MEDICINOS AKADEMIJA Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Vytautė Lukoševičiūtė
pacientų saugos kultūros pokyčių vertinimas ligoninėse
Magistro diplominis darbas(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė Prof. hab. dr. I. Misevičienė
Visuomenės sveikatos vadyba
PACIENTŲ SAUGOS KULTŪROS POKYČIŲ VERTINIMAS LIGONINĖSE Vytautė Lukoševičiūtė
Mokslinė vadovė prof., hab. dr. I. Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2013. – 74 p.
Darbo tikslas: ištirti pacientų saugos kultūros pokyčius ligoninėse per trejus metus. Darbo uţdaviniai: ištirti sveikatos prieţiūros specialistų nuomonę apie komandinio darbo svarbą pacientų saugos kultūrai; nustatyti komandinio darbo ypatumus, susijusius su pacientų saugos kultūra, padidintos rizikos pacientų saugai skyriuose; palyginti sveikatos prieţiūros specialistų nuomonę apie komandinio darbo ir vadovybės poţiūrio į saugą pokyčius tiriamose ligoninėse per trejus metus.
Tyrimo metodika. 2012 metų lapkričio – gruodţio mėn. 10 stacionariose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose (ASPĮ) atlikta anoniminė sveikatos prieţiūros (SP) specialistų apklausa EUNetPaS projekte naudotu JAV Teksaso universiteto Pacientų saugos instituto parengtu klausimynu SAQ. Ligoninės atrinktos pagal VASPVT 2009 metais vykdytą pilotinį tyrimą, įtraukiant viešasias stacionarines respublikos, regiono ir rajono lygio ligonines. Tyrime dalyvavo 880 dirbančių ASPĮ gydytojų, slaugytojų ir administratorių (atsako daţnis – 96,82 proc.).
Rezultatai. Didţioji dalis SP specialistų pripaţįsta komandinio darbo svarbą pacientų saugos kultūrai: trys ketvirtadaliai tirtųjų mano, kad jie dirba kaip gerai koordinuota komanda, vertina slaugytojos įnašą ir kartu dirbdami komandoje aiškinasi iškylančius nesklandumus. Statistiškai reikšmingai maţiau administratorių sulaukia iš kolegų pagalbos priţiūrint pacientus lyginant su slaugytojais ir gydytojais. Daugiau negu tris ketvirtadalius SP specialistų tenkina bendradarbiavimas su gydytojais, jie perduoda informaciją apie pacientus, keičiantis pamainoms, organizuoja skyrių pasitarimus, tačiau beveik du kartus daugiau slaugytojų ir administratorių nei gydytojų, nurodė, kad jie negali paprieštarauti gydytojams. SP specialistų nuomone, pacientų saugos kultūros plėtrą silpnina nepakankamas vadovybės poţiūris į saugą, kadangi tik į šešis iš dešimties SP specialistų pasiūlymus dėl pacientų saugos pagerinimo vadovybė atsiţvelgia. Padidintos rizikos pacientų saugai ir terapiniuose skyriuose dirbančių SP specialistų nuomonė reikšmingai nesiskyrė: abiejų tipų skyriuose specialistai
trejus metus nustatytas tik slaugytojų grupėje: abiejų tyrimų slaugytojai teigiamai vertina komandinio darbo aplinką, tačiau po trejų metų turinčiųjų tokią nuomonę sumaţėjo. SP specialistų nuomonės pokyčio apie vadovybės poţiūrį į saugą nenustatyta.
Išvados. Didţiosios dalies SP specialistų nuomone jų darbo pobūdis yra komandinis darbas, teigiamai įtakojantis pacientų saugos kultūrą, tačiau ligoninės vadovybės dėmesys pacientų saugai nepakankamas. Padidintos rizikos pacientų saugai ir terapiniuose skyriuose dirbančių SP specialistų nuomonės reikšmingai nesiskyrė. Nuomonės pokytis apie komandinio darbo svarbą pacientų saugos kultūrai tiriamose ligoninėse per trejus metus nustatytas tik slaugytojų grupėje. SP specialistų nuomonė apie vadovybės poţiūrį į saugą per trejus metus nepasikeitė.
Raktiniai ţodţiai. Pacientų sauga, pacientų saugos kultūra, komandinis darbas, sveikatos prieţiūra, specialistai.
SUMMARY
Management of public health
assesment of changes of patient safety culture in hospitals Vytautė Lukoševičiūtė
Supervisor prof., hab. dr. I. Misevičienė, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2013. P. 74.
The aim: to assess the changes of patient safety culture in hospitals during three years.
The objectives: to investigate the opinion of health care professionals about the importance of teamwork for patient safety culture; to identify teamwork characteristics associated with patient safety culture in units of high-risk for patient safety; to compare the opinion of health care professionals about the changes of teamwork and management perceptions of safety during three years in the investigated hospitals.
Methods. The cross-sectional survey was carried out during November – December 2012. An anonymous questionnaire method was used for this survey. SAQ questionnaires
Agency under the Ministry of Health survey carried out as a pilot study in 2009.
Results. Most of the health care professionals recognize the importance of teamwork for patient safety culture: three-quarters of respondents consider their actions as a well-coordinated team, acknowledge the input of nurses and together solve rising issues. There is a statistically significant difference in receiving support: less administrators receive the support while taking their duties compared with nurses and physicians. More than three-quarters of health care professionals are satisfied the cooperation with physicians, they share information about patients, when the shifts are changing, organize meetings of the units. Nevertheless two times more nurses and administrators than physicians indicated that it’s impossible to oppose physicians decisions. According to health care professionals’ opinion, the limited management attention to safety degrades development of patient’ safety culture. Whereas administration considers only six of the ten proposals by health care specialists on improving patient safety.
The opinion of health care specialists working in the high-risk units and in terapeutic field was not significantly different: the specialists of both units perceive their work as a teamwork, meanwhile they feel lack of adequate attention to safety from management side. It should be noted that significant change in the opinion about patient’ safety culture within three years in hospitals were assessed only in the group of nurses: nurses of both surveys positively estimate the teamwork environment, indeed after three years, the proportion of specialists who have such opinion has decreased. Health care specialists’ opinion about administration attitude to the patient’safety has not changed.
Conclusions. The majority of health care specialists consider their work as a part of teamwork, which has positive impact on patient safety culture, meanwhile the lack of management attitude to patient safety was. The opinion of health care specialists working in the high-risk units and in terapeutic field does not differ significantly. Within three years changes in patient safety culture about teamwork and management attitude to safety were identified in the group of nurses. Health care specialists’ opinion about administration attitude to the patient’safety has not changed.
Keywords: patient safety, pacient safety culture, teamwork, health care, specialists.
ASPĮ Asmens sveikatos prieţiūros įstaiga
EK Europos Komisija
ES Europos Sąjunga
ESQHC Europos visuomenė sveikatos prieţiūros kokybei (angl. European Society for Quality in Healthcare)
EUNetPaS Europos Komisijos finansuotas Europos pacientų saugos tinklas (angl. European Union Network for Patient Safety) projektas
JAV Jungtinės Amerikos Valstijos
ll Laisvės laipsnis
NĮ Nepageidaujamas įvykis
p Reikšmingumo lygmuo
PSO Pasaulio sveikatos organizacija SAM Sveikatos apsaugos ministerija
SP Sveikatos prieţiūra
VASPVT Valstybinė akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
2. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
2.1. Pacientų saugos analizė tarptautiniu, ES ir Lietuvos lygmeniu ... 8
2.1.1. Pacientų saugos ištakos ir jos tendencijos tarptautiniu lygmeniu ... 8
2.1.2. Pacientų saugos analizė ES lygmeniu... 11
2.1.3. Pacientų saugos analizė Lietuvos lygmeniu ... 14
2.2. Pacientų saugos kultūra ... 18
2.2.1. Pacientų saugos kultūros samprata ir svarba ... 18
2.2.2. Pacientų saugos kultūros vertinimo įrankiai ... 22
2.2.3. Komandos lyderio vaidmuo ar komandinė lyderystė ... 26
3. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI ... 32
3.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 32
3.2. Tyrimo respondentai ... 34
3.3 Statistinės analizės metodai ... 37
4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 39
4.1 Sveikatos prieţiūros specialistų nuomonė apie komandinio darbo svarbą pacientų saugos kultūrai ... 40
4.2 Komandinio darbo ypatumai, susiję su pacientų saugos kultūra, padidintos rizikos pacientų saugai skyriuose ... 49
4.3 Palyginimas sveikatos prieţiūros specialistų nuomonės apie komandinio darbo ir saugios aplinkos pokyčius tiriamose ligoninėse per trejus metus ... 58
IŠVADOS ... 67
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 69
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Lotyniška sentencija „Primum non nocere“ („Pirmiausia nepakenk“) sudaro Hipokrato priesaikos esmę. Ši nuostata skatina gydytoją nuolat galvoti apie pacientui taikomas intervencijas, jų naudą, o taip pat ir potencialią ţalą.
SP sektoriuje, kuriame tvyro nuolatinė baimė suklydus būti išaiškintam, apkaltintam, nubaustam pagrįsta organizacinė kultūra, būtina skatinti jos keitimąsi, į pasitikėjimu, atvirumu, nuolatiniu tobulėjimu mokantis iš patirties vertybėmis paremtą organizacinę kultūrą bei puoselėti kokybės kultūros formavimąsi.
Šiame darbe atlikus teisės norminių aktų, kitų dokumentų bei literatūros šaltinių analizę, buvo išnagrinėta pacientų saugos ir jos kultūros samprata, jų istorinės aplinkybės, kitimo tendencijos ir pateikti pacientų saugos kultūros tyrimo pokyčių rezultatai.
