LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO MEDICINOS AKADEMIJOS
Visuomenės sveikatos fakulteto Visuomenės sveikatos vadybos katedra
Sigita Klimavičienė
BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS SPECIALISTŲ PRAKTINIO MOKYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė:
prof. habil. dr. Irena Misevičienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Slaugos studentų praktinio mokymo samprata ... 9
1.2. Praktikos vadovo (mentoriaus) pasirengimas praktiniam mokymui (veikla ir gebėjimai) ... 13
1.3. Studentų praktinio mokymo realizavimas ir galimos problemos ... 19
1.4. Studentų praktinio mokymo vertinimas ... 25
2. TYRIMO METODIKA ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 30
3.1 Tyrimo dalyvių socialinės-demografinės charakteristikos ... 30
3.2 Praktinio mokymo organizavimo vertinimas, remiantis studentų nuomone: tyrimo rezultatai, jų analizė ir interpretacija ... 34
3.3. Praktikų vadovų nuomonė apie praktinio mokymo organizavimą ... 45
3.4 Praktinio mokymo organizavimo vertinimas: faktorinė analizė ir studentų ir praktikų vadovų (mentorių) vertinimų lyginamoji analizė ... 54
3.5. Teigiamų ir neigiamų bendrosios praktikos slaugos studentų praktinio mokymo veiksnių analizė ... 61
IŠVADOS ... 68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 70
LITERATŪRA ... 71
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS SPECIALISTŲ PRAKTINIO MOKYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE
Sigita Klimavičienė
Mokslinė vadovė prof. habil. dr. Irena Misevičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2015. 103 p.
Darbo tikslas – įvertinti bendrosios praktikos slaugos specialistų praktinio mokymo organizavimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje aspektus kolegijos studentų ir praktikos vadovų (mentorių) požiūriu.
Uždaviniai:
1. Įvertinti kolegijos studentų ir praktikos vadovų (mentorių) požiūrį į asmens sveikatos priežiūros įstaigos materialinį - techninį slaugos praktikos aprūpinimą.
2. Ištirti kolegijos studentų ir praktikos vadovų (mentorių) nuomonę apie studentų bei asmens sveikatos priežiūros įstaigos praktikos vadovų (mentorių) pasirengimą praktiniam mokymui.
3. Palyginti kolegijos studentų ir praktikos vadovų (mentorių) nuomonę apie praktinio mokymo proceso planavimą ir vykdymą.
4. Atskleisti tobulintinas praktinio mokymo proceso organizavimo sritis.
Tyrimo metodika: tyrimas atliktas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, anoniminės apklausos būdu. Tyrimo objektas: Šiaulių kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentų ir Respublikinės Šiaulių ligoninės praktikos vadovų (mentorių) – bendrosios praktikos slaugytojų požiūrio į praktinio mokymo organizavimo aspektus vertinimas. Tyrimo populiacija: Šiaulių kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto visų kursų studentai ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantys praktikos vadovai (mentoriai) – bendrosios praktikos slaugytojai.
Rezultatai.
Bendrame studentų praktinio mokymo organizavimo vertinime tiek studentai, tiek ir praktikų vadovai (mentoriai) labai aukštai įvertino praktinio mokymo proceso planavimą ir vykdymą. Studentų praktinio mokymo organizavimo teiginių blokų tarpusavio ryšių analizė, remiantis tiek studentų, tiek ir praktikų vadovų (mentorių) vertinimais, parodė labai stiprius materialinio-techninio studentų aprūpinimo praktinio mokymo metu, įstaigos vadovų (mentorių) pasirengimo praktikos mokymams ir praktinio mokymo proceso planavimo ir vykdymo tarpusavio (teigiamus) ryšius.
Išvados.
Kolegijos studentai ir praktikos vadovai (mentoriai) asmens sveikatos priežiūros įstaigos materialinį – techninį slaugos praktikos aprūpinimą vertina prieštaringai. Nors labai teigiamai įvertintas ligoninės tinkamumas studentų praktiniams mokymams, tačiau pasigendama tik studentams skirtų patalpų ir studentų aprūpinimo praktiniam mokymui reikiama medicinine apranga ir avalyne. Tiek kolegijos studentai, tiek ir praktikos vadovai (mentoriai) asmens sveikatos priežiūros įstaigos praktikų vadovų (mentorių) pasirengimą praktiniam mokymui vertina kaip tinkamą. Studentai akcentuoja kolegijoje suteiktų žinių chirurgijos praktiniams mokymams atlikti nepakankamumą. Abi respondentų grupės labai teigiamai vertina praktinio mokymo proceso planavimą ir vykdymą. Bendrosios praktikos slaugytojai ir vyresniosios slaugos administratorės kaip didžiausią trūkumą nurodė praktikos vadovams (mentoriams) skiriamą laiką tik darbui su studentais.
SUMMARY
Management of public health
EVALUATION OF ORGANIZING TRAINING FOR GENERAL PRACTICE NURSING SPECIALISTS IN PERSONAL HEALTH CARE INSTITUTIONS
Sigita Klimavičienė
Supervisor prof. habil. dr. Irena Misevičienė
Department of Health Management, Academy of Medicine, Faculty of public health, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2015. 103 p.
Aim of the study is to evaluate various features of organizing practical training for general practice nursing specialists in personal health care institutions from the perspective of college students and their practice supervisors (mentors).
Objectives.
1. To evaluate college students and their practice supervisors (mentors) attitude towards financial-technical maintenance for practical training in personal health care institutions.
2. To reveal whether college students and their practice supervisors (mentors) believe that students and practice supervisors (mentors) who work at personal health care institutions have suitable qualifications for practical training.
3. To compare what college students and their practice supervisors (mentors) think about planning and executing practical training.
4. To acknowledge how the process of practical training could be improved.
Methods. Research took place at Public Institution Republican Siauliai Hospital. Respondents participated in an anonymous survey. Object. Evaluation of attitude towards organizing practical training by analyzing opinions of Siauliai State College, Faculty of Health Care students and their practice supervisors (mentors) who work as general practice nurses at Siauliai Republican Hospital. Research population. Students of all courses from Siauliai State College, Faculty of Health Care and their practice supervisors (mentors) who work as general practice nurses at Siauliai Republican Hospital.
Results. Both students and practice supervisors (mentors) were satisfied with the quality of studies planning and executing. While analyzing the ideas expressed by students and their practice supervisors (mentors), it was revealed that there is a positive correlation between
financial-technical maintenance for apprentices, both planning and executing the process of practical training and high qualifications of practice supervisors (mentors) who assist students during practice.
Conclusions. College students and practice supervisors (mentors) have mixed opinions about financial-technical maintenance for nursing practice at personal health care institution. Although hospital‘s suitability for practical training is said to be very good, there are not enough rooms designated for students only and the situation regarding work wear for students is quite poor. Both, college students and practice supervisors (mentors) believe that practice supervisors (mentors) from health care institutions have suitable qualifications for practical training. Students stress that there is not enough attention given to surgical training. Both groups of respondents are very positive about process of organizing and executing practical training. General practice nurses and nursing administrators stress that the greatest fault of practical training is time management since practice supervisors (mentors) devote all of their time to the students.
ĮVADAS
Vykstanti visuotinė globalizacija, spartus ekonomikos vystymasis, naujų technologijų atsiradimas kelia uždavinius aukštosioms mokykloms – parengti specialistą, gebantį dirbti nuolatinės kaitos procese.
Kolegijoms keliamas atsakingas uždavinys – rengti sveikatos priežiūros sistemai kompetentingus, visapusiškai išsilavinusius bei Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančius specialistus. Vienas iš pagrindinių Bolonijos proceso, kuriame dalyvauja Lietuvos aukštosios mokyklos, tikslų – aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas Europos Sąjungos šalių darbo rinkai, todėl Europos Sąjungos aukštosiose mokyklose studentų praktikoms, kaip vienai iš esminių pasirengimo praktinei veiklai sistemos dalių, yra skiriamas didelis dėmesys (Bolonijos procesas). Gerų specialistų parengimo sėkmė labai priklauso ir nuo profesijos mokytojų kvalifikacijos ir pasirengimo. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 gegužės 5 d. priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad Lietuvoje „pedagogų ir profesijos mokytojų rengimas yra kritiškos būklės ir todėl būtina formuoti aiškią ir racionalią, tyrimų duomenimis grįstą pedagogų ir profesijos mokytojų rengimo politiką“ (Lietuvos Respublikos Seimas). Sveikatos priežiūros specialistų rengimas glaudžiai susijęs su klinikine praktika (praktiniu mokymu). Praktinis mokymas yra kokybiško bendrosios praktikos slaugos specialistų parengimo pagrindas.
Kolegijose profesinis rengimas grindžiamas teorijos ir praktinio mokymo vienove. Bendrosios praktikos slaugos studijų programos studentų rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos normatyviniai dokumentai bei Europos Sąjungos direktyvos, kuriose teigiama, kad praktinis mokymas turi trukti ne mažiau kaip pusę bendros studijų trukmės.
