MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Gaivilė Kringelytė
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ POŽIŪRIS
Į NEPAGEIDAUJAMŲ ĮVYKIŲ PRANEŠIMUS
IR REGISTRACIJĄ DAUGIAPROFILINĖSE
LIGONINĖSE
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)Mokslinis vadovas: Prof. hab.dr.Vinsas Janušonis
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ POŽIŪRIS Į NEPAGEIDAUJAMŲ ĮVYKIŲ PRANEŠIMUS IR REGISTRACIJĄ DAUGIAPROFILINĖSE LIGONINĖSE
Gaivilė Kringelytė
Mokslinis vadovas prof. hab.dr.Vinsas Janušonis
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 73 p.
Darbo tikslas - įvertinti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų įvykių pranešimus ir registraciją daugiaprofilinėse ligoninėse.
Uždaviniai:
1. Ištirti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę;
2. Nustatyti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į pranešimus apie nepageidaujamus įvykius ir jų registraciją;
3. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybės gerinimą ir nepageidaujamų įvykių prevenciją.
Tyrimo metodika.Bendrosios praktikos slaugytojų ir gydytojų (n=200), Lietuvos daugiaprofilinėse ligoninėse, anketinė apklausa. Statistinė surinktų duomenų analizė atlikta naudojant statistinės programos SPSS 19.0 paketą.
Rezultatai: Didžioji dauguma (86 proc.) SP specialistų nurodė, kad jų įstaigoje yra vykdoma Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa;daugumos medikų (77,5 proc.) nuomone, ši programa yra reikšminga ir reikalinga, ją įdiegus sveikatos priežiūros įstaigose, nepageidaujamų įvykių registracija ir pranešimai pagerėtų (54 proc.). Didžioji dauguma (89 proc.) medikų nurodė, kad nepageidaujamų įvykių registracija jų įstaigose yra privaloma. Abiejų tipų nepageidaujamų įvykių pranešimų ir registracijos sistemos – privalomos (88 proc.) ir savanoriškos (71,5 proc.) – daugumos medikų vertinimas yra teigiamas. Labiausiai trukdančios nepageidaujamų įvykių registracijai ir pranešimams priežastys yra teisminių ieškinių grėsmė (52 proc.), neigiama kolegų nuomonė (40 proc.) ir baudžiamumas (36 proc.). Daugumos tiriamųjų nuomone, kokybės vadybos sistemų (ISO, šešių sigma ir kt.) diegimas (57,5 proc.), taip pat pacientų (57,5 proc.), ir medikų (56,5 proc.) apklausos padeda gerinti sveikatos priežiūros kokybę;Tiek įdiegus privalomą (33,5 proc.), tiek savanorišką (38,5 proc.) nepageidaujamų įvykių registravimą ir pranešimus, didžiausias procentas tiriamųjų mano, kad nepageidaujamų įvykių pranešimų skaičius nepakis. Labiausiai sveikatos priežiūros kokybę padėtų gerinti medikų tobulinimasis sveikatos priežiūros kokybės vadybos srityje (71,5 proc.), sisteminė nepageidaujamų įvykių analizė ir informacija (44,5 proc.) ir privalomi nepageidaujamų įvykių pranešimai ir registracija (31,5 proc.); taip pat aukšta personalo kvalifikacija (74 proc.), komandinis darbas (68 proc.), naujos technologijos (55 proc.).
Išvados: 1).Vertinant sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę, nustatyta, kad didžioji dauguma SP specialistų nurodė, kad jų įstaigoje yra vykdoma Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa ir ši programa yra reikšminga bei reikalinga; ją įdiegus sveikatos priežiūros įstaigose, nepageidaujamų įvykių registracija ir pranešimai pagerėtų. Daugumoje SP įstaigų yra įdiegta kokybės vadybos sistema. Daugumos medikų nuomone, NĮ yra svarbūs sveikatos priežiūros kokybei. 2).Vertinant sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į pranešimus apie nepageidaujamus įvykius, nustatyta, kad daugiau negu pusė medikų teigia, kad jų įstaigoje yra pranešami visi NĮ. Didžioji dauguma medikų nurodė, kad jų įstaigose NĮ pranešimai yra privalomi. Dauguma medikų tiek savanoriškus, tiek privalomus pranešimus vertina teigiamai; Vertinant sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų įvykių registraciją, nustatyta, kad daugumos medikų nuomone, jų įstaigose yra registruojami visi nepageidaujami įvykiai. Didžioji dauguma medikų nurodė, kad nepageidaujamų įvykių registracija jų įstaigose yra privaloma. Abiejų tipų nepageidaujamų įvykių registracijos – privalomos ir savanoriškos – daugumos medikų vertinimas yra teigiamas;Labiausiai trukdančios nepageidaujamų įvykių registracijai ir pranešimams priežastys yra teisminių ieškinių grėsmė, neigiama kolegų nuomonė ir baudžiamumas. 3). Daugumos medikų nuomone, labiausiai sveikatos priežiūros kokybę padeda gerinti kokybės vadybos sistemų diegimas, pacientų ir medikų apklausos taip pat medikų tobulinimasis sveikatos priežiūros kokybės vadybos srityje. Didžioji dauguma apklaustųjų teigė, kad kokybę taip pat padėtų gerinti aukšta personalo kvalifikacija, komandinis darbas, naujos technologijos.Vertinant sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į NĮ prevenciją, nustatyta, kad labiausiai kokybę padėtų gerinti privalomi NĮ pranešimai ir registracija, sisteminė NĮ analizė ir informacija.
SUMMARY
Public Health Management
HEALTH CARE PROFESSIONAL APPROACH TO ADVERSE EVENTS NOTIFICATION AND REGISTRATION MULTIPROFILE HOSPITALS
Gaivilė Kringelytė
Supervisor Vinsas Janušonis, Habil.Dr. Professor
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences.
Kaunas; 2012. 73 p.
Aim of the study.To assess the approach of health care professionals on adverse events (AI) reports and registration in multiprofile hospitals.
Objectives:
l. To investigate health professionals' view on quality of care.
2. Identify health care professionals approach on adverse events reporting and registration.
3. Evaluate the attitude of health professionals to health care quality improvement and prevention of adverse events.
Methods: An anonymousquestionnaire surveyconductedin 2011,August –October. The study included 200hospitals inLithuaniamedkai. 60.5 % nurses, 39.5 % doctors. Statistical data analysis was done using the programme SPSS 19.0.
Results. The majority (86 percent) of health care professionals indicated that their institutions are carrying on health care quality assurance program; by opinion of the majority of doctors (77.5 percent), this program is important and necessary, after its introduction in health care institutions, adverse events reporting and registration would improve (54 percent). The vast majority (89 percent) of doctors stated that the registration of adverse events in their facilities is mandatory. Doctors’ evaluation of both types of adverse events reporting and registration system - mandatory (88 percent) and voluntary (71.5 percent.) - is positive. The causes, mostly troubling adverse events registration, are danger of legal actions (52 percent), negative peers (40 percent) of colleague and fine ability (36 percent). By the opinion of most respondents, implementation of quality management systems (ISO, Six Sigma, etc (57.5 percent), as well as patients (57.5 percent) and doctors’ (56.5 percent) surveys can help to improve the quality of health care. By the introduction of both mandatory (33.5 percent) and voluntary (38.5 percent) systems of adverse events reporting and registration, the largest percentage of respondents consider, that number of adverse events reports will not change. Mostly quality of health care would improve medical training in health care quality management area (71.5 percent), systematic adverse events analysis and information (44.5 percent) and mandatory adverse events reporting and registration (31.5 percent), as well as high personnel qualification (74 percent), teamwork (68 percent) and new technologies (55 percent). Conclusions. l) By the evaluation of health care professionals approach to health care quality, we found that the vast majority (86 percent) of health care professionals indicated that in their institutions are carried on health care quality assurance program, and this program is important and necessary, after it implementation adverse events reporting and registration would improve. In most health care institutions quality management system is implemented. Most doctors consider that adverse events reporting are important for health care quality. 2) According the opinion of health care professionals to the adverse events reporting more than half of doctors indicated that in their institutions all adverse events are reported. The vast majority of doctors indicated that in their institutions adverse events reporting is mandatory. Most of the doctors both types (voluntary and mandatory) of adverse events’ reporting evaluated positively. By the data of evaluation approach of health care professionals to adverse events registration, it was found that the majority of health care institutions have mandatory adverse events registration system. Medical evaluation of both types of adverse events registration - mandatory and voluntary - is positive. The causes, mostly troubling adverse events registration, are danger of legal actions, negative peers of colleague and fine ability. 3) From evaluation results of health care professionals’ approach to healthcare quality improvement and prevention of adverse events, it was found that more than half of the study respondents think the quality management systems, as well as patients and medical surveys help to improve the quality of health care. By opinion of majority of health care professionals, medical training in health care quality management area also would help to improve the quality of health care. Mostly quality of health care can improve the systematic analysis and information of the adverse events, mandatory registration and reporting of adverse events, as well as high qualifications of the staff, teamwork, new technologies. Key words. Adverse events, registration, reporting, health care quality.
