LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Rūta Denisenko
Šunų trachėjos kolapso patomorfologinė analizė
Pathomorphological analysis of tracheal collapse in
dogs
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Alius Pockevičius
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų trachėjos patomorfologinė analizė“:
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2020-12-20 Rūta Denisenko
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
2020-12-21 Rūta Vaitkevičienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Prof. dr. Alius Pockevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Asist. Jolanta Ingrida Alionienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Šunų trachėjos sandara ... 9
1.1.1. Anatominė sandara ir topografija ... 9
1.1.2. Histologinė sandara ... 10
1.2. Trachėjos kolapsas ... 10
1.2.1. Klinikinė trachėjos kolapso išraiška, diagnozavimas ir gydymas ... 10
1.2.2. Trachėjos kolapso predispozicija ... 11
1.2.3. Trachėjos kolapso patofiziologija ... 11
1.2.4. Antriniai veiksniai ... 13
1.3. Gretutiniai susirgimai ir patologijos ... 13
1.3.1. Judėjimo aparato pakitimai ... 13
1.3.2. Širdies pakitimai ... 13
1.3.3. Kvėpavimo sistemos pakitimai ... 13
1.3.4. Nutukimas ... 14
1.3.5. Virškinimo sistemos pakitimai ... 14
1.4. Trachėjos kolapso klasifikacija pagal T. W. Fosum ... 15
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17
2.1. Tyrimų medžiaga ... 17
2.2. Patologinis anatominis tyrimas ... 18
2.3. Histopatologinis tyrimas ... 19
2.4. Statistinė analizė ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 21
3.1. Patologijos centre atliktų gaišenų patologinio anatominio tyrimo rezultatų analizė ... 21
1.2. Savų patomorfologinių tyrimų rezultatų analizė ... 23
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 38
REKOMENDACIJOS ... 39
PADĖKA... 40
4
ŠUNŲ TRACHĖJOS KOLAPSO PATOMORFOLOGINĖ ANALIZĖ
Rūta Denisenko
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Tyrimai atlikti 2019 – 2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre. Darbo apimtis 43 puslapių, pateikiamos 4 lentelės, 29 paveikslai, 33 literatūros šaltiniai.
LSMU VA Patologijos centre atlikti 40 šunų patomorfologiniai tyrimai, svorio imtis iki 13,0 kilogramų. Tyrimo duomenimis 31 (77,5 proc.) šunų pasireiškė trachėjos kolapsas. Dažniausiai nustatytas trachėjos kolapso laipsnis – I ir II pasireiškė cervikalinėje dalyje vyresniems nei 8 metų amžiaus patinams mišrūnams. Nustatyta, kad ši patologija dažniau pasireiškia mažo svorio, bet didesnį kūno sudėjimo balą turintiems šunims. Dažniausiai pasireiškusios gretutinės patologijos: dantų apnašos, hepatomegalija ir endokardiozė. Lyginant trachėjos kolapso ir kitų patologijų pasireiškimo dažnio koreliaciją, statistiškai reikšmingas skirtumas aptiktas tik bronchomaliacijos atžvilgiu (p<0,05). Atlikus kepenų, plaučių, atrioventrikulinių vožtuvų ir trachėjos segmento histopatologinius tyrimus 10 šunų, kuriems pasireiškė trachėjos kolapsas, nustatyta, kad dažniausiai aptinkamos patologijos: kepenų hiperemija – 90 proc., plaučių hiperemija ir antrakozė – po 70 proc.
Išanalizuoti LSMU VA Patologijos centre 2013 – 2020 metais atliktų šunų gaišenų tyrimų rezultatai. Viso per minėtą laikotarpį atlikti 1095 skrodimai. Šunims, kurių svoris mažesnis nei 13,0 kilogramų trachėjos kolapsas aprašytas 2,9 proc., dažniau pasireiškė patinams 69 proc., mišrūnams 43,8 proc. Šunų su trachėjos kolapsu svorio vidurkis – 6,41 kilogramai, amžiaus vidurkis – 9,91 metai. Dažniausiai nustatyta patologinė anatominė diagnozė – širdies nepakankamumas 50 proc.
5
PATHOMORPHOLOGICAL ANALYSIS OF TRACHEAL COLLAPSE IN DOGS
Rūta Denisenko
Master’s Thesis
SUMMARY
The study was conducted in the Centre of Pathology, Veterinary Academy, Department of Veterinary Pathobiology of Lithuanian University of Health Sciences from the year 2019 to 2020. The contents of this Master‘s thesis are 43 pages, tables 4, figures 29, and 33 academic literature references. To start with, the pathomorphological tests of 40 dogs, each weighing up to 13 kilograms, were performed at the Pathology Centre of the VA. According to the data collected, tracheal collapse manifested in 31 (77.5%) of the dogs. The most frequently degrees of tracheal collapse observed were Ist and IInd, most commonly it occurred in the cervical part of trachea to male, mixed breed dogs, older than 8 years of age. It was established that this pathology is more frequent in dogs with lower weight and a higher body condition score. The most frequent pathologies to appear were dental calculus, hepatomegaly and endocardiosis. While comparing the correlation between the frequency of tracheal collapse and other pathologies, a statistically significant difference was observed only in the case of bronchomalacia (p < 0.05). After performing the histopathological examinations of the liver, lung, atrioventricular valves and trachea segments in 10 dogs with tracheal collapse, the most commonly reported pathologies were the following: liver hyperaemia (90%), pulmonary hyperaemia (70%) and anthracosis (70%).
The results of the dog autopsy carried out at the LSMU VA Pathology Centre (2013-2020) were then analysed. According to the analysis, during the aforementioned period, in total 1095 post-mortem examinations were performed. Dogs with weight up to 13 kilograms were diagnosed with tracheal collapse 2.9% of times. This pathology was more commonly reported in male (69%) and mixed breed (43.8%) canines. Their average weight of dogs with tracheal collapse was 6.41 kilograms, while the average age was 9.91 years. The most common pathological anatomical diagnosis observed was cardiac insufficiency (50%).
6
SANTRUMPOS
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
VA – Veterinarijos akademija
Angl. – anglų kalba
Lot. – lotynų kalba
Proc. – procentai
n – imties dydis
p –patikimumas μm – mikrometrai
7
ĮVADAS
Kvėpavimo sistema – viena iš gyvybiškai svarbiausių organizmo sistemų. Bene reikšmingiausia oro transportine kvėpavimo sistemos dalimi yra trachėja. Tai tuščiaviduris organas, kurio pagrindinė paskirtis yra oro ir dujų tiekimas į ir iš plaučių kvėpavimo ciklo metu. Sveika trachėjos gleivinė – svarbus veiksnys dalyvaujantis mukociliariniame klirenso procese organizmui šalinant įkvėptas pašalines daleles (1).
Dažniausiai trachėjos kolapsas pasireiškia dorsoventraliniu spindžio susiaurėjimu, būdingu mažų veislių šunims, dažnai pasireiškiant nutukusių, vyresnio amžiaus šunų tarpe (2, 3). Tai bene dažniausiai pasireiškiantis progresuojantis neinfekcinis trachėjos susirgimas šunų populiacijoje, siekiantis 0,5 – 2,9 proc. atvejų (4). Deja tiksli šios patologijos etiologija vis dar nėra nustatyta. Šio susirgimo diagnozavimas ir chirurginio gydymo technikos yra gerai išvystytos, tačiau medikamentinis gydymas nėra specifinis, verčiau palaikomasis – slopinantis simptomus ir progresavimą, o prevencinės priemonės nėra tinkamai ištirtos ir veiksmingos.