Darbo metodai: remiantis EUNetPaS projekte naudotu Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Teksaso universiteto Pacientų saugos instituto parengtu klausimynu SAQ buvo pakartotinai apklaustas atsitiktinai atrinktų trijų lygių (Respublikos, Regiono ir Rajono) ligoninių medicinos personalas (gydytojai, slaugytojai, administratoriai).
Darbo tikslas – ištirti pacientų saugos kultūros pokyčius ligoninėse per trejus metus. Darbo uţdaviniai:
1. Ištirti sveikatos prieţiūros specialistų nuomonę apie komandinio darbo svarbą pacientų saugos kultūrai.
2. Nustatyti komandinio darbo ypatumus, susijusius su pacientų saugos kultūra, padidintos rizikos pacientų saugai skyriuose.
3. Palyginti sveikatos prieţiūros specialistų nuomonę apie komandinio darbo ir vadovybės poţiūrio į saugą pokyčius tiriamose ligoninėse per trejus metus.
2.
LITERATŪROS APŢVALGA
2.1. Pacientų saugos analizė tarptautiniu, ES ir Lietuvos lygmeniu
2.1.1. Pacientų saugos ištakos ir jos tendencijos tarptautiniu lygmeniu
Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja diegiant įvairias naujas SP technologijas, kurios padeda įveikti neįveikiamas sveikatos problemas. Tačiau tuo pat metu sveikatos sektorius, turintis didelę riziką, pacientui gali padaryti ir ţalos. Ţiniasklaidoje vis daţniau girdima apie pacientų nepasitenkinimą suteikta SP paslauga, patirtą ţalą ligoninėse, kuri daţnu atveju baigiasi mirtimi ar neįgalumu, laiku nediagnozuota liga. Pacientų sauga paskutiniuosius dešimtmečius tapo aktualia SP sistemos problema [31].
Jungtinės Karalystės mokslininkai teigia, kad sąvokos medicinos klaida ir paciento patirta ţala yra apibrėţtos ir nagrinėjamos tik pastaruosius dešimtmečius. Faktas, kad tūkstančiai, o tikriausiai milijonai, ţmonių buvo suţaloti visai be jokio reikalo ir tai, kad didţiulės lėšos buvo iššvaistytos, kurį laiką atrodo neatkreipė ţmonių dėmesio [60].
Pirmoji publikacija, iš esmės lėmusi poţiūrio lūţį, Amerikos sveikatos prieţiūros kokybės komiteto Medicinos instituto 1999 metais publikuota ataskaita „Klysti ţmogiška“ atkreipė dėmesį į būtinybę SP organizacijose plėtoti saugos kultūrą, gerinant patikimumą ir saugą pacientams [38]. Ataskaitoje taip pat pabrėţiama, kad klaidos daţnai esti sisteminės, o
ne susijusios tik su profesionalų klaidomis, todėl organizacijos turėtų vykdyti strategijas, orientuotas pakeisti savo kultūrą pereinant nuo bausmės poţiūrio į sistemos tobulinimo strategiją [1]. Nes D. Berwick pavadinta „blogų obuolių“ teorija, kad SP kokybė pasiekiama surandant blogus obuolius ir juos pašalinant iš kitų tarpo, nepasiteisino, nes SP kokybė negerėja, o tik suranda „kaltus“ profesionalus.
Taigi kaip pacientų sauga tapo svarbiu SP elementu? Siekiant lengviau suprasti pacientų saugą, būtina apţvelgti istorines aplinkybes. Negatyvios prieţastys – didėjantys pacientų lūkesčiai, o kartu ir skundų, teisminių ginčų skaičius, tačiau esti ir pozityvių – gydytojų, slaugytojų siekis gerinti SP kokybę. SP išmoko svarbias pamokas iš klaidos ir įvykių supratimo bei turi konstruktyvų siekį preventyviai uţkirsti kelią klaidoms ir/arba jas valdyti. Pasak prof. I. Jakušovaitės, būtina suprasti, kad sveikata pirmiausia yra instrumentinė
vertybė, o ne vertybė savaime [21]. Ţmogus vertina savo paties ir kartu kitų veiklą bei bando
nustatyti, ar teisingi socialiniai mainai tarp jų. Šis vertinimas yra itin ryškus medicinoje, todėl medicinos filosofai akcentuoja, kad SP tikslai turi būti analizuojami socialinės etikos kontekste [20].
Pacientų saugos sąvoka šiandien yra plačiai vartojama. Tačiau retai yra aiškiai apibrėţiama. Pasak britų mokslininkų, kas yra susiję su pacientų sauga, daţniausiai turi sąsajų ir su SP kokybe, ir rizikos valdymu. Todėl nubrėţti aiškią liniją tarp pacientų saugos, kokybės ir rizikos valdymo yra neįmanoma ir negalima. Taigi paprasčiausiai pacientų sauga yra apibrėţiama kaip: išvengiamumas, prevencija ir pagerinimas nepageidaujamų įvykių (NĮ) pasekmių arba ţalos sumaţinimas nuo pačio SP proceso.
Dar 2000 m. JAV, kur yra pacientų saugos šaknys, Nacionalinis pacientų saugos fondas pacientų saugą apibūdino, ne tik kaip siekį išvengti NĮ, sumaţinti ţalą, vykdyti preventyvią veiklą, jis teigia, kad sauga nepriklauso nuo vieno ţmogaus, prietaiso ar departamento, tai apima daug daugiau. Sauga kyla iš sveikatos sistemos sudedamųjų dalių sąveikos [60].
2006 m. organizacija Europos visuomenė sveikatos prieţiūros kokybei (ESQHC) pateikė pacientų saugos apibrėţimą: tai integruotas individo ir organizacinės elgsenos modelis, besiremiantis bendrais įsitikinimais ir vertybėmis, kuris nuolat siekia sumaţinti ţalą pacientams ir kuris atsiranda teikiant SP paslaugas [1].
Po Amerikos sveikatos prieţiūros kokybės komiteto Medicinos instituto publikuotos ataskaitos „Klysti ţmogiška“, ţenkliai padidėjo naujų tyrimų, pranešimų, ataskaitų pacientų saugos srityje skaičius [38] (1 pav.). Paciento ir darbuotojo sauga teikiant SP paslaugas yra kertinis kokybės vadybos principas ir esminis komponentas SP. Visos ţmogaus klaidos potencialiai gali sukelti įvairios apimties ţalą, o SP sektoriuje net elementariausios klaidos gali tapti tragiškiausių pasekmių prieţastimi [47].
Dţiugina, kad ne tik teoretikai, mokslininkai, bet ir politikai įsitraukė į pacientų saugos pajudėjusį „traukinį“. Politikai, valstybių vadovai, tarptautinės organizacijos suprato pacientų saugos svarbą ir pradėjo skirti jai dėmesį.
2002 m. Pasaulio sveikatos asamblėjos Rezoliucijoje WHA55.18 (2002) Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir šalys narės buvo paragintos skirti ypatingą dėmesį pacientų saugos problemoms, sukurti ir įdiegti mokslu pagrįstas sistemas, reikalingas SP paslaugų saugos ir kokybės gerinimui, apimant vaistų, medicinos prietaisų ir SP technologijų vertinimą
1 pav. Pacientų saugos publikacijų skaičius prieš ir po Amerikos sveikatos prieţiūros kokybės komitetoMedicinos instituto publikuotą ataskaitą „Klysti ţmogiška“
[Šaltinis. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2464859/pdf/174.pdf]
PSO atsiţvelgdama į Pasaulio Sveikatos asamblėjos Rezoliucijos WHA55.18 (2002) raginimą, 2004 m. įkūrė Pasaulio pacientų saugos aljansą siekiu suformuoti visuotinę pacientų saugos politiką ir įgyvendinti daugelį ţinomų ar bent girdėtų programų: „Pacientai uţ pacientų saugą“; „Saugesnė chirurgija gelbsti gyvybes“ ir kt.
Remiantis L. Paškevičiaus įţvalgomis, galima teigti, kad padidintos rizikos sektoriuose, tarp jų ir SP, klaidos ir nesėkmės sukeliamos ne konkrečių asmenų – „medikų“, „pilotų“, „mašinistų“, ir ne jų siekis pakenkti pacientui, lėktuvo ar traukinio keleiviui ir net ne specialisto kompetencijos stoka, nes geriausi profesionalai gali padaryti blogiausias klaidas
[47]. Ţmogiškojo veiksnio sukeltos klaidos sudaro tik dalį visų klaidų. Todėl būtinas
sisteminis poţiūris į pacientų saugą. O ne ieškoti kelių „kaltųjų“ visuomenei nuraminti. Kaip pavyzdţiui, Jungtinės Karalystės Nacionalinės audito tarnybos ataskaitoje dėl specialistų sustabdytos klinikinės veiklos dėl įvykiusių nepageidaujamų įvykių, nustatyta, kad kelių darbuotojų veikla buvo sustabdyta nepaisant esamų įrodymų, kad buvo sisteminiai, o ne paskirų asmenų, trūkumai ir klaidos.
Tokią išvadą patvirtina prof. Ch. Shaw aštuoniuose šalyse vykdytas tyrimas dėl SP kokybės valdymo, kurio išvados patvirtina, kad ligoninės akreditavimas, kas yra iš esmės proceso reguliavimas, turi didesnę įtaką ligoninės valdymui, pacientų saugai ir klinikinei praktikai [55]. Taigi būtinas ne tik SP specialistų ar vadybininkų, mokslininkų ar teoretikų, bet visų asmenų, dalyvaujančių SP procese, sąmoningas supratimas pacientų saugos svarbos, aktyvaus ir glaudaus bendradarbiavimo tarptautiniu, Europos, nacionaliniu ir vietos lygiu.
