LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Violeta Marčiulionytė
PIENO GAMYBOS ŪKININKĖS VIDOS BUTKEVIČIENĖS
ŪKYJE TECHNOLOGIJOS ANALIZĖ
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Prof. habil. dr. Česlovas Jukna
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2006 09 01 – 2008 03 15 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje ir VĮ“ Gyvulių produktyvumo kontrolė“ Prienų rajone, bei pasirinktame ūkininkės Vidos Butkevičienės ūkyje Prienų rajone Veiverių seniūnijoje.
Magistro darbą paruošė: Violeta Marčiulionytė
parašas
Magistro darbo vadovas: Prof. habil. dr. Česlovas Jukna
( LVA Gyvulininkystės katedra) parašas
Recenzentas:
TURINYS
ĮVADAS 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA 6
1.1 Šiuolaikinės pieno gamybos technologijos 6
1.2 Įvairių faktorių įtaka karvių pieningumui ir pieno sudėčiai 12 1.3 Trumpa Lietuvos juodmargių galvijų veislės charakteristika 23
2. TYRIMO METODIKA 25
3. TYRIMO REZULTATAI 26
3.1 Prienų rajono pieno gamybos ūkių apžvalga 26
3.2 Analizuojamosios ūkininkės V. Butkevičienės bandos charakteristika ir analizė 28 3.2.1 Ūkininkės V. Butkevičienės trumpa ūkio charakteristika ir pasiekimai 28
3.2.2 Karvių šėrimas 31
3.2.3 Bandos susidarymas ir struktūra: karvių eksterjeras, rinktinės karvės 32
3.2.4 Karvių bandos produktyvumas 37
3.2.5 Prieauglio, veislinių telyčių šėrimas ir laikymas 41
3.2.6 Bandos reprodukcija 43
3.2.7 Ūkio plėtros perspektyva 44
4. TYRIMŲ DUOMENŲ APIBENDRINIMAS 46
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 48
PADĖKA 49
SUMMARY 50
LITERATŪROS SĄRAŠAS 51
ĮVADAS
Gyvulininkystė yra svarbi žemės ūkio šaka, apimanti galvijų, kiaulių, arklių, avių ir kitų gyvulių ir paukščių auginimą bei veisimą. Lietuvoje jau nuo seno gyvulininkystė turi aiškiai išreikštą veislinių gyvulių auginimo kryptį. Veislininkystė - tai organizacinių, ūkinių, mokslo, selekcinių- zootechninių ir veterinarinių priemonių kompleksas gyvulių produktyvumui išryškinti ir pagerinti. Gyvulių produktyvumas rodo bendrą žemės ūkio išsivystymo lygį. Gyvuliai naudingi žmogui, nes gyvuliniai produktai yra svarbūs mitybai. Apie 60 proc. organizmui reikalingų baltymų ir kitų medžiagų žmogus gauna vartodamas pieną, mėsą ir kiaušinius. Todėl, gyvulininkystės vystymui, jos plėtojimui visada buvo skiriamas reikiamas dėmesys. Jau labai senai buvo pradėta rūpintis Lietuvoje veisiamų produktyviųjų ir veislinių savybių gerinimu. Ūkininkai buvo skatinami įsigyti ir auginti veislinius gyvulius, taip pat jau buvo rūpintasi gyvulių produktyvumo kontrole. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais iš užsienio buvo įvežami produktyvūs veisliniai gyvuliai, kurie vėliau turėjo lemiamos įtakos šalies veislių sukūrimui. Pienininkystei vystytis Lietuvoje yra itin palankios gamtinės sąlygos ir taip pat senos šio verslo tradicijos. Šaliai įstojus į ES pieno sektoriui iškyla nauji uždaviniai. Nuožmios konkurencijos sąlygomis išliks ir egzistuos tik specializuoti prekiniai pieno ūkiai, gaminantys daug, kokybiškos ir pigios produkcijos. Lietuvos pieno ūkio pelningumui didelės įtakos turi karvių produktyvumas. Karvių produktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, bet svarbiausi iš jų šie: genetinės karvių savybės, bulių – reproduktorių kokybė, aukšto produktyvumo telyčių užauginimas karvių pakaitai bei bandos plėtrai, šėrimo, melžimo ir laikymo sąlygos. Lietuvos pieno ūkiuose iš esmės reikia gerinti viską: stambinti ir intensyvinti ūkius, didinti pieno primilžius bei gerinti kokybę, mažinti produkcijos gamybos kaštus, kooperuotis diegiant modernias žaliavos paruošimo ir perdirbimo technologijas. Pieno gamybos efektyvumui didinti labai svarbu ir palankios ekonominės sąlygos.
Taigi, veislininkystės uždavinys pieno ūkiuose – tobulinti karvių veisles bei bandas, didinti galvijų produktyvumą ir tuo pačiu siekti tikslo, kad būtų geresnė gaunamos produkcijos kokybė. Yra teigiama, kad galvijų produktyvumas 50-60 proc. priklauso nuo pašarų ir šėrimo, ir tik 25 proc. nuo veislininkystės, tačiau reikia pripažinti, kad šie duomenys yra sąlygiški ir gali būti taikomi tik konkrečiai gyvulių grupei. Kad ir kaip būtų šeriamos primityvios veislės karvės, iš jų per metus vis tiek nebus galima primelžti 15 tūkst. kg pieno, o iš labai produktyvių veislių nepakankamai šeriamų karvių bus primelžiama nedaug pieno,
nes labai produktyvūs gyvuliai daug reiklesni šėrimui ir jautresni aplinkos sąlygoms. Tinkamai šeriamų gyvulių veislinės savybės lemia gaunamos produkcijos kiekį ir kokybę. Todėl visame pasaulyje stengiamasi gerinti veislininkystės darbą.
Pastaraisiais metais Lietuvoje intensyviai pertvarkomas galvijų selekcijos darbas grindžiant jį naujausiomis gyvulių veislininkystės technologijomis, didinama pieninių galvijų genetinis potencialas, kuriamos tobulesnės pašarų ruošimo, gyvulių šėrimo, melžimo bei laikymo technologijos. Vis labiau specializuojama ir koncentruojama pieno gamyba [1,7].
Darbo tikslas: atlikti pieno gamybos ūkio analizę ūkininkės Vidos Butkevičienės
pienininkystės ūkio pagrindu, išsiaiškinti privalumus ir trūkumus, pateikti pasiūlymus pieno gamybos technologijai ūkyje tobulinti.
Tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai:
Tyrimo uždaviniai:
• Apžvelgti pieno gamybos technologijas Prienų rajone ir pasirinktame Vidos Butkevičienės ūkyje.
• Išanalizuoti karvių produktyvumą įtakojančius veiksnius ūkininkės veislyne. • Apibendrinti tyrimų rezultatus, pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Darbo struktūra ir apimtis. Magistrantūros darbą parašytą lietuvių kalba, sudaro:
• Įvadas,
• 3 pagrindiniai skyriai:
Pirmame – aptariama pieno gamybos technologijos ir įvairių faktorių įtaka karvių produktyvumui.
Antrame – tyrimo metodika. Trečiame – tyrimo rezultatai.
• Tyrimų duomenų apibendrinimas, • Išvados
• Santrauka anglų kalba,
• Literatūros sąrašas (kuriame yra 29 šaltiniai), • Priedai ( kuriuose pateikiamos 3 lentelės).
