FARMACIJOS FAKULTETAS FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA
VIDA MORKŪNAITĖ
PELKINIŲ VINGIORYKŠČIŲ (FILIPENDULA ULMARIA L.)
AUGALINIŲ ŽALIAVŲ FLAVONOIDŲ IR RAUGŲ KIEKINĖS
SUDĖTIES BEI ANTIRADIKALINIO AKTYVUMO TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas dr. Deividas Burdulis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
PELKINIŲ VINGIORYKŠČIŲ (FILIPENDULA ULMARIA L.) AUGALINIŲ ŽALIAVŲ FLAVONOIDŲ IR RAUGŲ KIEKINĖS SUDĖTIES BEI ANTIRADIKALINIO AKTYVUMO
TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantas
Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
Recenzentas
Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
Darbo vadovas
Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
Darbą atliko Magistrantas (-ė) Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1Filipendula genties apibūdinimas ... 10
1.2 Pelkinių vingiorykščių ( Filipendula ulmaria) apibūdinimas ... 12
1.3 Pelkinių vingiorykščių vaistinės augalinės žaliavos cheminė sudėtis ... 13
1.4 Pelkinių vingiorykščių paplitimas ... 14
1.5 Pelkinių vingiorykščių VAŽ poveikis ir panaudojimas medicinoje ... 14
1.6 Preparatai, gaminami iš pelkinių vingiorykščių žolės ... 16
1.7 Augalinio vaisto dozavimas ... 16
1.8 Svarbiausių pelkinių vingiorykščių biologiškai aktyvių junginių apžvalga... 17
1.8.1 Flavonoidų apibūdinimas ... 17
1.8.2 Flavonoidų struktūra ... 17
1.8.3 Flavonoidų klasės ... 18
1.8.4 Flavonoidų poveikis ... 20
1.9 Raugų apibūdinimas ir paplitimas ... 21
1.9.1 Raugų klasės ... 21
1.9.2 Medicininis panaudojimas... 23
2. TYRIMO METODIKA ... 24
2.1 Tyrimo objektas ... 24
2.2 Naudoti reagentai, medžiagos ... 25
2.3 Naudota aparatūra ir priemonės ... 26
2.4 Nuodžiūvio nustatymas vaistinėje augalinėje žaliavoje ... 26
2.5 Pelkinių vingiorykščių ekstraktų ruošimas ... 26
2.6 Suminio flavonoidų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu ... 27
2.7 Suminio raugų kiekio nustatymas titrimetriniu metodu ... 28
2.8 Antiradikalinio aktyvumo nustatymas DPPH metodu ... 28
2.9 Tyrimo duomenų statistinio įvertinimo metodika ... 29
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1 Vaistinės augalinės žaliavos nuodžiūvis ... 31
3.3 Suminio raugų kiekio kitimas augalo vegetacijos metu ... 39
3.4 Suminio flavonoidų kiekio kitimas skirtinguose Lietuvos regionuose ... 43
3.5 Suminio raugų kiekio kitimas skirtinguose Lietuvos regionuose ... 44
3.6 Antiradikalinio aktyvumo įvertinimas ... 45
3.7 Pievinių vingiorykščių vaistinėse augalinėse žaliavose esančių flavonoidų, raugų bei antiradikalinio aktyvumo suminis įvertinimas ... 48
IŠVADOS ... 50
SANTRAUKA
Vidos Morkūnaitės magistro baigiamasis darbas „Pelkinių vingiorykščių (Filipendula ulmaria L.) augalinių žaliavų flavonoidų ir raugų kiekinės sudėties bei antiradikalinio aktyvumo tyrimas“/ mokslinis vadovas dr. Deividas Burdulis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Farmacijos fakulteto, Farmakognozijos katedra – Kaunas.
Tyrimo tikslas: ištirti Lietuvoje augančių pelkinių vingiorykščių (Filipendula ulmaria) vaistinių augalinių žaliavų flavonoidų ir raugų kiekinę sudėtį, nustatyti antiradikalinį aktyvumą.
Tyrimo uždaviniai: nustatyti flavonoidų ir raugų kiekybinę sudėtį pelkinių vingiorykščių lapų, žiedų ir stiebų vaistinių augalinių žaliavų ekstraktuose, įvertinti raugų, flavonoidų kiekinės sudėties kitimo dinamiką augalo vegetacijos tarpsniais, įvertinti raugų, flavonoidų kiekinę sudėties įvairovę augaluose, augančiuose skirtinguose Lietuvos regionuose, įvertinti pelkinių vingiorykščių vaistinių augalinių žaliavų ekstraktų gebėjimą surišti laisvuosius radikalus bei nustatyti ar yra priklausomybė tarp raugų, flavonoidų kiekio vaistinėje augalinėje žaliavoje bei jos antiradikalinio aktyvumo.
Tyrimo metodai: suminiam flavonoidų kiekiui įvertinti naudotas spektrofotometrinis metodas, suminis raugų kiekis įvertintas titrimetriniu metodu. Antiradikalinis aktyvumas nustatytas spektrofotometriniu DPPH metodu.
Tyrimo objektas: Lietuvos skirtinguose regionuose rinktos Filipendula ulmaria žiedų, lapų ir stiebų žaliavos.
Tyrimo rezultatai: suminis flavonoidų kiekis vaisių ir žiedų žaliavose įvairavo nuo 1,27 proc. iki 5,71 proc., lapų žaliavoje nuo 0,13 proc. iki 2,35 proc., stiebų žaliavoje nuo 0,07 proc. iki 0,60 proc. Suminis raugų kiekis vaisių ir žiedų žaliavoje kito nuo 4,83 proc. iki 22,13 proc., lapų žaliavoje nuo 3,17 proc. iki 16,75 proc., o stiebų žaliavoje nuo 0,15 proc. iki 2,01 proc. Surištų laisvųjų DPPH radikalų kiekis žieduose įvairavo nuo 83,80 proc. iki 86,14 proc., lapuose nuo 71,84 proc. iki 84,39 proc., o stiebuose nuo 22,30 proc. iki 43,80 proc.
Tyrimo išvados: nustatyta, kad suminiai flavonoidų ir raugų kiekiai žiedų žaliavose daug didesni nei vaisių, lapų ar stiebų žaliavose. Nustatyta, kad stipresniu antiradikaliniu aktyvumu pasižymėjo žiedų mėginiai. Įvertinus flavonoidų ir raugų kiekių kitimo dinamiką skirtinguose Lietuvos regionuose nustatyta, kad didžiausi jų kiekiai kaupiami vaistinių augalinių žaliavų mėginiuose, rinktuose Upynos k., Šilalės raj.
SUMMARY
Total flavonoid and tannin content and antiradical activity of Meadowseet (Filipendula
ulmaria L.) herbal raw material, written by Vida Morkūnaitė, supervised by dr. Deividas Burdulis;
Department of Pharmacognosy, Fakulty of Pharmacy, Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences – Kaunas.
Aim of research: To determine flavonoid and tannin content in meadowsweet crude drugs (Filipendula ulmaria), growing in Lithuania, and to determine their free radical scavenging activity.
Research tasks: To determine flavonoid and tannin content in meadowsweets crude drugs (leaves, flowers and stems) extracts, to determine flavonoids and tannins dynamical variation during plants vegetational periods, to determine flavonoids and tannins quantitative composition variation in plants from different Lithuanian regions, to determine meadowsweets extracts ability to quench free radicals and to find out, if there is a correlation between the content of flavonoids and tannins with its antiradical activity.
Methtods of research: Total flavonoid content was determinated by spectrophotometric method. Total tannin content was determinated by titrimetric method. The free radical scavenging activity was determinated by spectrophotometric DPPH method.
Object of research: Raw materials of meadowseets (Filipendula ulmaria) leaves, flowers and stems, collected in different regions of Lithuania.
Results of research: The content of flavonoids in F.ulmaria fruit and flowers crude drugs varied from 1,27 % to 5,71 %, in leaves from 0,13 % to 2,35 %, in stems from 0,07 % to 0,60 %. The content of tannins in F.ulmaria fruit and flowers varied from 4,83 % to 22,13 %, in leaves from 3,17 % to 16,75 %, and in stems from 0,15 % to 2,01 %. Free radical scavenging activity by DPPH in F.
ulmaria flowers varied from 83,8 % to 86,14 %, in leaves from 81,84 % to 84,39 % and in stems from
22,30 % to 43,80 %.
Conclusion of research: Determinated, that flovanoid and tannin content in flowers crude drugs are much bigger, than in fruit, leaves or stems, as well as antiradical activity. Evaluating flavonoids and tannins variation in meadowsweet from different regions of Lithuania, it was discovered, that plants from Šilalė area have the biggest content of flavonoid and tannin.
SANTRUMPOS
ADP – adenozino difosfatas
DPPH – 2,2-difenil-1-pikrilhidrazilo radikalas KK – koreliacijos koeficientas
Ph. Eur. – Europos farmakopėja (lot. Pharmacopoea Europea) proc. - procentai
VAŽ – vaistinė augalinė žaliava ŽIV – žmogaus imuno deficito virusas
ĮVADAS
Pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria) – tai daugiamečiai žoliniai augalai, priklausantys erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Jos plačiai paplitusios visoje Lietuvos Respublikoje, Europoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Iberijos pusiasalyje [15, 1].
Kaip vaistinė augalinė žaliava naudojama pelkinių vingiorykščių žolė, kurią sudaro augalų stiebų viršūnės kartu su žiedais ir lapais. Pelkinės vingiorykštės pasižymi antimikrobiniu, kraujavimą stabdančiu, virškinimą gerinančiu, antioksidantiniu, priešuždegiminiu, imunitetą stimuliuojančiu, karščiavimą mažinančiu, antiseptiniu, šlapimą varančiu, antikancerogeniniu poveikiais [1, 4].
Filipendula ulmaria fitocheminės sudėties nustatymas svarbus vertinant vietinės vaistinės
augalinės žaliavos kokybę bei augalo vartojimo perspektyvas gydymo tikslais, nes suderinus augalinio ir cheminio vaisto vartojimą, galima susilpninti cheminių vaistų nepageidaujamą poveikį bei pagreitinti sveikimo procesą. Todėl naudinga ištirti atskiras augalo dalis ir nustatyti, kuriose augalo dalyse susikaupia didžiausi veikliųjų junginių kiekiai, kurie yra naudingi mūsų organizmui.
