SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Gintarė Bakienė
PRAKTIKOS MOKYTOJO (MENTORIAUS) VAIDMUO IR
FUNKCIJOS SLAUGOS STUDENTŲ PRAKTIKINIAME
MOKYME
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. A. Šeškevičius
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. J. Macijauskienė 2009m. ……….mėn. ...d.
PRAKTIKOS MOKYTOJO (MENTORIAUS) VAIDMUO IR
FUNKCIJOS SLAUGOS STUDENTŲ PRAKTIKINIAME
MOKYME
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovas
Prof. A. Šeškevičius
2009m. ……….mėn. ...d.
Recenzentas Atliko
Doc. Dr. A. Blaževičienė Stud. Gintarė Bakienė
2009m. ……….mėn. ...d. 2009m. ……….mėn. ...d.
TURINYS
Santrauka... 3
Summary ... 4
Įvadas... 5
Darbo tikslas ir uždaviniai ... 7
1. Literatūros apžvalga ... 8
1.1. Mokslinis vadovavimo praktikai (mentoriavimo)
pagrindimas ... 8
1.1.1. Požiūris į mokymąsi remiantis biheviorizmo filosofine
kryptimi... 8
1.1.2. Mokymosi svarba pragmatizmo filosofijoje... 11
1.2. Praktikinio mokymosi sampratos koncepcija... 13
1.3. Praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo ir funkcijos... 17
2. Tyrimo metodika ir kontingentas... 23
2.1. Tyrimo kontingentas... 23
2.2. Tyrimo metodika... 24
2.3. Tyrimo metodai ... 26
2.3.1. Anketinė apklausa... 26
2.3.2. Duomenų analizė ... 26
3. Rezultatai ir jų aptarimas ... 27
3.1. Studentų praktikos atlikimo vieta ... 27
3.2. Praktikos mokytojo (mentoriaus) pareigos ... 30
3.3. Praktikos mokytojo ir studento santykiai ... 37
3.4. Praktikos mokytojo vadovavimas slaugos praktikai ... 43
3.5. Praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo ... 52
3.6. Praktikos mokytojo (mentoriaus) funkcijos... 58
3.7. Praktikos mokytojo (mentoriaus) kompetencijos... 61
Išvados ... 67
Praktinės rekomendacijos ... 68
Literatūra ... 69
Bakienė G. „Praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo ir funkcijos slaugos studentų praktiniame mokyme“, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. A. Šeškevičius; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2009. – 72p.
SANTRAUKA
Raktažodžiai: Praktikos mokytojas (mentorius), praktikos mokytojo vaidmuo ir funkcijos,
praktikinis mokymas, slaugos studentai.
Darbo tikslas: Nustatyti praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas slaugos studentų
praktiniame mokyme.
Darbo uždaviniai:
Išnagrinėti praktikos mokytojo (mentoriaus) ir slaugos studentų santykius praktikos metu; Nustatyti praktikos mokytojo (mentoriaus) vadovavimo ypatumus praktikos metu;
Išanalizuoti praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas praktikiniame mokyme slaugos studentų požiūriu;
Pateikti praktines rekomendacijas.
Tyrimo metodika:
Tyrimo objektas – Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto bei Kauno kolegijos
Sveikatos priežiūros fakulteto bendrosios slaugos specialybės studentai;
Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Klausimynas sudarytas remiantis moksline literatūra. Statistinė duomenų analizė buvo atliekama Microsoft Excel 2003 programa. Duomenų priklausomybei nustatyti naudota SPSS for Windows 13.0 programa.
Tyrimo rezultatai ir išvados:
Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma respondentų turėjo pastovų praktikos mokytoją (mentorių), su kuriuo bendradarbiavimas buvo sėkmingas, teiktas vadovavimas buvo grįstas lygiais santykiais ir stiprino mokymąsi bei rėmėsi abipuse sąveika. Trečdalis respondentų praktikos metu jautėsi visaverčiais komandos nariais, beveik trečdalis apklaustų studentų bendravo neutralioje aplinkoje bei beveik trečdalis jautė praktikos mokytojo (mentoriaus) pagarbą. Praktikos metu dažniausiai buvo akcentuojamas slaugos technikos mokymas. Geriausias įvykdytas praktikinio mokymo uždavinys – instruktavimas praktikos metu. Beveik visų studentų praktika buvo orientuota į techninio darbo patirtį. Dažniausiai praktikos mokytojas (mentorius) studentų praktikos metu atliko konsultanto vaidmenį. Svarbiausia praktikos mokytojo (mentoriaus) funkcija - pagalba studentui.
Bakienė G. "Practice teacher (mentor) the role and functions of nursing students' practical training ', the final work of master / Scientific supervisor prof. A. Šeškevičius, Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Nursing and the Care Department. - Kaunas, 2009. - 72p.
ABSTRACT
Keywords: practice teacher (mentor), his role and function, practise training, nursing students.
AIM AND OBJECTIVES OF THE STUDY
Aim: The aim of this study was to determine a practice teacher‘s (mentor‘s) role and functions
during nursing students' practical training.
Objectives:
• to analyze relationship between the practice teacher (mentor) and students of nursing during practice
• to set practice teacher‘s (mentor‘s) management features during practical training;
• to determine practice teacher‘s (mentor‘s) role and functions during practise training of nursing students;
• to provide practical recommendations.
The study methodology: Subjects - nurse students
Methods - Survey questionnaire. The questionnaire concluded on the basis of scientific literature. Statistical methods – all data was analysed using Microsoft Excel 2003 program. Dependence of
data set used SPSS for Windows 13.0 program.
The results of the survey and conclusions: The investigation revealed that the majority of respondents had a regular practice with the teacher (mentor), whose cooperation has been successful. Menthors leadership has been based on equel intercource, which strengthened the relationship, based on mutual learning and interaction. One third of the respondents felt full-rate team members during practice, , nearly one-third of surveyed students were socialized in neutral environment and nearly a third of them felt respect for the practice teachers (mentors). The technical nursing training was main focus during practice,. The best executed training task - coaching during practice. Almost all students practice was focused on the technical work experience. The most common practice of a teacher (mentor) for students during the practice carried out by the consultant's role. The most common mentor‘s role was consulting and the main function – help for the students.
ĮVADAS
Tapimas slaugytoju – tai toks procesas, kai sistemingai tobulėjama palaipsniui tol, kol
susiformuoja atitinkama patirtis.
Rengiant būsimus slaugos specialistus svarbus vaidmuo tenka praktikos mokytojams. Jų kompetencija sąlygoja būsimo slaugytojo veiklos kokybę. Slaugytojų rengimo procese akcentuojamas esminių slaugytojo veiklai kompetencijų įgijimas. Atlikdami tam tikras užduotis, autentiškoje aplinkoje, būsimi slaugos specialistai turi galimybę išbandyti save, pritaikyti įgytas žinias slaugytojo veikloje. Tam didelės reikšmės turi glaudus bendradarbiavimas su praktikos mokytoju (mentoriumi). Remiantis L. Sajiene (2003, 6 psl), praktikos mokytojas (mentorius) – tai specialiomis kompetencijomis pasižymintis patyręs profesijos mokytojas, betarpiškai vadovaujantis būsimo tam tikros srities specialisto praktinėms studijoms.
Praktikinio mokymo (mentorystės) esmė yra užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą rengiant specialistus (L. Sajienė 2003, 6 psl). Praktikos mokytojas (mentorius) būsimam slaugytojui padeda ne tik ugdyti praktinius įgūdžius realiame slaugymo procese, bet ir integruotis į specifinę sveikatos priežiūros įstaigos aplinką bei plėtoti medicinine etika pagrįstus santykius su kolegomis, administracija, pacientais ir jų artimaisiais. Praktinio mokymo metu praktikos mokytojas (mentorius) padeda studentui susivokti įvairialypės slaugytojo veiklos sferoje. Todėl jis turi būti geru mokymosi dirbti proceso skatintoju. Taip pat, anot L. Sajienės (2003, 7psl), mokymo procesų planavimo, realizavimo, vertinimo, konsultavimo, mokymo technologijų parinkimo ir taikymo, pedagoginių inovacijų bei komandinio darbo specialistu, nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Praktikos mokytojai (mentoriai) turi gebėti identifikuoti problemas, kylančias iš realių mokymo ir mokymosi situacijų, įžvelgti būsimų slaugos specialistų aktualiausias tobulėjimo sritis, numatyti jų galimybes, suvokti etinius praktinio mokymo (mentorystės) aspektus. Iš jų laukiama gebėjimų plėtoti sveikatos priežiūros įstaigų tradicijas, inicijuoti slaugos kaitos procesus, konsultuoti ir patarti mažiau patyrusiems kolegoms.