Darbo apimtis – 59 puslapiai. Darbe yra pateikta 18 lentelių, 12 paveiksliukų.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Šiuolaikinės pieno gamybos technologijos
Žemės ūkis pagal užimtųjų skaičių yra tarp pirmaujančių ūkio šakų Lietuvoje, aprūpina šalies gyventojus visais pagrindiniais maisto produktais. Pieno sektorius yra vienas svarbiausių Lietuvos žemės ūkio gamybos struktūroje. Statistikos duomenimis, 2004 m. pieno gamyba sudarė 23 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų pardavimų pajamos – 26 proc. Visų maisto produktų eksportas – 54 proc. visos parduotos produkcijos , t. y. 29 proc. daugiau negu 2003 metais. Lietuvai įstojus į ES ima ryškėti teigiami pieno ūkio struktūros pokyčiai. Per 2004 m. sumažėjo labai mažų (1 – 2 karvių ) ir padaugėjo stambesnių (21 – 50 karvių) ūkių. Per paskutiniuosius penkerius metus tokių ūkių išaugo daugiau kaip 4 kartus. Pieno ūkių skaičius pasiekė 181,2 tūkst., tačiau ES sertifikatus iš jų turi tik 157 ūkiai. Per 10 mėnesių 2004 metų supirkta jau 1mln. 33,85 tūkst. tonų natūralaus pieno[20].
Vidutinis Lietuvos pieno ūkis išlieka mažiausias tarp visų ES šalių – tik 2 – 6 karvės, o ES – 28 karvės. Palyginę 2004 metų spalio ir 2005 metų spalio mėnesio duomenis, matysime, kad laikytojų per metus sumažėjo 18 372, o karvių net 30 771. Didžiausias pasikeitimas (mažėjimas) įvyko per 2005 metų dešimt mėnesių – laikytojų sumažėjo 14,3 tūkst., karvių – 19,5 tūkst. Šie pakitimai vyko ūkiuose, kur laikomos 1-2 karvės (1 lentelė: pieno ūkiai pagal melžiamų karvių skaičių.). Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2009 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai turėtų vykti 1-2 ir 5-10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai. Kaip didėja melžiamų karvių skaičius ir pieno ūkių skaičius pateikiama 1 lentelėje. Matyti, kad metų bėgyje ūkių skaičius sumažėjo, bet karvių skaičius tuose ūkiuose padidėjo. Ūkių skaičius sumažėjo 37 vnt., o karvių skaičius padidėjo 29,2 tūkst. vnt. Taigi, galima teigti, kad metams bėgant ūkiai stambėja.
1 lentelė. Pieno ūkiai pagal melžiamų karvių skaičių
Pieno ūkiai pagal melžiamų karvių skaičių 2000 – 2005 m., tūkst.. vnt.
Karvių skaičius ūkyje
Ūkių skaičius 2000 10 01
Karvių skaičius Ūkių skaičius 2005 01 01 Karvių skaičius 1-2 183,50 248 138,50 180,2 3-9 34,30 129,3 38,50 162,9 10-19 0,77 9,5 2,90 37,4 20-29 0,18 2,7 0,58 13,8 30-49 0,07 2,8 0,33 12,2 50-99 0,06 4,4 0,16 1,1 Daugiau kaip 100 0,14 36,9 0,15 45,2 Vidutiniškai 2,0 2,6 Iš viso 219,0 433,7 181,2 462,9
Pieninė galvijininkystė ir dabar yra pagrindinė Lietuvos žemės ūkio šaka. Pieno gamyba ir pardavimas daugumai kaimo gyventojų yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, pieno gamyba verčiasi apie 65 proc. kaimo gyventojų, šiuo metu šalyje laikoma 443 tūkst. karvių, iš jų – 215 tūkst. kontroliuojamos. Pastaruoju metu didėja kontroliuojamų karvių skaičius bei kontroliuojamų bandų dydis pagal karvių skaičių bandoje- vidutinė kontroliuojama banda 11,52 karvės.
Per pastaruosius metus daugelyje Europos ir pasaulio šalių pagerėjus galvijų selekcijai, padidėjus juodmargių veislės galvijų skaičiui, ženkliai pagerėjo karvių pieno produktyvumas. Tačiau šis produktyvumas didėjo ir dėl pažangių biotechnologijų diegimo, naujausių veislininkystės technologijų, kuriamų tobulesnių pašarų ruošimo technologijų, taip pat dėl gyvulių šėrimo ir laikymo technologijų, didinamas pieninių galvijų genetinis potencialas. Veislėms gerinti dažniau naudojami pagal palikuonis patikrinti buliai, vis tobulinamos galvijų laikymo ir šėrimo sistemos.
Pieno gamybos technologija – visos grandys, kurios sąlygoje pieno pagaminimą,
pradedant nuo telyčių išauginimo, laikymo, sėklinimo, pašarų gaminimo, melžimo technologijų. Dabar mūsų šalyje dominuoja pririštų (ilgosios ir trumposios stovėjimo vietos), palaidų (ant gilaus kraiko, ant pusiau gilaus kraiko, palaidų laikymas boksuose, laikymas ant
kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis), ir žiemą ir vasarą galvijų laikymas tvarte. Melžimo technologijos: karvės melžiamos rankomis arba mechanizuotai. Melžiant rankomis didesnė tikimybė pieną užteršti aplinkos bakterijomis. Melžimas vyksta lėčiau, todėl per oksitocino veikimo laiką ne visada spėjamas išmelžti visas pienas. Mechanizuotai melžiama greitai, melžėja mažiau pavargsta ir gaunamas geresnės kokybės pienas. Karvėms įvairiomis laikymo sąlygomis melžti ir pirminiam pienui paruošti gaminami įvairūs melžimo įrenginiai. Melžti galima stovėjimo vietose arba specialiose salėse – melžyklose, stacionariais arba mobiliaisiais įrenginiais. Stacionariais įrenginiais stovėjimo vietose galima melžti į melžtuves (kibirėlius) arba į pieno linijas. Mobiliaisiais agregatais į melžtuves galima melžti karves, laikomas pririštas tvarte arba ganyklose. Sumontuoti ant ratukų mobilieji melžimo agregatai, turintys autonominį vakuumo sudarymo įrenginį, gali judėti paskui karvių bandą. Stacionarūs melžimo įrenginiai naudojami įvairaus tipo melžimo aikštelėse: tandemo, eglutės, šonas prie šono, ir karuselės.
Pasaulio šalyse, kuriose labai išvystyta pieninė galvijininkystė, karvių produktyvumo rodikliai yra daug didesni negu mūsų šalyje, nes jose veislinių gyvulių augintojai jau nuo seno turi palankesnes sąlygas veislėms gerinti. Daugelyje šių šalių pastebima tendencija, kad didėjant bandų produktyvumui, karvių skaičius nedidėja, o kartais net mažėja. Dideli produktyvumo rodikliai pasiekiami naudojant pažangiausias pasaulyje pašarų ruošimo, šėrimo ir laikymo technologijas ir kruopščiai pritaikant mokslo naujoves selekcijos srityje, tai matyti pateiktoje lentelėje ( 2 lentelė).
2 lentelė. Kontroliuojamų karvių produktyvumas kai kuriose pasaulio šalyse
2005–2006 metais.
Vidutinis produktyvumas per metus
pieno riebalų pieno baltymų Šalis Kontroliuoja ma karvių pieno, kg proc. kg proc. kg Izraelis 64973 12150 3,62 440 3,14 382 JAV 4331143 9632 3,69 355 3,07 295 Švedija 338017 9040 4,18 378 3,42 309 Danija 508235 8660 4,31 373 3,45 299 Olandija 869900 8867 4,38 388 3,46 307 Suomija 244559 8427 4,20 354 3,41 287 Vengrija 158305 7983 3,58 286 3,18 254 Vokietija 3581821 7407 4,13 306 3,41 253 Čekija 338138 6893 3,96 273 3,33 230 Lenkija 511464 6508 4,21 274 3,32 216 Estija 100405 6509 4,19 273 3,28 213 Slovėnija 79431 6321 4,13 261 3,28 207 Slovakija 118884 5927 3,99 236 3,24 192 Lietuva 215105 5592 4,36 244 3,38 189 Latvija 105024 5084 4,38 223 3,32 169 N. Zelandija 2112321 4853 4,67 227 3,56 173
Kad sparčiau būtų galima gerinti gyvulių produkcines ir veislines savybes, veislininkystė turi būti planinga. Planai sudaromi veisliai arba bandai metams, penkmečiui, ar ilgesniam laikui. Planuojant veislininkystės darbą svarbu numatyti, kaip bus apsirūpinama pašarais, kaip bus gerinamos prieauglio auginimo sąlygos, kokie bus sudaromi racionai, kokios bus taikomos auginimo schemos, bei kaip bus laikomi suaugę galvijai tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu. Labai svarbu gerai suplanuoti, kokie bus statomi nauji, ir kaip rekonstruojami seni pastatai, numatyti darbų mechanizavimo eiliškumą, sudaryti tinkamą veterinarinės sanitarijos priemonių planą.
