KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
RITA IVONYTĖ
ERGOTERAPIJOS ĮTAKA SAVARANKIŠKUMO ĮGŪDŢIŲ
VYSTYMUISI VAIKAMS, SERGANTIEMS AUTIZMU
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovė:
Dokt. Giedrė Kavaliauskienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 4
SANTRUMPOS ... 5
ĮVADAS ... 6
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
1. MOKSLINĖS LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
1.1.VAIKYSTĖS AUTIZMO SAMPRATA, PRIEŢASTYS, PAPLITIMAS ... 8
1.1.1 Autizmo sunkumo laipsnis ... 13
1.1.2 Autizmo simptomatika ir klasifikacija ... 14
1.1.3 Autistiškų vaikų elgesio kategorijos ... 19
1.2VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS AUTIZMO ATSIRADIMĄ ... 19
1.3AUTIZMU SERGANČIŲ VAIKŲ SENSORINĖS INTEGRACIJOS, KOMUNIKACIJOS, KALBOS, REGOS, MOTORIKOS, SAVARANKIŠKUMO ĮGŪDŢIŲ SUTRIKIMŲ YPATUMAI BEI SOCIALINIŲ ĮGŪDŢIŲ FORMAVIMAS ... 24
1.4AUTIZMU SERGANČIŲ VAIKŲ GYDYMO METODAI... 29
1.5AUTIZMO EIGOS YPATUMAI ... 34
1.6ERGOTERAPIJA ... 35
1.6.1 Vaikų ergoterapijos sritys ... 35
1.6.2 Ergoterapeuto vaidmuo dirbant su vaikais, sergančiais autizmu ... 36
1.6.3 Savarankiškumo įgūdţiai ir šių įgūdţių formavimas ... 41
1.6.4 Aplinkos įtaka vaikams, turintiems autizmą ... 43
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 44
2.1KONTINGENTO CHARAKTERISTIKA ... 44
2.2TYRIMO METODAI ... 45
3. TYRIMO REZULTATAI ... 48
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 55
IŠVADOS ... 58
REKOMENDACIJOS... 59
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 60
SANTRAUKA
Tyrimo tikslas – įvertinti ergoterapijos įtaką savarankiškumo įgūdţių vystymuisi vaikams, sergantiems autizmu. Tyrimas atliktas Kauno vaikų abilitacijos centre 2007 metais sausio – balandţio mėnesiais. Tyrime dalyvavo 28 vaikai, sergantys autizmu: 14 (50%), kuriems papildomai taikyta ergoterapija ir 14 (50%), su kuriais dirbo tik spec. ugdytojas; 8 (29%) mergaitės ir 20 (71%) berniukų. Vaikų amţius nuo 3 iki 17 metų. Tyrimo metu vaikų savarankiškumo įgūdţiai vertinti naudojant Ivoškuvienės R. ir Balčiūnaitės J. rekomenduojamą įgūdţių tikrinimo schemą. Įgūdţių tikrinimo schema – tai 11 skalių schema, padedanti įvertinti vaiko dėmesingumą, bendrąją motoriką, smulkiąją motoriką, rankos ir akies koordinaciją, komunikaciją, suvokimą ir mąstymą, skaičiavimą, skaitymą, savarankiškumą, ţaidimą, elgesį. Šiame tyrime dalyvaujantys vaikai buvo mokomi savarankiškumo, ugdomi valgymo (5 uţduotys), prausimosi (4 uţduotys) bei apsirengimo ir nusirengimo įgūdţiai (11 uţduočių), kuriuos iš viso sudarė 20 uţduočių - minimali 20 balų, o maksimali 100 balų suma. Buvo atrinktos porinės imtys: kiekvienam pirmosios imties elementui parinktas visais atţvilgiais analogiškas antrosios imties atstovas pagal amţių, autizmo sunkumo laipsnį bei savarankiškumo įgūdţius. Abiejose grupėse buvo po 4 vaikus, kurie turėjo lengvą autizmo sunkumo laipsnį, po 5 vaikus, turinčius vidutinį autizmo sunkumo laipsnį, po 3 - ţymų ir po 2 vaikus labai ţymų autizmo sunkumo laipsnį. Buvo lyginamas tiriamosios ir kontrolinės grupės bendras savarankiškumo įgūdţių vidurkis (balais) po ergoterapijos. Įvertinus savarankiškumo įgūdţius tiriamosios ir kontrolinės grupės vaikams, sergantiems autizmu, paaiškėjo, kad po I įvertinimo bendras tiriamosios grupės vaikų savarankiškumo įgūdţių vidurkis 64,1, o kontrolinės grupės 64,6 balai. Abi grupės pagal vaikų amţių, autizmo sunkumo laipsnį bei savarankiškumo įgūdţius buvo homogeniškos. Tyrimo rezultatai parodė, kad tiriamosios grupės vaikams ergoterapija turėjo įtakos jų savarankiškumo įgūdţių vystymuisi. Po II įvertinimo (po 4 mėnesių trukusių ergoterapijos uţsiėmimų) tiriamosios grupės bendras savarankiškumo įgūdţių vidurkis 73,5, o kontrolinės grupės vaikų 65,9 balai. Tiriamosios grupės vaikams savarankiškumo įgūdţiai vidutiniškai pagerėjo 9,4, o kontrolinės grupės vaikams, su kuriais dirbo tik specialusis ugdytojas, savarankiškumo įgūdţiai pakito neţymiai – vidutiniškai pagerėjo 1,4 balais. Po ergoterapijos tiriamosios grupės vaikų savarankiškumo įgūdţiai statistiškai patikimai skyrėsi nuo tų, kuriems ergoterapija nebuvo taikoma p<0,05.
SUMMARY
The goal of the research is to evaluate the influence of occupational therapy upon the development of self-independence skills of autistic children. Research was performed at the children's rehabilitation center in Kaunas from january to april, 2007. 28 children with autism participated in the research: 14 (50%) who received supplementary occupational therapy and 14 (50%) only received training from a specialized trainer; 8 (29%) were girls and 20 (71%) were boys. The children's ages ranged from 3 to 17 years of age. During the research the children's self-independence skills were evaluated by using the self-independence skill scheme of R. Ivoškuvienė and J. Balčiūnaitė. Skill evaluation scheme is an 11 scale scheme, assisting in evaluating the child's attentiveness, broad motor skills, fine motor skills, hand and eye coordination, communication, perception and thinking, numeration, reading, self-independence, playfulness and behavior. The children who participated in this research were taught self-independence, trained in eating (5 tasks), washing oneself (4 tasks) and getting dressed and undressed skills (11 tasks), these consisted of 20 skills - lowest score was 20 and highest score was 100. The children were paired up: from the first group there was selected a similar child from the second group that was similar in age, the level of autism and self-independence skills. Each group consisted of 4 children who had a low level of autism, 5 children with a medium level of autism, 3 with a highly-visible level of autism and 2 children with an extremely high level of autism. A comparison was made between the research group and the control group's common independence skill's average (score) after occupational therapy. Evaluating self-independence skills in the research and control group's children with autism, it became evident that after one evaluation the common average of the research group's self-independence skills was 64,1 and the control group had a score of 64,6. Both groups were homogeneous according to their ages, level of autism and self-independence skills. The results of the research demonstrated that occupational therapy influenced the development of their self-independence skills. After the second evaluation (after 4 months of occupational therapy sessions) the research group's common self-independence skill's average was 73,5, the control group children's score was 65,9. The research group's self-independence skills improved by 9,4, while the children of the control group, who only worked with a specialized trainer, their self-independence skills changed minimally or an average of 1,4 points. After occupational therapy the research group's self-independence skills statistics reliably differed from those who did not receive occupational therapy p<0,05.
SANTRUMPOS
ABA - applied behavior analysis (taikomoji elgesio analizė) AS – Aspergerio sindromas
CNS – centrinė nervų sistema
DISC – Disc Inventory for Screening Children (vaiko raidos vertinimo testas) ET – ergoterapija
IQ – intelekto koeficientas
KMUK – Kauno Medicinos Universiteto Klinikos
MMR – measles, mumps, rubella (tymai, kiaulytė, raudonukė) PKU – fenilketonurija
SMM – smulkioji motorika SV – savarankiškumas
TLK – Tarptautinė Ligų Klasifikacija VA – vaikystės autizmas
ĮVADAS
Įgimtos ir įgytos nervų sistemos ligos yra viena iš daţniausių vaikų invalidumo prieţasčių. Lietuvoje yra apie 9000 vaikų su negalia. Kas trečias iš jų serga nervų sistemos ligomis [13]. Neįgalieji yra mūsų visuomenės nariai, todėl ir jie turi teisę likti savo bendruomenėje.
Vaikų raidos sutrikimus siekiama nustatyti kuo anksčiau, kad laiku pradėjus taikyti tinkamus gydymo ir ugdymo metodus, būtų galima sumaţinti negalios pasekmes, t.y. siekiama nustatyti vaiko išsivystymo lygį ir funkcines galimybes kiekvienoje atskiroje raidos srityje, atpaţinti raidos sutrikimus, nustatyti pagrindines raidos problemas, vaiko stipriąsias puses. Tinkamas, teisingas ir patikimas sutrikusios raidos vaiko funkcinių galimybių įvertinimas yra esminė ne tik vaiko habilitacijos/reabilitacijos programos sudarymo, jo progreso stebėjimo, gydymo efektyvumo vertinimo dalis, bet ir klinikinio vertinimo dalis [17].
Remiantis ilgalaikiais tyrimais, buvo sukurta ir tobulinta daug klausimynų, standartizuotų metodikų, padedančių nustatyti vaiko motorinės raidos sutrikimus [15]. Įvairiose šalyse naudojamos skirtingos šios raidos vertinimo metodikos. Lietuvoje autistiškų vaikų raidai įvertinti plačiai naudojamas DISC (Disc Inventory for Screening Children – vaiko raidos vertinimo testas). Naudojant DISC diagnozei pagrįsti, būtina įvertinti vaiko raidą aštuoniose srityse, nes išaiškinus sritis, kuriose yra problemų, vaikas siunčiamas pas reikiamus specialistus ir pagal tyrimo duomenis sudaromi terapijos ir ugdymo planai [4; 19].