Teorinis ir praktinis mokymai yra vientiso proceso komponentai, susiliejantys į vienas kitą papildančių patyrimų visumą. Teorinės žinios ir tam tikri mąstymo gebėjimai įgyjami universitetuose ar kolegijose; pirmieji praktiniai įgūdžiai įgyjami imitacinėje aplinkoje, kurie vėliau sustiprinami realiose veiklos situacijose. Anot Kondratavičienė ir Sajienė (2007) praktinių įgūdžių ugdymo tikslai keliami atsižvelgiant į studijų programos tikslus ir ugdomas kompetencijas.
Plėtojant slaugos mokslą ir praktiką, plečiamos ir slaugytojo kompetencijų ribos. Bendrosios praktikos slaugytojas turi teisę savo patirtį ir įgūdžius perduoti slaugos studentams bei kitiems slaugos specialistams (Lietuvos medicinos normos MN 28:2011).
Medicinos mokslo pažanga, socialinė visuomenės kaita bei sparčiai kintantys kvalifikaciniai reikalavimai verčia tobulinti ir slaugytojų profesinį rengimą (Bielinienė, 2007).
Anot Spirgienės ir Riklikienės (2012) slaugytojų praktinis mokymas(-sis) vyksta realioje slaugos aplinkoje – ligoninėje ar kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kur plėtojamos būsimųjų slaugytojų profesinės veiklos kompetencijos. Ligoninėse slaugytojai dirba ne tik tiesioginį slaugos darbą, bet ir slaugos dėstytojais, mentoriais, slaugos tyrėjais, administratoriais.
Studento praktikos veiklą organizuoja metodinis vadovas (praktikos koordinatorius tutorius) ir ligoninės praktikos vadovas (mentorius).
Studento praktikos sėkmė didele dalimi priklauso nuo įstaigos ar organizacijos pasirengimo jį mokyti, sudarytų praktinio mokymosi sąlygų, praktikos vadovo, kuris turi užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą (Bartusevičienė, 2009). Kondratavičienė ir Sajienė (2007), teigia, kad mentoriais skiriami darbuotojai neturintys didaktinio pasirengimo mokyti studentą praktinių įgūdžių, kurie nelabai žino praktikos tikslus, skiria praktikos programos neatitinkančias užduotis bei nėra juridinės bazės, kuri turėtų numatyti darbo vietas ir atlygį mentoriams. Tuo tarpu Stankevičienės ir Monkevičienės (2007) tyrimas parodė, kad specialių mentorystės kompetencijų įgiję praktikos vadovai vadovauja studentų praktikai gerokai efektyviau.
Anot Riklikienės, Spirgienės ir Masiliūnienės (2012) šiuo metu klinikinėje aplinkoje vykstantis slaugos studentų mokymas(-is) yra spontaniškas ir atsitiktinis, stinga tinkamo planavimo, vadovavimo, konsultavimo ir veiksmingo studento mokymosi pasiekimų įvertinimo.
Anot Budėjienės (2009) reikia parengti reikalavimus, praktikos vadovų (mentorių) veiklos standartus, numatyti atrankos kriterijus, paruošti jų rengimo, kvalifikacijos kėlimo programas, taip įvardinant jų vaidmens reikšmę.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad studentų pažintinių, perkeliamųjų ir praktinių gebėjimų (įgytų žinių taikymo įgūdžių) ugdymo rezultatą lemia keturios pagrindinės veiksnių grupės: organizaciniai ir pedagoginiai veiksniai, studentų noras mokytis, informacija, laikas. Todėl pasirinkto magistrinio darbo tema „BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS SPECIALISTŲ PRAKTINIO MOKYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE“ yra labai aktuali bandant išsiaiškinti praktinio mokymo spragas ir parengti rekomendacijas jų pašalinimui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Slaugos studentų praktinio mokymo samprata
Studentų praktika – neatsiejama studijų dalis. Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatyme 39 straipsnyje teigiama, jog Kolegijose mokslo ir studijų vienovė užtikrinama per glaudų ryšį su praktika. Už studentų praktikos organizavimą atsakinga mokymo institucija. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio aštuntoje dalyje rašoma, „Jeigu studijų programoje numatyta studentų praktika, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje studentas atlieka praktiką, ir studentas bei aukštoji mokykla, kurioje jis studijuoja, sudaro praktinio mokymo sutartį“ (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas, 2009).
Europos Sąjungos aukštosiose mokyklose studentų praktikoms, kaip vienai iš esminių pasirengimo praktinei veiklai sistemos dalių, yra skiriamas didelis dėmesys, kadangi vienas iš pagrindinių Bolonijos proceso, kuriame dalyvauja Lietuvos aukštosios mokyklos, tikslų – aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas Europos darbo rinkai (The Bologna Process in Higher Education in Europe).
Svarbiausiuose Lietuvos aukštojo mokslo dokumentuose, reglamentuojančiuose koleginių studijų realizavimą, mokslo ir studijų vienovė pasiekiama praktinio mokymo metu. Praktinio slaugos mokymo svarba prilygsta teorinėms paskaitoms, kurio metu plėtojamos būsimųjų slaugytojų kompetencijos, vystoma socializacija ir užtikrinama profesinio rengimo kokybė.
Profesinė praktika – studijų programos dalis, kurios metu praktinėje profesinėje veikloje studentas įtvirtina ir tobulina bendrąsias studijų programoje įgytas programos pagrindų ir specialaus lavinimo žinias, kompetencijas ir gebėjimus. Praktinis mokymas remiasi pagrindiniu specialistų rengimo principu – teorijos ir praktikos vienove. Praktikos mokymo tikslai – taikyti teorines žinias praktikoje ir skatinti naujų žinių poreikį; susipažinti su praktinio mokymo įstaigomis, kaip būsima darbo vieta; ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsakingą požiūrį į profesinę veiklą ir pareigas; praktiškai patirti, kokius vaidmenis atlieka praktikos specialistai. Teorinis ir praktinis mokymai yra vientiso mokymo proceso dalys, kurios sustiprina viena kitos tikslų įgyvendinimą. Kondratavičienės ir Sajienės (2007) teigimu, mokymo institucijoje įgyjamos teorinės žinios ir tam tikri mąstymo gebėjimai. Pirmieji praktiniai įgūdžiai įgyjami imitacinėje aplinkoje, kurie vėliau sustiprinami realiose veiklos situacijose. Anot
Kondratavičienė ir Sajienė (2007) praktinių įgūdžių ugdymo tikslai keliami atsižvelgiant į studijų programos tikslus ir ugdomas kompetencijas.
Riklikienės, Sajienės (2011) nuomone, praktikos mokytojų (mentorių), turinčių specialias pedagogines kompetencijas ir motyvaciją mokyti, veikla yra sėkmingo praktinio mokymo bei slaugytojų rengimo kokybės garantas.
Daugelyje Europos šalių slaugytojo išsilavinimas įgyjamas baigus laipsnį suteikiančias aukštojo mokslo studijų programas. Aukštojo mokslo institucijos slaugos studijų programas vykdo remiantis Europos Sąjungos direktyvomis, kurios užtikrina kompetencijų, būtinų profesinei slaugos praktikai, įgijimą (Jokelainen, Jamookeeah, Tossavainen, Turunen, 2013). Slauga yra ir mokslas, ir menas, reikalaujantis specifinių slaugos žinių bei gebėjimų taikymo praktinėje veikloje. Anot Žydžiūnaitės (2005), slauga yra veikla, kuriai atlikti slaugytojams būtinos atitinkamos kompetencijos, padedančios realizuoti fizinę ir intelektinę veiklas, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius, psichologinius bei aplinkos veiksnius. Slaugytojai dirba ne tik tiesioginį slaugos darbą, bet ir slaugos administratoriais, slaugos dėstytojais ar net mentoriais.
Anderson (2011) slaugą apibrėžia kaip praktinę discipliną, todėl teigia, kad praktinis mokymas yra neatsiejama slaugos studijų dalis. Ali (2012) pažymi, kad slaugos studentų ugdymo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo praktinio mokymo kokybės, kadangi slaugos studentams būtina įgyti realius, praktine patirtimi pagrįstus gebėjimus. Praktinio mokymo tikslas – plėtoti studentų profesinius gebėjimus ir žinias, kritinį mąstymą, pasitikėjimą savimi, nuostatą būti nepriklausomam ir gebėti kaip slaugytojui priimti sprendimus, internalizuoti slaugytojo vaidmenį realioje darbinėje aplinkoje (Tiwari, Rose Chan, 2005; Heshati-Nabavi, Vanaki, 2010). Siekiant visiškai suprasti teoriją, studentai pirmiausiai turi pažinti reiškinį ir jo charakteristiką. Walkington (1994) teigimu, studentai taikydami teoriją realiose situacijose, turi galimybę sustiprinti savo supratimą.
Riklikienės, Sajienės (2011) nuomone, sėkmingo praktinio mokymo bei slaugytojų rengimo kokybės garantas yra praktikos mokytojų (mentorių), turinčių specialias pedagogines kompetencijas ir motyvaciją mokyti, veikla. Praktikos mokytojų (mentorių), kuriais tampa patyrę slaugytojai praktikai.
Bielinienė (2007) akcentuoja, jog visuomenės raidoje slaugytojo samprata ir jo veiklos modelis kito nuo techninio paskyrimų vykdytojo iki savarankiško specialisto, gebančio vertinti, analizuoti, mokyti, keisti klaidingą požiūrį į sveikatą ir mokyti ją saugoti. Medicinos mokslo
pažanga, socialinė visuomenės kaita bei sparčiai kintantys kvalifikaciniai reikalavimai verčia tobulinti ir slaugytojų profesinį rengimą (Bielinienė, 2007).