Būsimo slaugos specialisto praktinis mokymasis yra labai svarbus ir platus savo turiniu bei formomis. Jo prioritetai ir turinys didele dalimi priklauso nuo būsimo slaugytojo poreikių ir turimos patirties. Todėl praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo yra ypač svarbus ruošiant slaugytojus. Praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmens ir funkcijų sfera slaugos srityje iki šiol yra nauja ir neapibrėžta. Lietuvos mokslininkai yra tyrinėję praktikos mokytojo (mentoriaus) kompetencijas ir funkcijas (Monkevičienė O., 2006), etinius mentoriaus veiklos aspektus (Gurskienė O., 2003), bendravimą mentoriaus veikloje (Targamadzė V., 2003), mentoriaus sampratą ir funkcijas apibrėžė K. Pukelis (2003). N. Mačianskienė, G. Gedvilienė, G. Lenkaitytė, M. Teresevičienė (2004)
apibrėžė mentoriavimo veiklos įgyvendinimo problemas. Nemažai dėmesio mentorystės idėjoms skyrė ir L. Sajienė (2003). Užsienio mokslininkai taip pat į savo tyrinėjimų sritis įtraukia mentorystės idėjas. Mentoriaus rengimo modelį aptaria P. Hakkarainen (2006), apie darbinį mokymąsi rašo K. Halfpap ir B. Ott (1993), J.N. Snow ir R.H. Kem aptaria mokymosi iš patirties galimybes, J. Bushnell (1999) bei kt. užsienio šalių mokslininkai tiria mentoriaus reikšmę slaugoje. Tokia mokslininkų gausa parodo, jog vadovavimo praktikai (mentorystės) idėjos yra aktuali tema. Nagrinėjant praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas slaugos studentų praktiniame mokymesi iškyla tokie probleminiai klausimai: kokie yra santykiai tarp praktikos mokytojo (mentoriaus) ir slaugos studento praktikos metu, kaip praktikos mokytojas (mentorius) vadovauja slaugos studentų praktikai, koks yra slaugos studentų požiūris į praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas praktikos metu. Remiantis šiais probleminiais klausimais iškyla darbo tikslas: nustatyti praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenis ir funkcijas slaugos studentų praktikiniame mokyme.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Darbo tikslas
: Nustatyti praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas slaugosstudentų praktikiniame mokyme.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti praktikos mokytojo (mentoriaus) ir slaugos studentų santykius praktikos metu; 2. Nustatyti praktikos mokytojo (mentoriaus) vadovavimo ypatumus praktikos metu;
3. Išanalizuoti praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenį ir funkcijas praktikiniame mokyme slaugos studentų požiūriu;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. MOKSLINIS VADOVAVIMO PRAKTIKAI (MENTORIAVIMO)
PAGRINDIMAS
Kalbant apie praktikinį mokymą yra pateikiama įvairiausių idėjų, metodų, koks jis turėtų būti. Tačiau reikia pripažinti, jog nėra vieno tinkamiausio, efektyviausio, visiems tinkamo mokymo metodo. Yra išskiriama keletas pagrindinių filosofinio ugdymo krypčių, nurodančių skirtingus mokymosi pagrindus.
1.1.1 Požiūris į mokymąsi remiantis biheviorizmo filosofine kryptimi
Mokymosi esmės paieškos prasidėjo XX a., o ypač šis procesas suaktyvėjo antroje to amžiaus pusėje. Jos susijusios su pedagogikos, mokymosi psichologijos, sociologijos ir neurologijos atradimais ir plėtra. Per praėjusį šimtmetį buvo sukurta daugybė mokymosi teorijų, tačiau iki šiol nesusitarta dėl kurios nors vienos jų pripažinimo vyraujančia.
Viena iš šių krypčių yra biheviorizmas (iš anglų kalbos išvertus behavior – elgesys). Tai psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Pradininkas - John B. Watson, gana nemažai darbų, artimų biheviorizmui, padarė rusų mokslininkas Ivano Pavlovo . Ši kryptis laikėsi nuostatos, jog psichologija turi tyrinėti ne kokias nors tiesiogiai nematomas ir neapčiuopiamas asmenybės savybes, bet elgesį, kurį galima betarpiškai stebėti ir fiksuoti. Vienoks ar kitoks žmogaus elgesys, bihevioristų nuomone, priklauso nuo aplinkos sąlygų, tiksliau, jis yra išmokstamas begyvenant vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis (J. Almonaitienė. 2002, 22psl.). Anot Fürst M., Trinkso J. (1995, 78psl.), biheviorizme žmogus suprantamas kaip stimulo ir reakcijos mechanizmas.
Biheviorizmas neigia neregimų ir psichinių procesų analizę, o tiria tik tai, kas gali turėti mokslinį aprašomąjį pagrindą. Remiantis Stanfordo filosofijos enciklopedija (2000), jis skelbia, kad mokymasis yra procesas, per kurį individas, remdamasis patirtimi, pakeičia savo elgesį. Biheviorizmo mokymosi teorijos užuomazga buvo rusų fiziologo Ivano Pavlovo moksliniai darbai. Remdamasis gyvūnų elgesio, raumenų bei liaukų veiklos pakitimais, Pavlovas sukūrė reakcijos sąlygojimo teoriją. Ši teorija teigia, kad patirtis pakeičia elgesį ir įvyksta išmokimas. Reakcijos sąlygojimo teorija yra viena pirmųjų šiuolaikinių išmokimo teorijų.
Psichologas Skinneris B. F. yra žymiausias biheviorizmo mokymosi teorijos puoselėtojas. Skinneris B. F. iš esmės sutinka su reakcijos sąlygojimo teorijos pagrindimais, tik papildomai teigia, kad būtent žmogaus elgesio modifikavimui reikia naudoti pastiprinimą. Tokios rūšies mokymasis - mokymasis su pastiprinimu - psichologijoje vadinamas operantiniu determinavimu. Operantinio determinavimo teoriją pirmiausia patvirtino gyvūnų elgesys. Vėliau tas pats išmokimo modelis buvo pritaikytas žmonėms (Standridge M, 2002).
Skinderis B. F. teigia, kad suaugusiųjų, o ypač pedagogų, pareiga priimti su ugdymu susijusius sprendimus, o tada taikyti turimus metodus, iš kurių geriausias sprendimams įgyvendinti yra sąlygojimas. Jo įsitikinimu, reikia pamėginti sukurti brolybės ir teisingumo pasaulį, ir jei sąlygojimas gali padėti, juo reikia pasinaudoti (Ozmon H. A., Craver S. M. 1996, 296psl.). Anot autorių, Skinderis mano, jog mokymasis turi vykti mažais žingsneliais ir tolesni klausimai turi būti susiję su ankstesniais. Geriausia, kad mokiniai patirtų sėkmę.
Bihevioristinė pedagogika į mokymą žiūri kaip į žinovo (mokomojo dalyko eksperto) pateikto supratimo perdavimą mokiniams. Biheviorizmo šalininkų mokymo principas yra toks: tik išsamiai pateikus mokomąją medžiagą galima tikėtis, kad mokymasis bus sėkmingas. Mokomoji medžiaga gali būti išdėstyta tiek knygose, tiek pateikta žodiniu būdu, tiek parodyta praktiškai. Jeigu informacijos perdavimo procesas pasirodys esąs netinkamu (pavyzdžiui, negaunamas norimas mokymosi rezultatas), tuomet kaltė tenka arba pranešimui (perduodamos informacijos struktūrai), arba pranešimo šaltiniui (knygos formai ir dizainui), arba perdavimo procesui (mokinio sugebėjimui skaityti), arba informacijos gavėjui (mokinio pradiniam žinių lygiui). Bet kuris arba visi šie veiksniai kartu gali būti tobulinami, kol pasiekiamas pageidaujamas rezultatas. Efektyvus mokymasis turi būti nuolat stimuliuojamas, tai yra, mokymąsi turi skatinti išoriniai veiksniai ir pastiprinimai. Pastiprinimu gali būti mokinio pagyrimas žodžiu arba mokinio darbo įvertinimas pažymiu.
Biheviorizmas ugdymo proceso pagrindiniu veiksniu laiko reakcijų pastiprinimą teigiamais ar neigiamais poveikiais. Jeigu reakcijos sėkmingos (pvz., gerai išspręstas uždavinys), jos stiprina tolesnes reakcijas (veiksmus). Visa bihevioristinė programuoto mokymo teorija grindžiama šiuo mokymosi dėsniu (Jovaiša L. 2001, 7psl.).
Anot Ozmon H. A., Craver S. M. (1996, 272 psl.), remiantis bihevioristais, mokytojai disponuoja daugybe paskatinimų arba pastiprinimų: pagyrimais, šypsena, prisilietimais. Daug kam šios išorinės paskatos kelia abejonių, bet biheviorizmo teorijų šalininkai teigia, kad jas reikia taikyti vietoj vidinių, šias – vėliau.
Tai gi, remiantis V. Šveikausku (2002), bihevioristų nuomone, mokymosi esmė remiasi stimulo ir reakcijos principais. Stimulas - mokytojo šypsena, paklausimas, pagyrimas, dėmesio
atkreipimas. Reakcija – noras atsakinėti, rankos pakėlimas. Stimulas sukelia reakciją ir, jeigu tai pasikartoja keletą kartų, ji gali tapti automatiška. Mokinys gali greitai išmokti, kaip jam reikia reaguoti. Manyta, kad skatinant mokinį įvairiomis formomis, gerės ir jo mokymosi kokybė.
Pats didžiausias šios išmokimo teorijos trūkumas - ji neatskleidžia išmokimo pažintinio aspekto. Jos šalininkai supaprastina reiškinius ir žmogaus mintis; jausmus bei sprendimus traktuoja kaip elgesio formą ir aiškina elgesio pokyčius bei jo stabilumą remdamiesi išoriniais stebėjimais. Taip mokinys tampa pasyviu priėmėju, objektu, kuris neprisiima atsakomybės už tai, kaip ir ko mokosi (Šveikauskas V., 2002).
Apibendrinant galima teikti, jog pirmučiausias biheviorizmo metodų tikslas yra keisti elgseną ir nukreipti ją labiau pageidaujama linkme. Ugdymo nereikėtų laikyti vien informacijos žmonėms teikimu, o žmonių gyvenimus kontroliuojančia galia (Ozmon H. A., Craver S. M. 1996, 270-275 psl.).