Nuo pat ankstyvos vaikystės vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų , kyla įvairių verbalinės ir neverbalinės komunikacijos, socializacijos, laisvalaikio ar ţaidimo problemų. Todėl skaitydami šį magistrinį darbą tėvai ir specialistai galės išsiaiškinti pagrindinius autizmo spektro sutrikimų poţymius, nes ankstyvoji diagnostika bei pagalba yra itin reikšminga tolesniam vaiko, turinčio autizmo sindromą, vystymuisi ir jo šeimos gerovei [14].
Tyrimo temos naujumas ir aktualumas: Didelė reikšmė autistiškų vaikų abilitacijoje tenka ergoterapeutui, kuris lemia SMM (smulkiosios motorikos) funkcijas, moko veiksmų planavimo, ugdo savarankiškumą. Šios funkcijos ypač įtakoja vaiko gyvenimo kokybę. Lietuvoje kol kas trūksta atliktų ergoterapeuto mokslinių tyrimų, įvertinančių darbo su autistais vaikais efektyvumą. Šis darbas yra vienas iš pirmųjų bandymų parodyti, kad ergoterapeutas gali pagerinti vaikų su šia sunkia liga funkcinę būklę.
TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas: įvertinti ergoterapijos įtaką savarankiškumo įgūdţių vystymuisi vaikams, sergantiems autizmu.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti vaikų, lankančių Kauno vaikų abilitacijos centrą, savarankiškumo įgūdţius naudojant įgūdţių tikrinimo schemą.
2. Įvertinti tiriamosios ir kontrolinės grupės vaikų savarankiškumo įgūdţių dinamiką tiriamuoju laikotarpiu.
1. MOKSLINĖS LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Vaikystės autizmo samprata, prieţastys, paplitimas
Autizmas (gr. Autos – pats) – mąstymas, visiškai priklausantis nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus santykio su tikrove; patologinis uţdarumas; noro bendrauti nykimas; ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas [2].
Autizmas – tai kompleksinis vystymosi sutrikimas, kuris paprastai pasireiškia per pirmus trejus gyvenimo metus [45; 65]. Šis sutrikimas yra pastebimas 4 kartus daţniau berniukams nei mergaitėms, apskritai berniukai daţniau linkę elgtis agresyviau ir turėti elgesio sutrikimų negu mergaitės [59; 26]. Nepaisant šio, santykiškai aukšto daţnio, mokslininkai nesupranta rimtos vystymosi mechanizmo problemos [23]. Kiti autoriai teigia, jog skirtumas tarp berniukų ir mergaičių, pasiţyminčių autizmu, maţėja, nes, pastaraisiais metais atliktų epidemiologinių tyrimų duomenys rodo maţesnį berniukų ir mergaičių santykio skirtumą (2-3:1), negu buvo anksčiau (4-5:1) [25; 16]. Manoma, jog įskaitant lengvesnes autizmo formas, kartu apimant autizmo spektrui priskiriamus sutrikimus, AS (Aspergerio sindromo) ir netipiško autizmo atvejus, paplitimas gali siekti net 1% mokyklinio amţiaus vaikų populiacijos [16].
D. P. Orchanrian ir S. Paul išskyrė 2 autizmo tipus:
- pirmas tipas yra tuomet, kai simptomai pasireiškia iškart po gimimo;
- antras tipas nustatomas, kai vaikas iki 1 – 2 metų vystosi normaliai ir tik tada praranda išugdytus socialinius ir bendravimo įgūdţius [29].
Tai yra vienas iš įvairiapusių (perfazinių) raidos sutrikimų, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdţių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl autizmas pasireiškia skirtingai kiekvienam individui [38]. Tai vienas iš sunkiausių raidos sutrikimų, dėl kurio nukenčia komunikacija ir kitos ţmogaus veiklos sferos, turintis kai kuriuos tik jam būdingus poţymius ir išliekantis visą gyvenimą [2]. Autizmo atsiradimui būdinga pradţia iki 3 metų amţiaus ir vėluojanti ar sutrikusi raida bent vienoje iš šių sferų:
socialinės sąveikos,
kalbos kaip socialinio bendravimo priemonės,
simbolinio ar įsivaizdavimu besiremiančio ţaidimo [15].
Autizmo sutrikimo istorija bei samprata yra labai įdomi, savita ir sudėtinga, kaip, beje, ir pats sutrikimas, nors santykinai yra nauja diagnozė, o pats sutrikimas egzistuoja labai seniai [34; 11]. Iki šiol – tai viena iš plačiausiai tyrinėjamų vaikų psichiatrijos sričių. Beveik prieš 60 metų JAV dirbęs austrų kilmės psichiatras Leo Kanner aprašė grupę vaikų, kurie nemėgo bendrauti,
teikė pirmenybę vienatvei, nekalbėjo arba buvo linkę kartoti tuos pačius ţodţius, aktyviai priešinosi nusistovėjusios tvarkos ir aplinkos pokyčiams bei sunkiai mokėsi. Literatūroje apie 50 metų vyravo L. Kanner aprašytas autizmu sergančių vaikų stereotipas: nutolę, uţsidarę, vidutiniškai protiškai atsiliekantys, kalbos produktyviam kontaktui nevartojantys vaikai [34]. Šią būklę Kanner pavadino autizmu. Nors nuo to laiko daugybė mokslininkų tyrė minėtą sutrikimą, jis iki šiol tebėra pakankamai neaiškus.
O JAV ir vakarų Europoje vyravo psichodinaminis autizmo sutrikimo interpretavimas. Buvusioje Tarybų Sąjungoje, o kartu ir Lietuvoje, vyravo Maskvos psichiatrijos mokyklos nuostata, kad vaikų autizmas yra ankstyvosios šizofrenijos pasekmė [10]. Šios dvi pagrindinės ir prieštaringos autizmo teorijos turėjo ir iki šiol tebeturi didelę įtaką diagnostikos ir gydymo būdų bei principų įvairovei, nors dabar jau moksliškai įrodyta, kad šios teorijos nepasitvirtino [24; 30].
Pagal šiuo metu pasaulyje vyraujančią mokslininkų nuomonę, autizmas nelaikomas viena apibrėţta liga, turinčia vieną etiologiją – tai nespecifinis sutrikimas, nes gali būti sukeltas įvairių organinių prieţasčių., iš kurių svarbiausios yra genetinės ir biologinės. Šis sutrikimas yra priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei [34].
Anksčiau buvo manoma, kad autizmas – tai sunkus emocinis sutrikimas arba įgimta schizofrenija. Daţniausiai jis buvo siejamas su mamos atsisakymu priimti vaiką. Todėl didelių sunkumų kildavo pačiai mamai, kuri daţnai aplinkinių buvo smerkiama kaip bloga mama. Laikui bėgant paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga, nepagrįsta ir neįrodyta visuomenės nuomonė [14]. Anksčiau autizmas buvo laikomas retu sutrikimu, bet pastaruoju metu ţinoma, kad jis pasitaiko daţniau negu diabetas, vėţys, spina bifida (vaisiaus stuburo vystymosi defektai) ar Dauno sindromas [23].
Dėl įvairių vyravusių istorinių autizmo sampratų, labai skirtingų ir prieštaringų šio sutrikimo poţymių interpretavimo įtakos, ši liga Lietuvoje iki šiol yra nepakankamai išaiškinta. Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo komunikacijos ir elgesio sutrikimais. Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio sutrikimų autizmu sergančių vaikų aplinkiniai daţnai nesupranta, nes jie atrodo uţsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys. Tačiau tokie vaikai nėra nejautrūs ar atsiriboję; autizmo lemiama intuicijos ir empatijos stoka apsunkina šių vaikų kontaktą su aplinkiniais, o ir jiems patiems sukelia didelį nerimą socialinėse situacijose [34]. Jiems ypač sunku sutikti ir priimti naujus nepaţįstamus ţmones, nes ţmonių išvaizda (plaukai, drabuţiai, nuotaikos) daţnai keičiasi, todėl artimam bendravimui jie mieliau renkasi ne ţmones, bet daiktus, nes pastarieji nejuda ir nesikeičia [14]. Autizmo nulemti bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes, todėl stengiamasi kurti ir
plėtoti efektyvaus gydymo ir ugdymo metodikas, kurios pagerintų vaikų socialinius įgūdţius, savarankiųkumą [34].
Prieţastys. Mokslinėje literatūroje galima surasti įvairių autizmo prieţasčių aiškinimo teorijų, tačiau vyrauja šios 4 pagrindines teorijas: 1) psichologinė; 2) biologinė; 3) organinė – neurologinė; 4) genetinė.
1) Psichologinės
autizmo aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad dėl vaiko raidos ir elgesio sutrikimų kalti tėvai. Netinkama šeimos aplinka laikoma autizmą sukeliančiu pagrindiniu veiksniu. Vienas ţymiausių šios teorijos šalininkų yra B. Bettelheim. Jis manė, kad tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikams, slopina jų socialinį elgesį ir bendravimą.Manoma, kad artistiški vaikai suvokia savo aplinką kaip labai šaltą, grėsmingą ir priešišką. Nuo tokios aplinkos jie atsiriboja ir uţsidaro. Tai lyg reakcija į nepalankias tėvų asmenybes ar kitas vaikui priešiškas aplinkybes.
2) Biologinės autizmo prieţastys
– tai įvairūs, kaip nurodo R. Simpson ir P. Zionts, biomechaniniai nenormalumai. Jie aiškinami taip: smegenys susideda iš daugybės ląstelių – neuronų, kurie priima ir perduoda informaciją cheminiais elementais, vadinamais neuroperdavėjais. Tų cheminių elementų trūkumas ir esanti pagrindinė autizmo prieţastis. Vieni iš grupės cheminių elementų, priimančių ypatingus pranešimus, yra monogaminiai. Jie susideda iš serotonino, dopamino, norepineprino, kurie randami smegenų srityse, kontroliuojančiose emocijas ir elgesį.3) Organinės – neurologinės prieţastys
– įvairūs smegenų susirgimai (uţdegimai), fizinės traumos, išsigimimai. Dėl šių prieţasčių atsiranda disfunkcija, sukelianti autizmą.Kartais manoma, kad autizmo prieţastis yra smegenų lateralizacijos disfunkcija. Autizmo atveju ryšys tarp abiejų pusrutulių yra sutrikęs. Pasak R. Simpson ir P. Zionts, smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl iškyla paţinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemų.
