VAIKŲ, TURINČIŲ CEREBRINĮ PARALYŽIŲ, MOBILUMO IR RANKŲ FUNKCIJOS ĮTAKA KOMUNIKACIJAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

ASTA KILIENĖ

VAIKŲ, TURINČIŲ CEREBRINĮ PARALYŽIŲ, MOBILUMO

IR RANKŲ FUNKCIJOS ĮTAKA KOMUNIKACIJAI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovas doc. dr. Audronė Prasauskienė...

Darbo konsultantas

mag. Aušra Šlečkienė...

TURINYS

1.1. Cerebrinis paralyžius: apibrėžimas, etiologija, epidemiologija, formos ... 11

1.2. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių mobilumas ir jo lygio nustatymas ... 13

1.3. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, rankų funkcija ir jos lygio nustatymas ... 16

1.4. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, komunikacija ir jos lygio nustatymas ... 18

1.5. Funkcijos klasifikavimo sistemos ... 21

1.4. Koreliacijos tarp funkcinių lygių ... 22

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 25

2.1. Tyrimo organizavimas ... 25

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 25

2.3. Tyrimo instrumentai ... 28

2.4. Tyrimo eiga ... 28

3. TYRIMO REZULTATAI ... 31

3.1. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniai lygiai ... 31

3.1.1. Koreliacija tarp funkcinių lygių ... 31

3.2. Veiksniai, galimai darantys įtaką mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkcinių lygių pasiskirstymui ... 35

3.2.1. CP formos įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkcinių lygių pasiskirstymui ir jų koreliacijai ... 35

3.2.2. Vaiko amžiaus ir amžiaus kuriame nustatyta CP diagnozė įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniams lygiams ... 38

3.2.3. Lyties įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniams lygiams ... 41

3.2.4. Gretutinių būklių įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniams lygiams .. 41

3.3. Reabilitacijos įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniams lygiams... 42

3.3.1. Iki tyrimo taikytos kineziterapijos, ergoterapijos ir logoterapijos sąsaja su mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniais lygiais ... 43

3.3.3. Komunikacijos tipų sąsaja su funkciniais lygiais ... 44

3.3.4. Vyraujančio komunikacijos būdo įtaka funkcinių lygių koreliacijai... 45

IŠVADOS ... 53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56

SANTRAUKA

Asta Kilienė. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo ir rankų funkcijos įtaka komunikacijai“. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas(ė) - doc. dr. Audronė Prasauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Vaikų reabilitacijos klinika. Kaunas, 2016; 62 p.

Tyrimo tikslas: Įvertinti vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo ir rankų funkcijos įtaką komunikacijai. Uždaviniai: Nustatyti vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo, rankų įsitraukimo į veiklą ir komunikacijos funkcinius lygius ir išanalizuoti sąsajas; Įvertinti vaiko amžiaus, lyties, gretutinių būklių ir cerebrinio paralyžiaus formos įtaką mobilumo, rankų įsitraukimo į veiklą ir komunikacijos funkcinių lygių koreliacijai; Ištirti iki tyrimo taikytos reabilitacijos (ergoterapijos, kineziterapijos, logoterapijos) kiekio įtaką vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių mobilumo, rankų įsitraukimo į veiklą ir komunikacijos funkcinių lygių koreliacijai.

Tyrimo metodika. Funkciniams lygiams nustatyti naudotos: Komunikacijos funkcijos klasifikavimo sistema – CFCS, Bendrosios motorikos funkcijos klasifikavimo sistema – GMFCS ir Rankų funkcijos klasifikavimo sistema – MACS. Medicininiai, demografiniai bei kiti tyrimui rikalingi duomenys buvo renkami iš vaiko medicininių dokumentų bei tėvams pildant autorės parengtą anketą.

Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 34, cerebrinį paralyžių turintys, 4-16 metų amžiaus (amžiaus vidurkis 6,9 ± 2,9) vaikai, kurie 2015-2016 metais gydėsi Vaikų reabilitacijos ligoninėje ,,Lopšelis“. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal CP formas: hemiparezė n=9, diplegija n=11, diskinetinė n=10, tetraparezė n=3 ataksinė n=1 ir lytį: berniukai n=16 ir mergaitės n=18.

ABSTRACT

Asta Kilienė. The Influence of Mobility and Manual Ability for the Communication of Children with Cerebral Palsy”. Master's thesis. Supervisor - assoc. dr. Audrone Prasauskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Children's Rehabilitation Clinic. Kaunas, 2016: 62 p.

The Aim of the Research: to evaluate the influence of mobility and manual ability for the communication of children with cerebral palsy. Objectives: To set the mobility, manual ability and communication functional levels of the children with cerebral palsy and to analyze the interfaces; To evaluate the influence of the child's age, sex, related conditions and the cerebral palsy form for the correlation of functional levels in mobility, manual ability and communication. To investigate the rehabilitation applied till the research (Occupational therapy, Physical therapy, Speech and Language therapy) content's influence for the children with cerebral palsy correlation of the functional levels of mobility, manual ability and communication.

Methods. Functional levels were determined by using: Communication Function Classification System – CFCS, Gross Motor Function Classification System - GMFCS and Manual Ability Classification System - MACS. Medical and demographical data and other information was received from medical documents and questionnaire prepared by the author of the research.

Participants. 34 children with the cerebral palsy of 4 - 16 years old (age average: 6,9 ± 2,9) who were treated in the children's rehabilitation hospital "Lopšelis" in 2015 - 2016. Subgroups according to CP form: hemiparesis n = 9, diplegija n = 11, dyskinetic n = 10, tetraparesis n = 3, ataxia n = 1) and gender: boys n = 16 and girls n = 18.

Results: The study showed statistically significant, strong, direct link between mobility,

PADĖKA

Noriu padėkoti darbo vadovei doc. dr. A. Prasauskienei už pagalbą, patarimus ir kantrybę visuose darbo rengimo etapuose.

Už palaikymą rašant darbą dėkoju VRL ,,Lopšelis” kolegėms bei Vaikų reabilitacijos šakos grupiokėmis už pagalba bei palaikymą rašant darbą.

SANTRUMPOS

CP – cerebrinis paralyžius

GMFCS – Stambiosios motorikos klaisfikavimo sistema (angl. Gross Motor Classification System) MACS – Rankų funkcijos klasifikavimo sistema (angl. Manual Ability Classification System) CFCS – Komunikacijos funkcijos klasifikavimo sistema (angl. Communication Function

Classification System)

AAK – Alternatyvi augmentinė komunikacija

SCPE - Europinė cerebrinio paralyžiaus tyrimų grupė (angl. Surveillance of Cerebral Palsy in

Europe)

ŽODYNĖLIS

AAK – Alternatyvi ir augmentinė komunikacija. Apima būdus ir metodus, įgalinančius asmenį bendrauti, kai žodinės kalbos vartojimas yra sutrikęs. Bendravimo sustiprinimui gali būti naudojam papildoma įranga.

Ankstyvoji intervencija – į vaiko ir šeimos poreikius bei realų tikslą orientuota paslaugų sistema, kuri padeda koreguoti bei neleisti išsivyrauti neteisingam judesiui ar kalbos, elgesio atlikimo modeliui.

ĮVADAS

Cerebrinis paralyžius (CP) yra judesio ir padėties sutrikimas atsirandantis dėl nesubrendusių smegenų pažeidimo (Bax, 1964). Judesio sutrikimą neretai lydi jutimų, kalbos ir kalbėjimo, komunikacijos bei pažintinės raidos sutrikimai. Komunikacijos sutrikimas nustatomas 50-57% vaikų, kurių judėjimo sutrikimas pagal GMFCS priskiriamas atvejų I-III lygiui [51]. Sunkų CP turintys vaikai nekalba arba kalba labai neaiškiai. Dėl rankų paralyžiaus ar hiperkinezių CP turintys vaikai negali tiksliai gestikuliuoti, todėl ši alternatyvios komunikacijos forma jiems tampa sunkiai prieinama.

Atsižvelgiant į tai, kad CP atveju yra sutrikdomi vaikų gebėjimai ne tik motorinėse bet ir kitose srityse, labai svarbiu elementu tampa ne veiklos atlikimo kokybė, o pati funkcija - gebėjimas atlikti tam tikrą kasdieninę veiklą. Pagal TFK, vaiko, turinčio CP funkcinių gebėjimų lygio nustatymas yra daug svarbesnis už jo sutrikimo lygį. Vaiko funkcionalumas gali būti nustatomas skirtingose srityse. Tam naudojamos atskiros klasifikavimo sistemos. Tyrėjų nuomone, atsižvelgiant į vaiko funkcinį lygį, turi būti keliami reabilitacijos tikslai, kurie būtų orientuoti į gebėjimo funkcionuoti, o ne konkretaus judesio, gerinimą [8]. CP yra heterogeniška būklė, o funkcinių lygių nustatymas ir šių sąvokų vartojimas, apibūdinant vaikų gebėjimus, leidžia tiek specialistams, tiek tėvams labiau suprasti vaiko, turinčio CP, lygį [51]. Formuojant kompleksišką požiūrį į funkciją svarbu išanalizuoti vaiko gebėjimus skirtingose srityse. Mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniai lygiai esant CP gali svyruoti nuo visiškai savarankiško funkcionavimo iki negebėjimo atlikti jokios funkcijos. Visos minėtos sritys yra atskiros, tačiau kartu viena nuo kitos neatsiejamos. Motorinių funkcijų sutrikimo lygis daro skirtingą įtaką komunikacijai, tačiau komunikacijos lygį galima sustiprinti naudojant AAK.