Darbo aktualumas: literatūros šaltiniuose nepakanka duomenų apie biologiškai aktyvių junginių kaupimosi dėsningumus pelkinių vingiorykščių žiedų, lapų ir stiebų žaliavose. Atlikti tyrimai papildytų turimas žinias apie biologiškai aktyvių junginių įvairavimą skirtingose augalo dalyse skirtingu vegetacijos tarpsniu. Nustačius flavonoidų bei raugų įvairavimą skirtingose augalinėse žaliavose galima parinkti optimalų žaliavų paruošimo laiką. Taip pat išsamiai ištirtas flavonoidų ir raugų kiekinis varijavimas tarp skirtingose Lietuvos regionuose rinktų ėminių. Be to, buvo ištirta pievinių vingiorykščių (Filipendula vulgaris) cheminė sudėtis ir nustatytas jų antiradikalinis aktyvumas, nes Lietuvoje jos dar nebuvo tirtos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: ištirti Lietuvoje augančių pelkinių vingiorykščių augalinių žaliavų flavonoidų ir raugų kiekinę sudėtį, nustatyti antiradikalinį aktyvumą.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti raugų, flavonoidų kiekinės sudėties kitimo dinamiką pelkinių vingiorykščių žiedų, lapų, stiebų žaliavose, rinktose skirtingais augalo vegetacijos tarpsniais.
2. Įvertinti raugų, flavonoidų kiekinės sudėties įvairovę pelkinių vingiorykščių žiedų, lapų, stiebų žaliavose, rinktose skirtinguose Lietuvos regionuose.
3. Įvertinti pelkinių vingiorykščių vaistinių augalinių žaliavų (žiedų, lapų, stiebų) ekstraktų gebėjimą surišti laisvuosius radikalus.
4. Nustatyti ar yra priklausomybė tarp raugų, flavonoidų kiekių žiedų, lapų, stiebų žaliavose bei jų antiradikalinio aktyvumo.
5. Ištirti pievinių vingiorykščių vaistinių augalinių žaliavų sudėtį ir palyginti su pelkinių vingiorykščių vaistinių augalinių žaliavų sudėtimi.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Filipendula genties apibūdinimas
Filipendula gentį sudaro 15 skirtingų rūšių daugiamečių žolinių augalų, priklausančių
Rosaceae (erškėtinių) šeimai [60, 61]. Didžioji dalis rūšių auga Kinijoje, tačiau yra paplitusių ir kitur: Europoje bei Šiaurės Amerikoje [61]. Augalai gali užaugti nuo 0,5 iki 2 m aukščio, lapai dažniausiai būna plunksniškai suskaldyti, dantytais kraštais, žiedai būna smulkūs, jų spalva gali būti kreminė, rausva ar tamsiai rožinė [60, 61].
Filipendula genčiai priklauso šios augalų rūšys:
1. Filipendula rubra ( Hill.). Jų stiebai statūs, rausvi bei labai aukšti – siekia 1 – 2 metrus [62, 67, 68]. Lapai dideli, žali, šiurkštūs, smarkiai dantytais kraštais [62, 65, 66, 68]. Kiekvienas lapas sudarytas iš 7 – 9 lancetiškų lapelių, kurie paeiliui išsidėstę ant stiebo. Žiedynas šluotelė [62]. Žiedai sudaryti iš baltų, šviesiai rausvų ar persikinės spalvos 5 žiedlapėlių [62, 63, 67]. Vaisiai tiesūs, rausvi.
F. rubra pradeda žydėti nuo apačios į viršų [68]. Žydi vasaros viduryje apie 3 savaites [65, 68]. Auga
Jungtinėse Amerikos Valstijose: Pensilvanijoje, Gruzijoje, į vakarus nuo Ajovos, Misūrio valstijoje. [62]. Jų gimtinė yra Šiaurės Amerika bei rytinė Šiaurės Amerikos dalis [65]. Gerai auga pavėsyje bei saulėtose vietose [62]. Mėgsta derlingas, humusingas bei drėgnas dirvas [63].
2. Filipendula purpurea Maxim. Jų stiebai statūs, purpuriniai, 90 – 120 metrų aukščio [65, 70, 71]. Lapai vidutinio dydžio, žali, pirštuoti, panašūs į klevo lapus, bei padalinti į 5 -7 pjūkliškas skiltis [65, 69]. Žiedai smulkūs, tamsiai rausvos spalvos [69]. Sėklų nesubrandina [70]. Purpurinės vingiorykštės žydi vasaros viduryje arba pabaigoje [71]. Gerai auga saulėtose vietose bei pavėsyje. Mėgsta drėgnas, derlingas, humusingas dirvas [1]. Paplitusios tik Japonijoje [69].
3. Filipendula glaberrima Nakai. Jos užauga iki 0,5 – 1,5 m aukščio. Stiebai statūs. Lapai plunksniški, turintys 1 – 3 lapelių poras. Prielapiai rudai žali, lancetiški. Žiedai dvilyčiai. Vainiklapiai 4 ar 5 [72]. Besiskleidžiantys žiedeliai balti, o visai išsiskleidę jie tampa raudoni [74]. Vaisius lukštavaisis. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais [72]. Auga Korėjoje, pietinių Kurilų salų ir Japonijos upių pakrantėse bei pievose [73, 74].
4. Filipendula occidentalis (S. Watson). Jų stiebai statūs, 2 m aukščio, neplaukuoti arba turintys kelis plaukelius apačioje. Lapai su plaukeliais, kurie yra abiejose lapo pusėse. Lapai plunksniškai suskaldyti į 1 – 3 skiltis. Žiedlapiai 5. Kuokelių daug, jie yra balti, tolygiai išsidėstę apie vainiklapius. Vaisius mažas, plonas, plokščias, su sėklomis, rudos spalvos, plaukuotas [75]. Žydėjimas prasideda birželio mėnesį ir tęsiasi iki pat liepos mėnesio [76]. Auga USA – Oregono ir Vašingtono valstijose [77].
5. Filipendula kamtschatica (Pall.) Maxim. Jos užauga iki 2 m [78]. Lapai žali, dantyti, plunksniškai suskaldyti, su plaukeliais lapo apačioje. Žiedai smulkūs, šviesiai rausvos arba kreminės spalvos, susitelkę skėtiškoje kekėje [80, 81]. Žiedai yra hermafroditai: turi moteriškus ir vyriškus organus. Augalas žydi liepos mėnesį [78]. Auga šiaurės Japonijoje, Kurilų salose, Kamčiatkos pusiasalyje, Rusijoje bei Kinijoje [79, 80]. Mėgsta humusingas bei drėgnas dirvas, pelkėtas vietas, saulėtus šlaitus [78, 81].
6. Filipendula angustiloba (Turcz.) Maxim. Užauga iki 50 – 120 cm aukščio. Stiebai statūs, su nareliais. Lapai žali, lygūs, pjūkliškai dantytais kraštais., plunksniškai suskaldyti į 2 – 5 lapelių poras. Žiedai dvilyčiai, balti, ovalūs. Vaisius lukštavaisis, kuris yra plaukuotas. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais [83]. Paplitusios Šiaurės Azijoje [73]. Mėgsta augti drėgnuose miškuose, šalia upių, pievose [84].
7. Filipendula yezoensis Hara. Filipendula yezoensis lapai plaštakiškai suskaldyti. Vainiklapiai blyškiai rožiniai. Žiedai susitelkę šluotelės formos žiedynuose. Augalai žydi birželio - rugsėjo mėnesiais [85]. Paplitusios Korėjoje ir Japonijoje [86]. Auga drėgnuose dirvožemiuose, saulėtose vietose [85].
8. Filipendula multijuga Maxim. Užauga iki 1,2 m aukščio [87]. Filipendula multijuga lapai žali, neplaukuoti, plunksniškai suskaldyti, turi kelias poras šoninių lapelių [73]. Žiedai maži, rausvi, hermafroditai, smulkiai dantytais kraštais [73, 87, 88]. Žydi nuo pat liepos iki rugpjūčio mėnesio [87]. Paplitusios Pietų ir Vakarų Japonijoje [73]. Auga molingame bei smėlingame dirvožemyje [87].
9. Filipendula palmata (Pall.) Jos užauga iki 0,6 – 1,5 m aukščio. Jų stiebai nariuoti, apaugę pūkeliais [89]. Lapai plunksniškai suskaldyti, smulkiai gauruoti [73, 89]. Apatinė lapo pusė apaugusi smulkiais baltais pūkeliais [73]. Žiedai dvilyčiai, baltos arba rausvos spalvos, susitelkę skėčio pavidalo žiedynuose [89, 90]. Vaisius lukštavaisis [89]. Augalai žydi birželio – rugsėjo mėnesiais [90]. Paplitusios Šiaurės Kinijoje, Korėjoje, Mongolijoje, Sibire [73]. Auga saulėtuose kalnų šlaituose, slėniuose, drėgnose vietose [89].
10. Filipendula vestita (Wall). Maxim. Užauga iki 0,8 m aukščio [91]. Stiebai statūs, plaukuoti bei su nareliais. Lapai dantyti, su šviesiais plaukeliais lapo apačioje, plunksniškai suskaldyti į 3 – 5 lapelių poras [92, 93]. Žiedlapiai dvilyčiai, elipsės formos, kreminiai [91, 92]. Vaisius lukštavaisis, kuris padengtas plaukeliais [92, 93]. Žydi gegužės – rugpjūčio mėnesiais [92]. Paplitusios Afganistane ir Himalajų kalnuose [73]. Auga smėlingame, molingame dirvožemyje, alpių kalnų pievose, šalia upių [91, 92].
11. Filipendula kiraishiensis Hayata. Jos užauga iki 30 cm aukščio. Lapai plunksniškai suskaldyti į 6 – 8 lapelių poras [94]. Vainiklapiai pailgi arba elipsės formos, šviesiai baltos spalvos [94, 95]. Vaisius lukštavaisis. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais [94]. Paplitusios Taivane [73].
12. Filipendula tsuguwoi Ohwi. Stiebai statūs, žiedai hermafroditai, baltos spalvos [96]. Paplitusios Japonijos salose, Kiušiu ir Šikoku salų pietuose [73].