Tenka pripažinti, kad tokių kompleksiškai žiūrinčių į ateitį pieno ūkių Lietuvoje daugėja. Taikant gyvulių veisimo, genetikos, šėrimo ir kitų mokslų pasiekimus, karvių
pieningumas sparčiai didėja, gerėja pieno sudėtis. Vidutiniškai iš karvės 2000 metais primelžta 4863 kg pieno, o 2005-2006 metais 5592 kg 4,36 proc. riebumo 3,38 proc. baltymingumo pieno [ 14].
Pieno gamintojai pripažįsta, kad keičiasi kai kurių įmonių požiūris į ūkininkus, jaučiama žaliavinio pieno poreikio tendencija.
Galima daryti išvadą, kad pieno ūkiams investuojant į šiuolaikinius brangius žemės ūkio įrengimus bei techniką, didėjant darbo užmokesčiui, pieno gamybos savikaina artės prie ES šalių lygio. Todėl, siekiant išlaikyti pieno ūkių konkurencingumą, būtina kelti veiklos efektyvumą (didinti darbo našumą, karvių produktyvumą, veislinę vertę) ir taip pat daugiau dėmesio skirti fermos įrangai ( tai didina darbo našumą), ieškant galimybių pigiau statyti tvartus ( šalto tipo, palaido karvių laikymo) rekonstruojant turimus tvartus.
Būtina akcentuoti, kad, be pieno gamybos savikainos, labai svarbūs veiksniai yra taip pat pieno kokybės užtikrinimas, veterinarijos ir higienos, gyvulių gerovės, aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas ir jų laikymasis.
Lietuvos gamtinės sąlygos nuo seno yra palankios plėtoti gyvulininkystės verslą, tradiciškai gyvulininkystė yra labiausiai išvystyta Lietuvos žemės ūkio sritis, kurioje didelis lyginamasis svoris tenka pienininkystei. Pieninė galvijininkystė šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelis kitų šakų, išgyvena persitvarkomąjį laikotarpį. Susiduriama su šiam laikotarpiui būdingomis problemomis: nepalanki kainų situacija, nepriteklius kokybės požiūriu, daug smulkių, gamybos vystymo atžvilgiu neperspektyvių pieno gamintojų ir kt. Ūkių lygmenyje taip pat susiduriama su įvairiais sunkumais: technologinio pasiruošimo, pašarų gamybos bei šėrimo lygio, gyvulių kokybės. Dažnai tokioje sudėtingoje situacijoje, kokia yra šiandien pieno gamybos versle, sunku nustatyti kiekvieno atskiro veiksnio įtaką. Todėl pasitaiko, kad prioritetai būna suteikiami greičiau išsprendžiamiems klausimams ir didesnė reikšmė teikiama greitesnį efektą atnešantiems sprendimams. Tačiau nereikia pamiršti karvių produktyvumo kontrolės be kurios sunku būtų plėtoti pieninės galvijininkystės verslą. Pieninė galvijininkystė ir toliau išlieka pirmaujančia gyvulininkystės produkcijos gamybos kryptimi, o didėjantys reikalavimai šalies ir užsienio rinkose reikalauja gyvulių produktyvumo ir genetinio potencialo didinimo bei produkcijos kokybės gerinimo. Šį procesą galima paspartinti tik nuosekliai plėtojant gyvulių selekciją bei į šalį įvežant aukštos veislinės vertės gyvulius, tačiau pastarasis būdas yra brangus ir ne visada pateisina lūkesčius. Galvijų bandų gerinimas neįmanomas be individualios karvių produktyvumo kontrolės ir sistemingos apskaitos, kurių rezultatų reikia laukti pakankamai ilgai. Gyvulių produktyvumo kontrolės dėka kaupiama informacija apie gyvulius kurie dalyvauja veislininkystės procese. Šiuo metu sunku būtų
įsivaizduoti perspektyvų pieno ūkį kuriame neatliekama karvių produktyvumo kontrolė. Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras duomenimis 2007 01 01 dienai šalyje kontroliuota buvo 213744 karvių, tai sudarė 50,8% visų šalyje laikomų karvių. Kitose Europos Sąjungos šalyse kontroliuojamų karvių skaičiaus procentas yra didesnis. Čekijoje kontroliuojama 96% karvių, Danijoje -92%, Estijoje –87%, Švedijoje –85%, Olandijoje –85%, Vokietijoje –84%, Suomijoje –77%, Slovėnijoje –73%, Italijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje –70%, Vengrijoje – 69%, Austrijoje – 67%.
Šiuo metu įmonėje dirba 575 kontrolės asistentai, kurių darbas duoda naudos šalies veislininkystės sistemai, mokslo ir studijų įstaigom, galvijų asociacijoms, bei pačiam bandos savininkui. Jeigu šiuo metu dar ne visi bandų savininkai naudojasi gaunama informacija, tai galvijų asociacijos be šių duomenų negali dirbti, nes naudojantis šiais duomenimis yra vedamas kryptingas selekcinis darbas, nustatoma gyvulio veislinė vertė, sudaromi veisimo planai atskirų veislių produktyvumo bei veislinių savybių gerinimui. Gyvulių produktyvumo kontrolė turi didelę reikšmę formuojant ir stiprinant pienininkystės ūkį. Kiekvieną mėnesį kontroliuojamų bandų savininkai gauna informaciją kurioje atsispindi bandoje esančių kontroliuojamų gyvulių reprodukcijos duomenys, būsenos pasikeitimai, pieno kiekio ir kokybės rodikliai. Kontroliuojamos bandos savininkas internetinio ryšio pagalba apsilankęs veislinių gyvulių informacinės sistemos duomenų bazėje kurioje saugoma kiekvienos kontroliuojamos karvės kelerių metų produktyvumo duomenys, gali sužinoti, kada ir kokio buliaus sperma buvo sėklinta karvė, kada karvė užtrūko, veršiavosi ir kiti duomenys.
Be gyvulių produktyvumo kontrolės sunku būtu įsivaizduoti gyvulių veislininkystės srities augimo. Pastaraisiais metais didėja ne tik kontroliuojamų karvių skaičius, bet kartu didėja ir kontroliuojamų karvių produktyvumas. Vidutiniškai iš kontroliuojamos karvės 2005-2006 kontrolės metais buvo primelžiama po 5592 kg 4,36% riebumo ir 3,38% baltymingumo pieno.
Pažymėtina ypatinga produktyvumo kontrolės nauda vykdant karvių atranką pagal produktyvumą ir paranką toliau bandai gerinti. Nuo karvių produktyvumo priklauso pieno ūkio veiklos rezultatai. Karvių produktyvumas lemia pieno savikainą, pieno gamybos efektyvumą. Mažas karvių produktyvumas santykinai padidina investicijų bei darbo jėgos poreikį.