Tyrimo tikslas: ,, Įvertinti vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo ir rankų funkcijos įtaką komunikacijai“.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo, rankų įsitraukimo į veiklą ir komunikacijos funkcinius lygius ir išanalizuoti sąsajas;

2. Įvertinti vaiko amžiaus, lyties, gretutinių būklių ir cerebrinio paralyžiaus formos įtaką mobilumo, rankų įsitraukimo į veiklą ir komunikacijos funkcinių lygių koreliacijai;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.2. Cerebrinis paralyžius: apibrėžimas, etiologija, epidemiologija, formos

Kūdikių, patyrusių ankstyvą galvos smegenų pažeidimas, vystymąsis bei cerebrinio paralyžiaus terminu apibūdinamas sutrikimų heterogeniškumas lėmė tai, jog konkretaus ir bendru sutarimu naudojamo cerebrinio paralyžiaus apibrėžimo kurį laiką nebuvo. Europinė cerebrinio paralyžiaus tyrimų grupė SCPE (Surveillance of Cerebral Palsy in Europe) CP apibūdina kaip grupę judėjimo sutrikimų, kurie atsiranda dėl nepakankamos tam tikrų galvos smegenų dalių, kurios kontroliuoja judesius, veiklos. P. Rosenbaum, N Paneth, A Leviton, M. Goldstein ir M. Bax (2006) iniciatyva buvo pasiūlytas, tarptautiniu mastu pripažintas bei šiuo metu naudojamas cerebrinio paralyžiaus apibrėžimas: ,,cerebrinis paralyžius – tai pastovių judėjimo ir padėties raidos sutrikimų grupė, kuri apriboja veiklą, yra susijusi su vaisiaus ar kūdikio galvos smegenų neprogresuojančiais pažeidimais. Esant cerebriniam paralyžiui, motorikos sutrikimai dažniausiai lydimi jutimų, suvokimo, pažinimo, bendravimo ir elgesio sutrikimų, epilepsijos ar antrinių kaulų-raumenų sistemos pažeidimų.“ [1, p.9]. Šiame apibrėžime minimi ir dažnai pasitaikantys lydintys sutrikimai, ko pasekoje geriau apibūdinimas CP sudėtingumas ir kompleksiškumas bei penki pagrindiniai bruožai, kurie pateikia aiškų ir glaustą CP aprašymą. Tačiau H. Smithers-Sheedy ir kt. (2013) pabrėžia, kad diagnozuojant CP paralyžių būtina atsižvelgti ne tik į esminius bruožus, bet ir į tam tikrus, papildomus, įtraukimo ir atmetimo kriterijus, kurie leistų patvirtinti arba paneigti CP diagnozę [2].

hemiparezė. Posthemoraginė hidrocefalija yra dar viena intraventrkulinės hemoragijos komplikacija. Kliniškai šis pažeidimas dažniausiai pasireiškia dvipusiu cerebriniu paralyžiumi. Giliai neišnešiotiems (<28sav. gestacinio amžiaus) naujagimiams būdingi smegenėlių pažeidimai, susiję su kraujotakos sutrikimais, vėliau pasireiškia smegenėlių hipoplazija. Pusei šį pažeidimą patyrusių vaikų vystysis ataksinis cerebrinis paralyžius [3].

Išnešiotų naujagimių smegenų pažeidimai taip pat dažnai susiję su smegenų kraujotakos sutrikimais. Jautriausi pažeidimai yra vidurinės, priekinės ir užpakalinės smegenų arterijų baseinai. Kraujotakos sutrikimai įvyksta dėl hipoksinių-hipoperfuzinių insultų (pvz., dėl perinatalinės asfiksijos) ir fokalinių infarktų dėl smegenų arterijos embolizacijos [3].

Smegenų infarktai, susiję su vienos ar kelių smegenų arterijų embolizacija, dažniausiai įvyksta perinataliniu ar ankstyvu neonataliniu laikotarpiais. Jų priežastis nėra pilnai aiški, tačiau siejama su vaisiaus ir placentos kraujagyslėse susiformavusiais embolais, rečiau – širdies yda. Šie insultai naujagimystėje paprastai pasireiškia traukuliais. Vėliau išryškėja hemiparezės klinika. Ūmūs žymūs insultai (dėl asfiksijos perinataliniu laikotarpiu) bazalinių branduolių ir gumburo srityje yra diskinetinio cerebrinio paralyžiaus priežastis. Parasagintalinis smegenų pažeidimas susijęs su priekinės ir vidurinės smegenų arterijų baseino išemija ir motorinės žievės pažeidimu. Šis pažeidimas kliniškai pasireiškia kaip spastinė tetraparezė [3].

Europinės cerebrinio paralyžiaus tyrimo grupės nariai (C. Cans ir kt.) 2007, pasiūlė CP klasifikaciją, kurioje spastines formas jie suskirstė i vienpusį ir dvipusį cerebrinį paralyžių, bei išvardino neurologinius požymius/kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti nustatoma viena ar kita cerebrinio paralyžiaus forma [4].

Visoms cerebrinio paralyžiaus formoms būdingas nenormalus judesys ir padėtis. Spastiniam cerebriniam paralyžiui papildomai būdinga: padidėjęs raumenų tonusas, hiperrefleksija, klonusas, išplitę refleksogeninės zonos, patologiniai refleksai (pvz., Babinskio refleksas). Spastiškumas – tai hipertonusas, kuriam būdingi vienas ar abu požymiai a) pasyviam judesiui būdingas pasipreišinimas, kurio stiprumas priklauso nuo raumenų tempimą sukeliančio judesio greičio ir krypties; b) pasipreišinimas judesiui auga greitai, nepriklausomai nuo pradinio judesio greičio [5]. Ankstyvame amžiuje, po galvos smegenų pažeidimo, dažnai stebima hipotonija ar distonija, kuri vėliau transformuojasi į spastiškumą, būdingą spastinėms cerebrinio paralyžiaus formoms.

dažniau nustatomas berniukams nei mergaitėms. Dažniau pažeidžiama dešinė kūno pusė nei kairė [5].

Dvipusis cerebrinis paralyžius diagnozuojamas, kai pažeidžiamos visos keturios galūnės. Dažniausiai būna sutrikusi ir liemens raumenų inervacija. Spastinės diplegijos atveju kojos pažeidžiamos labiau nei rankos. Spastinė tetraparezė yra sunkiausia cerebrinio paralyžiaus forma. Ji diagnozuojama tada, kai rankos pažeidžiamos labiau nei kojos. Kadangi pažeidžiamos plačios žievės sritys, pažintinės funkcijos taip pat būna žymiai sutrikusios. Šia cerebrinio paralyžiaus formą turintys vaikai paprastai niekada nevaikšto [5].

Diskinetiniam cerebriniam paralyžiui būdingi šie požymiai: a) nevalingi, nekontroliuojami, pasikartojantys, kartais – stereotipiniai judesiai; b) besikeičiantis raumenų tonusas; c) išlikusių primityvių refleksų požymiai. Diskinetinis cerebrinis paralyžius yra skirstomas į distoninį ir choreatetoidinį. Esant distoniniam cerebriniam paralyžiui vyrauja nenormalios padėtys (gali sudaryti hipokinezijos įspūdį) ir hipertonusas (besikeičiantis bet lengvai sukeliamas). Jam taip pat būdingi nevalingi judesiai, deformuoti valingi judesiai, nenormalios padėtys, sąlygotos ilgalaikio raumenų susitraukimo (įvairių kūno dalių lėtos rotacijos, išsitiesimo ir susilenkimo). Esant choreatetoidiniam cerebriniam paralyžiui, vyrauja hiperkinezės ir hipotonija (tonusas besikeičiantis, bet vyrauja hipotonija) [5].

Nenormaliems judesiams, ataksinio cerebrinio paralyžiaus atveju, būdinga nuoseklios raumenų koordinacijos praradimas: judesiai atliekami neatitinkančia jėga, ritmu, tikslumu. Šiai formai būdinga: a) liemens ir eisenos ataksija ir dėl to sutrikusi pusiausvyra bei dizmertija atliekant tikslinius judesius; b) tremoras (dažniausiai - lėtas intensinis tremoras); c) sumažintas raumenų tonusas [5].

1.1. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių mobilumas ir jo lygio nustatymas

veiksnių, kurių negalima iš anksto nuspėti – tai žmonių, gyvūnų, transporto priemonių srautas. Tuo tarpu vaiko kambarys ir namų aplinka yra labiau nuspėjama, todėl mobilumas šioje aplinkoje gali būti didesnis [7]. Pavyzdžiui: jei vaikas gali eiti su vaikštyne ir gyvena arti mokyklos, jis turi galimybę iki jos nueiti, tačiau reikia daugiau laiko ją pasiekti. Jo galimybė atsidurti mokymo įstaigoje priklauso nuo laiko sąnaudų bet nereikalauja transportavimo išlaidų. Kitu atveju, jei mokykla yra toli nuo namų, galima ją pasiekti greitai automobiliu, tačiau tai reikalauja finansinių išteklių. Kuris patekimo į mokyklą variantas yra geresnis priklauso nuo šeimos gyvenimo būdo, įpročių bei socialinių galimybių.

Pagal pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas reikia siekti maksimalaus vaiko dalyvavimo. Tai reiškia, kad vaikas turėtų kuo savarankiškiau pasiekti reikiamą vietą ar objektą ir toliau savarankiškai dalyvauti tam tikrose veiklose. Tokiu būdu kelionės energijos ištekliai gali turėti įtakos mažesnėms galimybėms atvykus dalyvauti veiklose. Todėl kiekviena situacija turėtų būti individualiai analizuojama, kad užtikrinti kuo didesnį vaiko mobilumą ir tuo pačiu socialinį dalyvumą [8].