13. Filipendula formosa Nakai. Jų žiedai dvilyčiai, rožiniai, susitelkę skėčio pavidalo žiedynuose. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais. Vaisius lukštavaisis, kuris yra elipsės formas, pilkas, apaugęs plaukeliais [82]. Paplitusios Pietų Korėjoje [73].
14. Filipendula vulgaris. Tai daugiamečiai žoliniai augalai, priklausantys erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Jos užauga iki 30 – 50 cm aukščio. Stiebai statūs, lygūs, ant jų auga po 1 - 3 lapelius [11]. Žiedai gan dideli, iki 1 cm skersmens, kreminės spalvos, šiek tiek rausvi, aktinomorfiniai [10, 11]. Žiedai sudaryti iš penkių vainiklapių, kurie susitelkę šluotelės pavidalo žiedynuose. Žiedynai yra dideli [12]. Lapai pražanginiai, smulkesni nei pelkinių vingiorykščių. Vaisius lukštavaisis, kuris yra 3 – 4 mm dydžio, plokščias, plaukuotas, tiesus [11]. Požeminiai organai sudaryti iš šakniastiebių su gumbinėmis šaknimis. Žydi nuo gegužės iki pat rugpjūčio mėnesio [10]. Pievinės vingiorykštės paplitusios Europos, Rusijos, Azijos miškastepių ir stepių zonose, o Lietuvoje jų auga ne daug [97, 102]. Jos nėra reiklios drėgmei, vietai ir dirvai [102].
15. Taip pat Filipendula genčiai priklauso ir Filipendula ulmaria, kuriai ir skiriamas pagrindinis dėmesys šiame magistriniame darbe.
1.2 Pelkinių vingiorykščių ( Filipendula ulmaria) apibūdinimas
Pelkinės vingiorykštės – tai daugiamečiai žoliniai augalai, priklausantys erškėtinių (Rosaceae) šeimai [1]. Šie augalai turi daug skirtingų pavadinimų:ožkabarzdis, vingiras, priepuolžolė, ilgarykštė [17, 56].
Augalo stiebai dažnai būna iki 5 mm skersmens, nuo 2 iki 4 pėdų aukščio, jie gali būti statūs arba vagoti. Dažniausiai jie yra žalsvai rudos spalvos, bet kartais gali būti ir violetiniai [1, 8]. Stiebai yra standūs, tuščiaviduriai, turintys tiesias arba išilgines vagas [2]. Augalo lapai yra plunksniški, pjūkliškai dantytais kraštais, priešiniai, kotuoti [7, 8]. Danteliai yra rusvai rudos spalvos [35]. Jie sudaryti iš 5 porų didelių lapų bei kelių mažesnių [5]. Viršutinis jų paviršius tamsiai žalias, o apatinis – balsvas arba sidabrinės spalvos, plaukuotas. Didžiausi lapai būna augalo apačioje. Jie padalinti į 3 ar netgi 5 segmentus ir būna 3 – 5 cm ilgio [2, 8]. Jų ilgis net 3 – 4 kartus didesnis už jų plotį [6]. Lapkočio lapai turi 2 kampinius prielapius, kurie sudaryti iš 3 ar 9 porų lapelių. Apatinėje ir viršutinėje pusėje lapai išvagoti ryškiomis gyslomis, kurios apatinėje pusėje būna rudos spalvos [2].
Pelkinių vingiorykščių žiedynas viršutinis, netaisyklingas, sudėtinis, sudarytas iš raceminių ir netaisyklingų skėtiškų kekių, kurių žiedeliai yra kreminės spalvos [2, 8, 35]. Žiedų skersmuo 3 - 6 mm ir jie yra sudaryti iš 5 laisvų vainiklapių, kurie yra labai kvapnūs [2, 5]. Vainiklapiai yra ovalūs ir
šviesiai geltonos spalvos [2]. Taurelė sudaryta iš 5 tamsiai žalių taurėlapių bei turi prielapius [2, 7]. Kuokelių yra daug [2]. Jie didesni už vainiklapius. Taip pat yra ir daug dulkinių [2]. Vainikėlis taisyklingas, kreminis, 5 – 8 mm pločio [7]. Vaisius yra sudėtinis lukštavaisis, sudarytas iš kelių neatsidarančių ir nesuaugusių vienasėklių riešutėlių, kurie yra suploti, šiurkštūs, susukti, matiniai, raukšlėti bei gysloti, pilkos ar gelsvai rusvos spalvos [34]. Augalas dauginasi sėklomis, kurios yra geltonai rudos spalvos [2, 5]. Šaknis sudaro šakoti smulkūs gumbai [5]. Visas augalas yra malonaus skonio bei aromato [8]. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėnesio [6].
1.3 Pelkinių vingiorykščių vaistinės augalinės žaliavos cheminė sudėtis
F. ulmaria vaistinėje augalinėje žaliavoje (VAŽ) nustatyti tokie biologiškai aktyvūs junginiai:
salicilo rūgštis, kurios yra 0,295 – 0,487 proc. [14];
eterinis aliejus, kurį sudaro salicilaldehidas (70 proc.), etilsalicilatas, metilsalicilatas, metoksibenzaldehidas, benzilo alkoholis;
10 – 20 proc. raugų [14], iš kurių hidrolizuotų etanoliniuose ekstraktuose randama nuo 1 proc., o vandeniniuose – iki 12 proc. [17]. Raugų kiekis priklauso nuo VAŽ dalies: stiebuose aptinkama apie 1,9 proc. rauginių medžiagų, lapuose esantis raugų kiekis gali būti nuo 3,6 proc. iki 16,8 proc. [13];
flavonoidai (rutinas, kvercetinas, kempferolis, hiperozidas, avikuliarinas). Žydinčiose augaluose flavonoidų randama nuo 3 proc. iki 4 proc., o šviežiuose žieduose iki 6 proc. [17]; chalkonų flavonoidas;
fenoliniai glikozidai (spireinas, gaulterinas, monotropinas); gleivės;
heparinas;
fenolinės rūgštys;
salicilatai (esančių glikozidų pavidalu apie 0,5 proc.) [17]; vanilinas;
kumarinai; vitaminas C;
mikroelementai (geležis, kalcis ir magnis); silicio dioksidas [4, 9].
1.4 Pelkinių vingiorykščių paplitimas
Pelkinės vingiorykštės natūraliai auga Europoje ir Vakarų Azijoje (pavyzdžiui, Lenkijoje ir Rusijoje) [15], nors kultivuojamos jau ir Šiaurės Amerikoje [1]. Taip pat auga ir Iberijos pusiasalyje [15]. Lietuvoje pelkinės vingiorykštės mėgsta augti drėgnose pievose, pavėsyje, pakelėse, grioviuose, drėgnuose miškuose, prie vandens telkinių, drėgnuose plačialapių miškuose, mišriose pelkėse, žemapelkėse ar prie šaltinių [2, 5, 7].
1.5 Pelkinių vingiorykščių VAŽ poveikis ir panaudojimas medicinoje
Poveikis: virškinimą gerinantis, peršalimą ir vėmimą slopinantis, priešuždegiminis, antiseptinis, antiopinis, antioksidantinis, šlapimą varantis, prakaitavimą skatinantis, karščiavimą mažinantis, imunitetą stimuliuojantis, antimikrobinis (veikia prieš B. subtilis, E. coli, P. vulgaris, P.
aeruginosa, S. flaxneri, Staph. aureus haemolyticus, Staph. epidermidis, Strept. pyogenes, K. pneumonia), antispazminis, antiartritinis, antikancerogeninis, viduriavimą slopinantis [1, 4, 58]. Taip
pat augalas pasižymi ir antidiabetiniu bei kraujavimą stabdančiu poveikiais [9, 57]. Medicininis panaudojimas:
Virškinimo sistema: tinka gydyti padidėjusiam skrandžio gleivinės dirglumui bei kraujavimui iš jos. Mat šio augalo sudėtyje esantys raugai ir gleivės apsaugo ir nuramina skrandžio gleivinę. Taip pat sumažina skrandžio rūgštingumą [4]. Jos skatina plonųjų žarnų tonusą ir taip didina maistinių medžiagų pasisavinimą žmogaus organizme. Todėl sumažėja pykinimas, rečiau kankina rėmuo, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos [3].
Pelkinės vingiorykštės yra naudojamos gydant pablogėjusį virškinimą, gastritą, gastroezofaginį refliuksą, tinkamos gydyti dirgliosios žarnos sindromui, nes sumažina pilvo ir vidurių pūtimą. Tinka ir skrandžio, ir žarnyno uždegimams gydyti. Pelkinės vingiorykštės taip pat gali būti panaudojamos enteritui ir viduriavimui, ypač vaikams ir seniems žmonėms, gydyti, nes augalų sudėtyje esantys raugai pasižymi švelniu sutraukiančiu veikimu žarnyne [4].
Antioksidacinis poveikis: atliktais tyrimais nustatyta, kad daugelis raugų, ypač hidrolizuoti raugai, slopina ADP ir Fe3+ sukeltą lipidų peroksidaciją žiurkių mitochondrijose. Jie veikia kaip laisvųjų radikalų gaudytojai bei slopina superoksido jono susidarymą. Flavonoidai sugauna laisvuosius radikalus, kurie su metalais sudaro chelatus. Taip užkertamas kelias laisvųjų radikalų katalizuojančiam poveikiui [36]. Todėl flavonoidai yra tinkami tokių ligų gydymui: išemijai, anemijai, artritui, asbestozei, kurią sukelia laisvieji radikalai [37]. Jasulevičiūtės L. ir kitų 2001 m. atliktame tyrime, siekiant nustatyti ar veiksminga pelkinių vingiorykščių tinktūra artrito gydymui, nustatyta, kad šios
vaistinės augalinės žaliavos tinktūra normalizuoja cinko ir magnio kiekį žiurkių kepenyse, kuris padidėja adjuvantinio artrito metu [59].
Skausmą mažinantis poveikis: F. ulmaria sudėtyje esantis salicilo aldehidas yra panaudojamas organizme gaminant aspiriną, kuris ir slopina skausmą.
Antikancerogeninis poveikis: chloroforminiai pelkinių vingiorykščių ekstraktai sustabdė vėžinių ląstelių augimą, kai jų koncentracija buvo 10 ir 50 µg/ml [9]. Aleksandrov V.A. ir kiti 1993 m. atliko tyrimą su Filipendula ulmaria ir nustatė, kad šių augalų ekstraktai slopina nesmulkialąstelinio plaučių vėžio, krūties adenokarcinomos bei melanomos ląstelių dauginimąsi [15].