C. Gillberg, R. Simpson ir P.Zionts, taip pat kiti autoriai nurodo, jog yra nustatytos keturių tipų organinės – neorganinės prieţastys:
1. Pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas.
2. Nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos (dėl galvos smegenų kamieno disfunkcijos vaikai negeba reguliuoti informacijos, kurią gauna pojūčiais). Dėl to jiems nesusiformuoja nuoseklios ir reikšminės išorinės realybės sąvokos. Vaikai neplanuoja veiksmų ir neatlieka jų nuosekliai.
4. Kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija.
Minėti autoriai teigia, kad organinės – neurologinės pakitimas yra pagrindinė autizmą sukelianti prieţastis. Pastaruoju metu manoma, kad autizmo prieţastis – smegenėlių paţeidimas. Jos yra glaudţiai susijusios frontaline (kaktos) skiltimi, todėl sutrikimas toks įvairialypis. Smegenėlių funkcija gali sutrikti dėl organinio – neurologinio, genetinio, biocheminio ar kitokių centrinės nervų sistemos paţeidimų. Organinių paţeidimų prieţastys, anot C. Gillberg ir M. Coleman, F. Happe, R. Simpson, P. Zionts, gali būti infekcinės ligos. Daţnesnė iš jų raudonukė – virusas įgytas pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Jis paveikia smegenis, dėl to gali rastis protinis atsilikimas, kurtumas, aklumas, taip pat ir autizmas [8].
Literatūroje aprašyta daug medicininių būklių, kai esant organinės kilmės smegenų paţeidimams, kartu atsiranda ir autizmo klinika. Vidutiniškai vienam iš keturių autizmo sutrikimą turinčių vaikų diagnozuojamos gretutinės ligos: įgimtos infekcijos (įgimta raudonukė, citomegalija, toksoplazmozė, sifilis ir kt.), herpinis encefalitas, medţiagų apykaitos sutrikimai, neurokutaninės displazijos, tuberkuliozinė sklerozė, neurofibromatozė, cerebrinis gigantizmas, chromosominės ligos. Ypač didelę reikšmę turi įvairūs ţalingi veiksniai pirmaisiais trimis nėštumo mėnesiais [16].
RIZIKOS FAKTORIAI:
kai gimdo vyresnės nei 35 metų moterys,
vaiko eiliškumas (didesnį rizikos faktorių turi pirmas, ketvirtas ar vėliau gimęs vaikas),
medikamentų vartojimas nėštumo metu,
kraujavimas tarp ketvirto ir aštunto nėštumo mėnesio, rezus faktorius.
4) Genetinės prieţastys.
C. Gillberg, F. Happe, R. Simpson, G. Wirth, P.Zionts bei kiti autoriai nurodo, jog viena iš ţinomiausių autizmo prieţasčių yra genetiniai pakitimai. S. Baron-Cohen, P. Bolton teigia, kad labiausiai nukenčia identiški dvyniai. Manoma, kad tokiems dvyniams būti autistiškiems tikimybė yra kur kas didesnė negu dizigotiniams (neidentiškiems, išsivysčiusiems iš dviejų skirtingų kiaušinėlių). Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos. F. Happe nurodo, jog nereta prieţastis būna paveldėta PKU (fenilketonurija), kuri atsiranda dėl amino rūgšties – fenilalanino – apykaitos sutrikimų. Todėl esant šiai ligai, autizmas gali būti prognozuojamas, o atidţiai sekant ir anksti pastebėtas.Kita genetinio pobūdţio prieţastis, kaip paţymi F. Happe, gali būti neurofibromatozė (Reklinhauzerio) liga. Tai paveldima progresuojanti CNS (centrinės nervų sistemos) liga. Ši liga diagnozuojama gana greitai, kadangi išskirtinis bruoţas yra ant odos didelės rudos dėmės.
F. Happe ir K. Lebedinskaja kaip genetinio pobūdţio autizmo prieţastį nurodo ir tuberkuliozinę sklerozę, kuriai būdingi odos pigmentacijos sutrikimai, veido išbėrimai, augliai smegenyse. Dėl tuberkuliozinės sklerozės gali atsirasti epilepsija, kuriai charakteringa įvairaus pobūdţio spazmai bei autizmas.
F. Happe mano, kad 10-15% vaikų autizmo prieţastis gali būti trapios X chromosomos pakitimas. Šiems vaikams daţnai būdingas įvairaus laipsnio protinis atsilikimas, keista veido išraiška (didelė galva ir nosis, atsikišusios ausys bei aukšta kakta). Jie yra hiperaktyvūs, vengia akių kontakto, nuolat ploja rankomis. Taigi viena iš autizmo prieţasčių gali būti genetiškai paveldimos ligos [8].
Dabar yra daug prieinamos informacijos, kuri mums be abejonės pasako, kad toksiniai metalai ir cheminės medţiagos, tokios kaip merkuris, švinas, arsenas, kadmis, insekticidai ir pesticidai yra reikšmingi faktoriai daugeliui autizmo atvejų, todėl, kad vaikams trūksta fermentų, kurie suardo šiuos sunkiuosius metalus. Trūkstant tam tikrų fermentų jie susikaupia kūne ir sukelia padidėjusį jautrumą šiems toksinams ir susilpnina imuninę sistemą [43].
Paplitimas. Literatūros duomenimis, autizmo atvejų pastaraisiais dešimtmečiais registruojama vis daugiau: ankstesnių autizmo paplitimo tyrimų rezultatai buvo 4-6 iš 10 000, o pastaraisiais metais gaunami rezultatai padidėjo iki 10-14. Manoma, jog tam turėjo įtakos poţiūrio į autizmo sutrikimą keitimasis, tyrimams taikyti skirtingi diagnostikos kriterijai, skirtingas jų interpretavimas. Vis didėjantis įvairių sričių specialistų, mokslininkų bei visuomenės susidomėjimas šia sritimi lemia, kad autizmo atvejų nustatoma vis daugiau, geriau atpaţįstami sutrikimo simptomai ir tiksliau diagnozuojami [16]. Įvairiose šalyse atliktų autizmo paplitimo tyrimų duomenys svyruoja tarp (3,3-21,1 /10 000) atvejų, net tokiose valstybėse kaip Norvegija (4,3 /10 000) ir Suomija (12,2 /10 000) ar Švedija (11,6 /10 000) gauti duomenys labai nevienodi. Lietuvoje tirtas autizmo paplitimas tarp Vilniaus miesto 7-16 metų vaikų, nustatytas daţnis 11,8 /10 000 atvejų [12]. Paskutiniai 2007 metų JAV epidemiologiniai tyrimai teigia, kad autizmo spektro sutrikimas gali paveikti 1 iš 150 iki 8 metų amţiaus vaikų, gyvenančių JAV [42; 46]. Galima teigti, kad 0,25-0,5 proc. populiacijos turi autizmo poţymių.
2006 metais Atlantoje atlikti tyrimai parodė, kad apie 300,000 JAV vaikų buvo nustatytas autizmas, iki šiol tai buvo didţiausias nacionalinis tyrinėjimas dėl šio sudėtingo elgesio sutrikimo paplitimo. Tai reiškia, kad maţdaug 5,5 iš 1,000 mokyklinio amţiaus vaikams buvo
diagnozuotas autizmas. Ankstesnių tyrimų duomenimis, šį sutrikimą turėjo nuo 1 iki 9 iš 1,000 vaikų, šie tyrimai buvo atlikti maţesnėse valstijose ar miestuose.
JAV ligų tikrinimo ir profilaktikos studijų centras pastebėjo, kad autizmas pasitaiko 4 kartus daţniau berniukams nei mergaitėms ir, kad lotynų kraštų vaikai turėjo maţesnį autizmo rodiklį ir teigia, kad tai gali būti susiję su sveikatos tikrinimo prieinamumu [62].
Autizmo paplitimas tarp vaikų daugiau negu dvigubai padidėjo per pastaruosius 20 metų: nuo 18 /10 000 iki 50 /10 000. Didelės įtakos tam davė daugelis prieţasčių, tokios kaip MMR (measles, mumps, rubella - tymų, kiaulytės, raudonukės) skiepai, tarša, bei šių dienų medicininė diagnostika [56].
1 lentelė [22]. Vaikų psichomotorinio vystymosi sutrikimų paplitimas
Susirgimas/vaikų skaičiui Susirgimų daţnumas
Autizmas/1000 2 – 5
Mielomeningomicelė (spina bifida)/1000
1
Dauno sindromas/600-800 1
Vaikų cerebrinis paralyţius/1000 1,5- 2 Diušeno miodistonija/5000 gimusių
berniukų
1
1.1.1 Autizmo sunkumo laipsnis
Autizmo sunkumo laipsnis gali būti labai įvairus. Vieni vaikai autistai patiria daugiau sunkumų dėl sutrikusios kalbos, kiti – dėl socialinio bendravimo. Pastarieji gali nenorėti ir nemokėti pradėti ar tęsti pokalbį.
Vaikai, turintys lengvą autizmo laipsnį, daţniausiai skiriasi nuo sveikų vaikų ne išvaizda, bet elgesiu. Kaip jau buvo minėta, jiems būdinga kartoti ţodţius, ţaisti stereotipinius ţaidimus, atlikti tuos pačius judesius: svyruoti, siūbuoti, linguoti ir pan. Vaikams, turintiems sunkų autizmo laipsnį, itin sudėtinga prisitaikyti prie aplinkos. Jie išsiskiria iš aplinkinių savitu elgesiu: perdėtu vangumu ir pasyvumu; agresyvumu arba autoagresyvumu, ryškiomis kalbos problemomis [14].
1.1.2 Autizmo simptomatika ir klasifikacija
Kokios bebūtų autizmo prieţastys, išoriniai poţymiai yra panašūs. Amerikos psichiatrų asociacijos diagnozavimo ir statistikos centras pateikia sąrašą su 3 pagrindinėmis autizmo poţymių grupėmis.
VA (vaikystės autizmo) sutrikimas yra diagnozuojamas, kai vaikui pasireiškia 6 ar daugiau iš šių simptomų, kurie yra įtraukti į 3 pagrindines grupes:
Kokybinis socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimas (nesuvokia kito jausmų ar net egzistavimo).
