiniais (29).
Medicinos praktika, farmacija ir slauga ligoninėse glaudžiai susiję tarpusavyje. Analizuojant pacientų saugumą, kartais būna sunku atskirti šias tris dalis vieną nuo kitos. Tačiau neginčytinas yra esminis faktorius, jungiantis gydymą, farmaciją ir slaugą – saugesnės praktikos reikalavimų laikymasis padeda sukurti ir tobulinti saugesnę sveikatos priežiūros sistemą (36).
Kohn ir kiti pasiūlė penkis pagrindinius etapus, kurie yra labai svarbūs gerinant pacientų saugumą: 1) pranešimai apie nepageidaujamus įvykius turėtų būti labai aiškūs ir detalizuoti, kad būtų galima suvokti, kas įvyko; 2) įvykio supratimas padaro jį maksimaliai aiškiu; 3) rekomendacijų, kaip plėtoti saugumo gerinimą, formulavimas; 4) prevencinių veiksmų įgyvendinimas ir 5) pokyčių stebėjimas, kad būtų galima taikyti naujus saugumo gerinimo metodus (31).
Sveikatos priežiūros organizacijos ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų sudaryti sąlygas pacientų saugumo tobulinimui, atsižvelgiant į tai, kad diegiant vis sudėtingesnes sveikatos priežiūros technologijas, diegiant privalomą ir skatinant savanorišką nepageidaujamų įvykių registravimą, šių įvykių skaičius turėtų išaugti (2).
Apibendrinant galima teigti, kad pacientų sauga yra nauja sveikatos sistemos problema, nagrinėjama visame pasaulyje, kadangi pacientai tampa vis labiau išsilavinę ir daugiau žinantys savo teises sveikatos priežiūros sistemoje. Dėl šios priežasties jie tampa
aktyvesni, daugėja jų skundų dėl vienokių ar kitokių suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Pacientų saugą įtakoja tiek medicinos personalo kompetencija, tiek sveikatos priežiūros įstaigų aplinka, tiek ir pačių pacientų socialinės – biologinės savybės.
1.4 Medicininės klaidos sveikatos priežiūroje
Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, klaidos gali įvykti bet kuriame diagnostikos, gydymo ar slaugos etape. Tai gali būti transfuzijų ir vaistų vartojimo klaidos, netinkamos vietos chirurginės intervencijos ir sužalojimai operacijos metu, hospitalinės ar kitos infekcijos, kritimai, nudegimai, pragulos, klaidingos identifikacijos ir t. t.( nuo diagnozės iki gydymo bei slaugos ir prevencinės priežiūros) (31).
Klaida apibrėžiama kaip planuoto veiksmo, kuris buvo baigtas, nesėkmė arba kaip neteisingo plano tikslui pasiekti naudojimas (31).
JAV ekspertai apskaičiavo, kad pasaulyje net 98 000 žmonių kiekvienais metais miršta dėl medicinos klaidų, įvykusių ligoninėse. Tai žymiai daugiau nei miršta nuo nelaimingų atsitikimų keliuose, krūtų vėžio arba AIDS, nors būtent šios mirties priežastys sulaukia ypatingo medikų ir visuomenės dėmesio. Taip pat galima teigti, kad žymiai daugiau žmonių miršta kasmet dėl gydymo klaidų, palyginus su atvejais, kai žmonės miršta dėl susižalojimų darbo vietoje (31).
Kaip rodo 2005 m. išsamios studijos (atliktos sveikatos priežiūros kokybės kompanijos HealthGrades) apie nepageidaujamų įvykių dažnį JAV 28 valstijų ligoninėse 2001 – 2003 m. rezultatai, pacientams įvyko apie 1,18 mln. saugos įvykių ir kasmet apie 100 000 pacientų JAV mirė nuo potencialiai išvengiamų klaidų medicinoje. Nuostoliai dėl šių klaidų sudarė daugiau kaip 3 mlrd. JAV dolerių per metus (37).