Kraujotaką gerinantis poveikis: raugai pagerina kapiliarų tonusą ir padidina jų sienelių atsparumą, todėl tinka kapiliarų trapumo, lėtinių periferinių venų nepakankamumo gydymui [36].
Antikoaguliantinis poveikis: augalinėse žaliavose esantis heparinas susijungia su augalų baltymais ir šis kompleksas turi antikoaguliacinį poveikį, kai yra suleidžiamas gyvūnams į raumenis ar veną [9]. Antikoaguliaciniu poveikiu pasižymi pelkinių vingiorykščių žiedų ir sėklų ekstraktai. Sėklų ekstraktai pasižymi antikoaguliantiniu poveikiu juos naudojant tiek in vivo, tiek in vitro [40].
Kepenis apsaugantis poveikis: Losseva M. A. ir kitų 2008 m. atliktame tyrime įrodyta, kad 70 proc. etanoliniai pelkinių vingiorykščių ekstraktai apsaugo nuo hepatito, kurį sukelia CCl4. Ekstraktai atkuria buvusią fermentų veiklą, normalizuoja lipidų peroksidaciją, antioksidantinę sistemą kepenų ląstelėse. Stipriausiu kepenis apsaugančiu poveikiu pasižymi etilacetato ir chloroformo frakcijos. Šis poveikis yra susijęs su fenolinių junginių buvimu augaluose: tai ir flavonoidai, fenilkarboksirūgštys, kumarinai ir kiti. Taip pat buvo nustatyta, kad augalai veikia panašiai ar net stipriau nei vaistas Carsil [47].
Antibakterinis poveikis: juo pasižymi augalų sudėtyje esantis fenolis [9].
Priešuždegiminis poveikis: šių savybių suteikia F. ulmaria sudėtyje esantys flavono ir fenoliniai glikozidai. Vandeninis liofilizuotas ekstraktas iš šių augalų lapų slopina prostaglandinų sintezę iš arachidono rūgšties. Taip pat augaluose esantys salicilatai slopina skausmą, mažina karščiavimą, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. [36].
Raumenų – skeleto sistema: tinka skausmo mažinimui ir artrito bei podagros gydymui, nes vaistinėse augalinėse žaliavose esantys salicilatai ir gaulterinas turi priešuždegiminį poveikį, gydo patinusius sąnarius ir taip pat pašalina toksiškas atliekas ir neleidžia kauptis šlapimo rūgščiai. Slopina artrito sukeltą skausmą, taip pat neuralgiją, veikia atpalaiduojančiai ir leidžia ramiai miegoti.
Šlapimo sistema: pelkinės vingiorykštės pasižymi švelniu antiseptiniu veikimu, todėl labai tinka cistito ir uretrito gydymui, taip pat padeda esant skysčių susilaikymui ir esant problemoms su inkstais. Šlapimo sistemai gydyti pelkinės vingiorykštės yra tinkamos, nes salicilatų druskos suminkština inkstuose esančius akmenis ir padeda pasišalinti smėliui, esančiam šlapime.
Nervų sistema: veikia analgetiškai, todėl tinka galvos skausmui ir neuralgijai gydyti. Veikia raminamai, todėl palengvina spazmus ir skatina miegą.
Imuninė sistema: veikia kaip prakaitavimą skatinanti priemonė, todėl tinka ūmios infekcijos, peršalimo ir gripo gydymui [4]. Taip pat pasižymi imunomoduliaciniu poveikiu: slopina T ląstelių proliferaciją [17]. S. B. A. Halkes ir kitų 1997 m. atliktame tyrime buvo įrodyta, kad F. ulmaria žiedų, stiebų ir šaknų ekstraktai pasižymi stipriu imunomoduliatoriniu poveikiu. Jie slopina reaktyvių deguonies formų susidarymą bei limfocitų proliferaciją [55].
Augalai taip pat naudojami uždegimui gydyti, nes augalų sudėtyje esantis salicinas, vitaminas C, magnis ir geležis greitina jungiamojo audinio gijimą [4]. Antiuždegiminis poveikis taip pat priklauso nuo salicilo rūgšties, kuri gaunama hidrolizuojant esterius ar salicilo alkoholio oksidacijos metu arba žarnyne hidrolizuojant saliciną [14]. Raugai veikia sutraukiančiai, todėl skatina gijimą ir stabdo kraujavimą.
Pelkinės vingiorykštės naudojamos burnos opoms ir kraujavimui iš dantenų gydyti, akių niežuliui ir deginimui akyse gydyti, makšties uždegimui bei infekcijai, gimdos displazijai gydyti [4].
1.6 Preparatai, gaminami iš pelkinių vingiorykščių žolės
Preparatai, pagaminti iš pelkinių vingiorykščių, jau buvo aprašyti 16 ir 17 amžiuje. Iš šio augalo džiovintų žiedų buvo gaminama saldi arbata, kuri buvo panaudojama gydant peršalimą, nedidelį sąnarių skausmą, palengvino inkstų bei virškinimo sistemos eliminacijos funkciją [15].
Iš pelkinių vingiorykščių žolės Prancūzijoje yra gaminamos kietos vaistų formos, vartojamos per burną. Jų sudėtyje yra 250 – 300 mg vaistinių augalinių žaliavų sauso vandeninio ekstrakto. Taip pat jos įdedama į arbatos maišelius, kuriuose yra 1,5 g susmulkintos vaistinės augalinės žaliavos bei gaminamos tinktūros (Didžiojoje Britanijoje).
Iš pelkinių vingiorykščių žiedų Prancūzijoje, Ispanijoje yra gaminamos kietos kapsulės, vartojamos per burną. Jose yra 50 mg sausojo etanolinio ekstrakto. Taip pat Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje gaminama ir arbata [16].
1.7 Augalinio vaisto dozavimas
Suaugusiems paros dozė, vartojant arbatą, 2,5 – 6 g, o infuziją reikia padalinti į 1 – 3 vienkartines dozes [17]. Skysto ekstrakto galima vartoti 1,5 – 6 ml (santykiu 1:1 25 proc. alkoholyje) 3
kartus per dieną, o tinktūras - 2 – 4 ml, pagamintas santykiu 1:5 45% alkoholyje, irgi reikia vartoti 3 kartus per dieną [18].
Esant peršalimui, reikia vartoti 1 - 2 g vaistinės augalinės žaliavos, užpilant 150 ml vandens. Palaukti 10 min ir gerti po 1 puodelį kelis kartus per dieną. Užpilą būtina gerti karštą. Per dieną džiovintų pelkinių vingiorykščių žiedų galima suvartoti 2,5 – 3,5 g, o žolės – 4 – 5 g, kai yra gaminama arbata [19].
Miltelių pavidalo vaistinės augalinės žaliavos per parą galima suvartoti 250 – 1500 mg [17].
1.8
Svarbiausių pelkinių vingiorykščių biologiškai aktyvių junginių
apžvalga
1.8.1 Flavonoidų apibūdinimas
Flavonoidai – tai polifenoliniai junginiai, kurių nustatyta daugiau nei 4000 rūšių. Jie aptinkami lapų epidermyje, vaisių odelėje, sėklose, šaknyse [20, 22, 27]. Jų gausu vaisiuose, sojų produktuose, ankštinėse daržovėse, arbatoje, kakavoje, vyne [22, 26]. Flavonoidai suteikia vaisiams ir gėlėms spalvą, apsaugo augalus nuo mikrobų ir vabzdžių užpuolimų, skatina azoto fiksaciją gumbuose, atsparumą įvairioms ligoms, apsaugo nuo UV spindulių, dalyvauja augalų augime bei reprodukcijoje, yra atsakingi už augalinės kilmės produktų organoleptines savybes, taip pat apsprendžia vaisių ir daržovių skonį bei kvapą bei prisideda prie jų maistinių savybių [20, 21, 23, 25]. Jų kiekis augaluose priklauso nuo saulės šviesos, rūšių įvairovės, augalų genetikos, sudygimo, aplinkos sąlygų, apdirbimo, sandėliavimo bei sunokimo laipsnio [23].
1.8.2 Flavonoidų struktūra
Visi flavonoidai turi bendrą difenilpropano struktūrą (C6-C3-C6), kurioje yra du aromatiniai žiedai, sujungti per tris anglies atomus [26]. Žiedai žymimi raidėmis A, B ir C [24]. Iš viso jie yra sudaryti iš 15 anglies atomų. Taip pat yra ir OH grupių, kurios gali būti prisijungusios 4‘, 5 ir 7 padėtyse ir padidinti flavonoidų tirpumą vandenyje. Prisijungia ir glikozidai, kurie irgi padidina jų tirpumą. Tačiau tokios grupės, kaip metilo ar izopentilo, suteikia flavonoidams lipofilines savybes [20]. Taip pat 3 ar 7 padėtyje gali būti prisijungęs glikozidas, gali prisijungti karbohidrato vienetas ( pvz.: L-ramnozė, D-gliukozė, gliukoramnozė, galaktozė ir arabinozė) [24].
1 pav. Pagrindinė flavonoidų struktūra [23]
1.8.3 Flavonoidų klasės
Flavonoidai skirstomi į kelias subklases: flavonų (turi 2,3- dvigubąjį ryšį ir 4-keto grupę), flavononolių (turi 3-OH ir 4-keto grupes), flavanonų (turi 4-keto grupę), flavanolių (turi 3-OH grupę), flavonolių (turi 2,3- dvigubąjį ryšį, 3-OH ir 4-keto grupes) [38].
