LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Žygimantas Besakirskas
Šunų sergamumo kepenų ligomis analizė
The analysis of the dogs’ morbidity of liver diseases
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijųMAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Vaidas Oberauskas
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Šunų sergamumo kepenų ligomis analizė “. 1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurių nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) Žygimantas Besakirskas (parašas)
(data) Žygimantas Besakirskas (parašas)
(data) Prof. dr. Vaidas Oberauskas (parašas)
(aprobacijos data) Prof. dr. Judita Žymantienė (parašas)
(vardas, pavardė) (parašas)
Turinys
Santrauka ...4 Summary ...5 Įvadas ...7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...9 1.1 Kepenų funkcijos ...9 1.2 Kepenų struktūra ...9 1.3 Kepenų histologija ...10 1.4 Kepenų lipidozė ...131.5 Kepenų ląstelių nekrozė ...15
1.6. Kepenų uždegimas ...17
1.7. Ūmus hepatitas ...18
1.8. Infekcinis hepatitas ...18
2. TYRIMO METODIKA ...20
2.1. Tyrimo objektas ...20
2.2. Taikyti tyrimo metodai ...20
Santrauka
Šunų sergamumo kepenų ligomis analizė
Žygimantas Besakirskas
Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas: išsiaiškinti ir nustatyti tirtoje klinikoje kepenų ligų paplitimą, dažnumą, atsižvelgiant į amžiaus grupę ir kraujo biochemių rodiklių priklausomybę, sergant kepenų ligomis.
Darbas atliktas 2015 - 2016 metais.
Darbo uždaviniai: Ištirti, kokios šunų kepenų ligos pasireiškia Vilniaus smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“. Ištirti ligų priklausomybę nuo amžiaus ir nustatyti biocheminių kraujo rodiklių priklausomybę ir jų reikšmingumą sergant kepenų ligomis.
Tyrimo objektas: skirtingų veislių šunys. Smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“ buvo ištirta 41 šuo, iš jų 30 šunų su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais bei 11 su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais, vyriškos ir moteriškos lyties, atsižvelgiant į jų laikymo sąlygas namuose ir lauke.
Išvados:
1. Tirtoje klinikoje tarp sergančių šunų (n=30) daugiausiai paplitusi liga buvo - kepenų uždegimas (35 proc.). Kepenų lipidozė pasireiškė 13 proc., kepenų cirozė - 6 proc., kepenų ūmus uždegimas - 6 proc., infekcinis hepatitas - 6 proc. Liga nediagnozuota - 32 proc. Pacientų.
2. Tiriant ligų paplitimą tarp skirtingų šunų amžiaus grupių (n=30) daugiausiai kepenų ligų atvejų buvo nustatyta pacientų vyriausioje amžiaus grupėje- 10-12 metų (46 proc.). Kitose amžiaus grupėse: 8-10 metų - buvo nustatyta 27 proc., 6-8 metų - buvo nustatyta 23 proc., 4-6 metų grupėje - 10 proc., 3-4 metų grupėje - 7 proc. ir 0-3 metų grupėje - 3 proc. ligų atvejų.
3. Tiriant biocheminio kraujo tyrimo rodiklių priklausomybę, sergant kepenų ligomis, buvo gauti statistiškai reikšminga GPT priklausomybė sergant kepenų uždegimu ir ūmiu kepenų uždegimu. Tiriant kitus kraujo biocheminius parametrus (BUN, T-Bil, GOT) nebuvo gauta statistinio reikšmingumo.
Summary
The analysis of the dogs’ morbidity of liver diseases Žygimantas Besakirskas
Master’s thesis
This study focuses on the dogs’ morbidity of liver diseases and the main aim is to detect and identify the prevalence of liver diseases in a clinic, where the research was carried out. Significance of age group, influence of fodder and the effectiveness of treatment were considered as important factors to the prevalence of liver diseases.
The aim determines the main research objectives: to examine and identify which dogs liver diseases prevail in the clinic of small animals „X“ in Vilnius; to investigate if age and fodder has significant influence to the prevalence of liver diseases; to investigate how age and fodder influences the prevalence of liver diseases. Thus this study aims at analyzing the the most common clinical occurance for dogs, named by hosts during the review of case history; analyzing the most common clinical symptoms identified by doctors.
A total of one year period was included in this analysis. The object of this study – dogs (masculine and feminine genders). The data of 41 dogs from the clinic of small animals „X“ in Vilnius were analyzed (30 dogs - had liver disorders, 11 - clinically healthy). Living conditions for the animals – indoor and outdoor. Different breed groups.
Findings: Analysis’ results showed that the most prevailing disease among dogs (n=30) in the clinic of small animals “X” was inflammation of the liver (35 %). The prevalence of fatty liver disease was 13 %, liver cirrhosis– 6 %, acute inflammation of the liver – 6 %, infectious hepatitis – 6 %, the percentage of patients who had liver disorders, although liver disease haven‘t been detected – 32 %.
2. In order to determine the dependence of biochemical blood test indicators if patients have liver diseases, statistical calculations were carried out. Calculations showed that biochemical indicator GPT is statistically reliable if patients have inflammation of the liver (p=0,033) and acute inflammation of the liver (p=0,0298). Results showed that other biochemical blood indicators (BUN, T-Bil, GOT) aren‘t statistically reliable.
Įvadas
Iš visų vidaus organų sistemos kepenys yra didžiausios ir atlieka labai daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Viena iš svarbiausių yra organizmo detoksikacija, kurios metu yra metabolizuojami kraujo forminiai elementai, baltymai, riebalai, angliavandeniai, gaminama tulžis, kuri gerina virškinimą. Taip pat kepenys atlieka sandėliavimo funkciją - kaupia gliukozę glikogeno pavidalu. Vystantis embrionui kepenys užima svarbų vaidmenį kraujodaros funkcijoje, dalyvauja raudonųjų ir baltųjų kraujo ląstelių gamyboje. [5]
Daug kepenų organizmo funkcijų priklauso nuo kepenų veiklos ir taip pat dalyvauja tam tikruose patologiniuose procesuose. Kepenų ligos sukelia patologinius procesus, dėl kurių iš jų sukelia kepenų išvaizdos pokyčius. Net ir esant dideliam kepenų pažeidimui, kaip sergant ūmioms infenkcinėms ligomis ar esant kepenų augliui. Kai sukeliami kepenų makroskopiniai patologiniai pokyčiai yra jau pastebimi, tai liga būna jau smarkiai pažengusi, pavėluotai pastebėta. Jos gydymas būna apsunkintas, o neretai gydymas tampa ir nelabai įmanomas. Todėl yra labai naudinga ir svarbu ištirti ir pastebėti kepenų mikroskopinius pataloginius pokyčius nustatant liga. Mikroskopiškai tiriant kepenis, tiksliausiai nustatyti kepenų pakitimus galima atliekant biopsiją ir tirant biopsijos mėginį histologiškai. Atlikti biopsiją ir atlikti histologinį tyrimą, neretai veterinarinėje praktikoje yra sudėtinga, kadangi yra taikoma sudėtinga intervencija gyvūnui - reikia jį atitinkamai seduoti bei taip pat ši procedūra brangi finansiškai. Dėl to daug paprastesnis ir dažniau praktikoje taikomas būdas, skirtas nustatyti kepenų pakitimus, yra kraujo biocheminis tyrimas. Iš kraujo biocheminių tyrimų galima nustatyti išskirtų kepenų fermentų kiekį ir pagal tai spręsti apie kepenų fiziologinę veiklą ir galimus sutrikimus. Pasirinkus šį tyrimą, gyvūnui nėra atliekama papildoma sedacija, nesukeliama didelė intervencija ir atitinkamai procedūros kaina yra žymiai mažesnė. Iš veterinarijos gydytojo nustatynėjamų ligų, 3 proc. sudaro ligos, susijusios su kepenų sutrikimais. Kepenų ligų diagnozavimas veterinarijos gydytojui yra vienas iš sunkiausių uždavinių. [28]
Darbo tikslas: išsiaiškinti ir nustatyti tirtoje klinikoje kepenų ligų paplitimą, dažnumą, atsižvelgiant į amžiaus grupę ir kraujo biochemių rodiklių priklausomybę, sergant kepenų ligomis.
