LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
IGNĖ RAGAIŠYTĖ
VAIKŲ JUDESIŲ RAIDOS IR SAVARANKIŠKUMO VERTINIMO
LIETUVOS ANKSTYVOSIOS REABILITACIJOS IR
MEDICININĖS REABILITACIJOS TARNYBOSE GALIMYBIŲ
TYRIMAS
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. Dr. Audronė Prasauskienė ___________ (parašas)
TURINYS
SАNTRАUKА ... 4 ABSTRACT ... 5 ŽODYNĖLIS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Vaikų raidos ir funkcinės būklės vertinimo tvarkos aprašymas ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos paslaugas reglamentuojančiuose teisės aktuose ... 10
1.2. Vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo metodų ir priemonių apžvalga ... 14
1.2.1. Judesių raidos vertinimo priemonės ... 15
1.2.2. Pusiausvyros vertinimo priemonės... 21
1.2.3. Judesių raidos vertinimo priemonės Lietuvoje ... 22
1.2.4. Savarankiškumo vertinimo priemonės ... 23
1.2.5. Savarankiškumo vertinimo priemonės Lietuvoje ... 25
1.3. Kineziterapijoje ir ergoterapijoje taikomų testų validizacijos ir adaptacijos reikalavimai ir patirtis... ... 26
1.3.1. Vertinimo instrumentų adaptacijos ir validizacijos procesas ... 26
1.3.2. Vertinimo instrumentų adaptacijos ir validizacijos patirtis ... 31
2. TYRIMO METODIKА IR ORGANIZAVIMAS ... 32
2.1. Tyrimo metodika ... 32
2.2. Tyrimo organizavimas ... 33
2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 33
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 34
3. TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo galimybės Lietuvos ankstyvosios reabilitacijos tarnybose ... 35
3.2. Vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo galimybės Lietuvos medicininės reabilitacijos tarnybose ... 41
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
IŠVАDOS ... 54
PRАKTINĖS REKOMENDАCIJOS ... 55
MOKSLŲ PRАNEŠIMŲ, PUBLIKАCIJŲ SĄRАŠАS ... 56
SАNTRАUKА
Ignė Ragaišytė. Vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo Lietuvos ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos tarnybose galimybių tyrimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Аudronė Prаsаuskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Vaikų reabilitacijos klinika. Kaunas, 2017; 63 psl.
Tyrimo tikslas: Ištirti judesių raidos ir savarankiškumo testų, taikomų Lietuvos ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančiose tarnybose, patikimumą ir kokybę.
Tyrimo uždaviniai: Ištirti vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo galimybes Lietuvos ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos tarnybose. Įvertinti vaikų kineziterapinių ir ergoterapinių testų validizacijos ir adaptacijos patirtį ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos tarnybose.
Tyrimo dalyviai: ergoterapeutai ir kineziterapeutai dirbantys ankstyvosios reabilitacijos ir vaikų medicininės reabilitacijos tarnybose.
Tyrimo metodas: darbo autorės sudarytas anoniminis klausimynas/anketa. Respondentai buvo apklausiami Lietuvoje organizuojamų konferencijų ir seminarų metu bei internetu. Tyrimo dalyviai buvo informuoti apie tyrimo tikslą, anketos/klausimyno pildymo struktūrą, garantuotas tiriamųjų konfidencialumas. Tyrimas buvo vykdomas nuo 2017 metų vasario mėn. 1 dienos iki 2017 metų spalio 1 dienos. Tyrime dalyvavo 70 ergoterapeutų ir kineziterapeutų.
ABSTRACT
Ignė Ragaišytė. Evaluation possibilities of Children motor development and independence in Lithuanian Early Rehabilitation and Medical Rehabilitation institutions. Master’s thesis. Supervisor - Dr. Аudronė Prаsаuskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Children's Rehabilitation Clinic. Kaunas, 2017; 63 p.
Aim: To investigate the reliability and quality of the motor development and independence tests applied in institutions providing early and medical rehabilitation services in Lithuania.
Tasks: To investigate the evaluation possibilities of children's motor development and independence in Lithuania's early and medical rehabilitation institutions. To evaluate the validation and adaptation experience of children's physiotherapy and ergotherapeutic tests in early and medical rehabilitation services.
Participants: ergotherapists and physiotherapists working in early rehabilitation and children's medical rehabilitation institutions.
Methodology: Anonymous questionnaire prepared by the author was used for the survey. The target group was interviewed at conferences and seminars organized in Lithuania. Few surveys were performed by using social media and e-mail services. Participants of the study were informed about purpose of the research, how to fill the questionnaire, it’s structure and confidentiality. The study was conducted from 1st of February 2017 until 1st of October 2017. The study involved 70 ergotherapists and physiotherapists.
SАNTRUMPOS
ABC II – Judesių vertinimo testų rinkinys vaikams AIMS – Alberta kūdikių motorinė skalė
AR – ankstyvoji reabilitacija
BERG – Berg‘o modifikuota pusiausvyros skalė vaikams
BRUIN-OSER – Bruininksio-Oseretskio judesių įgūdžių vertinimo testas BSID II – Bayley kūdikių raidos vertinimo skalė, antrasis leidimas BSID III – Bayley kūdikių raidos vertinimo skalė, trečiasis leidimas DDST – Denverio raidos vertinimo testas
DISC – Diagnostinis vaikų raidos vertinimo testas
GMFM-66/88 – Bendrosios motorikos funkcijų atlikimo skalė MFRD – Miuncheno funkcinė raidos diagnostika
MR – medicininė reabilitacija
PDMS – Peabody raidos motorinė skalė
PDMS-2 – Peabody raidos motorinė skalė, antrasis leidimas PEDI – Vaiko negalios vertinimo testas
PEDI-CAT – Kompiuterizuotas vaiko negalios vertinimo testas TGMD II - Stambiosios motorikos vystymosi testas, antrasis leidimas TIMP – Kūdikių motorikos charakteristikos testas
ŽODYNĖLIS
Ankstyvoji reabilitacija – kompleksinė pagalba šeimai, auginančiai vaiką su psichologinės ir socialinės raidos sutrikimais bei jų rizika, teikiama siekiant sumažinti neįgalumą ir padėti vaikui integruotis į visuomenę.
Aprobuoti – pritarti, patvirtini, leisti.
Standartizuotas testas – formalus, tinkamas, pritaikytas testas.
Teisės aktas/teisinis aktas – oficialus teisiškai reikšmingas dokumentas. Testo adaptacija – pritaikymas naudojimui.
Testo validumas – testo savybė, parodanti, kaip tiksliai testas matuoja tai, ka reikia išmatuoti. Vaiko raida – vaiko fizinis, pažintinis ir psichosocialinis vystymasis.
ĮVADAS
Vienas svarbiausių vaiko raidos elementų yra judesių ir savarankiškumo gebėjimai, kurie suteikia galimybę tyrinėti bei pažinti supantį pasaulį. Kiekvienas vaikas augdamas ir stebėdamas aplinką išmoksta vis naujų savarankiškumo įgūdžių. Nuoseklus pagrindinių judėjimo įgūdžių formavimasis užtikrina vaikų fizinį, kognityvinį ir socialinį vystymąsi. Todėl būtina atkreipti dėmesį į bendrą vaiko judesių raidą (11, 12). Ankstyvas ir tinkamas raidos sutrikimų išaiškinimas, jų gydymas neabejotinai sumažina neįgalumo riziką ar jo išreikštumą. Ankstyvosios intervencijos metu sistemingai dirbama su vaiku jo kūdikystėje ar vaikystėje. Intervencija apima tokias tradicines terapijos rūšis, kaip kineziterapija, ergoterapija, logoterapija ar motorinės ir socialinės stimuliacijos kombinacijas. Vaikų raidos vertinimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir diagnozės, tai sudėtingas procesas. Išsamus raidos tyrimas būtinas, nes juo remiantis sudaromas individualus ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos planas (2, 11).
Siekiant pagerinti vaikų raidos sutrikimų išaiškinimą ir terapiją Lietuvoje, sukurta vaikų ankstyvosios reabilitacijos sistema. Šias paslaugas reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nurodoma kokius diagnostikos metodus reikia taikyti ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos tarnybose. Tačiau ilgą laiką nebuvo tirtas vaikų raidos sutrikimų diagnostikos testų poreikis. Taip pat nebuvo peržiūrėtas ir atnaujintas tinkamų vaikų raidos sutrikimų diagnostikos testų sąrašas. Šalies mastu nėra tinkamai parengtų ir patvirtintų vaikų raidos sutrikimų diagnostikos ir gydymo standartų (4, 7).
Judesių raidos vertinimas paprastai atliekamas standartizuotais testais. Dauguma reabilitacijos tyrimo instrumentų yra sukurti JAV ir naudojami tarptautinėje reabilitacijos bendruomenėje, todėl neišvengiamai testai yra apimti šių kultūrų specifika (užduotimis, medžiaga ir priemonių formatu) (73, 74). Diagnostikos vertinimo testų trūkumas svarbi problema daugelyje šalių, ne išimtis ir Lietuva. Dėl šios priežasties kai kurios tarnybos vaiko raidos sutrikimams vertinti naudoja kitose šalyse sukurtus ir nepritaikytus naudoti Lietuvoje testus.
Temos naujumas ir аktuаlumаs:
Lietuvoje iki šiol nėra tinkamai adaptuotų ir validizuotų testų judesių raidai ir savarankiškumui vertinti. Taip pat nepavyko rasti mokslinių straipsnių ar mokslo darbų, kurie būtų šią problemą analizavę Lietuvoje. Šis tyrimas yra neabejotinai aktualus ir paskatins gilesnę problemos analizę ne tik judesių raidos ir savarankiškumo, bet ir kitose srityse: kalbos ir komunikacijos, smulkiosios motorikos ir kt. Panašių mokslo darbų nebuvimas leidžia manyti, jog nors vaikų raidos vertinimui skirtų validizuotų testų nebuvimo problema nėra nauja, bet jos mokslinis tyrimas Lietuvoje yra pirmasis.