Skirtingu amžiaus tarpsniu vaikai yra skirtingai aktyvūs. Nuo to priklauso ir vaikų turinčių CP mobilumas įvairiais augimo ir brendimo etapais. B. Tieman, R. J. Palisano (2004) ištyrę 6-12 metų amžiaus vaikus, turinčius CP, nustatė, kad tas pačias fizines galimybes turinčių vaikų mobilumas yra skirtingas, Šias išvadas paaiškina skirtumai tarp aplinkos ir asmeninių faktorių [9]. K.F. Bjornson, B. Belza ir kt. (2007) palygino paauglių turinčių CP ir normaliai besivystančių vaikų fizinį aktyvumą skirtingais amžiaus tarpsniais. Jie nustatė, kad vaikai turintys CP yra mažiau fiziškai aktyvūs nei to paties amžiaus sveiki vaikai. Tačiau ši studija taip pat atskleidė kitą ne mažiau svarbų faktą: bendras paauglių (12-18 metų) fizinis aktyvumas žymiai sumažėja lyginant su kitais amžiaus tarpsniais. Tad atsižvelgiant į paauglių pasyvaus gyvenimo būdo problemą natūralu, jog vaikų turinčių CP mobilumas tuo laikotarpiu yra atitinkamai mažesnis. Panašų tyrimą atliko ir anksčiau minėtus gautus rezultatus patvirtino ir R. J. Palisano ir kt. (2010) atliktas tyrimas [10,11].

Vaikai turintys cerebrinį paralyžių, priklausomai nuo pažeidimo lygio, kasdieninės veiklos metu turi mažesnę judesių įvairovę, lėtesnį tempą ir ritmą negu to paties amžiaus vaikai neturintys motorikos sutrikimų. Todėl atitinkamai mažėja jų socialinis dalyvumas bei aktyvaus poilsio galimybės. Nepaisant to, kad veiklos ir dalyvumas yra tiesiogiai susiję su vaikais, iš esmės didelis tyrėjų dėmesys yra skiriamas tėvų požiūrio į vaiko socialinio dalyvumo svarbą analizei. Mokslininkų teigimu, labai svarbu, kad tėvai suprastų, kiek vaiko dalyvavimas įvairiose veiklose, mokymasis spręsti su kasdienine veikla susijusias problemas, turi įtakos jo fizinių galimybių pagerinimui [12].

Function Classification System - GMFCS). Ji pagrįsta vaiko motoriniu savarankiškumu –

mobilumu. Pagrindiniai sistemos kriterijai – sėdėjimas (liemens kontrolė) ir vaikščiojimas. Sistemą sudaro penki lygiai, apibūdinantys mobilumo funkciją. Naudojant sistemą ir nustatant cerebrinio paralyžių turinčio vaiko funkcinį lygį itin svarbu atsižvelgti į vaiko gebėjimus ir funkcijos apribojimus, kuriems kompensuoti reikia techninės pagalbos, t.y. prietaisų, gerinančių vaiko mobilumą (vaikštynių, ramentų, lazdų, spec. vežimėlių) [13]. Stambiosios motorikos funkcijos klasifikacijos sistema yra pirmoji tokio tipo klasifikacijos sistema, skirta cerebrinį paralyžių turinčių vaikų, judėjimo funkcijai klasifikuoti [14]. R. J. Palisano su bendraautoriais (2008) pabrėžia, kad iki šios sistemos sukūrimo nebuvo jokio priimtino ir objektyvaus būdo apibrėžti vaikų su negalia (cerebriniu paralyžiumi) funkcionavimo kasdienėje veikloje. Jų teigimu, kitų vertinimo metodų ir įrankių, skirtų raidos vystymuisi nustatyti, naudojimas yra visiškai netinkamas tokiais specifiniais, kaip cerebrinis paralyžius, vystymosi sutrikimų atvejais. Pasak P. Rosenbaum (2014), pati idėja sukurti Stambiosios motorikos funkcijos klasifikacijos sistemą, kilo atliekant pirmuosius Stambiosios motorikos vertinimo testo (angl. Gross Motor Function Measure – GMFM) patvirtinimo tyrimus [15].

P. Rosenbaum (2014) aprašomame GMFCS kūrimo procese, minimi keli sistemos etapai. Įgyvendinant pirminį GMFCS projektą, buvo atlikta Delphi ekspertų apklausos metodu pagrįsta apklausa, kurioje dalyvavo 20 kineziterapeutų, ergoterapeutų ir raidos pediatrų iš Šiaurės Amerikos, Europos ir Australijos. Dalyvių buvo prašoma naudoti GMFCS sistemą, ir išreikšti sutikimo su teiginiais lygį, atsižvelgiant į į turinį ir sandarą bei teigti atviro tipo komentarus. Tuo metu jau buvo sutarta, kad penki lygiai geriausiai apibrėžia stambiosios motorikos galimybes esant cerebriniam paralyžiui. Tyrėjams buvo gana aiškus ir funkcinio lygio variacijos šaltinis – tai vaikų biologinis amžius. Jau tada buvo žinoma, kad daugelis cerebrinį paralyžių turinčių vaikų vystosi individualiai, tačiau nuolat, atsižvelgiant į gaunamas intervencijas. Originali GMFCS sistema turėjo apibrėžtą amžiaus ribą ir 4 amžiaus tarpsnius (iki 2 metų, nuo 2 iki 4 metų, nuo 4 iki 6 metų ir nuo 6 iki 12 metų amžiaus) [15]. Jos pagrįstumas ir patikimumas įrodytas [14].

pabrėžiant gebėjimus įprastos veiklos metu namie, mokykloje ar kitur, kur vaikas būna dažniausiai. Į išplėstą GMFCS buvo įtrauktas 12-18 metų amžiaus vaikų grupės motorikos aprašymas, suskirstytas į du amžiaus tarpsnius – nuo 12 iki 16 metų ir nuo 16 iki 18 metų amžiaus. Labiau atkreiptas dėmesys į galimą aplinkos (pavyzdžiui, atstumas mokykloje) ir asmeninių veiksnių (energijos poreikis, socialiniai lengvatos) įtaką judėjimo būdams. Taip pat numatyta, kad taikant sistemą vaikams, iki 2 metų, turėtų būti atsižvelgiama į jų koreguotą amžių (jeigu vaikas gimė neišnešiotas).

Kai buvo įrodytas sistemos patikimumas tiek klinikinėje praktikoje, tiek moksliniuose darbuose, tyrimai, susiję su sistemos galimybėmis buvo atliekami ir toliau. E. Wood ir P. Rosenbaum (2000) atliktame tyrime buvo gautas labai aukštas vertintojų sutariamumo lygis. Tyrimo metu buvo taip pat buvo bandoma nustatyti ir GMFCS sistemos prognostinę vertę. Gauti rezultatai parodė, jog vaikui, turinčiam cerebrinį paralyžių, funkcinio lygio nustatymas 2 metų amžiuje turi svarbią prognostinę vertę jo gebėjimui vaikščioti sulaukus 12 metų amžiaus [16]. Po kelių metų P. Rosenbaum ir kt. (2002) atliko longitudinį tyrimą į kurį buvo įtraukti 657 vaikai. Atlikto tyrimo metu gautais rezultatais įrodyta labai stipri GMFCS sistemos prognostinė vertė [17].

Apibendrinant, galima teigti, kad vaikų turinčių cerebrinį paralyžių mobilumas priklauso nuo CP formos ir amžiaus. Mobilumo lygiui nustatyti pagrįstai tinka GMFCS sistema, kuri buvo sukurta ir yra skirta pirminiams paslaugų tiekėjams. Yra pilnai įrodytas jos patikimumas ir pagrįstumas. Sistema yra tinkama vėlesnio funkcijų lygio prognozavimui, tolimųjų ir artimųjų tikslų reabilitacijoje iškėlimui. Taip pat gerai pagrįstas sistemos pastovumas einant laikui.

1. 3. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, rankų funkcija ir jos lygio

nustatymas

E. Fedrizzi (2003) ir M. Arner (2008) teigimu, 50% - 60% cerebrinį paralyžių turinčių vaikų, rankų funkcija yra sutrikusi. Pats sutrikimas varijuoja priklausomai nuo sutrikimo sunkumo laipsnio ir yra heterogeniškas, o vaikai turintys spastinį vienpusį CP (hemiparezę) spontaniškai pažeistą ranką kasdienėje veikloje naudoja retai [18,19].

(2003) teigimu, asmenys, atlikdami abiejų rankų įsitraukimo į veiklą reikalaujančias užduotis, dominuojančia ranka atlieka stambesnes ir smulkesnes manipuliacijas, o kita naudojasi kaip pagalbine, pavyzdžiui naudojamo objekto stabilizavimui. CP atveju vaikams šis įgūdis išlavėja priklausomai nuo labiau pažeistos pusės ir tai lemia dominuojančios rankos atsiradimą [21].

Rankų įgūdžių ir jų įtraukimo į veiklą tarpusavio ryšių suvokimas CP atveju yra itin svarbus planuojant vaiko lavinimą bei formuluojant ir įgyvendinant reabilitacijos tikslus. Buvo atlikti tyrimai, kuriais siekta įrodyti, kiek svarbūs atskiri rankų įgūdžiai kasdienei rankų funkcijai. Gauti rezultatai skyrėsi. Vieni tyrimai parodė, kad vaikų ir paauglių turinčių CP gebėjimas įtraukti rankas į veiklą nėra susijęs su pasyvia rankų judesių amplitude [22], tačiau ryšio su kitais rankų motorikos įgūdžiais, tokiais kaip aktyvi judesių amplitudė, raumenų tonusas, jėga, koordinacija, miklumas ir judesio kokybė, stiprumas buvo gautas nuo vidutinio iki aukšto [22-24]. Rankų įtraukimas į veiklą ir jutimo suvokimas bei propriorecepcija tarpusavyje buvo susiję nežymiai arba nesusiję visiškai, o tuo tarpu dviejų taškų diskriminacija ir strereognozijos sąsajos su rankų funkcija tyrimų rezultatai rodė nuo vidutinio iki aukšto stiprumo ryšį [19,22].

Pasak P. Rosenbaum, yra svarbus ryšys tarp to, ką galima išmatuoti ir to ką reikia nustatyti arba tiesiog konkrečiau apibrėžti. GMFCS sukūrimas ir įsisavinimas davė stiprų stimulą ir Rankų funkcijos klasifikavimo sistemos (angl. The Manual Abilities Classification System - MACS) sukūrimui. To paties autoriaus teigimu, jau kuriant sistemą buvo daroma prielaida apie tai, kad pagal šias dvi sistemas nustatyti mobilumo ir rankų funkcijos lygiai koreliuos tarpusavyje, tačiau nebūtinai visiškai priklausys vienas nuo kito bei nebus kaip vienas kito pakaitalas.