1 lentelė. Pagrindinių flavonoidų klasių struktūra [39]
Flavonoidų klasės Dariniai Cheminės formulės
Antocianidinai Cianidinas Delfinidinas Malvidinas Pelargonidinas Peonidinas Petunidinas C15H11O6 C15H11O7 C17H15O7 C15H11O3 C16H13O6 C16H13O7 Flavan-3-oliai Katechinas Epikatechinas Procianidinas C15H14O6 C13H14O6 C30H26O12 Flavanonai Naringinas Naringeninas Hesperidinas C27H32O14 C30H12O3 C28H34O15 Flavonoliai Fisetinas Izoharmnetinas Kempferolis Miricetinas Kvercetinas C15H10O6 C15H12O7 C15H10O6 C15H10O8 C15H10O7
Izoflavonai Daidzeinas Genisteinas C15H10O4 C15H10O3 Flavonai Apigeninas Liuteolinas C15H10O5 C15H10O6
Pagrindinių flavonoidų klasių apibūdinimas:
1. Flavonoliai. Jie dažniausiai yra sutinkami kaip O – glikozidai. Šiai klasei priklauso miricetinas, kvercetinas, izoramnetinas ir kempferolis [20]. Randami svogūnuose, obuoliuose, arbatose, alyvuogėse, bananuose, salotose, slyvose, raudonajame vyne, kopūstuose, brokoliuose, vyšniose, pankoliuose, rūgštynėse [23, 26].
2. Flavonai. Jie dažniausiai randami kaip metilinti, hidroksilinti, alkilinti (O arba C alikilinimas), glikozilinti (dažniausiai sudaro 7-O-glikozidus) dariniai. Jų struktūroje yra šešianaris žiedas, kuris yra kondensuotas su benzeno žiedu [24]. Šiai klasei priklauso apigeninas, liuteolinas, nobiletinas ir tangeretinas [20]. Randami obuoliuose, salieruose, gumbiniuose salieruose, citrinose, petražolėse, salotose, raudonėliuose, burokuose, čiobreliuose, raudonuosiuose pipiruose [22, 23].
3. Flavan-3-oliai. Ši klasė yra suskirstyta į 4 poklases, kurias sudaro katechinai, kurie yra monomerai (+) ir epikatechinai – izomerai (-) bei oligomeriniai ir polimeriniai proantocianidinai (taninai), kurių struktūroje yra šiašanaris žiedas, kuris yra kondensuotas su benzeno žiedu [20, 24]. Šiai klasei priklauso katechinas, galokatechinas, epikatechinas epigalokatechinas, epikatechino galatas, epigalokatechino galatas, teaflavinas, teaflavingalatas, teaflavindigalatas, tearubiginas[26].
Flavan-3-oliai yra randami raudonajame vyne (oligomeriniai procianidinai ir prodelfinidinai), nes jų gausu raudonosiose vynuogėse, juodajame šokolade, nes kepintose kakavos pupelėse yra gausu procianidinų. Dideli flavon-3-olių, (-)-epigalokatechino, (-)-epigalokatechino galato ir (-)-epikatechino galato kiekiai yra randami žaliojoje arbatoje, o juodojoje – tearubiginas, teaflavinas [20]. Taip pat jų yra slyvose, obuoliuose, spanguolėse, kokosuose [22, 23]. Polimeriniai katechinai ir epikatechinai yra randami kakavoje, šokolade, cinamone, spanguolėse, margose pupelėse, riešutuose (karijų).
4. Antocianidinai. Šiai klasei priklauso pelargonidinas, cianidinas, delfinidinas, peonidinas, petunidinas, malvidinas [20]. Jie randami mėlynių, aviečių, braškių, spanguolių, vyšnių, vynuogių ląstelėse ir suteikia šiems vaisiams raudoną, mėlyną ir violetinę spalvas [20, 22, 23]. Taip pat jų galima
rasti lapų, stiebų, sėklų ir šaknų ląstelėse. Jie apsaugo augalus nuo per didelės saulės šviesos, taip pat pritraukia vabzdžius, kad jie apdulkintų augalus [20].
5. Flavanonai. Jų struktūroje esantis C žiedas yra prijungtas prie B žiede esančio C2. Šie junginiai gali dalyvauti hidroksilinimo, glikozilinimo ir O-metilinimo reakcijose [20]. Šiai klasei priklauso hesperidinas, naringinas, eriodiktiolis [26]. Dideli jų kiekiai yra randami citrusiniuose vaisiuose, o jų žievelėse gausu hesperidino. Pavyzdžiui, apelsinuose yra neohesperidino, o greipfrutų žievelėje – naringino, kurie ir suteikia vaisiams kartumo [20]. Taip pat jų yra ir citrinose, slyvose [22, 23].
6. Izoflavonai. Jų struktūroje B žiedas yra prisijungęs C3 padėtyje, o ne C2, jie turi 3-fenilchromano skeletą [20, 25]. Jie yra randami ankštiniuose augaluose. Izoflavonams priklauso: genisteinas, daidzeinas ir komestrolis, kurie pasižymi estrogeniniu paveikiu. Genisteinas ir daidzeinas, kurie randami sojų produktuose, pupose mažina riziką susirgti prostatos ir krūties vėžiu [20, 22].
Taip pat yra ir smulkių flavonoidų, sudarančių atskirą flavonoidų grupę. Tai ir dihidroflavonoliai, flavan-3,4-dioliai, kumarinai, chalkonai, dihidrochalkonai ir auronai [20].
2 lentelė. Smulkių flavonoidų struktūra [20]
Dihidroflavonolis Flavan-3,4-diolis Kumarinas
Chalkonas Dihidrochalkonas Auronas
1.8.4 Flavonoidų poveikis
Beveik visi flavonoidai pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir apsaugo organizmą nuo reaktyvių deguonies formų, tokių kaip singuletinis deguonis, superoksidas, peroksido radikalai, hidroksilo radikalai ir peroksinitritas [24, 29]. Taip pat jiems yra būdingas antibakterinis (pavyzdžiui, kvercetinas aktyvus prieš Staphylococcus aureus) [24, 28], priešgrybelinis (chlorflavoninas aktyvus
prieš Aspergillus candidus) [24], antivirusinis aktyvumas. Buvo nustatyta, kad flavonoliai yra daug aktyvesni prieš 1 tipo Herpes simplex virusą nei flavonai, o flavanai daug geriau slopina 1 ir ŽIV-2 nei flavonai ar flavononai [ŽIV-24]. O rotovirusą geriau slopina glikoninės formos flavonoidai nei aglikonai [28]. Flavonoidai taip pat pasižymi priešopiniu poveikiu, nes slopina ciklooksigenazę ir lipooksigenazę ir taip mažina uždegimą. Flavonoidams yra būdingas ir kepenis apsaugantis poveikis (juo labiausiai pasižymi silimarinas), antidiabetinis poveikis (kvercetinas padidina insulino išsiskyrimą ir sustiprina Ca2+ patekimą iš izoliuotų ląstelių), turi poveikį į širdį ir kraujagysles (sukelia vazorelaksaciją) [24, 28]. Tyrimais įrodyta, kad flavonoidai apsaugo nuo koronarinės širdies ligos bei sumažina cholesterolio kiekį plazmoje [28]. Taip pat jie pasižymi antitrombocitiniu, apsaugančiu nuo osteoporozės poveikiais [24, 28]. Atlikti tyrimai parodė, kad flavonoidai pasižymi ir antivėžiniu poveikiu, nes gali slopinti karcinogenezę veikdami molekulinius įvykius inicijavimo, skatinimo ir progresavimo etapuose [26].
1.9 Raugų apibūdinimas ir paplitimas
Raugai – tai dideli polifenoliniai junginiai, kurie yra gelsvos arba šviesiai rudos spalvos. Tai beformė masė, primenanti miltelius, kempinę ar dribsnius [31]. Raugams yra būdingas keistas kvapas ir sutraukiantis skonis [41]. Jie turi hidroksilo, karboksilo ir kitas grupes ir sudaro stiprius kompleksus su baltymais ar kitomis makromolekulėmis. Jų molekulinė masė yra nuo 500 iki 3000 [31].
Raugai randami vaisiuose (pavyzdžiui, obuoliuose, bet jų kiekis didesnis neprinokusiuose), ankštyse, galuose, lapų audiniuose (apsaugo nuo plėšrūnų), pumpurų ląstelėse (apsaugo nuo sušalimo), sėklų, šaknų (neleidžia augalų patogenams patekti į šaknis) ir kamieninių ląstelių audiniuose (reguliuoja augimą), medžių žievėje (apsaugo medį nuo mikroorganizmų), medienoje, vaisiuose [31, 32]. Kamieninėse ląstelėse jų gausu augimo srityse, tokiuose kaip antrinė karniena, ksilema bei sluoksnyje tarp žievės ir epidermio. Jų taip pat gausu raudonajame vyne, stiprioje arbatoje, nesubrendusiuose vaisiuose [31].
1.9.1 Raugų klasės
Raugai yra skirstomi į 2 klases: 1) hidrolizuoti raugai (galotaninai ir elagitaninai), kurie gali skilti į kelis komponentus juos paveikus karštu vandeniu, 2) kondensuoti raugai, kurie nesihidrolizuoja. Šiai klasei priklauso oligomerai ar polimeriniai proantocianidinai [41].
3 lentelė. Raugų klasės [41]
Galotaninai
Elagitaninai
Kompleksiniai raugai
Kondensuoti raugai
Hidrolizuoti raugai – tai junginiai, sudaryti iš galo ir epigalo rūgščių vienetų, susijungusių į centrinę rūgščių molekulę [30]. Jų molekulinis svoris yra 500 – 3000 Da [33]. Molekulės centre yra angliavandenis (dažniausiai D-gliukozė), kurio hidroksilo grupės esterifikuotos fenolio rūgštimi [31,33]. Hidrolizavę jie suskyla į galo, epigalo rūgštis ir cukrų. Pavartojus per burną, jų biologinis praeinamumas yra žemas. Tai priklauso nuo prasto lipidų tirpumo ir nesugebėjimo suformuoti tvirtų kompleksų su baltymais. Dažniausiai jie hidrolizuojami storojoje žarnoje esant neutraliai ar šarminei terpei [30].
Kompleksiniai raugai – katechino vienetas yra prisijungęs glikozidiniu ryšiu galotanino ar elagitanino vienetą [41].
Kondensuoti raugai – tai polimerai, sudaryti iš nešakotų polimerinių flavonoidų vienetų (nuo 2 iki 50), kurie susijungę tarpusavyje ryšiu anglis - anglis [31, 33]. Hidrolizuojant jie neskyla į atskirus vienetus, nes yra netirpūs [30, 31]. Jų molekulinis svoris yra 1000 – 20000 Da [33].