TURINYS
ĮVADAS...6
1. LITERATŪROS APŽVALGA...8
1.1. Pagrindiniai kokybės aspektai sveikatos priežiūros sistemoje...8
1.2. Nepageidaujamų įvykių medicinoje samprata ir struktūra...11
1.3. Nepageidaujamų įvykių įtaka sveikatos priežiūros kokybei...14
1.4. Nepageidaujamų įvykių pranešimų ir registravimo ypatumai...16
1.5. Sveikatos priežiūros kokybės gerinimo galimybės, nepageidaujamų įvykių prevencija...21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...27
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodika...27
2.2. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika...28
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...29
3.1. Sveikatos priežiūros specialistų požiūris į sveikatos priežiūros kokybę...29
3.2.
Sveikatos priežiūros specialistų požiūris į nepageidaujamų įvykių pranešimus ir registraciją...37
3.3. Sveikatos priežiūros specialistų požiūris į sveikatos priežiūros kokybės gerinimą ir nepageidaujamų įvykių prevenciją...50
IŠVADOS...65
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...66
LITERATŪRA...67
SANTRUMPOS
NĮ - nepageidaujami įvykiai
NĮSP - nepageidaujami įvykiai sveikatos priežiūroje. PSO – Pasaulio sveikatos organizacija.
SP - Sveikatos priežiūra.
SPĮ – Sveikatos priežiūros įstaiga .
SPKUP – Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa 2005 – 2010 m. x² - chi kvadratas.
ĮVADAS
Lietuvos gydymo įstaigų praktikoje vis didesne problema tampa nepageidaujami įvykiai. Tokiais įvykiais medikai vadina paciento sveikatos pablogėjimą, mirtį netiek dėl ligos eigos ypatumų, individualių sergančiojo organizmo savybių, kiek dėl medicinos pagalbos organizavimo, skubotai ar neapgalvotai priimtų sprendimų. Gydytojų veiksmais nepatenkintų pacientų ar jų artimųjų skundų skaičius auga geometrine progresija, ypač įsigaliojus naujai Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijai. Net 66 proc. nepageidaujamų įvykių susiję su chirurgija. Šiam medicinos profiliui tenka 27 proc. visų teisinių ieškinių. Kadangi šiuolaikinė sveikatos priežiūros sistema remiasi moderniomis technologijomis, senų ligų gydymu naujais būdais, nepageidaujamų įvykių rizika itin didelė ir neišvengiama [20].
Temos aktualumas. Dabartiniu metu, daug dėmesio skiriama švietimui ir mokymui
pacientų saugos klausimais, sveikatos priežiūros kokybei, nepageidaujamiems įvykiams sveikatos priežiūroje (NĮSP) bei gydymo vaistais saugai. Sveikatos apsaugos ministerijos Akreditavimo sveikatos priežiūros tarnybai yra pavesta atstovauti Lietuvai tarptautiniame pacientų saugos projekte EUNetPaS. Pagrindinis tikslas – sukurti pacientų saugos bendradarbiavimo tinklą ES valstybėse narėse [34].
Visame pasaulyje, ir Lietuvoje, siekiama vienyti jėgas, stiprinti pacientų saugumą. Svarbu, kad šis darbas būtų tęstinis, kad žmonės įgytų daugiau žinių ir aktyviai dalyvautų pačių, kaip pacientų saugos užtikrinimo veikloje. Įvairių institucijų bendradarbiavimas būtų labai naudingas ieškant būdų, kaip Lietuvos daugiaprofilinėse ligoninėse bei kitose sveikatos priežiūros įstaigose sumažinti nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje skaičių, kokius apsauginius mechanizmus įdiegti, kaip pritaikyti mokslo žinias bei kitų valstybių sėkmingą patirtį gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugumą.
Visuomenės sveikatos problemų sprendimo svarba akcentuojama ir atnaujintoje Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategijoje. Joje numatoma skatinti gerą visuomenės sveikatą vienodomis sąlygomis ir gerinti visuomenės apsaugą nuo pavojų sveikatai. Aplinkos sveikata, neužkrečiamų ligų profilaktika ir kontrolė yra PSO ir Lietuvos bendradarbiavimo prioritetai 2008–2013 metams [41].
Mokslinė darbo problema. Magistro baigiamojo darbo tyrimo problema yra sveikatos
priežiūros specialistų požiūrio į nepageidaujamų įvykių privalomus ir savanoriškus pranešimus ir jų registraciją įvertinimas, bei praktinių pasiūlymų suformulavimas. Siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje skaičių, būtinas sisteminis požiūris į klaidas medicinoje, jų priežasčių ir pasekmių analizę. Pagrindinė nepageidaujamų įvykių
registravimo ir pranešimų apie juos problema ir tikslas – kaip nustačius ir išanalizavus incidentą nustatyti sisteminę įvykio priežastį bei priemones jai pašalinti, kad NĮ nesikartotų.
Nacionalinėje sveikatos priežiūros sistemoje ir jos organizacijose nėra veikiančios nepageidaujamų įvykių pranešimų, registracijos, duomenų bazės bei analizės sistemos. Dėl to nėra šių įvykių giluminės priežastinės analizės ir prevencijos, jų valdymo [22].
Nors ir nesujungtos, Lietuvoje veikia penkios privalomos nepageidaujamų įvykių registravimo sistemos: nepageidaujamo vaistų poveikio, radiacinės saugos incidentų registras, kraujo donorystės nepageidaujamų įvykių registras, hospitalinių infekcijų monitoringas ir įvykių, susijusių su medicinos prietaisais, registras. Lietuvoje kol kas nėra privalomos kitų nepageidaujamų įvykių registravimo ir analizės sistemos, tačiau kai kurios Lietuvos ligoninės jau yra įdiegusios privalomas ar savanoriškas nepageidaujamų įvykių pranešimų ir registracijos sistemas.
Darbo objektas: Sveikatos priežiūros specialistų požiūris į nepageidaujamus įvykius
Lietuvos daugiaprofilinėsė ligoninėse.
Darbo tikslas - įvertinti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų
įvykių pranešimus ir registraciją daugiaprofilinėse ligoninėse.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę.
2. Nustatyti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į pranešimus apie nepageidaujamus įvykius ir jų registraciją.
3. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybės gerinimą ir nepageidaujamų įvykių prevenciją.
Darbe naudoti metodai: aprašomosios mokslinės literatūros bei interaktyvių šaltinių
analizė, statistinis duomenų grupavimas bei lyginamoji analizė, grafinis duomenų vaizdavimas, sociologinis tyrimas (anketinė apklausa).
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 . Pagrindiniai kokybės aspektai sveikatos priežiūros sistemoje
Sveikatos priežiūros sistemoje kokybės sąvoka yra nevienareikšmė. Dar neseniai sveikatos priežiūros kokybė buvo suprantama kaip teikiamos priežiūros turinys, dabar vis daugiau dėmesio skiriama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir valdymo kontrolei [42].
Iš daugelio mokslinėje literatūroje naudojamų sveikatos priežiūros kokybės sampratų JAV Medicinos institutas pateikia šią, atspindinčią pagrindinius sveikatos priežiūros kokybės aspektus: sveikatos priežiūros kokybė – laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines žinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę [6,12,14].
Visuomenė reikalauja iš viešojo sektoriaus institucijų efektyvumo, naujų veiklos formų, nuolat gerėjančių kokybinių veiklos rodiklių. Todėl vis svarbesni tampa viešųjų paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai, viešojo sektoriaus struktūrų organizaciniai pokyčiai, viešųjų programų ir projektų bei visų veiklos rūšių (informacinių, technologinių, finansinių ir žmonių išteklių valdymo) inovacijos [44].
Užsienio ir Lietuvos ekspertai nurodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė tiesiogiai priklauso nuo jas teikiančiųjų sugebėjimų bei kvalifikacijos ir noro teikti paslaugas. Žemą sveikatos priežiūros specialistų motyvaciją lemia maži atlyginimai, didelis darbo krūvis, tai pat sveikatos sistemos reformos tikslų ir savo misijos joje nesuvokimas [17].
Sveikatos priežiūros kokybė yra pagrindinis elementas, apsprendžiantis sveikatos priežiūros efektyvumą ir rezultatus [26 ].