Darbo uždaviniai:
2. Ištirti šunų kepenų ligų priklausomybę nuo amžiaus.
1
. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kepenų funkcijos
Pati didžiausia liauka organizme – kepenys, kurios organizme atlieka daugybę funkcijų. Pagal savo pobūdį funkcijos yra skirstosi į egzokrinines ir endokrinines funkcijas. Tulžies pūslė dalyvauja egzokrininėje kepenų veiklos funkcijoje, kurioje yra kaupiama tulžis. Tulžis iš pradžių yra kaupiama tulžies pūslėje, o vėliau tulžis keliauja į dvylikapirštę žarną ir dalyvauja virškinimo procesuose. [1]. Kepenų endokrininė funkcija - gaminti veikliąsias medžiagas, kurios, patekusios į kraujotaką, dalyvauja gliukozės, riebalų ir amino rūgščių metabolizme. Viena svarbiausių funkcijų, kuri yra atliekama kepenyse, yra detoksikacinė. Metobilinio proceso metu susidarantys nereikalingi ir kenksmingi produktai yra detoksikuojami šios funkcijos dėka iš kepenų.[10]
1.2 Kepenų struktūra
Šunų kepenys - tai plokščias tamsiai rudai raudonos spalvos organas, esantis iš karto po diafragma, arčiau dešinės pilvo sienos. Diafragmos pusėje esantis kepenų paviršius yra išgaubtas, o organų pusėje yra įgaubtas. Vidutiniškai šunų kepenys sudaro apie tris procentus viso kūno svorio. [27]
Kepenų paviršių dengia skaidulinis dangalas (lot. tinica fibrosa) ir tolygiu sluoksniu jį gaubia serozinė kapsulė (lot. tunica serosa). Kepenų spalvos netolygumas pasireiškia dėl skirtingos kepenų komponentų struktūros. Specifinis spalvų atsiradimas atsiranda dėl kontrastingų šviesių, mažų, tamsių struktūros vienetų kepenų parenchimoje bei apsupto jungiamojo audinio struktūros. [10] Šie vienetai sudaro kepenų skilteles.
jomis paraleliai yra išsidėsčiusios tarpskiltelinės arterijų šakelės (lot. aa. interlobulares) ir tarpskilteliniai latakėliai (lot. ductus interlobulares). Skiltelėse tarpskiltelinės venos ir arterijos pereina į kapiliarus, kurie atsiveria į kepenų skiltelių centrinę veną. Skiltelių centrinės venos jungiasi į surenkamąsias venas, kurios išeina į kepenų venų šakas.
1
.3 Kepenų histologija
Kepenų parenchima sudaryta iš skaidulinio audinio, kuris atskirtas jungiamojo audinio pertvaromis. Šios pertvaros yra suskirstytos į daugiakampes skilteles, kurios yra kepenų funkcinis vienetas. Plokštelės tarpusavyje yra susijungusios su tinkliniu skaiduliniu audiniu. Šis audinys periferijoje jungiasi su vartų kanalus formuojančiu jungiamuoju audiniu, o centre su centrinę veną gaubiančiuoju audiniu. [9]
Aplink kraujagyslę yra šios jungiamojo audinio pertvaros, kurios formuoja aplinkinę kraujagyslių skaidulinę kapsulę (lot. capsula fibrosa pericascularis).[9] Skiltelės sudarytos iš pailgų daugiakampių ląstelių. Šios skiltelės skerspjūvyje atrodo šešiakampės formos ir jų ilgis yra didesnis už plotą. Skiltelės susideda iš smulkių kepenų ląstelinių vienetų, vadinamų epiteliocitais. Jie formuoja kepenų vienaeiles plokšteles, kurios tarpusavyje yra sujungtos šoninėmis šakomis. Kiekvienoje skiltelėje yra centrinė vena (lot. v.centralis). Centrinė vena atitinkamai yra išsidėsčiusi skiltelės centre, o vartų kanalai su kepenų triadomis. Kepenų plokštelės spinduliškai keliauja nuo centrinės venos link periferijos. [28] Susiformavusios kepenų plokštelės sudaro kepenų sijas, kurios susidaro iš dviejų ląstelių, o tarp ląstelių esti sekrecinis tulžies sekrecinis kapiliaras.
Kepenų skiltelėje esantys epiteliocitai susijungia sudaro viena eilę, kurie išsidėstę sudaro kepenų plokšeles (lot. laminae hepaticae). Kepenų plokštelių tarpuose centro link plinta sinusoidiniai kapiliarai, o periferijos link keliauja tulžies kapiliarai. Abi epiteliocitų plokštelių pusės per sinusoidinius plyšius veikia kartu su sinusoidiniais kapiliarais. Plokštelėse tarp glaudžiai išsidėsčiusių kepenų epiteliocitų susiformuoja tulžies kanalėliai. Plokštelių sienelę sudaro įlinkusios dviejų, šalia esančių, epiteliocitų plazmolemos, kurios tarpusavyje yra susijungusios lygiagrečiomis užtvarinėmis zonulinėmis zonomis.[16]
kurie yra pakrypę į perisinusoidinius plyšius, kanalėliniai paviršiai, kurie gaubia tulžies kanalėlius, kontaktiniai paviršiai - yra tarp dviejų šalia esančių epiteliocitų, kurių plazmolemos susijungia su užtvarinėmis zonulinėmis zonomis ir su sąauginėmis dėmėmis. Apie 80 proc. visos kepenų ląstelių populiacijos sudaro kepenų epiteliocitai [13]. Jų ląstelių struktūroje yra vienas arba du sveriški branduoliai, kurie yra sudaryti iš daug ryškių branduolėlių. Kepenų epiteliocitų citoplazmoje yra daug įvairių organoidų bei intarpų. Grūdėtame endoplazmine tinkle yra sintetinami kraujo plazmos albuminai, prototrombinas, fibrogenas ir lipoproteinai. Ląstelės citoplazmoje, grūdėti endoplazminio tinklo fragmenatai daug kur pereina į negrūdėto endoplazminio tinklo vamzdelius. Negrūdėtas endoplazminis tinklas atsakingas už angliavandenių metobolizmą tulžies gamybos procese ir bendrai organizme susidariusių toksinių medžiagų skaidymą. Kepenų epiteliocituose yra išplitęs Goldžio kompleksas, esantis ląstelių periferijoje, šalia tulžies kanalėlių. Taip pat kepenų epiteliocitų citoplazmoje yra daug mitochondrijų, lizosomų ir peroksomų. Šie organoidai atsakingi už lipidų, purinų metobolizmą ir gliukozės gamybos procesą, kuriame naudojamos kitų angliavandenių molekulės (gliukokinezės reakcijos). Acidofilinėje kepenų epiteliocitų citoplazmoje randama daug lipidų lašelių, glikogeno ir pigmento lipofucino granulių. Ląstelėsių citoplazmoje esantis gliukogeno intarpų kiekis ne tik priklauso nuo gausaus angliavandenių kieko, gaunamo su pašaru, ar raumenų aktyvumo, bet ir nuo cirkadinio ciklo.