Naujausiais šios kompanijos duomenimis 913 215 (nuo 2005m. iki 2007 m.) pacientų saugos įvykių sudarė papildomas sveikatos priežiūros sąnaudas – apie 6,9 mlrd. JAV dolerių. Tarp 97 755 hospitalizuotų pacientų mirčių, kurie patyrė vieną ar daugiau saugumo klaidų, net 92 822 šių mirčių galėjo būti tiesiogiai priskirtos pacientų saugos atvejui. Buvo apskaičiuotos dažniausios medicinos klaidos kaip nesėkmė išgelbėti nuo chirurginių komplikacijų (96,2 atvejai įvykiai 1000 - čiui pacientų), pragulos (32,0 atvejai 1000 – čiui pacientų), kvėpavimo sistemos komplikacijos (17,2 atvejai 1000 – čiui pacientų), pooperacinis kraujo užkrėtimas (14,9 atvejai 1000 – čiui pacientų) (38).
Leape L. ir bendraaut. nustatė, jog daugiau nei dviejų trečdalių (70 proc.) nepageidaujamų įvykių galima išvengti, o didžiausią dalį išvengiamų klaidų sudaro techninės
klaidos (44 proc.), diagnozės klaidos (17 proc.), žaizdos (12 proc.) ir medicinos preparatų vartojimo klaidos (10 proc.) (39). Dažniausiai klaidos įvyksta intensyviosios terapijos skyriuose, operacinėse ir kritinių būklių skyriuose.
Anot Sveikatos mokslinių tyrimų ir kokybės agentūros (AHRQ), medicininės klaidos pacientų sveikatos priežiūroje yra visos klaidos, kurių potencialus arba tiesioginis rezultatas yra žalingas paciento sveikatai. Klaida taip pat gali būti klaidingai atlikto veiksmo rezultatas (32).
Remiantis Leape L. ir kt. atliktu tyrimu, vaistų vartojimo klaidos gali įvykti viename iš trijų etapų: kai vaistas paskirtas (39 proc.), kai vaistas pagamintas (12 proc.) ir kai vaistas administruojamas (pateikiamas pacientui) (38 proc.) (39).
Paskyrimo klaida – tai gydytojo, kuris galėjo išrašyti neteisingą vaistą arba neteisingą vaisto dozę, atsakomybė (40).
Administravimo klaida – tai personalo atsakomybė ir klaidos, kai slaugytoja neteisingai pateikia (sulašina, suleidžia, sugirdo) vaistą pacientui (40).
Vaistų klaidos dažniausiai yra išvengiamos, tačiau jų prevencija yra daugialypė. Klaidų akcentavimas atkreipia dėmesį į būtinybę kurti prevencijos metodus bei tobulinti pacientų saugumą (36).
Benjamin DM. teigia, jog vaistų klaidų prevencijoje svarbiausia vadovautis plačiai išnagrinėta „penkių teisingumų taisykle“: teisingas vaistas, teisinga dozė, teisingas kelias, teisingas laikas ir teisingas pacientas (36).
Kadangi slaugytoja praleidžia su pacientu daugiausia laiko, ji yra atsakinga už visas vaisto vartojimo stadijas. Slaugytoja pateikia paskirto vaisto teisingą dozę pacientui, rūpinasi, kad vaistas paskirtu laiku patektų į ligonio organizmą (suleidžia, sugirdo ir t. t.) būtent tam ligoniui, kuriam yra paskirtas. Tačiau vaisto administravimo klaidos gali įvykti įvairiose formose: praleistas vaisto dozės pateikimas, padidintos (dvigubos, trigubos ir pan.) dozės pateikimas, neteisingos dozės pateikimas, pateikimas vaisto, kuris nebuvo paskirtas, vaisto pateikimas ne laiku, neteisingu būdu, neteisingu greičiu (41).
