Endometritu sirgusių ir sveikų karvių rujos sinchronizacijos tyrimas Heat synchronization study of healthy cows and cows which had endometritis

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Andrius Butkevičius

Endometritu sirgusių ir sveikų karvių rujos sinchronizacijos tyrimas

Heat synchronization study of healthy cows and cows which had

endometritis

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Prof. dr. Vytuolis Žilaitis

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲ GYVULIŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Endometritu sirgusių ir sveikų karvių rujos sinchronizacijos tyrimas“:

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai: 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Karvės reprodukcinio trakto sandara ... 9

1.3. Karvių lytinis ciklas ... 10

1.3.1. Folikulų augimas ... 12 1.3.2. Folikulinė fazė ... 12 1.3.3. Liuteininė fazė ... 13 1.3.4. Anoestrus ... 14 1.4. Periodas po apsiveršiavimo ... 15 1.4.1. Involiucija ... 15 1.4.2. Gleivinės atsistatymas ... 16

1.4.3. Lytinio cikliškumo atsistatymas ... 16

1.4.4. Bakterinio užterštumo panaikinimas ... 17

1.5. Endometritas ... 18

1.6. Rujos stimuliavimas ir sinchronizavimas naudojant hormoninius preparatus ... 18

2. TYRIMO METODAI ... 20

2.1 Bandymo schema ... 20

2.2 Ūkio charakteristika ... 21

2.3. Tyrimo eiga ... 21

2.4. Duomenų statistinė analizė ... 27

3. TYRIMO REZULTATAI ... 28

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32

5. IŠVADOS ... 34

4

SANTRAUKA

Endometritu sirgusių ir sveikų karvių rujos sinchronizacijos tyrimas Andrius Butkevičius

Magistro baigiamasis darbas

Vis daugiau pieninių galvijų ūkių pasikliauja karvių rujų sinchronizacija, kad pagerintu karvių apsivaisinimą ir veršiavimosi intervalą. Sinchronizacijos protokolai, tai schemos, kurios nurodo kaip ir kada reikia leisti hormonų injekcijas karvių rujai sukelti.

Šiuo tyrimu apžvelgiame sąsają tarp karvių apsivaisinimo sėkmingumo, naudojant hormoninį gydymą, ir endometrito.

Darbo vadovas: Prof. dr. Vytuolis Žilaitis, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas (LSMU), Veterinarijos akademija (VA), Stambių gyvulių klinika. Darbo apimtis: 37 puslapiai, 7 paveikslai, 8 diagramos ir 2 schemos.

Darbo tikslas: Nustatyti karvių rujos sinchronizavimo efektyvumą, priklausomai nuo sergamumo endometritu ir kiaušidėse fiksuojamų darinių.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti endometritu sirgusių ir sveikų karvių sinchronizacijos efektyvumą bei sinchronizacijos pradžios laiką;

2. Įvertinti karvių amžiaus ir produkcijos įtaką sergamumui endometritu;

3. Įvertinti kiaušidžių būklę, geltonkūnio atžvilgiu, priklausomai nuo sergamumo endometritu, amžiaus ir produkcijos;

4. Įvertinti sinchronizacijos efektyvumą, priklausomai nuo geltonkūnio.

Mokslinis tyrimas buvo atliktas nuo 2017-01-01 iki 2017-09-30. Tyrimui atrinktos 50 melžiamų karvių, 1-3 laktacijos , kurios 30 parų po sėklinimo netapo veršingomis ir tyrimo metu nesirgo endometritu.

Visoms tyrimui atrinktoms karvėms buvo taikomi G6G arba OvSynch sinchronizacijos protokolai, priklausomai nuo to, kokie kiaušidžių dariniai buvo nustatyti ultragarsinio tyrimo metu.

Iš 50 tyrimui atrinktų karvių, 29 (58 proc.) sirgo endometritu prieš sinchronizaciją ir jų sinchronizacijos efektyvumas buvo 5 procentiniais punktais mažesnis negu 21 karvės (42 proc.), kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05). Karvių sirgusių endometritu sinchronizacijos pradžios laikas vidutiniškai buvo 178 ± 8,029 para, o nesirgusių karvių 149 ± 8,963 para, 29 paromis anksčiau (p<0,05).

5 Endometritu sirgusių karvių amžiaus vidurkis buvo 2,34 metai ± 37,6 paros, o nesirgusių 2,43 metai ± 92,7 paros (p>0,05). Karvės, kurių primilžio vidurkis per parą buvo 23,7 ± 0,963 kg, prieš tyrimą endometritu sirgo dažniau, negu karvės, kurių primilžio per parą vidurkis buvo 26 ± 0,914 kg (p>0,05). 66 proc. karvių, sirgusių endometritu prieš tyrimą, turėjo geltonkūnį, o nesirgusių karvių - 52 proc., 14 procentinių punktų mažiau (p>0,05). Geltonkūnis buvo nustatomas dažniau jaunesnio amžiaus (vidutiniškai 194 paromis) karvėse (p<0,05). Taip pat karvėse, kurios vidutiniškai produkavo 25,6 ± 0,961 kg pieno, geltonkūnis buvo nustatomas rečiau negu karvėse, kurių primilžis buvo 24 ± 0,952 kg (p>0,05).

Sinchronizacijos efektyvumas nustačius geltonkūnį buvo 73 proc., tai yra 13 procentinių punktų daugiau, negu karvių, kurioms nebuvo nustatytas geltonkūnis. Pastarųjų karvių sinchronizacijos efektyvumas buvo 60 proc. (p>0,05).

6

SUMMARY

Heat synchronization study of healthy cows and cows which had endometritis Andrius Butkevičius

Master‘s Thesis

A lof of dairy farms these days perform cow heat synchronization to improve efficiency of impregnation and calving interval. Synchronization protocols are schemes which specify how and when hormones needs to be injected to induce cow heat.

This study overviews connection between cow impregnation success (while using hormone treatment) and endometritis.

Study supervisor: Prof. Dr. Vytuolis Žilaitis, Lithuanian Health Science University, Veterinary academy, Large animal clinic. Study volume: 37 pages, 7 illustrations, 8 diagrams and 2 schemes.

Study objective: To determine the efficiency of cow heat synchronization, depending on the incidence of endometritis and diagnosed ovarian derivatives.

Study goals:

1. To evaluate synchronization effectiveness and starting time for cows which were healthy and for cows which have had endometritis;

2. To evaluate the influence of age and production of cows on the incidence of endometritis; 3. To evaluate the ovarian state with respect to corpus luteum depending on the incidence of endometritis, age and production;

4. To evaluate the synchronization efficiency, depending on the corpus luteum.

Reasearch took place from 2017-01-01 to 2017-09-30. For the research 50 cows of 1-3 lactation were selected, which did not become pregnant 30 days after insemination and didn't have endometritis during the study.

For all cows selected, G6G or OvSynch synchronization protocols were used depending on which ovarian derivatives were detected during the ultrasound examination.

Out of 50 dairy cows 29 (58%) had endometritis before synchronization and their synchronization efficiency was 5% lower than 21 cows (42%), which had no endometritis before synchronization (p>0.05). The time of synchronization of cows, which had endometritis before study, was 178 ± 8,029 lactation days, and for cows, which had no endometritis before study, was 149 ± 8,963 days, i.e. 29 days earlier (p <0,05).

7 Average age of cows, which had endometritis before synchronization, was 2,34 years ±37,6 days and of healthy cows 2,43 years ±92,7 days (p>0,05). Cows, whose average milk yield was 23.7 ± 0.963 kg per day, had higher rate of endometritis before synchronization than cows whose average milk yield was 26 ± 0.914 kg per day (p> 0.05).

66% of cows, which had endometritis before synchronization, and 52% of healthy cows (14% less) had corpus luteum (p>0,05). Corpus luteum was determined more frequently in younger (on average by 194 days) cows (p<0,05) . Furthermore in cows, which produced 24 ± 0.952 kg of milk per day on average, the corpus luteum was found more frequently than in cows with a yield of 25.6 ± 0.961 kg per day (p> 0.05).

In cows, which were diagnosed with corpus luteum, the synchronization effectiveness was 73%, which is 13% more than synchronization effectiveness in cows, which had no corpus luteum 60% (p> 0.05).

8

ĮVADAS

Kiekvieno ūkininko auginančio karves ir bendrovių, kurios augina didelį karvių skaičių, pagrindinis tikslas yra išgauti kuo didesnį kiekį pieno iš karvės ir išlaikyti jos sveikatingumą. Karvių produkcija ir jų sveikatingumas yra koreliuojantys rodikliai, kuriuos svarbu atidžiai stebėti ir valdyti, bei rasti tarp jų balansą. Šio balanso palaikyme ypač didelę reikšmę turi karvių reprodukcinė būklė.