Pats sistemos patikimumo tyrimo procesas apėmė ne tik specialistų dalyvavimą. A.M. Ohrvall ir A.C. Eliasson 2010 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo specialistai ir tėvai, auginantys vaikus, turinčius cerebrinį paralyžių. Buvo itin svarbi tėvų nuomonė apie jų vaikų gebėjimą įtraukti abi rankas į kasdienės veiklos užduotis, nes būtent tėvai yra tie žmonės, kurie su vaikais praleidžia daugiausia laiko namie ir stebi jų dalyvumą buityje. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar pati ,,rankų funkcijos“ sąvoka tėvams atrodo reikšminga ir reikalinga, kalbant apie jų vaikų funkcinius gebėjimus. Naujai pristatyta klasifikacijos sistema sulaukė teigiamos tėvų reakcijos. Pagrindine pritarimo sistemai priežastimi tėvai iškėlė tai, jog apibūdinant funkcinį lygį pabrėžiami vaiko gebėjimai, o ne negalia. Tai, pasak tyrėjų, tik pastūmėjo sistemos tobulinimo ir tolesnių tyrimų link [26].

Sekantis žingsnis, kuris buvo atliktas siekiant tęsti tyrimus susijusius su sistemos pagrįstumu, buvo atrasti ryšį tarp MACS ir Tarptautinės funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacijos vaikų ir jaunimo versijos (angl. International Classification of Functioning, Disability

and Health – Child and Youth version - the ICF-CY). Gauti rezultatai parodė, kad sistema siejasi

net su 7 pastarosios skyriais [27].

Apibendrinant galima teigti, kad vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, rankų funkcijos lygis priklauso ne tik nuo pačių rankų aktyvumo, bet ir nuo aplinkos bei asmeninių faktorių. Taip pat svarbus ir vaiko amžius, nes priklausomai nuo jo kinta ir vaikui reikalinga veikla. 2010-2014 metų laikotarpiu buvo atlikta keletas skirtingų tyrimų [28-32], kuriais siekta įtvirtinti MACS sistemos patikimumą. Gauti puikūs rezultatai atlikus vertintojų sutariamumo (angl. inter-rater reliability) vertinimo tyrimus tiek tarp specialistų, tiek tarp specialistų ir tėvų auginančių 4-18 metų vaikus, turinčius cerebrinį paralyžių. Lygiai taip pat patikimai įrodytas ir MACS sistemos rezultatų stabilumas ir prognostinė vertė.

1.4. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, komunikacija ir jos lygio

nustatymas

Tiek vaikams, tiek suaugusiems asmenims, turintiems cerebrinį paralyžių, komunikacijos sutrikimai pasitaiko labai dažnai. J. Kennes ir kt. jau 2002 metais atliko tyrimą, ir nustatė, jog apie 50% vaikų, turinčių CP patiria komunikacijos sutrikimų [33]. Šiuos duomenis patvirtino ir M. Bax bei kt. (2006) tyrimas [34]. Pagrindine šių sutrikimų priežastimi laikomas neurologinės kilmės kalbėjimo sutrikimas – dizartrija, kuri gali pasireikšti skirtingais lygiais. E. Odding ir kt. (2006) remdamiesi longitudiniu 40 metų trukusiu tyrimu teigia, kad net iki 80% CP turinčių asmenų, turi didesnių ar mažesnių kalbėjimo sunkumų, kas daro įtaką jų komunikacijos lygiui [32].

CP turinčių vaikų komunikacija daro poveikį jiems patiems bei jų artimiesiems. Atlikti skirtingi tyrimai, kuriais siekta įrodyti, kurios sritys paveikiamos. Tyrimų rezultatai vienareikšmiškai teigia, kad bendravimo sutrikimai paveikia CP turinčius asmenis, palieka ryškias ir ilgalaikes pasekmes jų kasdieniniame gyvenime. Dėl nepakankamo gebėjimo komunikuoti kyla psichologinių problemų, prastėja gyvenimo kokybė bei ryšys ir santykiai su artimaisiais [35-37]. Vaikų poreikiai, įskaitant poreikį bendrauti, auga kartu su jais. Negalėjimas išreikšti poreikių, būti suprastam ar suprasti net pačius artimiausius asmenis kelia įvairias neigiamas emocijas įskaitant pyktį. Kaip pasekmė dažnai pasireiškia motyvacijos, bet kokiai veiklai, stoka, o tai mažina dalyvumą,

CP turintys vaikai turi galimybę pasiekti aukštesnį mobilumo lygį pritaikius reikiamą pagalbinę priemonę, pavyzdžiui vaikštynę. Pagerinti bendravimo lygį galima pritaikius tinkamą alternatyvios ir augmentinės komunikacijos - AAK (angl. Alternative and Augmentative

Communication – AAC) būdą ir išmokius vaiką bei vaiko artimuosius bendrauti pasitelkiant minėtą

metodą. Vaikų turinčių CP bei jų artimųjų mokymas naudotis AAK yra naudojamas kaip intervencijos metodas, siekiant pagerinti vaikų ir jų artimųjų bendravimo kokybę. I. Novak ir kt. (2013) atliko sisteminę apžvalgą, kuria siekė atskleisti, koks yra intervencijų ir terapijų, taikomų vaikams, turintiems CP, mokslinis pagrįstumas. Be kitų apžvelgtų terapijos metodų aptartas ir AAK poveikio mokslinis pagrįstumas. Rezultatuose minėta intervencija priskiriama prie vidutiniškai įrodytų metodų reikalaujančių išsamesnių tyrimų. Autorės teigimu, tokius rezultatus iš dalies lemia ir pačios metodikos specifiškumas. Atsižvelgiant į tai, kad CP atveju komunikacijos gebėjimai labai skirtingi ir yra lemiami skirtingų veiksnių (CP formos, amžiaus, esamų gretutinių, pažintinių gebėjimų lygio), yra sudėtinga įvertinti šių skirtingų komponentų įtaką tiek mokymo įsisavinimui, tiek vaiko galimybėms [38].

kalbėjimo sutrikimo (dizartrijos) lygio apibrėžimo problema. Konkrečių gairių, apibrėžiančių kokio lygio tai sutrikimas, taip pat nėra. Todėl ir paties komunikacijos sutrikimo apibrėžimas kaip ,,lengvo“ ar ,,sunkaus“ yra nekonkretus ir subjektyvus, priklausantis nuo vertintojo žinių, patirties ar kitų tuo metu vertinimą įtakojančių veiksnių [39].

Remiantis GMFCS ir MACS sistemomis, buvo pradėta kurti ir Komunikacijos funkcijos klasifikavimo sistema (angl. Communication Function Classification System - CFCS). Sistemos kūrimo ir patvirtinimo procesą aprašo M.J.C. Hidecker ir kt. (2011). Kitaip nei į kitų anksčiau aptartų sistemų, į CFCS kūrimo procesą buvo įtraukti ne tik specialistai, bet ir patys cerebrinį paralyžių turintys suaugę asmenys bei tėvai auginantys vaikus, turinčius CP. Visi turėjo galimybę prisidėti remdamiesi ne tik savo žiniomis, bet ir asmenine patirtimi. Šio proceso tikslas buvo sistemos kokybiškumas ir lankstumas atsižvelgiant į tai, kad kitaip nei fizinės funkcijos, komunikacijos lygis gali kisti priklausomai nuo to, kas yra bendravimo partneris - artimas ar svetimas žmogus [40].

CFCS sistemą, kaip ir anksčiau minėtas sudaro penki lygiai. Pirmas lygis, laikomas aukščiausiu komunikacijos lygiu, tačiau, pasak kūrėjų, tai nėra ,,tobulos“ ar ,,be klaidų atliekamos“ komunikacijos lygis. I lygis pagal CFCS apibrėžiamas taip: ,,Efektyviai keičiasi (siunčia ir priima) informacija su pažįstamais ir svetimais bendravimo partneriais“. Taip nusakomas gebėjimas komunikuoti su bet kuo reikiamą kiekį laiko. Bendravimo laiko apibrėžimas kuriant sistemą taip pat buvo apspręstas atsižvelgiant į tai, kad cerebrinį paralyžių turinčių asmenų kalbėjimo ar kitokio bendravimo tempas dažnai būna lėtesnis. Tačiau prieita išvada, jog pauzes bendravimo metu daro visi asmenys, svarbiau šiuo atveju bendravimo adekvatumas ir abipusis suprantamumas.

Kuriant sistemą buvo priimtas nutarimas, jog kalbant apie komunikaciją, kaip funkciją, visi asmens bendravimo būdai turi būti apsvarstyti ir priimti kaip tinkami. Komunikacijos būdams priskirti: gestikuliavimas, gestų kalba, akių žvilgsnis, kalbėjimas, bendravimas simboliais ar specialiomis techninėmis priemonėmis. Galimų bendravimo būdų sąrašas yra pridėtas prie pačios sistemos.

Rosenbaum teigimu, CFCS stabilumo ir prognostinės vertės klausimas yra itin svarbus ateities tyrimams [15].

Apibendrinant galima teigti, kad cerebrinį paralyžių turinčių vaikų komunikacija gali svyruoti nuo gebėjimo kalbėti iki visiško negebėjimo bendrauti. Tai priklauso nuo cerebrinio paralyžiaus formos, kognityvinių funkcijų lygio ir tikslingo mokymo bendrauti. CFCS sistema pakankamai aiškiai ir patikimai atspindi vaiko, turinčio cerebrinį paralyžių, gebėjimo tikslingai bendrauti su aplinkiniais, lygį. Sistemos rezultatams kitaip, kaip testų skirtų kalbos vertinimui, įtakos nedaro jos vertimas į kitą kalbą ir naudojimas.