Jonėnienės (2006) teigimu praktika yra studijų proceso dalis, kurios metu studentai pagal specialybę dirba praktikos institucijoje, įstaigose. Anot Spirgienės ir Riklikienės (2012) slaugytojų praktinis mokymas(-sis) vyksta realioje slaugos aplinkoje – ligoninėje ar kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kur plėtojamos būsimųjų slaugytojų profesinės veiklos kompetencijos.
Praktinio mokymo metu studentų žinios patikrinamos, pritaikomos bei tobulinamos praktinėje profesinėje veikloje. Dikšaitis (2010) praktiką apibrėžė kaip realią galimybę panaudoti įgytas teorines žinias. Kondratavičienė ir Sajienė (2007) teigia, kad praktika yra darbuotojų rengimo proceso dalis, kurios tikslai yra taikyti teorines žinias ir skatinti tokių žinių poreikį, susipažinti su praktinio mokymo įstaigomis, kaip būsima darbo vieta, ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsakingą požiūrį į profesinę veiklą ir pareigas, praktiškai patirti, kokius vaidmenis atlieka praktikos specialistai. Daugherty (2000) praktiką apibūdina kaip studijų proceso dalį, kurios metu teorinės žinios, įgytos paskaitų metu, verčiamos į praktiką arba kitaip – praktinė patirtis. Hill (2009) praktiką traktuoja kaip unikalią galimybę įgyti praktinės patirties, nukreiptos į akademinį mokymąsi, bei kartu sujungti darbo ir mokymosi galimybes. Chapman (2004) teigia, jog stažuotė suteikia galimybę integruoti patirtį, susijusią su karjera, į aukštąjį mokslą, dalyvaujant suplanuotame ir koordinuojamame darbe. Henry (1979) praktiką apibrėžia kaip karjeros vystymo galimybę, jungiančią darbdavius ir švietimo įstaigas. Praktika jungia studijų metu įgytą teorinę patirtį su realiu mokymusi, atitinkančiu pagrindinį studento specializacijos dalyką. Anot McMahon ir Quinn (1995) praktikos metu studentai ugdo gebėjimą teoriškai pagrįsti praktines situacijas, mokosi savarankiškai priimti sprendimus, praktinius darbo įgūdžius, dirbti komandoje su kitais profesionalais ir studentais, įgyja bendradarbiavimo patirties, disciplinos, atsakomybės, mokosi planuoti ir organizuoti praktinę veiklą, pristatyti save, turi galimybę pajusti savo profesiją.
Dažnai sutinkama nuomonė, kad praktinis mokymas apsiriboja tik instruktavimu, kai studentas tik klauso, stebi arba atlieka tai, ką jam rodo arba sako instruktorius. Šis metodas taikomas nesudėtingiems psichomotoriniams veiklos procesams išmokti. Sveikatos priežiūros ir socialinio darbo specialistų veikla neapsiriboja vien mechaniniu procedūrų atlikimu. Siekiant išugdyti aukštos kvalifikacijos, lankstų, konkurencingą, nuolat tobulėjantį specialistą lavinti vien
techninius procedūrinius įgūdžius nepakanka. Praktikos mokytojo (mentoriaus) veikla – tai patyrusio asmens veikla patariant ir remiant jaunų ar ne tiek patyrusių kolegų, ar gerinant pradedančių žmonių profesinę adaptaciją organizacijoje.
Praktikos instruktoriaus veikla atspindi mentorystės požymius, pagrįstus sąveika tarp patyrusio ir nepatyrusio ar mažiau patyrusio žmogaus, kurios metu praktikos instruktorius pamoko, pataria, pagelbsti ir teikia grįžtamąjį ryšį (Sajienė, Dailidienė, 2003).
Praktikos vadovo (mentoriaus) vadovavimas praktikai yra vienas iš veiksnių, lemiančių studento galimybes įgyvendinti praktinio mokymo tikslus (Kondratavičienė, Sajienė, 2007). Praktikos vadovo (mentoriaus) veiklos esmė – užtikrinti sąveiką tarp teorijos ir praktikos, sudaryti galimybes pritaikyti teorines žinias praktinio mokymo metu iškylančiose įvairiose situacijose, padėti studentams įgyti praktinių įgūdžių bei adaptuotis (Kondratavičienė, Sajienė, 2007; Rimkienė, Grūnovienė, Dovydaitis, 2012).
Mokslinėje literatūroje šie specialistai apibūdinami įvairiai: „supervizorius“, „mentorius“, „klinikinis pagalbininkas“, „klinikinis instruktorius“, „slaugos mokytojas“, „tutorius“, „praktikos mokytojas“ ir kt. (Saarikoski, 2001, Saarikoski, 2002).
Mentorystė anot Laužacko (2005) – tai patyrusio asmens veikla, patariant ir remiant jaunus ar mažiau patyrusius ar veiklą pradedančius organizacijoje. Pasak Sajienės, Daildienės (2003), mentoriavimo esmė – garantuoti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą.
Anot Staniulevičienės ir Večkienės (2009) mentorystė yra pradedančiojo mokymasis iš labiau patyrusio, o mentorius – asmuo, kuris, vadovaudamas studento praktiniam mokymui, perteikia savo žinias, išmintį, patirtį, naudingus studento profesiniam ir asmeniniam tobulėjimui, prisideda prie praktinių studijų efektyvumo didinimo. Mokomosios praktikos sėkmė priklauso nuo mentoriaus santykių su studentu (Nedzinskas, 2009).
Asmenys, vadovaujantys studentų praktiniam mokymui organizacijoje, apibūdinami įvairiai: praktikos mokytojas, profesijos mokytojas, praktikos instruktorius ir kt.
Anot Riklikienės ir Sajienės (2011) svarbiausi praktinio mokymo dalyviai yra: 1) universitetų arba kolegijų dėstytojai;
2) praktikos vadovai (tutoriai); 3) praktikos mokytojai (mentoriai); 4) slaugos studentai;
Pasak Spirgienės ir Riklikienės (2012) slaugytojų praktinio mokymo(-si) dalyvių funkcijos yra skirtingos, todėl bendradarbiavimas itin yra svarbus ir užtikrina slaugos studentų praktinio mokymo(-si) ir viso profesinio rengimo kokybę (žr. 1.1.1 pav.).
1.1.1 pav. Teorijos ir praktikos integracija slaugos studentų rengimo procese (Spirgienė, Riklikienė, 2012).
Apibendrinant galima teigti, jog praktinis mokymas remiasi pagrindiniu specialistų rengimo principu – teorijos ir praktikos vienove. Sėkmingo praktinio mokymo bei slaugytojų rengimo kokybės garantas yra praktikos mokytojų (mentorių), turinčių specialias pedagogines kompetencijas ir motyvaciją mokyti, veikla. Praktikos vadovo (mentoriaus) vadovavimas praktikai yra vienas iš veiksnių, lemiančių studento galimybes įgyvendinti praktinio mokymo tikslus. Organizacijas, kaip galimas studentų praktikos vietas, dažniausiai parenka praktikos koordinatorius, vadovaujantis bendradarbiavimo – socialinės partnerystės principu.
1.2. Praktikos vadovo (mentoriaus) pasirengimas praktiniam mokymui (veikla ir gebėjimai)
Autorės Riklikienė, Spirgienė, ir Masiliūnienė (2012) teigia, jog slaugos praktikos mokytojo (mentoriaus) veikla turi daug reikšmių. Pirmoji – palaikyti studentą ir formuoti teigiamą jo mokymosi(-si) patyrimą klinikinėje aplinkoje. Atlikdamas šią užduotį, mokytojas tampa profesionalo pavyzdžiu: moko praktikos, stebi studento darbą, laiduoja pacientų priežiūros kokybę ir saugumą, skatina studento profesinę socializaciją, stiprina intuiciją. Antroji veikla – vertinimas, kai praktikos mokytojas (mentorius) įvertina studento pažangą. Ne kiekvienas
praktikos mokytojas tinka šiam vaidmeniui. Andrews ir kt. (2006) tyrimų duomenimis, dažniausiai slaugos praktikos mokytojai atsiriboja nuo daugelio jiems priskiriamų vaidmenų, netgi nemano esą mokytojais ir tiesiogiai nedirba su studentais. Jie jaučiasi atsakingi tik už studento priežiūrą, vertinimą ir įvertinimą , t.y. atlieka vadybines užduotis vietoje edukacinių.
Rezultatyvus slaugos studentų praktinių gebėjimų vystymas, efektyvi praktikos mokytojo (mentoriaus) veikla, stipri studento motyvacija gilintis į profesinės veiklos subtilybes ir sėkminga jo socializacija įmanoma sukūrus palankią praktinio mokymo(-si) aplinką. Anot Warne, Johansson, Papastavrou ir kt. (2010), palanki mokymo(-si) aplinka – tai studentui draugiška klinikinio padalinio organizacinė atmosfera, individualus mokymas, lygiateisis studento ir praktikos mokytojo bendravimas ir glaudus bendradarbiavimas, grįžtamasis ryšys ir besąlygiškas palaikymas, teorijos mokytojo ir praktikos vadovo (tutoriaus) dalyvavimas vertinant praktinio mokymo ir mokymosi pasiekimus.