1.9.2 Medicininis panaudojimas
Raugai naudojami odų rauginimui, kraujavimui stabdyti, nes suriša, nusodina bei sutraukia baltymus [31, 41]. Jie taip pat pasižymi antikancerogeniniu, antimutageniniu, priešuždegiminiu, širdį apsaugančiu poveikiais, nes sugeba sugauti laisvuosius radikalus, aktyvina antioksidacinius fermentus [32]. Taip pat raugai pasižymi antioksidaciniu (slopina mažo tankio cholesterolio oksidaciją), priešvėžiniu (lėtina ląstelių replikacijos greitį), antibakteriniu (apsaugo nuo bakterijų, kurios galėtų pakeisti žarnyno mikroflorą), antivirusiniu (slopina virusų reprodukciją), imuninę sistemą moduliuojančiu, nuskausminamuoju. Jie mažina cukraus kiekį kraujyje, sureguliuoja kraujo spaudimą, gali būti antidiarėjinai, hemostatiniai dariniai [31,32]. Raugai taip pat naudojami gastritui, ezofagitui, viduriavimui, nudegimams, dirgliosios žarnos sutrikimui, nuovargiui, odos opoms gydyti [31]. Jie taip pat gali nusodinti alkaloidus (išskyrus morfiną) ir sunkiuosius metalus, todėl tinka gydymui apsinuodijus šiomis medžiagomis [41].
2. TYRIMO METODIKA
2.1 Tyrimo objektas
Tyrimo objektas – pelkinių vingiorykščių augalinės žaliavos (lapai, stiebai, žiedai), kurios buvo renkamos 2013 m. ir 2014 m. veikliųjų medžiagų pokyčio tyrimui. Vegetacijos metu, norint nustatyti cheminės sudėties kitimą augalui augant, pelkinių vingiorykščių ėminiai buvo renkami kas dvi savaites Šilagalio k., Panevėžio raj. nuo gegužės 8 dienos iki spalio 11 dienos. Vėliau buvo surinkti
F. ulmaria pavyzdžiai iš 10 skirtingų Lietuvos regionų.
2 pav. Lietuvos regionai, iš kurių buvo surinkti pelkinių vingiorykščių ėminiai: 1 – Diržių k., Radviliškio raj. (2013-07-06); 2 – Sakališkio k., Rokiškio raj. (2013-07-19), 3 – Baltakių k. Tauragės raj. (2013-07-12), 4 – Akademija, Kauno raj. (2013-06-21), 5 – Kaniūkų k., Alytaus raj. (2014-07-10), 6 – Jovarų k., Pakruojo raj. (2013-06-28), 7 – Pyplių k., Kaišiadorių raj. (2014-07-05), 8 – Upynos k., Šilalės raj. (2013-06-25), 9 – Neravų k., Druskininkų sav. (2014-07-04), 10 – Padvarių k., Kretingos raj. (2013-07-01)
Taip pat sudėties palyginimui iš Kauno botanikos sodo buvo surinkti pievinių vingiorykščių (Filipendula vulgaris) vaistinių augalinių žaliavų pavyzdžiai.
Visi surinkti pelkinių vingiorykščių pavyzdžiai buvo išdžiovinti, paskleidus juos plonu sluoksniu ant popieriaus bei laikomi tamsioje, gerai vėdinamoje ir vėsioje vietoje. Išdžiuvus vaistinei augalinei žaliavai, ji buvo išskirstyta į tris dalis: stiebai, lapai, žiedai, kurie buvo atskirai sudėti į popierinius vokelius, kurie buvo laikomi vėsioje ir tamsioje vietoje. Vaistinių augalinių žaliavų surinkimo duomenys (nurodant surinkimo datą ir vegetacijos fazę) pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė. Pelkinių vingiorykščių ėminių, surinktų Šilagalio k., Panevėžio raj. 2013 m. ir 2014 m., duomenys
Surinkimo data Vegetacijos fazė
2013-05-08 Vegetatyvinė
2013-05-21 Vegetatyvinė
2013-06-06 Butonizacija
2013-06-21 Masinis žydėjimas
2013-07-05 Žydėjimo pabaiga
2013-07-19 Vaisių prinokimo pradžia
2013-08-02 Masinis vaisių prinokimas
2013-08-16 Vaisių prinokimo pabaiga
2013-08-30 Vegetacijos pabaiga 2013-09-13 Vegetacijos pabaiga 2013-09-27 Vegetacijos pabaiga 2014-05-08 Vegetatyvinė 2014-05-21 Butonizacija 2014-06-06 Žydėjimo pradžia 2014-06-21 Žydėjimas 2014-07-05 Žydėjimas 2014-07-19 Masinis žydėjimas 2014-08-02 Žydėjimo pabaiga
2014-08-16 Vaisių prinokimo pradžia
2014-08-30 Masinis vaisių prinokimas
2014-09-13 Vaisių prinokimo pabaiga
2014-09-27 Vegetacijos pabaiga
2014-10-11 Vegetacijos pabaiga
2.2 Naudoti reagentai, medžiagos
Šiame tyrime naudotos medžiagos bei reagentai: 1. Aliuminio chloridas („Mezobenzon”, Danija);
2. 30 proc. acto rūgšties tirpalas („Sigma –Aldrich”, Anglija); 3. Rutinas („Carl Roth GmbH”, 76185, Vokietija);
4. Heksametilentetraaminas („Sigma – Aldrich”, Anglija);
5. Rektifikuotas etilo alkoholis, 96 proc. V/V („Stumbras, Lietuva);
6.
Praskiesta vandenilio chlorido rūgštis ( „Sigma – Aldrich”, Kanada); 7. Indigosulfonrūgšties tirpalas ( „Fluka“, Šveicarija);8. Sulfato rūgštis, 95 proc. V/V („Chempur”, Lenkija);
9. Kalio permanganato 0,02 M tirpalas; ( „Fluka“, Šveicarija); 10. DPPH reagentas („Sigma –Aldrich”, Vokietija)
2.3 Naudota aparatūra ir priemonės
Šiame tyrime naudota aparatūra ir priemonės:
1. Analitinės svarstyklės („Sartorius CP6M-0CE”, Vokietija); 2. Mikropipetės („Eppendorf Research”, JAV);
3. Popieriniai filtrai („ODR – 9303”, Vokietija); 4. Ultragarsinė vonelė („Elmasonic P“, Vilnius);
5. Spektrofotometras („Beckman DU – 70”, 4273041, „Beckman Instruments”, JAV); 6. Elektrinis malūnėlis („First”, Austrija);
7. Elektrinė plytelė („First“, Austrija);
8. Nuodžiūvio nustatymo aparatas („Swiss quality“, Šveicarija).
2.4 Nuodžiūvio nustatymas vaistinėje augalinėje žaliavoje
Analizei skirti vaistinės augalinės žaliavos mėginiai (atskirai lapai, stiebai ir žiedai) susmulkinami elektriniu malūnėliu. Džiovinimo spintoje iki pastovios masės išdžiovinami ir pasveriami biuksai. Juose sveriama po 2 ± 0,01 g augalinės žaliavos. Tada vaistinė augalinė žaliava džiovinama 100 – 105 °C temperatūroje iki daugiau nebekintančios masės. Džiovinimas pradedamas, kai temperatūra džiovinimo spintoje pasiekia 100 – 105 °C ir tampa pastovi. Pirmą kartą augalinės žaliavos mėginys sveriamas po 2 val. džiovinimo. Tada, kai dviejų paskutinių svėrimų rezultatai, praėjus 30 min. po džiovinimo spintoje ir dar 30 min. po vėsinimo eksikatoriuje, tarpusavyje skiriasi ne daugiau kaip ± 0,001 g, nustatoma pastovioji masė.
Vaistinės augalinės žaliavos nuodžiūvis (proc.) apskaičiuojamas, remiantis formule: 100 1 2 1 m m m X (2.1)
čia: m1 - žaliavos masė (g) prieš džiovinimą;
m2 – žaliavos masė (g) po džiovinimo [44].
2.5 Pelkinių vingiorykščių ekstraktų ruošimas
Gaminami etanoliniai vaistinės augalinės žaliavos ekstraktai, kurie paruošiami santykiu 1:10. Atsveriami 2 g (±0,01) smulkiai elektriniu malūnėliu sumaltos vaistinės augalinės žaliavos: stiebų,
lapų ir žiedų. Tada žaliavos suberiamos į tamsaus stiklo buteliukus, kur įpilama 20 ml (±0,01) 70 proc. V/V etilo alkoholio. Buteliukai atsargiai pakratomi, kad viskas susimaišytų. Jie sandariai uždaromi ir įdedami į ultragarsinę vonelę, kuri prieš tai yra užpildoma distiliuotu vandeniu, jo pripilant tiek, kad apsemtų buteliukuose esančius ekstraktus. Ekstrahuojama 10 min. kambario temperatūroje, kai vonelės galia yra 10 x 10 proc.
Gauti ekstraktai nufiltruojami į tamsaus stiklo buteliukus, į kuriuos įdedami popieriniai filtrai, sudrėkinti ekstrahentu. Buteliukai sandariai uždaromi ir laikomi tamsioje bei vėsioje vietoje [43].
2.6 Suminio flavonoidų kiekio nustatymas spektrofotometriniu metodu
Suminis flavonoidų kiekis (atitinkantis rutino kiekį) nustatomas ekstraktą veikiant aliuminio chlorido tirpalu acto rūgštimi parūgštintoje terpėje. Duomenys įvertinti gautą absorbcijos koeficiento dydį palyginus su rutino etaloninio tirpalo absorbcijos koeficientu.
Tiriamasis tirpalas ruošiamas į 25 ml matavimo kolbutę įpilant 1 ml paruoštos VAŽ ištraukos, 2 ml 96 proc. V/V etanolio, 0,1 ml 30 proc. druskos rūgšties tirpalo, 0,3 ml 10 proc. aliuminio chlorido tirpalo, 0,4 ml 5 proc. heksametilentetramino tirpalo; kolbutės turinys skiedžiamas išgrynintu vandeniu iki žymės, sumaišoma. Praėjus 30 min matuojamas 10 mm tirpalo sluoksnio absorbcijos dydis ir lyginamas su palyginamuoju tirpalu esant bangos ilgiui 407±2 nm.