Gyvulių produktyvumo kontrolė bandos savininkui leidžia: išskirti sergančias karves ir parduoti pieną aukštesne kaina, nustatyti ir gydyti subklinikinius ir klinikinius mastitus, planuoti prevencinius darbus siekiant išvengti mastitų, sutrumpinti servis periodą (nuo apsiveršiavimo iki karvės apsivaisinimo) – sumažinti neproduktyvų laikotarpį ir gauti
daugiau veršelių, sudaryti tinkamą šėrimo planą ir sumažinti pašarų sąnaudas. Sisteminga gyvulių produktyvumo kontrolė sudaro prielaidas bandai gerinti, nes suteikia pakankamai duomenų selekcijai ir genetiniam potencialui didinti.
Šiuo metu gyvulių produktyvumo kontrolė nėra privaloma, tačiau ji yra remiama Valstybės. Valstybė subsidijuoja kontroliuojamų karvių pieno mėginių ištyrimą ir duomenų apdorojimą, bei dalinai subsidijuoja darbus kuriuos atlieka Valstybės įmonė „Gyvulių produktyvumo kontrolė” (t.y. pieno pavyzdžio paėmimas, pirminės veislininkystės apskaitos tvarkymas ir kt.).
Be gyvulių produktyvumo kontrolės šalyje sunku būtų plėtoti šalies gyvulių veislininkystę, išsaugoti genofondą, didinti gyvulių produktyvumą, mažinti gyvulių produktyvumo skirtumą tarp Europos Sąjungos šalių ir Lietuvos bei siekti lygiavertės partnerystės su kitomis Europos sąjungos šalimis. Gyvulių produktyvumo kontrolė yra šalies veislininkystės plėtojimo pagrindas.
Nors veislininkystė ir brangus bei nelabai patrauklus verslas, jam plėtoti reikia daug kantraus ir kruopštaus darbo, o rezultatų tenka laukti pakankamai ilgai, tačiau rezultatai naudingi gyvulių augintojams, perdirbėjams bei kitiems vartotojams.
1.2 Įvairių faktorių įtaka karvių pieningumui ir pieno sudėčiai
Pieno gamyba yra viena iš sudėtingiausių žemės ūkio šakų. Pieno ūkio pelningumą apsprendžia daugybė veiksnių. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos elemento ignoravimas mažina gamybos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai apsprendžiantys pieno gamybos efektyvumą yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros technologijos [17]. Veislininkystė 20% Laikymo sąlygos 20% Šėrimas ir ūkio tvarkymas 60%
1 pav. Veiksniai įtakojantys primelžiamo pieno kiekį ir kokybę, bei pieno gamybos išlaidas
Atskirų šių elementų reikšmė nevienoda. Daugelio autorių duomenimis didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai turi pašarai ir šėrimas. Jie įtakoja apie 50-60 proc. Genetiniams faktoriams tenka apie 20-25 proc., o likusi dalis tenka laikymo ir priežiūros technologijomis.
Siekiant didžiausios pieno gamybos, labai svarbu, kad kiekvienas gyvulys būtų prižiūrimas atsižvelgiant į jo produktyvumą, ir laktacijos stadiją. Taip turėtų būti dirbamas ir veislinis darbas, rūpinamasi bandos sveikata bei reprodukcija. Jei tinkamai šersime karves, primilžiai bus dideli, jei blogai – karvės greitai susirgs. Jei nors truputį nesilaikysime raciono, karvės bus neproduktyvios, kadangi pašarą jos panaudos neefektyviai. Norint tinkamai šerti, reikia subalansuoti racioną. Karvė turi gauti reikiamą kiekį pagrindinių maisto medžiagų, subalansuotų tinkamu santykiu, atsižvelgiant į laktacijos laikotarpį. Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei, priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių.
Pieno ūkis prasideda nuo sveikos, vaisingos, tinkamo įmitimo telyčios užauginimo. O tuo tarpu užaugintų karvių pieningumas priklauso nuo paveldimumo, veislės, jų pirmojo apsiveršiavimo amžiaus, kaip jau ir buvo minėta nuo šėrimo, užtrūkimo laikotarpio ir servis periodo trukmės, apsiveršiavimo sezono, karvės masės ir kitų.
Paveldimumas: gyvulių savybių formavimasis, jų įvairavimas ir ryškumas
priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos sąlygų. Kiekvienas organizmas susiformuoja tam tikromis aplinkos sąlygomis. Taip pat nėra organizmo ir be paveldimumo. Abu šie veiksniai įvairių požymių formavimuisi turi nevienodą įtaką. Paveldimumo įtaką nustatome iš paveldėjimo koeficiento. Pieningumo paveldimumo koeficientas yra nedidelis ( 0,19-0,44).
Veislė: pieno sudėtis ir pieno kiekis, t.y. produktyvumas, priklauso nuo karvių veislės. Pagal primelžiamo pieno kiekį karvės gali būti mėsinės, mėsinės – pieninės, pieninės. Mėsinių karvių produktyvumas per laktaciją gali būti iki 2000 kg, o pieninių iki 6000 kg ir daugiau. Be abejo, produktyvumas priklauso nuo laikymo sąlygų, pašarų ir kt. Labai pieningos yra Danijos, Švedijos, Olandijos, Vokietijos juodmargės, Britų fryzų, Anglerų ir kitų pieninių veislių karvės. Tos pačios veislės karvių pieno produkcijos kiekis nevienodas. Kiekvienos veislės yra labai produktyvių ir neproduktyvių karvių. Tai priklauso ne tik nuo paveldėjimo, bet ir nuo gyvulių šėrimo, laikymo bei priežiūros įvairiais augimo ir vystymosi laikotarpiais.
Amžius: karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Pieningumas dažniausiai
didėja iki 6 laktacijos, o paskui pradeda mažėti. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias, o daugiausiai per penktą šeštą laktacijas. Nuo pirmos iki maksimalios laktacijos karvių pieningumas padidėja net 40 – 50 proc. Per pirmąsias laktacijas jis didėja greičiau, negu
mažėja per vėlesnes. Pieningumo kitimas laikui bėgant daug priklauso nuo individualių karvės savybių ir šėrimo. Kiek per pirmą laktaciją primelžiama pieno, priklauso nuo gyvulio brendimo spartos. Greitai bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo pirmaveršės – apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Pirmaveršių produktyvumui didelę įtaką turi tinkamas telyčių auginimas, gera jų priežiūra bei pilnavertis šėrimas per laktaciją. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl reikia dėti visas pastangas , kad kuo daugiau pieno iš jų būtų primelžiama per pirmąsias laktacijas [ 6].
Ruja: kaip ruja veikia pieno kiekį ir kokybę, priklauso nuo karvės individualių
savybių. Daugumos rujojančių karvių 2-4 paras sumažėja pieningumas (10-20 proc.) ir pieno riebumas ( 0,2 proc.) bei baltymingumas. Pienas turi kartoką skonį.
Veršingumas: po apsivaisinimo, vystantis gemalui, vėliau vaisiui, karvių
pieningumas pradeda mažėti, o riebalų ir baltymų piene pamažu daugėja. Tai aiškiai pastebima nuo antrosios veršingumo laiko pusės, ypač prieš užtrūkimą [4].
Pirmojo apsiveršiavimo amžius: daug įtakos karvių pieningumui turi telyčios
apvaisinimo amžius, ypač jeigu ji buvo prastai prižiūrima ir šeriama. Per anksti apsėklinus telyčią, jos pieningumas bus mažesnis ne tik per pirmąją laktaciją, bet mažiau duos pieno ir per kitas laktacijas, nes ankstyvas veršingumas stabdo tolesnį normalų jos vystymąsi. Gerai prižiūrimos ir šeriamos karvės organizmas atsistato, tačiau pieningumas dažniausiai mažai padidėja. Per vėlai sėklinti telyčias taip pat netikslinga, nes padidėja darbo ir lėšų sąnaudos pirmaveršėms išauginti, dalis telyčių sunkiau apsisėklina, be to, iš karvės per visą jos produktyviojo amžiaus laikotarpį gaunama mažiau pieno ir veršelių. Galvijininkystės specialistų teigimu, ekonomiškiausias pieninių veislių karvių pirmojo apsiveršiavimo amžius yra 24 – 27 mėnesiai [2].