Karvių veisimo ciklas nulemia pieno gamybos eigą. Norimi veisimo ciklų pakeitimai bandoje pasiekiami sunkiai ir lėtai, todėl savalaikiai priimti strateginiai sprendimai (pvz. karvių veršiavimosi laikas) leidžia maksimaliai išnaudoti ūkio resursus gaunant didžiausią pieno išeigą, užtikrinančią geriausią pelną. Veisimas gali būti atsitiktinis, bet kuriuo metų laiku, arba sezoninis, kai karvės sėklinamos ar kergiamos tik tam tikru metų laiku. Dažniausiai intensyvios pienininkystės ūkiuose karvių sėklinimas yra kontroliuojamas pasitelkiant lytinio ciklo sinchronizavimą hormonų pagalba. Šių procesų valdymas leidžia ūkininkui pasirinkti laiką kada karvė veršiuosis ir kada jis turės produkcijos piką (9).

Karvių reprodukcinė būklė dažnai naudojama kaip vienas iš rodiklių rodančių ūkio ir karvių gerovę. Šiais laikais reprodukcinės karvių savybės silpsta aukšto produktyvumo veislėse ir tai yra laikoma rimta problema. Vis daugiau pieno gamintojų pasikliauja karvių rujų sinchronizacija, kad pagerintu veršiavimosi intervalą. Sinchronizacijos protokolai - tai sistemingai leidžiamos hormonų injekcijos karvių rujai sukelti (10).

Darbo tikslas: Nustatyti karvių rujos sinchronizavimo efektyvumą, priklausomai nuo sergamumo endometritu ir kiaušidėse fiksuojamų darinių.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti endometritu sirgusių ir sveikų karvių sinchronizacijos efektyvumą bei sinchronizacijos pradžios laiką;

2. Įvertinti karvių amžiaus ir produkcijos įtaką sergamumui endometritu;

3. Įvertinti kiaušidžių būklę, geltonkūnio atžvilgiu, priklausomai nuo sergamumo endometritu, amžiaus ir produkcijos;

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Karvių reprodukcija

Nustatyta, kad per pastaruosius 40 metų karvių reprodukcinis pajėgumas sumažėjo, didėjant gautam primilžiui iš jų. Identifikavus tikslias šios problemos priežastis galima taikyti veiksmingus sprendimus. Intensyvios aukštos produkcijos karvių genetinės atrankos pasekmė suprastėjęs karvių apsivaisinimas, kurį dažniausiai sukelia klinikinės problemos atsirandančios periode po apsiveršiavimo: prasta rujos išraiška, patologijos susijusios su oocitais, embrionais ir gimdos infekcijos. Pakankamai sunkus iššūkis yra tinkamai šerti karves ir patenkinti jų energijos ir maistinių medžiagų poreikį, kai jos tampa vis didesnio produktyvumo, ne ką lengviau tokioms karvėms suteikti tinkamą veterinarinę pagalbą, ypač ankstyvam periode po apsiveršiavimo. Esant tokiai sąveikai tarp karvių sveikatos, reprodukcinių savybių ir pieno kiekio, labai svarbu tinkamai valdyti karvių reprodukciją (1, 24).

1.2. Karvės reprodukcinio trakto sandara

Norint suprasti karvės reprodukcinį ciklą ir lytiniuose organuose vykstančius procesus, svarbu gerai žinoti jų anatomiją.

Reprodukcinio trakto dalys (išskyrus lytines lūpas) yra karvės viduje, dubens srityje ir randasi po tiesiąja žarna. Toks organų išsidėstymas leidžia karvei įvedus ranką į tiesiąją žarną, per jos sienelę apčiuopti makštį, gimdos kaklelį, gimdos kūną, gimdos ragus ir kiaušides (3).

Lytinės lūpos, tai organas, kuris formuoja išorinę reprodukcinio trakto angą. Pro lytines lūpas į makštį patenka buliaus varpa (arba dirbtinio sėklinimo metu sėklinimo vamzdelis), o veršiavimosi metu pro jas karvė atsiveda naujagimį. Lytinės lūpos taip pat yra organas pro kurį pašalinamas šlapimas (2).

Makšties prieangis - dalis jungianti lytines lūpas ir makštį. Prieangio šoninės sienelės įprastai būna susiglaudusios ir pats prieangis atsiveria tarp lytinių lūpų, o jo kranialiniame gale atsiveria šlaplė (4).

Makštis, tai reprodukcinės sistemos dalis, kuri jau randasi dubens ertmėje tarp gimdos kaklelio ir makšties prieangio. Pro makštį yra atvedamas jauniklis gimdymo metu ir vieta kur kergimo metu įvyksta kopuliacija (5).

Gimdos kaklelis kranialiai atsiveria į gimdą, o kaudaliai į makštį. Jis sudarytas iš storų raumeninių sienelių ir suformuoja sfinkterį, kuris reguliuoja įėjimą ir išėjimą iš gimdos. Karvių kaklelis gleivinėje taip pat turi žiedines raukšles. Atsivedimo metu karvių gimdos kaklelis sugeba stipriai išsiplėsti. Tiriant karvę rektaliai, gimdos kaklelį lengva apčiuopti, dėl jo storų sienelių (6).

10 Karvių gimda sudaryta iš gimdos kūno, kurio ilgis yra apie 3 cm ir iš dviejų gimdos ragų, jų ilgis siekia nuo 30 iki 40 cm, ir jie tvirtinasi prie tarpkornualinio raiščio išsišakojimo. Gimdos ragų išgaubtasis paviršius randas dorsaliai, o įgaubtoji ventraliai pilvo ertmėje ir jungiasi su plačiuoju raiščiu (7).

Gimdos kūno ir ragų sieną sudaro trys dangalai: seroza (perimetrium), raumeninis dangalas (myometrium), gleivinė (endometrium). Paviršius išvagotas mažomis žiediškai išsidėsčiusiomis išilginėmis raukšlėmis, svarbiausia karvių gimdos dalis yra karunkulai prie kurių tvirtinasi vaisiaus placenta nėštumo periodu. Subrendusios, bet neveršingos karvės karunkulai yra apie 15 mm ilgio ir tolygiai išsidėstę gimdos paviršiuje. Karunkulai yra išsidėstę keturiomis (arba mažiau) reguliariomis eilėmis, platesnėse kiekvieno gimdos rago dalyse. Karunkulų eilių skaičius sumažėja iki dviejų eilių kai jie pasiekia siauresnę gimdos dalį. Gimdos kūno gleivinė lygaus paviršiaus ir veda į gimdos kaklelį (4). Kiaušintakiai yra maždaug 25 cm ilgio ir apie 6 mm pločio. Kiekvienas kiaušintakis vienu galu jungiasi su gimdos ragu, o kitu galu kuris baigiasi ampule su kiaušide. Ampulė, tai kiaušintakio dalis, į kurią ovuliacijos metu patenka kiaušialąstė. Kiaušialąstės apvaisinimas įvyksta pirmame kiaušintakio trečdalyje nuo kiaušidės. Po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė per 3 – 4 paras patenka į gimdą (3).

Kiaušidės randasi gimdos ragų galuose ir jų vidutinis dydis, be funkcionuojančių darinių (geltonkūnio arba dominuojančio folikulo) yra apie 4 cm ilgio, 2 cm pločio ir 2,5 cm aukščio. Karvių kiaušidės didesnės nei telyčių. Esant kiaušidžių cistoms, geltonkūniams, augliams, folikulams bendras kiaušidžių dydis padidėja (7). Kiaušidžių šerdis randasi kiaušidės centre, o aplink ją išsidėsčiusi žievė. Kiaušidėse galima rasti įvairių ciklo stadijų folikulus ir geltonkūnius, kuriuos galima apčiuopti rektaliai, ar pamatyti ultragarso aparatu. Folikulas užauga iki maždaug 20 mm dydžio, o geltonkūnis gali būti ir didesnis. Geltonkūnis ciklo eigoje keičia savo spalvą tokia seka: pradžioje būna geltonas, vėliau geltonai rudas, tamsiai raudonas, pilkai baltas. Šiuos pokyčius galima pamatyti perpjovus kiaušidę įvairiuose ciklo stadijose (8).

1.3. Karvių lytinis ciklas

Karvių kiaušidės yra stulbinanti struktūra, kuri išaugina vienintelį ovuliuojantį folikulą ir geltonkūnį (Corpus luteum) reguliariais intervalais. Teisinga kiaušidžių struktūros interpretaciją pasitelkiant ultragarsą, sudėtingas procesas, nes folikulai ir geltonkūniai yra pastoviai kintantys dariniai. Iššūkis praktikantui yra nustatyti ar karvės lytinis ciklas vyksta tvarkingai, tam kad užtikrintų sėkmingą apvaisinimą (7).