Palyginamasis tirpalas ruošiamas į 25 ml matavimo kolbutę įpilant 1 ml paruoštos VAŽ ištraukos, 2 ml 96 proc. V/V etanolio, 0,1 ml 30 proc. vandenilio chlorido rūgšties tirpalo, ir kolbutės turinį praskiedus išgrynintuoju vandeniu iki žymės.
Tokiomis pačiomis sąlygomis ruošiami etaloninio rutino tirpalo tiriamasis ir palyginamasis tirpalai, tačiau vietoje 1 ml paruoštos VAŽ ištraukos, pilama 1 ml etaloninio rutino tirpalo. Etaloninis rutino tirpalas ruošiamas 0,025 g rutino (tikslus svėrinys), 3 val. džiovinto 137° C temperatūroje, tirpinant 70 proc. V/V etanolyje 50 ml talpos matavimo kolbutėje.
Flavonoidų kiekis VAŽ, perskaičiuotas rutinu ir išreikštas procentais (X), skaičiuotas naudojantis formule [44]: ; 50 100 R VAŽ VAŽ VAŽ R D m D V m X (2.2)
čia: mR – rutino standarto masė gramais, sunaudota etanoliniam rutino tirpalui ruošti;
VVAŽ – visas paruoštos VAŽ ištraukos tūris mililitrais (priklauso nuo ekstrakcijos sąlygų); DVAŽ – paruoštos VAŽ ištraukos tiriamojo tirpalo absorbcijos dydis;
mVAŽ – VAŽ masė gramais, sunaudota ištraukai ruošti;
DR - etaloninio rutino tirpalo tiriamojo tirpalo tirpalo absorbcijos dydis.
2.7 Suminio raugų kiekio nustatymas titrimetriniu metodu
Suminiam raugų kiekiui nustatyti taikomas farmakopėjinis metodas.
Atsveriama 2 g susmulkintos vaistinės augalinės žaliavos ir 500 ml talpos kūginėje kolboje užpilama 250 ml distiliuoto verdančio vandens. Toks mišinys virinamas 30 min vandens vonelėje su grįžtamuoju kondensatoriumi, tam, kad nesumažėtų vandens kiekis ekstrakte. Virinant mišinys dažnai pamaišomas. Po 30 min. virinimo vandens vonelėje ekstraktas atvėsinamas iki kambario temperatūros. Apie 100 ml gautos vaistinės augalinės žaliavos ištraukos nukošiama per vatą į 200 ml talpos kūginę kolbą atidžiai saugant, kad į nukoštą ekstraktą nepatektų vaistinės augalinės žaliavos dalelių. Po to į 750 ml talpos kūginę kolbą įpilama 25 ml gautos vaistinės augalinės žaliavos ištraukos, 500 ml distiliuoto vandens ir 25 ml indigosulfonrūgšties tirpalo. Jis gaminamas taip: 1,0 g indigokarmino ištirpinama 25 ml sulfato rūgšties, ištirpinus įpilama dar 25 ml sulfato rūgšties ir praskiedžiama distiliuotu vandeniu iki 110 ml [42].
Po to mišinys titruojamas šviežiai laboratorijoje pagamintu kalio permanganato 0,02 M tirpalu nuolat maišant iki tol, kol atsiranda geltona spalva. Ji palyginama su tuščiojo mėginio, atliekamo kartu, tirpalo spalva.
1 ml 0,02 M kalio permanganato tirpalo atitinka 0,004157 g raugų (perskaičiuotų į taniną). Visiškai sausos vaistinės augalinės žaliavos raugų kiekis procentais apskaičiuojamas naudojant formulę:
; 100 25 100 100 250 004157 , 0 1 W m V V X (2.3) čia: V – tiriamosios žaliavos ištraukai titruoti sunaudotas kalio permanganato 0,02 M tirpalo tūris ml;V1 – tuščiajam mėginiui titruoti sunaudotas kalio permanganato 0,02 M tirpalo tūris ml; m – žaliavos masė g;
W – žaliavos drėgmė proc.
2.8 Antiradikalinio aktyvumo nustatymas DPPH metodu
Etaloninis DPPH tirpalas ruošiamas sveriant 0,0024 g DPPH radikalo (0,0001 g tikslumu). Ultragarso pagalba ištirpinant reikalingos koncentracijos etanolyje 100 ml tūrio matavimo kolbutėje.
Palaukiama, kol nusistovės stabili DPPH tirpalo absorbcijos reikšmė. Matuojama esant 515 nm bangos ilgiui, kaip palyginamasis tirpalas naudojamas atitinkamos koncentracijos etanolis.
Tiriamasis tirpalas ruošiamas imant 20 µl tiriamojo ekstrakto, prieš tai jį praskiedus su etanoliu santykiu 1:10. Po to įpilama 3 ml darbinio DPPH tirpalo, sumaišoma. Palyginamajam tirpalui imama 20 µl 70 proc. etanolio ir 3 ml darbinio DPPH tirpalo. Gauti mišiniai laikomi tamsoje ir po 30 min. išmatuojamas absorbcijos pokytis esant 515 nm bangos ilgiui [45].
.
100; . . pal A tir A pal A X (2.4) čia: A(tir.) – tiriamojo tirpalo absorbcijos reikšmė;A(pal.) – palyginamojo tirpalo absorbcijos reikšmė.
2.9 Tyrimo duomenų statistinio įvertinimo metodika
Gauti tyrimų duomenys statistiškai apdoroti dispersinės analizės metodu, kuriuo norima įsitikinti, ar skirtumai tarp duomenų vidurkių yra esminiai. Patikimo skirtumo tarp duomenų vidurkių įvertinimui pasirinktas Tukey HSD testas, kuris ne tik atsako į klausimą, ar yra statistiškai patikimas skirtumas tarp imčių vidurkių, bet ir leidžia nustatyti, tarp kurių imčių vidurkių yra reikšmingas skirtumas. Kiekvienas tyrimas buvo pakartotas po 3 kartus (n = 3). Visų bandymų duomenys buvo suvesti į Microsoft „Excel“ skaičiuoklę.
Visų pirma pakartoję tą patį bandymą n kartų, apskaičiuojame to bandymo aritmetinį vidurkį pagal formulę [46]:
n i n i n y y y y n y 1 2 1 ... 1 ; (2.5)čia: y1 + y2 +...+ yn – kiekvieno atskiro matavimo reikšmių suma; n – matavimo pakartojimų skaičius.
Skaičiuojama dispersija, kuri parodo atskirų matavimų yi išsidėstymą arba sklaidą apie aritmetinį vidurkį y pagal formulę [46]:
1 ... 1 2 2 2 2 1 1 2
n y y y n y D n n i i ; (2.6) čia: Δyi – matavimo vertės ir to matavimo aritmetinio vidurkio skirtumas.Taip pat skaičiuojamas kiekvieno atskiro matavimo standartinis nuokrypis, kuris gaunamas iš dispersijos D skaitinės reikšmės kvadratinės šaknies [46]:
1 ... 1 2 2 2 2 1 1 2 1
n y y y n y D S n n i ; (2.7)Skaičiuodami aritmetinio vidurkio standartinį nuokrypį parodome vidurkių sklaidą apie tikrąją matuojamojo dydžio vertę. Tai galima atlikti pasinaudojus formule [46]:
n S
s ; (2.8)
Pasikliauties intervalui įvertinti, kuris parodo įvyksiančio įvykio pasikliovimo tikimybę, turime pagal pasikliauties tikimybę P = 95% ir laisvės laipsnių skaičių (n – 1), „Excel“ programos funkcijos TINV pagalba, parenkamas Stjudento koeficientas tn-1, P.
Matavimo pasikliauties intervalas apskaičiuojamas pagal formulę [46]:
s t yn P n P
1, 1, ; (2.9) Galiausiai atliktų tyrimų rezultatai pateikiami kaip to dydžio aritmetinio vidurkio y ir pasikliauties intervalo yn1,P sąjunga [46]:
P n
y y
y 1, ; (2.10)
Tarp tyrimo duomenų vidurkių patikimas skirtumas yra tada, kai jis yra lygus arba didesnis už apskaičiuotą esminio skirtumo ribą R0,05 (P = 95%), kuri gali būti apskaičiuota pagal šią formulę [46]:
B A e Tukey n n MS t R0,05 1 1 ; (2.11)
čia: tTukey – Stjudentizuoto pločio skirstinio kritinė reikšmė, kai reikšmingumo lygmuo α=0,05 [46]; MSe – skirtumo tarp duomenų vidurkių paklaida, kuri gaunama iš programos „Excel“ ANOVA lentelių;
nA ir nB – dviejų imčių pakartojimų skaičius.
Norint įvertinti ar augalo antiradikalinis aktyvumas priklauso nuo suminio flavonoidų ir raugų kiekio, buvo apskaičiuotas koreliacijos koeficientas. Tai buvo atlikta skaičiavimo programos „MS Excel“ funkcijos CORREL pagalba.
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Vaistinės augalinės žaliavos nuodžiūvis
VAŽ nuodžiūvis buvo nustatytas pagal 2.4 skyriuje aprašytą metodiką. Nuodžiūvis buvo nustatytas todėl, kad būtų tikslesni skaičiavimo rezultatai, nes skirtingų žaliavų drėgmės kiekiai yra skirtingi.
VAŽ rinkimo laikas ir vieta, tirta augalo dalis bei nuodžiūvio reikšmės nurodytos 5 – 8 lentelėse.
5 lentelė. Pelkinių vingiorykščių VAŽ nuodžiūvio įvairavimas tirtuose mėginiuose, surinktuose Šilagalio k.,
Panevėžio raj. 2013 m. (p < 0,05)
Surinkimo data Surinkta augalo dalis Nuodžiūvis (proc.)
2013-05-08 Lapai 10,68 Stiebai 10,20 2013-05-21 Lapai 11,46 Stiebai 9,38 2013-06-06 Lapai 11,41 Stiebai 9,88 2013-06-21 Lapai 10,62 Stiebai 10,18 Žiedai 10,74 2013-07-05 Lapai 11,59 Stiebai 10,86 Žiedai 10,95 2013-07-19 Lapai 11,27 Stiebai 10,49 Vaisiai 9,97 2013-08-02 Lapai 11,51 Stiebai 10,96 Vaisiai 9,61 2013-08-16 Lapai 10,56 Stiebai 10,57 Vaisiai 11,06 2013-08-30 Lapai 11,01 Stiebai 11,71 2013-09-13 Lapai 9,44 Stiebai 10,05 2013-09-27 Lapai 11,51 Stiebai 11,75
6 lentelė. Pelkinių vingiorykščių VAŽ nuodžiūvo įvairavimas tirtuose mėginiuose, surinktuose Šilagalio k., Panevėžio raj. 2014 m. (p < 0,05)
Surinkimo data Surinkta augalo dalis Nuodžiūvis (proc.)