Taip mokymosi prasmę supranta bihevioristinė filosofijos kryptis. Toliau bus aptariamas kitos filosofinės krypties (pragmatizmo) požiūris į mokymąsi.
1.1.2 Mokymosi svarba pragmatizmo filosofijoje
Pragmatizmas (gr. pragma- reikalas, veiksmas, praktinė nauda) – filosofijos srovė, atsiradusi ir labiausiai išplitusi JAV XIXa. Tai filosofinis mokymas, traktuojantis žmogų tik kaip veiklos būtybę, kuri veiklai pripažįsta didesnę vertę negu protui, o apie idėjų bei teorijų teisingumą ir galiojimą sprendžia iš jų sėkmės (Mastroberti S., Ruppert M.K.. 2001, 116psl. ). Pragmatizmo pradininkas Čarlzas Sandersas Pirsas (1839-1914). Pragmatizmo kertinis dalykas yra patirtis – svarbiausias ir lemiamas veiksnys suvokiant pasaulį ir planuojant ateitį (Duoblienė L. 2006, 17psl.).
Nuo pat savo atsiradimo pragmatizmas atsisakė daugelio esminių ankstesnių filosofijų idėjų ir pateikė visiškai naują filosofinio mąstymo versiją, išplaukiančią iš savotiškos žmonių veiksmų sampratos, kuri tapo tuo branduoliu, apie kurį formuojasi visos filosofinės sąvokos ir koncepcijos. Remiantis A. Jasmontu (2003, 200-207psl.), šioje filosofijoje supratimas apie objektą pasiekiamas aiškinantis visas praktines pasekmes, išplaukiančias iš veiksmų su šiuo objektu. Tai gi, pragmatizmas – tai koncepcija, kuri yra apie tai, kad kiekviena sąvoka yra supratimas apie mąstomas praktines pasekmes. Šis supratimas niekada nesibaigia, nes praktinės pasekmės yra begalinės (Jasmontas A. 2003, 203psl.). Pažinimas yra nukreiptas ne į galimas daikto savybes, o į veiklą, į elgesį su daiktu, elgesį, kuriame atsispindi tos daikto savybės, kurios atsiranda veikiant patį objektą.
Vienas iš pragmatizmo šalininkų Jamesas W. akcentavo, jog praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis (Nekrašas E. 1993, 137psl.). Remdamiesi jomis, tikime, kad mūsų veiksmai duos pageidaujamą rezultatą, bus efektyvūs. Jei lauktas rezultatas yra pasiektas, galima pripažinti, kad idėja, teorija, kuria vadovautasi, yra teisinga, jei ne – klaidinga.
Pasak Duoblienės L. (2006, 17 psl.), lemiamą įtaką ugdymo mokslo raidai padarė J. Dewey. Jis visas savo žinias sutelkė į ugdymo proceso apmąstymus, teikė pasiūlymus, kaip pertvarkyti ugdymą. Anot jo, filosofiją įprasmina tik jos pritaikomumas pedagogikai. J. Dewey labiausiai išgarsėjo tuo, kad bandė suderinti praktinį veiksmą ir jo analizę.
Geriausia pragmatizmo filosofijos mokslo sampratą atspindi šie postulatai (Mažeikis G. 2005, 35 – 37 psl.):
1. Mokslas turi būti nagrinėjamas žmonių įsitikinimų, įpročių, pasitikėjimo formų ir praktinės veiklos bei jos sėkmingumo požiūriu. Yra akcentuojamas praktinis tyrimo ir socialinio dalyvavimo santykis, bendruomenės suinteresuotumas ir institucinių galių balansas;
2. Mokslo tikslas neturi būti abstraktus. Juo reikia orientuotis ne į siaurus tyrinėjimus, bet pabrėžti praktinę naudą konkrečioms žmonių grupėms, akcentuoti jų susitarimą, o tik po to – tyrinėjimų objektyvumą;
3. Pasaulis be perstojo kinta ir yra labai įvairus, todėl objektyvių, amžinų tiesų paieškos yra neefektyvios. Praktiniai eksperimentai dažniausiai būna žalingi vietinėms žmonių grupių struktūrinėms sąveikoms, jų papročiams, skatina susipriešinimą, agresiją;
4. Mokslo teiginiai bei metodai yra instrumentalūs, todėl juos reikia nagrinėti praktinio tikslingumo požiūriu. Žmogiškasis veiksnys privalo būti imamas domėn, taip užtikrinant darbų saugumą, patikrinamumą bei viešumą;
5. Akcentuojama teorijos ir praktikos, komunikacijos ir dialoginės interpretacijos, nuostatų ir
įgūdžių lavinimo, elgesio formų kritikos esmė. Remiamasi taikomaisiais eksperimentiniais tyrimais, siekiančiais aiškinti konkrečius gyvenimo praktikos klausimus, užtikrinti žmonių socialumą ir gerovės augimą.
Pragmatinė teorija kelia sau uždavinį moksliniais metodais analizuoti mąstymo struktūras, kad kuo efektyviau būtų galima jas taikyti praktikoje. Praktikoje kylančias problemas reikia spręsti laikantis taisyklės: „Teisinga yra tai, kas pateisinama praktinėmis išdavomis“ (Fürst M.,Trinksas J. 1995, 164psl.).
Apibendrinant galima teigti, kad pragmatizmo pedagogika nepaneigia dalykinio mokymo, bet jį pripažįsta tiek, kiek dalinio mokslo žinios reikalingos praktinėms problemoms spręsti (Bitinas B. 2000, 154psl.). Problemos sprendžiamos remiantis jau įgyta patirtimi. Kiekviena nauja patirtis yra svarbi tolimesniems sprendimams. Taigi, vykdant ugdymo procesą, svarbu orientuotis į ugdytinio patirtį, taip pat perteikti socialinę patirtį kuo aiškesne kalba, sietina su pašnekovo patirtimi ir sąmonės lygmeniu (Duoblienė L. 2006, 17psl.).
Pragmatizmo filosofija tik patvirtina, jog praktikinis mokymasis yra labai svarbus, todėl sekančioje dalyje bus apibūdinama mokymosi darbo vietoje sampratos koncepcija.
1.2 PRAKTIKINIO MOKYMOSI SAMPRATA
Praktikinis ugdymas – sudėtinė asmenybės ir visuomenės ugdymo dalis. Kiekvienas asmuo, norėdamas tapti visaverčiu visuomenės nariu, perima geriausią jos patirtį, nuolat mokosi, formuoja savo žinias, po truputį keičia savo vertybių sistemą, tampa kompetentingu savitai išreikšdamas save darbe. Reikšmingiausia praktiniame mokyme – studento individualios pastangos, perimant tam tikros profesinės veiklos srities sukauptą patirtį, ir profesijos mokytojo pastangos, padedant jam tai daryti.
Praktinis mokymas grindžiamas bendravimu, studentui sąveikaujant su profesijos pedagogais, darbdaviais, kitais profesinio rengimo sistemos socialiniais partneriais. Šios sąveikos metu išryškėja joje dalyvaujančių asmenybių patirtis, gyvenimo nuostatos, vertybinės nuostatos, lūkesčiai, poreikiai, interesai. Todėl profesiniame ugdyme svarbu ne tik turintys studentui įtakos išoriniai veiksniai, bet ir vidiniai jų asmenybės veiksniai (Adamonienė R. bei kiti. 2003, 165 psl.). Anot autorės, tikrasis praktikinio mokymo turinys atsiskleidžia studentams bendraujant ir bendradarbiaujant su profesijos mokytojais.
Remiantis Adamoniene R. (2003, 164psl.), galima teikti, jog praktinio mokymo siekiamas rezultatas (tikslas) turi būti orientuojamas į realius asmens gebėjimus išreikšti save tam tikroje gyvenimo aplinkoje, kur individas per veiklą realizuoja savo kaip asmenybės prigimtines ir patirties pagrindu susiformavusias elgsenas.
Analizuojant mokslo ir švietimo įstatymus, galima pastebėti praktiniam mokymui yra skiriama nemaža reikšmė. Štai Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas (2001) vienu iš švietimo tikslų numato nustatyti jaunuolio kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įsigyti profesinę kvalifikaciją ir kompetenciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį ir padedančią jam įsitvirtinti ir sėkmingai konkuruoti kintančioje darbo rinkoje. Pagal aukštojo mokslo įstatymą (2000) aukštojo mokslo įstaigose rengiami specialistai praktikai, gebantys savarankiškai dirbti švietimo, kultūros, ūkio ir kitose srityse.
Ugdymas – vienas svarbiausių universitetams keliamų reikalavimų. Darbdaviai laukia praktiniam darbui pasirengusių specialistų.
Remiantis Jonėniene V. (2006, 1psl.), praktika – tai studijų proceso dalis, kurių metu studentai pagal specialybę dirba praktikos institucijose. Praktikos metu studentų žinios patikrinamos, pritaikomos bei tobulinamos praktinėje profesinėje veikloje. Be praktinių užsiėmimų studentams sunku suprasti kaip ir kokiu pavidalu studijų metu įgytos žinios gali būti pritaikomos ir panaudotos būsimoje profesinėje veikloje.
Jasikevičius A. (2000) taip pat pritaria, jog praktika – tai studijų dalis, kurių metu studentų žinios išbandomos bei tobulinamos praktikine profesine veikla.
Kondratavičienės V. (2004, 72 psl.) nuomone, profesinis mokymas turi aiškią specifiką, nes be teoriniu žinių teikimo, labai svarbus praktinis mokymas. Jis vyksta ne tik mokymo įstaigose, bet ir realiose darbo vietose. Didžioji dalis mokslininkų ir praktikų pripažįsta, jog daugumą kompetencijų galima įgyti tik realioje darbo aplinkoje, atliekant praktinius veiksmus, funkcionaliai ir neformaliai perimant ir įvaldant veiklos standartus.
