LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Dovydas Šopauskas
Kačių kepenų funkcijos nepakankamumas
Feline liver insufficiency
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kraujo tyrimų svarba kepenų ligų diagnostikoje“:
1. Yra atliktas mano paties
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Dovydas Šopauskas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Laima Mačernienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
prof. dr. Gintaras Zamokas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
lekt. dr. Snieguolė Malakauskienė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Kepenų struktūra ir funkcija ... 9
1.2. Kepenų susirgimus indikuojantys klinikiniai simptomai ... 10
1.3. Kepenų ligų diagnostika ... 11
1.6.1. Labaratoriniai kraujo tyrimai ... 11
1.6.2. Rentgeninis tyrimas ... 12
1.6.3. Ultragarsinis tyrimas ... 13
1.6.4. Citologinis tyrimas, biopsija ... 14
1.4. Riebalinė kepenų distrofija ... 14
1.5. Uždegiminiai kačių kepenų susirgimai ... 15
1.6. Navikiniai hepatobiliarinės sistemos susirgimai ... 17
1. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19
2. REZULTATAI ... 21
3. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
IŠVADOS ... 32
4
SANTRAUKA
Kačių kepenų funkcijos nepakankamumas
Dovydas Šopauskas Magistro baigiamasis darbas
Šio darbo tikslas buvo išnagrinėti veiksnius, kurie lemia kačių sergamumą kepenų ligomis, klinikinių požymių pasireiškimą ir kraujo tyrimų svarbą diagnozuojant šiuos susirgimus. Darbo apimtis: 36 puslapiai, jame pateiktos 4 lentelės, 6 paveikslai.
Tyrimas atliktas laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 01 d. iki 2020 m rugsėjo 31 d. Kaune įsikūrusioje privačioje smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje „X“. Tyrimo metu surinkti ir analizuoti kačių, kurioms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas, atvejai. Buvo renkama išsami gyvūnų gyvenimo ir ligos anamnezė. Atliekama bendroji klinikinė apžiūra, morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai. Kepenų funkcijos nepakankamumas tyrimo laikotarpiu diagnozuotas 68 katėms. Dažniausi joms nustatyti klinikiniai požymiai buvo: vangumas (72 proc.), neėdimas (57 proc.), vėmimas (41 proc.), diarėja (32 proc.) ir liesėjimas (29 proc.). Nustatyta, kad kepenų funkcijos nepakankamumu dažniausiai serga mišrūnės (71 proc.), vidutiniškai 8,86 ± 0,95 m. amžiaus katės. Patinai (48 proc.) ir patelės (52 proc.) serga tolygiai. Padidėjusios ALT ir AST koncentracijos nustatytos visoms tirtoms katėms. Šarminės fosfatazės konc. kraujo serume padidėjimas nustatytas 67 proc., hiperbilirubinemija – 82 proc., o hipoglikemija – 6 proc. tirtų kačių. Atlikus biocheminių kraujo tyrimų priklausomybės analizę, nustatyta, kad katėms, kurios serga kepenų funkcijos nepakankamumu, ALT konc. kraujo serume tiesiogiai koreliuoja (koreliacijos koef. 0,261) su AST konc. kraujo serume (p < 0,05). ALT ir AST koncentracija neigiamai koreliuoja su gliukozės koncentracija kraujo serume. Koreliacijos koef. atitinkamai -0,217 ir -0,264 (p > 0,05). Leukocitozė nustatyta 17 proc., anemija – 5 proc., eritrocitozė – 27 proc., o trombocitopenija 12 proc. tirtų kačių. Atlikus morfologinių ir biocheminių kraujo tyrimo rodiklių priklausomybės analizę, nustatyta neigiama koreliacija tarp monocitų skaičiaus ir gliukozės koncentracijos kraujo serume. Koreliacijos koef. -0,281 (p > 0,05).
5
SUMMARY
Feline liver insufficiency
Dovydas Šopauskas Master‘s thesis
The goal of this research was to determine factors, which affect morbidity of hepatic diseases in felines, their clinical symptoms and the significance of blood analysis when diagnosing these diseases. The work consists of 36 pages, 4 tables and 6 pictures.
Research was conducted during the period from 01 of October 2019 to 30 of September 2020 in private veterinary clinic „X“ located in Kaunas. Cases when hepatic insufficiency was diagnosed in felines were analyzed. During the study data on animal life and disease anamnesis was collected. Cats were clinically assessed, morphological and biochemical analysis of their blood was made. Liver insufficiency during research period was diagnosed in 68 feline patients. The most common clinical symptoms associated with this disease was lethargy (72 %), loss of apatite (57 %), vomiting (41 %), anorexia (29 %). It was determined that mixed breed (71 %), averagely 8,66 ± 0,95 years old cats were most commonly diagnosed with this disease. Females (52 %) and males (48 %) get sick evenly. Increased ALT and ALT concentrations were found in all studied felines. ALP increase in blood serum concentration was found in 67 %, hyperbilirubinemia in 82 and hypoglycemia in 6 % of all studied felines. Statistically significant (p < 0,05) correlation between ALT and AST was determined. Also ALT and AST negatively correlates with GLU (p < 0,05). Leukocytosis was found in 17 %, anemia in 5 %, erythrocytosis in 27 % and thrombocytopenia in 12 % of studied cats. Statistically significant negative correlation between monocytes in blood count ant glucose concentration in blood serum was found. (p < 0,05)
6
SANTRUMPOS
ALB – albuminai
ALP – šarminė fosfatazė ALT – alaninaminotransferazės AST – aspartataminotransferazės BIL – bilirubinas
DIK – diseminuota intravaskulinė koagulopatija ERY – eritrocitai
FNA – audinio aspiracija per adatą GLU – gliukozė GRAN – granulocitai HGB – hemoglobinas HCT – hematokritas LEU – leukocitai LYM – limfocitai
LMTL – labai mažo dankio lipoproteinai MON – monocitai
7
ĮVADAS
Kepenys yra vienas didžiausių žinduolių vidaus organų, atliekantis daug organizmui gyvybiškai svarbių funkcijų. Jos dalyvauja medžiagų apykaitoje: sintetina kraujo plazmos baltymus, albuminus, globulinus. Atlieka svarbią funkciją mikroelementų, vitaminų, krešėjimo faktorių sintezėje, kaupime ir apykaitoje. Dalyvauja angliavandenių, lipidų kaupime, gliukozės tinkamos koncentracijos organizme palaikyme, riebiųjų riebalų rūgščių metabolizme. Kepenys detoksikuoja ir išskiria į kraują ar su tulžimi į virškinamąjį traktą, šalutinius medžiagų apykaitos produktus ir įvairias toksines medžiagas. Jos sintetina hormonus, dalyvauja formuojant imuninį atsaką ir taip atlieka organizmo apsauginę funkciją. (1,2,6)
Riebalinė kepenų distrofija, cholangiohepatitas ar kiti susirgimai, kai dėl įvairių pirminių hepatobiliarinės sistemos patologijų kačių organizme sutrinka kepenų funkcija, yra nereti. Tačiau dažnai augintinių savininkai nė neįtaria, kad sumažėjęs gyvūno aktyvumas, suprastėjęs apetitas, padažnėjęs vandens lakimas bei šlapinimasis gali būti pirmieji rimto kepenų susirgimo požymiai. Dažnai į veterinarijos gydytojus kreipiamasi tik tada, kai patologija jau yra gerokai pažengusi. Gyvūnui pasireiškia sunkesni klinikiniai simptomai: liesėjimas, dehidratacija, vėmimas, įvairūs neurologiniai sutrikimai, gelta ar dėl ascito padidėjusi pilvo apimtis, o visa tai apsunkina gydytojo veterinaro darbą. (1, 2)
Dėl sutrikusios kepenų funkcijos pažeidžiama ir kitų vidaus organų – inkstų, kasos, virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių sistemos – veikla. Dėl šių priežasčių veterinarijos gydytojams pirminė kepenų patologijos diagnostika neretai tampa tikras iššūkis, o tikslus šių susirgimų diagnozavimas, kaip ir kitose veterinarinės medicinos srityje, yra būtina sąlyga sėkmingam gyvūno gydymui. (7)
Kepenų susirgimų diagnostika susideda iš gyvūno gyvenimo bei ligos anamnezės surinkimo, kruopščios klinikinės apžiūros, kraujo tyrimų vertinimo. Atliekama vaizdinė diagnostika: rentgeninis, ultragarsinis tyrimas. Labai svarbus citologinis, histopatologinis kepenų aspirato ar bioptato ištyrimas.(1)
Darbo tikslas: Išnagrinėti veiksnius, kurie lemia kačių sergamumą kepenų ligomis, klinikinių požymių pasireiškimą ir kraujo tyrimų svarbą diagnozuojant šiuos susirgimus.
8 Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, kokie simptomai dažniausiai pasireiškia katėms, sergančioms kepenų funkcijos nepakankamumu.