11 Karvių lytinis ciklas yra skirstomas į: priešrūjį (proestrus), rują (oestrus), porujį (metoestrus) ir tarprujį (dioestrus). Folikulinė fazė susideda iš priešrujo ir rujos, o liuteininę fazę sudaro porujis ir tarprujis. Kartais karvėms pasitaiko ir rujos nebuvimo fazė (anoestrus) (12).

Priešrujis (proestrus), tai periodas, trunkantis 2-3 dienas, per kurias regresuoja geltonasis kūnas (corpus luteum) ir vyksta intensyvus folikulų augimas, per kurį, ovuliacinis folikulas pasiekia paskutinę augimo fazę. Šiuo metu sumažėja progesterono koncentracija, liuteinizuojantis hormonas ir estrogenai veikia vienas kitą teigiamu grįžtamuoju ryšiu. Taip pat šioje fazėje prostaglandinai nebeveikia regresuojančio geltonojo kūno (12, 13).

Ruja (oestrus) apibūdinama kaip periodas, kuriame patelė yra pasiruošusi poravimuisi. Laiko tarpas nuo rujos iki rujos, vadinamas, lytiniu ciklu. Kai karvė patenka į rujos fazę, jos elgesys pasikeičia. Ji tampa aktyvesnė, sumažėja apetitas, rodo norą poruotis. Šie pokyčiai gali pasireikšti dar ir prieš pat rują, priešrujo metu, net kai karvė dar nėra pasiruošusi poravimuisi. Ne visados, bet įprastai rujos pabaigoje įvyksta ovuliacija, kurios metu kiaušialąstė iš folikulo patenka į kiaušintakį. Jeigu karvė tampa veršinga, sekanti ruja atsideda veršingumo periodui. Tačiau, jeigu karvė netampa veršinga, nauji folikulai pradeda bręsti naujai rujai. Tokiu būdu reprodukcinis karvių aktyvumas yra cikliškas (11,13).

Porujis (metoestrus) yra ankstyvas poovuliacinis periodas, kurio metu formuojasi geltonkūnis (13). Tarprujis (dioestrus), kitaip žinomas kaip geltonkūnio periodas, kuris trunka apie 12 dienų. Pirmoje periodo pusėje didėja progesterono koncentracija. Geltonkūnis tampa jautrus prostaglandinų F2α

poveikiui. Jeigu geltonasis kūnas būtų ištirpintas, lytinis ciklas prasidėtų iš pradžių (12).

Lytinio ciklo neaktyvumas (anoestrus), kitaip žinoma kaip silpnas rujos požymių išraiškingumas (arba jų nebuvimas) (25). Dažniausiai ši problema matoma aukšto produktyvumo bandose (26), ypač ankstyvame periode po apsiveršiavimo (31). Tačiau esant ir akivaizdiems išoriniams rujos požymiams, ne visada įvyksta ovuliacija (32). Didelės bandos reikalauja itin geros vadybos ir pastovaus dėmesio, todėl ūkiai, kuriems tai sunkiau sekasi, gali ir nepastebėti rujų (27, 30). Tylios rujos (rujos be išorinių požymių) ir bloga vadyba, dėl kurios nepastebimos rujojančios karvės tik dar labiau padidina lytinio ciklo neaktyvumo riziką. Svarbu skirti ar rujos nebuvo priežastys yra vadybinės, fiziologinės ar patologinės. Istoriškai, anoestrus buvo skirstomas į fiziologinį ir patologinį, o pastarasis į: tylią rują, cistinius kiaušidžių susirgimus, kiaušidžių hipofunkciją ir persistuojantį geltonajį kūną (28).

12 1.3.1. Folikulų augimas

Folikulų augimas kiaušidėje vyksta viso lytinio ciklo metu. Tačiau, tik tie folikulai, kurie vystosi jiems palankioje hormoninėje aplinkoje, turi galimybe išaugti iki ovuliuojančio folikulo. Daugiau kaip 90 proc. folikulų degeneruoja ir žūsta vystymosi metu, šis procesas vadinamas folikulų atrezija.

Funkciškai ir morfologiškai yra išskiriami tokie folikulai (11): 1. Pirmapradis folikulas;

2. Pirminis folikulas; 3. Antralinis folikulas; 4. Tretinis folikulas.

Kiaušidėje daugiausia aptinkama pirmapradžių folikulų. Šie folikulai sudaryti iš oocito, kuris yra apsuptas vieno sluoksnio epitelinėmis ląstelėmis (23).

Dalis pirmapradžių folikulų tampa pirminiais folikulais, o šie vėliau antriniais. Palaipsniui augant folikulams, jų epitelinis sluoksnis proliferuoja ir suformuoja kelių sluoksnių sienelę, kurią sudaro granuliacinės ląstelės vidinėje folikulo dalyje ir apvalkalėlio ląstelės išorinėje, šios dalys yra atskirtos bazinės plokštelės (lamina basalis). Tiek granuliacinės ląstelės (veikiamos folikulus stimuliuojančio hormono), tiek apvalkalėlio ląstelės (veikiamos liuteinizuojančio hormono) gamina hormonus. Apvalkalėlio ląstelės gamina androgenus, kurie patenka į kaimynines granuliacines ląsteles ir ten yra perdirbami į estrogenus. Granuliacinės ląstelės taip pat gamina inhibiną. Kai antrinis folikulas pasiekia tam tikrą dydį, granuliacinės ląstelės į folikulo vidų pradeda išskirti folikulinį skystį ir susiformuoja ertmė. Į tretinius folikulus išauga tik keletas folikulų, o iš jų į ovuliuojantį folikulą išauga tik vienas folikulas. (11, 23).

1.3.2. Folikulinė fazė

Lytinis ciklas skirstomas į dvi fazes: folikulinę ir liuteininę. Folikulinė faze palyginti yra trumpa ir sudaro apie 20 proc. viso lytinio ciklo, šiuo metu dominuoja folikulų išskiriamas hormonas estradiolis. Karvėse įprastai būna 3 folikulinės bangos kiekvieno lytinio ciklo metu, kiekviena banga trunka apie 4-6 dienas. Pirma banga prasideda porujo ir tarprujo metu. Tačiau šios bangos metu išaugę folikulai atrezuoja, dėl progesterono poveikio, kuris užkerta kelią GnRH sekrecijai iš pagumburio, ko pasekoje, hipofizė negauna signalo išskirti FSH ir LH, kurie reikalingi folikulų augimui ir brendimui (1 pav.). Tačiau, kai įvyksta liuteolizė, geltonasis kūnas nebegamina progesterono ir jo kiekiai plazmoje staigiai sumažėja, todėl pagumburys vėl pradeda sekretuoti GnRH, o hipofizė FSH ir LH. Kai kurie folikulai, trečios folikulinės bangos metu, kuri prasideda priešrujo metu, pradeda išskirti estradiolį, dėl padidėjusio

13 FSH ir LH kiekio. Padidėjęs estradiolio kiekis leidžia folikulams vystytis toliau. Įprastai tik vienas folikulas išauga iki dominuojančio folikulo, kuris vėliau ovuliuos, o kiti atrezuoja. Prieš ovuliaciją šis folikulas būna nuo 15 iki 20 mm dydžio (11, 23).

1.3.3. Liuteininė fazė

Po ovuliacijos, likusios folikulinės ląstelės suformuoja laikiną endokrininę liauką – geltonąjį kūną. Šis procesas žinomas, kaip liuteinizacija ir įvyksta veikiant LH. Jeigu karvė tampa veršinga, geltonkūnis lieka funcionuoti viso veršingumo metu (11).

Geltonkūnis sekretuoja progesteroną. O hipofizė toliau išskiria LH, kad palaikytų geltonkūnio aktyvumą progesterono sekrecijai. Pagrindinės vietos organizme, kurias veikia progesteronas yra gimda, pieno liauka ir pagumburys (23).

14 Jeigu karvė netampa veršinga, tada seka liuteolizės procesas, geltonkūnyje vyksta apoptozė ir taip pereinama iš liuteininės fazės į folikulinę. Geltonojo kūno liekanas fagocituoja makrofagai. Liuteolizė įvyksta tarpe tarp 1 ir 3 dienų (11).

Geltonojo kūno aktyvumą reguliuoja kiaušidės ir gimdos gleivinė. Antroje liuteininės fazės pusėje gimdos gleivinė pradeda sekretuoti didesnius kiekius PGF2α, kuris vykdo liuteolizę. PGF2α

sekreciją aktyvuoja pačio geltonojo kūno sekretuojamas oksitocinas. Tačiau, kai įvyksta apvaisinimas ir embrionas implantuojasi gimdos gleivinėje pradedamos išskirti nėštumo-atpažinimo medžiagos, kurios užkerta PGF2α sekreciją, užblokuodamos oksitocino receptorius gimdos gleivinėje. Todėl liuteolizė

neįvyksta ir geltonkūnis išlieka viso nėštumo metu (11, 23).