Kokybinės ţodinio ir neţodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimas (pvz., nesiremia ţodţiais, garsais, rankų judesiais, veido išraiška bendraudamas). Ribotas, pasikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai, veikla [66; 21].
Svarbesni autizmo bruoţai, padedantys laiku nustatyti šį sutrikimą, yra šie: sunkiai bendrauja su kitais ţmonėmis; nesupranta instrukcijų; vengia ką nors keisti; neturi poreikio rodyti gestais; ne vietoje juokiasi ir kikena; reikalauja to paties objekto; sutrikęs motorinis aktyvumas; ribotas akių kontaktas; keistai ţaidţia (pvz., sukioja daiktus) ir kt. [1]. Vaikams augant, specifinių autizmo poţymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trūkumai sukelia panašaus pobūdţio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų [39].
Autizmo klasifikacija. Vaikystės autizmo spektro klasifikacijos kriterijai dar nėra labai aiškūs. Jie gali būti grupuojami pagal intelektą, autistiškų poţymių išryškėjimo laiką, smegenų veiklos ar socialinės sąveikos sutrikimus. Mokslinėje literatūroje pateikiama autizmo spektro klasifikacija, kuri yra pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją TLK-10 (Tarptautinė Ligų Klasifikacija), kuri naudojama ir Lietuvoje [18]. Pagal TLK-10 autizmas – sunkaus laipsnio sutrikimas, tačiau netiksliai diagnozuotais atvejais tokiems vaikams nesuteikiama adekvati medicinos bei socialinė pagalba [31; 34].
F84 Įvairiapusiai raidos sutrikimai
Sutrikimų grupė, kuriai būdinga kokybiškai nenormalūs tarpasmeniniai santykiai ir bendravimo būdai, riboti, stereotipiniai ir nekintantys interesai bei veikla. Šis kokybinis nenormalumas veikia asmens elgesį visose situacijose.
F84.0 Vaikystės autizmas. F84.1 Atipiškas autizmas. F84.2 Rett’o sindromas.
F84.4 Hiperaktyvus sutrikimas, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais. F84.5 Asperger’io sindromas.
F84.8 Kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai.
F84.9 Nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas [18].
L. Wing ir J. Gould pagal socialinės sąveikos sutrikimus vaikus, pasiţyminčius autizmu, skirsto į tris grupes : „nuošaliųjų“, „pasyviųjų“, „aktyviųjų, bet keistų“.
1. „Nuošaliųjų“ vaikų grupė. Tai „atitolusiųjų“ grupė. Ši grupė labiausiai atitinka autizmo įvaizdį. Grupę sudaro vaikai, kurie labiausiai išsiskiria iš socialinės aplinkos. Būdami tarp artimųjų, jie gali staiga susijaudinti ir keistai pasielgti. Jie gali prieiti prie kitų asmenų, kai nori maisto ar fizinio kontakto, pvz., atsisėsti kam nors ant kelių, ţaisti arba būti kutenami. Gavę tai, ko pageidavo, jie staiga pasišalina ir net neţvilgteli atgal. Skirtingai negu normalios raidos vaikai, jie neseka iš paskos savo tėvų, nebėga jų pasitikti, neieško paguodos, kai skauda ar yra nuliūdę, neprisiglaudţia. Prisirišimo poţymių stoka, pasak L. Wing ir J. Gould, tėvams yra vienas iš kebliausių ir keliančių rūpestį autizmo aspektų. Verbalinis ir neverbalinis bendravimas yra gerokai sutrikęs. Pirmaisiais gyvenimo metais nereagavimas į suaugusiojo kalbą daţnai sukelia įtarimą, kad vaikas yra kurčias. Tačiau vaikai reaguoja į garsus, kurie yra jiems reikšmingi (saldainio popieriuko šlamesys, raktų skambėjimas ir pan.). Dauguma, priklausančiųjų šiai grupei, niekad nepradeda kalbėti. Kalbantiems vaikams būdinga: echolalija, įvardţių keitimas, sakinių trumpinimas iki minimumo. Šie vaikai, norėdami geriau paţinti kitą ţmogų, bendrauti su juo, nesinaudoja kalba kaip komunikacijos priemone. Kartais jie kalba naudojasi tik kaip priemone gauti tai, ko nori, t.y. tenkina tik savo interesus. Neverbalinės komunikacijos sutrikimai pasireiškia nenoru būti pakeltam ant rankų, nesidomėjimu ţaislais. Pradėję vaikščioti, vaikai neatneša tėvams parodyti ţaislų, jais nesidţiaugia. Vėliau tėvai pastebi, kad vaikai neseka ţvilgsniu, jų veido išraiška abejinga. Šios grupės vaikai beveik nemėgdţioja suaugusiųjų veiksmų. Jie gali išmokti ploti rankomis, bet neturi spontaniško gebėjimo pamėgdţioti plojimą, kuris yra būtina sąlyga daugeliui įgūdţių atsirasti. Dauguma vaikų neţaidţia siuţetinių vaidmeninių ţaidimų. Jie valandų valandas gali uţsiimti ta pačia monotoniška veikla. Gabesni bei vyresni šios grupės vaikai pradeda kolekcionuoti tam tikros rūšies daiktus: skardines dėţutes, ţaislus, reklamas ir t.t. Jiems būdingas savotiškas taisykles primenantis ėjimas į mokyklą – kiekvieną dieną tuo pačiu keliu ir laiku, tais pačiais drabuţiais. Maţi vaikai daţnai yra labai judrūs. Jie nesupranta realaus pavojaus, gali išsigąsti pamatę kai kuriuos ryškius, pvz., raudonos spalvos, daiktus, arba sutikę nepaţįstamus ţmones. „Nuošaliosios“ grupės vaikams būdinga staigi nuotaikų kaita, juokas ar verkimas be aiškios prieţasties. Ankstyvajame amţiuje jie linkę vaikščioti ant pirštų galų, taip pat gali būti neįprastos reakcijos į sensorinius stimulus:
ţavėjimasis šviesa, garsu, skausmu. Kai kurie simptomai susiję su fiziologiniais sutrikimais: gausesnis skysčių gėrimu, miego ir valgymo nenormalumais, dideliais kūno svorio svyravimais, neritmingu kvėpavimu ir pulsu. Būdingas neadekvatus elgesys: agresija, nenustygimas vietoje, parduotuvėje daiktų griebimas nuo lentynų, rūbų nusivilkimas viešoje vietoje. Jie nesupranta socialinio elgesio normų ir instrukcijų. „Nuošaliosios“ grupės vaikų IQ (intelekto koeficientas) gali būti normalus, neţymiai ar ţymiai sutrikęs.
2. „Pasyviųjų“ vaikų grupė. Šios grupės vaikai skiriasi nuo „nuošaliosios“ grupės tuo, kad yra neagresyvūs ir valdomi. Jie priima kvietimą dalyvauti kokioje nors veikloje, netgi rodo dţiaugsmą, pasitenkinimą. Vaikai gali pamėgdţioti kitų atliekamus veiksmus, nors supranta juos tik iš dalies. Jiems būdinga labiau išplėtota kalba, kai kurių vaikų ţodynas yra gana turtingas, kalba gramatiškai taisyklinga. Šie vaikai gali pamėgdţioti kitų vaikų veiklą, pvz., lėlių maudymą, maitinimą, tačiau jų ţaidimams trūksta spontaniškumo bei kūrybiškumo. Stereotipiniai judesiai ir neįprastos reakcijos į stimulus gali būti minimalios arba jų gali visai nebūti. „Pasyviosios“ grupės vaikams būdingi stereotipiniai pasikartojantys judesiai. Vaikai labai nemėgsta, jei kas nors kišasi į jų veiklą (priešinasi). Jų gebėjimai yra didesni, bet geriau atlieka vizualines uţduotis nei verbalines. Daugumai vaikų būdingi prasti bendrosios motorikos įgūdţiai, todėl daţniausiai jie apibūdinami kaip nevikrūs.
3. „Aktyviųjų, bet keistų“ vaikų grupė. Šiai grupei priklausantys vaikai geba aktyviai bendrauti su kitais asmenimis. Jų kalba, palyginti su „nuošaliąja“ ir „pasyviąja“ grupėmis, yra labiau išplėtota, o kai kurių – gramatiškai taisyklinga ir leksiškai turtinga. Daţniausiai kalbą sudaro sakiniai, kuriuos jie kada nors girdėjo. L. Wing nurodo, kad šiems vaikams būdingas stereotipinis pasikartojantis ţaidimas, labiau apibrėţti interesai, pavyzdţiui, ţino traukinių tvarkaraščius, kalendorių, išmano ir domisi fizika, astronomija ir t.t. Vaikai mėgsta kartoti tuos pačius klausimus. Jiems daţnai būdinga sutrikusi motorinė koordinacija. Šios grupės vaikai atsargūs lipdami laiptais, eidami yra nevikrūs, daţnai kliūva uţ kitų daiktų. Elgesio problemos tokios pat kaip ir kitų grupių vaikų. Šios grupės vaikų tėvai, kaip ir „pasyviosios“ grupės, gali neţinoti savo vaiko sutrikimų iki tol, kol jis nepradeda lankyti mokyklos, t.y. nekreipia dėmesio į vaiko keistumus. Renkant anamnezę, paaiškėja, kad vaikas turėjo neverbalinės, verbalinės komunikacijos ir vaizduotės sutrikimų, jam buvo būdinga pasikartojanti kalba.
Vaikų skirstymas į grupes, kaip nurodo L. Wing, neturėtų būti grieţtas. Vienas vaikas, pasiţymintis autizmu, gali turėti skirtingoms grupėms būdingų poţymių. Autistiško vaiko keistas elgesys gali išaiškėti tik antraisiais ar penktaisiais gyvenimo metais, o „pasyviosios“ ir „aktyvios,
bet keistos“ grupės vaikų sutrikimai išryškėja tik mokykliniame amţiuje. L. Wing teigia, kad vienai penktajai vaikų tipas pasikeičia vėlesniame amţiuje ar net paauglystėje. “Nuošaliosios” grupės vaikas pereina į „pasyviąją“ arba iš „nuošaliosios“ į „aktyvią, bet keistą“. Ikimokyklinio amţiaus vaikai pagal būdingus elgesio bruoţus daţnai priklauso vienai ar kitai grupei. Elgesio problemos gali sumaţėti paauglystėje. Nedidelė dalis vaikų geba pasiekti tokį elgesio progresą, kad tampa visiškai ar iš dalies savarankiški. Jie gerai adaptuojasi visuomenėje, gerai tvarkosi, nors kitų vadinami vaikiškais ar ekscentriškais. Jų elgesio problemos kyla tik šeimoje [8].