1.5. Funkcijos klasifikavimo sistemos

Apibūdinant vaiko ar asmens turinčio cerebrinį paralyžių funkcionavimo lygį naudojamos funkcijos klasifikavimo sistemos. Mobilumo lygiui nustatyti naudojama Stambiosios motorikos klasifikavimo sistema (angl. Gross Motor Function Classification System - GMFCS), Rankų funkcijai klasifikuoti siūloma naudoti dvi sistemas: Rankų smulkiosios motorikos vertinimo sistema (angl. Bimanual Fine Motor Function - BFMF) ir Rankų funkcijos klasifikavimo sistemą (angl.

Manual Ability Classifiaction system - MACS). Nors abi yra skirtos rankų funkcijos klasifikavimui,

šios sistemos skiriasi tuo, kad BFMF labiau orientuota į rankų funkcijos sutrikimą, o MACS vertina atliekamą veiklą. Komunikacijos funkcijos lygiui nustatyti naudojamos trys sistemos: Komunikacijos funkcijos klasifikavimo sistema (angl. Communication Function Classification

System - CFCS), Funkcinės komunikacijos klasifikavimo sistema (angl. Functional Communication Classification System – FCCS) ir Vikingų kalbos skalė (angl. Viking Speech Scale - VSS). D.

Virella, L. Pennington ir kt. (2016) teigimu VSS skalė yra tinkamiausia kalbančių, CP turinčių vaikų, kalbėjimo suprantamumo lygiui nustatyti. Abi CFCS ir FCCS sistemos tinkamos taikyti nustatant nekalbančių vaikų komunikacijos lygį [41].

Visos funkcijos klasifikavimo sistemos suskirstytos į 5 lygius (kur 1 lygis – aukščiausias, 5 lygis – žemiausias). Šios sistemos nėra testai ar vertinimo metodai. Tai įrankiai, įgalinantys nusakyti vaiko ar asmens funkcionavimo kasdienėje veikloje lygį.

tuos pačius raidos sutrikimus ir tą pačią diagnozę turintys vaikai gali gerokai skirtis tarpusavyje, o jų funkcionavimo kasdienėje veikloje lygio medicininė diagnozė neapsprendžia [15].

P. Rosenbaum (2014) analizuoja trijų sistemų – GMFCS, MACS ir CFCS bendrumus ir išskiria visoms būdingus penkis elementus. Visos šios sistemos yra kilusios iš JAV Nepriklausomų mokslinių tyrimų organizacijos ,,CanChild“. Pirmiausias ir svarbiausias CP klasifikavimo sistemas apjungiantis elementas - jos visos yra sukurtos tam tikrai konkrečiai funkcijai nusakyti. Antras, ne mažiau svarbus ir vis dar tikrinamas bendras elementas yra tas, kad šios sistemos atitinka Pasaulinės sveikatos organizacijos - PSO (angl. World Health Organization - WHO) sukurtos Tarptautinės funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacijos (angl. International Classification of Functioning, Disability and Health – the ICF) modelį, pagal kurį tokios sąvokos kaip ,,veikla“ ir ,,dalyvumas“ (gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus kasdienėje veikloje) yra traktuojamos kaip labai svarbios, o CP klasifikacijos sistemų pagrindinis dėmesys ir yra skiriamas tam, ką vaikai ir jaunimas geba daryti arba kaip dažniausiai atlieka tai, ką geba [44]. Trečiu elementu laikomas funkcijai skiriamas dėmesys ir nusakomas kasdienės veiklos atlikimas, kaip rezultatas, o ne maksimalus asmens pajėgumas atlikti tam tikrą veiklą pavieniais atvejais. Visos trys sistemos remiasi šiais filosofiniais ir struktūriniais pagrindais. Kaip ketvirtas bendras CP klasifikavimo sistemų elementas yra jų suskirstymas į lygius. Kiekvienoje sistemoje yra penki lygiai, kurie tarpusavyje yra nesuderinami (skirtingi), o kartu ir visiškai baigtiniai. P. Rosenbaum, teigimu, minėti lygiai yra labiau empirinės, nei statistinės kilmės ir prielaida apie tai, kad cerebrinį paralyžių turinčių asmenų pasiskirstymas lygiuose yra vienodas, niekada nebuvo daryta. Pasak autoriaus, net lygių žymėjimas Romėniškais, ne Arabiškais skaitmenimis yra prasmingas tame, kad užkertamas kelias prielaidai, jos lygiai nuo 1 iki 5 turi kiekybinę reikšmę arba reiškia gebėjimų lygį, pavyzdžiui, vidutinį ar sunkų, ko tikrai nėra. Galiausiai, penktas bendrumas yra tas, kad nė viena iš šių sistemų nėra testas nei diagnostinis įrankis ir negali būti naudojamos poveikio vertinimui. Sistemos neturi ir negali pakeisti vertinimo įrankių. Kiekviena sistemų tiesiog apibūdina funkcionavimo, tam tikrose srityse, lygį [15].

1.4. Koreliacijos tarp funkcinių lygių

informaciją sutrikimas svyruoja nuo 50% iki 75% atvejų esant I-III lygiui pagal GMFCS [47]. Sunkesnių CP formų atvejais (pvz. diskinetinio CP) vaikai dažniausiai arba kalba mažai ir sunkiai suprantamai (dizartrija), arba nekalba visiškai (anartrija). Greta paprastai pasireiškia ir nevalingi arba riboti judesiai darantys įtaką ir rankų funkcijos lygiui (pagal MACS), dėl to nukenčia ir gestikuliavimas (vienas iš komunikacijos būdų). J. J. M. Geytenbeek ir kt. (2010) pabrėžia, kad suvokimas, kokiame lygyje yra vaiko komunikacijos gebėjimai itin svarbus ir jo ugdymo programos sudarymui bei tinkamų AAK būdų parinkimui, siekiant suteikti maksimalias bendravimo galimybes. Minėti tyrimai atlikti vertinant vaikų kalbos išraišką ir bendravimo gebėjimus bei jų koreliacijas su GMFCS sistema. Tas pats autorius (J.J.M. Geytenbeek ir kt. (2015)) teigia, jog pastebi ženklius neatitikimus tarp kalbos išraiškos ir supratimo. Jo tyrimo objektas – CP turintys vaikai (GMFCS IV-V, MACS III-V) bei jų kalbos suvokimas [48,49]. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad nepriklausomai nuo komunikacijos sutrikimo, IV-V lygio pagal GMFCS atvejais, vaikų šnekamosios kalbos supratimas gali būti nesutrikęs arba sutrikęs vidutiniškai. Pasak autoriaus, šie duomenys tik sustiprina AAK įvedimo ankstyvoje vaikystėje svarbą ir būtinumą.

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo organizavimas

Atliktas kiekybinis tyrimas. Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos komisijos leidimas, išduotas 2015-11-27 (protokolo Nr.BEC-SR(M)-61).

Tyrimas buvo atliktas 2015.12 - 2016.10 Tyrimo dalyviai – cerebrinį paralyžių tyrintys vaikai, kuriems 2015 – 2016 m. buvo suteiktos abilitacijos, reabilitacijos ir slaugos paslaugos Kauno vaikų reabilitacijos ligoninėje ,,Lopšelis“.

Iš viso tyrime dalyvavo 34 vaikai. Įstaigos, kurioje buvo atliktas tyrimas vadovė bei tirtų vaikų tėvai buvo supažindinti su tyrimo eiga tikslais, gauti raštiški jų sutikimai.

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Atlikta tikslinė tiriamųjų atranka. Įtraukimo į tyrimą kriterijai: 1. Vaikų amžius 4 – 16 metų.

2. Vaikams gydytojo neurologo patvirtinta cerebrinio paralyžiaus diagnozė. 3. Gautas raštiškas tėvų/globėjų sutikimas, dėl vaiko įtraukimo į tyrimą.

Buvo ištirti 34 vaikai, turintys cerebrinį paralyžių. Iš jų 18 mergaičių, kurios sudarė 52,94 proc. tiriamųjų ir 16 berniukų (47,06 proc.).

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus grupę

Tyrime dalyvavę vaikai buvo suskirstyti pagal esamas cerebrinio paralyžiaus formas: spastinė (hemiparezė, diplegija, tetraparezė), ataksinė ir diskinetinė (2 pav.). Daugiausia buvo vaikų, turinčių spastinės diplegijos formą, jie sudarė 32,4 proc. visų tiriamųjų. Panašiai pasiskirstė vaikų turinčių hemiparezę (26,5 proc.) ir diskinetinį cerebrinį paralyžių (29,4 proc.) skaičius. Tetraparezės atvejų buvo mažai (8,8 proc.), o ataksinę formą turėjo tik viena mergaitė.

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal CP formą

2.3. Tyrimo instrumentai

1. Tyrimui atlikti naudota tyrimo autorės parengta anketa (1 priedas). Nustatytas aukštas anketos patikimumas (Cronbach alfa 0,766). Anketą sudarė dvi dalys, kurios skirtos surinkti informaciją apie vaiką:

1.1. Demografiniai duomenys 1.2. Medicininiai duomenys

2. Vaikų funkciniam lygiui nustatyti taikytos klasifikacijos sistemos.

2.1. Mobilumo lygiui nustatyti Stambiosios Motorikos Funkcijos Klasifikavimo Sistemą (GMFCS) (2 priedas).

2.2. Rankų funkcijos lygio nustatymas pagal Rankų Funkcijos Klasifikavimo Sistemą (MACS) (3 priedas).

2.3. Komunikacijos funkcijos lygio nustatymas pagal Komunikacijos Funkcijos Klasifikavimo Sistemą (CFCS) (4 priedas).

2.4.

