Sveikatos vadybos katedra
Irina Korkut
MEDIKŲ VADOVŲ POŢIŪRIS Į SOCIALINIO PACIENTŲ
SVEIKATOS ASPEKTO UŢTIKRINIMĄ SVEIKATOS
PRIEŢIŪROS ĮSTAIGOSE
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovė: Dr. Ramunė Jurkuvienė
TURINYS
ĮVADAS ____________________________________________________________________________ 9 1. LITERATŪROS APŢVALGA ________________________________________________________ 11 1.1. Socialinis sveikatos aspektas ir jo uţtikrinimas __________________________________________ 11 Medikai ir visapusė ţmogaus sveikata __________________________________________________ 14 1.2. Gydytojų - vadovų vaidmuo sveikatos prieţiūros įstaigose _________________________________ 17 Medikų vadovų pareigos ir atsakomybės ________________________________________________ 17 Sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų kvalifikacij ___________________________________________ 18 2. EMPIRINIS TYRIMAS _____________________________________________________________ 25 2.1. TYRIMO METODIKA ____________________________________________________________ 25 2.2. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ ___________________________________________________ 28 Socialinio sveikatos aspekto uţtikrinimas valdţios strategijoje ir politikoje _____________________ 28 Vadovo vaidmuo uţtikrinant socialinį sveikatos aspektą ____________________________________ 34 Socialinio darbo poreikis _____________________________________________________________ 48 IŠVADOS __________________________________________________________________________ 57 LITERATŪRA ______________________________________________________________________ 59 PRIEDAI ___________________________________________________________________________ 63
SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba
MEDIKŲ VADOVŲ POŢIŪRIS Į SOCIALINIO PACIENTŲ SVEIKATOS ASPEKTO UŢTIKRINIMĄ SVEIKATOS PRIEŢIŪROS ĮSTAIGOSE
Irina Korkut
Mokslinė vadovė dr. Ramunė Jurkuvienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2010. 62 p.
Šių dienų situacija yra tokia, kad daug gydytojų, slaugytojų ir kitų medicinos personalo darbuotojų išvaţiuoja/emigruoja į uţsienio šalis, todėl likusiems gydytojams, slaugytojams smarkiai padidėja darbo krūvis. Norint šį krūvį normalizuoti, reguliuoti ar bent jau palaikyti tokį, kad darbuotojai kokybiškai galėtų teikti savo paslaugas, būtinas aiškus darbo pasidalinimas, ţinojimas kas uţ ką atsakingas ir taikyti tai praktikoje.
Kalbant apie socialinį sveikatos aspektą – tai turbūt vienintelė sritis, kuria rūpinasi beveik visi darbuotojai, prieinantys ir komunikuojantys su pacientu. Tačiau uţtikrinant socialinį sveikatos aspektą labiausiai kompetentingas yra socialinis darbuotojas. Gydytojai ir slaugytojai neturėtų atlikti jo darbo. Tačiau kartais šie darbuotojai neturi kitos išeities, kadangi jų skyriuje nėra specialisto, kuris tuo rūpintųsi.
Yra reikalingas tikslesnis darbo organizavimas, kuris priklauso nuo sveikatos prieţiūros įstaigos vadovo, tai pat skyrių vadovai, kurie gali įtakoti darbuotojų skaičių ir jų kvalifikaciją savo skyriuje. Kita vertus, vien darbo organizavimo nepakanka, reikalingas tarpusavio susitarimas ir įprotis dirbti tik savo darbą bei „leidimas“ socialiniam darbuotojui atlikti savo pareigas, uţtikrinti socialinį sveikatos aspektą.
Tyrimo tikslas Įvertinti medikų vadovų poţiūrį į socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimą.
Tyrimo uţdaviniai:
1. nustatyti medikų vadovų vaidmenį uţtikrinant pacientų socialinį sveikatos aspektą; 2. apţvelgti būdus, kaip yra uţtikrinamas socialinis pacientų sveikatos aspektas;
3. įvertinti socialinių darbuotojų poreikį tretinio lygmens sveikatos prieţiūros įstaigose, medikų poţiūriu.
Tyrimo klausimas: koks yra medikų vadovų poţiūris į socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimą?
Tyrimo metodika: kokybinis socialinio konstruktyvizmo tradicija grindţiamas tyrimas. Pusiaustruktūruoto interviu būdu apklausti 6 respondentai.
Išvados.
Medikų vadovų vaidmuo uţtikrinant pacientų socialinį sveikatos aspektą apima daug funkcijų. Jis atsiskleidţia per optimalių sąlygų sudarymą siekiant įmanomos paciento autonomijos, ţmogiškųjų, išteklių valdymą, socialinio darbuotojo funkcijų atlikimo uţtikrinimą. Socialinis pacientų sveikatos aspektas uţtikrinamas šiais būdais: sukuriant pacientų autonomiją gerbiančią atmosferą, įvedant socialinio darbuotojo pareigybę klinikoje, aiškiai atskiriant gydytojo, slaugytojo ir socialinio darbuotojo veiklas ir kt. Tačiau vyrauja tendencija, kad socialinis sveikatos aspektas dar nėra uţtikrinamas: klinikose ir skyriuose nėra socialinio darbuotojo; jo funkcijas atlieka medicinos personalas arba pats vadovas; socialinio sveikatos aspekto uţtikrinimas yra suprantamas tik kaip pranešimas apie problemas tam tikroms tarnyboms arba pacientų transportavimo problemų išsprendimas. Vadovų poţiūriu, socialinio darbuotojo poreikis tretinio lygio sveikatos prieţiūros įstaigose yra pakankamai didelis.
Praktinės rekomendacijos
Organizuoti mokymus, staţuotes klinikų vadovams vadybinėmis temomis. Ieškoti sprendimų dėl socialinio darbuotojo etato apmokėjimo galimybių. Medicinos studentams stiprinti komandinio darbo kursą, kuriuo metu studentams būtų aišku kokios yra kiekvieno specialisto pareigos ir atsakomybės komandoje. Išsiaiškint veiksnius, dėl kurių nors ir esant didėliam socialinių darbuotojų poreikiui, socialinis pacientų sveikatos aspektas vis dar nėra tinkamai uţtikrinamas
Raktaţodţiai. Socialinis sveikatos aspektas, vadovų vaidmuo sveikatos prieţiūros įstaigose.
SUMMARY Management of Public Health
APPROACH OF HEADS OF MEDIC TO THE ENSURING OF THE SOCIAL ASPECT OF PATIENT'S HEALTH IN HEALTH CARE FACILITIES
Irina Korkut
Supervisor Ramunė Jurkuvienė, Dr.
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 62 p.
Nowadays many doctors, nurses and other medical staff is emigrating to a foreign countries, therefore, the workload for remaining doctors, nurses greatly increased. In order to normalize or adjust the strain, or at least maintain it‟s present level, that employees could provide quality services, it requires a clear division of job, knowledge of who does what and applying it in practice.
Speaking about social aspect of health – it is probably the only area, which is cared by almost all workers , communicating with patients. However, ensuring the social dimension of health the most competent is a social worker. Doctors and nurses shouldn‟t carry out his work. Sometimes these workers have no choice, because their section doesn‟t have the right specialist.
It is necessary for accurate labor organization, which depends on the health care manager, as well as department heads, which may affect the number of employees and their qualifications at their department. On the other hand, good organization is not enough, it requires mutual agreement and the habit of doing only their own job and “a pass” for social worker, to perform his duties and to ensure the social ascept of health, is needful.
Aim of the study is to evaluate the medical head„s approach to the social aspect of ensuring the health of patients.
Objectives:
1. Set the medical managers role in ensuring patients' social aspect of health. 2. View the ways, how social aspect of patients health is ensured.
3. Value, is there a need for tertiary level health care facilities to have social workers, from medical point of view
The question of study is: what is the medical head„s approach to the social aspect of ensuring the health of patients?
Methods: qualitative research, which predicate on social construct tradition. Half structural interview was investigate 6.
Conclusions:.
Medical manager role in ensuring patients' social aspect of health includes many features. It reveals itself through making optimal conditions for possible patient„s autonomy, human resource management, ensuring social worker„s functions. The social aspect of the health of patients ensures in the following ways: creating a climate with a respect for the autonomy of patients, introducing a social worker post in a clinic, a clear distinction between a doctor, nurse and social worker and other activities. However, the tendency is that the social aspect of health is not yet guaranteed: clinics and offices don„t have a social worker ; his functions is performed by medical staff or the manager ; ensuring social aspect of the health is seen only as a report about problems for certain services or solving the problem of patients transportation. Managers think that, tertiary health care facilities need social worker's.
Practical recommendations
Providing trainings, internships for clinic head„s about managment issues. Find solutions for the social worker-time payment options. To enhance medical students training in team work, to show students what are the main each professional duties and responsibilities in team. To examine the factors, why the social aspect of patients' health is still not adequately ensured, even at high need for social workers.
Padėka
Nuoširdţiai dėkoju visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šio darbo. Pirmiausia noriu padėkoti savo darbo vadovei uţ kantrybę dirbant kartu, uţ vertingas pastangas, palaikymą ir supratimą. Taip pat sakau ačiū savo artimiesiems, draugams ir kolegoms iš studijų bei darbo uţ padrąsinimą, darbo sąlygų suteikimą, tam tikrų mano atsakomybių perėmimą kol buvau uţsiėmusi diplominio darbo rengimu. Didelis ačiū visiems, uţ tai, kad buvote kartu!