Trachėjos subliuškimo metu oro transportavimas sutrinka, sąlygodamas sumažėjusį kraujo prisotinimą deguonimi (5). Ilgainiui, priklausomai nuo trachėjos kolapso laipsnio, besivystanti hipoksemija gali tapti kitų organų pažaidos priežastimi (6). Mokslinėje literatūroje pastarąjį dešimtmetį vis dažniau tiriami trachėjos kolapso pasireiškimai žmonių tarpe, siekiant atskleisti susirgimo etiologiją (7, 8). Veterinarinėje srityje trūksta mokslinės literatūros, tiriančios trachėjos kolapso atsiradimo priežastis, padarinius gyvūno sveikatingumui ir įtaką kitoms organų sistemoms. Galbūt taip yra todėl, kad varijuojančių faktorių ir gretutinių susirgimų įvairovė gali būti labai didelė, o standartizuoti tiriamųjų grupę siekiant ištirti tiesioginę koreliaciją tarp patologijos ir padarinių šiuo periodu, veikiausiai, sudėtinga.
Šio darbo tyrimo metu atliekami patologiniai anatominiai tyrimai, histopatologiniai mėginių vertinimai ir Patologinio centro rezultatų apžvalga yra aktualus žingsnis, siekiant diagnozuoti sąsajas tarp trachėjos kolapso ir kitų organizmo patologijų.
Darbo tikslas:
8
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti LSMU VA Patologijos centre 2013 – 2020 metais atliktų šunų gaišenų tyrimų rezultatų analizę.
2. Atlikti šunų gaišenų patologinius anatominius tyrimus bei nustatyti trachėjos kolapso morfologinius pokyčius.
3. Išanalizuoti šunų trachejos kolapso pasireiškimo dažnį tirtoje šunų populiacijoje, vertinant gyvūnų veislę, amžių, lytį, svorį ir įmitimą.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šunų trachėjos sandara
1.1.1. Anatominė sandara ir topografijaTrachėja, tai tuščiaviduris kvėpavimo sistemos organas, jungiantis viršutinius ir apatinius kvėpavimo takus. Šis vamzdinis organas kranialiniame gale jungiasi su gerklų žiedine kremzle, o kaudaliniame jo gale, ties 4-5 krūtinės slanksteliais, bifurkuoja į du pagrindinius bronchus: kairįjį ir dešinįjį (3, 9).
Organas skirstoma į tris dalis: kaklinę, krūtinės ląstos įvarčio ir krūtininę (10). Topografiškai trachėja ventraliai ribojama krūtininio skydo (lot. m. sternothyroideus) bei krūtininio poliežuvinio (lot. m. sternohyoideus) raumenų, o dorsaliai – ilgojo kaklo raumens (lot. m. longus colli) (Pav. 1) (9). Stemplės atžvilgiu kranialinėje kaklo srityje trachėja randasi ventraliai jos, vidurinė trachėjos dalis yra dešiniau, o ties širdies pagrindu grįžtą į ventralinę padėtį (9).
1 Pav. Skersinis kaklo pjūvis. 1 - trachėja; 2 – krūtininis skydo raumuo 3 – krūtininis
poliežuvinis raumuo; 4 – ilgasis kaklo raumuo (9)
10
nervo (lot. n. vagus) šakos bei gerklų nervo (lot. n. hypoglossus) kairioji šaka įnervuoja organo raumenis ir gleivinę (3). Kraujo cirkuliaciją užtikrina jungo venos (lot. v. jugularis) šakos, skydliaukės arterijos ir venos (lot. a. thyroidea et v. thyroidea), bei bronchoezofaginės arterijos ir venos (lot. a.bronchoesophagea et v. bronchoesophagea) (3, 9).
1.1.2. Histologinė sandara
Vidinis šio organo paviršius – gleivinė, sudaryta iš puriojo kolageninio jungiamojo audinio – savosios gleivinės plokštelės ir išklota daugiasluoksniu stulpiškuoju blakstienuotuoju epiteliu (12). Taip pat gleivinės paviršiuje atsiveria sekreciniai latakėliai, susiję su pogleivinėje esančiomis trachėjos seromukotinėmis liaukomis (12). Vėliau seka perichondrinis sluoksnis, hialinės kremzlės žiedai ir adventicija (12).
1.2. Trachėjos kolapsas
Trachėjos kolapsas, tai progresuojantis, statinis arba dinaminis trachėjos skersmens sumažėjimas, obstrukcijos forma (3, 13). Dažniau pasitaikantis trachėjos kolapso tipas – dinaminis, pasireiškiantis dorsoventraliniu trachėjos subliuškimu, suplokštėjimu (2, 14) Pastebėta, kad šis susirgimas dažniau pasitaiko mažų veislų, vyresnio amžiaus, didesnio įmitimo (kūno sudėjimo balas), bet mažesnio svorio šunims (15). Trachėjos kolapsas gali pasireikšti krūtininėje dalyje, kaklinėje, įvartyje arba generalizuotai – visoje trachėjoje (15).
1.2.1. Klinikinė trachėjos kolapso išraiška, diagnozavimas ir gydymas
Klinikinė šios patologijos išraiška gali būti įvairi, kadangi simptomai priklauso nuo tuo, kaip stipriai pažengusi liga. Įprastai pasireiškia patologiniu kvėpavimu, stridoru, dusuliu, kosuliu, primenančiu anties gagenimą, žiaukčiojimu. Paūmėjimas stebimas fizinės apkrovos metu, gyvūnui
2 pav. Kraniolateralinis trachėjos segmento
vaizdas; 1 – trachėjos kremzlė; 2 – žiediniai raiščiai; 3 – trachėjos raumuo; (9)
3 pav. Trachėjos sandara, skersinis pjūvis
11
susijaudinus ar karštomis dienomis, taip pat fiziškai ar chemiškai dirginant kvėpavimo takus, trachėją. 1/3 tirtų individų pasireiškia sistoliniai širdies ūžesiai (3). Esant didesniam kolapso laipsniui gali pasireikšti ilgesni dusimo epizodai, stebimos cianotiškos gleivinės, apnėja, aritmija, sinkopė (3, 13). Terminalinėse šios ligos stadijose seka asfiksija (3).
Pastebėta, kad daliai šunų, kuriems pasireiškė trachėjos kolapsas, pasireiškia hepatomegalija ir hepatopatija, tačiau patofiziologinis šių pokyčių mechanizmas ir dažnis nėra nustatytas (2, 3). Spekuliuojama, kad pokyčiai kepenyse atsiranda dėl lėtinės hipoksemijos sukeltos antrinės ląstelių nekrozės ir hepatinės kongestijos (3). Atliekant kraujo biochemijos analizę tokiems pacientams, aptinkamas kepenų fermentų padidėjimas (13). Optimaliausia šį susirgimą diagnozuoti pasitelkiant radiografinį, tracheobranchoskopinį ar fluoroskopinį tyrimą arba jų kombinaciją (2).
Pradinėse šios būklės gydymo stadijose pasitelkiamas simptominis medikamentinis gydymas, siekiant išvengti chirurginės invazijos, tačiau ligai pažengus taikomas chirurginis gydymas. Šiuo metu plačiausiai taikomos chirurginės technikos – intraluminarinis arba ekstraluminarinis trachėjos tvirtinimas, tačiau vis dar taikomos kitos technikos: dorsalinės membranos plikacija, rečiau organo chondrotomija, anastomozė ar dalies rezekcija (10, 14).