Kepenų sinusoidoniai kapiliarai, kurių skersmens dydis svyruoja apie 5-15 µm, yra išsidėstę tarpuose tarp kepenų plokštelių. Kepenų eptiliocitus ir sinusoidinius kapiliarus skiria kraujo plazmos pripildyti perisinusoidoniai plyšiai, tinklinės skaidulos ir perisinusoidonės lipidų ląstelės. Perisinusoidinėse lipidų ląstelėse yra kaupiamas vitaminas A, o esant kepenų pažeidimo atvejui, yra sintetinamas III tipo kolagenas. Embrioninio vystymosi stadijos laikotarpiu, perisinusoidiniuose tarpuose formuojasi eritrocitai. [16]
Kepenų parenhimoje yra vartų skiltelės, kurios yra išsidėsčiusios aplink trikampį plotą sudarančią triadą. Šių skiltelių ribos yra menamos linijos, kurios jungia tris centrines venas ir drauge supa vieną triadą. Kraujotaka kepenų skiltelėje kraujas teka iš centro į periferiją, o tulžis atitinkamai teka tulžies latakėliais į centrą - tulžies tarpskiltelinius latakus, kurie yra vartų kanale.
Klasikinė kepenų skiltelė – daugiakampės prizmės formos, histologiniame pjūvyje atrodanti šešiakampio formos. Skiltelės centre yra centrinė vena, o kampuose yra išsidėsčiusios triados su vartų kanalais. Parenchimą sudaro kepenų epiteliocitai. Skiltelėje jie suformuoja vienaeiles eiles, kurios tarpusavyje yra susijungusios šoninėmis šakomis.
Kepenų kraujagyslių, taip pat kaip ir vartų venos, šakos ir tapskiltelinis tulžies latakas apgaubti vartų kanalu, kurie susiformuoja kepenų triadas. Kai tarpskiltelinio jungiamojo audinio mažai, tuomet ribas tarp skiltelių galima nustatyti remiantis triadomis. Kepenų triada yra sudaryta iš vartų venos (lot. v.portae), kepenų arterijos (lot. a.hepatica propria), bendrojo kepenų latako (lot. ductus hepaticus communis).
Kepenų acinusas – tai parenchimoje esanti kepenų dalis, sudaryta iš dviejų klasikinės kepenų skilčių parenchimos dalių. Šias parenchimų dalis krauju aprūpina vartų venos ir kepenų arterijos galinės šakos kartu su tulžies kanalėliais. Ribojama dviejų centrinių venų ir dviejų triadų. Acinusas yra pagrindinis funkcinis kepenų struktūros vienetas. Skerspjūvyje kepenų acinusas matomas rombo formos. Smailuose jo kampuose yra matomos centrinės venos, o bukuose yra išsidėsčiusios kepenų triados.
Pagal kepenų acinuso atliekamas funkcijas, tokias kaip apūpinimo deguonimi ir maisto medžiagų intensyvumą, kepenų acinusas skirstomas į tris koncetriškas zonas: centrinę, tarpinę ir periferinę. Centrinė zona yra išsidėsčiusi aplink acinuso ašį. Šioje zonoje vyksta intensyvus kepenų epiteliocitų maitinimas. Periferinė zona išsidėsčiusi kepenų acinuso periferijoje. Tačiau šioje zonoje kepenų epiteliocitai yra prasčiausiai aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis. Dėl to, esant kepenų pažeidimams, kepenų epiteliocitai yra greičiausiai pažeidžiami. Tarpinė zona yra išsidėsčiusi tarp centrinės ir periferinės zonos. [14]
1.4 Kepenų lipidozė
Kepenų lipidozė - tai nenormalus kepenų suriebėjimas, kai per didelis kiekis lipidų kaupiasi kepenų ląstelėse - hepatocituose. Kepenų lastelių citoplazmoje yra vakuolės, kuriose kaupiami lipidai. Lipidozė tai yra nespecifinė reakcija, kuri gali būti grįžtama arba negrįžtama, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio. [15] . Ši kepenų reakcija gali pasireikšti dėl daugelio priežasčių: padidėjus laisvųjų riebiųjų rūgščių susikaupimui kepenų ląstelėse, dėl badavimo, diabeto, padidėjusios laisvųjų rūgščių esterifikacijos į trigliceridus, sumažėjusio sintezės baltymo apoproteino, kuris reikalingas lipopreteino sintezei, lipotrofinių medžiagų stokos ir sumažėjusio lipoproteinų išskyrimo iš kepenų ląstelių, kaip apsinuodijimai. Kepenų lipidozės ligos terminas naudojamas, kai kepenų ląstelėse susikaupęs lipidų kiekis sudaro 5 proc. ir daugiau viso kepenų svorio. [14].
Žvelgiant iš histologinės pusės, lipidai yra ištirpusios ir histologiniam pjūvyje hepatocitų ląstelių citoplazmoje matomos didelės vakuolių sankaupos. Lipidų kaupimasis ląstelėse sudaro raudoną spalvą ir formuojasi į O formos raudoną dėmę. Riebalų atidėjimas kepenyse yra vadinamas makrovezikulinė lipidozė. Šis procesas susiformuoja, kai ląstelėje esantys dideli lipidų lašeliai nustumia hepatocitų branduolius į periferiją. Tada ląstelės citoplazmoje kaupiasi mažesni už hepatocitų branduolius lipidų lašeliai, iš kurių susidaro sankaupos, vadinamos mikrovezikulinė lipidozė. [11].
Lipidozė kepenyse, priklausomai nuo lipidų kiekio, sukelia patologinius pokyčius. Lipidai atsideda kepenų ląstelėse. Priklausomai nuo lipidų kiekio, kepenyse lipidozės pažeidimai gali būti minimalūs, makroskopiškai nepastebimi. Tačiau kai kepenų ląstelėse susikaupia didesnis lipidų kiekis, atsiranda patologiniai pokyčiai: kepenų padidėjimas, spalvos pakitimas į geltoną, oranžinę ar gelsvai rudą spalvą ir minkšta konsistensija [15]. Žiūrint mikroskopiškai lipidų vakuolės, esančios kepenų ląstelėse, būna įvairaus dydžio, apvalios formos (žiūrėti 1 pav.). Ląstelėse esantys branduoliai gali būti pasistūmę į ląstelių periferiją. Padidėjus kepenų ląstelėms, jos spaudžia sinusoidinius kapiliarus. Įvykus kepenų ląstelių žūčiai, lipidų lašeliai migruoja į aplinkinius audinius.
ląstelės branduoliai. Šis patologinis pokytis tipiškai pasireiškia šunims sergant cukriniu diabetu, kuomet lipidų lašeliai kaupiasi kepenų skiltelių centre. Taip pat gali pasireiškti ir smulkių veislių šunims, kurie sergan hipoglikemija, kuomet lipidinių vakuolių išsidėstymas vyksta lipidų vakuolių centre arba difuziškai.
Norint diagnozuojant kepenų lipidozę atliekama kepenų biopsija ir mikroskopavimo tyrimo technika, kurios yra laikomos vienu iš tiksliausių būdų siekiant aptikti šiuos patologinius pokyčius [19]. Tačiau taip pat įmanoma diagnozuoti kepenų suriebėjimą atliekant ultragarso, kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso technikas. [11].
1 p a v . K e p e n ų l i p i d o z ė ( š a l t i n i s : h t t p : / / v e t b o o k . o r g / w i k i / d o g s index.phptitle=Hepatic_lipidosis Žiūrėta: 2016m. gruodžio13d.)
1.5 Kepenų ląstelių nekrozė
Vykstant nekrozei yra pažeidžiami kepenų ląstelių hepatocitai ir tulžies ląstelės. Kai yra pažeidžiamos kepenų ląstelės, atsiranda ląstelių pabrinkimas - hodropinė degeneracija, lipidozė arba degeneracija. Dėl šios priežasties kepenys, priklausomai nuo ląstelių pažeidimo laipsnio, gali būti padidėjusios arba nepakitusios bei pasižymėti minkšta konsistencija. Taip pat gali pakisti ir jų spalva į rusvą, gelsvai rudą, tamsiai pilkai rudą ar tamsiai raudoną spalvą su taškeliais, ar į margas spalvas.[2] Irstant ląstelėmis, lieka pigmentinė medžiaga - lipofucinas. Vykstant tolesniems nekrozės procesams, jis toliau nebeskyla, dėl to išsivysto subletalinis kepenų pažeidimas. Lipofucinas yra randamas pakitusiose ląstelėse, kurios susijusios su fagocitais. [12].
