LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Visuomenės sveikatos vadybos katedra
Agnė Kučinskaitė
LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS
TYRIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas doc. dr. Eimantas Peičius
SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba
LĖTINĖMIS NEINFEKCINĖMIS LIGOMIS SERGANČIŲ PACIENTŲ DALYVAVIMAS PRIIMANT SPRENDIMUS PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE: KOKYBINIS TYRIMAS
Agnė Kučinskaitė
Mokslinis vadovas – doc. dr. Eimantas Peičius
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2013. 117 p.
Darbo tikslas. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus. Uždaviniai: Nustatyti šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių probleminius aspektus; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir alternatyvią mediciną; Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje galimybes.
Tyrimo metodika. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, nes tokia metodologija padeda giliau išanalizuoti tiriamą reiškinį, kuris dar mažai analizuotas Lietuvoje. Atranka – netikimybinė tikslinė. Duomenų surinkimui buvo pasirinktas giluminio pusiau struktūruoto interviu metodas. Buvo atlikti interviu su šeimos gydytojais ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis – antro tipo cukriniu diabetu, bronchine atsma ir hipertenzija – sergančiais pacientais. Iš viso buvo atlikta 14 interviu: su 6 šeimos gydytojais, su 3 sergančiais antro tipo diabetu pacientais, su 2 sergančiais astma pacientais ir su 3 sergančiais hipertenzija pacientais.
Rezultatai. Atlikto kokybinio tyrimo duomenys atskleidė, kad lėtinėmis ligomis sergantys pacientai pasikliauja gydytojo autoritetu ir nėra linkę įsitraukti į sprendimų priėmimą pirminėje sveikatos priežiūroje nepaisant to, kad šeimos gydytojai skatina pacientus bendradarbiauti ir pasidalinti atsakomybe.
Išvados. Tyrimo metu nustatyta kad, nors lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys pacientai ir šeimos gydytojai gydytojo-paciento santykius iš dalies vertina teigiamai, tačiau įžvelgiamos šios problemos: pacientai neigiamai vertina dideles eiles prie gydytojo kabineto, abipusės pagarbos trūkumą, o šeimos gydytojai – tai, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantiems pacientams labai trūksta žinių, savipriežiūrai skiriama per mažai dėmesio, jie nesilaiko sveiko gyvenimo būdo, nesilaiko gydytojo nurodymų, nereguliariai vartoja medikamentus, o konsultacijos laikas per trumpas. Buvo ištirta, kad profesionaliu ir neprofesionaliu požiūriais sveikatos, sveikatos išsaugojimo, savipriežiūros, alternatyvios medicinos supratimas skiriasi, o ligos – nesiskiria. Atskleista, kad šeimos gydytojai pabrėžia prevencijos ir savipriežiūros svarbą lėtinių ligų atveju, skirtingai nei pacientai. Tyrimo metu atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantys pacientai nepakankamai dalyvauja sprendimų priėmimo procese ir sveikatos priežiūroje pirminėje sveikatos priežiūroje, per mažai dėmesio skiria savipriežiūrai. Nustatyta, kad pasitikėjimas vertinamas kaip vienas svarbiausių veiksnių gydytojo-paciento santykiuose. Atskleista, kad lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento ir šeimos gydytojo santykiuose labai trūksta bendro sprendimų priėmimo, kuris galėtų pagerinti ne tik gydymo efektyvumą, bet ir turėti ekonominę naudą. Raktiniai žodžiai. Pacientų dalyvavimas, sprendimų priėmimas, lėtinės neinfekcinės ligos, gydytojo-paciento santykis, pirminė sveikatos priežiūra, savipriežiūra, neprofesionalus požiūris
SUMMARY Management of Public Health
CHRONICALLY ILL PATIENTS‘ PARTICIPATION IN PRIMARY HEALTH CARE DECISION-MAKING: QUALITATIVE STUDY
Agnė Kučinskaitė
Scientific supervisor PhD Eimantas Peičius
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Academy of Medicine, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas; 2013. 117 p.
Aim of the study. To analyse features and problems of chronically ill patients‘ participation in primary health care decision-making.
Objectives. To establish difficulties which arise from general practitioner and chronically ill patient relationship; To examine the attidutes of generally ill patients and general practitioners towards health, illness, health promotion, self-care and complementary medicine; To examine the attitudes of generally ill patients and general practitioners towards the opportunities of patients‘ participation in primary health care decision-making.
Methods. Qualitative research method was chosen, because of its broader opportunities in finding deeper aspects and problems in this research topic which is considered as new in Lithuania. 14 in-depth semi-structured interviews was made: 6 interviews with general practitioners, 3 interviews with type 2 diabetes patiens, 2 interviews with asthma patiens and 3 interviews with hypertension patients.
Results. According to the results, chronically ill patients‘ participation in decision-making is insufficient. They trust in physicians‘ authority. On the other hand, general practitioners induce shared decision-making and responsibility.
Conclusions. The attidute of chronically ill patients and general practitioners to patient-physician relationship is partly positive. Chronically ill patiens noted problems, such as long waiting times in a physician‘s office, lack of mutual respect. General practitioners noted such problems, related to chronically ill patients, as lack of knowledge, lack of self-care, unhealthy lifestyle, non-compliance and limited consultation time. Professional attitude towards health, health promotion, self-care differs from lay attitude, but professional and lay attitudes towards illness and disease is considered as the same. Analysis has revealed that general practitioners highlight the importance of health promotion and self-care in chronic illnesses, but chronically ill patients do not. Chronically ill patients‘ participation in primary health care decision-making and self-care is insufficient. Trust is considered as one of the most important aspects in physician-patient relationship. Shared decision-making which is related to effective treatment outcomes and reduced health care costs is lacking in general practitioner and chronically ill patient relationship.
Keywords. Patient participation, decision-making, chronic illnesses, physician-patient relationship, primary health care, self-care management, lay attitude
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos ... 10
1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus paciento paradigma ... 10
1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija ... 13
1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris ... 19
1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija ... 19
1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija ... 23
1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija ... 25
1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai ... 26
1.4. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje teorinės prieigos ... 34
1.4.1. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo lėtinių ligų valdyme ... 34
1.4.2. Lėtinių ligų savipriežiūros ir mokymo aspektai ... 37
1.4.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimo procesą ... 40
2. TYRIMO METODOLOGIJA ... 45
3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ ... 54
3.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos, ligos, sveikatos išsaugojimo samprata ... 54
3.1.1. Sveikatos samprata ... 54
3.1.2. Ligos samprata ... 56
3.1.3. Lėtinių neinfekcinių ligų samprata ... 59
3.1.4. Sveikatos išsaugojimo samprata ... 62
3.1.5. Sveikatos išsaugojimo samprata esant LNL susirgimams ... 66
3.1.6. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į alternatyvią mediciną ... 68
3.2. Šeimos gydytojų ir pacientų požiūris į šeimos gydytojo ir lėtine liga sergančio paciento santykius ... 71
3.2.2. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai ... 73
3.2.3. Lėtinių neinfekcinių ligų ypatumai šeimos gydytojų požiūriu ... 79
3.2.4. Problemos, kylančios šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykiuose ... 82
3.2.5. Pasitikėjimo klausimas šeimos gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento santykiuose ... 85
3.3. Lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje aspektai ... 88
3.3.1. Šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų požiūris į lėtinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimą priimant sprendimus ... 88
3.3.2. Savipriežiūros ypatumai ... 97
3.3.3. Atsakomybės už sveikatą samprata ... 99
3.3.4 Šeimos gydytojo vaidmuo lėtinių neinfekcinių ligų gydyme ir antrinėje prevencijoje ... 101 REZULTATŲ APTARIMAS ... 105 IŠVADOS ... 107 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 109 LITERATŪRA ... 110 PRIEDAI ... 118
SANTRUMPOS
BSP – bendras sprendimų priėmimas ES – Europos Sąjunga
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos LNL – lėtinės neinfekcinės ligos
LNLPM – lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelis NVO – nevyriausybinė organizacija
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PSP – pirminė sveikatos priežiūra SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
ĮVADAS
Gydytojo ir paciento santykiai per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Ilgą laiką vyravusį paternalizmą, kuomet gydytojas buvo laikomas centrine sveikatos priežiūros sistemos dalimi, dabar keičia nauji gydytojo-paciento santykių modeliai, tokie kaip paciento autonomijos, bendro sprendimų priėmimo ir kiti, kurie reiškia, kad pacientas laikomas jau nebe pasyviu, o aktyviu veikėju, dalyvaujančiu priimant sprendimus. Sociologai kaip vieną iš gydytojo-paciento santykių bei vaidmenų pokyčių priežasčių išskiria pakitusius galios santykius, gydytojo profesionalizmo, medicininio dominavimo žlugimą, deprofesionalizaciją [1]. Per pastaruosius 50 metų gydytojo-paciento santykiams įtakos turėjo tobulėjančios medicinos technologijos, teisė, švietimas, etika, moksliniai tyrimai. Ypač didelę reikšmę turėjo interneto atsiradimas: medicininė informacija, kuri anksčiau buvo prieinama tik sveikatos profesionalams, tapo prieinama plačiajai visuomenei. Medicininei informacijai tapus laisvai prieinamai formuojasi naujas santykis tarp gydytojo ir paciento, kuriame pacientas – jau nebe pasyvus veikėjas, o tam tikras „ekspertas“ [2].