1.2.2. Trachėjos kolapso predispozicija
Veislinė predispozicija būdinga mažų ir miniatiūrinių veislių šunims (siekia iki 2,9 proc.) (4). Trachėjos kolapsas dažniausiai pasireiškia Jorkšyro terjerų, Šilkinių terjerų, Šiperkų, Maltos bišonų, Pudelių, Pomeranijos špicų, Čihuahua šunų veislių populiacijose (3, 13, 17). Manoma, kad genetinis paveldimumas gali turėti įtakos šio susirgimo pasireiškimui, ypatingai įgimtos chondrodistrofijos atvejais, tačiau tokios teorijos, kaip ir šio susirgimo etiologija, nėra patvirtintos (3, 4, 13). Nors ūmūs trachėjos subliuškimo klinikiniai simptomai daugiausiai pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims (vidurkis 6 – 8 metų amžiaus šunys), tačiau šis susirgimas dažnai diagnozuojamas ir jaunesniems gyvūnams, nuo 6 mėnesių iki 5 metų amžiaus, išryškėjus pirmiesiems požymiams (3). Pastebėta, jog šunys, kuriems diagnozuotas šis susirgimas, turi viršsvorio, ar yra nutukę (3, 6). Lytinė predispozija nėra pastebėta (3, 17).
1.2.3. Trachėjos kolapso patofiziologija
12
ligų ir veikiančio išorinio spaudimo (16). Kita vertus, remiantis tyrimais, atliktais žmonių medicinoje ir simuliuojami tyrimai veterinarijos srityje, užsimena, kad trachėjos kolapsas - ne nepriklausomas susirgimas, bet verčiau sisteminio jungiamojo audinio displazijos susirgimo simptomas (7, 15). Lyginant su sveiko gyvūno trachėjos žiedų kremzlėmis, sergančio gyvūno kremzlėse stebimas sumažėjęs ląstelių skaičius, taip pat mažesnis kalcio, glikoproteinų, glikozaminoglikanų ir chondroitino sulfato kiekis (3, 4, 18). Tačiau, nėra aišku, ar minėti pokyčiai yra pirminės, ar antrinės kilmės (2). Glikozaminoglikanų makromolekulės jungiasi su vandeniu ir yra atsakingos už 95 proc. kremzlės svorio ir apimties (19). Teigiama, jog hialinės kremzlės matricos pokyčiai kartu su vandens kiekio sumažėjimu lemia kremzlės funkcinio stangrumo redukciją ir deformaciją (18).
Trachėjos kolapsas gali pasireikšti tam tikrame segmente ar visoje trachėjoje apimant ir visą bronchinį medį (2, 3). Retais atvejais aptinkamas lateralinis trachėjos sienelių subliuškimas, tačiau įprastai kolapsas pasireiškia dorsoventraline kryptimi, kuomet dorsalinė membrana ir raumuo yra ištempiami susilpnėjusių trachėjos pusžiedžių, palaipsniui suplonėja ir išilgėja (3). Minėtų veiksnių sekoje kvėpavimo ciklo metu pasireiškia minkštųjų audinių protrūzija į trachėjos spindį, galimai sumažinanti oro tėkmę ir kraujo prisisotinimą deguonimi (13).
13
1.2.4. Antriniai veiksniai
Subliuškimo klinikinių simptomų pasireiškimui ar jų dinamikai įtakos gali turėti ir antriniai veiksniai: kvėpavimo takus dirginančios medžiagos, alergenai, gerklų paralyžius ar parezė, bronchitas ar kitos lėtinės kvėpavimo takų ligos, nutukimas, gyvūno endotrachėjinis intubavimas ar kiti jatrogeninės kilmės padariniai (21). Taip pat galimi elastinių skaidulų histologiniai pokyčiai trachėjos dorsalinėje membranoje ir žiediniuose raiščiuose (22).
1.3. Gretutiniai susirgimai ir patologijos
Gretutinių susirgimų pasireiškimas esant trachėjos kolapsui yra dažnas reiškinys. Neretai esant trachėjos subliuškimui lygiagrečiai aptinkamos kitos kvėpavimo sistemos patologijos, kardiovaskulinės sistemos sutrikimai, nervų sistemos patologiniai reiškiniai (pvz.: dėl hipoksemijos išsivystęs kosulys ar neurokardiogeninė (vazovagalinė) sinkopė (13).
1.3.1. Judėjimo aparato pakitimai
2018 m. publikuotame tyrime teigiama, jog 45 procentams tirtų individų, turinčių trachėjos kolapsą pasireiškė spondiloartritinės patologijos, pasireiškusios galūnių didžiųjų sąnarių, stuburo ir trapslankstelinių kremzlių pakitimais (15). Manoma, kad šie atradimai gali sufleruoti, jog trachėjos kolapsas yra faktorius, lemiantis sisteminio jungiamojo audinio degeneracijos procesus (15).
1.3.2. Širdies pakitimai
Net 1/3 šunų, turinčių trachėjos subliuškimą pasireiškia mitralinio vožtuvo nepakankamumas (3, 23). Tuo tarpu šunims, neturintiems trachėjos kolapso, klinikinis mitralinio vožtuvo nepakankamumas pasireiškia tik 2 proc. atvejų (16). Atlikto patomorfologinio tyrimo metu dviburio vožtuvo pakitimai aptikti 27 proc. tirtų šunų (15). Kairiojo prieširdžio padidėjimas asocijuojamas su lėtinėmis širdies būklėmis (pvz.: mitralinio vožtuvo degeneracinė liga) akivaizdžiai sunkina trachėjos subliuškimui būdingus simptomus (2).
1.3.3. Kvėpavimo sistemos pakitimai
14
trachėjos kolapsas, pasireiškia gerklų paralyžius (4). Taip pat kitos ūminės ar lėtinės kvėpavimo sistemos ligos gali turėti įtakos trachėjos kolapso pasireiškimui (4).
2010 metais atliktame tyrime lyginamos trachėjos subliuškimą turinčių šunų ir kontrolinės grupės (kliniškai sveikų) pastovaus kvėpavimo srauto tūrio kilpos (angl. Tidal Breathig Flow Volume Loop) (23). Pastovaus kvėpavimo srauto tūrio kilpos analizės metu pastebėta, kad dviejų grupių rezultatai gali būti skirstomi į dvi grupes: kliniškai sveikų gyvūnų su nepakitusia parametrų kreive ir į šunų su trachėjos subliuškimu, kur stebimos sistemingai pakitusios kreivės (23). Sergančių gyvūnų kreivės rodikliai varijavo tarp skirtingo laipsnio trachėjos kolapso, tačiau pasižymėjo būdinga prailgėjusia kvėpavimo faze su mažesniu kvėpavimo srovės tūriu visais atvejais (23). Tai leidžia daryti prielaidą, kad sumažėjus deguonies tėkmės greičiui ir pailgėjus kvėpavimo ciklui, organizmas kurį laiką gali kompensuoti įsisavinamą deguonies kiekį, tačiau ligai kliniškai pažengus šie mechanizmai nebėra kompensuojami taip efektyviai, kaip ligos pradžioje ir gali lemti respiratorinės hipoksijos pasireiškimą.