Darbo tikslas:
Ištirti judesių raidos ir savarankiškumo testų, taikomų Lietuvos ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančiose tarnybose, patikimumą ir kokybę.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo galimybes Lietuvos ankstyvosios reabilitacijos tarnybose.
2. Ištirti vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo galimybes Lietuvos medicininės reabilitacijos tarnybose.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Vaikų raidos ir funkcinės būklės vertinimo tvarkos aprašymas ankstyvosios
reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos paslaugas reglamentuojančiuose teisės
aktuose
Kalbant apie sveikatos problemas, tradiciškai akcentuojamos trys sveikatos priežiūros sritys: profilaktika, ligų diagnostika ir gydymas, reabilitacija (1). Autorius A. Kriščiūnas (2015) nurodo, kad minėtos trys sveikatos priežiūros sritys tarpusavyje yra susijusios, tačiau jų reikšmė atskirų ligų atvejais ir skirtingo amžiaus asmenims yra nevienoda. Naujagimiams, kūdikiams, vaikams, jauno amžiaus asmenims pabrėžiama ligų profilaktikos, brandos amžiuje – ankstyvos ligų diagnostikos ir gydymo, vyresniems ir pagyvenusio amžiaus asmenims – reabilitacijos reikšmė (1). Ankstyvas raidos sutrikimų išaiškinimas ir jų gydymas neabejotinai sumažina neįgalumo riziką ar jo išreikštumą. Medicininių, pedagoginių ir socialinių paslaugų kompleksas vaikams, kuriems nustatytas raidos sutrikimas nuo gimimo ar ankstyvoje vaikystėje, vadinamas abilitacija, o kai kuriose šalyse vaikams iki 3 metų teikiamas šių paslaugų kompleksas – ankstyvąja intervencija ar ankstyvąja korekcija. Yra keletas ankstyvosios intervencijos apibrėžimų: prarastos funkcijos atstatymas yra vadinamas reabilitacija. Skandinavijos šalyse vaikai, kuriems per tam tikrą laiką neatsistato prarastos funkcijos dėl traumos, ligos ar kitų priežasčių, priskiriamos abilitacijos sistemai, kurios vienas iš svarbiausių elementų yra funkciją praradusių vaikų stebėjimas ir naujai atsirandančių, su sveikata susijusių poreikių išaiškinimas. Tėvų, o pagal galimybes – ir paties vaiko aktyvus dalyvavimas reabilitacijos tikslų formulavime, terapinių strategijų pasirinkime laikomas vienu svarbiausių aptariamų paslaugų komponentų. Tėvų mokymas apie ligą, jos priežastis ir pasekmes, susijusias būkles, vaiko raidos savitumus, galimus terapijos metodus, jų efektyvumą, socialinę pagalbą sumažina stresą šeimoje, įgalina tėvus dalyvauti savo vaiko sveikatos būklės valdyme (1).
galimybes kaip visuomenės nariui. Taip pat abilitacija apima esminės problemos identifikavimą ir šių žinių panaudojimą planuojant gydymą ir vertinant socialinio funkcionavimo ir individualių sugebėjimų progresą (3).
Lietuvoje tradiciškai yra susiformavusi vaikų medicininės reabilitacijos sistema, kuri gyvuoja iki šiol. 2000 metais, siekiant pagerinti vaikų raidos sutrikimų išaiškinimą ir terapiją, sukurta vaikų ankstyvosios reabilitacijos sistema. Šias paslaugas reglamentuoja atitinkami teisės aktai (4,5,6): 1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas patvirtintas 2000 m. gruodžio 14 d. Nr. 728 „Dėl vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ (toliau tekste – AR Nr. 728).
2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas patvirtintas 2008 m. sausio 17 d. Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo“ (toliau tekste MR Nr. V-50).
3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas patvirtintas 2015 m. liepos 24 d. Nr. V-889 „Dėl medicininės reabilitacijos tarnybų (padalinių) veiklos specialiųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. Nr. 728 įsakyme yra apibrėžti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų organizavimo principai ir teikiamų paslaugų reikalavimai (7). Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. Nr.728 įsakymu, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos (VRSAR) paslauga – tai asmens sveikatos priežiūros paslauga, užtikrinanti ankstyvą vaikų raidos sutrikimų išaiškinimą, ankstyvą kompleksinę pagalbą vaikams su raidos sutrikimais jų tėvams/globėjams. Šios paslaugos teikiamos ankstyvojo amžiaus vaikams, turintiems psichologinės, motorinės ir socialinės raidos sutrikimų ir jų rizikos faktorių, bei šių vaikų tėvams (globėjams). Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos (VRSAR) paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, turintis pediatro, vaikų neurologo ar fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo licenciją ir socialinio pediatro sertifikatą, medicinos psichologas, logopedas, kineziterapeutas, specialusis pedagogas, ergoterapeutas, slaugytojas, socialinis darbuotojas. Gydytojas vadovauja specialistų komandai, koordinuoja jos darbą, atsako už veiklos kokybę (4).
tvarkos įsakymu yra reglamentuota, kad išplėstinės konsultacijos metu vaiką tiria specialistų komanda, kuri sudaroma gydytojo nurodymu, atsižvelgiant į vaiko raidos sutrikimo pobūdį. Konsultacijos metu atliekamas pirminis kompleksinis vaiko raidos, jo socialinės aplinkos, šeimos problemų vertinimas, raidos diagnostika, teikiamos individualios specialistų konsultacijos. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme teigiama, kad nustačius raidos sutrikimą, vaikui skiriamas ankstyvosios reabilitacijos antrinio lygio ambulatorinių paslaugų kompleksas arba jis siunčiamas į ankstyvosios reabilitacijos tretinio lygio paslaugas teikiantį stacionarą pagal indikacijas (4).
Sveikatos priežiūros tarnyba, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovaujasi parengtomis diagnostikos ir gydymo metodikomis, pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą tvarką.
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu nurodoma, kad antrinio lygio ankstyvosios reabilitacijos paslaugas teikiančiose tarnybose reikia taikyti šiuos diagnostikos metodus (4):
1. klinikinės raidos sutrikimo diagnostika; 2. raidos ir psichologinio tyrimo priemones:
2.1. taikyti vieną iš dviejų standartinių raidos tyrimo metodų:
2.1.1. vaiko raidos vertinimo skalės (angl. k. Diagnostic Inventory for Screening Children, DISC);
2.1.2. Miuncheno funkcinės diagnostikos testas (vok. k. Münchener Funktionelle Entwicklungsdiagnostik);
2.2. raidos, elgesio ir motinos ir vaiko santykių klinikinio stebėjimo priemonės; 3. prieškalbinių įgūdžių ir kalbos tyrimas;
4. judesių raidos tyrimas;
5. psichosocialinės šeimos būklės tyrimas.
AR Nr. 728 ministro įsakyme nurodoma taikyti vieną iš dviejų standartinių raidos tyrimo metodų. Pirmasis - Vaiko raidos vertinimo skalė (DISC) vaikų nuo gimimo iki 5 metų raidos tyrimo metodas, padedantis nustatyti bendrosios bei smulkiosios motorikos, kalbos išraiškos, kalbos supratimo, regimojo bei girdimojo dėmesio ir atminties, socialinių, savitvarkos įgūdžių raidos sutrikimus. Nors ši skalė AR Nr. 728 ministro įsakyme minima nuo 2000 metų, bet išverstą lietuvių kalboje oficialiai buvo galima įsigyti tik nuo 2008 metų (4). Vaiko raidos vertinimo skalės (DISC) kultūrinė adaptacija yra abejotina.
atitinkamų sričių aprašymas, bet ir specialus priemonių rinkinys. Todėl neturint originalaus priemonių komplekto šios metodikos taikyti nereikėtų (4,7).
Toliau ministro AR Nr. 728 įsakyme aprašomi ir nurodomi diagnostikos ir gydymo metodai, kurie tinkami vertinti asmens sveikatos priežiūros tarnybose, kuriose teikiamos tretinio lygio VRSAR paslaugos.
Vaikų ankstyvosios reabilitacijos tretinio lygio stacionarines paslaugas teikiančiose tarnybose reikia taikyti šiuos diagnostikos metodus (4):
1. medicininio tyrimo metodai:
1.1. klinikinė raidos sutrikimo diagnostika pagal daugiaašę sistemą, 1.2. gyvybinių funkcijų įvertinimas slaugytojo požiūriu;
2. raidos ir psichologiniai tyrimo metodai:
2.2. Bayley kūdikių raidos skalė (Bayley Scales of Infant Development), 2.3. kiti aprobuoti raidos įvertinimo metodai (skalės, testai),
2.4. kompleksinės psichodiagnostikos metodai:
2.4.1. raidos, elgesio, motinos ir vaiko santykių videoanalizė,
2.4.2. klinikinė autizmo vertinimo skalė (Clinical autism rating scale, CARS),
2.4.3. tėvų – vaiko santykių vertinimo skalė, 2.4.4. vaiko elgesio tyrimas,
2.4.5. įvairių specialistų vaiko žaidimo stebėjimas; 3. kalbos ir prieškalbinių įgūdžių tyrimo metodai:
3.1. kalbos ir kalbėjimo įgūdžių vertinimo skalė/testas, 3.2. burnos motorikos tyrimas;
4. judesių tyrimas – motorikos vertinimo skalė/testas; 5. ergoterapinis įvertinimas;
6. spec. pedagoginis įvertinimas;
7. socialinės aplinkos tyrimas – psichosocialinės šeimos būklės vertinimo skalė.