Kepenų nekrozės metu dalis ląstelių žūna. Dėl atitinkamos ląstelių reakcjos kepenų nekrozė yra išskirstoma į keletą skirtingų procesų.: Nekrozei, kuriai būdingas ląstelių pabrinkimas, ląstelių struktūrinių dalių kaip organoidų ląstelės plazmidžių membranų pakitimai ir ląstelių užprogramuota mirtis, kuriai būdinga ląstelių susitraukimas, bet nebūna nepažeidžiama membrana. [2]
Kaoguliacinė nekrozė pasižymi tuo, kad šios nekrozės metu kepenų mirę audiniai virsta drebučių pavidalu. Ši nekrozė vyksta dėl baltymų denuturacijos, kuri sukelia albumino pakitimus. Tai lemia kepenų audinių struktūros paikimus ir dėl šios priežasties jie tampa nebe tokios kietos struktūros. Netikėtai įvyksta hepatocitų denatūracija ir pabrinksta hepatocitai su eozinofiline citoplazma. Tai gali pasireikšti dėl toksinų, hipoksijos, įvykus audinio infarktui ir kt. priežasčių.
Lizinė nekrozė histologišku požiūriu pasižymi eritrocitų suirimu ir dideliu eritrocitų atsiradimu jungiamajame audinyje. [15]
Kepenų ląstelių apoptozė įvyksta veikiant specifiniams faktoriams (pvz. veikiant naviko
nekrozės faktoriui, vadinamam TNF-alfa) ar veikiant specifiniams receptoriams, kurie yra ląstelių
membranose. Apoptozę galima atpažinti iš tam tikrų pokyčių, vykstančių ląstelės struktūroje, dėl kurių formuojasi acidofiliniai kūnai. Jie susidaro tose vietose, kur yra ryški eozifilnė homogeninė struktūra. Taip pat šiose srityse gali būti tarp sinusoidų, kepenų ląstelių hepatocitų ir makrofagų.
Tiek ląstelių nekrozė, tiek ir apoptozė yra neatsiejama ir nuo uždegiminių reakcijų, kurios gali pasireikšti atsiradusio acidofilinis kūno pavidalu. Šiam dariniui yra būdingi pakitę kepenų hepatocitai ir konsentruotas branduolys, aplink kurį yra susidariusi skaidri apvali zona. Židinė arba masyvi nekrozė išsiskiria masyvia ląstelių koaguliacija su ląstelių branduolių degeneracija prieš pat ląstelių žuvimą, hepatocitų irimą, kartu su retikulinio tinklo nykimu, makrofaginių ląstelių infiltracija. Dalinė nekrozė pasižymi ląstelių ribų išnykimu, parenchimos bei jungiamojo audinio mononuklearų infiltracija [28].
Nagrinėjnat pažeistas kepenų skiltis pro mikroskopą pastebima, kad pažeistos skiltys yra suirusios, kapiliarai išplėsti, vietomis pastebimos ir smulkios kraujosruvos. Taip pat kepenų ląstelių ribos nėra aiškiai išskirtos, citoplazmoje matomas grūdėtumas arba pasebima daug vakuolių su branduoliais, kurie yra suirę arba suskilę. Taip pat pažeistose vietose mikroskopiškai matomi neutrafilai, limfocitai ir marofagai bei apoptozė [7].
Kepenų hepatocitų mirtis ištinka dėl nekrozės ar apoptozės [7]. Ląstelių žuvimą gali sukelti organizme patirta hipoksija, patekę toksinai, mikroorganizmai, parazitai, imunologinis poveikis bei susidariusių medžiagų apykaitos produktai. Dažniausiai ląsteles ištinka arba nekrozė, arba apoptozė. Tačiau taip pat gali pasitaikyti ir abu procesai [28].
Apoptozė yra procesas, kai įvyksta užprogramuota ląstelių mirtis. Ląstelės susitraukia neprarasdamos membranos vientisumo ir pasidalinimo. Vykstant nekrozės procesui, pabringsta ląstelių membrana ir kartu prarandamas ląstelių membranų vientisumas. To pasekoje yra iššaukiama koaguliacinė arba kolikvacinė nekrozė. Koaguliacinės nekrozės metu vyksta staigi citozolinių baltymų denuracija, taip pat susidaro hepotocitų pabrinkimas ir acidofilinė citoplazma. Kolikvacinės nekrozės metu dėl susidariusio osmosinio slėgio, vyksta kepenų hepatocitų pabrinkimas bei suirmas, dėl retikulinio tinklo, eritrocitų pakitimo ir lipofucino buvimo makrofaguose. [9]
+
2 pav. Kepenų ląstelių nekrozė ir hemoragija (šaltinis: http://vet.uga.edu/ivcvm/courses/vpat5215/ digestive/week03/liverdiseases/liver2.htm. Žiūrėta: 2016m. gruodžio13d.)
1.6. Kepenų uždegimas
Kepenų uždegimas, kitaip vadinamas hepatitu. Kepenų uždegimo metu vyksta daug skirtingų procesų. Uždegimas prasideda kaip reakcija į kepenyse vykstančius fiziologiškai neįprastus pakitimus, tokius kaip sužalojimus, skysčių kaupimąsį, liaukocitų kaupimąsį ir kt. pakitimus. [28] Kepenų parenchimos pažeidimus gali lemti grįžtami procesai, tokie kaip nesunkaus laipsnio kepenų lipidozė, ląstelių citoplazmos pabrinkimai. Negrįžtama žala kepenims dažniausiai pasireiškia esant ląstelių žūčiai. Abieji procesai yra lydimi kepenų uždegimu. [17] Kepenų atsistatymas priklauso nuo kepenų pažeidimo pobūdžio, stiprumo ir esančio pažeidimo trukmės.
1.7. Ūmus hepatitas
Ūmus kepenų hepatitas yra sudėtingas procesas: jis vyksta kaip kepenų ląstelių nekrozės ar apoptozės ir tam tikrai atvejais regeneracijos procesų kombinacija. [27] Ūmus kepenų uždegimas dažniausiai būna išplitęs visame organe. Susidariusiame ūmaus kepenų uždegimo infiltrate randama neutrofilų, eozinofilų, makrofagų, limfocitų ir plazminių ląstelių. [5] [28]
1.8. Infekcinis hepatitas
Infekcinis hepatitas pasireiškia patogeniniams mikroorganizmas patekus ir išplitus visame organe. Infekcinį uždegimą sukelia kituose organuose kilusios infekcijos, kaip, pvz.: esant gimdos uždegimui, dėl su krauju iš gimdos atkeliavusios toksinės medžiagos į kepenis, gali kilti infekcinis hepatitas.. Būtina sąlyga infekciniam uždegimui susidaryti - patogeniniai mikroorganizmai ar toksinai. [6]
Infekcinis uždegimas gali kilti specifiškai veikiant patogeniniam sukėlėjui arba kuomet yra lokalizuotas kituose organuose. Į kepenis patenkantys mikroorganizmai ar toksinai gali patekti per: portalinę veną, kepenų arteriją, vystymosi stadijoje per virkštelės bambos veną, tulžies latakus, kepenų veną, per tiesioginį išplitimą. [6]. Užsikrėtimas per arteriją vyksta kai į pagrindinę kraujotaką petenka mikroorganizmai ar toksinai, kaip embolai. Užsikrėtimas per virkštelės bambos veną vyksta, kai kraujagyslė yra užpildyta nepilnai sukrešėjusiu krauju, o tai puiki terpė plisti mikroorganizmams ir patekti į kepenis. Infekcija į kepenis gali patekti ir iš tulžies, infekcijai į tulžį patekus per sekrecijos užsikimšimus ar plintan uždegimui nuo dvylikapirštės žarnos iki tulžies latakinių audinių. [8]
1.9. Kepenų cirozė
Kepenyse vykstant nekrozei, ląstelių regeneracijai, į kepenis patekus toksinams, infekciniams sukėlėjams ir veikiant papildomiems faktoriams, dėl per didelio kepenų pažeidimo pasireiškia kepenų cirozė. Besiformuojant kepenų cirozei galima nustatyti ir aptikti kepenų ląstelių nekrozę, kepenų fibrozę, mazgelinę regeneraciją, tulžies latakų hiperplaziją ir kraujagyslių anastomozes.
