LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
JUSTĖ ŽUKAUSKIENĖ
TRIUŠININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBIŲ IR
PERSPEKTYVŲ ĮVERTINIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. L.Ašmenskaitė
2 DARBAS ATLIKTAS SVEIKATOS VADYBOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Triušininkystės plėtros galimybių ir perspektyvų įvertinimas”
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2014. 05. 07 Justė Žukauskienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014. 05. 07 Justė Žukauskienė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO 2014. 05. 08 dr. Lina Ašmenskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
Turinys ... 3 Santrauka ... 5 Summary ... 6 Santrumpos ... 7 LENTELĖS ... 8 PAVEIKSLAI ... 9 ĮVADAS ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 121.1. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata, plėtra ir perspekyvos ... 12
1.2. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybės kaimo vietovėse ... 16
1.3. Alternatyvi ir netradicinė žemės ūkio veikla ... 16
1.4. Triušininkystė Lietuvoje ... 18
1.4.1. Parama triušininkystės verslui ... 21
1.5.Triušininkystė Pasaulyje ... 22
1.5.1. Triušininkystė Europoje ... 23
2. TYRIMO METODIKA ... 26
2.1. Tyrimo metodinis pagrindimas ... 26
2.2. Tyrimo metodų pagrindimas ... 27
2.3. Tyrimo instrumentas parinkmas ... 28
2.4. Tyrimo imties sudarymas ... 29
2.5. Tyrimo etika ... 30
2.6. Tyrimo statistinė duomenų analizė... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
5
Santrauka
Magistrantė – Justė Žukauskienė. Magistrinio darbo pavadinimas „Triušininkystės plėtros galimybių ir perspektyvų įvertinimas”.
Darbo vadovas: dr. Lina Ašmenskaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Gyvulininkystės technologijos fakultetas.
Tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 – 2014 metais:
Magistro darbo apimtis – 60 puslapių, 12 lentelės, 21 paveikslas,
Tyrimo tikslas - įvertinti dabartinę triušininkystės padėtį, kitimo tendencijas, bei plėtrą Lietuvoje. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti smulkaus ir vidutinio verslo sampratą ir bei jo svarbą;
2. Apibūdinti alternatyviąją žemė ūkiui veiklą ir ir netradicinius kaimo verslus teoriniu aspektu; 3. Išanalizuoti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos būklės tendencijas Lietuvoje; 4. Identifikuoti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos plėtrą lemiančius veiksnius; 5. Nustatyti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos plėtros perspektyvas..
Baigiamojo darbo metodika: Mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas; Empyrinis tyrimas - anketinė apklausa raštu, gautų duomenų palyginimo, grupavimo, grafinio vaizdavimo metodai; Statistinių duomenų loginė analizė bei sintezė.
Išvados: Smulkus ir vidutinis verslas – vienas svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių; Alternatyvus žemės ūkio verslas – tai bet kuri kaimo teritorijoje vykdoma ekonominė veikla, nesusijusi su tradiciniu žemės ūkiu. Alternatyvioji gyvulininkystė, kuri skatinama, siekiant didinti žemės ūkio konkurencingumą, atveriant naujas užimtumo bei pajamų galimybes; Triušininkystė - nesudėtinga, didelių pastangų ar indėlių nereikalaujanti veikla; Triušių skaičius Lietuvoje augo iki 2010 metų; Lietuvoje triušininkystė plėtojama kaip papildomą veiklą, kurią paskatino plėtoti profesinė veikla, noras išbandyti naują veiklą, vystyti pomėgį; Labiausiai paplitusios trušių veislės Lietuvoje yra Naujosios Zelandijos baltieji, Kalifornijos, Belgijos milžinai ir Prancūzų avinai; Didžiausia triušininkystės verslo vystymo kliūtis yra teisinius biurokratinius trukdžius.
6
Summary
Master student - Justė Žukauskienė. Title of master's work - “Development opportunities and perspectives of commercial rabbit farming”
The research object:The rabbits farms in Lithuania
Supervisor: dr. Lina Ašmenskaitė. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry Technology
Research work was carried out in 2013 – 2014.
Paperwork volume: 60 pages, presented 12 tables, 21 picture
Aim of master thesis:assess the current situation of rabbit, trends, and the development of Lithuania Objectives of the master study:To analyze the small and medium business concept, development and prospects;Describe the alternative and non-traditional rural businesses;To analyze the current situation in Lithuania rabbit breeders business; Investigate the rabbit business development prospects
Methods of research – Scientific analysis of the literature and summary; Empirical study - a written questionnaire obtained by comparison of the data, clustering, visualization techniques; Statistical data analysis and logic synthesis.
Conclusions: Small and Medium business one of the most important factors of economic growth; Alternative agricultural business - any rural area of economic activity unrelated to traditional agriculture; Alternative livestock, which encouraged, order to increase the competitiveness of agriculture, to opening up new employment and income opportunities; The rabbit business - simple, substantial efforts and deposit does‘t require activities; In Lithuania the number of rabbit until 2010 was growing; Lithuania rabbits farm developed as a supplementary activity which inspired the development of professional activities, a willingness to try new activities, develop a hobby; The most favoured rabbit breeds are the New Zealand Whites, Californians, Belgian and French giants rams in Lithuania; The biggest obstacle to the development of rabbit business is legal and bureaucratic obstacles.
7
Santrumpos
SVV – Smulkus ir vidutinis verslas; MVĮ – mažos ir vidutinės įmonės ES – Europos Sąjunga;
NMU – nacionalinė mokėjimo agentūra; ŽŪM – Žemės ūkio ministerija;
8
LENTELĖS
1 lentelė. Mažųjų ir vidutinių įmonių kriterijai...10
2 lentelė. Alternatyvios žemės ūkiui veiklos apibūdinimai……….………15
3 lentelė. Triušių skaičiaus pasiskirstymas Lieuvoje pagal apskritis………...18
4 lentelė. Triušienos pagaminimo kiekiai pasaulyje, tonomis...21
5 lentelė. Triušienos gaminimo kiekiai Europoje, tonomis...22
6 lentelė. Anketos klausimų sugrupavimas pagal temas...27
7 lentelė. Respondentų veiklos mastai………...…….….……32
8 lentelė. Respondentų ūkių pasiskirstymas pagal laikomų triušių skaičių……….……33
9 lentelė. Respondentų pasiskirstymo pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus sąsaja su lytimi...37
10 lentelė. Respondentų pasiskirstymo pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus sąsaja su amžiumi...38
11 lentelė. Pagrindinių verslo vystymo kliūčių sąsajos su lytimi...39
9
PAVEIKSLAI
1 pav. Mažų ir vidutinių įmonių skaičius Lietuvoje...11
2 pav. SVV įmonių pasiskirstymas pagal apskritis 2012 m. sausio 1 d………..……..……...13
3 pav. Triušių skaičius Lietuvoje ……….………....…………...17
4 pav. Triušių skaičius Lietuvos apskrityse, proc., 2013m……….………….………18
5 pav. Triušienos pagaminimo kiekio pasiskirstymas pasaulyje, proc. 2012m………….……...……...20
6 pav. Triušininkystės plėtros galimybių ir tendencijų tyrimo etapai ir eiga...24
7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lyt……….……….……….29
8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžius……...30
9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą...30
10 pav. Respondentų šeimos narių pasiskirstymas pagal išsilavinimą...31
11 pav. Ūkio įkūrimo metai...32
12 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal auginamų triušių veisles...33
13 pav. Respondentų ūkių pasiskirstymas pagal apskritis...34
14 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal triušininkystės kaip alternatyvios žemės ūkiui veiklos plėtojimą………...………..……....…….35
15 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal produkcijos realizavimo būdus...36
16 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus………....…………37
17 pav. Pagrindinės verslo vystymo kliūtys...39
18 pav. Respondentų veiklos plėtros perspektyvos...40
19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pasinaudojimą finansine parama ūkio veiklos plėtrai……….……...….41
20 pav. Respondentų nuomonės dėl paramos sąlygų veiklai vystyti pasiskirstymas...42
10
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Nuo senų laikų Lietuvos kaime buvo plėtojami tokie tradiciniai verslai, kaip gyvulininkystė, žemdirbystė, paukštininkystė, sodininkystė, bitininkystė ir pan. Nemaža dalis žemdirbių net negalvojo, kad galėtų užsiimti kažkokiu kitokiu verslu. Tačiau keičiantis visuomenei, formuojantis naujiems gyventojų poreikiams pradėta imtis veiklos, kuri galėjo duoti galimybę papildomai užsidirbti. Pragyventi iš žemės ūkio, ypač iš smulkaus, šiais laikais yra labai sunku, teigia mokslininkas J.Jasaitis (2010). Mokslininkės (Astromskienė, Ramanauskienė, Adamonienė, 2012) pastebėjo, kad pasikeitus šalies ekonominei sistemai, sumažėjo darbuotojų, dirbančių tradiciniame žemės ūkio sektoriuje, atsirado nepilnas kaimo gyventojų užimtumas, pradėjo sparčiai didėti bedarbystė, pajamų trūkumas, maža kaimo ekonominė įvairovė. Tokie veiksniai sąlygoja žemą pragyvenimo lygį, emigraciją bei didina socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto. Lietuvoje alternatyviosios žemės ūkiui veiklos atsiradimas, jos plėtros palaikymo infrastruktūros vystymas tampa viena iš perspektyviausių šalies kaimo gyventojų užimtumo ir rinkos pertvarkymo krypčių. Pradėjus plėtoti netradicines ir alternatyvias verslo šakas, kurios iš pradžių atrodė tarsi laisvalaikio užsiėmimai (angl. - „hobby“), buvo pastebėta, jog ši veikla gali būti pelninga, ypač jei atsiranda galimybė realizuoti produkciją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. ( Jasaitis, 2010)
11 Šio darbo mokslinis naujumas ir sprendžiama problema. Mokslinėje literatūroje triušininkystė įvardijama kaip alternatyviai veikla, tačiau kaip atskira verslo šaka mokslininkų nenagrinėta. Lietuvoje nėra atliktų tyrimų apie triušininkystės kitimo tendencijas, plėtros kliūtis ir galimybes Lietuvoje, todėl teigiama, kad triušininkystės plėtros galimybių ir perspektyvų išsiaiškinmas, bei įvertinimas yra aktuali problema.