Daug klaidų sveikatos priežiūroje įvyksta kaip netinkamo bendravimo (žodžiu ar raštu) rezultatas. Aukšti komunikacijos įgūdžiai ir geresnė sąveika tarp sveikatos priežiūros specialistų komandos narių yra ne tik svarbūs, bet būtini. Informuoto sutikimo procesas turi būti plačiai taikomas kaip paciento saugumo instrumentas. Pacientas prieš pradedant bet kokias procedūras turi būti informuotas apie visus materialinius ir iš anksto numatomus pašalinius reiškinius, taip pat apie požymius ir simptomus, apie kuriuos yra būtina pranešti slaugytojui ar gydytojui. Lietuvoje sveikatos priežiūros kokybę bandant užtikrinti kontrolės
principais, nepageidaujamų įvykių problema dažniausiai sprendžiama mažai veiksmingu prevencine prasme „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatant klaidą padariusį asmenį, jį nubaudžiant, pacientui atlyginant žalą (jeigu tokia įvyko ir pacientas kreipėsi į teismą), tačiau nesigilinant į tikrąsias tokių įvykių priežastis (42).
Kaip rodo tyrimai, nepageidaujami įvykiai dažniausiai atsitinka dėl daugelio vadybinių - organizacinių ir klinikinių priežasčių. Žmonių veiksnio nulemtos klaidos sudaro tik nedidelę dalį nepageidaujamų įvykių. Bausmės ne tik nepadeda išvengti klaidų ir jų padarinių, bet, priešingai, verčia sveikatos priežiūros vadybininkus ir specialistus bijoti bausmės bei slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra. Siekiant pakeisti požiūrį į sveikatos priežiūros nepageidaujamų įvykių valdymą bei diegiant kokybės užtikrinimo ir nuolatinio gerinimo sistemą sveikatos priežiūroje, reikėtų tobulinti teisinę bazę bei keisti sveikatos priežiūros kontrolę ir priežiūrą vykdančių institucijų veiklos principus (2). Vaistų administravimo klaidų mažinimas – tai nepertraukiamas ir būtinas procesas tobulinant sveikatos priežiūros sistemą. Automatizuotos informacijos palaikymo ir perdavimo sistemos yra efektyvios, siekiant išvengti įvairaus pobūdžio klaidų (31).
Saugi sveikatos priežiūros sistema turėtų būti vientisa, organizuojama taip, kad sveikatos priežiūros specialistai gebėtų teikti integruotas kokybiškas paslaugas, taikant moderniausius bei pažangiausius, moksliniais tyrimais pagrįstus technologinius metodus. Pavyzdžiui, norint sumažinti vaistų paskyrimo klaidas iki minimumo, netinkamai, neaiškiai raštu pateikiami gydytojo paskyrimai turėtų būti keičiami kompiuterizuotais, aiškiai ir konkrečiai pateiktais nurodymais. Kitas mažiau išlaidų reikalaujantis vaistų paskyrimo tobulinimo metodas: rašyti paskyrimus ne paslaptingu lotynų šriftu, o pacientui suprantama kalba, kadangi daugelis žmonių, neįgijusių medicininio išsimokslinimo nesupranta lotyniškai ir gali neteisingai suprasti paskirto vaisto vartojimo galimybes. Dažniausiai efektyviausios komunikacijos galima pasiekti, taikant paprastesnius ir aiškesnius bendravimo metodus (40).
Apibendrinant šiame skyriuje pateiktą medžiagą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad medicininės klaidos sveikatos priežiūroje gali įvykti bet kokiame sveikatos priežiūros lygyje, procese, etape. Norint gerinti sveikatos priežiūros kokybę ir užtikrinti pacientų saugą būtina, kad pacientų saugos užtikrinime dalyvautų visi sveikatos priežiūros darbuotojais ir kad jų darbas būtų efektyvus. Tai gali būti pasiekiama tobulinant komunikacijos įgūdžius tiek tarp medikų, tiek ir su pacientais.
1.5 Klaidų sveikatos priežiūroje valdymo sistemos
Joks kitas sektorius nėra toks sudėtingas, kaip sveikatos priežiūra. Sveikatos priežiūros intervencijos (diagnostinės ir intervencinės procedūros, vaistų paskyrimas, laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai, kt.) reikalauja sudėtingų santykių ir sąveikos tarp sveikatos priežiūros darbuotojų, jų komandų bei medicininių technologijų, kad būtų pasiektas laukiamas rezultatas. Nuolat vykstantys sveikatos priežiūros sistemos struktūriniai pertvarkymai, kova dėl ribotų išteklių, nuolatinė teisinės bazės kaita, naujų medicininių technologijų plėtra ir daugelis kitų veiksnių sukelia didelę įtampą šiame sektoriuje (43).
Sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų klaidoms, ypač jų pasekmėms, visuomenė nėra tolerantiška. Sveikatos priežiūros sistema tradiciškai traktuoja nesėkmę kaip mediko individualią profesinę klaidą dėl kompetencijos stokos. Tačiau, kaip tyrimai rodo, didžioji dauguma sveikatos priežiūros specialistų nėra nedėmesingi, abejingi ar sąmoningai darantys klaidas. Tai savaime nepadaro sveikatos priežiūros sistemos saugesnės, nes sistema suteikia daugybę galimybių suklysti (43).
Yra įrodyta, kad nepageidaujami įvykiai dažniausiai atsitinka susumavus daugeliui juos nulėmusių žmoniškųjų, technologinių, vadybinių – organizacinių ar kitokių priežasčių. Išskiriamos dvi pagrindinės klaidų (nepageidaujamų įvykių) priežastingumo teorijos: klaidos, nulemtos „žmogiškojo faktoriaus“ (person approach) bei „sisteminių faktorių“ trūkumų nulemtos klaidos( system approach) (44).
Sisteminis įvykių, net ir nesukėlusių žalos, raportavimas, sisteminimas, juos sukėlusių rizikos veiksnių ir priežastinių ryšių analizė neabejotinai padėtų tinkamai sustatyti apsauginius barjerus, kurie užkirstų kelią klaidoms virsti žalą sukeliančiomis skaudžiomis pasekmėmis (44).
Pasaulyje sukurta gana daug sveikatos priežiūros ir kitų industrijų klaidų valdymo sistemų. Egzistuojančios programos keičiasi priklausomai nuo laiko ir vietos reikalavimų. Vienos programos numato, kad klaidų registravimas griežtai reglamentuotas ir priverstinis, kitos leidžia savanoriškai pasirinkti, ar pranešti apie klaidas, ar ne. Remiantis vienų programų nuostatais, apie klaidas praneša žmonės, kitose programose numatyta, kad apie klaidas turėtų pranešti organizacijos (42).
Lietuvoje kol kas nėra sukurtos nacionaliniu lygiu funkcionuojančios bendrosios nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje valdymo (registravimo, kaupimo, analizės ir prevencijos) sistemos, todėl nėra patikimų duomenų apie tai, kaip dažnai jie įvyksta, kokias pasekmes jie sukelia ar potencialiai galėjo sukelti (2).
Kai nustatomi ryšiai tarp sveikatos priežiūros praktikos ir klaidos, labai svarbu atsižvelgti į klaidos šaltinį ir apibrėžimą. White P. ir bendraaut. atlikti tyrimai parodė, kad didžioji dauguma vaistų valdymo klaidų nėra fiksuojama pacientų ligos ar slaugos istorijose (29).
Cook ir kt. analizavo pacientų identifikavimo klaidų atvejus, įvykusius JAV 9 Vakarų valstijose 29 nedidelėse kaimo ligoninėse. Ypatingas dėmesys buvo skirtas organizaciniams procesams, naudojamiems atpažinti medicinines klaidas, įvertinti sveikatos priežiūros specialistų atsakomybę už klaidas ir sprendimo priėmimą. Tyrime dalyvavo įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistai: slaugytojos, gydytojai, administratoriai, farmakologai ir kiti. Visi respondentai pozityviai atsakinėjo į pateiktus klausimus apie institucijų nuostatas dėl medicininių klaidų įvykimo ir registravimo. Tyrimo duomenys parodė, kad sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjai sunkiai supranta savo profesijos vaidmenį nepageidaujamų įvykių situacijose bei jų prevencijoje. Dalyvių atsakymų analizė atskleidė, kad institucijose nėra bendros nuomonės apie tai, kas yra klaida, apie kurią turėtų būti pranešta. Vienos substudijos duomenys parodė, kad net jeigu didžioji dauguma respondentų (97 proc.) pripažino, kad klaida įvyko, tik 64 proc. apklaustųjų pareiškė nuomonę, kad klaida turėjo poveikį pacientui. Gydytojai, administratoriai ir slaugytojos buvo linkę pacientų saugumą vertinti visų pirma kaip slaugytojų atsakomybę, tik 22 proc. respondentų mano, kad atsakomybė už pacientų saugumą tenka visam personalui ir visi sveikatos priežiūros specialistai yra vienodai atsakingi už saugesnės sveikatos priežiūros sistemos kūrimą (45).