Todėl privalu nustačius sistemines klaidas, ieškoti jų prieţasčių, ryšių ir ypač mokytis iš klaidų visiems sveikatos sektoriaus nariams, kurie turi tokią pat ar panašią riziką suklysti. O plačiai vartojamos sąvokos „klaida“ rekomenduotina vengti, kadangi ji savaime nukreipia į ţmones, jų kaltę ir atsakomybę.
2.1.2. Pacientų saugos analizė ES lygmeniu
Europos Sąjunga (ES) ir jos šalys narės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir kitos valstybės. Pagal atliktus tyrimus, duomenų apie NĮ mastą ES valstybių narių SP
sistemose daugėja. Ţinoma, kad 8–12 proc. ES ligoninėse gydomų pacientų, gaudami SP
paslaugas, patiria NĮ. 2008 m. Europos Komisijos (EK) pateiktais duomenimis, NĮ struktūroje 23 proc. sudaro vaistų vartojimo klaidos, 22 proc. – diagnostikos klaidos, 12 proc. – su medicinos prietaisais susiję NĮ, 9 proc. – hospitalinės infekcijos atvejai, 5 proc. – kiti NĮ.
NĮ sveikatos prieţiūroje kartojasi, jų daţnis bei sukeliami finansiniai nuostoliai tampa nepakeliami net tokioms valstybėms kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Australija. Jungtinėje Karalystėje Nacionalinė sveikatos tarnyba teisminiams ieškiniams patenkinti išleidţia apie 400 mln. svarų sterlingų, SP sistema dėl ligoninėse įvykusių infekcijų praranda daugiau kaip 1 mlrd. svarų sterlingų[31].
Vadovaujantis ES sutartimi [39], SP sritis yra palikta valstybių narių kompetencijai, todėl ilgą laiką ES institucijos nesikišo į valstybių narių sveikatos sistemų problemas. Sveikatos sistemos yra organizuojamos nacionaliniu pagrindu ir visa nauda bei neigiamos pasekmės atitenka šalies sveikatos sistemai. Tačiau gaunama bendradarbiavimo nauda sveikatos sektoriuje, kartu ir pacientų saugos srityje, atveria galimybę skatinti bendradarbiavimą ir SP, nepaisant ES sutarties nuostatų[16].
Todėl problemos akivaizdumas paskatino pacientų saugą įvardyti kaip atskirą procesą bei skatinti sveikatos pacientų saugos kultūrą ne tik tarptautiniu mastu, bet ir ES lygmeniu. Taigi ES, atsiţvelgdama į tarptautinės pacientų saugos politikos kryptis, neliko nuošalyje ir
2005 m. paskelbė Liuksemburgo pacientų saugos deklaraciją, kurioje pripaţino, kad teisė į kokybišką sveikatos prieţiūrą – viena iš pagrindinių ţmogaus teisių, kurią turėtų gerbti ES, jos institucijos ir visi Europos piliečiai [40].
2006 m. Europos Taryba priėmė jai priklausančių valstybių ministrų komiteto rekomendaciją dėl pacientų saugos valdymo ir NĮ prevencijos SP sistemose. Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. geguţės 24 d. Rekomendacijoje Rec (2006) daroma nuoroda į
ankstesniame skyriuje minėtos PSO Sveikatos asamblėjos Rezoliuciją WHA55.18 (2002) ir pabrėţiami pamatiniai siekiai; vienas iš jų – sukurti visapusišką ir suderintą sistemą pacientų saugai uţtikrinti.
EK savo 2007 m. spalio 23 d. Baltojoje knygoje „Kartu sveikatos labui, 2008–2013 m. ES strateginis poţiūris“ pacientų saugą nurodo kaip sritį, kurioje reikia imtis veiksmų [4].
2009 m. birţelio 9 d. ES Taryba patvirtino Rekomendaciją 2009/C 151/01 „Dėl pacientų saugos ir su sveikatos prieţiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės“ (toliau tekste – Rekomendacija Nr. 2009/C 151/01), kurioje šalys raginamos spręsti pacientų saugos klausimus valstybiniu lygmeniu. Taip pat pacientų saugą įtraukė kaip vieną iš sveikatos apsaugos politikos ir programų nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu prioritetų [13].
Šia rekomendacija Nr. 2009/C 151/01 papildomos kitos ES iniciatyvos. 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos prieţiūros paslaugas įgyvendinimo [12], kuri turi būti perkelta į nacionalinę teisę iki
2013 m. spalio 25 d., siekiama ne tik išaiškinti pacientų teises į SP paslaugas kitoje ES valstybėje narėje, bet ir uţtikrinti, kad tokia prieţiūra būtų saugi ir kokybiška. Todėl minėtoje direktyvoje numatyta keletas nuostatų, susijusių su SP sauga ir kokybe, ir skirtų: valstybių narių bendradarbiavimui standartų ir gairių srityje, pacientų informavimui apie SP paslaugų teikėjus ir apie taikomų standartų saugą ir kokybę.
2013 m. EK paskelbė Rekomendacijos įgyvendinimo ES valstybėse narėse rezultatus 2012 m. lapkričio 13 d. Europos Komisijos ataskaitoje Tarybai COM(2012) 658 final, parengtoje remiantis valstybių narių pateiktomis Tarybos rekomendacijos (2009/C151/01) Dėl pacientų saugos ir su sveikatos prieţiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės įgyvendinimo ataskaitomis (toliau tekste – EK ataskaita) [14]. Maţiausiai valstybių narių įgyvendino šiuos veiksmus: įtraukti pacientų saugą į SP specialistų rengimo ir mokymo programas (trys šalys); pateikti pacientams išsamią informaciją apie pacientų saugą (penkios šalys); platinti SP darbuotojams pagrindines ţinias apie pacientų saugą (11 šalių) ir parengti pacientams pagrindinių kompetencijų, susijusių su pacientų sauga (12 šalių), katalogą.
Pagal įgyvendintų veiksmų skaičių šalis galima suskirstyti taip: ES rekomendacijoje nurodytų įgyvendintų
šalyje skaičius
Šalys narės ir jų skaičius Visus 13 veiksmų įgyvendinusios šalys 0 šalių
10–12 veiksmų įgyvendinusios šalys 9 šalys:
CZ, DE, DK, ES, FR, IE, IT, NL, UK 6–9 veiksmus įgyvendinusios šalys 14 šalių:
AT, BE, BG, EE, FI, LT, LU, MT, NO, PL, PT, SE, SI, SK
4–6 veiksmus įgyvendinusios šalys 3 šalys: CY, HU, LV 1–3 veiksmus įgyvendinusios šalys 2 šalys:
EL, RO
Taigi kaip matyti iš EK pateiktos ataskaitos bei apţvelgus strateginius ES dokumentus, konstatuotina, kad pacientų saugai pastarąjį dešimtmetį yra skiriama daugiau dėmesio, tačiau vis dar yra aspektų, kuriuos reikia gerinti šioje srityje ir kad didţioji dalis šalių narių susiduria su panašiomis problemomis pacientų saugos srityje. Todėl tolimesnis šalių narių bendradarbiavimas yra itin sveikintinas ir remtinas. Lietuva patenka į trečiąją šalių grupę, įgyvendinusių 6 – 9 rekomendacijos veiksmus. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, laiko pacientų saugą visuomenės sveikatos politikos prioritetu ir paskyrė įgaliotąją instituciją pacientų saugos srityje – Valstybinę akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VASPVT), įtraukia pacientų organizacijas dalyvauti SP sistemoje, tačiau Lietuvoje nėra privalomai reikalaujama įtraukti pacientų saugos modulius į mokymo programas, nors ir skatino SP darbuotojų rengimą ir mokymą pacientų saugos srityje. Apibendrinant šį skyrių ir atsiţvelgiant į tai, kad ES šalys narės dalies rekomendacijų bendraisiais pacientų saugos klausimais išvis neįgyvendino (pavyzdţiui, reikalavimas įtraukti pacientų saugos modulius į mokymo programas; moksliniai tyrimai pacientų saugos srityje) , o dalis įgyvendinta tik iš dalies (pavyzdţiui, visuotinis NĮ registravimas), galima remtis EK pateiktomis išvadomis, kad ateityje reikėtų daugiau dėmesio skirti šioms prioritetinėms pacientų saugos sritims:
Valstybių narių lygmeniu:
aktyviai įtraukti pacientus į veiklą, susijusią su pacientų sauga, visų pirma teikti pacientams informaciją apie saugos priemones, skundų teikimo procedūras ir pacientų teises į ţalos atlyginimą, siekti bendro sutarimo rengiant pagrindines kompetencijas pacientams, skatinti pacientus ir šeimos narius teikti pranešimus apie nepageidaujamus reiškinius;
kaupti informaciją apie nepageidaujamus reiškinius toliau plėtojant pranešimų teikimo ir mokymosi sistemas, uţtikrinti baudų nenumatančią pranešimų apie nepageidaujamus reiškinius tvarką ir įvertinti teikiant pranešimus padarytą paţangą, t. y. SP specialistų, kitų SP darbuotojų ir pacientų pateiktų pranešimų kiekį;
į pacientų saugos strategijas ir programas, be stacionariosios sveikatos prieţiūros, įtraukti ir nestacionariąją sveikatos prieţiūrą.
ES lygmeniu:
bendradarbiauti siekiant pasiūlyti gaires, kaip rengti ir nustatyti pacientų saugos standartus, apimančius daugiau nei rekomendacijoje numatytus aspektus;
padaryti paţangą kuriant bendrą pacientų saugos srities terminiją;
keistis gerąja praktika, daugiausiai tose srityse, kuriose valstybės narės nurodė esant nepakankamai vietos praktinių ţinių arba sunkumų vertinant tarptautines arba ES praktines ţinias, pvz., įtraukiant pacientų saugą į SP specialistų rengimo ir mokymo programas visais lygmenimis;
plėtoti pacientų saugos srities mokslinius tyrimus, įskaitant pacientų saugos strategijų ekonominio efektyvumo tyrimus [14].