Užtrūkimo laikotarpis: pieninių karvių užtrūkimo laikotarpis labai svarbus
būsimai laktacijai. Per laktaciją jos su pienu išskiria daug baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Karvių organizmas įtemptai dirba ir nusilpsta, ypač antroje veršingumo pusėje, nes augančiam vaisiui reikia daugiau maisto medžiagų. Labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų pakankamai maisto medžiagų, reikalingų intensyviausiam laktacijos laikotarpiui ir normaliam embriono vystymuisi. Remiantis tyrimų duomenimis, geriausias karvių užtrūkimo laikotarpis yra 50 – 60 dienų [2].
Pašarai ir šėrimas: pieno sudėtis ir kiekis daug priklauso nuo šėrimo gausumo ir
pilnavertiškumo. Gaunamo pieno kiekiui ir jo sudėčiai pašarai turi tiesioginę įtaką. Yra žinoma, kad pieno sintezei karvės organizme sunaudoja nuo 30 iki 60 proc. pašaruose esančių
maistingų medžiagų. Todėl šėrimo racionas turi būti pilnavertis, jame turi būti pakankamai baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Tik sočiai, pilnaverčiais pašarais šeriamos karvės duoda ne tik daugiau, bet ir geresnės sudėties pieną. Jei karvės nepakankamai šeriamos arba jų racione trūksta baltymų, sumažėja pieno riebumas, baltymingumas, o ypač bendras pieno kiekis. Padidinus racione riebalų kiekį, pieno riebumas didėja, o jų trūkstant dažniausiai mažėja. Pieno riebumui turi įtakos koncentratų ir stambiųjų pašarų santykis . Jeigu pagal maistingumą daugiau kaip trim dalim koncentratų tenka viena dalis gerų stambiųjų pašarų ( šieno, šienainio), pieno riebumas pradeda mažėti. Stambieji pašarai būtini, nes jų trūkstant didžiajame prieskrandyje mažiau susidaro acto rūgšties, dėl ląstelienos stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20 proc., o mažesnio produktyvumo karvių iki 24 proc. sausųjų medžiagų. Pieno riebumas mažėja kai karvės šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole, pašariniais kopūstais ir raugintais griežiniais. Riebesnis pienas būna, kai karvių racione subalansuotas jodo, cinko, kobalto, seleno, ir kitų mikroelementų kiekis. Dažnai pereinamuoju nuo tvartinio prie ganyklinio laikotarpiu pieno kiekis ir jo riebumas sumažėja, nes staigiai pasikeitus pašarams, didžiajame prieskrandyje sutrinka rūgimo procesai. Taigi iš visų negenetinių veiksnių šėrimas turi daugiausia įtakos karvių produktyvumui. Norint turėti produktyvią karvę, reikia ja rūpintis nuo pat gimimo. Gerai prižiūrimų veršelių, tinkamai šeriamų ir auginamų veislinių telyčių, ryškėja pieninių veislių karvių genetinis pajėgumas ir aukštas produktyvumo lygis. Galvijų, nuo pirmųjų gyvenimo dienų šeriamų pilnaverčiais pašarais, geriau vystosi krūtinės ląsta, pilvas, jie užauga ilgesni, platesni negu tie, kurie šeriami nesubalansuotais pašarais. Tokių suaugusių gyvulių ilgesnis bei talpesnis virškinamasis traktas, todėl į kraują patenka daugiau maisto medžiagų. Tai ypač svarbu gyvuliams.
Kad galėtume tinkamai šerti gyvulius ir racionaliai naudoti pašarus, turime gerai žinoti pašarų cheminę sudėtį, pašarų maistingumą, juose esančių maisto medžiagų savybes bei įtaką gyvulių produktyvumui ir produkcijos kokybei, medžiagų virškinimo, jų rezorbcijos ir medžiagų apykaitos procesus, maisto medžiagų reikmę gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai sintetinti. Maisto medžiagų reikmė – yra toks gyvulių mitybai reikalingas organinių junginių bei cheminių elementų kiekis, kurio pakanka normaliai fiziologiniai būklei palaikyti, taip pat numatomam produktyvumui gauti. Maisto medžiagų reikmė nėra pastovi. Ji kinta priklausomai nuo gyvulio rūšies, amžiaus, fiziologinės būklės, eksploatavimo pobūdžio, produktyvumo ir kt. Pagal maisto medžiagų reikmes nustatomos šėrimo normos. Jose
nurodoma, kiek gyvuliui reikia sausųjų medžiagų, energijos, organinių, balastinių, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų ir pan.
Karvių šėrimas. Su pašarais karvės turi gauti pakankamai riebalų, baltymų,
angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Ūkiuose labai tinka geros kokybės šienas. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais. Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai. Be stambių pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir šienainio. Silosas yra palyginti pigus ir maistingas pašaras karvėms ir penimiems gyvuliams. Geriausias yra daugiamečių žolių ir ankštinių vienmečių augalų silosas. Geros kokybės silosas melžiamų karvių paros davinyje gali sudaryti 40-50 %, o kukurūzų – 33 % visų sultingųjų pašarų. Koncentruoti pašarai yra patys maistingiausi. Tinka miežiai, taip pat žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, avižos, pašariniai žirniai, pupos ir vikiai. Labai svarbu, kad karvių pašaruose būtų pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Melžiamų karvių racionuose turi būti pakankamai karotino. Jo dažniausiai būna žoliniuose pašaruose. Esant būtinybei, galima naudoti sintetinius vitaminus ir mikroelementus tik tokiais kiekiais, kurie būtini gyvulių organizmui. Pirmenybė turi būti teikiama natūraliems vitaminams.
Užtrūkusių karvių šėrimas. Užtrūkusios veršingos karvės šeriamos labai įvairiais
pašarais. Ypač svarbūs geros kokybės stambieji pašarai (ankštinių ir varpinių žolių šienas, žolės kapojai ar granulės). Iš sultingųjų geriausiai tinka kokybiškas šienainis, silosas, šakniavaisiai, iš koncentratų – kombinuotieji pašarai, taip pat avižos, sėlenos. Rekomenduojama, kad užtrūkusių karvių racione būtų ne mažiau kaip 5 kg gero šieno, 10–15 kg geros kokybės šienainio arba neperrūgusio siloso, 10 kg šakniavaisių, 2–3 kg koncentruotų pašarų. Pagal kitas rekomendacijas užtrūkusiai veršingai karvei, skaičiuojant 100 kg jos kūno masės, reikia duoti: stambiųjų pašarų 1–2 kg; siloso, šienainio – 2–3 kg; šakniavaisių 1–2 kg; koncentratų – 0,4–0,6 kg. Liesoms ir jaunoms (I–II laktacijos) karvėms ir telyčioms šėrimo norma padidinama 11–15 MJ apykaitos energijos. Tvartiniu laikotarpiu užtrūkusias karves reikia šerti du kartus per dieną, girdyti šviežiu, šiltesniu kaip 10° C vandeniu. Vasaros metu užtrūkusi veršinga karvė suėda 40–50 kg žolės, bet papildomai dar reikia duoti 2–3 kg koncentratų.