Bartusevičienė (2009) pritaria, kad viena iš svarbiausių sėkmingo praktinio mokymo sąlygų – specialisto praktiko, dirbančio studentų praktinio mokymo vietose, pagalba. Praktikos vadovas atsakingas už visą studento praktinio mokymo procesą darbo vietoje ir jo gebėjimų vertinimą. Jis įsipareigoja studentus individualiai konsultuoti apie jo atliekamą praktiką, o studentui ir aukštajai mokyklai – refleksijas apie studento veiklą (Bartusevičienė, 2009).
Anot Riklikienės, Spirgienės ir Masiliūnienės (2012) šiuo metu klinikinėje aplinkoje vykstantis slaugos studentų mokymas(-is) yra spontaniškas ir atsitiktinis, stinga tinkamo planavimo, vadovavimo, konsultavimo ir veiksmingo studento mokymosi pasiekimų įvertinimo. Todėl labai svarbus vaidmuo, didinant praktinių studijų efektyvumą ir kartu gerinant slaugytojų rengimo kokybę, tenka praktikos mokytojams (mentoriams) – patyrusiems slaugytojams, kurie būtų kompetentingi dirbti pedagoginį, t.y. praktinio mokymo darbą.
Pasak minėtų autorių aukštosios mokyklos, atsakingos už slaugytojų rengimą, turėtų įsipareigoti rengti, tobulinti ir remti slaugos praktikos mokytojus, dirbančius su studentais ligoninėse, o gydymo įstaigų vadovams būtų tikslinga įvertinti slaugos personalo žmogiškuosius išteklius ir jų darbo apimtis, numatant galimybes ir motyvus praktikuojančių slaugytojų pedagoginei veiklai su slaugos, dažnai ir su medicinos bei kitų specialybių studentais.
Riklikienės, Spirgienės ir Masiliūnienės (2012) empirinis tyrimas atskleidė, jog slaugos studentų praktinio mokymo(-si) aplinka ir sąlygos gerėja besikeičiant slaugytojų praktikų bei jų vadovų požiūriui į studentą, atliekantį praktiką ligoninėje. Teigiama atmosfera ligoninės skyriuje,
personalo domėjimasis slaugos studentu, lygiateisiai santykiai tarp studento ir praktikos mokytojo turėjo reikšmės gana aukštam studentų pasitenkinimui klinikine praktika ir stiprino motyvaciją mokytis. Minėtų autorių empirinis tyrimas atskleidė ir praktinio mokymo(-si) aplinkos problemas: individualus vadovavimas praktiniam slaugos studento mokymui(-si) dažniai keičiamas grupiniu; gydytojai vis dar dalyvauja vertinant studentų praktinio mokymo(-si) pasiekimus; studento ir jo praktinio mokymo(-si) dalyvių ryšys nėra pastovus, todėl daugiašalis bendradarbiavimas vyksta tik iš dalies, bendravimui nenaudojamos įprastinės informacinės technologijos.
Studentams praktikos vietose kyla problema dėl praktikos vadovo (mentoriaus) tinkamumo. Kad mentorius sėkmingai atliktų savo funkcijas, jam reikia tam tikrų specifinių kompetencijų. Kondratavičienė ir Sajienė (2007), teigia, kad mentoriais skiriami darbuotojai neturintys didaktinio pasirengimo mokyti studentą praktinių įgūdžių bei nėra juridinės bazės, kuri turėtų numatyti darbo vietas ir atlygį mentoriams. Autorės taip pat pažymi, kad studentų praktiniam mokymui realiose darbo vietose vadovauja mentoriai, nepakankamai suprantantys konkretaus praktinio mokymo tikslus ir uždavinius. Dažnai studentams skiriamos užduotys, neatitinkančias programos tikslų. Stankevičienės ir Monkevičienės (2007) tyrimas parodė, kad specialių mentorystės kompetencijų įgiję praktikos vadovai studentų praktikai vadovauja gerokai efektyviau.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad studentų pažintinių, perkeliamųjų ir praktinių gebėjimų (įgytų žinių taikymo įgūdžių) ugdymo rezultatą lemia keturios pagrindinės veiksnių grupės: organizaciniai ir pedagoginiai veiksniai, studentų noras mokytis, informacija, laikas. Anot Jėčiuvienė (2008) svarbiausieji veiksniai, turintys lemiamą įtaką studentų ugdymo rezultatams yra: mokymosi motyvacija, domėjimasis pažintine veikla ir dalyku, požiūris į mokymąsi, poreikis bei mokėjimas mokytis ir kt.
Anot Chapman (2004) sėkmingam praktiniam mokymuisi reikalingas didelis mokymosi savarankiškumo laipsnis bei atsakomybė už mokymosi pasiekimus. Taigi praktikos instruktorius atsakingas už praktinio mokymo planavimą, koordinavimą, mokymą ir vertinimą bei paramą studentams (Chapman, 2004).
Paulikienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad slaugos studentai mokosi iš mentoriaus elgesio, jo turimų ir demonstruojamų įgūdžių, žinių, patirties, kuriomis jis dalinasi su studentu. Tyrimas taip pat atskleidė, kad veiksmingai mentorystei pasiekti būtina vertinti pradinį
studentų žinių ir gebėjimų lygį, mokymo(si) poreikius, nes tai mentoriui padeda planuoti mokymo procesą (Paulikienė, 2014).
Anot Paulikienės (2013), kuo kokybiškesnė mentoriaus veikla, tuo studentai įgyja daugiau gebėjimų praktinio mokymo metu. Veiksmingi mentoriai bendradarbiauja su studentais, aptardami praktinio mokymo tikslus, aiškiai įvardija studentų pasiekimų vertinimo kriterijus (Paulikienės, 2014). Paaiškėjo, kad profesinės slaugytojo kompetencijos, gebėjimai suderinti mentorystę ir profesinę veiklą, suprasti atsakomybę mentoriaus veiklai yra būtini veiksmingai mentorystei.
Pasak Budėjienės (2009), mentoriams keliami dideli kompetencijų, žinių, įgūdžių, laiko, atsakomybės reikalavimai, tačiau organizacijose (įstaigose), priimančiose studentus dar neišplėtota profesionali mentorystė, studentų praktikoms vadovauja asmenys, neturintys specialaus pasirengimo, nacionaliniu lygmeniu neformalizuotas mentoriaus statusas, neapibrėžtos jo veiklos funkcijos. Anot minėtos autorės reikia parengti reikalavimus, praktikos vadovų (mentorių) veiklos standartus, numatyti atrankos kriterijus, paruošti jų rengimo, kvalifikacijos kėlimo programas, taip įvardinant jų vaidmens reikšmę.
Barker (2009) teigimu, vadovavimas praktikai – tai procesas, skirtas panaikinti atotrūkį tarp mokymo proceso ir realaus pasaulio patirties.
Tyrimai rodo, kad veiksmingai dirbantis specialistas nebūtinai tampa veiksmingai praktikuojančiu mentoriumi (Anderson, 2011).
Mentorių dalyvavimas praktinio mokymo procese užtikrina geresnį studentų praktinių įgūdžių įgijimą bei padeda lengviau jiems socializuotis praktinio mokymo aplinkoje, psichologiškai jaustis „tvirčiau“ (Saarikoski, 2002).
Praktikos vadovas – tai patyręs asmuo, teikiantis sistemingą profesinę pagalbą studentui ir artimai su juo dirbantis praktinėje veikloje.
Anot Žibienės (2005) tinkama praktikos vadovo veikla yra naudinga ir studentui, ir studijų kokybei, ir mokymo institucijos praktikos koordinatoriui vadovui, nes:
1. Studentas, turintis praktikos vadovą žymiai efektyviau įgyja praktinių kompetencijų. 2. Studentas, turintis galimybę dirbti šalia profesionalaus, patyrusio praktikos vadovo, greičiau įgyja profesinių ir dalykinių specialisto kompetencijų.
3. Organizacijų, kuriose studentai atlieka praktiką, vadovai ir praktikos vadovai turi galimybę daryti įtaką studentų rengimo kokybei.
4. Studentai skatina organizaciją atsinaujinti, atnešdami naujų idėjų ir jas išbandydami. 5. Organizacijoje plėtojasi bendradarbiavimo kultūra, didėja įstaigos atvirumas socialinėms įtakoms.
6. Stiprėja paramos vienas kitam nuostatos ir tradicijos.
Minėta autorė sudarė praktikos vadovui būtinų gebėjimų aprašą (žr. 1.2.1 lentelę).