2. Nustatyti sergamumą kepenų funkcijos nepakankamumu pagal gyvūno amžių, lytį ir veislę. 3. Nustatyti biocheminių kraujo rodiklių priklausomybę ir jų reikšmingumą, sergant kepenų ligomis. 4. Nustatyti morfologinių kraujo rodiklių priklausomybę ir jų reikšmingumą, sergant kepenų
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Kepenų struktūra ir funkcija
Kepenys – didžiausias vidaus organas katės organizme. Jos gali sudaryti 3 – 4 proc. suaugusio mėsėdžio gyvūnų kūno svorio. (3) Kačių kepenų anatominė vieta yra dešinėje kranialinėje pilvo dalyje. Išgaubtas, kranialiai esantis, kepenų kraštas liečia diafragmą, o įgaubtas kaudalinis kepenų kraštas – dešinįjį inkstą, kranialinę dvylikapirštės žarnos dalį bei skrandį. Tulžies pūslė lokalizuojasi tarp dviejų dešiniosios vidinės skilties dalių. (4) Kepenis krauju aprūpina vartų vena ir kepenų arterija. Vartų vena surenka kraują iš virškinimo trakto ir sudaro 70 – 80 proc. tiekiamo kraujo. Iš kepenų kraują surenka kepenų vena, kuri įteka į apatinę tuščiąją veną. (3) Anatomiškai kačių kepenys skiriamos į šešias skiltis:
1. Kairioji vidinė skiltis 2. Kairioji išorinė skiltis 3. Dešinioji vidinė skiltis 4. Dešinioji išorinė skiltis 5. Uodeginė skiltis 6. Kvadratinė skiltis. (4)
Klasikinis funkcinis kepenų vienetas – kepenų skiltelė. Skiltelė yra šešiakampio formos ir 1 – 2 mm pločio. Skiltelės centrte – centrinė vena (arba galinė hepatinė venulė), kuri įteka į tarpskiltines venas, o vėliau į kepenų veną. Skiltelės kampuose išsidėsčiusios kepenų triados, kurias sudaro tulžies latakas, kepenų arterijos ir vartų venos šakos. Iš šių kraujagyslių kraujas teka į centrinę venulę per sinusinius kapiliarus. Tulžis teka priešingai kraujo tėkmei. Tulžis surenkama į tulžies kanalėlius, kurių sieną sudaro hepatocitai. Tulžies kanalėliais tulžis teka iš kepenų skiltelės centro į periferiją ir įteka į tulžies latakus. Kepenų audinį taip pat galima skirstyti į parenchiminius vienetus – acinusus. Acinusų centre – dvi kepenų triados, o periferijoje – dvi centrinės venulės. Dar vienas galimas kepenų struktūros skirstymas – vartų venos skiltelė, kurios centre yra kepenų triada. (3, 4)
Histologinis kepenų vienetas – hepatocitas, šios ląstelės sudaro 70 – 80 proc. kepenų audinio. Vidutinis šių ląstelių amžius trunka apie 5 mėnesius. Histologiškai hepatocitai yra išsidėstę plokštelėmis nuo centrinės venos, periferijos link, kurias skiria sinusoidiniai kapiliarai. Hepatocitas gali turėtį vieną arba du branduolius – ši būsena vadinama poliploidija. Citoplazma dėl gausaus kiekio mitochondrijų yra acidofiliška. Šiurkštusis endoplazminis tinklas ir laisvos ribosomos ląstelėje yra bazofiliniai. Hepatocitai geba regeneruoti ir yra manoma, kad šią savybę sąlygoja poliploidiškumas. Šios ląstelės dalyvauja baltymų, cholesterolio, fosfolipidų sintezėje,
10 angliavandenių skaidyme. Įvairios endogeninės ir egzogeninės medžiagos dalyvaujant hepatocitams yra detoksikuojamos, modifikuojamos ir šalinamos. Pagrindinėse kepenų ląstelėse vyksta pirmieji tulžies sintezės ir ekskrecijos etapai. (5, 6)
Pagrindinės kepenų funkcijos:
1. Gliukozės metabolizmas, pvz. gliukogeno kaupimas ir skaidymas, gliukoneogenezė; 2. Lipidų metabolizmas, pvz. LMTL ir cholesterolio sintezė
3. Tulžies sekrecija
4. Baltymų sintezė, pvz. albuminai, krešėjimo faktoriai
5. medžiagų apykaitos produktų detoksikacija, pvz. bilirubinas, amoniakas. (7, 8)
1.2.
Kepenų susirgimus indikuojantys klinikiniai simptomai
Klinikiniai simptomai gyvūnams su hepatobiliarinės sistemos sutrikimais yra labai įvairūs. Dažniausiai tai bendri, nespecifiniai prie daugelio kitų ligų sutinkami požymiai. Tokiems gyvūnams pasireiškia sumažėjęs apetitas, krentantis svoris, vangumas, diarėja, vėmimas, polidipsija, poliurija, dehidratacija. Minėti simptomai dažnai yra vienas kitą iššaukiantys ar apsunkinantys. Gelta, hepatomegalija, įvairūs neurologiniai sutrikimai bei padidėjusi pilvo apimtis yra kepenų susirgimams specifiškesi klinikiniai požymiai, tačiau dažnai jie pasireiškia tik ligai gerokai pažengus. Įprastai jie indikuoja apie abejotiną arba blogą ligos ar gyvūno gyvenimo prognozę. (2, 9, 43) Gelta – tai hiperbilirubinemijos organizme išraiška. Dėl padidėjusios bilirubino koncentracijos kraujo serume bei audiniuose vizualiai galima pastebėti odos, gleivinių paviršiaus ir odenos pagelsvėjimą. Šis požymis įprastai išryškėja, kai bilirubino koncentracija normos ribą viršija nuo penkių iki dešimties kartų. Tai vienas iš nedaugelio specifinių kepenų susirgimų simptomų, kadangi hiperbilirubinemija išsivysto tik esant hepatobiliarinės sistemos sutrikimams ar ūmiai hemozilei. Tačiau gelta nėra jautrus klinikinis simptomas, kadangi pasireiškia mažiau nei 50 proc. kačių, sergančių kepenų ligomis. (9) Palpuojant apčiuopiamą hepatomegaliją kartais galima sumaišyti su splenomegalija ar neišskirti abiejų šių organų padidėjimo - splenohepatomegalijos. Priešingai nei šunims, katėms hepatomegalija yra ganėtinai dažnas simptomas, kuris užfiksuojamas sergant lėtiniu cholangiohepatitu ar riebaline kepenų distrofija. Hepatomegalija taip pat pasireiškia progresuojant navikiniams kepenų susirgimams. (1) Ūmiai padidėjusi pilvo apimtis, yra dažna ascito sukelta pasėkmė. Patologinis skysčio susikaupimas pilvaplėvės ertmėje galima laikyti specifišku hepatobiliarinės sistemos sutrikimų simptomu. Skysčiai pilvaplėvės ertmėje gali pradėti kauptis dėl sumažėjusios albuminų koncentracijos kraujo serume, sutrikus kepenų sintezės funkcijai ar dėl kepenų šunto sutrikus kraujotakai. (1, 34) Sutrikus kepenų funkcijai, organizmas nebegeba detoksikuoti šalutinių medžiagų apykaitos produktų, įvairių toksinų, sutrinka amino rūgčių metabolizmas. Tokiems gyvūnams gali11 pasireikšti kepenų encefalopatijos, kurios pasireiškia įvairiais neurologiniai simptomais. Augintiniui gali būti išreikšta agresija, pastebimi pasikartojantys traukulių priepuoliai, kompulsyvus elgesys, vaikščiojimas ratu, galvos įrėmimas į sieną, orientacijos sutrikimas, ataksija, apakimas ar net stuporas, koma. Katėms, sergančioms kepenų encefalopatija, vienas dažniausių neurologinių sutrikimų yra padidėjęs seilėtekis (30, 34, 38)
1.3.
Kepenų ligų diagnostika
1.6.1. Labaratoriniai kraujo tyrimaiPirmieji žingsniai kepenų sutrikimų diagnostikoje dažnai yra ne tik diagnostiniais, bet ir profilaktiniais tikslais atliekami morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai. Kepenų fermentų koncentracija kraujo serume parodo hepatocitų membranos stabilumą, hepatocitų bei cholangiocitų nekrozę, cholestazę. Šių fermentų koncentracijos padidėjimas skirstomas į: nežymų (kai koncentracija normas viršija mažiau nei 5 kartus), vidutinį (5 – 10 kartų) ir žymų (daugiau nei 10 kartų). (23) Alaninaminotransferazė (ALT) – tai specifiškiausias iš kepenų fermentų, kadangi didžiausia jo dalis aptinkama būtent kepenų ląstelėse. Šio fermento koncentracijos padidėjimas kraujyje rodo hepatocitų sienelių pralaidumo padidėjimą ar pažeidimą. Pažeidimas neturi būti žymus, kadangi ALT lokalizuojasi hepatocitų citoplazmoje. Įprastai, kai vyksta kepenų pažeidimo regeneracija, ALT rodiklio koncentracija kraujo plazmoje išlieka virš normos ribų. Todėl greita šio rodiklio koncentracijos normalizacija, gali parodyti, kad kepenų pažeidimas yra neregeneruojantis, pavyzdžiui, kepenų cirozės atveju. Šis fermentas mažomis dalimis aptinkamas ir širdies skersaruožiuose raumenys bei inkstuose. ALT pusinis skilimo laikas kačių organizme yra apie 3,5 val. (1, 2, 23, 35)
Aspartataminotransferazė (AST) – tai mažiau specifiškas kepenų fermentas, kadangi didžiąja dalimi aptinkamas ne tik kepenų ląstelėse, bet ir širdies bei skeleto skersaruožių raumenų miocituose. Šio fermento konc. kraujo plazmoje gali padidinti sunkus fizinis krūvis, miokardo infarktas, širdies ar skeleto raumenų uždegimas, nekrozė. Hepatocituose jis lokalizuojasi ne tik citoplazmoje, bet ir mitochondrijose. Įprastai į kraujo plazmą iš hepatocitų išsiskiria esant žymiasniam kepenų pažeidimui nei ALT. Šio fermento konc. kraujo serume išlieka virš norbos ribų, vykstant kepenų pažeidimo regeneracijai. Todėl, panašiai kaip ir vertinant ALT, greita šio rodiklio koncentracijos normalizacija gali parodyti, kad kepenų pažeidimas yra neregeneruojantis. Diagnozuojant kepenų ligas šio biocheminio rodiklio koncentracijos yra vertinamos kartu su ALT ar ALP koncentracijomis kraujo serume. AST pusinis skilimo laikas kačių organizme yra 1,5 val. (1, 23)