Laikymas ir priežiūra: dabar pienininkystės ūkiuose karvių laikymui yra taikomi
2 būdai. Tai yra palaidas laikymas ir pririštų galvijų laikymas. Nėra galutinai nusistovėjusi nuomonė, koks karvių laikymo būdas būtų pats geriausias siekiant užtikrinti tiek gyvulio
fiziologinę būklę, tiek ir pieno kokybę. Laikant karves palaidu būdu, jos sugrupuojamos po 50-60 galvijų, tačiau daryti grupes reikia kuo rečiau, nes karvės apsipranta tik per 5-8 dienas. Tuo metu jų produktyvumas sumažėja 10-20 procentų.[4]. Be to, palaidos karvės dažniau susižaloja. Pririštu būdu laikomos karvės dažniausiai susiteršia tešmenis, atsiranda papildomos sanitarinės problemos, turinčios įtakos pieno kokybei. Pieno kokybei bei gyvulio produktyvumui turi įtakos ir tvartų būklė. Jie turi atitikti zoohigieninius sanitarinius reikalavimus. Pastatai turi apsaugoti gyvulius nuo nepalankių aplinkos veiksnių, turi būti pastatyti iš netoksiškų medžiagų, gerai valomi ir dezinfekuojami. Manoma, kad laikant gyvulius patalpose pririštus tvartų temperatūra gali būti 10-14 laipsnių, o ant gilaus kraiko net iki -5 - -8 laipsnių. Taip pat svarbu, kad santykinis oro drėgnumas būtų apie 60-75 procentus. Jeigu santykinis oro drėgnumas padidėja iki 90 proc. ir daugiau, pieno riebumas sumažėja iki 0,2 proc. Kai karvės laikomos tvartuose, optimalus produktyvumas yra patalpos temperatūrai esant 8-12 laipsnių, o santykiniai drėgmei neviršijant 85 procentų. Teigiamai pieno produkciją veikia dažnas karvių valymas ir tinkamas patalpų apšvietimas. Svarbus galvijų laikymo elementas yra judėjimas. Gyvuliams turi būti suteikiamas mocionas. Taip pat produktyvumą mažina triukšmas, priežiūrą atliekančių asmenų grubus elgesys, ir kiti stresą sukeliantys veiksniai.
ES Gyvulininkystės reglamentas ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą. Galvijai turi turėti galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkintis visus dar išlikusius instinktus. Šiuo metu ūkiuose gali būti taikomi tokie galvijų laikymo būdai:
1. palaidų laikymas.
Galimi variantai:
• palaidų laikymas ant gilaus kraiko;
• palaidų laikymas ant pusiau gilaus kraiko;
• palaidų laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis; • palaidų laikymas boksuose (kombinuotose boksuose);
Palaidų laikymo būdas. Zoohigieniniu požiūriu, karvių laikymas boksuose
visiškai pasiteisina. Taip laikomos karvės gali daugiau ir laisviau judėti, todėl jos būna sveikesnės, rečiau serga. Karvių nereikia raišioti ir paleidinėti nuo saitų, šėrimas, girdymas, melžimas, mėšlo šalinimas visiškai mechanizuojami. Be to, greičiau pastebimos rujojančios karvės, jos lengviau veršiuojasi ir rečiau pasitaiko komplikacijų po veršiavimosi. Tačiau
pasitaiko daugiau traumų. Laikant gyvulius palaidus, reikia įvertinti tai, kad šienu, silosu gyvuliai vienodai šeriami iki soties iš grupinių šėryklų. Stambiose fermose karvių grupės turi būti sudaromos atsižvelgiant į apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Karvės turi būti kuo mažiau varinėjamos iš vienos grupės į kitą. Palaidos karvės laikomos grupėmis iki (iki 50-60 gyvulių). Naujas grupes formuoti reikėtų iš tuo pačiu laiku apsiveršiavusių karvių. Kad karvės viena kitos nesužalotų ragais, reikia nupjaustyti jų galus, kad būtų buki. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės nedraudžia pašalinti ragų užuomazgų veršeliams. Pastaruoju metu vis populiaresnis palaidas (boksinis) karvių laikymo būdas. Tradiciniai boksai lankstomi iš 50 mm skersmens cinkuotų vamzdžių. Tradicinė bokso schema pateikta 2 pav. Bokso grindys gali būti betoninės arba suplūktos iš žemės ir kreidos, padarytos su 2-4 % nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 15-20 cm iškeltos virš jo. Boksas kreikiamas arba išklojamas guminiais kilimėliais. Kraikui geriausiai naudoti smulkintus šiaudus, nes jie sugeria 25 % daugiau srutų. Mažiausias šiaudų sluoksnio storis – 5 cm. Galima naudoti ir kitas kraiko rūšis: pjuvenas, medžio drožles, smėlį.
2. Pririštų galvijų laikymas.
Laikymo sistemos būdo parinkimas priklauso nuo numatomų laikyti gyvulių skaičius, naudojamų įrengimų ir aprūpinimo šiaudais ir kt.
Pririštų galvijų laikymo būdas. Norint karves laikyti pririštas, pirmiausia reikia
tinkamai įrengti stovėjimo vietas (perdarynes). Jos gali būti trumposios ir ilgosios. Trumposios stovėjimo vietos praktiškesnės, bet nepatogios stambioms karvėms.
Kad greta stovinčios karvės viena kitai netrukdytų, neužmintų tešmens arba išmatomis neterštų gretimos stovimosios vietos, jos viena po kitos atitveriamos 1/2-2/3 stovimosios vietos ilgio ir 0,9-1,0 m aukščio pertvaromis. Kiekvienai karvei turėtų tekti 70-80 cm ėdžių ilgio. Trumpųjų stovimųjų vietų ėdžios dugnas turi būti grindų lygyje arba 3-5 cm aukščiau už jas, su 0,050 nuolydžiu vandeniui nutekėti. Ėdžių sienelė nuo karvės pusės turi būti ne daugiau kaip 15-20 cm aukščio, kad netrukdytų gulinčiai karvei galvą laikyti virš ėdžių (3 pav.). Ilgųjų stovimųjų ėdžių dugnas daromas apie 25 cm aukščiau už grindų lygį. Priekinė sienelė nuo karvės pusės gali būti aukštesnė (kaip trumpų stovėjimo vietų), nes karvė guli atsitraukusi nuo lovio.
Karvės girdomos iš automatinių girdyklų. Jos dažniausiai įrengiamos ties ėdžiomis arba prieš jas. Viena gėralinė įrengiama dviem karvėms. Saitai karvėms rišti stovimose vietose turi būti lengvi, tinkamo ilgumo, kad netrukdytų gyvuliams gulti ir stotis, siekti pašarą ėdžiose ir vandens gėralines. Trumposioms stovėjimo vietoms tinkamiausi Grabnerio konstrukcijos saitai (4 pav., A). Jie susideda iš dviejų metalinių grandinių: ilgosios (1,5 m) ir trumposios (0,5 m). Ekologiniuose ūkiuose trumpąją grandinę, kuri dedama ant karvės kaklo, reikėtų pakeisti odiniu diržu. Daug rečiau daromi pavalkiniai saitai (4 pav., B). Ilgosioms stovėjimo vietoms tinkamiausi saitai – dvišakė grandinė, tvirtinama prie grindų. Čia taip pat, kaip ir rišant Grabnerio būdu, grandinės dalį ant kaklo reikėtų pakeisti odiniu diržu.
Pagal ūkininkavimo taisykles, taikant pririštų karvių laikymo sistemą, reikia reguliariai karves leisti į lauką mociono. Tai reikėtų daryti bent du kartus per savaitę.
Pagal ES 1804/99 reglamentą, išimties tvarka laikyti gyvulius pririštus galima tuose pastatuose, kurie jau buvo eksploatuojami iki 2000 metų rugpjūčio 24 d. Šią išimtį turi patvirtinti kontrolės įstaiga, ir ji gali būti taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d.
Pastatai, kuriuose laikomi gyvuliai, turi atitikti zoohigieninius sanitarinius reikalavimus, keliamus kiekvienai rūšiai, taip pat užtikrinti saugų darbą žmonėms. Tvartai ir aplinka turi atitikti gamtosauginius reikalavimus. Visų statomų pastatų paskirtis – apsaugoti gyvulius nuo nepalankių aplinkos veiksnių, užtikrinti laisvą judėjimą ir poilsį. Šiuo atveju palaidų galvijų laikymo sistemos turi pirmenybę. Pastaruoju metu paplitęs palaidas karvių laikymas pusiau atviruose lengvų konstrukcijų pastatuose. Šis laikymo būdas geras tuo, kad karvės gali daug judėti, išeiti į lauką, ilgiau būti gryname ore, gauti daugiau saulės spindulių.
Esant labai nepastoviam mūsų krašto klimatui (staiga besikeičiančios temperatūros, didelis vėjas, didelis santykinis oro drėgnumas), lengvų konstrukcijų tvartuose karves geriau tiktų laikyti ant gilaus ar pusiau gilaus kraiko (5 pav.).
Veršelių laikymas. Karvėms veršiuotis būtina atskira patalpa – šviesi, šilta, švari,
gerai vėdinama. Veršiavimosi patalpa turi būti tokio dydžio, kad iš karto tilptų 10 % tvarte laikomų pririštų karvių ir 15 % - palaidai laikomų. Patalpoje įrengiamos 2,0 m. ilgio ir 1,5 m pločio perdarynės, o ekologiniuose ūkiuose geriau tiktų 2,5 m ilgio ir 2,0 m. pločio gardai. Veršiavimosi gardus reikia gausiai pakreikti sausais šiaudais. Pageidautina, kad veršeliai iki 14 dienų amžiaus ūkiuose gautų motinos pieno. Todėl juos būtų galima laikyti kartu su motina, nors didesnio produktyvumo karvėms iškyla mastito pavojus. Veršeliams iki 14 dienų amžiaus, kol jie girdomi motinos pienu, greta veršiavimosi patalpos įrengiamas profilaktoriumas. Jame veršeliai turi būti laikomi grupiniuose garduose. Juos reikia gausiai kreikti geros kokybės šiaudais, reguliariai valyti, dezinfekuoti, gesintomis kalkėmis išpurškiant sienas ir pačius gardus. Veršides siūloma veisliniam ir pakaitiniam prieaugliui statyti lengvos konstrukcijos, pusiau atviras, nešildomas, gilias vienaeiles ir jose daryti gardus. Gardai turėtų būti įrengti vienoje veršidės pusėje, kad atidaromos durys nesudarytų skersvėjų. Zoohigieninė gardo ploto norma kiekvienam veršiui, laikant grupiniu būdu, tokia: 3-6 mėn. amžiaus – 1,5-2,0 m2, 6-12 mėn. – 2,5-3,0 m2, 12-18 mėn. – 3,0 m2. Gardų plotis turi būti toks, kad priekinės pertvaros, prie kurios tvirtinami loviai, kiekvienam veršiui tektų tiek: 3-6 mėn. – 0,40 m, 6-12 mėn. – 0,50 m, 12-18 mėn. – 0,60-0,70 m. Iš kiekvieno gardo turi būti durys į mociono diendaržį. Diendaržis daromas toks, kad kiekvienam veršiui tektų ne mažiau kaip 4-5 m2. Apsiveršiavusiai karvei reikia duoti veršiuką aplaižyti. Tada jis greičiau nudžiūva, nuo odos masažo (laižymo) intensyvėja kraujo apytaka, kvėpavimas ir kitų organų
funkcionavimas. Ne vėliau kaip praėjus 0,5-1,0 val. po atvedimo veršeliui reikia sugirdyti 1,2- 1,5 l krekenų. Veršelius karvių garduose galima laikyti tol, kol jos duoda krekenų. Žįsdamas pats, veršelis gauna švarų, kūno temperatūros pieną, žindymas naudingas ir karvei. Tačiau pieningų karvių veršeliai nepajėgia išžįsti. Todėl, jiems pažindus, tešmenyje likusį pieną reikia išmelžti, kad vėliau nesumažėtų karvių pieningumas ar nesusirgtų mastitu. Veršelius atskirti nuo karvių galima dviem terminais: karvei nulaižius veršelį arba po 5-7 dienų, kai karvės nustoja duoti krekenų.
Veršelių vasaros stovyklos. Vasarą ūkiuose galima įrengti stovyklas. Joms vieta
išrenkama netoli nuo veršidžių. Labai svarbu, kad aptvaruose būtų gerai sužėlusi žolė. Dažniausiai rengiamos dvi stovyklos – viena jaunesniems veršeliams (2-3 mėn.), kita vyresniems (3-6 mėn.). Kad jaunesnieji veršeliai nuo vyresniųjų neapsikrėstų ligomis, jų stovyklos neturi būti greta. Vasaros stovyklos veršeliams susideda iš aptvarų jiems ganytis ir pašiūrių slėptis nuo nepalankių orų. Jaunesniems veršeliams pakanka 20-30 m2 ganyklos
aptvare kiekvienam, nes jie žolės ėda mažai, o vyresniems skiriama po 30-50 m2 aptvaro. Ganyklos aptvarus geriausia aptverti vielos tinklu, tačiau jos neturint, tinka ir kitokios medžiagos. Pašiūrės statomos aptvarų galuose. Kiekvienam veršeliui reikia vidutiniškai 1,5 m2 jos ploto.
Melžimas. Karvių melžimas – sunkus ir atsakingas darbas. Nuo melžimo proceso
priklauso karvės produktyvumas ir tešmens būklė. Melžimo klaidos, melžimo tvarkos pokyčiai, netinkama melžimo linija, melžtuvų priežiūra, melžėjos neprofesionalumas, grubus elgesys su gyvuliais melžimo metu ir kiti nepageidautini veiksniai 300 -500 kg gali sumažinti galimo primelžti pieno kiekį. Pieno atleidimas ir melžimo greitis priklauso ne tik nuo tinkamo melžimo, bet ir nuo individualių karvės savybių, kurios yra paveldimos. Paprastai karvės melžiamos 2 kartus per parą. Jei karvės tešmuo gana talpus, to visiškai pakanka ir 12 valandų pertrauka tarp melžimų primilžių nesumažina. Kai kurių specialistų duomenimis, melžiant 3 kartus per parą pieningumas būna 5-15 procentų didesnis negu melžiant 2 kartus. Pienininkystės ūkiuose karvės yra melžiamos aparatais, tačiau jei ūkyje yra 2-3 karvės, jos melžiamos rankomis. Geriausias ir našiausias melžimo būdas tai yra melžti aparatais. Tinkamai šiuo būdu melžiamų karvių padidėja primilžiai, pagerėja pieno sanitarinė kokybė. Paruoštą melžimui karvę svarbu taip pat pamelžti greitai, todėl, kad ruošiamos melžti karvės kraujyje padaugėja fermento oksitocino. Jo veikimas trunka 4-6 minutes. Jeigu tuoj pat
nepradedama melžti, oksitocino veikimo laikas baigiasi, dalis pieno lieka tešmenyje. Taigi nuo melžimo greičio priklauso pieno kiekis.
Šiuo metu Lietuvoje yra paplitęs rankinis ir mechanizuotas karvių melžimas. Mechanizuoto melžimo privalumas yra tas, kad vienu metu melžiama iš visų ketvirčių, todėl geriau išnaudojamas pieno atleidimo refleksas, lengviau užtikrinti pieno kokybę, palengvėja melžėjų darbas. Melžimo įrenginiai būna mobilūs arba stacionarūs, pienas gali patekti į melžtuvę arba į pieno liniją. Karves galima melžti stovėjimo vietose arba specialiose aikštelėse.
Taigi galima teigti, kad pieno ūkių produktyvumą lemia gyvulio fiziologija, laikymas, veislininkystė, veisimas, sveikatingumas. Visiems šiems ypatumams reikalingas medžiagų apykaitos užtikrinimas, tinkama gyvulių priežiūra, veislių parinkimas ir veislinės medžiagos atranka, prieauglio gavimas ir jo auginimas, veterinarinių priemonių savalaikis taikymas, tinkamos produkcijos gavybos sąlygos.