Kompetencija Gebėjimai
1. Komunikavimo ir informavimo socialinė (gebėjimas padėti studentui
susiorientuoti ugdymo institucijos struktūroje, perprasti jos kultūrą)
1.1. organizuoti diskusijas apie organizacijos kultūrą;
1.2. padėti perprasti organizacijoje taikomas ugdymo programas; 1.3. informuoti apie organizacijos prioritetus, vykdomus projektus, priemones;
1.4. pristatyti organizacijos veiklos dokumentavimą;
1.5. padėti perprasti organizacijos dienotvarkę, personalo sudėtį, funkcijas ir atsakomybę;
1.6. pristatyti organizacijos teikiamas paslaugas;
1.7. paaiškinti organizacijos bendruomenės susitikimų, formalių ir neformalių grupių veiklos, išvykų, seminaru ir kt. renginių tvarką; 2. Globėjo pagalbininko
(gebėjimas asistuoti, tarpininkauti, paremti studentą,
atliekantį praktiką)
2.1. nuteikti, motyvuoti bei padrąsinti; 2.2. pamokyti kaip įveikti stresą;
2.3. išsiaiškinti studento lūkesčius, išklausyti jo nuomonę, išgirsti kritinius vertinimus, padedant išspręsti iškilusias problemas; 2.4. padėti studentui prisiimti atsakomybę už savo elgesio kultūrą bei veiklos kokybę;
2.5. padėti studentui suprasti ir atlikti praktikos užduotis; 2.6. stiprinti profesinę motyvaciją;
2.7. atskleisti studentui profesinio tobulėjimo galimybes įstaigoje ir motyvuoti saviugdai;
2.8. padėti studentui pastebėti ir įvertinti nepakankamai suprastos ir blogai suplanuotos veiklos pasekmes;
2.9. teikti grįžtamąjį ryšį;
2.10. padėti studentui įvertinti savo pažangą ir profesinės karjeros žingsnius.
3. Konsultavimo – modeliavimo vertinimo
3.1. praktiką vertinti orientuojantis į bendrojo mokymo proceso planavimo ir organizavimo modelį;
(gebėjimas analizuoti, kritiškai vertinti, reflektuoti studento
praktiką)
3.2. padėti studentui sėkmingai įgyvendinti praktikos programą, jį konsultuojant, patariant;
3.3. vadovauti teorinių idėjų praktinio išbandymo bei praktikos teorinio apibendrinimo procesus;
3.4. padėti studentui rengiant praktikos ataskaitą;
3.5. leisti studentui suvokti padarytą pažangą, įprasminti atradimus, patirti sėkmę, pajusti didėjančios kompetencijos jausmą;
3.6. palaikyti partnerystę tarp universiteto praktikos vadovų, studentų, įstaigos administracijos ir bendruomenės.
4. Vadybinė
4.1. pristatyti organizacijos ir aukštosios mokyklos bendruomenėms studijų praktikos rezultatus, iškelti problemas, teikti rekomendacijas;
4.2. įsivertinti savo kaip praktikos vadovo kompetencijas ir numatyti jų tobulinimo kryptis;
4.3. konsultuoti kitus, mažiau patyrusius praktikos vadovus.
1.2.1 lentelė. Praktikos vadovui būdingų gebėjimų aprašas (Žibienės, 2005).
Allen, Poteet, Borroughs (1997) atliko kokybinį tyrimą, kuris praturtino mentorystės sampratą. Jie nustatė, kokie veiksniai lemia individo norą būti mentoriumi. Išryškėjo, kad tai gali būti siekis perduoti informaciją kitiems, noras padėti, pagelbėti kitiems, noras dirbti, noras pagilinti savo žinias (The Blackwell Handbook of Mentoring, 2007).
Ragins, Coon (1999) tyrimas atskleidė šias mentoriaus funkcijas: rėmimo, treniravimo, apsaugos, stimuliuojančių užduočių, neapsaugojimo, draugystės, socialinio palaikymo, vaidmens modeliavimo, pritarimo (The Blackwell Handbook of Mentoring, 2007).
Atlikti tyrimai rodo, kad kai kurie praktikos vadovai vadovavimą praktikai prilygina savanorystei ir žvelgia teigiamu šios veiklos aspektu, tačiau daugelis praktikos vadovų vadovavimą studentų praktikoms suvokia kaip papildoma darbą, už kurį nėra mokoma (Jurkuvienė, Butrimavičienė, 2009). Praktikos vadovas turi išsiskirti savo pedagoginiais, organizaciniais, pažintiniais – moksliniais, ekspresijos, ugdyti ir formuoti studento žmogiškąsias ir profesines vertybes (Latonaitė, Liumienė, 2006).
Lietuvoje iki šiol profesinės praktikos vadovai nerengiami. Studentų praktikai dažniausiai vadovauja asmenys, kurie nelabai žino praktikos tikslus, skiria praktikos programos
neatitinkančias užduotis, todėl praktikos pabaigoje neadekvačiai įvertina studentų veiklą (Kondratavičienė, Sajienė, 2007).
Anot Židonio ir kt. (2011) vienas iš svarbiausių praktikos sistemos modelio elementų yra praktikos vadovų (mentorių) įmonėse kompetencijų tobulinimas. Židonis ir kt. (2011) autoriai išskyrė keturias pagrindines pedagogines mentorių kompetencijų grupes, kurios yra būtinos darbui: asmeninės, socialinės, komunikacijos ir profesinė – vadybinė.
Apibendrinant galima teigti, kad praktikos vadovas (mentorius) sėkmingai atliktų savo funkcijas, jam reikia tam tikrų specifinių kompetencijų. Kuo kokybiškesnė mentoriaus veikla, tuo studentai įgyja daugiau gebėjimų praktinio mokymo metu. Išryškėja praktikos vadovo (metoriaus) veiklos paskirtis – užtikrinti būtinas sąveikas praktinio mokymosi ir profesinės adaptacijos procese. Mentoriams keliami dideli kompetencijų, žinių, įgūdžių, laiko, atsakomybės reikalavimai, tačiau organizacijose, priimančiose studentus dar neišplėtota profesionali mentorystė, studentų praktikoms vadovauja asmenys, neturintys specialaus pasirengimo, nacionaliniu lygmeniu neformalizuotas mentoriaus statusas, neapibrėžtos jo veiklos funkcijos. Aukštosios mokyklos, atsakingos už slaugytojų rengimą, turėtų įsipareigoti rengti, tobulinti ir remti slaugos praktikos mokytojus, dirbančius su studentais ligoninėse.
1.3. Studentų praktinio mokymo realizavimas ir galimos problemos
Slaugos studijų krypties apraše (2015) slaugos specialistas, baigęs pirmosios studijų pakopos (profesinio bakalauro) slaugos studijų krypties studijas, geba vykdyti slaugos mokslo ir praktikos sklaidą, o baigęs pirmosios studijų pakopos (bakalauro) slaugos studijų krypties studijas – kvalifikuotai perteikti profesinės veiklos žinias ir praktinę patirtį, vykdant slaugos praktikos neformalųjį švietimą ir atliekant profesinės praktikos mokytojo (mentoriaus) funkcijas.
Praktinis mokymas organizuojamas ir realizuojamas bendradarbiavimo ir socialinės partnerystės principu. Praktikos vadovai įstaigose yra įtraukiami į praktikos užduočių rengimo bei praktikos organizavimo tobulinimo procesą. Aukštoji mokykla turi sudaryti sąlygas praktikos mokytojams (mentoriams) tobulinti bendrąsias kompetencijas. Sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje studentas atlieka praktiką, studentas ir aukštoji mokykla, kurioje jis studijuoja, sudaro praktinio mokymo trišalę sutartį. (Slaugos studijų krypties aprašas, 2015).
Praktinis mokymasis yra labai svarbi ir plati veikla, nes ji savo turiniu ir formomis turi apimti įvairią studento veiklą bei jos aspektus. Praktikos prioritetai, taip pat ir jos turinys gali keistis ir skirtis priklausomai nuo studentų poreikių bei interesų. Praktinio mokymosi sėkmę ir kokybę laiduoja tinkama praktikos vadovų veikla ir bendradarbiavimas, kurio esmė – pastovus studento veiklos stebėjimo ir jam reikiamos paramos teikimo derinimas.
Piščalkienės ir Stasiūnaitienės (2013) cituojamų autorių Janssen, Kansteiner, Schnebel ir et al manymu, praktikos metu turėtų būti įgyvendinami keli tikslai: studentas turi pasirengti atpažinti esminius studijų tikslus, kaip teorines studijas (žinias) pritaikyti kasdieninėje profesinėje veikloje; kritiškai vertinti stebimus mokymosi procesus ir tikslingai planuoti juos pagal savo mokymosi perspektyvas, t.y. tobulinti reflektavimo gebėjimus; reflektuojant įvertinti, kokią reikšmę turi studijų kolegų, vėliau – darbo kolegų parama studijavimui ir mokymuisi, po to perkelti tai į profesinę veiklą. Rimkienės, Grūnovienės ir Dovydaičio (2012) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog praktikos vadovo (mentoriaus) pagalba svarbi ne tik atliekant su savarankišku darbu susijusias užduotis, bet ir skatinant studento pasitikėjimą savimi, padeda tinkamai pasirengti profesinei veiklai bei konstruoti teigiamą profesinę elgseną.
Svarbiausias vadovavimo praktikai tikslas – plėtoti ir tobulinti studentų praktinio mokymosi ir kitas profesinės veiklos kompetencijas.
Pagrindiniai vadovavimo praktikai uždaviniai yra:
1. Organizavimas – praktikos procesas yra suderinamas su konkrečios profesinio mokymo programos tikslais bei mokinio individualiais mokymosi poreikiais;.
2. Instruktavimas – apimantis konkrečių praktikos užduočių aptarimą, mokinio praktinės veiklos stebėjimą, pagalbą jam, veiklos vertinimą ir konsultavimą pastoviai informuojant praktikos vadovą – pedagogą apie praktikos eigą.