1.3.4. Nutukimas
Net 50 proc. tiriamųjų šunų, kuriems pasireiškė kolapsas yra nutukę (2, 3). Klinikiniuose tyrimuose pastebėta, kad nutukusiems šunims su trachėjos kolapsu numetus viršsvorį, priepuolių atvejų sumažėja. Manoma, jog riebalinis sluoksnis, susikaupęs dorsalinėje trachėjos dalyje gali turėti įtakos organo deformacijai (24).
1.3.5. Virškinimo sistemos pakitimai
Tyrimų metu pastebėta, kad 18 proc. trachėjos subliuškimą turinčių šunų gretutinai aptiktas stotosios žarnos išsiplėtimas (megakolonas), o periodontinės ligos siekia net 68 proc. (15, 23). Manoma, kad burnos ertmės ligos, ypač bakterinės kilmės susirgimai, gali turėti įtakos trachėjos kolapso simptomų paūmėjimui (16, 23).
15
2006 metais atliktame tyrime paaiškėjo, kad 24- iems iš 26- ių tyrime dalyvavusių šunų buvo aptikti padidėję bazinės tulžies rūgšties rodikliai, galimai sufleruojantys apie kepenų funkcijos sutrikimus (6). Taip pat šio tyrimo metu, 12- ai tiriamųjų aptikti vienas ar daugiau padidėjusių kepenų fermentų rodiklių (6). Verta paminėti, kad padidėję tulžies rūgščių rodikliai įprastai indikuoja apie lėtinį procesą, kai tuo tarpu padidėję kepenų enzimų rodikliai sufleruoja apie ūmų ar poūmį hepatocitų pažeidimą. Tai aptariama ir tyrimo rezultatuose, kur net 92 proc. tiriamųjų pasireiškė lėtinio pobūdžio pakitimai, būdingi sisteminei hipoksijai ir tik 46 proc. tiriamųjų buvo atsiradę žymesnių kepenų pažeidimų (6). Vadovaujantis šiuo moksliniu darbu peršasi išvada, kad pasyvi kepenų stazė dėl žymios hipoksemijos, panašiai, kaip ir žmonių tyrimuose, gali būti tokių patologinių pokyčių priežastimi.
Tokiai hipotezei pagrindo yra ir todėl, kad dažniausiai kepenų funkcijos rodikliai grįždavo į normos ribose esančius rodiklius po intratrachėjinio stento operacijos, atsistačius normaliam audinių prisotinimui deguonimi (6). Tyrime su izoliuotomis kačių kepenimis įrodyta, jog šios kur kas jautresnės hipoksijai, nei acidozei ar ischemijai (28). Hipoksijos pasekmėje sumažėja Kupferio ląstelių aktyvumas, o yrant kepenų ląstelėms “išleidžiami” fermentai (6, 28). Hepatocitai, jautrūs tokiems patologiniams reiškiniams, pažeidžiami, nekrozuoja. Centrilobulinė kepenų zona yra jautriausia hipoksijos padariniams, o dėl ilgalaikės sisteminės hipoksijos atsiranda būdinga šios zonos hepatocitų nekrozė (29, 30). Ištirta, jog žmonių tarpe, kuriems pasireiškė trachėjos maliacija (veterinarinėje medicinoje – trachėjos kolapsas) ir hepatopatija, diagnozuojama būtent ši nekrozės rūšis (6).
Vadovaujantis tokiais duomenimis, manoma, kad kepenų disfunkcija ir galimi pažeidimai gali būti tiesioginis nepakankamo deguonies prisotinimo kraujyje padarinys, o pašalinus tokios priežastį kepenys pradeda funkcionuoti geriau. Tačiau reikia pastebėti, kad sisteminės hipoksemijos priežastimi gali tapti ir kitos patologijos, tokios kaip: širdies nepakankamumas, plaučių ligos (pvz:. plaučių uždegimas, ar fibrozė) (6).
1.4. Trachėjos kolapso klasifikacija pagal T. W. Fosum
16
1 lentelė. Trachėjos kolapso klasifikacija pagal T. W. Fossum (3).
Laipsnis Procentinė trachėjos susiaurėjimo išraiška Struktūriniai pokyčiai I Iki 25 proc.
Trachėjos raumens elastingumas nežymiai
sumažėjęs. Hialinės kremzlės žiedai šiek tiek pakitę, tačiau vis dar primena sveikos trachėjos formą.
II 25 – 50 proc.
Trachėjos raumuo praradęs elastinį tonusą, kremzliniai pusžiedžiai pradėję plokštėti.
III 50 – 75 proc.
Trachėjos raumuo praradęs elastingumą ir esama smarki jo protrūzija į organo spindį. Kremzliniai pusžiedžiai beveik visiškai suplokštėję.
IV 75 – 100 proc.
17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimai atlikti 2019 – 2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre.
4 pav. Tyrimo metodikos schema
2.1. Tyrimų medžiaga
18
rezultatai nuo 2013 metų rugsėjo 23 dienos iki 2020 metų lapkričio 6 dienos. Atlikta statistinė gautų rezultatų analizė, vertinant duomenų procentinę išraišką ir patikimumą.
2.2. Patologinis anatominis tyrimas
Tyrimo metu atlikta 40 patologinių anatominių tyrimų, nuosekliai vertinant visas šunų gaišenų organų sistemas. Pildant tyrimo aktą pirmiausiai buvo užrašomi turimi savininko duomenys, taip pat duomenys apie gyvūną, jo veislę, lytį, amžių. Tuomet gyvūnas yra sveriamas, įvertinamas kūno sudėjimas vadovaujantis autorės T. W. Fossum pateiktu vertinimu penkiabalėje sistemoje (Lentelė nr. 2) (3).
2 lentelė. Trachėjos kolapso klasifikacija pagal T. W. Fossum (3)
Kūno sudėjimo
balas Apibrėžimas Šuns išvaizda
1 Kaheksija
Aiškiai stebimi šonkauliai, stuburas, dubens kaulai, raumenų masės išsekimas, nestebimas riebalinis sluoksnis krūtinės ląstos srityje.
2 Lieknas
Stebimi šonkauliai, dubens kaulai, stuburo viršus
(lot. Processus spinosus ataugų kontūras). Aiškiai matomas šuns juosmuo, nestebimas riebalinis sluoksnis krūtinės ląstos srityje.
3 Idealus svoris
Šonkauliai ir stuburas, dubens kaulai nestebimi, tačiau lengvai
užčiuopiami. Aiškiai matomas šuns juosmuo, stebimas plonas
riebalinis sluoksnis krūtinės ląstos srityje.
4 Viršsvoris
Sunkiai čiuopiami šonkauliai, stuburas, aiškios riebalų sankaupos
krūtinės ląstos srityje, apie stuburą, uodegos pamato zonoje,
papilvėje.
5 Nutukimas
Labai sunkiai arba visiškai nečiuopiami šonkauliai, stuburas.
Akivaizdus pilvo išsiplėtimas, gausios riebalini audinio sankaupos krūtinės, stuburo, pilvo ir uodegos pagrindo srityse.
