LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
Renata Tamulienė
PROBIOTIKO YEASTURE POVEIKIS PENIMŲ KIAULIŲ
PRODUKTYVUMUI IR MĖSOS KOKYBEI
Magistro darbas
Darbo vadovas:
asist. Onutė Vaičiulaitienė
Magistro darbas atliktas 2006 - 2008 metais Lietuvos veterinarijos
akademijoje, Gyvūnų mitybos katedroje.
Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2007 07 23 – 2007 10 12 UAB
„Dainavos kiaulių veislynas“ (Jonavos raj.)
Magistro darbą paruošė: Renata Tamulienė ____________
Magistro darbo vadovė : asist. Ona Vaičiulaitienė ___________
(Gyvūnų mitybos katedra).TURINYS
ĮVADAS...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...7
1.1. Kiaulininkystės būklė pasaulyje ir Europos Sąjungos šalyse...7
1.2. Kiaulininkystės būklė ir perspektyvos Lietuvoje...8
1.2.1. Esama kiaulininkystės būklė ir jos perspektyva. ...8
1.2.2. Kiaulių supirkimo kainų sumažėjimas Lietuvoje...9
1.3. Kiaulienos gamybos technologija...10
1.3.1. Žaliavos įeinančios į kiaulių kombinuotųjų pašarų sudėtį...13
1.3.2. Biologiškai aktyvių medžiagų įtaka kiaulių organizmui...16
1.3.3. Probiotikų atsiradimo istorija ir samprata...16
1.3.4. Probiotikų klasifikacija...18
1.3.5. Teigiamas probiotikų poveikis gyvulių organizmui...19
1.3.6. Visaverčiai kombinuotieji pašarai...21
1.4. Kiaulių šėrimas...23
1.4.1. Paršelių žinduklių šėrimas...23
1.4.2. Nujunkytų paršelių auginimas...23
1.4.3. Penimų kiaulių šėrimas...24
1.5. Mėsos kokybiniai rodikliai...25
1.5.1. Mėsos fizinės savybės...26
2. DARBO METODIKA...28
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos...28
2.2. Statistinių rodiklių skaičiavimas...31
3. TYRIMO REZULTATAI...34
3.1. Kiaulių pašarų sudėtis ir kokybiniai rodikliai...34
3.1.1. Kiaulių augimo sparta ir dinamika...36
3.1.2. Kiaulių variacijos rodikliai...39
3.2. Mėsos kokybės tyrimai...48
4. EKONOMINIS EFEKTYVUMAS...52
4.1. Pašarų sąnaudos produkcijos vienetui gauti...52
APTARIMAS IR IŠVADOS...54
PADĖKA...56 LITERATŪROS SĄRAŠAS...57 PRIEDAI...60
ĮVADAS
Pasaulinės mėsos rinkos struktūroje kiauliena sudaro 35-38 proc., tuo tarpu jautiena ir kiauliena – po 25 proc. 2004 m. šalyje realizuota, skaičiuojant gyvuoju svoriu, 136,3 tūkst. tonų kiaulienos, tai sudarė 45 proc. viso realizuoto gyvulių ir paukščių mėsos kiekio, o skaičiuojant skerdiena (113,3 tūkst.t.), kiauliena sudarė 51,2 proc. Vidutiniškai, skaičiuojant skerdieną, 2006 metais buvo pagaminta po 36 kg kiaulienos vienam gyventojui. (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1240).
Tikėtina, kad 2015 m. Europos Sąjungoje (ES) bus pagaminta apie 240-350 tūkst.t. mėsos, iš jos 150-230 tūkst. t. kiaulienos.
Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 2005 metų sausio 1 dieną buvo 1127,1 tūkst. kiaulių (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1235).
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vis didesni reikalavimai keliami gyvulių produktyviosioms savybėms ir jų produkcijos kokybei. Siekiant lygiaverčiai konkuruoti ES rinkose, pagaminta produkcija turi būti kokybiška ir konkurencinga, todėl gyvuliai auginami mėsai turi pasižymėti gera augimo, vystymosi sparta, gera skerdienos kokybe bei aukšta mėsos biologine ir kulinarine verte, taip pat būti ekologiškai švari (Jančienė, 2005). Kiaulienos gamybos efektyvumas ir konkurencingumas daugiausiai priklauso nuo kiaulių išauginimo kokybės. Pagrindiniai reikalavimai, keliami šiuolaikinei kiaulininkystei yra: aukštas kiaulių produktyvumas, geros penėjimosi bei mėsinės savybės, aukšta biologiškai vertingos mėsos kokybė. Kiaulių mėsingumą ir mėsos kokybę veikia įvairūs faktoriai: genetiniai, šėrimo lygis, raciono sudėtis, pašarų paruošimo technologija, laikymo sąlygos ir kt. (Jančienė, et.al. 2004). Bandymais nustatyta, kad raumenų kiekis skerdenoje sudaro 30-50 proc. Tai priklauso nuo šėrimo (Mikelėnas, 2002).
Pastaraisiais metais, siekiant geriau panaudoti kiaulių genetinį potencialą, mažinti pašarų sąnaudas ir kiaulienos savikainą, apsaugoti nuo kai kurių virškinimo trakto ligų, pradėti naudoti biologiškai aktyvių medžiagų pašarų priedai. Vis plačiau naudojami mikrobinės kilmės produktai – probiotikai (Dumanovski, 2001; Komisarov, 2004).
Visavertį šėrimą daugiausia lemia optimalus gyvulių aprūpinimas visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Labai svarbu, kad su pašaru gautos maistinės medžiagos būtų gerai pasisavintos ir panaudotos produkcijai. Kiekvienas mitybos elementas atlieka tam tikrą vaidmenį gyvulio organizme ir jam svarbu ne tik energija ir baltymai. Mineralinės medžiagos yra būtinos jų augimui ir vystymuisi bei dauginimuisi. Vitaminai apsaugo gyvulį
nuo ligų, skatina geresnį pašarų pasisavinimą, o kai kurie turi įtakos mėsos kokybei, jos skoninėms savybėms. Virškinamojo trakto veiklai stimuliuoti, atsparumui nuo ligų sukėlėjų didinti jau yra naudojami tokie preparatai, kaip probiotikai (Bengmark, 2005).
Mikroorganizmų vaidmuo gyvūnų pasaulyje yra labai įvairiapusis. Yra mikrobų, kurie sugadina pašarus, neigiamai veikia gyvulio organizmą. Patogeninė mikroflora trikdo gyvulių virškinimo sistemos veiklą, o naudingi mikroorganizmai – probiotikai- normalizuoja žarnyno veiklą, gerina pašarų maistinę vertę, gerina pašaro maistingųjų dalių pasisavinimą ir didina gyvulių produktyvumą (Šimkus, 2004).
Duomenų apie probiotikų teigiamą poveikį kiaulių augimo spartai, efektyviasniam pašarų naudojimui taip pat atsparumui prieš patogeninius mikroorganizmus pasaulio mokslininkai yra paskelbę labai daug (Nemcova, 1997; Rolfe, 2000; Mosenthin, 2002).
Lietuvoje yra atlikta nemažai tyrimų su probiotiniais preparatais, duomenų apie šių mišinių efektyvumą, įtaką gyvulių augimo spartai bei mėsos kokybei, nėra pakankamai.
Todėl mūsų atlikto tiriamojo darbo tikslas buvo, ištirti probiotiko YEASTURE kombinuotuose pašaruose įtaką penimų kiaulių augimui, pašarų sąnaudoms, ir mėsos fizinėms savybėms.
Darbui atlikti kėlėme šiuos uždavinius:
● įvertinti penimų kiaulių augimo spartą, naudojant skirtingą raciono struktūrą;
● įvertinti pašarų sąnaudas kg, 1 kg priesvorio priaugti;
● ištirti mėsos fizines savybes.
● paskaičiuoti ekonominį efektyvumą;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kiaulininkystės būklė pasaulyje ir Europos Sąjungos šalyse
Kiaulininkystė vystoma visose pasaulio šalyse. Didėjant gyventojų skaičiui pasaulyje, kiaulienos gamyba taip pat nuolat auga. Kiauliena sudaro apie 41 proc. pasaulyje suvartojamos mėsos. 2002m. daugiausia kiaulienos pagamino Kinija – 44 mln.t., t.y. 48,6 proc. pasaulinės gamybos. Pirmajame dešimtuke pagal pagamintą kiaulieną buvo JAV, Vokietija, Prancūzija, Danija, Ispanija, Rusija.
Danija yra viena iš pasaulio šalių – lyderių kiaulininkystėje, ypač technologijų konstravime. Danijoje buvo paskerdžiama daugiau nei 20 mln. kiaulių per metus. Apie 85 proc. kiaulienos Danija eksportuoja į kitas pasaulio šalis.
Daug kiaulienos gaminama Švedijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje bei Lenkijoje. Europos Sąjungos šalyse buvo laikoma 122 mln. kiaulių, skerdžiama per metus 200,2 mln. Vienam gyventojui tenka 40,6 kg kiaulienos per metus.
Europos valstybės dominuoja pasaulinėje kiaulienos prekyboje. Beveik 77 proc. į rinką tiekiamos kiaulienos pagaminta Europoje. Kartu Europos šalys yra didžiausi kiaulienos importuotojai. Didžiausių kiaulienos eksportuotojų sąraše tvirtai pirmauja Europos Sąjungos valstybės: Danija – 18 proc., Olandija – 16,6 proc., Prancūzija – 8,2 proc., Vokietija – 7,6 proc., Ispanija – 5,5 proc., bei kitos šalys: Kanada – 7,2 proc., JAV – 6,8 proc.
Kiaulių auginimo sektoriuje pastebimos aiškios koncentracijos tendencijos. Gamybai koncentruojantis, didėja kiaulininkystės įmonių pajėgumai, mažėja ūkių, pašarų gamintojų ir skerdyklų skaičius. Europos Sąjungoje smarkiai išaugo stambesnių nei 1000 vnt. kiaulių ūkių skaičius.
Naudodama pažangias technologijas, sparčiausiai kiaulienos gamybą padidino Kinija. Augimo tempai per metus siekė 6,2 proc., o bendroji gamyba viršijo 44 mln.t., tai yra arti pusės gaminamos kiaulienos pasaulyje.
Prognozuojama, kad 2010m. pasaulyje bus pagaminta per 112 mln.t. kiaulienos. Tai sudarys beveik 40 proc. pasaulinės mėsos produkcijos. Kinijoje bus gaminama 54,3 mln.t., nors gamybos tempai sulėtės iki 1,1 proc., tačiau kiauliena turėtų išlikti pasaulyje populiari dėl jos vertingų savybių (Jančienė, 2005).