Tyrimo eiga

Tyrime dalyvauti siūlyt visiems 2015 – 2016 m. Vaikų reabilitacijos ligoninėje ,,Lopšelis“ besigydžiusiems vaikams, kurie atitinko tyriamųjų atrankos kriterijus. Su tėvais/globėjais aptarta galimybė dalyvauti tyrime. Tyrimui pradėti buvo gautas raštiškas tiriamųjų tėvų/globėjų sutikimas. Tėvams/globėjams sutikus, jiems pateikta anketa. Dalį anketos tėvai/globėjai pildė savarankiškai ir turėjo galimybę užduoti klausimus susiijusius su anketoje pateiktais klausimais arba pačiu tyrimu. Kitą anketos dalis pildyta tyrėjos. Reikalingų duomenų ieškota tiriamųjų mediciniuose dokumentuose.

Ergoterapijos užsiėmimų metu, kartu su vaikams ergoterapiją teikiančia ergoterapeute, vaikų rankų funkcijos lygiui nustatyti naudota Rankų Funkcijos Klasifikavimo Sistema (MACS) (3 priedas). Sistema skirta 4-18m. amžiaus vaikams, turintiems cerebrinį paralyžių. Ją sudaro penki funkciniai lygiai nuo I (veiksmai rankomis atliekami lengvai ir sėkmingai) iki V (vaikas nemanipuliuoja objektais ir neatlieka net paprasčiausių veiksmų). Naudojant šią sistemą įvertinamas vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, abiejų rankų dalyvavimas (įtraukimas) atliekant kasdienės veiklos užduotis namuose, mokykloje ar lauke. MACS sukurta atsižvelgiant į tai, ką atitinkamo amžiaus vaikas galėtų atlikti rankomis, todėl jaunesniems nei 4 metų vaikams taikytina atskira sistemos forma – Mini MACS.

Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių gebėjimo tikslingai ir adekvačiai komunikuoti su partneriu lygiui nustatyti naudota Komunikacijos Funkcijos Klasifikavimo Sistema (CFCS). Ji skirta 4-18 metų amžiaus, cerebrinį paralyžių turintiems, vaikams. Šia sistemą taip pat sudaro penki lygiai nuo I (efektyviai priima ir siunčia informaciją bendraudamas su artimais ir nepažįstamais asmenimis) iki V (retai tinkamai priima ir siunčia informaciją bendraudamas net ir su artimaisiais). Kadangi kasdienė komunikacija reikalauja dviejų asmenų dalyvavimo joje, sistema iš karto apibrėžia, kada vaikas geba bendrauti ir būti suprastas tik artimųjų, o kada jo bendravimas yra pakankamai aiškus net jo nepažįstantiems asmenims. Klasifikuojant pagal šią sistemą būtina priimti bet kokius vaiko naudojamus bendravimo būdus, bei traktuoti juos kaip tinkamus. Komunikacijos vertinimas itin svarbus cerebrinį paralyžių turintiems nekalbantiems vaikams. Tai leidžia su juo susijusiems asmenims (tėvams, specialistams, ugdytojams) su vaiku bendrauti maksimaliai bei jam suvokiamu ir priimtinu būdu.

2.5. Statistinė duomenų analizė

Tyrimo rezultatai analizuojami matematinės statistikos metodu, naudojant Microsoft Office Exel ir SPSS (angl. Statistical Pacage for Social Sciences) 22.0 programas.

Analizuojant duomenis buvo skaičiuojamos šios charakteristikos: aritmetinis vidurkis, mediana. Buvo sudaromos dažnių lentelės ir braižomos diagramos.

Kintamųjų analizei taikytas Chi-kvadrato (X2

), Fišerio tikslusis (Fisher‘s Exact), Mano-Vitnio (Mann-Whitney), Kruskalo-Voliso (Kruskal-Wallis) kriterijai. Koreliacinei analizei skaičiuotas Kendalo (Kendall‘s-tau) ranginės koreliacijos koeficientas.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo, rankų funkcijos ir

komunikacijos funkciniai lygiai

Tiriamųjų mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniai lygiai buvo nustatomi pagal GFMCS, MACS ir CFCS sistemas. Vertinant mobilumą, didžioji dalis tiriamųjų (38,2 proc., n=34) buvo priskirti žemiausiam - V-am lygiui. 32,4 proc. - II lygiui, o 20,6 proc. – IV lygiui. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal rankų funkciją buvo panašus: daugiausia tiriamųjų (35,3 proc.) buvo priskirti V-am funkciniam lygiui. Taip pat kaip ir mobilumo, aukčiausias (I) rankų funkcijos lygis nustatytas mažiausiai daliai tiriamųjų – 8,8 proc. Tiriamųjų komunikaciniai gebėjimai mažiau susiję su jų stambiosios motorikos funkciniais gebėjimais, todėl ir jų pasiskirstymas pagal komunikacijos funkcinį lygį skyrėsi nuo klasifikacijos pagal mobilumą ar rankų funkciją. Aukščiausias (I) komunikacijos lygis pagal CFCS nustatytas didžiąjai daliai tiriamųjų (35,3 proc.), o žemiausias (V) lygis tik 8,8 proc. tyrime dalyvavusių vaikų. Vaikų skaičiaus pasiskirstymas pagal funkcinius lygius pateikiamas 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų skaičiaus pasiskirstymas pagal funkcinius lygius

Funkcinis lygis Klasifikacijos sistema I N II n III n IV n V n GMFCS 1 11 2 7 13 MACS 3 6 7 6 12 CFCS 12 5 8 6 3

3.1.1. Koreliacija tarp funkcinių lygių

tiesioginis ryšys (r(34)=0.884; p<0,001). Tarp mobilumo ir komunikacijos funkcinių lygių pagal GMFCS ir CFCS sistemas, nustatytas taip pat statistiškai reikšmingas, stiprus, tiesioginis ryšys - (r(34)=0,820; p<0,001). Tarp rankų funkcijos ir komunikacijos funkcinių lygių pagal MACS ir CFCS sistemas nustatytas ststistiškai reikšmingas, stiprus, tiesioginis ryšys (r(34)=0,825; p<0,001).

Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad stipriausiai koreliuoja mobilumo ir rankų funkcijos lygiai. Koreliacijos grafinė išraiška pateikiama 4 paveiksle.

4 pav. Koreliacija tarp mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkcinių lygių

Remiantis gautais rezultatais galima teigti, kad iš visų tyrime dalyvavusių vaikų (n=34), tik 11,8 proc. vaikų mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos lygiai buvo tokie patys (n=3, kai V lygis ir n=1, kai IV lygis). Atvejų, kai mobilumo lygis pagal GMFCS atitiko rankų funkcijos lygį pagal MACS buvo daugiausia - 70,6 proc. 20,6 proc. atvejų komunikacijos funkcinis lygis pagal CFCS buvo toks pat kaip rankų funkcijos lygis pagal MACS. Komunikacijos funkcinis lygis pagal CFCS 11,8 proc. atvejų buvo toks pat kaip mobilumo lygis pagal GMFCS.

Didžiojoje daugumoje atvejų (85,29 proc.) komunikacijos lygis buvo vienu ar dviem lygiais aukštesnis nei mobilumo ir rankų funkcijos lygiai (5 paveikslas). Remiantis gautais rezultatais galima manyti, jog bendras motorikos pažeidimas esant cerebriniam paralyžiui, ne visada įtakoja komunikaciją taip pat, kaip mobilumą ar rankų funkciją.

3.2. Veiksniai, galimai darantys įtaką mobilumo, rankų funkcijos ir

komunikacijos funkcinių lygių pasiskirstymui

3.2.1. CP formos įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos

funkcinių lygių pasiskirstymui ir jų koreliacijai

Vertinant funkcinių lygių priklausomumą nuo CP formos, taikytas Kruskalo – Voliso kriterijus. Priklausomumas skaičiuotas atskirai mobilumo (pagal GMFCS), rankų funkcijos (pagal MACS) ir komunikacijos (pagal CFCS) funkcijoms. Visais atvejais rezultatai analogiški - vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, funkciniai lygiai skirtingose srityse yra susiję su CP forma (p<0,05), nulinė hipotezė atmesta (3 lentelė).

3 lentelė. Funkcinių lygių priklausomumas nuo CP formos

X2(df)=...; p=...

Mobilumo lygis X2(4)= 30,461; p=<0,001*

Rankų funkcijos lygis X2(4)= 26,128; p=<0,001*

Komunikacijos lygis X2(4)= 24,684; p=<0,001* *- Statistiškai reikšminga reikšmė p<0,05

6 pav. Mobilumo lygis pagal CP formą

7 pav. Rankų funkcijos funkcinio lygio pasiskirstymas pagal CP formą

8 pav. Komunikacijos funkcinio lygio pasiskirstymas pagal CP formą

3.2.2. Vaiko amžiaus ir amžiaus kuriame nustatyta CP diagnozė įtaka

mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniams lygiams

CP diagnozės nustatymo amžius yra svarbus veiksnys planuojant vaiko terapiją, prognozuojant jo raidą. Tyrime dalyvavusiems vaikams cerebrinis paralyžius diagnozuotas 6 – 24 gyvenimo mėnesį (11,35±5,15). 9 paveiksle pateikiami duomenys, kaip pasiskirstęs CP diagnozės nustatymo amžius priklausomai nuo CP formos. Dviem atvejais diagnozė buvo nustatyta gerokai vėliau nei daugumai.

Siekiant nustayti, ar CP forma susijusi su CP diagnozės nustatymo amžiumi, naudotas Kruskalo – Voliso (Kruskal – Wallis) kriterijus. Gauti rezultatai parodė, kad CP forma yra susijusi su CP diagnozės nustatymo amžiumi, nes p<0,05 (X2

9 pav. CP diagnozės nustatymo amžiaus pasiskirstymas pagal CP formą

10 pav. Funkcinių lygių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus taikytas siekiant nustatyti, ar funkcinis lygis priklauso nuo amžiaus. Gauti rezultatai parodė, jog vaikų, turinčių CP amžius ir mobilumo, rankų funkcijos bei komunikacijos funkciniai lygiai yra susiję, nes p<0,05. (9 paveikslas), t.y. kuo didesnis amžius, tuo žemesnis funkcinis lygis. Rezultatai pateikiami 4 lentelėje.