Blegen ir kt. atliko studiją, kur analizavo pranešimų apie vaistų valdymo klaidas, pacientų kritimus ir nelaimingų atsitikimų darbe galimybes. Tyrime dalyvavo 1105 slaugytojos iš 25 ligoninių. Daugiau nei 80 proc. respondentų nurodė, kad apie visas įvykusias klaidas yra būtina pranešti, bet tik 36 proc. manė, kad reikia pranešti apie įvykusią nesėkmę. Buvo nustatyti tokie faktinių (realiai įvykusių) pranešimų lygiai: 47 proc. atvejų slaugytojai praneša apie vaistų valdymo klaidas, 77 proc. atvejų praneša apie pacientų kritimus, 48 proc. praneša apie nereikalingas intervencijas, 22 proc. praneša apie žalą pacientui ir 17 proc. atvejų slaugytojai informuoja apie pacientų gautas traumas (46).
Lietuvoje nėra atliktos išsamios mokslinės studijos apie nepageidaujamų įvykių struktūrą, jų poveikį pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams, šių įvykių priežastis, jų prognostines tendencijas. Tačiau Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005– 2010 m. programoje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje nėra suformuoto sisteminio požiūrio į nepageidaujamų įvykių ir jų keliamos rizikos sveikatos priežiūros valdymą, yra numatyta, siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių, didesnį dėmesį skirti pacientų saugai,
saugos reikalavimus įtraukti į kokybės reikalavimus, formuoti sisteminį požiūrį į nepageidaujamų įvykių analizę ir prevenciją, sukurti efektyvią nepageidaujamų įvykių valdymo sistemą, orientuotą į šių įvykių prevenciją, o ne postvenciją, skatinti viešas diskusijas apie klaidas (2).
Sveikatos priežiūros organizacijos kultūra turi lemiamą poveikį klaidų išsiaiškinimui ir įvertinimui. Tam, kad iš klaidų galima būtų mokytis, reikėtų tobulinti teisinę bazę bei keisti sveikatos priežiūros kontrolę ir priežiūrą vykdančių institucijų veiklos principus (2).
Registruojant nepageidaujamus įvykius ir klaidas, svarbu laikytis pagrindinių principų:
1) įrangos, paslaugų tiekimo ir procesų standartizavimas ir supaprastinimas;
2) sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų komandų apmokymo programų kūrimas ir diegimas;
3) klaidų ir nepageidaujamų įvykių pranešimo, registravimo ir analizės sistemos, pagrįstos ne baime ir bausme, o supratimu ir skatinimu, įgyvendinimas (31).
Medicininių klaidų valdymo sistema turi susidėti ne iš bausmių už padarytas klaidas, bet iš tokios klaidų valdymo sistemos, kuri formuojama iš savitarpio supratimo, klaidų neslėpimo, baimės nebuvimo, klaidų bendro analizavimo bei bendrų sprendimų priėmimo (31).
Taigi, siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių, būtina formuoti sisteminį požiūrį į nepageidaujamų įvykių priežasčių ir pasekmių analizę, koregavimo ir prevencinius veiksmus, sukurti efektyvią nepageidaujamų įvykių valdymo sistemą. Ši sistema būtų orientuota į šių įvykių prevenciją. Būtina skatinti viešas diskusijas apie klaidas, kadangi nepageidaujamų įvykių registravimo sistemos pagrindinis tikslas - sudaryti galimybę mokytis iš kitų patirties, siekiant išvengti klaidų pasikartojimo ateityje.