12 Šarminė fosfatazė (ALP) tai mažiausiai specifiškas iš trijų įprastai dažniausiai tiriamų kepenų fermentų. Mažėjančia tvarka įvairūs ALP izofermentai aptinkami žarnų gleivinės ląstelėse, žievinėje inkstų dalyje, placentoje, kepenyse ir kauluose. Nustatyta, kad žarnų izofermento pusinis skilimo laikas kačių organizme yra tik 2 min, o hepatobilairinėje sistemoje aptinkamos šarminės fosfatazės pusinis skilimo laikas kačių organizme – 6 val. Todėl šis rodiklis yra kliniškai svarbus, diferencijuojant kepenų susirgimus nuo kitų organizmo sutrikimų. Šio fermento koncentracijos padidėjimas įprastai vystosi palengva ir išlieka pakilęs ilgą laiką. Įvertinę pagrindinių trijų kepenų fermentų koncentracijas kraujo serume, galime ne tik įtarti, kad yra kepenų pažeidimas, bet ir nustatyti jo ūmumą ir tęstinumą. (23)
Bilirubino koncentracijos nustatymas kraujo serume atliekamas, siekant įvertinti, ar nėra hiperbilirunemijos. Tai ganėtinai specifiškas hepatobiliarinės sistemos sutrikimų rodiklis, kadangi kita patologija, kurios metu įprastai padidėjai bilirubino koncentracija kraujo serume, yra tik įvairių priežasčių sukelta ūmios hemolizės. Tokiais atvejais stebima prehepatinė hiperbilirubinemija. Taip pat išskiriama hepatinė ir posthepatinė hiperbilirubinemijos. Hepatinės hiperbilirubinemijos dažniausia priežastis yra intrahepatinė cholestazė, kai sutrinka tulžies nutekėjimas hepatocituose ar kepenyse, esančiuose tulžies latakėliuose. Posthepatinės bilirubinemijos dažniausia priežastis yra sutrikęs tulžies ištekėjimas į dvylikapirštę žarną, dėl tulžies puslės latakų nepratakumo. Retais atvejai posthepatinė hiperbilirubinemija nustatoma, kai tulžis nuteka tiesiai į pilvo ertmę ir didesnis nei įprastai bilirubino kiekis yra absorbuojamas gleivinių ir patenką į kraujotaką. Tiek preheptinė, tiek posthepatinė hiperbilirubinemija sukelia antrinius kepenų susirgimus. (2)
Gliukozė yra labai svarbus, įvairių kačių susirgimų diagnostikoje, plačiai taikomas biocheminis kraujo parametras. Kepenų ligų diagnostikoje jis yra palyginus nespecifiškas. Tačiau, hipoglikemija gali pasireikšti prie ūmios hepenų nekrozės ar terminalinėse kepenų susirgimų fazėse. Gliukozės koncentracija kraujo plazmoje gali sumažėti gyvūnams su portosisteminiais šuntais, ypač tais atvejais, kai pasireiškia encefalopatijos, sukeltos stambių navikinių darinių. (1, 40)
1.6.2. Rentgeninis tyrimas
Rentgeninio tyrimo metu įprastai vertiname ar nėra pakitęs kepenų dydis, forma, dislokacija, kontrastingumas. Šio tyrimo metu paprastai galima nustatyti tik žymų kepenų padidėjimą. Stebimi įprasti su hepatomegalija susiję pakitimai: kepenų krašto suapvalėjimas, skrandžio išstūmimas ar jo ašies krypties pasikeitimas. Skrandžio ašis - tai įsivaizduojama linija, brėžiama nuo centrinio skrandžio dugno (dorsokranialinės skrandžio dalies įprastoje LL rentgenogramoje) iki centrinio prievarčio (kaudoventralinės skrandžio dalies įprastoje LL rentgenogramoje). Kepenys laikomos nepadidėjusiomis, jei skrandžio ašies linija patenka į kampą, suformuotą iš linijos, statmenos stuburui,
13 ir linijos, lygiagrečios šonkauliams. Padidėjusios kepenys išsidėsto giliai už šonkaulių lanko. Taip pat taikomas metodas, kai lyginamas įsivaizduojamos linijos atstumas (nuo kaudalinio kaudoventralinio kepenų krašto iki ventralinės vena cava dalies šiek tiek kranialiau diafragmos) su 11-ojo krūtinės slankstelio ilgiu. Šio rodiklio norma yra 5,4 – 5,5 11-ojo krūtinės slankstelio ilgiui. Rentgenogramoje kranialiai ventralinės skrandžio dalies išsidėstę dariniai, dažniausiai yra hepatinės kilmės. O siekiant įvertinti, ar struktūros išsidėsčiusios kaudaliai skrandžio yra hepatinės, reikalingi papildomi tyrimai, kadangi dažnai kaudaliai skrandžio lokalizuojasi kasos dariniai. Dažniausiai rentgeninio tyrimo metu nustatytos hepatinės masės yra pirminės kepenų ar iš kitų organų metastazavusios neopazijos, abscesai, granuliomos ar kepenų cistos. Kepenų sumažėjimo atveju stebimas skrandžio pasislinkimas kranialiau bei srities tarp diafragmos ir skrandžio dugno susiaurėjimas. Sveiko gyvūno kepenys pagal kontrastingumą atitinka jungiamuosius audinius. Padidėjusio rentgenokontrastiškumo atvejais galima įtarti įvairias hepatines mases. (24, 33)
1.6.3.Ultragarsinis tyrimas
Ultragarsinio tyrimo metu galime įvertinti kepenų dydį ir jų parenchimos tekstūrą. Echoskopuojant kepenų parenchima įprastai yra homogeniškai heterogeniška (ang. diffusely coarse). Kepenų echogeniškumas nusakomas, kaip tarpinis tarp blužnies ir inkstų žievės echogeniškumo. Kepenų parenchima yra hipoechoiška, lyginant su blužnimi, ir hiperechoiška, lyginant su inkstų žieve. Padidėjusios kepenys dažnai pilnai siekia dešinįjį inkstą ir tęsiasi giliai už šonkaulių lanko. Taip pat stebimi suapvalėję kepenų skilčių kraštai. Vertinant, ar gyvūnui pasireiškusi hepatomegalija, svarbu kepenų nesumaišyti su riebaliniu audiniu, atsidėjusiu pjautuviniame kepenų raištyje. Sumažėjusios kepenys kačių tarpe yra reta patologija. Ultragarsinio tyrimo metu stebimas sumažėjęs atstumas tarp diagrafmos ir skrandžio ir palyginti didesnė nei įprastai tulžies pūslė. Sumažėjęs kepenų echogeniškumas katėms ultragarsinio tyrimo metu stebimas nedažnai. Tokiais atvejais kepenų parenchima yra hipoechoiška, inkstų žievės atveju, taip pat stebimos ryškesnės nei įprastai portalinių venų sienelės. Diferencinės šios kepenų tekstūros diagnozės yra pūlingas hepatitas, limfoma, putliųjų ląstelių neoplazija ir amiloidozė. Visi šie susirgimai įprastai pasireiškia ir hepatomegalija. Išryškėjęs kepenų heterogeniškumas, kai ultragarsinio tyrimo metu stebimi neįprastai hiperechoiški mazgeliai, įprastai aptinkamas katėms, sergančioms riebaline kepenų distrofija, cholangiohepatitu ar įvairiais mazgelius formuojančiais navikiniais susirgimais. Siekiant ultragarsinio tyrimo metu nustatyti pažengusią kepenų lipidozę, keliami tokie kriterijai: kepenų parenchima turi būti hiperechoiška lyginant su pjautuviniu kepenų raiščiu, izoechoiška ar hiperechoiška lyginant su taukinės riebalais, stebimos neryškios portalinių venų sienelės bei sumažėjusi ultragarso skvarba. Kepenų echogeniškumą kartais sunku vertinti nutukusioms katėms, kadangi riebalų susikaupimas lemia padidėjusį inkstų žievės hiperechoiškumą. (24, 40, 41).
14 1.6.4. Citologinis tyrimas, biopsija
Norint nustatyti tikslią kepenų sutrikimo diagnozę, dažnai yra būtinas citologinis ar histopatologinis kepenų audinio tyrimas. (25, 43). Echoskopu kontroliuojama plonos adatos aspiracija (ang. Fine-needle aspiration (FNA)) yra mažiausiai invazyvus, labai retai komplikacijas sukeliantis, citologinio mėginio paėmimo iš kepenų audinio metodas. Kaip komplikacija, retais atvejais pastebėtos, nedidelės hemoragijos, kurias nesunku stebėti pakartotinio ultragarsinio tyrimo metu. Šiuo metodu paimto ląstelių aspirato, įprastai pakanka diagnozuoti vieną dažniausių susirgimų - kepenų lipidozę, bei difuziškai išsidėsčiusią limfomą. Todėl šis tyrimas atliekamas dažniausiai. Tikslesnis, bet rečiau atliekamas, kepenų audinio tyrimas yra mėginio paėmimas tuščiavidure biopsine adata. Tokiai procedūrai reikalinga pilna narkozė, tačiau paimtas mėginys yra ženkliai didesnis. Tai padidina tikimybę, kad bus paimtas patologijai reprezentatyvus kepenų bioptatas. Taip pat galimas, bene labiausiai invazyvus, kepenų bioptato paėmimas diagnostinės laparatomijos metu. Šie tyrimo metodai, nepaisant galimų komplikacijų, dažnai yra vienintelis metodas, siekiant pateikti neginčijamą kepenų susirgimo diagnozę. (25, 39, 41)
1.4.
Riebalinė kepenų distrofija
Riebalinė kepenų distrofija, kitaip kepenų lipidozė, yra vienas dažniausiai katėms diagnozuojamų kepenų sutrikimų, kuris apibūdinamas, kaip padidėjęs trigliceridų kaupimasis daugiau nei 80 proc. hepatocitų ląstelėse. O tai sąlygoja kepenų disfunkciją ar cholestazę. (11) Pagrindinė šio susirgimo priežastis yra anoreksija. Tai gali būti antrinė, kitų patologijų sukeltos, anoreksijos pasėkmė, bet gali pasireiškti kaip pirminis susirgimas. (12) Pagrindinės pirminės (arba idiopatinės) kepenų lipidozės priežastys:
1. neteisingas gyvūno svorio mažinimas, 2. ėdalo pakeitimas į tokį, kurio katė neėda, 3. įvairūs aplinkos sąlygų pasikeitimai, 4. stresas. (13)
Kai anoreksija tęsiasi savaitę ar ilgiau, gliukagono, skydliaukės hormonų, epinefrino, norepinefrino, gliukokortikoidų ir augimo hormonų stimuliuojama, hormonams jautri, lipazė pradeda intensyvią periferinę lipolizę. Kraujyje išauga laisvųjų riebalų rūgščių koncentracija, kurios nukeliauja į kepenis. Hepatocituose laisvosios riebalų rūgštys yra apdorojamos dviem pagrindiniais būdais. L-karnitino pagalba jos patenka į mitochondrijas ir panaudojamos kaip energijos šaltinis arba esterifikuojamos į trigliceridus, kurie gali atsidėti hepatocituose, suformuodami lipidų vakuoles. Trigliceridai kepenyse kaupiasi, nes dėl per didelės apkrovos, hepatocitai nespėja jų panaudoti kaip energijos šaltinio. (13, 14)
15 Ši liga gali pasireikšti visoms kačių amžiaus grupėms, tačiau dažniausiai pasireiškia vidutinio amžiaus, 7 m. katėms. Lyties predispozicija nepastebėta, tačiau kepenų lipidozė dažniau nustatoma katėms, kurios turėjo viršsvorio. 50 – 95 proc. kačių, sergančių kepenų lipidoze, gali kartu sirgti kitomis ligomis, tokiomis kaip limfoma, cholangitas, pankreatitas, uretrinė obstrukcija, idiopatinė infekcija, cukrinis diabetas, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, šlapimo takų akmenligė, neoplazijos. Šios ligos taip pat gali sukelti antrinę kepenų lipidozę, kurios metu lipidozė gali būti lengvesnė ir ligos prognozė priklauso nuo pirminės ligos. (12, 13, 14, 36)
Kepenų lipidozės diagnostika. Pagrindiniai kepenų lipidozės klinikiniai simptomai yra anoreksija, vangumas, vėmimas, viduriavimas, kailio retėjimas. Kliniškai įvertinus tokius gyvūnus dažnai nustatoma dehidratacija, gelta ir hepatomegalija. Biocheminio kraujo tyrimo metu nustatoma padidėjusi ALT ir ALP koncentracija kraujo serume, gali padidėti BIL koncentracija. Jei kepenų lipidozė turi lydinčias ligas ar yra antrinė, gali būti pastebima hiperglikemija. Šis rodiklis didėja dėl streso ar sergant cukriniu diabetu, sunkiu ūmimiu pankreatitu. Hipoalbuminemija gali pasireikšti esant idiopatinei kepenų lipidozei ar virškinimo sutrikimams. Elektrolitų disbalansas ar azotemija gali būti randami, esant anoreksijai, vėmimui, diarėjai ir dehidratacijai. Ultragarsinio tyrimo metu stebimos padidėjusios hiperechogeniškos kepenys. Tap pat šis tyrimas svarbus, esant antrinei kepenų lipidozei, nes galima aptikti pirmines priežastis. Citologinis tyrimas patvirtina kepenų lipidozę. Atliekant citologinį kepenų tyrimą, hepatocituose stebimos lipidų vakuolės. (12, 13, 16, 17, 35)
Gydymas. Pradinis gydymas turėtų apimti rehidraciją, elektrolitų balanso atstatymą ir gyvybinių funkcijų užtikrinimą. (12, 15) Taip pat turi būti pradėtas adekvatus maitinimas. Katėms dėl anoreksinės būklės yra sunku užtikrinti tinkama mitybą enteriniu būdu. (16) Taip pat nerekomenduojama skirti apetitą stimuliuojančių vaistų ar maitinti per jėgą, nes šios priemonės vis tiek negali užtikrinti tinkamo suvartojamų kalorijų kiekio. Todėl yra rekomenduojami nazoezofaginiai ar gastrostominiai zondai. (15)
1.5.
Uždegiminiai kačių kepenų susirgimai
Cholangiohepatitas, tai antras dažniausiai, o kai kurių autorių teigimu ir dažniausiai, katėms diagnozuojamas kepenų susirgimas. Cholangiohepatitą kliniškai sunku atskirti, jį patvirtinti galima tik kepenų biopsijos histopatologinio tyrimo metu. (9, 28, 32) Yra išskiriamos trys pagrindinės cholangiohepatito formos: neutrofilinis, limfocitinis ir lėtinis.
Neutrofilinis cholangiohepatitas – tai dažniausia bakterinės kilmės, o labai retais atvejais pirmuonių sukeltas hepatobiliarinės sistemos uždegimas. Pagrindinis šios cholangiohepatitas formos požymis – intensyvi neutrofilų inflitracija į portalines kepenų sritis bei tulžies latakus. Šio proceso eigoje nekrozuoja prie portalinių kepenų sričių išsidėstę hepatocitai, o neutrofilai patenka į kepenų
16 skiltis. Manoma, kad ši patologija prasideda kaip tulžies latakais kylanti bakterinė infekcija, tačiau patologiniai mikroorganizmai labaratorinių tyrimų metų izoliuojami labai retai. Neutrofilinį cholangiohepatitą predisponuoja tulžies pūslės akmenligė, cholestazė. (9, 31, 37)
Limfocitis cholangiohepatitas – dažniausia cholangiohepatito subkategorija, (28) kuri gali būti įvardijama kaip atskiras hepatobiliarinės sistemos sutrikimas arba neutrofilinio cholangiohepatito vėlesnė stadija. (9) Pagrindinis šios patologijos požymis yra kepenų portalinės srities infiltracija limfocitais, tulžies latakų hiperplazija bei kepenų fibrozė. (9, 28) Uždegiminėje reakcijoje dažniausiai dominuoja T limfocitai, tačiau retais atvejais randami ir B limfocitai. (28)
Lėtinis cholangiohepatitas – tai hepatobiliarinės sistemos susirgimas, kurį charakterizuoja tulžies latakų hiperplazija, vidutinė ar žymi cholangiocitų hiperplazija bei sritinė fibrozė. (9) Jis dažnai siejamas su užsikrėtimu trematodais. (27)
Patebėta, kad neutrofiliniu cholangiohepatitu serga jaunesnės katės (vidutiniškai 5,7 m.), kai tuo tarpu limfocitiniu cholangiohepatitas serga vidutiniškai 9 m. amžiaus katės. Neutrofilinis cholangiohepatitas dažnai pasireiškia ūmiausiai ir gyvūno būklės pablogėjimas išsivysto staiga.
Kačių cholangiohepatito diagnostika. Klinikiniai simptomai prie uždegiminių hepatobiliarinės sistemos ligų dažnai yra bendriniai, nespecifiški. Gyvūnai dalinai ar visai nustoja ėdę, jiems krenta svoris, išryškėja tokie klinikiniai požymiai, kaip vangumas, vėmimas, diarėja ir karščiavimas. (9, 27) Taip pat gali pasireikšti kepenų nepakankamumo simptomai: gelta, pilvo apimties padidėjimas. (26) Diagnostika prasideda nuo morfologinio ir biocheminio kraujo ištyrimo. Kraujo rodikliai padeda diferencijuoti uždegiminės kilmės kepenų sutrikimą nuo kepenų lipidozės ir neoplazijų, tačiau tiksliai diagnozei patvirtinti yra būtinas citologinis ar histopatologinis tyrimas. (9) Neutrofilinio cholangiohepatito metu kraujo tyrimas gali rodyti vidutinę ar žymią neutrofiliją su poslinkiu į kairę, žymų ALP koncentracijos padidėjimą. (27, 37) ALP ir BIL koncentracija kraujo serume gali būti nežymiai padidėjusi ar normos ribose. Limfocitinio cholangiohepatito metu kraujo tyrimas rodo žymų BIL, ALP ir ALT koncentracijos padidėjimą. Taip pat galima pastebėti nežymią neregeneruojančią anemiją, hiperglobulinemija, limfocitozę ir hipoglikemiją. Kai lyginami kačių kraujo tyrimų rezultatai, kurioms diagnozuota kepenų lipidozė su uždegiminėmis hepatobiliarinės sistemos ligomis diagnozuotų kačių kraujo tyrimų rezultatais, pastebima, kad sergant kepenų lipidoze BIL, ALP ir ALT koncentracijos yra aukštesnės, dažniau pasireiškia klinikinė gelta. (9) Ūmus cholangiohepatitas dažniau pasireiškia tokiais klinikiniais požymiais kaip karščiavimas, svorio kritimas. Morfologinio kraujo tyrimo metu, katėms, sergančioms ūmiu cholangiohepatitu, nustatoma padidėjusi neutrofilų konc. Chroninis cholangiohepatitas dažniausiai pasireiškia BIL ir ALP koncentracijos kraujo plazmoje padidėjimu. (27, 37) Labai svarbu, diferencijuojant kepenų patologijas, atmesti hipertiroidizmą, kadangi, vertinant vien kraujo tyrimus, šis sutrikimas gali rodyti panašius rezultatus. (9) Parazitinės infekcijos diagnozę patvirtina kiaušinėlių ar pačių parazitų radimas išmatose. Tačiau
17 šio tyrimo jautrumas yra mažas, nes, esant tulžies latakų obstrukcijai, kiaušinėliai nepateks į virškinamąjį traktą. (26) Pilvo ertmės ultragarsinis tyrimas dažnai padeda diagnozuojant ekstrahepatines cholangiohepatito priežastis. Kadangi, sergant cholangiohepatitu, priešingai nei sergant kepenų lipidoze, pačių kepenų parenchimos echogeniškumas išlieka nepakitęs, stebimi pakitimai tulžies pūslėje. (9) Dažnai pastebimi kasos pakitimai: kasos padidėjimas, hipoechogeniška parenchima ir hiperechogeniškas riebalinis audinys, esantis aplink kasą. (27) Tiksliausias labaratorinis tyrimas, diagnozuojant kepenų cholangiohepatito tipą ar diferencijuojant jį nuo lipidozės bei neoplazijų, yra citologinis ir histopatologinis kepenų aspirato ar bioptato tyrimai. (16, 31)
Cholangiohepatitą dažnai lydi ir kitos ligos, tokios kaip pankreatitas ar uždegiminė žarnų liga (ang. Inflammatory bowel disease). Nors šių ligų patogenezė iki galo nėra aiški, manoma, kad cholangiohepatitą ir pankreatitą gali sukelti enterinių bakterijų refliuksas į bendrą kasos ir tulžies latako angą. (27)
Kačių cholangiohepatito gydymas. Neutrofilinis cholangiohepatitas įprastai gydomas plataus spektro antibiotikais. Pirminis pasirinkimas yra amoksiciklinas kartu su klavulano rūgštimi. Rekomenduojama gydymą tęsti 2 mėn. ir ilgiau. Limfocitinės kilmės cholangiohepatitas įprastai gydomas imunomoduliatoriais. Pirminis pasirinkimas yra prednizolonas. Prieš skiriant gydymą, svarbu įvertinti visas galimas steroidinio vaisto nuo uždegimo nepageidaujamas reakcijas.
1.6.
Navikiniai hepatobiliarinės sistemos susirgimai
Pirminiai kepenų navikiniai susirgimai katėms yra reti ir sudaro tik apie 2 proc. visų navikinių susirgimų. (19). Jei šį skaičių lygintume su visais ne hemopoetinės kilmės navikiniai susirgimais – tai pirminiai hepatobiliarinės sistemos navikai sudaro apie 7 proc. šių navikinių susirgimų. Išskiriamos keturios pagrindinės hepatobiliarinės sistemos navikinių darinių kategorijos: hepatoceliuliniai, tulžies latakų, karcinoidai ir sarkoidai. Morfologiškai jie išsidėsto:1. Masėmis – stambūs kepenų navikai, kurių ribos paprastai yra vienoje kepenų skiltyje; 2. Mazgeliais, kurie paprastai apima keletą kepenų skilčių;
3. Difuziškai – tokie navikai aptinkami vėlyvose navikinių susirgimų stadijose ir paprastai daugiažidininiai darinukai apima visų kepenų skilčių parenchimą.
Hepatoceliuliniai navikai – tai hepatoceliulinės karcinomos ir hepatoceliulinės adenomos. Katėms dažniau pasireiškia adenomos. Tai gerybiniai navikai, kurie diagnozuojami atsitiktinai, nes dažniausiai nesukelia jokių klinikinių simptomų.(20, 21)
Tulžies latakų navikai – tai tulžies latakų karcinomos ir tulžies latakų adenomos. Adenomos katėms nustatomos dažnai. Šio tipo navikai sudaro apie 50 proc. visų pirminių hepatobiliarinių
18 navikinių susirgimų. Paprastai adenomos nesukelia jokių klinikinių simptomų, tol kol dėl padidėjusios masės tiesiogiai nepradeda spausti aplinkinių vidaus organų. Tuo tarpu tulžies latakų karcinomos yra dažniausias iš piktybinių pirminių hepatobiliarinės sistemos navikų. Šio tipo navikai į aplinkinius organus metastazuoja apie 70 proc. atvejų. (20, 22)
Karcinoidai – tai labai reti, iš neuroektoderminių ląstelių kilę navikai. Dažniausiai jie apima kelias kepenų skiltis ir yra linkę metastazuoti. Nuo karcinomų diferencijuojami sidabriniais dažais. (20)
Sarkomos – tai dažniausiai antriniai, bet retai ir pirminiai, kepenų navikiniai susirgimai. Katėms dažniausiai nustatomos hemangiosarkomos, rečiau – lejomiosarkomos, fibrosarkomos, rabdomiosarkomos, liposarkomos, osteosarkomos ir piktybinės mezenchimomos. Nėra nustatyta atvejų kačių tarpe, kai šios kategorijos navikai formuojasi difuziškai. Visais atvejais stebėtas išsidėstymas masėmis ar mazgeliais (20)
Dažniausi pirminių kepenų navikų sukeliami klinikiniai simptomai yra bendriniai ir nespecifiški: svorio kritimas, vangumas, anoreksija, vėmimas, polidipsija, poliurija, ascitas. Labaratoriniai kraujo tyrimai taip pat yra nespecifiški. ALP, ALT, AST, BIL gali viršyti normos ribas tik prie 10 proc. kačių su kepenų navikais. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad net 50 proc. šunų su kepenų navikais gali būti nustatyta nežymi neregeneruojanti anemija, leukocitozė bei trombocitozė. Dažniausia, siekiant nustatyti ar yra navikas, taikoma vaizdinė diagnostika. Rentgeno, ultragarso pagalba galima aptikti mases anatominėje kepenų srityje. Tiksliausias diagnostinis metodas – tai darinių biopsija. Dažnai veterinarinėje medicinoje tai atliekama kartu su gydymu. Pašalinus darinį, yra atliekamas histopatologinis masės tyrimas. (20)
19
1. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Duomenys tyrimui buvo renkami Kaune įsikūrusioje privačioje smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje „X“. Surinkti ir analizuoti kačių, kurioms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas atvejai 2019-10-01 – 2020-09-30 laikotarpiu. Tyrimo metu kepenų funkcijos nepakankamumas nustatytas 68 katėms.
Atvykę į kliniką, visi pacientai yra užregistruojami klinikos duomenų bazėje, surenkami savininkų duomenys, nurodoma gyvūno rūšis, veislė, vardas, spalva, amžius, lytis, jei turi – mikroschemos numeris. Surenkama išsami anamnezė, užfiksuojami visi savininkų pastebėti klinikiniai simptomai, ypač atkreipiant dėmesį į su kepenų funkcijos nepakankamumu susijusius požymius: vangumą, neėdimą, vėmimą, diarėją, dehidrataciją, anoreksiją, pilvo apimties padidėjimą, polidipsiją, poliuriją, geltą, hipersalivaciją ir įvairius neurologinius sutrikimus. Taip pat atliekama bendroji klinikinė apžiūra.
Morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai.
Pirmiausia gyvūnas šeimininkų ar klinikos darbuotojų pagalba buvo saugiai fiksuotas. Veninis kraujas paimtas iš priekinės kojos poodinės dilbio (lot. vena cephalica antrebrachii) arba mažosios užpakalinės kojos poodinės venos (lot. vena saphena parva), naudojant 23G adatą be švirkšto. Planuojamoje punkcijos vietoje kailis nukerpamas žirklėmis ar skutimo mašinėle. Vena užveržiama varžčiu arba asistento užspaudžiama su ranka. Antiseptiku suvilgytu vatos tamponėliu nuvaloma dūrio sritis. Vena užveržiama varžčiu arba asistento užspaudžiama su ranka. Adata pozicionuojama taip, kad nuožulnioji jos dalis būtų nukreipta žemyn ir 45 laipsniu kampu punktuojama vena. Morfologiniam tyrimui 0,5 – 1 ml kraujo surenkama į mėgintuvėlį su EDTA antikoaguliantu, užkimšus mėgintuvėlis keletą kartų švelniai pavartomas, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu. Biocheminiam tyrimui apie 1 – 1,5 ml kraujo surenkama į mėgintuvėlį su ličio heparinu. Užkimšus, mėgintuvėlis keletą kartų švelniai pavartomas, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu. Kraujo tyrimai atliekami iškart po kraujo paėmimo. Morfologinis kraujo tyrimas atliktas „Mindray BC – 2800Vet“ hematologiniu analizatoriumi, o biocheminis kraujo tyrimas „Roche Reflotron Plus“ biocheminiu kraujo analizatoriumi. Įprastai veterinarijos klinikoje pirminei įvairių ligų diferenciacijai naudojamos GLU, CREA ir GPT juostelės, kuriomis atitinkamai tiriama gliukozė, kreatininas ir alaninaminotrasferazė. Įtariant hepatobiliarinį sutrikimą, diagnostkai panaudojamos AST, ALP ir BIL juostelės, kuriomis atitinkamai tiriama aspartataminotransferazė, šarminė fosfatazė bei bilirubinas.
Tolimesniai diferenciacijai veterinarijos klinikoje dažnai atlikta vaizdinė diagnostika: ultragarsinis ar rentgeninis tyrimas.
20 Visoms 68 į tyrimą įtrauktoms katėms atliktas morfologinis kraujo tyrimas, ištirti gliukozės, kreatinino, alaninaminotransferazės bei aspartataminotransferazės rodikliai. Bilirubinas ištirtas 23, o šarminė fosfatazė 17 – ai į tyrimą įtrauktų kačių.
Pagal amžių katės buvo suskirstytos į tris grupes. Jaunos, imtinai iki 6 metų amžiaus katės priskirtos pirmajai amžiaus grupei. Vidutinio amžiaus katės nuo 6 iki 12 metų priskirtos antrajai amžiaus grupei, o vyresnio amžiaus katės nuo 13 iki 19 m. priskirtos trečiajai amžiaus grupei.
Statistinė duomenų analizė atlikta ir pateikta naudojantis IBM SPSS ir Microsoft Excel 2013 kompiuterinėmis programomis. Statistiniams vidurkiams pagal Wilson paskaičiuotas 95 proc. pasikliautinis intervalas.
21
2. REZULTATAI
Nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 31 d. privačioje veterinarijos klinikoje kepenų funkcijos nepakankamumas diagnozuotas 68 katėms. Pirmosios apžiūros metu dažniausiai užfiksuotas klinikinis simptomas – vangumas (72 proc.). Dažnai pastebimi klinikiniai simptomai, kurie siejami su virškinamojo trakto funkcijos sutrikimais: neėdimas (57 proc.), vėmimas (41 proc.), diarėja (32 proc.) ir svorio kritimas (26 proc.). Taip pat dažnas klinikinis simptomas buvo dehidratacija (29 proc.). Rečiau nustatyti požymiai: polidipsija (15 proc.), poliurija (13 proc.), gelta (12 proc.), pilvo apimties padidėjimas (7 proc.), hipersalivacija (4 proc.). Įvairūs neurologiniai sutrikimai užfiksuoti 7 proc. kačių, kurioms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas.
1 pav. Klinikiniai simptomai užfiksuoti katėms, sirgusioms kepenų funkcijos nepakankamumu Kepenų funkcijos nepakankamumas veterinarijos klinikoje dažniausiai buvo diagnozuotas vidutinio, 7 – 12 m., amžiaus katėms (n – 33). Rečiau šis susirgimas nustatytas jaunoms, iki 6 m. amžiaus, katėms (n – 21). Rečiausiai, kepenų funkcijos nepakankamumas nustatytas vyresnėms, 13 – 19 metų amžiaus, katėms (n – 14). Šios amžiaus kategorijos katės sirgo dvigubai rečiau už vidutinio amžiaus kates. Vertinant kačių sergamumą pagal konkretų amžių metais, dažniausia sirgo 7 – erių (n
49 39 28 18 3 22 5 10 9 20 8 5 0 10 20 30 40 50 60 K ač ių ska ič ius , vn t. Klinikiniai simptomai
22 – 7) ir 8 – erių (n – 7) metų amžiaus katės. Nustatytas sergančių kačių amžiaus vidurkis 8,86 ± 0,95 metai. Mediana - 8 metai, rodo kad nėra daug kraštutinių atvejų, kurie būtų iškreipę vidurkį.
2 pav. Katės, sirgusios kepenų funkcijos nepakankamumu, pagal amžių (metais).
3 pav. Katės, sirgusios kepenų funkcijos nepakankamumu, pagal amžiaus grupės.
3 4 2 3 3 6 7 7 5 4 5 5 2 3 1 3 2 2 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 K ač ių ska ič ius , vn t.
Kačių amžius, metai
31 proc.
48 proc. 21 proc.
23 Šiek tiek didesnę dalį kepenų funkcijos nepakankamumu sirgusių kačių sudarė patelės (n – 36) nei patinai (n – 32).
4 pav. Katės, sirgusios kepenų funkcijos nepakankamumu, pagal lytį.
Didžiąją dalį, kepenų funkcijos nepakankamumu sirgusių, kačių sudarė mišrūnės (n – 48). Tuo tarpu iš visų grynaveislių kačių (n – 20), dažniausiai šis susirgimas nustatytas britų trumpaplaukėms katėms (20 proc.), rečiau – rusų melsvosioms (15 proc.), Kornvalio reksams (15 proc.), Siamo (15 proc.), bei škotų nulėpausėms katėms (15 proc.). Rečiausiai kepenų funkcijos nepakankamumas diagnozuotas Kanados sfinksams, Meino meškėnams bei abisinijos ir burmos veislių katėms (po 5 proc.).
5 pav. Katės, sirgusios kepenų funkcijos nepakankamumu, pagal grynaveisliškumą. 48 proc. 52 proc. Patinai Patelės Grynaveislės Mišrūnės 71 proc. 29 proc.
24 6 pav. Grynaveislės katės, sirgusios kepenų funkcijos nepakankamumu pagal veislę.
ALT biocheminis kepenų rodiklis buvo tirtas visoms į tyrimą įtrauktoms katėms (100 proc.). Mažiausia nustatyta reikšmė 145 U/l – viršija normos ribas, aukščiausia nustatyta reikšmė 1040 U/l normos ribas viršija daugiau nei 8 kartus. Rodiklio vidurkis 298 ± 49 U/l. AST biocheminis kepenų rodiklis taip pat buvo tirtas visoms katėms, kurioms nustatytas kepenų funkcijos nepakankamumas (100 proc.). Mažiausia nustatyta reikšmė 90 U/l – viršija normos ribas, aukščiausia – 381 U/l normos ribas viršija daugiau nei 3 kartų. Rodiklio vidurkis 172 ± 17 U/l. ALP biocheminis rodiklis tirtas 25 proc. kepenų funkcijos nepakankamumu sirgusiu kačių. Mažiausia nustatyta rodiklio reikšmė 43,6 U/l neviršija normos ribų, aukščiausia – 476,0 U/l normos ribas viršija 4 kartus. ALP vidurkis – 218,3 ± 65 U/l normos ribas viršija 2 kartus. Padidėjusi šarminės fosfatazės koncentracija nustatyta 67 proc. tirtų kačių. Bilirubinas buvo ištirtas 34 proc. kepenų funkcijos nepakankamumu sirgusių kačių. Mažiausia nustatyta reikšmė 8,55 mmol/l neviršija normos ribų, aukščiausia – 131 mmol/l normos ribas viršija daugiau nei 10 kartų. Rodiklio vidurkis 46,5 ± 15,1 mmol/l normos ribas viršija 5 kartus. Padidėjusi bilirubino koncentracija nustatyta 82 proc. tiriamųjų. GLU buvo tirta visoms į tyrimą įtrauktoms katėms (100 proc.), mažiausia nustatyta rodiklio reikšmė – 1,79 mmol/l yra beveik 2 kartus žemesnė už apatinę normos ribą, aukščiausia – 9,05 mmol/l normos ribų neviršija . Gliukozės vidurkis 6,2 ± 0,3 mmol/l patenka į normos ribas. Hipoglikemija nustatyta 6 proc. tirtų kačių.
1 3 3 3 1 3 4 1 1 0 1 2 3 4 5 K ač ių ska ič ius , vn t. Veislės
25 1 lentelė. Atliktų biocheminių kraujo tyrimų rezultatai
Rodiklis Tirtų gyvūnų skaičius Mažiausia reikšmė Aukščiausia reikšmė Vidurkis Standartinis nuokrypis ALT 68 145 1040 298,26 206,1 AST 68 90 381 171,54 70,3 ALP 17 43,6 476,0 218,3 136,6 BIL 23 8,55 131 48,3 37,1 GLU 68 1,79 9,05 6,2 1,3
Analizuojant tyrimo duomenis nustatyta patikima (p < 0,05) koreliacija tarp ALT ir AST biocheminių rodiklių. Koreliacijos koeficientas 0,261 rodo, kad ryšis yra silpnas. Didėjant ALT reikšmei, šiek tiek didėja ir AST rodiklio reikšmė. Tyrimo metu nustatyta patikima (p < 0,05) neigiama koreliacija tarp ALT ir GLU biocheminių rodiklių. Koreliacijos koeficientas -0,271 rodo, kad ryšis yra silpnas. Didėjant ALT reikšmei šiek tiek mažėja GLU rodiklio reikšmė. Taip pat nustatyta patikima (p < 0,05) neigiama koreliacija tarp AST ir GLU biocheminių rodiklių. Koreliacijos koeficinentas -0,264 rodo, kad ryšys yra silpnas. Didėjant AST rodiklio reikšmei šiek tiek mažėjo GLU reikšmė.
2 lentelė. Atliktų biocheminių kraujo tyrimo rezultatų koreliacija
ALT AST ALP BIL GLU
ALT Koreliacijos koef. 0,261* 0,138 0,111 -0,271* P reikšmė 0,032 0,723 0,606 0,026 AST Koreliacijos koef. 0,267* 0,169 0,020 -0,264* P reikšmė 0,028 0,664 0,928 0,030 ALP Koreliacijos koef. 0,138 0,169 0,228 0,249 P reikšmė 0,723 0,664 0,665 0,518
26 2 lentelės tęsinys. BIL Koreliacijos koef. 0,111 0,020 0,228 0,214 P reikšmė 0,606 0,928 0,665 0,316 GLU Koreliacijos koef. -0,271* -0,264* 0,249 0,214 P reikšmė 0,026 0,030 0,518 0,316 *p<0,05
Morfologinis kraujo tyrimas atliktas visoms (100 proc.) tyrime dalyvavusioms katėms. Mažiausia leukocitų reikšmė – 3,1 x 109/L yra ženkliai žemesnė nei nustatytos normos ribos. Aukščiausia šio rodiklio reikšmė – 51,9 x 109/L normos ribas viršija daugiau nei 2 kartus. Šio rodiklio vidurkis 12,8 ± 2,14 x 109/L. Leukopenija nustatyta 7 proc., o leukocitozė – 17 proc. tirtų kačių. Limfocitų mažiausia reikšmė 0,7 x 109/L taip pat yra žemiau normos ribų, o aukščiausia – 43,3 x 109/L normos ribas viršija net 6 kartus. LYM vidurkis 3,65 ± 1,19 x 109/L. Limfopenija nustatyta 3 proc., o limfozitozė – 7 proc. tirtų kačių. Žemiausia granulocitų reikšmė – 2,1 x 109/L yra normos ribose, tuo tarpu aukščiausia nustatyta granulocitų reikšmė 87,1 x 109/L normos ribas viršija daugiau nei 5 kartus. GRAN vidurkis – 10,23 ± 2,61 x 109/L. Granulocitozė nustatyta 17 proc. tirtų kačių. Eritrocitų žemiausia reikšmė 2,05 x 1012/L yra daugiau nei 2 kartus žemesnė už apatinę normos ribą. Tuo tarpu aukščiausia reikšmė – 14,2 x 1012/L normos ribas viršija pusantro karto. Eritrocitų vidurkis 8,91 ± 0,48 x 1012/L. Anemija nustatyta 5 proc., eritrocitozė – 27 proc. tirtų kačių. Trombocitų žemiausia reikšmė 22 x 109/L yra beveik 5 kartus žemiau apatinės normos ribos. Aukščiausia PLT reikšmė – 548 x 109/L yra tik šiek tiek aukštesnė nei nustatytos normos ribos. Trombocitų vidurkis – 255,37 ± 29,7 x 109/L. Trombocitopenija nustatyta 12 proc., o trombocitozė – 7 proc. tirtų kačių. Visų tirtų morfologinių rodiklių aritmetiniai vidurkiai yra normos ribose.
3 lentelė. Atlikto morfologinio kraujo tyrimo rezultatai.