4 lentelė. Funkcinių lygių priklausomumas nuo amžiaus

Funkciniai lygiai

Amžiaus grupė U=Xme (Xmin – Xmax; X)

3.2.3. Lyties įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos

funkciniams lygiams

Siekant nustatyti, ar funkciniai lygiai skiriasi priklausomai nuo lyties naudotas Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus. Remiantis gautais rezultatais galima teigti, kad berniukų ir mergaičių funkciniai lygiai, nesiskiria, nes p>0,05. Duomenys pateikiami 6 lentelėje.

5 lentelė. Funkcinių lygių priklausymas nuo lyties

Funkciniai lygiai Lytis Xme (Xmin – Xmax; X) P Mergaitės (n=18) berniukai (n=16) Mobilumo 3,5(1-5; 3,33) 4,5(2-5; 3,88) 0 0,231 Rankų funkcijos 3(1-5; 3,17) 4(1-5; 3,94) 0 0,109 Komunikacijos 2(1-5; 2,39) 3(1-4; 2,63) 0,498

3.2.4. Gretutinių būklių įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir

komunikacijos funkciniams lygiams

Tiriamiesiems buvo nustatytos dviejų tipų gretutinės būklės – regėjimo sutrikimas ir/arba epilepsija. Regėjimo sutrikimą turėjo 26,5 proc., o epilepsiją 20,6 proc. tiriamųjų. Regėjimo sutrikimą daugiausia turėjo vaikai, kurių mobilumo ir rankų funkcijos lygis pagal GMFCS ir MACS sistemas buvo V. Epilepsija taip pat daugiausia nustatyta V lygį pagal pagal GMFCS ir MACS atitinkantiems vaikams. Beveik visi (6 iš 7) vaikai, kurių komunikacijos lygis pagal CFCS sistemą buvo V taip pat turėjo epilepsiją.

6 lentelė. Gretutinių būklių sąsaja su funkciniais lygiais

Mobilumas Rankų funkcija Komunikacija

Regėjimo sutrikimas

U=5(2-5; 3,89); p=0,377 U=5(1-5; 3,89); p=0,294 U=3(1-5; 3); p=0,258

Epilepsija U=5(4-5; 4,86); p=0,004* U=5(4-5; 4,86) p=0,003* U=4(3-5; 4,29); p<0,001*

*- statistiškai reikšminga reikšmė p<0,05

3.3. Reabilitacijos įtaka mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos

funkciniams lygiams

Tyrimo metu nustatyta, jog visiems (100 proc.) tiriamųjų reabilitacija (kaip ankstyvoji intervencija) buvo taikyta jau ankstyvame amžiuje. Todėl, nustatyti, ar ankstyvoji intervencija yra funkciniams lygiams įtaką darantis veiksnys, neįmanoma.

Amžius, kada pradėta taikyti AI suskirstytas į tris grupes: ,, <1 metų“, ,,1 – 2 metų“ ir ,, > 2 metų“. 52,94 proc. tiriamųjų ankstyvoji intervencija pradėjo taikyti iki 1 metų ir tik 5,88 proc. - nuo 2 metų (11 paveikslas).

9 pav. Vaikų skaičiaus pasiskirstymas, pagal amžių, nuo kada pradėta taikyti reabilitacija

diagnozės nustatymo amžius ir laikas, kada buvo pradėta taikyti AI, nėra susiję, nes p>0,05: (X2(2)=3,417; p=0,181).

Reabilitacijos taikymo įtakai funkciniams lygiams nustatyti, naudotas Kendalo (Kendall‘s- tau) ranginės koreliacijos koeficientas (8 lentelė). Atskirai skaičiuota amžiaus, nuo kada pradėta taiktyi AI bei kiekio, kiek kartų per metus gauta AI koreliacija su mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniais lygiais. Gauti rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingo ryšio tarp kintamųjų nėra, (p>0,05). Kintamieji statistiškai reikšmingai nekoreliuoja nei vienoje funkcinėje srityje. Rezultatai pateikiami 7 lentelėje.

7 lentelė. AI įtaka funkciniams lygiams

Amžius, nuo kada pradėta taikyti AI

Kiek kartų metuose taikyta AI

Mobilumas (r(34)= - 0,126; p=0,424) (r(34)= - 0,171; p=0,256)

Rankų funkcija (r(34)= - 0,153; p=0,321) (r(34)= - 0,073; p=0,618)

Komunikacija (r(34)= - 0,054; p=0,727) (r(34)= - 0,208; p=0,157)

3.3.1. Iki tyrimo taikytos kineziterapijos, ergoterapijos ir logoterapijos

sąsaja su mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniais lygiais

8 lentelė. Terapijų lankymo intensyvumo įtaka funkciniams lygiams Kineziterapijos lankymo intensyvumas Ergoterapijos lankymo intensyvumas Logoterapijos lankymo intensyvumas Mobilumas (r(34)= -0,384;p=0,015)* (r(34)= -0,104; p=0,501) (r(34)=0,202; p=0,204) Rankų funkcija (r(34)= -0,260; p=0,093) (r(34)= 0,005; p=0,972) (r(34)=0,179; p=0,249) Komunikacija (r(34)= -0,291; p=0,060) (r(34)= 0,060; p=0,694) (r(34)=0,156; p=0,316) *- statistiškai reikšminga reikšmė p<0,05

3.3.3. Komunikacijos tipų sąsaja su funkciniais lygiais

12 pav. Nekalbančių vaikų naudojamų komunikacijos būdų pasiskirstymas pagal komunikacijos lygį

3.3.4. Vyraujančio komunikacijos būdo įtaka funkcinių lygių koreliacijai

Naudojant Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijų nustatytas statistiškai reikšmingas gebėjimo kalbėti priklausomumas nuo funkcinio lygio, nes p<0,05. Iš visų tiriamųjų, nekalbantys buvo IV ir V lygį pagal GMFCS ir MACS atitinkantys vaikai. Tačiau pagal CFCS sistemą, nekalbantys vaikai atitinko III-V lygius. Tai rodo, kad vaiko, turinčio CP gebėjimas komunikuoti gali atitikti aukštesnį (III) lygį naudojant kitus bendravimo būdus, nepriklausomai nuo to, kad vaikas negali kalbėti dėl žemo motorinių funkcijų lygio.

koreliuoja (p<0,05). Tarp šių kintamųjų nustatytas statistiškai reikšmingas ir stiprus tieisoginis ryšys. Tačiau mobilumo ir rankų funkcijos lygiai su komunikacijos lygiu statistiškai reikšmingai nebekoreliuoja, nes p>0,05. Duomenys pateikiami 9 lentelėje.

9 lentelė. Komunikacijos būdo įtaka funkcinių lygių koreliacijai

Komunikacijos Būdas GMFCS ir MACS GMFCS ir CFCS MACS ir CFCS Kalba (r(17)=0,579; p=0,009)* (r(17)=0,691; p=0,004)* (r(17)=0,629; p=0,007)* Bendrauja kitaip (r(17)=0,859; p=0,001)* (r(17)=0,322; p=0,177) (r(17)=0,422; p=0,076) *- statistiškai reikšminga reikšmė p<0,05

Pakitęs koreliacijos koeficientas gali priklausyti nuo to, ar vaikai, turintys CP buvo mokyti bendrauti kitaip. 70,6 proc. respondentų teigė žinantys, ir gebėjo pasirinkti pakankamai tikslius apibūdinimus, kas tai yra ,,Alternatyvi ir augmentinė komunikacija (AAK)“. Tačiau net 88,2 proc. teigė, kad užsiėmimų su jų vaikais metu AAK buvo taikyta. Tikėtina, kad neatitikimas tarp rezultatų susijęs su tuo, kad tėvai tiksliai nežino, kas tai yra AAK, nes tik 64,7 proc. teigimu, jie buvo apmokyti AAK naudojimo, o 76,5 buvo paaiškinta AAK naudojimo svarba. Svarbu paminėti, jog lygiai toks pat kiekis respondentų, kurie teigia, jog AAK naudojimo svarba jiems buvo paaiškinta, teigia naudojantys AAK būdus bendraudami su savo vaikais. Šių kintamųjų priklausomumui nustatyti naudotas Fišerio tikslusis kriterijus (Fisher‘s Exact test). Nustatyta, kad AAK naudojimo svarbos paaiškinimas ir AAK naudojimas yra susiję: X2

(1)=(7,702), p=(0,022).

4. REZULTATŲ APTARIMAS

CP yra dažniausiai pasitaikantis motorinės raidos sutrikimas. Pastaruoju metu žymiai daugiau dėmesio skiriama vaiko atliekamai funkcijai ir jos gerinimui. Nuo to neatsiejama ir funkciniam lygiui įtaką galimai darančių veiksnių paieška.

M.J. Hiedecker (2012) ir kt. atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti trijų funkcinių sistemų (GMFCS, MACS ir CFCS) tarpusavio koreliacijas. Gauti rezultatai parodė kad GMFCS ir MACS sistemos stipriai koreliuoja tarpusavyje [51]. Tai rodo ir šio tyrimo rezultatai: tarp mobilumo ir rankų funkcijos funkcinių lygių pagal GMFCS ir MACS sistemas nustatytas statistiškai reikšmingas, stiprus, tiesioginis ryšys (p<0,001). Tarp MACS ir CFCS sistemų minėto tyrimo autoriai nustatė taip pat statistiškai reikšmingą, vidutinio stiprumo ryšį [51]. Šio tyrimo metu gauti rezultatai panašūs (gautas aukštesnis ryšio stiprumas): tarp rankų funkcijos ir komunikacijos funkcinių lygių pagal MACS ir CFCS sistemas nustatytas taip pat statistiškai reikšmingas, stiprus, tiesioginis ryšys (p<0,001). Tarp GMFCS ir CFCS sistemų autoriai nustatė vidutinį, statistiškai reikšmingą ryšį [51]. Šiame tyrime gautas stipresnis ryšys: mobilumo ir komunikacijos funkcinių lygių pagal GMFCS ir CFCS sistemas, nustatytas statistiškai reikšmingas, stiprus, tiesioginis ryšys (p<0,001). Abiejų tyrimų rezultatai labai panašūs. Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad stipriausiai koreliuoja mobilumo ir rankų funkcijos lygiai.