3. Pasiekimų įvertinimas – apžvelgiama studento praktinio mokymosi pažanga, įvardinamos klaidos, apibendrinami pasiekimai ir nurodomos tobulintinos sritys.
Moksliniuose šaltiniuose aprašomi įvairūs praktikos bruožai, fazės ir tipai. Baidenko (2006), išskiria šiuos praktinio mokymo bruožus:
1. Praktinio mokymo metu patirtis, įgyta atliekant darbo užduotis, prisideda prie studento asmeninio ir profesinio ugdymo bei tobulėjimo.
2. Praktinis mokymas atliekamas dar nepabaigus universiteto akademinio mokymo, nors kai kuriais atvejais praktika gali būti atliekama vasaros metu bakalauro studijų pabaigoje, prieš pradedant magistro studijas.
3. Praktinis mokymas yra suplanuotas ir suderintas su universitetu ir atitinka bakalauro studijų reikalavimus.
4. Praktinis mokymas yra kontroliuojamas ir kuruojamas.
5. Praktinio mokymo metu įgyta patirtis, susijusi su studento karjera, papildo teorines žinias, įgytas universitete paskaitų metu.
6. Praktikinis mokymas pabaigoje bus aptariamas ir vertinamas.
7. Praktinis mokymas grindžiamas santykiais ir ryšiais tarp fakulteto, universiteto ir darbdavių.
8. Praktinis mokymas yra sėkmingiausias kuomet studentas, universitetas ir darbdavys dalinasi atsakomybe siekiant įgyti vertingos patirties.
Nalivaikienės (2014) cituojama Poulsen aprašė septynis geros praktikos bruožus/principus:
1. Gera praktika skatina bendradarbiavimą tarp studentų ir fakulteto. Studento ir jo fakulteto ryšiai universitete ir už jo ribų yra vienas svarbiausių faktorių, skatinantis ir didinantis studento motyvaciją ir dalyvavimą universitetiniame gyvenime. Kontaktų užmezgimas su universiteto darbuotojais didina studento intelektinius įsipareigojimus ir skatina galvoti apie asmenines vertybes bei ateities planus.
2. Gera praktika skatina bendradarbiavimą tarp studentų. Geras mokymasis gali būti prilyginamas efektyviam darbui, kuriame bendradarbiaujama, o ne konkuruojama tarpusavyje. Bendradarbiavimas su kitais dažniausiai labiau įtraukia į mokymosi procesą, o dalinimasis idėjomis ir reagavimas į kitų nuomonę skatina mąstymą ir didina supratimą.
3. Gera praktika skatina aktyvų mokymąsi. Dalyvavimas paskaitose, dėstytojų pateikiamos medžiagos išklausymas ir teorinių užduočių atlikimas studentams nesuteikia pakankamai žinių. Siekdami visapusiškai suvokti studijuojamą dalyką, studentai privalo aktyviai dalyvauti tarpusavio diskusijose ir rodyti iniciatyvą praktiškai pritaikyti įgytas žinias.
4. Gera praktika duoda greitą ir tikslų grįžtamąjį ryšį. Praktikos metu tiek praktikos vadovas, tiek pats studentas gali įvertinti, ar studijų metu įgytos teorinės žinios yra išsamios ir pakankamos.
5. Gerai praktika padeda išmokti efektyviai valdyti laiką. Studentams, siekiantiems būti savo srities profesionalais, yra svarbu išmokti efektyviai išnaudoti laiką.
6. Gera praktika skatina didelius lūkesčius.
7. Gera praktika gerbia skirtingus talentus ir mokymosi būdus. Praktikos metu studentams suteikiama galimybė parodyti savo gebėjimus ir naudoti jiems labiausiai priimtinus mokymosi metodus.
Studentų pasitenkinimas ar nepasitenkinimas studijų kokybe kolegijose priklauso nuo daugelio veiksnių. Pukelio, Savickienės (2003) nuomone, nepasitenkinimas ar tik dalinis pasitenkinimas studijomis yra tiesiogiai susijęs su paramos studentams problemomis.
Praktikos vietoje studentui ir jo atliekamam darbui nemenką įtaką daro organizacijos mikroklimatas, santykiai su praktikos vadovu, kitais darbuotojais ir studentais, pacientais ir pačiu savimi (McMahon, Quinn, 1995). Atliekantis praktiką studentas susiduria su matoma ir nematoma organizacijos kultūra, patenka į nežinomą ir neatpažintą aplinką, kuri kelia naujus reikalavimus.
Organizacijos kultūra daro įtaką studento praktikos procesui, tęstiniam organizacijos vertinimui, sąlygojančiam tolesnį tarpusavio (studento ir organizacijos) bendradarbiavimą.
Organizacijas, kaip galimas studentų praktikos vietas, dažniausiai parenka praktikos koordinatorius, vadovaujantis bendradarbiavimo – socialinės partnerystės principu. Praktikos vietą gali siūlyti ir pats studentas arba organizacija. Tęsiant tolimesnį bendradarbiavimą, dažniausiai praktikos koordinatorius su organizacija ryšius palaiko tiesiogiai, telefonu ar el. paštu kontaktuodamas su studento praktikos vadovu. Vis dėlto, nepaisant tam tikrų pasiekimų, socialinių partnerių dalyvavimas studentų praktinio mokymo procesuose yra neryškus. Potencialūs darbdaviai menkai domisi studentų praktinio mokymo planavimu, organizavimu ir vertinimu, nors būtent jie turėtų atlikti lemiamą vaidmenį praktinio mokymo kokybės užtikrinimo sistemoje.
Anot Kondratavičienės, Sajienės (2007) ar studentas pasieks iškeltus praktinio mokymo tikslus labai priklauso nuo: darbdavio požiūrio į praktinį mokymą, įstaigos pasirengimo mokyti bei įvertinti studento pasiekimus, įstaigoje sudarytų mokymosi sąlygų (pagalbos studentui adaptuojantis organizacijoje, atsakingo ir kvalifikuoto asmens vadovavimo praktiniam mokymui). Sėkmingam praktikos įgyvendinimui kelias užkertamas, jei organizacija vadovaujasi nuostata, jog studentas nieko nesugeba, neturi tinkamos patirties, gali atlikti tik elementarius
praktinio pobūdžio darbus. Kai kuriose įmonėse į praktikantus žiūrima kaip į veiklą trukdančius asmenis, siekiama kuo greičiau jų atsikratyti, leidžiama dirbti tik nekvalifikuotus darbus ir pan. (Žibėnienė, 2005). Priešingu atveju, jei organizacija vadovaujasi nuostata, kad studentas kompetentingas, jam patikimos atitinkamos atsakomybės užduotys, praktikos procesą lydi sėkmė (Bartusevičienė, (2009). Kai organizacijos darbuotojai studentą pripažįsta, tuomet jis nepatiria įtampos, nesijaučia menkinamas, labiau pasitiki savimi ir siekia tobulėti.
Mokslininkai ir tyrėjai teigia, jog praktinio mokymo/si sėkmė priklauso ne tik nuo psichologinės aplinkos darbo vietoje, bet ir praktikos vadovo (mentoriaus) pagalbos, technologinio aprūpinimo, darbuotojų skaičiaus ir kt. (Frankel, 2009; Žukauskienė, 2011; Kragelund, 2011).
Mokslinės literatūros ir empirinių tyrimų analizė atskleidžia, kad nepakankamą praktinio mokymo efektyvumą lemia keletas veiksnių:
1. Valstybinė politika, nes pagal dabar galiojančius teisės aktus patiems aukštųjų mokyklų dėstytojams reikia rūpintis ir inicijuoti studentų praktiką, suieškoti jiems praktikos atlikimo vietas.
2. Organizacijos, nes dauguma jų nenori įsileisti studentų į praktiką, motyvuodamos jų teises ginančiais dokumentais.
3. Apmokėjimas už studentų praktikos organizavimą ir vertinimą – tai viena iš priežasčių, kodėl aukštųjų mokyklų atstovai per mažai dalyvauja praktikos organizavimo procese. 4. Studentų praktikos vadovai praktikos atlikimo vietoje, nes jiems neretai trūksta kompetencijos vadovauti studentų praktikoms, tam jie skiriami su jais nepasitarus, už tokią veiklą jiems nėra atlyginama.
5. Studentai, nes ir jų motyvacija, ir praktinio darbo įvertinimas yra nepakankami (Žibėnienė, 2005).
Neigiamą įtaką studentų praktikos procesui organizacijose turi:
1. Nevienodos tos pačios profesinės veiklos praktikos atlikimo sąlygos. Vienose organizacijose studentais rūpinamasi, jiems leidžiama išbandyti įvairias veiklas, o kitose beveik nieko neleidžiama daryti ir neatsakinėjama į jų klausimus.
2. Sąlygų organizacijoje neatitikimas nurodytoms sutartyje. Neretai organizacijose studentais nepasitikima, leidžiama atlikti tik nesudėtingus darbus, visą laiką liepiama dirbti tą patį darbą, nesudaromos sąlygos įvairiapusei veiklai. Dažnai praktikantai dirba ne tai, kas buvo
nurodyta sutartyje ar kokią veiklą rekomendavo aukštosios mokyklos praktikos vadovas, o tai, kas liepiama.
3. Organizacijoje praktikos vadovo dirbti su praktikantais kompetencijos stoka. Ne visi praktikos vadovai organizacijoje geba atlikti savo pareigas: nenori aiškinti ar atsakyti į klausimus, į profesinės veiklos praktiką žiūri kaip į formalų, niekam nereikalingą dalyką, nesugeba praktikantui paskirti užduočių, o šią problemą išsprendžia juos paleisdami (Žibėnienė, 2005).
Baidenko (2006) praktikos teikiamą naudą skirsto į naudą, gaunamą studento, darbdavio ir aukštosios mokyklos. Anot autoriaus, studentas, atlikdamas praktiką:
1. Įgyja galimybę dirbti su karjera susijusioje ir/ar profesionalioje aplinkoje. 2. Gauna informaciją apie karjeros galimybes ateityje.
3. Gauna galimybę įvertinti ir išbandyti save naujoje darbo aplinkoje, įvertinti karjeros perspektyvas.
4. Įgyja vertingos patirties, padidinančios įsidarbinimo galimybes ateityje. 5. Gauna galimybę užsidirbti pinigų arba kreditų aukštojoje mokykloje. 6. Įgyja naudingų kontaktų.
7. Teorinis mokymasis auditorijoje pasidaro įdomesnis. 8. Vystosi studento darbo ieškojimo įgūdžiai.
9. Didėja studento pasitikėjimas savimi, identifikuojami studento įgūdžiai, gebėjimai ir talentai.
Nauda, kurią gauna darbdavys:
1. Gali įvertinti studento gebėjimus galimam įdarbinimui ateityje. 2. Turi galimybę išsirinkti geriausią kandidatą.
3. Studentai gali pasiūlyti darbdaviui naujų idėjų ar inovatyvių sprendimų. 4. Darbdavys gali taikyti jo reikmes atitinkantį lankstų darbo grafiką. 5. Jei studentui mokamas darbo užmokestis, jis paprastai būna minimalus. Nauda, kurią gauna aukštoji mokykla:
1. Praktika stiprina ryšius tarp absolventų ir aukštosios mokyklos bendruomenės. 2. Geri darbdavių atsiliepimai gali pagerinti universiteto reputaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad praktinis mokymas organizuojamos ir realizuojamos bendradarbiavimo ir socialinės partnerystės principu. Svarbiausias vadovavimo praktikai tikslas –
plėtoti ir tobulinti studentų praktinio mokymosi ir kitas profesinės veiklos kompetencijas. Pagrindiniai vadovavimo praktikai uždaviniai yra: organizavimas, instruktavimas, pasiekimų įvertinimas. Nepasitenkinimas ar tik dalinis pasitenkinimas studijomis yra tiesiogiai susijęs su paramos studentams problemomis. Studento praktikos sėkmė didele dalimi priklauso nuo organizacijos pasirengimo jį mokyti, sudarytų praktinio mokymosi sąlygų, praktikos vadovo, kuris turi užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą
1.4. Studentų praktinio mokymo vertinimas
Praktikos vadovas atsakingas už visą studento praktinio mokymo procesą darbo vietoje ir jo gebėjimų vertinimą. Jis įsipareigoja studentus individualiai konsultuoti apie jo atliekamą praktiką, o studentui ir aukštajai mokyklai – refleksijas apie studento veiklą (Bartusevičienė, 2009). Anot Riklikienės, Spirgienės ir Masiliūnienės (2012) šiuo metu klinikinėje aplinkoje vykstantis slaugos studentų mokymas(-is) yra spontaniškas ir atsitiktinis, stinga tinkamo planavimo, vadovavimo, konsultavimo ir veiksmingo studento mokymosi pasiekimų įvertinimo.
Praktinis testavimas paprastai vyksta darbo vietoje arba vertinimas vykdančioje institucijoje, organizacijoje, kurioje sukurta darbo vietai artima aplinka (Laužackas, Stasiunaitienė, Teresevicienė, 2005).
Vertinimas yra mokymo(si) proceso sudedamoji dalis ir grįžtamojo ryšio pagrindas. Pasak Bulajevos (2007) pagrindinis studentų vertinimo tikslas – teikti studentui grįžtamąją informaciją apie pasiekimus, pažangą, įgytą kvalifikaciją, padėti studentui tobulėti kaip asmenybei. Vertinimo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
1. Padėti studentui geriau pažinti save bei savo galimybes. 2. Padėti jam įvertinti save ir savo pažangą.
3. Padėti nustatyti mokymosi sunkumų priežastis, problemas ir spragas.
4. Į(si)vertinti įgytas akademines žinias ir profesinius gebėjimus arba bendrąsias, dalykines bei profesines kompetencijas.
Vertinimą atliekant darbo vietoje skiriami etapai: 1. Pasirengimas užduočiai.
2. Užduoties vykdymas.
Vertinimas darbo vietoje skirstomas į etapus kadangi vertinama ne tik praktinės užduoties atlikimas, bet ir vertinamojo pasirengimas atlikti užduotį: tai darbo vietos, priemonių paruošimas, apranga, veiklos planavimas ir kt.
Vertinimas praktinio mokymo vietoje yra vienas iš pagrindinių vertinimo metodų įvairiose Europos šalyse. Vertinant praktinius įgūdžius darbo vietoje, naudojami ir kiti vertinimo metodai, tokie kaip laisvas arba struktūruotas pokalbis, stebėjimas, refleksija veiklos metu.
Stebint užduoties atlikimo ar pokalbio procesą, išryškėja asmens kompetencijos, kurias jis turi ir moka pritaikyti. Svarbiau įvertinti, ar studentas identifikuoja savo klaidas ir žino būdus, kaip jas koreguoti (Laužackas, Teresevicienė, Stasiunaitienė, 2005).
Anot Bulajevos (2007) Aukštojo mokslo institucijoms atliekant studentų vertinimą reikėtų vadovautis šiais penkiais vertinimo principais:
1. Pagrįstumo. Vertinimas siejamas su studijų programos ir dėstomo dalyko tikslais. 2. Patikimumo. Skirtingi dėstytojai vertindami tuos pačius studentus turi gauti tą patį rezultatą.
3. Veiksmingumo. Vertinimo programa turi būti veiksminga, suprantama ir vienodai patogi naudoti tiek vertintojams, tiek ir vertinamiesiems.
4. Vertingumo. Studentai turi suprasti, kad vertinimo paskirtis yra padėti jiems išsiugdyti reikiamas žinias ir kompetencijas.
5. Nešališkumo. Vertinimo metu naudojami vertinimo metodai neturi būti sudėtingi ir nediskriminuoti žmonių, turinčių negalią, nedominuojančių kultūrų ar religijų atstovų, turinčių skirtingą gyvenimo patirtį.
Vertinimo ekspertai rekomenduoja vertinimą atliekantiems specialistams taikyti šias nuostatas:
1. Vertinimas turi būti tikslingas, kadangi vertinamos akademinės žinios ir supratimas, bendrieji ir dalyko gebėjimai, profesinė kvalifikacija bei ugdymo proceso dalyvių ir švietimo institucijų veikla.
2. Vertinimas turi būti individualus t. y. studento pasiekimai lyginami su ankstesniais, kad būtų nustatyta pažanga.
3. Vertinimas turi būti skaidrus ir atviras, vertinimo tikslai ir kriterijai dar prieš vertinant turi būti žinomi visiems suinteresuotiems proceso dalyviams.
4. Vertinimas turi būti konstruktyvus, teikti grįžtamąją informaciją, reikalingą konstruktyviai spręsti iškilusias mokymosi ar studijų problemas.
5. Vertinimas turi būti informatyvus, teikti informaciją apie pasiekimus / vertinimo objektą.
6. Vertinimas turi būti visapusis, atliekamas įvairiais mokymosi ar studijų etapais ir pasitelkus įvairius vertinimo metodus, kurie teikia išsamią informaciją.
7. Vertinimas turi būti ekonomiškas, laiko ir materialinės sąnaudos, reikalingos vertinimui, turi būti optimalios.
8. Vertinimas turi būti objektyvus, būtinas organizuojamo vertinimo nešališkumas (Mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo samprata, 2004).
Apibendrinant galima teigti, kad praktikos vadovas atsakingas už visą studento praktinio mokymo procesą darbo vietoje ir jo gebėjimų vertinimą. Vertinimas yra mokymo(si) proceso sudedamoji dalis ir grįžtamojo ryšio pagrindas. Klinikinėje aplinkoje vykstantis slaugos studentų mokymas(-is) yra spontaniškas ir atsitiktinis, stinga tinkamo planavimo, vadovavimo, konsultavimo ir veiksmingo studento mokymosi pasiekimų įvertinimo.
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo objektas – Šiaulių kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentų ir Respublikinės Šiaulių ligoninės praktikos vadovų (mentorių) – bendrosios praktikos slaugytojų požiūrio į praktinio mokymo organizavimo aspektų vertinimas.
Tiriamieji – Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto II - IV kursų slaugos studijų programos studentai, atlikę praktinį mokymą viešojoje įstaigoje Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir viešojoje įstaigoje Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantys stacionaro skyrių vyresnieji slaugos administratoriai ir bendrosios praktikos slaugytojai, kurie vadovauja slaugos studentų praktiniam mokymui.