1.6 Sveikatos priežiūros darbuotojų vaidmuo užtikrinant pacientų saugą
Sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojos dažnai vaidina pacientų gynėjų ar atstovų vaidmenį, patiriantiems chirurgines intervencijas ar anesteziją. Jos turi atstovauti pacientus, kai šie negali to padaryti savarankiškai. Pacientų atstovavimas yra vienas iš svarbiausių slaugytojos profesijos vaidmenų (45).
Būdamos pacientų gynėjų vaidmenyse, slaugytojos dažnai prisideda prie pacientų saugos (45).
Tačiau yra tokių slaugytojų, kurios gali įvairiose situacijose pasimesti ir pacientui būti prastos pagalbininkės. Pastebėta, kad dauguma gydytojų neklausia slaugytojų apie tam tikro paciento sveikatos būklės pakitimą, tada jos jaučiasi bejėgės ir neįvertintos (47).
Slaugytojos vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant pacientų saugą sveikatos priežiūroje ir dažnai gali padėti išvengti nepalankaus ar nepageidaujamo įvykio, tačiau būtina, kad slaugytoja nuo pat pradžių rūpintųsi pacientų saugumu. Slaugytojos turi įsisąmoninti, kad yra atsakingos už rūpinimąsi pacientų gyvybiniais interesais (47).
Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebima tendencija, kad kiekvienoje valstijoje slaugytojos turi teisę praktikai ir darbui pagal tose valstijose priimtus Slaugos praktikos įstatymus. Valstybinės slaugos valdybos egzistuoja, kad apsaugotų visuomenę ir kad pagal reikalavimus slaugytojos veiktų joje. Slaugytojos praktikos įstatymas išaiškina jų vaidmenis ir pareigas, kurių pagrindinis ir galutinis tikslas – saugoti kiekvienos valstijos gyventojus nuo nereikalingos žalos (47).
Amerikos slaugytojų asociacijos slaugos etikos kodeksas (The American urses Association’s Code of Ethics for urses) reglamentuoja etišką analizės ir sprendimų priėmimo struktūrą paremtą praktika. Yra pabrėžiama, kad slaugytojos darbe yra įsipareigoję pacientui, asmeniui, šeimai, grupei ar bendruomenei (47).
Siekiant užtikrinti pacientų saugą sveikatos priežiūros darbuotojų pareigos ir vaidmenys yra susiję su kiekvienu sveikatos priežiūros komandos nariu ir kaip neatskiriamos komandos narės, slaugytojos turi aiškiai suprasti ir išdidžiai vykdyti savo pareigas (47).
Svarbu sveikatos priežiūroje yra tai, kad slaugytojos turi imtis veiksmų (gerinant sveikatos priežiūros kokybę – užtikrinant pacientų saugą), tačiau ne visos ryžtasi tai padaryti. Tai įtakoja jų įsitikinimai, kad kiti komandos nariai (gydytojai, didesnį stažą turinčios slaugytojos, vyr. slaugytojos ir pan.) turi daugiau patirties ir kompetencijos. Taip pat jos jaučiasi netvirtai, norint pakeisti vienokio ar kitokio gydymo atvejo padėtį, ypač dėl to, kad komandoje vyrauja priešingos nuomonės apie tam tikrą atvejį (47).
Farqouhar M. ir bendraaut. atkreipia dėmesį į klaidas sveikatos priežiūroje. Jie teigia, „kad klysti yra žmogiška“, tačiau pateikia medicinos instituto duomenis, jog dėl išvengiamų medicinos klaidų ligoninėse miršta iki 98 000 pacientų kasmet, apskaičiuojant pinigine verte apie 29 milijardus dolerių, taip pat nesuskaičiuojamos pacientų, jų šeimų ar globėjų emocinės kainos. Slaugytojos yra didžiausia sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų grupė sveikatos priežiūros sistemoje, siūlančioje tiesioginę pacientų priežiūrą, kuri stengiasi savo profesinėmis pastangomis užkirsti kelią atsirasti medicininėms klaidoms (48).