Gebėjimas bendrauti su aplinkiniais yra labai svarbus. Šio tyrimo rezultatai rodo, jog gebėjimas komunikuoti CP atveju gali lenkti kitus (su fizine veikla susijusius) gebėjimus. Iš visų tyrime dalyvavusių vaikų (n=34), tik 11,8 proc. vaikų mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos lygiai buvo tokie patys: trims vaikams visose funkcinėse srityse nustatytas žemiausias – V lygis ir vienam – IV. Atvejų, kai mobilumo lygis pagal GMFCS atitiko rankų funkcijos lygį pagal MACS buvo daugiausia - 70,6 proc. Funkcinis komunikacijos lygis pagal CFCS sistemą sutapo su rankų funkcijos lygiu pagal MACS 20,6proc. atvejų, o su mobilumo lygiu pagal GMFCS sutapo rečiausiai (11,8 proc.) Net 38,2 proc. atvejų komunikacijos lygis buvo vienu lygiu aukštesnis nei mobilumo ir rankų funkcijos lygiai. Tai patvirtina hipotezę, kad vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių, mobilumo ir rankų funkcijos lygis daro įtaką, tačiau neapsprendžia komunikacijos lygio.

klasifikuota tik pagal pirmus tris lygius [63,65]. Šio tyrimo metu hemiparezės atvejais, dažniausias mobilumo lygis pagal GMFCS buvo II. Kitų tyrimų duomenimis, diplegijos formą turinčių vaikų funkciniai lygiai pasiskirstė panašiai. J.M Voorman tyrime vyravo I-IV lygiai pagal GMFCS, o K. Himmelman ir kt. (2006) diplegijos atvejams nustaytė visus V lygius (vyravo III, mažiausiai atvejų - V), tetraparezės – IV-V, o diskinetinio CP atvejai pasitaikė visi, nors vyravo IV-V lygiai [65-67]. Šio tyrimo rezultatai parodė, jog tiriamųjų mobilumo lygis diplegijos atveju svyruoja nuo II iki IV. Rankų funkcijos lygio pasiskirstymas analizuotas K. D. Carnahan (2007) ir kt. Pateikiami duomenys rodo, daugiausia tiriamųjų turėjo hemiparezę ir šios formos atveju atitiko I lygį pagal MACS. Nemaža dalis buvo ir II lygio [65]. Šio tyrimo rezultatai pasiskirstę panašiai: rankų funkcijos lygis pagal MACS atitiko I-III lygius. K.D. Carnahan (2007) nustatė daugiausia I lygio atveų pagal MACS esant diplegijai [65], tačiau šio tyrimo kontingenbto didžiają dalį sudarė IV lygį pagal MACS atitinkantys vaikai, kuriems diagnozuota diplegijos forma. Literatūroje nurodoma, kad diskinetinio CP atveju rankų funkcijos lygis pagal MACS gali svyruoti III iki V [66], o šiame tyrime buvo IV ir V lygio. Tetraparezės atveju rankų funkcijos lygis visada būna V. Tokie rezultatai ir šiame tyrime. Hiedecker ir kt. tyrime ieškota ir kokią įtaką funkcinių lygių koreliacijai daro esama CP forma. Nustatyta, kad GMFCS ir MACS geriausiai koreliuoja hemiparezės ir tetraparezės atvejais, tačiau mažiau diplegijos atvejais. Prasčiausia koreliacija gauta tarp CFCS ir kitų dviejų sistemų diplegijos atvejais [56].

CP diagnozės nustatymo amžius yra svarbus elementas. Senesnėje literatūroje buvo teigiama, kad optimaliausias amžius diagnozuoti CP yra iki 18-24 mėn. amžiaus [67]. Tačiau naujesnėje literatūroje ir dabartinėje praktikoje vis dažniau atliekamas kūdikių spontaninių sudesių stebėjimo tyrimas, kuris leidžia nustatyti/įtraukti į rizikos grupę tolesniam stebėjimui dėl CP. E. G. Hammer (2011) ir kt. Tyrimo metu jau 9-13 savaičių koreguoto amžiaus vaikams pastebėti sutrikę spontaniniai judesiai atitiko CP vėlesniame amžiuje. Šiame tyrime dalyvavusių tyriamųjų diagnozės nustatymo amžius 6 – 24 mėn. (11,35±5,15). Dviem atvejais diagnozė buvo nustatyta gerokai vėliau nei daugumai. Gauti rezultatai parodė, kad su CP diagnozės nustatymo amžiumi, yra susijusi CP forma, nes p<0,05. Remiantis gautais rezultatais, galima teigti, kad sunkesnių CP formų (diskinetinio, tetraparezės) atvejais, CP diagnozė nustatoma anksčiau.

M.J. Hiedecker (2012) ir kt. teigimu, koreliacija tarp funkcinių lygių gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, pavyzdžiui pagal GMFCS ir CFCS sistemas. Nors tarp šių sistemų gauta vidutinio lygio koreliacija, vaiko amžius šioje vietoje jau daro įtaką koreliacijai – didėjant vaiko amžiui koreliacija tarp šių sistemų mažėja. [51]. J.W. Gorter ir kt. (2009) teigimu, keičiantis amžiui vaiko funkcinis lygis pagal GMFCS gali keistis: net 42% vaikų, kuriem mobilumo funkcinis lygis nustatytas iki 2 metų amžiuje, 2-4 metų amžiuje lygis pasikeitė - pasislinko per vieną ar du lygius. Tačiau didžioji dalis vaikų buvo perklasifikuota į žemesnį lygį. Taip nutiko dėl to, kad jauname amžiuje funkcijos reikalavimai vaikui yra nedideli. Todėl autoriaus teigimu, vaikų iki dviejų metų amžiaus mobilumo funkcijos nustatymas pagal GMFCS ne visada būna tikslus [62]. Mobilumo funkcinio lygio ir amžiaus santykį analizavo ir L. I. Pfeifer ir kt. (2009). Remdamiesi gautais rezultatais tyrėjai teigia pastebėję ryšį tarp šių faktorių, nors statistiškai reikšmingas rezultatas negautas [63]. Patikimo rezultato, susijusio su MACS lygiu ir amžiumi taip pat negauta [64]. Dėl CFCS sąsajos su amžiumi vis dar reikalingi išsamesni, longitudiniai tyrimai, nors prielaida, kad vaikui augant jis turi galimybę pereiti nuo vieno funkcinio lygio prie aukštesnio, yra daroma [47]. Šio tyrimo rezultatai rodo statistiškai reikšmingą ryšį tarp vaikų amžiaus ir funkcinių lygių (p<0,05). Tokie rezultatai gauti suskirčius vaikus į dvi amžiaus grupes (4-9 ir 10-16 metų). Tikėtina, kad skirtumą tarp tyrimų rezultatų ir lėmė tai, kad kituose tyrimuose buvo skaičiuota konkretaus amžiaus sąsaja su funkciniais lygiais, o šiame – amžiaus grupių.

Šio tyrimo metu siekta nustatyti, veiksnius, galimai darančius įtaką vaikų, turinčių CP funkcinių lygių koreliacijai. Be anksčiau minėtų veiksnių, analizuota ir gretutinių būklių sąsaja su mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniais lygiais. E. Odding (2009) ir kt. atliktoje literatūros apžvalgoje teigiama, kad gretutinės būklės CP turintiems vaikams diagnozuojamos 25 - 80 proc. atvejų [32]. Tiriamiesiems buvo nustatytos dviejų tipų gretutinės būklės – regėjimo sutrikimas ir/arba epilepsija. E. Odding (2009) ir kt. teigia, kad regėjimos sutrikimą turi trečdalis vaikų, turinčių CP, o epilepsija nustatoma 20 – 40 proc. vaikų. Šio tyrimo metu gauti panašūs rezultatai. Epilepsija nustatyta 20,6 proc. tiriamųjų. Regėjimo sutrikimą turėjo 26,5 proc. tyrime dalyvavusių vaikų. Tiek epilpesija, tiek regėjimo sutrikimą daugiausia turėjo vaikai, kurių funkcionavimas pagal GMFCS, MACS ir CFCS atitiko V lygį. Aukštesniuose funkciniuose lygiuose minėti sutrikimai pasiskirstė pavieniais atvejais. Tyrimo metu skaičiuotas funkcinių lygių priklausomumas nuo gretutinių būklių pasitvirtino epilpesijos atvejais: remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad epilepsija yra susijusi su rankų funkcijos ir komunikacijos lygiu, nes p<0,05, o regėjimo sutrikimas įtakos funkciniam lygiui neturi.

Reabilitacija, kaip ankstyvoji intervencija, paprastai pradedama teikti po to, kai pastebimas raidos vėlavimas ir/arba nustatoma diagnozė. Statistiškai reikšmingos sąsajos tarp CP diagnozės nustatymo amžiaus ir amžiaus, kada tiriamiesiems buvo pradėta taikyti reabilitacija nenustatyta (p>0,05). Šio tyrimo metu statistiškai reikšmingo ryšio tarp amžiaus, nuo kada pradėta taikyti reabilitacija bei kiekio, kiek kartų per metus naudotasi paslaugomis su mobilumo, rankų funkcijos ir komunikacijos funkciniais lygiais nenustatyta (p>0,05). Silpnas ir atvirkštinis, statistiškai reikšmingas ryšys nustatytas tarp kineziterapijos lankymo intensyvumo ir mobilumo lygio (p<0,05). Tai rodo, jog vaikai, kurių mobilumo lygis yra žemesnis, kineziterapiją lanko dažniau. Ryšio tarp logoterapijos, ergoterapijos lankymo dažnumo ir rankų funkcijos ar komunikacijos funkcinių lygių nenustatyta.