Pasireiškus kepenų cirozei, kepenyse pasireiškia šie požymiai: kepenys būna sumažėjusios, kietos konsistencijos, šviesiai rausvos, kepenų kapsulė sustorėjusi, paviršius nelygus. Mikroskopiškai stebint, matomos kepenų ląstelės yra apsuptos jungiamuoju audiniu ir yra išvešėjusios aplink centrines venas. To pasakoje kepenyse formuojasi pseudo skiltelės, jungiamojo audinio pertvaruose susiformuoja tulžies latakėliai, kraujagyslių anastomozės. Kepenų ląstelių citoplazma būna pabrinkusi arba susikaupia daug lipidinių vakuolių Pažeistų ląstelių branduoliai fragmentuoti arba suirę. [2] Makroskopiškai žiūrint matomas kepenų randėjimas (Žiūrėti į priedą 2).
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas
Tyrimas atliktas nuo 2015 metų balandžio 4 dienos iki 2016 metų spalio 30 dienos. Buvo ištirta 41 pacientas - šuo. Iš jų 30 šunų su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais bei 11 su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais. Tyrimas buvo atliktas Vilniaus smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“. Tirti šunys buvo grupuojami pagal amžių, neatsižvelgiant į lytį. Domenys, reikalingi tyrimui, buvo rinkti remiantis pacientų registracijos žurnalais ir iš pacientų šeimininkų surinkta informacija. Visiems tirtiems pacientams buvo surinkta išsami anamnezė, gyvenimo ligos duomenys bei atlikti kraujo biocheminiai tyrimai. Tirti šunys buvo nuo 5 iki 12 metų amžiaus.
2.2. Taikyti tyrimo metodai
Pirmiausiai, tirtiems pacientams buvo surenkama iš pacientų šeimininkų gauta anamnezė ir gauti nusiskundimai. Įtarus esant kepenų sutrikimams buvo atliekami kraujo biocheminiai tyrimai. Prieš atliekant kraujo biocheminius tyrimus, iš paciento buvo paimamas kraujas. Dėl rezultatų tikslingumo prieš kraujo paėmimo procedūrą tiriami pacientai buvo nešeriami apie 8-12 val., tačiau šis apribojimas nebuvo taikomas visais atvejais, kadangi pasitaikė pacientų, kurie buvo pašerti po nustatyto laiko. Taip pat prieš atliekant kraujo biocheminius tyrimus pacientams nebuvo skiriami jokie medikamentai, galintys daryti įtaką tyrimo rezultatams.
išryškėja ir yra praduriama sterilia adata, adata pradūrus kraujagyslę, ji yra toliau nustumiama į vidinį kraujagyslės spindį.
Atliekant kraujo biocheminius tyrimus, reikalingas šviežias, nesukrešėjęs kraujas, todėl tyrimo metu yra naudojami vakutaineriai su antikoaguliantu – ETDA (etilendiamino tetraacto rūgšties natrio druska). Antikoaguliantas blokuoja kalcio jonų sąveiką su trombogenu, todėl kraujyje nesusidaro aktyvusis trombinas. Jo veikiamas kraujas gali kambario temperatūroje išlikti nuo pusvalandžio iki keturių valandų, esant žemesnėje temperatūroje, kaip 2-8 laipsnių, kraujas gali išlikti stabilus iki paros. Taip pat antikoaguliantas ETDA mažina kalcio jonų kiekį, slopina trombocitų sulipimą ir nepakeičia eritrocitų ir leukocitų savybių bei nedaro įtakos tyrimo rezultatams.
Iš paciento paėmus kraują ir prileidus kraujo į mėgintuvėlį, jis yra pavartomas, kad kraujas geriau susimaišytų su antikoaguliantu. Vėliau kraujas centrifuguojamas ir taip atskiriama plazma, kuri naudojama kraujo biocheminiams tyrimams atlikti.
Tirtoje smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“ kraujo biocheminiai tyrimai buvo atliekami laboratorijoje. Kraujo tyrimams naudojamas aparatas buvo SPOTCHEM EZ SP - 4430 analizatorius. Atliekant kraujo biocheminius tyrimus buvo tirti 4 biocheminiai parametrai: BUN (kraujo šlapalo azotas), T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis), GOT (aspartataminotransferazės) fermento, GPT (alaninaminotransferazės) fermento.
Gyvūnai buvo sugrupuoti pagal amžiaus į šešias grupes: iki 3 metų priskirti pirmai grupei, antra grupė buvo nuo 3 metų iki 4 metų, trečia grupė buvo nuo 4 iki 6 metų, ketvita grupė buvo nuo 6 iki 8 metų, penkta grupė buvo nuo 8 iki 10 metų, šešta grupė buvo nuo 10 iki 12 metų.
2.3. Statistinė analizė
Tyrimo rezultatų statistika apskaičiuota naudojant programą „Microsoft Exel“ (2003). Tyrimo duomenų statistinis vertinimas atliktas naudojant „chi kvadratus”. Statistinis patikimumas buvo laikomas, kai gauta p reikšmė buvo mažesnė už 0,05.
Skaičiuojant kraujo biocheminių rodiklių pakitimų sergant kepenų ligomis statistinį patikimumą buvo naudota kontrolinė grupė kliniškai sveikų pacientų su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais .
3
. REZULTATAI
Tyrimas atliktas su keturiasdešimt vienu šunimi. Iš jų 30 šunų su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais (žiūrėti į priedus: 2 lentelė) bei 11 su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais. (žiūrėti į priedus: 3 lentelė) Tyrimo laikotarpiu Vilniaus smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“ buvo gydyti ir registruoti pacientai - 439 šunis, tačiau daugumai nebuvo nustatytos kepenų ligos ar kreiptasi dėl negalavimų, nesusijusių su kepenų ligomis.
Rezultatai parodė, kad tirtiems klinikos pacientams su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais (n=30) daugiausiai nustatytas kepenų uždegimas – vienuolika atvejų (35 proc.), .Taip pat nustatyti keturi kepenų lipidozės atvejai (13 proc.), du kepenų cirozės atvejai (6 proc.), du ūmus kepenų uždegimo atvejai (6 proc.), du infekcinio hepatito atvejai (6 proc.), nenustatyti dešimt diagnozės atvejų ( 32 proc.). (žiūrėti pav. 4)
Dažniausiai tirtiems klinikos pacientams nustatytos šios kepenų ligos: kepenų uždegimas (hepatitas) ir kepenų lipidozė. Kitų ligų, tokių kaip, infekcinis hepatitas, kepenų uždegimas, ūmus kepenų uždegimas, kepenų cirozė, atvejų pasitaikė nedaug, po šešis procentus. Lėtinis kepenų hepatitas nebuvo nustatytas. (Pav. 4).