1.3.4. Anoestrus

Kiaušidžių folikulų vertinimas ultrasonografija ir hormonų koncentracijų matavimai, leido išskirti 3 svarbius folikulų dydžius, jų augimo periode: ~4 mm (susidarymo), ~9 mm (deviacijos) ir nuo 10 iki 20 mm (ovuliacijos). Remiantis šiais dydžiais ir folikulų augimo faze, išskiriami 4 anoerstrus tipai (2 pav.) (8, 25).

1 tipas. Šiuo atveju folikulai susiformuoja, tačiau nedevijuoja ir nesusidaro dominuojantis folikulas (25). Manoma, kad tai sukelia nesubalansuota mityba ir energijos trūkumas, kuris sukelia nepakankamą liuteinizuojančio hormono sekreciją, kuris reikalingas folikulų augimui (33).

2 tipas. Folikulų deviacija ir augimas vyksta, tačiau po to įvyksta jų regresija arba atrezija. To pasekoje kyla nauja folikulinė banga po 2-3 dienų. Toks 2 tipo anoestrus gali kartotis iki 9 kartų, kol įvyks pirma ovuliacija (25, 35).

3 tipas. Vyksta deviacija, augimas ir dominuojančio folikulo susiformavimas, tačiau jis neovuliuoja ir tampa persistuojančiu folikulu. Persistuojantis folikulas gali tapti tiek folikuline cista, tiek liuteinizuotis ir tapti liuteinine cista. Folikulinė cista gali regresuoti arba likti kaip neovuliuojanti struktūra. Priklausomai nuo struktūrinio ir funkcinio lygmens, ši neovuliuojanti struktūra gali stabdyti naujų folikulų susidarymą (25, 50).

4 tipas. Šį lytinio ciklo nebuvimą sukelia prailgėjusi liuteininė fazė. Šios karvės surujoja, folikulas ovuliuoja ir susidaro geltonasis kūnas, kuris neregresuoja ir užtęsia liuteininę fazę (25, 29).

15

1.4. Periodas po apsiveršiavimo

Periodas po apsiveršiavimo (post partum), tai periodas, kurio metu karvės lytiniai organai grįžta į savo įprasta neveršingumo periodo būklę. Laikas, reikalingas atsistatyti gimdai, priklauso nuo įvairių veiksnių: veislės, šėrimo, aplinkos veiksnių, sezono, tačiau vidutiniškai po 3 savaičių gimda atsistato iki normalaus dydžio, o po 6 savaičių pradeda pilnai funkcionuoti ir gimdos liaukos. Šio periodo trukmę taip pat veikia ligos, pasireiškiančios po apsiveršiavimo: nuovalų susilaikymas, parezė, mastitai, endometritas ir kt. Išskiriami keturi pagrindiniai pokyčiai: involiucija, gleivinės atsistatymas, lytinio ciklo atsistatymas, bakterinio užterštumo panaikinimas (15, 17).

1.4.1. Involiucija

Involiucija įvardijama kaip reprodukcinio trakto dydžio sumažėjimas. Šis procesas vyksta palaipsniui ir didžiausi pokyčiai pasireiškia per pirmas kelias dienas po apsiveršiavimo. Gimdos raumenų susitraukinėjimas po apsiveršiavimo dar trunka kelias dienas, bet jų pastovumas, dažnis, amplitudė ir trukmė mažėja. Taip pat šiuo metu vyksta ir gimdos raumenų atrofija. Vien tik per pirmąją dieną po apsiveršiavimo miofibrilių dydis sumažėja nuo 750 μm iki 400 μm, per likusias keletą dienų sumažėja

2 pav. Anoestrus tipai (adaptuota pagal: A.T. Peter, P.L.A.M. Vos, D.J. Ambrose,

16 iki 200 μm (15). Gimdos masė po apsiveršiavimo, kol gimda visai neatsistato, sumažėja nuo 10 kg iki 0,7 – 0,8 kg (16).

Po apsiveršiavimo gimdos kaklelis susitraukinėja ir po 10-12 valandų tampa beveik neįmanoma per jį pravesti rankos, o praėjus 96 valandoms spindis užsidarys iki dviejų pirštų skersmens. Gimdos kaklelis kaip ir gimda atrofuojasi ir mažėja (15).

1.4.2. Gleivinės atsistatymas

Per pirmas 7-10 dienų po apsiveršiavimo įprastai matomi iš lytinių takų išbėgantys skysčiai ir audinių liekanos. Tai dažnai vadinama „antirniu apsivalymu“, kitaip šis reiškinys žinomas, kaip lochijų pasišalinimu. Toks šių skysčiu ir audinių liekanų pasišalinimas karvėms yra įprastas reiškinys, nors kartais prie karvių dirbantys žmonės klaidinančiai tai įvardija kaip ligą ir paskiria gydymą (15).

Lochijos įprastai būna geltonai rudos ar raudonai rudos spalvos. Šis lochijų spalvų spektras kiekvienai karvei gali nežymiai skirtis. Daugiaveršės karvės šių skysčių išskiria iki 2000 ml, nors įprastai tai būna apie 1000 ml. Pirmaveršės lochijų išskiria iki 500 ml, o dažnai jų išvis nebūna, tai reiškia, kad jos pilnai absorbuoja lochijas. Didžiausiai lochijų išskyrimas vyksta 2-3 dieną, iki 8 dienos išskyrimas sumažėja, o iki 14-18 dienos lochijos išvis nebeišskiriamos.

Lochijos susidaro iš likusių vaisiaus vandenų, iš kraujo, kuris atsiranda plyšus bambagyslės kraujagyslėms, iš placentos liekanų, bet pagrinde iš atsikabinusių gimdos karunkulų paviršių (15).

Gimdos gleivinės atsistatymas prasideda iškarto po gimdymo tose srityse, kurios apsiveršiavimo metu nebuvo stipriai pažeistos ir tarpuose tarp karunkulų. Gimdos gleivinė pilnai atsistato jau po 8 dienų. Pilnas karunkulų epitelio atsistatymas vietomis jau pastebimas nuo 25 dienos, tačiau visų jų išgijimas priklauso individualiai nuo karvės (15).

1.4.3. Lytinio cikliškumo atsistatymas

Neskaitant paskutinio mėnesio iki apsiveršiavimo, neovuliuojančios folikulų bangos pasireiškia periodiškai viso veršingumo laikotarpio metu, kurie užauga iki 6 mm diametro dydžio, tačiau jie neovuliuoja. Tai pagrinde sukelia prailgintas inhibicinis laikotarpis veršingumo metu, kurį sukelia geltonkūnio ir placentos išskiriamas progesteronas. Praėjus nuo 7 iki 14 dienų po apsiveršiavimo, pastebimas folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) koncentracijos padidėjimas, kuris siejamas su kilusia nauja folikų banga po apsiveršiavimo. Kilus šiai folikulinei bangai, apie 10 dieną po apsiveršiavimo, ultragarsu, jau galima pastebėti dominuojantį folikulą, kurio dydis sieks 9 mm ir daugiau. Šis dominuojantis folikulas išskiria inhibniną, kuris stabdo mažesnių folikulų augimą, o pats auga toliau

17 ir tampa jautrus liuteinizuojančiam hormonui (LH). Šis dominuojantis folikulas 30-80 proc. karvių ovuliuoja, 15-60 proc. neovuliuoja, o nuo 1 iki 5 proc. Karvių jis tampa cistiniu (15,18).

Dominuojantys folikulai, kurie būna mažesni nei 10 mm dydžio retai ovuliuoja ir įprastai pirma ovuliacija, pieninėse karvėse, vidutiniškai pasireiškia 21 dieną po apsiveršiavimo. Po šios ovuliacijos seka liuteininė fazė, kuri gali būti 18-24 dienų trukmės, arba trumpesnė, trunkanti, mažiau nei 14 dienų. Šios trumpos liuteininės fazės greičiausiai yra sukeliamos ankstyvo PGF2α hormono, kurio išskyrimą

sukelia padidėjęs estradiolio kiekis iš naujai augančio poovuliacinio dominuojančio folikulo 5-8 ciklo dieną (15, 18).

Dauguma ovuliacijų, pirmojo dominuojančio folikulo, praeina be rujai būdingų elgesio pokyčių, kitaip tai žinoma kaip „tylioji ruja“. Taip atsitinka, nes centrinė nervų sistema, kuri stimuliuoja rujai būdingus elgesio pakitimus, nereaguoja į žemą progesterono kiekį, kuris išskiriamas pirmos rujos metu. Tyrime, kuriame buvo atrinktos 533 karvės iš 4 bandų, beveik pusė karvių (47,8 proc.) grįžo į normalią lytinio ciklo eiga jau po 20 dienų nuo apsiveršiavimo, o po 40 dienų nuo apsiveršiavimo į normalų lytinį cikliškumą grįžo jau 92,4 proc. karvių. Šiame tyrime tik 4,9 proc. karvių buvo nustatytas užsitęsęs lytinis ciklas (užsitęsusiu lytiniu ciklu buvo laikoma, jeigu karvė per 50 dienų po apsiveršiavimo negrįžo į normalų lytinį cikliškumą (19).