19
diafragma perrišami ir perkerpami: stemplė, aorta ir kaudalinė tuščioji vena (lot. vena cava caudalis) (31, 32). Patologinio anatominio tyrimo metu rasti pakitimai: formos, dydžio, konsistencijos, anatominės sandaros, spalvos, struktūros ar kitų būdingų savybių fiksuojami tyrimo akte ir fotografuojami (31, 32). Šio tyrimo eigoje ypatingas dėmesys tiriant gaišenas skirtas kvėpavimo sistemai, kepenų bei širdies patologijoms. Pirmiausiai trachėja vertinama dar neatskyrus jos nuo likusios kvėpavimo sistemos, tuomet atpreparuojama ties bronchų bifurkacija ir gerklomis, siekiant įvertinti galimus pakitimus. Klasifikuojant trachėjos pakitimų rezultatus pasitelkta T. W Fossum klasifikavimo sistema (apžvelgta Literatūros apžvalgoje), atsižvelgiant į dorsoventralinį trachėjos suplokštėjimą ir organo spindį, vertinant procentinę išraišką (3). Jeigu buvo aptinkamas subliuškimas, aprašoma jo lokalizacija. Atliekant patomorfologinį tyrimą taip pat buvo paimti 10 gaišenų trachėjos, plaučių, kepenų ir širdies atrioventrikulinių vožtuvų mėginiai, siekiant atlikti histopatologinius tyrimus.
2.3. Histopatologinis tyrimas
Histopatologiniam tyrimui buvo paimti: subliuškusios trachėjos segmentas, širdies atrioventrikuliniai vožtuvai, kepenų ir plaučių mėginiai. Histologiniai mėginiai imami iš nustatytos patologijos vietos, siekiant paimti taip, kad bandinyje būtų ir sveika audinio dalis (33). Jeigu patomorfologinio tyrimo metu makroskopinių pakitimų nebuvo aptikta, mėginys buvo imamas iš atsitiktinai pasirinktos organo vietos. Mėginiai talpinami į vienkartinius indelius ir kambario temperatūroje fiksuojami 10 proc. formalino fosfatiniame buferiniame tirpale ne trumpiau, nei 72 valandas. Audinių paruošiamojoje patalpoje mėginiai supjaustomi ir sudedami į biopsines kasetes taip, kad nesiliestų prie kasetės kraštų, tuomet kasetės pamerkiamos į šaltą, tekantį vandenį 24 valandoms, siekiant išplauti fiksuojančią medžiagą – formaliną.
Vėliau minėtos kasetės su audiniais patalpinamos į audinių įmirkimo procesorių – “Shanon Pathcentre”, kur vyksta dehidratavimo ir skaidrinimo procesai. Siekiant, kad dehidratacijos metu neįvyktų audinių deformacija, svarbu atsižvelgti į tirpalo koncentraciją ir į etilo alkoholį bandinius merkti didėjančia koncentracijos tvarka (60o, 80o, 96o). Etilo alkoholyje mėginiai dehidratuojami 2 – 3 valandas, tuomet merkiami į izopropanolio alkoholį ir mirkomi 1 – 3 valandas. Skaidrinimo proceso metu naudojamas chloroformas. Minėtame tirpale bandiniai mirkomi 1 – 3 valandas. Po to, naudojant audinių įliejimo įrangą “Tess 99” mėginiai impregnuojami ir užliejami skystu parafinu. Taip paruošti parafino blokai stingdomi ant šaldomosios plokštelės “Pfm Cooling Plate 4100” tol, kol yra tinkami pjaustymui.
20
vonelę “GFL 1052”, kur gali būti dalinamas, ištiesinamas ir perkeliamas ant objektinio stiklelio. Objektiniai stikleliai su mėginiais yra džiovinami pasitelkus “Thermo Scientific Hotplate 312061” džiovinimo stalelį. Šis procesas trunka 1 valandą, 37o C temperatūroje. Vėliau bandiniai 24
valandoms talpinami į termostatą “Binder”, kuriame palaikoma 37o C temperatūra. Tuomet mėginiai
yra deparafinuojami naudojant ksileną į kurį mėginiai talpinami 13 minučių. Po to 5 minutėms merkiami į izopropanolio alkoholį, 5 minutėms merkiami į 96o etilo alkoholį ir galiausiai 5 minutes patalpinami po tekančio vandens srove. Taip paruošti mėginiai dažomi hematoksilino – eozino (HE) technika, pasitelkiant automatinį histologinių pjūvių dažymo įrenginį “Sakura Tissue-Tek® DRSTM. Pabaigoje - skaidrinami ksilenu 1 minutę.
Po dažymo proceso, objektinis stiklelis yra padengiamas “Thermo Scientific Shandon Consul- Mount Hystology Formulation” ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe ir uždedamas borosilikatinis dengiamasis stiklelis, kuris adatėlių ar pinceto pagalba, atsargiai prispaudžiamas prie mėginio, siekiant pašalinti oro burbuliukus. Tokie mėginiai yra sužymimi ir paliekami 24 valandoms kambario temperatūroje, kol sukietės dengiamoji terpė.
Gauti histologiniai mėginiai buvo analizuojami pasitelkus poliarizacinį mikroskopą “Olympus BX41”. Mikroskopinės histologinių mėginių nuotraukos atliktos naudojant mikroskopą “Olympus BX63” ir skaitmeninę mikroskopo kamerą “Olympus DP72”. Tyrimo metu vertinamas visas histologinio preparato plotas, aptiktos audinių ir ląstelių patologijos pažymimos, fotografuojamos ir apibendrinamos.
2.4. Statistinė analizė
21
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Patologijos centre atliktų gaišenų patologinio anatominio tyrimo rezultatų
analizė
Išanalizuoti LSMU VA Veterinarinės Patobiologijos katedros Patologijos centre atliktų šunų gaišenų tyrimų rezultatai 2013 – 2020 metais. Viso atlikta 1095 tyrimų analizė, iš jų 32 šunims (2,9 proc.), sveriantiems mažiau nei 13,0 kilogramų, aprašytas trachėjos kolapsas. Patologija diagnozuota patinams – 22 (69 proc.), kalėms – 10 (31 proc.).
5 pav. Šunų trachėjos kolapso pasiskirstymas pagal lytį
22
6 pav. Šunų trachėjos kolapso pasiskirstymas pagal tiriamųjų veislę
Dažniausiai nustatytos patologinės anatominės diagnozės šunims su pasireiškusiu trachėjos kolapsu pasiskirstė taip: širdies funkcijos nepakankamumas – 16 (50 proc.), ūmi plaučių edema – 6 (18, 8 proc.), plaučių atelektazė – 5 (15,6 proc.). Inkstų fibrozė ir daugybiniai organų plyšimai sudarė po 2 (6,3proc.) atvejus, o katarinis hemoraginis gimdos uždegimas diagnozuotas vieno atvejo metu (3,1 proc.).
23
1.2. Savų patomorfologinių tyrimų rezultatų analizė
LSMU VA Veterinarinės Patobiologijos katedros Patologijos centre atlikti 40 šunų gaišenų patomorfologiniai tyrimai. Iš 40 tirtų lavonų patinai sudarė – 21 (52,5 proc.) tiriamųjų, patelės – 19 (47,5 proc.) tiriamųjų atvejų. Jaunesni nei 8 metų gyvūnai sudarė 25 proc. (10), vyresni, nei 8 metų šunys – 75 proc. (30).
3 lentelė. Duomenys apie tirtus šunis
Viso atlikta patologinių anatominių tyrimų Amžius Lytis Jaunesni, nei 8 metų amžiaus Vyresni, nei 8
metų amžiaus Kalės
Patinai
40 10 30 19 21
Tirtų gyvūnų, kuriems pasireiškė trachėjos kolapsas jauniausias individas – 2 metų, vyriausias – 19 metų. Amžiaus vidurkis – 11,5 metų (standartinis nuokrypis 4,08). Tiriamųjų svorio atžvilgiu mažiausia reikšmė – 2,2 kilogramai, didžiausia – 13,0 kilogramų. Svorio vidurkis – 6,5 kilogramų (standartinis nuokrypis 3,25). Tiriamųjų populiacijoje dažniausiai pasitaikė mišrūnai – 19 (47,5 proc.) ir Jorkšyro terjerai – 7 (17,5 proc.).