Halfpap K., Ott B. (2003, 52 psl.) patvirtina, jog darbinio (praktikinio) mokymosi funkcija yra visapusis individo veiksnumas (sugebėjimas dirbti) remiantis dalykine, metodine, socialine ir individualia kompetencijomis.
Kavaliauskas V. (2005, 13 psl.) teigia, jog praktinis profesinis mokymas – tai profesinių mokėjimų ir įgūdžių ugdymas. Tik praktinio profesinio ugdymo metu išmokstama atlikti tam tikrą veiklą
,
remiantis įgytų žinių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma, kuri Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2000) apibrėžiama kaip kompetencija.Profesinis vystymas, anot Žydžiūnaitės V. (2003), apima ne tik kasdieninį įgūdžių mokymąsi darbinėje aplinkoje, bet ir kompetencijų, leidžiančių sėkmingi adaptuotis bei susigyventi su bet kurio pobūdžio darbine veikla, nuolatinį, tęstinį vystymą.
Remiantis Gudaityje D., Jucevičiene P. (1998, 157 psl.), profesinis rengimas – tai žmonių ugdymas aukštos kvalifikacijos reikalaujančioms ir nuolat tobulėjančioms darbo vietoms visuomenėje.
Dar vieną profesinio ugdymo apibrėžimą pateikia Adamonienė R. bei kiti mokslininkai (2001, 18 psl.). Anot jų, profesinis ugdymas – tai profesinio ugdymo dalyvių vertybėmis, orientacijomis grindžiama ir gyvenimo aplinkos raidos tendencijų sąlygojama sąveika, kurios metu žmonės gali
įgyti kurios nors profesijos specialybę, persikvalifikuoti arba tobulinti savo profesinę kvalifikaciją ir kompetenciją, konsultuotis bei planuoti savo profesinę karjerą siekdami tenkinti savo poreikius. Tai leidžia suprasti, jog formuodamas profesines žinias ir mokėjimus žmogus įgyja naują profesionalo psichinių, fizinių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių savybių kokybę.
Remiantis Adamoniene R. bei kt. (2003, 170 psl.), viena svarbiausių profesinio ugdymo funkcijų yra profesinis mokymas; t.y. kryptingas ir metodiškas profesijos pedagogo vadovavimas mokinio / studento mokymuisi bei išmokimui, siekiant įgyti tam tikros profesijos teorinių bei praktinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Šiame procese kartu vystosi ugdytinių intelektas, pažinimo instrumentika, formuojasi profesionalui būdingos vertybinės nuostatos. Profesijos mokoma
priežiūros įstaigose), tiesiogiai dėstytojui bendraujant su studentais (pvz., per paskaitą) arba netiesiogiai, t.y. naudojantis knygomis ir kitomis mokymosi priemonėmis. Įgytas profesines žinias mokymo metu studentai pradeda taikyti praktiškai, bando savarankiškai jas plėtoti ir tobulinti. Todėl profesinį lavinimą galima apibrėžti kaip būdingų tam tikros profesijos psichinių, fizinių, psichomotorinių studento galių, mokėjimų, gebėjimų bei įgūdžių tobulinimą, plėtotę arba miklinimą (Adamonienė R. bei kiti. 2003, 171 psl.). Profesinio lavinimo metu siekiama plėtoti profesionalui būdingą mąstymo būdą, visapusiškai vertinti savo profesinę veiklą.
Šiuolaikinis profesinis rengimas atlieka dviplotmę funkciją: pirmoje plotmėje yra numatoma asmenybės plėtotė, antroje – profesinių įgūdžių įgijimas ir lavinimas. Erdvė tarp asmenybės galių plėtotės ir darbuotojo rengimosi darbinei veiklai yra išties didelė (Sloane, 1998, p. 77).
Praktikos prasmę labai aiškiai apibrėžė Michael Oakeshott 1962 metais (cit. Jucevičienė P. 1997, 27 psl.). jis teigė, jog įvairios rūšies veikla yra grindžiama dviejų rūšių žiniomis: techninės žinios, t.y. taisyklių ir principų veiksniai, suformuluoti visaapimančių pasiūlymų kontekste; jos turi būti išmoktos, prisimenamos ir taikomos praktikoje; praktinės žinios, kurios egzistuoja tik veikloje ir negali būti išreikštos taisyklių forma. Oakeshott M. manė, jog abiejų rūšių žinios sudaro kiekvienos veiklos pagrindą: ką ir kaip daryti. Jucevičienė P. (1997) pastebi, jog žmogus naudoja ne tik tiesiogiai su praktika susietas žinias bei supratimą. Praktinės veiklos koncepcijos ir principai yra modifikuojami šiuolaikinio mokslo šviesoje, taip pat besikeičiančio mūsų psichologinio, sociologinio supratimo kontekste. Tai ypač susieta su vertybėmis, įsitikinimais.
Studentai praktinio mokymosi metu susiduria su realiomis problemomis kasdieninio gyvenimo situacijose, panaudoja savo gyvenimo patyrimą ir save, kaip darbo įrankį. Praktika- tikrovę keičianti veikla, įgytas patyrimas ar įgūdžiai. Praktika - tai mokymosi laikotarpis, įgūdžių ugdymas kokios nors srities veikloje, sąmoninga, tikslinga žmogaus veikla. Studentai, reflektuodami veiklą, atpažįsta teorijas, modelius, metodikas bei integruoja teorines žinias bei
įgūdžius ir vertybes. Jie susipažįsta su veikiančiomis institucijomis, jų funkcijomis, tikslais ir uždaviniais. Studentai ruošiasi rimtam darbui ir bręsta kaip asmenybės.
Remiantis Sajiene L. (2003, 4psl.) yra išskiriami penki būsimų specialistų tobulėjimo etapai, kurie susiję su patirtimi, įgyta mokantis praktikos metu:
1. Gilėjantis supratimas apie besimokantįjį;
2. Vaizdinio apie besimokančiuosius ir save kaip specialistą rekonstrukcija;
3. Dėmesio perkėlimas nuo savęs į mokymo bei mokinių mokymosi problemas ir rezultatus; 4. Mokymo ir vadovavimo mokymuisi kompetencija;
Būsimų specialistų mokymasis darbo vietoje iškelia daug uždavinių. Visų pirma tai nėra mechaninis tam tikrų mokymo metodų įsisavinimas. Tokie mokymosi darbo vietoje metodai, kurie redukuoja profesinį ugdymą vien tik į praktinio naudojimo mokėjimus ir įgūdžius, gali atrodyti labai patrauklūs, bet šitaip yra sumenkinamas visas darbo ir mokymosi ryšių potencialas (Sajienė L., 2003). Vadinasi būsimo specialisto veikla turi būti organizuojama moksliniais pagrindais. Tai pasireiškia teorinėmis žiniomis pagrįstų ir įgaunančių vis kitokias formas mokymo ir mokymosi strategijų bei metodų taikymu ir naudojimu.
Apibendrinant galima teigti, jog praktinis mokymas yra neatsiejama ir labai reikšminga studijų dalis, bet norint tikslingai įgyvendinti praktinio mokymo reikalavimus, yra būtinas praktinio ugdymo mokytojas, kuris dar yra vadinamas mentoriumi. Apie vadovavimą praktikai (mentorystę) bus kalbama sekančiame skyriuje.
1.3 PRAKTIKOS MOKYTOJO (MENTORIAUS) VAIDMUO IR
FUNKCIJOS
Vadovavimas praktikai - tai procesas, skirtas panaikinti atotrūkį tarp mokymo proceso ir realaus pasaulio patirties (Barker E.R., 2009) .
Vadovavimas praktikai (mentorystė), kaip labiau patyrusio asmens pagalba mažiau patyrusia, nėra naujas reiškinys. Tyrinėtojai pažymi, kad mentorystės pavyzdžių gausu jau ir Biblijoje. Viduramžiais mentoriavimo veikla buvo paplitusi universitetuose, dvasininkų gyvenime ir kitose srityse. Laikui bėgant praktikos mokytojo (mentoriaus) pagalbos prireikė ir prekybos bei amatų organizacijose, organizuojant pameistrystės veiklą. Mentorystės idėją galima įžvelgti ir XVIII – XIX a. sandūroje iš Anglijos plitusioje Belo ir Lankasterio mokymo sistemoje. Čia buvo praktikuojamas naujoviškas mokymas, kai jaunesnius mokinius mokė specialiai parengti vyresni, geriau besimokantys mokiniai. Mentorystės svarba ypač buvo suvokta XX a. (Žemgulienė A., Vaičiulytė J., 2006, 138 psl.).
Žodžio mentorius reikšmė yra kilusi nuo graikų mitologijos personažas vardo Mentor, kuriam buvo pavesta rūpintis Odisėjo sūnaus mokymusi. Mentorius privalėjo ne tik rodyti pavyzdį, bet ir padėti suprasti, kaip pasiekti tam tikrus dalykus.
Mentorius profesijos mokytojų rengimo kontekste – profesionalus profesijos mokytojas, gebantis reflektuoti savo specialiąsias profesines žinias ir adekvačiai pasirengęs profesinei pedagoginei veiklai (Sajienė L., 2003). Vadinasi, mentoriumi gali būti turintis didelę pedagoginio darbo patirtį profesijos mokytojas.