1.4.4. Bakterinio užterštumo panaikinimas

Veršiavimosi metu ir iškarto po apsiveršiavimo, lytinės lūpos atsipalaiduoja ir gimdos kaklelis išsiplečia, tai leidžia bakterijoms patekti į makštį ir tuo pačiu į gimdą. Šiuo periodu iš gimdos gleivinės paėmus mėginį galima nustatyti daug skirtingų rūšių bakterijų. Pasak Elliot, jis identifikavo 33 skirtingas rūšis, dažniausiai pasitaikančios buvo Acitonomyces pyogenes, Escherichia coli, bei streptococcus genties ir stahylococcus genties bakterijos (20). Tačiau šiuose moksliniuose straipsniuose nėra minimos anaerobinės bakterijos. Naujesni moksliniai tyrimai, parodė, kad dažnai šioje situacijoje randami gram-neigiami anaerobai, kurie turi svarbų vaidmenį metritų ir endometritų patogenezėje (21, 15).

Kraujas, ląstelių liekanos ir karunkulai sudaro idealias sąlygas bakterijų dauginimuisi, tačiau daugeliu atveju jos nekolonizuoja gimdos ir nesukelia metrito ar endometrito. Bakterijų panaikinimo mechanizmas paremtas tuo, kad migruojantys leukocitai vykdo jų fagocitozę, kurios metu leukocituose esantys enzimai, aktyvus deguonis, azoto oksidas, proteazės ir fosfolipidai, išskiriami leukocitų citoplazmos granulių, suvirškina šias bakterijas (22). Prie bakterijų šalinimo iš gimdos, taip pat prisideda ir gimdos raumenų susitraukimai po apsiveršiavimo ir lochijų šalinimas. Verta paminėti ir tai, kad anksti

18 į lytinį ciklą grįžusių karvių gimdą dominuoja estrogenų poveikis ir tokia gimda yra atsparesnė infekcijoms (15).

1.5. Endometritas

Dauguma karvių gimdos infekcijų sukeliamos, kai gimdos kaklelis yra atsidaręs rujos metu arba po apsiveršiavimo. Į ją patenka daug skirtingų rūšių patogeninių bakterijų, kurių dauguma turėtų būti pašalinta gimdos involiucijos ir lochijų šalinimo procese. Gimdos infekciją gali sukelti Trueperella

pyogenes (anksčiau buvo žinoma kaip Arcanobacterium pyogenes) bakterijos sąveikaudamos su Fusobacterium necrophorum. Taip pat iš karvių, sergančių gimdos infekcijomis po apsiveršiavimo,

dažnai išskiriamos koliforminės bakterijos, hemolitiniai streptokokai, gram-teigiami ir gram-neigiami anaerobai, Pseudomona aeruginosa (37, 38).

Endometritas, tai gimdos gleivinės uždegimas, kuris karvėms įprastai pasireiškia 2-8 savaitę po apsiveršiavimo, ypač jei veršiavimasis buvo komplikuotas ar būna sutrikusi involiucija. Išskyros iš gimdos būna balti pūliai su specifiniu blogu kvapu (sunkus endometritas), balti pūliai be kvapo ir rujos skaidrumo gleivių su pavieniais pūliais (lengvas endometritas). Šias išskyras galima pamatyti ištįsusias pro lytines lūpas, o jei jų nesimato reikia pamasažuoti gimdą. Sunkiais atvejais endometritas tampa chroniniu ir nekrozavusią gleivinę pakeičia granuliacinis audinys, kuris vėliau tampa jungiamuoju audiniu. Dėl sumažėjusio gleivinės audinio, išskiriama mažiau PGF2α , kuris reikalingas liuteolizei,

dažna to pasekmė persistuojantis geltonkūnis (37, 38, 39).

Gimdos skysčių mėginiai, individualiais atvejais, dažniausiai nėra imami bakterijų jautrumo nustatymui. Tačiau galima atlikti bendrą ūkio karvių gimdos mikrofloros tyrimą, taip sužinoma, kokios patogeninės gimdos bakterijos dažniausiai vyrauja ūkyje ir pagal tai sudaryti gydymo planus endometritams gydyti (37).

1.6. Rujos stimuliavimas ir sinchronizavimas naudojant hormoninius preparatus

Vienas iš vaisingumo gerinimo metodų, tai karvių rujos stimuliacija ir sinchronizacija hormoniniais preparatais. Šis metodas pradėtas plačiai naudoti melžiamų karvių bandose. Taikant šį metodą nebūtina nustatinėti rujos, galima planuoti sėklinamų karvių skaičių ir jų sėklinimo laiką (43, 44).

Karvių sinchronizacijai naudojami gonadotropinai (GnRH), kuriuos galima ekstrahuoti iš kiaulių bei kitų naminių gyvūnų. Taip pat sinchronizacijai galima naudoti ir kumelių chorioninį gonadotropiną

19 (45, 46). Vienkartinės šių preparatų dozės neužtikrina sėkmingos karvių sinchronizacijos, todėl papildomai naudojami sintetiniai prostaglandinai ir sinchronizacijos protokolai, norint pasiekti geresnių rezultatų (46).

Daugelis rujos stimuliavimo ir sinchronizavimo schemų pagrįstos liuteolitinių preparatų (prostaglandino F2α) ir jų sintetinių analogų vartojimu (12). Naudojant PGF2α (ar jų sintetinius analogus) sinchronizacijai, jie liuteininės fazės metu sukelia ovuliaciją skirtinguose lytinio ciklo perioduose. Ovuliacijos laikas priklauso nuo folikulų augimo stadijos, dažniausiai ji įvyksta 3-5 dieną po sinchronizacijos (47, 48).

20

2. TYRIMO METODAI

2.1 Bandymo schema

Atrinktos karvės, kurios praėjus 30 parų po sėklinimo nebuvo veršingos

(n=50)

Sėklinimas Sinchronizacija

Ultragarsinis kiaušidžių tyrimas

Karvių veršingumo tyrimas ultragarsu praėjus 30 parų po

sėklinimo Sirgusios endometritu ir nustatytas geltonas kūnas (n=19) Nesirgusios endometritu ir nenustatytas geltonas kūnas (n=10) Veršingumo tyrimas ultragarsu,

praėjus 30 parų po sėklinimo (n=92)

Prieš tyrimą sirgusios ir išgydytos nuo endometrito (n=29)

Prieš tyrimą nesirgusios endometritu (n=21) Nesirgusios endometritu ir nustatytas geltonas kūnas (n=11) Sirgusios endometritu ir nenustatytas geltonas kūnas (n=10)

21

2.2 Ūkio charakteristika

Ūkyje, kuriame buvo atliktas tyrimas, tyrimo metu buvo 315 melžiamų karvių, 66 užtrūkintos karvės ir 105 gyvuliai sudarantys prieauglį. Bandoje vyrauja Lietuvos juodmargių veislės galvijai. Vidutiniškai per metus iš vienos karvės melžiama apie 8153 kg pieno. Karvės visą laiką laikomos tvarte, trumpo saitinio pririšimo būdu, išskyrus užtrūkusias karves, kurios 2 mėnesiai iki apsiveršiavimo išvedamos į palaido laikymo tipo tvartą. Karvės šeriamos subalansuotu pašaru, kuris skirtingas užtrūkusioms ir melžiamoms karvėms. Visų melžiamų karvių racionas yra vienodas. Karvės šeriamos 2 kartus per dieną dalytuvu, ryte ir po pietų. Melžimas vyksta 2 kartus per dieną, ryte ir vakare.

2.3. Tyrimo eiga

Mokslinis tyrimas buvo atliktas nuo 2017-01-01 iki 2017-09-30. Tyrimui atrinktos 50 melžiamų karvių, 1-3 laktacijos , kurios 30 parų po sėklinimo netapo veršingomis ir tyrimo metu nesirgo endometritu.