Didelę reikšmę gydytojo ir paciento santykiams turėjo ir pakitęs ligų profilis: ūminius susirgimus pakeitė susirgimai lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL). LNL – tai viena didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. Sergančiųjų LNL skaičius drastiškai auga. Nustatyta, kad net trečdalis europiečių turi bent vieną lėtinį susirgimą, o ketvirtadalis nuolat vartoja medikamentus [3].
Pacientų įsitraukimas į sprendimų priėmimą ir jų aktyvumas yra siejamas su LNL paplitimu. Kuomet pagrindinė ligos priežastis būdavo ūminė (angl. acute) liga, pacientai buvo dar nepatyrę ir pasyvūs sveikatos priežiūros paslaugų vartotojai, o dabar, kuomet LNL užima vis svarbesnę vietą sveikatos priežiūroje, pacientas tampa lygiaverčiu partneriu gydytojo-paciento santykiuose, prisidėdamas prie sprendimų priėmimo beveik kiekviename žingsnyje [4].
Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas. Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta pirminėje sveikatos priežiūroje (PSP) [5], todėl geri gydytojo ir paciento santykiai, bendradarbiavimas bei nuolatinis pacientų dalyvavimas priimant sprendimus yra labai svarbu LNL gydyme. Tyrimais įrodyta, kad būtent aktyvus paciento, sergančio LNL, vaidmuo, jo dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros sprendimus lemia efektyvesnius gydymo rezultatus, gerina tiek fizinę, tiek psichologinę pacientų būklę, sumažina sveikatos priežiūros išlaidas, taip pat gerina pacientų nuomonę apie
sveikatos priežiūros paslaugas bei gydytojo ir paciento santykius, didina tikimybę, kad pacientas laikysis gydytojo nurodymų. Apskritai pacientų dalyvavimas priimant sprendimus turi įtakos geresnei visuomenės sveikatai [3, 6, 7, 8]. LNL ypatingos tuo, kad jos reikalauja tam tikro valdymo ir kontrolės. Ypač svarbu, kad gydytojas skatintų pacientų savipriežiūrą, kuri apibrėžiama kaip tam tikrų priemonių visuma, kurių individas imasi tam, kad sveikai gyventų, patenkintų savo socialinius, emocinius ir psichologinius poreikius, rūpintųsi savo lėtiniu susirgimu ir išvengtų kitų ligų atsiradimo [9]. Gydytojai bei kiti sveikatos profesionalai gali padėti LNL sergančiam pacientui įsitraukti į savo gydymo procesą. Tam, kad LNL sergančių pacientų gydymas, savipriežiūra būtų efektyvi, gydytojas ir pacientas turi tarpusavyje dalintis nuomonėmis, idėjomis ir bendradarbiauti priimant sprendimus.
Pats darbo pavadinimas tarsi implikuoja tai, kad pacientas yra aktyvus ir dalyvauja priimant sprendimus. Teorinėje dalyje remiamasi daugiausiai JAV, D. Britanijos, Australijos moksline literatūra. Ten, kaip žinia, pacientų dalyvavimas yra laikomas prioritetine sritimi ir yra labai skatinamas. Vakarų šalys turi įdiegtas savipriežiūros, pacientų mokymo, pacientų įgalinimo programas tiek valstybiniu, tiek bendruomeniniu lygmenimis [3]. Šią idėją – LNL paciento kaip aktyvaus veikėjo – siekta pritaikyti ir Lietuvos kontekste. Šiame darbe stengiamasi išsiaiškinti, kaip pacientai ir gydytojai Lietuvoje vertina LNL sergančio paciento dalyvavimą priimant sprendimus PSP. Taigi paciento, kaip aktyvaus veikėjo, idėja suformuluota a priori.
LNL sergančių pacientų dalyvavimas priimant sprendus nemažai tyrinėtas užsienio šalyse, tačiau Lietuvoje panašia tematika atliktų tyrimų nebuvo rasta. Galima teigti, kad šio darbo tema yra nauja ir Lietuvoje kol kas mažai tyrinėta. Lietuvoje buvo tyrinėta tik apskritai pacientų dalyvavimo priimant sprendimus, pacientų pasitikėjimo problematika, psichikos liga sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus problematika, pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis [10-12].
Tyrinėjant gydytojo ir paciento santykį arba kitaip tiesiog profesionalo-neprofesionalo santykį labai svarbu atkreipti dėmesį į profesionalo bei neprofesionalo (angl. lay) sveikatos bei ligos sampratas. Skirtingas sveikatos bei ligos supratimas sąlygoja savitą santykį, taip pat gali lemti ir nesusikalbėjimą, nesusipratimus tarp gydytojo ir paciento. Analizuoti neprofesionalią sveikatos sampratą labai svarbu ir LNL atveju, nes pacientai, sergantys LNL, priversti kiekvieną dieną prižiūrėti savo sveikatą, kontroliuoti ligą. Tam, kad pacientas būtų įtraukiamas į sprendimų priėmimą reikia atsižvelgti ir gerbti jo nuomonę bei įsitikinimus, susijusius su sveikata ir liga. Sveikatos profesionalo ir neprofesionalo sveikatos ir ligos
samprata – tai esminis komponentas, analizuojant gydytojo ir paciento santykį, nes tai daro didžiulę įtaką gydytojo ir paciento santykiui [13].
Šį darbą sudaro teorinė bei empirinė dalys. Pirmame skyriuje pateikiama literatūros apžvalga, kurią sudaro 4 poskyriai. Pirmame poskyryje kalbama apie gydytojo ir paciento santykių pokyčius bei pateikiama gydytojo-paciento santykių modelių teorinė klasifikacija. Aptariami T. Parsonso, M. Hollenderio ir T. Szaszo, E. J. Emanuel ir L. L. Emanuel, C. Charles ir kt. gydytojo-paciento santykių modeliai ir pagrindiniai jų bruožai. Antrame
poskyryje aptariamas profesionalus ir neprofesionalus požiūriai į ligą susirgimą, alternatyvią
mediciną. Šie skirtumai svarbu analizuojant gydytojo-paciento santykį, nes skirtingos žinios, skirtingas supratimas sąlygoja savitą santykį. Trečiame poskyryje kalbama būtent apie šeimos gydytojo ir LNL sergančio paciento santykių ypatumus. Ketvirtame poskyryje analizuojama LNL sergančio paciento dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje problematika. Empirinėje dalyje pateikiama kokybinio tyrimo metodologija, analizė, rezultatų apratimas, išvados bei praktinės rekomendacijos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumus ir probleminius aspektus.
Uždaviniai:
1. Nustatyti šeimos gydytojų ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų santykių probleminius aspektus.
2. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į sveikatą, ligą, sveikatos išsaugojimą, savipriežiūrą ir alternatyvią mediciną.
3. Ištirti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančių pacientų ir šeimos gydytojų požiūrius į pacientų dalyvavimo priimant sprendimus pirminėje sveikatos priežiūroje galimybes.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gydytojo ir paciento santykių teorinės prieigos
1.1.1. Gydytojo ir paciento santykių pokyčiai: paternalistinę paradigmą keičia aktyvaus paciento paradigma
Pastaraisiais dešimtmečiais gydytojo-paciento santykis tapo reikšmingu tyrinėjimo objektu medicinos, sociologijos, visuomenės sveikatos, psichologijos ir kitose mokslo srityse. Šia tematika atlikta daug ir įvairių tyrimų. Dažniausiai gydytojo-paciento santykiai analizuojami tiriant pacientų pasitenkinimą paslaugomis, gydytojo darbu. Galima teigti, kad Lietuvoje daugiausiai atliekamų tyrimų šia tematika vykdomi pasitelkiant sveikatos priežiūros paslaugų vartotojų požiūrio apklausas [14]. Vieni reikšmingiausių tokių tyrimų Lietuvoje – tai V. Leonavičiaus ir kt. 2003 m. atlikta studija apie pacientų pasitenkinimą šeimos gydytojo paslaugomis [10], Z. Liubarskienės ir kt. 2004 m. atliktas tyrimas apie pacientų pasitikėjimą sveikatos priežiūra [11], 2005 m. E. Peičiaus disertacija „Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos priežiūros sprendimus“ [12].
Gydytojo-paciento santykiai buvo ir išlieka centrine sveikatos priežiūros dalimi [15, 16]. S. Good ir M. Lipkin [15] vadina šiuos santykius mediumu, nes gydytojo ir paciento interakcijos metu surenkami duomenys apie paciento sveikatos būklę, diagnozuojama liga, parenkamas gydymo metodas, priimamas bendras sprendimas, pacientas gydomas, jam suteikiama pagalba, be to skatinamas paciento aktyvumas.
Gydytojo ir paciento santykiai pastaruoju metu patyrė daug pokyčių. Pacientas tampa vis aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu, vis aktyviau priima sprendimus, tampa vis labiau autonomišku veikėju, o gydytojas – mažiau autoritarišku [17]. Gydytojo vaidmuo keičiasi iš profesionalaus eksperto, duodančio nurodymus pacientui ir priimančio sprendimus į patarėjo, patariančio pacientui, jį palaikančio ir padedančio [18].