Remiantis Pukeliu K. (2003, 19psl.) šiandieninėje specialistų rengimo teorijoje mentoriaus sąvoka reiškia patyrusį mokytoją, kuris padeda būsimam specialistui:
• Praktinių studijų metu teorines žinias „konvertuoti“ į praktinius mokėjimus bei
įgūdžius arba į kompetencijas;
• Suvokti profesinės veiklos ypatumus bei subtilumus;
• Suvokti būsimos darbo vietos kaip organizacijos, kultūrą ir padėti sklandžiai į ją
įaugti.
Cameron Celia (2006, 20 psl.) taip pat teigia, kad būnant iš praktikos mokytojo (mentoriaus) yra tikimasi vadovavimo, skatinimo, mokymo, pagarbos studentams bei savalaikio reagavimo į pokyčius praktikos metu.
Vadovavimas praktikai (mentoriavimas) – tai abipusė veikla, kurios tikslas – globotinio parengimas prisiimti atsakomybę už mokymąsi ir tobulėjimą (Mačianskienė N. 2004, 11 psl.).
Pasak Hilton L. (2006) vadovavimas praktikai (mentoriavimas) padeda sumažinti atotrūkį nuo naujo, ką tik baigusio mokslus, slaugytojo iki patyrusio slaugos specialisto.
Remiantis Sajiene L. (2003) mentorystės esmė –– užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą. Praktikos mokytojai (mentoriai) siekiantiems tam tikros profesijos (pvz., slaugytojo) kvalifikacijos padeda ne tik ugdyti praktinius mokymo įgūdžius realiame mokymo/si procese, bet ir integruotis į specifinę sveikatos priežiūros aplinką, plėtojant slaugos etika grįstus santykius su kolegomis, sveikatos priežiūros įstaigos administracija, pacientais, jų artimaisiais bei socialiniais partneriais. Būsimųjų slaugytojų mokymosi darbo vietoje kontekste mentorius padeda susivokti
įvairiapusėje slaugos veikloje. Vadinasi, jie turi būti gerais pažinimo proceso skatintojais, mokymosi proceso planavimo, realizavimo, vertinimo, konsultavimo, motyvavimo, mokymo technologijų parinkimo ir taikymo, slaugos inovacijų bei komandinio darbo specialistai, nuolat tobulinantys savo kvalifikaciją.
Pagrindinė praktikos mokytojo (mentoriaus) veikla yra vadovavimas būsimų specialistų praktikai.
Vadovavimo praktikai sėkmę užtikrina pastovaus būsimo slaugytojo darbo veiklos stebėjimo ir jam reikiamos paramos teikimo derinimas. Pukelis K. (2003, 22 psl.) nurodo svarbiausią vadovavimo praktikai tikslą – plėtoti būsimo specialisto praktinio mokymo ir kitas slaugytojo veiklos kompetencijas. Anot autoriaus pagrindiniai vadovavimo praktikai uždaviniai yra:
• Organizavimas, kai praktikos procesas yra suderinamas su konkrečios profesinio mokymo
įstaigos paskirtimi ir galimybėmis, bei su būsimo slaugytojo individualiais studijų poreikiais;
• Instruktavimas, apimantis būsimo slaugytojo darbinės veiklos stebėjimą, pagalbą jam, veiklos vertinimą ir konsultavimą nuolatos informuojant apie praktikos eigą;
• Pasiekimų vertinimas, kai apžvelgiama būsimo slaugytojo praktinio mokymo pažanga, atskleidžiamos pasitaikančios klaidos, apibendrinami svarbiausi pasiekimai ir nurodomos tolesnio tobulėjimo gairės.
Praktikos mokytojas (mentorius) vadovauja praktikai tiesioginio instruktavimo būdu (stebi, planuoja, konsultuoja, rodo, teikia grįžtamąjį ryšį, vertina), siekdamas, kad slaugytojų rengimo programos tikslai specialistų rengimo metu virstų konkrečiomis jų praktinio mokymo kompetencijomis. Tai leidžia suprasti, kad mentorius yra patyręs mokytojas, savo veikla padedantis būsimam specialistui sėkmingai suderinti teorinių ir praktinių studijų tikslus bei plėtoti esminius praktinio mokymo gebėjimus.
• Klinikinis vadovavimas. Jis naudojamas naujų žinių įgijimo bei gebėjimų formavimosi arba nepageidautinų požiūrių bei įgūdžių keitimo procese. Etinių požiūrių klinikinio vadovavimo tikslas - įtakoti emocijas ir bendrą psichologinę būsimo specialisto būseną; kai kuriais atvejais tai prilygsta terapijai.
• Įgalinančio (optimizuojančio) vadovavimo stilius – siekia plėtoti ir optimizuoti būsimo specialisto gebėjimus. Šiam vadovavimo stiliui būdinga tai, kad jis akcentuoja ne tik užduočių įvykdymo, bet ir darbo kokybės, grįžtamojo ryšio teikimo ir refleksijos bei savirefleksijos skatinimo, siekiant susidaryti aiškų profesinės veiklos vaizdą, gebėjimą analizuoti savo veiklą, aspektus.
Klinikinio ir optimalaus vadovavimo koncepcijos Lietuvoje dar nėra pakankamai išvystytos, tačiau jos yra svarbios mentoriaus veikloje.
Šiaurės Amerikoje atlikto tyrimo metu (Gray M. A., 2000, 1546 psl.) slaugos studentai apibūdino gero praktikos mokytojo (mentoriaus) savybes. Jie teigė, jog geras praktikos mokytojas (mentorius) turi būti :
• Entuziastingas;
• Draugiškas;
• Visiems prieinamas;
• Turintis humoro jausmą;
• Suprantantis ir pacientus, ir studentus;
• Turintis pakankamai žinių ir padedantis studentams pereiti nuo stebėtojo vaidmens prie atlikėjo.
Norint būti geru praktikos mokytoju (mentoriumi), reikia laikytis tam tikrų reikalavimų, kuriuos apibrėžė Pukelis K. (2003, 23 psl.). Autorius pastebėjo, jog praktikos mokytojas (mentorius) turi būti ne tik iškili asmenybė, ne tik patyręs mokytojas, bet ir tikėti pedagoginės veiklos sėkme, mylėti savo darbą, laikytis pedagoginės etikos reikalavimų, būti kūrybingas ir tolerantiškas, mokėti pajusti kitų žmonių situaciją bei suvokti jų būseną ir t.t. Jis taip pat turi:
• Naudotis informacinių technologijų galimybėmis;
• Plėtoti mokymo turinį;
• Rengti mokomąją medžiagą;
• Dalyvauti projektinėje veikloje (planuoti, įgyvendinti, vertinti, koreguoti);
• Organizuoti komandinį darbą (veikti komandoje, parinkti komandos narius, suderinti jų funkcijas, nustatyti tinkamą vadovavimo stilių, gauti grįžtamą informaciją);
• Taikyti aktyvuos mokymo metodus (formuoti tikslus ir numatomus mokymosi rezultatus,
įvertinti mokymosi stilių, tikrinti ir vertinti mokymosi rezultatus);
• Praktinio mokymosi procese taikyti įvairią konsultavimo metodiką, pasirengti susitikimui su būsimu slaugytoju, sudaryti bendradarbiavimo sutartį su juo, mokėti bendrauti ir interpretuoti, teikti grįžtamąjį ryšį, patarti, mokėti atlikti slaugos intervencijas, tirti pacientų poreikius, stebėti ir t.t.;
• Plėtoti diskutavimo įgūdžius tiriant ir identifikuojant praktinio mokymo situacijų pobūdį bei randant optimalius jų sprendimo būdus.
Praktikos mokytojas (mentorius) savo veikloje atlieka tam tikrus vaidmenis (pagal Schoroškienę V. bei kt. 2006):
• Mentorius - instruktorius. Jo pagrindinė veikla - tikslų kėlimas ir parama jų siekiant. Atlikdamas šį vaidmenis praktikos mokytojas (mentorius) kartu su studentu tariasi dėl karjeros tikslų, numato tobulėjimo sritis bei strategijas, skatina įsivertinti ir vertina pažangą;
• Mentorius – globėjas. Pagrindinė veikla – asmeninė ir profesinė parama. Šiame vaidmenyje praktikos mokytojas (mentorius) užmezga ir palaiko asmeninius ryšius su studentu, įvertina paramos poreikį pradedančiajam, parenka paramos strategijas ir būdus, modeliuoja ugdymą, stebi pradedančio dirbti slaugytojo veiklą bei teikia grįžtamąjį ryšį;
• Mentorius - konsultantas. Pagrindinė veikla – pagalba sprendžiant problemas. Praktikos mokytojas (mentorius) išklauso studentą, atspindėdamas jo išsakytas mintis, skatina pasirinkti efektyvias problemų sprendimo strategijas, skatina studentą reflektuoti, ieškant tobulėjimo galimybių;
• Mentorius – tarpininkas. Pagrindinė jo veikla – asmeninių ir profesinių kontaktų kūrimas. Šio vaidmens metu praktikos mokytojas (mentorius) padeda studentui įaugti į sveikatos priežiūros įstaigos bendruomenę, motyvuoja studentą ieškoti paramos ir mokytis iš kitų, padeda užmegzti asmeninius bei profesinius ryšius gydymo įstaigoje ir už jos ribų.
Praktikos mokytojo (mentoriaus) veikla bus efektyvi, jeigu jis lengvai pereis nuo vieno vaidmens prie kito: atsižvelgdamas į profesinės stažuotės etapą, įvertindamas emocinius poreikius, studento aktyvumą, patirtinio mokymosi stilių, profesinės veiklos sritį, mentorystės (vadovavimo praktikai) ryšių ypatumus.