2.1.3. Pacientų saugos analizė Lietuvos lygmeniu
Lietuvos Respublikos teisės aktuose pirmą kartą sąvoka pacientų sauga pavartota Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programoje tik 2007 metais. Pacientų sauga apibrėţiama kaip SP struktūros ir procesai, kurių taikymas sumaţina NĮ, atsirandančių dėl SP sistemos poveikio, tikėtinumą [36].
Šios programos vienas iš pagrindinių tikslų – gerinti pacientams teikiamų SP paslaugų kokybę ir prieinamumą, tobulinti SP kokybės vadybą, o vienas iš konkrečių uţdavinių – gerinti SP paslaugų saugą ir kokybę, tobulinti SP kokybės vadybą.
2011 m. parengtoje galutinėje Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programos galutinėje ataskaitoje [24] buvo pateiktos išvados, kad:
atsiţvelgiant į tai, kad programos įgyvendinimui buvo skirta apie 19 procentų reikalingų lėšų, programa praktiškai liko neįgyvendinta;
plačiosios visuomenės dalyvavimas sprendimų priėmime nėra pakankamas. Didţioji dalis informacijos yra gaunama iš ţiniasklaidos, kurios poţiūris nėra teigiamas;
trūksta koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti;
taikant tam tikras, lokalias priemones kiekvienoje organizacijoje, medikų motyvacija ir organizacijos kultūra gerėja.
Taigi apie konkrečius, pamatuojamus programos rezultatus pacientų saugos srityje pasibaigus šios programos įgyvendinimui kalbėti yra sudėtinga.
Tolimesni ţingsniai pacientų saugos srityje yra maţi, kadangi nėra politinės valios priimti ryţtingus sprendimus ir faktiškai prioritetizuoti šią sritį – pradedant nuo konkrečios politinės valios ir baigiant konkrečių veiksmų įgyvendinimu. Nagrinėjant Lietuvos aukštųjų mokyklų SP specialistų profesinio rengimo programas ir tęstinio tobulimosi programas, galima daryti išvadą, kad per maţai dėmesio yra skiriama pacientų saugai, NĮ, rizikos valdymui, mokymuisi iš klaidų ir kt. Taip pat itin trūksta informacijos apie pacientų saugą, kuri būtų nuolat platinama SP specialistams, pacientams ir plačiajai visuomenei. Todėl nesant konkrečios krypties, maţėja galimybės gerinti pacientų saugą ir SP paslaugų kokybę, kartu didėja priešprieša tarp SP specialistų ir pacientų, plačiosios visuomenės ir nėra skatinamas tarpusavio pasitikėjimas.
Tačiau nepaisant įvardintų problemų, Lietuvoje visgi yra paţanga pacientų saugos srityje.
Lietuva 2008 – 2010 m. dalyvavo EK finansuotame EUNetPaS projekte, kurio tikslas – įkurti tinklą, vienijantį visas ES šalis nares ir tarptautines ES organizacijas, siekiant paskatinti ir pagerinti bendradarbiavimą pacientų saugos srityje (pacientų saugos kultūra, klaidų medicinoje registravimo ir mokymosi sistemos, vaistų vartojimo saugumas ir švietimas pacientų saugos klausimais [46]) ir tokiu būdu sustiprinti pastangų gerinti SP paslaugų efektyvumą. VASPVT projekte atstovavo Lietuvos Respublikai, ji buvo nacionaliniu projekto koordinatoriumi Lietuvoje ir yra Nacionalinis kontaktinis centras pacientų saugai šalyje. Dalyvavo darbo grupių, atsakingų uţ pacientų saugos kultūrą, švietimą ir mokymą, pranešimų registravimą ir vaistų vartojimo saugumą, veikloje.
VASPVT būdama projekto partneriu darbo grupės WP1 (angl. WP – Work Package) – Pacientų saugos kultūra – veikloje atliko Pilotinį tyrimą 20-je Lietuvos ligoninių, naudojant adaptuotą JAV Teksaso universiteto Pacientų saugos tyrimų centro metodiką (angl. Safety Attitudes questionnaire – SAQ) [46]. SAQ klausimynas yra naudojamas atliekant pakartotinį Pacientų saugos kultūros tyrimą Lietuvos ligoninėse 2012 metais bei aprašant šio darbo tiriamąją dalį. Šis atliktas pilotinis tyrimas ne vienoje ES lygio konferencijoje pristatomas kaip geroji praktika.
2008 m. VASPVT tapo projekto „Pacientų sauga Rytų Europoje ir Azijoje: pradţia ir
paţanga“, kurio išvadose pateikiama, kad projekte dalyvavusios šalys pacientų saugos srityje susiduria su panašiomis problemomis, tačiau pacientų saugos iniciatyvos yra labai skirtingame lygmenyje. Pavyzdţiui, Mongolijoje apie pacientų saugos koncepciją 2008 m. net nebuvo girdėta [43].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodţio 9 d. įsakymu Nr. V-1233 „Dėl Komiteto nacionalinei pacientų saugos platformai parengti sudarymo“ buvo sudarytas Komitetas nacionalinei pacientų saugos platformai parengti. Platforma buvo parengta 2009 metais, joje parengtos gairės ir kryptys, ką reikėtų daryti, siekiant gerinti pacientų saugą. Tačiau antrojo Lietuvos strateginio dokumento pacientų saugoje teisinis statusas iki šiol nėra aiškus. Tik Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2010 m. sausio 20 d. protokoliniu nutarimujam yra išreikštas pritarimas.
Nacionalinėje pacientų saugos platformoje, kurią rengė įvairių sričių specialistai (politikai, klinicistai, švietimo instiucijų atstovai, mokslininkai, vadybininkai, viešojo sektoriaus atstovai ir kt.), yra pateikiamos rekomendacijos. Šiame darbe pateikiamos tik keletas iš jų :
pacientų saugą įvardinti nacionalinės SP politikos prioritetu nacionaliniu ir vietos lygmenimis ir esminiu SP paslaugų kokybės rodikliu;
uţtikrinti pacientų saugos politikos įgyvendinimą valstybiniu lygmeniu, skiriant reikalingus ţmogiškuosius, finansinius bei materialinius išteklius;
formuoti ţiniasklaidos, visuomenės ir pacientų poţiūrį į NĮ sveikatos prieţiūroje, skleidţiant informaciją apie sisteminį poţiūrį į NĮ medicinoje, jų prieţastis ir taikomas priemones paslaugų saugai gerinti, tokiu būdu maţinant visuomenės ir SP specialistų susipriešinimą ir didinant pasitikėjimą SP;
plėtoti SP darbuotojų lavinimą ir mokymą pacientų saugos klausimais, skleisti informaciją SP darbuotojams apie pacientų saugos iniciatyvas;
diegti asmens SP įstaigose organizacinę saugos kultūrą, paremtą atvirumu ir pasitikėjimu, uţtikrinant laisvą informacijos sklaidą, NĮ registravimą ir aktyvų mokymąsi iš klaidų;
organizuoti sistemingą pacientų saugos kultūros vertinimą, diegiant kokybinius ir kiekybinius saugos kultūros vertinimo metodus;
formuoti abipuse pagarba ir supratimu paremtus pacientų ir SP darbuotojų santykius, skatinti atvirą pokalbį tarp gydytojo ir paciento, įvykus NĮ; sudarant galimybę gydytojui atskleisti klaidą, suteikti tinkamą informaciją pacientui, atsiprašyti paciento[31].
Tikintis, kad jos įgyvendinimui bus skirta daugiau dėmesio, buvo parengtas
Nacionalinės pacientų saugos platformos įgyvendinimo priemonių 2010-2014 m. planas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. birţelio 28 d. potvarkiu Nr. P-8. Tačiau išteklių Nacionalinės pacientų saugos platformos
įgyvendinimo priemonių 2010-2014 m. planui iki šiol nėra skirta. Tik VASPVT maţomis iniciatyvomis yra įgyvendintos kelios priemonės. Paminėtina, kad VASPVT, siekdama informuoti apie pacientų saugą, išleido tris leidinius kaip priedą prie savaitraščio „Lietuvos sveikata“ „Pacientų sauga“. Šie leidiniai buvo nemokamai išplatinti visoms Lietuvos gydymo įstaigoms, pacientų organizacijoms, paskutinio leidinio elektroninė versija patalpinta VASPVT interneto svetainėje. Tačiau tenka apgailestauti, kad perkopus į antrąją Nacionalinės pacientų saugos platformos įgyvendinimo priemonių 2010-2014 m. plano laikotarpio dalį, ryškėja panašus, kaip ir Sveikatos kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programos, likimas.
2010 m. VASPVT įkurtas PaSauLieTis – tai pacientų saugos tinklas Lietuvoje –
elektroninė duomenų bazė, kurioje yra kaupiama ir pateikiama informacija, susijusi su pacientų sauga. Tinkle gali registruotis visi norintys ir besidomintys pacientų saugos klausimais paţymint konkrečią domėjimosi sritį. Jo pagrindinė funkcija: rinkti, sisteminti ir skleisti informaciją apie metodus, skirtus gerinti SP paslaugų kokybę ir saugumą, sudaryti galimybę besidomintiems asmenims bendradarbiauti, keistis ţiniomis ir gerąja patirtimi pacientų saugos klausimais. Tačiau akivaizdţių rezultatų ši graţi iniciatyva neatnešė, kadangi uţsiregistravusių pacientų saugos ekspertų bei besidominčių šia sritimi skaičius nedidėja. Taip pat ir VASPVT dėl ţmogiškųjų išteklių stokos ir neskiriamų finansinių išteklių aktyviai neplatina informacijos apie šį tinklą, nuolat netalpina aktualios naujausios informacijos, publikacijų pacientų saugos klausimais.