Vėlyvosios modernybės, naudojant A. Giddenso sampratą, laikmetyje sąvoka „gydytojo-paciento santykis“ kritikuojamas vis daugiau autorių ir užleidžia vietas tokioms sąvokoms kaip „neprofesionalo-profesionalo santykiai“ (angl. lay-professional relationships), „susitikimas“ (angl. encounter), „sąveika“ (angl. interaction), „klinikinė sąveika“ (angl.
clinical interaction), „asociacija“ (angl. association) ir kt. [19, 20]. Poreikis kitaip vadinti
profesijos galios, paciento galios išaugimo. Taip pat gydyto-paciento santykis kritikuojamas kaip per siaura sąvoka, nes neretai šis santykis apima ir daugiau asmenų nei pacientas, įtraukiant šeimos narius, giminaičius, draugus, slaugytojas, socialinius darbuotojus ir pan.
Tačiau nepaisant įvairių pokyčių ir transformacijos gydytojo ir paciento santykiuose, yra pripažįstama, kad būtent efektyvi sveikatos priežiūra priklauso nuo efektyvios gydytojo ir paciento komunikacijos, kuri yra ir visuomet išliks centrine sveikatos priežiūros sistemos dalimi [21]. Pacientų įtraukimas į sprendimų priėmimo (angl. decision-making) procesą yra siejamas su aukštesne sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, didesniu pacientų pasitenkinimu paslaugomis ir geresniais gydymo rezultatais. Taip pat iš etinių principų pusės, paciento autonomija, sprendimų pasidalijimas ir pacientų įgalinimas yra laikomi labai teigiamais dalykais [22].
Apkritai pacientų sprendimų priėmimas yra labai plati sąvoka, apimanti ne tik pacientų dalyvavimą, priimant sprendimus dėl gydymo metodo, diagnostikos, profilaktikos, tačiau tai susiję ir su savipriežiūros sprendimais [23]. Sprendimų priėmimas gali būti ir paciento galimybė pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Makro lygmenyje pacientų sprendimų priėmimas – tai pacientų ar jų organizacijų atstovų dalyvavimas sveikatos politikoje.
Gydytojo–paciento santykių transformaciją iš esmės nulėmė ir nuo XX a. antros pusės pasikeitęs ligų profilis – vis didėjantis sergamumas LNL. Naujas ligų profilis iš esmės keičia gydytojo-paciento santykius. Atsiranda poreikis naujam santykiui tarp gydytojo ir paciento, kuriame gydytojas jau nebetenka turėtos galios ir įtakos, o pacientas tampa savarankišku ir aktyviu dalyviu savo sveikatos priežiūros ir sprendimų priėmimo procese. Kitaip tariant, nuo paternalistinių santykių pereinama prie partneryste ir bendradarbiavimu grįstų santykių. T. Bodenheimeris ir kt. [24] naują santykį tarp gydytojo ir lėtinėmis ligomis sergančio paciento apibrėžia kaip santykį tarp informuoto, aktyvaus paciento bendradarbiaujant partnerystės principu su savo gydytoju.
J. Hibbardas, J. Greene‘as ir V. Overtonas [25] pacientų įsitraukimą į sveikatos priežiūros sprendimų priėmimą vadina „pacientų aktyvacija” (angl. patient activation), kuri siejama su paciento žiniomis ir gebėjimu aktyviai įsitraukti į sveikatos priežiūrą. Autorių atlikta studija atskleidė, kad pacientų, kurių „aktyvacija“ yra žemiausia arba kurie yra mažiausiai įsitraukę į sveikatos priežiūrą, sveikatos priežiūros išlaidos buvo nuo 8 iki 21 proc. didesnės nei pacientų su aukščiausiu „aktyvacijos“ laipsniu. „Pacientų aktyvacijos“ laipsnis buvo apskaičiuotas naudojant specialią skalę „Patient Activation Measure“ (liet. Pacientų
savikontrolę. Ši studija tik patvirtino, kad pacientai turi būti skatinami įsitraukti į sveikatos priežiūrą ir sprendimų priėmimą ir sveikatos politika turėtų būti orientuota būtent į šią sritį.
Sveikatos politikos žurnalas „Health Policy“ net paskyrė visą numerį (2013 vasario mėn.) paciento įsitraukimo į sprendimų priėmimą svarbai – „New Era of Patient Engagement“, kuriame teigiama, kad geresnis pacientų informavimas ir jų įtraukimas sąlygoja geresnius gydymo rezultatus ir netgi yra įrodyta, kad tai taip pat sąlygoja mažesnes sveikatos priežiūros išlaidas [26].
Amerikoje nuo 2010 m. veikia nevyriausybinė organizacija (NVO) „The Patient-Centered Outcomes Research Institute“, kuri orientuojasi į geresnę sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, pacientų integravimą į sveikatos priežiūrą, padeda pacientams priimti informuotus sprendimus [27].
Lietuvoje dar kol kas nėra tokių organizacijų, kurios rūpintųsi pacientų įgalinimu ir paskatinimu dalyvauti priimant sprendimus, tačiau veikia įvairios pacientų interesams atstovaujančios NVO. Lietuvoje prie pacientų įtakos augimo prisidėjo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, priimtas 1996 m., o nauja redakcija įstatymui išleista 2005 m. Šis įstatymas yra vienintelis teisės aktas Lietuvoje, užtikrinantis pacientų teises. Taip pat Lietuvoje susikūrusios įvairios pacientų organizacijos, ginančios pacientų interesus. Visas pacientų organizacijas vienyja „Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba“, įkurta 2002 m.
Tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse gydytojo-paciento santykių pokyčiams įtakos turi sveikatos priežiūros sistemos reformos. Lietuvoje šeimos gydytojo institucija per sveikatos priežiūros sistemos reformos laikotarpį nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo patyrė esminių pokyčių. Nuo 2006 m. įsigaliojusioje naujoje medicinos normoje "Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [28] apibrėžiamos tokios šeimos gydytojo pareigos bei kompetencija: konsultuoti pacientą, skatinti pacientą bendradarbiauti konsultacijos metu, kartu su pacientu sudaryti gydymo planą, sudaryti tyrimų planą ir jį paaiškinti pacientui, pacientus mokyti profilaktikos įgūdžių bei pacientui suteikti ir apibendrinti aiškią informaciją. Taigi šiame oficialiame dokumente pabrėžiama bendradarbiavimo svarba tarp gydytojo ir paciento konsultacijos metu.
Kaip teigiama oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) tinklalapyje, „Lietuvoje šeimos gydytojo specialybė buvo įvesta atsižvelgiant į kitų šalių patirtį – kaip patarėjo, koordinatoriaus, padedančio orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojančio elementariais sveikatos klausimais, stebinčio lėtinių ligų eigą, padedančio surasti reikalingą
specialistą.“ [29]. Šiame apibrėžime taip pat akcentuojamas šeimos gydytojo kaip patarėjo vaidmuo.
Lietuvoje gydytojų santykių su pacientais etikos pricipus apibrėžia „Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksas“, priimtas 2004 m. Šiame kodekse, be paciento teisių užtrikrinimo, informacijos pacientui suteikimo ir kitų principų, pabrėžiamas paciento autonomiškumo principas, siejamas taip pat su paciento dalyvavimu sveikatos priežiūros sprendimų priėmime: „Gydant pacientą tarpusavio santykiai grindžiami paciento sveikatos prioritetu, derinant jį su paciento autonomiškumo užtikrinimu“ [30]. Taip pat šiame kodekse įvardijama, kad gydytojas turi palaikyti gerus santykius su pacientu, grindžiamus abipusiu pasitikėjimu, pagarba. Kodekse minima, kad gydytojas turi gerbti paciento nuomonę, leisti pačiam pasirinkti, užtikrinti apsisprendimo laisvę: „Gydytojas gerbia paciento teisę atsisakyti diagnostikos, gydymo procedūros ir profilaktikos, paciento norą konsultuotis su kitu gydytoju dėl savo sveikatos ar gydymo eigos“ [30]. Taigi galima teigti, kad šis gydytojų profesinės etikos kodeksas apibrėžia ne tik paciento teisių gerbimą, bet ir įgalina gydytojus užtikrinti paciento autonomiją ir laisvę priimti sprendimus.
1.1.2. Gydytojo ir paciento santykių modelių klasifikacija
Gydytojo-paciento santykių modeliai, aprašyti mokslinėje literatūroje, apibrėžiantys gydytojo bei paciento vaidmenis sveikatos priežiūros kontekste, yra susiję su galios, kontrolės faktoriais. Modeliai yra teoriniai, tarsi M. Weberio „idealieji tipai“, todėl kalbėti apie jų pritaikymą praktikoje bei, juo labiau, vertinti, kuris modelis yra geresnis, neįmanoma [14]. Gydytojo-paciento santykių modeliai apibrėžiami pagal paciento vertybes, galimybes, autonomiją bei vaidmenį [31].