Darbo objektas – triušių augintojai, plėtojantys triušininkystę kaip alternatyviąją žemės ūkiui veiklą.
Tyrimo tikslas - atlikus teorinę ir praktinę triušininkystės analizę, įveardinti dabartinę triušininkystės padėtį, nustatyti kitimo tendencijas, bei plėtrą Lietuvoje.
Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:
1. Išanalizuoti smulkaus ir vidutinio verslo sampratą ir bei jo svarbą;
2. Apibūdinti alternatyviąją žemė ūkiui veiklą ir ir netradicinius kaimo verslus teoriniu aspektu;
3. Išanalizuoti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos būklės tendencijas Lietuvoje;
4. Identifikuoti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos plėtrą lemiančius veiksnius;
5. Nustatyti triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui veiklos plėtros perspektyvas.
Darbo metodai. Tiriant triušininkystės kaip alternatyvaus žemės ūkiui verslą buvo naudojami bendrieji mokslinio tyrimo metodai – mokslinės literatūros lyginamoji ir sisteminė loginė analizė, anketinė apklausa. Tyrimo duomenų apdorojimui buvo naudojamas sisteminimo metodas: duomenų grupavimas, lentelių sudarymas, grafinė duomenų analizė, kriterijų vertinimo bei sintezės metodas: gautų rezultatų apibendrinimas ir išvadų formavimas.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata, plėtra ir perspekyvos
Smulkus ir vidutinis verslas – vienas svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių, todėl yra svarbus Lietuvos ūkio raidai ir socialiniam stabilumui. (Bartkus, 2010). Mažos ir vidutinės įmonės – tai Europos šalių ekonomikos pagrindas. Būtent šios įmonės sukuria šimtus darbo vietų ir sąlygoja daugelį ekonominių permainų. Smulkaus ir vidutinio verslo (toliau SVV) subjektų samprata apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Vadovaujantis šiuo įstatymu, SVV subjektas yra labia maža įmonė, maža įmonė, ar vidutinė įmonė bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine ar profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas).
Smulkiojo ir vidutinio verslo samprata Lietuvoje šiuo metu atitinka Europos Komisijos rekomendacijas. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas 1996 m. balandžio 6 d. Europos Komisijos rekomendaciją dėl mažų ir vidutinių įmonių sampratos (96/280/EB), 2002 m. spalio 22 dieną priėmė naują Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo redakciją (aktuali 2013-03-23), kuri įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d. įstatymas apibrėžia smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus, jiems taikomas valstybės paramos formas ir kitas šiam verslui svarbias nuostatas.
1 lentelė. Mažųjų ir vidutinių įmonių kriterijai
Verslo subjektai Dirbančiųjų skaičius Įmonės metinės pajamos Metinė turto vertė
Vidutinė įmonė < 250 < 138 mln Lt < 93 mln Lt Maža įmonė <50 < 24 mln Lt < 17 mln Lt Labai maža įmonė <10 < 7 mln Lt < 5 mln Lt Šaltinis: Smulkus ir vidutinis verslo įstatymas, Lietuvos Respublikos seimas, 2008.,aktuali 2013-03-23.
Pagal SVV plėtros įstatymą (aktuali 2013-03-23) įmonė – juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą. SVV priskiriamos įmonės yra labai įvairios pagal jų organizavimo formas.
13 Tikslus 2009 – 2013 metais veikusių mažų ir vidutinių įmonių skaičius bei jų procentinis pasiskirstymas pateiktas 1 paveiksle.
65.232 63.447 66.532 62.586 65.461 60 61 62 63 64 65 66 67 2009 2010 2011 2012 2013
1 pav. Mažų ir vidutinių įmonių skaičius Lietuvoje
Šaltinis: sudaryta pagal statistikos departamento duomenis, 2013
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, mažos ir vidutinės įmonės sudaro daugiau kaip 99 proc. visų šalyje veikiančių įmonių, t.y. 99,4 procento. 2013 m. sausio 1 d. veikiančių mažų ir vidutinių įmonių buvo 65 461 (žr. 1pav.).
Smulkus ir vidutinis verslas turi tiek privalumų, tiek trūkumų: Smulkaus ir vidutinio verslo privalumai:
1. kuriamos naujos darbo vietos; 2. komercinis lankstumas;
3. galima patenkinti specifinius vartotojų poreikius, kurių nepatenkina didelės kompanijos; 4. stiprinami ūkio pagrindai;
5. SVV padeda harmonizuoti santykius tarp ūkio subjektų ;
6. SVV vyksta labai dinamiška veikla, kurioje sparčiausiai kuriamos ir diegiamos naujovės finansiniai aspektai;
7. iš jų „išauginamos“ būsimosios stambios įmonės;
8. orientuojasi daugiausiai į vietinius išteklius ir patenkina vietinius poreikius; 9. smulkios įmonės vidutiniškai gauna didesnį pelną.
Smulkaus ir vidutinio verslo trūkumai:
14 3. ribotos galimybės gauti ir apdoroti informaciją apie rinką;
4. trūksta lėšų moksliniams, inžineriniams tyrimams ir naujoms technologijoms; 5. dėl padidintos veiklos rizikos sumažėja galimybė pigiai gauti kreditų;
6. vadovavimo kompetencijos ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo trūkumas;
7. didelės steigėjų ambicijos, išsimokslinimo ir techninės kompetencijos bei marketingo žinių; trūkumas, trūksta administracijos atitinkamų sričių specialistų.
Smulkus ir vidutinis verslas savo reikšmingumą įrodo kurdamas naujas darbo vietas. Remiantis statistiniais tyrimais (Verslo statistika, 2010), mažos ir vidutinės įmonės, kurios nebankrutuoja pirmaisiais savo gyvavimo metais, per kitus trejus metus sukuria apytiksliai nuo 2,5 iki 6,5 naujų darbo vietų, o po penkių egzistavimo metų – vidutiniškai nuo 3 iki 8 darbo vietų (Lietuvos statistikos departamentas, 2013). Tačiau, nepaisant pažangos smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje, verslumo dinamika išlieka silpna, o mažų ir vidutinių įmonių skaičius auga lėtai.
1.1.1. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra ir perspektyvos
Mokslininkų (Vijeikio, Baležentis, 2010) teigimu, vienas iš pagrindinių trūkumų, stabdančių tolygią smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą Lietuvoje yra nevienodas šio ūkio sektoriaus išsivystymas skirtinguose regionuose (apskrityse). Dabartiniu laikotarpiu atskirų Lietuvos regionų ekonominės plėtros potencialas yra labai skirtingas. Dauguma mažų ir vidutinių įmonių sutelkta apskrityse, kurių centrai – didesnieji miestai.
15 39% 21% 12% 7% 6% 3% 4% 2% 3% 3% Vilniaus Kauno Klaipėdos Šiaulių Panevežio Utenos Telšių Tauragės Marijampolės Alytaus
2 pav. SVV įmonių pasiskirstymas pagal apskritis 2012 m. sausio 1 d. Šaltinis: sudaryta pagal statistikos departamento duomenis, 2012
Mokslininkų (Bartkus, Piktys, 2008) teigimu, smulkios įmonės skatina ekonominę konkurenciją. Kai rinkoje veikia vos keli gamintojai, jie gali nustatyti aukštas kainas, sulaikyti kompanijos viduje technologijos naujoves, neįsileisti į rinką naujų konkurentų bei kitaip piktnaudžiauti savo užimama padėtimi ir turima galia. Ne visos smulkių įmonių konkurencinės pastangos būna sėkmingos, tačiau smulkiųjų įmonių veikla gali net iki minimumo apriboti didžiųjų organizacijų savavaliavimą. Nors daugybė smulkių firmelių gali būti nelygiavertis varžovas vienai dideliai ar net kelioms kompanijoms, dominuojančioms toje ūkio šakoje, vis tiktai smulkių verslų buvimas ūkio šakoje yra pageidautinas reiškinys rinkos sistemai.
Smulkaus ir vidutinio verslo vystymo skatinimas yra vienas svarbiausių Lietuvos ūkio ekonominės plėtros uždavinių. (Vijeikis, Baležentis 2010). Mokslinėje literatūroje (Smagurauskienė, 2009; Štreimikienė ir kt. 2007; Tamošiūnas, Lukošius, 2009) įvardijami trys pagrindiniai principiniai požiūriai į smulkaus verslo plėtrą ir valstybės vaidmenį šiame procese:
1) Įvairios lengvatos, išimtys yra nesuderinamos su rinkos dėsnių funkcionavimu. „Šiltnamio“ sąlygų sudarymas tarp ūkio vienetų lemia nenatūralius santykius, neužtikrina konkurencijos, neskatina tobulėti, todėl teigiama, jog valstybės kišimasis yra nepageidautinas.
16 pritariama. Vienintelė sąlyga – tai turi būti daroma labai pagrįstai, atsižvelgiant į šalies ar regiono plėtros sąlygas ir poreikius.
3) Verslas turi rasti savo vietą, kurioje dėl savo ypatumų būtų efektyvus. Tai dažniausiai yra tos rinkos nišos, kurios didelėms įmonėms yra nepatrauklios dėl mažų gamybos apimčių, gilios specializacijos ir didelio darbo imlumo.
1.2. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybės kaimo vietovėse
Kaimo plėtra grindžiama aktyviu kaimo žmonių dalyvavimu, integraliu Europos sąjungos, valstybės ir vietinės valdžios kaimo iniciatyvų palaikymu (Ališauskas, Jankauskienė, 2008). Kaimo vietovėse, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai ir verslumo skatinimui, jose turi būti skiriamas daug didesnis dėmesys, nes neurbanizuotų vietovių ekoniminės veiklos perspektyvas plečia naujų įmonių (tiek susijsių su agrariniu sektoriumi, tiek ir nesusijusių) kūrimas. Verslas Lietuvoje plėtojamas netolygiai, nes jis dažniausiai plėtojamas miestuose, kur skiriamas didžiausias dėmesys tiek infrastruktūros plėtrai, tiek palankių verslui sąlygų sudarymui, tiek žmonių verslumo ugdymui (Svetikas ir kt., 2010).Pagrindinės kaimo plėtros kliūtys tampa šiuolaikinės socioekonominės raidos tendencijas ignoruojantis požiūris į kaimą bei jo gyventojus ir vienpusiška orientacija į stambų agrarinį verslą (Jasaitis, Ratkevičienė, 2008).Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimas kaimo vietovėse yra itin svarbus, nes yra vienas iš alternatyvų siekiant išvengti netolygios ūkio plėtros. Taip pat svarbu skatinti kaimo žmonių verslumą, t.y. tiek vidinius tiek iš orinius verslumo veiksnius (Svetikas, Dzemyda, Česonis, 2010).
1.3. Alternatyvi ir netradicinė žemės ūkio veikla
17 bet kokią ne žemės ūkio veiklą. Autorių nuomone, tai gali būti ūkininko šeimos narių darbas mieste arba kitoje šalyje.
Lietuvos mokslininkų, mokslinėje ir periodinėje literatūroje pateikiami įvairūs alternatyvios žemės ūkiui veiklos apibūdinimai. (žr. 2 lentelė).
2 lentelė. Alternatyvios žemės ūkiui veiklos apibūdinimai
Autorius Apibūdinimas Žvirzdinaitė, 2006;
Aleksandravičius, 2008;
Alternatyvi žemės ūkiui veikla apima netradicinės žemės ūkio produkcijos gamybą, turizmo bei kitų paslaugų teikimą.
Būdžiuvienė, 2006; Netradicinis žemės ūkio verslas – tai ne tik mėgėjiška netradicinių žemės ūkio produktų gamyba savo ar šeimos poreikiams tenkinti, bet ir šių produktų gamyba, pardavimas platesniu mastu.
Marcinkevičienė (2009) Alternatyviai veiklai priskiriama bet kokia ekonominės veiklos rūšis, išskyrus susijusią su tradicine žemės ūkio veikla. Alternatyvi žemės ūkiui veikla apima ir netradicines žemės ūkio veiklas.
Zaleckienė (2010) Alternatyvi ž. ū. veikla apima kaimo turizmą, amatus, miško verslus (miško ruošos paslaugas, medienos apdorojimą ir jos dirbinių gamybą, poilsio miške ir
medžioklės organizavimą) bei kt.
Batuliavičiūtė, 2010; Alternatyvi veikla dažnai siejama su sezoniškumu (kaimo turizmas, bitininkystė, grybų ir uogų, vaistinių augalų rinkimas ir pan.)
Šaltinis: sudaryta autorės
LR žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme (2002) alternatyvi veikla apibrėžiama taip: „Tai bet kuri kaimo vietovėje vykdoma veikla, nepriskirtina žemės ūkio veiklai“. Todėl galima teigti, viskas kas netelpa į žemės ūkio apibrėžimą, būtų galima vadinti alternatyvia veikla. Kol kas ji asocijuojasi su vis populiarėjančiomis kaimo turizmo paslaugomis ir amatais. Laikui bėgant pamažu pradėti plėtoti Lietuvai nebūdingi verslai, t.y. netradiciniai verslai (auginami netradiciniai augalai, gyvūnai, verčiamasi ekologiniu žemės ūkiu, teikiamos agroserviso paslaugos).
Netradiciniai žemės ūkio verslai - tai Lietuvai nebūdingų veiklų plėtojimas (pvz. Stručių auginimas, sraigių rinkimas, triušių auginimas ir kt.) atsižvelgiant į vietovės sąlygas ir rinkos poreikius. Nuo tradicinių verslų ši veikla skiriasi tuo, kad netradicinių verslų gaminiai yra unikalūs, dažnai vienetiniai.
Išskirtini šie netradiciniai verslai: 1. Kailinių žvėrelių auginimas; 2. Sraigininkystė;
3. Vaistažolių ir prieskoninių augalų auginimas; 4. Grybų auginimas;
18 7. Ekologinis turizmas.;
8. Triušininkystė - nesudėtinga, didelių pastangų ar indėlių nereikalaujanti veikla, alternatyvioji gyvulininkystė, kuri skatinama, siekiant didinti žemės ūkio konkurencingumą, atveriant naujas užimtumo bei pajamų galimybes tiems kaimo žmonėms, kurie nemato ekonominės ateities savo ūkiuose vystyti tradicines gyvulininkystės šakas. Tačiau ši veikla dar nėra labai išplėtota Lietuvoje, kadangi trūksta reklamos apie sveiką ir dietinę triušieną, nepalanki teisinė aplinka ir kt. trukdžiai.
1.4. Triušininkystė Lietuvoje
Kaip teigia mokslininkas (Stimbirys, 2008) triušininkystė yra viena seniausių gyvulininkystės šakų. Romėnai juos veisė daugiau kaip prieš 2 000 metų. Į Lietuvą XV a. triušius atvežė vienuoliai, juos augino pasninkui.
Mokslininko (Bakutis, 2010) nuomone triušių auginimas yra alternatyva tiek smulkiai, tiek pramoninei gamybai. Nedideliu mastu šiuo verslu galima užsiimti ir kaimo, ir miesto vietovėse. Smulkūs gamintojai iš to gali gauti ne tik baltymais turtingo maisto savo dietai, bet ir piniginių pajamų. Smulkių gamintojų gaunamos pajamos yra ribotos, nes jie augina nedaug triušių ir tarpininkams mėsą parduoda žemomis kainomis. Smulkių gamintojų pajamas galima padidinti organizuojant jų komercinę veiklą ir gerinant jų produktų kokybę. Kokybę galima pagerinti pereinant į ekologinę gamybą.
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkės (Ribikauskienės,2009) nuomone, triušių veislininkystėje buvo padarytas žingsnis į priekį, tačiau dabar ji išgyvena sąstingį. Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie žemės ūkio ministerijos duomenimis triušių veislynų Lietuvoje 2011m. ir 2012m. buvo keturi, 2013m. patvirtinti jau penki veislynai.( žr. priedai 1,2,3 ).
Lietuvoje yra įkurta kailinių žvėrelių draugija. Ji įkurta 1992 metais spalio 15 dieną. Šios draugijos svarbiausieji uždaviniai:
19 kilmės knygų vedimas,
rengti seminarus, paskaitas, muges, parodas ir kitus renginius,
bendradarbiauti pašarų gamyboje, auginime, ligų profilaktikoje ir gydyme, realizacijoje, propaguoti draugijos narių ūkinę ir mokslinę veiklą.
( http://www.triusiudraugija.lt/pages/veislynai.html, prieiga per internetą.)
Mokslininkė (Maskoliūnaitė, 2004) teigia, perspektyvą turi ir ekologinė triušininkystė. Ekologinio ūkininkavimo augimą per keletą pastarųjų metų visoje Europoje paspartino didėjantis vartotojų rūpinimasis savo sveikata ir noras valgyti sveiką maistą.
Statistikoje triušiai neskaičiuojami kaip galvijai, avys, kiti gyvuliai, o žiūrima, kiek yra veislinių patelių. 96620 99850 103454 102081 103499 107458 103453 98076 99455 90000 95000 100000 105000 110000 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013
3 pav. Triušių skaičius Lietuvoje
Šaltinis: sudaryta pagal statistikos departamento duomenis, 2013m.
20 3 lentelė. Triušių skaičiaus pasiskirstymas Lieuvoje pagal apskritis
Metai Alytaus apskritis Kauno apskritis Klaipėdos apskritis Marijampolės apskritis Panevėžio apskritis Tauragės apskritis Utenos apskritis Vilniaus apskritis 2013 8 534 12 723 8 559 8 613 13 769 3 913 6 692 14 796 2012 8 371 12 518 8 172 8 243 13 258 3 675 6 966 15 002 2011 8 826 13 204 8 228 8 877 13 684 4 060 7 491 15 870 2010 9 459 15 240 7 500 9 497 13 978 3 687 6 598 18 685 2009 9 121 14 461 6 974 8 883 13 611 3 549 6 084 18 098 2008 9 288 14 806 6 605 8 713 13 198 3 545 5 922 17 483 2007 6 979 12 996 6 412 9 735 16 199 4 027 5 660 18 248 2006 6 579 12 341 5 711 9 552 15 715 3 787 5 396 17 987 2005 7 042 11 244 4 284 9 546 16 183 3 353 5 183 17 949 Šaltinis: sudaryta pagal statistikos departamento duomenis, 2013m
Statiskitos departamento duomenimis (žr. 3 lentelė) daugiausia triušių laikoma Vilniaus, Panevėžio ir Kauno apskrityse. Alytaus, Klaipėdos ir Marijampolės apskrityse triušių skaičius nuo 2005m. iki 2013m. neperkopė dešimties tūkstančių. Utenos apskrityje daugiausia triušių buvo laikoma 2011m., tuo metu triušių skaičius buvo didesnis nei septyni tūkstančiai, o Tauragės apskrityje tik 2011m. ir 2007m. buvo perkopęs keturis tūkstančius.
Klaipėdos apskritis; 11% Panevežio apskritis; 17,7% Utenos apskritis; 9% Tauragės apskritis; 5; 5% Marijampolės apskritis; 11,1% Alytaus apskritis; 11% Vilniaus apskritis; 19,1% Kauno apskritis; 16,4%
4 pav. Triušių skaičius Lietuvos apskrityse, proc., 2013m.
Šaltinis: sudaryta pagal statistikos departamento duomenis, 2013m.
21
1.4.1. Parama triušininkystės verslui
Triušininkystės verslas gali būti remiamas ir pagal Lietuvos kaimo plėtros programą (KPP). Įgyvendinant Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – KPP) priemones, Lietuvos žemės ūkio politika buvo sutelkta į žemės ūkio modernizavimą ir intensyvumo didinimą. Daug projektų įgyvendinta ūkių valdoms modernizuoti, jaunųjų ūkininkų ūkiams įkurti. Dėl investicinės paramos ir finansinių instrumentų, palengvinančių ūkininkų skolinimosi sąlygas, išaugo ūkių apsirūpinimas kapitalu, pirmiausia modernia žemės ūkio technika. Supaprastinus paramos pagal KPP priemones teikimo sąlygas, projektus galėjo įgyvendinti didelis skaičius smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų. Didelis dėmesys, įgyvendinant KPP priemones, buvo skiriamas alternatyviajai veiklai kaime plėtoti ir darbo vietoms kurti. Per 2007–2012 metų laikotarpį buvo paremta 418 projektų verslo kūrimui ir plėtrai. Pastarųjų metų pasiekimai sudaro prielaidas tolimesnei tvariai žemės ūkio ir kaimo raidai.
Lietuvos žemės ūkio plėtros po 2013 metų strateginis tikslas – sudaryti sąlygas šalies ūkininkams sukurti pelningą ir į ilgalaikę perspektyvą orientuotą verslą, pagrįstą moderniomis gamtą tausojančiomis technologijomis ir iš kartos į kartą perduodamomis ūkininkavimo tradicijomis, kuris patenkintų kokybiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausą vietos rinkoje ir užtikrintų eksporto plėtrą.
Siekiant plėtoti gyvulininkystę, žemės ūkyje racionaliau panaudojant šalies gamtinius ir žmogiškuosius išteklius, turi būti vadovaujamasi šiomis nuostatomis:
1. Teikiant paramą investicijoms į gyvulininkystės sektorių, nustatyti didesnį paramos intensyvumą ir didesnę maksimalią paramos sumą projektams, jeigu juos įgyvendinus ūkiuose bus laikoma daugiau gyvulių, pagerės jų laikymo sąlygos ir produkcijos kokybė, bus įdiegtos automatizuotos valdymo sistemos.
2. Diferencijuoti įvairias kompensacines išmokas, nustatant aukštesnį paramos lygį tradicinių ir netradicinių gyvūnų, ypač žolėdžių, augintojams.
3. Skatinti tradicinių ir netradicinių gyvūnų, ypač žolėdžių, augintojų ūkių stambėjimą, sudarant prielaidas tokius gyvūnus auginantiems smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams pasinaudoti finansų inžinerijos priemonėmis žemei įsigyti ir kitoms investicijoms.
22 5. Remti didelių, intensyvią gyvulininkystės gamybą plėtojančių ūkių investicijas, prisidedančias prie aplinkos tausojimo.
6. Remiant ekologinį ūkininkavimą, suteikti prioritetą mišriems ūkiams, derinantiems gyvulininkystę ir augalininkystę.(Prieiga per internetą: < http://www.zum.lt/index.php?-1616738441>)
1.5.Triušininkystė Pasaulyje
Per pastaruosius 50 metų , triušienos gamyba pasaulyje išaugo 2,5 karto. Kinija yra didžiausia gamintoja pasaulyje, pagamina 700.000 t/m. ( Dalle – Zotte, Szendrö , 2011). Net Lotynų kilmės šalyse, (Italija, Prancūzija , Ispanija), kuriose triušiena priklauso tradicinei virtuvei , triušienos gamyba sudaro tik apie 3,7 % pasaulio gamybos.
(Prieiga per internetą:http://www.rg.bioflux.com.ro/docs/3013.15-22.pdf)
2012 metais daugiausia triušienos buvo pagaminta Azijos šalyse, tai sudarė 66 proc. visos pasaulyje pagaminamos triušienos, Europa pagal triušienos gamybos apmtis užima antra vieta pasaulyje.(žr.5 pav.) 66% 6% 4% 24% Afrikoje Amerikoje Azijoje Europoje
5 pav. Triušienos pagaminimo kiekio pasiskirstymas pasaulyje, proc. 2012m.
Šaltinis: sudaryta Food and agriculture organization of the united nations duomenimis,2014
Azijoje triušienos gamyba labiausiai yra išvystyta Indonezijoje, Kinijoji. Nedidelis kiekis triušių auginama Filipinuose, Malaizijoje, Tailande, Vietname ir Korėjos Respublikoje.
23 Nigerija ir Gana, kiek mažesniu mastu triušiai auginami Kongas Demokratinėje Respublikoje, Kamerūne, Dramblio Kaulo Krante ir Benine. Afrikoje yra pramoninių triušių auginimo ūkių, tačiau dauguma triušių ūkių yra šeimos verslas.
Triušienos gamyba ir suvartojimas JAV yra koncentruotas daugiausia į tris Ramiojo vandenyno valstybes, o pietuose Misūryje ir Arkanzase. Triušininkystė Kanadoje yra mažai išvystyta, sutelkta į Kvebeko ir Ontarijo provincijas, kur ji yra subsidijuojama vyriausybinių organizacijų. Pietų Amerikoje didžiausi gamintojai yra Brazilija ir Urugvajus. Šiose valstybėse yra išvystita pramonė gamyba. (prieiga per internetą: http://www.cuniculture.info/Docs/Documentation/Publi-Lebas/1990-1999/1997-Lebas-%26-al-The-rabbit-Husbandry-health-and-production.pdf)
4 lentelė. Triušienos pagaminimo kiekiai pasaulyje, tonomis
Šalis /metai 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Afrikoje 75480 78589 79405 80934 80501 80948 78111 77488 80409 82174 85269 Amerikoje 260586 271303 304281 321070 400395 592555 288582 303919 319457 327518 332528 Azijoje 519052 536319 566120 609462 654446 721087 716804 775808 830987 890157 894171 Europoje 570108 533188 469442 479010 487510 495435 489619 498958 507640 515713 521876
Šaltinis: sudaryta Food and agriculture organization of the united nations duomenimis,2014
FAOSTAT duomenimis (žr. 4 lentelė), 2002 m. daugiausiai triušienos pagaminama buvo Europoje, bet nuo 2004 m. daugiausia triušienos pradėjo gaminti Azijos šalys. 2012 m. Azijos šalyse triušienos gaminama 300000 tonų daugiau, nei Europoje.