32% 6% 6% 35% 6% 13%
Kepenų lipidozė Cirozė
Kepenų uždegimas Ūmus kepenų uždegimas Infekcinis hepatitas Liga nediagnozuota
Tiriant kepenų ligų priklausomybę nuo kraujo biocheminiu parametrų buvo tirti 4 biocheminių ligų parametrai: BUN (kraujo šlapalo azotas), T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis), GOT (aspartataminotransferazės) fermento, GPT (alaninaminotransferazės) fermento. (žiūrėti į priedus: 2 lentelė)
Statistiškai apskaičiavus buvo nustatyta, kad esant kepenų uždegimui, kraujyje esantis šlapalo azotas (BUN) statistinės priklausomybės neturi p= 0,101 (daugiau nei, p>0,05). Taip pat statištiškai nereikšmingas, sergant kepenų uždegimu, buvo T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis), p reikšmė buvo gauta 0,9, daugiau nei p>0,05. Kepenų fermento aspartataminotransferazės (GOT), gauta reikšmė buvo p= 0,16, tai yra daugiau nei p>0,05, todėl šis parametras yra statistikšai nereikšmingas. Kepenų fermeno, alaninaminotransferazės (GPT), p= 0,03, tai yra mažiau už p>0,05, tai nurodo, kad šis paremetras statistiškai turi priklausomybę sergant kepenų uždegimu. (Žiūrėti 1 lentelę)
Atlikus kepenų lipidozės tyrimą, rezultatai parodė, kad visi keturi tirti kepenų parametrai - statistiškai neturintis priklausomybės. Gauta BUN parametro reikšmė p= 0,09, tai yra daugiau už p>0,05, o tai nurodo statistinį nepatikimumą. T-Bil parametro reikšmė, p= 0,55, tai yra daugiau už p>0,05, todėl šis parametras statistiškai yra nepatikimas. Gauta GOT parametro reikšmė p= 0,55, tai yra daugiau už p>0,05, dėl šis parametras yra statistiškai nereikšmingas. GPT parametro reikšmė p= 0,089 , tai yra daugiau už p>0,05, todėl šis parametras taip pat yra statistiškai nereikšmingas. (Žiūrėti 1 lentelę)
Atlikus kepenų cirozės tyrimus, buvo nustatyta, kad kraujo biocheminio parametrai: BUN, T-Bil, GOT, GPT neturėjo statistinės reikšmės. BUN gauta reikšmė p= 0,176, T-Bil parametro reikšmė buvo p= 0,546, GOT paremetro reikšmė p= 0,22, GPT parametro reikšmė p= 0,272. Visų gautų biochiminių kraujo tyrimo parametrų rodikliai yra didesni už p>0,05. (Žiūrėti 1 lentelę)
Ištyrus infekcinio kepenų uždegimo kraujo biocheminius parametrus, visi 4 (BUN, T-Bil, GOT, GPT) tirti rodikliai neturi statistinio patikimumo. Parametro BUN, gauta reikšmė p= 0, 684. Parametro T-Bil, gauta reikšmė p= 0,221. Parametro GOT, gauta reikšmė p= 0,273. Visų kraujo biocheminių parametrų reikšmės p yra daugiau už 0,05, todėl tai įrodo statistinį nepatikimumą. (Žiūrėti 1 lentelę).
1 lentelė. Kraujo biocheminų parametrų statistinio reikšmingumo priklausomybė nuo kepenų ligų
Tiriant kepenų femento GPT (alaninaminotransferazės) priklausomybę kepenų uždegimo atveju, (žiūrėti į priedus: 3 lentelė) buvo nustatyta statistinė priklausomybė (p= 0,033). Buvo nustatytas kraujo tyrimo biocheminio rodiklio padidėjimas, sergant kepenų uždegimu. Iš tirtų pacientų, sergančių kepenų uždegimu, ir su padidėjusiu GPT tyrimo parametru, padidėjęs buvo devyniems pacientams (82 proc.), iš nustatytų sergančių ir nepadidėjusių GPT tirto rodiklio buvo du pacientai (18proc.).(Žiūrėti Pav. 5).
Tiriant nesergančius pacientus, buvo nustatyta, kad su padidėjusiu kepenų fermento rodikliu (GPT) buvo padidėjęs keturiolikai pacientų (47 proc.). Tirtiems nesergantiems ir su padidėjusiu kepenų fermento rodikliu (GPT) buvo padidėję šešiolikai pacientų (53 proc.) (Žiūrėti Pav. 5).
P reikšmė BUN T-Bil GOT GPT
Ištyrus priklausomybę sergant ūmiu kepenų uždegimu, buvo nustatyta kepenų fermento GPT (alaninaminotransferazės) statistinė rodiklio priklausomybė ( p= 0,0298). Ištirtų sergančių pacientų, GPT rodiklio padidėjimas buvo nustatytas viesiems sergantiems, tai yra dviems pacientams (100 proc.). (Žiūrėti Pav. 5).
Ištyrus pacientus, nesergančius ūmiu uždegimu, GPT rodiklio parametras buvo padidėjęs keturiolikai pacientų (34 proc.). Nesergantiems ir su padidėjusiu kepenų rodikliu buvo dvidešimt penki pacientai (61 proc.). (Žiūrėti Pav. 6).
0% 25% 50% 75% 100% Serga Neserga 53% 18% 47% 82% GPT padidėjęs GPT nepadidėjęs
Tyrimo metu klinikoje buvo ištirtas ligų paplitimas pagal skirtingas amžiaus grupes, nuo 9 mėnesių iki 12 metų. Daugiausiai kepenų ligų buvo nustatyta 10-12 metų grupei: nustatytas vienas kepenų lipidozės atvejis, du kepenų cirozės atvejai, keturi kepenų uždegimo atvejai, ūmaus kepenų uždegimo- vienas atvejis ir šeši nenustatytų ligų atvejai. Tarp 8-10 metų grupės šunų, daugiausiai pasireiškė kepenų lipidozė - trys atvejai, ir kepenų uždegimas - taip pat trys atvejai. Nustatytas vienas kepenų uždegimo atvejis ir vienas nenustatytos diagnozės atvejis. Grupėje tarp 6-8 metų grupės daugiausiai pasireiškė kepenų uždegimas- trys atvejai. Mažiausiai pasireiškė infekcinio kepenų uždegimo ir ūmaus uždegimo atvejų - po vieną atvejį. Taip pat pasitaikė du atvejai, kuomet ligos diagnozė nebuvo nustatyta. Tarp 4-6 metų grupės pacientų grupės buvo nustatyti du kepenų uždegimo ligos atvejai ir vienas atvejis, pasireiškęs nenustatyta ligos diagnoze. Tarp 3-4 metų grupės pacientų pasireiškė du ligų atvejai, tačiau ligos diagnozė buvo nenustatyta. Tarp 0-3 metų grupės pacientų nustatytas vieno ligos atvejo pasireiškimas, tačiau diagnozė nebuvo nustatyta. (Žiūrėti Pav. 7).
Daugiausiai kepenų ligų buvo nustatyta tarp vyriausių amžiaus grupės pacientų šunų (10-12 metų). Mažiausiai ligų buvo nustatyta jauniausiai tirtų pacientų grupei (0-3 metų). Dažniausiai paplitusia kepenų liga nustatytas kepenų uždegimas (hepatitas), ji buvo nustatyta visose tirtų pacientų amžiaus grupėse, išskyrus jauniausiose grupėse (nuo 0-3 metų ir 3-4 metų). Rečiausiai
0
10
20
30
40
Serga
Neserga
14
2
GPT padidėjęs GPT nepadidėjęspasitaikiusios ligos buvo kepenų cirozė (pasitaikė tik vyriausioje tirtų šunų grupėje 10-12 metų), infekcinis kepenų uždegimas (pasitaikė tik dviejuose grupėse- 6-8 ir 8-10 metų). (Žiūrėti Pav. 7).
Vyriausioms tirtų pacientų grupėms (6-8 metų, 8-10 metų, 10-12 metų) buvo nustatyta daugiausiai kepenų ligų. Tam įtakos galėjo turėti senesnis gyvūnų amžius, taip pat kai kurie pacientams nustatytos gretutininės ligos, dėl kurių pacientų bendra būklė, imuntetas buvo nusilpęs. Jaunesnių šunų grupės pacientų bendra ir fiziologinė būklė, lyginant su senesniais, buvo geresnė. (Žiūrėti Pav. 7).
Nediagnozuotos ligos buvo nustatytos visose tirtų pacientų grupėse. Tirtiems pacientams pagal simptomus buvo nustatyti įvairūs kepenų sutrikimai, tačiau dalis gydomų šunų patys pasveiko, naudojant tik bendrai imunitetą gerinančius ar stiprinančius vaistus. Kai kuriais atvejais buvo gydoma gretutinė liga, kurios gydymas padėdavo susivarkyti ir su kepenų negalavimais. Vyresnio amžiaus šunų grupėse pasitaikė namažai atvejų su nenustatyta diagnozė, tikslios diagnozės buvo nuspręsta nenustatinėti, dėl finansinių sumetimų. (Žiūrėti Pav. 7)
Pav. 7 Ligų pasireiškimas klinikoje, pagal amžiaus grupes
0 2 3 5 6
0-3 metai 3-4 metai 4-6 metai 6-8 metai 8-10 metai 10-12 metai
Kepenų lipidozė cirozė Kepenų uždegimas
4. Rezultatų aptarimas
Tyrimo laikotarpis nuo 2015 metų balandžio 4 dienos iki 2016 metų spalio 30 dienos, tyrimas atliktas Vilniaus smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“. Tiriant šunų kepenų ligų paplitimą buvo imta atsitiktinė imtis - 41 vieno šuns. Iš jų 30 šunų su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais bei 11 su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais. Kepenų sutrikimai buvo diagnozuoti trisdešimčiai šunų. Diagnozuojant kepenų ligas ir jų sutrikimus, buvo remiamasi iš pacientų šeimininkų surinkta išsamia anamneze, visiems pacientams atliktos apžiūros, apčiuopos ir kraujo biocheminiai tyrimai. Jei diagnozė būdavo neaiški, būdavo atliekami papildomi diagnostiniai tyrimai, kaip kompiuterinė tomografija ar ultragarso tyrimas, siekiant tiksliau apžiūrėti kepenų būklę.
Remiantis literatūra, kepenų uždegimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančiu šunų kepenų ligų. [19]. Klinikoje tiriant kepenų ligų paplitimą, buvo ištirtas 41 pacientas. Iš jų 30 šunų su kraujo biocheminių rodiklių pakitimais bei 11 su nepakitusiais kraujo biocheminiais rodikliais. Iš visų ištirtų pacientų, kepenų ligų sutrikimai buvo nustatyti trisdešimčiai pacientų, kiti paciantai buvo kliniškai sveiki. Dažniausiai pasireiškusi kepenų liga buvo kepenų uždegimas, nustatyta vienuolika šios ligos atvejų (35 proc.); nustatyti keturi kepenų lipidozės atvejai (13 proc.), du kepenų cirozės atvejai (6 proc.), du ūmus kepenų uždegimo atvejai (6 proc.), du infekcinio hepatito atvejai (6 proc.), dešimt nenustatytų diagnozės atvejų ( 32 proc.). Vienuolikai pacientų (32 proc.) buvo nustatyti, kepenų sutrikimai, remiantis biocheminiais rodiklių parametrais, tačiau liga nebuvo diagnozuota.
Tiriant ligų paplitimą skirtingose amžiaus grupėse, pacientai buvo sugrupuoti į septynias amžiaus grupes: 0-3 metų, 3-4 metų, 4-6 metų, 6-8 metų, 8-10 metų ir 10-12 metų. Daugiausiai ligų buvo nustatyta vyriausioje amžiaus grupėje (10-12 metų) - 14 atvejų (46 proc.) Grupėje 8-10 metų buvo nustatyti 8 atvejai (27 proc.). Grupėje 6-8 metų buvo nustatyti 7 atvejai (23 proc.), 4-6 metų grupėje buvo nustatyti 3 atvejai (10 proc.). 3-4 metų grupėje buvo nustatyti du atvėjau (7 proc.). 0-3 metų grupėje buvo nustatytas 1 ligos atvejas (3 proc.).
Nustatinėjant kraujo bioheminių roduklių prametrų priklausomybę sergant įvariomis ligomis, buvo gauta, kad dauguma ligų p reikšmė yra didenė, nei 0,05, o tai reiškia, kad neturi statistinės priklausomybės sergant kepenų ligomis:
Sergant kepenų lipidoze, BUN (kraujo šlapalo azotas), buvo gauta reikšmė p= 0,09, T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis) gauta reikšmė p= 0,55, GOT (aspartataminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,55, GPT (alaninaminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,09.
Sergant kepenų ciroze, BUN (kraujo šlapalo azotas), buvo gauta reikšmė p= 0,18, T-Bil( kraujyje esančio bilirubino kiekis) gauta reikšmė p= 0,696, GOT (aspartataminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,22, GPT (alaninaminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,27.
Sergant kepenų uždegimu, BUN (kraujo šlapalo azotas), buvo gauta reikšmė p= 0, 68, T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis) gauta reikšmė p= 0,90, GOT (aspartataminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,16.
Sergant ūmiu uždegimu BUN (kraujo šlapalo azotas), buvo gauta reikšmė p= 0, 684, T-Bil( kraujyje esančio bilirubino kiekis) gauta reikšmė p= 0,86, GOT (aspartataminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,16.
Sergant infekciniu hepatitu BUN (kraujo šlapalo azotas), buvo gauta reikšmė p= 0,67, T-Bil (kraujyje esančio bilirubino kiekis) gauta reikšmė p= 0,22, GOT (aspartataminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,27, GPT (alaninaminotransferazės) gauta reikšmė p= 0,27.
Ištyrus GPT (alaninaminotransferazės), sergant kepenų uždegimu ir ūmių kepenų uždegimu buvo nustatyta statistinė priklausomybė. Kepenų uždegimo reikšmė p= 0,033, ūmaus kepenų uždegimo reikšmė p= 0,0298, tai yra p>0,05, todėl rodo ligos priklausomybę kraujo biocheminiam rodikliui.
Išvados
1. Tirtoje klinikoje tarp sergančių šunų (n=30) daugiausiai buvo paplitus liga - kepenų uždegimas (35 proc.). Kepenų lipidozė pasireiškė 13 proc., kepenų cirozė - 6 proc., kepenų ūmus uždegimas - 6 proc., infekcinis hepatitas - 6 proc. Liga nediagnozuota - 32 proc. Pacientų.
2. Tiriant ligų paplitimą tarp skirtingų šunų amžiaus grupių (n=30) daugiausiai kepenų ligų atvejų buvo nustatyta pacientų vyriausioje amžiaus grupėje- 10-12 metų (46 proc.). Kitose amžiaus grupėse: 8-10 metų - buvo nustatyta 27 proc., 6-8 metų - buvo nustatyta 23 proc., 4-6 metų grupėje - 10 proc., 3-4 metų grupėje - 7 proc. ir 0-3 metų grupėje - 3 proc. ligų atvejų.
Literatūros sąrašas
1. Gintaras Zamokas, Ingrida Šapalienė, Aidas Grigonis, Birutė Karvelienė, Gintaras Daunoras, Lina Babickaitė. IMPORTANCE OF HAEMATOLOGICAL CHANGES IN DIAGNOSING CANINE BABESIOSIS. 2014m. ISSN 1392-2130.
2. J. G. FOX, * R. DROLET,2 R. HIGGINS, S. MESSIER, L. YAN,1 B. E. COLEMAN, B. J. PASTER,3 AND F. E. DEWHIRST. Helicobacter canis Isolated from a Dog Liver with Multifocal Necrotizing Hepatitis. JOURNAL OF CLINICAL MICROBIOLOGY, Oct. 1996, p. 2479–2482 Vol. 34, No. 10 0095-1137/96/$04.0010
3. Larry P. Thornburg. A perspective on copper and liver disease in the dog. J Vet Diagn Invest 12:101–110 (2000)
4. R. Bružinskaite , M. Šarkūnas a, P.R. Torgerson, A. Mathis , P. Deplazes b. Echinococcosis in pigs and intestinal infection with Echinococcus spp. in dogs in southwestern Lithuania. Veterinary Parasitology 160 (2009) 237–241.