2 lentelė. Ankstyvųjų autizmo sutrikimų pasireiškimo sritys vaikams pagal amţių [9]. Remiantis šia lentele specialistai gali nustatyti vaikystės autizmą.
Amţius Sensorinė – motorinė Kalbos ir kalbėjimo
Santykiai su ţmonėmis, objektais ir įvykiais 0 – 6 mėn. - labai ramus arba labai
dirglus, nervingas; - nuolatinis supimasis arba lingavimas (susijaudinus); - išgąstingumas, krūpčiojimas ir / arba nereagavimas į stimulą; - neįprastas miego ciklas.
- nelokalizuoja; - verksmas nesusijęs su poreikiais.
- nėra ankstyvų socialinių atsakų;
- nepakankamas akių kontaktas arba jo nebuvimas;
- sutrikęs reagavimas į mamos rodomą dėmesį; - ţaislų lauţymas.
6 – 12 mėn. - sutrikusi miego ir valgymo ciklų raida, sunkumai pereinant prie įprasto maisto;
- sutrikęs domėjimasis daiktais ar prisirišimas prie neįprastų daiktų; - padidėjęs ar sumaţėjęs reagavimas į sensorinius stimulus. - neimituoja garsų, gestų ar išraiškų - trūksta betarpiškumo, sunku sudominti vaikiškais ţaidimais;
- nemojuoja „iki pasimatymo“, stumia daiktus šalin.
12 – 24 mėn. - miego ciklų problemos; - anksčiau įgytų sugebėjimų praradimas; - sensytivumas stimuliacijai; - atsiranda pasikartojantys motorikos manieringumai, pavyzdţiui: plasnojimas rankomis, sukimasis.
- nėra kalbos arba pavienių ţodţių; - nustoja kalbėti, nesivysto gestų kalba; - garsus kartoja nebendraudamas. - atsitraukimas, atitrūkimas; - atsiskyrimas nesukelia disstreso; - neįprastas ţaislų naudojimas.
24 – 36 mėn. - tęsiasi miego ciklų problemos;
- atrodo, kad sugeba padaryti, tačiau atsisako; - atsilieka savitvardos įgūdţiai, tęsiasi neįprastas jautrumas stimuliacija ir besikartojantys motorikos manieringumai; - hiperaktyvumas ir/arba hipoaktyvumas. - nebylus arba kalba protarpiais; - specifiniai kognityviniai sugebėjimai (gera mechaninė atmintis); - konstrukcinis erdvės suvokimas. - neţaidţia su kitais, mieliau būna vienas; - tęsiasi neįprastas ţaislų panaudojimas.
35 – 60 mėn. - tęsiasi tai, kas jau minėta; - senzityvumas stimuliacijai ir motorikos manieringumai gali sumaţėti. - nėra kalbos, echolalija, kitoks įvardţių naudojimas, kalbėjimas neįprastu tonu ir ritmu, neįprastos mintys.
- tęsiasi tai, kas jau minėta; - gali padidėti socialinis nerimas pasikeitus aplinkai.
1.1.3 Autistiškų vaikų elgesio kategorijos
Daugeliui vaikų, turinčių autizmo poţymių, kyla vienokių ar kitokių elgesio problemų. Šie vaikai gali būti arba labai aktyvūs, sunkiai nustygstantys vienoje vietoje, arba labai ramūs.
Vaikams autistams būdingą elgesį galima suskirstyti į šias kategorijas: autoagresyvumas (savęs ţalojimas) – rankų kandţiojimas, galvos dauţymas; agresyvumas (kitų ţalojimas) – spjaudymas, spardymas, mušimas;
staigus veiklos nutraukimas – riksmas arba pabėgimas iš veiklos vietos, daiktų išmėtymas;
pakartotiniai veiksmai – nuolatinis daiktų kišimas į burną, besaikis klausimų kartojimas; nesugebėjimas savęs kontroliuoti – fizinio kontakto vengimas, dėmesio sukaupimo stoka, ţalingi įpročiai [14].
1.2 Veiksniai, įtakojantys autizmo atsiradimą
Dauguma JAV bei kitų šalių mokslininkai susidomėjo tendencija, kodėl pastaraisias metais taip stipriai išaugo autizmo sutrikimą turinčių vaikų procentas, todėl norint išsiaiškinti prieţastis, yra atliekami įvairūs tyrimai leidţiantys išspręsti šį klausimą.
1. Genetiniai:
Nešvilio (Tenesio valstija, JAV) universiteto mokslininkai pirmieji aptiko genetinę sąsają su autizmu – tyrimas parodė, kad sutrikimo tikimybė atsiranda dėl geno mutacijos.
JAV autizmo atvejis pasitaiko vienam iš 175 vaikų. Tyrime dalyvavo 743 šeimų, kuriose 1,2 tūkst. narių pasiţymėjo tam tikra autizmo forma – nuo visiško raidos sutrikimo iki Aspergerio sindromo. Daugeliu atveju mokslininkai aptiko geno MET mutaciją. Šis genas daro įtaką smegenų vystymuisi, reguliuoja imuninę sistemą [32].
Vaikai kurie paveldėja dvi kopijas pakitusios formos dvyliktos chromosomos vieną geną, nepajėgia pakeisti amino rūgšties fenilanino paprastos dalies maisto baltymų.
Jeigu šis trūkumas, vadinamas PKU būna nepastebėtas, vaikui išsivystys protinis atsilikimas, pakis vaiko būklė su akivaizdţiais elgesio pakitimais [50].
Translational Genomics Research Institute Identi paskelbė, kad atrastas genas, kuris yra epilepsijos ir autizmo prieţastis. Šis atradimas turi pasitarnauti ne tik ieškant naujos informacijos apie šių susirgimų vystymosi mechanizmus, bet ir efektyvių jų gydymo metodų sukūrimui. Remiantis šiuolaikiniu mokslu, autizmo prieţastis – sąveikų tarp neuronų paţeidimas. Jis diagnozuojamas apytiksliai kiekvienam šimtajam naujagimių. Dauguma ligonių yra vyriškos giminės. Jie itin mėgsta daug dėmesio skirti nereikšmingoms detalėms ir greitai analizuoti didelius informacijos kiekius. Pensilvanijos klinikos gydytojai ištyrė DNR keturių vaikų ir šešių tėvų, priklausančių izoliuotai religinei grupei (Old Order Amish). Pastebėta, kad jau nuo maţens vaikams buvo prasidėję daţni traukulių priepuoliai. Jiems lėčiau vystėsi kalba, buvo pastebėti ir kiti autizmo simptomai. Eksperimento metu buvo identifikuota mutacija, kurios rezultatas buvo baltymo CASPR2 anomalinio varianto sintezė. Mokslininkai mano, kad neţiūrint į tai, kad visi tyrimo dalyviai priklauso izoliuotai populiacijai, ši mutacija yra būdinga ir kitoms gyventojų grupių atstovams, turintiems panašius simptomus.
Kembridţo (Didţioji Britanija) universiteto profesorius Simon Baron-Cohen nustatė, kad sergančių autizmu vaikų augimo skaičius yra tampriai susijęs su sistematizuojančiu proto polinkiu ieškoti sutuoktinių su bendrais interesais. Profesorius rėmėsi nuostata, kad sergančiųjų autizmu nesugebėjimas bendrauti, uţmegzti kontaktą su aplinkiniais bei socializuotis yra susiję su genu, atsakingu uţ sisteminį mąstymą [37].
2. Tėvo amţius:
Vaikams, kurių tėvui 40 ir daugiau metų, daţniau gali pasireikšti autizmo sindromas. Taip nutinka dėl tam tikros genų mutacijos ar kitų genetinių pokyčių.
Tyrimas, kurį atliko Niujorko ir Londono medicinos bei psichiatrijos specialistai, parodė, kad vyresnis tėvų amţius gali būti faktorius, dėl kurio vaikams pasireiškia autizmas.
Mokslininkai stebėjo tūkstančius vaikų, gimusių Izraelyje 1980m. Visi dalyvaujantys tyrime buvo patikrinti, kai jiems sukako 17 metų ir registruojami bet kokie psichiniai pokyčiai.
Tų, kurių tėvui buvo per 40 metų, rizika susirgti autizmu buvo 5,75 karto didesnė, nei tų, kurių tėvas buvo 30 metų ar jaunesnis. Anot tyrimo, vyresnis moterų amţius šiam sindromui įtakos neturi.
Naujasis tyrimas atskleidė, kad ryšys tarp tėvų amţiaus ir diagnozuojamo autizmo atvejų skaičiaus, gali būti susijęs su spermą gaminančių ląstelių mutacija [56].
3. Testosterono kiekis gimdoje:
Naujo tyrimo metu prieita išvados, kad vyriško lytinio hormono testosterono kiekis gimdoje palieka neišdildomą pėdsaką visam gimsiančio kūdikio gyvenimui. Tyrimas gali padėti aiškinantis dėl ko vyrai autizmu serga 4 kartus daţniau nei moterys.
Autizmo tyrimų centro Kembridţe (D.Britanija) mokslininkas Simon Baron-Cohen su kolegomis tyrė 58 vaikų, gimusių 1996-1997 metais, grupę. Mokslininkai prieš šiems vaikams gimstant matavo testosterono lygį jų motinų vaisiaus vandenyse. Gauti duomenys atitinka ir pačių vaikų testosterono lygius.
Mokslininkai išsiaiškino, kad kuomet gimdoje vyrauja aukštas testosterono lygis, metų amţiaus vaikų ţodynas būna skurdesnis nei kitų. Be to, jie vengia akių kontakto.
Kita vertus, išsiaiškinta, kad 8 metų mergaitės, kurių vaisiaus vandenyse jų motinų nėštumo metu buvo daugiau hormono, geriau atlikdavo kai kurias protines uţduotis, susijusias su dvimačių figūrų orientacija.
Visi šie faktai dera su S. Baron-Cohen teorija, kad didesnis testosterono kiekis gimdoje lemia smegenų vystymąsi analizavimo ir sisteminimo linkme – tokias uţduotis įprastai geriau atlieka vyrai. Tačiau taip pat testosteronas menkina bendravimo ir uţuojautos galimybes. Šios savybės labiau būdingos moterims.
S. Baron-Cohen jau pradėjo naują tyrimą, kuriame dalyvauja šimtai vaikų. Jis tikisi, kad tyrimai padės geriau suprasti ir autizmo vystimąsi. Mokslininkas mano, kad autizmas yra ekstremali vyriškų smegenų forma. Sergantieji šia liga prastai bendrauja, tačiau daţniausiai neįtikėtinai gerai atlieka sisteminimo uţduotis [27].
4. Gimdymo veiksniai:
Naujo tyrimo duomenimis, prenataliniai aplinkos veiksniai ir tėvų psichinė sveikata gali būti siejami su autizmo rizika. Nors atrodo, kad veiksniai veikia atskirai vienas nuo kito, kūdikiai, kurie gimdymo metu buvo kojomis į priekį, buvo daugiau nei penkias savaites neišnešioti, kurių šeimoje pasitaikė šizofrenijos atvejų, vėlai vaikystėje daţniau suserga autizmu. Tyrimo duomenys aprašomi geguţės mėnesio Amerikos epidemiologijos ţurnale. Tai plačiausias kada nors atliktas atvejų tyrimas, be to, pirmasis, kurio metu šeimoje pasitaikę šizofrenijos
atvejai susieti su padidėjusia autizmo rizika, nepriklausomai nuo akušerijos veiksnių. Mokslininkai analizavo 698 vaikų, kurie gimė po 1972 metų ir buvo išrašyti iš Danijos
psichiatrinių ligoninių diagnozavus pradinį arba netipišką autizmą iki 1999 metų lapkričio mėnesio, duomenis. Taip pat buvo sukaupti duomenys apie vaikų tėvus. Pradiniai duomenys buvo surinkti iš registrų visoje Danijoje. Dr. Eaton aiškino, kad ankstesnių tyrimų metu buvo naudojama sąlyginiai nedaug pavyzdţių, tačiau išsami Danijos duomenų bazė, stebinti šalies gyventojų sveikatą, padeda lengviau atlikti didelius gyventojų tyrimus. Perinataliniai rizikos veiksniai, pavyzdţiui, gimdymo būdas, vaisiaus padėtis, preklampsija taip pat buvo tirti. Tėvų psichinės sveikatos istorija buvo klasifikuojama pagal ligų sudėtingumą. Bendros kiekvieno iš tėvų pajamos, motinos išsilavinimas ir tėvo turtinė padėtis lėmė socioekonominį statusą.
Mokslininkai nenustatė ryšio tarp autizmo rizikos ir kūdikio svorio, motinos pagimdytų vaikų skaičiaus, tėvų amţiaus ar socioekonominio statuso [28].
Dvyniams susirgti autizmu gresia daţniau; spėjama, jog tokį pavojų suţadina kaţkoks dar nenustatytas veiksnys, pasireiškiantis iki gimdymo. Kad dvyniai daţniau serga autizmu nustatė dviejų tarpusavyje nesusijusių grupių mokslininkai - Jungtinėse Valstijose ir Didţiojoje Britanijoje.
"Gimti dvyniu reiškia rizikuoti susirgti autizmu", rašoma ţurnale "New Scientist". Kaip teigia Kolumbijos universiteto genetikas David Grynberg, identiški dvyniai net 12 kartų daţniau serga autizmu, o iš dviejų kiaušinėlių išsivystę dvyniai - 4 kartus negu vidutiniškai ţmogaus populiacijoje.
Panašių rezultatų sulaukė ir Šv. Jurgio ligoninės medicinos mokyklos Londone mokslininkai. Tarp jų stebėtų 79 dvynių porų devynios identiškų dvynių poros sirgo autizmu, tai yra taip pat 14 kartų daţniau uţ vidurkį.
Ta proga ţurnale skelbiama prielaida, kad tokius rezultatus sąlygoja toks faktas, kad identiški dvyniai gimdoje būna glaudţiau tarpusavyje susiję. Mat tarp jų nėra papildomos membranos, kuri būna iš dviejų apvaisintų kiaušinėlių kartu besivystančių neidentiškų dvynių atvejais [49].
5.
Uţdegiminiai procesai:Moksliniai tyrimai rodo, jog uţdegiminis procesas smegenyse yra vienas iš autizmo poţymių. Mokslininkai aptiko aiškių įrodymų, jog sergančiųjų autizmu tam tikri imuninės sistemos komponentai, skatinantys uţdegiminį procesą, būna nuolat aktyvuoti. Mokslinio darbo vadovas medicinos mokslų daktaras Carlos A. Pardo-Villamizar iš John Hopkins universiteto (JAV) medicinos mokyklos teigė, jog šis atradimas patvirtina teoriją, kad autizmo atveju būdingas padidėjęs imuninės sistemos aktyvumas smegenyse, tačiau kol kas aiškiai neţinoma, ar tas procesas besivystančioms smegenims yra naudingas, ar ţalingas. Gali būti, kad jis yra ir naudingas, ir ţalingas tuo pačiu metu. Autizmas iš dalies lemiamas genetinių faktorių. Kai kuriose šeimose autizmo atvejų pasitaiko daugiau nei kitose. Jei vienas iš identiškų dvynių serga autizmu, paprastai juo serga ir kitas. Tačiau autizmo atvejų daugėja sparčiau nei galima būtų tikėtis iš paprastos genetinės ligos. Tai leidţia manyti, kad sutrikimui pasireikšti būtina kitų veiksnių įtaka. Kaip galimi veiksniai įvardinti toksinai, maitinimasis, gimdymo traumos, virusai ir kiti patologiniai genai, tačiau iki šiol nesama jokių tvirtų bent kurio iš šių veiksnių įtakos įrodymų. Pastaraisiais metais pastebėta, kad autizmu sergančių vaikų imuninė sistema elgiasi neįprastai, tačiau tą patvirtino ne visi tyrimai. C. A. Pardo-Villamizar su kolegomis ieškojo konkretesnių skirtumų, o ne visos imuninės sistemos veiklos skirtumų. Jie tikrino sąlyginai
uţdarą nervinės sistemos aplinką. Mokslininkai ištyrė 11 smegenų audinio pavyzdţių, gautų iš 5-44 metų autizmu sirgusių asmenų, kurie ţuvo dėl nelaimingų atsitikimų. Lyginant su kontrolinėmis sveikų ţmonių smegenimis, autistų smegenyse pastebėta aktyvesnės imuninės sistemos veiklos poţymių ir smegenų uţdegimas. Pasak C. A. Pardo-Villamizar, šis nuolatinis uţdegiminis procesas vyko įvairiose smegenų srityse, jį palaiko mikroglija ir astroglija vadinamos ląstelės. Mokslininkams smegenyse išmatavus imuninės sistemos baltymų citokinų ir chemokinų lygius paaiškėjo, kad jie yra tokie patys, kokie būna uţdegimų metu. „Specifinių ląstelių ir baltymų kiekiai rodo, kad tai yra „įgimtos“ smegenų imuninės sistemos dalis. Nepanašu, kad šie sveikam kūnui nebūdingi kiekiai smegenyse atsirado dėl nenormalios uţ smegenų ribos esančios imuninės sistemos dalies veiklos“, - sakė C. A. Pardo-Villamizar. Šiuos duomenis patvirtino iš 5-12 metų amţiaus autizmu sergančių vaikų smegenų skysčio (likvoro) tyrimai. Šiame skystyje citokinų kiekis tai pat buvo padidėjęs. Tikėtina, kad kada nors pagal uţdegimo poţymius likvore bus nustatinėjama, ar vaikas serga autizmu. Gali būti net ir taip, kad medikai pradės kovoti su šiuo uţdegimu, jei tai padės gydyti autizmą. Tačiau tai, pasak pediatro neurologo A. W. Zimmerman, yra ginčytinas klausimas, nes gali būti, kad uţdegiminis procesas yra smegenų kovos su kokiu nors kitu smegenų ląsteles ţalojančiu procesu poţymis [48].
6. Aplinka:
Tyrimą atlikę Amerikos mokslininkai, kuriems vadovavo ekonomikos profesorius Michael Waldman iš Kornelio universiteto, 2006 metais atliko įdomų empirinį tyrimą ir teigia, kad ilgas televizoriaus ţiūrėjimas gali sukelti autizmą. Tai yra pagrįsta ir verta dėmesio teorija, bei akcentuojama šios teorijos svarba. Mokslininkai teigia, kad visi Amerikoje atlikti moksliniai tyrimai visiškai nekreipia dėmesio į tai, kaip televizorius įtakoja vaikų sveikatai.
Šios teorijos šalininkai teigia, kad maţi vaikai televizorių daugiau ţiūri kai lauke lyja, nei tada, kai nelyja. Ypač tokiose valstijose, kaip Kalifornijoje, Oregone ir Vašingtone vaikams daţniau diagnozuojamas autizmas, nes šios valstybės labai lietingos ir daţnos liūtys. Taip pat pagrįsta išvada, kad autizmo paplitimas yra maţesnis labiau varginguose rajonuose. Amerikoje dirbantys padiatrai rekomenduoja iki 2 metų amţiaus vaikams visiškai neleisti ţiūrėti televizoriaus, o vyresniems vaikam, tik vieną ar dvi valandas per dieną. Jie taip pat isitikinę, kad pirma autizmo atriradimo prieţastis yra genetika, o antra aplinka, į kurią ir įeina televizoriaus ţiūrėjimas [51]. Moslininkai sutinka, kad jų gauti rezultatai nėra ”galutiis įrodymas”.
Taip pat nustatyta, kad aštuntame ir devintame dešimtmečiais 17% išaugęs autizmo atvejų skaičius dviejose iš šių valstijų taip pat gali būti susijęs su televizijos ţiūrėjimu.
Nors jau seniai manoma, kad televizija kenkia trejų metų neturintiems vaikams, tačiau tyrimas nustatė ribotą ryšį tarp televizoriaus ţiūrėjimo ir vaiko raidos problemų. Vis dėlto dauguma tėvų tvirtino, kad autizmu sergančių vaikų elgesį televizija veikia neigiamai [41].
1.3 Autizmu sergančių vaikų sensorinės integracijos, komunikacijos, kalbos,
regos, motorikos, savarankiškumo įgūdţių sutrikimų ypatumai bei socialinių
įgūdţių formavimas
Sensorinė integracija – tai neurologinis procesas, kurio metu yra priimama informacija iš jutimų. Kai priėmimo ir organizavimo procesas veikia gerai, mes atsakome į dirgiklius tinkamai ir automatiškai. Autistiškiems vaikams daţniausiai būna sutrikusi sensorinė sistema.
Sensorinė sistema – tai mūsų jutimų sistema, kurią sudaro skonis, kvapas, matymas, klausa ir lietimas. Nervų sistema mums irgi siunčia ţinių apie judesius ir kūno padėtis, per ją mes suvokiame savo kūną. Informacija, kurią mes gauname per sensorinę sistemą, keliauja į smegenis, kur yra „iššifruojama“. Būtent smegenų dėka mes suvokiame tai, ką matome, girdime, liečiame. Kiekvienas mūsų tą pačią informaciją daţnai priima skirtingai, todėl ir atsakas į ją irgi būna nevienodas. Visas šis procesas vadinamas sensorinės integracijos procesu [14].
Vaikų sensorikos sutrikimai autizmo atveju yra pagrindinė siūbavimo, sukimosi, plojimo rankomis prieţastis. Sensorinė integracija yra įgimtas neurologinis procesas, sujungiantis stimuliaciją, integraciją bei interpretaciją. Sensorinės integracijos disfunkcija yra sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad sensorinis dirgiklis nėra integruotas. Jis netinkamai priimamas galvos smegenyse. Autizmo atveju sutrinka įvairios sensorinės sistemos, pradedant taktiline-kinestezine ir baigiant girdimaisiais bei regimaisiais suvokimais. Taktilinės sistemos disfunkcija gali pasireikšti hiperjautrumu ir hipojautrumu. Kai vaikas hiperjautrus, jis kartais nenori būti liečiamas, atsisako valgyti tam tikrą maistą, vilkėti kokios nors faktūros drabuţį, nemėgsta praustis bei šukuotis. Maudomas vonioje (kartais jau ir nurengiant) klaikiu spiegimu reaguoja į vandenį.
Taktilinė disfunkcija gali būti gali būti netinkamai suvokto skausmo prieţastis. Tuomet vaikai būna irzlūs, išsiblaškę, vengia bet kokio prisilietimo [8]. Neretai vaikai autistai turi lytėjimo sutrikimų. Jei taktilinė sistema labai jautri, kyla problemų paţįstant pasaulį. Šie vaikai ypatingai reaguoja į prisilietimus: menkai jaučia skausmą, bet stipriai reaguoja į vos juntamą prisilietimą. Visa tai labai apsunkina smulkiosios motorikos įgūdţių formavimąsi. Vaikai gali įvairiai reaguoti i skausmą. Kartais autoagresiniai veiksmai (kandimas, mušimas, galvos dauţymas ir kt.) jiems sukelia malonių pojūčių [14]. Nemalonių pojūčių ar net skausmą gali sukelti nauja apranga. Vaikai rėkia, plėšia nuo savęs drabuţius, reikalauja tų, kuriuos nuolat dėvi.
Todėl, keičiant drabuţius, būtina parinkti tokius, kurių spalva ir faktūra vaikus maţiausiai erzintų.
Skirtingai vaikai reaguoja į temperatūrą, kartais jos nejaučia arba mėgsta ypač ţemą ar aukštą temperatūrą, dėl ko kyla pavojus vaiko sveikatai. Vaikai daţniausiai nenatūraliai tyrinėja objektus: juos uostinėja, ragauja, liečia bei apţiūrinėja, atkreipia dėmesį ne į viso daikto visumą, o į smulkias detales. Autistiškų asmenų girdimųjų suvokimų ypatumai gali pasireikšti labai jautriu reagavimu į garsinius dirgiklius. Natūralius normalius garsus jaučia kaip nepaprastai garsius ir bando nuo jų apsisaugoti uţsidengdami ausis rankomis.
Padidėjęs jautrumas garsams gali būti vaikų depresijos, uţsisklendimo prieţastis. Kartais priešingai – jie susiţavi garsais, į juos įsijaučia, kai kurie uţsiima ritmine savistimuliacija – supasi, sukasi, purto prieš akis rankomis. Vaikai, pasiţymintys hiper reakcija, sunkiai sukaupia dėmesį, yra hiperaktyvūs – muša save ir kitus, kanda, spiegia, tranko galvą [8]. Kai kalbame su vaiku autistu, jis girdi ne tik tai, ką mes jam sakome, bet ir visus tuo metu aplinkui skambančius garsus. Todėl yra nenuostabu, kad jis tampa labai neramiu, įsiaudrina, negali susikaupti, daţnai dengiasi delnais ausis, sunkiai orientuojasi aplinkoje ir reiškia nepasitenkinimą bei pyktį. Labai svarbu apsaugoti autistą vaiką nuo triukšmo kuris jį ţeidţia. Jeigu vaikas pradeda klykti triukšmingoje aplinkoje, vadinasi, jis tokiu būdu nori pasakyti, kad triukšmas jam nepatinka. Reikia turėti omeny, kad triukšmas kenkia nesubrendusiai ir silpnai vaiko sistemai.
Dėl sensorinės (jutiminės) sistemos sutrikimų vaikams autistams gali kilti ir kitų problemų: jie greitai sudirgsta, jei tik atsiranda daug stimulų. Todėl gali vengti akių kontakto, tapti nedėmesingais, aktyviai reaguoti į ryškią šviesą;
net galėdami matyti, jie stengiasi visus daiktus paliesti, nes jų rega nėra pakankamai koordinuota. Jie gali nepastebėti tokių svarbių dalykų, kaip ţmogaus veido išraiška, gestai, ar rašytinės direktyvos;
jie gali uţsidengti ausis delnais nuo per didelio triukšmo. Jiems nepatinka tam tikri garsai, ypač dulkių siurblio burzgimas ir pan.;
jie gali nekreipti dėmesio į aplinkos garsus, sunkiai perprasti verbalines (ţodines) instrukcijas, nesiklausyti ir kalbėtis su savimi monotonišku balsu. Paprastai mėgsta ţiūrėti televizorių arba klausytis radijo labai stipriu garsu;
jie uosto visus daiktis, net tuos, kurių kiti vaikai paprastai nė nepastebi;
jiems patinka nemalonūs kvapai, pvz., šlapimo. Gali uostinėti ţmones, maistą, įvairius daiktus;
jie valgo tik tam tikros temperatūros, skonio, atitinkamai patiektą maistą. Daţnai ţiaukčioja valgydami;
jie ima ir ragauja nevalgomus daiktus. Patinka labai daug prieskonių turintis maistas arba labai karštas maistas [14].
Saviti gali būti ir regimieji suvokimai. Kartais vaikai skausmingai reaguoja į natūralią šviesą, kreipia nuo jos akis, ţvairuoja, suka prieš akis daiktus. Kai kurie sukoncentruoja dėmesį į vieną objekto detalę nekreipdami dėmesio į šalia esantį kitą stiprų vizualinį dirgiklį.
- 80% autistų vaikų yra sutrikusio intelekto, - 10% riboto intelekto,
- 10% yra normalaus intelekto,
- 50% vaikų, pasiţyminčių autizmu, nekalba ir tikriausiai niekada nekalbės.
S. Levinskienė paţymi, kad autizmo atvejais randami paţeidimai įvairiose smegenų dalyse, todėl galimi įvairūs paţeidimo lokalizacijos ir paţeidimo laipsnio deriniai. Autizmu pasiţymintys vaikai gali būti labai skirtingi, jiems gali būti tokių sutrikimų, kaip epilepsija, hemiparezė, raumenų hipotonija, protinis atsilikimas.
Kiti autoriai nurodo, kad kai kuriems autistiškiems vaikams būdingos gabumų salelės. Kartais jie yra gerokai gabesni uţ tokio pat amţiaus normalaus intelekto vaikus. Tokie vaikai neretai vadinami „protingais kvailiais“. Manoma, jog tokių gabumų turi 10% asmenų, pasiţyminčių autizmo sindromu [8].
Komunikacija ir kalba. Neverbalinės ir verbalinės komunikacijos sutrikimai yra vienas iš autizmo identifikavimo kriterijų. Jau pirmaisiais gyvenimo metais vaikai stokoja emocinio kontakto. Daţnai būdingas pasyvumas. Vaikas, šalia pamatęs paţįstamą veidą, nesidţiaugia nenori būti paimamas ant rankų, o paimtas nesuranda sau tinkamos padėties. Svetimoje aplinkoje vaikai visiškai uţsisklendţia. Bandymas įtraukti į bendravimą sukelia nerimą, įtampą, vaikai pradeda blaškytis, o kartais aplinkinius visiškai ignoruoja – rėkia ar ieško kitų savisaugos būdų (uţsidengia rankomis ausis, atsigula ir nusisuka). Vaikai labai blogai supranta aplinkinių ţmonių gestus, patys juos lėtai išmoksta ir nemoka jų vartoti. Vaikai nevartoja neverbalinei interakcijai ne tik gestų, bet ir vieno iš pirmiausių bendravimo būdų – ţvilgsnio. Daţnai yra teigiama, kad vaikai, kurie turi autizmo poţymių, vengia ţiūrėti kitam ţmogui į akis. Vaikų stebėjimas rodo, kad tokio kategoriško teiginio reikėtų atsisakyti, nes beveik visi vaikai vienu ar kitu momentu pasiţiūri į kitą asmenį, tačiau mums atrodo, kad jis ţiūri „tuščiu“ ţvilgsniu. Bendraudami vaikai pirmenybę teikia negyviems daiktams, bet ne ţmonėms. Kartais vaikai prisiriša prie vieno iš artimųjų ir skaudţiai išgyvena, kai nėra to ţmogaus. Bendravimą sunkina emocinės sferos sutrikimai – negebėjimas kontroliuoti savo elgesio. Elgesys ir emocijos keičiasi nemotyvuotai – euforiją keičia negatyvizmas, agresyvumas, išblaškymas ar saviagresija. Taip pat bendravimą sunkina nuolatinės baimės – bijo gyvūnų, triukšmo, tylių šlamesių, tam tikros spalvos ir formos
daiktų, labai bijo būti vieni, netekti mamos, bijo nedidelio aukščio. Viso to norėdami išvengti vaikai renkasi keistus bendravimo būdus ar visai nebendrauja.
Kai kurie vaikai kalba ir bando kalbėti, tačiau jie nejaučia sąryšio tarp kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos. Jie nesupranta, kad kalba gali naudotis kaip bendravimo priemone ir kaip priemone norams ar pageidavimams išreikšti.
Bene ţenkliausias bruoţas, į kurį tėvai atkreipia dėmesį, yra kalbos plėtotės sutrikimai. Kai kurie autoriai nurodo, kad apie 50% vaikų nekalba ir niekada nepradės kalbėti. Kalbos plėtotės sutrikimai lemia galimybes išreikšti savo poreikius, mokytis.
Pagal kalbos išsivystymo lygį, artistiškus vaikus galima suskirstyti į 8 grupes: - pakankamai išplėtota kalba;
- sulėtėjusi kalbos raida;
- vaikai, kuriems būdingas fonologinis kalbos sutrikimas; - vaikai, turintys tik fonetinį kalbėjimo sutrikimą;
- vaikai, kurių kalbos neišsivystymas yra neţymus; - vidutiniškai neišsivysčiusio kalbos vaikai;
- ţymiai neišsivysčiusios kalbos vaikai;
- visiškai nekalbantys; jie net nelokalizuoja, kartais būdingas absoliutus mutizmas. Kalbantiems vaikams būdinga neįprasta verbalizacija. Daţnos echolalijos, kartojami net maţai jam pačiam suprantami ţodţiai. Echolalijos gali būti tiesioginės ir uţdelstos. Tiesioginė echolalija – vaikas kartoja ţodį ar sakinį iš karto po kito asmens pasakymo. Uţdelsta echolalija – ţodis ar sakinys kartojamas po kurio laiko. Ypač daug echolališkos kalbos vaikai vartoja, kai patenka į nepaţįstamą aplinką.
Autistiški vaikai daţniausiai nevartoja įvardţio „aš“, jį keičia įvardţiu „tu“. Pvz., vietoje „Aš noriu miego“ vaikas sako „Tu nori miego“. Taip yra dėl to, kad girdi į juos kreipiantis „tu“. Kartais manoma, kad įvardţio „aš“ keitimas į „tu“ yra susijęs su negebėjimu asmeniškai komunikuoti ir identifikuoti save su savo vardu ir įvardţiu „aš“. Ikimokyklinio amţiaus vaikai beveik nerodo į save pirštu ar ranka kaip į asmenį „aš“.
Nesugebėjimas kalbėti vaikams autistams kelia didelį nusivylimą. Daţniausiai savo norus ir troškimus jie gali išreikšti vieninteliu būdu – pradėti rėkti, kristi ant grindų, spardytis ar pan. Specialistas gali atskirti kada vaikas klykia, norėdamas ką nors pasakyti, o kada, - siekdamas išvengti nemalonios veiklos. Net jei vaikas rėkia ir spjaudosi uţsiėmimo metu, reikia tvarkingai dirbti toliau bei stengtis nekreipti į tai dėmesio. Vaiko elgesys blogės, jei leisime jam neatlikti uţduoties. Net jei vaikas uţsiėmimo metu mušasi, reikia jį sustabdyti ir tęsti uţsiėmimą.
Apibendrinant autistiškų vaikų kalbėjimą ir kalbą, galima nurodyti vaikų pagrindinius poţymius: vaikai nebendrauja kalba, kalba šnabţdėdami, vienus ţodţius keičia kitais; kalba neatitinka reikmių; elgiasi lyg kurti; neatsako i klausimus; nesupranta kitų kalbos; labai maţai moduliuoja balsu; vengia įvardţių; kartoja klausimus ir teiginius (echolalija); neįvardija objektų; vengia prašyti pagalbos (nemoka ir nesupranta, kad gali prašyti); nevykdo paprastų instrukcijų; kalba ritmiška; nesupranta ir nevartoja prielinksnių; gausu šabloniškų sakinių; kalba neatitinka situacijos; ţodţiai neturi apibendrinamosios reikšmės ir nevartojami kaip komunikacijos priemonė [8].
Rega. Daţnai vaikai autistai turi regos sutrikimų. Centrinis matymas būna susilpnėjęs, bet periferinis matymas normalus. Tai reiškia, kad vaikas neţiūri tiesiai į daiktą, neuţmezga tinkamo akių kontakto, bet ţvelgia į daiktus į šonus. Labiau, nei įprasti ţaislai šiems vaikams patinka spindintys daiktai [8].
Bendroji ir smulkioji motorika. Daţniausiai bendrosios motorikos sutrikimai išryškėja gana anksti. Gydytojai stengiasi išsiaiškinti prieţastį. Neretai ankstyvojoje vaikystėje dėl raumenų įtampos pasikeitimo diagnozuojama hiperkinezinė parezė, tačiau galima ir hipotoninė. Motorikos sutrikimus nulemia nemokėjimas programuoti savo judesių. Judesiai nuolat keičiasi. Vaikai skirtingai atlieka nevalingus ir valingus veiksmus. Nevalingus veiksmus ir judesius atlieka pakankamai laisvai, o veikdami valingai, panašių judesių atlikti negali. Kartais vaikai yra labai judrūs, nuolat šokinėja, eina šuoliuodami, sėdėdami ar stovėdami periodiškai svyruoja, ploja rankomis, sukasi ar suka kokį nors daiktą. Vaikams nesusiformuoja teigimo ir neigimo judesiai galva, jie daţniausiai nemoka atlikti rodomųjų judesių, nemėgdţioja ir suaugusiojo judesių. Dėl negebėjimo programuoti judesių ilgai neišmoksta apsirengti, praustis, šukuotis, nesusitvarko tualete, apskritai jie nesuvokia veiksmo reikšmės. Bendrosios motorikos savitumai iš dalies lemia vaikų savitvarkos įgūdţių susidarymą bei įsitraukimą į bendrą veiklą (fizinę, muzikinę ir kt.).
Autistiškiems vaikams būdingas ne tik bendrosios, bet ir smulkiosios motorikos nevikrumas [8]. Šios motorikos judesių nepakankamas tikslumas ar negebėjimas atlikti judesių riboja vaiko tas veiklos sritis, kurios reikalauja pakankamai išlavėjusios rankų pirštų motorikos [2]. Todėl vaikams, kurie serga autizmu gali būti būdinga: hiperaktyvumas ar pasyvumas; lingavimas sėdint ar stovint; sukimasis aplink visu kūnu stovint; nerangus ėjimas; ėjimas pirštų galais; beldimas pirštais ar daiktais; daiktų sukimas; paviršių draskymas; nekoordinuoti rankų ir pirštų judesiai; sunkumai mėgdţiojant judesius ir pan. [8].
Savarankiškumo įgūdţiai. Kasdienio gyvenimo įgūdţiai yra labai svarbūs kiekvienam ţmogui, todėl vaikai, kurie jų neturi, yra nuolat priklausomi nuo kitų ţmonių. Pagrindinės sritys,
kurios nurodo vaiko kasdienio gyvenimo įgūdţius, yra gebėjimas: valgyti ir gerti; graţiai elgtis prie stalo; praustis; apsirengti ir nusirengti; savarankiškai susitvarkyti tualete [8].
Autistiškų vaikų savarankiškumo įgūdţių lygį nulemia daugelis faktorių: negebėjimas programuoti veiksmų; veiksmo visumos nesupratimas, dėl ko tokį veiksmą reikia atlikti; keistas naudojimasis rankomis kaip veikimo instrumentu; savitas dėmesio siekimas; negebėjimas ir neţinojimas, koks turėtų būti kitas judesys, todėl tokiems vaikams nuolat reikalinga prieţiūra ir pagalba [2; 8].
Socialinių įgūdţių formavimas. Socialinių įgūdţių formavimas padeda vaikams, turintiems autizmo sutrikimų, mokytis gyventi savarankiškai, maţiau priklausyti nuo kitų asmenų. Jie turi išmokti savarankiškai valgyti, apsirengti ir nusirengti, įgyti higienos ir tualeto įgūdţių. Anksti reikia pradėti mokyti. Tai nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti namuose, darţelyje, mokykloje, reabilitacijos centruose.
Naudinga kiekvienoje situacijoje vaikui pateikti veiklos instrukcijas (socialinių įgūdţių instrukcijas, socialines istorijas), kaip jam reikėtų elgtis. Nurodymai gali būti pateikiami naudojant paveikslėlius, simbolius, uţrašus ir panašiai. Ypač tai naudinga, jei vaikas tam tikroje situacijoje elgiasi neadekvačiai arba nesuvokia, ką jam reikėtų daryti. Galima pasirinkti vieną ar dvi situacijas ir specialiai mokyti vaiką, kaip jis turėtu reaguoti į kiekvieną jų. Svarbu laikytis taisyklių ir jų nekaitalioti, pateikti tikslius ir suprantamus nurodymus, ką vaikas turi daryti. Reikia vaikui duoti daugiau laiko nurodymui atlikti. Taip pat reikia suteikti vaikui būdų ar priemonių, kurie jam padėtų suprantamai išreikšti savo norus ar poreikius.
Socialinės įgūdţių instrukcijos (socialinės istorijos) – tai vadovas, padedantis vaikams autistams tinkamai elgtis įvairiose situacijose. Socialines istorijas reikia pradėti kurti tada, kai kyla elgesio problemų, susijusių su socialine aplinka [14].
1.4 Autizmu sergančių vaikų gydymo metodai
Egzistuoja įvairūs efektyvios pagalbos būdai, tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti – beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui [63].
Labai yra svarbu vaikams, turintiems autizmą, taikyti įvairias terapijas bei metodus, kurie skatina vaiko savarankiškumą kasdienėje veikloje. Visos terapijos bei metodai yra labai skirtingi. Vienos terapijos padeda vaikui atskleisti savąjį „aš“, suprasti supančią aplinką, pastebėti pasaulį, kitos padeda vaikui vystytis fiziškai, emociškai, padeda sumaţinti nerimą, trečios padeda iš naujo sugraţinti prarastą tėvų ryšį su vaiku, pagerina bendravimo įgūdţius bei akių kontaktą. Daţnas ir