Rodiklis Tirtų gyvūnų skaičius Mažiausia reikšmė Aukščiausia
reikšmė Vidurkis Normos
Standartinis nuokrypis LEU 68 3,1 51,9 12,77 5,5 – 19,5 9,41 LYM 68 0,7 43,3 3,65 0,8 – 7,0 5,34 MON 68 0,02 2,61 0,63 0,0 – 1,9 0,49 GRAN 68 2,1 87,1 10,23 2,1 – 15,0 11,86 ERY 68 2,05 14,20 8,91 4,60 – 10,00 2,13
27 3 lentelės tęsinys. HGB 68 25 219 134,61 93 – 153 32,73 HCT 68 0,09 0,640 0,41 0,280 – 0,490 0,11 MCV 68 35,3 427 51,41 39,0 – 52,0 46,43 MCH 68 12,1 18,1 15,18 13,0 – 21,0 1,47 MCHC 68 290 368 332,87 300 – 380 14,31 RDW 68 13,7 163,0 17,9 14,0 – 18,0 17,84 PLT 68 22 548 255,37 100 – 514 125,24 MPV 68 7,5 11,4 9,28 5,0 – 11,8 1,02 *p<0,05
Analizuojant duomenis pastebėta patikima (p < 0,05) neigiama koreliacija tarp gliukozės koncentracijos kraujo serume ir monocitų skaičiaus. Koreliacijos koeficientas -0,281 rodo, kad ryšys nėra stiprus, didėjant gliukozės konc., šiek tiek mažėja monocitų skaičius. Lyginant morfologinius kraujo tyrimo rodiklius su biocheminiais patikimos koreliacijos tarp kitų rodiklių nepastebėta. 4 lentelė. Atliktų biocheminių kraujo tyrimo rezultatų koreliacija su morfologiniais kraujo tyrimais
ALT AST ALP BIL GLU
LEU Koreliacijos koef. 0,053 -0,066 -0,239 0,039 -0,121 P reikšmė 0,698 0,627 0,699 0,871 0,371 LYM Koreliacijos koef. -0,072 -0,108 0,145 0,097 -0,167 P reikšmė 0,594 0,423 0,816 0,683 0,215 MON Koreliacijos koef. 0,211 0,046 -0,131 0,066 -0,281* P reikšmė 0,115 0,733 0,833 0,783 0,034 GRAN Koreliacijos koef. 0,098 -0,058 -0,290 -0,014 -0,061 P reikšmė 0,470 0,669 0,636 0,954 0,652 ERY Koreliacijos koef. -0,124 -0,077 -0,358 0,393 0,149 P reikšmė 0,358 0,571 0,554 0,087 0,270
28 4 lentelės tęsinys. HGB Koreliacijos koef. -0,156 -0,104 -0,118 0,369 0,178 P reikšmė 0,247 0,442 0,85 0,109 0,186 HCT Koreliacijos koef. -0,137 -0,063 -0,009 0,399 0,155 P reikšmė 0,311 0,639 0,989 0,081 0,250 MCV Koreliacijos koef. -0,097 -0,083 0,531 -0,069 -0,002 P reikšmė 0,475 0,540 0,357 0,774 0,986 MCH Koreliacijos koef. -0,136 -0,111 0,413 -0,120 0,128 P reikšmė 0,312 0,412 0,489 0,614 0,342 MCHC Koreliacijos koef. -0,151 -0,237 -0,771 -0,103 0,230 P reikšmė 0,262 0,076 0,127 0,667 0,085 RDW Koreliacijos koef. -,035 -0,108 -0,494 -0,232 -0,027 P reikšmė 0,794 0,423 0,398 0,325 0,844 PLT Koreliacijos koef. -0,040 -0,198 0,383 0,040 0,036 P reikšmė 0,769 0,139 0,525 0,869 0,791 MPV Koreliacijos koef. -0,031 0,110 0,699 -0,149 0,103 P reikšmė 0,820 0,414 0,189 0,532 0,447 *p<0,05
29
3. REZULTATŲ APTARIMAS
Laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 01 d. iki 2020 m rugsėjo 30 d. privačioje Kauno veterinarijos klinikoje „X“, ištirti 68 atvejai, kai katėms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas. Išnagrinėjus, kokie klinikiniai simptomai pasireiškia šioms katėms, nustatyta, kad įprastai stebimi įvairūs, tačiau dažniausiai nespecifiški klinikiniai požymiai. Vangumas (72 proc.) buvo dažniausias klinikinis simptomas, nustatytas katėms, kurios sirgo kepenų funkcijos nepakankamumu. Taip pat labai dažnai, daugiau nei puse atvejų (57 proc.), sergantys gyvūnai neėdė. Daugiau nei ketvirtadaliui kačių pasireiškė vėmimas (41 proc.), viduriavimas (32 proc.) ir liesėjimas (29 proc.). Specifiniai kepenų susirgimų simptomai užfiksuoti rečiau. Gelta nustatyta tik 12 proc., o pilvo apimties padidėjimas – 7 proc. į tyrimą įtrauktų kačių. Pasak Craig B. Webb 2018 m., katėms sergančioms riebaline kepenų distrofija, dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra neėdimas, vangumas, vėmimas, šiek tiek rečiau – diarėja. Julie E. Callahan Clark 2011 m. atliktame tyrime, katėms sergančioms uždegiminėmis kepenų ligomis dažniausiai pasireiškė tokie klinikiniai simptomai, kaip vangumas (75 proc.), vėmimas (66 proc.) liesėjimas (58 proc.) sumažėjęs apetitas (50 proc.). Mūsų atlikto tiriamojo darbo rezultatai sutampa su šių autorių nustatyta simptomatika, pasireiškiančia katėms, kurios serga dažniausiomis kepenų ligomis.
Tyrimo rezultatai rodo, kad dažniausiai kepenų funkcijos nepakankamumas diagnozuojamas vidutinio amžiaus katėms nuo 7 iki 12 metų (48 proc.). Sergančiųjų amžiaus vidurkis – 8,86 ± 0,95 m. Rečiau, kepenų ligos nustatytos jaunoms (31 proc.), o rečiausiai vyresnio amžiaus (21 proc.) katėms. Pagal Julie E. Callahan Clark 2011 m. atliktą tyrimą kačių sergamumo cholangiohepatitu amžiaus vidurkis yra 9 metai. Gali būti kad jaunų augintinių yra tiesiog daugiau nei vyresnio amžiaus.
Išanalizavus kates, sirgusias kepenų funkcijos nepakankamumu, pagal lytį, nustatyta, kad patelės sirgo nežymiai dažniau, nei patinai. Iš 68 tirtų kačių 52 proc. buvo patelės. Šis skirtumas yra statistiškai nepatikimas. W. A. Bayton 2018 m. statistiškai patikimos koreliacijos tarp lyties ir kepenų susirgimų taip pat nenustatė. Craig B. Webb 2018 m. teigė, kad lytis neturi predispozicijos, sergant kepenų lipidoze, o Julie E. Callahan Clark 2011 m. – įvairioms uždegiminėmis kepenų ligomis.
Nustatyta, kad didžioji dalis kepenų funkcijos nepakankamumu sirgusių kačių buvo mišrūnės (71 proc.). O iš grynaveislių kačių dažniausiai sirgo britų trumpaplaukės veislės katės (20 proc.). W. A. Bayton 2018 m. atliko kačių biopsijų histopatologinio tyrimo rezultatų analizę ir nustatė, kad dauguma kepenų patologijų Jungtinėje Karalystėje taip pat dažniausiai serga britų trumpaplaukės katės. Tačiau minėtame tyrime, kaip ir šiame tiriamajame darbe, neįtraukta kontrolinė, sveikų kačių
30 grupė. Todėl galima įtarti, jog tokius rezultatus lemia tai, kad britų trumpaplaukės yra labai dažna veislė tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Lietuvoje laikomų kačių tarpe. Craig B. Webb 2018 m. teigia, kad vienas dažniausių kepenų susirgimų, riebalinė kepenų distrofija, neturi veislės predispozicijos.
Atlikus tyrimą, padidėjusi biocheminio kepenų rodiklio AST (diapazonas nuo 90 iki 381 U/l) koncentracija nustatyta visoms sirgusioms katėms. Rodiklio vidurkis 172 ± 17 U/l labai panašus į Julie E. Callahan Clark 2011 m. kačių, sirgusių cholangiohepatitu, nustatytą AST vidurkio vertę – 157 U/l. Mokslininkės tyrime AST rodiklis normos ribas viršijo visais klinikiniais cholangiohepatito atvejais, išskyrus vieną. ALT (diapazonas nuo 145 iki 1040 U/l) padidėjusi koncentracija nustatyta visoms katėms, kurioms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas. Šarminė fosfatazė (diapazonas nuo 44 iki 476 U/l) normos ribas viršijo 67 proc. tirtų kačių. Padidėjusi bilirubino koncentracija nustatyta 82 proc. tirtų kačių. Šarminės fosfatazės ir bilirubino koncentracijos nustatymas buvo atliekamas tik daliai į tyrimą įtrauktų klinikinių kačių kepenų funkcijos nepakankamumo atvejų. Dėl finansinių priežasčių veterinarijos gydytojai dažnai negali atlikti visų diagnostinių tyrimų. Šių rodiklių rezultatai nesutampa su E. Callahan Clark 2011 m. uždegiminių (ALP normos ribas viršijo 48 proc, o BIL – 66 proc. kačių) kepenų ligų tyrimo rezultatais. Žinoma, svarbu atsižvelgti į tai, kad šiame tyrime nagrinėjami ir kiti, ne tik uždegiminės kilmės kepenų susirgimai, kurių kraujo tyrimo rezultatai gali skirtis. Pavyzdžiui, riebalinės kepenų distrofijos atveju, bilirubinemija nustatoma dažniau. (40) Sumažėjusi gliukozės koncentracija (diapozonas nuo 1,79 iki 9,05) nustatyta 6 proc. kačių, sirgusių kepenų funkcijos nepakankamumu.
Analizuojant biocheminių kraujo tyrimų rodiklius, katėms, kurioms diagnozuotas kepenų funkcijos nepakankamumas, nustatyta teigiama koreliacija (p < 0,05) tarp ALT ir AST. Didėjant vieno iš šių rodiklių reikšmei, didėja ir kito rodiklio reikšmė. Taip pat nustatyta neigiama koreliacija tarp ALT ir GLU bei AST ir GLU biocheminių rodiklių. Galima teigti, kad didėjant ALT ir AST kepenų fermentų koncentracijai, gliukozės koncentracija mažėja. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad terminalinėse kepenų nepakankamumo stadijose katėms gali pasireikšti hipoglikemija (40)
Visų morfologinių rodiklių vidurkiai yra normos ribose, todėl galime sutikti su E. Callahan Clark 2011 m., kad morfologiniai kraujo rodikliai nėra specifiniai įtariant kačių kepenų susirgimus, tačiau tam tikrų parametrų pokyčių vertinimas gali būti vienas iš pirmųjų etapų, padedančių diferencijuoti konkrečius kepenų susirgimus. Pagal E. Callahan Clark 2011 m. tyrimą leukocitozė nustatyta 39 proc. kačių, kurioms vėliau histopatologiškai buvo diagnozuotas neutrofilinis, limfocitinis ar lėtinis cholangiohepatitas. Mūsų darbe leukocitozė nustatyta 17 proc. kačių. Anemija E. Callahan Clark tyrime nustatyta 34 proc. kačių sirgusių cholangiohepatitais, o mūsų tyrimo metu anemija nustatyta 5 proc. atvejų. Nežymi neregeneruojanti anemija gali pasireikšti sergant uždegiminėmis kepenų ligomis (12, 40). Trombocitopenija nustatyta 17 proc. tirtų kačių. Kepenų
31 patologijos sukelta DIK gali būti trombocitopenijos priežastis, tačiau mūsų tyrimo atveju šis sindromas buvo nenustatytas, todėl trombocitopenijos priežastis lieka neaiški. (40)
Analizuojant morfologinių ir biocheminių kraujo tyrimo rodiklių priklausomybę, nustatyta silpna neigiama koreliacija (p < 0,05) tarp monocitų skaičiaus ir gliukozės koncentracijos kraujo serume. Tai parodo, kad didėjant monocitų skaičiui, mažėja gliukozės koncentracija kraujo serume. Ryšys tarp šių rodiklių prieš tai nebuvo nustatytas ir kitų autorių literatūroje nėra nagrinėtas.
32
IŠVADOS
1. Katėms, sirgusioms kepenų funkcijos nepakankamumu, dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai buvo vangumas (72 proc.), neėdimas (57 proc.), vėmimas (41 proc.), diarėja (32 proc.) ir liesėjimas (29 proc.).
2. Kepenų funkcijos nepakankamumu dažniausiai serga mišrūnės, 9 m. amžiaus katės. Lyties predispozicija nenustatyta.
3. Katėms, kurios sirgo kepenų funkcijos nepakankamumu, AST kiekio koncentracija teigiamai koreliuoja su ALT kiekio koncentracija kraujo serume. ALT ir AST kiekio koncentracija neigiamai koreliuoja su GLU konc. kraujo serume.
4. Reikšmingų morfologinių kraujo tyrimo pokyčių katėms, sirgusioms kepenų ligomis, nenustatyta, tačiau šiuos tyrimus yra tikslinga atlikti, siekiant įvertinti bendrą gyvūno būklę ar galimas gretutines ligas. Katėms, kurios sirgo kepenų funkcijos nepakankamumu, MON kiekis neigiamai koreliuoja su GLU koncentracija kraujo serume.
33
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Watson P. Diseases of the liver. In: Hall EJ, Simpson JW, Williams DA, editors. BSAVA Manual of Canine and Feline Gastroenterology. 2nd ed. Blackwell Publihing Professional; 2005. p. 240– 68.
2. Grigonis A, Jakūnienė M, Mickevičiūtė E. Šunų kepenų funkcijos nepakankamumo diagnostika. Vetinfo. 2019; 1(119):15-17.
3. James Zachary F. Pathologic basis of veterinary disease. 6th ed. St Louis: Elsevier; 2017. p. 412-414.
4. Larson MM. Liver. In: Holland M, Hudson J, editors. Feline Diagnostic Imaging. John Wiley & Sons, Ltd; 2020. p. 381-406.
5. Wilkinson PD, Alencastro F, Delgado ER, Leek MP, Weirich MP, Otero PA, et al. Polyploid Hepatocytes Facilitate Adaptation and Regeneration to Chronic Liver Injury. The American Journal of Pathology. 2019; 189(6):1241–1255.
6. Ramadori G, Moriconi F, Malik I, Dudas J. Physiology and pathophysiology of liver inflammation, damage and repair. Journal of physiology and pharmacology. 2008; 59(1):107-117.
7. Petersen MC, Vatner DF, Shulman GI. Regulation of hepatic glucose metabolism in health and disease. Nature reviews. Endocrinology. 2017; 13(10):572–587.
8. Trefts E, Gannon M, Wasserman DH. The liver. Current biology. 2017; 27(21):1147-1151. 9. Sherding R. Feline jaundice. Journal of Feline Medicine & Surgery. 2000; 2(3):165–169. 10. Zamokas G, Grigonis A, Karvelienė B, Daunoras G, Babickaitė L, Šapalienė I. Importance of
haematological changes in diagnosing canine babesiosis. Veterinarija ir zootechnika. 2014; 67(89):94-98.
11. Valtolina C, Robben JH, van Wolferen ME, Kruitwagen HS, Corbee RJ, Favier RP, et al. Gene expressions of de novo hepatic lipogenesis in feline hepatic lipidosis. Journal of feline medicine and surgery. 2020; 22(6):500-505.
12. Webb CB. Hepatic lipidosis: Clinical review drawn from collective effort. Journal of Feline Medicine and Surgery. 2018; 20(3):217-227.
34 13. Armstrong PJ, Blanchard G. Hepatic Lipidosis in Cats. Veterinary Clinics of North America:
Small Animal Practice. 2009; 39(3):599-616.
14. Blanchard G, Paragon BM, Sérougne C, Férézou J, Milliat F, Lutton C. Plasma lipids, lipoprotein composition and profile during induction and treatment of hepatic lipidosis in cats and the metabolic effect of one daily meal in healthy cats. Journal of Animal Physiology and Animal Nutrition. 2004; 88(3-4):73–87.
15. Twedt DC. How I treat feline hepatic lipidosis [Internet]. Geneva: 35th World Small Animal Veterinary; 2010. [cited 2020 11 05]. Available from: https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?id=4516380&pid=11310
16. Marks SL. Feline Triaditis - Current Concepts. [Internet]. World Small Animal Veterinary Association World Congress Proceedings; 2004. [cited 2020 11 20]. Available from: https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?pId=11372&meta=Generic&id=570977 8&fbclid=IwAR1P-PDKUsFweb-6Puc03JX3fMq77HAE_bE1ao5g7kgixLS-haeKoTQ43wE 17. Pachtinger GE. How I Treat Feline Hepatic Lipidosis [Internet]. Levitown: Veterinary Specialty
& Emergency Center; 2016. [cited 2020 11 08]. Available from: https://www.cliniciansbrief.com/article/feline-hepatic-lipidosis
18. Weiss JD, Gagne JM, Armstrong PJ. Characterization of Portal Lymphocytic Infiltrates in Feline Liver. Veterinary clinical pathology. 1995; 24(3): 91–95.
19. Biller B, Berg J, Garret L, Ruslander D, Wearing R, Abbott B, et al. Oncology Guidelines for Dogs and Cats. [Internet] Lakewoood: AAHA; 2016. [cited 2020 11 30]. Available from: https://www.aaha.org/aaha-guidelines/oncology-configuration/oncology-guidelines/
20. Liptak JM. Section F Hepatobiliary Tumors. In: Withrow SJ, Vail DM, Page RL, editors. Withrow and MacEwen's Small Animal Clinical Oncology. Elsvier; 2013. p. 405–412.
21. Lawrence HJ, Erb HN, Harvey HJ. Nonlymphomatous Hepatobiliary Masses in Cats: 41 Cases (1972 to 1991). Veterinary surgery. 1994; 23(5):365–368.
22. Patnaik AK. A Morphologic and Immunocytochemical Study of Hepatic Neoplasms in Cats. Veterinary Pathology. 1998; 29(5):405–415.
23. Center SA. Interpretation of Liver Enzymes. Veterinary clinics of North Ameriva: Small animal pratice. 2007; 37(2):287–333.
35 24. Watson P. Imaging the gastrointestinal tract, liver and pancreas. In: Hall EJ, Simpson JW, Williams DA, editors. BSAVA Manual of Canine and Feline Gastroenterology. 2nd ed. Blackwell Publihing Professional; 2005. p. 22–33.
25. Wang KY, Panciera DL, Al-Rukibat RK, Radi ZA. Accuracy of ultrasound-guided fine-needle aspiration of the liver and cytologic findings in dogs and cats: 97 cases (1990–2000). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2004; 224(1):75–78.
26. Carreira V, Vieira R, Machado G, Luvizotto M. Feline cholangitis/chonlangiohepatitis complex secondary to Platynosomum fastosum infection in a cat. Revista Brasileira de Parasitologia Veterinária. 2008; 17(1):184-187.
27. Callahan CJ, Haddad J, Brown D, Morgan M, Van Winkle T, Rondeau M. Feline cholangitis: a necropsy study of 44 cats (1986–2008). Journal of Feline Medicine & Surgery. 2011; 13(8):570-576.
28. Warren A, Center S, McDonough S, Chiotti R, Goldstein R, Meseck E, et al. Histopathologic Features, Immunophenotyping, Clonality, and Eubacterial Fluorescence In Situ Hybridization in Cats With Lymphocytic Cholangitis/Cholangiohepatitis. Veterinary Pathology. 2010; 48(3):627-641.
29. Rothuizen, J. WSAVA standards for clinical and histological diagnosis of canine and feline liver diseases. Edinburgh: Elsevier Health Sciences; 2006
30. Akiyoshi M, Hisasue M, Akiyoshi M. Clinicopathological Findings and Prognosis in Canine Cases Diagnosed As Primary Hypoplasia of the Portal Vein. Frontiers in Veterinary Science. 2017; 4:244.
31. 31. Cullen JM, Winkle JT. Pathology of the liver: what’s new and what’s still true. Savannah: WASAVA. 2007.
32. Hirose N, Uchida K, Kanemoto H, Ohno K, Chambers JK, Nakayama H. A retrospective histopathological survey on canine and feline liver diseases at the University of Tokyo between 2006 and 2012. J Veterinary Medicine Science. 2014; 76(7):1015-1020.
33. Larson MM. (2018). Section V Abdominal Cavity: Canine and Feline. Liver and Spleen. In: Thrall DE, editor. Textbook of Veterinary Diagnostic Radiology. 7th ed. Elsevier Health Sciences; 2018. p. 792–822.
34. Ruland K, Andrea Fischer A, Hartmann K. Sensitivity and specificity of fasting ammonia and serum bile acids in the diagnosis of portosystemic shunts in dogs and cats. Veterinar clinical Pathology. 2010; 39(1);57–64.