5. THE C.L. DAVIS FOUNDATION AND THE AMERICAN COLLEGE OF VETERINARY PATHOLOGISTS. PATHOLOGY OF THE LIVER: WHAT’S NEW AND WHAT’S STILL TRUE.
6. G. Papanikolaou, K. Pantopoulos. Toxicology and Applied Pharmacology. Vol 2. 2005. P. 199 – 211;
7. Hilton Smith, D.V.M., M.S., Ph. D and Thomas Carlyle Jones, B.S., D.V.M. Veterinary pathology. 1957. P. 761 – 768;
8. John M. Cullen VMD PhD DACVP . CONGENITAL VASCULAR DISORDERS OF THE LIVER. 2007. P. 6-7;; Priega per internetą: http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi? pid=314 .
9. Miller’s Anatomy of the Dog 4th Edition 2012; P. 327-328
10. Satdarshan P.S. Monga. Molecular Pathology of Liver Diseases. 2011. P. 3 – 769; 11. M. Donald, McGavin, William, W. Carlton, James F. Zachary. Thomson‟s special
12. J. E. van Dijk, E. Gruys and J. V. M. V. Mouven. Color atlas of veterinary pathology. Second edition. 2007. P. 47 – 68;
13. Stünzi H, von Fellenberg R, Hauser B. Histology of hepatitis contagiosa canis with special reference to its pathogenesis. Priega per internetą. http://www.unboundmedicine.com/ medlinecitation3106616/%5BHistology_of_hepatitis_contagiosa_canis_with_special_refere nce_to_its_pathogenesis%5D_
14. John M. Cullen. Pathology of the liver: What‟s new and what‟s still true. Prieiga per internetą. http://www.cldavis.org/cgi-bin/download.cgi?pid=314
15. Miller ML1, Center SA, Randolph JF, Lepherd ML, Cautela MA, Dewey CW. pparent acute idiosyncratic hepatic necrosis associated with zonisamide administration in a dog. Priega per internetą. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21985145
16. Michael E. Peterson, Patricia A. Talcott. Small animal toxicology. Second edition. 2006. P. 783;
17. Kearns Shawn, DVM, DACVIM (Internal medicine), Infectious hepatopathies in dogs and cats. 2009. Elsevier Inc;
18. Jessica Vogelsang, DVM. Liver Disease in Dogs. Priega per internetą: http:// www.petmd.com/dog/conditions/digestive/liver-disease-dogs.
19. Lisa . Dog’s Last Will and Testament. Priega per internetą: http:// canineliverdiseasefoundation.org/index.php?s=lver
20. G. A. Andrews, P. S. Chavey and J. E. Smith. Enzyme-linked Immunosorbent Assay to Measure Serum Ferritin and the Relationship between Serum Ferritin and Nonheme Iron Stores in Cats Prieiga per internetą. http://vet.sagepub.com/content/31/6/674
21. Dr. Fleming. Liver Disease: Signs, Symptoms, and Diagnosis. Prieiga per internetą: http://www.canine-epilepsy.com/liverdisease.htm
22. Sevelius E , Andersson M Serum protein electrophoresis as a prognostic marker of chronic liver disease in dogs. Prieiga per internetą: http://europepmc.org/abstract/med/8966972
23. Craig B. Webb, David C. Twedt, and Denny J. Meyer. Chronic active hepatitis in 26 Doberman pinschers. Prieiga per internetą: http://europepmc.org/abstract/med/4086350
25. Richard W. Nelson, C. Guillermo Couto. Small animal internal medicine. Third edition. 2003.
26. P. Mačiulskis, A. Aniulienė, A. Pockevičius, N. Juodžiukynienė. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai. P. 58-87
27. A. Sederevičius A. Padaiga, V. Lasys. Naminių guvūnų mikroskopinė anatomija. P 68-7
28. Jubb, Kennedy and Palmer‟s. Pathology of domestic animals. Fifth edition. Vol 2. 2007. P. 298 – 312
Priedai
Biocheminia i tyrimai/Tirti paciantai Glu ( glucose ) mmol/L T-Cho (Cholesterol ) mmol/L BUN( Bloo d urea nitrogen ) mmol/L T-Bil(Total Bilirubin) umol/L GOT IU/L GPT IU/L Cre umol/L Šunų Fiziologinė norma 3.9– 7.8 3.0 – 6.6 2.5 – 7.0 0.9 – 10.5 5 - 55 12 - 118. < 140 Pacientas 1 5,2 3,39 11,5 10 30 58 129 Pacientas 2 6 3,8 9 4 252 217 260 Pacientas 3 6,5 5,18 3,6 5 65 84 95 Pacientas 4 5,4 7,45 17,6 4 18 33 197 Pacientas 5 3,3 6,75 4,9 2,5 38 127 162 Pacientas 6 8,6 10,86 2,8 4 21 111 112 Pacientas 7 10,4 8,76 20,65 12 158 236 158 Pacientas 8 11,5 7,86 10,26 11,8 70 156 120 Pacientas 9 10,8 7,48 9,9 10,8 300 246 70 Pacientas 10 3,7 7,56 6,6 26,8 70 150 130 Pacientas 11 4,6 3,56 7,8 18 55 166 144 Pacientas 12 9,2 8,9 8 15, 8 66 140 160 Pacientas 13 6,7 10,8 9,7 14,3 67 139 140 Pacientas 14 3,8 7,9 15 19,7 95 160 170 Pacientas 15 6,8 8,9 13 17 76 158 145 Pacientas 16 6,7 9,2 8,3 10,9 59 130 120 Pacientas 17 6,8 6,9 8,8 13,9 70 150 149 Pacientas 18 9,9 9,1 10,5 17,4 98 149 160 Pacientas 19 5,6 6,8 8,2 9,8 64 130 143 Pacientas 20 3,8 8,5 8,8 12,6 74 128 50 Pacientas 21 5,6 7,2 8,1 13,8 68 144 147 Pacientas 22 7,7 8,7 9,7 12,6 73 133 89 Pacientas 23 5,6 8,8 14,7 16,8 87 145 160 Pacientas 24 4,3 7,7 7,9 12,8 60 127 40 Pacientas 25 6,8 7,8 8,6 11,6 58 128 143 Pacientas 26 5,8 6,9 8,7 10,6 69 133 89 Pacientas 27 4,6 9,2 7,8 10,8 78 148 98 Pacientas 28 7,7 8,8 9,1 16,9 230 150 40 Pacientas 29 6 6,5 7,1 5,3 65 130 90 Pacientas 30 4.6 9,2 14,8 30 99 360 70Biocheminiai tyrimai/Tirti paciantai Glu ( glucose ) mmol/L T-Cho (Cholesterol) mmol/L BUN( Blood urea nitrogen ) mmol/L T-Bil(Total Bilirubin) umol/L GOT IU/L GTP IU/L Šunų Fiziologinė norma 3.9– 7.8 3.0 – 6.6 2.5 – 7.0 0.9 – 10.5 5 - 55 12 - 118. Pacientas 1 6,6 4,3 5,6 9,1 48 88 Pacientas 2 4 4,2 5,5 8,6 38 53 Pacientas 3 4,9 5,6 6,2 5,3 42 50 Pacientas 4 6,5 6 4,3 3 24 57 Pacientas 5 7,2 4,5 3,9 5,7 45 40 Pacientas 6 4,5 5,7 5,6 4,8 49 52 Pacientas 7 5,8 5,6 4,3 5,2 45 34 Pacientas 8 4,3 5,8 4,7 5,4 43 67 Pacientas 9 7 6,3 3,9 6,1 49 72 Pacientas 10 6,4 5,4 4,3 3,9 31 44 Pacientas 11 4,9 5,2 6,1 8,4 39 24