1.5.1. Triušininkystė Europoje
24 5 lentelė. Triušienos gaminimo kiekiai Europoje, tonomis
Šalis/metai 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Austrija 585 588 415 417 333 332 325 325 Baltarusija 600 700 500 600 700 700 700 800 Bulgarija 6 000 6 800 6 100 5 991 6 300 6 800 6 814 6 814 Čekijos Republika 37 099 36 823 36 744 36 640 37 397 37 568 37 516 37 516 Estija 10 10 10 10 10 10 10 10 Prancūzija 52 516 52 296 53 566 55 448 51 721 50 226 56 311 52 955 Vokietija 32 870 32 069 35 083 33 666 35 059 37 571 37 579 37 579 Graikija 7 930 7 714 7 260 7 300 7 314 7 396 7 400 7 400 Vengrija 9 621 10 710 6 648 2 884 3 564 5 006 5 582 6 409 Italija 225 017 232 481 236 975 239 978 247 469 255 420 254 936 262 436 Latvija 112 117 83 62 39 73 61 62 Lietuva 55 50 50 51 53 97 58 58 Malta 1 343 1 499 1 650 1 799 1 799 1 800 1 724 1 724 Norvegija 260 280 250 240 230 240 225 225 Lenkija 4 178 3 785 4 860 3 883 4 749 4 681 3 685 2 341 Moldavijos Respublika 727 777 816 728 775 700 630 630 Rumunija 1 600 284 264 158 214 171 176 176 Rusijos Federacija 8 475 8 872 10 188 11 280 13 251 14 429 15 213 15 761 Slovakija 3 575 4 138 4 086 4 008 4 301 3 867 4 365 4 365 Ispanija 70 820 72 648 74 991 69 398 71 388 66 761 67 275 67 775 SŠveicarija 1 311 1 593 1 500 1 540 1 278 1 496 1 484 1 436 Ukraina 13 457 12 600 12 400 13 100 13 600 13 500 14 000 14 200 Šaltinis: sudaryta Food and agriculture organization of the united nations duomenimis,2014
Triušininkystės vystymui skiriama ypač daug dėmesio Vokietijoje. Veikia ne vienas tūkstantis smulkių įvairios krypties fermų, realizuoja daug mėsos, kailiukų, veikia triušienos produktų gamybos cechai, atliekamas platus veislinis darbas. Vokietijoje triušininkystė yra ne vien verslas, profesinis užsiėmimas, bet ir pomėgis. Ne vieno triušių auginimo entuziasto noras – dalyvauti parodose, jose laimėti diplomus, medalius ir jais džiaugtis bei didžiuotis. Prieiga per internetą: <http://www.rabbitadvocacy.com/pdf_files/Rabbit%20Industry%20Production%20EU.pdf>
25 ES galima išskirti 4 triušių auginimo intensyvumo lygius:
1. Intensyvus auginimas – tokiame ūkyje, taikomas specializuota veisimas, laikoma nuo 500 iki 1000 veislinių triušių. Toks auginimas vykdomas Prancūzijos vakaruose, Italijoje, Ispanijoje (viduržemio jūros regione), Portugalijoje, vakarų Olandijoje .
2. Vidutinio intensyvumo – tokiame ūkyje, triušių auginimas yra svarbi veikla, tačiau nepagrindinė veikla. Toks intensyvumas pietų Prancūzijoje, Ispanijos šiaurėje ir Portugalijos pietuose . 3. Mažo intensyvumo – triušiai auginami mažuose ūkiuose. Taip triušiai auginami Vokietijoje, rytų ir centrinėje Prancūzijoje, Ispanijos pietuose.
4. Ekstensyvus auginimas– faktiškai triušienos gamyba neegzistuoja. Taip yra Anglijoje ir Šiaurės Europos šalyse. (Prieiga per internetą: http://www.wrs.upv.es)
26
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo metodinis pagrindimas
Bet kuris mokslinis tyrimas turi būti metodologiškai pagrįstas. Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje. Mokslinėje literatūroje metodologija apibrėžiama kaip teorija, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą ir jo principus bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką.( K. Kardelis 2007). Iškeltoms problemoms spręsti, teoriniams bei praktiniams rezultatams gauti bus vadovaujamasi iš anksto parengtu planu. ( 6 pav.).
6 pav. Triušininkystės plėtros galimybių ir tendencijų tyrimo etapai ir eiga I etapas
PASIRUOŠIMAS TYRIMUI Tyrimo idėjos formulavimas, mokslinės literatūros analizė Tyrimo metodologinis pagrindimas
Tyrimo probleminių klausimų formulavimas Tyrimo objekto, tikslo ir uždavinių nustatymas Tyrimo projekto rengimas
II etapas
TYRIMO PROCESO ORGANIZAVIMAS Tyrimo tipo parinkimas
Duomenų rinkimo metodų parinkimas Duomenų rinkimo formos parinkimas Imties dydžio nustatymas
Tyrimo duomenų analizės procedūrų numatymas
IV etapas
KIEKYBINIS TYRIMAS
Lietuvos kaimo verslininkų, plėtojančių triušininkystę anketinė apklausa Empyrinių duomenų statistinė analizė
V etapas
27 .
Visas mokslinio tyrimo procesas susideda iš keturių pagrindinių etapų ( 6 pav.)
I etapas. Šiuo etapu buvo atliekama mokslinės literatūros ir antrinių duomenų analizė, analizuojama triušininkystės būklės susiklostymo priežastys ir galimos tolimesnės pasekmės, iškeliamas tyrimo tikslas, suformuluojami uždaviniai, apgalvojamas ir sukuriamas tyrimo instrumentas, duomenų analizės metodai.
II etapas. Vykdoma tiriamųjų atranka. Tiriamoji visuma parinkta remiantis specializuotų internetinių paieškos svetainių duomenimis.
III etapas. anketa buvo išsiųsta elektroniniu paštu ir laukiama užpildytų anketų gražinimo.
IV etapas. Surinkti tyrimo duomenys tikslinami ir analizuojami statistikai, naudojant matematinę analizę. Gauta informacija sistemingai ir tikslingai apdorojama bei aptariama, atskleidžiant Lietuvos triušininkystės struktūrą, jos pokyčius bei verslo plėtros tendencijos.
Pasiruošimas tyrimui. Šiame etape studijuojama mokslinė literatūra, formuluojama darbo tema, aptariama tyrimo problema, apibūdinamas tyrimo objektas, nusakomas tyrimo tikslas ir uždaviniai.
Rengiant tyrimo metodiką, pirmiausia iškeltas tyrimo tikslas, kuriuo remiantis buvo formuluojami tyrimo uždaviniai.
Tyrimo tikslas – įvertinti dabartinę triušininkystės padėtį, kitimo tendencijas, bei plėtrą Lietuvoje.
Siekiant šio tikslo, iškelti uždaviniai:
Įvertinti dabartinę triušininkystės padėtį. Įvertinti triušininkystės plėtros galimybes.
2.2. Tyrimo metodų pagrindimas
28 Pagal V. Dikčių (2003), mokslinėje literatūroje yra išskiriami trys tyrimo tipai: žvalgybiniai, aprašomieji ir priežastiniai. Kiekvienas tyrimo tipas turi būti pritaikomas pagal tai kokiu tikslu atliekami tyrimai. Pavyzdžiui žvalgybiniai tyrimai atliekami siekiant rasti, nustatyti naujų idėjų ar krypčių. Aprašomieji tyrimai atliekami, kai yra norima nustatyti kaip dažnai kas nors atsitinka. Priežastiniai tyrimai atliekami, kai yra tam tikra priežastis ir ją lėmusi pasekmė.
Triušininkystės plėtros galimybėms ir perspektyvoms įvertint buvo naudotas aprašomojo tyrimo tipas.
Pagal Kardelis (2007), socialiniuose moksluose išskiriami šie tyrimo metodai : kokybinis, kiekybinis. Kokybiniai tyrimai pasižymi lankstumu bei duomenų indukcine analize. Lankstumas apibūdina kokybinį tyrimą kaip nestruktūrizuotą, neturintį standartinės tyrimo struktūros, tinkančios bet kuriai tiriamai aplinkai. Kokybinio tyrimo metodo dėka, realybę galime matyti tokią, kokią mato tiriamieji. Kiekybiniam tyrimui labiau būdingas siekis ieškoti išorinių reiškinio požymių, išgaunant įvairius rodiklius, kurie gali būti išreikšti skaičiais ir matuojami. Todėl kiekybinio tyrimo mokslinę vertę nusako gauti jo rezultate kiekybiniai rodikliai. Be to, kiekybinis tyrimas yra labiau struktūrizuotas ir suplanuotas, nes tyrimo metodai bei duomenų matavimo priemonės dažniausiai būna sukonstruotos dar prieš tyrimą. (Kardelis, 2007).
Triušininkystės plėtros galimybėms ir tendencijoms nustatyti pasirinktas kiekybinio tyrimo metodas.
2.3. Tyrimo instrumentas parinkmas
Siekiant išsiaiškinti bendrąsias triušininkystės tendencijas, sudarytas tyrimo instrumentas (anketa) ir atliktas tiriamųjų anketavimas.
29 tvarka išdėstyti klausimai, kuriais paprastai siekiama išsiaiškinti apklausiamojo nuomonę apie elgesio motyvus. (Luobikienė, 2007).
Atlikti apklausai buvo sudaryta anketa, kurioje buvo pateikti klausimai. Pagal V. Dikčių (2003), pateikiami klausimai gali būti atviri ir uždari. Atviri klausimai tai tokie klausimai į kuriuos respondentas atsako savais žodžiais. Tokius klausimus lengva formuluoti, tačiau jų atsakymus sunku užrašyti ir analizuoti. Uždarų klausimų atsakymus lengviau analizuoti ir užrašyti. Vienas didžiausių šio tipo klausimų privalumas yra paprastumas – respondentui reikia tik pažymėti atsakymą. Atsižvelgiant į tai tyrimo metu pateiktoje respondentams anketoje, klausimynas buvo sudarytas iš uždarų klausimų. Klausimynas (anketa) pridedamas (4 priedas).
Klausimyną (anketą) sudarė 16 klausimas. Jame išskirtos 3 klausimų grupės (žr. 7 lentelė).
6 lentelė. Anketos klausimų sugrupavimas pagal temas
Klausimų grupė Klausimų numeriai Statistiniai duomenys 1, 2
Ūkio veiklos mastai 3, 4, 5, 6
Triušininkystės plėtros veiksniai 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 Respondentų socialinė charakteristika 14, 15, 16
2.4. Tyrimo imties sudarymas
Šio tyrimo objektas yra pakankamai konkretus ir reikalaujantis specifinių žinių. Įvertinus tai, kad tiriama problema yra specifinė ir reikalaujanti specifinių žinių, vienintelis respondentams keltas kriterijus, yra žinių arba darbo patirties triušininkystės sektoriuje turėjimas.
Triušininkyste priskiriama alternatyviai veiklai, ūkių ar pavienių gyventojų statistinių duomenų nėra, reikalinga imtis tyrimui nustatyta pasitelkiant įvairius duomenų šaltinius: internetą, asmenines pažintis, triušių augintojų draugijos narius, kurie užsiima įia veikla.
Iš viso buvo rasta ir apklausta 30 respondentų.
30
2.5. Tyrimo etika
Atlikto tyrimo procese laikomasi bendrų etikos principų. Tai: teisė nebūti neigiamai paveiktam arba išnaudotam; tyrimo aktualumo, naudos ir svarbos (naudingumo) užtikrinimas; pagarba asmens orumui; konfidencialumo, privatumo, teisingumo ir išlikimo anonimu teisė. Respondentai dalyvauja tyrime laisvanoriškai, jie buvo informuoti apie tyrimo esmę, tyrimo etikos principų laikymąsi, gautas sutikimas dėl dalyvavimo apklausoje . Respondentams buvo pranešta, kad bus užtikrintas informacijos teikėjo konfidencialumas ir anonimiškumas.
2.6. Tyrimo statistinė duomenų analizė
Statistinę duomenų analizę galima atlikti įvairiais būdais: panaudojant specialias programas statistiniams skaičiavimams atlikti (SPSS) ar panaudoti esamus kompiuterio resursus (MS Office) galimybes.
Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant SPSS (Statistical Package for Social
Sciences) programinę įrangą (15.0 versija).
Kategorinių duomenų analizei taikytas chi kvadrato (χ2) kriterijus ir Fišerio tikslusis metodas. Rezultatų skirtumas laikytas reikšmingu, kai gauta p reikšmė buvo mažesnė nei 0,05.
31
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Respondentų sociodemografinės charakteristikos
Siekiant atskleisti triušininkystės kaip alternatyvaus verslo vystymosi tendencijas, atlikta anketinė apklausa. Joje dalyvavo 30 respondentų. Tarp tyrime dalyvavusių respondentų 16,7 proc. buvo moterų, 83,3 proc. – vyrų (7pav.). N. Jurkėnaitės (2013) teigimu, Lietuvos žemės ūkyje keičiasi ūkininkaujančių asmenų struktūra pagal lytį ir labai tikėtina, kad, kad ateityje dominuos ūkiai, kuriems vadovaus vyrai. 16,7 83,3 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 80,0 90,0 Moterys Vyrai Pr oc .
7 pav.Respondentų pasiskirstymas pagal lytį
32 0 6,7 % 13,3 % 26,7 % 3,3 % 50 % 0 10 20 30 40 50 60
Iki 25 metų 26-30 metų 31-40 metų 41-50 metų 51-60 metų daugiau kaip 61 metų
8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžius
2014 m. sausio 1 d. Ūkininkų ūkių registro duomenimis, Lietuvoje 47,0 proc. sudaro ūkiai, kuriuose ūkininkauja asmenys iki 40 m. amžiaus, o 36,0 proc. ūkininkų – vyresni nei 60 m. amžiaus. Ūkininkavimo Europos apžvalgoje paskelbtais duomenimis (Ūkininkavimo Europoje apžvalga, 2013), 30 proc. Europos ūkininkų yra vyresni nei 65 m. amžiaus ir tik 6 proc. – jaunesni nei 35 m., o jaunųjų ūkininkų skaičius nuo 2000 m. sumažėjo net 45 proc.
K. Ališauskas, A. Jankauskienė, A. Klovienė (2009) pastebi, kad dėl nedarbo, pajamų trūkumo kaimo vietoves palieka jaunos šeimos, perspektyvūs, kvalifikuoti specialistai, todėl sprendžiant jaunimo kūrimosi kaimo teritorijose klausimus, būtina skatinti imtis alternatyvios veiklos.
23,3 0 13,3 0 13,3 0 16,7 6,7 16,7 10 0 5 10 15 20 25 Aukštasis universitetinis Aukštasis neuniversitetinis Aukštesnysis Nebaigtas aukštasis Vidurinis Nebaigtas vidurinis Proc.
Ne žemės ūkio krypties Žemės ūkio krypties
33 Analizuojant tyrimo rezultatus nustatyta, kad didžioji respondentų dalis turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą (40,0 proc.), iš jų 23,3 proc. žemės ūkio krypties. Aukštesnįjį ir nebaigtą aukštesnįjį išsilavinimą buvo įgiję 36,7 proc. respondentų, iš jų 13,3 proc. žemės ūkio krypties. Pažymėtina, jog beveik ketvirtadalis (23,3 proc.) respondentų tyrimo metu turėjo vidurinį išsilavinimą (9 pav.).
Respondentų šeimos narių pasiskirstymo pagal išsilavinimą analizė rodo, kad didžioji šeimos narių dalis (86,7 proc.) neturi žemės ūkio krypties išsilavinimo. Tik nedidelė respondentų šeimos narių dalis (23,3 proc.) tyrimo metu turėjo žemės ūkio krypties išsilavinimą (10 pav.).
13,3 86,7 0,0 20,0 40,0 60,0 80,0 100,0 Turi Neturi P ro c.
10 pav.Respondentų šeimos narių pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Triušininkystės ūkių veiklos kryptys ir jos mastai
34 13,3 13,3 13,3 13,3 3,3 13,3 3,3 23,3 3,3 0 5 10 15 20 25 1994 1995 1997 2000 2002 2005 2009 2010 2011 P ro c.
11 pav.Ūkio įkūrimo metai
Lietuvoje vyrauja smulkūs ūkininkų ūkiai. 2014 m. sausio 1 d. Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruota 116,5 tūkst. ūkininkų ūkių, kurių valdomas bendras žemės plotas sudarė 1,13 mln. ha, o vidutinis ūkio dydis siekė 9,68 ha. Kaip matyti iš 7 lentelėje pateiktų duomenų, žemės ūkio valdos, kuriose užsiimama triušininkyste kaip alternatyvia žemės ūkiui veikla, sudaro mažo ekonominio dydžio ir nedideli, iki 3 ha, žemės naudmenų valdantys ūkininkų ūkiai. 2013 m. palyginti su 2011 m. padidėjo naudojamos žemės plotas 31,2 proc.
7 lentelė. Respondentų veiklos mastai
Rodikliai Metai
2011 2012 2013
Valdomos žemės plotas, ha 1,6 2,1 2,6
Laikomų triušių skaičius 124,7 95,0 143,2
Pardavimo pajamos ar produkcijos kiekis iš triušių Lt 206,7 286,7 313,3
ES valstybėse narėse 2007 m. žemės ūkio valdos, kuriose užsiimama alternatyviomis žemės ūkiui veiklomis, vidutiniškai sudarė 14,3 proc. visų žemės ūkio valdų. Lietuvoje 2007 m. vos 1 proc. ūkininkaujančiųjų užsiėmė alternatyvia žemės ūkio veikla (LKT, 2011).
35 duomenų matyti, kad 2013 m. palyginti su 2011 m. sumažėjo laikančių iki 100 triušių ūkių skaičius, o padidėjo 200 ir daugiau triušių laikančių ūkių skaičius.
8 lentelė. Respondentų ūkių pasiskirstymas pagal laikomų triušių skaičių
Laikomų triušių skaičius
Ūkių skaičius Pokytis 2013 m.
lyginant su 2011 m. proc. 2011 m. 2012 m. 2013 m. ≤ 50 14 4 7 50,0 50-100 13 16 7 53,8 100-200 0 0 0 0,0 200-300 1 9 8 800,0 ≥ 300 2 0 6 300,0
Tyrimo metu nustatyta, kad 23,3 proc. respondentų augina Naujosios Zelandijos baltųjų veislės triušius, apie 40,0 proc. – Kalifornijos triušius, Belgijos milžinus ir Prancūzų avinų veislės triušius, 10 proc. – Vokietijos dėmėtųjų, Burgundijos ir Japonijos veislės triušius, 6,7 proc. – Vienos mėlynuosius. 20 proc. respondentų nurodė, kad augina kitų veislių triušius: Didžiąsias šinšilas, Nykštukinius, Naujosios Zelandijos raudonuosius, Didžiuosius šviesiai sidabrinius, Vienos juoduosius, Vienos pilkuosius (12 paveikslas).
36 Dauguma triušininkyste kaip alternatyvia veikla užsiimančių respondentų gyveno Marijampolės apskrityje. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad aktyviausiai triušininkystė plėtojama Vilniaus (23,3 proc), Kauno (16,6 proc.) apskrityse. Tauragės, Telšių ir Klaipėdos apskrityse triušininkyste kaip alternatyvia veikla užsiimančių respondendų neatsirado. (13 pav.)
0 0 0 6,7 6,7 10 10 16,7 23,3 26,7 0 5 10 15 20 25 30 Klaipėdos Tauragės Telšių Alytaus Šiaulių Panevėžio Utenos Kauno Vilniaus Marijampolės Proc.
13 pav.Respondentųūkių pasiskirstymas pagal apskritis
37 10 60 30 0 10 20 30 40 50 60 70
Pagrindinė veikla Papildoma veikla Kita
P
roc
.
14 pav.Respondentų pasiskirstymas pagal triušininkystės kaip alternatyvios žemės ūkiui veiklos plėtojimą
Atlikus tyrimą nustatyta, kad triušininkytę kaip papildomą veiklą nurodė daugiau kaip pusė (60,0 proc.) respondentų, tuo tarpu 10 proc. respondentų - tai pagrindinė veikla (14 paveikslas).
A. Astromskienė su grupe mokslininkų (2012) atlikę alternatyviosios veiklos Lietuvos kaimo vietovėse plėtros perspektyvai tyrimą Kauno rajono ir Kalvarijos savivaldybėse, nustatė, kad alternatyvią žemės ūkiui veiklą kaip papildomą nurodė apie 52 proc. Kauno rajono apklaustų respondentų, daugiausiai tradicinių amatų atstovai (52 proc.), tuo tarpu 43 proc. respondentų – tai pagrindinė veikla. Ja daugiausiai verčiasi kaimo turizmo sodybų savininkai (53 proc.). 36 proc. Kalvarijos savivaldybės ūkininkų savo alternatyviąją veiklą įvardijo kaip pagrindinę, o 64 proc. – kaip papildomą. Šiuos skirtumus lemia žemės kokybė.
Triušininkystės kaip alternatyvios žemės ūkui veiklos plėtros veiksniai
38 3,3 3,3 3,3 56,7 23,3 3,3 6,7 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 Parduoda turguje Parduoda mugėse Parduodu supirkėjams Parduodu iš namų Kita Dovanoju Nuvežu pažystamiems
15 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal produkcijos realizavimo būdus
Didėjanti bedarbystė skatina ieškoti kuo įvairesnės ekonominės veiklos. Vieniems tokia veikla yra tiesiog gyvenimo būdas, specialybė, hobis (amatininkai, bitininkai), kiti gi, tokioje veikloje mato dideles perspektyvas bei vertina kaip pagrindinių pajamų šaltinį (kaimo turizmo atstovai, stručių, sraigių augintojai) (Astromskienė ir kt., 2012).
Atlikus tyrimą nustatyta, kad daugiau kaip pusę respondentų (56,7 proc.) triušininkytę kaip alternatyviąją veiklą pasirinkti paskatino hobis, profesinė veikla ir kt. Ketvirtadalis respondentų iš triušininkystės kaip alternatyvaus verslo siekia gauti papildomų pajamų. Tuo tarpu 23,3 proc. respondentų užsiimti triušininkyste paskatino nepakankamas užimtumas ( 16 paveikslas)
Lietuvos kaimo tinklo duomenimis (LKT, 2011), kaimo gyventojus užsiimti alternatyviąja žemės ūkiui veikla skatina papildomos pajamos (88,0 proc.), noras išbandyti naują veiklą (57,0 proc.), noras vystyti pomėgį (43,0 proc.), siekis mažinti pajamų svyravimus ir verslo įgūdžiai (apie 40 proc.), naujų darbo vietų kūrimas (28,0 proc.) ir perimamumas iš kartos į kartą (8,0 proc.).
39 23,3 20 56,7 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0
nepakankamas užimtumas siekis gauti papildomų pajamų
ES teikiama parama kita
16 pav.Respondentų pasiskirstymas pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus
Palyginus respondentų atsakymų pasiskirstymą apie triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus pagal lytį, nustatyta, kad daugiau moterų (40,0 proc.) negu vyrų (16,0 proc.) iš vykdomos alternatyvios veiklos siekia gauti papildomų pajamų. Didesnė dalis moterų (60,0 proc.) negu vyrų (56,0 proc.) nurodė, jog triušininkytę pasirinkti paskatino hobis, profesinė veikla ir kt., tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi ( 9 lentelė).
9 lentelė. Respondentų pasiskirstymo pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus sąsaja su lytimi
Atsakymai
Respondentai
Vyrai Moterys
N % N %
Nepakankamas užimtumas 7 28,0 0 0,0
Siekis gauti papildomų pajamų 4 16,0 2 40,0
ES teikiama parama 0 0,0 0 0,0
Kita 14 56,0 3 60,0
Iš viso 25 100,0 5 100,0
χ2
2,612, lls 2, p 0,271
40 Papildomų pajamų siekį triušininkystės kaip pagrindinį alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvą 26– 30 m. amžiaus respondentai akcentavo dažniau negu kitų amžiaus grupių respondentai. Tuo tarpu didžiausia dalis respondentų, nurodžiusių, jog triušininkystę kaip alternatyviąją veiklą paskatino pasirinkti hobis, profesinė veikla ar įdomi veikla, dažniausiai buvo 51 – 60 m. respondentų amžiaus grupėje (67,7 proc.), tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi 10 (lentelė).
10 lentelė. Respondentų pasiskirstymo pagal triušininkystės kaip alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvus sąsaja su amžiumi
Atsakymai Respondentai ≤ 25 m. 26-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. ≥ 61 m. n % n % n % n % n % n % Nepakankamas užimtumas 0 0,0 0 0,0 2 50,0 2 25,0 3 20,0 0 0,0 Siekis gauti papildomų pajamų 0 0,0 1 50,0 0 0,0 3 37,5 2 13,3 0 0,0 ES teikiama parama 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0 Kita 0 0,0 1 50,0 2 50,0 3 37,5 10 66,7 1 100,0 Iš viso 0 0,0 2 100,0 4 100,0 8 100,0 15 100,0 1 100,0 χ2 6,620, lls 8, p 0,578
A. Astromskienės ir kitų mokslininkų (2012) tyrimo duomenimis, kad 49–64 proc. respondentų iš vykdomos alternatyvios veiklos siekia gauti papildomų pajamų. Papildomų pajamų siekį, kaip pagrindinį alternatyvios veiklos pasirinkimo motyvą, akcentuoja 55 proc. 36–55 m. amžiaus ir turinčių aukštąjį išsilavinimą moterų. Tuo tarpu 36–55 m. vyrus (35 proc.) alternatyvią veiklą pasirinkti paskatino hobis, meilė gyvūnams, tradicijos ir kt.
41 17 pav. Pagrindinės verslo vystymo kliūtys
Dauguma (56,7 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų kaip kliūtį nurodė teisinius biurokratinius trukdžius. Beveik penktadaliui (16,7 proc.) apklaustųjų trūksta lėšų veiklai plėsti ar pradėti. Informacijos stoką nurodė 6,7 proc. ir darbuotojų trūkumą – 13,3 proc. respondentų. Niekas netrukdo tik 6,7 proc. apklaustųjų (17 paveiksle).
11 lentelė. Pagrindinių verslo vystymo kliūčių sąsajos su lytimi Atsakymai Respondentai Vyrai Moterys n % n % Informacijos stoka 2 8,0 0 0,0 Darbuotojų trūkumas 3 12,0 1 20,0 Lėšų stygius 5 20,0 0 0,0
Teisiniai biurokratiniai trukdžiai 14 56,0 3 60,0
Niekas netrukdo 1 4,0 1 20,0
Iš viso 25 100,0 5 100,0
χ2
3,212, lls 4, p 0,523
42 12 lentelė Pagrindinių verslo vystymo kliūčių sąsajos su amžiumi
Atsakymai Respondentai ≤ 25 m. 26-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. ≥ 61 m. n % n % n % n % n % n % Informacijos stoka 0 0,0 1 50,0 0 0,0 1 12,5 0 0,0 0 0,0 Darbuotojų trūkumas 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0 4 26,7 0 0,0 Lėšų stygius 0 0,0 0 0,0 1 25,0 1 12,5 3 20,0 0 0,0 Teisiniai biurokratiniai trukdžiai 0 0,0 1 50,0 3 75,0 5 62,5 7 46,7 1 100,0 Niekas netrukdo 0 0,0 0 0,0 0 0,0 1 12,5 1 6,7,0 0 0,0 Iš viso 0 0,0 2 2 100,0 0 0 100,0 1 8 1 100,0 1 15 1 100,0 0 1 1 100,0 χ2 13,997, lls 16, p 0,599
Visų amžiaus grupių respondentai, teisiniai biurokratinius trukdžius įvardijo kaip kliūti verslo vystymuisi. Daugiausia šią kliūtį nurodė 31–40 m. amžiaus respondentai (75,0 proc.). Darbuotojų trūkumą nurodė tik 51-60m. amžiaus respondentų grupė (26,7 proc.). Informacijos stoka, kaip kliūtį įvardijo 26-30m. amžiaus respondentai.(50,0 proc (12 lentelė).
Nustatyta, kad didžioji dalis apklaustųjų (53,3 proc.) planuoja tęsti veiklą dabartiniu mastu. 20 proc. planuoja plėsti savo veiklą ir tiek pat planuoja nutraukti triušių auginimą. (18 paveikslas).
43 2012 m. vykdyto tyrimo (Astromskienė ir kt., 2012) metu ištirta, kad net 70 proc. apklaustųjų numato tęsti veiklą dabartiniu mastu, o beveik penktadalis planuoja savo veiklą plėsti.
Vienas iš išorinių veiksnių, lemiančių ūkininkų sprendimą pasirenkant / vystant alternatyviąją veiklą, yra nacionalinė ir ES parama. Planuojantieji plėsti alternatyviąją veiklą susiduria su lėšų stygiumi. Tyrimo metu nustatyta, kad tik 6,7 proc. respondentų jau pasinaudojo ES parama triušininkystei kaip alternatyvios veiklos vystymui ( 19 paveikslas).
6.7 93.3 0.0 10.0 20.0 30.0 40.0 50.0 60.0 70.0 80.0 90.0 100.0 Taip Ne
19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pasinaudojimą finansine parama ūkio veiklos plėtrai
44 10.0 10.0 6.7 16.7 13.3 13.3 16.7 16.7 73.3 40 43.3 66.6 3.3 30 26.7 0.0 0.0 6.7 6.7 0.0 0.0 10.0 20.0 30.0 40.0 50.0 60.0 70.0 80.0 90.0 100.0 Paramos suteikimo sąlygos
Paramos gavimo aplinkybės Finansavimo apimtys Kofinansavimo (įnašo dalies ) sąlygos
Labai netinkamos Netinkamos Iš dalies tinkamos Tinkamos Visiškai tinkamos
20 pav. Respondentų nuomonės dėl paramos sąlygų veiklai vystyti pasiskirstymas
45 16,7 % 16,7 % 3,3 % 6,7 % 70 % 66,7 % 53,3 % 26,7 % 6,7 % 13,3 % 26,7 % 46,7 % 3,3 % 3,3 % 13,3 % 16,7 % 3,3 % 0,0 3,3 % 3,3 % Teisinė administracinė aplinka
Verslo finansavimas
Infrastruktūra
Rinkos sąlygo
visiškai nepalanki iš dalies palanki palanki dažnai palanki visiškai palanki
21 pav. Respondentų nuomonės apie verslo iššorinę aplinką pasiskirstymas
46
Išvados
1. Smulkus ir vidutinis verslas – vienas svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių. Kaimo vietovėse smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai ir verslumo skatinimui turi būti skiriamas daug didesnis dėmesys, nes neurbanizuotų vietovių ekoniminės veiklos perspektyvas plečia naujų įmonių (tiek susijsių su agrariniu sektoriumi, tiek ir nesusijusių) kūrimas.
2. Alternatyvus žemės ūkio verslas – tai bet kuri kaimo teritorijoje vykdoma ekonominė veikla, nesusijusi su tradiciniu žemės ūkiu. Alternatyvioji gyvulininkystė, kuri skatinama, siekiant didinti žemės ūkio konkurencingumą, atveriant naujas užimtumo bei pajamų galimybes.
3. Užsiimti triušininkyste kaip alternatyvia žemės ūkiui veikla, skatina noras vystyti pomėgį (56,7 proc.), papildomos pajamos (20,0 proc.) ir nepakankamas užimtumas (23,3 proc.). 67,7 proc. 51 – 60 m. respondentų, nurodė, jog triušininkystę kaip alternatyviąją veiklą paskatino pasirinkti hobis, profesinė veikla ar įdomi veikla tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi.
4. Tyrimo metu nustatyta, jog tik 6,7 proc. respondentų jau pasinaudojo ES parama triušininkystei kaip alternatyvios veiklos vystymui. Kaimo gyventojai daugiau linkę kurti ar plėsti verslą savo lėšomis, taip jiems patikimiau ir saugiau. Tik 30 proc. respondentų paramos suteikimo sąlygas vertina kaip tinkamas, o 23,4 proc. finansavimo apimtis vertina netinkamai.
5. Pagrindiniai trukdžiai triušininkystei kaip alternatyviai žemės ūkiui veiklai plėsti yra teisiniai – biurokratiniai apribojimai (56,7 proc.) bei lėšų trūkumas (16,7 proc.).
47
Literatūra
1. Ališauskas K., Jankauskienė A, Klovienė A. Bendruomenių dalyvavimas kaimo plėtroje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009.
2. Ališauskas K., Jankauskienė A. Kaimo plėtros tendencijos Plungės rajone. Ekonomika irvadyba: aktualijos irperspektyvos. 2008.
3. Astromskienė A., Ramanauskienė J., Adamonienė R. Alternatyviosios veiklos kaimo vietovėse plėtros perspektyvos. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2012.
4. Barrett, C. B.; Reardon, Т. Webb, P. Non-farm income diversification and household livelihood strategies in rural Africa. Concepts, dynamics and policy implications. FoodPolicy. (2001).
5. Bartkus E. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros prognozės Lietuvoje ekonominės krizės pradžioje. Ekonomika ir vadyba. 2010.
6. Batuliavičiūtė L. Alternatyvių ir papildomų verslų svarba ir ekonominiai uždaviniai pietryčių Lietuvoje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2010.
7. Chaplin, H., Davidova, S., Gorton, M. Agricultural Adjustment and the Diversification of Farm Households in Central Europe // Paper presented at the 25th International Conference of A gricultural Economists, Durban, South Africa. (2003).
8. Dalle Zotte A, Szendro Z. The role of rabbit meat as functional food. Journal of Animal Science 2011.
9. Dikčius V., Marketingo Tyrimai.Vilniaus vadybos kolegija. 2006. 188 p.
10. Ellis, F. Rural livelihoods and diversity in developing countries. – Oxford, UK: Oxford University Press. (2000).
11. Food and agriculture organization of the united nations
http://faostat.fao.org/site/573/DesktopDefault.aspx?PageID=573#ancor Prieiga per internetą:
48 12. Food and agriculture organization of the united nations.
http://faostat.fao.org/site/569/DesktopDefault.aspx?PageID=569#ancor Prieiga per internetą:
2014 04 13
13. Food and agriculture organization of the united nations. http://faostat.fao.org Prieiga per internetą: 2014 01 16
14. Garuckas R., Jatuliavičienė G. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros problemos ir perspektyvos Lietuvos regionuose, 2005.
15. http://www.asu.lt/tracoecobalt/files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_5_main.htm Prieiga per
internetą:2014 03 19
16. Jasaitis J. Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema. Ekonomika ir vadyba aktualijos ir perspektyvos. 2006.a
17. Jasaitis J., Kriaučiūnienė V. Alternatyvios veiklos plėtra kaimiškose vietovėse. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2010.
18. Jasaitis J., Ratkevičienė V. Vietinės ūkinės veiklos įvairinimo kaimo vietovėse šiuolaikiių galimybių tyrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2008.
19. Jasaitis J., Šurkuvienė S. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos kūrimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2006.b
20. Jurkėnaitė N.Lietuvos ūkių demografinis gyvybingumas. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. 2013.
21. Kardelis K., Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai: vadovėlis. Šiauliai, 2007 142 p.
22. Lanjouw, P., Shariff, A. Rural non-farm employment in India: Access, incomes and poverty impact // Paper presented at a workshop on “Rural transformation in India: The role of the non-farm sector”. – New Delhi: Institute of Human Development. (2001).
23. Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugija, Veislynai ir veislinės bandos.
http://www.triusiudraugija.lt/pages/veislynai.html Prieiga per internetą: 2013 01 16
24. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programa.
http://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-2007-2013-m-programa/apie-programa/17 Prieiga per internetą:2014 04 26