SANTRUMPOS
KMUK - Kauno medicinos universiteto klinikos PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SAM – sveikatos apsaugos ministerija SD – socialinis darbuotojas
SPĮ – sveikatos prieţiūros įstaiga VLK – valstybinė ligonių kasa
ĮVADAS
Siekiant, kad pacientas gautų aukštos kvalifikacijos pagalbą, Z. Alseikienės (2005) teigimu, reikalinga specialistų komanda. Pavyzdţiui, insultu persirgusiam ţmogui reikalingas ne tik medikamentinis gydymas, bet ir judesių bei kalbos mokymas, psichologinė ir socialinė pagalba. Socialinės slaugos poreikį Lietuvoje įrodo A. Jurgelėno (2000) tyrimas. Tyrimo autorius pastebi, kad socialinės organizacijos priemonės padeda teisingai išspręsti slaugos kokybės poreikio problemas. Paciento ir personalo santykius nagrinėja J.Lukienė (2004). Anot autorės, sveikatos prieţiūros sistemoje egzistuoja daugybė galimų ryšių derinių. Tai gali būti gydytojas ir slaugytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas, paciento šeimos nariai ir t.t. Šiuo laikmečiu sveikatos prieţiūros sistemoje įprasti gydytojo, slaugytojo, paciento vaidmenys tampa ginčytini ir kartais patiria tam tikrų sunkumų ir pokyčių. Ryšiai tarp sveikatos prieţiūros paslaugos teikiančio darbuotojo ir asmens, gaunančio šias paslaugas, sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo procese laikomi svarbiausiu komponentu. Tačiau sveikatos prieţiūros įstaigose (SPĮ) vis dar nepakankamai yra ţiūrimą į pacientą, kaip į socialinę būtybę. Nepaisant visų atliekamų tyrimų apie socialinio darbo svarbą ir poreikį, SPĮ nevyksta pokyčiai šioje srityje, todėl iškilo poreikis apklausti klinikų vadovus siekiant suţinoti jų poţiūrį į socialinį pacientų sveikatos aspektą.
Aktualumas.
Šių dienų situacija yra tokia, kad daug gydytojų, slaugytojų ir kitų medicinos personalo darbuotojų išvaţiuoja/emigruoja į uţsienio šalis, todėl gydytojams, slaugytojams smarkiai padidėja darbo krūvis. Norint šį krūvį normalizuoti, reguliuoti ar bent jau palaikyti tokį, kad darbuotojai kokybiškai galėtų teikti savo paslaugas būtinas aiškus darbo pasidalinimas, ţinojimas kas uţ ką atsakingas ir taikyti tai praktikoje.
Kalbant apie socialinį sveikatos aspektą – tai greičiausiai vienintelė sritis, kuria rūpinasi beveik visi darbuotojai, prieinantys ir komunikuojantys su pacientu. Tačiau uţtikrinant socialinį sveikatos aspektą labiausiai kompetentingas yra socialinis darbuotojas. Gydytojai ir slaugytojai neturėtų atlikti jo darbo ir tuo pačiu taip pakenkdami patys sau. Tačiau kartais šitie darbuotojai neturi kitos išeities, kadangi jų skyriuje net nėra socialinio darbuotojo etato. Yra reikalingas tikslesnis darbo organizavimas, kuris priklauso nuo sveikatos prieţiūros įstaigos vadovo bei prie to taip pat prisideda skyrių vadovai, kurie gali įtakoti darbuotojų skaičių ir jų kvalifikaciją savo skyriuje. Kita vertus, vien darbo organizavimo nepakanka, reikalingas tarpusavio susitarimas ir įprotis dirbti tik savo darbą bei „leidimas“ socialiniam darbuotojui atlikti savo pareigas, uţtikrinti socialinį sveikatos aspektą.
Naujumas.
Yra nemaţai atliktų tyrimų apie socialinio darbo poreikį bei socialines paslaugas sveikatos prieţiūros įstaigose medikų ar pacientų poţiūriu. Tačiau dar nebuvo nagrinėta vadovų pozicija, jų supratimas ir vaidmuo uţtikrinant socialinį pacientų sveikatos aspektą. Tyrinėjant gydytojus ar pacientus realiai yra tik atskleidţiama situacija, bet klinikų vadovų apklausa, diskusijos ir analizė interviu metu gali būti didesnis indėlis realiam pokyčiui, kadangi vadovai pamatę poreikį galim imtis iniciatyvos ir taisyti padėtį.
Tyrimo tikslas Įvertinti medikų vadovų poţiūrį į socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimą.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Nustatyti medikų vadovų vaidmenį uţtikrinant pacientų socialinį sveikatos aspektą; 2. Apţvelgti būdus, kaip yra uţtikrinamas socialinis pacientų sveikatos aspektas; 3. Įvertinti socialinių darbuotojų poreikį tretinio lygmens sveikatos prieţiūros įstaigose,
medikų poţiūriu.
Tyrimo klausimas: koks yra medikų vadovų poţiūris į socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimą?
Tyrimo objektas: medikų vadovų poţiūris į socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimą.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Socialinis sveikatos aspektas ir jo uţtikrinimas
Sveikata, kaip skelbiama Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) Konstitucijoje, tai visiška fizinė, psichikos ir socialinė gerovė, o ne šiaip ligos ar negalios nebuvimas. Biologiniai poreikiai yra būtini gyvybei palaikyti. Tačiau ţmogus yra ne tik fiziologinių, bet ir psichinių savybių sudėtinga sistema (1). Sveikatos prieţiūros įstaigose turi būti ir kartais yra visi specialistai, kurie gali pasirūpinti visapuse ţmogaus sveikata. Medikai rūpinasi fizine bei psichine sveikata, psichologai – emocine, dvasine, o socialiniai darbuotojai – emocine bei socialine.
Socialinis darbas prasidėjo medicinoje ir išlaikė savo poziciją šioje srityje per visą socialinio darbo raidą. Iš tikrųjų socialinis darbas ligoninėje prasidėjo dar prieš pačios profesijos atsiradimą. Į socialinio darbuotojo pozicijas buvo skiriamos medicinos seserys, nes jos geriausiai ţinojo ligoninės tvarką ir organizaciją. Jos taip pat buvo susipaţinusios su bendruomenės ištekliais. Šių socialinių darbuotojų vaidmuo buvo laikomas kaip „draugiškųjų lankytojų“, kurie buvo atidūs pacientų būklei. Ilgainiui, socialinis darbas pradėjo plėtotis ir kitose medicinos srityse ir įgavo savo statusą. Didelis dėmesys buvo skiriamas uţtikrinti pacientų prieţiūros tęstinumui tarp hospitalizacijos ir vėliau teikiamų paslaugų paciento bendruomenėje ir ambulatorinio gydymo metu (Nacman, 1990) (20).
Socialinio darbo pradţia Lietuvoje galima laikyti 1990-1991 metus, kai šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš uţsienio valstybių, o nauja profesija – „socialinis darbuotojas“ į Lietuvos profesijų registrą buvo įtraukta 1995 m. (36). 1999 m. spalio 6 d. įsakyme apibrėţiamas socialinis darbuotojas medicinoje – „Sveikatos prieţiūros įstaigos socialiniai darbuotojai - specialistai, kurių darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos prieţiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą“ (49).
Svarbus socialinio darbuotojo veiklos elementas – praktiniai įgūdţiai. L.C.Johnson (2001) įgūdţius supranta, kaip praktikos komponentą, sujungiantį ţinias bei vertybes ir paverčiantį jas veiksmais, atsaku į rūpestį ar poreikį.
Pagal Socialinio pedagogo (darbuotojo) ţinyną (3) medicininį socialinį darbą siūloma skirstyti į dvi grupes:
1. Sanogeninio kryptingumo – tai medicininis socialinis darbas, kuris gali padėti apsaugoti individą nuo socialiai priklausomų psichinės ir reproduktyvios sveikatos paţeidimų, formuoti sveikos gyvensenos pagrindus, aprūpinti klientus nauja informacija sveikatos klausimais, dalyvauti diegiant tikslines, medicininės socialinės pagalbos programas įvairiuose lygmenyse.
2. Patogeninio kryptingumo – tai medicininio socialinio darbo veiklos sritys: medicininė socialinė pagalba, medicininė socialinė ekspertizė, medicininė – socialinė neįgaliųjų reabilitacija, socialinis darbas atskirose medicinos ir sveikatos apsaugos srityse, psichinės sveikatos korekcija, reabilitacinės, socialinės buitinės infrastruktūros kūrimas, ţinių perdavimas, bendradarbiaujant su gretimų profesijų specialistais
Lietuvoje socialinis darbas jau turi šiai profesijai būdingų bruoţų: susiformavo profesinė kultūra; įgijo populiarumą, pripaţinimą bei autoritetą; yra bendruomenių ir visuomenės pritarimas; yra profesinė savireguliacija (asociacijos, profesinės etikos kodeksai); derinama teorija, ţinios ir įgūdţiai.
Sveikatos prieţiūros sistemoje socialinių paslaugų teikimą garantuoja LR sveikatos sistemos įstatymas, kurio 25 straipsnis numato socialines paslaugas atliekant asmens sveikatos prieţiūrą (Ţin., 1998, Nr. VIII – 946). Praktinę socialinių darbuotojų veiklą apibrėţia: „Sveikatos prieţiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos prieţiūros įstaigose nuostatai“, kuriuos reglamentuoja LR Sveikatos apsaugos ministro ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas (Ţin., 1999, Nr. 432/77).
Paprasčiau kalbant apie socialinio darbuotojo funkcijas, jis:
Teikia emocinę pagalbą (reakcija į ligą, adaptavimasis gydymo įstaigoje, konfliktų prevencija ir kt.);
Išsiaiškina paciento socialines sąlygas (darbas, gyvenamoji vieta ir t.t.);
Įtraukia pacientą į gydymo procesą (sprendimų, susijusių su gydymu priėmimas, motyvavimas sveikti);
Padeda klientams įveikti psichosomatines ligas1
(konsultuoja kai fiziologiniai rodikliai nekinta, bet ţmogus vis jaučiasi blogiau ir pan.);
Numato pokyčius paciento gyvenime (būto pritaikymas neįgaliesiems, gyvenimas sergant diabetu, astma, opa ir kt.)
Dirba su paciento šeima (konsultuoja apie paciento ligą, padeda numatyti galimas problemas, susijusias su liga);
1
Šių sutrikimų poţymis yra nuolatiniai fiziniai nusiskundimai, kartu bandant nustatyti ligą pastoviai atliekami medicininiai diagnostiniai tyrimai, kurių rezultatai daţniausiai yra geri ar nedaug pakitę ir niekaip neįtakoja sutrikimo eigos. Neţiūrint to, pacientas gali reikalauti kad jam būtų atliekami vis naujesni ir sudėtingesni tyrimai (37).
Palaiko ryšius su socialinių paslaugų teikėjais bendruomenėje.
Atlieka netiesioginį socialinį darbą (tyrėjo vaidmuo analizuojant tipines socialines problemas ir grįţtamojo ryšio suteikimas vadovams, makro lygiui, novatoriškų pasiūlymų iniciavimas ir t.t.).
Kt.2
Atlikdamas šias funkcijas, socialinis darbuotojas uţtikrina socialinį paciento sveikatos aspektą.
Pati sąvoka „socialinis paciento sveikatos aspektas“ nėra įprasta ir galbūt ne visiems specialistams iš karto suprantama. Daţniau kalbama, kad socialinis darbuotojas tekia socialines paslaugas. Pagal LR socialinių paslaugų įstatymą - tai socialinių ir kitų darbuotojų veikla, kuri skatina ţmonių sveikatą ir gerovę, padedant ţmonėms tapti labiau savarankiškais, stengiantis išvengti priklausomybės, stiprinant šeimos santykius, ir grąţinant asmenis, šeimas, grupes ar bendruomenes į sėkmingą funkcionavimą. Specifinės socialinės paslaugos apima ţmonių sugebėjimų įvertinimą pasirūpinti savo vaikais, konsultavimą ir psichoterapiją, nukreipimą ir persiuntimą į kitą įstaigą, tarpininkavimą, advokatavimą, sveikatos prieţiūros teikimo palengvinimą ir pagalbą padedant klientams susisiekti su reikiamais ištekliais (4). „Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį“(51). Sunkios ligos ar invalidumo atveju, pacientai labai daţnai susiduria su problemomis tvarkant dokumentus sanatorinio – kurortinio gydymo ar reabilitacijos kelialapiams gauti bei darbingumo procentui nustatyti. Ţmonėms, turintiems judėjimo negalę, labai aktuali problema apsirūpinimo kompensacine technika ir kita įranga. Vienišiems sunkiems ligoniams svarbu paruošti dokumentus globai, rūpybai, socialinėms paslaugoms namuose, pensijoms gauti ir kt. Tačiau reikia pabrėţti, kad socialinės paslaugos yra plačiau negu socialinis sveikatos aspektas.
Kartais socialinį sveikatos aspektą galima aiškinti apţvelgiant socialinius poreikius. A. Suslavičius socialinius poreikius įvardina kaip „bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos, socialinio pritarimo, artumo, globojimo, priklausomybės, savarankiškumo, dominavimo ir kt.“(5). Nepatenkinęs socialinių poreikių, ţmogus neţūsta, tačiau funkcionuoti visuomenėje tampa daug sudėtingiau tiek pačiam ţmogui, tiek aplinkiniams betarpiškai bendraujant su juo. Individui yra didelė galimybė susirgti arba ilgiau sveikti nepatenkinus savo poreikių. L. Beinoravičiūtė-Darčanovienė baigiamajame bakalauro darbe tyrusi
2
Socialinio darbuotojo medicinoje funkcijas vardino socialinių mokslų dr., socialinė darbuotoja, buvusi gydytoja, KMU lektorė R.Jurkuvienė konsultacijos metu 2008 m. Gruodţio 2d.
onkologinėmis ligomis sergančiųjų poreikius, išsiaiškino, kad pacientai išreiškia ne tik skausmo malšinimo, saviprieţiūros, bet ir orumo, savosios vertės išsaugojimo, asmeninio saugumo ir ypatingai bendravimo ir ryšių su šeimos nariais palaikymo poreikius (12). Būtent pastarieji poreikiai taip pat išreiškia socialinį paciento sveikatos aspektą, kuriuo rūpinasi socialiniai darbuotojai medicinoje.
Filipavičiūtė R. (2008) apibrėţia socialinę sveikatą kaip ryšį tarp to, kas socialiai vyksta tarp ţmonių, asmens ir visuomenės sveikatos erdvėje. Asmens socialinė sveikata apima tokias individo gerovės dimensijas, kaip bendravimas ir sutarimas su kitais ţmonėmis, kitų ţmonių reakcijos į jį, asmens sąveika su kitomis institucijomis, socialiniais papročiais(22). Taigi asmens socialinė sveikata labai plati sąvoka, kuri apima asmenybės bruoţus, socialinių įgūdţių elementus, atspindi socialines normas ir glaudţiai siejasi su “gerovės”, ”adaptacijos”, „socialinio funkcionavimo” koncepcijomis. Kalbant apie socialinę sveikatą sutinkame daugiau visuomenės sveikatos erdvei priskiriamą socialinio kapitalo koncepciją, kuri apima socialinę paramą, abipusio pasitikėjimo jausmą, tarpusavio sąveiką bendruomenėje (23).
Taigi savo darbe, vartojant socialinio sveikatos aspekto sąvoka turėsiu omenyje visapusės sveikatos dalį (pagal PSO sveikatos apibrėţimą), kurią skirtingais atvejais galima uţtikrinti teikiant socialines paslaugas ar tenkinant socialinius poreikius.
Medikai ir visapusė ţmogaus sveikata
Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) apibrėţia komandą, dirbančią asmens sveikatos prieţiūroje, kaip hierarchinės struktūros neturinčią ţmonių sąjungą, kurios nariai turi skirtingą profesinį išsilavinimą, bet siekia bendro tikslo, kurį visada galima apibūdinti kaip visapusį sveikatos teikimą pacientui ir šeimai (24).
Teigiama, kad komandą turi sudaryti daugiau kaip dviejų profesijų atstovai, kurie nuolatos dirba toje įstaigoje (24). Tokios komandos narių funkcijos apimtų pacientų gydymą ir slaugą, socialinę veiklą ir reabilitaciją. Taip pat A. Rynčikovienė (2002) išskiria pagrindinius tokio pobūdţio komandos bruoţus:
• nariai vysto efektyvaus bendravimo mechanizmą komandos viduje tarp skirtingų profesijų darbuotojų, taip pat ir su kitais sveikatos ir socialinių tarnybų darbuotojais;
• komanda konstruoja formalų ir neformalų bendravimą, naudoja įvairias komunikacines technologijas informacijai gauti ir keistis;
• komandos sudėtis formuojama atsiţvelgiant į konkrečius paciento poreikius, nariai pripaţįsta komandos vadovą; komandos nariai mokosi bendradarbiauti kiekvieno paciento naudai, turi bendrus ketinimus, bendrai nustatytus tikslus;
• komandos nariai turi ţinių ir klinikinės patirties, kad galėtų įvertinti ir spręsti pacientų tiek sveikatos, tiek socialines problemas.
A.Bakk ir K.Grunewald (1997) pabrėţia, kad komandoje turi būti bendra ideologija ir bendros vertybės bei vertinimai. Įvairiais laikotarpiais darbo pobūdis gali skirtis. Pavyzdţiui, tam tikrą laiką bus svaresnis mediko darbas, turintis konkrečių tikslų ir naudojantis konkrečias priemones. Kitu atveju bus svaresnis socialinio darbuotojo ar psichologo įnašas.
Pasak L.C.Johnson (2001), ta komanda geriausiai funkcionuoja, kurios nariai atsidavę darbui, turi tą patį idealą ir pasitiki vienas kitu, nori dirbti kartu ir mokytis vienas iš kito. A.Bakk ir K.Grunewald (1997) teigia, kad dirbant komandoje, tenka komentuoti savo sprendimus ir vertinimus bei parodyti savo kompetenciją kolegoms. Tai komandos nariams padeda plėsti kitų sričių ţinias bei įgūdţius. Gydymo įstaigoje socialinis darbuotojas dirba medikų apsuptyje, ir kompetentingas socialinis darbuotojas „suardo“ formalią, medikalizuotą darbo atmosferą, įtraukia pacientą ir jo šeimą į pagalbos procesą.
Ilgą laiką prioritetinė medicinos kryptis buvo ūminių ligų diagnostika, gydymas ir profilaktika. Be to, tobulėjant medicinai, vis daugiau ţmonių išlieka gyvi po sunkių traumų ir ligų, todėl daţniau tenka susidurti su ligų ir traumų pasekmėmis, kurios sutrikdo ţmogaus biosocialines funkcijas (25). Kiekvienas individas yra dinamiška būtybė, kuri savo gyvenime turi daug vaidmenų ir susiduria su įvairiomis problemomis (26). Be medicininių, pacientai susiduria ir su daugybe socialinių problemų. Ilgas gydimosi laikas šių problemų skaičių dar labiau padidina. Vieniems ligoniams labai aktualios psichologinės problemos, kitiems – ūkinės, buitinės, dar kitiems – finansinės ir t.t.
Nepaisant teorinių socialinio darbo SPĮ galimybių ir šio specialisto darbo aprašymų, gydymo įstaigoje daţnai maţai dėmesio skiriama socialiniam paciento sveikatos aspekto
uţtikrinimui, neskiriamas etatas socialiniam darbuotojui. Retais atvejais atkreipiamas dėmesys, kad ţmogus, patekęs į stacioraną arba tiesiog besilankantis sveikatos prieţiūros įstaigoje, jaučia nerimą, jis praranda savo identitetą ir savikontrolės jausmą. Pacientas privalo atsisakyti savo ankstesnio elgesio ir prisiimti naują vaidmenį, susijusį su kitokiais lūkesčiais, kuriuos jam nurodys gydantis personalas. Kartais į pacientą ţiūrima kaip į objektą, bet ne kaip į asmenybę. Ypatingai medikai ţmoguje įpratę matyti tik jo kūną, gyvybiškai svarbius ir kitus kūno organus, ląsteles ir t.t.; besisukant tokioje aplinkoje yra pamirštamas kiekvieno ţmogaus individualumas, jo vidinis gyvenimas ir asmeninė aplinka. „Paciento veiksmai ir sprendimų priėmimas gali būti personalo slopinamas nuo pat pradţių, nes gydymo procesui reikalinga šiek tiek pasyvumo“ (7). Tada yra lengviausia dirbti medikams, tačiau skatinant paciento pasyvumą gydimosi procese nėra siekiama visapusės ţmogaus sveikatos. Kita vertus, kyla klausimas, ar medikų darbas yra rūpintis visapuse ţmogaus sveikata (?).
Pagrindinis medikų „rūpestis“ yra fizinė sveikata, tačiau daţnai girdint „kaltinimus“, kad gydytojai ţmoguje mato tik kūną (ar dėl kitų prieţasčių) gydytojai bando prisiimt papildomų atsakomybių – konsultuoja pacientus, suteikia emocinę pagalbą, pacientams ir jo šeimos nariams sako diagnozę apie mirtiną ar neišgydomą ligą, bando padėti tokiose atvejuose ir pan. Ir visą tai daro nekompetentingai, neturėdami jokio teorinio ir praktinio pagrindo, vadovaujantis tik ţmogiškuoju faktoriumi.
R. Juknevičiūtės 2007 metais atliktas tyrimas parodo, kad medikai atlieka nemaţai socialinio darbuotojo funkcijų. Apie 40 proc. gydytojų ir slaugytojų supaţindina atvykusį į stacionarą pacientą su aplinką, apie 30 proc. gydytojų ir tiek pat slaugytojų padeda pacientams išreikšti jausmus gydymo metu, o 29 proc. gydytojų ir slaugytojų padeda išreikšti jausmus ir pacientų artimiesiems. 40 proc. slaugytojų kalbasi su pacientais apie jų asmeninius poreikius ir tiek pat gydytojų skatina pacientą domėtis savo ligą ir įsitraukti į gydymo procesą. Be to, apie 15 proc. gydytojų informuoja pacientus apie socialines garantijas ir padeda sutvarkyti dokumentus socialiniai paramai. Reikia pripaţinti, kad šitie procentai yra tikrai didėli turint omenyje, kad išvardintos funkcijos iš tikrųjų nėra šių specialistų pareiga.
Būtent socialinis darbuotojas gali būti tas ţmogus, kuris padės ir paskatins pacientus bei jų artimuosius atpaţinti bei suprasti savo jausmus, emocijas, padės juos išreikšti vieni kitiems ir suteiks reikiamą socialinę paramą (8). Tuo tarpu sveikatos sistema Lietuvoje dar nelabai noriai priima socialinius darbuotojus į sveikatos prieţiūros įstaigas. Vien tokioje didėlėje įstaigoje kaip KMU klinikos, dirba tik du socialiniai darbuotojai – neuroreabilitacijos ir neontologiniame skyriuose. Kituose skyriuose socialiniu sveikatos aspektu rūpinasi medicinos personalas arba ši atsakomybė paliekama nuošaly. Kitų sveikatos prieţiūros įstaigų Kaune personalo struktūros organizavimas nėra „pranašesnis“ – antroji ligoninė ir apskrities ligoninė turi tik po vieną socialinį darbuotoją (38, 39), ko tikrai neuţtenka socialiniam pacientų sveikatos aspektui uţtikrinti. Kyla klausimas, nuo ko priklauso pacientų sveikatos uţtikrinimas?
Apibendrinant, galima pasakyti, jog socialiniai darbuotojai medicinoje turėtų uţtikrinti socialinį sveikatos aspektą - visapusės sveikatos dalį, kurią skirtingais atvejais galima uţtikrinti teikiant socialines paslaugas ar tenkinant socialinius poreikius. Tačiau stebint sveikatos prieţiūros įstaigų veiklą galima daryti prielaidą, kad socialinis pacientų sveikatos aspektas arba uţtikrinamas labai maţu mastu, arba tai yra daroma nekompetentingai kitų specialistų.
1.2. Gydytojų - vadovų vaidmuo sveikatos prieţiūros įstaigose
Medikų vadovų pareigos ir atsakomybėsSveikatos prieţiūros įstaigose vadovai daţniausiai yra gydytojai, todėl įmanoma, kad gydytojų vadovų pareigos ir funkcijos gali persipinti.
Remiantis LR medicinos praktikos įstatymu kiekvienas gydytojas privalo tobulinti savo profesinę kvalifikaciją, tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka; nediskriminuoti pacientų, gerbti pacientų teises, jų nepaţeisti; laikytis gydytojo profesinės etikos principų. Taip pat gydytojo kompetencijai nepriskirtais atvejais pacientui, kuris į jį kreipiasi, suteikti būtinąją pagalbą ir pacientą nukreipti pas gydytoją, turintį licenciją verstis atitinkama medicinos praktika (52).
Tuo tarpu įstaigų vadovai turi bendrąsias, buhalterinėje apskaitoje, darbo santykiuose, darbuotojų saugos, dokumentų tvarkyme pareigas (9). Remiantis Civiliniu kodeksu įstaigų vadovas turi būti lojalus įstaigai, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja įstaigos interesams, atsako uţ įstaigos veiklos organizavimą bei vadovas privalo sąţiningai ir protingai veikti įstaigos atţvilgiu ir kitų įstaigos organų narių atţvilgiu(53).
Tuo tarpu bendrų gydytojo vadovo pareigų nėra pateikta. Galima analizuoti tik vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto ir valstybinės higienos inspekcijos viršininko pareigines instrukcijas (54) bei LNNS asmens sveikatos prieţiūros biudţetinių įstaigų pavyzdinius nuostatus (55) darant prielaidą, kad sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojų pareiginės instrukcijos turėtų remtis tais pačiais norminiais teisiniais aktais. Remiantis šiomis instrukcijomis galima pastebėti, kad gydytojo vadovo pareigose yra koordinuoti ir kontroliuoti kaip asmenys laikosi sveikatos prieţiūros įstatymų ir visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimų; teikti siūlymus LR Sveikatos apsaugos ministerijai dėl visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų rengimo ar sveikatos būklės gerinimo; atstovauti įstaigos interesams įvairiuose institucijose; tvirtinti pareigines instrukcijas, etatų sąrašą, neviršydamas nustatyto metinio darbo uţmokesčio fondo; tvarkyti priskirtą ir priklausantį turtą. Taip pat nurodyta, kad gydytojas vadovas turi turėti aukštąjį medicinos išsilavinimą ir ne maţesnį kaip 5 metų praktinio darbo staţą. Taigi galima teigti, jog gydytojas vadovas pirmiausia yra gydytojas, kadangi jam būtinas medicininis išsilavinimas, o vadovavimo ţinių ar įgūdţių, greičiausiai nėra suteikiama arba bent jau to nereikalaujama.
Siejant gydytojų vadovų pareigas su socialinio pacientų sveikatos aspekto uţtikrinimu, svarbu pabrėţti, kad vis dėlto vadovas tvirtina etatų sąrašą, būtent jis turi teisę
nustatyti kokių specialistų reikia įstaigoje norint pasiekti geriausių rezultatų. Kita vertus, kritiškai ţvelgiant į pateikto įsakymo punkto dalį, kad gydytojas vadovas tvirtina etatų sąrašą, bet negali viršyti nustatyto metinio darbo uţmokesčio fondą, galima pastebėti, kad gydytojas vadovas turi nustatytas ribas ir įvedant naują, pvz., socialinio darbuotojo etatą turi rinktis – ar sumaţinti kolegų ir galbūt savo atlyginimus, ar siekti kokybiškesnio pacientų sveikatos uţtikrinimo. Sprendţiant iš esamos situacijos nesunku nuspėti, kas yra pasirenkama. Nėra dirbama valstybės labui ir galbūt yra supainiojami asmeniniai interesai su savo, kaip vadovo, statusu.
Analizuojant dar kitą etatų sąrašo tvirtinimo aspektą, reikia pastebėti, kad vadovas tik tvirtina sąrašą, reiškia kaţkas kitas šį sąrašą ruošia. Tai galėtų būti skyrių vadovai, taryba arba pavieniai specialistai teikia pasiūlymus vadovui. Taigi suinteresuotų pusių tokioje situacijoje gali būti tikrai daug, nepaisant to, kad sveikatos prieţiūros galutinis tikslas -
pagerinti ar išlaikyti sveikatą – yra vienas.
Tuo tarpu, pagrindinė tiesioginė atsakomybė uţ sveikatos prieţiūros įstaigų veikla vis dėlto atitenka įstaigų vadovams, nepaisant to, kad jie yra daugiau gydytojai nei vadybininkai, o ne tokia akivaizdi, bet dar didesnė atsakomybė nei vadovų yra Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ir visos Vyriausybės bei valstybės valdţios.
Sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų kvalifikacija
Remiantis literatūra, 1989 – 1999 metais buvo daug diskutuota, koks optimaliomis sąlygomis turėtų būti sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų bazinis išsilavinimas ir kaip šie asmenys turėtų kelti savo kvalifikaciją (10). Šios diskusijos ir bendras sutarimas, kad vadovo darbas nėra tolygus gydytojo darbui arba įsakymo rengimui, turėjo įtakos pradedant rengti visuomenės sveikatos vadybos specialistus Kauno medicinos universitete. Kita vertus, valdymo praktikoje visiškai išsilaikė sovietiniu laikotarpiu nusistovėjusi taisyklė, kad pagrindiniai sveikatos prieţiūros įstaigų bei visos sistemos valstybinio valdymo atstovai turi turėti medicininį išsilavinimą. 1999 metais, kaip ir 1989 metais, visi ligoninių, poliklinikų ir pirminės sveikatos prieţiūros centrų pirmieji vadovai buvo asmenys, įgiję aukštąjį medicininį išsilavinimą. 1999 Valstybinės ligonių kasos bei visų dešimties teritorinių ligonių kasų direktoriai buvo medikai pagal bazinį išsilavinimą. Aptariama taisyklė iš dalies teisiškai įvirtinta Sveikatos sistemos įstatyme numatant, kad uţ sveikatos prieţiūros valdymą apskrityse ir savivaldybėse atsakingi atitinkamos apskrities ar savivaldybės gydytojai (50).
„Bendro medikų vyravimo, valdant sveikatos prieţiūrą, išimtis buvo apie metus 1998 – 1999 metų sandūroje trukęs Mindaugo Stankevičiaus darbas sveikatos apsaugos ministru. Ši išimtis yra unikali visame postsovietiniame regione“ (10).
Tipiškas regionui buvo bendras sveikatos prieţiūros sistemos vadybininkų susidomėjimas vadybos studijomis augimas. Reformų pradţioje, bendras vadybos lygis sveikatos sektoriuje, kaip ir daugumoje ekonomikos sferų, smuko. Buvo sunaikinta senoji vadybininkų rengimo sistema dar nesukūrus jos pakaitalo bei nepagrįstai daţnai kaitaliojant įstaigų, ypač valstybinio valdymo įstaigų, personalą. 1991 – 1995 metais vadybos studijos sveikatos sektoriuje beveik išimtinai rėmėsi Vakarų Europos valstybių finansuojamais bei uţsienio specialistų dėstomais trumpalaikiais kursais. 1995 – 1999 metais pradėta rengti visuomenės sveikatos vadybininkus Kauno medicinos universitete, parengtos kvalifikacijos kėlimo programos su vadybos elementais Kaune ir Vilniuje, daugiausia Sveikatos ekonomikos centro pastangomis prasidėjo vadybinės literatūros leidyba Lietuvoje. Tačiau iki 2000 metų Lietuvoje dar nebuvo subalansuotos sveikatos sektoriaus vadybininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistemos. 1998 metais finansuojant Pasaulio Bankui, buvo formuluojamos pirmosios nacionalinės šios sistemos kūrimo nuostatos. 1999 metais, finansuojant Europos Sąjungai, šios nuostatos buvo gilinamos, bet nacionaliniu lygiu nebuvo galutinai apsispręsta dėl daugelio esminių dalykų:
- Kokio pobūdţio bazinis išsilavinimas reikalingas vadybininkams;
- Ar universitetinis rengimas, ar vadybininkų kvalifikacijos kėlimas turi būti šios sistemos pagrindas.
- Ar sveikatos sektoriaus vadybininkų kvalifikacijos kėlimas yra išimtinė universitetų (ypač medicininių) privilegija, ar tai mokymas, kurį mokymo paslaugų rinkoje gali siūlyti tiek universitetai, tiek ir konsultacijų firmos (10).
Kita vertus, 1999 metais buvo atlikta poliklinikų administracijų vadovų apklausa, kuri parodė, kad prioritetas įstaigose teikiamas personalo vadybai. Tai galima matyti iš lentelės, kurį parodo, koks personalas yra stambiose, vidutinėse ir maţose sveikatos prieţiūros įstaigose (10).
Vadovas Vyr. Buhalteris (finansininkas) Pav. Slaugai (vyr.sesuo) Pav. Medicinai Pav.
Ūkiui Pav. ekonomikai
Stambios + + + + + +
Vidutinės + + + + + -
Maţos + + + - - -
Tačiau stebint informaciją apie sveikatos prieţiūros įstaigų vadybininkų išsilavinimą bei jų kvalifikacijos kėlimą, kyla abejonės ar tinkamai yra teikiamas prioritetas personalo vadybai. Tiesa tik ta, kad dauguma sveikatos sektoriaus vadybininkų (vadovas, buhalteris bei pavaduotojai) turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau šis išsilavinimas visai nėra vadybinis (10).
Vadovas Vyr. Buhalteris (finansininkas) Pav. Slaugai (vyr.sesuo) Pav. Medicinai Pav. Ūkiui Pav. ekonomikai Išsilavinim o tipas Medicini-nis 80% ekonominis-finansinis
Medicininis Medicininis 80% in-ţinierinis 60% ekono-minis-finansinis Išsilavinim o lygis Aukštasis 50% Aukštasis, 50%spec.vidurinis 10% Aukšt-asis, 90% spec.vidurinis Aukštasis 50% Aukštasis 50%spec.v idurinis ir ţemesnis 60% Aukštasis, 40% spec. vidurinis
2. Lentelė. Sveikatos priežiūros įstaigų vadybininkų kvalifikacija
Vadovas Vyr. Buhalteris (finansininkas) Pav. Slaugai (vyr.sesuo) Pav. Medicinai Pav.
Ūkiui Pav. ekonomikai Bendroji vadyba 6,1 0,2 3,3 1,9 - - Ekonomika ir finansai 1,6 8,2 0,1 0,2 0,0 7,4 Teisė 0,7 0,2 0,1 0,2 - 0,3 Medicina 16,0 0,1 17,1 17,7 0,1 0,2 Kita 0,6 0,6 1,9 2,9 2,4 3,5 Iš viso 25,0 9,3 22,5 22,9 2,5 11,4
3. Lentelė. Sveikatos priežiūros įstaigų vadybininkų kvalifikacijos kėlimas pagal žinių pobūdį 1997 – 1998 metais (vidutiniškai dienomis vienam vadybininkui)
Pateiktos lentelės rodo, kad įstaigų vadovų tarpe absoliučiai vyrauja gydytojo profesiją turintys asmenys. Visi medicininę kvalifikaciją turintys vadybininkai daugiau kaip 60 procentų kvalifikacijai kelti skirto laiko plėtoja savo bazinę medicininę kvalifikaciją. Vadybiniai kvalifikacijos daliai yra skiriama maţiau nei 25 proc. laiko. Be to, beveik 50 proc. finansų bei materialinės infrastruktūros vadybininkų neturi universitetinio išsilavinimo; šie specialistai kvalifikacijai kelti skiria perpus maţiau laiko nei vadovai medikai.
Apklausos duomenimis, nė vienas pavaduotojas ekonomikai 1997 – 1998 metais negavo bendrosios vadybos, o pavaduotojas ūkiui – teisinių ţinių. Šį faktą galima komentuoti įvairiai, bet tikėtina, kad jis atspindi ţemą ne medikų statusą sveikatos prieţiūros sistemos vadybinėje piramidėje. Taip pat, galima daryti prielaidą, kad gydytojų vadovų nepakankama vadybinė kvalifikacija turi įtakos sveikatos prieţiūros įstaigų darbo organizavimui.
Kita vertus, galima pastebėti, kad dar iki 2000 metų sveikatos sektoriuje dirbančiųjų specialistų pajamų skirtumai rodė atitinkamų grupių reikšmę sveikatos prieţiūros
įstaigų veikloje. Tai, kad inţinierių, ekonomistų ir kitų aukštąjį išsilavinimą įgijusių specialistų algos beveik sutampa su gydytojų algomis, rodo santykinai aukštą specialistų ne medikų statusą gydymo įstaigose. Jei algas laikytume pagrindiniu socialinio statuso rodikliu, ne medikai, įgiję specialųjį vidurinį išsilavinimą yra vertinami aukščiau nei medicinos seserys. Santykinai aukštus nagrinėjamos grupės atlyginimus paaiškina ne tik šių darbuotojų darbo įstaigų administracijoje ir aptarnaujančiuose padaliniuose reikšmingumas, bet ir bendra darbo rinkos situacija. Gydymo įstaigos dėl inţinierių ir ekonomistų konkuravo su privačiomis įmonėmis bei valstybės valdymo įstaigomis (10). Kalbant apie gydytojų ir socialinių darbuotojų atlyginimus, svarbu pabrėţti, kad socialinių darbuotojų vidutinis atlyginimas yra kur kas maţesnis nei gydytojų; jis 2003 metais siekė 770 Lt, tačiau maksimalus socialinio darbuotojo atlyginimas tuo metu buvo 3360Lt (27). Neoficialiomis duomenimis, 2008 metais socialiniai darbuotojai gauna atlyginimus nuo 800 iki 1320 Lt, o gydytojai nuo 1300 iki 2000 Lt (40). Sprendţiant iš atlyginimų, galima teigti, kad socialinio darbuotojo padėtis gerėja, jų svarba artėja prie gydytojų, tačiau vis dar lieka maţesnė.
Anksčiau pateikti duomenis yra beveik dešimt metų senumo, tačiau sprendţiant iš vis dar galiojančių teisės aktų (54), nurodančių, kad sveikatos prieţiūros įstaigos vadovas turi turėti aukštąjį medicininį išsilavinimą, galima daryti prielaidą, jog pateikti rodikliai neţymiai pasikeitę, nepaisant to, kad visuomenės sveikatos vadybos specialistai yra ir toliau ruošiami.
Apibendrinant skyrių, svarbu pastebėti, jog gydytojų vadovų vaidmuo sveikatos prieţiūros įstaigose yra vienas svarbiausių organizuojant įstaigos darbą, uţtikrinant socialinį pacientų sveikatos aspektą ir siekiant bendro sveikatos sistemos tikslo. Kita vertus gydytojai vadovai beveik neturi vadybinės kvalifikacijos, kas tikėtina, jog atspindi stebint socialinių darbuotojų gausą sveikatos prieţiūros įstaigose.
1.3. Sveikatos prieţiūros įstaigų veiklos organizavimo ir
įgyvendinimo galimybes gerinant socialinio pacientų sveikatos aspekto
uţtikrinimą
Aptariant pirmus du skyrius matyti, jog socialinis pacientų sveikatos aspektas nėra kokybiškai uţtikrinamas, būtina gerinti sveikatos prieţiūros įstaigų, sveikatos sistemos organizavimą ir veiklos įgyvendinimą norint pasiekti sveikatos prieţiūros galutinį tikslą -
pagerinti ar išlaikyti sveikatą.
Vokietijoje, vykstant sveikatos prieţiūros reformai, nuo 2000 m. kokybės vadyba yra privaloma visoms ligoninėms, tačiau nėra apibrėţta, pagal kokį kokybės modelį ar sistemą ligoninės privalo įgyvendinti kokybės vadybą. Tai sprendţia ligoninės vadovybė ir kiekviena Vokietijos ligoninė ją pasirenka individualiai, atsiţvelgdama į savo veiklos specifiką bei tikslus. Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi rekomendacijas, kaip kokybės vadyba turi būti vykdoma ligoninėje, kokius turi turėti dokumentus bei kokius standartus turi atitikti. Akcentuojama, kad su kokybės politika, nuolatiniu kokybės uţtikrinimu, ligoninėse vykstančiais projektais nuolatos turi būti informuojami darbuotojai, pacientai ir kitos suinteresuotos šalys (28).
2000m. pabaigoje pasirodė „Rekomendacijos kokybės vadybos sistemoms Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigose“, parengtas kokybės vadovo pavyzdys pagal LST ISO 9002 kokybės sistemų standartus, kuriame pateiktas rekomendacinio pobūdţio kokybės vadybos sistemos reikalavimų aprašas. Taip pat, kaip Vokietijoje, kiekviena sveikatos prieţiūros įstaiga pati turi parengti, įdiegti ir aprašyti savo kokybės vadybos sistemą kokybės vadove. Tačiau vėlgi anksčiau pateikti aptarimai rodo, kad sveikatos sistemoje realiai nevyksta reikšmingi pakeitimai, susiję su socialinę pacientų gerovę. Tuo tarpu, esant kokybės vadybos sistemų sveikatos prieţiūros įstaigose rekomendacijoms bei kitų šalių patirčiai yra galimybių rimtai į tai atsiţvelgti ir bandyti kokybiškai veikti siekiant bendro sveikatos prieţiūros tikslo.
Tuo pačiu pacientų poreikių patenkinimo įvertinimas leidţia sveikatos prieţiūros įstaigų vadovams, gydytojams nustatyti, kaip jų teikiamos paslaugos tenkina pacientų poreikius, leidţia išsiaiškinti aspektus, kuriais pacientai labiausiai nepatenkinti, tobulinti ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę. 2000m. Didţiojoje Britanijoje atlikto tyrimo išvados rodo, kad gydymu patenkinti pacientai tiksliau laikosi gydytojo paskirto gydymo, duotų patarimų, rečiau keičia gydytojus ar gydymo įstaigas, todėl Europos valstybių, kuriose pacientas laisvai pasirenka sveikatos prieţiūros įstaigą (gydytoją), medicinos darbuotojai suinteresuoti ţinoti
pacientų lūkesčius ir jų nuomonę apie įstaigoje teikiamų paslaugų kokybę (29). Taigi į pacientų poreikių patenkinimo vertinimą vertėtų ţiūrėti ne kaip tiesiog į nusiskundimus, bet kaip į vertingą atgalinį ryšį. Pacientų poreikių patenkinimo įvertinimas gali būti ypač naudingas uţtikrinant socialinį sveikatos aspektą, kadangi patys pacientai daţnai ţino, kas jiems gali padėti jaustis sveikiems.
Kita vertus, pagrindinė strategija sveikatos prieţiūros tikslui pasiekti turi būti grindţiama kasdiene sveikatos prieţiūros specialistų patirtimi, o sveikatos rezultatų nustatymas turi tapti šio kasdienio darbo sudėtine dalimi. Tam reikia sukurti informacines sistemas, paremtas rūpestingai parinktais sveikatos prieţiūros kokybės rodikliais. Šiuos rodiklius turėtų numatyti patys sveikatos prieţiūros įstaigų profesionalai, o juos patvirtinti - sveikatos prieţiūros vadovybė. Taigi patys darbuotojai dirbdami gali stebėti aplinką ir teikti pasiūlymus, kas keistina ir ko reikia. Pasirodo yra suteiktos galimybės tik reikia jomis pasinaudoti.
Be to, galima dar kartą priminti, kad sveikatos prieţiūros įstaigų vadovai turi galimybę įdarbint tokius darbuotojus, kokių reikia norint uţtikrinti visapusę ţmogaus sveikatą. Tačiau, be abejo, vien socialinio darbuotojo įdarbinimas negali garantuoti šimtaprocentinio kokybiško socialinio sveikatos aspekto uţtikrinimo. Įvedus naują socialinio darbuotojo etatą, reikėtų kaţkiek pakeisti nerašytas arba oficialias visų darbuotojų pareigas. Norint, kad socialinis darbuotojas kokybiškai uţtikrintų socialinį pacientų sveikatos aspektą, gydytojai ir slaugytojai turėtų atsisakyti kai kurių funkcijų, kurias darė prieš tai rūpindamiesi emocine pacientų būkle. Taigi atsiradus naujam nariui (socialiniam darbuotojui) komandoje būtina leisti jam dirbti savo darbą, netrukdyti darant jo darbą bei uţkraunant darbuotojui kitas funkcijas, kurios jam nepriklauso. Toks galimas variantas, ypač jei visi dirbantys specialistai nėra supaţindinti su socialinio darbuotojo pareigomis – niekas gerai neţino kas ką turi veikt.
Lietuvoje socialinis darbuotojas medicinoje yra apibrėţiamas bendrai visoms sritims, tačiau, pavyzdţiui, Australijoje ar keliose Amerikos valstijose socialiniai darbuotojai skirtingai dirba priklausomai nuo sveikatos prieţiūros įstaigų skyrių.
Australijoje socialinis darbuotojas padeda esant psichosocialinėms problemoms, susijusioms su ligos diagnozavimu, gydymu ir ligos kontrole. Jo kompetencijos sritis yra streso stebėjimas, krizių intervencija, individualus paciento ir jo šeimos konsultavimas. Socialinis darbuotojas taip pat nustato reikiamus išteklius ir ryšius bendruomenėje, teikia informaciją apie ligos poveikį bei informuoja apie sveikatos prieţiūros sistemą, atsiţvelgiant į paciento poreikius, sudaro ir koordinuoja išvykimo iš ligoninės planą (41).
Pagal Amerikos Socialinio darbo onkologijoje asociaciją socialinis darbas onkologijoje yra profesinė disciplina, kuri teikia psichosocialines paslaugas pacientams, šeimoms ir kitiems asmenims, kurie susiduria su onkologinės ligos diagnoze ir jos poveikiu. Psichosocialinės paslaugos teikiamos socialinio darbuotojo apima: individualų, šeimų ir grupių konsultavimą, mokymą, advokatavimą, išvykimo plano sudarymą, atvejo vadybą ir programų vystymą. Šios paslaugos yra skirtos maksimaliai išnaudoti sveikatos prieţiūros sistemą paciento prieţiūrai ir mobilizuoti bendruomenės išteklius optimaliam ţmogaus funkcionavimui (42).
Taigi turint savo skyriuje socialinį darbuotoją galima jį pilnai „išnaudoti“ tobulinant jo funkcijas remiantis uţsienio patirtimi, kur ir prasidėjo socialinio darbo specialybė. Be to, svarbi socialinio darbo sritis – padėti sveikatos prieţiūros specialistams, dirbantiems su, pvz., onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais, suprasti savo jausmus ir atrasti pagalbos sau ir pacientams būdus (7). V. Solominienės atliktas kokybinis tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad ir Lietuvoje darbuotojai jaučia profesionalios paramos trūkumą ir norėtų sulaukti pagalbos iš psichologo ar supervizoriaus, patvirtina, kad dirbantiems specialistams reikia specialisto galinčio padėti ne tik pacientams, bet ir patiems darbuotojams (15). Taip pat turint skyriuje socialinį darbuotoją ir tinkamai suderinus visos komandos darbą, gydytojams ir slaugytojams sumaţėtų darbo krūvis, kiekvienas kokybiškai atliktų tik savo darbą, pagerėtų pasitenkinimas darbu bei galbūt nemaţėtų medicinos profesionalų Lietuvoje.
Išnaudojant visas tiek vadybines, tiek socialinio darbuotojo galimybes galima būtų uţtikrinti tiek pacientų, tiek darbuotojų socialinį sveikatos aspektą bei pagerinti įstaigų funkcionavimą.
Kita vertus, naudinga būtų pateikti valstybės valdţios galimybes uţtikrinant socialinį sveikatos aspektą, tačiau tam reikia politinių, valstybės valdymo, finansavimo ir kt. ţinių, tad šitame darbe tai nebus aptarta. Tačiau svarbu paminėti, kad kartais galima sutaupyti investuojant į specialistus, uţtikrinant piliečiams visapusę sveikatą bei leisti gaminti produktą, nešti pelną valstybei, bet nenaudoti sveikatos sektoriaus kaip pagrindinio pelno šaltinio.
Apibendrinant sveikatos prieţiūros įstaigų veiklos organizavimo ir įgyvendinimo galimybes reikia pabrėţti, kad yra įmanoma daugiau dėmesio skirti kokybės vadybai, pacientų poreikių patenkinimo įvertinimui, personalo patirties vertinimui atsiţvelgiant į darbo tobulinimą bei bendro sveikatos prieţiūros tikslo siekimą. Be to, remiantis kitų šalių patirtimi yra galimybių tobulinti socialinio darbuotojo vaidmenį sveikatos prieţiūros įstaigose ir taip sumaţinti kitų specialistų darbo krūvius.
2. EMPIRINIS TYRIMAS
2.1. TYRIMO METODIKA
Tyrimo tipas – kokybinis.
Tyrimo tipas ir jo pasirinkimo galimybės.
Atsiţvelgiant į temos nagrinėjimo dalies naujumą ir norint atskleisti daugiau skirtingų poţiūrių į socialinį sveikatos aspektą buvo pasirinktas kokybinis socialinio konstruktyvizmo tyrimas. Kokybinio tyrimo tikslas principinis yra suprasti ("verstehen" prasme) reiškinį ir supratimą atskleisti kitiems. Socialinio konstruktyvizmo tyrimas padėjo suprasti kaip apklausiamieji savo situacijoje konstruoja tikrovę, kaip suvokia socialinio sveikatos aspekto uţtikrinimą bei savo dalyvavimą šiame procese. Pasak M.Q. Patton (2004) socialinio konstruktyvizmo pagrindinis teiginys, kad tikrovė yra socialiai konstruojama pagal kultūrinius ir lingvistinius konstruktus. Socialinis konstruktyvizmas kaip kokybinio tyrimo strategija padeda analizuoti šio konstravimo procesus. Tikrovės konstravimas susijęs su daugiariopu tikrovės suvokimu, įtakotu skirtingų gyvenimo patirčių ir tarpasmeninių sąveikų. Visi tikrovės suvokimai susieti su kontekstu, yra ribojami skirtingų asmeninių siekių ir skirtingų santykių. Pavieniai faktai neturi prasmės be vertybinio pagrindo, pagal kurį šie faktai interpretuojami. Svarbiausia patirtis apie kitus įgyjama akistatos situacijose, kurios yra socialinės sąveikos prototipas. Visi kiti atvejai yra šios situacijos vediniai. Sumodeliuoti sąveikas akistatos situacijose galima tik labai santykinai ir lanksčiai. Kad ir kokie būtų modeliai, juos nuolatos modifikuoja vykstantys nepaprastai įvairūs ir subtilūs subjektyvių prasmių tarpusavio mainai. Kitaip tariant, modeliai negali aprėpti visų kito asmens subjektyvumo poţymių, kuriuos susidaro galimybė suprasti akistatos situacijoje.
Susiduriant su socialinių sveikatos aspektu atsiskleidţia tikrovė, kurios negalima suvokti atsietai nuo bendros veiklos. Šis atsiskleidimas tai abipusis veiksmas. Tiriamasis atskleidţia savitą tikrovės matymą, o tyrėjas bando atrasti naujų aspektų. Iš esmės visas tyrimo temas konstruoja abu - tiriamasis ir tyrėjas – bendradarbiaudami.
Duomenų rinkimo instrumentas
Šiame tyrime buvo naudojama metodų trianguliacija: duomenys buvo renkami giluminio interviu būdu, naudojant stebėjimą bei dokumentų analizę.
o Giluminis interviu. Šiame tyrime duomenų rinkimo instrumentu buvo pasirinktas pusiau struktūruotas interviu. Buvo numatytos tokios pagrindinės interviu temos: socialinis sveikatos aspektas, šalia fizinio ir psichinio; kaip tai atsispindi valstybės ir klinikų administracijos strategijoje ir politikoje; koks administracijos poţiūris; vadovo supratimas ir laikysena; vadovo vaidmuo; darbas su komanda; socialinių ryšių ir socialinės neformalios pagalbos prasme; socialinio darbo (darbuotojo) poreikis. Interviu trukdavo 25 – 50 min.
o Stebėjimas. Procesas buvo stebimas, fiksuojant įvykius bei reiškinius. Stebėjimas vyko ir prieš renkant interviu.
o Dokumentų analizė. Analizuojant duomenis buvo kreipiamas dėmesys į pirminius šaltinius – pareigines instrukcijas, teisinius aktus ir pan.
Tyrimo metu ir po jo ţymėjausi savo pastebėjimus bei rašiau savo, kaip tyrėjos, refleksijas (“lauko uţrašai”).
Atranka: taikyta tikslinė atranka, specifinė kokybiniam tyrimui.
Atrankos kriterijai:
Respondentai tyrimo metu uţėmė vadovaujančias pareigas (klinikų vadovai);
Respondentai dirbo Kauno medicinos universitetinėse klinikose (tretinio lygmens SPĮ); Respondentų sąsaja su socialiniu darbuotoju (SD) (buvo įdarbinę tokį specialistą arba
nematė tam poreikio).
Imtis: buvo apklausti šeši klinikų vadovai, atrinkti pagal kriterijus ir parinkti pagal trianguliacijos principą:
1 įdarbinęs socialinį darbuotoją,
2 norintys įdarbinti socialinį darbuotoją,
3 neţinantys apie galimybę įdarbinti socialinį darbuotoją arba nematantys tam poreikio.
Respondentų charakteristika
Vardas Vadovavimo patirtis, m. Sąsaja su SD / kriterijus Jolita 5 metai įdarbinus socialinį darbuotoją
Ugnius 6 metai nematė poreikio įdarbinti SD
Mantas 13 metų nematė poreikio įdarbinti SD
Norbertas 8 metai norintis įdarbinti SD
Gintaras 6 metai nematė poreikio įdarbinti SD
Neringa 4 metai norintis įdarbinti SD
Tyrimo laikas: tyrimas vyko nuo 2009 m. kovo iki 2010 m. balandţio mėnesio Tyrimo vieta: respondentai pasirinko duoti interviu savo darbo vietoje;
Duomenų apdorojimas ir pateikimas. Tyrimo eigoje gauti duomenys buvo apdorojami tokia tvarka: interviu buvo perrašomi iš diktofono į kompiuterį, atliekamas šifravimas; gauti duomenys koduojami pagal prasminius vienetus; kategorijų sudarymas; perkodavimas; visų duomenų jungimas į bendrą pasakojimą. Gauti duomenys pateikiami išsklaidymo būdu. Respondentų citatos kai kur pateikiamos autentiška netaisyta kalba, o kartais išmetamos frazės, kurios nekeičia prasmės arba išbraukiami respondentų minėti vardai ar pavardes, siekiant konfidencialumo.
Etiniai tyrimo aspektai: tyrimui atlikti buvo gautas Kauno medicinos universiteto bioetikos komisijos leidimas. Respondentų konfidencialumas garantuotas pakeičiant respondentų vardus. Prie citatų pateikiami tik vardai neminint amţiaus nei vadovavimo patirties metų, nes tai mano atveju atskleistų ir pačią asmenybę, kas prieštarauja konfidencialumo principui.
2.2. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ
Socialinio sveikatos aspekto uţtikrinimas valdţios strategijoje ir politikoje
„Ţodţiu, turbūt yra labai ţenklus mūsų valstybėj sveikatos sistemos su socialine sistema bendradarbiavimo trukumas“
Vykstant sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų reformai, atsirado būtinybė kurti naujus, medicininio socialinio darbo, kaip socialinių paslaugų komplekso mechanizmus, formas, metodus. Paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje pradėjo plėtotis profesionalus medicininis socialinis darbas kaip kokybiškai nauja socialinio darbo kryptis. Šios institucijos atsiradimas turi padėti spręsti šios pagalbos reikalaujančių klientų rūpesčius (3). Vis dėl to, šių dienų situacija rodo, kad šios reformos įgyvendinimas nėra labai sklandus. Medikai vadovai, kurie norėtų įdarbinti savo klinikoje socialinį darbuotoją, vis dar susiduria su didelėmis kliūtimis.
„Mes čia bandėm ir susirinkimus visokius daryti, kad atsirastų [socialinis darbuotojas] ir mums kaţkaip pavyko, bet tai buvo kelias be įstatymų iš ministerijos, kad va tarkim socialinis darbuotojas būtų skirtas tam maţam gimdymo stacionare“ (Jolita).
Respondentės ţodţiai rodo, jog vis dar trūksta tam tikrų teisinių aktų, kad būtų galima nesugaištant daug laiko ir papildomo įrodinėjimo aukštesniems vadovams, kad klinikai tikrai reikia socialinio darbuotojo, įdarbinti šį specialistą.
„Jeigu ţiūrėtume kaip yra valstybėj pas mus, tai yra įstatymas.. viskas daroma tikai, kas yra įstatymų reglamentuojama. O kad truputėlį ten iš apačios padaryt, supratus ten tą poreikį, tai ne“ (Neringa).
Vadovai, kurie kasdien susiduria su socialinių problemų turinčiais ţmonėmis, kitaip mato situaciją ir jaučia, kad Vyriausybės atstovai yra atitolę nuo paprastų ţmonių poreikių. Pasakymas „iš apačios padaryti“ reiškia, kad nėra tikslinga tiktai nurodinėti ir kurti įstatymus, reikia kartais išklausyti visuomenės nuomonės.
„Nu tada buvo dėta labai daug pastangų įrodinėjant [ministerijai], kad mums reikia to socialinio darbuotojo ir jį įvardinti, kaip socialinį darbuotoją, kad ji [socialinė darbuotoja] ir būtų tose pareigose[o ne slaugytojos]“ (Jolita).
Iš citatos matyti, jog vyko darbas ne tik ta linkme, kad atsirastų ţmogus atliekantis socialinį darbą, bet ir taip, kad šis specialistas oficialiai būtų savo pareigose.