8 pav. Tiriamųjų šunų pasiskirstymas pagal veislę
24
9 pav. Dažniausiai pasireiškusi patologija – šuns dantų apnašos bei gingivitas ir periodontitas Dažniausiai pasitaikanti kvėpavimo sistemos patologija – trachėjos kolapsas, pasireiškęs 31 (77,5 proc.) atvejų. Kiek mažiau, plaučių hiperemija – 20 (50 proc.), bronchomaliacija 19 (47,5 proc.), plaučių edema – 16 (40 proc.), atelektazė – 15 (37,5 proc.). Rečiausiai šioje grupėje pasitaikiusi patologija buvo plaučių neoplazijos – 10 (25 proc.) atvejų.
Tankiausiai diagnozuota kardiovaskulinės sistemos patologija – endokardiozė, pasireiškusi 27 šunims (67,5 proc.). Mažiau diagnozuota dilatacinė kardiomiopatija – 17 atvejų (42,5 proc.) ir hipertrofinė kardimiopatija – 15 (37,5 proc.).
Šlapimo sistemos patologijų tarpe dadžniausiai aptikta inkstų fibrozė – 14 (35 proc.). Vienodu tankiu diagnozuotos inkstų neoplazijos ir nefrolitiazės po 3 (7,5 proc.) atvejus.
25
Šunų, kuriems aptiktas trachėjos kolapsas tarpe, daugiausiai patologijų taip pat nustatyta virškinimo sistemoje: dantų apnašos pasireiškė 29 (93,5 proc.) atvejais, hepatomegalija – 23 (74,2 proc.), periodontitas – 21 (67,7 proc.), gingivitas – 20 (64,5 proc.), enterokolitas – 12 (38,7 proc.), riebalinė kepenų degeneracija ir kepenų neoplazijos pasireiškė vienodu tankiu po 9 (29 proc.) atvejus, pankreatitas – 7 (22,6 proc.), gastritas – 6 (19,4 proc.) atvejais.
Šunų su trachėjos kolapsu kvėpavimo sistemos patologijos išsidėstė taip: bronchomaliacija – 19 (61,3 proc.), plaučių hiperemija – 17 (54,8 proc.), atelektazė – 14 (45,2 proc.), plaučių edema – 12 (38,7 proc.), o rečiausiai pasitaikė plaučių neoplazijos – 9 (29 proc.) atvejais.
Tankiausiai diagnozuota kardiovaskulinės sistemos patologija šunims su subliuškusia trachėja – endokardiozė, pasireiškusi 23 šunims (74,2 proc.). Rečiau aptikta dilatacinė kardiomiopatija – 14 atvejų (45,2 proc.) ir hipertrofinė kardiomiopatija – 12 (38,7 proc.).
Šlapimo sistemos patologijų tarpe dadžniausiai aptikta inkstų fibrozė – 12 (38,7 proc.). Rečiau aptikta nefrolitiazės atvejų – 5 (16,1 proc.) ir inkstų neoplazijų – 3 (9,7 proc.).
11 pav. Šunų su trachėjos kolapsu aptiktų patologijų pasiskirstymas pagal tiriamas sistemas ir
pasireiškimo dažnį
Lyginant trachėjos kolapso ir kitų patologijų pasireiškimo dažnio koreliavimą, statistiškai reikšmingas skirtumas aptiktas tik bronchomaliacijos atžvilgiu – (R=0,513) (p<0,05).
26
12 pav. Šunų trachėjos kolapso pasiskirstymas pagal lytį tirtoje populiacijoje
Jaunesni nei 8 metų gyvūnai sudarė – 19,4 proc. (6), vyresni, nei 8 metų šunys – 80,6 proc. (25). Statistiškai reikšmingo skirtumo dėl trachėjos kolapso pasireiškimo koreliacijos tarp dviejų amžiaus grupių nerasta (p>0.05).
Tiriamųjų šunų populiacijoje trachėjos kolapsas dažniausiai pasireiškė mišrūnams – 15 (48,4 proc.) ir Jorkšyro terjerams – 7 (22,6 prc.). Maltos bišonams trachėjos subliuškimas diagnozuotas 2 (6,5 proc) atvejais, o Briuselio grifonų, Jagdterjerų, Mažųjų pudelių, Toy pudelių Rusų toiterjerų, Toiterjerų, Vakarų Škotijos terjerų tarpe aptiktas po 1 (3,2 proc.) atvejį. Statistiškai reikšmingo skirtumo pagal trachėjos kolapso pasireiškimo tankį tarp visų veislių nėra (p>0.05). Sugrupavus šunų veisles į grupes: veislinius ir mišrūnus, statistiškai reikšmingo skirtumo trachėjos subliuškimo pasireiškimui taip pat nepastebėta (p>0.05).
27
13 pav. Šunų svorio pasiskirstymas tarp nenutukusių ir viršsvorį ar nutukimą turėjusių šunų
(* – statistiškai reikšmingas skirtumas, p<0,05).
14 pav. Šunų svorio pasiskirstymas tarp trachėjos kolapsą turėjusių ir neturėjusių tiriamųjų
28
4 lentelė. Trachėjos kolapso laipsnių nuotraukos . A – I, B – II, C – III, D – IV.
A) B)
C)
D)
15 pav. Makroskopinis šuns trachėjos kolapso (mišrios lokalizacijos) dorsoventraline kryptimi vaizdas Visais tirtais atvejais trachėjos kolapsas pasireiškė dorsoventraliniu trachėjos suplokštėjimu – 31 (100 proc.) (pav. 14).
29
16 pav. Šunų trachėjos kolapso pasiskirstymas pagal lokalizaciją
Atlikto tyrimo metu vienodu dažniu pasireiškė pirmasis (I) ir antrasis (II) trachėjos kolapso laipsniai, po 11 šunų (35,5 proc.), mažiau trečiasis (III) laipsnis – 6 (19,4 proc.), o rečiausiai ketvirtojo (IV) laipsnio subliuškimas pasireiškęs 3 kartus (9,6 proc.).
17 pav. Šunų trachėjos kolapso pasiskirstymas pagal patologijos laipsnį
30
Atrioventrikulinių širdies vožtuvų endokardiozė aptikta – 4 (40 proc.) atvejais.
18 pav. Makroskopinis širdies atrioventrikulinio vožtuvo endokardiozės vaizdas (miksomatozinė
degeneracija). Vožtuvas sustorėjęs, matomi mazgeliai pažymėti geltonomis rodyklėmis.
19 pav. Histologinis širdies endokardiozės vaizdas. Dažyta HE, x40 padidinimas.
31
20 pav. Mikroskopinis sveikos trachėjos vaizdas. Skersinis pjūvis. A – gleivinė, B – hialinės kremzlės
žiedas, C – adventicija ir kaklo raumenys. Mėlyna rodyklė – tariamasis daugiasluoksnis blakstienuotasis stulpiškasis epitelis. Dažyta HE, x40 padidinimas.