Apklausoje dalyvavo 36 II kurso studentai (iš 48 studijuojančių), 43 III kurso studentai (iš 48 studijuojančių) ir 48 IV kurso studentai (iš 53 studijuojančių). Remiantis tyrimo imties skaičiavimo metodika, esant 95 proc. patikimumui su 5 proc. paklaida tyrime dalyvavusių tiriamųjų skaičius (n > 108) yra pakankamas populiacijai reprezentuoti. Tyrime dalyvavo 127 Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto bendrosios praktikos slaugos studijų programos II - IV kursų studentai.
Tyrimo metodas – studentų ir praktikos vadovų anketinė apklausa.
Studentų (1 priedas) ir praktikos vadovų (mentorių) (2 priedas) anketas sudarė darbo autorė, vadovaudamasi literatūros apžvalga bei kitų tyrėjų atliktomis apklausomis. Pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas, o atviriems klausimas išanalizuoti – kokybinis. Anketos pridedamos 1 ir 2 prieduose.
Tyrimo organizavimas ir eiga.
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2014 m. gruodžio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio. Tyrime dalyvavo Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto bendrosios praktikos slaugos studijų programos II - IV kursų studentai (išdalintos 149 anketos, užpildytos 127, atsako dažnis 85 proc.) bei viešojoje įstaigoje Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantys praktikos vadovai (mentoriai) – bendrosios praktikos slaugytojai bei vyresnieji slaugos administratoriai (išdalinta 90 anketų, užpildytos 85, atsako dažnis 94 proc.).
Tyrimui vykdyti gauti Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dekanės (9 priedas) ir viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus (10 priedas) leidimai.
Duomenų analizės metodai.
Tyrimo metu gauti rezultatai apibendrinti naudojant SPSS 17 programinį paketą, diagramos parengtos naudojant Microsoft Office Excel 2010.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Tyrimo dalyvių socialinės-demografinės charakteristikos
Tyrime dalyvavo 127 Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto 2, 3 ir 4 kursų studentai ir 85 Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantys praktikos vadovai (mentoriai) - bendrosios praktikos slaugytojai bei vyresnieji slaugos administratoriai. Didžiąją respondentų dalį sudarė moterys – 205, vyrų tyrime dalyvavo tik 5.
Bendrosios praktikos slaugos studijų programos studentų, dalyvavusių tyrime, socialinės-demografines charakteristikos pateiktos 3.1.1 lentelėje.
3.1.1 lentelė. Studentų socialinės – demografinės charakteristikos (N = 127)
Charakteristika Kintamasis Respondentų
skaičius, N Respondentų dalis, % Lytis Moteris 123 96,9 Vyras 4 3,1 Amžius Iki 20 metų 22 17,3 21-25 metai 82 64,6 26 ir daugiau metų 21 16,5 Kursas 2 kursas 36 28,3 3 kursas 43 33,9 4 kursas 48 37,8 Mokėjimas už mokslą Valstybės nefinansuojamos studijos 60 47,2
Valstybės finansuojamos studijos 67 52,8
Mokymosi vidurkis Iki 7,5 balo 13 10,2 7,6 – 8,5 balo 53 41,7 8,6 – 9,5 balo 50 39,4 9,6 ir daugiau balų 6 4,7
3.1.1 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad beveik visi tyrime dalyvavę asmenys buvo moterys. Tai galima būtų paaiškinti šios studijų programos specifiškumu – slaugos profesija reikalauja tokių asmeninių savybių, kurios labiau artimos moteriškos lyties atstovėms. Pagal amžių tyrime dalyvavę asmenys pasiskirstė netolygiai – didžiausią dalį tiriamųjų sudarė asmenys, turintys 21-25 metus. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad tyrime dalyvavo 2-4 kursų studentai, kurių amžius dažniausiai ir svyruoja šiame intervale. Respondentų pasiskirstymas pagal kursą yra gana vienodas. Didžiausias procentinis skirtumas tarp skirtingus kursus sudarančių asmenų
grupių – tik 9,5 proc. (12 asmenų). Taip pat gana tolygiai respondentai pasiskirstė ir pagal tai, ar studijos yra valstybės finansuojamos, ar ne. Kiek daugiau tyrime dalyvaujančių asmenų nemoka už mokslą. Kalbant apie mokymosi vidurkius, galima išskirti tai, kad išryškėjo dvi didelės respondentų grupės, kurios mokosi gerai (7,6-8,5 balo) ir labai gerai (8,6-9,5 balo). Tik maždaug kas dešimtas tiriamasis turi žemesnį vidurkį – jo akademinis pažangumas nėra toks geras. Dar retesnis (maždaug 1 iš 20 studentų) atvejis – puikiai (9,6 ir daugiau balų) besimokantis studentas.
Analizuojant studentų praktikos atlikimo vietas, galime paminėti tai, kad rezultatai skaičiuoti atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas studentas praktiką atliko jau kelis kartus ir galėjo žymėti kelias praktikas. 3.1.1 paveiksle pateikiami praktikų atlikimo rezultatai.
3.1.1 pav. Studentų atliktos praktikos
Iš 3.1.1 paveikslo matyti, kad didžiausias studentų procentinis skaičius nuo visų studentų, dalyvavusių tyrime, skaičiaus atliko vaikų ir motinos praktiką – net 9 iš 10 studentų. Taip pat viena iš dažnesnių praktikų – terapijos. Daugiau visose likusiose (chirurgijos, intensyviosios terapijos, skubiosios pagalbos ir kitose) praktikose dalyvavo mažiau nei pusė respondentų. Šie rezultatai įtakoti to, kad terapijos ir vaikų ir motinos praktikos yra atliekamos ankstesniuose kursuose, o kitos – vėlesniuose, todėl ir skiriasi studentų skaičius.
3.1.2 lentelėje yra pateikiamos praktikos vadovų (mentorių), dalyvavusių šiame tyrime, socialinės-demografinės charakteristikos. Iš tyrime dalyvavusių praktikos vadovų dauguma buvo
moterys. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių yra beveik tolygus – į penkias mažiaus grupes patenka maždaug po 20 proc. Didesnė dalis tyrime dalyvavusių asmenų turi aukštesnįjį išsilavinimą, maždaug kas penktas tiriamasis – slaugos profesinį bakalaurą įgijo kolegijose ir tik kiek daugiau nei kas 20 praktikos vadovas yra baigęs universitetą, t. y. įgiję slaugos bakalaurą. Taip pat buvo tokių tiriamųjų, kurie yra įgiję kitos srities magistro laipsnį. Beveik pusė tyrime dalyvavusių asmenų eina bendrosios praktikos slaugytojo pareigas ir maždaug kas trečias tyrimo dalyvis – vyresniojo slaugos administratoriaus pareigas. Pagal darbo stažą slaugos srityje respondentai pasiskirstė nevienodai: didžiausia 21-30 metų tiriamųjų grupė (beveik 3 iš 10 asmenų), o mažiausia – 41 ir daugiau metų stažo slaugos srityje turintys asmenys (tik 3 tiriamieji). Taip pat tiriamieji buvo suskirstyti į tris lygias grupes pagal vadovavimo praktikoms patirtį.
3.1.2 lentelė. Praktikos vadovų socialinės – demografinės charakteristikos (N = 85)
Charakteristika Kintamasis Respondentų
skaičius, N Respondentų dalis, % Lytis Moteris 82 96,5 Vyras 1 1,2 nenurodė 2 2,4 Amžius Iki 40 metų 16 18,8 41-45 metai 20 23,5 46-50 metų 15 17,6 51-55 metai 17 20,0 56 ir daugiau metų 15 17,6 Išsilavinimas Aukštesnysis (aukštesnioji medicinos mokykla) 51 60,0 Aukštasis neuniversitetinis
(slaugos profesinis bakalauras) 19 22,4
aukštasis universitetinis (slaugos
bakalauras) 5 5,9
Aukštasis universitetinis
(slaugos magistras) 2 2,4
Aukštasis universitetinis (kitos
srities magistras) 7 8,2
Pareigos
Bendrosios praktikos slaugytoja
(-as) 42 49,4
Vyr. slaugos administratorė
(-ius) 31 36,5
Kita 5 5,9 Darbo stažas slaugos srityje Iki 10 metų 8 9,4 11-20 metų 19 22,4 21-30 metų 24 28,2 31-35 metai 20 23,5 36-40 metų 10 11,8 41 ir daugiau metų 3 3,5 Vadovavimo praktikai patirtis Iki 5 metų 21 33,3 6-15 metų 21 33,3 16 ir daugiau metų 21 33,3
3.1.2 paveiksle pateikiamas praktikos vadovų, dalyvavusių šiame tyrime, pasiskirstymas pagal tai, kokiame skyriuje jie dirba.
3.1.2 pav. Skyriaus profilis, kuriame dirba praktikos vadovai
Gauti rezultatai leidžia teigti, kad kiek daugiau nei pusė respondentų dirba suaugusiųjų skyriuje (daugiausiai psichiatrijos, terapijos ir chirurgijos skyriuose). O tarp vaikų skyriuje dirbančių praktikos vadovų daugiausiai yra iš chirurgijos, akušerijos ir reanimacijos, intensyviosios terapijos. Bendrame kontekste daugiausiai tyrime dalyvavusių asmenų dirba terapijos skyriuose.