1.3 Trumpa Lietuvos juodmargių galvijų veislės charakteristika
Lietuvos juodmargių galvijų veislė buvo kuriama ir gerinama keturis šimtmečius naudojant geriausių pasaulio juodmargių galvijų genetinį potencialą: Olandijos, Danijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, JAV, ir Kanados holšteinų. Jau 17 a. pradžioje vietiniai juodmargiai galvijai buvo pradėti gerinti iš Olandijos įvežtais Juodmargiais galvijais. Dėl Olandijos galvijų įtakos padidėjo pieningumas, pagerėjo eksterjeras. Nuo 19 a. pabaigos Lietuvos vietinių juodmargių galvijų produktyvumo savybės buvo pradėtos gerinti intensyviai juos kryžminant su įvairių įvežtinių juodmargių veislių galvijais.
Šių dienų juodmargių galvijų veislė buvo suformuota kryžminant vietinius juodmargius su Olandijos juodmargiais ir jiems giminingomis veislėmis ( Švedijos juodmargiais, Ostfryzais) bei toliau veisiant mišrūnus tarpusavyje. Olandijos juodmargiai ženkliai padidino Lietuvos juodmargių galvijų produktyvumą, ypač pieno riebumą, pagerino eksterjerą, tešmens morfologines ir melžimo savybes. Pastaruosius 25 metus Lietuvos juodmargiai galvijai intensyviai buvo gerinti Olandijos, Danijos, Anglijos, Vokietijos juodmargiais bei Amerikos ir Kanados Holšteinais.
Šiuo metu suaugusios Lietuvos juodmargių veislės karvės sveria 550kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950-1000kg. 2005-2006 produktyvumo kontrolės metais iš Lietuvos juodmargių karvių vidutiniškai per kontrolės metus buvo primelžta po 5612 kg 4,31 proc. riebumo ir 3,35 proc. baltymingumo pieno.
Lietuvos juodmargiai galvijai yra identifikuojami, registruojami, vykdoma jų produktyvumo kontrolė, leidžiamos kilmės knygos. Yra parengta nacionalinė Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa, kuri buvo suderinta su Valstybine gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei aprobuota Lietuvos galvijų gerintojų asociacijoje, kuri atsako už programos vykdymą. Kasmet ruošiami rinktinių karvių poravimo planai, kurie, esant reikalui, metų eigoje koreguojami. Lietuvos juodmargių galvijų skaičius kasmet didėja. Jie yra paplitę visoje šalies teritorijoje ir sudaro 73 procentus visų laikomų galvijų skaičiaus [ 2]. 6 paveikslėlyje pateikiama Lietuvos juodmargių galvijų veislės karvė.
6 pav. Lietuvos juodmargių veislės karvė Šaltinis: www. zum.lt/agroweb/ galvjuodmargiai.htm
Lietuvos juodmargiai galvijai ir toliau turėtų būti gerinami produktyvių giminingų veislių buliais. Tačiau būtina išsaugoti ir senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų bandas, siekiant neprarasti daug vertingų savybių. Ši veislė jau dabar gali būti žymiai produktyvesnė, pagerinus prieauglio išauginimą, karvių šėrimą, laikymą ir jų melžimą [27].
2. TYRIMO METODIKA
Magistrantūros darbas atliktas 2006 09 01 – 2008 03 15 metais Lietuvos veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės katedroje.
TYRIMO OBJEKTAS. Tyrimui pasirinktas ūkininkės Vidos Butkevičienės
pieno ūkis, esantis Prienų rajone Veiverių seniūnijoje. Tai perspektyvi Juodmargių veislės banda, kuri yra pripažinta veislynu ir pasižyminti aukštu produktyvumu. Ūkis yra rajone pirmaujantis, pripažintas atitinkančiu daug privalumų pagal Europos Sąjungos standartus.
TYRIMŲ STATISTINĖS ANALIZĖS METODAI. Pieno ūkio produktyvumo
rodiklius įtakojančių veiksnių tyrimui buvo naudojama: VĮ “Gyvulių produktyvumo kontrolė“ apyskaitos duomenys, kontroliuojamų karvių produktyvumo apyskaitos 2003-2004metų, 2004-2005metų, ir 2005-2006 metų. Taip pat naudota Valstybinės gyvulių priežiūros tarnybos prie ŽŪM informacija, VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ bei VĮ „ Pieno tyrimai“ duomenys. Surinkta pirminė informacija , susisteminta, sugrupuota bei analizuota Excel pagalba. Tam panaudoti pirminės informacijos sisteminimo, apibendrinimo ir matematiniai duomenų apdorojimo metodai. Iš pirminių veislininkystės apskaitos dokumentų buvo sudaryta lentelės ir surinkti karvių duomenys apie kilmę bei produktyvumą, per 2004-2007 metus. Karvės buvo grupuojamos pagal veisles – Lietuvos juodmargių, bei keletas yra holšteinų veislės karvių. Taip pat buvo naudojamasi pieno ūkio ir apskaitos žurnalais.
Atliktas tyrimas yra analitinio ir palyginamojo pobūdžio, nes tyrimo metu buvo renkami duomenys apie pieno ūkio produktyvumo rodiklius 4 metų laikotarpyje, naudotasi kiekybiniais rodikliais, analizuojami surinkti duomenys apžvalgos būdu, stebint ūkyje pieno gamybos technologijas, šėrimą ir gyvulių laikymą bei ganymą vasaros metu. Teorinės šio darbo medžiagos kaupimui ir jos analizei panaudoti loginio mąstymo, sisteminimo, fotografinis ir apibendrinimų metodai.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Prienų rajono pieno gamybos ūkių apžvalga
Prienų rajone įvairaus dydžio pieno ūkiai dažniausiai priklauso vienai šeimai. Dirbamoji žemė dažniausiai yra ūkių savininkų nuosavybė. Tokius ūkius galime pavadinti tiesiog šeimyniniais ūkiais, tai yra ūkis – kuriam vadovauja šeima, visi šeimos nariai. Maži pieno ūkiai Prienų rajone išsiskiria tuo, kad jų pagaminamos produkcijos dalis bendrame produkcijos kiekyje nėra didelė, o tokių ūkių šiame rajone yra daugiausia. Tai matyti pateiktoje 3 lentelėje.
3 lentelė. Prienų raj. pieno ūkių 2004 -2006 metais pasiskirstymas pagal dydį, proc. Eil.nr Ūkių pasiskirstymas pagal dydį 2005 m. proc. 2006 m. proc. 2007 m. proc. 1 Stambūs ūkiai >50 ir daugiau 21,6 24,3 26,5
2 Vidutiniai ūkiai 20-50 20,4 21,0 23,0
3 Maži ūkiai < 5-20 58,0 54,7 50,5
Naujausiais duomenimis 2007 spalio 1 dienai Prienų rajono savivaldybėje yra 33 ūkiai, kurių bandą sudaro po 1-2 karves. Tokiuose ūkiuose laikoma 50 karvių. Po 3-5 karves yra 32 bandos, kuriose laikoma 120 galvijų. Po 6-10 karvių yra 99 bandos, kuriose laikoma 755 karvės. Po 11-20 karvių yra 63 ūkia, kuriuose laikoma 932karvės. Po 21-30 yra 14 ūkių, kuriuose laikoma 348 karvės. Po 31-50 karvių yra 13 bandų, kuriose laikoma 497 karvės. Po 51-100 karvių yra 6 bandos, kuriose laikoma 412 karvių. Po 151 ir daugiau karvių yra 3 bandos, kuriose laikoma 564 karvės. Iš viso Prienų rajone yra 263 bandos, kuriose laikoma 3678 karvės. Šiame rajone dirba 11 kontrolės asistentų. Vienas kontrolės asistentas vidutiniškai kontroliuoja 291 karvę. