LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Rosita Stasiukaitienė
SLAUGOS PASLAUGŲ ASMENS NAMUOSE PLĖTROS
GALIMYBĖS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė: Soc. m. dr. Ramunė Jurkuvienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadybaSLAUGOS PASLAUGŲ ASMENS NAMUOSE PLĖTROS GALIMYBĖS
Rosita Stasiukaitienė
Mokslinė vadovė dr. Ramunė Jurkuvienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 81 p.
Darbo tikslas – įvertinti slaugos paslaugų asmens namuose plėtros galimybes.
Tyrimo metodika: siekiant įvertinti, slaugos paslaugų asmens namuose plėtros
galimybes, buvo pasirinktas kokybinis tyrimas, remiantis socialinio konstruktyvizmo strategija. Šiame tyrime duomenys buvo renkami derinant giluminį pusiau struktūruotą interviu bei dokumentų analizę, norint objektyviau įvertinti slaugos paslaugų namuose plėtros galimybes. Tikslinės atrankos būdu, remiantis tiriamųjų trianguliacijos principu bei atrankos kriterijais, buvo atrinkti bei apklausti 12 respondentų. Tyrimo objektas: slaugos paslaugų namuose, kurias teikia viešosios pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, plėtros galimybės.
Tyrimo išvados:
Respondentai atskleidė tokias slaugos paslaugų asmens namuose situacijos apibūdinimo tendencijas.
1. Išryškėja šių paslaugų organizavimo bei teikimo problemos: apsunkintas slaugos paslaugų asmens namuose prieinamumas, ypatingai vienišiems asmenims; pagrindinis krūvis, teikiant slaugos paslaugas asmens namuose, tenka sergančiojo artimiesiems, jie realiai atlieka atvejo paslaugų vadybininko vaidmenį. Artimiesiems nepakanka atokvėpio paslaugų.
2. Išryškėja paslaugų teikėjams būdingas vengimas suteikti grįžtamąjį ryšį ir pasiūlymus, institucijoms, kurios atsakingos už slaugos paslaugų teikimą bei plėtrą. Interdisciplininio bendradarbiavimo stoka; nepakankamas koordinuoto komandinio darbo tarp slaugos ir globos paslaugų teikėjų, šių paslaugų integracija neužtikrinama. Poreikių vertinimas atliekamas centralizuotai, stokojama individualizacijos ir adekvatumo besikeičiančiai situacijai, ne pagal realų poreikį. Nepakankamai sudaromos nepakankamos galimybės slaugytojų savarankiškumui ir kompetencijai atsiskleisti.
Realus slaugos namuose paslaugų teikimas bei organizavimas ne visai atitinka dokumentuose deklaruojamus principus: prieinamumo, bendradarbiavimo, komandos ir individualizacijos.
Respondentai atskleidė tokias slaugos paslaugų asmens namuose plėtros tendencijas, gali būti tokiomis kryptimis.
3. Slaugos paslaugų asmens namuose plėtros galimybės išryškėja, kuriant atskirą sveikatos priežiūros paslaugų grandį - namų slaugos tarnybas, kurios teiktų integruotas slaugos ir socialines paslaugas paslaugų gavėjų namuose. Paslaugas turi teikti koordinuotai veikianti daugiaprofilinė komanda: slaugytojas, socialinis darbuotojas, slaugytojo/socialinio darbuotojo padėjėjas/i. Slaugos paslaugos asmens namuose galėtų būti teikiamos teritoriniu principu.
Suteiktų galimybes komandiniam darbui, bendravimo įgūdžių tobulinime, bei asmeninės darbuotojų atsakomybės ugdyme, įtraukiant visus darbuotojus į paslaugų kokybės gerinimą, sprendimų priėmimą.
Raktažodžiai: slaugos paslaugos namuose, plėtra. Raktažodžiai: slaugos paslaugos namuose, plėtra.
SUMMARY
Management of Public HealthDEVELOPMENT POSSIBILITIES OF NURSING SERVICES AT PERSON'S HOME Rosita Stasiukaitienė
Supervisor Ramunė Jurkuvienė, Dr.
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2013. 81 p.
Aim of the study - Evaluation of possibilities to develop nursing services at person's
home
The study Methods. In order to evaluate development possibilities of nursing services
at person's home, qualitative study was selected, which is based on social constructivist strategy. Study data was collected combining deep semi-structured interviews and document analysis, in order to evaluate possibilities to develop nursing services at person's home more objectively. 12 respondents were selected in a targeted sampling way and questioned, based on the subject’s triangulation principle and selection criteria.
Object of the study: development possibilities of nursing services at person's home,
which are provided by primary public health care institutions.
Conclusions:
Respondents have revealed situation trends of such nursing services at person's home.
1. Highlights of organizational and provisional problems of these services: difficult accessibility of nursing services at person's home, especially for lonely persons; the main burden have relatives of the sick person, providing nursing services at person's home as they actually perform as services manager's role for the case. Relatives suffer from lack of relaxation services.
2. Service provider’s avoidance to provide the feedback and suggestions to institutions, responsible for nursing services at person’s home provision and development revealed. Lack of interdisciplinary cooperation; insufficient coordinated teamwork between nursing and care providers does not ensure integration of services. Needs assessment is carried out centrally; there is a lack of individualization and the adequacy of the changing situation, not according to actual needs. Poor access for nurses autonomy and competence unfolding is created.
Real-life provision of nursing services at person's home does not fully satisfy the principles declared in the document: accessibility, cooperation, team and individualization.
Respondents revealed such trends of nursing services at person's home development.
3. Possibility development of nursing services at person's home trends revealed that creating separate health care services chain: home care services which provide integrated care and social services for service recipients at home is essential. The services have to be provided by coordinated operational multi-profiled team: nurse, social worker, nurse / social worker assistant. Nursing services at person's home could be based on location.
Provide opportunities for teamwork, communication skills improvement, and the education of personal workers liability, involving all employees in the service quality improvement and decision-making.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PSP – Pirminė sveikatos priežiūra SAM – Sveikatos apsaugos ministerija ES – Europos Sąjunga
SADM – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
PAASP – Pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra SPĮ – Sveikatos priežiūros įstaiga
PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas LR – Lietuvos Respublika
MN – Medicinos norma
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS, KLAUSIMAI IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Slaugos paslaugų namuose vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje ... 11
1.2. Slaugos paslaugų asmens namuose poreikį lemiantys veiksniai ... 15
1.3. Integruotos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos asmens namuose ... 21
1.4. Slaugos paslaugų asmens namuose organizavimo ypatumai Lietuvoje ... 25
1.5. Skandinavijos šalių patirtis teikiant slaugos paslaugas namuose ... 31
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 33
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 36
3.1. Slaugos paslaugų asmens namuose poreikio atskleidimas ... 36
3.2. Slaugos paslaugų asmens namuose teikėjų situacija ... 43
3.3. Slaugos paslaugų asmens namuose organizavimo bei teikimo spragos ... 51
3.4. Slaugos paslaugų asmens namuose ateities modelio vizija ... 61
4. SLAUGOS PASLAUGŲ ASMENS NAMUOSE ATEITIES MODELIS ... 69
IŠVADOS ... 70
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 71
LITERATŪRA... 73
ĮVADAS
Lietuvoje jau daugiau kaip dešimt metų vyksta sveikatos priežiūros reforma, kurios bendras uždavinys - vystyti ir stiprinti alternatyvas hospitalinei priežiūrai ir racionaliau panaudoti esamus ligoninių išteklius. Sveikatos priežiūros sistemoje prioritetine sritimi tampa pirminė sveikatos priežiūra. Pirminėje sveikatos priežiūroje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugai, kuri remiasi holistine paciento gerovės samprata [15]. Slaugos paslaugos teikiamos asmens namuose yra puikiausia priežiūros stacionarioje institucijoje alternatyva. Sveikatos priežiūros politikos formavime daugumos paslaugų perkėlimas iš stacionarų į bendruomenę tampa labai svarbiu aspektu. Priežiūra namuose (home care) užkerta kelią ar atideda vėlesniam laikui asmens patekimą į stacionarią slaugos ar globos instituciją. Nustatyta, kad namuose teikiamos paslaugos gali pagerinti pagyvenusių ir/ar negalią turinčių žmonių sveikatą bei gyvenimo kokybę, sutaupyti valstybės lėšas skiriamas stacionariai šių asmenų priežiūrai. Pasaulinė praktika seniai jau įrodė, kad ši paslaugos rūšis yra pati prieinamiausia, pigiausia ir duoda didžiausią efektą (Dowswell, et al., 2002).
Taigi demografinės, epidemiologinės, socialinės ir kultūrinės tendencijos Europos šalyse keičia tradicinius priežiūros modelius ir reikalauja kitokio požiūrio į sveikatos ir socialinio sektoriaus politiką bei paslaugas. Sveikatos priežiūros sistemai keliami finansavimo užtikrinimo, aukštos kokybės paslaugų plėtros bei prieinamumo iššūkiai [50]. Besikeičiantys visuomenės poreikiai ir lūkesčiai verčia ieškoti naujų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formų.
Jau antrą dešimtmetį daugelyje pagrindinių šalies teisės aktų: Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijoje, Lietuvos sveikatos programoje, einamųjų Lietuvos Respublikos Vyriausybės programose akcentuojama, sveikatos paslaugų per bendruomenes ir paciento namuose teikimas, bei naujų paslaugų formų diegimo skatinimas. Įgyvendinant PSP strategiją, būtinas visų vyriausybinių institucijų supratimas ir bendradarbiavimas [36].
Lietuvos nacionalinė sveikatos taryba pabrėžia menką valstybės institucijų dėmesį bendruomenės slaugytojo veiklai, šios veiklos reglamentavimui, apmokėjimui, ambulatorinės slaugos plėtrai, slaugos ir globos integravimui; nepakankamą pirminės sveikatos priežiūros finansavimą, kas sąlygoja ir slaugos paslaugų stoką. Nėra ambulatorinės slaugos komandinio darbo bendruomenėje, kad šis darbas nekoordinuojamas [58;31].
Temos aktualumas. Lietuvoje vis dar per mažas valstybės institucijų dėmesys
ambulatorinės slaugos plėtrai. Vis dar itin gajus institucinis modelis, kai vieniši, negalią turintys asmenys yra hospitalizuojami stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros arba socialinės globos įstaigose [25;33]. Iki šiol nėra išplėtotas kokybiškos ambulatorinės pagalbos tinklas, leidžiantis sumažinti hospitalizuojamų asmenų skaičių. Todėl itin svarbu ieškoti alternatyvių paslaugų plėtros galimybių. Slaugos paslaugos asmens namuose privalo sulaukti atitinkamo valstybės institucijų dėmesio ir tapti ne tik nuolatinių diskusijų objektu, bet ir efektyviai funkcionuoti sveikatos priežiūros sistemoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse tvirtinama, jog siekiant gerinti pagyvenusių žmonių sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, bus tobulinamas slaugos paslaugų namuose teikimo modelis [81]. Dėl ko taip pat svarbu išsiaiškinti, kur ir kokio tobulinimo reikia šioje srityje.
Darbo praktinė reikšmė. Slaugos paslaugų asmens namuose plėtros galimybių
įvertinimas padės kryptingai plėtoti slaugos paslaugas asmens namuose. Šis darbas atskleis esamą slaugos paslaugų namuose sistemos situaciją bei veiklos problemas, išryškės šių paslaugų plėtros kryptys bei galimybės. Tai padės įgyvendinti minėtąją LR Vyriausybės 2012-2016 m. programos įgyvendinimo prioritetinę priemonę. Tai taip pat galėtų būti paskata koreguoti ir/ar papildyti esančius teisės aktus, reglamentuojančius slaugą namuose.
DARBO TIKSLAS, KLAUSIMAI IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti, slaugos paslaugų asmens namuose plėtros galimybes. Klausimai:
1. Kokia yra slaugos paslaugų asmens namuose situacija?
2. Kokios yra slaugos paslaugų asmens namuose plėtros galimybės?
Uždaviniai:
1. Nustatyti, slaugos paslaugų asmens namuose situaciją ir joje pasireikiančius trukdžius efektyviai šių paslaugų plėtrai;
2. Išsiaiškinti, slaugos paslaugų asmens namuose teikėjų situaciją; 3. Atskleisti slaugos paslaugų asmens namuose plėtros kryptis; 4. Pateikti slaugos paslaugų asmens namuose plėtros modelį.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Slaugos paslaugų namuose vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje
Viename iš svarbiausių Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) priimtų dokumentų, t.y. Alma-Atos deklaracijoje (1987 m.) pateikiami pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros (toliau - PSP) strategijos elementai bei apsprendžiamas jų vaidmuo sveikatos sistemoje. Almatoje PSO surengė konferenciją, kurioje suformuotas naujas PSP apibrėžimas: tai būtiniausia sveikatos priežiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir už paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali sau leisti mokėti. Ji yra pirminė individų, šeimų ir bendruomenės kontakto su nacionaline sveikatos sistema grandis, priartinanti sveikatos priežiūrą prie žmonių gyvenimo ir darbo vietų, pirmasis nenutrūkstamo sveikatos priežiūros proceso elementas. PSP sudaro pirmą ryšio tarp paciento ir sveikatos sistemos lygmenį. Ji užsiima pagrindinėmis bendruomenės sveikatos problemomis, teikdama reikalingas profilaktikos, gydymo, sveikatos išsaugojimo bei reabilitacijos paslaugas [21]. Ji apima ir išsamesnę, labiau tęstinę ir geriau koordinuotą paciento, šeimos ir bendruomenės priežiūrą. Bendruomenės sveikatos priežiūra nėra tik ligų gydymas, bet apima daugelį veiklos, padedančios išsaugoti sveikatą, sričių [6]. PSP išvystymo lygis turi tiesioginės įtakos visuomenės bendrajai sveikatai, todėl rekomenduojama imtis daugiaplanių veiksmų, kad pirminė sveikatos priežiūra visose šalyse būtų pagerinta [7].
2008 m. PSO ataskaitoje, pažymint Alma-Atos deklaracijos 30 - metį, pabrėžta, kad pirminės sveikatos priežiūros reforma tebėra pats svarbiausias sveikatos priežiūros uždavinys ir reikalauja didžiausio dėmesio [31]. Tvirtinama, kad tinkamai organizuojant ir išvystant PSP ji gali išspręsti 80% visų sveikatos problemų. Tarptautinių tyrimų duomenimis pirminė sveikatos priežiūra yra labai svarbi, norint racionaliau naudoti augančias sveikatos priežiūros išlaidas ir įveikti ryškėjančius sveikatos skirtumus tarp įvairių socialinių grupių žmonių. Visiškai neabejojama, kad nuo sėkmingo PSP darbo labai priklauso visos sveikatos priežiūros sistemos veikla ir ekonominis efektyvumas.
Pirminės sveikatos priežiūros tikslas – užtikrinti turimų išteklių ir paslaugų visuotinį prieinamumą, siekiant tinkamai tenkinti svarbiausius gyventojų sveikatos priežiūros poreikius: įgyvendinti bendrosios praktikos gydytojo sistemą, įgyvendinti bendruomenės slaugos sistemą, racionalizuojant pirminės sveikatos priežiūros slaugos sistemą ir integruojant į ją socialines paslaugas, kurias teikia socialinės institucijos, teikti bendruomenės psichikos
sveikatos priežiūros paslaugas, plėsti greitosios medicinos pagalbos veiklą, vadovaujantis poreikiu skubiai pagalbai, sukurti efektyvų slaugos ligoninių tinklą, atitinkantį gyventojų poreikius. Pirminė sveikatos priežiūra apima visuomenės ir asmens sveikatos priežiūrą [35]. Pirminėje sveikatos priežiūroje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugai, kuri remiasi holistine paciento gerovės samprata [15]. Bendruomenės slauga yra slaugos teorijos ir visuomenės sveikatos sintezė. Bendruomenės slauga yra praktikos sistema, kuri naudoja visuomenės sveikatos mokslo ir profesionalios slaugos teorijos žinias, remiasi holistiniu požiūriu, dirba su bendruomenių nariais, kitais sveikatos priežiūros specialistais, sektoriais, skatina ryšius tarp asmenų, bendruomenių, nuolat dirba su bendruomenėmis, siekiant užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas [66].
Ypatingai svarbiame Lietuvos sveikatos politikos formavimo dokumente, t.y. Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje (1991 m.) aiškiai pabrėžta, jog pirminės sveikatos priežiūros srityje bus siekiama plėtoti slaugos namuose paslaugas didinant jų apimtis. Taip pat penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (2008 m.) akcentuojamas, kuo didesnis sveikatos paslaugų per bendruomenes ir paciento namuose teikimas, bei naujų paslaugų formų diegimo skatinimas. Dabartinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse, siekiant gerinti pagyvenusių žmonių sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, bus tobulinamas slaugos paslaugų namuose teikimo modelis [81]. Taigi minėtuose, svarbiuose Lietuvos sveikatos politikos formavimo dokumentuose yra numatoma slaugos paslaugų asmens namuose plėtra. Pastaraisiais metais LR Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) bei LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) vis daugiau dėmesio skiria namų slaugos plėtrai, šeimos gydytojo bei slaugytojo institucijoms stiprinti.
Deja, siekiant pagrindinio PSP reformos tikslo – gerinti gyventojų sveikatą, dažnai prioritetas teikiamas gydytojo institucijos plėtrai, tačiau primirštama bendruomenės slauga. PSO pateikia bendruomenės slaugos sampratą: tai veikla, kuri apima savarankišką ir komandinę sergančių ar sveikų, įvairaus amžiaus asmenų, šeimų, bendruomenių priežiūrą. Ji taip pat apima neįgaliųjų, mirštančiųjų slaugą, sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją [67]. Bendruomenės slauga yra svarbi pirminės sveikatos priežiūros grandis, tai specializuota slaugos praktika, kurios tikslas - užtikrinti bendruomenės narių optimalią sveikatą. Bendruomenės slaugos pagrindas – šeimos slaugytojo institucija, kuri sukurta remiantis geriausia Europos Sąjungos šalių praktika. Šeimos/bendruomenės slauga Europoje vaidina svarbų vaidmenį slaugant pagyvenusius žmones, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos
palaikymą, dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje, bei teikiant slaugą itin sunkiems pacientams [6].
Be abejo, bendruomenės slauga neatsiejama nuo bendruomenės slaugytojo veiklos. Bendruomenės slaugytojos vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas - žmogaus sveikata - yra vertinama kaip didžiausia asmeninė vertybė [26]. Reformos eigoje Lietuvos bendruomenės slaugytojų vaidmenys ir funkcijos taip pat keitėsi. PSO akcentuoja, kad dar nėra išnaudotos pagrindinės sveikatos priežiūros galimybės. Slaugytojai gali būti tarsi ryšininkai tarp šeimos ir šeimos gydytojo, gali atlikti dalį funkcijų, kurioms pakanka ir slaugytojo kompetencijos [37].
Akivaizdu, kad pirminėje sveikatos priežiūroje ypatingas vaidmuo tenka slaugos paslaugoms namuose. Slaugos paslaugas asmens namuose teikia bendruomenės ar bendrosios praktikos slaugytojas, turintis galiojančią slaugos praktikos licenciją, patvirtinančią teisę verstis slaugos praktika [79]. Bendruomenės/bendrosios praktikos slaugytojas teikia slaugos paslaugas pirminių sveikatos priežiūros įstaigų (poliklinikų, ambulatorijų, medicinos punktų, šeimos klinikų/gydytojų centrų) pacientams [56]. Slaugos paslaugos namuose teikiamos savarankiškai pagal bendruomenės ar bendrosios praktikos slaugytojo medicinos normoje nustatytą kompetenciją, bendradarbiaujant bei dirbant komandoje su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais, socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais bei kitų sričių specialistais organizuojant ir įgyvendinant slaugą pacientų namuose [79]. Slaugytojai sudaro didžiausią dalį profesionalių darbuotojų, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientams namuose [50].
Pirminėje sveikatos priežiūroje vykdoma slauga užtikrina gyventojų sveikatos išsaugojimą, sergančiųjų slaugymą, reabilitaciją po ligos ar nelaimingų atsitikimų bei sveikatos palaikymą, kai gydymas neveiksmingas [40]. Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [68]. Slaugos paslaugos namuose – asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kai paslaugos yra teikiamos pacientų namuose, siekiant užtikrinti slaugos paslaugų prieinamumą, tęstinumą, tenkinant paciento slaugos poreikius namų sąlygomis ir skatinant paciento savirūpą. Šių paslaugų tikslas - pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, išsaugoti jų savarankiškumą gyvenamojoje aplinkoje, skatinant jų savirūpą. Siekiant šio tikslo vien tik slaugos paslaugų nepakanka, turi būti teikiamos kompleksinės paslaugos pacientų namuose.
Nors yra akivaizdi slaugos paslaugų namuose nauda, bet šių paslaugų plėtra nevyksta taip sparčiai dėl tam tikrų sunkumų. Lietuvos nacionalinė sveikatos taryba pažymi, kad Lietuvoje vis dar nėra ambulatorinės slaugos komandinio darbo bendruomenėje, kad šis darbas nekoordinuojamas. Valstybės institucijų dėmesys bendruomenės slaugytojo veiklai, šios veiklos reglamentavimui, apmokėjimui, ambulatorinės slaugos plėtrai – menkas, tačiau slaugos specialistų funkcijos peržengė sampratą, kad jų paslaugos turi būti susijusios tik su gydymo procedūromis [32]. Bendruomenės slaugos svarba, galinčia spręsti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros problemas bei vykdyti ankstyvąją prevenciją, sveikatos priežiūros sistemoje neabejojama. Tvirtinama, jog kokybiškos slaugos paslaugos, siekiai privalo remtis pacientų poreikiais ir lūkesčiais, paslaugos tikslais, uždaviniais, galimybėmis bei sąlygomis tiek sveikatos priežiūros įstaigos, tiek kiekvieno sveikatos priežiūros paslaugą teikiančio asmens atžvilgiu [28].
Nacionalinė sveikatos taryba rekomenduoja Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerijai: reglamentuoti bendruomenės slaugytojo veiklą, finansavimą, spartinti ambulatorinės slaugos plėtrą, slaugos ir globos integravimą; didinti pirminės sveikatos priežiūros finansavimą, skatinti prevencinį darbą, gerinti diagnostikos ir slaugos galimybes ir kt. [55]
Taigi, kaip minėjome, Lietuvoje jau daugiau kaip dešimt metų vyksta sveikatos priežiūros reforma, kurios bendras uždavinys - vystyti ir stiprinti alternatyvas hospitalinei priežiūrai ir racionaliau panaudoti esamus ligoninių išteklius. Sveikatos priežiūros sistemoje prioritetine sritimi tampa pirminė sveikatos priežiūra. Drįstame teigti, kad koordinuotos slaugos ir socialinės paslaugos teikiamos asmens namuose yra puikiausia priežiūros stacionarioje institucijoje alternatyva. Priežiūra namuose (home care) užkerta kelią ar atideda vėlesniam laikui institucionalizavimą. Nustatyta, kad namuose teikiamos paslaugos gali pagerinti pagyvenusių ir/ar negalią turinčių žmonių sveikatą bei gyvenimo kokybę, sutaupyti valstybės lėšas skiriamas stacionariai šių asmenų priežiūrai [25]. Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, jog pirminės sveikatos priežiūros paslaugos 5–6 kartus pigesnės už stacionarines, tačiau Lietuvoje šiuo metu beveik 80 proc. teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų yra stacionarinės [60]. Europos Sąjungos šalyse, slauga namuose traktuojama kaip išlaidų atžvilgiu efektyvi alternatyva modernėjančiai sveikatos infrastruktūrai [47]. Pasaulinė praktika seniai jau įrodė, kad ši paslaugos rūšis yra pati prieinamiausia, pigiausia ir duoda didžiausią efektą (Dowswell, et al., 2002).
Tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja institucinis modelis, kai vieniši, negalią turintys asmenys yra hospitalizuojami stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros arba socialinės globos įstaigose [25;33]. Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijoje (2007 m.) tvirtinama, kad nepakankamos slaugos paslaugų namuose apimtys– neplėtojamos slaugos paslaugos namuose, turinčios pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, išsaugoti jų savarankiškumą jų gyvenamojoje aplinkoje. Daugelyje sričių vis dar dominuojančios stacionarinės paslaugos, bei paskatų stoka plėtoti alternatyvias ambulatorines paslaugas ( ambulatorinė slauga, slauga namuose, dienos centrai ir kt. ), sąlygoja nepakankamai efektyvią sveikatos priežiūros organizavimo sistemą [61].
Galima tvirtinti, kad paslaugų namuose tinklo poreikis bendruomenėje dar tik pradedamas tirti, ieškomos šių paslaugų plėtojimo galimybės atskirose Lietuvos savivaldybėse.
1.2. Slaugos paslaugų asmens namuose poreikį lemiantys veiksniai
Lietuvoje, o taip pat ir visoje Europoje, didėja slaugos bei socialinių paslaugų teikiamų asmens namuose poreikis. Daugelis šalių susiduria su bendrais demografiniais, socialiniais, technologiniais, epidemiologiniais ir politiniais sunkumais, kas sveikatos priežiūros sistemai kelia finansavimo užtikrinimo, aukštos kokybės paslaugų plėtros bei prieinamumo iššūkius [50]. Taigi dėl minėtų sunkumų vis sunkiau tampa įveikti su tuo susijusius finansinius ir logistinius iššūkius. Vyriausybėms tenka dirbti tokiomis sąlygomis, kai poreikiai auga, o ištekliai yra gana riboti. Būtina rasti paslaugas priimtinomis sąnaudomis, tokių paslaugų tęstinumą gali užtikrinti kruopštus socialinių ir medicinos paslaugų koordinavimas. Todėl pirmenybė turėtų būti teikiama paslaugų namuose ir bendruomenėse, o ne specializuotose įstaigose, teikimui, taip užtikrinant geresnį paslaugų prieinamumą ir didesnį jų našumą, nepažeidžiant piliečių autonomiškumo bei orumo.
Demografiniai pasikeitimai. Kaip didžiausia problema pirmiausiai iškeliami
demografiniai pokyčiai visuomenėje – visuomenės senėjimo problema. Per pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenimo trukmė žymiai pakilo Europos regione. Vyresnio amžiaus žmonių dalis bendroje populiacijoje daugelyje Europos šalių nuolat auga ir prognozuojama, dar labiau padidės per ateinančius dešimtmečius. Tai reiškia didėjančius prižiūrimų, išlaikomų senų žmonių rodiklius [50].
Lietuvos statistikos departamentas praneša, kad 2012 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, arba 18,1 procento visų šalies gyventojų. Palyginti su 2001 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. (12,1 %). Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. 2012 m. pradžioje šio amžiaus gyventojų buvo 137,9 tūkst., arba 57,9 tūkst. (72,4 %) daugiau nei 2001 m., jie sudarė 25,4 procento (2001 m. – 16,5 %) visų pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių. Numatoma [54], kad iki 2050 m. 65 ir vyresnių kaip 65 metų žmonių dalis ES padidės 70 %, o vyresnių kaip 80 metų – 170 %.
Visuomenė, kurioje sparčiai auga 65 ir vyresnių kaip 65 metų žmonių dalis bei mažėja darbingo amžiaus žmonių, turės patenkinti padidėsiančią sveikatos priežiūros paslaugų paklausą ir pritaikyti sveikatos sistemas prie senėjančios visuomenės poreikių, užtikrinti jų tvarumą [54]. Demografinio senėjimo pokyčiai lemia paslaugų, orientuotų į senų, negalią turinčių žmonių sveikatos problemas, paslaugų teikiamų namuose, poreikio didėjimą. Taip pat ši problema kelia ne tik naujus iššūkius Europos Sąjungos šalių sveikatos sistemoms, bet ir reikalauja, kad būtų palaikoma sveiko senėjimo idėja, kuri remiasi sveikatos ugdymu, propagavimu, sveikatos problemų sprendimu kuo ankstyvesniame amžiuje bei reikalauja, kad sveikatos priežiūros sistema būtų kuo labiau susieta su socialiniais, ekonominiais bei aplinkos apsaugos faktoriais [25].