Psichologiniai ir raidos tyrimo metodai: Bayley kūdikių raidos skalė; klinikinė autizmo vertinimo skalė (CARS). Bayley kūdikių raidos vertinimo skalė yra skirta vaikams nuo 1 – 42 mėn. Tačiau ji yra nepritaikyta, nestandartizuota ir nenaudojama. Klinikinė autizmo vertinimo skalė (CARS) autizmo laipsnio nustatymo metodika, skirta vaikams, turintiems įvairiapusių raidos sutrikimų požymių skirta vaikams iki 18 metų. Šios skalės patikimumas abejotinas (4,7).
mastu nėra tinkamai parengtų ir patvirtintų vaikų raidos sutrikimų diagnostikos ir gydymo standartų (metodikų/tvarkos aprašų) (7).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-50 detaliai nurodomas medicininės reabilitacijos organizavimas vaikams ir suaugusiems. Medicininės reabilitacijos paslaugų vaikams teikimo specialiųjų reikalavimų apraše yra nurodomos medicininės reabilitacijos bendrosios kontraindikacijos. Taip pat detaliai aprašomi medicininės reabilitacijos etapai, paslaugų teikimo tvarka atsižvelgiant į diagnozę. Biosocialinių funkcijų sutrikimo ir/arba ligos sunkumo laipsnis vertinamas pagal kelis kriterijus atsižvelgiant į diagnozę. Vieni iš jų Barthelio ir Keitelio indeksai (5). Daugelis medicininės reabilitacijos specialistų Keitelio indeksą taiko norėdami vertinti asmens mobilumą t.y. vertinama arba viršutinių, arba apatinių galūnių funkciją. Keitelio funkcinis testas buvo sukurtas Vokietijoje ir skirtas tirti asmenis sergančius reumatoidiniu artritu. Šis indeksas yra netinkamas vaikų mobilumui vertinti (8). Barthelio indeksas vertina asmens savarankiškumą ir judrumą kasdienėje veikloje. Barthelio indeksas dažniausiai taikomas suaugusiems asmenims. Nors Barthelio indeksą galima taikyti įvairaus amžiaus pacientams, bet šis testas yra netinkamas jauno amžiaus vaikų savarankiškumui vertinti, nes testo rezultatai priklauso nuo savarankiško gebėjimo apsitarnauti kasdienėje veikloje (9,10).
Būtina paminėti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą, „Dėl medicininės reabilitacijos tarnybų (padalinių) veiklos specialiųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“ Nr. V-889. Šis įsakymas nereglamentuoja vertinimo testų, kuriuos reikėtų taikyti ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos tarnybose. Tačiau nustato medicininės reabilitacijos paslaugų teikimo reikalavimus, medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų (padalinių) uždavinius, funkcijas bei reikalavimus jų personalui ir patalpoms (5).
1.2. Vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo metodų ir priemonių
apžvalga
Vaikų raidos vertinimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir diagnozės, tai sudėtingas procesas. Vertinimas - tai vyksmas, kurio metu renkama informacija, padėsianti daryti sprendimus. Išsamus raidos tyrimas būtinas, nes juo remiantis sudaromas individualus ankstyvosios reabilitacijos ir reabilitacijos planas. Bendrieji visų sričių vertinimo metodai (11):
• Interviu – apklausiami tėvai, globėjai, mokytojai, asmenys iš artimos aplinkos, jei yra galimybė ir pats vaikas. Gali būti taikomi sudaryti klausimynai.
• Klinikinis stebėjimas – apžiūrint vertinamos vaiko galimybės, gebėjimai, elgesys realiu laiku. Vaikas stebimas įvairiose situacijose, nepateikiant konkrečių užduočių. • Standartinis testavimas – taikomi įvairūs standartizuoti vertinimo įrankiai (testai,
skalės), leidžiantys nustatyti tam tikrų funkcijų išsivystymo lygį.
Standartinio (kiekybinio) vertinimo metu yra naudojamos vaikų raidos vertinimo skalės/testai. Tai kalbos raidos, pažintinių funkcijų, judesių raidos, savarankiškumo, pusiausvyros vertinimo metodai, leidžiantys nustatyti funkcijos išsivystymo lygį ir/ar raidos koeficientą. Tai sudaro vaiko galimybių vaizdą. Vertinimo metu surinkta informacija turi atskleisti visą vaiko motorikos įgūdžių raidą ir kitų sričių naudingų įgūdžių susiformavimą. Norint įvertinti vaiko judėjimą (motoriką), reikia tikslios informacijos, kurią padeda surinkti įvairūs Lietuvoje ir užsienyje taikomi standartiniai raidos testai (11). A. J. Spittle ir kt. (2008) nurodo, kad testai/skalės gali būti skirstomi į normomis paremtus ir kriterijais pagrįstus. Normomis paremti testai tiria asmens veiklos rezultatus ir lygina juos su tam tikros populiacijos rezultatais (normomis). Taikant normomis paremtus testus svarbu atsižvelgti į populiacijos charakteristikas, nes judesių raida gali būti nevienoda skirtingose kultūrose. Kriterijais paremti testai turi minimalius kriterijus, kuriuos reikia pasiekti (13).
1.2.1. Judesių raidos vertinimo priemonės
Kiekvieno vaiko raida yra individuali, turi savo paveldimumo nulemtas ypatybes. Įgimti fiziologiniai mechanizmai (refleksai) sudaro galimybę kūdikiui judėti nuo pirmų jo gyvenimo dienų. Vaiko judesių raida vadinama motorine raida. Normali kūdikio motorinė raida jungia kūno padėties išlaikymą, plaštakos subtilių judesių valdymą ir judėjimo formavimąsi atitinkamais amžiaus laikotarpiais (11). W. Cools ir kt. (2010) nurodo, kad vaikų fiziniam, kognityviniam ir socialiniam vystymuisi labai svarbus judėjimas ir motorinių įgūdžių formavimas (14).
(PDMS2); Stambiosios motorikos vystymosi testo antrasis leidimas (TGMD2); Bruininksio -Oseretskio judesių įgūdžių vertinimo testo antrasis leidimas (BOTMP-BOT-2); Judesių vertinimo testų rinkinys vaikams (Movement-ABC); Motorinių įgūdžių vertinimo testas skirtas 4 – 6 amžiaus vaikams (MOT 4-6); Koordinacijos testas vaikams (KTK) ir Mastrichto motorikos testas (MMT) (12).
Peabody motorinės raidos skalės (angl. k. The Peabody Developmental Motor Scale – PDMS) buvo sukurta 1969-1982 metais autorių R. Folio ir R. Fewel. Vertinimo priemonė leidžia specialistui įvertinti jaunesnio kaip 7 metų vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžius, nustatyti silpnąsias puses ir sudaryti abilitacijos programą. Gauti rezultatai padeda planuoti gydymą bei stebėti pokytį gydymo eigoje. Smulkioji ir bendroji motorika vertinama atskiromis skalėmis pagal 3 balų sistemą (15).
Peabody motorinės raidos skalės antrasis leidimas (angl. k. The Peabody Developmental Motor Scale second edition – PDMS-2) buvo išleistas 2000 metais. PDMS-2 yra viena iš dažniausiai naudojamų skalių moksliniuose tyrimuose ir klinikinėje praktikoje. Naujoji skalės versija yra išsamesnė ir pritaikyta vaikams sergantiems cerebriniu paralyžiumi (16,17,18). Peabody antrojo leidimo raidos motorinė skalė pritaikyta vaikams nuo gimimo iki 6 metų amžiaus, šiuo metodu vertinama vaikų motorinė funkcija: smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžių vystymasis bei pažanga. Testą sudaro 6 dalys (smulkiosios motorikos – 2, stambiosios motorikos – 4). Kiekvieną dalį sudaro skirtingų pratimų rinkinys. Smulkiosios motorikos įgūdžiai nustatomi vertinant griebimo funkciją (24 punktai) bei vizualinę – motorinę integraciją (72 punktai). Stambiosios motorikos įgūdžiai nustatomi vertinant refleksus, statinę veiklą, (nuo gimimo iki 11 mėnesių ir sudaro 8 punktai), lokomocinius judesius (galimybė judėti iš vienos vietos į kitą, 89 punktai) pusiausvyrą ir koordinaciją (sudaro 30 punktų), bei manipuliavimą objektais (galimybė manipuliuoti kamuoliais nuo 12 mėnesių ir vyresniems, 24 punktai) (12,19). Kiekvieną pratimo aprašymą sudaro pratimo atlikimo principai, nurodymai bei tinkamos funkcinės užduotys. A. Tavasoli ir kiti (2014) nurodė PDMS-2 skalės trūkumus ir privalumus. Įvardijami šie testo privalumai: sudaromos galimybės ankstyvai intervencijai; galima skaičiuoti kiekvienos kategorijos atskirą rezultatą arba bendrą skalių koeficientą, Keletas iš PDMS-2 skalės trūkumų: netinkama tęstiniam vertinimui vaikui tapus mokyklinio amžiaus (kadangi, galima taikyti tik vaikams iki 6 metų); ilga testavimo trukmė (nuo 45 iki 60 min.) ir testas reikalauja daug elementų (17).
skalė atskleidžia motorinės raidos rezultatų skirtumus priklausomai nuo kultūrinės kūdikių ir vaikų kilmės (21). Atliktas L. Saraivos ir kt. autorių tyrimas (2013) parodė, kad Portugalijos vaikų smulkiosios motorikos įgūdžiai geresni nei vaikų Amerikoje, tačiau stambiosios motorikos – prastesni (19). A. Kambas ir kt. (2012) pažymi, kad vaikų lytis gali turėti įtakos vertinimo rezultatams, tačiau rezultatų skirtumai tarp lyčių nėra dideli (22). Tuo tarpu P. Giagazoglou ir kt. (2011) nurodo, kad vertinant tam tikrą specifinę motorikos dalį PDMS-2 skale, skirtumai tarp lyčių išryškėja. Pavyzdžiui, mergaičių smulkioji motorika geresnė, bet berniukai pasižymi geresniu objektų manipuliavimu(23).