21 pav. Trachėjos kolapso histologinis vaizdas. Skersinis pjūvis. Mėlyna rodyklė – gleivinės epitelio
32
22 pav. Trachėjos kolapso histologinis vaizdas. Skersinis pjūvis. Mėlynos rodyklės – gleivinės
epitelio deskvamacijos zonos, geltona rodyklė – tariamasis daugiasluoksnis blakstienuotasis stulpiškasis epitelis. Dažyta HE, x100 padidinimas.
Tiriant plaučius dažniausiai pasitaikantys pakitimai – plaučių hiperemija ir antrakozė po 7 atvejus (70 proc.). Plaučių edema pasireiškė – 5 (50 proc.), plaučių atelektazė ir plaučių emfizema diagnozuota po 4 kartus (40 proc.). Po vieną atvejį (po 10 proc.) diagnozuota lygiųjų raumenų ląstelių proliferacija ir kraujosruvos.
23 pav. Plaučių edemos ir emfizemos histologinis vaizdas. Mėlyna rodyklė – plaučių edema, geltonos
33
24 pav. Plaučių antrakozės, raumeninių ląstelių proliferacijos ir kraujosruvų histologinis vaizdas.
Raudona rodyklė – plaučių kraujosruvos, geltonos rodyklės – antrakozė, žalia rodyklė – lygiųjų raumeninių ląstelių proliferacija. Dažyta HE, x100 padidinimas.
Kepenų hiperemija pasitaikė 9 iš 10 tirtų preparatų (90 proc.).Kepenų edema ir riebalinė kepenų degeneracija (lipidozė) pasitaikė po 2 (20 proc.) atvejus, hemosiderino pigmentas kepenyse aptiktas 5 (50 proc.) mikropreparatų, o kepenų nekrozė 4 atvejais (40 proc.).
34
26 pav. Kepenų riebalinė degeneracija ir hiperemija. Mėlyna rodyklė – hiperemija, geltonos
rodyklės – baltos vakuolės hepatocitų citoplazmoje (preparato ruošimo metu ištirpę riebalai). Dažyta HE, x100 padidinimas.
27 pav. Šuns kepenų nekrozinio uždegimo histologinis vaizdas. Geltonos žiedas žymi nekrozės ir
35
28 pav. Šuns kepenų nekrozinio uždegimo histologinis vaizdas. Geltonos rodyklės – infiltracinės
ląstelės, mėlyna rodyklė – pigmentas. Dažyta HE, x100 padidinimas.
29 pav. Histologinis kepenų hiperemijos vaizdas. Geltonos rodyklės – hiperemija. Dažyta HE, x100
36
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus 2013 – 2020 metų LSMU VA Patologijos centro patologinių anatominių tyrimų duomenų analizę, nustatyta, kad trachėjos kolapsas šunims svorio imtyje iki 13,0 kilogramų pasireiškė – 2,9 proc. (32 šunims iš visų per minėtą laikotarpį tirtų individų), identiška procentinė reikšmė stebima ir užsienio litartūroje (4). Tuo tarpu savojo tyrimo metu trachėjos kolapsas diagnozuotas ženkliai dažniau – 77,5 proc. (31) tirtų šunų, tikslingai atrinktoje svorio imtyje.
Užsienio literatūroje lytinė predispozicija šiai patologijai nėra stebima, tačiau analizuojant Patologijos centro ir savojo tyrimo duomenis pastebėta, kad patinams ši patologija diagnozuota dažniau (3,17). Patologinio centro duomenimis – 69 proc. šunų, o savojo tyrimo metu – 67,7 proc., tačiau statistiškai šie duomenys nėra reikšmingi (p>0.05).
Literatūroje aprašoma veislinė predispozicija mažų ir vidutinių veislių šunims, dažniausiai įvardijami Jorkšyro terjerai (4). Tiek Patologijos centro, tiek savojo tyrimo metu trachėjos kolapsas tankiau pasireiškė mišrūnams. Patologinio centro duomenimis – 47,5 proc., savosios analizės metu – 48,4 proc. Antroje vietoje pagal pasireiškimo dažnį – Jorkšyro terjerai. Patologinio centro duomenimis – 17,5 proc., savame tyrime – 22,6 proc. Savojo tyrimo metu statistiškai reikšmingo skirtumo šiuo požymiu nepastebėta (p>0.05).
Pasak T. W. Fossum, trachėjos kolapsas dažniausiai pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims, amžiaus vidurkis 6 – 8 metai (3). Visi savojo tyrimo metu analizuoti šunys buvo eutanazuoti, todėl neaišku, kaip anksti pasireiškė klinikiniai simptomai, tačiau net 75 proc. diagnozuotų individų buvo vyresni nei 8 metų amžiaus. Vadovaujantis patologijos centro duomenimis, vidurkis – 9,91 metų, o savojo tyrimo – 11,5 metų.
Tiek literatūroje, tiek savojo tyrimo metu stebima, kad dažniausiai pasitaikantis trachėjos kolapso tipas – cervikalinis, trachėjai subliūkštant dorsoventraline kryptimi (2,14). Tyrimo metu dažniausiai diagnozuojami I ir II laipsnio patologijos, po 35,5 proc.
37
Analizuojant literatūrą daugiau nei 27 proc. šunų, turinčių trachėjos subliuškimą pasireiškia atrioventrikulinio vožtuvo nepakankamumas. Šio magistrinio darbo tyrimo metu pastebėta, kad atlikus histopatologinį tyrimą ši patologija pasireiškė 40 proc. šunų, o makroskopinio tyrimo metu aptikta 74,2 proc. atvejų (15, 23).
Remiantis savo tyrimo duomenimis daugiausiai patologijų pasitaikė virškinamajame trakte, kur vyravo burnos ertmės susirgimai. Dantų apnašos siekė 93,5 proc., periodontitas – 67,7 proc., gingivitas – 64,5 proc. Panaši rezultatų tendencija aptinkama ir 2018 metų tyrime, kur periodonto ligos siekė 68 proc. Galima būtų daryti prielaidą, kad tokios kilmės susirgimai galėtų būti siejami su trachėjos kolapso pasireiškimu (16, 23).
Hepatomegalija yra vienas dažniausiai įvardijamų gretutinių patologijų, siejamų su trachėjos kolapso pasireiškimu. Savojo tyrimo metu, šunims su trachėjos kolapsu, hepatomegalija pasireiškė 74,2 proc. atvejų (3, 11, 13). Histopatologinio tyrimo metu kepenų hiperemija buvo dažniausiai pasitaikanti patologija, siekianti net 90 proc.
38
IŠVADOS
1. LSMU VA Patologijos centro duomenimis, trachėjos kolapsas diagnozuotas 2,9 proc. (n=1095), dažniau pasireiškė patinams 69 proc., mišrūnams 43,8 proc. Svorio vidurkis – 6,41 kilogramai, amžiaus vidurkis – 9,91 metai. Šunų, kuriems buvo diagnozuotas trachėjos kolapsas, dažniausia patologinė anatominė diagnozė buvo širdies patologijos – 50 proc.
2. Tyrimo duomenimis, visais atvejais trachėjos kolapsas pasireiškė dorsoventaline kryptimi. Daugiausiai subliuškimas aptiktas cervikalinėje trachėjos dalyje – 45,2 proc. Dažniausiai nustatomi trachėjos kolapso laipsniai: I ir II, po 35,5 proc. Histologinio tyrimo metu trachėjos epitelio deskvamacija pasireiškė 20 proc. tirtų individų.