Medicinos sociologijos pradininkas ir struktūrinio funkcionalizmo teoretikas Talcottas Parsonsas analizavo paternalistinį gydytojo-paciento santykį, kuriame gydytojas suvokiamas kaip aktyvus veikėjas, o pacientas – pasyvus.
Paternalizmas gydytojo paciento santykiuose gyvavo nuo pat Hipokrato laikų iki XX a. antros pusės. Paternalizmu vainama tokia gydytojo-paciento santykių samprata, kuomet gydytojas priima visus su gydymu susijusius sprendimus. Kitaip tariant, gydytojo vaidmuo dominuojantis, o paciento – pasyvus. Paternalistiniai santykiai pasižymi tuo, kad gydytojas ar kitas sveikatos profesionalas geriausiai žino, koks gydymo metodas tinkamiausias pacientui ir
į paciento valią nėra atsižvelgiama. Ji remiasi biomedicininiu sveikatos modeliu [32]. Paternalistinė samprata kritikuojama dėl asimetriškos santykių pozicijos. Daug kur paternalizmas medicinos praktikoje vis dar vyrauja iki šiol, tačiau Vakarų šalių medicinos praktikoje nuo 9-tojo dešimtmečio paternalizmą po truputį išstumia kitos paradigmos, tokios, kaip partnerystė, bendras sprendimų priėmimas ir pan.
Charles ir kt. [20] išskiria šiuos paternalizmo gydytojo-paciento santykiuose bruožus: 1. Tik gydytojas geriausiai nusimano apie tai, koks gydymo metodas geriausiai tinka
pacientui.
2. Gydytojas pritaiko savo žinias renkant gydymo variantą.
3. Gydytojas yra kompetentingas profesionalas, turintis patirties, todėl jis suvokiamas kaip tinkamiausias priimti su gydymu susijusius sprendimus;
4. Gydytojas rūpinasi paciento sveikata ir gerove, todėl turi svarų pagrindą priimti sprendimus.
T. Parsonsas dar 1951 m. išleistame veikale „Socialinė sistema“ pradėjo kalbėti apie asimetrišką gydytojo-paciento santykį, apibrėždamas jį struktūrinio funkcionalizmo rėmuose. T. Parsonos prieiga – paternalistinė, kuriame paciento vaidmuo – pasyvus ir paklūstantis, o gydytojo – dominuojanis. Dėl to ši prieiga buvo kritikuojama. Gydytojo-paciento santykiai sociologą domino tik kaip sistemos vaidmenų atlikėjų santykiai [33]. T. Parsonso funkcionalistinis aiškinimas grindžia medicinos vaidmenį kaip socialinės kontrolės funkciją, kurią užtrikrina sveikatos priežiūros sistema, o ligą traktuoja kaip socialinės deviacijos formą [32]. T. Parsonsas „Socialinėje sistemoje“ pabrėžė, kad gydytojui paciento gerovė, o ne asmeniniai poreikiai turėtų būti pirmoje vietoje. Taip pat autorius kalbėjo apie emocinį pagrindą gydytojo-paciento santykiuose. Anot T. Parsonso, gydytojui visiškai atsiriboti nuo emocijų neįmanoma. Gydytojo-paciento santykiai ypatingi tuo, kad pacientas gydytojui išreiškia slapčiausias ir intymiausias su sveikata susijusias problemas, įtraukiami ir psichologiniai aspektai. Taigi, anot T. Parsonso, gydytojas turi siekti išlaikyti emocinį objektvymą. Autorius tai vadina emociniu neutralumu (angl. affective neutrality) [34].
Kitas gydytojo-paciento santykių aiškinimas – tai jau klasikine tapusi M. Hollenderio ir T. Szaszo (1956) teorija. Šis aiškinimas išskiria tris gydytojo ir paciento santykių modelius arba formas: aktyvumas-pasyvumas (angl. activity-pasivity), vadovavimas-kooperacija (angl.
guidance-cooperation) ir abipusis dalyvavimas (angl. mutual participation) [35].
Pirmasis, aktyvumo-pasyvumo, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento santykius, kuriuose jokios sąveikos nėra arba ji yra labai ribota tais atvejais, kuomet pacientas yra labai
sunkios būklės, be sąmonės ar ištiktas komos. Tokiu atveju pacientas yra neišvengiamai pasyvus, tarsi „mažas vaikas“, o gydytojas – aktyvus veikėjas – tarsi „tėvas“ [35].
Kitas, vadovavimo-kooperacijos, modelis apibrėžia tokius gydytojo ir paciento santykius, kuomet asmuo suserga ir jam prireikia mediko pagalbos. Šiuo atveju pacientas sąmoningai siekia pasveikti ir todėl iš jo yra tikimasi paklusti gydytojo nurodymams, kitaip tariant, bendradarbiauti. Dar kitaip šis modelis vadinamas kontraktu, „kunigišku“ modeliu. [35, 36].
Paskutinis, abipusio dalyvavimo, modelis reiškia, jog gydytojas ir pacientas yra lygūs. Šiuo atveju gydytojo vaidmuo – suteikti sąlygas pacientui padėti pačiam sau, o pacientas, pasinaudodamas gydytojo pagalba, taip pat dalyvauja gydymo procese. Iš paciento tikimasi, kad jis pats rūpinsis savo sveikata. Šis modelis dar kitaip vadinamas etnografiniu, konsiumeristiniu, šeimos sistemos modeliu [35, 36].
Kita šiame darbe apžvelgiama gydytojo-paciento santykių klasifikacija – E. J. Emanuel ir L. L. Emanuel (1992) gydytojo ir paciento santykių teorinė koncepcija, kuri yra viena labiausiai paplitusių mokslinėje literatūroje gydytojo ir paciento santykių klasifilacijų. Autoriai pristato keturis gydytojo-paciento santykių modelius: paternalistinį (ang.
paternalistic), informatyvų (angl. informative), aiškinamąjį (angl. interpretive) ir apsvarstymo
(angl. deliberative) [37].
Paternalistinį modelį autoriai kitaip vadina „tėvišku“ (angl. parental) arba „kunigišku“
(angl. priestly). Modelis grindžiamas nuostata, kad dažniausiai sprendimus priima gydytojas, o paciento dalyvavimas priimant sprendimus yra labai minimalus. Gydytojas turi nustatyti ligą ir paskirti pacientui tinkamą gydymą, kuris pagerins paciento sveikatą ir užtikrins gerą savijautą [37]. Galima teigti, kad šis modelis atitinka T. Parsonso paternalistiškąjį ir M. Hollenderio ir T. Szaszo aktyvumo-pasyvumo modelius [14].
Kitas, informatyvus, modelis pabrėžia objektyvius gydytojo ir paciento santykius, kuomet gydytojas pacientui suteikia visą su jo sveikatos būklę susijusią informaciją, pacientas renkasi jam tinkamiausią gydymo metodą ir gydytojas atlieka pasirinktas intervencijas [37]. Pastebima, kad šis modelis labiausiai skiriasi nuo kitų minimų modelių, nes palaiko absoliučią paciento autonomiją sprendimų priėmimo atžvilgiu, o gydytojui priskiriamas pasyvesnis vaidmuo [14].
Aiškinamajam modeliui būdinga tai, kad gydytojas turi padėti apsispręsti pacientui,
kuris dar nėra iki galo užtikrintas dėl savo spredimų. Gydytojas užima tarsi patarėjo (angl.
Paskutinis, apsvarstymo, modelis ypatingas tuo, kad gydytojas yra tarsi paciento draugas ar mokytojas. Gydytojas suteikia pacientui reikalingą informaciją, galimus gydymo metodus, išklauso paciento pageidavimus. Pokalbio metu pacientas pacientas gali išreikšti savo nuomonę ir kartu su gydytoju apsvarstytigalimus gydymo variantus [37]. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek aiškinamasis, tiek apsvarstymo modeliai išryškina gydytojo ir paciento bendradarbiavimo, partnerystės svarbą [14].
C. Charles ir kt. [38] pristatė naują ir šiuo metu labai populiarią mokslinėje literatūroje gydytojo-paciento santykių paradigmą – vadinamą bendru sprendimų priėmimu (angl. shared
decision-making, SDM). Bendras sprendimų priėmimas (toliau – BSP) pabrėžia
bendradarbiavimo ir partnerystės tarp gydytojo ir paciento svarbą ir būtinybę. BSP apibrėžiamas kaip „procesas, kurio metu pacientai įtraukiami kaip aktyvūs partneriai bendradarbiaujantys su gydytoju ir kartu sprendžiantys dėl gydymo metodo, dėl diagnostikos ir kitų sveikatos priežiūros aspektų“ [3:3]. Žinoma, BSP netinkamas tais atvejais, kuomet paciento gyvybei gresia pavojus, kuomet pacientas yra be sąmonės ir reikia imtis veiksmų jį išgelbėti. Tokiais atvejais tik gydytojas gali priimti sprendimus. Tačiau kitais atvejai, kai pacientas gali pasirinkti iš kelių gydymo variantų, medikametų ar tyrimų, BSP labai tinkamas.
C. Charles ir kt. aprašo tokius BSP bruožus:
1. BSP įtraukia mažiausiai du veikėjus – gydytoją ir pacientą. Neretai į sprendimų priėmimo procesą įsitraukia ir tretieji asmenys, tokie kaip šeimos nariai, giminaičiai, draugai ir pan. Vienas iš pavyzdžių yra tas, kad dažnai vyresnio amžiaus žmonės į konsultaciją ateina lydimi sutuoktinio ar kito šeimos nario. Tokiu ir kitais panašiais atvejais tretieji asmenys daro įtaką paciento sprendimų priėmimui.
2. Tiek gydytojas, tiek pacientas imasi priemonių dalyvauti su gydymu susijusių sprendimų priėmimo procese. BSP galimas tik tuo atveju, jei gydytojas sukuria malonią aplinką, išsiaiškina paciento lūkesčius, neprimesdamas savo asmeninės nuomonės pateikia rekomendacijas. Tuo tarpu pacientas turi norėti ir būti motyvuotas dalyvauti priimant sprendimus, aktyviai klausti, reikšti savo nuomonę, siūlyti pageidavimus. Kitu atveju BSP negalėtų būti įgyvendinamas praktikoje.
3. Dalijimasis informacija yra būtina BSP sąlyga. Kai neaišku, kokią informaciją ir kiek jos pacientas nori sužinoti, gydytojo pareiga yra atskleisti su gydymo variantais, tyrimų galimybėmis susijusią informaciją, o paciento – išreikšti savo pageidavimus.
4. Gydytojas ir pacientas kartu nusprendžia dėl gydymo ir su šiuo sprendimu abu sutinka. Abi šalys yra atsakingos dėl galutinio sprendimo, nors nebūtinai abi šalys sutiks, kad priimtas sprendimas yra geriausias [38, 14].
BSP pripažįstamas kaip tinkamiausiu modeliu esant LNL. Esant BSP gydytojo ir paciento santykių modeliui, gerėja pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis bei gydytojo-paciento santykiais [3].
Taigi BSP – tai abipusis dialogas tarp gydytojo ir paciento, kuomet sveikatos profesionalas yra tarsi ekspertas ir pacientui suteikia visą reikiamą informaciją, o pacientas taip pat dalijasi atsakomybe su gydytoju [3].
Gydytojo ir paciento santykių modelius galima sugrupuoti į 3 grupes pagal tai, ar pacientas dalyvauja priimant sprendimus ir koks jo vaidmuo:
1. Paternalistinius gydytojo ir paciento santykius apibrėžiantys modeliai: T. Parsonso ir E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel paternalistinis modelius, M. Hollenderio ir T. Szaszo aktyvumo-pasyvumo modelis, vadovavimo-kooperacijos modelis, taip pat daugelio autorių laikomas paternalistiniu. Šie modeliai panašūs tuo, kad paciento vaidmuo suvokiamas kaip pasyvus, o gydytojo – dominuojantis.
2. Bendradarbiavimo santykius tarp gydytojo ir paciento apibrėžiantys modeliai: M. Hollenderio ir T. Szaszo vadovavimo-kooperacijos, abipusio dalyvavimo, E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel aiškinamąjį, apsvarstymo ir C. Charles ir kt. bendro sprendimo priėmimo modelius. Šie modeliai panašūs tuo, kad jiems būdingas bendradarbiavimas tarp gydytojo ir paciento. Pacientas čia jau suvokiamas kaip aktyvus veikėjas, patariant gydytojui priimantis sprendimus. Gydytojo vaidmuo – tarsi patarėjo ar draugo.
3. Autonomiško paciento modelis: E.J. Emanuel ir L.L. Emanuel informatyvus modelis. Šis modelis šiek tiek skiriasi nuo bendradarbiavimo grupei priskiriamų modelių, tačiau skiriasi tuo, kad būtent pacientas visus sprendimus priima pats savarankiškai. Gydytojas gali tik suteikti informaciją pacientui, o patarti negali, o galutinį sprendimą visuomet priima pacientas, ne gydytojas [14].
Gydytojo ir paciento santykių modelius galima palyginti remiantis T. Bodenheimerio sudaryta perskyra tarp tradicinės priežiūros, kuriai priklausytų paternalstiniai gydytojo-paciento santykių modeliai ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant, kuriai galima būtų priskirti bendradarbiavimo bei autonomiško paciento modelius (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Tradicinės sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros bendradarbiaujant palyginimas
Problema sveikatos priežiūra (Traditional Tradicinė paternalistinė
Care)
Sveikatos priežiūra bendradarbiaujant (Collaborative
Care)
Koks yra santykis tarp sveikatos priežiūros profesionalo ir paciento?
Profesionalai – tai ekspertai, kurie sako pacientams, ką daryti. Pacientai yra pasyvūs
Patirtimi dalijamasi su aktyviu pacientu. Profesionalai yra ligų ekspertai, o pacientai – savo gyvenimų ekspertai
Kas yra pagrindinis priežiūros tiekėjas (angl.
caregiver) ir sprendžiantis
problemas? Kas yra atsakingas už pasekmes?
Profesionalas Tiek profesionalas, tiek pacientas yra pagrindiniai priežiūros tiekėjai; jie dalijasi savo atsakomybe sprendžiant problemas ir dėl pasekmių
Koks yra tikslas? Pacientas turi laikytis taisyklių. Nepaklusnumas laikomas yra asmeninis paciento trūkumas
Pacientas nusistato tikslus, o
profesionalas padeda pacientui priimti informuotus sprendimus. Tikslo pasiekimo trūkumai sprendžiami modifikuojant strategijas
Kaip keičiamas elgesys? Išorinė motyvacija Vidinė motyvacija. Pacientai įgauna supratimą bei pasitikėjimą dėl naujo elgesio
Kas identifikuoja problemas?
Profesionalas (pvz. keisti nesveiką gyvenimo būdą)
Pacientas (pvz. pajaučia skausmą arba tam tikrus sutrikimus) ir profesionalas Kaip srendžiamos
problemos?
Profesionalai sprendžia pacientų problemas
Profesionalai moko pacientus, kaip spręsti problemas
Šaltinis: sudaryta pagal Bodenheimer et al. 2002, p. 2470.
Norint ištirti, koks gydytojo-paciento santykių modelis labiausiai paplitęs praktikoje 2011 m. IRIS (International Research Institutes) atlikto Pasaulinį sveikatos tyrimą (angl.
Global Health Survey), kuriame tarp 28 pasaulio valstybių dalyvavo ir Lietuva (Lietuvoje
tyrimą atliko „Spinter tyrimai“ įmonė). Šis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tik 30 proc. respondentų pritaria teiginiui „bendradarbiauju su gydytoju – sprendimus priimame kartu“, kas gali būti priskiriama BSP modeliui, lygiant su visų šalių vidurkių (51 proc.). Daugiausiai respondentų (82 proc.) bendradarbiavimo modeliui pritaria JAV, Vengrijoje (79 proc.), Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje (po 75 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva atsiduria penktoje vietoje nuo galo, kartu su Egiptu (taip pat 30 proc.). Mažiau respondentų nei Lietuvoje bendradarbiavimo modeliui pritaria rumunai (28 proc.), pakistaniečiai (24 proc.), Indonezija (20 proc.) bei Indija (9 proc.). Su teiginiu, kad „pritariu, kad sprendimus priimtų gydytojas“, kas gali būti priskiriama paternalistiniam modeliui, Lietuvoje sutinka daugiau nei pusė – 53 proc. respondentų, palyginus su šalių vidurkiu – 35 proc. Daugiau nei Lietuvoje, su šiuo
teiginiu sutinka tik respondentai Čilėje (54 proc.), Indonezijoje (58 proc.), Egipte, Indijoje (po 61 proc.) ir Rumunijoje (64 proc.). Su teiginiu „stengiuosi pats priimti sprendimus, kuriuos grindžiu informacija gauta iš įvairių šaltinių, išskyrus gydytojo“, kas gali būti priskiriama autonomiško paciento modeliui, Lietuvoje sutinka 14 proc. respondentų. Šis rodiklis panašus į šalių vidurkį – 11 proc. [39]. Taigi remiantis šio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad Lietuvoje vis dar vyrauja paternalistinis gydytojo-paciento santykių modelis, o Vakarų šalyse vyrauja bendradarbiavimo modelis.
Kitas Lietuvoje 2004 m. atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad pacientai linkę pasikliauti gydytoju ir gydytojo sprendimais, o patys sprendimų nelinkę priimti [40]. 2001 m. atlikto tyrimo duomenimis, didžioji dauguma respondentų (82,4 proc.) neklausinėdami vykdo gydytojo nurodymus [10].
V. Leonavičius ir kt. tokį Lietuvai būdingą pacientų pasyvumą, lyginant su Vakarų šalimis, grindžia kaip tam tikrą sovietinių laikų palikimą: „<...> pacientai toleruoja ir palaiko dar sovietinės totalitarinės visuomenės sąlygomis susiformavusią beapeliacinę mediko kaip specialisto galutinio sprendimo teisę“ [10:100, 33].
1.2. Skirtingas sveikatos ir ligos supratimas: profesionalus ir neprofesionalus požiūris 1.2.1. Profesionali ir neprofesionali sveikatos koncepcija
Tradiciškai yra išskiriamos dvi sveikatos koncepcijos: biomedicininė, kuri orientuojasi ne į patį pacientą, o į jo ligą ir biopsichosocialinė, kuri orientuojasi į patį pacientą, jo socialinę, psichologinę aplinką. Biomedicininė koncepcija remiasi prielaida, kad ligos priežasčių reikia ieškoti žmogaus organizme, ligos priežastis – biologinė, o gydytojas tampa pagrindiniu veikėju gydytojo-paciento santykiuose, kuris priima sprendimus, o ne pacientas. Į paciento psichologinę ir socialinę aplinką kreipiama mažai dėmesio. Pacientas šiuo atveju pasyvus veikėjas, todėl toks supratimas siejamas su paternalistine samprata. Tuo tarpu biopsichosocialinė koncepcija remiasi prielaida, kad pacientas – centrinė sveikatos priežiūros ašis ir į jo nuomonę atsižvelgiama, jis dalyvauja priimant sprendimus [33].
Sveikatos samprata yra kompleksinė ir sudėtinė. Tai yra nuolatinis diskusijų objektas tiek akademinių bendruomenių, tiek sveikatos politikų tarpe. Į klausimą „kas yra sveikata?“ nėra vienareikšmio atsakymo. Sveikata vieniems gali būti tiesiog „ligos nebuvimas“, kitiems – „geras organizmo funkcionavimas“, tretiems – „visapusiška gerovė“ ir pan.
Sveikatos kaip ligos nebuvimo koncepcija, vadinama tradicine sveikatos koncepcija arba medicininiu sveikatos modeliu, išsiplėtojo nuo 1920 m. Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose Vakarų šalyse. Ši koncepcija buvo pripažįstama daugiausiai medikų bei kitų sveikatos profesionalų tarpe ir grindžiama objektyviu požiūriu į sveikatą ir ligą bei nuostata, kad kūną galima objektyviai ištirti. Sveikata šiuo požiūriu aiškinama kaip ligos, jokių simptomų ar nusiskundimų nebuvimas [41].
M. Bury [42], kalbėdamas apie medicininį sveikatos ir ligos modelį, teigia, kad būtent šis modelis daro didžiausią įtaką šiuolaikiniam sveikatos supratimui. Šis modelis yra šiuolaikinių teoretikų suvokiamas kaip neigiamas ir kritikuojamas dėl to, kad grindžia sveikatą kaip ligos nebuvimą, orientuojasi į tam tikrų organų disfunkcijas, tačiau ne į individą kaip į visumą [41].
Nepaisant Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) bandymų į sveikatos apibrėžimą įtraukti psichosocialinius determinantus ir apibrėžiant sveikatą kaip „fizinę, dvasinę ir
socialinę gerovę, o ne tik ligos ar negalios nebuvimą“ [43], vis dėlto sveikata vis dar yra
apibrėžiama kaip susijusi su ligos ar negalios nebuvimu. M. Bury šį fenomeną aiškina atkreipdamas dėmesį, kad dažniausiai į sveikatos priežiūros įstaigas kreipiamės jau susirgę, o ne tada, kai jaučiamės puikiai. PSO apibrėžimas implikuoja tai, kad sveikata, liga ir medicina yra kompleksiški ir susiję faktoriai. Medicininis sveikatos supratimas yra individualistinis ir skiriantis mažiau dėmesio paciento socialinei ar kitai aplinkai, anot M. Bury [42].
Taigi nepasant PSO bandymų holistiškai apibrėžti sveikatą, vis dar daugelis suvokia sveikatą kaip ligos nebuvimą [44]. Tai įrodo Škotijoje 1990 m. atliktas tyrimas, kuomet vyresnio amžiaus žmonės turėjo apibrėžti, kas, jų supratimu, yra sveikata. Tyrimas atskleidė, kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera fizinė būklė, gebėjimas atlikti kasdienines užduotis, stiprybė [44].
Šis tradicinis sveikatos supratimas nubrėžė perskyrą tarp sveikatos ir ligos arba susirgimo. Dabar būti sveikam reiškia nebūtinai visiškai nesirgti, tačiau reiškia, kad esi sveikesnis negu dauguma sergančiųjų. Be to, ligų ir simptomų nebuvimas dar nereiškia, kad esi visiškai sveikas [41].
C. Helman [45] aiškina, kad medicininis modelis yra giliai įsišaknijusi tradicija ir susijusi su mediko profesija. Mediko profesiją C. Helman vadina tam tikra subkultūra, turinčią gydomųjų galių ir gyvenančią savame pasaulyje. Jau studijų metu medikas pereina akultūracijos procesus ir visam gyvenimui priima medicinį ligos suvokimą. Medikas įgyja aukštą statusą visuomenėje ir tam tikrą galią [45].
Gydytojų ir pacientų požiūris į sveikatą ir ligą skiriasi, nepaisant jų vienodos socialinės ar kultūrinės aplinkos. Jų suvokimas grindžiamas skirtingomis prielaidomis, remiasi skirtingais įrodymais, skirtingai vertina gydymo veiksmingumą. Dažniausiai problemos gydytojo ir paciento komunikacijoje ir kyla dėl šių skirtingų požiūrių, taigi iššūkis yra įvairiais būdais gerinti komunikaciją [45].
Medicininė informacija tapo plačiai prieinama, kas anksčiau buvo neįmanoma. Anksčiau su medicina susijusios žinios ir informacija buvo prieinama tik sveikatos profesionalams, o dabar informacija tapo plačiai prieinama – pacientas gali susirasti jam aktualios informacijos apie gydymo metodus, diagnostiką, profilaktiką ar medikamentus per įvairius medijų kanalus, tokius kaip televizija, internetas, laikraščiai, žurnalai ir pan. Ypač interneto atsiradimas vaidina svarbų vaidmenį, nes suteikė pacientui daug galimybių. Dabar internetas yra vienas pagrindinių medicinnės informacijos šaltinių pacientams. Lietuvoje 2010 m. atliktas sveikatos informacijos internete reikšmės gydytojo-paciento santykiams atskleidė, kad ši informacija turi teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams. Rezultatai atskleidė, kad 63,9 proc. šeimos gydytojų pritaria, kad sveikatos informacijos paieška internete turi teigiamos įtakos gydytojo-paciento santykiams, o 74,9 proc. pritaria, kad sveikatos informacijos paieška internete skatina pacientus tapti geresniais partneriais su šeimos gydytojais [46].
Pacientui tampant vis sąmoningesniu ir aktyvesniu sveikatos sistemos dalyviu ir jam vis labiau įsitraukiant į sprendimų priėmimą vis labiau atkreipiamas dėmesys į neprofesionalią arba angliškai vadinamą „lay“ sveikatos koncepciją1
ir profesionalaus ir neprofesionalaus požiūrio į sveikatą ir susirgimą priešpriešą. Neprofesionali sveikatos ir ligos koncepcija apibrėžia ligą kaip socialinį konstruktą. Pastaruoju metu neprofesionalus požiūris į ligą bei sveikatą sulaukia vis daugiau dėmesio. Pacientas įgauna žinių apie savo sveikatos būklę iš kitų pacientų, draugų, giminaičių, sveikatos profesionalų pasakojimų, televizijos, interneto ir kitų medijos šaltinių, taip pat liaudies medicinos. Visi šie šaltiniai sukonstruoja paciento požiūrį į sveikatą, ligą, priimtinus gydymo metodus. Sociologinėje literatūroje jau kalbama apie pacientą kaip apie „neprofesionalų ekspertą“ (angl. lay expert) nurodant į: „ išskirtinę paciento patirtį bei ligos metu įgytą žinojimą, kuris yra priešpriešinamas profesionaliam mediko žinojimui“ [47:101]. Neprofesionalus sveikatos supratimas (angl. lay health beliefs) – tai įvairūs paprastų žmonių, t. y. ne sveikatos profesionalų, įsitikinimai, susiję su sveikata ir
1
Šiame darbe bus naudojamas „lay“ koncepcijos vertimas – neprofesionali sveikatos koncepcija, nes lietuvių kalba šios koncepcijos vertimo nebuvo rasta, todėl bus remiamasi V.Leonavičiaus ir kt. (2007) monografijoje vartojamu terminu „neprofesionalus“.
susirgimu. Sveikatos supratimas priklauso ne tik nuo medicininių žinių, kurias turi individas, tačiau čia yra gilesnė prasmė. Individo įsitikinimus apie sveikatą ir ligą formuoja socialinė aplinka, kultūrinis kontekstas, asmeninė biografija, socialinis žmogaus identitetas, ekonominis statusas, išsilavinimas, kognityviniai gebėjimai, santykiai su šeimos nariais, sveikatos priežiūros paslaugų kaina ir prieinamumas, vartojamų medikamentų šalutiniai poveikiai [13]. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepaisant to, kad pacientas tampa vis aktyvesniu veikėju savo sveikatos priežiūros procese, neprofesionalią sveikatos sampratą veikia laisvai pasiekiama medicinė informacija. Neprofesionali samprata po truputį praranda savo pradines prasmes. Pacientai vis dažniau naudojasi moksline, medicinine informacija, taigi neprofesionalus supratimas tampa vis labiau medikalizuotu fenomenu, prarandančių „liaudies“ įsitikinimus, mitus, susijusius su sveikata ir susirgimu [48].
Nustatyta, kad paciento elgesį nulemia pusiausvyra tarp jo įsitikinimų apie ligos sudėtingumą ir gydymo metodo privalumus ir tūkumus [13].
Galima vienareikšmiškai teigti, kad neprofesionali sveikatos koncepcija yra sąlyginai naujas tyrinėjimo objektas Vakarų visuomenėse įvairiose mokslo srityse, ypač antropologijoje, sveikatos sociologijoje. Lietuvoje, deja, šia tematika atliktų mokslinių tyrimų kol kas nėra. Vakaruose ši koncepcija analizuojama dar tik pastaruosius 15 metų, o dauguma atliktų tyrimų yra sąlyginai maži. Galima išskirti tik kelias svarbias studijas šia tema. Viena žymiausių studijų – tai Herzlicho studija apie viduriniosios klasės prancūzų sveikatos supratimą. Šis tyrimas atskleidė, kad sveikata apibrėžiama kaip ligos nebuvimas, gera savijauta. Liga buvo apibrėžiama kaip neigiamas konceptas, dažniausiai siejama su gyvenimo būdu, o sveikata – kaip teigiamas konceptas. Tyrimas atskleidė, kad sveikata sudaryta iš trijų dimensijų: (1) paprasčiausiai ligos nebuvimas, (2) sveikatos „rezervas”, nulemtas žmogaus temperamento ir gyvenimo būdo bei (3) „balansas” arba visapusiškai gera savijauta [49]. Kiti tyrimai taip pat atskleidė panašius rezultatus. Visur sveikatą sudaro trys „būsenos”: visų pirma, sveikata – ligos nebuvimas, visų antra, žmogaus funkcionavimas ir pajėgumas atlikti kasdienines užduotis ir trečia, žmogaus gera savijauta bei gera fizinė forma. Taip pat sveikata suvokiama kaip moralinė vertybė. Susirgimas siejamas su blogu elgesiu ar nuodėmėmis – tyrimai atskleidė, kad tokių įsitikinimų laikosi tiek išsivysčiusios, tiek primityvios visuomenės. Visose visuomenėse žmogus jaučia tarsi pareigą būti sveiku, o liga – tai tarsi žmogaus žlugimas. Taip pat tikima, kad sveikata priklauso nuo stiprios valios, disciplinos, savikontrolės [49].
R. Spector [50] atlikusi tyrimą ir paprašiusi respondentų savais žodžiais apibrėžti, kas yra sveikata, dažniausiai sulaukdavo tokių atsakymų, kaip „galėjimas daryti tai, ką nori“,
„fizinis ir psichologinis gerbūvis“, „buvimas energingu“, „galėjimas atlikti įprastas užduotis, dirbti“. Kai kurie respondentai pabrėžė, kad vis dėlto sveikata – tai neapibrėžiamas dalykas ir sveikatos supratimas priklauso nuo kiekvieno individualaus supratimo.
Vaikų ir paauglių sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad šie jauni žmonės sveikatą dažniausiai apibrėžia kaip „ligų nebuvimą“, „gerą savijautą“, „galėjimas užsiimti mėgstama ar privaloma veikla“, o suaugusiųjų sveikatos supratimo tyrimas atskleidė, kad suaugusieji sveikatą apibrėžia panašiai kaip vaikai: „visapusišikai gera savijauta“, „ligų nebuvimas“ bei „gebėjimas atlikti įprastas užduotis“ [41].
M. Bury [42] teigia, kad nors medicininis modelis yra įsišaknijęs modernioje visuomenėje, kiekvienas žmogus turi prieigą prie medicininės informacijos per įvairius medijų šaltinius, stebina tai, kad vis dėlto yra giliai įsišakniję „liaudiški“, ne medicinėmis žiniomis, o nuogirdomis, gandais, tradicijomis grįsti įsitikimai apie sveikatą ir ligą. Sveikatą prioritetine sritimi laiko sveikatos profesionalai, mokslininkai, tačiau ne neprofesionalai. Sveikata laikoma naturalia būsena. Anot M. Bury, nors daugelis žmonių suvokia sveikatą kaip savaime suprantamą būseną ir pasigenda jos tik susirgus, tačiau tai nereiškia, kad neprofesionalus požiūris stokoja aiškaus santykio tarp sveikatos ir ligos.
P. Freund ir kt. [44] teigia, kad prieš ieškodami profesionalios medicininės pagalbos pirmiausiai pacientai patys bando interpretuoti savo sveikatos būklę. Šių interpretacijų koncepcija ir idėjos gali būti pasiskolintos iš medicinos mokslų, tačiau nėra jais grįstos. Greičiau ši koncepcija ir logika yra paprastų žmonių, neprofesionalų patirtys, socializacija, kultūrinis modelis bei socialiniai tinklai. Visa tai formuoja supratimą ir požiūrį į sveikatą ir ligą. Autorius pabrėžia kultūros svarbą, kuri daro įtaką žmonių supratimui apie sveikatą.
1.2.2. Profesionali ir neprofesionali ligos ir susirgimo koncepcija
Nors ligos samprata turėtų būti objektyvi ir lengviau apibrėžiama nei sveikatos samprata, tačiau, pasirodo, kad apibrėžti ligą yra tokia pati nelengva užduotis kaip apibrėžti sveikatą. Visų pirma, neprofesionalai bei sveikatos profesionalai skirtingai interpretuoja ir vertina simptomus bei nusiskundimus. Kas vieniems gali atrodyti ligos būsena, kitiems – nebūtinai. Apibrėžiant ligą, lygiai taip pat kaip ir sveikatą, įtakos turi socialinė bei kultūrinė aplinka, tradicijos. Tyrimai atskleidė, kad universalaus sveikatos supratimo neužtenka – negalima ignoruoti neprofesionalų ligos supratimo ir įsitikinimų [41].
Ligos samprata glaudžiai susijusi su sveikatos samprata. Kaip ir sveikatos smprata, ligos samprata taip pat yra kompleksiška. Yra išskiriami du požiūriai2
į ligą: biopsichosocialinis, apibrėžiamas kaip susirgimas – „illness“ ir biologinis arba medicininis, apibrėžiamas kaip liga – „disease“. Ši perskyra yra susijusi su skirtingais požiūriais į ligą ir sveikatą. „Illness“ ligos supratimas yra susijęs su neprofesionaliu požiūriu, o „disease“ – su medicininiu žinojimu. Medicininis modelis yra susijęs su racionaliu, objektyviu ligų kilmės aiškinimu, o neprofesionalus modelis – su subjektyviu ligų aiškinimų, susijusiu su bloga lemtimi ir pan. [49, 51]. Šis neprofesionalus požiūris dar kitaip vadinamas „viešuoju“ ar „bendruomeniniu“ [52].
Anot R. Gwyno [51], neprofesionalus ligos supratimas, požiūris į ligos priežastis ir gydymą kyla iš kelių, dažniausiai prieštaraujančių vienas kitam šaltinių – tai mokslinės medicininės žinios, susietos su liaudies medicinos mitais ir papročiais. Nuo XX a. pabaigos iš gydytojų jau buvo tikimasi supratingumo, tolerancijos ir pagarbos neprofesionaliam pacientų požiūriui [53].
Neprofesionalus požiūris į ligą yra gerokai senesnis už profesionalų medicininį modelį, nes neprofesionalus požiūris yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis kultūrinėmis bei religinėmis tradicijomis. Gali kilti konfliktas tarp medicininio bei neprofesionalaus ligos aiškinimo. Todėl, anot R. Gwyno [51], neretai būtent dėl šios priežasties iškyla įvairių sunkumų gydytojo ir paciento santykiuose ir gydytojas susiduria su dilemomis, kaip perteikti pacientui informaciją ir įtikinti gydytis, kai jo įsitikinimai prieštarauja gydymo metodams, neprarandant paciento pasitikėjimo ir išlaikant gerus gydytojo-paciento santykius.
Tyrimai atskleidė, kad vaikų ir suaugusiujų ligos supratimas mažai kuo skiriasi. Vaikai, nors ir supranta, kad ligos atsiranda dėl tam tikrų priežasčių, tačiau įvardinti konkrečių priežasčių negali [41].
Kaip teigia V. Leonavičius ir kt. [33], pasikeitė gydymo santykio socialinis kontekstas. Visa tai buvo sąlygota priešpriešos tarp psichosocialinės ligos reikšmės, susirgimo, negalios (būtent illness sąvokos), kurią jaučia asmuo ir ligos (disease), kurią nustato gydytojas. Taip pat V. Leonavičius ir kt. išskiria priepšpriešą tarp neprofesionalių (lay) pacientų įsitikinimų (subjektyvumo) ir profesionalių gydytojo žinių (objektyvumo). Ši priešprieša tarp skirtingų gydytojo ir paciento pasaulių, anot autorių, tapo viena pagrindinių šiuolaikinės sveikatos sociologijos temų.