Pastebėta kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pacientų sauga priklauso nuo slaugytojų sugebėjimo pritaikyti profesines žinias paremtas klinikine praktika ir tyrimais, nuo slaugytojų aprūpinimo bei darbo krūvio. Pastebima tendencija, kad slaugytojom, dirbančiom 12 val. ir daugiau yra tris kartus didesnė tikimybė padaryti klaidų, tokių kaip klaidingas vaisto, ar jo dozės pateikimas. Nepakankamas slaugytojų skaičius sveikatos priežiūros įstaigose sąlygoja, kad jos skiria mažiau laiko vienam pacientui, dėl to didėja tikimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui (48).
Norint pagerinti pacientų saugą labai svarbu sveikatos priežiūros įstaigose įgyvendinti saugos kultūrą, kurios sukūrime turi dalyvauti tiek slaugytojos, tiek ir kitas personalas, pranešant apie medicinos klaidas ar nepageidaujamus įvykius. Visa tai turi būti aptariama pasitikėjimo ir abipusės pagarbos be baimės dėl bausmių atmosferoje. Klaidų analizavimas gali būti naudingas mokymuisi bei tobulinimuisi (48).
Nacionalinės Pacientų Saugos Agentūra (Anglija) pabrėžia, kad pasitikėjimas yra esminė dalis užtikrinant sveikatos priežiūros kokybę — ne tik tarp medicinos personalo ir pacientų bet taip pat ir tarp medicinos personalo ir vadovaujančių asmenų. Tyrimai rodo, kad pasitikėjimas didina pasitenkinimą darbu ir organizacinį efektyvumą, kurie turi reikšmės pacientų saugai. Be to, tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbus teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Norint pasimokyti iš klaidų būtina pranešti apie jas ir nepalankius įvykius ir juos studijuoti. Tai padėtų plėtoti pasitikėjimą sveikatos priežiūros organizacijomis (49).
Pasitikėjimas sveikatos priežiūroje sukuria aplinką, kurioje gydantys gydytojai ir pacientai gali bendradarbiauti siekiant geresnio sveikatos priežiūros rezultato. Organizacinis pasitikėjimas, t.y. darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas bei pasitikėjimas tarp darbuotojų ir vadovų yra svarbi sveikatos priežiūros kokybės sudedamoji dalis. Organizacinis pasitikėjimas apibrėžiamas kaip mastas, iki kurio nori priskirti gerus ketinimus, ir tikėti kitų žmonių žodžiais ir veiksmais (49).
Firth J. pastebėjo, kad pasitikėjimas yra susijęs su efektyviu sprendimų priėmimu. Sveikatos priežiūroje profesionalus darbas komandoje ir pasitenkinimas darbu gali užtikrinti pacientų saugą ir sveikatos priežiūros rezultatus. Pasitikėjimas visuomet svarbus geram sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimui (49).
Apibendrinant galima teigti, kad tik esant organizaciniam pasitikėjimui darbuotojai bus linkę nenuslėpti sveikatos priežiūros klaidų, o tikslesnis problemų išaiškinimas gali atskleisti svarbiausius prioritetus, turinčius didžiausią reikšmę pacientų saugai. Gydytojai ir slaugytojos esant tarpusavio pasitikėjimui nebijotų pranešti apie savo klaidas ir būtų palaikomi kolegų, o klaidos pripažinimas ir pranešimo pateikimas sąlygotų geresnius
sveikatos priežiūros rezultatus pacientui. Sveikatos priežiūros vadybininkai turėtų įvardyti sritis, kurios padėtų gerinti pacientų saugą ir sumažintų klaidų tikimybę.
Sveikatos priežiūros darbuotojų pasitikėjimo lygis priklauso ir nuo to, kokioje visuomenėje vykdoma veikla, koks visuomenės kultūrinis lygis, koks jos pasitikėjimo sveikatos priežiūros sistema lygis.
Verta pasitikėjimo organizacija turi keletą požymių: mažiau biurokratijos, didesnį darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus, atvirą komunikaciją tarp jų, teisėtus apdovanojimus ir bausmes, galimybes dalyvauti ir etišką aplinką.