Tolimesnis ţingsnis, įtakotas Europos Komisijos – tęsti bendradarbiavimą pacientų saugos srityje PaSQ (angl. European Union for Patient Safety and Quality) projekte [6]. Viena bendrųjų veiksmų dalis – atrinkti SP paslaugų teikėjo gerąją praktiką pacientų saugos srityje ir išbandyti jos taikymą valstybėse narėse. Pagal bendruosius veiksmus taip pat siekiama sukaupti informaciją apie esamas kokybės uţtikrinimo ir gerinimo strategijas ir jas išanalizuoti, taip pat pasiūlyti tvaraus ES lygmens bendradarbiavimo pacientų saugos ir SP kokybės srityje modelį. Bendruosiuose veiksmuose, kuriems vadovauja Prancūzijos įgaliotoji institucija Haute Autorité de Santé (HAS), dalyvauja visos 27 valstybės narės ir Norvegija. Dvidešimt viena šalis prisideda prie projekto finansavimo. VASPVT yra nacionalinis projekto koordinatorius Lietuvoje ir Nacionalinis kontaktinis centras pacientų saugai šalyje. VASPVT dalyvauja darbo grupių, atsakingų uţ pacientų saugos gerųjų klinikinių praktikų surinkimą, analizę bei dalijimąsi jomis; pacientų saugos iniciatyvų – gerųjų klinikinių praktikų – įgyvendinimą bei tinklo nuoseklų palaikymą, veikloje.
Pati naujausia analizė, kurią Sveikatos apsaugos ministerijos uţsakymu įgyvendintas projektas „Analizė apie galimybę sukurti nepageidaujamų įvykių, gydymo klaidų registracijos
sistemą“. Projekto vykdytojų pateikta viena iš rekomendacijų, kad Pacientų saugos įvykių registravimo ir mokymosi sistemos įdiegimas ir sėkmingas veikimas Lietuvoje sudarytų galimybes padidinti pacientų saugą ir pagerinti SP paslaugų kokybę. Taip pat yra pasiūlytos šios sistemos modelių alternatyvos, tačiau, kokių tolimesnių veiksmų imsis sveikatos apsaugos politiką formuojanti institucija, kol kas nėra ţinoma [50].
Taigi išnagrinėjus pacientų saugos tendencijas Lietuvoje, darytina išvada, kad inciatyvų gerinti pacientų saugą ir diegti jos įgyvendinimui kai kuriuos elementus yra. Tačiau nesant politinės valios kurti ne baimės, kaltinimo, o atvirą, tarpusavio pasitikėjimu paremtą kultūrą, neskiriant lėšų pacientų saugos gerinimui, informacijos platinimui apie pacientų saugą, mokymo programų rengimui ir įgyvendinimui, pacientų saugos gerinimo tolimesni ţingsniai Lietuvoje gali būti pakankamai lėti.
2.2. Pacientų saugos kultūra
2.2.1. Pacientų saugos kultūros samprata ir svarba
Rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs bene garsiausią savo frazę apie Anglijos orą, kad kiekvienas juo skundţiasi, tačiau nė vienas nieko dėl to nedaro. Argi kultūra yra tarsi oras? Kai kuriuos dalykus mes turime toleruoti ir priimti, tačiau, ar galima leisti, kad kultūra plėtotųsi ir keistųsi bėgant laikui pati [60]?
Kultūra nėra vien tam tikrų papročių spektras, ji moko ţmogų ir deramai elgtis. Didelę dalį ţmogaus kultūros patyrimo sudaro tinkamo elgesio taisyklių ţinojimas ir jų laikymasis. Ţmogui reikia daug laiko, kad jis išmoktų veikti pagal nustatytas taisykles arba jas tobulintų. Taigi ţmogus, skyręs daug laiko kultūros suvokimui, remiasi ja formuodamas savo elgesį ir vertindamas kitus [5]. Tačiau kultūra sveikatos prieţiūroje yra išskirtinė dėl SP procese dalyvaujančių asmenų jautrumo.
Šiandieninė visuomenė nėra tolerantiška SP specialistų klaidoms. Tampa įprasta, kad kiekviena nesėkmė yra preziumuojama kaip mediko individuali profesinė klaida dėl kompetencijos stokos. Tradiciškai manoma, kad „suklydusio“ mediko pasiuntimas į tobulinimosi kursus ar nušalinimas nuo pareigų – tinkamiausi sprendimai, kurie uţtikrins, kad tokia klaida ateityje nepasikartos. Tačiau didţioji dauguma medikų nėra nedėmesingi, abejingi ar sąmoningai darantys klaidas, bet vien šio fakto ţinojimas problemos neišsprendţia ir rizika
suklysti nemaţėja. Pati sveikatos sistemos darbo aplinka ir technologiniai procesai yra prisotinti pavojais: kiekvienas instrumentas yra potencialus ginklas, kiekvienas vaistas – potencialus nuodas, kiekvienas darbuotojas – potencialus ţudikas [47].
Taigi esant tokiai didţiulei rizikai sveikatos prieţiūroje, tikslinga pereiti prie antrojo šio darbo skirsnio ir išanalizuoti vieną iš sudėtinių pacientų saugos dalių – pacientų saugos kultūrą – uţimančią bene pamatinę vietą pacientų saugoje.
Kas yra pacientų saugos kultūra? Trumpai galima teigti, kad pacientų saugos kultūra egzistuoja, kur darbuotojai organizacijos viduje nuolat ir sąmoningai suvokia, kad galima suklysti. Tiek darbuotojai, tiek ir organizacija pripaţįsta klaidas, iš jų mokosi ir imasi veiksmų, kad klaidos būtų ištaisytos [62].
Britų mokslininkas Ch. Vincent teigia, kad kultūra yra socialinis tarpininkas, santykis tarp organizacijos ţmonių, daţniausiai tų, kurie daro įtaką dėl uţimamos aukštesnės pozicijos arba dėl jiems teikiamos garbės (idealiu atveju abu) [60].
Remiantis autorių grupės tyrimo duomenimis, pacientų saugos kultūrą galima apibrėţti kaip vieną organizacijos kultūros aspektų. Konkretizuojant, tai galima įkūnyti per bendras vertybes, įsitikinimus, normas ir procedūras, susijusias su pacientų sauga tarp organizacijos, padalinio ar komandos narių. Ji įtakoja gydytojų ir kitų SP specialistų elgesį, nuostatas ir supratimą darbe teikiant santykinį prioritetą pacientų saugai, lyginant su kitais tikslais (pavyzdţiui, našumo arba efektyvumo). Kultūra taip pat formuoja gydytojų ir kitų SP specialistų suvokimą apie „normalų“ elgesį, susijusį su pacientų sauga. Ji padeda suvokti, kas yra pagirtina ir kas yra baudţiama (formaliai darbo vadovų arba neoficialiai kolegų ir komandos narių). Tokiu būdu, kultūra įtakoja motyvaciją įsitraukti į saugų elgesį ir vėliau jį išplėsti savo kasdieninėje praktikoje. Tyrimo autoriai daro išvadą, kad pacientų saugos kultūros plėtojimas yra esminis didelių pastangų elementas, siekiant pagerinti pacientų saugą ir SP kokybę [52].
Į pacientų saugos kultūrą ţvelgiant iš vadovo pozicijų, ją galima apibrėţti, kaip poţiūrio ir elgesio derinį, kuris net ir geriausiai valdomas, neišvengia sukurtų pavojų, kai ţmonės, kurie iš prigimties klystantys, dirba esant nepaprastai sudėtingoms aplinkybėms. Vadovai ţino, kokių laikytis elgesio normų, kad geriausiai apsaugotų nuo galimų rizikų [35].
Jungtinės Karalystės Nacionalinė pacientų saugos agentūra pateikia saugos kultūros apibrėţimą, kad tai iš esmės kultūra, kai darbuotojai nuolat sąmoningai supranta, kad galima suklysti, kultūra, kuri yra atvira ir teisinga, ir skatinanti ţmones kalbėti apie klaidas. Organizacijose, kur egzistuoja saugos kultūra, ţmonės ţino, kad klaidos vyksta ir kaip jos yra taisomos. Organizacijos kultūra yra įsitikinimai, vertybės, poţiūris, normos, neišsakytos
prielaidos ir įsišakniję procesai, kaip ţmonės elgiasi ir dirba kartu. Ji yra labai galinga jėga, ir tai, kas lieka, net tada, kai komandos nariai pasikeičia [62].
Pacientų saugos kultūros skatinimą geriausiai galima suvokti kaip grupės veiksmų, nukreiptų į lyderystės, komandinio darbo ir elgesio pokyčius, o ne kaip konkretų procesą, komandą ar technologiją.
Taigi apibendrinant galima daryti išvadą, kad norint sukurti pacientų saugos kultūrą, būtina skatinti SP organizacijas:
• rizikos, susijusios su SP, pripaţinimą; • prisiimti atsakomybę uţ rizikos sumaţinimą;
• orientuoti organizacinę struktūrą, procesą ir rezultatus pacientų saugai gerinti; • atvirą komunikaciją, pranešant apie klaidas ne bausmių aplinkoje;
• mokytis iš klaidų [1].
Pacientų saugos kultūros svarbą patvirtina pagrįsti įrodymai, kad viešai prieinami pranešimai apie pacientų saugos įvykius ir jų atlikta analizė yra skatinanti priemonė ir gali būti pavyzdţiu bei turėti teigiamą ir kiekybiškai įvertinamą poveikį organizacijai.
Saugos kultūra padeda ASPĮ patobulinti jų klinikinę praktiką. Esminis dalykas siekiant geros klinikinės praktikos yra pripaţinimas, kad nėra įmanoma visada pasiekti geriausią klinikinį rezultatą ir mokymasis iš klaidų yra svarbi ir neatsiejama nuolatinio kokybės gerinimo dalis.
Kita svarbi saugos kultūros nauda ASPĮ yra:
• galimybė sumaţinti klaidų pasikartojimo daţnį ir sunkumą, didinant atskaitomybę ir mokymąsi iš nepageidaujamų įvykių;
• galimybė sumaţinti fizinę ir psichologinę ţalą pacientams, nes SP specialistai bus geriau informuoti apie pacientų saugos koncepciją;
• maţesnis skaičius darbuotojų, kenčiančių nuo nelaimės, kaltės, gėdos, pasitikėjimo ir moralinių įsitikinimų praradimo, skaičius;
• trumpėja laukimo laikas pas gydytoją, todėl, kad pacientams, kuriems pasireiškia nepageidaujamas įvykis, vidutiniškai, praleidţia 7 – 8 dienas ilgiau ligoninėje negu įprastai;
• maţėja patirtos išlaidos papildomam gydymui;
• maţėja išteklių sunaudojimas dėl gaunamų skundų ir pretenzijų [62].
Kaip pavyzdį galima pateikti autorių grupės D. Thuang, G. Clermont ir kitų atliktą tyrimą intensyvios terapijos skyriuose. Tyrime pateikiama išvada, kad yra tiesioginė priklausomybė nuo pacientų saugos kultūros ir paciento stacionarizavimo laiko. Saugus klimatas yra stipriai susijęs su aktyviu ASPĮ įsipareigojimu pacientų saugai ir yra kilęs iš
atlikto tyrimo teiginių tokių, kaip: „Medikų klaidų yra šiame intensyviosios terapijos skyriuje ir su jomis yra tinkamai tvarkomasi“ ir „Aš jausčiausi saugus būdamas gydomu pacientu šiame skyriuje“. Maţas dėmesys skiriamas saugai, gali lemti menką SP, medicines klaidas ir kaip pasekmė – pailgėjęs stacionarizavimo laikas [18].
Nagrinėjant politikų vaidmenį pacientų saugos kultūroje, rekomenduojama, kad turėtų būti dedamos visos pastangos, sukurti atvirą ir nebaudţiamą aplinką ASPĮ ir visoje sveikatos sistemoje, kurioje yra saugu pranešti apie NĮ. Jungtinės Karalystės Vyriausybė deklaravo, kad buvimas atvirais ir sąţiningais turi tapti SP prioritetu. Tai labai svarbus sveikatos politikų ţingsnis.
Taigi norėdami sukurti atvirą ir sąţiningą aplinką, mes turime išsklaidyti du pagrindinius mitus:
• tobulumo mitas: jei ţmonės pakankamai deda pastangų – jie nepadarys jokių klaidų; • bausmės mitas: jei mes nubausime ţmones, kai jie suklysta ar juos nusiųsime pasitobulinti savo profesinę kompetenciją, jie padarys maţiau klaidų, ir kad taisomosios ir drausminės priemonės nukreips ar didins SP specialistų motyvaciją [45, 62].
Daţnu atveju, ypač ţiniasklaidoje, girdėti nuogastavimų, kad medikai būdami atviri ir sąţiningi „savame rate“, vengs atsakomybės prieš pacientus. Anaiptol atviros ir sąţiningos aplinkos buvimas nereiškia atskaitomybės ir atsakomybė nebuvimą. Atskaitomybė yra svarbu, kadangi tai viešosios paslaugos ir medikų veiksmai turi būti paaiškinti bei prisiimta atsakomybė. Didėjant visuomenės supratimui apie pacientų saugą, kartu didėja visuomenės susidomėjimas SP paslaugų teikimu, todėl padidėja ir atskaitomybės lūkesčiai.
Įvairių formų atskaitomybė įtakoja kasdienius SP darbuotojų sprendimus, ypač kai įvyksta klaidos ir NĮ. Atskaitomybė uţ pacientų saugą – būti atviram su pacientais, paaiškinti, kokių veiksmų buvo imtasi, ir uţtikrinti, kad pamokos bus išmoktos. Gydymo įstaigos privalo demonstruoti teisingą pusiausvyrą tarp atskaitomybės ir atvirumo.
Pasak psichologų, atsakomybė uţ save – tai kartu ir savireguliacijos elementas. Atsakomybė – tai pajėgumas aktyviai priimti sprendimus ir imtis veiksmų savo ir kitų gerovei saugoti bei sutikimas prisiimti pasekmes [34].
Nagrinėjant pacientų saugos kutūros sąvoką, daţnai literatūroje pastebimas ir pacientų saugos klimato terminas, kuris neretai netyčia vartojamas pakaitomis su kultūra. Jis matuojamas daţniausiai naudojant klausimyną arba apklausą. Gydytojų ir kitų darbuotojų yra klausiama apie savo komandą, darbo zoną, arba ligoninę, bendravimą apie saugos pavojų, skaidrumą, komandinį darbą ir lyderystės aspektus. Nes klimatas yra apibrėţiamas kaip komandos ar grupės charakteristika, kiekvieno ţmogaus reakcija į tyrimo elementus paprastai
apjungiami skyriaus, deparmento ar aukštesnio lygmens rezultatus. Terminai daţnai vartojami kaip sinonimai praktikoje, tačiau svarbu nepamiršti, kad yra konceptualiai reikšmingų skirtumų: apimtis ir gylis.
Keletas tyrimų rodo, kad saugos kultūros ir susijusi saugaus klimato sąvoka yra susijusi su klinicisto elgesiu, t.y. pranešimu apie klaidas, maţėjančiu NĮ skaičiumi ir sumaţėjusiu mirtingumu. Akreditavimo, licencijavimo institucijos nustato, kad lyderiaujantys standartai yra saugos kultūros matavimo ir tobulinimo standarta [52].
Pasak Nacionalinio kokybės forumo, keturi pagrindiniai elementai pasiekti ir išlaikyti pacientų saugos kultūrą: struktūra ir lyderystė, kultūros vertinimas, grįţtamasis ryšys ir intervencija, veiksmingo komandinio darbo ir tinkamų įgūdţių švietimas ir mokymas bei rizikos identifikavimas ir prevencija [1].
2.2.2. Pacientų saugos kultūros vertinimo įrankiai
Pacientų saugos kultūra yra pokyčių procesas, kuriam reikalingas tam tikras laikotarpis. Tačiau imantis veiksmų gerinti pacientų saugą, reikia nustatyti saugos kultūros atskaitos tašką, pamatuoti įvykusius pokyčius, kad būtų galima nustatyti, ar atliekami veiksmai duoda siekiamų rezultatų. Pacientų saugos kultūrai vertinti yra naudojami kiekybiniai ir kokybiniai metodai, tokie kaip klausimynai, stebėjimas, focus grupės interviu, individualūs interviu.
EK, siekdama pagerinti pacientų saugą Europoje, finansavo SIMPATIE (angl. Safety IMprovement for PATients In Europe). Vienas iš šio projekto rezultatų – apibendrinti Pacientų saugos kultūros vertinimo instrumentai. Darbo grupė, parengtame leidinyje „Pacientų saugos įrankiai“ [48], nustatė, kad svarbiausias dalykas organizacijoms pasirinkti tą instrumentą, kuris
labiausiai atitinka jų tikslus. Skirtingi instrumentai yra sukurti skirtingiems tikslams, tokiems kaip:
Gauti informaciją apie personalo suvokimą apie pacientų saugą;
Palengvinti savęs vertinimą ir diskusijas apie pacientų saugą;
Padėti suprasti organizaciją ir/ar komandą bei saugos kultūrą;
Palyginti rezultatus praėjus laiko tarpui;
1 lentelė. Pacientų saugos kultūros vertinimo instrumentų palyginimas Teiginiai, kuriuos nagrinėja
instrumentas
Instrumentai
HSPCS* CAIR* SAQ*
Dėmesys ir prioritetas, skiriami pacientų saugai
Taip Taip Taip
Komunikacija Taip Taip
Klaidų valdymas Taip Taip Taip
Informacijos sklaida Taip Taip
Pacientų saugos įvykių prieţasčių identifikavimas
Taip
Pasitenkinimas darbu Taip
Lyderystė Taip Taip Taip
Mokymasis iš pacientų saugos įvykių Taip Taip
Pacientų dalyvavimas pacientų saugoje Taip
Streso suvokimas ir pripaţinimas Taip
Pacientų saugos įvykių prieţasčių suvokimas
Taip
Personalo valdymas Taip Taip
Nepageidaujamų įvykių pranešimas Taip Taip Taip
Švietimas ir tobulinimasis Taip Taip
Darbo aplinka Taip Taip
Darbas komandoje Taip Taip
* HSPCS – Ligoninių pacientų saugos kultūros tyrimas, sukurtas sveikatos prieţiūros tyrimų ir kokybės agentūra (AHRQ), JAV;
* CAIR – Mančesterio Pacientų saugos vertinimo sistema, sukurta Nacionalinio pirminės sveikatos prieţiūros tyrimų ir plėtojimo centro, Mančesterio universitetas, Jungtinė Karalystė;
* SAQ – Poţiūris į saugą klausimynas, parengtas Teksaso universiteto Pacientų saugos instituto, JAV.
Kaip matyti iš pateiktos analizės 1 lentelėje, klausimynuose yra klausiama įvairių klausimų, įskaitant:
• vadovybės poţiūris ir įsipareigojimas saugai; • komunikacija tarp darbuotojų ir vadovų;
• poţiūris į pranešimus apie nepageidaujamus įvykius, kaltinimą ir bausmę;
• darbo aplinkos veiksniai, darantys įtaką paslaugų teikimui (pavyzdţiui, nuovargis, įrangos galimybės ar panaudojamumas).
Todėl renkantis priemonę, leidţiančią įvertinti pacientų saugos kultūrą, svarbu ţinoti, kad saugos kultūros fotografija bus atlikta tuo vienu momentu ir kad bus būtina reguliariai pakartoti vertinimą tikrinant savo paţangą.
Siekiant pakeisti kultūrą yra reikalinga ją suprasti, todėl saugos kultūros tyrimas yra tarsi dovana pačiai organizacijai. Jis pateikia neįkainojamą informaciją kaip pacientų sauga yra matoma pačioje organizacijoje.
Pacientų saugos kultūros vertinimas yra procesas, kuris gali prisidėti prie teigiamų kultūros pokyčių. Todėl svarbu tyrimo rezultatus tinkamai panaudoti, kad jei prisidėtų prie tolimesnio pacientų saugos gerinimo proceso [48].
Organizacijos pagal pacientų saugos kultūros lygį yra skirstomos į grupes: patologinę, reaguojančią, biurokratinę, iniciatyvią ir kuriančią (2 pav.).
2 pav. Saugos kultūrai teikiamos svarbos brandos lygiai
[Šaltinis. Jungtinės Karalystės Nacionalinės pacientų saugos agentūros medžiaga]
Be pagrindinių organizacinių vertybių ir elgsenos pareiškimo svarbos, yra būtinybė išmatuoti ir suprasti pacientų saugos kultūrą klinikinio vieneto (skyriaus) lygiu. Skyriai, kur
specialistai jaučiasi labai teigiamai, jaučia psichologinį saugumą, esamą komandinį darbą ir lyderystę bei nėra baimės aptarti klaidas, teikia saugesnes SP paslaugas ir sukuria saugesnę aplinką tiek specialistams, tiek ir pacientams. Paprastai tariant, jeigu abi pusės mato tą pačią situaciją teigiamai, tada ir klinikinė rizika maţėja, priešingu atveju – esant skirtingam poţiūriui ir vienai iš pusių nepatenkintai – visada teks sumokėti vienokią ar kitokią kainą.
Taigi pacientų saugos kultūros vertinimo įrankius iš esmės galima suskirstyti į du tipus:
Tipinis įrankis Matmenų įrankis
Tai yra sąrašas pacientų saugos organizacijos bruoţų. Jie leidţia darbuotojams įvertinti, ar saugos poţymiai yra jų organizacijoje ar ne. Tipinis įrankis pateikia vieną teiginį dėl organizacijos saugos kultūros ranguojant jį nuo „Nesaugus“ iki „Labai saugus“.
Šis įrankis apibrėţia organizaciją per joje esančių nuolatinių kintamųjų skaičių. Duomenys yra paprastai renkami naudojant skalę (t. y. 1 – 5 atsako masto), kurie darbuotojai matuoja, kaip labai jie sutinka ar nesutinka su teiginiu.
Kontrolinis sąrašas vertinant institucinę priklausomybę (CAIR)
Klausimynas apie poţiūrį į saugą (SAQ)
CAIR apima 20 parametrų, pagrįstų įvairiais moksliniais tyrimais.
SAQ buvo sukurtas ištirti poţiūrį pilotų kabinos ir naudojamas vertinant mokymo programų poveikį oro transporto pramonei. 1990-ųjų pabaigoje profesorius Robertas Helmreich jį pritaikė naudoti SP kaip Klausimyną apie poţiūrį į operacinės valdymą. Klausimynas palygina poţiūrį į saugą tarp visų profesinių grupių ir tarp ligoninių [51].
Taigi pacientų saugos kultūra yra nuolatinis procesas, turintis aiškų tikslą ir nuolat besisukantis ratu. SP organizacijos, diegdamos pasirinktus pacientų saugos kultūros gerinimo elementus, turi matyti ateities viziją. Kad būtų galima įvertinti, ar artėjama link tikslo kultūroje – organizacijos turi matuoti įvykusius/neįvykusius pokyčius pasirinktu vertinimo instrumentu (3 pav.) [1].
3 pav. Pacientų saugos kultūros tyrimo vykdymo procesas [Šaltinis. S. Cristensen, P. Bartels Patient safety toolbox:
Patient safety culture: assesment instruments.]
Taigi atsiţvelgiant į šiame skyriuje išdėstytus pacientų saugos kultūros vertinimo įrankius, Akreditavimo tarnyba, kartu su EUnetPaS WP 1 ekspertais, nagrinėjo tris pacientų saugos kultūros vertinimo priemonių alternatyvas:
- Mančesterio pacientų saugos tyrimo metodika (angl. Manchester Patient Safety Framework (MaPSaF));
- Saugos vertinimo klausimynas (angl. Safety Attitude Questionnaire (SAQ)); - Pacientų saugos kultūros ligoninėse tyrimas (angl. Hospital Survey on Patient
Safety Culture (HSPSC)).
Diskusijų metu buvo atsisakyta MaPSaF, kadangi šiuo metu Lietuvoje SP specialistai nėra nuolatinio mokymo pacientų saugos, jų pasirengimas atvirai diskutuoti apie pacientų saugos problemas ligoninėje yra abejotinas. Todėl buvo pasirinktos kitos dvi alternatyvos – SAQ ir HSPSC – klausimų – atsakymų pavidalu atliekamas tyrimas.
Vienas iš šių dviejų pasirinktų alternatyvų – SAQ – yra naudojamas ir šiame darbe.
2.2.3. Komandos lyderio vaidmuo ar komandinė lyderystė
Nagrinėjant komandinio darbo įtaką pacientų saugos kultūrai, norisi šį skyrių pradėti vieno autoriaus fraze, kad „Sauga nėra įrankis – tai proto būsena“ (E. Everet). Taigi saugą, kultūrą visų pirma kuria ţmonės. Jų pačių fizinė ir emocinė būsena, sauga, informuotumas
apie pacientų saugos kultūrą, darbo aplinka, SP technologijos ir daugelis kitų veiksnių įtakoja komandinį darbą.
Amerikos sveikatos prieţiūros tyrimų ir kokybės agentūros (AHRQ) uţsakymu atliktame tyrime konstatuota, kad iki šiol SP srityje nesant teorinio medicinos komandos darbo modelio, didţiausias dėmesys yra skiriamas medicinos personalui. Nagrinėjant pacientų saugos kultūros ir komandinio darbo santykį, būtina paminėti, kad medicinos bendruomenė ypatingai gali padėti gerinti pacientų saugą ir kultūrą. Todėl svarbu, vystantis komandiniam darbui SP srityje, tęsti medikų bendruomenės informavimą apie pacientų saugą, kultūrą, taip pat šias disciplinas įtraukti į mokymosi programas [3].
B. Brewer teigimu, komandinis darbas yra svarbi organizacijos kultūros dalis. Ji yra ypač susijusi su pacientų, esančių stacionare, pasitenkinimu bei teikiamų SP paslaugų kokybe
[7].
Jungtinėje Karalystėje SP praktikoje yra vartojama sąvoka komandos sauga. Ji apima šiuos procesus:
skatina ir palaiko komandos narius ir pacientų saugą, atliekant funkcijas;
uţtikrina, kad yra naudojama tinkama įranga tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku;
stebi ir valdo nuovargio lygį komandoje [51].
Lietuvių autorė prof. dr. D. Jankauskienė, nagrinėdama sveikatos organizacijų kultūros ir personalo politikos sąveiką, teigia, kad personalo politiką veikia vyraujanti kiekvienos organizacijos filosofija ir kultūra. Lietuvoje SP įstaigų kultūra formavosi veikiama Semaškos valdymo modelio, orientuoto į pagalbą ligoninėse ir paremtą geografiniu teritoriniu SP įstaigų išdėstymu rajonuose. Pradėjus formuoti Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, paremtą funkciniu pirminės, antrinės ir tretinės SP apibrėţimu ir organizavimo lygiais bei decentralizavus valdymą, organizacijų kultūra ėmė keistis. Įdiegus naująjį modelį, atsirado poreikis ir naujų tipinių darbuotojų elgesio normų ir elgsenos [23]. Veikiant naujajam modeliui ASPĮ didėja ir darbuotojų, kaip komandos narių, įtaka pacientų saugos kultūrai.
SP specialistų komandos darna bei emocinis suderinamumas yra svarbus psichologinis aspektas, nes tik darnus darbas bei bendra atsakomybė gali sukurti aukštus ir kokybiškus rezultatus [64].
Vadybos specialistai akcentuoja ir kitas organizacijos kultūros funkcijas ir teigia, kad organizacijos kultūra suteikia jos nariams identiškumo jausmą; sustiprina bendrą įsipareigojimą organizacijai ir jos misijai; padeda išsiaiškinti ir sustiprinti elgesio standartus
[27]. Taigi organizacijos kultūra, įtakodama darbuotojų elgesį, gali paveikti ir darbo
Siekdami efektyvaus darbo, SP komandos nariai bendru sutarimu turi išsikelti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Tikslus įmanoma pasiekti tik tuomet, kai tarpusavyje dalinamasi informacija, idėjomis ir sunkumais. Ankstesnių įvykių perţiūra komandoje padeda jos nariams išsiaiškinti savo klaidas ir jas ištaisyti, taip pat formuoti komandos vertybes [64]. Pavyzdţiui, atvira ir sąţininga aplinka komandoje, padės uţtikrinti pranešimą apie įvykusias klaidas ir NĮ, iš kurių galima pasimokyti ir pagerinti pacientų saugą ir kultūrą. Priešingu atveju, jei darbuotojai manys, kad jie, pranešdami apie klaidas, paskųs patys save arba savo kolegas, kuriems gresia pavojus būti nubaustiems,vyraus neatvira, paremta bausme ir nepasitikėjimu kultūra. Be to, įdiegta saugos kultūra ASPĮ, turi labai teigiamos įtakos ne tik pacientų saugai, t.y. kultūriniai pokyčiai įtakoja ir klinikinę SP specialistų komandos veiklą.