2 Kadangi anglų kalba illness ir disease turi dvi skirtingas reikšmes, o lietuvių kalboje tokios aiškios perskyros
1.2.3. Alternatyvios medicinos koncepcija
Su neprofesionalia sveikatos ir susirgimų koncepcija susijusi ir alternatyvios medicinos prieiga. Alternatyvi medicina tampa vis populiaresnė. Vieni žmonės visiškai atsisako tradicinės medicinos paslaugų, pakeisdami ją alternatyvia medicina, o kiti alternatyvios medicinos būdais papildo tradicinės medicinos teikiamą gydymą. Su alternatyvios medicinos paplitimu siejamas visuomenės nusivylimas biomedicininiu ligų aiškinimo modeliu, informacijos prieinamumu. Alternatyvi medicina arba, kitaip tariant, netradicinė, dar kartais vadinama natūralioji medicina, grindžiama medicinos mokslo nepripažintais metodais. PSO siūlo kalbant apie alternatyvios medicinos praktikas vartoti terminą „papildomoji ir alternatyvioji medicina“ (angl. complementary and alternative medicine), kuris apima visus gydymo metodus bei sveikatinimo sistemas, nepriklausančias tradicinei medicinai. Alternatyvios medicinos gydymo metodams priskiriama ajurveda, homeopatija, tradicinė kinų medicina, akupunktūra, natūropatija, joga, meditacija, relaksacija, vizualizacija, meno, šokio, muzikos terapijos, hipnozė, dietos, žolinės terapijos, masažas, chiropraktika, įvairūs energetiniai netradicinės medicinos metodai, tokie kaip gydymas rankomis ir pan. [54].
Eisenbergas ir kolegos nuo 1990 m. tyrinėja alternatyvios medicinos paplitimą JAV. Tyrimai atskleidė, kad 2004 m. net apie 40 proc. JAV gyventojų naudojasi kokiomis nors alternatyvios medicinos priemonėmis. Nuo 1991 m. šis skaičius išaugo 10 proc. Tyrimai atskleidė, kad dažniausiai alternatyvia medicina naudojasi turintys aukštąjį išsilavinimą, gaunantys vidutinęs pajamas, 25-49 m. amžiaus baltaodžiai, dažniai moterys nei vyrai. Taip pat alternatyvia medicina labiau linkę naudotis asmenys per pastaruosius metus gulėję ligoninėje bei metę rūktyti asmenys, lyginant su niekada nerūkiusiais. Dažniausiai į alternatyvius gydymo būdus įeina įvairios atsipalaidavimo programos, svorio mažinimo programos, savipagalbos grupės, hipnozė ir kiti [50].
Kaip pastebi M. Bartuškaitė ir E. Butkevičienė [55], alternatyvioji medicina prieštarauja taip vadinamajam „praryti piliulę“ supratimui, nes alternatyviojo gydymo procese pacientas nuo pat pradžių aktyviai dalyvauja ir pacientas turi suvokti, koks jo dabartinis gyvenimo būdas ir ką reikia keisti.
Lietuvoje 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai yra gana skeptiški apie alternatyviosios medicinos privalumus. Tyrimas atskleidė, kad alternatyviosios medicinos metodams priskiriami liaudies, alternatyvieji, natūralieji gydymo metodai. Tyrimo duomenys atskleidė, kad didžioji dalis (37 proc.) respondendų neturi aiškios nuomonės, ar netradicinė medicina sveikatos problemas sprendžia geriau, nei įprastinė medicina, o trečdalis
respondentų šiam teiginiui visiškai nepritaria. Atskleista, kad beveik 80 proc. respondentų per pastaruosius 12 mėn. nesilankė pas alternatyvios medicinos specialistus [55].
Taigi Vakaruose požiūris į alternatyvią mediciną yra geresnis nei Lietuvoje. M. Bartuškaitė ir E. Butkevičienė pabrėžia, kad „Vakarų valstybėse jau septintajame dešimtmetyje atsigręžta į alternatyviuosius gydymo būdus, ypač Rytų mediciną (tuo metu įvairūs socialiniai, kultūriniai judėjimai ir jų atstovai propagavo taikos, laisvės nuo normų, kišamų tuometinės sistemos, atsiribojimą bei gyvenimą gamtos siūlomomis sąlygomis)“ [55:104].
1.3. Šeimos gydytojo ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančio paciento santykių aspektai LNL – tai viena didžiausių pastarojo laikmečio sveikatos problemų. PSO duomenimis, LNL sudaro net 63 proc. visų mirčių pasaulyje, o 2008 m. net 36 mln. žmonių mirė nuo LNL. Didžiausią skaičių sudaro mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto, onkologinių bei lėtinių kvėpavimo sistemos ligų [56]. Nustatyta, kad trečdalis europiečių (29 proc.) serga kokia nors lėtine liga, o ketvirtadaliui (25 proc.) paskirtas gydymas ir medikamentų vartojimas [57].
Lietuvoje LNL paplitimas yra viena didžiausių sveikatos problemų. Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos SVEIDRA 2011 m. duomenimis pagal suaugusiųjų (nuo 18 m.) susirgimų skaičių, didžiausias sergamumas – hipertenzinėmis ligomis, sudarantis 195,7 susirgimus 1000 gyventojų. Sergamumas cukriniu diabetu sudaro 32 susirgimus 1000 gyventojų, o astma – 11,9 susirgimų 1000 gyventojų. Šie skaičiai nuo 2008 m. išaugo. 2008 m. sergamumas hipertenzinėmis ligomis buvo 164,1, cukriniu diabetu – 25,1, o astma – 10 1000 gyventojų [58].
Pagrindines mirties priežastis 2011 m. sudarė kraujo apytakos sistemos ligos (47,7 proc. – vyrų, 65,1 proc. - moterų). Antroje vietoje pagal mirties priežastis – piktybiniai navikai (21,5 proc. – vyrų, 17, 9 proc. – moterų) [58].
Europos bendrijos sveikatos rodiklių sąraše nurodoma, kad 2011 m. beveik trečdalis Lietuvos gyventojų (27,2 proc.) nurodė sergantys kokia nors lėtine liga ar turintys lėtinių simptomų daugiau nei pusę metų. Palyginimui – ES vidurkis labai panašus (32,2 proc.), mažiausiai susirgimų lėtinėmis ligomis nurodoma Rumunijoje (20,3 proc.), o daugiausiai – Suomijoje (45,4 proc.) [59].
Lietuvos Nacionalinėje mokslo programoje „Lėtinės neinfekcinės ligos“, kuri vykdoma 2010-2014 m., teigiama, kad „Lietuvos gyventojams aktualiausios yra šios lėtinės neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių ligos, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas, neurodegeneracinės, alergijos ir autoimuninės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai“ [60].
PSO lėtines neinfekcines ligas apibrėžia kaip neužrečiamas, trunkančias ilgą laiko tarpą bei palaipsniui progresuojančias. PSO išskiria keturias pagrindines LNL kategorijas: širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, lėtinės kvėpavimo takų ligos (tokios kaip lėtinė plaučių obstrukcinė liga, atsma) bei diabetas. Nuo LNL kiekvienais metais miršta 36 mln. žmonių. Daugiausiai nuo LNL mirčių sudaro širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos mirtys, nuo kurių kasmet miršta 17 mln. žmonių, nuo vėžio – 7,6 mln., nuo kvėpavimo takų ligų – 4,2 mln., o nuo diabeto – 1,3 mln. žmonių [56].
Lėtinės ligos apibrėžiamos kaip ilgalaikės, dažnai susidedančios iš kelių sveikatos problemų, dažniausiai neišgydomos, sukeliančios daug sunkumų pačiam pacientui bei jo šeimai. LNL gydymas veiksmingas tik simptomų mažinimui ir nėra tiksliai žinoma, kaip ir kada liga progresuos [61].
Vis augantys LNL sergančiųjų skaičiai sąlygoja didesnes sveikatos priežiūros išlaidas. Apskaičiuota, kad JAV LNL gydymas ir priežiūra kainuoja 286 miliardus JAV dolerių kasmet [62]. Kaip pastebi A. Jurgutis ir V. Juknevičiūtė [63:6], remdamiesi PSO duomenimis, „Dėl spartaus LNL plitimo auga gyventojų poreikiai,todėl visos šalys, neatsižvelgiant į jų išsivystymo lygį, nebegali atremti tokių staigių visuomenės sveikatos pokyčių ir garantuoti lengvo naujų medicinos technologijų ir intervencijų prieinamumo“.
Nustatyta, kad dažniausiai lėtinių ligų gydymas vyksta PSP [5], todėl geri gydytojo ir paciento santykiai yra vienas esminių dalykų lėtinių ligų gydyme. Lėtinėmis ligomis sergantys asmenys dažniausiai kreipiasi į savo šeimos gydytoją, taigi šeimos gydytojas vaidina esminį vaidmenį gydant šių pacientų ligas [64].
Yra nustatyta, kad pagrindinė priežastis, kodėl pacientai kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigas – tai pirmiausiai lėtinės ligos. Anksčiau pagrindinės ligos buvo ūmios ligos, tokios kaip infekcijos, apendicitas, kaulų lūžiai ir pan. Šios ligos yra pagydomos ir tęsiasi sąlyginai trumpą laiką. Iš kitos pusės, lėtinės ligos, tokios kaip diabetas, hipertenzija ir pan., yra nepagydomos ir lėtinės. Šiomis ligomis sergantys pacientai į gydytojus kreipiasi dažniausiai [65].