Karvės laikomos sergančios endometritu, jeigu:

1. Rektinio tyrimo metu išmasažuojamos pūlingos gleivės;

2. Ultragarsinio tyrimo metu nustatomi endometritui būdingi skysčiai gimdoje (4 pav.). Ultragarsinis tyrimas:

1. Iš tiesiosios žarnos, mūvint akušerinę pirštinę, pašalinamos išmatos; 2. Ultragarso zondas sutepamas lubrikantu;

3. Zondas įvedamas į karvės tiesiąją žarną;

4. Zondas priglaudžiamas ventraliai prie žarnos sienelės;

5. Organų būklė vertinama pradedant gimdos kūnų, tada pereinama prie gimdos ragų ir užbaigiama kiaušidžių skenavimu.

Karvių reprodukcinė būklė (veršingumas ir kiaušidžių dariniai) buvo nustatoma naudojant „IMAGO“ ultragarsą (3 pav.).

22 Ultragasinio tyrimo vertinimas:

1. Karvės, iš kurių gimdos išmasažuojami pūliai ir ultragarsu nustatomi gimdoje pūliai, laikomos sergančiomis (4 pav.).

23 2. Neveršingomis karvėmis laikomos tokios, kurių gimdos raguose skysčiai ir embrionas nenustatomas, matomas tuščias gimdos rago spindis (5 pav.);

5 pav. Neveršingos karvės gimdos ragas. 1. Gimdos ragas; 2. Skysčių nepripildyta

gimdos rago ertmė; 3. Gimdos rago sienelė. (Aut. A. Butkevičius)

4 pav. Endometritu sergančios karvės gimdos ragas. 1. Gimdos rago sienelė; 2.

24 3. Radus neveršingą karvę, vertinamos jos kiaušidės. Folikulai kiaušidėje matomi kaip nedidelė, plonos sienelės, skysčio pripildyta struktūra (6 pav., 7 pav.). Geltonkūniai yra didesnio echogeniškumo negu folikulai, jų būna tiek su ertme viduje (8 pav.), tiek be jos (7 pav.). Jeigu geltonkūnis su ertme, jį nuo folikulo galima atskirti pagal tai, kad jo sienelė yra storesnė.

25 7 pav. Folikulas ir geltonkūnis karvės kiaušidėje. 1. Folikulas; 2. Geltonkūnis.

(Aut. A. Butkevičius)

8 pav. Geltonkūnis su ertme karvės kiaušidėje. 1. Geltonkūnio ertmė; 2.

26

1 para 3 para 9 para

16 para 18 para Praėjus 16 val.

po injekcijos

4. Veršingomis karvės laikomos tokios, kurių gimdos raguose randama skysčių (mažo echogeniškumo tamsios ertmės) ir embrionas (9 pav.);

Siekiant sumažinti bendrą ūkio bandos veršiavimosi intervalą, ultragarsinio tyrimo metu neveršingos ir endometritu nesergančioms karvės pradedami taikyti hormoniniai protokolai.

Taikyti sinchronizacijos protokolai:

1. G6G – taikoma, kai nustatyta, kad karvė sveika, nėra veršinga ir ultragarsinio tyrimo metu kiaušidėse aptiktas geltonas kūnas. Hormoninių preparatų injekcijų schema:

KLOPROSTENOLIS 2ml LECIRELINAS 2ml LECIRELINAS 2ml KLOPROSTENOLIS 2ml LECIRELINAS 2ml SĖKLINIMAS

9 pav. Veršingos karvės gimdos ragas. 1. Gimdos rago sienelė; 2. Gimdos rago ertmė,

27 1 para

2. OvSynch – taikoma, kai nustatyta, kad karvė sveika, nėra veršinga ir ultragarsinio tyrimo metu kiaušidėse nenustatytas geltonas kūnas. Hormoninių preparatų injekcijų schema:

Visoms karvėms, praėjus 30 parų po apsėklinimo, atliekamas veršingumo tyrimas. Jeigu nustatyta, kad karvė po sėklinimo vėl netapo veršinga, pagal nustatytus darinius kiaušidėse paskiriamas sinchronizacinis gydymas hormonais, pagal G6G arba OvSynch protokolus. Taip karvės sinchronizuojamos iki trijų kartų, jeigu po trečio sinchronizacinio gydymo ir apsėklinimo karvė neapsivaisina, ji yra brokuojama.

Sinchronizacijoms naudoti preparatai:

1. Oestrophan – 1 ml preparato yra 250 µg kloprostenolio natrio druskos. Gamintojas „Bioveta“, Čekijos respublika. Paskirtis - telyčių ir karvių rujai sukelti ir sinchronizuoti, sutrikusiai kiaušidžių funkcijai gydyti. Leidžiama 2 ml dozė į raumenį;

2. Dalmarelin – 1 ml preparato yra 25 µg lecirelino. Gamintojas „Fatro“, Italija. Paskirtis – karvių lytinio ciklo normalizavimui, ovuliacijai sukelti ir apsivaisinimui gerinti. Leidžiama 2 ml dozė į raumenį.

2.4. Duomenų statistinė analizė

Surinkti duomenys buvo vedami į „Microsoft Excel 2016“ programą ir statistiškai apdoroti su „SPSS“ statistiniu paketu (IBM SPSS for Windows 20,0 SPSS Inc.,Chicago, IL, USA, 2011). Statistinei duomenų analizei panaudota „ANOVA“ aprašomoji ir daugiafunkcinė programa. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05.

Praėjus 16 val. nuo injekcijos 8 para 10 para LECIRELINAS 2ml KLOPROSTENOLIS 2ml LECIRELINAS 2ml SĖKLINIMAS

28

3. TYRIMO REZULTATAI

Karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu ir buvo išgydytos, amžiaus vidurkis buvo 33 paromis mažesnis, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05).

10 pav. Priklausomybė tarp karvių amžiaus ir sergamumo endometritu.

Karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu ir buvo išgydytos, primilžio vidurkis per parą buvo 2,3 kg mažesnis, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05).

11 pav. Priklausomybė tarp karvių produktyvumo ir sergamumo endometritu. 2.34 2.43 2.30 2.32 2.34 2.36 2.38 2.40 2.42 2.44

Sirgusios

Nesirgusios

Am

žiau

s

vid

urkis

, m

etais

Sirgusios

Nesirgusios

Pien

o

kiek

is, kg

29 Karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu ir buvo išgydytos, laktacijos parų vidurkis buvo 29 paromis didesnis, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p<0,05).

12 pav. Laktacijos parų vidurkis sinchronizacijos dieną, priklausomai nuo to ar karvės sirgo

endometritu.

Karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu ir buvo išgydytos, bei turėjo geltonkūnį, buvo 14 procentinių punktų daugiau, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu, bei turėjo geltonkūnį (p>0,05).

13 pav. Sergamumo endometritu ir geltonkūnio priklausomybė. 66 52 0 10 20 30 40 50 60 70

Sirgusios

Nesirgusios

Kar

vių

procentas

Sirgusios

Nesirgusios

Laktacijo

s

p

aros

30 Karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu ir buvo išgydytos, veršingomis tapo 5

procentiniais punktais mažiau, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05).

14 pav. Sinchronizacijos efektyvumas pagal veršingumą, priklausomai nuo karvių būklės

endometrito atžvilgiu.

Karvių, kuriose buvo nustatytas geltonkūnis, amžiaus vidurkis buvo 194 paromis mažesnis, negu karvių, kuriose geltonkūnis nebuvo nustatytas (p<0,05).

15 pav. Amžiaus vidurkis, priklausomai nuo to ar nustatytas geltonkūnis. 2.17 2.70 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50 3.00

Nustatytas geltonkūnis

Nenustatytas geltonkūnis

Am

žiau

s

vid

urkis

, m

etais

Sirgusios

Nesirgusios

Karvių

p

rocen

tas

31 Karvių, kuriose buvo nustatytas geltonkūnis, primilžio vidurkis per parą buvo 1,6 kg mažesnis, negu karvių kuriose geltonkūnis nebuvo nustatytas (p>0,05).

16 pav. Pieno kiekio vidurkiai, priklausomai nuo to ar nustatytas geltonkūnis.

Karvių, kuriose buvo nustatytas geltonkūnis, veršingomis tapo 13 procentinių punktų daugiau, negu karvių, kuriose geltonkūnis nebuvo nustatytas (p>0,05).

17 pav. Veršingų karvių dalis, priklausomai nuo to ar prieš sinchronizaciją buvo nustatytas

geltonkūnis. 24.0 25.6 23.0 23.5 24.0 24.5 25.0 25.5 26.0

Nustatytas geltonkūnis

Nenustatytas geltonkūnis

P

ien

o

kiek

is, kg

Nustatytas geltonkūnis

Nenustatytas geltonkūnis

V

eršin

gų

karv

ių

pro

cent

as

32

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Karvių rujos sinchronizacija, šiais laikais, tapo įprasta pieninių galvijų veisimo valdymo dalimi. Daugelis pieninių karvių ūkių naudoja sinchronizacijos schemas, kurios nurodo karves sėklinti konkrečiu, schemos numatytu laiku. Tai mažina sunkumus susijusius su karvių rujos nepastebėjimu, kurie atsiranda dėl didelio auginamo gyvulių skaičiaus ir prasto monitoringo. Papildomos problemos sukeliančios rujos nepastebėjimą ar jos nebuvimą, tai sumažėję rujos požymiai aukšto produktyvumo karvėse, pailgėjęs periodas po apsiveršiavimo, reprodukcinio trakto patologijos (40).

Daugiau negu 90 proc. karvių po apsiveršiavimo, lytiniuose takuose nustatomos patogeninės bakterijos, kurios gali sukelti gimdos infekciją. Nustatyta, kad gimdos infekcijos mažina karvių reprodukcinį pajėgumą, todėl šios ligos gydymas yra būtinas norint pasiekti gerus reprodukcinius rezultatus (41, 42).

Pagal W.G. Etherington ir kt. (1985) ir Dohoo I.R. ir kt. (1984) karvių amžius susirgimui endometritu įtakos neturi, tačiau Erb H.N. (1980) ir J. Dubuc (2011) teigia, kad vyresnės karvės yra linkusios dažniau sirgti endometritu. Mes nustatėme, kad karvių grupė, sirgusi endometritu prieš sinchronizaciją, buvo vidutiniškai 33 paromis jaunesnė negu, prieš sinchronizaciją endometritu nesirgusių, karvių grupė (p>0,05). Šis skirtumas nėra ženklus, todėl sutinkam su W.G Etherington ir Dohho I.R., kad karvių amžius susirgimui endometritu įtakos neturi.

Tyrimas parodė, kad karvių, sirgusių endometritu prieš sinchronizaciją, primilžis buvo 2,3 kg mažesnis negu tų, kurios nesirgo endometritu prieš sinchronozaciją (p>0,05). J. Dubuc (2011) ir M.J. Bell (2007), taip pat nustatė, kad sirgusios karvės produkuoja mažiau pieno ir tai yra siejama su suprastėjusiu sergančių karvių metabolizmu.

Nustatėme, kad karvės, kurios sirgusios endometritu prieš sinchronizaciją, susinchronizuotos buvo vidušiniškai 29 paromis vėliau (p<0,05). Endometritu sergančias karves tenka gydyti, todėl karvių, kurios sirgusios endometritu prieš sinchronizaciją, sinchronizavimo pradžios laikas nusikelia iki kol jos išgydomos.

Pastebėjome, kad karvių, kurios sirgo endometritu prieš sinchronizaciją ir turėjo gelntonkūnį sinchronizacijos dieną, buvo 14 procentinių punktų daugiau, negu karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05). I.M. Sheldon ir kt. (2009) atliktas tyrimas įrodo, kad karvių sergančių endometritu liuteininė fazė pailgėja, todėl karvėms, sirgusioms endometritu dažniau nustatomas geltonkūnis.

Pastebėjome, kad karvių, kurios prieš sinchronizaciją sirgo endometritu, apsivaisino 5 procentiniais punktais mažiau negu tų karvių, kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05). Šie duomenys

33 sutampa su I.M. Sheldon ir kt. (2009), F.S. Lima ir kt. (2013) atliktais tyrimais, kurie taip pat parodė, kad karvės persirgusios endometritu prasčiau apsivaisina.

Tiriant gelntonkūnio nustatymo kiaušidėse priklausomybę nuo amžiaus, nustatėme, kad geltonkūnis dažniau pasireiškia jaunesnio, vidutiniškai 194 paromis, amžiaus karvėse (p<0,05).

Nustatėme, kad karvių, kuriose buvo nustatytas geltonkūnis, primilžio vidurkis buvo 1,6 kg mažesnis, negu tose, kur jis buvo nenustatytas (p>0,05). Šiuos rezultatus patvirtina tyrimas, atliktas Amin Tamadon ir kt. (2011), kuris parodė, kad karvių, kuriose nustatytas geltonkūnis vėliau negu 45 paros po apsiveršiavimo, primilžis yra mažesnis (p=0,01).

Vertinant apsivaisinimo priklausomybę nuo to ar buvo rastas geltonkūnis prieš sinchronizaciją, nustatėme, kad veršingų karvių turinčių geltonkūnį buvo 13 procentinių punktų daugiau, negu tų karvių, kuriose nebuvo nustatytas geltonkūnis (p>0,05). Tokie gauti duomenys pasitvirtina su R. S. Bisinotto ir kt. (2013) gautais tyrimų duomenimis, kurie parodė, kad karvės neturinčios geltonkūnio sinchronizacijos pradžioje apsisėklina prasčiau (p<0,01).

Trumpai aptariant gautus rezultatus. Pastebėjome, kad amžius sergamumui endometritu įtakos neturi. Karvės sirgusios endometritu mažiau pieningos. Sirgusių endometritu kiaušidėse dažniau nustatomas geltonasis kūnas ir karvės, kurios sirgusios endometritu, prasčiau apsivaisina. Nustatėme, kad endometritu sirgusios karvės sinchronizuoti pradedamos vėliau, negu sveikos karvės. Tai siejama su karvių pasveikimo laiku. Geltonkūnis taip pat dažniau nustatomas jaunesnio amžiaus karvėms. Pastebėjome tendenciją, kad karvių kurioms nustatytas geltonkūnis, yra mažesnis primilžis, tačiau jos geriau apsivaisina, lyginant su tomis, kurioms geltonkūnis nenustatytas.

34

5. IŠVADOS

1. Iš 50 tyrimui atrinktų karvių, 29 (58 proc.) sirgo endometritu prieš sinchronizaciją ir jų sinchronizacijos efektyvumas buvo 5 procentiniais punktais mažesnis negu 21 karvės (42 proc.), kurios prieš sinchronizaciją nesirgo endometritu (p>0,05). Karvių sirgusių endometritu sinchronizacijos pradžios laikas vidutiniškai buvo 178 ± 8,029 para, o nesirgusių karvių 149 ± 8,963 para, 29 paromis anksčiau (p<0,05).

2. Endometritu sirgusių karvių amžiaus vidurkis buvo 2,34 metai ± 37,6 paros, o nesirgusių 2,43 metai ± 92,7 paros (p>0,05). Karvės, kurių primilžio vidurkis per parą buvo 23,7 ± 0,963 kg, prieš tyrimą endometritu sirgo dažniau, negu karvės, kurių primilžio per parą vidurkis buvo 26 ± 0,914 kg (p>0,05). 3. 66 proc. karvių, sirgusių endometritu prieš tyrimą, turėjo geltonkūnį, o nesirgusių karvių - 52 proc., 14 procentinių punktų mažiau (p>0,05). Geltonkūnis buvo nustatomas dažniau jaunesnio amžiaus (vidutiniškai 194 paromis) karvėse (p<0,05). Taip pat karvėse, kurios vidutiniškai produkavo 25,6 ± 0,961 kg pieno, geltonkūnis buvo nustatomas rečiau negu karvėse, kurių primilžis buvo 24 ± 0,952 kg (p>0,05).

4. Sinchronizacijos efektyvumas nustačius geltonkūnį buvo 73 proc., tai yra 13 procentinių punktų daugiau, negu karvių, kurioms nebuvo nustatytas geltonkūnis. Pastarųjų karvių sinchronizacijos efektyvumas buvo 60 proc. (p>0,05).

35

6. LITERATŪRA

1. Beever D.E. The impact of controlled nutrition during the dry period on dairy cow health, fertility and performance. Animal reproduction science. 2006. P. 96–212;

2. P.J.H. Ball, A.R. Peters Reproduction in cattle. Third edition. 2007. P. 13–27;

3. Prange R. W., Duby R. T. Anatomy of the Cow’s Reproductive Tract. Dairy Integrated Reproductive Management. 1992. P. 1–5;

4. K.M. Dyce, W.O. Sack, C.J.G. Wensing Textbook of veterinary anatomy. Fourth edition. Saunders Elsevier. 2010. P. 698–127;

5. Rownen D. Frandson, W. Lee Wilke, Anna Dee Fails. Anatomy and physiology of farm animals. Seventh edition. Wiley-Blackwell. 2009. P. 421–448;

6. Horst Erich Konig, Hans-Georg Liebich. Veterinary anatomy of domestic mammals. Sixth edition. Schattauer press. 2014. P. 429–450;

7. Luc DesCôteaux, Jill Colloton, Giovanni Gnemmi. Practical atlas Ruminant and camelid reproductive ultrasonography. Wiley-Blackwell. 2010. P. 27–124;

8. Klaus-Dieter Budras, Robert E. Habel Bovine anatomy. Second, extended edition. Schlüterschen Verlagsgesellschaft mbH & Co. 2011. P. 86–87;

9. Cilve J.C. Phillips Principles of Cattle Production. Second edition. CAB international. 2010. P. 63– 64;

10. Jeffrey Rushen, Anne Marie de Passille, Marina A.G. von Keyserlingk, Daniel M. Weary. The welfare of cattle. Springer. 2008. Volume 5. P. 41–42;