Sveikatos priežiūros kokybė apima tokius strateginius aspektus [21]:
sveikatos priežiūros kokybė geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos priežiūrai;
sveikatos priežiūros kokybė yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius;
sveikatos priežiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir jų gyvenimo kokybę;
sveikatos priežiūros kokybė grindžiama nuolatiniu tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų mokymusi;
sveikatos priežiūros kokybė taupo išteklius ir sudaro galimybę juos reinvestuoti. Vertinant ir gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, išskiriami trys jos lygiai (žr. 1 lent.):
1 lentelė
Sveikatos priežiūros kokybės lygiai [6,27]
Kokybės lygis Pagrindinis požymis Įtakos apimtis
1. Struktūra Apima palyginti stabilias
paslaugų charakteristikas. personalas ir jo kvalifikacija; ligoninės ištekliai (pastatai, lovos, medicininė įranga, operacinės, technologijos, tyrimai) ir jų administravimas;
paslaugų prieinamumas geografine ir finansine prasme.
2. Procesas Prasideda pacientui pirmą kartą patekus į gydymo įstaigą
personalo veikla diagnozuojant ir gydant pacientus;
racionalus išteklių, reikalingų diagnostikai ir gydymui, panaudojimas;
ligoninės veiklos našumas; rizikos valdymas;
pacientų informavimas. 3. Rezultatas Rodo, kaip buvo įvykdyti
gydymo uždaviniai paciento gydymo atitikimas standartams; paciento, visuomenės ir gydytojų lūkesčių atspindys.
Struktūros vertinimas tiria priežiūros aplinką, proceso – tai, kas vyksta tarp sveikatos priežiūros teikėjo ir paciento; pasekmių vertinimas – paciento susidūrimo su sveikatos priežiūros sistema rezultatus. Šie visi trys komponentai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Rezultatas veikia ir keičia procesą, visa tai atsiliepia struktūrai.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas ir nuolatinis gerinimas įgyvendinamas per šias pagrindines kokybės dimensijas [30](žr. 2 lent.):
2 lentelė Pagrindinės sveikatos priežiūros kokybės dimensijos [30]
Dimensija Apibūdinimas
1. Orientavimasis į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją)
Sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į sveikatos priežiūros paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, užtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos priežiūros bei galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį apie gautas sveikatos priežiūros paslaugas;
2. Priimtinumas Valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį;
3. Prieinamumas Valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei;
4. Tinkamumas Valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą;
5. Teisumas Lygių visiško sveikatos potencialo siekimo galimybių kiekvienam asmeniui sudarymas, paskirstant sveikatos priežiūros išteklius bei panaikinant kliūtis ir skirtumus, kuriuos lemia neteisingais traktuojami veiksniai;
6. Tęstinumas Laipsnis, kuriuo paciento priežiūra yra koordinuojama tarp sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų;
7.Veiksmingumas Sveikatos priežiūros intervencijų galimybės pasiekti užsibrėžtus sveikatinimo veiklos tikslus ir rezultatus įprastoje aplinkoje;
8. Ekonomiškai pagrįstas efektyvumas
Aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros bei sveikatos priežiūros paslaugų derinio, duodančio geriausius sveikatos rezultatus, užtikrinimas mažiausiais kaštais;
9. Saugumas Užtikrinant saugią sveikatos priežiūrą ir jos aplinką pacientams bei sveikatos priežiūros sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant vieningą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius ir jų valdymą.
Kokybę apibrėžti galima kokybės rodikliais, kurie turėtų atspindėti įvairias sveikatos priežiūros kokybės dimensijas. Tai gali būti klinikinės praktikos rekomendacijos, gydymo protokolai, procedūrų aprašymai, įvairūs sveikatos priežiūros rezultatų rodikliai. Kokybės rodikliai yra būtina sąlyga kokybei matuoti, stebėti ir gerinti [6,30].
Sveikatos priežiūros kokybė ir jos gerinimą užtikrinančios kokybės sistemos – pagrindinė organizacijų veiklos sritis vykstant reformoms. Sveikatos priežiūra nuolat brangsta, o jos finansavimas adekvačiai didėti negali. Brangios medicinos technologijos ir vaistai reikalauja didelių išteklių, kurių trūksta. Auga pacientų poreikiai ir lūkesčiai sveikatos priežiūrai, sveikatai ir gyvenimo kokybei. Kokybiška sveikatos priežiūra padeda organizacijoms geriau patenkinti pacientų poreikius, taupyti išteklius, išlaikyti esamus ir pritraukti naujus pacientus, išlikti ir vystytis [21].
Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje atskiri sveikatos priežiūros kokybės komponentai (dimensijos) yra reglamentuoti specialiuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos politikos planavimą ir įgyvendinimą. Nors ir yra parengti ir patvirtinti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantys būtini esminiai teisės aktai, tačiau
dalis teisės aktų nuostatų įgyvendinamos neefektyviai ar netolygiai, nereti teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimai, kai kurios teisės aktų nuostatos yra moraliai pasenusios [30].
Galima įvardyti pagrindines Lietuvos sveikatos priežiūros sektoriuje egzistuojančias
kokybės problemas [53] :
sveikatos priežiūros įstaigose nesilaikoma kokybės vadybos principų;
trūksta nustatytų ir patvirtintų kriterijų, standartų bei rodiklių sveikatos priežiūros kokybei vertinti;
nėra priimtos nacionalinės sveikatos priežiūros kokybės politikos ir strategijos; trūksta bendrosios informacinės duomenų bazės, tinkamos sveikatos priežiūros
paslaugų kokybės gerinimui remti;
paslaugų teikėjų veikla, gerinant kokybę, yra nekoordinuota nei įstaigos viduje, nei už jos ribų.
Kol nėra apibrėžtų rodiklių sveikatos priežiūros kokybei vertinti, lyginti, stebėti ir gerinti, pacientai neturi galimybės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigos, vadovaudamiesi informacija apie teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, o sveikatos priežiūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys asmenys negali objektyviai vertinti sveikatos priežiūros kokybės atskirose įstaigose ir, remiantis tokiu vertinimu, priimti tinkamus sprendimus [30].
Atsižvelgiant į šią probleminę situaciją, Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje yra nurodoma būtinybė tobulinti išorės ir vidaus SP kokybės sistemas (SPĮ licencijavimo taisyklių tobulinimas, akreditavimo reikalavimų ir tvarkos bei minimalių kokybės vadybos reikalavimų SP įstaigoms parengimas ir pan.), nes tai sudarytų palankias sąlygas nuolatiniam sveikatos priežiūros kokybės gerinimui.
1.2. Nepageidaujamų įvykių medicinoje sąvoka ir struktūra
Nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros kokybės vadyba susidomėta 1980 m. Pirmosios tai padarė JAV sveikatos priežiūros organizacijos, kurios ėmėsi įgyvendinti kokybės vadybos elementus. JAV kokybės gerinimo vystymui daugiausia įtakos turėjo rinkos ekonomika. Ligoninės ėmėsi visuotinio kokybės valdymo ir tikėjosi, jog šios koncepcijos įgyvendinimas prives prie kokybės tobulumo, efektyvumo ir veiksmingumo. Pabrėžiama, kad teisingumas – būtina visų komponentų įgyvendinimo sąlyga. Saugi ir tinkama sveikatos priežiūra yra pagrindiniai kokybės užtikrinimo tikslai, kurių šiuo metu siekiama. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas pacientui, o ne gydytojų galios plėtimui[31].
Nepageidaujamas įvykis sveikatos priežiūroje yra bet koks nenumatytas ar netikėtas
incidentas, kuris galėjo padaryti ar padarė žalą pacientui teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi pacientų sauga orientuota į NĮSP prevenciją [39]. Sveikatos priežiūros
kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: jos pasiekiamumo pacientams, ligos diagnozavimo
laiku, paciento pasitenkinimo suteikta paslauga, tačiau sveikatos priežiūros procesai yra susiję su rizika, todėl kartais neišvengiamai sužalojama paciento sveikata. Tai gali atsitikti visur – ligoninėje, poliklinikoje, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. Naujausių tyrimų duomenimis, Vakarų šalyse kas dešimtas pacientas vien dėl to, kad pakliuvo į ligoninę, patiria žalą, kasmet įvyksta iki 44 tūkstančių mirčių. Žala siekia milijardus[59].
Vokietijoje, vykstant sveikatos priežiūros reformai, nuo 2000 m. nepageidaujamų įvykių ir kokybės vadyba yra privaloma visoms ligoninėms, tačiau nėra apibrėžta, pagal kokį kokybės modelį ar sistemą ligoninės privalo įgyvendinti kokybės vadybą. Tai sprendžia ligoninės vadovybė ir kiekviena Vokietijos ligoninė ją pasirenka individualiai, atsižvelgdama į savo veiklos specifiką bei tikslus. Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi rekomendacijas, kaip kokybės vadyba turi būti vykdoma ligoninėje, kokius turi turėti dokumentus bei kokius standartus turi atitikti [39]. Akcentuojama, kad su kokybės politika, nuolatiniu kokybės užtikrinimu, ligoninėse vykstančiais projektais nuolatos turi būti supažindinami darbuotojai, pacientai ir kitos suinteresuotos šalys [11].
Besivystančioms šalims ši problema yra dar aktualesnė. S. H. Woolf, teigia, kad sveikatos priežiūros kokybės klaidas galima įsivaizduoti kaip keturis koncentrinius ratus. Centre esančios pacientų sveikatos priežiūros saugumo klaidos – labiausiai pažeidžia paslaugų kokybę, t.y. pastangos išgydyti duoda iškreiptą efektą – padaro žalą. Neužtikrinus pacientų saugumo, jiems kyla „papildoma“ rizika, apimanti galimas komplikacijas ar atvirus pakenkimus, kurių nebuvo iki susitikimo su medikais. Centras įsilieja į didesnį medicininių klaidų ratą, kuris apima neatidumą išlikusiai rizikai, o tai sukelia pacientui netikėtumų (pvz.: medikai pašalina pirminę problemą, bet nepasirūpina jos prevencija ateityje)[49].
Medicinos klaidų ratas įsilieja į didesnį kokybės klaidų ratą, apimantį individualias klaidas (pirmas ir antras ratas) ir neadekvačius sveikatos priežiūros organizavimo atvejus: ribotą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, rasinius ir etinius principus, sisteminius kokybės defektus, įdiegtus draudimo ir valdymo politikos, klaidingos informacijos sistemas ir sistemų projektus su trūkumais. Šis ratas apima nepakankamą sveikatos priežiūros teikimą ir piktnaudžiavimą sveikatos priežiūra[7].
Įsivaizduojamame ketvirtąjame sveikatos priežiūros klaidų rate nepakankamos priežiūros rezultatas atspindi ne tik tai, ką galima išmatuoti normatyvinėmis gairėmis, kaip pirmuosiuose ratuose, bet vaizduoja ir pacientų patirtį, kai jie jaučiasi apleisti, pažeminti,
neišgirsti, skubinami, negalintys nusiraminti. Nors techniniai sveikatos priežiūros teikimo elementai atrodo geri, tačiau pacientai susiduria su šiurkštumu, nejautrumu ar nusivilia gaunant informaciją, kontroliuojant gydymo sprendimus[20].
Pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros specialistas turi pareigą teikti saugias sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau paskutinį dešimtmetį pasaulyje pasirodžiusios publikacijos rodo, kad nepageidaujami įvykiai (nepageidaujamas įvykis – įvykis, įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės) sveikatos priežiūroje yra pakankamai dažni ir sukelia didelius ekonominius, socialinius, psichologinius bei moralinius nuostolius.
Kartu nepageidaujami įvykiai turi sisteminę prigimtį ir daugumos jų galime visiškai ar dalinai išvengti, sumažinant žalą pacientų sveikatai [5].
Tai sąlygojo būtinybę sukurti saugesnę SP pacientams ir SP sektoriuje dirbantiems darbuotojams. Todėl vienas iš Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos uždavinių yra gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą [7].
Diskutuojama, ar medicininė klaida sveikatos priežiūros procese turi įtakos nepageidaujamam įvykiui, ar pati medicininė klaida yra nepageidautinas įvykis. Medicininė klaida, nesėkmė, aplaidumas, apsirikimas yra konkretesnės nepageidautinų įvykių išraiškos.
Nepageidautinas įvykis – tai labiau sisteminis reiškinys, susijęs su sveikatos priežiūros
proceso vadyba. Pastaruoju metu žmogaus klaidos teorijos šalininkai siūlo vietoje termino ,,medicinos klaida“, kuris asocijuojasi su tradiciniu ,,kaltės ir gėdos“ požiūriu, vartoti terminą ,,klaida medicinoje“, nes klaida savaime retai turi tiesioginį ryšį su medicina [49].Tyrimais nustatyta, kad vienas trečdalis ar net pusė pacientų nevartoja jiems paskirtų vaistų taip, kaip gydytojai nurodė, tačiau tai nelaikoma medicinos klaida, nors gydymo procesas reikalauja abiejų šalių – mediko ir paciento pastangų ir taisyklių laikymosi. Vėlgi, svarbu ne kaltinti pacientus, kad jie nesilaiko jiems paskirto gydymo plano, bet gilintis į priežastis, kurios sąlygoja tokią elgseną [2].
1992 metais JAV atlikto tyrimo metu nepageidaujami įvykiai buvo nustatyti 2,9 proc. visų hospitalizacijos atvejų tarpe. Jungtinėje Karalystėje nepageidaujami įvykiai, sukeliantys žalą pacientams, įvyksta apie 10 proc. nuo visų hospitalizacijos atvejų, Australijoje – 16,6 proc.1999 m. JAV Nacionalinis Medicinos Institutas pateikė duomenis, kad kasmet šalyje dėl medikų padarytų klaidų miršta 44000 – 98000 asmenų, apie 20 proc. nepageidaujamų įvykių susiję su vaistų sąveika arba dozavimo klaidomis [46]. 2005 m. gegužės mėnesį pasirodė kitos išsamios studijos, tyrusios nepageidaujamų įvykių dažnį JAV 28 valstijų ligoninėse 2001– 2003 m., rezultatai. Ištyrus apie 39 mln. ligos istorijų (tai sudaro per 45 proc. visų JAV
hospitalizacijų skaičiaus (išskyrus akušerijos) per 2001–2003 m. laikotarpį), nustatyta, kad pacientams įvyko apie 1,18 mln. saugos įvykių ir kasmet apie 100 000 pacientų JAV mirė nuo potencialiai išvengiamų klaidų medicinoje [40].
Europoje 2000 m. kas dešimtas ligoninėje gydęsis pacientas patyrė neigiamą poveikį dėl galimai draudžiamųjų įvykių, susijusių su sveikatos priežiūra. Daugumos jų buvo galima išvengti. Įvairioms institucijoms pareikštuose Lietuvos pacientų skunduose galima išskirti keletą pagrindinių veiksnių: gydytojo nedėmesingumas, „netinkamas“ gydymo parinkimas ir vaistų paskyrimas, „komplikacijos“ pooperaciniu ir (arba) reabilitacijos laikotarpiu, „grubios“ profesinės klaidos. Dažniausiai pretenzijos reiškiamos skubiosios pagalbos bei priėmimo skyriuose dirbantiems įvairių specializacijų medikams, chirurgams, akušeriams-ginekologams, onkologams, pediatrams, anesteziologams, bendrosios praktikos gydytojams [3]. Pagal 2010 metais Europos Komisijos atliktą apklausą, pirmauja vaistų vartojimo klaidos (23 proc.), antroje vietoje – diagnostikos netikslumai (22 proc.), trečioje – bendravimo problemos [29].
1.3. Nepageidaujamų įvykių įtaka sveikatos priežiūros kokybei
Geros kokybės ir saugios pacientui sveikatos priežiūros teikimui svarbu efektyvus tarpusavio bendradarbiavimas ir komandinis darbas, o taip pat lygiavertė partnerystė, pagarbus bendravimas, komunikacija abipusiai suprantama kalba ir aktyvus paciento dalyvavimas priimant sprendimus. Bendradarbiavimo sveikatos priežiūroje nesėkmės yra ypač dažnai pasitaikanti žalos dėl nerūpestingumo pacientui priežastis [29].
Didžiulę įtaką sveikatos priežiūros kokybei turi nepageidaujami įvykiai. Todėl jų pranešimai, registracija, sisteminė analizė ir vertinimas, priežasčių nustatymas, išvengiamumo galimybių, ypač ligoninėse įvertinimas labai svarbus sveikatos priežiūros kokybės gerinime [4].
Nepageidaujamą įvykį paprastai sukelia ne vienas veiksnys, bet daugybės aplinkybių ir įvykių tarpusavio sąveika. Iki šiol vis dar manoma, kad dėl klaidų kalti gydytojai ar slaugytojos, tačiau tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje atsiradimui turi pati sistema, jos valdymas ir organizacija, suteikiantys galimybę gydytojui suklysti.
Pasak J. Ovretveit, pacientų sveikatos priežiūros rezultatai ir kokybė gali būti įvertinami ne vien tik pagal paciento pasitenkinimą paslaugomis, bet ir kitais matais: mirčių skaičiumi, pacientų funkcinio pajėgumo laipsniu, gyvenimo kokybe, prastos priežiūros kokybės rodikliais (infekcijų dažnis, pragulos, didėjanti negalia)[36].
Sveikatos priežiūros kokybės sistemos tiesioginiai dalyviai yra šių įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojos, kitas aptarnaujantis personalas, pacientai bei farmacijos specialistai. Paciento nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugas yra vienas iš sveikatos priežiūros paslaugų kokybės rodiklių. Paslaugų kokybės sisteminis kompleksinis vertinimas turėtų būti atliekamas ne tik medicinos profesionalų, bet ir pacientų bei vadybos specialistų požiūriu.
Saugios darbo aplinkos sukūrimas, siekiant slaugos specialistus labiau apsaugoti nuo profesinių pakenkimų, tokių kaip ŽIV/AIDS bei kitų krauju plintančių ligų sukėlėjų, ir užkirsti kelią pacientams užsikrėsti nuo medicinos personalo, tampa tiesioginiu darbdavių įsipareigojimu. Daugumai slaugytojų saugos darbe instruktavimo metu išdėstomi darbo su aštriomis priemonėmis reikalavimai, tačiau susižalojimų panaudotomis adatomis ar instrumentais išvengti nepavyksta (ypač ligoninėse). Nepakankamas dėmesys sužeidimams registruoti, jų priežastims bei pasekmėms išaiškinti, darbo priemonėms ir darbo metodikai tobulinti sudaro sąlygas šiems atvejams kartotis. Tai slaugytojų saugos darbe silpnoji vieta, kuri turi tiesioginės įtakos slaugos paslaugų kokybei bei paciento saugai ir sveikatai [45].
Sveikatos priežiūros sistemos ir institucijų veiklos kokybės stebėsena (monitoringas) ir gerinimas neįmanomi be klinikinių ir kitų indikatorių naudojimo. Jie sudaro sveikatos priežiūros kokybės gerinimo pagrindą. Indikatoriai apibrėžiami kaip sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo priemonės, kuriomis vertinamas tam tikras sveikatos priežiūros procesas, valdymo, klinikinės ir pagalbinės funkcijos, pacientams teikiamos paslaugos ir kt. Indikatorių taikymas sudaro galimybes sugretinti skirtingose vietose esančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybę, priimti sprendimus ir nustatyti sveikatos priežiūros organizavimo tobulinimo prioritetus. Minėti indikatoriai turi būti tiksliai apibrėžti, specifiniai, patikimi, veiksmingi, įrodymais pagrįsti, susiję su vienareikšmiškai identifikuojamais įvykiais, leidžiantys atlikti palyginimus ir juos pagrįsti [9, 47].
Remiantis Valstybinės medicinos audito inspekcijos nuostatais, įvertinusi paslaugų prieinamumą ir kokybę, ši institucija atlieka jų rodiklių lyginamąją analizę, pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų apklausas, nagrinėja pacientams padarytos žalos atvejus, teikia pasiūlymus paslaugų kokybei gerinti. Svarbi minėtos inspekcijos veiklos sritis – sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos vertinimas, veiklos trūkumų, lėmusių žalą ar pavojų sveikatai, nustatymas. Sveikatos priežiūros paslaugų rizikos veiksnys yra didelis, o galima žala, susijusi su žmogaus sveikata ir gyvybe, gali būti nepataisoma. Pacientų saugos užtikrinimo tarptautiniame dokumente medicinos paslaugų kokybės indikatoriai apibrėžiami kaip kiekybiniai paslaugų, struktūrų, procesų ir rezultatų vertinimo metodai paslaugų saugumui vertinti, kokybei gerinti ir ją palyginti skirtingose įstaigose. Jie taip pat gali būti naudojami kaip pagalbinė sveikatos priežiūros organizacijų akreditavimo bei veiklos kokybės
tobulinimo tikslų ir prioritetų nustatymo priemonė. Struktūros indikatoriai skirti įvertinti išteklių paslaugoms teikti tipus, kiekį ir turinį. Proceso indikatoriais vertinami sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veiksmai ir procedūros skirti įvertinti veiksmus, nukreiptus teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Rezultato indikatoriai atspindi paciento sveikatos būklės, teikiant paslaugas, raidą ar situaciją, susijusią su paslaugų saugumu [33].
Gydytojų nuomone, nepakankamas informacijos apie gydymą suteikimas yra viena dažniausių konfliktinių situacijų su pacientais priežasčių. Gydytojui tenka pareiga atskleisti išsamią informaciją apie gydymą: gydymo skyrimo priežastis, laukiamą terapinę naudą, gydymo esmę, gydymo metodų alternatyvų pasirinkimą, gydymui paskirtus vaistus, jų pašalinį poveikį, galimą žalą sveikatai, kitas sąlygas, nuo kurių priklauso paciento sutikimas ar atsisakymas priimti siūlomą gydymą. Vienas iš būdų išvengti klaidų ir taip pat profesinės atsakomybės bylų – gydytojų tęstinis mokymas. Atliktų apklausų metu medikai pripažįsta informacijos ir žinių, susijusių su teise (medikų teisės, pacientų teisės, sveikatos teisė), psichologija, vadyba, trūkumą [25].
Apibendrinant galima teigti, kad medikų požiūris į paslaugų kokybę sveikatos priežiūros įstaigoje įtakoja nepageidaujamų įvykių statistiką.
1.4. Nepageidaujamų įvykių pranešimų ir registravimo ypatumai
Nepageidaujami įvykiai neigiamai paveikia ne tik pacientus, bet ir personalą. Daugelis pacientų patiria skausmą, bejėgiškumą ir psichologinę traumą, o sveikatos priežiūros darbuotojas jaučia kaltę, gėdą ir depresiją po rimto nepageidaujamo įvykio. Jo poveikis pacientams, jų artimiesiems, personalui nėra pakankamai vertinamas ir daug daugiau dėmesio turi būti skiriama neigiamos įtakos sumažinimui visiems įvykio dalyviams [54]. Todėl vyrauja tendencija, kad medicinos personalas visuomet priverstas spręsti dilemą, kuri susidaro įvykus nepageidaujamam įvykiui - pranešti apie tai, ar visais būdais stengtis išvengti atsakomybės?
Lietuvoje pagal esamus teisės aktus sveikatos priežiūros įstaigos privalo registruoti neatitiktis, tą veiklą atlieka lokalus medicininis auditas ir patys darbuotojai, kurie nepageidaujamus įvykius registruoja neatitikčių žurnaluose. Audito metu visų pirma įvertinama padalinio veikla pagal esmines kryptis ir fiksuojamos “stambiosios” neatitiktys – įsakymų nevykdymas, procedūrų nesilaikymas, esminiai nukrypimai nuo nuostatų ir pareigybinių instrukcijų ir panašiai. Vėliau tikrinama konkretesnė veikla ir fiksuojamos bei registruojamos neatitiktys. Jos analizuojamos ir nustatomas priežastinis ryšys ne tik su padalinio problemomis, bet ir su “stambiosiomis” neatitiktimis.
Neatitiktis analizuojant vertinami ir kokybės sistemos dokumentai, kurie pasikeitus situacijai gali būti pasenę, nepilnai paruošti. Todėl, jeigu personalo veiksmai ir neatitinka dokumentų nuorodų (neatitiktis), tačiau iš esmės yra teisingi, tai turėtų būti vertinama, kaip neatitiktis dėl dokumentų, o ne dėl personalo kaltės. Apie dokumentines neatitiktis nedelsiant pranešama sveikatos priežiūros įstaigos vadovui. Tokie dokumentai turi būti nedelsiant peržiūrimi ir koreguojami. Audito metu įvertinamos sveikatos priežiūros proceso metu taikyta medicinos technika ir technologijos – jų taikymo būtinumas, pagrįstumas, naudos-pavojaus pacientui santykis. Kiekvieno audito metu įvertinamas išteklių – materialinių–techninių, žmogiškųjų-informacinių naudojimas [18, 33, 34].
Pranešimų registravimo strategijos yra gana skirtingos ir priklauso nuo požiūrio į nepageidaujamus įvykius organizacijoje ar visoje sveikatos sistemoje – jų definicijos, fiksavimo, pranešimų privalomumo, apimčių, ekspertizės apimties, vertinimo kriterijų, sprendimų dėl jų prevencijos, atsakomybės už klaidas.
Medikų požiūris į NĮ sveikatos priežiūroje labai priklauso nuo organizacijos kultūros, vertybių sistemos, elgsenos, o taip pat asmenybių medikų charakteristikų. Slaugytojų požiūris į NĮ atskleidimą, jų pranešimus ir registraciją yra labiau teigiamas nei gydytojų [8, 35].
Kuriant pranešimų registravimo sistemas, reikia atsižvelgti ir į kliūtis bei trikdžius. Tai visų pirma sisteminės kliūtys, kai nėra apibrėžta, kas tai yra nepageidaujamas įvykis, personalas nežino kur ir kaip registruoti nepageidaujamus įvykius, nėra pranešimų algoritmo. Didelė kliūtis, kai nėra galimybės pranešti anonimiškai. Neteisingas administracijos nepageidaujamų įvykių vertinimas, nuobaudos už klaidas taip pat yra didelis trukdis. Svarbios yra ir asmenines kliūtys – nepakankama motyvacija, atsakomybės baimė, prestižo ir gero vardo praradimo baimė [20].
Svarbu tai, kad personalas praneštų ne tik apie nesėkmes ir klaidas, kurios padarė moralinę žalą pacientui ar žalą jo sveikatai, bet ir apie įvykius, kai tokia žala nepadaryta, bet ji galėjo būti padaryta. Kad tokią informaciją gautų sveikatos priežiūros įstaigos vadovybė, labai svarbu personalui gerai žinoti informacijos apie įvykius teikimo sistemą (procedūrą). Norint, kad personalas praneštų apie neatitiktis būtina sudaryti palankią nepageidaujamų įvykių pranešimų kultūrą. Sveikatos priežiūros specialistas pranešdamas apie neatitiktį, jeigu ji nėra nusikaltimo, grubaus aplaidumo ar tęstinio pasikartojimo, neturėtų būti baudžiamas. Tokia sistema kaip tik padėtų mokintis iš klaidų ir ieškoti būdų kaip jų išvengti. Turi būti nebaudžianti ir kontroliuojanti klaidų ir nesėkmių fiksavimo ir analizės taktika, bet suprantama ir padedanti jų išvengti. Laiku padarytas pranešimas apie įvykį leidžia identifikuoti riziką ir sustabdyti jos augimą bei perspėti apie galimas sunkias pasekmes. Be to
laiku pateikta informacija leidžia nedelsiant išsiaiškinti problemas su pacientais ir perspėti galimus skundus bei teisinius ieškinius.
Informacijos ir žinių apie nepageidaujamus įvykius šaltiniai [19]: Nepageidaujamų įvykių registravimo sistema;
Tarnybiniai pranešimai nustatyta tvarka; Nustatytų formų pildymas;
Autopsijų pranešimai;
Pacientų pranešimai ir skundai;
Anketinės pacientų ir personalo apklausos; Specialūs pranešimai
Klaidos medicinoje ir nepageidaujami įvykiai, kuriuos sukelia „žmogiškasis faktorius“, po truputį jau pripažįstami, tačiau pagrindinė problema ta, kad nepageidaujamų įvykių pamokos ne visada išmokstamos. Kad personalas galėtų pasimokyti iš įvykusio nepageidaujamo įvykio, jis turi būti informuojamas apie nepageidaujamo įvykio priežastis ir aplinkybes. Nepageidaujamas įvykis ir jo pasekmės turi būti aprašomos. Gera klinikinė praktika, kuri padėtų sumažinti nepageidaujamų įvykių pasekmes turi būti užakcentuojama. Informacijoje, kuri pateikiama po nepageidaujamo įvykio personalui, turi būti glaustas aprašymas, detali schema, tyrimas, galimos priežastys, pamokos iš kurių galima pasimokyti, numatoma veikla personalui, kuri padėtų sumažinti nepageidaujamų įvykių pasekmes, sukurti kultūrą, kuri palaiko mokymąsi ir skatina gerą praktiką [1,14].
Ypač didelis dėmesys, formuojant teigiamą medikų požiūrį i NĮ atskleidimą, jų fiksavimą, priežasčių analizę ir mokymąsi, turi būti skiriamos palankus organizacinės kultūros formavimas [1,19].
Daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių yra įdiegusios nacionalines NĮSP registravimo sistemas. Kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, Anglijoje ir Ispanijoje, yra įsteigti nacionaliniai nepageidaujamų įvykių registravimo centrai.Gydymo įstaigos siunčia pranešimus apie įvykusius incidentus į nacionalinį centrą, kuriame informacija sisteminama, saugoma bei analizuojama. Pagrindinis nepageidaujamų įvykių registravimo tikslas yra mokymasis iš klaidų. Yra sukurtos metodikos, kaip išanalizavus incidentą nustatyti pagrindinę įvykio priežastį bei priemones jai pašalinti, kad klaidos nesikartotų [3].
2006 metų Europos Tarybos rekomendacija ragina parengti nacionalines pacientų saugos strategijas bei siūlo kurti NĮSP registravimo ir mokymosi sistemas. Taip būtų skatinamas mokymasis iš klaidų bei sumažinta tų pačių klaidų pasikartojimo tikimybė [29].
Danijoje, priėmus Pacientų saugos įstatymą, reglamentuojantį NĮSP registravimą, fiksuota nuostata, kad apie NĮSP pranešęs sveikatos priežiūros specialistas yra atleidžiamas
nuo teisminio persekiojimo, todėl tokių įvykių registracija yra efektyvi. 2006 m. šioje šalyje registruota 15 tūkst. nepageidaujamų įvykių [2].
Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, sveikatos priežiūros nepageidaujamiems įvykiams sveikatos priežiūros įstaigose skiriamas nemažas dėmesys. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, atskiri nepageidautini įvykiai sveikatos priežiūros įstaigose ir jų komponentai (dimensijos) yra reglamentuoti specialiuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos politikos planavimą ir įgyvendinimą. Nors ir yra parengti ir patvirtinti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantys būtini esminiai teisės aktai, tačiau dalis teisės aktų nuostatų įgyvendinamos neefektyviai ar netolygiai, nereti teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimai, kai kurios teisės aktų nuostatos yra moraliai pasenusios [53].
SPĮ lygiu L. Paškevičius išskiria šiuos NĮ valdymo etapus [41]:
1. Klaidos ar NĮ identifikavimas. Kiekvienas darbuotojas sąmoningai užfiksuoja pastebėtą ar
padarytą savo ar kito darbuotojo klaidą ar NĮ;
2. NĮ valdymo bei jo pasekmių pašalinimo (koregavimo) veiksmai. NĮ pastebėjęs darbuotojas
nedelsdamas imasi veiksmų, užkertančių neigiamą NĮ poveikį pacientui, SP darbuotojui, ASPĮ turtui ar aplinkai, siekiant išvengti tolimesnių neigiamų pasekmių. Jei darbuotojas šių veiksmų imtis negali, jis privalo nedelsiant informuoti kitą darbuotoją, atsakingą už veiklos sritį, kurioje užfiksuotas NĮ, siekiant užtikrinti, kad neatitiktinė paslauga nebūtų teikiama ir nesukeltų žalos kitiems pacientams (klientams). Bet kuriuo atveju darbuotojas nedelsiant informuoja SPĮ vidaus auditorių, ar kitą SPĮ administracijos darbuotoją, atsakingą už SP paslaugų kokybę ir saugą bei NĮ valdymą;
3. NĮ užfiksavimas ir registravimas. NĮ registruojami užpildant NĮ registravimo formą PRNĮ
ar SRNĮ registre: internetinę formą (registruojant nacionaliniu lygiu) ar intranetinę ar popierinę formą (registruojant SPĮ lygiu), nurodant (konfidencialiai) ar nenurodant (anonimiškai) asmens identifikacinius duomenis;
4. NĮ koregavimo veiksmai. Priklausomai nuo NĮ svarbos ir apimties, juos atlieka NĮ
pastebėjęs darbuotojas, vidaus auditorius ar specialiai tam atvejui sudaryta komisija iš reikiamą kompetenciją ir kvalifikaciją turinčių asmenų;
5. NĮ sisteminė analizė ir įvertinimas. Pagal NĮ registro duomenis atliekama užregistruoto NĮ
analizė, parengiamos išvados ir rekomendacijos, pateikiami prevenciniai veiksmai, kuriuos įdiegus, būtų užkirstas kelias NĮ pasikartoti kitą kartą panašioje situacijoje;
6. Prevencinių veiksmų įgyvendinimas. NĮ sisteminės analizės metu vidaus auditoriaus /
Vidaus audito grupės pasiūlytų, SPĮ vadovybės patvirtintų prevencinių veiksmų, siekiant užkirsti kelią tokio ar panašaus pobūdžio NĮ ateityje, įgyvendinimas;
7. Grįžtamasis ryšys ir informavimas. NĮ identifikavęs ir registravęs darbuotojas, kiti SP
darbuotojai, susiję su veikla, kurioje buvo registruotas NĮ, kiti SPĮ vidaus auditoriaus/Vidaus audito grupės rekomenduotini SPĮ darbuotojai informuojami apie NĮ sukėlusias priežastis, taikytus NĮ valdymo, pasekmių šalinimo bei įdiegtus prevencinius veiksmus, kitus svarbius NĮ aspektus.
8. NĮVS tobulinimo tolimesni veiksmai.
Ligoninės, besistengdamos apsisaugoti nuo nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose diegia kokybės vadybos sistemas, atlieka darbuotojų bei pacientų apklausas, tirdamos jų požiūrį į vykstančius pokyčius [19, 30].
Buvo atliktas V. Kanapeckienės tyrimas „Nepageidautini įvykiai ir jų priežastys sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų požiūriu (2008-2009)“ jo tikslas buvo įvertinti asmens sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų požiūrį į nepageidautini įvykiai ir jų priežastis asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Nustatyta, kad 17,5 proc. pacientų ir 10,7 proc. medikų nežinojo, kas yra nepageidautini įvykiai Panaši dalis medikų (40,7 proc.) ir pacientų (39,6 proc.) patys arba jų šeimos nariai buvo nukentėję nuo nepageidautinų įvykių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tik 5 proc. medikų pripažino, kad nepageidautini įvykiai jų asmeninėje praktikoje įvyksta dažnai – keletą kartų per mėnesį, o trečdalis medikų teigė, kad nepageidautinų įvykių nebuvo jų praktikoje. Stacionaruose ir nepageidautinų įvykių registravimo sistemas įdiegusiose įstaigose dirbantys medikai nurodė didesnį nepageidautinų įvykių dažnį savo praktikoje.
Daugiau nei 90 proc. pacientų labai dažnai arba dažnai apie nepageidautinus įvykius buvo skaitę ar girdėję iš žiniasklaidos, daugiau nei 80 proc. jų įvardino nepageidautinus įvykius kaip svarbią problemą Lietuvoje. Daugiau nei pusė apklaustų pacientų baiminosi nukentėti nuo nepageidautinų įvykių asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir teigė, kad Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigose sunkias pasekmes sukeliantys nepageidautinus įvykius yra tikėtini[23].
Šie tyrimo duomenys ir kiti sveikatos priežiūros sistemos trūkumai sąlygojo būtinybę priimti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantį dokumentą – Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą 2005 – 2010 m., kurioje tvirtai akcentuojama ir išreiškiama pozicija apie nepageidautinus įvykius sveikatos priežiūros įstaigose.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje 2005 – 2010 m. numatyta sukurti ir įdiegti šalies mastu veikiančią vieningą privalomų ir savanoriškai registruojamų nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą. Įdiegus tokią sistemą, SP įstaigose sistemiškai, vadovaujantis vienodais kriterijais bus registruojami nepageidaujami
įvykiai, stebima jų kitimo dinamika, o tai sudarys sąlygas sistemiškai parengti ir efektyviai taikyti atitinkamas prevencines priemones [30].
Programoje numatyta įgyvendinti savanoriškai registruotinų nepageidaujamų įvykių registravimo ir analizės bandomąjį projektą atrinktose SPĮ. Taip tikimasi formuoti SP specialistų naują požiūrį į nepageidaujamus įvykius. Tikėtina, kad šių įvykių skaičius išaugs, tačiau tuo pačiu mažės neregistruotinų (paslėptų) nepageidaujamų įvykių skaičius.
Siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių, didesnį dėmesį reikia skirti pacientų saugai, saugos reikalavimus įtraukti į kokybės reikalavimus, formuoti sisteminį požiūrį į nepageidaujamų įvykių analizę ir prevenciją, sukurti efektyvią tokių įvykių valdymo sistemą, orientuotą į šių įvykių prevenciją, o ne postvenciją [20].
Apžvelgus šį skyrių galime daryti išvadas, jog gydytojai ir slaugytojai bijo pranešti apie klaidas, kad nebūtų nubausti arba pasmerkti. Tyrimai rodo, kad didžioji NĮSP dalis įvyksta ne dėl mediko profesinės klaidos, o dėl sistemos trūkumų, sudarančių sąlygas suklysti. Daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių yra įdiegusios nacionalines NĮSP pranešimų ir registravimo sistemas. Pagrindinis nepageidaujamų įvykių pranešimų ir registravimo tikslas yra mokymasis iš klaidų. Priėmus fiksuotą nuostatą, kad apie NĮSP pranešęs sveikatos priežiūros specialistas yra atleidžiamas nuo teisminio persekiojimo, tokių įvykių registracija taptų efektyvi.
1.5. Sveikatos priežiūros kokybės gerinimo galimybės ir nepageidaujamų
įvykių prevencija
Daugelyje Europos šalių nacionalinės sveikatos politikos pagrindu buvo laikomas ilgalaikis sveikatos priežiūros kokybės gerėjimas. Padedant PSO, tokios strategijos buvo sukurtos Danijoje (1993 m.), Belgijoje (1995 m.). Danijoje strategija buvo formuojama, pateikus daug naujų duomenų ir akivaizdžių kokybės kriterijų. Europos nacionalinių medicinos asociacijų forumas bei PSO parengė ir įtvirtino sveikatos priežiūros kokybės modelį. Už šio modelio pritaikymą tarp šalių narių kartu su nacionaline politika yra atsakinga Nacionalinė medicinos asociacija [11].
Išskirtinis dėmesys sveikatos priežiūros kokybei buvo skirtas 1998 m. Austrijoje įvykusioje Europos Sąjungos valstybių narių Sveikatos apsaugos ministerijų neformalioje konferencijoje su Europos komisijos atstovais, kurioje buvo nagrinėjama tema „Sveikatos priežiūros kokybė“.
1998 m. birželio mėnesį Vokietijos Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo vykdyti bandomąjį projektą „kokybės vadyba ligoninėje“, kurio metu daugumoje šalies ligoninių buvo įgyvendinta visa eilė projektų, susijusių su kokybe. Šie projektai vykdyti remiantis EFQM
(Europos kokybės vadybos fondo) modeliu. Įgyvendinus šiuos projektus paaiškėjo, kad pasikeitimai ligoninėse pasiekiami nelengvai, nes ilgą laiką buvo galvojama, kad sveikatos priežiūros kokybė, tai gerai parengtas gydytojas, kuris dirba gerą įrangą turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje[21].
Kokybei gerinti, nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose problemoms spręsti išsivysčiusios pasaulio šalys naudoja kelis būdus: vienos kuria kokybės užtikrinimo ir gerinimo metodologijas ir jas integruoja į nacionalinį sveikatos priežiūros sektorių reglamentuojančias įstatymines nuostatas, kitos naudojasi Europos Sąjungos direktyvomis [46].
ES šalyse narėse pacientų saugai skiriama itin daug dėmesio. 2008-aisiais Europos Sąjungoje pacientų sauga paskelbta prioritetine sveikatos politikos kryptimi. Kai kuriose valstybėse ji yra įtraukta į nacionalines sveikatos priežiūros programas, veikia valstybinės institucijos, analizuojančios saugos incidentus ir kuriančios mokslu pagrįstas pacientų saugos sistemas. Pacientų sauga – tai sveikatos priežiūros struktūros ir procesai, kurių taikymas sumažina nepageidaujamų įvykių, atsirandančių dėl sveikatos priežiūros poveikio, tikėtinumą. Kai kuriose valstybėse pacientų saugos kursas įvestas universitetuose, yra sukurtos ir patvirtintos podiplominio tęstinio mokymo programos. Švietimo programos skirtos sveikatos priežiūros specialistams, vadybininkams ir pacientams[3].
ES šalyse atlikti tyrimai parodė, kad apie 10 proc. hospitalizuotų pacientų patiria žalą dėl pačios sveikatos priežiūros sistemos veiklos. Dėl NĮSP sveikatos priežiūros sektorius patiria didelius finansinius nuostolius. Tyrimai rodo, kad didžioji NĮSP dalis įvyksta ne dėl mediko profesinės klaidos, o dėl sistemos trūkumų, sudarančių sąlygas suklysti[29].
Nepageidautinų įvykių prevencijai sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinti ir gerinti naudojami įvairūs kokybės vadybos principai ir metodai, siekiant nustatyti sisteminius trūkumus ir pagerinti sveikatos priežiūros struktūras ir procesus.
Be licencijavimo, audito, įvairių kokybės gerinimo programų, labai svarbi yra NĮ registracija jų monotoringas ir sisteminė analizė [56].
Sveikatos priežiūros užtikrinimo ir gerinimo būdus galima suskirstyti į vidinius ir išorinius. Lietuvoje kol kas vyrauja išoriniai sveikatos priežiūros kokybės reguliavimo metodai. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai nustato įstaigų veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, reikalavimus struktūrai, privalomam licencijavimui ir savanoriškam akreditavimui bei kitas kontrolės bei priežiūros priemones [43].
Išorinį nepageidautinų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose vertinimą ir kontrolę vykdo kelios institucijos:
Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM; Valstybinė medicininio audito inspekcija prie SAM;
Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba; Lietuvos bioetikos komitetas; Valstybinė ligonių kasa; Teritorinės ligonių kasos.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje 2005 – 2010 m. kaip vienas iš pavojų yra įvardintas šių institucijų veiklos nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose vertinimo ir užtikrinimo srityje dubliavimasis bei mažas bendravimas ir bendradarbiavimas šioje srityje. Tačiau, tuo pačiu, šių institucijų įdirbis kokybės užtikrinimo sveikatos priežiūros srityje, jų narystė tarptautinėse organizacijose – vertinama, kaip viena iš stipriųjų SPKUP pusių[51].
Lietuvoje sveikatos priežiūros kokybę bandant užtikrinti kontrolės principais, nepageidaujamų įvykių problema dažniausiai sprendžiama prevencine prasme mažai veiksmingu „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatant klaidą padariusį asmenį, jį nubaudžiant, pacientui atlyginant žalą, tačiau nesigilinant į tikrąsias tokių įvykių priežastis. Kaip rodo tyrimai, nepageidaujami įvykiai dažniausiai atsitinka susisumavus daugeliui juos nulėmusių vadybinių – organizacinių ir klinikinių priežasčių. Bausmės ne tik nepadeda išvengti klaidų ir jų padarinių, bet, priešingai, verčia sveikatos priežiūros vadybininkus ir specialistus bijoti bausmės bei slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra [29].
Pacientų skundų ir nepageidautinų įvykių kiekis tiesiogiai priklauso nuo įstaigos dydžio, tipo, klinikinio profilio, paslaugų spektro, intervencinės ir skubiosios pagalbos apimčių, darbuotojų patirties, technologijų sudėtingumo bei veiklos aktyvumo. Nepalanki aplinka sveikatos priežiūros organizacijoje, didelis darbuotojų skaičius, profilių įstaigoje gausa, stipri profesinė hierarchija bei sudėtingų technologijų taikymas didina nepageidautinų įvykių tikimybę. Taip pat neigiamai veikia per mažas sveikatos priežiūros proceso reglamentavimas, žema organizacijos kultūra, išteklių organizacijos strategijai pagrįsti nebuvimas, atsakomybės išsklaidymas bei inovacijų gausa [20].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos 2005 – 2010 m. galimybės šioje srityje - didėjantis pacientų, visuomenės informuotumas apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, stiprėjantis dialogas tarp sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir gavėjų, aktyvesnis pastarųjų dalyvavimas sprendžiant sveikatos priežiūros kokybės ir saugos klausimus bei galimybė keisti ir formuoti šiuolaikišką visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje prevenciją ir valdymą [51].
PSO ragina ugdyti sisteminį požiūrį į nepageidaujamus įvykius, sukurti bendrą pacientų saugos ir nepageidaujamų įvykių terminiją, sukaupti duomenų bazę, įdiegti informacinę sistemą, kurioje būtų galima registruoti visus nepageidaujamus įvykius. Tokios sistemos veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje. Lietuvoje kol kas tik planuojama diegti tokią informacinę sistemą.
Sveikatos priežiūra Europos Sąjungoje ir kitose Europos šalyse nuolat yra politinių institucijų ir politikų akiratyje, nes visuomenės ir jos narių sveikata – tai ne tik medicininė ir socialinė, bet ir ekonominė bei politinė problema. Daugelyje Europos šalių vyksta sveikatos priežiūros sistemų reformos. Jos vyksta dėl to, kad tų šalių gyventojų, politikų ir sveikatos priežiūros sistemos bei jos organizacijų vadovų netenkina esama padėtis sveikatos priežiūros finansavimo, organizavimo bei paslaugų teikimo prasme. Pagrindinis sėkmingų sveikatos priežiūros sistemų reformų rodiklis yra ne trumpalaikis biudžeto išlaidų sveikatos priežiūrai sumažinimas, bet teigiami gyventojų sveikatos pokyčiai [2].
Kadangi sveikatos priežiūros sistemoje pabrėžiama kokybės užtikrinimo funkcija, kuriamos kokybės sistemos ir diegiama nuolatinio kokybės gerinimo filosofija, darbuotojų motyvavimas tampa dar svarbesnis. Kiekvienas darbuotojas dirba bei siekia tikslų būdami nevienodai motyvuoti ir jų darbo motyvacijai įtakos turi skirtingi motyvuojantys veiksniai. Kai darbuotojai jaučiasi įvertinti ir svarbūs organizacijoje, didėja jų darbo našumas bei darbo kokybė [19]. Gydytojo – paciento partnerystė gali pagerinti gydytojo pasitenkinimą darbu bei paciento pasitenkinimą paslaugomis, sumažinti skundų dėl blogos praktikos riziką, nebūtinų paslaugų teikimą bei kaštus, o esant tinkamam sveikatos priežiūros profesionalų bendradarbiavimui ir susitarimui dėl darbo bei santykių, galima tikėtis ženkliai efektyvesnio darbo ir nepageidautinų įvykių skaičiaus mažėjimo sveikatos priežiūros įstaigose [54].
Sistemaizuotas, įrodymais pagrįstas medicininis auditas – labai svarbi kokybės gerinimo strategijų grandis [15].
Sveikatos sistemos įstatymo reglamentuotas lokalaus medicininio audito sveikatos priežiūros įstaigose įgyvendinimas susiduria su daugeliu sunkumų: trūksta metodinės pagalbos, žinių kokybės vadybos klausimais, kokybės standartų, o ypatingai sveikatos priežiūros vadybininkų ir specialistų motyvacijos dalyvauti šioje sveikatos priežiūros gerinimo veikloje [19]. Lietuvoje nėra patvirtintų vieningų Sveikatos priežiūros kokybės rodiklių ar reikalavimų, pagal kuriuos būtų galima vertinti paslaugų atitiktį. Todėl galima teigti, kad sveikatos priežiūros vidaus ir išorės audito sistemos dar nėra pakankamai efektyvios ir būtinai tobulintinos, nustatant realistiškus laiko ir apimties atžvilgiu uždavinius ir reikalavimus. Kol nėra apibrėžtų rodiklių sveikatos priežiūros kokybei vertinti, lyginti, stebėti ir gerinti, pacientai neturi galimybės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigos,
vadovaudamiesi informacija apie teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, o sveikatos priežiūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys asmenys negali objektyviai vertinti sveikatos priežiūros kokybės atskirose įstaigose ir, remiantis tokiu vertinimu, priimti tinkamus sprendimus.
Atsižvelgiant į šią probleminę situaciją, Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje yra nurodoma būtinybė tobulinti išorės ir vidaus SP kokybės sistemas (SPĮ licencijavimo taisyklių tobulinimas, akreditavimo reikalavimų ir tvarkos bei minimalių kokybės vadybos reikalavimų SP įstaigoms parengimas ir pan.), nes tai sudarytų palankias sąlygas nuolatiniam sveikatos priežiūros kokybės gerinimui[2].
Sveikatos priežiūros vadybininkai ir specialistai tampa nepajėgūs aprėpti nuolat didėjančios ir kintančios informacijos, būtinos mokslo įrodymais ir gera praktika bei sveikatos technologijų vertinimu pagrįstiems sprendimams sveikatos priežiūroje priimti [15,19].
Sveikatos informacijos sisteminio valdymo trūkumai riboja galimybę Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos užsakovams, sveikatinimo veiklos valdymo subjektams, sveikatos priežiūros vadybininkams ir specialistams priimti mokslu ir gera praktika pagrįstus sprendimus, lemiančius sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, o pacientams – jų teisę ir galimybę pasirinkti bei laiku gauti kokybišką sveikatos priežiūrą [20]. Nepakankamos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų žinios ir gebėjimai sveikatos priežiūros kokybės vadybos srityje iš dalies apsprendžia lėtą sveikatos priežiūros organizacijų kultūros ir palankaus klimato šioje srityje formavimąsi bei pasyvią rezistenciją pokyčiams, susijusiems su intervencijomis, užtikrinančiomis ir gerinančiomis sveikatos priežiūros kokybės vadybą. Būtent lėtas „kokybės kultūros“ ir „nuolatos besimokančios organizacijos“ klimato ir kultūros, skatinančios nuolatinį Sveikatos priežiūros kokybės gerinimą, formavimasis SPĮ yra viena iš SPKUP grėsmių [30].
Apibendrinant galima teigti, jog sveikatos priežiūros sistemos trūkumai sąlygojo būtinybę priimti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantį dokumentą – Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą 2005 – 2010 m. Ligoninės, stengdamosios apsisaugoti nuo nepageidautinų įvykių sveikatos priežiūros įstaigose diegia kokybės vadybos sistemas, atlieka darbuotojų bei pacientų apklausas, tirdamos jų požiūrį į vykstančius pokyčius, nepageidaujamų įvykių problema dažniausiai sprendžiama prevencine prasme mažai veiksmingu „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatant klaidą padariusį asmenį, jį nubaudžiant, pacientui atlyginant žalą, tačiau nesigilinant į tikrąsias tokių įvykių priežastis. Tai verčia sveikatos priežiūros vadybininkus ir specialistus bijoti bausmės bei slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra. Kaip rodo tyrimai, nepageidaujami
įvykiai dažniausiai atsitinka susisumavus daugeliui juos nulėmusių vadybinių – organizacinių ir klinikinių priežasčių.
Siekiant išsiaiškinti Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius, jų registracijos ypatumus, buvo atliktas tyrimas pasirinktose daugiaprofilinėse ligoninėse.