Stambiosios motorikos vertinimo testas (angl. k. Gross Motor Function Measure – GMFM, 1990) – tai standartizuota kūdikių ir vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių vertinimo metodika. Testas taikomas vyresniems kaip 2 metų amžiaus vaikams, turintiems motorinę disfunkciją (tiek nežymią, tiek sunkią) (24). Tačiau T. Hielkemos ir kt. autorių (2013) nuomone, šį testą galima taikyti kūdikiams (25). GMFM sukurtas siekiant įvertinti ar vaikas gali atlikti užduotį, o ne tai kaip gerai ją sugeba atlikti. B. Stančikaitė ir kiti autoriai (2016) remdamiesi Russell pažymi, kad ši metodika pagrįsta tuo, kad kažkurio amžiaus vaikas turi būtų įgijęs tam tikrų įgūdžių (26). Šią skalę lengva naudoti, ji apima visus vaiko vystymosi raidos etapus. Metodą sudaro 88 parametrai, kurie suskirstyti į kūno judesių grupes: gulėjimas ir vertimasis, sėdėjimas, šliaužimas ir klūpėjimas, stovėjimas, ėjimas, bėgimas, šokinėjimas. Taip pat yra vertinamas dinaminis (užduotis atliekama judant) ir statinis judesys (pradinės padėties išlaikymas). Stambiosios motorikos vertinimo testo užduotys vertinamos 4 balų sistema. Jei užduočių vaikas negeba atlikti, užduotis lengvinama. Pratimai lengvinami tol, kol vaikas juos atlieka (27,28).
Autoriai L. Brunton ir D. Bartlett (2011) įvardija šios skalės privalumus: suprantamai ir aiškiai aprašyta vertinimo sistema, lengva naudotis, apima visus vaiko vystymosi raidos etapus (29). K. McConnell ir kt. (2011) pažymi, kad skalė aprobuota kaip patikima priemonė (30).
2002 metais buvo sukurta patobulinta GMFM versija, apimanti 66 originalaus testo parametrus. H.Y. Wang ir Y.H. Yang (2006) pažymi, kad vertinant abi GMFM versijas buvo nustatytas kliniškai reikšmingas jautrumas (patikimumas). Abiejų testų rezultatai buvo panašus, tačiau GMFM-66 turėjo šiek tiek didesnį tikslumą (31).
stebimi ryškiausi stambiosios motorikos įgūdžių pokyčiai. Testą sudaro judėjimo ir objekto kontrolės vertinimas. Vertinamos šios sritys: bėgimas, šuoliukai, peršokimas, šokinėjimas ir horizontalus šokinėjimas. Objekto kontrolės subtestą sudaro šie elementai: manipuliavimas kamuoliu abejomis rankomis, kamuolio varymasis, kamuolio gaudymas, spardymas, kamuolio metimas ir kamuolio ridenimas. Kiekvienas pratimas atliekamas 2 kartus, jei teisingai atlieka vertiname 1 balu, jei ne – 0 balų. Abiejų bandymų įvertinimas sumuojamas. Skaičiuojamas bendras judėjimo ir objekto kontrolės rezultatas ir lyginama su amžiaus grupės normomis. Vertinimas TGDM-2 testu atliekamas per 15-20 minučių (12).
TGDM-2 tai naujesnė testo versija, kuri turi keletą patobulinimų: iš naujo įvertintas testo patikimumas ir pagrįstumas, buvo pridėti vidinio nuoseklumo ir stabilumo koeficientai, apskaičiuotas normatyvinės grupės patikimumo koeficientas. Normatyviniai duomenys surinkti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Naujoje testo versijoje sudarytos normos vaikams kas pusę metų. Normos paremtos pagal amžių, geografinę padėtį, rasę, lytį ir gyvenamąją vietą. Vienas pagrindinių TGMD-2 testo privalumų yra kokybinių aspektų vertinimas. TGMD-2 testas jautrus kultūriniams skirtumams, nes keletas testo užduočių pritaikytos JAV kultūrai (12).
S. Houwen ir kt. (2010) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti šio testo tinkamumą ir patikimumą. Buvo vertinami vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, stambiosios motorikos įgūdžiai. Tyrimo rezultatai parodė, kad šis testas yra patikimas ir tinkamas vaikų judėjimo įgūdžių vertinimui (32).
Denverio raidos vertinimo testas (angl. The Denver Developmental Screening Test - DDST). Šį testą sukūrė 1967 metais autoriai – W. K. Frankenburg ir J. Dodds. Denverio raidos vertinimo testas skirtas vaikams nuo 2 savaičių iki 6 metų. Raida vertinama pagal 4 kriterijus: socialinis bendravimas, klausa ir kalba, smulkioji motorika ir stambioji motorika. Testą sudaro 125 klausimai, rezultatai apibūdinami ir žymimi - „teigiamas“ arba „neigiamas“. Testas atliekamas per 10-20 min. Antroji testo versija sukurta 1990 metais. Taikant antrąjį testo leidimą vaiko vertinimas lengviau atliekamas ir yra tikslesnis. Šiuo testu vertinama kalba, psichosocialiniai įgūdžiai, stambioji ir smulkioji motorika (33).
bei koreguotoms amžiaus grupėms, kurių ribos 3 - 6 metų, 7 - 10 ir 11 - 16 metų. Naujesnėje versijoje autoriai papildė testo turinį, atsižvelgdami į amžiaus grupes bei į vaiko kasdienes užduotis, su kuriomis susiduriama darželyje ar mokykloje bei namuose (34).
Keletas iš testo pagrindinių privalumų: prieinamumas keliose Europos šalyse, galimybė testą pritaikyti skirtingose kultūrose neprarandant testo validiškumo, taip pat testas lengvai administruojamas. W. Cools ir kt. (2009) išskiria šiuos testo trūkumus: plačios amžiaus ribos, bei didelė testų imtis per trumpą laiką (8 testai per 20-30 min.) (12).
Alberta kūdikių motorikos skalė (angl. Alberta Infant Motor Scale, AIMS) buvo sudaryta 1994 metais Filadelfijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Skalės autoriai Martha C Piper ir Johanna Darrah. Tai standartizuota motorinės raidos vertinimo priemonė skirta vertinti vaikus nuo gimimo iki 18 mėnesių amžiaus. Šia skale vertinami kūdikiai, kuriems galimi centrinės nervų sistemos (CNS) sutrikimai, motorinį vystymąsi. Pasak A. Kulkarni ir kt. (2014) Alberta kūdikių motorikos skale įmanoma identifikuoti kūdikių motorikos pažeidimus, kurių kitomis skalėmis/testais galima neaptikti. Šią skalę sudaro keturios padėtys (pozicijos): supinacija, pronacija, stovėjimas ir sėdėjimas. Pozicijų elementai yra vertinami pagal tris judesio komponentus: svorio pernešimą, kūno svorio centro išlaikymą, antigravitacinį judėjimą (35,36,37). Keturių padėčių elementų vertinimas atliekamas pagal dviejų balų sistemą: 0 – neatlieka arba 1 - atlieka. Bendras balų rezultatas užfiksuojamas procentilių skalėje. Rezultatai interpretuojami pagal procentilių reikšmę: <10 procentilių – atipiškai besivystantis kūdikis; nuo 11 – 25 procentilės kūdikio raida kelia įtarimą; 26 – 75 – normali kūdikio raida; 76 – 90 – labai gerai besivystanti raida, o 90 - 100 – puikiai besivystanti raida (38).
socialinė orientacija, bendradarbiavimas, baimingumas, emocinis nusiteikimas, gebėjimas siekti tikslo, dėmesys, aktyvumas (43).
V. Madaschi ir kt. (2016) nurodo, kad Bayley kūdikių vystymosi skalės trečiasis leidimas (Bayley-III) yra tarptautiniu mastu pripažinta kaip viena iš išsamiausių priemonių vertinant ankstyvo amžiaus vaikų raidą (44). Testas plačiai naudojamas užsienio autorių atliekant mokslinius tyrimus, klinikinėje praktikoje ir vertinant intervencijas. Bayley skalė tiria kelias sritis, turi tvirtą teorinį pagrindą ir psichometrines savybes. Remiantis ankščiau atliktais tyrimais (2016) nustatyta, kad Bayley-III skalė yra validi, o rezultatai koreliuoja su kitais vertinimo instrumentais, kurie teoriškai matuoja tas pačias sritis (pavyzdžiui, nustatyta teigiama koreliacija tarp Bayley III ir PDMS-2 rezultatų). V. Madaschi ir kt. (2016) atliktame tyrime nustatyta, kad Bayley III ir PDMS-2 testai yra tinkami vertinti vaikų judesių raidą. Nurodoma, kad Bayley III skalė yra paprastesnė ir ją lengviau administruoti (44).
Nors vaikų raidai tirti Bayley testas yra naudojamas daugelyje šalių, tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad pasiekiami skirtingi rezultatai atsižvelgiant į kultūrinius skirtumus ir geografinę vietą. Todėl nerekomenduojama naudoti originalias amerikiečių Bayley skales be adaptacijų, nes ekonominiai, etniniai, kultūriniai faktoriai gali nulemti neteisingus raidos vertinimus/išvadas (44). Bayley kūdikių raidos skalės sudarytos remiantis ilgamečiais vaikų tyrimais (JAV), prasidėjusiais jau 1928 m. ir tebesitęsiančiais iki šių dienų. Skalė naudojama tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Bayley testo patikimumas ir validumas yra aukštas (43).
Kūdikių motorikos charakteristikos testas (angl. k. Test of Infant Motor Performance, TIMP) buvo paskelbtas 2001 metais. Testo autoriai Suzann K. Campbell ir Gay L. Girolami. Tai standartizuotas testas, skirtas vertinti naujagimius intensyvios terapijos skyriuje, ankstyvųjų intervencijų efektyvumui ir kūdikių, kuriems gresia raidos vėlavimas vertinimui. Kūdikių motorikos charakteristikos testas taikomas naujagimiams nuo 34 amžiaus savaitės iki keturių mėnesių koreguoto amžiaus. TIMP testas sudarytas iš dviejų dalių: pirmoji skirta vertinti savarankiškus naujagimio judesius, o antroji - vertinti kūdikio dėmesį į garsinius ir vizualinius stimulus (45,46). Taikant šią vertinimo metodiką specialistai gali nustatyti ankstyvuosius raidos sutrikimus, kurie ypač svarbūs vaikystėje. S.A. Kim ir kt. (2011) atliktas tyrimas rodo, kad TIMP testas objektyviai vertina naujagimių raidą. Testas taip pat gali būti naudojamas tirti motorikos pokyčius ilguoju laikotarpiu, nes yra jautrus su amžiumi susijusiems motorikos pokyčiams bei medicininėms komplikacijoms (47).
1.2.2. Pusiausvyros vertinimo priemonės
Kalbant apie judesių raidą būtina atskirai apžvelgti pusiausvyros vertinimo priemones. Pusiausvyra ir motoriniai įgūdžiai yra svarbūs vaiko fizinei raidai. Vieni autoriai nurodo, kad pusiausvyra yra fizinė ypatybė (gebėjimas) išlaikyti santykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorinėms jėgoms. Tačiau A. Kambas (2012) pusiausvyrą apibūdina kaip gebėjimą išlaikyti kūno masės centrą ir apsisaugoti nuo kritimo. Taip pat A. Kambas (2012) pritaria kitiems autoriams ir pažymi, kad pusiausvyra skirstoma į statinę ir dinaminę (22).
F. Venetsanou ir kt. (2011) mano, kad pusiausvyra turi didelę reikšmę, nes ji yra neatsiejama judėjimo dalis. Ikimokyklinis amžius yra labai svarbus laikotarpis žmogaus judesių elgsenai, nes tuo metu formuojasi pagrindiniai motoriniai įgūdžiai. Įrodyta, kad, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams, pusiausvyra turi didelę įtaką pagrindiniams motoriniams įgūdžiams, jos svarba judesių vystymuisi yra akivaizdi (48).
Analizuotuose literatūros šaltiniuose nurodomi šie vaikų pusiausvyrą vertinantys testai: Berg‘o pusiausvyros skalė (BBS) ir Bruininksio - Oseretskio judesių įgūdžių vertinimo testas (BOTMP) (48-51).
Berg‘o pusiausvyros skalė (angl. k. Berg Balance Scale, BBS) autorė Katherine Berg. Ši skalė sukurta Kanadoje 1989 metais. Tai klinikinis instrumentas tiriantis asmenų statinius ir dinaminius pusiausvyros gebėjimus. Skalė dažnai taikoma suaugusiems geriatrijos ir neurologijos srityse. Skalė taip pat pritaikyta vertinti vaikų pusiausvyrą bei funkcinius įgūdžius, susijusius su pusiausvyra. BERG skalę sudaro 14 užduočių. Kiekviena užduotis vertinama 5 balų sistema: 4 balai – pacientas geba laisvai ir savarankiškai atlikti judesius, išlaikyti reikiamą kūno padėtį tam tikrą laiko tarpą, 0 balų – nesugeba atlikti užduoties. Maksimalus balų skaičius 56 balai. Jei vaikas surenka mažiau nei 46 balus, jis turi rimtų pusiausvyros sutrikimų (49,50).
Bruininksio - Oseretskio judesių įgūdžių vertinimo testas (angl. k. Bruininks-Oseretsky Test of Motor Proficiency, BOTMP) sukurtas 1978 metais. Tai vienas iš populiariausių judesių vertinimo įrankių. Šiuo testu galima vertinti ir pusiausvyrą. Šis vertinimo instrumentas skirtas vaikams nuo 4,5 – 14,5 metų. Testą sudaro 8 subtestai, kurie vertina statinę ir dinaminę pusiausvyrą. Graikojoje A. Kambas ir F Venetsanou (2011) atliko tyrimą su ikimokyklinio amžiaus vaikais, vertino amžiaus ir lyties įtaką vaikų pusiausvyrai. Ši skalė tinkama ikimokyklinio amžiaus vaikų pusiausvyrai vertinti (48,51).
leidimas (TGMD-2); Bruininksio-Oseretskio judesių įgūdžių vertinimo testo antrasis leidimas (BOTMP-BOT-2); Stambiosios motorikos vertinimo testas (GMFM-66/88), o mažesnio amžiaus vaikams siūloma taikyti šiuos testus: Alberta kūdikių motorikos skalė (AIMS); Bayley kūdikių raidos skalė (BSID-II/III); Kūdikių motorikos charakteristikos testas (TIMP). Nors judėjimo įgūdžių vertinimo priemonės skiriasi savo specifika, tačiau pagrindinė vertinimo koncepcija panaši (12,13).
1.2.3. Judesių raidos vertinimo priemonės Lietuvoje
Lietuvoje nuo 2000 m. antrinio lygio vaikų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas teikiančiose tarnybose turi būti naudojamas vienas iš dviejų standartinių raidos tyrimo metodų: vaiko raidos vertinimo skalė (angl. k. Diagnostic Inventory for Screening Children, DISC) arba Miuncheno funkcinė raidos diagnostika (angl. k. Munchener Funktionelle Entwicklungsdiagnostik) (7).
Diagnostinis vaikų raidos vertinimo testas (angl. k. Diagnostic Inventory for Screening Children, DISC) sukurtas 1984 m. autorių dr. M. K. Mainland, dr. J. R. Amdur ir dr. C. H. Parker (52). Testas skirtas įvertinti vaikų raidą ir padėti nustatyti diagnozę. Šią metodiką galima taikyti siekiant patikrinti dideles vaikų grupes ir atrinkti vaikus, turinčius raidos sutrikimų arba veikiamus rizikos veiksnių, galinčių nulemti šiuos sutrikimus. DISC metodika dažniausiai naudojama nustatyti ankstyvosios intervencijos poreikį ir progresą (52).
Šis vertinimo testas yra plačiai naudojamas psichologų ir taikomas vertinant vaikų nuo 2 savaičių iki 5 metų raidą. Šis metodas vertina 8 sritis: smulkiąją ir stambiąją motoriką, kalbos supratimą, ekspresyvią kalbą, girdimąjį dėmesį ir atmintį, regimąjį dėmesį ir atmintį, savarankiškumą ir socialinę adaptaciją (53,54).
L. S. Voelker ir kt. (2008) pažymi, kad DISC metodikos taikymo galimybės apima ne tik vaikų, turinčių raidos sutrikimų riziką, atranką; pirminį vaikų, turinčių raidos sutrikimų, ištyrimą, bet ir vaikų raidos kontrolę pakartotinį vertinimą bei naudojama vaikų ugdymo ir terapijos programoms rengti (52).
Miuncheno funkcinės raidos diagnostika (angl. k. Munich Functional Developmental Diagnostics) – buvo sukurtas Vokietijoje, autorės Theodora Hellbrügge. Motorinės raidos vertinimo skalė skirta kūdikiams ir yra dažniausiai taikoma Lietuvoje. Ši raidos diagnostikos metodika paskelbta 1985 m. (55).
diagnostika vertinama: ropojimo, sėdėjimo, vaikščiojimo, griebimo, suvokimo, kalbėjimo, kalbos suvokimo ir socialinis amžius. Antroji MFRD dalis skirta vaikams nuo 1 iki 3 (4) metų amžiaus ir vertinama: vaikščiojimo, rankos miklumo, suvokimo, kalbėjimo ir kalbos suvokimo, socialinis amžius taip pat įtraukiamas ir savarankiškumo amžius (55).
Šios skalės pranašumai: tikslios užduočių pateikimo instrukcijos, informatyvumas, ankstyva sutrikimo diagnostika, tikslus sutrikimo lygio nustatymas. Skalė ypač jautri pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, nes padeda įvertinti aštuonias motorinės raidos funkcijas (požymius). Bendras raidos lygis neskaičiuojamas, nes toks koeficientas neatskleistų informacijos, ar vaikas atsilieka visose srityse, ar turi problemų tik vienoje funkcinėje srityje. Nors Miuncheno funkcinės raidos diagnostika suskirstyta į atskiras funkcines sritis ir jos yra nagrinėjamos atskirai, vis dėlto, būtina atsižvelgti į įvairių sričių tarpusavio ryšį (55-58).
1.2.4. Savarankiškumo vertinimo priemonės
Savarankiškumas - tai autonomija, nepriklausomybė nuo išorinės įtakos (59). Savarankiškumo ir savitvarkos įgūdžių įgijimas yra vienas svarbiausių veiksnių užtikrinančių žmogaus funkcinę ir socialinę adaptaciją (60). Vaikystėje pasireiškia meistriškumo, savarankiškumo ir socialinio įvertinimo jausmas. Kasdienė veikla yra vienas iš pirmųjų vaikystės pasiekimų. Kasdienio gyvenimo įgūdžių turėjimas yra svarbus visiems, ypač vaikams su negalia (61). Vaikui augant atsiranda vis kitos su savarankiškumu susijusios problemos, formuojasi nauji prioritetai. Gebėjimas laiku pasinaudoti tualetu, praustis, palaikyti kūno ir artimiausios aplinkos švarą bei tvarką, savarankiškai apsirengti ir nusirengti, pavalgyti bei palaikyti funkcinį mobilumą, miegą ir poilsį yra priskiriama savitvarkos kategorijai. Savarankiškumo įgūdžių atsiradimas ir kokybė priklauso nuo vaiko pažintinių įgūdžių, funkcinio lygio, tėvų požiūrio į patį vaiką šeimoje (62). Vaikai, sergantys nervų sistemos ligomis, jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligomis, esant kūno funkcijų ir/ar struktūrų sutrikimams, praranda savarankiškumą. Vaikams, turintiems raidos sutrikimą, savarankiškumo įgūdžiai įgyjami skirtingai (11,59).
Svarbu naudoti tinkamą vertinimo priemonę, kuri tiksliai ir išsamiai įvertintų esamus sutrikimus ir padėtų greičiau pacientams atgauti maksimalų savarankiškumą (59). Zаviаni J. ir kiti autoriai (2001) išskiria du pagrindinius sаvаrаnkiškumo vertinimo instrumentus: Vaiko negalios vertinimo ir Vaikų funkcinio savarankiškumo vertinimo testus. Šios metodikos yra plačiai naudojamos ir taikomos vertinti vaikų sаvаrаnkiškumui (63).
įvertinti ne tik vystymąsi, bet ir funkcionavimą. Išversta į kelias kalbas ir patvirtinta kelioms kultūroms. Tai išsamus testas, kuris apima visapusišką, vaikų nuo 6 mėnesių iki 7,5 metų, funkcinių galimybių ir atlikimo vertinimą. Tačiau galima vertinti ir vyresnius vaikus, kurių funkciniai gebėjimai yra žemesni nei 7,5 metų vaiko. Vaiko negalios vertinimo testas sudarytas iš trijų funkcinių sričių: savarankiškumas, mobilumas, socialinė funkcija. PEDI testo vertinimas skirstomas į dvi skales, pirmoji skirta išsiaiškinti vaiko gebėjimus atliekant veiklas, o kita skirta tėvams, norint įvertinti pagalbos poreikį vaikui kasdieninėse veiklose. Vertinamos 197 funkcinių įgūdžių sritys, kurios suskirstytos į 3 dalis: funkciniai gebėjimai, prižiūrėtojo pagalbos poreikis, kompensacinės technikos ir aplinkos pakeitimų poreikis. Testas atliekamas per 20-30 minučių (60,64).
Kuan-Lin Chena ir kt. (2010) atliko Taivano ir JAV vaikų savarankiškumo įgūdžių vertinimą PEDI testu. Tyrimas atskleidė, kad kultūriniu aspektu atsiranda rezultatų neatitikimai (65). Panašus tyrimas atliktas Norvegijoje. Marie Berg (2008) atliko Vaiko negalios vertinimo testo (PEDI) validizaciją ir vertino ar testas yra tinkamas Norvegijos kultūrai. Tyrimas atskleidė, kad pastebėti amžiaus normų neatitikimai lyginant su amerikiečių normomis (61). Galima manyti, kad Vaiko negalios vertinimo testo užduotys turi būti pritaikomos kiekvienai kultūrai. Marie Berg (2008) moksliniame darbe nurodo, kad PEDI testas yra patikima priemonė ir reaguoja į vertinimo pokyčius. Tačiau tarpkultūrinės validizacijos tyrimai kitose šalyse (Olandija, Ispanija, Slovėnija, Vokietija) atskleidė, kad testo rezultatai gali nukrypti nuo amžiaus normų. Taip pat pastebima tam tikrų testo dalių svarba (įtaka) tyrimo rezultatams konkrečioje kultūroje (61).
Reabilitacijos praktikoje pradedami naudoti kompiuteriams pritaikyti raidos vertinimo testai. Nors jų nėra daug, bet vienas jų - Kompiuterizuotas vaiko negalios vertinimo testas (angl. k. Pediatric Evaluation of Disability Inventory Computer Adaptive Test – PEDI – CAT) (36). Testas buvo išleistas 2012 metais. Skirtas įvairių būklių ir diagnozių vaikams nuo gimimo ir jaunuoliams iki 20 metų savarankiškumo įgūdžių vertinimui. Testą sudaro 276 vertinimo elementai. Vertinamos funkcinės veiklos, kurios įgyjamos kūdikystėje, vaikystėje ir jaunystėje. Funkcinės veiklos sugrupuotos į keturias sritis: kasdienė veikla, mobilumas, kognityvinė ir socialinė raida, atsakomybė. PEDI – CAT vertinimo metodika suteikia galimybę nustatyti kūdikio ar vaiko būklę, pažangą, bei įgūdžių trūkumą. Šį testą gali naudoti tėvai/globėjai, gydytojai ar pedagogai. Ši metodika naudoja kompiuterinį algoritmą: parenka elementus konkrečiam asmeniui atsižvelgiant į ankstesnius vertinimus. Kompiuterizuotas vaiko negalios vertinimo testas nuo kitų skiriasi tuo, kad atliekamas automatinis elementų filtras atsižvelgiant į tiriamojo amžių. Lyginant kompiuterinį testą su standartiniu (originaliu) PEDI-CAT pasižymi tikslumu, padidėjusiu efektyvumu ir paprastumu atliekant vertinimą (64,66).
McCabe (67). Tai standartizuotas savęs priežiūros, bendravimo ir judrumo sričių vertinimo instrumentas, skirtas vaikams nuo 6 mėn. iki 7 metų amžiaus savarankiškumui tirti, tačiau gali būti taikoma ir vyresniems vaikams (68). Pirmoji šio testo versija vadinama Funkcinio nepriklausomumo testas - FNT (angl. k. The Functional Independence measure, FIM), kuris taikomas suaugusiųjų reabilitacijoje. Abiejų testų vertinimo sritys ir sistema panaši (69). Vaikų funkcinio savarankiškumo testas naudojamas negalios sunkumui pamatuoti. Testą sudaro 18 vertinamų veiklos rūšių (savipriežiūra, sfinkterių kontrolė, persikėlimas, judėjimas, bendravimas, socialiniai gebėjimai). Iš 18 užduočių 7 yra savarankiškumo užduotys 7 balų skalėje įvertinant nepriklausomybę valgant, gražinantis, rengiantis viršutinę ir apatinę kūno dalis, naudojantis tualetu ir vonia. Kiekviena veikla vertinama septynių lygių skale, kuri atspindi veiklą nuo visiškos priklausomybės (1 balas) iki nepriklausomybės (7 balai). WeeFIM – glaustas ir nesudėtingas vertinimo testas, kuris užpildomas stebėjimo ar interviu metu (11). Taip pat vertinimas gali būti atliekamas apklausiant vaiko tėvus/globėjus. Vaikų funkcinio savarankiškumo vertinimo testas yrа stаndаrtizuotаs (70). P. A. Sperle ir kt. (1997) remdamiesi ankščiau atliktais tyrimais (B. Granger 1991, McCabe 1991, Msall 1994) teigia, kad testas yra validus ir patikimas vertinant vaikų savarankiškumą (67). J. K. Ottenbacher ir kt. autorių (2000) atliktame tyrime pažymima, kad WeeFIM instrumentas yra patikimas ir jautrus raidos sutrikimus turinčių vaikų funkcinės būklės pokyčių nustatymui (69). Gаll R.ir kiti аutoriаi (2004) nurodo, kаd Vaiko negalios vertinimo testą rekomenduojama taikyti vаikаms turintiems rаidos sutrikimus, vertinti sаvаrаnkiškumą bei priežiūros poreikio nustatymą. (71).
Apibendrinant galima teigti, kad savarankiškumo įgūdžių formavimasis svarbus vaikų integracijai, savivertės ugdymui ir bendravimui. Pagrindiniai vaikų savarankiškumo vertinimo instrumentai moksliniuose straipsniuose minimi kaip Vaiko negalios vertinimo testas (PEDI) ir Vaikų funkcinio savarankiškumo vertinimo testas (WeeFIM).
1.2.5. Savarankiškumo vertinimo priemonės Lietuvoje
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus (AR Nr. 728 ir MR Nr. V-50) Lietuvoje vaikų savarankiškumui siūloma taikyti Barthelio indeksą ir taip pat galima taikyti Diagnostinį vaiko raidos vertinimo testą, (DISC), kuriame iš aštuonių vertinamų sričių viena yra skirta savarankiškumui vertinanti (4,5).
pirmiausia padeda įvertinti savarankiškumą ir judrumą. Skalės vertinimas: balai yra 0 ar 5; 0, 5 ar 10; 0, 5, 10 ar 15 priklausomai nuo funkcijos sudėtingumo. Aukščiausias balas parodo didžiausią savarankiškumą, o 0 – visišką bejėgiškumą. Barthelio indeksas kritikuojamas dėl vertinimo sistemos. Dažnai vertinimas priklauso nuo vertintojo patyrimo, interpretacijos skalės “viduryje” (tarp didelės ir vidutinės pagalbos), mažas jautrumas nustatant lengvus funkcijų sutrikimus. Atliekant Barthelio indeksą, informaciją galima surinkti iš paciento, artimųjų ir personalo. Paciento stebėjimas gali padėti, tačiau jis nėra būtinas (72). L. Kitchen atliktas tyrimas rodo, kad Barthelio indeksas nėra tinkamas vaikų savarankiškumui vertinti (10).
1.3. Kineziterapijoje ir ergoterapijoje taikomų testų validizacijos ir adaptacijos
reikalavimai ir patirtis
Judesių raidos vertinimas paprastai atliekamas standartizuotais testais. Dauguma reabilitacijos tyrimo instrumentų (priemonių) yra sukurti JAV ir vėliau verčiami ir naudojami tarptautinėje reabilitacijos bendruomenėje, todėl neišvengiamai testai yra apimti šių kultūrų užduotimis, medžiaga ir priemonių formatu (73,74). Vaiko raidos vertinimo skalės, testai, metodikos ir klausimynai taikomi norint nustatyti raidos sutrikimus ir prireikus skirti gydymą, todėl testų naudojimas turi būti aiškiai apibrėžtas, priimtas bendras sutarimas dėl jų naudojimo, taip užtikrinant sveikatos priežiūros priimtinumą ir tinkamumą. Šiuos testus naudojant kitose kultūrose, kalbinėje aplinkoje jie turi būti adaptuojami ir validizuojami. Adaptacijos ir validizacijos procesas yra aprašytas moksliniuose straipsniuose ir rekomendacijose (74). Vaikų raidos vertinimams turėtų būti naudojamos tik kultūriškai adaptuotos ir validžios skalės ir testai (44).