Socialiniai pokyčiai. Tradicinės didelės šeimos susiskaidymas į mažus šeimyninius
vienetus, urbanizacijos kontekste, sumažina žmonių skaičių, kurie gali rūpintis priklausomais šeimos nariais. Dažnai šeimos grupės yra nepaliestos kaimo vietovėse, gyvenančios daugelio kartų namų ūkyje ir šeimos nariai rūpinasi vyresnio amžiaus arba neįgaliais šeimos nariais. Miesto bendruomenės yra kitokios su nedideliais šeimos vienetais, ribotas gyvenamasis plotas [25]. Tarp Lietuvos pensininkų labiausiai paplitusi namų ūkio forma – vieno asmens namų ūkiai (kone kas antrą ūkį sudaro vienas asmuo). Tai gerokai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos namų ūkių. Vyresnio amžiaus žmonės gyvena mažesniuose namų ūkiuose, tarp jų vieno asmens namų ūkiuose gyvenančių dalis vos ne dvigubai didesnė negu apskritai šalyje [42].
Didesnis mobilumas viso gyvenimo eigoje (darbingo ir pensinio amžiaus) gali žymiai padidinti atstumus tarp šeimos narių. Mobilumo tendencijos veikia priežiūros namuose poreikį. Šalyse, neseniai prisijungusioms prie ES, vis aštresnė problema tampa jaunų ir gabių, profesionalų migracija, kas ne tik lemia, tokį reiškinį kaip „proto“ nutekėjimas, bet ir taip paaštrinama slaugos, globos situaciją šalyje [50]. Senyvo amžiaus žmonės pasiskirstę Lietuvoje netolygiai. Kaip ir daugelyje Europos šalių, jų koncentracija didesnė kaimo vietovėse negu mieste. Tai industrializacijos ir urbanizacijos procesų padarinys [42].
Taip pat vis augantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje bei karjeros galimybės, priveda prie mažiau dirbančių šeimoje moterų skaičiaus, rūpinantis artimųjų globa. Tvirtinama, kad šalys, kuriose skatinamas moterų dalyvavimas darbo rinkoje ir veikia aktyvi darbo rinkos politika šiuo tikslu, turi skaudžių pasekmių, neformalios ir formalios slaugos srityje. Taip pat išėjimo į pensiją atidėjimas, kuo vėlesniam laikui, tam, kad padidinti dalyvavimą darbo rinkoje, didins oficialių slaugytojų poreikį. Tokiu būdu iššauks visuotinį neoficialių slaugytojų stygių, kadangi dažniausiai asmenų, kurie slaugo vyresnius žmones, amžius yra tarp 45 – 60 metų [50].
Šie veiksniai didina šiandienos ir ateities kartoms papildomos priežiūros reikalingumo tikimybę, kai jų giminaičiai negalės ir nepajėgs pasirūpinti jais. Tuomet atsakomybę turi prisiimti visi valdžios lygmenys, ypatingai savivaldybės, kur priežiūra namuose tiesiogiai organizuojama bei teikiama gyventojams.
Epidemiologijos pokyčiai. Pasikeitusi epidemiologinė situacija nulemia vis didėjantį
slaugos paslaugų poreikį. Pirmiausia neužkrečiamų ligų pagausėjimas paveikė priežiūros namuose poreikį. Mokslininkai nustatė, kad vyresni nei 80 metų amžiaus žmonės, dažniausiai kenčia nuo penkių – šešių lėtinių ligų ir jų sukeltų sveikatos sutrikdymų, kurie yra kontroliuojami daugybės vaistų.
Taipogi keičiasi ligos modelis. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, Alzhaimerio liga ir demencija tampa vis labiau paplitusios tarp vyresnio amžiaus žmonių. Svarbu suprasti, kad veiksmingas gydymas ir parama gali būti teikiamas ir namuose, naudojant namų priežiūros paslaugų spektrą.
Taip pat daugelis žmonių gyvena su diabeto, širdies, kvėpavimo ligų, insulto ir vėžio padariniais, tuo gali būti veiksmingai ir efektyviai pasirūpinta namuose su tinkama ir planine pagalba [50].
Mokslo ir technikos inovacija
Besikeičiančioje visuomenėje, nuolatos tobulėjant medicinos bei informacinėms technologijoms, siekiama kuo labiau patenkinti visuomenės lūkesčius ir poreikius. Mokslo ir technologijų (medicininių ir ne medicininių) augimas paveikė ir namų slaugos poreikį bei pasiūlą. Medicinos pažanga, įskaitant: farmaciją, prietaisus ir medicinines technologijas, prisidėjo prie gyvenimo trukmės pailgėjimo ir gyvenimo kokybės pagerinimo daugeliui neįgalių žmonių, vyresnio amžiaus žmonėms ir vaikams su kompleksiniais priežiūros poreikiais. Paprastas namų pakeitimas (adaptuoti tualetai, dušai ir vonios bei kėlimo įranga) lengviau suderina gyvenamąją aplinką prie pasikeitusių žmonių poreikių. Technologijų ir
inovacijų augimas žada pristatyti galimybių, sprendimų diapazoną gyventojų grupėms, norinčioms išlikti savo namuose, technologijų sprendimai papildys tradicines namų priežiūros paslaugas [50;25].
Pokyčiai požiūriuose ir lūkesčiuose
Pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse pastaraisiais metais vis dažniau galime pastebėti aptariamą bei nagrinėjamą slaugos namuose situaciją Lietuvoje. Eskaluojamos neigiamą atspindį turinčios antraštės, kuriose tvirtinama, jog valstybė neužtikrina sergančių asmenų medicininės slaugos. Visuomenei nesunku susidaryti itin negatyvų organizuojamų slaugos paslaugų namuose vaizdą, kas taip pat daro įtaką požiūriui į valstybės galimybes užtikrinti reikalingą priežiūrą sunkiu metu. Vis dėlto ar slauga namuose niekuomet nesulauks tinkamo valstybės dėmesio, kai šių paslaugų poreikis vis didėja? Akivaizdu, kol kas nėra sukurta adekvati poreikiams darniai veikianti šių paslaugų teikimo sistema.
Visuomenė tampa vis reiklesnė, kelia itin aukštus reikalavimus sveikatos priežiūros sistemai. Institucinio aprūpinimo tinkamumu vis labiau abejojama. Tuo momentu bendruomene ir namais pagrįstas sprendimas ir paslaugos yra prioritetas. Beveik 90 proc. respondentų vienoje Europos apklausoje [64;50] manė, kad socialinės ir sveikatos priežiūros sistemos turėtų padėti vyresnio amžiaus žmonėms, kiek įmanoma ilgiau likti savo namuose. Daugelis žmonių teikia pirmenybę gydymuisi namuose, nei bet kuriam kitam variantui. Namai yra emocinio ir fizinio bendravimo vieta, juose yra atsiminimai, nusiraminimas ir gyvenimo kokybė. Duomenys rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės ir negalią turintys asmenys nėra linkę į institucinę priežiūrą [50]. Gera slauga ir priežiūra yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasitenkinimas. Nenuostabu, kad namuose žmonės jaučiasi ramesni ir saugesni. Tai ypač svarbu vyresniam amžiuje, kai žinoma aplinka padeda jaustis ramiau, saugiau ir patogiau. Namuose viskas yra taip, kaip norime: daiktai, kvapai. Namuose galima gyventi pagal savo grafiką. Šalia gyvena pažįstami žmonės su kuriais malonu bendrauti, galima paprašyti pagalbos. Giminaičiai ar draugai gali aplankyti kada nori ir pasilikti tiek, kiek abiems yra priimtina ir patogu. Viso to neįmanoma turėti net ir labai geruose slaugos namuose. Juk niekur nėra geriau nei namuose. Skandinavijoje [47], kuri turi ilgas ir gilias slaugos namuose tradicijas ekonominis faktorius yra nukeliamas į antrą vietą. Būtent pirmoje vietoje jie akcentuoja etinį klausimą ir paciento norą pasilikti savo namuose, kaip akstiną vystyti namų slaugos sektorių [47].
Visos Europos šalys turi spręsti įvairių gyventojų poreikius, dėl padidėjusio gyventojų mobilumo bei migracijos. Visuomenės tikisi kultūriškai jautrių paslaugų, kurios geriau
atspindėtų etninių mažumų poreikius, o tai savo ruožtu sukuria naują poreikį priežiūros namuose paslaugoms teikti [50].
Politikos prioritetai ir pasirinkimai
Politiškai yra palaikoma idėja, jog priežiūra namuose (slauga namuose) pagrįsti sprendimai, platesne prasme, yra naudingi ir asmeniškai vartotojams, ir jų šeimoms bei visuomenei. Daugumoje Europos šalių deinstitucionalizacija ir bendruomeninis gyvenimas yra laikomi fundamentaliais principais, kuriais yra grindžiamas politikos formavimas, įskaitant: ilgalaikių psichiatrijos ligoninių uždarymą, asmenų, turinčių su mokymusi susijusias negalias, gyvenimą bendruomenėje ir smulkiose (trumpalaikės) slaugos namuose ir vyresnio amžiaus žmonių geresnės gyvenimo bendruomenėje kokybės patirtį, o ne būvimą ilgalaikiuose slaugos ir globos namuose [50].
Šiandien vis dažniau pradedama kalbėti apie sąlygų sudarymą klientui kuo ilgiau gyventi savo namuose, neplečiant stacionarių paslaugų tinklo. Sociologas A. Giddens (2005) deinstitucionalizacijos sąvoką apibrėžia, kaip institucinės priežiūros mažinimą (deinstitutionalization) – valstybinėse įstaigose slaugomų individų sugrąžinimą į jų šeimas ir bendruomenę. A. Giddens rašo, kad šį institucinės priežiūros mažinimo procesą (deinstitucionalizacijos) sukėlė keli veiksniai. Pirma, vyriausybė norėjo sutaupyti lėšų, o išlaikyti žmones psichiatrijos, ir kitų rūšių ligoninėse daug kainuoja. Antras, priimtinesnis motyvas – kai kurių žymiausių psichiatrų įsitikinimas, kad ilgalaikė hospitalizacija dažnai padaro daugiau žalos negu duoda naudos. Kiekvieną ligonį, jei tik įmanoma, būtina gydyti ambulatoriškai. Deinstitucionalizacijos procesas yra sudėtingas, kuris iškelia papildomų rūpesčių. Akivaizdu, norint pasiekti teigiamų šio proceso rezultatų, būtina į tai žvelgti kompleksiškai, iš holistinės perspektyvos. Savivaldybės plėtodamos asmenines socialines paslaugas teikia prioritetą plėtoti nestacionarias paslaugas, ypač pagalbos, slaugos namuose paslaugas, informuoti ir konsultuoti. Nuo 1995 metų daugelio Europos 20 šalių socialinės apsaugos įstatymai buvo keičiami, įtvirtinant nuostatą, kad neturi būti kuriama naujų stacionarių paslaugų įstaigų, o siaurinamas jų esamas tinklas [8]. Ši nuostata gali būti įgyvendinama, kai socialinės tarnybos garantuoja asmens aptarnavimą namuose visą parą. Tokių aptarnavimo galimybių jau turi daugelio Vakarų Europos, Skandinavijos šalių gyventojai – paslaugų gavėjai.
Priežiūra namuose (slauga namuose) pagrįsti sprendimai yra pažangūs ne tik sveikatos, socialinės ir moralinės (emocinės) naudos aspektais, bet taip pat galimo socialinių išlaidų mažinimo atžvilgiu, kadangi buvo stebimas didesnis namų priežiūros veiksmingumas ir
efektyvumas lyginant su stacionaria priežiūra [50]. Akivaizdu, slaugos paslaugų namuose teikimo skatinimu turėtų užsiimti vyriausybė, o paslaugų teikimą užtikrinti ir organizuoti savo gyventojams - savivaldybės [20;2].
Itin svarbus neformalios slaugos pripažinimas (tiek šeimos ir draugų, tiek ir kaimynų) bendroje sveikatos priežiūros sistemoje, privertė politikos ir paslaugų teikėjus pripažinti ir palaikyti šiuos svarbius sistemos dalyvius. Akivaizdu, jog mirštančių, sunkiai sergančių, sergančių chroniškomis arba ūmiomis ligomis žmonių artimieji gali būti tiek slaugymo išsekinti, kad jiems patiems gali prireikti pagalbos. Dažnai artimieji būna fiziškai ir psichologiškai pavargę nuo chroniškų arba rimtų ligonių lankymo, slaugymo namuose ir mano, kad padarė ne viską, ko reikia [43]. B. Neale ( 1991 ) patvirtina, jog asmenys, kurie rūpinasi sunkiai sergančiais ligoniais, neišvengiamai patiria fizinių, socialinių, emocinių, ekonominių sunkumų, kuriuos įveikti be kitų pagalbos yra labai sudėtinga.
Visi anksčiau minėtieji iššūkiai lėmė ir išlaidų sveikatos apsaugai didėjimą. Dėl ko daugelis šalių ėmėsi priemonių kontroliuoti sveikatos apsaugos paslaugų išlaidų didėjimą bei ieškoti naujų efektyvesnių paslaugų teikimo formų. Būtina peržiūrėti ir naujiems poreikiams pritaikyti visuomenės išteklius ekonomikos, politikos, socialinio saugumo, sveikatos apsaugos ir žmogaus ekologijos sferose. Taip sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, privalu teikti paslaugų gavėjams (pacientams) tokias paslaugas, kurios atitiktų jų poreikius, lūkesčius ar netgi juos viršytų. Taip užtikrinant sėkmingą ir efektyvų sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimą. Taigi norint, kad teikiamos paslaugos atitiktų pacientų poreikius, svarbūs du dalykai: koordinuotas paslaugų teikimas ir geresnis paskirstymo priežiūros įstaigoms (namams, ligoninėms ir priežiūros įstaigoms) valdymas [53].
Visa tai reikalauja geresnės biopsichosocialinių paslaugų kokybės. Slaugos paslaugų namuose paklausa nuolat auga, todėl būtinas slaugos paslaugų namuose plėtojimas ir naujų idėjų įgyvendinimas. Bet prieš tai privalu atlikti poreikio paslaugoms analizę, kad būtų aišku, kokia kryptimi judėti. Poreikio paslaugoms analizė apima kelis etapus [51]:
1. Asmenų, kuriems reikalingos paslaugos, identifikavimas: nustatomos klientų grupės, kurioms tokios paslaugos yra reikalingos. Žinojimas, kas yra tokie asmenys padeda geriau suvokti ir pačias problemas, ir tiksliau rasti šių problemų sprendimą. Gali jie judėti ar turi judėjimo problemų, sveiki ar ligoti, - atsakymų į tokius klausimus pasiskirstymas padeda geresnei poreikių analizei.
2. Socialinių aplinkybių, kuriose yra šie asmenys, aprašymas: išsiaiškinama, kokios yra tiriamųjų sąlygos, kuriose galima pradėti organizuoti paslaugas. Tai gali apimti ir išteklius
ir trūkumus. Susipažįstama, kokios demografinės tokių asmenų charakteristikos, su kuo tiriamieji palaiko socialinius ryšius, kokios privažiavimo galimybės ir pan.
3. Poreikių identifikavimas: išsiaiškinama, kokius lūkesčius turi asmenys, kuriems reikalingos paslaugos. Jie išsako, kokie yra jų poreikiai, kokios pagalbos ar paslaugų jie laukia. Paprastai šalia tiesioginės klientų apklausos naudojamas ir stebėjimas. Kartais informacijai surinkti naudojami keli informacijos rinkimo būdai.
4. Poreikių įvertinimas: apibendrinami ankstesniuose etapuose gauta informacija. Atliekama kokybinė ar kiekybinė gautų duomenų analizė. Aiškinami ir interpretuojami gauti rezultatai.
5. Komunikacijos etapas: poreikių nustatymo ir įvertinimo rezultatai pateikiami tiems, kurie gali daryti sprendimus. Pagal nustatytus poreikius galima organizuoti paslaugas.
Tyrimai, remiantis pateiktais poreikio paslaugoms analizės etapais, suteiktų svarbios informacijos, ketinant vystyti slaugos paslaugas namuose atitinkančias paslaugų gavėjų poreikius.
Apibendrinant svarbu pažymėti, jog demografinės, socialinės, technologinės, epidemiologinės ir kultūrinės tendencijos Europos šalyse keičia tradicinius priežiūros modelius ir reikalauja inovatyvių sprendimų.
1.3. Integruotos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos asmens namuose
Integruota priežiūra daugelyje Europos šalių tapo svarbia sveikatos ir socialinės sistemų reformų sudedamąja dalimi. Pasaulinė sveikatos organizacija 2003 m. integruotos priežiūros koncepciją iškėlė kaip priemonę, galinčią pagerinti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų sistemą. 2004 m. Europos Komisija integruotą priežiūrą pripažino gyvybiškai svarbiu Europos socialinės sistemos stabilumo veiksniu [32]. Integruotų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikimo poreikį sąlygoja besikeičianti demografinė ir epidemiologinė situacija Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje. Besikeičiančioje visuomenėje, nuolatos tobulėjant medicinos bei informacinėms technologijoms, siekiama kuo labiau patenkinti visuomenės lūkesčius ir poreikius. Tai reikalauja kompleksinio požiūrio.
Kai kalbama apie vyresnio amžiaus ir/ar negalią turinčių asmenų priežiūrą namuose, turime suprasti, kad vien tik sveikatos priežiūros paslaugų neužtenka, užtikrinant visų kilusių poreikių patenkinimą. Žmonės, kuriems reikalinga priežiūra, turi tokias pačias teises, kaip ir kiti žmonės, tačiau dažnai negali atstovauti sau. Valstybė ir visuomenė turi jausti ypač didelę
atsakomybę už pagalbą, tokiems asmenims, ir jų teisių apsaugą. Juk pacientams, slaugomiems namuose reikalingos visokeriopos paslaugos, užtikrinančios nepertraukiamą pacientų priežiūrą. Priežiūros namuose tikslas - patenkinti žmonių sveikatos ir socialinius poreikius jų namuose, teikiant tinkamą ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas iš oficialių ir neoficialių globėjų, prireikus panaudojamos naujausios technologijos per tam subalansuotą ir prieinamą priežiūros paslaugų grandinę [50]. Kad priežiūra namuose būtų efektyvi reikalingos kompleksinės paslaugos: slaugos ir socialinių paslaugų visuma. Kompleksinė sveikatos priežiūros ir socialinės saugos sistema leistų priartinti sistemą prie poreikių turinčių gyventojų, bei juos patenkinti [27]. Tik sukūrus vientisą sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų tinklo struktūrą, galima efektyviai teikti integruotą pagalbą bendruomenės žmonėms. Žmonių sveikatos priežiūros ir socialiniai poreikiai gali būti visiškai patenkinti tik kartu dirbant įvairių sričių specialistams: medikams, pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams, slaugytojoms ir kt. Todėl bendruomenės socialinėje veikloje neįmanoma nubrėžti griežtos ribos tarp sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos ir darbo rinkos.
Integruotos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos viena iš priemonių, galinčių pagerinti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų sistemą [77]. Sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikimo integracija, kaip daugiamatė sąvoka, taikoma struktūrinėms ir funkcinėms sveikatos paslaugų problemoms spręsti bei plėtros ekonominio racionalumo ir efektyvumo įvertinimui. Įrodyta, kad integracija didina sveikatos priežiūros veiksmingumą ir kokybę. Sveikatos ir socialinės politikos veiksmingumas pasiekiamas integruojant sveikatos ir socialinės priežiūros funkcijas [25].
Daugelio Europos valstybių praktikoje globos ir slaugos paslaugos integruojamos į bendrą ilgalaikės priežiūros sistemą [49]. Lietuvoje taip pat mėginama kurti bendrą slaugos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą. Todėl 2007 metais buvo patvirtintas LR Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas. Šis tvarkos aprašas nustato slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo pagrindinius tikslus ir principus, paslaugų gavėjus, ilgalaikės priežiūros paslaugų organizavimą, dokumentavimą bei finansavimą [72].
Pacientams, kuriems nustatyti specialieji nuolatinės slaugos poreikiai, paslaugų namuose teikimas, kai slaugytojui padeda socialinis darbuotojas ar jo padėjėjas, turi būti derinamas su socialinių paslaugų teikimu, vadovaujantis Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. liepos 4 d. įsakymu Nr.
V-558/A1-183. Lietuvos Respublikos Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos apraše, slaugos ir socialinės paslaugos bendrai įvardijamos kaip ilgalaikės priežiūros paslaugos – tai slaugos ir socialinių paslaugų visuma, kurias teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra. Ilgalaikė priežiūra laikoma nuo tada, kai nustatomas ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis asmeniui (šeimai) [72]. Ilgalaikė priežiūra gali būti reabilitacija, būtinoji sveikatos priežiūra, slauga namuose ir socialinė globa, apgyvendinimas bei paslaugos, kaip antai transportas, maitinimas, pagalba dirbantiesiems ir pagalba kasdieniame gyvenime.
Vadovaujantis Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašu (2007 m. liepos 4 d. įsakymas Nr. V-558/A1-183) sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų bendras (ilgalaikės priežiūros paslaugų) teikimas turi būti grindžiamas šiais principais [72]:
Prieinamumas. Paslaugos turi būti organizuojamos taip, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimo asmeniui (šeimai) prieinamumas – kuo arčiau jo gyvenamosios vietos ar asmens namuose;
Tinkamumas. Pripažįstamos asmens sveikatos priežiūros ir socialinės paramos sąlygos, užtikrinančios ilgalaikės priežiūros paslaugų kokybę ir efektyvumą. Paslaugos turi atitikti asmens ir šeimos interesus bei nustatytus poreikius;
Bendradarbiavimas. Ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimas asmens, šeimos, bendruomenės, organizacijų, ginančių žmonių socialinių grupių interesus ir teises, turi būti pagrįstas įstaigų, teikiančių socialines paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba, siekiant tinkamų, kokybiškų ir prieinamų asmenims (šeimoms) paslaugų;
Kompleksiškumas. Ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis asmeniui turi būti nustatomas kompleksiškai, įvertinant asmens (šeimos) galimybes ir derinant su kitomis socialinės ir sveikatos apsaugos formomis;
Saugumas. Asmeniui ir (ar) jo šeimai turi būti užtikrintas kvalifikuotas ir saugus ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimas;
Komanda. Tai specialistų susitelkimas vienam tikslui pasiekti – tenkinti asmens ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikius, jų prieinamumą, panaudojant savo profesines žinias ir įgūdžius bei dalijantis atsakomybe už suteiktas paslaugas.
Šių principų užtikrinimas yra labai sudėtingas, kadangi slaugos ir socialinės paslaugos teikiamos skirtingų institucijų tiek nacionaliniu (SAM ir SADM), tiek savivaldybių (PAASP ir Socialinės paramos centrai) lygmeniu, dėl to savaime tampa sudėtingas sprendimų
priėmimas, fragmentuotas paslaugų planavimas, finansavimas, organizavimas, bendradarbiavimas bei informacijos sklaida [25]. Lietuvos savivaldybių asociacijos organizuotoje diskusijoje apie slaugos ir socialinių paslaugų integravimą buvo pabrėžiamos pagrindinės šių paslaugų organizavimo problemos: tinkamai neišspręstas paslaugų finansavimo klausimas, sudėtinga socialines paslaugas teikiančių įstaigų, siekiančių teikti slaugos paslaugas, licencijavimo procedūra, teisės aktais tinkamai nereglamentuotas bendradarbiavimas su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Nutarta, jog šių paslaugų organizavimas bei finansavimas turėtų būti priskirtas vienam atsakingam „šeimininkui“, o ne remtis skirtingų institucijų geranorišku tarpusavio bendradarbiavimu [58].
Slaugos ir socialinių paslaugų integravimo sritis Lietuvoje sulaukia vis didesnio dėmesio bei įgauna pagreitį. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-562 2012 m. gruodžio 10 d. patvirtinta SADM-14-V priemonė „Integralios pagalbos plėtra“. Pagal ją 2013–2015 m. 20-yje Lietuvos savivaldybių kursis mobilios specialistų komandos, kurios teiks integralias socialinės globos ir slaugos paslaugas paciento namuose. Socialinį darbą dirbantieji kartu su slaugos specialistais ir jų padėjėjais komandiniu principu teiks socialinės globos ir slaugos paslaugas sunkiems ilgalaikės slaugos reikalingiems pacientams jų namuose savo regione. Bus siekiama padėti šeimos nariams, suteikiant prižiūrintiems neįgalius (sunkios negalios) savo artimuosius, derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, pagalbą jų neįgaliesiems artimiesiems, bei reikiamą integralią pagalbą vienišiems nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems neįgaliesiems bei senyvo amžiaus asmenims.
Tai naujas integruotų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikimo modelis Lietuvoje. Ar pasiteisins ši iniciatyva, bei kokių rezultatų bus pasiekta įgyvendinus šį projektą, galėsime įvertinti tik projekto pabaigoje. Šis projektas gali tapti sėkmingu slaugos paslaugų namuose plėtros variantu. Ar tokios formos slaugos paslaugos namuose bus plėtojamos visos Lietuvos mastu, bus sprendžiama tik įvertinus projekto metu įgytą pilotinių savivaldybių patirtį, organizuojant ir teikiant šias paslaugas.
Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos integruoto sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų namuose teikimo patirtis nepakankama. Neabejojama integruotų paslaugų, teikiamų namuose efektyvumu, bet stokojama šių paslaugų teikimo namuose. Kol kas ypatingai išryškėja atskirų žinybų bendradarbiavimo problemos, stokojama bendro sveikatos priežiūros paslaugų ir socialinių paslaugų veiklos koordinavimo, pasigendama komandinio darbo principų, bendradarbiavimo.
1.4. Slaugos paslaugų asmens namuose organizavimo ypatumai Lietuvoje
Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemones, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1026, patvirtintas Slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų aprašas, kuris reglamentuoja pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (toliau – PAASP) teikiančių įstaigų arba jų padalinių, teikiančių slaugos paslaugas pacientų namuose, socialines globos įstaigose, veiklą. Minėtame LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme pateikiama slaugos paslaugų namuose tikslas, uždaviniai, gavėjai, pagrindiniai organizavimo ir teikimo principai bei apmokėjimo tvarka. Apraše numatyta, kad už slaugos paslaugų namuose teikimą yra atsakingos PAASP teikiančios įstaigos, slaugos paslaugas namuose savarankiškai teikia bendruomenės slaugytojas, turintis galiojančią licenciją verstis šia praktika, bendradarbiaujant bei dirbant komandoje su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais, socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais bei kitų sričių specialistais organizuojant ir įgyvendinant slaugą pacientų namuose. Slaugytojas teikia slaugos paslaugas namuose, vadovaujantis medicinos normos (MN 57:2010) Lietuvos medicinos norma „Bendruomenės slaugytojas. Teisės. Pareigos. Kompetencija ir atsakomybė“ reikalavimais bei atsižvelgiant į paciento šeimos gydytojo paskyrimus ir rekomendacijas, saugiai ir kokybiškai atlieka procedūras pagal savo kompetenciją [80].
Numatomas pagrindinis slaugos paslaugų namuose tikslas – pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, išsaugoti jų savarankiškumą gyvenamojoje aplinkoje, skatinant jų savirūpą.
Slaugos paslaugų namuose gavėjais laikomi asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (SPS-1) teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal galiojančius teisinius aktus slauga, kurią apmoka teritorinės ligonių kasos, yra skiriama tik tiems asmenims, kuriems nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems yra būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti bei savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą pagal šiuos pagrindinius kriterijus [71]: IV funkcinės klasės lėtinis kraujotakos nepakankamumas, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 30 balų; III laipsnio lėtinis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 30 balų; lėtinio inkstų ir kepenų nepakankamumo terminalinė stadija su visiška encefalopatija
ir kitų sistemų veiklos sutrikimu; labai ryškus asmenybės defektas, išsivystęs dėl endogeninio psichikos sutrikimo; protinis atsilikimas (IQ – iki 20), kai yra elgesio, emocijų ir kitų sutrikimų; tetraplegija, ryškūs įvairios kilmės judėjimo (motorikos) funkcijos sutrikimai, kai Bartelio indeksas ne didesnis kaip 20 balų; išplitęs piktybinis navikas, sukeliantis prieš tai nurodytus sutrikimus. Šiems asmenims ligonių kasos apmoka tik už ribotą slaugos paslaugų, bei slaugytojų vizitų skaičių, nors sergant šiomis ligomis slauga būtina kasdien, visą parą. Už neįgaliųjų sveikatos priežiūros paslaugas mokama ne daugiau kaip už 12 gydytojo ir 12 slaugytojos vizitų į namus per kalendorinius metus pas neįgalius pacientus, kuriems yra nustatytas nuolatinis slaugos poreikis arba visiška negalia [78]. Šiuo metu asmuo, kuriam yra būtinos slaugos paslaugos namuose, turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad būtų parengti dokumentai, kuriuos būtina pristatyti į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Tuomet per 10-14 dienų į asmens namus atvyksta gydytojų komisija iš neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos ir įvertina, ar atitinka reali situacija, šeimos gydytojo rekomendaciją, specialiesiems nuolatinės slaugos poreikiams nustatyti. Tik tuomet asmuo gali tikėtis gauti slaugos paslaugas namuose už kurias apmokėtų teritorinė ligonių kasa. Specialieji poreikiai gali būti nustatomi šešerių mėnesių, vienerių metų, dvejų metų, trejų metų, šešerių metų, neterminuotam laikotarpiui. Atsižvelgiant į minėtus aspektus, kyla klausimas: ar visiškai nepajėgus žmogus turi sau organizuotis paslaugų vadybos procesą ir tapti paslaugų vadybininku? Kol kas pagal minėtą tvarką išeina, kad visišką negalią turintis žmogus turi organizuoti sau paslaugų vadybos procesą.
R. Jurkuvienė ir S. Rupkuvienė atlikusios tyrimą, teigia, jog slaugos poreikio nustatymo tvarka, remiantis Bartelio indeksu kaip pagrindiniu kriterijumi nėra visiškai tinkama. Išvadose tvirtinama, kad Bartelio indekso nustatymas yra nepakankamas kriterijus, nustatant senų ir pagyvenusių pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, poreikį namų slaugai. Pacientams, kurių savarankiškumas yra visiškai sutrikęs, ne visuomet yra nustatomas nuolatinės slaugos poreikis. Dėl to jie negauna reikalingų nuolatinių slaugos paslaugų, kurios palengvintų pacientų būtį. Taigi dalis asmenų nepatenka į slaugos paslaugų gavėjų grupę ir negali pretenduoti jais tapti, nes neturi nustatytų specialiųjų nuolatinės slaugos poreikių, nors slaugos paslaugos jiems yra ypatingai reikalingos [18].
Neįgaliesiems slaugomiems namuose, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, skiriama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Šios kompensacijos dydis yra 2,5 bazinės pensijos. Asmuo, gaunantis šią slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, gali ją panaudoti, kaip panorėjęs: maistui, vaistams, slaugos priemonėms, mokesčiams sumokėti,
slaugos paslaugoms pirkti ar kt. Kyla klausimas, ar tikrai šie pinigai panaudojami pagal tikrąją jų paskirtį, užtikrinant tinkamą priežiūrą namuose. Vakarų šalyse šis klausimas išspręstas ir atliekami periodiškai analogiško finansavimo tikrinimai iš atitinkamos tarnybos. Prireikus slaugyti artimą žmogų, namiškiai dažniausiai nežino, kur ir kaip rasti žmogų, kuris galėtų ateiti kelias valandas padėti prižiūrėti sunkų ligonį, o svarbiausia, mokėtų tai daryti. Savivaldybių socialinių paslaugų įstaigos užtikrina lankomąją priežiūrą, tačiau ji neapima nuolatinės slaugos. Dažnai žmonės nesulaukia reikiamos slaugos pagalbos, nes ji tiesiog nėra įrašyta slaugytojų pareigybių instrukcijose.
Organizuojant slaugos paslaugas namuose susiduriama su netinkamai išspręstu finansavimo klausimu. Teikti slaugos paslaugas namuose SPĮ neapsimoka finansiškai. Nesvarbu, ar slaugytoja ligonį aplankys per mėnesį kartą, ar keliasdešimt. Lietuvoje apmokama tik už ribotą vizitų skaičių pacientų namuose: už neįgaliųjų sveikatos priežiūros paslaugas mokama ne daugiau kaip už 12 gydytojo ir 12 slaugytojos vizitų į namus per kalendorinius metus pas neįgalius pacientus, kuriems yra nustatytas nuolatinis slaugos poreikis arba visiška negalia [78]. Už slaugos personalo procedūras namuose mokama ne daugiau kaip už 12 kiekvienos rūšies procedūrų per kalendorinius metus [73]. Dėl per mažų įkainių kasmet iš slaugai namuose skirtų keliolikos milijonų litų įsisavinami vos keletas. Toks finansavimas negali užtikrinti slaugos kokybės.
Be to, vertinant lėšas, skiriamas paciento slaugai namuose, pastebima, kad įkainiai neatitinka realių sąnaudų. S. Šileikaitė su bendraautoriais, nagrinėdami VšĮ Centro poliklinikos patirtį modernizuojant slaugos paslaugų teikimą, nustatė, kad palyginus slaugos paslaugų pacientams namuose visas sąnaudas bei išlaidas su poliklinikos gaunamas pajamomis iš PSDF biudžeto, gaunami dideli nesutapimai, t. y. išlaidos visiškai nepadengiamos, ir būtent dėl to Lietuvoje PAASP šiuo metu nėra suinteresuotos teikti slaugos paslaugų pacientams namuose [39].
Galime teigti, kad vystant slaugos paslaugas asmens namuose būtina keisti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarką: mokėti ne tik už asmenį, bet ir už suteiktas paslaugas. Tokia sistema gali skatinti medikų dėmesį slaugai, papildomai mokant už slaugymą namuose. Svarbu atkreipti dėmesį, kad mokėti reikia ne už vizitų skaičių, o už suteiktas paslaugas asmens namuose, už jų sudėtingumą, trukmę, taip skatinant paslaugų kokybę, konkurenciją tarp slaugos paslaugas teikiančių įstaigų, bei užtikrinant paslaugų plėtrą.
Priežiūros, pagalbos namuose sistema dar tiktai formuojama, paslaugų teikiamų namuose tinklas plečiamas. Šiuo metu sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų namuose trūkumą bando kompensuoti pelno (verslo) ir trečiasis (nevyriausybinis, nepelno, nepriklausomas, savanoriškasis) sektoriai. Šie sektoriai teikia tiek globos tiek slaugos paslaugas asmens namuose, siekdami patenkinti padidėjusį šių paslaugų poreikį.
Taigi Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-558/A1-183, slaugos paslaugos asmeniui (šeimai) teikiamos, laikantis šių principų [72]:
• padėti asmeniui (šeimai) suprasti ir siekti psichikos, fizinės ir socialinės sveikatos bei gerovės jų aplinkoje, stiprinti ir saugoti sveikatą, kiek galima didinti asmens savirūpą, apsaugoti nuo ligų paūmėjimo, palengvinti ir sumažinti ligos neigiamus poveikius; sergantiesiems, neįgaliesiems ir mirštantiesiems suteikti fizinę, emocinę ir socialinę priežiūrą;
• bendruomenės slaugytojas individualiai pagal asmens gyvybinę veiklą savarankiškai nustatyti slaugos poreikius asmeniui, atsižvelgdamas į gydančio gydytojo nurodymus, paskyrimus, sveikatos būklę;
• slaugos paslaugas namuose teikiantys slaugytojai ir jų padėjėjai privalo vadovautis medicinos normų reikalavimais, vykdyti gydančio gydytojo paskyrimus, saugiai atlikti procedūras pagal kompetenciją;
• slaugytojas gali rinkti tik tokią informaciją apie asmenį (šeimą), kuri reikalinga slaugos procesui užtikrinti.
Remiantis Lietuvos Respublikos Slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų aprašu bei Lietuvos Respublikos Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašu, slaugos paslaugų teikimas susideda iš šių etapų [72;79]:
• slaugos poreikių nustatymo pagal paciento gyvybines veiklas (asmens situacijos vertinimo, informacijos rinkimo ir analizavimo, aktualių ir galimų asmens problemų ir slaugos poreikių nustatymo, priežiūros prioritetų nustatymo bei jų aptarimo kartu su asmeniu, jei tai įmanoma, poreikių, kuriuos gali patenkinti slaugytojai, ir poreikių, kuriuos turi spręsti kiti specialistai, nustatymo bei šeimos narių, artimųjų įtraukimo į sveikatos priežiūrą ar palaikymą);
• individualaus slaugos plano sudarymas, atsižvelgiant į gydančio gydytojo paskyrimus ir rekomendacijas, paciento poreikius, jo savirūpos ir jo artimųjų galimybes.
Drauge su asmeniu išsiaiškinama, kokių slaugos rezultatų siekiama, sprendžiama, kokių slaugos priemonių reikia asmeniui, slaugos planas aptariamas su asmeniu bei kitais šeimos nariais;
• slaugos veiksmų įgyvendinimo, plano vykdymas (slaugyti ir koordinuoti slaugymą pagal sudarytą planą, papildyti slaugos planą, atsiradus neplanuotų pokyčių);
• slaugos paslaugų namuose dokumentavimas;
• rekomendacijų ir konsultacijų slaugos klausimais teikimas pacientui ir jo artimiesiems, kitiems specialistams;
• slaugos rezultatų vertinimo (vertinami slaugos rezultatai ar nesėkmės pagal pasiektus tikslus, nustatomas planuotų slaugos priemonių efektyvumas, toliau vertinama sveikatos būklė, nustatomi slaugos poreikiai, jei nebuvo pasiekti planuoti rezultatai ar atsirado naujų slaugos poreikių, kritiškai vertinami proceso etapai ir, esant būtinybei, keičiamas planas).
Slaugos paslaugos namuose teikiamos bendradarbiaujant bei dirbant komandoje su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais, socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais bei kitų sričių specialistais. Slaugos paslaugų asmens namuose organizavimo bei teikimo procesuose akcentuojami pagrindiniai darbo principai: bendradarbiavimas, darbas komandoje. Juk nepakankamas koordinavimas ir bendradarbiavimas, komandinio darbo principų nepaisymas veda prie resursų švaistymo ir neefektyvumo. Komandinis darbas ir bendradarbiavimas sėkmingos veiklos garantas. Bendradarbiavimas – ryšių palaikymas, kai du ar daugiau asmenų atsakingi už konkrečius paslaugos klientui aspektus. Bendradarbiavimas integruoja keletą paslaugų, nustato vaidmenis ir kas kokią paslaugas atliks [16]. Visavertiškai bendradarbiaujant keičiamasi mintimis, interpretacijomis ir sprendimais, kartu reflektuojama ir sprendžiama, ką ir kaip daryti. Nuodugniai išnagrinėjus situaciją, priimami sprendimai, pasidalijama užduotimis ir tariamasi. Taip pat sutariamas laikas, kada bus aptariami atliktų užduočių rezultatai, iškilusios problemos ir iškilę nauji klausimai [10]. Bendradarbiavimas Lietuvoje didelė problema, nes daugiau veikia paklusnumo – vertikalūs, hierarchiniai santykiai. Reikia horizontalių – lygiagrečių santykių tarp žinybų, skirtingų profesijų darbuotojų, o tokie santykiai pototalitarinėje visuomenėje yra didelė spraga. Dėl ko dar sudėtingiau užtikrinamas bendradarbiavimo ir komandinio darbo principų palaikymas.
Darbas komandoje - koordinuota veikla, kurią bendrai, vienu metu ir nuosekliai atlieka du ir daugiau individų [30]. Veiklos metu nustatomi bendri tikslai, gerai suprantamos ir gerbiamos kiekvieno asmens funkcijos ir vaidmuo. Kiekvienas komandos narys atsakingas už
paskirtus žmonių ir fizinius išteklius, teikia paramą, bendradarbiauja ir abipusiai pasitiki, užtikrina efektingą vadovavimą, atvirą, sąžiningą ir nuovokų bendravimą, sudaro sąlygas savo darbo įvertinimui [9]. Komanda, vienijanti daugelį agentūrų ir organizacijų, turi pagrindinį tikslą – bendras planavimas ir bendradarbiavimas tam tikriems klientams ir jų poreikiams patenkinti. Komandos, skirtos darbui su klientu, tikslas – ne perimti vienas kito profesines pareigas, bet padėti vienas kitam pagerinti tarpusavio santykius ir geriau pagelbėti klientui. Komandos nariams bus aiškiau, kaip atlikti skirtingas individualias užduotis, jas aptarus ir išanalizavus komandos susirinkime [10]. Komanda turi vykdyti planingus, pastovius susirinkimus, kuriuose turėtų būti aptariamos problemos, numatomi jų sprendimo būdai bei veiksmų planai. Komanda privalo susitikti pastoviu laiku, susirinkimai turi vykti griežtai suplanavus.
Tinkamas slaugos paslaugų namuose koordinavimas gali tapti viena iš kokybės užtikrinimo prielaidų. Koordinuoti – ar visi nariai atlieka savo užduotis ir prisideda prie bendro darbo [16]. Koordinavimas turi užtikrinti, kad kiekvieno nario atliekamas darbas nekeltų konfliktų, bet papildytų kitų narių darbą. Koordinavimas – tai dviejų ar daugiau paslaugos teikėjų bendras darbas [16]. Koordinavimas yra atskirų struktūrinių grandžių veiklų integravimo procesas, efektingai siekiant organizacijos, sistemos tikslų. Be koordinavimo žmonės nežinotų savo vaidmenų visos organizacijos mastu, tai gali paskatinti žmones rūpintis tik savo interesais visos organizacijos tikslų sąskaita. Koordinavimas sutelkia žmones bei garantuoja, jog darbo santykiai tarp žmonių su skirtingomis, tačiau tarpusavyje susijusiomis darbo užduotimis, padės pasiekti keliamus tikslus.
Slaugos paslaugų namuose plėtra (tobulinimas) neišvengiamai siejasi su sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimu. Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje numatyta, kad kokybiška sveikatos priežiūra yra tokia, kai tenkinami vartotojo, jo šeimos poreikiai bei pateisinami jų lūkesčiai. Sveikatos priežiūros kokybė yra sistema pagrįstas procesas, turintis tęstinumą ir orientuotas į pacientą. Sveikatos priežiūros kokybė grindžiama medikų/profesionalų žiniomis, įgūdžiais, kompetencija. Sveikatos priežiūra ne tik turi patenkinti pacientų lūkesčius, bet juos ir viršyti. Sveikatos priežiūros kokybė neapsiriboja tik geresne pacientų sveikatos siekiamybe, bet ir pacientų gyvenimo kokybės gerinimu.
Priežiūros namuose paslaugų organizavimas ir teikimas šiuo metu neatitinka realių poreikių, todėl būtina keisti požiūrį į šių paslaugų teikimą, prieinamumą ir kokybę. Efektyvus slaugos paslaugų namuose modelis leistų užtikrinti kokybiškų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, prieinamumą.
1.5. Skandinavijos šalių patirtis teikiant slaugos paslaugas namuose
Kuriant bei plečiant tinkamą slaugos paslaugų namuose sistemą, svarbu išsiaiškinti, kitų šalių patirtį šioje srityje, bei remtis gerąja patirtimi. Tam, kad Lietuvos savivaldybėse sukurti veiksmingai veikiantį, šalies finansines galimybes ir žmonių poreikius atitinkantį slaugos paslaugų namuose modelį, būtina analizuoti kitų šalių sveikatos priežiūros paslaugų sistemą, ją vertinti tiek mūsų šalies, tiek kitų šalių sveikatos priežiūros sistemos kontekste.
Švedija. Švedijoje sveikatos priežiūra organizuojama per savivaldą ir regionus. Savivaldybės finansuoja ir organizuoja visų formų slaugos paslaugų teikimą pensinio amžiaus žmonėms bei lėtinėmis psichinėmis ligomis sergančiųjų priežiūrą. Švedijoje darbas su pacientais namuose yra organizuojamas per slaugos klinikas („nurse-led clinics“), kurios kuriamos prie pirminių sveikatos priežiūros centrų bei ligoninių. Šios slaugos klinikos yra specializuotos, pvz. diabetu bei hipertenzija sergantiems pacientams; pagalbą organizuoja alergijomis, astma bei lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems pacientams; psichinėmis ligomis sergantiems pacientams; kraujotakos ir širdies nepakankamumu sergantiems pacientams; onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams; paliatyviosios pagalbos pacientams namuose ir daug kitų specializuotų slaugos klinikų. I. Karberg (2008) nurodo, jog šiuo metu slaugos klinikų tinklas padengia visą šalį, yra užtikrinamas visokeriopas slaugos paslaugų prieinamumas gyventojams bei į pacientą orientuota sistema. Slaugytojas pirmasis
specialistas, kuris nusprendžia, kokia pagalba reikalinga pacientui. Nustatyta, kad tai
finansiškai efektyviau nei naudoti gydytoją, kaip pirmąjį specialistą. [25]
Švedijoje yra sukurta įstatyminė bazė, suteikianti piliečiams teisę į ilgalaikę priežiūrą. Ši šalis turi suformuotą atskirą koncepciją ilgalaikės slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų teikimui, įstatymiškai nustatyta draudimo lėšos, pagal kurias biudžeto apribojimai nevaržo asmeninių teisių į kvalifikuotą slaugą [46].
Norvegija. Norvegijos savivaldybėse yra sukurtas platus nestacionarių sveikatos priežiūros paslaugų tinklas, skirtas įvairioms socialinėms žmonių grupėms, todėl tarptautinė sveikatos priežiūros paslaugų tinklo kūrimo patirtis mūsų šaliai yra naudinga. Norvegijos, kaip išsivysčiusios gerovės valstybės, ambulatorinės sveikatos priežiūros srities plėtros patirtis svarbi ir daugeliu kitų aspektų.
Norvegija pagal administracinio valdymo modelį yra suskirstyta į 5 regionus, 19 apskričių (regionų) (norv. fylker) ir 430 savivaldybių (norv. kommuner). Norvegijoje