3. Nustatyta, kad tirtoje šunų populiacijoje trachėjos kolapsas diagnozuotas – 77,5 proc. Dažniausiai pasireiškė – patinams 67,7 proc., vyresniems nei 8 metų – 80,6 proc. mišrūnams – 15 (48,4 proc.) ir Jorkšyro terjerams – 7 (22,6 prc.), viršsvorio ar nutukimo neturintiems šunims – 67,7 proc. Trachėjos kolapsas dažniau pasireiškia mažesnio svorio, didesnio įmitimo šunims, kurių svorio mediana – 4,8 kilogramai.
39
REKOMENDACIJOS
1. Diagnozavus trachėjos kolapsą atlikti detalesnius diagnostinius tyrimus dėl galimų gretutinių patologijų, koreliuojančių su trachėjos kolapsu.
2. Remiantis savojo tyrimo ir Patologijos centro duomenimis, dažniausiai trachėjos kolapsas pasireiškė mišrūnams. Siekiant įvertinti veislinę predispoziciją, atliekant tolimesnius šios temos tyrimus būtų tikslinga įvertinti šunų cefalinį indeksą arba mišrūnus priskirti prie veislinės šunų grupės pagal fenotipinius išvaizdos požymius, siekiant įvertinti ar tai gali turėti reikšmės patologijos pasireiškimo dažniui.
40
PADĖKA
41
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Summer C., Rozanski E. Management of Respiratory Emergencies in Small Animals. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice 43.4; 2013. P. 799 – 802.
2. Orton, E., Monnet, E. Small Animal Thoracic Surgery. Hoboken, NJ: John Wiley & Sons, Inc; 2018. P. 124 – 125.
3. Fossum T. Small Animal Surgery. 5th ed. Philadelphia, Elsevier; 2019. P. 868 – 871.
4. Marolf A., Blaik M., Specht A. A Retrospective Study of the Relationship between Tracheal Collapse and Bronchiectasis in dogs. Veterinary Radiology & Ultrasound, 48(3), 2007. P. 199 – 203.
5. Dabanoglu I., Okal M. K., Kara M. E. A Quantative Study of the Trachea of the Dog. Anatomia, Hystologia, Emriologia. 30(1), 2001. P. 57 – 59.
6. Bauer N. B., Schneider M. A., Neiger R., Moritz A. Liver Disease in Dogs with Tracheal Collapse. Journal of Veterinary Internal Medicine, 20(4):845-9, 2006. P. 845 – 849.
7. Voloshin, O. M., Chumak, O. Y. Undifferentiated Connective Tissue Dysplasia and Respiratory Diseases in Children and Adolescents. Child’s Health. 12(6), 2017. P. 719 – 727. 8. Rees C. J., Pollack Jr. C.V., Blanck J. F. Tracheomalacia. Differential Diagnosis of
Cardiopulmonary Disease. Springer, Cham, 2019. P. 1109 – 1122.
9. Adams, D. Canine Anatomy. 4th ed. Ames: The Iowa State University Press; 2004. P. 193 – 195.
10. Becker W. M., Beal M., Stanley B. J., Hauptman J. G. Survival after Surgery for Tracheal Collapse and the Effect of Intrathoracic Collapse on Survival. Veterinary Surgery, 41(4), 2012. P. 501 – 503.
11. Ettinger S. J., Feldman, E. C., Côté, E., Textbook of Veterinary Internal Medicine: Diseases of Trachea And Upper Airways. 7th ed. St. Louis: Saunders Elsevier; 2010. P. 1066.
12. Kuehnel, W. Color Atlas of Cytology, Histology and Microscopic Anatomy. 4th ed. Stuttgart: Thieme; 2003. P. 344 – 345.
13. Tilley L., Smith F. Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult: Canine and Feline. 6th ed. New Delhi: John Wiley and Sons, Inc; 2016. P. 1324 – 1325.
42
American Veterinary Medical Association, 254(3); 2019. P. 380 – 392.
15. Zakharyev, A. V., Lyachovich, L. M., Ulyanizka, A. U., Martemianova, A. E., Tkachova, K. V. Pathalogoanatomic Characteristic of Cases of Trachea and Bronchis Anomalia Developement in Dogs. Veterinary Science, Technologies oof Animal Husbandry and Nature Management, (2); 2018. P. 33 – 36.
16. Johnson L. R., Pollard R. E. Tracheal Collapse and Bronchomalacia in Dogs: 58 Cases (7/2001
- 1/2008). Journal of Veterinary Internal Medicine, 24(2); 2010. P. 298 – 305.
17. Bell J., Cavanagh K., Tilley L., Smith F., Veterinary Medical Guide to Dog and Cat Breeds. Jackson, WY: Tenton NewMedia; 2012. P. 635.
18. Tappin, S. W. Canine tracheal collapse. Journal of Small Animal Practice, 57(1); 2016. P. 9 – 17.
19. Payne J. D., Mehler S. J., Weisse C. Tracheal Collapse. Emergency medicine: Compend Contin Educ Pract Vet, 28 (5); 2006. P. 373 – 382.
20. Johnston S. and Tobias K., Veterinary Surgery: Small Animals, 2nd ed. Saint Louis: Elsevier Saunders, Health Sciences; 2017. P. 1733 – 1744.
21. Maggiore, A. D., Tracheal and Airway Collapse in Dogs. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice, 44(1); 2014. P. 117 – 127.
22. Kamata S., Usui N., Sawai T., Nose K., Kitayama Y., Okuyama H., Okada A. Pexis of the Great Vessels for Patients with Tracheobronchomalacia in infancy. Journal of Pediatric Surgery 35(3); 2000. P. 454 – 457.
23. Pardali D., Adamama-Moraitou K., Rallis T., Raptopoulos D., Gioulekas D. Tidal Breathing Flow-Volume Loop Analysis for the Diagnosis and Staging of Tracheal Collapse in Dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine, 24(4); 2010. P. 832 – 842.
24. Lemos N., Santos M., Mendes C., Carmo J., Eleutério E., Veiga C., Paiva, J. Influence of obesity on the clinical improvement of tracheal and bronchial collapse in dogs: a case report. Brazilian Journal of Veterinary Medicine, 42(1); 2020. P. 1 – 7.
25. Watson P. Chronic hepatitis in dogs: a review of current understanding of the aetiology, progression, and treatment. The Veterinary Journal, 167(3); 2004. P. 228 – 241.
43
27. Henrion J., Minette P., Colin L., Schapira M., Delannoy A., Heller F. Hypoxic hepatitis caused by acute exacerbation of chronic respiratory failure: A case-controlled, hemodynamic study of 17 consecutive cases. Hepatology, 29(2); 1999. P. 427 – 433.
28. Carlson R., Lefer, A. Hepatic cell integrity in hypodynamic states. American Journal of Physiology-Legacy Content, 231(5); 1976. P. 1408 – 1414.
29. Rothuizen J., Brovida C., Meyer H. WSAVA Standards for Clinical and Histological Diagnosis of Canine and Feline Liver Disease. Edinburgh [etc.]: Saunders Elsevier; 2007. P. 91 – 92.
30. Krishna M. Patterns of necrosis in liver disease. Clinical Liver Disease, 10(2); 2017. P. 53 – 56.
31. Dobromylskyj M. How to perform a small animal post mortem in practice. Companion Animal, 20(10); 2015. P. 565 – 571.
32. King J., Roth-Johnson L., Dodd D., Newsom M., Mansbridge B. The Necropsy Book. 7th ed. Ithaca, New York: The Internet-First University Press, 2016. P. 29 – 34.