Klinikų vadovai pamatę socialinių paslaugų poreikį bandė sutelkti jėgas ir išsikovoti jiems trūkstamą etatą kreipiantis tiesiogiai į ministerijas ir kitas sprendţiančias institucijas, bet nei vienu atveju tai nevyko lengvai, be pasipiktinimo esamą situaciją.
„Kas baisiausia, va tiek pastangų padėt [įvedant socialinio darbuotojo etatą], kur tu [vietoj to] galbūt galėtum eit dirbt mokslinį darbą, o turi va šitokį dalyką koordinuoti. Tai čia jau mano pasiskundimas“ (Jolita).
Tokie dalykai turėtų būt reglamentuoti ir nekelti rūpesčių vykdyme.
Kitą vertus, nėra taip, kad socialinio darbuotojo etatas niekur neminimas SPĮ sistemoje, tačiau ne visuose skyriuose.
„Turbūt aukštesnioji administracija sprendţia kokiam skyriui reikia [socialinio darbuotojo]. Sakau, onkologiniam skyriuj, jie turi tokį socialinį darbuotoją“ (Ugnius).
„Yra įstatymas, kad socialinis darbuotojas ten turi būti reabilitacijoj, kaţkur onkologinėm ligom sergantys, bet kas įdomiausia, onkologinėm ligom sergantys vaikai kaţkaip nepapuola po tuo, nes jie ten neturi to socialinio darbuotojo“ (Neringa).
Pateikta citata atskleidţia, kad tokia visuomenės dalis, kaip vaikai yra paliekami nuošaly, nepaisant to, kad būtent vaikystėje prasideda pagrindinės psichosocialinės problemos, turinčios įtakos ateityje.
Daţnai klinikos, norinčios įdarbinti socialinį darbuotoją turi paaukoti arba pervadinti kito darbuotojo etatą. Tada slaugytoja ar gydytoja tampa socialine darbuotoja. „Pradţioj ji [socialinė darbuotoja] buvo įdarbinta kaip slaugytoja, bet ji dirbo, kad nukrautų nuo visų tą darbą, tą būtent socialinį darbą“ (Jolita).
„Nu tai yra absoliutus nonsensas.. laikyti [ţmogų], kad galėtų dviguba darbą dirbt, nors realiai, kaip ir nedirbi to [slaugytojos darbo], bet kad pareigose galėtum išbūt. Na tai yra nesąmonė“ (Neringa).
Respondentai piktinasi, kad norint pasiekti tikslo jie turi turėti dvi realybes – oficialiai dirba slaugytoja, neoficialiai socialinė darbuotoja. Organizaciniams procesams tai yra kliūtis, nes trukdo susigaudyti tiek pacientams, tiek personalui, kas ką daro.
„Galų gale, tai darbo staţas, nu tai koks jai eina darbo staţas? Slaugytojos, o ne socialinės darbuotojos, kuris galėtų irgi lipti kaţkokiais tais karjeros laiptais“ (Jolita).
Taip pat yra uţsiminima apie darbuotojo socialinę gerovę ir parodoma pozicija, kad taip negali vykti, kad tokia situacija nėra palanki darbuotojo ateičiai.
„Tai kaip jūs matėt viena klinika etatą pervertus [iš gydytojo į socialinį darbuotoją], antra pervertus, trečia pervertus, o jeigu jie būtų to nepadarę, o socialinių darbuotojų reiktų labai daug, tai vėlgi paskaičiavus yra didţiulės lėšos, kurias mes gydytojai uţdirbtume; iš mūsų
paima; na tai būtų mūsų lėšos; mes dviese dirbam, o dar trečiam turim sumokėt, kuris negauna iš ligonių kasų (Norbertas).
Respondentas laukia iš valstybės ir savo valdţios geriausio pasiūlymo, kuris iš finansinės pusės atitiktų klinikos pozicijai ir dėl to nereikėtų nukentėt esamiems darbuotojams, kurie taip pat yra vertinami kaip ir norimas socialinis darbuotojas. Yra išsakomas nepasitenkinimas, kad dabartinis pasiūlymas „pervadinti“ etatą nėra tinkamas situacijos sprendimas.
Etatų pervadinimas nėra išeitis iš situacijos, kadangi slaugytoja ar gydytoja neįgyja nuo to kitos srities ţinių, ji netampa socialinė darbuotoja ir tai vėlgi atsimuša į lėšas, nes reikia laikyti kvalifikacijos kėlimo kursus, nagrinėti teisinę bazę, semtis ţinių iš kitų šaltinių, kurie padėtų dirbti.
„Galų gale tas ţmogus [slaugytoja-socialinė darbuotoja], jis turi visą laiką tobulintis toj [socialinio darbo] srity, turi vaţinėti ir į konferencijas ir t.t. bet slaugytoja, jei nori išlaikyti darbą, ji irgi turi rinkti ir valandas ir t.t. ir gaunas taip, kad jinai moka uţ visą tą tobulinimąsi valandas, licencijas, kad turėt slaugytoją ir papildomai dar, kad būtų gera socialinė darbuotoja“ (Jolita).
Respondentės pasakojimas parodo atvejį, kokio sveikatos sistemoje iš tikrųjų neturėtų būti. Galima sakyti, jog yra paţeidţiamos ţmogaus teisės uţkraunant jam dvigubą darbą, bet atsiskaitant tik uţ vieną. Vien medicinos socialinio darbo tikslas - pasiekti maksimalų sveikatos lygį pacientų su fizine ir psichine negale, funkcionavimą ir adaptaciją, esant nepalankiai socialinei aplinkai (30). Medicininio socialinio darbo objektas – asmenys, turintys socialinių medicininių problemų. Šios problemos glaudţiai tarpusavyje susijusios, todėl sprendţiamos ganėtinai sunkiai. Tokiam kontingentui priskiriami ilgai arba daţnai sunkiai sergantys, neįgalieji, socialiai deadaptuoti asmenys (3). Tokio darbo ţmonėms uţtenka, o oficialus antros specialybės priskyrimas neigiamai veiktų darbo našumą.
Taip pat, opi problema yra ir teisinė bazė bei valstybinių ligonių kasų (VLK) sistema.
„Tai mano galva, galbūt, aišku, ne dabar [per krizės laikotarpį], bet reikėtų pagalvot, kad uţ socialinio [darbuotojo darbą] ir universitetinei klinikai turi apmokėti ligonių kasos. Vienareikšmiškai!“ (Norbertas).
Finansinis klausimas yra daţnai minimas, kaip pagrindinis, kodėl klinikoje nėra socialinio darbuotojo etato. Šis klausimas dauguma atvejų yra nustatomas pagrindinio vadovo, administracijos arba įstatymų, t.y. valstybės atstovų.
„Aš manau, kad yra nelogiška, kad valstybė nemoka socialiniams darbuotojams uţ jų darbą ligoninėse, jeigu taip trumpai tariant“ (Gintaras).
Respondentai pasipiktinęs, jog norint įdarbinti socialinį darbuotoją, darbo uţmokestį uţ jo suteiktas paslaugas klinika turėtų mokėti iš savo lėšų.
„Socialinio darbuotojo paslaugos nėra apmokamos ligonių kasų. Reiškia, socialinio darbuotojo paslaugos turėtų ligoninė apsimokėti pati, iš savo lėšų, iš savo resursų. To mūsų klinikoje administracija neleidţia ir socialinio darbuotojo, kaip ir psichologo, nėra“ (Gintaras).
Kartais analizuojant klinikos veiklą, stebint kaip dirba medicinos personalas, pati klinikų administracija turėtų imtis kokių nors veiksmų, nes daţniausiai tie, kas nori turėti socialinį darbuotoją, bet to negali, patys atlieka socialinį darbą tiek kiek pajėgia, bet tai klinikai nėra veiksminga.
„Suprantate, va mes dabar sėdime trise, sakykim, aš, jūs ir mano kolegė uţ sienos, ir yra toks apsisprendimas, kad mums reikalinga, nu po porciją pavalgyt, o porcijos yra dvi. Tai dabar kaip daryt, arba vienas lieka nevalgęs, arba vieną išvis pašalinam, kitaip sakant, išmetam iš mūsų kompanijos. Tai pat ir čia, kodėl aš turiu paimti iš gydytojų etatų, atleisti kaţkokį tai ţmogų, pasakyt „jūs laisvas, einate lauk“, ir gydytojo etato sąskaitą įvesti socialinio darbuotojo funkcijas?“ (Norbertas).
Vadovai, atlikdami savo pareigas jaučiasi atsakingi tiek prieš darbuotojus, tiek prieš pacientus, tačiau matydami gydytojų trūkumą negali leisti į komandą įtraukti naują darbuotoją, o kaţkurį esamą atleisti vien dėl to, kad teisiniai aktai kitaip neleidţia. Esant kitokiai situacijai, dauguma klinikų greičiausiai daugiau dėmesio skirtų socialinei pacientų sveikatai.
„Reiškia, problema momentaliai išsispręstų. Momentaliai. Šiandien padaro [kad ligonių kasos apmoka socialinio darbuotojo darbą], rytoj mes jau galim priimti socialinį darbuotoją, nes tikrai administracija duotų etatus, nes tam turėtų lėšas“. (Norbertas).
Ţmonės iškelia labai svarbius klausimus ir iš viso to yra signalas, jog tikrai ne viskas tvarkoj politinėje strategijoje. Klinikų vadovai apeliuoja į bendrų klinikų administraciją imtis veiksmų.
„Aš tai įsivaizduoju, taigi yra tyrimai atliekami, yra ţinomos tos [socialinės] problemos. Tai turėtų administracija pirmiausia suprasti, pasitarę galbūt netgi vietoj su medikais, jie mato“ (Neringa);
Iš pagrindinės klinikų administracijos yra tikimasi, jog ji daugiau skirs dėmesio rūpimiems klausimams.