ASPĮ susiduria su problemomis įgyvendinant minėtus pacientų saugos kultūros pokyčius. Viena iš jų – vidinė sveikatos sistemos įstaigų darbo kultūra ir vidiniai darbo ir pokyčių valdymo gebėjimai. Paciento gydyme nuolat dalyvauja visa specialistų komanda, t.y. gydytojai, slaugytojai, registratūros darbuotojai, laboratorijų darbuotojai, specialistai, atliekantys pagalbinius tyrimus, vaistinių darbuotojai ir kiti. Komanda turi dirbti labai darniai. Tačiau medikų vadybinės ţinios yra ribotos [23].O medikų komanda dirba didelės rizikos ir
didelio intensyvumo darbo aplinkoje bei atlieka uţduotis, kurios yra prastai struktūrizuotos, dinamiškos, su kintančiais, prastai apibrėţtais ir konkurencingais tikslais [11]. Prof. R. Kalėdienė daro išvadą, kad sveikatos vadyba turi tapti prioritetiniu sveikatos sistemos funkcionavimo elementu [29].
Sisteminis poţiūris į pacientų saugą yra tai, kad pacientų saugos įvykio prieţastys yra ne pavienio SP specialisto veiksmai. Visi pacientų saugos įvykiai yra susiję su komanda ir sistema, kurioje specialistai dirba. Ieškodamos klaidų sistemoje, organizacijos išmoksta pamokas, kaip galima išvengti pacientų saugos įvykio ateityje [62].
SP komandų specifiškumas yra jų labai kintantis dydis, kompleksiškumas, įgūdţių maišatis, įtraukiamos įvairios profesinės kvalifikacijos ir dalyvių vyresniškumas. Pavyzdţiui, chirurgų komanda, slaugytojos, „bėgiojančios“ po palatas, valdymo komandos, pirminės sveikatos prieţiūros grupės, psichikos sveikatos prieţiūros grupės ir kt. Dirbant SP komandoje, svarbiausia prioritetizuoti jai pavestas uţduotis, stebėti vienas kito darbą ir efektyviai bendrauti tarpusavyje. O geriausias komandos darbo rezultatas – darbas, kai „kiekvienas jos narys yra tame pačiame puslapyje“.
Ligoninėse, uţtikrinant komandinį darbą, daţnai naudojama komandos instruktaţas. Pavyzdţiui, chirurgijoje instruktaţas vyksta atskiriems komandos nariams pateikiant klausimus-uţduotis prieš operaciją, įsitikinant, kad visi komandos nariai yra pasiruošę.
Svarbiausia, kad komandos nariai instruktaţo metu bendrauja tarpusavyje, dar labiau – kiekvienas turi teisę ir kartu atsakomybę pasisakyti, jei numato galimas klaidas ar kitas problemas [60].
B. Brewer teigimu, komandinis darbas yra svarbi organizacijos kultūros dalis. Ji yra susijusi su pacientų, esančių stacionare, pasitenkinimu bei teikiamų SP paslaugų kokybe [7]. Tuo labiau, kad SP įstaigose, ypač teikiančiose stacionarines paslaugas, lankosi pacientai turintys įvairių sveikatos negalavimų, kad paaštrina jų poţiūrį į organizacijos kultūrą.
Todėl nereikia stebėtis, kad SP organizacijos, turinčios tą pačią infrastruktūrą, pasiekia skirtingų rezultatų. Tokia situacija paaiškinama pacientų saugos kultūros ir komandinio darbo sėkmės veiksniu. O tai reiškia, kad ne tik turimos patalpos, naujausi SP technologijos nulemia gydymo įstaigos sėkmę, bet svarbiausia specialistai, jų valdymo stilius, darbuotojų vertybių sistema. Taigi apie organizacijos kultūros stiprumą paprastai sprendţiama pagal komandinio darbo stiprumą, komandos narių tarpusavio ryšius, jų sąmoningai suvokiamas ir taikomas kasdieniame darbe vertybes.
Lietuvoje trūksta veiksmų nuoseklumo prioritetizuojant pacientų saugą ir kultūrą: skiriant lėšas ne tik infrastruktūros gerinimui, bet ir ţmonių, darbuotojų gebėjimų vystymui, organizacijos kaip tokios vystymui, jos kultūros gerinimui, taip pat motyvuojant personalą dirbti komandoje; organizuojant komandinio darbo, rizikos valdymo, vadybinių gebėjimų ugdymą nuosekliųjų studijų būdu ir tęstinio mokymosi metu [23, 29].
Nagrinėjant komandos darbą, esant komandinei lyderystei, būtina pateikti pateikti ir komandos lyderio svarbų vaidmenį. Kiekvienas sutinka su teiginiu, kad siekiant efektyvaus rezultato, komanda negali veikti be lyderio, kuris sugeba efektyviai vadovauti komandos darbui. Tačiau į klausimą, ar komandinės lyderystės modelis veikia SP įstaigose, kuriose efektyvaus rezultato siekimas – saugių ir kokybiškų SP paslaugų suteikimas pacientui – yra itin aktualus kiekvienam visuomenės nariui, vienareikšmiško atsakymo nėra.
Remiantis autorių atliktais tyrimais, komandinės lyderystės problema egzistuoja SP įstaigose. SP įstaigos šiuo metu ţengia pirmuosius ţingsnius komandinėje lyderystėje. JAV mokslininkai teigia, kad didţioji dalis puikių gydytojų specialistų yra vyresnio amţiaus. Šie gydytojai buvo rengiami ne komandinio darbo dvasia, o vienasmeniškumo dvasia, kur gydytojas privalo pats savo akimi perţiūrėti laboratorinio tyrimo rezultatus, pats iš naujo pakartotinai juos įvertinti, nors jo kolega jau visa tai buvo įvykdęs. Komandinis darbas klinikiniam specialistui yra sunki uţduotis, kadangi gydytojas daţniausiai save identifikuoja kaip vieną herojišką gydytoją [33].
Ţymus amerikiečių vadybos specialistas P. Drukeris vadovavimą apibūdina kaip ypatingą veiklą, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Remiantis šiuo apibrėţimu, darytina išvada, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų [57]. Tačiau vadovo veikla ypač priklauso nuo srities,
kurioje veikia jo vadovaujama organizacija, specifiškumo.
Literatūroje autoriai išskiria komandinės lyderystės modelį. Šis modelis lyderystę apibūdina kaip komandos efektyvumo vairuotoją. Modelis pateikia įsivaizduojamą kelių ţemėlapį, kuris turėtų padėti lyderiui išsiaiškinti komandos problemas ir imtis koreguojamųjų veiksmų joms ištaisyti [44].
Taigi esant pateiktiems faktams, kaip SP organizacijos vadovas gali įtakoti pacientų saugos kultūrą?
Lyderystė bet kurioje organizacijoje yra esminė nustatant vertybes ir įsitikinimus apie organizacijos kultūrą. Vadovybei tenka pagrindinis vaidmuo kuriant saugos kultūrą, kuri yra atvira ir sąţininga. Lyderiams reikia sukurti aplinką, kurioje visa organizacija mokosi iš įvykusių nepageidaujamų įvykių ir kurioje darbuotojai skatinami pranešti apie nepageidaujamus įvykius ir aktyviai vertinti riziką.
Šiame procese procese vadovų parama ir ir vadovų dalyvavimas keičiant kultūrą tampa esminiu elementu. Tuo labiau literatūroje išskiriama, kad esminę lyderystės plėtrą ir jos įtaką sveikatos prieţiūroje daro trys veiksniai: strategija, kultūra ir struktūra [42].
Lyderiai ţino, kokių laikytis elgesio normų, kad geriausiai apsaugotų savo komandą nuo galimų rizikų. Tai apima:
1) psichologinį saugumą, kuris uţtikrina, kad kalbėjimas nėra siejamas su ignoravimu, nekompetencija, kritika ar trukdymu. Lyderio pareiga sukurti psichologinį saugumą seikiant saugos kultūros įsivyravimo. Psichologinis saugumas yra aplinka, kurioje niekas nesigėdija išsakyti susirūpinimą apie pacientui ar bet kurią kitą kylančią riziką. Pacientams yra svarbu ne tik tai, kad jiems padės, o ir tai, kad jie bus gydomi pagarbiai. Deja, yra daugybė pavyzdţių, kai buvo galima išvengti rimtos ţalos ir mirties ligoninėse, tačiau medikas jautėsi įbaugintas, nesaugus išreikšti savo susirūpinimą ir to nepadarė;
2) organizacinį sąţiningumą, kur specialistai ţino, kad jie yra atsakingi uţ teikiamas paslaugas ir sąţiningai tai atlieka;
3) mokymosi sistemą, kur atsakingi vadovai įsiklauso į kylančias problemas, kurios trukdo teikti saugias paslaugas, ir skatina gerinti pacientų saugą bei maţinti klaidas.
Komandos lyderiai yra priţiūrėtojai ir globėjai, kad būtų laikomasi šio poţiūrio ir mokymosi sistemų. Todėl vadovai turi ţinoti, kad jų poţiūris į pacientų saugą bus plačiai ir