Nors praktikos mokytojo (mentoriaus) atliekami vaidmenys gali būti skirtingi ir įvairūs, bet visose juose išryškėja pagrindinė mentoriaus funkcija – pagalba. Mentorius pagalbą teikia ne tik atliekant su mokymusi susijusią užduotį, bet ir skatina globotinių pasitikėjimą savimi, skatiną besimokančiuosius atlikti refleksiją bei nurodo kitas pagalbą teikiančias sritis.
Portneris (remiantis Mačianskiene N., 2004. 38-39 psl.) išskyrė keturias svarbiausias mentoriavimo (vadovavimo praktikai) funkcijas:
• Sutarimą - formuoti ir palaikyti santykius su savo globotiniais, paremtus abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir profesionalumu;
• Įvertinimą - rinkti ir diagnozuoti duomenis apie globotinių mokymo ir mokymosi būdus, darbo metodus;
• Pagalbą - padėti būsimiems slaugos specialistams gerai pritaikyti savo profesines žinias, sustiprinti jų darbo supratimą, nustatyti ir gauti mokymosi šaltinius bei praplėsti jų mokymo technikų repertuarą;
• Vadovavimą - atpratinti savo globotinius nuo priklausomybės, vadovaujant jiems sprendimų priėmimo ir veiksmų apmąstymo proceso metu, drąsinti juos konstruoti savo kompetentingus darbo atlikimo ir mokymosi būdus.
Nors tai ir yra pagrindinės ir svarbiausios praktikos mokytojo (mentoriaus) funkcijos, tačiau atsakomybę už jų atlikimą jis dalijasi su kitais mentoriais ir kolegomis, pasižyminčiais mentoriui būtinomis kompetencijomis:
• Socialine (bendradarbiavimas, gebėjimas dirbti komandoje, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas motyvuoti, gebėjimas priimti sprendimus);
• Asmenine (sąžiningumas, atsakingumas);
• Klinikine - ekspertine (gebėjimas spręsti problemas, gebėjimas analizuoti veiklos rezultatus ir klaidas, gebėjimas reflektuoti veiklą, gebėjimas vertinti situaciją, gebėjimas rinkti informaciją, gebėjimas diagnozuoti veiklos klaidas);
• Edukacine (konsultavimas, mokymas, gebėjimas teikti suprantamą ir tikslią informaciją, savęs įgalinimas profesiniam vystimuisi, žinių sklaidos realizavimas, mokymasis bendradarbiaujant );
• Vadybine – administravimo (darbo apimties numatymas, komandinio darbo įgyvendinimas, personalo įgalinimas nuolatiniam tobulėjimui, novacijų diegimas).
Praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo, jo atliekamos funkcijos, reikalingos kompetencijos tarsi priskiria jam pareigas, kurios būdingos tiek vadovui, tiek draugui, tiek globojančiajam. Priklausomai nuo susidariusios situacijos praktikos mokytojas (mentorius) gali nurodyti, patarti ar padėti susivokti.
Analizuojant įvairių mokslininkų nuomonę apie mentorystę, galima suprasti, jog praktikinio mokymo (mentorystės) reikšmė studentams yra labai didelė:
• Praktikos mokytoją (mentorių) turintis studentas žymiai efektyviau išnaudoja praktikos laiką ir pasinaudoja jų teikiamomis galimybėmis;
• Studentas, turintis galimybę dirbti šalia profesionalaus mentoriaus, sėkmingiau įgyja profesines ir dalykines slaugytojo kompetencijas;
• Sveikatos priežiūros institucijų, kuriose studentai atlieka praktiką, vadovai ir patyrę slaugytojai turi galimybę daryti įtaką slaugytojų rengimo kokybei;
• Studentai turi galimybę naujas teorines idėjas praktiškai išbandyti gydymo institucijose, taip inicijuodami slaugos praktikos kaitą;
• Sveikatos priežiūros institucijoje ir aukštosiose mokyklose plėtojasi bendradarbiavimo kultūra, didėja atvirumas socialinėms įtakoms;
• Stiprėja darbo rinkos ir aukštųjų mokyklų ryšiai, klostosi bendradarbiavimo tradicijos. Apibendrinant galima teigti, jog slaugos praktikos vadovas (mentorius) – labiau patyręs as-muo, kuris moko, konsultuoja, įkvėpia, vadovauja ir padeda mažiau patyrusiam asmeniui plėtoti ir asmeninius, ir profesinius sugebėjimus. Vadovavimas praktikai (mentorystė) naujokui padeda įsi-traukti į darbą, suvokti organizacijos „nerašytas taisykles“, išsiugdyti specifinius įgūdžius ir intelek-to savybes. Pripažįstama, jog menintelek-torystė aukščiausia ir sudėtingiausia žmogiškųjų santykių pakopa. Ji turi didelę reikšmę profesionalo karjerai.
2. TYRIMO KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA
2.1 TYRIMO KONTINGENTAS
Tyrimas buvo atliktas 2009 kovo – balandžio mėnesiais Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakultete ir Kauno kolegijos, Sveikatos priežiūros fakultete. Respondentai – antro, trečio ir ketvirto kurso Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentai studijuojantys slaugos (po vidurinės mokyklos) programą bei antro ir trečio kurso Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentai studijuojantys bendrosios praktikos slaugos programą. Tyrimo imtis sudaryta siekiant nustatyti slaugos studentų požiūrį į praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenis ir funkcijas praktikinio mokymo metu. Tyrimas buvo konfidencialus, atliktas gavus Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto sutikimą, Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto sutikimą, taip pat gavus studentų sutikimą bei Kauno medicinos universiteto bioetikos komiteto sutikimą 2008-12-01 Nr. BC-KS (M)-38 (žr. Priedas 2).
Tyrimo metu buvo tarpusavyje lyginami slaugos studijų studentų požiūrio skirtumai.
Viso buvo apklausta 85 iš 128 (66,4% visų studentų) respondentai apklausos dienomis dalyvavę užsiėmimuose. Apklausoje dalyvavo 60 Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentų (24 respondentai antro kurso (54% visų šio kurso studentų) ir 36 respondentai trečio kurso (83,7% visų šio kurso studentų). Jie sudarė 70,6% visų apklaustųjų. Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentų tyrime dalyvavo 25: 10 antro kurso (62,5% viso kurso studentų), 7 trečio kurso (100% visų šio kurso studentų) bei 8 ketvirto kurso (44,4% visų šio kurso studentų). Jie sudarė 29,4% visų apklaustųjų. Tyrime dalyvavo 20 – 45 metų respondentai, kurie pagal amžiaus rodiklius pasiskirstė sekančiai (žr. 1 lentelė).
1 lentelė Studentų grupės charakteristika pagal amžiaus statistinius rodiklius
2 kursas 3 kursas 4 kursas Bendras vidurkis
Kolegija 24,5 m 27,83 m 27,07m
Universitetas 24,4 m 25,43 m 27,75 m 24,4 m
Visoje apklaustųjų grupėje amžiaus vidurkis 26,28 metų, kolegijos antro kurso studentų tarpe 24,5 metai, trečio kurso studentų tarpe amžiaus vidurkis 27, 83 m, universitete antro kurso studentų amžiaus vidurkis 24,4 metai, trečio kurso – 25,43 metai, ketvirto kurso 27,75 metai. Jauniausias
respondentas visose grupėse 20 metų, vyriausias visose grupėse 45 metų. Amžiaus rodiklių skirtumai visose tiriamųjų grupėse skyrėsi nežymiai (p ≥ 0,05).
Tyrime dalyvavo 3 vyrai (3,5% visų apklaustųjų) bei 83 moterys (96,5% visų apklaustųjų) (žr. 2 lentelė).
2 lentelė Studentų grupės charakteristika pagal lyties statistinius rodiklius
Lytis Universitetas Kolegija Viso (%) 2 kursas 3 kursas 4 kursas 2 kursas 3 kursas
Moteris 8 6 8 24 36 96,50%
Vyras 2 1 3,50%
Viso(skaičius) 10 7 8 24 36 100%
2.2. TYRIMO METODIKA
Pakviesti dalyvauti tyrime studentai pirmiausiai buvo informuoti apie norimą atlikti tyrimą, jo tikslą, atlikimo metodą bei anketos pildymo taisykles. Anoniminės anketos pagalba, buvo tiriamas studentų požiūris į praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenis ir funkcijas praktikinio mokymo metu.
Tirti slaugos specialybės studentai, kurie yra jau atlikinėję praktiką. Pasirinkta Kauno medicinos universitetas ir Kauno kolegija, nes šiose mokymo įstaigose studijuoja slaugos specialybės studentai.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
• Slaugos programos studijavimas;
• Sutikimas dalyvauti tyrime;
• Praktikos atlikimas studijų metu.
Tyrimo metu buvo pateikta 89 anoniminės anketos, iš kurių 4 nesugrąžintos. Tai vienmomentinis kiekybinis tyrimas, jo eiga pavaizduota 1 paveiksle.
I etapas – mokslinės literatūros paieška KMU bibliotekos informacijos ištekliuose, ir rastos literatūros analizė.
II etapas – anketos sudarymas.
III etapas – anketinės apklausos vykdymas Kauno medicinos universitete bei Kauno kolegijoje. Studentams, sutikusiems dalyvauti tyrime, pateiktos „asmens sutikimo“ bei „asmens
informavimo“ formos, kuriose respondentai supažindinami su tyrimo tikslu, metodais, tyrimo eiga (žr. priedą Nr. 3 - 4). Iškilus klausimams galima skambinti nurodytu telefonu arba rašyti elektroniniu paštu.
IV etapas – statistinė duomenų analizė, rezultatų aptarimas. Iš anketinės apklausos duomenų MS Excel programoje sudaryta duomenų bazė. Konstatuojamoje ir analizuojamoje dalyje pateikiami gautieji tyrimo rezultatai tiek lentelių, tiek ir grafikų pavidale, naudojant statistinės analizės metodus, nurodomas patikimumo lygmuo (statistiškai patikimas skirtinas kai p<0,05).
Šiems skaičiavimams atlikti naudota specializuota programa „SPSS“. V etapas – išvadų bei rekomendacijų pateikimas (1 pav.).
MOKSLINĖS LITERATŪROS PAIEŠKA IR ANALIZĖ ANKETOS SUDARYMAS ANKETINĖ APKLAUSA (Išdalinta 85 anketos) KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETO SLAUGOS FAKULTETO STUDENTAI (studijuojantys slaugos programą)
(gauta anketų - 25)
KAUNO KOLEGIJOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETO
BENDROSIOS SLAUGOS SPECIALYBĖS STUDENTAI
(gauta anketų - 60)
STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ IR REZULTATŲ INTERPRETAVIMAS
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
1pav. Tyrimo eigos schema
ŽVALGYBINIS TYRIMAS ANKETOS KOREGAVIMAS
2.3 TYRIMO METODAI
2.3.1 Anketinė apklausa
Tyrimui naudota anketinė apklausa (vienkartinė). Šiam tyrimui parengta (autorinė) anketa (žr. Priedas Nr.1). Anketa sudaryta remiantis moksline literatūra, nagrinėjančia praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmenis ir funkcijas praktikinio mokymo metu.
Rezultatams įvertinti duoti teisingi klausimų atsakymai. Anketą sudaro 32 klausimai: 4 klausimai apibūdinantys respondentų socialinius demografinius duomenis, 24 klausimai, kuriuose reikėjo pasirinkti teisingą atsakymą iš duotų variantų, pateiktas 1 klausimų blokas, kur teiginiai
įvertinami remiantis įvertinimo skale, bei 3 klausimai, į kuriuos atsakymus reikia įrašyti į lentelę prioritetine tvarka.
Anketa laikoma neatsakyta ir tolimesnei duomenų analizei netinkama jei randamas bent vienas neatsakytas arba atsakytas ne pagal reikalavimus klausimas.
2.3.2. Duomenų analizė
Atlikus anketinę apklausą, iš gautų duomenų, naudojant MS Excel programą, sudaryta duomenų bazė. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui populiacijoje įvertinti apskaičiuotos atitinkamos imties charakteristikos (Sapagovas J. ir kiti, 2000) naudojant matematinę statistiką. Šiems skaičiavimams naudota specializuota programa. Tyrimo medžiaga apdorota naudojant SPSS (Statistical Package for Social Science) statistinį duomenų analizės paketą. Duomenys apskaičiuoti absoliutine verte ir procentais. Apskaičiuojant kiekybinių dydžių vidurkius, po jų nurodomos standartinės paklaidos. Kokybinių kintamųjų ryšio hipotezėms tikrinti naudojamas Chi kvadrato (χ2) kriterijus.
Lyginant kiekybinius duomenis, kurie neturi normaliojo skirstinio, buvo taikyta neparametrinių dydžių lyginimo testas. Skirtumui tarp dviejų nepriklausomų grupių nustatyti atliktas Mann-Whitney (“U”) testas. Tikrinant statistines hipotezes, naudoti šie reikšmingumo žymėjimai: *p<0,05(reikšminga); **p<0,01(labai reikšminga); ***p<0,001(ypač reikšminga), čia p žymi ribinį reikšmingumo lygmenį.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1
Studentų praktikos atlikimo vieta
3 lentelė Studentų praktikos vietos pasiskirstymas
Gydymo įstaiga Universitetas Kolegija Viso Universitetinė ligoninė 96% (24) 55% (33) 57 Miesto ligoninė 4% (1) 40% (24) 25
Kita 0 5% (3) 3
p=0,001, χ ² = 13,45
Įvertinus anketinės apklausos duomenis (žr. 3 lentelė), matoma, jog 96% (24 studentai) Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto studentų praktiką atliko universitetinėje ligoninėje ir tik 4% (1 studentas) praktikos atlikimo vietą nurodė miesto ligoninę. 55% (33 studentai) Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentų praktikos atlikimo vietą nurodė universitetinėje ligoninėje, 40% (24 studentai) studentų praktiką atliko miesto ligoninėje ir 5% (3 studentai)
įvardino praktikos atlikimo vietą kaip kitą (reabilitacijos centras, sanatorija).
Todėl galima teigti, jog dažniausiai praktikos vietai studentams yra parenkama universitetinė ligoninė (žr. 3 lentelė).
4 lentelė Praktikos atlikimas skyriuose
Skyrius Universitetas Kolegija
Geriatrijos 0 2 (3,3%) Chirurgijos 13 (52%) 23 (38,3%) Ginekologijos 1 (4%) 0 Vaikų ligų 1 (4%) 1 (1,7%) Onkologijos 0 1 (1,7%) Psichiatrijos 0 1 (1,7%) Vidaus ligų 2 (8%) 19 (31,7%) Priėmimo 2 (8%) 4 (6,7%) Ambulatorinis 1 (4%) 2 (3,3%) Kita 5 (20%) 7 (11,7%) p=0,335, χ ² = 10,189
Praktikos trukmę abiejų mokslo įstaigų studentai nurodė panašiai – nuo 3 iki 8 savaičių. Iš gautų duomenų matosi jog apklaustiems studentams praktika universitete trunka vidutiniškai 5,16 savaitės, kolegijoje – 3,93 savaitės.
Analizuojant studentų pasiskirstymą skyriuose (žr. 4 lentelė), pastebima, jog abiejų mokymo
įstaigų studentai ilgiausiai praktiką yra atlikę chirurgijos skyriuje: 52% (13 studentų) universiteto studentų bei 38,3% (23) kolegijos studentų. Kolegijos studentai 31,7% (19) kaip ilgiausiai trunkančią praktiką nurodė ir vidaus ligų skyriuje. 20% (5) universiteto studentų ir 11,7% (7) praktikos atlikimo vietą nurodė kaip kitą. Jie įvardijo tokius skyrius kaip nudegimų ir plastinės chirurgijos, angiochirurgijos, neurologijos, neurochirurgijos, pulmonologijos, kardiologijos, traumatologijos skyrius. Universiteto studentai visiškai neįvardijo geriatrijos, onkologijos bei psichiatrijos skyrių, o kolegijos studentai neįvardijo ginekologijos skyriaus.
Iš gautų duomenų galima daryti išvadas, jog universiteto studentai ilgiausiai praktiką atlieka chirurgijos skyriuje, o kolegijos studentai chirurgijos ir vidaus ligų skyriuose.
5 lentelė Slaugytojų užimtumas pagal skyrius
Slaugytojų užimtumas
Skyrius
didelis vidutinis mažas
Geriatrijos 1,20% 1,20% 0% Chirurgijos 14,10% 27,10% 1% Ginekologijos 0% 1,20% 0% Vaikų ligų 0% 2,40% 0% Onkologijos 1,20% 0% 0% Psichiatrijos 0% 1,20% 0% Vidaus ligų 12,90% 11,80% 0% Priėmimo 7,10% 0% 0% Ambulatorinis 1,20% 2,40% 0% Kita 11% 2,40% 1,20% viso 48,20% 49,40% 2,40% p=0,621, χ ² = 0,952
Analizuojant slaugytojų užimtumą skyriuose, kur buvo atliekama praktika, 52% (13) universiteto studentų bei 46,7% (28) kolegijos studentų nurodė, kad tuose skyriuose slaugytojų užimtumas didelis. 48% (12) universiteto ir 50 % (30) kolegijos studentų pažymėjo, jog skyriuose,
kur buvo atlikta praktika, slaugytojų užimtumas vidutinis. Ir tik 3,3% (2) kolegijos studentai pažymėjo, jog jų atliktose praktikos vietose slaugytojų užimtumas yra mažas.
Lyginant respondentų nurodytą slaugytojų užimtumą pagal skyrius (žr. 5 lentelė), matome, jog 14,1% apklaustų mano, jog didžiausias slaugytojų užimtumas yra chirurgijos bei vidaus ligų skyriuose (12,9% studentų).
Šiuose skyriuose dažniausiai pacientai guli 1-2 savaites (šį variantą pasirinko 61,2% visų studentų), keleto dienų gulėjimo laiką nurodė 15,3% apklaustųjų, iki paros laiko pacientų buvimą skyriuose nurodė 11,8% studentų. Kiti respondentai (11,6%) pacientų gulėjimo skyriuose laiką nurodė iki mėnesio.
Vertinant studentų pasitenkinimą praktika (žr. 6 lentelė), matoma, jog universiteto ketvirto kurso studentai 100%, 71,4% trečio kurso bei 80% antro kurso studentų yra patenkinti atlikta praktika. Kolegijos studentai pasitenkinimą praktika nurodė taip pat panašiai: atitinkamai 70,8% antro kurso bei 75% trečio kurso studentai.
6 lentelė Studentų pasitenkinimas praktika
Mokslo įstaiga Kursas Patenkintas Nei patenkintas, nei nepatenkintas Nepatenkintas
2 kursas 70,8% (17) 25% (6) 4,2% (1) Kolegija 3 kursas 75% (27) 25% (9) 0,00% 2 kursas 80% (8) 10% (1) 10% (1) 3 kursas 71,4% (5) 28,6% (2) 0,00% Universitetas 4kursas 100% (8) 0,00% 0,00% p=0,471, χ ² = 7,628
Lyginant studentų pasitenkinimą praktika priklausomai nuo praktikos atlikimo vietos (žr. 2 pav.), matoma, jog 76,5% visų studentų yra patenkinti slaugos praktika: 54,1% (46) universitetinėje ligoninėje atlikta praktika, 20% (17) miesto ligoninėje atlikta praktika ir 2,4% (2) nurodę praktikos vietą kaip kita. Visiškai nepatenkinti slaugos praktika buvo 2,4 % (2) studentų, nurodę, kad jiems nepatiko praktika universitetinėje bei miesto ligoninėse. Likę 21,2% (18) liko nei patenkinti, nei nepatenkinti savo praktika.
Apibendrinant galima teigti, jog ir universiteto apklausti studentai ir kolegijos studentai praktiką atlieka tuose skyriuose, kur slaugytojų užimtumas yra didelis bei pacientų gulėjimo laikas dažniausiai yra 1-2 savaitės. Didžioji dalis 76,5% visų studentų yra patenkinti savo praktikos atlikimu gydymo įstaigose.
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% u n iv e r_ li g o n in ė m ie s to lig o n in ė k it a
Student
ų
pasitenkinimas praktika
lyginant su gydymo
į
staiga
taip
nei taip, nei ne ne
p=0,742, χ ² = 1,966
2 pav. Studentų pasitenkinimas praktika priklausomai nuo gydymo įstaigos
Galima daryti išvadą, kad studentai yra labiau patenkinti praktikos atlikimo vieta, kur pacientų gulėjimo laikas yra ilgesnis, nes jie gali labiau įsigilinti į pacientų problemas.
3.2 PRAKTIKOS MOKYTOJO ( MENTORIAUS) PAREIGOS
Nagrinėjant praktikos mokytojo (mentoriaus), vadovavusio studentų praktikai, pareigas, matoma (žr. lentelė 7), jog 50% (12) kolegijos antro kurso studentų praktikai vadovavo skyriaus vyresnysis slaugytojas – slaugos administratorius, 16,7% (4) studentų praktikai vadovavo vyresniojo slaugytojo – slaugos administratoriaus dubleris, 33,3% (8) studentų vadovavo skyriaus slaugytojai.
Kolegijos trečio kurso studentams dažniausiai vadovavo skyriaus slaugytojas (63,9% (23)), 27,8% (10) šio kurso studentams praktikai vadovavo vyresnysis slaugytojas – slaugos administratorius ir trys studentai (8,3%) nurodė, kad jiems vadovavo skyriaus vyresniojo slaugytojo – slaugos administratoriaus dubleris.
Universiteto antro kurso studentai nurodė, kad jiems dažniausiai praktikai vadovavo skyriaus slaugytojas (60% (6)), 40% (4) šio kurso studentų nurodė, kad jų praktikai vadovavo vyresnysis
slaugytojas – slaugos administratorius. Trečio kurso 42,9% (3) studentai nurodė, kad jiems praktikai vadovavo kaip kita įvardintas slaugos dėstytojas, kiti 42,9% (3) studentų nurodė, kad praktikai vadovavo skyriaus vyresnysis slaugytojas – slaugos administratorius, bei 14,2% (1) studentų vadovavo skyriaus slaugytojas. 62,5% (5) ketvirto kurso studentams praktikai vadovavo vyresnysis slaugytoja – slaugos administratorius, 37,5% (3) – skyriaus slaugytojas. Galima teigti, jog universiteto studentams praktikai dažniau vadovavo skyriaus vyresnysis slaugytojas – slaugos administratorius (48%), o kolegijos studentams dažniau vadovavo skyriaus slaugytojas 51,7% (p=0,011, χ ² = 11,181).
7 lentelė Praktikos mokytojo (mentoriaus) pareigos
Praktikos mokytojas (mentorius)
Mokslo įstaiga Kursas
Vyr.slaugytojas – slaugos administratorius Vyr. slaugytojo – slaugos administratoriaus dubleris Skyriaus slaugytojas Kita 2 kursas 50% (12) 16,7% (4) 33,3% (8) 0 Kolegija 3 kursas 27,8% (10) 8,3% (3) 63,9% (23) 0 2 kursas 40% (4) 0 60% (6) 0 3 kursas 42,9% (3) 0 14,2% (1) 42,9%(3) Universitetas 4kursas 62,5% (5) 0,00% 37,5% (3) 0 p=0,000, χ ² = 45,615
Tiriant visų respondentų pasitenkinimą praktika priklausomai nuo jai vadovavusio praktikos mokytojo (žr. 3 pav.), pastebima, kad labiausiai studentams slaugos praktika patiko, kai jiems vadovavo skyriaus vyresnysis slaugytojas (35,30% (30) studentų nuomone) bei, kai vadovavo skyriaus slaugytojas (34,1% (29) studentų nuomone). Ir tik 2,4% (2) studentų buvo nepatenkinti praktikos mokytojo (slaugytojo) veikla.
Aiškinantis praktikos mokytojo išsilavinimą (žr. 8 lentelė), išaiškėjo, jog 45% (27) kolegijos studentų ir 52% (13) universiteto studentų slaugos praktikos mokė aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis praktikos mokytojas (mentorius). 33,3% (20) kolegijos studentų ir 40% (10) universiteto studentų praktikai vadovavo praktikos mokytojas (mentorius), baigęs medicinos mokyklą. Kitiems studentams (atitinkamai 21,7% (13) kolegijos bei 8% (2) universiteto) praktikai kolegiją baigęs praktikos mokytojas (mentorius).
35,30% 4,70% 0% 5,90% 2,40% 0% 34,10% 11,80% 2,40%1,20%2,40%0% 0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% 40,00% v y r. s la u g y to ja s v y r. s la u g y to jo d u b le ri s s k y ri a u s s la u g y to ja s k it a
Student
ų
pasitenkinimas praktika priklausomai nuo
praktikos mokytojo užimam
ų
pareig
ų
taip
nei taip, nei ne ne
p=0,209, χ ² =8,426
3 paveikslas. Studentų pasitenkinimas praktika priklausomai nuo praktikos mokytojo užimamų pareigų
8 lentelė Praktikos mokytojo (mentoriaus) išsimokslinimas
Mentorius baigęs Kolegijos studentai Universiteto studentai Universitetą 45% (27) 52% (13)
Kolegiją 21,7% (13) 8% (2)
Medicinos
mokyklą 33,3% (20) 40% (10)
p=0,321, χ ² = 2,274
Tiriant praktikos mokytojo (mentoriaus) darbo stažą praktikinėje slaugytojo veikloje (žr.lentelė 9), galima pastebėti, jog 53,3% (32) kolegijos studentų ir 68% (17) universiteto studentų praktikos mokė praktikos mokytojas (mentorius), turintis didelį (virš 10 metų) darbo slaugytoju patirtį. Ir tik 11,7% (7) kolegijos studentų bei 4% (1) universiteto studentų praktikos mokė praktikos mokytojas (mentorius), turintis nedaug (iki penkių metų) praktikinės slaugytojo patirties.
9 lentelė Praktikos mokytojo (mentoriaus) darbo stažas slaugytoju
Mentoriaus slaugos darbo stažas Kolegijos studentai Universiteto studentai
iki 5 metų 11,7% (7) 4% (1)
5 - 10 metų 35% (21) 28% (7)
virš 10 metų 53,3% (32) 68% (17)
p=0,364, χ ² = 2,023
Tiriant vadovavimą praktikai (žr. 10 lentelė), pastebima, jog didžioji dalis visų studentų turėjo pastovų praktikos mokytoją (mentorių) visos praktikos metu. Net 71,4% (5) trečio kurso, 50% (5) antro kurso, 50% (4) ketvirto kurso universiteto studentų visą praktikos laiką praleido su tuom pačiu praktikos mokytoju (mentoriumi). Kolegijoje rezultatai taip pat panašiai pasiskirstė: atitinkamai 54,2% (13) antro kurso bei 66,7% (24) trečio kurso studentų nurodė pastovų praktikos mokytoją.
10 lentelė Vadovavimo praktikai pastovumas
Mokymo įstaiga
Universitetas Kolegija Vadovavimo praktikai
pastovumas 2 kursas 3 kursas 4 kursas 2 kursas 3 kursas Pastovus praktikos
mokytojas 50% (5) 71,4% (5) 50% (4) 54,2% (13) 66,7% (24) Praktikos mokytojai
keitėsi 0,00% 0,00% 0,00% 20,8% (5) 2,8% (1)
Skirtingose darbo vietose skirtingi praktikos
mokytojai 40% (4) 28,6% (2) 25% (2) 16,7% (4) 25% (9) Praktikos mokytojas
kartu vadovavo ir kitiems
studentams 10% (1) 0,00% 25% (2) 8,3% (2) 5,6% (2) p=0,226, χ ² = 15,283
Praktikos mokytojų kaitą, nors tie pokyčiai nebuvo iš anksto suplanuoti, nurodė 20,8% (5) kolegijos antro kurso studentų bei 2,8% (1) kolegijos trečio kurso studentų. Visų trijų kursų universiteto studentai šio vadovavimo praktikai būdo nenurodė.
Kad skirtingose pamainose ir darbo vietose (palatoje, procedūriniame ir panašiai) studentų praktikai vadovavo skirtingi praktikos mokytojai (mentoriai) nurodė 40% (4) antro kurso, 28,6% (2) trečio kurso bei 25% (2) ketvirto kurso universiteto studentų. Šiam teiginiui pritarė ir 16,7% (4) antro kurso bei 25% (9) trečio kurso kolegijos studentų.