2014-05-08 Lapai 10,38 Stiebai 10,10 2014-05-21 Lapai 10,29 Stiebai 8,18 2014-06-06 Lapai 10,79 Stiebai 10,11 Žiedai 10,62 2014-06-21 Lapai 10,45 Stiebai 11,65 Žiedai 11,05 2014-07-05 Lapai 11,33 Stiebai 10,10 Žiedai 11,07 2014-07-19 Lapai 11,65 Stiebai 10,31 Žiedai 11,36 2014-08-02 Lapai 11,59 Stiebai 10,33 Vaisiai 10,42 2014-08-16 Lapai 10,98 Stiebai 10,73 Vaisiai 10,78 2014-08-30 Lapai 10,50 Stiebai 10,79 Vaisiai 10,37 2014-09-13 Lapai 10,67 Stiebai 10,89 Vaisiai 11,21 2014-09-27 Lapai 10,32 Stiebai 10,57 Vaisiai 11,70 2014-10-11 Lapai 10,79 Stiebai 11,73 Vaisiai 11,87
7 lentelė. Pelkinių vingiorykščių VAŽ nuodžiūvo įvairavimas tirtuose mėginiuose, surinktuose skirtinguose
Lietuvos regionuose (p < 0,05)
Surinkimo vieta ir data Surinkta augalo dalis Nuodžiūvis (proc.)
Sakališkio k., Rokiškio raj. 2013-07-09
Žiedai 8,69
Lapai 11,09
Stiebai 9,11
Baltakių k., Tauragės raj. 2013-07-12
Žiedai 11,53
Lapai 10,34
Stiebai 9,63
Akademija, Kauno raj. 2013-06-21
Žiedai 9,52
Stiebai 10,60 Diržių k., Radviliškio raj.
2013-07-06
Žiedai 9,74
Lapai 11,44
Stiebai 10,53
Kaniūkų k., Alytaus raj. 2014-07-10
Žiedai 10,47
Lapai 11,26
Stiebai 10,07
Jovarų k., Pakruojo raj. 2014-06-28
Žiedai 10,47
Lapai 11,04
Stiebai 9,80
Pyplių k., Kaišiadorių raj. 2014-07-05
Žiedai 10,95
Lapai 11,69
Stiebai 10,66
Neravų k., Druskininkų sav. 2014-07-04
Žiedai 8,62
Lapai 8,41
Stiebai 6,32
Upynos k., Šilalės raj. 2013-06-25
Žiedai 7,14
Lapai 7,33
Stiebai 5,09
Padvarių k., Kretingos raj. 2013-07-01
Žiedai 8,49
Lapai 7,90
Stiebai 6,25
8 lentelė. Nuodžiūvio įvairavimas tirtuose pievinių vingiorykščių mėginiuose
2013-06-04
Žiedai 11,04
Lapai 10,96
Stiebai 10,39
Remiantis pateiktais duomenimis 5-8 lentelėse, matyti, kad F. ulmaria ir F. vulgaris skirtingų augalo dalių nuodžiūvis nėra didesnis nei nurodyta Europos farmakopėjoje, nes remiantis Ph. Eur. 2.2.23 nuodžiūvio testu, vaistinės augalinės žaliavos nuodžiūvis negali būti didesnis nei 12,0 proc. Todėl pelkinių vingiorykščių ir pievinių vingiorykščių žaliavos yra tinkamos, nes atitinka nuodžiūvio reikalavimus.
Nuodžiūvis pelkinių vingiorykščių žiedų žaliavose svyravo nuo 7,14 proc. iki 11,53 proc., vaisių žaliavose – nuo 9,61 proc. iki 11,87 proc. lapų žaliavose – nuo 7,33 proc. iki 11,69 proc., o stiebų žaliavose – nuo 5,09 proc. iki 11,75 proc.
3.2 Suminio flavonoidų kiekio kitimas augalo vegetacijos metu
Suminis flavonoidų kiekis pelkinių vingiorykščių VAŽ buvo nustatytas pagal 2.6 skyriuje aprašytą metodiką.
Šio eksperimento metu buvo ištirta suminio flavonoidų kiekio kaita pelkinių vingiorykščių žiedų, vaisių, lapų ir stiebų žaliavose skirtingu augalo vegetacijos laikotarpiu: nuo pat augalo vystymosi pradžios iki jo sunykimo. Buvo tirta dviejų skirtingų metų vegetacijos: 2013 m. (3, 5, 7 pav.) ir 2014 m. (4, 6, 8 pav.).
3 pav. Suminio flavonoidų kiekio žiedų ir vaisių žaliavose priklausomybė nuo augalo vegetacijos fazės (2013 m.)
3 paveiksle pateikti rezultatai rodo, kad 2013 m. suminis flavonoidų kiekis augalo žiedų žaliavose, kito nuo 4,14±0,25 proc. augalo masinio žydėjimo metu iki 1,39±0,07 proc. vaisių prinokimo pabaigoje. Didžiausi flavonoidų kiekiai buvo nustatyti birželio – liepos mėnesiais (nuo 3,46±0,09 proc. iki 4,14±0,25 proc.), nes tada augalas žydėjo. Augalui baigus žydėti, suminis flavonoidų kiekis sumažėjo nuo 1,92±0,14 proc. iki 1,39±0,07 proc. Didžiausias flavonoidų kiekis buvo nustatytas birželio 21 dieną, augalo masinio žydėjimo metu.
4.14 3.46 1.92 1.75 1.39 0.0 0.5 1.0 1.5 2.0 2.5 3.0 3.5 4.0 4.5 5.0 S u m in is f lavon oid ų k ieki s žiedų ir vaisi ų ž ali avose , p roc .
F. ulmaria vegetacijos fazė ir rinkimo data
4 pav. Suminio flavonoidų kiekio žiedų ir vaisių žaliavose priklausomybė nuo augalo vegetacijos fazės
5 pav. Suminio flavonoidų kiekio lapų žaliavose priklausomybė nuo augalo vegetacijos fazės (2013 m.). Tarp tokia pačia raide pažymėtų stulpelių reikšmių vidurkių nėra statistiškai patikimo skirtumo, esant 95 proc. pasikliauties tikimybės lygiui (skaičiavimai atlikti naudojant Tukey HSD testą)
Iš 4 paveiksle pateiktų rezultatų matyti, kad 2014 m. suminis flavonoidų kiekis žiedų ir vaisių žaliavose labiausiai priklauso nuo augalo žydėjimo. Kadangi augalas žydėjo birželio – liepos mėnesiais, tai tuo metu suminis flavonoidų kiekis žiedų žaliavose buvo didžiausias. Suminis flavonoidų kiekis žiedų ir vaisių žaliavose kito nuo 1,35±0,046 proc. žydėjimo pradžioje ir padidėjo iki
1.35 2.36 2.84 3.35 3.21 2.18 1.94 1.80 1.69 1.27 0.0 0.5 1.0 1.5 2.0 2.5 3.0 3.5 4.0 S u m in is f lavon oid ų k ieki s žiedų ir vaisi ų ž ali avose , p roc .
F. ulmaria vegetacijos fazė ir rinkimo data
R0,05 = 0,079% 0.75 1.40 1.52 1.71 1.85 1.96 1.81 1.38 0.88 0.79 0.39 0.0 0.5 1.0 1.5 2.0 2.5 S u m in is f lavon oid ų k ieki s lap ų ž ali avose , p roc .
F. ulmaria vegetacijos fazė ir rinkimo data a b c c b a R0,05=0.056%
3,35±0,041 proc., kai prasidėjo vaistinio augalo masinis žydėjimas, o pasibaigus žydėjimui, sumažėjo iki 1,27±0,045 proc.
5 paveiksle pateikti rezultatai rodo, kad 2013 m. suminis flavonoidų kiekis lapų žaliavose didėjo nuo augalo vegetacijos pradžios (gegužės 8 d.) iki pat vaisių prinokimo pradžios (liepos 19 d.) ir kito nuo 0,75±0,051 proc. iki 1,96±0,057 proc. Po to suminis flavonoidų kiekis ėmė mažėti ir iki vegetacijos pabaigos (rugsėjo 27 d.) sumažėjo iki 0,39±0,029 proc. Didžiausias suminis flavonoidų kiekis lapų žaliavose buvo nustatytas liepos 19 dieną rinktuose pavyzdžiuose, vaisių prinokimo pradžioje – 1,96±0,057 proc.
6 pav. Suminio flavonoidų kiekio lapų žaliavose priklausomybė nuo augalo vegetacijos fazės (2014 m.). Tarp tokia pačia raide pažymėtų stulpelių reikšmių vidurkių nėra statistiškai patikimo skirtumo, esant 95 proc. pasikliauties tikimybės lygiui (skaičiavimai atlikti naudojant Tukey HSD testą)
6 paveiksle pateikti rezultatai rodo, kad 2014 m. suminis flavonoidų kiekis lapų žaliavose didėjo nuo augalo vegetacijos pradžios (gegužės 8 d.) iki pat vaisių prinokimo pradžios (liepos 19 d.) ir kito nuo 1,25±0,036 proc. iki 1,71±0,037 proc. Po to suminis flavonoidų kiekis ėmė mažėti ir iki vegetacijos pabaigos (rugsėjo 27 d.) sumažėjo iki 0,13±0,013 proc. Didžiausias suminis flavonoidų kiekis lapų žaliavose buvo nustatytas liepos 19 dieną rinktuose ėminiuose, vaisių prinokimo pradžioje – 1,71±0,037 proc. 1.25 1.34 1.40 1.40 1.51 1.71 1.21 1.09 0.97 0.66 0.15 0.13 0.00 0.20 0.40 0.60 0.80 1.00 1.20 1.40 1.60 1.80 2.00 S u m in is f lavon oid ų k ieki s lap ųžali avose , p roc .
F. ulmaria vegetacijos fazė ir rinkimo data a b b c c R0,05 = 0,055% a R0,05=0.056%