11. Oystein V. Sjaastad, Olav Sand, Knut Hove. Physiology of domestic animals. Third edition. Scandinavian veterinary press. 2016. P. 814–842;

12. Vytuolis Žilaitis. Po veršiavimosi: ligos, gydymas, profilaktika. Išleista žurnalo „Mano ūkis“ redakcijos. 2007. P. 131–147;

13. William O. Reece, Howard H. Erickson, Jesse P. Goff, Etsuro E. Uemura. Dukes‘ Physiology of domestick animals. Thirteenth edition. Wiley-Blackwell. 2015. P. 617–694;

14. Priya Ranjan Kumar, Sanjay Kumar Singh, Dinkar Kharche, Chethan Sharma Govindaraju, Bijay Kumar Behera, Satya Nidhi Shukla, et al. Anestrus in Cattle and Buffalo: Indian Perspective. Advances in animal and veterinary science. 2014. Volume 3. Issue 2. P. 124–138;

15. David E. Noakes, Timothy J. Parkinson, Gary C.W. England. Arthur‘s veterinary reproduction and obsterics. Ninth edition. Elsevier. 2009. P. 194–200;

36 16. Vytuolis Žilaitis, Henrikas Žilinskas. Karvės fiziologiniai ypatumai po apsiveršiavimo. 2013. Prieiga per internetą: http://www.pienoukis.lt/karviu-lytinio-ciklo-biologiniai-ypatumai/;

17. I. Martin Sheldon, James Cronin, Leopold Goetze, Gaetano Donofrio and Hans-Joachim Schuberth. Defining postpartum uterine disease and the mechanisms of infection and immunity in the female reproductive tract in cattle. Biology of reproduction. 2009. Volume 81. Issue 6. P. 1025–1032;

18. Andrea C. Wilson, M. Shahriar Salamat, Ryan J. Haasl, Kelly M. Roche, Anjali Karande, Sivan Vadakkadath Meethal, et al. GnRH receptor and respond to GnRH by increasing luteinizing hormone expression. Journal of endocrinology. 2006. Volume 3. Issue 191. P. 651–663;

19. Bulman and Wood. Abnormal patterns of ovarian activity in dairy cows and their relationships with reproductive performance. Animal science. 1980. Volume 30. Issue 2. P. 177–188;

20. Elliot, L., McMahon, K.J., Gier, H.T., Marion, G.B. Uterus of the cow after parturition: bacterial content. American journal of veterinary research. 1968. Volume 1. Issue 29. P. 77–81;

21. J. Foldi, M. Kulcars, A.Pecsi, B. Huyghe,C.de Sa, J.A.C.M. Lohuis, et al. Bacterial complications of postpartum uterine involution in cattle. Animal reproduction science. 2006. Volume 96. Issues 3–4. P. 265–281;

22. I.M. Sheldon, H. Dobson. Postpartum uterine health in cattle. Animal reproduction science. 2004. Volume 82–83. P. 295–306;

23. R. Michael Akers, D. Michael Denbow. Anatomy and physiology of domestic animals. Blackwell publishing. 2013. P. 564–573;

24. H. Dobson, R.F. Smith, M.D. Royal, C.H. Knight, I.M. Sheldon. The high-producing dairy cow and its reproductive performance. Reproduction in domestic animals. 2007. Volume 42. Issue s2. P. 17–23; 25. A.T. Peter, P.L.A.M. Vos, D.J. Ambrose. Postpartum anestrus in dairy cattle. Theriogenology. 2009. Volume 71. Issue 9. P. 1333–1342;

26. Lucy MC. Fertility in high-producing dairy cows: reasons for decline and corrective strategies for sustainable improvement. Society of reproduction and fertility supplement. 2007. Issue 64. P. 237–254; 27. Etherington WG, Christie KA, Walton JS, Leslie KE, Wickstrom S, Johnson WH. Progesterone profiles in postpartum Holstein dairy cows as an aid in the study of retained fetal membranes, pyometra and anestrus. Theriogenology. 1991. Volume 35. Issue 4. P. 731–746;

28. Mwaanga ES, Janowski T. Anoestrus in dairy cows: causes, prevalence and clinical forms. Reproduction in domestic animals. 2000. Volume 35. Issue 5. P. 193–200;

29. Wiltbank MC, Gumen A, Sartori R. Physiological classification of anovulatory conditions in cattle. Theriogenology. 2002. Volume 57. Issue 1. P. 21–52;

37 30. Ambrose DJ, Colazo MG. Reproductive status of dairy herds in Alberta: a closer look. Journal of dairy technology. 2007. Volume 9. P. 227–244;

31. Harrison RO, Ford SP, Young JW, Conley AJ, Freeman AE. Increased milk production versus reproductive and energy status of high producing dairy cows. Journal of dairy science. 1990. Volume 73. Issue 10. P. 2749–2758;

32. Allrich RD. Estrous behavior and estrus detection in cattle. Veterinary Clinics of North America: Food Animal Practice. 1993. Volume 2. Issue 2. P. 249–262;

33. Jolly PD, McDougall S, Fitzpatrick LA, Macmillan KL, Entwistle KW. Physiological effects of undernutrition on postpartum anoestrous cows. Journal of reproduction and fertility. 1995. 49:477–492; 34. Sakaguchi M, Sasamoto Y, Suzuki T, Takahashi Y, Yamada Y. Fate of cystic ovarian follicles and the subsequent fertility of early postpartum dairy cows. The veterinary record. 2006. Volume 7. Issue 159. P. 197–201;

35. McDougall S, Burke CR, MacMillan KL, Williamson NB. Patterns of follicular development during periods of anovulation in pasture-fed dairy cows after calving. Research in veterinary science. 1995. Volume 58. Issue 3. P. 212–216;

36. Bozymov K. K, Nassambayev E, Bayakhov A. N, Upievich B. Y, Sultanova A. K. Experience of using ultrasonography in the diagnosis of cattle reproductive track diseases in the west Kazakhstan region. Biomedical and pharmacology journal. 2015. Vol. 1. Issue 8. P. 21–25;

37. Bradford P. Smith. Large animal internal medicine. Fourth edition. Elsevier. 2009. P. 1442–1444; 38. James F. Zachary. Pathological basis of veterinary disease. Sixth edition. Elsevier. 2017. P. 1163– 1179;

39. Roger W. Blowey, A. David Weaver. Color atlas of diseases and disorders of cattle. Third edition. Elsevier. 2011. P. 195–196;

40. Keith L. Macmillan. Recent advances in the synchronization of estrus and ovulation in dairy cows. The journal of reproduction and development. 2010. 56 supplement: S42–7;

41. S. McDougall, R. Macaulay, C. Compton. Association between endometritis diagnosis using a novel intravaginal device and reproductive performance in dairy cattle. Animal reproduction science. 2007. Volume 1-2. Issue 99. P. 9–23;

42. Kasimanickam R., Duffield T.F., Foster R.A., Gartley C.J., Leslie K.E., Walton J.S., Johnson W.H.. The effect of a single administration of cephapirin or cloprostenol on the reproductive performance of dairy cows with subclinical endometritis. 2005. Theriogenology. Volume 63. P. 818–830;

38 43. Caraviello D.Z., Weigel K.A., Fricke P.M., Wiltbank M.C., Florent M.J., Cook N.B., et al. Survey of management practices on reproductive performance of dairy cattle on large US commercial farms. Journal of dairy science. 2006. Volume 89. P. 4723–4735;

44. Norman H.D., Wright J.R., Hubbard S.M., Miller R.H., Hutchison J.L. Reproductive status of Holstein and Jersey cows for 32 days after synchronization of ovulation and timed artificial insemination. Journal of dairy science. 2009. Volume 93. P. 2976–2988;

45. Martinez M. F., Adams G. P., Bergfelt D. R., Kastelic J. P., Mapletoft R. J. Effect of LH or GnRH on the dominant follicle of the first follicular wave in beef heifers. Animals Reproduction Science. 1999. Volume 57. P. 23–33;

46. Mapletoft R.J. Understanding the application of bovine embryo transfer. In: IVIS (Ed.). IVIS Reviews in Veterinary Medicine. 2006;

47. Doložel R., Čech S., Zajic J., Havliček V. Oestrus Synchronization by PGF2α and GnRH in Intervals according to stage of follicular development at time of initial treatment in cows. Acta Veterinaria Brno. 2002. Volume 71. P. 101–108;

48. Doložel R., Novotny R., Čech S., Zajic J., Havliček V. Effect of simultaneous administration of PGF2α and GnRH on follicular development, oestrus and the timing of ovulation in cows. Acta Veterinaria Brno. 2000. Volume 69. P. 289–296.