2007m. I ketvirtį, lyginant su 2006 m. atitinkamu laikotarpiu, kiaulienos gamyba išaugo apie 4 proc. Toks kiaulienos, ypač riebios, pasiūlos padidėjimas daugumoje šalių lėmė kiaulienos kainų sumažėjimą.
Remiantis paskutiniais duomenimis, Europos Sąjungoje kiaulienos gamyba šių metų pabaigoje turėtų sumažėti. Tikėtina, kad ši mažėjimo tendencija tęsis ir 2008 m. (http://www.vic.lt/ris/index.php?id=22142&action=more).
1.2. Kiaulininkystės būklė ir perspektyvos Lietuvoje 1.2.1. Esama kiaulininkystės būklė ir jos perspektyva
Šiuo metu gyvulių supirkimo kainos nėra didelės ir nepasižymi tendencija kilti. Kiaulių pašarų kainos lyginant 2006– uosius metus su 2007 metais padidėjo du kartus, o superkama kiauliena – atpigo. Pašarinių grūdų kaina nuo 350 Lt. padidėjo iki 700 Lt., o kiaulių gyvojo svorio kaina, palyginti su 2006m., nukrito 10 proc.
2007 metais buvo nepalankios javų supirkimo kainos perdirbėjams, kurios nuo pat derliaus nuėmimo pradžios turėjo tendenciją didėti. Žemės ūkio ministerijos specialistų teigimu, tokį pastovų javų supirkimo kainų didėjimą lėmė bent dvi priežastys: mažesnis nei tikėtasi pasaulinis (ne tik Europos, bet ir Ukrainos, kaip vienos iš pagrindinės javų eksportuotojos) javų derlius ir išaugusi jo paklausa biokuro gamybai ir nepalankios 2006 m. meteorologinės sąlygos Lietuvoje, dėl kurių javų derlingumas buvo gautas nedidelis (apie 30-35 proc. mažesnis nei įprastai). Dėl to šalyje buvo sukaupta ir mažiau grūdų atsargų (http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp).
Prie sumaišties mėsos rinkoje gerokai prisideda ir iš Lenkijos plūstanti pigi kiauliena. Su lenkiška kiauliena sudėtinga konkuruoti, nes kaimyninėje šalyje kur kas mažesnis pridėtinės vertės mokestis (PVM): gaminiams 7 proc., o žaliavinei mėsai – tik 3 proc. O Lietuvoje už mėsą tenka mokėti 18 proc. PVM.
Rusijai atsisakius priimti eksportuojamas kiaules iš Lenkijos, Europos Sąjungoje susidarė didelis gyvulių mėsos perteklius. Kai tokia didelė pasiūla, nepavyksta pakelti kiaulienos kainos. Todėl Lietuvos kiaulių augintojams tenka parduoti kiaules vos ne už savikainą.
Išlaidos pašarams kiaulininkystėje sudaro apie 65-70 proc. visų gamybos išlaidų, kaip matote kiaulininkystėje pastaruoju metu yra sudėtinga padėtis. Todėl vienas iš svarbių pašarų komponentų, kurie gali sumažinti išlaidas pašarams yra pašarų priedai, kurie
Daugelis ūkininkų pasinaudojo Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ir priėmė daug įsipareigojimų, pavyzdžiui, tęsti veiklą ne trumpiau penkerius metus, didinti gyvulių bandą ir t.t.. Kas galėjo nuspėti, kad situacija rinkoje taip pasikeis? Daugumoje ūkių padarytos didelės investicijos į fermų modernizavimą, paimtos paskolos iš bankų.
Lietuvos valstybė galėtų paremti kiaulininkystės šaką, pavyzdžiui, skirtų didesnį kiekį neapmokestinamų degalų žemės ūkio darbams atlikti. Parama įsigyjant veterinarijos preparatus arba skiepams nuo labiausiai pavojingų užkrečiamųjų ligų irgi būtų gera pagalba Lietuvos kiaulių augintojams (Jucaitytė, 2007).
1.2.2. Kiaulių supirkimo kainos Lietuvoje
Išaugusios grūdų ir kritusios žaliavos supirkimo kainos į paniką varo gyvulių augintojus. Jie tvirtina, jog krizę priartino ir iš Lenkijos plūstanti pigi kiauliena. Šiemet vieniems žemdirbiams išgyvenant pakilimą, kiti skaičiuoja nuostolius. Kiaulių bei galvijų augintojai sako, kad tokia padėtis, kai gyvuliai superkami pigiau nei kainuoja juos išauginti, gresia bankrotu. Dėl to jie turi priekaištų ir perdirbimo įmonėms, prekybininkams, Žemės ūkio ministerijai. Augintojai teigia, kad yra nesureguliuoti santykiai tarp augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Besaikis laisvosios rinkos propagavimas veda į krizę.
Jei niekas nesikeis, augintojai išpjaus kiaules. Šis procesas jau prasidėjo, – perspėjo A. Baravykas. Asociacijos vadovas mano, jog ranką gyvulių augintojams turėtų ištiesti valstybė, sukurdama pelną tarp gamintojų ir prekybininkų, paskirstantį įstatyminį mechanizmą. Žemdirbiai tvirtina, jog prielaidas tokiai krizinei situacijai sudarė ir tai, kad biodegalams grūdus auginantiems ūkininkams mokamos išmokos, o pašarinių grūdų augintojai jų negauna. Padėtį sunkina ir suvaržytas pašarinių grūdų importas iš trečiųjų šalių.
Pabrangus mėsos gaminiams, žemdirbiai turėtų tikėtis didesnių kainų už gyvulius. Tačiau gyvulių augintojai mano, kad iš pradžių turėtų kilti kainos už žaliavą, o tik vėliau – prekyboje.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) skaičiavimais, ir taip solidi prekybininkų dalis mėsos gaminių kainų grandinėje šiemet dar padidėjo. LAEI kaip pavyzdį pateikia kiaulienos su kaulu mažmeninės kainos pokyčius: žemdirbio dalis kainoje 2006 m. rugpjūtį buvo 59 proc., perdirbėjo – 13,2 proc., o prekybininko – 22,6 proc. Šiemet rugpjūtį – atitinkamai 51 proc., 12 proc. ir 30,7 proc. Panašūs ir jautienos su kaulu mažmeninės kainos pokyčiai (http://www.stat.gov.lt/lt/).
2007m. sausio – spalio mėn. skerdienas klasifikuojančiose skerdyklose paskerstų kiaulių skaičius siekė 440,67 tūkst. vnt. ir buvo 14,9 proc. mažesnis nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Per šį laikotarpį daugiausia buvo paskersta E raumeningumo klasės (45,9 proc.) ir S raumeningumo klasės (30,2 proc.) kiaulių, o mažiausiai – P raumeningumo klasės (0,1proc.) kiaulių, nuo bendro, skerdienas klasifikuojančiose skerdyklose, paskerstų kiaulių skaičiaus.
Kiaulienos gamyba skerdienas klasifikuojančiose skerdyklose 2007 m. sausio – spalio mėn. sudarė 34,37 tūkst. t – 14 proc. mažiau nei 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu.
Analizuojamu laikotarpiu S raumeningumo klasės kiaulienos gamyba išaugo 26,34 proc., tai P raumeningumo klasės kiaulienos gamyba sumažėjo 74,74 proc.
Vidutinės 2007 m. sausio – spalio mėn. kiaulių E ir U raumeningumo klasių supirkimo
kainos Lietuvos rinkoje buvo 5,5 proc. mažesnės nei 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu. Kiaulių (S-P raumeningumo klasių) vidutinė supirkimo kaina analizuojamu laikotarpiu sudarė
471,26 Lt/100 kg ir buvo 4,6 proc. mažesnė nei 2006 m. sausio – spalio mėn. http://www.vic.lt/ris/index.php?id=27699&action=more.
1.3. Kiaulienos gamybos technologija
Gamybos technologija suprantama įvairių metodų, priemonių ir būdų visuma kiaulių
veisimo, šėrimo, laikymo ir kitų, gamybą užtikrinančių procesų klausimams spręsti.
Efektyviausios technologijos yra tos, kurios visiškai atitinka tuos reikalavimus. Kiaulienos gamybai svarbią reikšmę turi:
Ekonomiškai ir ekologiškai pagrįstas kiaulienos gamybos apimties organizavimas; Subalansuotais racionais normuoto kiaulių šėrimo, užtikrinančio aukštą genetinio potencialo pasireiškimo produktyvumo lygį, organizavimas;
Srautinės technologijos taikymas, gamybinių procesų mechanizavimas bei automatizavimas; Progresyvių darbo organizavimo formų naudojimas.
Ekonomiškai labiausiai pagrįsta kiaulininkystės organizavimo schema su baigtu gamybos ciklu, jungianti paršelių reprodukciją, jų augimą ir penėjimą iki prekinių kondicijų. Taikant tokią gamybos organizavimo sistemą kiaulių bandoje tolygiai vykdoma reprodukcija, užtikrinamas gamybos ritmiškumas ir tolygus paršelių tiekimas penėjimui visus metus,
sanitarinio paruošimo išlaidų, geriau panaudojami gamybiniai pajėgumai ir darbo resursai
(Jančienė, 2005).
Veisimas. Kiaulininkystės, veislininkystės sėkmė prasideda nuo grynųjų veislių
formų ir jų tinkamo panaudojimo. Lietuvoje veisiamos grynaveislės kiaulės pagal produktyvumo kryptį skirstomos į motininę, tarpinę ir tėvinę veisles. Motininės veislės turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis savybėmis, stipria konstitucija bei prisitaikymu prie ūkinių ir klimatinių sąlygų, tėvinės – geru pašarų panaudojimu, geromis mėsinėmis savybėmis (Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis, 2007).
Vykdant veisimo programas būtina žinoti, kokiais požymiais turi išsiskirti tėvų ir motinų linijos, populiacijos ar hibridinės formos. Siekiant išsiaiškinti šiuos požymius, jų tinkamumą veisimo sistemose, kontroliuoti šių požymių perdavimą kitoms kartoms yra vykdoma gyvulių atranka. Tinkamos selekcijos pagalba galima padidinti kiaulių produktyvumą, išryškinti selekcionuojamų gyvulių pranašumą prieš populiacijos vidurkį.
Siekiant nuoseklaus selekcinio darbo veiksmingumo ir turimų kiaulių veislių genetinio potencialo panaudojimo, kiaulių produktyvumo didinimo ir ūkiškai naudingų savybių gerinimo, būtina vykdyti kiaulių kontrolinį auginimą, penėjimą, skerdimą ir skerdienų kokybės vertinimą, veislinių kuilių ir paršavedžių vertinimą pagal palikuonių mėsos kokybę. Kuilių ir paršavedžių mėsinės savybės pagal palikuonis vertinamos Valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje. Čia per metus įvertinama apie 150 kuilių ir 900 paršavedžių (Saikevičius, 2007).
Šėrimas. Šiandien Lietuvos pašarų gamybos įmonės gamina tikrai saugius ir
kokybiškus pašarus, kurie yra konkurencingi visoje Europos Sąjungoje. Kiaulininkystė yra viena svarbiausių žemės ūkio šakų Lietuvoje. Šio verslo pelningumas priklauso nuo saugių ir kokybiškų pašarų naudojimo. Nors pašarai pirmiausia įtakoja gyvūnų sveikatą bei produktyvumą, tačiau jie taip pat turi įtakos gyvūninės kilmės produktų kokybei. Pašarai gali turėti tiesioginę įtaką ne tik mitybinėms, bet ir technologinėms, organoleptinėms bei higieninėms maisto produktų savybėms.
Teisingai subalansavę gyvūnų šėrimą, galime pilnai išnaudoti genetinį gyvūnų produktyvumo potencialą ir pasiekti aukštų ekonominių rezultatų. Gyvūnų genetinių galimybių bei mitybos poreikių išmanymas atveria naujas galimybes pašarų įsisavinimui gerinti, o tuo pačiu ir gyvulininkystės produktyvumui didinti. Tai reiškia, kad, pritaikant mokslo pasiekimus, tam pačiam gyvūninių produktų kiekiui gauti sunaudojama mažiau pašarų (Bartkevičiutė, 2000).
Moksliškai yra pagrįsta, kad kryptingas gyvulių šėrimas leidžia reguliuoti raumeninio bei riebalinio audinio vystymąsi. Naudojant racioną, subalansuotą pagal visas maistines ir neorganines medžiagas, sudaroma galimybė gauti ne tik didelius gyvulio priesvorius, bet ir gerą skerdienos išeigą, bei aukštą raumeningumą (Skimundis, 2000).
Didelių nuostolių kiaulininkystė patiria dėl baltyminio-vitamininio-mineralinio šėrimo pažeidimų .Dėl to gyvuliams sutrinka medžiagų apykaitos procesai, sumažėja produktyvumas, pablogėja produkcijos kokybė, daugėja susirgimų ir prieauglio gaišimo
(Cameron, 2001).
Sugriežtinus antibiotinių medžiagų naudojimą gyvulių pašaruose, pradėta ieškoti naujų alternatyvių medžiagų, turinčių panašų veikimą. Pastebėta, kad probiotikai didina gyvulių kūno masės priesvorį, gerina pašaro įsisavinimą bei sveikatą, turi teigiamą įtaką skerdienos kokybei (Salminen, 1996).
Mėsos kokybei, jos savybėms įtaką daro kiaulių auginimo ir šėrimo bei mėsos perdirbimo technologijos. Tačiau pastoviai yra ieškoma būdų mėsos savybėms gerinti. Šiam tikslui bandoma naudoti tam tikrus vitaminus ir mineralines medžiagas, juos sušeriant
gyvuliams su pašaru (Jančienė, 2005).
Kai kurių autorių duomenys rodo, kad šėrime naudojant mineralinius, vitamininius papildus pagerėja mėsos fizinės savybės (didesnis vandens rišlumas, mažesni virimo nuostoliai, mėsa būna minkšta, švelni) (Mikulionienė ir kt., 2005).
Bendrosios kiaulių laikymo nuostatos:
• gyvuliams skirti ne mažiau ploto, negu reikia pagal direktyvų reikalavimus; • garduose įrengiami viena ranka darinėjami varteliai gyvuliams atvaryti ir išvaryti; • gardų pertvaros turi būti apsaugotos nuo korozijos. Gardų grindys ir vidinės pastato
sienos lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Neturi būti aštrių briaunų, galinčių sužeisti gyvulius;
• gyvulių agresyvumui sumažinti, sudaromos tinkamos sąlygos pagal direktyvos reikalavimus: ES Direktyva 88/661/EEB“Kiaulių laikymas“; ES Direktyva 91/630/EEB „Dėl kiaulių apsaugos minimalių standartų“(Valstybės žinios, 2003. Nr.9.P.334).
• garde turi susiformuoti švari ir sausa guoliavietė, tuštinimosi ir ėdimo zonos;
1.3.1. Žaliavos, įeinančios į kiaulių kombinuotųjų pašarų sudėtį
Kiaulių racionuose daugiausiai vyrauja ūkiuose išauginti pašarai. Varpinių javų grūdai kiaulių racionuose sudaro didžiausią dalį. Iš labiausiai naudojamų miežiai bei kviečiai. Be to, penimoms kiaulėms šerti gerai tinka kvietrugiai, kukurūzai. Pagrindinė varpinių javų grūdų maisto medžiaga – krakmolas, kuris yra ir gyvulio organizmo energijos šaltinis. Tačiau varpinių grūdų baltymai yra menkos biologinės vertės, jie turi nedaug nepakeičiamųjų amino rūgščių, ypač lizino, metionino su cistinu, treonino ir triptofano. Todėl šeriant kiaules varpinių grūdais, būtini baltymingi pašarai, turintys aukštos biologinės vertės baltymų (Šveistys, 2005).
Miežiai – tai dažniausiai kiaulėms šerti naudojamas grūdinis pašaras. Juose būna
apie 11,8–12,3 MJ/kg apykaitos energijos, 9-13 proc. baltymų, 4-6 proc. ląstelienos. Miežiai tinka visų grupių kiaulėms.Paršeliams- žindukliams papildomai galima duoti ir nemaltų miežių grūdų. Kad geriau ėstų juos reikia paspraginti. Paršelių racionams tinka ir lukštenti miežiai, nes juose yra mažiau ląstelienos. Kiaulių sausų pašarų mišiniuose miežiai gali sudaryti iki 80-90 proc.
Kviečiai – kiaulių racionuose naudojami mažesnės maitinės vertės kviečiai. Juose
yra apie 12,4-13 MJ/kg, baltymų apie 11,5 - 15 proc., ląstelienos mažiau negu miežiuose apie 1,8-3,0 proc. Todėl jie plačiai naudojami paršeliams bei penimoms kiaulėms šerti. Kviečiuose palyginti nedaug kalio, bet gausu fosforo. Į paršelių ir penimų kiaulių sausų pašarų mišinius kviečių galima dėti iki 50-70 proc. Jie gali sudaryti iki 50-60 proc. racionų grūdinės dalies, likusią dalį – miežiai ir kiti javų grūdai.
Rugiai – pagal maistingumą ir pašarinę vertę yra artimi miežiams bei kviečiams.
Tačiau prastesnės skoninės savybės, juos kiaulės nenoriai ėda. Penimoms kiaulėms į pašarus jų galima dėti iki 20-30 proc., nujunkytiems paršeliams iki 10-15 proc., paršavedėms I paršingumo pusėje – iki 10-20 proc. Paršavedėms II paršingumo pusėje ir žindymo metu rugių duoti nerekomenduojama. Kiaulėms gali sutrikti virškinimas, todėl į tokius pašarus, kuriuose yra didesnis kiekis rugių, būtina papildomai įdėti fermentinių preparatų.
Kvietrugiai – ši varpinių javų rūšis gauta sukryžminus kviečius su rugiais. Juose
baltymų randama apie 11,5-15 proc. Apykaitos energijos kiekis siekia apie 12,5-13,5MJ/kg, kvietrugiuose mažai ląstelienos apie 1,6-2,5 proc., be to turtingi fosforu 0,3-0,4 proc. Kaip vertingas grūdinis pašaras, kvietrugiai labai tinka, ypač penimoms kiaulėms šerti.
Nustatyta, kad kiaulių racionuose naudojant kvietrugius, geriau subalansuojami baltymai ir energija. Penimoms kiaulėms I penėjimo pusėje į sausų pašarų mišinius galima
dėti iki 40-60 proc., II periodo kialėms – iki 50-70 proc., nujunkytiems paršeliams – iki 30-40 proc. kvietrugių. Geri rezultatai pasiekiami, kai racionų grūdinėje dalyje kvietrugiai sudaro iki 40-50 proc. Kiaulių pašaruose naudojant didesnius kvietrugių kiekius (virš 50 proc.), verta įmaišyti fermentinių preparatų.
Kukurūzai – jie pasižymi gana aukšta energetine verte (apykaitos energijos- apie
13-14MJkg), turi nemažai riebalų apie 4-8 proc., nedaug ląstelienos 2-3 proc., geltongrūdžiuose kukurūzuose randama nemažai karotino 4-9mg/kg, baltymų apie 9-11 proc. Jie labai tinka paršelių ir penimų kiaulių šėrimui. Penimoms kiaulėms į sausų pašarų mišinius galima dėti iki 40-50 proc., o paršeliams iki 50-60 proc. kukurūzų miltų.
Avižos – jos yra menkesnės energetinės vertės, tačiau daugiau ląstelienos (nei
kituose varpinėse kultūrose), apie 9-12 proc., riebalų apie 4-5 proc., baltymų kiekis avižų grūduose siekia apie 10-11 proc. Avižų riebaluose vyrauja nesočiosios riebalų rūgštys, neigiamai veikiančios lašinių technologines savybes. Avižos tinka tik veislinių kiaulių (paršavedžių, kuilių ir veislinio prieauglio) racionams. Paršeliams šerti labiau tinka nulukštentos avižos. Į paršavedžių, veislinio prieauglio bei kuilių racionus avižų galima dėti iki 50-60 proc. Paršelių sausų pašarų mišiniuose avižos gali sudaryti ne daugiau 20-30 proc. Penimoms kiaulėms, ypač II penėjimo pusėje (virš 60kg svorio), avižinių miltų duoti nerekomenduojama, nes sulėtėja augimas, minkštėja lašiniai.
Sėlenos – jos gaunamos malant grūdus. Kiaulėms šerti daugiausiai naudojamos
kvietinės ir ruginės sėlenos, kaip vitaminingas ir dietinis pašaras. Sėlenose baltymų randama apie 12-17 proc., ląstelienos apie 8-10 proc. Sėlenos turtingos kalciu, fosforu, B grupės vitaminais. Kvietinių sėlenų galima dėti į sausų pašarų mišinius: paršavedėms, veisliniam prieaugliui, kuiliams iki 20-30 proc., paršeliams iki 10-15 proc.
Žirniai – jų grūdai turi apie 12-13 MJ/ kg apykaitos energijos, 19-25 proc. baltymų,
5-6,5 proc. ląstelienos. Žirnių galima duoti visoms kiaulėms, ypač penimoms ir veisliniam prieaugliui. Jie teigiamai veikia skerdenos kokybę. Paršeliams duodamus žirnius reikia pakaitinti garais arba ekstruduoti. Į sausų pašarų mišinius dedama: paršeliams -žindukliams iki 5-10 proc., nujunkytiems paršeliams, paršavedėms bei kuiliams iki 10-15 proc., penimoms kiaulėms I penėjimo periodo iki 15-20 proc., penimoms kiaulėms II penėjimo periodo ir veisliniam prieaugliui iki 20-30 proc.
Lubinai – yra patys baltimingiausi iš ankštinių kultūrų Lietuvoje. Jų grūduose
-10 proc., penimoms kiaulėms I penėjimo pusės iki 10-15 proc., kiaulėms II penėjimo pusėje bei veisliniam prieaugliui iki 15-20 proc. Racionuose naudojant lubinų miltus, būtina atsižvelgti į lizino ir metionino su cistinų kiekį.
Pupos – jų grūduose būna apie 22-32 proc. baltymų, 6-8 proc. ląstelienos. Pupos
turtingos angliavandeniais, mineralinėmis medžiagomis (fosforu, geležimi), vitaminais.
Į sausų pašarų mišinius pupų galima dėti: paršeliams žindukliams iki 5-8 proc., nujunkytiems paršams iki 10-15proc., penimoms kiaulėms I penėjimo pusėje iki 15-20 proc., II penėjimo pusėje ir veisliniam prieaugliui iki 20-25 proc., paršavedėms ir kuiliams iki 5-10 proc. Šeriant kiaules pašarais, kuriuose yra pupų miltų, lašiniai būna kietesni, o mėsa standesnė.
Rapsų išspaudos ir rupiniai – išspaudose baltymų kiekis apie 26-34 proc., 7 -16
proc. riebalų, 8-13 proc. ląstelienos, o rupiniuose - 12-13MJ/kg apykaitos energijos, 35-38 proc. baltymų, 2-4 proc. riebalų ir 11-13 proc. ląstelienos. Rapsų išspaudose ir rupiniuose daug mineralinių medžiagų. Į sausų pašarų mišinius rapsų išspaudų arba rupinių galima dėti: nujunkytiems paršams, veisliniam prieaugliui, paršavedėms ir kuiliams – iki 5-10 proc., penimoms kiaulėms iki 10-15 proc. (kiaulėms geriausia šerti tik iš „nulinių“ veislių rapsų sėklų paruoštas išspaudas bei rupinius, kuriuose labai mažai gliukozinolatų ir eruko rūgšties, kitais atvejais jų kiekis į pašarus ribojamas arba visiškai nešeriama).
Sojų rupiniai – juose būna nuo 43-49 proc. baltymų, ląstelienos apie 4-8 proc. Sojų
rupiniai turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Todėl kiaulių racionuose naudojami kaip svarbiausias baltymų šaltinis. Lizino 6,3-6,5 proc., treonino 3,8-3,9 proc. Į pašarus kiaulėms jų galima dėti: iki 10-15 proc., tik paršavedėms II paršingumo pusėje ir žindymo metu, kuiliams – iki 15-20 proc., o paršavedėms I paršingumo pusėje iki 5-10 proc.
Saulėgrąžų rupiniai – juose yra 34-44 proc. baltymų, gausu metionino 3-4,5 proc. ir
cistino 2-3 proc. Saulėgrąžų rupiniai turtingi kalciu, fosforu, variu, manganu, vitaminais. Šių rupinių maistinė vertė priklauso nuo ląstelienos kiekio, kurios būna 10-15 proc. Į sausų pašarų mišinius jų galima dėti: paršeliams – žindukliams iki 4-5 proc., nujunkytiems paršams ir penimoms I penėjimo pusėje iki 5-10 proc., penimoms kiaulėms II penėjimo pusėje, veisliniam prieaugliui, paršavedėms bei kuiliams iki 10-15 proc. (Leikus, Norvilienė, 2006).
Premiksai – yra vieno ar kelių pašarų priedų mišiniai su pašarinėmis žaliavomis.
Premiksai tiesiogiai nenaudojami gyvuliams šerti, juos galima įterpti į pašarus tik pašarų gamybos metu (pašarų išmaišymas rankiniu būdu neturėtų būti suprastas kaip pašarų
Pašarų papildai – tai pašarų mišiniai, turintys tam tikrų medžiagų didelį kiekį ir
naudojami kartu su kitais pašarais. Paprastai, nors ne visada, pašarų papildai yra skiriami galutiniam naudojimui ir yra sušeriami tiesiogiai gyvuliams, išmaišius juos su kitais pašarais.
Pašarų priedai - vienas iš labai svarbių pašarų komponentų yra priedai. Tai
medžiagos, mikroorganizmai ar preparatai, kurie yra sąmoningai dedami į pašarus tam, kad teigiamai veiktų pašarų ar gyvūninių produktų savybes, patenkintų gyvūnų mitybinius poreikius, teigiamai veiktų skrandžio ir žarnyno mikroflorą, pašaro virškinamumą ar turėtų kokcidiostatinį ar histomonostatinį poveikį (Trumpickaite - Džekčiorienė, 2006).
1.3.2. Biologiškai aktyvių medžiagų įtaka kiaulių organizmui
Kiaulininkystės produktų gamybos efektyvumas priklauso ne tik nuo kiaulių veislinių savybių, bet ir nuo pašarų ir jų maisto medžiagų pasisavinimo efektyvumo. Yra labai svarbu racionuose panaudoti pigesnes žaliavas ir siekti, kad gyvulio organizmas kuo geriau jas
įsisavintų (Baranauskas, 1992).
Atsižvelgiant į šių klausimų aktualumą, pastaraisiais metais daugelyje šalių intensyvėjo tyrimai, kaip panaudoti kiaulių racionuose įvairias biologiškai aktyvias medžiagas (fermentus ir fermentinių kompozicijų preparatus, probiotikus ir kt.), kurios pagerintų pašarų biologinę vertę, didintų produktyvumą ir atsparumą susirgimams.
Augimą skatinančių medžiagų pasirinkimas turi būti pagrįstas saugumu ir didele ekonomine nauda. Pastaraisiais metais padidėjo susidomėjimas tokiomis medžiagomis kaip: parūgštintojai, probiotikai, fermentai, fitogeniniai preparatai ir kt. (Gružauskas, 2000).
1.3.3. Probiotikų atsiradimo istorija ir samprata
Pieno rūgšties bakterijos naudojamos nuo tada, kai žmonės pradėjo vartoti raugintą pieną. Praeito šimtmečio pradžioje rusų biologas I. Mečnikovas, dirbantis Pastero Institute Paryžiuje, pradėjo šios temos mokslinį pagrindą (Fuller, 1989). Jis manė, kad storojoje žarnoje esanti flora turi neigiamą poveikį šeimininkui, ir kad šį neigiamą poveikį galima pagerinti vartojant raugintą pieną. Kaip teigia R. Fulleris, vartojant jogurtą, turintį laktobacilų,
ilgaamžiškumu. I. Mečnikovas išskyrė iš rauginto pieno mikroorganizmą, kurį pavadino „Bulgarine bacila“. Šis mikroorganizmas dabar žinomas kaip Lactobacillus (Fuller, 1989).
Amerikoje 1920-1922 metais terapiniais tikslais praktiškai buvo pradėtos naudoti acidofilinės laktobacilos. Tai buvo probiotikų užuomazga. Didesnis susidomėjimas probiotikais kilo tik prieš du dešimtmečius, kai gana daug sunaudojus antibiotikų, pablogėjusi ekologinė padėtis sukėlė žmonių ir gyvulių mikrobiocenozinius pažeidimus, kartu pasireiškė
ir atsparumas antibiotikams.
Žodis „probiotikas“ traktuojamas įvairiai. Pirmiausia šis pavadinimas buvo naudojamas substancijoms aprašyti, kur vienas pirmuonis stimuliavo kitų augimą (Lilly,
Stihvell, 1995).
1989 metais R. Fulleris probiotikų terminą aiškino taip: tai gyvas mikrobinis pašarinis priedas, kuris naudingai veikia gyvulio organizmą – pagerina žarnyno mikrobinį
balansą (Fuller, 1989).
Pagal S. Salmineną, probiotikai yra „gyvos“ mikrobinės kultūros arba rauginti pieno produktai, kurie naudingai veikia sveikatą ir mitybą (Salminen, 1996).
1974 m. R.Parkeris terminą „probiotikai“ pavartojo gyviems mikroorganizmams gyvulių pašaruose pažymėti. Jie buvo maišomi į pašarus, kaip stimuliatoriai ir stresą mažinantys preparatai. Parkeris pirmasis probiotikui suteikė tokią prasmę, kurią terminas „probiotikas“ yra suprantamas ir dabar. Jis apibūdino probiotikus kaip mikroorganizmus ir medžiagas, kurios teigiamai veikia žarnyno mikrobinį balansą (Parker, 1974).
Terminas „probiotikai“ išvertus iš graikų kalbos reikštų „gyvenimui“. Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai arba fermentuoti jų produktai, darantys teigiamą poveikį žmonių ir gyvulių sveikatai, gerinantys virškinamojo trakto mikrobinį balansą (Jukna, 2005).
Probiotikai sukurti gyvūnų virškinamojo trakto mikroorganizmų gebėjimui sintetinti įvairias biologiškai aktyvias medžiagas – vitaminus, fermentus, amino rūgštis - pagrindu. Jie reguliuoja virškinamojo trakto biologinius procesus, profilaktiškai veikia prieš gyvūnų jauniklių žarnyno ligas, stimuliuoja gyvulių augimą. Probiotikų efektyvumo esmė – skatina teigiamus gyvūnų virškinamojo trakto metabolitinius pokyčius, gerina maisto medžiagų pasisavinimą, didina organizmo atsparumą ir kartu antagonistiškai veikia kenksmingą organizmo mikroflorą. Probiotikai mikrobinėje gyvūnų organizmo sistemoje pasižymi mikrobinio metabolizmo, stimuliaciniu imuninės sistemos, anticholestiroliniu poveikiu
(Brady, Gallaher, 2000).
Probiotikai sukurti gyvulių virškinamojo trakto normalios mikrofloros pagrindu, todėl neturi neigiamų padarinių. Jie yra ekologiški. Probiotikams naudojamos pieno rūgšties
bifidobakterijos, fekalinis streptokokas, žarnyno lazdelė, celiuliozolitinės, karotiną sintezuojančios bakterijos, pirmuonys, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų asociacijos
(Salminen, 1996).
Gyvūnams naudojami ir kiti į probiotikus panašūs dariniai. Tai tokie kaip prebiotikai, simbiotikai. Prebiotikai – tai nevirškinami oligosacharidai, kurie tranzitu pereina plonąsias žarnas ir yra skaidomi gaubiančioje žarnoje. Virškinamojo trakto fermentai neskaido prebiotikų, juos gaubtinėje žarnoje virškina bifidobakterijos. Todėl prebiotikai turi vadinamąjį bifidogeninį aktyvumą.
Terminas „simbiotikai“ nusako produktą, į kurio sudėtį įeina ir probiotikai ir
prebiotikai (Gibson, Roberfroid, 1995).
1.3.4 Probiotikų klasifikacija
Šiuolaikinėje gyvulininkystėje naudojami probiotikai yra suskirstyti į šias
kategorijas:
Monoprobiotikai (monokomponentiniai) – preparatai, sudaryti iš vienos bakterijų
rūšies:
• iš laktobakterijų; • iš bifidobakterijų; • iš E coli padermių.
• iš nepatogeninių Bacillus genties atstovų.
Asocijuoti probiotikai (polikomponentiniai) – preparatai, sudaryti iš kelių rūšių
bakterijų asocijuotų padermių (nuo 2 iki 30).
Pagal paskirtį probiotikai gali būti:
Sinbiotikai – tai kompleksiniai preparatai, kurie sudaryti iš gyvų mikroorganizmų ir
skirtingos sudėties bei kilmės prebiotikų.
Heteroprobiotikai – probiotikai, išskirti iš vienos gyvulio rūšies, tačiau yra skiriami
naudoti kitai gyvulių rūšiai.
Autoprobiotikai – skiriami tik tam konkrečiam individui iš kurio mikroorganizmai
Lactobacillus sp. Bifidobacterium
Bacillus cereus E. Coli
1 paveikslėlis Bakterijų pavyzdžiai
1.3.5. Teigiamas probiotikų poveikis gyvulių organizmui
Ankstyvame amžiuje gyvuliai turi menką atsparumą ligas sukeliančiai mikroflorai patogeninei, todėl jų neigiamą poveikį, uždraudus antibiotikus, tenka slopinti pasitelkiant natūralius preparatus, didinančius gyvulių rezistentiškumą ir produktyvumą. Tokios paskirties ir yra probiotikai. Norint gauti gerus penėjimo rezultatus reikia, kad gyvulys būtų sveikas ir šeriams tinkamai subalansuotais racionais jau ankstyvame amžiuje.
Visi probiotikai pasižymi šiomis savybėmis:
• gamina pieno, acto, propiono, laisvąsias riebalų rūgštis, o tai sąlygoja pH mažėjimą žarnų turinyje;
• stabdo toksiškų aminų ir amoniako susidarymą;
• gamina fermentus, kurie skatina virškinimą, B grupės vitaminus; • gerina vitaminų ir mineralų absorbciją;
• daro teigiamą įtaką visai naudingai organizmo mikroflorai; • gerina laktozės virškinimą;
• detoksikuoja inkstų ir kepenų katabolitinius produktus;
• pasižymi antikancerogeniniu, antimutageniniu, antialerginiu veikimu; • turi anticholesterolinį poveikį;
• gamina dar nenustatytas, augimą stimuliuojančias medžiagas (Ortwin, 2005). Teigiamas probiotikų poveikis į organizmą pasireiškia vietiškai, normalizuojant virškinimo trakto mokroflorą, taip pat - sistemiškai, gerinant viso organizmo sveikatos būklę. Probiotikai apsaugo virškinimo traktą nuo infekcijų, skatina imuninę reakciją. Probiotiniai organizmai žarnyne išstumia žalingus patogeninius mikroorganizmus, varžydamiesi dėl vietos ir maisto medžiagų, stiprina imuninę sistemą, gerina žarnų peristaltiką, apsaugo nuo žarnyno infekcijų.
Gaminant probiotikus yra naudojamos tam tikros bakterijų rūšys, kurios atrenkamos laikantis griežtų reikalavimų. Tuo siekiama išvengti galimo neigiamo poveikio gyvuliams ir jų produkciją vartojantiems žmonėms (Ortwin, 2005).
Pagrindiniai mechanizmai, nusakantys teigiamą probiotikų įtaką organizmui, yra šie: • sąlygiškai patogeninių mikroorganizmų augimo slopinimas dėl antimikrobinių
medžiagų gamybos;
• konkurencija su sąlygiškai patogeniniais mikroorganizmais dėl maisto medžiagų; • žarnyno pH normalizacija;
• toksinų neutralizacija;
• bakterinių fermentų, dalyvaujančių žarnyno kancerogenų sintezėje, slopinimas; • mikrobinio metabolizmo kitimas. Padidėjus bakterinių fermentų sintezei,
aktyvinama metabolitų gamyba – gliutamino, arginino, vitaminų, peptidoglikanų ir kt.(Rolfe, 2000; Armstrong, Wood, 2001).
1.3.6. Visaverčiai kombinuotieji pašarai
Kombinuotųjų pašarų maistingumas skaičiuojamas pagal apykaitos energiją, virškinamųjų proteinų ir ląstelienos, o mineralinė sudėtis – pagal kalcio, natrio ir fosforo kiekį juose. Skaičiavimui duomenys imami iš žaliavų maistingumo ir mineralinės sudėties lentelių
(Januškevičius, Vaičiulaitienė, 2004).
Planiniai ir operatyviniai kombinuotųjų pašarų receptai, jų kainos, bendrosios ir realizuojamosios produkcijos kiekis, įvairūs ekonominiai ir kokybiniai rodikliai, žaliavų reikmė įmonėms, gamybos apimtis ir suvestinė respublikoje planuojamai kombinuotųjų pašarų gamybai apskaičiuojama specialiomis kompiuterinėmis programomis. Iš turimų žaliavų apskaičiuojamas kombinuotųjų pašarų gamybos asortimentas (Kareckas, 1990).
Labai svarbu, kad kiekvienos rūšies kombinuotieji pašarai būtų naudojami pagal paskirtį, šeriami tik tiems gyvuliams ir paukščiams, kuriems jie yra pagaminti. Nesilaikant šių reikalavimų, gyvulius galima susargdinti (Kulpys it kt., 2002).
Kiekvienas kombinuotųjų pašarų receptas žymimas dviem skaičiais, atskirtais brūkšniu: pirmas skaičius rodo gyvulių rūšį ir grupę, antras – tai gyvulių grupei skirtų kombinuotųjų pašarų recepto eilės numeris (Barthaus, 1994).
Kombinuotųjų pašarų sudėtinių dalių kiekį galima apskaičiuoti remiantis (1 lentelėje) pateiktais zootechniniais reikalavimais.
1 lentelė. Žaliavų normos naudojamos kiaulių kombinuotųjų pašarų gamyboje
Pašaro pavadinimas Paršeliams žindukl,% Nujunkytiems paršams,% Penimoms kiaulėms,% Pakaitiniam prieaugliui,% Paršavedėms, kuiliams,% Miežiai 50 70 80 90 90 Lukštenti miežiai 80 40 - - - Kvietrugiai 20 30 40 40 30 Rugiai 15 20 30 30 30 Kviečiai 70 70 70 60 50 Avižos 30 40 40 60 60 Žirniai 10 15 30 30 15 Vikiai - - 5 - - Pašarinės pupos 10 15 25 25 15
Kiaulių virškinimo traktas, kaip ir visų žemės ūkio gyvulių, yra savitas, tad labai svarbus šėrimo momentas, yra pašarų subalansavimas. Tik tinkamas pašarų parinkimas, gali užtikrinti jų sąnaudų sumažėjimą daugiau kaip 30 proc. Be to, sutrumpėja penėjimo laikas, gerėja gyvulių sveikata, reprodukcija (Juraitis, Kulpys, 2003).
Šiuolaikiniai vartotojai nori būti užtikrinti, kad maisto produktai, kuriuos jie perka ir valgo, būtų ne tik skanūs ir maistingi, bet ir nekeltų pavojaus jų sveikatai. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar gyvūninė produkcija ir iš jos pagaminti maisto produktai bus saugūs, yra pašarų kokybė (ŽŪM informacija, 2003).
Pašaro kokybę apibūdina keli požymiai. Mitybinę vertę nulemia jame esantis energijos, baltymų ir kitų maisto medžiagų kiekis, mineralinių elementų, amino, riebalų rūgščių, vitaminų, fermentų kiekis ir jų aktyvumas bei skoninės savybės. Higieninę pašaro kokybę, parodo tai, ar pašare yra greitai gendančių, uždraustų naudoti medžiagų, mikrobų, toksinų (Adomaitytė, Arbatauskienė, 2001).
Pašarų kokybės valstybinę kontrolę administruoja ir vykdo ŽŪM. Ji atsakinga už teisės aktų, susijusių su pašarais, rengimą ir įgyvendinimą. Teisės aktai įgyvendinami per pavaldžias organizacijas, pašarus kontroliuojančias institucijas ir visuomenines organizacijas. Valstybės nutarimu VMVT pavesta vykdyti pašarų kokybės valstybinę kontrolę ir užtikrinti, kad į Lietuvą įvežami ir šalyje gaminami gyvūnų mitybos produktai - pašarinės žaliavos, kombinuotieji pašarai, pašarų priedai ir premiksai-būtų saugūs ir kokybiški (Arbatauskienė,
2002).
Geros pašarinės vertės kombinuotuosius pašarus galima paruošti tik tada, jei jie gaminami iš kokybiškų pašarų. Išlikti rinkoje ir plėsti gamybą gali tik tos įmonės, kurių produkcija atitinka privalomuosius kokybės rodiklius.
Įmonėse pastoviai turi būti atliekama gamybos kokybės kontrolė pagal tokius principus:
• kombinuotiesiems pašarams gaminti naudotinos tik patikrintos žaliavos;
• kombinuotieji pašarai parduotini pirkėjui tik gavus leidimą iš kokybės kontrolės tarnybos, kad pagaminta produkcija atitinka kokybės rodiklių reikalavimus;
• parduodant produkciją pirkėjui būtina paimti kontrolinį mėginį (Juraitis, Kulpys, 2003).
1.4. Kiaulių šėrimas
1.4.1. Paršelių žinduklių šėrimas
Pagrindinis ką tik gimusių paršelių pašaras yra paršavedės pienas. Jis turi visų būtinų maisto ir mineralinių medžiagų. Kadangi paršavedžių pieno sudėtis po apsiparšiavimo labai greitai keičiasi, svarbu , kad kiekvienas ką tik gimęs paršelis gautų pakankamai krekenų. Iki trijų savaičių paršeliams reikia labai mažai papildomo maisto, jų augimas priklauso nuo paršavedės pieningumo. Vyresni kaip trijų savaičių amžiaus paršeliai apie pusę raciono maisto medžiagų ir energijos turi gauti su papildomu pašaru.
Nuo penktos – septintos dienos paršeliams papildomai duodama spragintų grūdų arba kombinuotųjų pašarų, mineralinių medžiagų (pvz. susmulkintos kreidos), vandens. Paršelių papildomam šėrimui naudojami savos gamybos sausų pašarų mišiniai arba pramoniniai visaverčiai kombinuotieji pašarai. Jie turi būti lengvai virškinami ir įsisavinami. Iš grūdinių pašarų labiausiai tinka miežiai bei kviečiai. Paršelių – žinduklių racionuose geriau naudoti lukštentus miežius, nes juose mažiau ląstelienos, jie lengvai įsisavinami. Labai svarbu, kad racionuose būtų pakankamas baltymų, nepakeičiamųjų amino rūgščių kiekis. Kaip visaverčių baltymų šaltinis tinka sojų rupiniai, ankštinių (pvz., žirnių, pupų) miltai. (Leikus, Norvilienė, 2006).
1.4.2. Nujunkytų paršelių auginimas
Anksčiau paršeliai buvo nujunkomi 60 dienų amžiaus, tačiau norint intensyviau panaudoti paršavedes, paršelių nujunkymas ankstinamas. Jie gali būti nujunkomi ir labai anksti, 26-30 dienų amžiaus. Tokie paršeliai yra labai jautrūs pašarams, mikroklimatui ir kitoms laikymo sąlygoms. Nujunkyti paršeliai turi būti aprūpinami maistingais subalansuotais pašarais – lygiaverčiu paršavedės pieno pakaitalu. Sudaromos reikiamos laikymo sąlygos.
Paršelius būtina šerti pilnaverčiais racionais, kuriuose yra pakankamai proteinų, nepakeičiamų amino rūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Juos labai svarbu aprūpinti pakankamu gyvūninės kilmės baltymų kiekiu. Jei paršeliai šeriami vien varpinių grūdų miltais, nugriebto pieno būtina duoti per parą apie du litrus (Šveistys, Razmaitė, Juškienė ir
Kaip visaverčių baltymų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių šaltinis tinka sojų rupiniai, žuvų miltai, ankštinių (pvz., žirnių, pupų) miltai. Nujunkytiems paršeliams taip pat galima naudoti tokius baltymingus pašarus, kaip sojų pupelių baltymo koncentratas, nugriebto pieno milteliai. Kaip energinį priedą racionuose galima naudoti augalinius aliejus (sojų, rapsų). Nujunkant paršelius reikia vengti staigaus šėrimo ir laikymo sąlygų pakeitimo, nes tai mažina prieaugius, stabdo augimą, be to, paršeliai gali susirgti virškinimo sistemos ir kitomis ligomis. Ypač pašarams bei mikroklimatui jautrūs anksti nujunkyti paršeliai (Leikus, Norvilienė,
2006).
Paršeliai jautrūs skersvėjams ir patalpų drėgmei, todėl patalpų oro santykinė drėgmė turi būti ne didesnė kaip 70 proc., oro judėjimas – 0,2 m/s, CO2 – neviršyti 0,3 proc., NH3 –
0,0026 proc (Jančienė, 2005).
1.4.3. Penimų kiaulių šėrimas
Kadangi mano tiriamojo darbo tema susijusi su penimų kiaulių šėrimu, todėl norėčiau didesnį dėmesį skirti šių kiaulių šėrimui.
Kiaules reikia šerti, kad gerai įsisavintų pašarus ir sparčiai augtų, tačiau per daug nepriaugtų riebalų. Kuo kiaulė jaunesnė, tuo santykinai didesnė vandens reikmė. Trūkstant vandens krenta apetitas, blogiau įsisavinami pašarai, padidėja nervingumas, blogėja kūno organų veikla. Vandens reikmė priklauso nuo aplinkos oro temperatūros, drėgnio ir judėjimo greičio; pašarų savybių (sausųjų medžiagų), proteinų, mineralinių medžiagų kiekio); gyvulio masės; sveikatos būklės. Apytikriai vandens reikmė suaugusiai kiaulei per parą yra 10 proc. kūno masės (Kavolėlis, 2000).
Šeriant penimas kiaules, svarbiausia gauti kuo daugiau geros kokybės skerdIenos, esant kuo mažesnėms pašarų sąnaudoms. Todėl kiaules reiktų šerti taip, kad per parą priaugtų ne mažiau kaip 600-650 g. Penimas kiaules būtina šerti pilnaverčiais racionais, kuriuose būtų pakankamai energijos, proteinų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Skiriami du penėjimo laikotarpiai: pirmasis (nuo 40 iki 60 kg svorio) ir antrasis ( nuo 60 iki 100- 120 kg svorio).
Pirmuoju laikotarpiu kiaulių racionuose turi būti didesnis energijos bei maisto medžiagų kiekis, nes tuo laikotarpiu intensyviai auga ir vystosi raumeninis audinys bei kaulai.
Augančių penimų kiaulių racionus turi sudaryti 70-80 proc. koncentruotų, 10-20 proc. sultingųjų, 5-10 proc. gyvūninės kilmės pašarų.
Žinant spartų kiaulių augimą ankstyvose ontogenezės stadijose, būtina stengtis pasiekti kiek galima didesnių augimo ir vystymosi rezultatų, kol paršeliai maži. Todėl svarbiausia užduotis kiaulių augintojams – kiek įmanoma anksčiau išmokyti paršelius ėsti didesnius pašarų kiekius (Leikus, Norvilienė, 2006).
1.5. Mėsos kokybiniai rodikliai
Mėsos kokybė gali būti nusakoma kaip visuma parametrų ir charakteristikų, kurie lemia jos maistinę vertę, pasisavinimą, perdirbimą ir žmonių sveikatą (Kallweit, 2000).
Mėsos kokybę nusakančius požymius siūloma skirstyti į keturias grupes:
1. Mitybiniai – visaverčiai baltymai ir jų sudėtis, baltymų visavertiškumo koeficientas atsižvelgiant į triptofano ir oksiprolino santykį, tarpraumeniniai riebalai ir jų sudėtis, mineralinės medžiagos, vitaminai.
2. Jusliniai – išvaizda, spalvos tonas, spalvos šviesumas, marmuringumas, struktūra, skonis, kvapas, sultingumas, konsistencija.
3. Technologiniai – mėsos pH , vandens imlumas, rišlumas, jungiamojo audinio kiekis, baltymų būklė, tarpraumeninių riebalų būklė, raumeninio audinio santykis skerdienoje, subrendimo lygis.
4. Sanitariniai- higieniniai – nekenksmingumas (užkrečiamų ligų bei toksinių medžiagų atžvilgiu), nenatūralių medžiagų, sunkiųjų metalų, radionukleotidų, pesticidų, nitritų ir
kt. kiekiai (Kallweit, 2000).
Kiaulių mėsos kokybės įvertinimas atliekamas laboratorijoje, tiriant mėsos chemines ir fizines savybes. Labiau apsistosiu ties mėsos fizinėmis savybėmis todėl,kad mano tiriamojo darbo viena iš užduočių yra: ištirti mėsos fizines savybes.
Mėsos fizinės savybės vertinamos pagal šiuos rodiklius: 1. Spalva, išreiškiama ekstinkcijos koef.;
2. Rūgštingumas, pH;
3. H2O rišlumą procentais;
4. Mėsos kietumą kg/cm
6. Mėsos marmuringumas vertinamas vizualiai (raumeningumas, skaidulų ir riebalinių intarpų kiekis) (House, 2001).
1.5.1. Mėsos fizinės savybės
Mėsos švelnumas - viena iš svarbiausių fizines savybes nusakančių požymių. Kiauliena pasižymi minkšta konsistencija ir švelniu raumeniniu audiniu.
Visus faktorius, turinčius įtakos mėsos švelnumui galima suskirstyti į 3 grupes: • faktoriai, veikiantys gyvuliui esant gyvam (veisliškumas, lytis, amžius, laikymo ir
šėrimo sąlygos;
• poskerdiminiai faktoriai;
• technologiniai procesai, gerinantys struktūrinius ir mechaninius produkto
rodiklius;
Taip pat švelnumas priklauso nuo kolageno bei elastino santykio, poskerdiminės gliukolizės greičio ir trukmės. Mėsa, kurios sudėtyje yra daugiau elastino, esti kietesnė, bet verdant ar apkepant jos kietumas sumažėja (Legerken, 2001).
Mėsos švelnumą įtakoja vitaminai. Tyrimais nustatyta, kad gyvulių, gavusių vitamino E po 4 g per parą, mėsai perpjauti jėgos sunaudota 15,2 proc. mažiau negu gyvulių, negavusių šio vitamino (Klimas, Klimienė, 2001).
Atskirų skerdenos dalių mėsa yra ne vienodo švelnumo. Taip pat tai priklauso nuo veislės, lyties, amžiaus, nuo raumenyse pasiskirsčiusių riebalų ir jungiamojo audinio kiekio, mėsos subrendimo, imlumo vandeniui, nuo mėsos apdorojimo metodų bei raumenų struktūros (didėjant skaidulų pluoštelių skersmeniui, mėsa darosi kietesnė).
Iš technologinių parametrų bene svarbiausias yra vandens rišlumas. Vanduo pagal kiekio santykį mėsoje – viena pagrindinių sudedamųjų dalių (Banton-Garde, Bejerholm,
2001).
Gyvų gyvulių raumenyse vanduo sudaro 70-75 proc. Paskerdus kiaulę, 3- 6 val. laikotarpyje mėsa pasižymi dideliu vandens rišlumu. Tokioje skerdienoje esančio vandens 85-90 proc. sudaro surištas vanduo. Po 6 val., vykstant poskerdiminiam sustingimui, mėsos vandens rišlumas sumažėja iki minimumo. Tada surišto vandens dalis sumažėja iki 55 proc.
Kepimo ir virimo nuostoliai rodo mėsos svorio sumažėjimą. Verdant – mėsoje įvyksta pakitimų, dėl kurių produktas tampa specifinio skonio ir kvapo. Verdant ką tik paskersto gyvulio mėsą, gaunamas drumstas, be aromato sultinys, nepasižymintis geru skoniu. Verdant mėsą ir vykstant poskerdiminiam sustingimui, gaunami didžiausi masės nuostoliai, nes tada mėsa negali „surišti“ vandens. Praėjus 24-48 val. po paskerdimo mėsos masės nuostoliai ją verdant sumažėja. Tokios mėsos sultinys yra skaidrus, skanus, malonaus
aromato (Stankevičius, 2003).
Verdant įvyksta baltymų denatūracija. Koaguliavę baltymai tampa netirpūs vandenyje ir druskos tirpaluose. Koaguliuodami baltymai išskiria didelę dalį vandens, todėl mėsos masė mažėja 20-40 proc (Honikel, Legerken, 2000).
Maisto medžiagų nuostoliai priklauso nuo virimo būdo ir rėžimo, aplinkos pH . Nuostoliai didėja mažėjant pH, kylant temperatūrai ir ilgai verdant.
pH - svarbus fizinis mėsos kokybės rodiklis. Gyvuose raumenyse pH vertė yra aukščiau neutralios vertės (pH 7,0-7,2). Praslinkus 1 val. pH sumažėja iki 6,2-6,3 (Stankevičius, 2003). Galutinė pH vertė labai svarbi mėsos kokybei vertinti. pH vertė turi tiesioginę arba netiesioginę įtaką į:
• spalvingumą; • švelnumą;
• kvapą;
• vandens surišimą;
2. DARBO METODIKA
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos
Eksperimentinis darbas buvo atliktas Jono Juodžio vadovaujamoje UAB „Dainavos kiaulių veislynas“ kiaulių fermoje. Darbas pradėtas 2007-07-24, baigtas 2007-10-12.
Ūkio gamybinė bazė užima 2.9 ha žemės plotą ir yra apie 400 metrų nuo kelio Kaunas - Šėta. Iki Kauno miesto centro – 25 km.
Dar 1991 metais tuometinio P.Cvirkos kolūkio sudėtyje visiškos ūkiskaitos pagrindu susikūrė žemės ūkio bendrija „Dainava“, kuri vystė tik kiaulininkystę. 1992 metais, suirus kolūkiui, buvo įregistruota žemės ūkio bendrovė „Dainava“, kuri 1999 metais reorganizuota į
UAB „Dainavos kiaulių veislynas“.
1992 metais bendrovė augino 1460 kiaulių, iš jų –131 paršavedę. Tuo metu dirbo 15 darbuotojų.
Kiaulės buvo auginamos pagal senas tradicijas, šeriamos skystu pašaru. 1996 metais kiaulės pradėtos šerti sausais pašarais, įrengtas automatinis girdymas. Kai nereikėjo šildyti vandens, elektros sąnaudos sumažėjo 2,5 karto.
1993 metais bendrovė nutarė įkurti kiaulių veislyną. Iš Kėdainių rajono Pajieslio žemės ūkio bendrovės buvo nupirkta suomių landrasų veislės 15 kiaulaičių ir 3 kuiliukai. 1996 metais bendrovė buvo patvirtinta suomių landrasų kiaulių veislynu. Nuo 1997 metų rudens visos kiaulės yra sėklinamos, visiškai atsisakius kergimo. Taip buvo efektyviau panaudojami kuiliai, sumažėjo jų skaičius, pagerinta banda.
2006 metų pabaigoje bendrovė augino 2881 kiaulę, iš jų – 190 paršavedžių. Iš ūkinės veiklos gauta 1,2 mln. litų realizacinių pajamų, iš jų – 149 tūkst. litų grynojo pelno.
Įmonė nemažai investuoja į gamybos plėtrą, darbo ir gyvulių laikymo sąlygų gerinimą. 2001 metais buvo pastatytas naujas administracinis pastatas, 2002 metais – paršiavimosi tvartas. Ypač daug investuota paskutiniaisiais metais. Pasinaudojant ES struktūrinių fondų parama, pagal kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto bei nitratų direktyvą, buvo užbaigtas 1120 vietų atjunkytų paršelių tvarto modernizavimas, pastatyta šiaudais kūrenama katilinė su kuro pastogėmis, taip pat mėšlo kaupykla su visa užpildymo ir ištuštinimo įranga, keturiolika vietų praplėstas paršiavimosi tvartas. Per 2006 metus buvo
Šiuo metu bendrovėje dirba 11 darbuotojų – 7 darbininkai ir 4 specialistai. Bendrovei vadovauja Jonas Juodis, buhalterė Zita Juodienė(1-2 priedai).
Tiriamojo darbo tikslas buvo, ištirti probiotiko YEASTURE komb. pašaruose įtaką penimų kiaulių augimui, pašarų sąnaudoms, ir mėsos fizinėms savybėms.
Medžiagos ir metodai. Preparatas pagamintas CENZONE TECH INC, JAV. Įgaliotas atstovas Lietuvoje, Latvijoje: UAB „Agrovet“, Partizanų g. 25, Kaunas.
Yeasture – pagrindą sudaro Saccharomyce cerevisiae mielės, santykiu 2,0 kg/t
kombinuotojo pašaro.
Bandymas atliktas su landrasų veislės kiaulėmis, kurias augina UAB „Dainavos
kiaulių veislynas“.
Bandymo metu analogų principu buvo sudarytos dvi penimų kiaulių grupės – I (kontrolinė) ir II (bandomoji). Bandomosios grupės kiaulės buvo šeriamos visaverčiais kombinuotaisiais pašarais su probiotiku Yeasture, kuris buvo įmaišomas į kombinuotąjį pašarą, o kontrolinė grupė su kombinuotaisiais pašarais be probiotiko. Duomenys apie kiaulių skaičių ir recepto pavadinimą yra pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Bandymo schema
Grupė Kiaulių skaičius, vnt Recepto pavadinimas
Kontrolinė 32 K58 – 31 (be probiotiko)
Bandomoji 32 K58 – 31V(su probiotiku)
Bandymo metu penimos kiaulės buvo šeriamos iki soties sausais pašarais iš automatinių šėryklų. Vanduo buvo tiekiamas iš automatinių čiulptukinių girdyklų. Kiekvienam gardui buvo įrengta po vieną girdyklą ir po vieną automatinę šėryklą. Gardo grindys buvo betoninės ir kreikiamos medžio pjuvenomis. Bandymo metu vidutinė tvarto temperatūra buvo 200 C, santykinė oro drėgmė apie 70 proc.
Kiti mikroklimato parametrai nebuvo nustatyti. Tiek kontrolinėje, tiek bandomojoje grupėje buvo po 32 penimas kiaules, kurioms skirta (0,6m2) grindų ploto.
Visaverčiai pašarai tiek bandomosios, tiek kontrolinės grupės kiaulėms buvo gaminami AB „Kėdainių grūdai“. Bandomosios grupės kiaulėms į pašarą buvo įmaišomas probiotikas Yeasture. Buvo pasveriama 200g probiotiko, išmaišomas dviejuose kilogramuose pašaro, o po to šimte kilogramų pašaro ir maišoma 5 minutes su elektriniu maišytuvu. Kombinuotieji pašarai buvo maišomi ir sveriami kiekvieną savaitę po 500 kilogramų.
Esminis šėrimo skirtumas buvo tas, kad kontrolinės grupės kiaulės negavo probiotiko Yeasture, tačiau pagal žaliavų sudėtį ir jų proporciją mišinyje buvo sudaryti identiški kombinuotieji pašarai. Todėl abiejų grupių kiaulių pašaruose nei apykaitos energijos, nei baltymų, nei ląstelienos kiekiai nesiskyrė (3-4 priedai).
Kombinuotųjų pašarų receptai buvo paskaičiuotos AB „Kėdainių grūdai“ laboratorijoje, Valdimaro Jonušo kompiuterine programa. Programos paskirtis:
• tvarkyti žaliavų likučius;
• apskaičiuoti optimalaus recepto sudėtį; • analizuoti žaliavų kainas;
• spausdinti receptus įvairiais formatais ir įvairiomis kalbomis; • spausdinti kokybės pažymėjimus;
• spausdinti suvestines.
Galimi keli recepto sudarymo variantai:
• pagal žaliavų kiekį, standarto kokybinius reikalavimus ir žaliavų panaudojimo maksimalias normas, apskaičiuojamas pigiausias receptas, atitinkantis visus nurodytus reikalavimus;
• pigiausias receptas skaičiuojamas neatsižvelgiant į žaliavų likučius; • recepto sudėtis užrašoma klaviatūra (be optimizavimo).
Pašarų cheminę analizę atlikome AB „Kėdainių grūdai“ laboratorijoje.
Masės prieaugiui nustatyti kiaulės buvo sveriamos bandymo pradžioje 120 d. amžiuje, vėliau 149, 179, 199 dienų amžiaus.
Bandymo pabaigoje kiaulės buvo skerdžiamos Kėdainių raj., „Krekenovos mėsa“ skerdykloje, (įmonė atitinka ES reikalavimus ir yra sertifikuota). Mėginiai mėsos kokybiniams rodikliams tirti paimti atlikus kontrolinį skerdimą ir skerdienų įvertinimą, t.y. po skerdienos atvėsinimo praėjus 24 valandoms. Mėginiai tyrimams buvo paimti iš ilgiausiojo nugaros raumens (musculus longissimus dorsi) tarpe 12 ir paskutiniojo šonkaulio. Paimti 8 mėginiai po 500 g raumens. Mėsos kokybės rodikliai buvo nustatinėjami „Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo“ laboratorijoje praėjus 48 valandoms po kontrolinio skerdimo. Mėginiai buvo laikomi šaldytuve +40 C temperatūroje.
• mėsos spalvingumas pagal CIE-LAB metodą, matuojant spalvos šviesumą (L), rausvumą (a*) ir spalvos gelsvumą (b*);
• mėsos vandeningumas pagal mėginio svorio sumažėjimą per 24 val., laikant pakabintą specialiuose maišeliuose su tinkleliu +40 C temperatūroje;
• mėsos švelnumas.
2.2. Statistinių rodiklių skaičiavimas
Tyrimi duomenys buvo statistiškai įvertinti skaičiuokle EXCEL ir „SPSS-15“ statistiniu paketu LVA Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje.
Buvo apskaičiuoti : • požymių aritmetiniai vidurkiai (Mean);
• vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (St. Deviation); • aritmetinių vidurkių paklaidos (Std. Error).
• tyrimų reprezentatyvumas įvertintas skirtumo tarp grupių patikimumo kriterijumi (t). Skirtumas patikimas, kai p<0,05. (Juozaitienė, 2008).
Statistinis vidurkis - tai kokybiškai vienarūšių, kintančių reiškinių bei procesų apibendrinantis skaitmeninis rodiklis. Vidurkis statistikoje dažniausia žymimas simboliu (
x
).Aritmetinis vidurkis parodo vidutinę požymio reikšmę.
Aritmetinis paprastasis vidurkis skaičiuojamas pagal tokią formulę:
(1 formulė.)
x
ap n x x x x n x n = 1 + 2 + 3+ +... =∑
; čia x1, x2, x3 …xn - atskirų variantų skaitmeninės reikšmės, n - variantų skaičius,∑
- sumavimo ženklas (gr. sigma didžioji).Moda - tai dažniausiai pasikartojanti (didžiausią svorį turinti) tiriamosios statistinės visumos (eilutės) reikšmė.
Mediana - tai vidurinė didėjančiais arba mažėjančiais skaičiais išreikštos pasiskirstymo eilutės reikšmė.
Vieni iš variacijos rodiklių yra limitai. Limitai – tai didžiausia ir mažiausia rodiklio reikšmė (Excel’yje : MIN, MAX).
Variacijos amplitudė (rangas) - tai tam tikro kiekybinio požymio maksimalios ir minimalios reikšmių skirtumas.
Vidutinis kvadratinis nuokrypis (arba standartinė diviacija – žymimas σ arba St.Dev.) plačiausiai naudojamas variacijos rodiklis. Šis rodiklis įvertina kiekvieno varianto nuokrypį nuo populiacijos vidurkio. Jis apskaičiuojamas, iš dispersijos ištraukus kvadratinę
šaknį ir apskaičiuojamas pagal formules: (2 formulė.) n ) x ( 2
∑
− = σ x , n 1 ) x ( 2 − − = σ∑
x ,Statistinių rodiklių paklaidos žymimos raidėmis ±m arba Se. Norint atskirti, kokiam rodikliui paklaida priskiriama, kartu su raide ±m žymimas ir to rodiklio simbolis.
Paklaidos apskaičiuojamos tais dydžiais, kaip ir atitinkami statistiniai rodikliai. Priklausomai nuo variantų skaičiaus, aritmetinio vidurkio paklaida apskaičiuojama taip:
(3 formulė.) Kai n<30, n 1 m − σ ± = (4 formulė.) Kai n>30, n m=± σ
m – aritmetinio vidurkio paklaida,
σ - vidutinis kvadratinis nukrypimas,
n-1 – narių skaičius be vieneto, n – narių skaičius.
Dviejų imčių tam tikro požymio vidurkių skirtumo patikimumas matuojamas tikimybiniu kriterijumi - t. Tikimybinis kriterijus t - tai imties vidurkio nuokrypis nuo generalinės aibės vidurkio, išreikštas atrankos vidurkio paklaidomis.
• kai bandymų metu gautoji skirtumo tikimybinio koeficiento skaitmeninė reikšmė yra lygi arba mažesnė už standartinę 0,100 tikimybės stulpelio reikšmę studento lentelėje, kontrolinės ir bandomosios grupių vidurkių skirtumas laikomas neesminiu ir statistiškai nepatikimu;
• kai gauta reikšmė didesnė už standartinę 0,100, bet mažesnė už 0,05 tikimybės stulpelio reikšmę, laikoma, jog yra skirtumo patikimumo tendencija;
• kai tikimybinio koeficiento reikšmė lygi arba didesnė už standartinę 0,05 tikimybės stulpelio reikšmę, skirtumas laikomas esminiu ir statistiškai patikimu.
3.
TYRIMO REZULTATAI
3.1. Kiaulių pašarų sudėtis ir kokybiniai rodikliai
Žinoma, kad šėrimas turi ypatingai didelę reikšmę gyvulių sveikatai, augimo spartai, produktyvumui ir gautos produkcijos kokybei. Todėl pirmiausiai pateikiame duomenis apie kiaulių racionų struktūrą ir maistingumą (3-4 lentelė), bei pateiksime duomenys charakterizuojančius kiaulių kūno masės priaugimą per šėrimo laikotarpius ir vidutinius paros priesvorius 2 pav. ir 5 lentelė.
Kontrolinės grupės kiaules šėrėme kombinuotaisiais pašarais, kurių sudėtyje nebuvo probiotiko, o bandomosios grupės kiaulės gavo tokios pačios sudėties pašarus kaip ir kontrolinės, tačiau į juos buvo įmaišytas probiotikas Yeasture. Mielių kultūra pagerina ląstelienos virškinimą, gerina pašarų virškinimą, gerina pašarų konversiją, didina produktyvumą. Lacobacillus acidophilus, Lactobacillus casei ir Streptococcus faecium pasidauginę virškinamąjame trakte stabdo Escherichia coli, Salmonella sp. ir kitų patogeninių
bakterijų vystymąsi žarnyne.
Pašarų cheminė sudėtis ir maistingumas ištirti AB Kėdainių grūdai laboratorijoje, padaryta išvada, kad pagaminti visaverčiai kombinuotieji pašarai ( Rec. 58-31) atitinka kombinuotųjų pašarų privalomųjų kokybės reikalavimų techninį reglamentą Nr. 210.
3 lentelė. Visaverčiai kombinuotieji pašarai penimoms kiaulėms
Komponentai (g/kg) Kontroline grupė Bandomoji grupė
Kvietrugiai 130,0 130,0
Avižos 50,0 50,0
Miežiai 370,0 370,0
Rapsų aliejus 10,0 10,0
Kvietinės sėlenos 150,0 150,0
Sojų rupiniai (GMO) 30,0 30,0
Rapso rupiniai 72.6 70.6 Žirniai 100,0 100,0 Rugiai 50,0 50,0 Premiksas P58 10,0 10,0 Yeasture - 2,0 Kalcio karbonatas 15,0 15,0 Monokalcio fosfatas 8,0 8,0
Iš 3 lentelės duomenų matome, kad rapso rupinių įvedimo procentas yra nevienodas (kontrolinės grupės 72,6 g/kg , o bandomosios grupės 70,6 g/kg). Tačiau toks skirtumas pašaro kokybiniams rodikliams įtakos neturėjo (4 lentelė).
4 lentelė. Kombinuotojo pašaro kokybiniai rodikliai Kokybiniai rodikliai Kontrolinė
grupė
Bandomoji grupė
Apykaitos energijos MJ 12,12 12,10
Žali riebalai proc. 3,48 3,48
Žali baltymai proc. 15,00 15,00
Žalia ląsteliena proc. 6,22 6,21
Lizinas proc. 0,85 0,86 Ttriptofanas proc. 0,18 0,18 Metioninas+cistinas proc. 0,52 0,52 Cistinas proc. 0,21 0,22 Metioninas proc. 0,25 0,25 Treoninas proc. 0,56 0,56 Selenas (Se) mg/kg 0,30 0,30 Fosforas (P) proc. 0,65 0,65
Fosforas (įsisavinamasis) proc. 0,36 0,36
Kalcis (Ca) proc. 0,85 0,84
Natris (Na) proc. 0,15 0,15
Cinkas (Zn) mg/kg 100,00 100,00
Magnis (Mg) mg/kg 551,46 551,46
Natrio chloridas proc. 0,30 0,30
Varis (Cu) mg/kg 15,00 15,00 Manganas (Mn) mg/kg 35,00 35,00 Geležis (Fe) mg/kg 80,00 80,00 Kobaltas (Co) mg/kg 0,50 0,50 Jodas (J) mg/kg 0,15 0,15 Vitaminas A (TV) mg/kg 8000,00 8000,00 Vitaminas B1 mg/kg 2,00 2,00 Vitaminas B2 mg/kg 5,00 5,00 Vitaminas B3 mg/kg 10,00 10,00 Vitaminas B4 mg/kg 300,00 300,00 Vitaminas B5 mg/kg 20,00 20,00 Vitaminas B6 mg/kg 3,00 3,00 Vitaminas B12 mg/kg 0,02 0,02 Vitaminas Bc mg/kg 1,00 1,00 Vitaminas K3 mg/kg 1,30 1,30 Vitaminas E mg/kg 60,00 60,00 Vitaminas H mg/kg 0,20 0,20
Antioksidantas Bonox dry mg/kg 100,00 100,00
Fer Fit 500mg/gksil18500XYL mg/kg 200,00 200,00
Kokybinių rodiklių nukrypimo normos atitinka Žemės ūkio ministerijos, 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. 3D-595 dėl „Kombinuotųjų pašarų tiekimo į apyvartą taisyklės“ (http://www.vic.lt/ris/index.php?id=8172&action=more).
3.1.1. Kiaulių augimo sparta ir dinamika
Žinoma, kad šėrimas turi ypatingai didelę reikšmę gyvulių produktyvumui, todėl pirmiausia pateikiame duomenis charakterizuojančius kiaulių priaugimą per visą bandymo laikotarpį ir paros priesvorius (vidutiniškai). Bandymo eigoje stebėjome kūno masės kitimą. Kiaules svėrėme penėjimo pradžioje, praėjus 29, 30, 20 dienų. Remiantis svėrimų duomenimis apskaičiavome priesvorį per parą. Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių kiaulių kūno masės kitimas buvo nevienodas. Svorio kitimas leido nustatyti penimų kiaulių vystymosi spartą atskirais penėjimo laikotarpiais, o galutiniame rezultate paskaičiuoti pašarų sąnaudas produkcijos vienetui gauti. Rezultatus pateikiame 5 lentelėje.
Analizuojant kiaulių vidutinio priesvorio per parą priaugimą nustatyta, kad bandymo metu kontrolinės grupės kiaulės augo lėčiau, lyginant su bandomosios grupės kiaulėmis.Tą galima paaiškinti, kad bandymo metu pastebima probiotiko Yeasture įtaka kiaulių priesvoriui per parą. Reziumuojant galima teigti, kad probiotikas Yeasture teigiamai veikia kiaulių augimą. Apie tai duomenys pateikti 2 paveikslėlyje.
577 718 687 687 811 797 0 100 200 300 400 500 600 700 800 900
149 dienų amžiaus 179 dienų amžiaus 199 dienų amžiaus Penėjimo dienos P ri ea ugi s pe r pa ra , g