1.3.1. Vertinimo instrumentų adaptacijos ir validizacijos procesas
L. de Castro Magalhaes ir kt. (2015) pažymi, kad priemonės adaptacijos proceso metu turėtų būti suderinama semantika, frazeologizmai, eksperimentiniai ir konceptualieji atitikmenys tarp išverstos ir originalios versijos. Atliekant instrumento pritaikymą rekomenduojama naudoti terminą adaptacija, o ne vertimus, nes tai apima ne tik vertimą iš vienos kalbos į kitą, bet ir kultūrinę adaptaciją (73). Margaret C. Hoegh ir Steffen-Malik Hoegh (2009) remdamiesi K. F. Geisinger (1996) pažymi, kad priemonės adaptacija (vertimas ir pritaikymas) - tai procesas, kurio metu vienoje šalyje sukurtas tyrimo instrumentas yra parengiamas naudoti kitoje šalyje (74).
vertinimo skalėms. Judesių raidos testai, kaip ir bet kurios kitos vertinimo priemonės, turi būti ne tik išverstos lingvistiškai, bet ir pritaikytos kultūriškai bei turi išsaugoti turinio validiškumą (73). Nors yra daug gairių kaip atlikti tarpkultūrines testo adaptacijas, bet Margaret C. Hoegh ir Steffen-Malik Hoegh (2009) pateikė išsamų adaptacijos proceso aprašymą skirtą klausimynams susijusiems su sveikata (74).
L. de Castro Magalhaes ir kt. (2015) pažymi, kad būtina apsvarstyti kultūrinių problemų įtaką testo rezultatams ir įvertinti ar kurti naują instrumentą, ar adaptuoti esamą. Šis sprendimas turėtų būti priimamas įvertinus kelis veiksnius (aspektus) (73):
• tyrimų tipai, kuriuose bus naudojamas testas; • naujo instrumento kūrimo finansinės išlaidos; • laikotarpis reikalingas naujo testo kūrimui;
• specialistų komandos patirtis testuojant ir vertinant; • tikslinės priemonės patikimumas ir pagrįstumas;
• naujo tyrimo instrumento rezultatų palyginamumas ir įrankio taikymo sėkmingi įrodymai kitose kultūrose panašiomis sąlygomis.
Tie patys autoriai nurodo jau sukurtų vertinimo priemonių pritaikymo privalumus: skirtingose kultūrose naudojami testai nustato tiriamojo reiškinio normą, nustato tarptautinių tyrimų normas; suteikią galimybę palyginti nacionalines/kultūrines grupes, pritaikant standartinę vertinimo priemonę tiriant tarpkultūrinius reiškinius; yra pigiau ir užtrunka mažiau laiko nei kurti naują priemonę (73).
Taip pat turi būti įvertinti testo adaptavimo trūkumai. Gali būti, kad atlikus adaptacijos procesą testas nebus validus. Taip pat gali atsirasti rizika, kad išvados bus suformuluotos remiantis kultūriniu konceptu, kuris nėra svarbus arba tik iš dalies aktualus. Be kultūrinių apribojimų taip pat turi būti įvertinami ir ekonominiai. Judesių raidos testus sudaro tyrimo priemonių rinkiniai, kurie gali būti neįperkami kitoms šalims (73).
Aptardami reabilitacijai skirtų testų adaptaciją ir validizaciją, Margaret C. Hoegh ir Steffen-Malik Hoegh (2009) nurodo penkias priežastis, kodėl naudinga adaptuoti priemonę, o ne kurti naują (74):
1. Išlaidos. Ekonomiškai efektyviau ir greičiau nei kurti naują priemonę.
2. Palyginamumas. Suteikia galimybę atlikti palyginamąsias studijas tarp skirtingų kultūrų.
3. Ekspertizė. Remiamasi anksčiau atliktų tyrimų privalumais ir patirtimi.
5. Lygybė. Kai priemonė pritaikoma įvairioms kalboms, užtikrinama lygybė tiriamųjų atžvilgiu.
Testų adaptacijos procesas turėtų apimti tris etapus (74): 1. kalbos vertimą,
2. kultūrinę adaptaciją,
3. netinkamų testo dalių vertimas ir/ar adaptavimas.
Be to, šiame procese yra svarbūs trys pagrindiniai tikslai. Pirmasis tikslas – užtikrinti vertimo tikslumą, tuo pačiu užtikrinant, kad testo elementų sudėtingumas išliktų toks pats. Antrasis tikslas - testo elementai turi būti skaitomi taip pat laisvai ir natūraliai, kaip ir originalia kalba. Trečia, išlaikyti testo aktualumą ir pritaikyti kultūriškai. Tačiau surasti pusiausvyrą tarp vertimo tikslumo ir kultūrinio pritaikymo yra nelengva užduotis. Tarpkultūriniai tyrimai orientuojasi į kultūros ir elgesio santykį.
Kultūrinei adaptacijai taikomos trys pagrindinės teorinės gairės (74):
1. Kultūrinis absoliutizmas daro prielaidą, kad žmonės pagal savo prigimtį yra panašūs, nepaisant gyvenimo skirtingose kultūrose, todėl teorija sukurta vienoje kultūroje, gali būti naudojama kitoje kultūroje.
2. Kultūrinis reliatyvizmas daro prielaidą, kad žmogaus elgesį nulemia kultūra, todėl skirtingų kultūrų žmonės bus labai skirtingi. Kiekvieną etninė grupė turi būti suprasta įvertinant jos specifines kultūrines savybes.
3. Kultūrinis universalumas (apjungia absoliutizmą ir reliatyvizmą) daro prielaidą, kad pagrindiniai psichologiniai procesai yra universalūs. Kultūra formuoja ir daro įtaką tų procesų išraiškai.
Adaptacijos procedūra (74):
1. Užtikrinti priemonės konstruktyvų lygiavertiškumą. Ar tiriamasis dalykas egzistuoja kultūroje, kurioje norime pritaikyti priemonę? Jei egzistuoja, ar gali būti pritaikomas panašus? Jei ne, svarstyti galimybę pritaikyti kitą priemonę arba sukurti naują.
2. Sprendimo priėmimas: pritaikyti ar sukurti naują priemonę. Apsvarstyti adaptuotos priemonės tikslus, pranašumus bei trūkumus.
3. Priemonės vertimas ir pritaikymas. Tinkamas priemonės vertimas yra vienas iš svarbiausių žingsnių. Reikalavimai vertėjams:
• turi sklandžiai mokėti abi kalbas; • turi įvairiapusiškai žinoti abi kultūras;
• turi turėti testų vertimo įgūdžių, susipažinęs su testų sandara. Naudojamas vienas (arba keli) testo vertimo metodų:
• Komiteto metodas. Komisija arba komitetas išverčia instrumentą iš šaltinio į tikslinę kalbą. Tuomet rengiamos jungtinės adaptacijos, kurios yra tikslesnės (nei vertimas atliktas vieno vertėjo).
• Decentravimas. Testo dalys, kurios yra specifinės tik šaltinio kultūrai, yra pašalinamos arba pritaikomos. Formuluotė keičiama taip, kad būtų pagerinta vertimo kokybė.
• Atgalinis vertimas. Šis metodas prasideda instrumento vertimu, kurį atlieka asmuo ar komanda, iš šaltinio į tikslinę kalbą. Tuomet, kitas asmuo ar komanda, nematydami pradinio (originalaus) testo, išverčia jį iš tikslinės kalbos atgal į originalą. Šis metodas skirtas kalbų vertimui, todėl jis labiausiai tinka priemonėms, kurioms reikia labai mažai pritaikymo.
4. Recenzuojama išversta ir pritaikyta priemonės versija. Baigus pradinę adaptaciją, recenzentai įvertina naująją versiją. Recenzentai turi laisvai mokėti abi kalbas, gerai žinoti abi kultūras, būti srities ekspertai, turi suprasti, kaip ši priemonė bus naudojama.
5. Sutvarkomi vertimo neatitikimai pagal komiteto sutarimą. Originalus vertėjas ar komitetas turi apsvarstyti 4 žingsnyje apibūdintų recenzentų kolegijos pastabas. Tada abi šalys susitinka aptarti savo požiūrius ir iškeltas pastabas. Galutinė priemonė turėtų atspindėti geriausią visos grupės nuomonę.
6. Adaptuoto instrumento testavimas. Prieš investuojant didelius išteklius ambicingesniems tyrimams, patartina atlikti nedidelį adaptuoto testo bandymą. Bandomasis priemonės testas turėtų būti atliekamas su nedidele tiriamųjų, atstovaujančių galimai tikslinei populiacijai, imtimi. Siekiant gauti atsiliepimus ir nuomonę apie priemonę, instrukcijų aiškumą, terminus ir kitus svarbius klausimus būtina atlikti tiriamųjų apklausą (grįžtamasis ryšys). Šios išvados padeda nustatyti, ar reikalingi papildomi pakeitimai.
7. Adaptuoto instrumento bandymas. Instrumentas išbandomas naudojant didesnę tiriamųjų imtį. Asmenys turi atstovauti tikslinę populiaciją. Atliekamos išankstinės statistinės analizės, pvz., patikimumo analizė ir klasikinė elementų analizė. Be to, reikia patikrinti, ar priemonės konstrukcija yra lygiavertė, naudojant elementų atsako teorijos metodus ir faktorinę analizę. Šios stadijos metu kvalifikuoti vertėjai gali identifikuoti ir ištaisyti daugybę pritaikytų priemonių trūkumų. 8. Balų standartizavimas. Suvienodinti adaptuotos priemonės rezultatus (balus) su rezultatais iš originalo. Naujos normos konkrečiai tikslinei kultūrai nustatomos tik tuomet, jei adaptuoto instrumento bandymas buvo atliktas su pakankamai reikšmingo dydžio populiacija. Jei bandomasis tyrimas nebuvo pakankamai didelis, būtina atlikti papildomą duomenų rinkimą.
10. Naudojimo instrukcijų kūrimas. Instrukcijose turėtų būti nurodytos specifikos, susijusios su įrankio naudojimu ir rezultatų interpretacija. Dokumentuose taip pat turėtų būti nurodytas adaptavimo procesas, naudoti dizainai, taip pat atliktų pakeitimų išvados, susiję asmenys.
11. Specialistų (priemonės naudotojų) apmokymas. Kiek įmanoma, apmokomi priemonės naudotojai. Nors instrukcijos turi padėti naudotis priemone, tačiau mokymai padės sumažinti klaidas ir padidins patikimumą.
12. Stebėti priemonės naudotojų reakcijas. Galima tikėtis, kad visų rezultatų vertinimo patikimumas ir pagrįstumas laikui bėgant pasikeis dėl gydymo praktikos, vertybių, patirties ir poveikio. Tyrėjai privalo nuolat stebėti potencialius trūkumus, pritaikytus jų versijoje. Pageidautina iš naujo ištirti ir iš naujo įvertinti testų rezultatų patikimumą ir pagrįstumą.
Margaret C. Hoegh ir Steffen-Malik Hoegh (2009) rekomenduoja taikyti šias gaires, kad būtų pagerinta adaptacijos kokybė, stiprinama tarptautinė reabilitacijos bendruomenės mokslinė pozicija ir teikiamos patobulintos paslaugos pacientams (74). Adaptacijos procesą panašiai aprašo D. E. Beaton, L. Gjersing, S.G. Sireci ir kiti autoriai (75,76,77).
Testo adaptacija ir kultūrinė validizacija sudėtingas procesas, kuris gali užtrukti keletą metų. L. Saraivos ir kitų autorių (2013) Peabody Developmental Motor Scales-2 testo adaptacijos tyrime buvo atlikti du proceso elementai: validizacija ir kultūrinė adaptacija. Jie pastebi kad ankstesni tarpkultūriniai tyrimai (Cohen ir kt., 1999;. Crowe, McClain ir Provost, 1999; Tripathi, Joshua, Kotian, ir Tedla, 2008) rodo, kad vaikų iš skirtingo kultūrinio fono judesių raidos rezultatai turi būti interpretuojami atsargiai (19). Pritaikant testą svarbu susipažinti su galimomis klaidomis, atsižvelgti į kultūrinius ir kalbinius skirtumus. T. Oakland (2002) nurodo, kad klaidos galimybė padidėja, kai skiriasi asmenų, kurie sudaro originalią imtį, ir asmenų, kuriems adaptuojamas testas, ne tik kalba, bet ir kultūra (pvz., vertybės, apranga, mityba, pinigai, matų formos), socialinė klasė, gyvenamoji vieta (miestas ar kaimas), lytis ir amžius (78). Taip pat autorius T. Oakland (2002) siūlo kelis sprendimo metodus potencialioms problemoms spręsti. Pirmąjį įvardija kaip konstruktų lygiavertiškumo įvairioms grupėms nustatymas, antrasis - tinkama testų taikymo praktika, trečiasis - tinkamų normų naudojimas (78).
1.3.2. Vertinimo instrumentų adaptacijos ir validizacijos patirtis
Diagnostikos vertinimo testų trūkumas svarbi problema daugelyje šalių, ne išimtis ir Lietuva. Vaikų judesių raidos, pusiausvyros ir savarankiškumo vertinimo bei atrankos testų pritaikymas Lietuvoje ypač reikšmingas kineziterapeuto ir ergoterapeuto darbe. Valstybinėje audito ataskaitoje (2016) nurodoma, kad šalyje neužtikrinamas tinkamas vaikų raidos sutrikimų vertinimas (7). Tai gali būti sąlygota patikimų diagnostikos testų stygiumi: Lietuvoje sukurtų testų nedaug, o kokybiškai adaptuotų stinga. Dėl šios priežasties kai kurios tarnybos vaiko raidos sutrikimams vertinti naudoja kitose šalyse sukurtus ir nepritaikytus naudoti Lietuvoje testus. Ne visos ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančios tarnybos yra pajėgios parengti kokybiškus vaikų raidos sutrikimų diagnostikos ir gydymo protokolus. Kai kurios asmens sveikatos priežiūros tarnybos (pvz., Vaiko raidos centras) yra parengusios diagnostikos ir gydymo protokolus. Auditorių (2016) nuomone, asmens sveikatos priežiūros tarnybų, vykdančių ne tik klinikinę, bet ir mokslinę veiklą, parengtų standartų (protokolų) pagrindu galėtų būti parengti raidos sutrikimų diagnostikos ir gydymo standartai (metodikos/tvarkos aprašai), kuriais vadovautųsi visos vaikų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas teikiančios tarnybos (7).
Pavyzdžiui Brazilijoje trūko standartizuotų priemonių mažų vaikų raidai vertinti. Bayley-III testas buvo išverstas į Brazilijos portugalų kalbą, kultūriškai pritaikytas ir išbandytas 207 vaikams. Tyrimo (2016) rezultatai atskleidė, kad Bayley - III skalė yra tinkamas įrankis naudoti kitiems nacionaliniams vaikų vystymosi tyrimams. Kaip ir Brazilijoje taip ir Lietuvoje, dėl patikimų vertinimo įrankių/metodikų trūkumo raidos sutrikimų diagnostikos galimybės yra ribotos (44).
2. TYRIMO METODIKА IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimo vieta. Buvo apklausiami Lietuvos AR ir MR tarnybose dirbantys ergoterapeutai ir kineziterapeutai.
Tyrimo laikas. Tyrimas buvo vykdomas nuo 2017 metų vasario mėn. 1 dienos iki 2017 metų spalio 1 dienos.
Tyrimo tipas. Kiekybinis skersinio pjūvio tyrimas atliekant vienmomentę apklausą ir literatūros analizę.
Tyrimo objektas. Ergoterapeutų ir kineziterapeutų žinios, nuomonė ir patirtis.
Tikslinė tyrimo grupė: ergoterapeutai ir kineziterapeutai dirbantys ankstyvosios reabilitacijos ir vaikų medicininės reabilitacijos tarnybose.
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas, išduotas 2017 m. sausio 23 d. ( Nr. BEC – SR (M) – 172) (1 priedas).
2.1. Tyrimo metodika
Tyrimas buvo atliekamas dviem etapais:
1. Lietuvoje ir tarptautinėje praktikoje taikomų vaikų judesių raidai ir savarankiškumui vertinti skirtų testų patikimumą ir kokybę analizuojančių mokslinių straipsnių apžvalga. 2. Lietuvos AR ir MR tarnybose dirbančių specialistų anketinė apklausa.
Pirmame tyrimo etape buvo išanalizuoti 62 moksliniai straipsniai. Analizė pateikiama literatūros apžvalgos skyriuje - 1.2 poskyryje.
Tyrimo instrumentai:
Tyrėjo sudarytas anoniminė/(-is) anketa/klausimynas, kurį sudarė 29 klausimai. Duomenų rinkimo anoniminė/(-is) klausimynas/anketa pateikiamas 2-ame priede.
Klausimyną/anketą sudarė:
1. Bendroji informacija – demografinės ir socialinės charakteristikos (amžius; profesija; profesinė darbo patirtis).
2. Klausimai skirti išsiaiškinti specialistų nuomonę apie standartizuotų testų poreikį Lietuvoje ir domėjimąsi diagnostinių testų taikymu kitose šalyse (5, 7, 9, 10, 11, 12 klausimai).
Tyrimo anketą sudarė 2 atviro ir 10 uždaro tipo klausimų. Dvyliktą anketos klausimą sudarė 4 skyriai. Kiekviename skyriuje buvo pateikta 18 vaikų judesių raidos ir savarankiškumo vertinimo testų. Taip pat anketoje buvo nurodytos 5 specifinės tyrimo sąvokos.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tikslinė tyrimo grupė buvo apklausiama organizuojamų Lietuvoje konferencijų ir seminarų metu bei internetu (elektroniniu paštu; per socialines medijas). Vienas iš atrankos kriterijų apklausti po vieną ergoterapeutą ir kineziterapeutą iš ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos tarnybų. Tyrimo metu buvo išsiųstos/išdalintos 82 anketos, atsakymai gauti iš 70 ergoterapeutų ir kineziterapeutų dirbančių ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos tarnybose. Visi tyrimo dalyviai buvo informuojami apie tyrimo tikslą, anketos/klausimyno pildymo struktūrą, garantuotas tiriamųjų konfidencialumas.
2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 70 ankstyvosios ir medicininės reabilitacijos specialistų: 21 ergoterapeutas (30 proc.) ir 49 kineziterapeutai (70 proc.). Ankstyvosios reabilitacijos tarnybose apklausti 5 ergoterapeutai (7 proc.) ir 26 kineziterapeutai (37 proc.). Medicininės reabilitacijos tarnybose apklausti 16 ergoterapeutų (23 proc.) ir 23 kineziterapeutai (33 proc.). Tyrimo dalyviai reprezentavo 27 ankstyvosios reabilitacijos tarnybas ir 26 medicininės reabilitacijos tarnybas.
Duomenys apie tyrimo dalyvių pagrindinius socialinius – demografinius veiksnius pateikiami 1 lentelėje. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: iki 30 metų, nuo 31 – 45 metų, 46 metų ir vyresni. Tiriamieji statistiškai pasiskirstę nevienodai tarp amžiaus grupių (p<0,001). Vidutinis tiriamųjų amžius 33,8 ± 7,8 metų (vid. amžius ± SD). Jauniausias respondentui buvo 24 metai, vyriausiam – 57 metai.
1 lentelė. Tiriamųjų skirstymas pagal socialines-demografines charakteristikas.
Požymis Kategorija n (proc.)
Amžiaus grupėje iki 30 metų ergoterapeutai sudarė 42,3 proc., amžiaus grupėje tarp 31-45 metų ergoterapeutai sudarė 23,7 proc., o grupėje nuo 46 metų – 16,7 proc. Nustatyta, kad didžioji dalis ergoterapeutų ir kineziterapeutų dalyvavusių tyrime nurodė, kad jų darbo patirtis siekė penkis ir daugiau metų ankstyvosios reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos tarnybose (68,6 proc. visų apklaustųjų) (1 lentelė).
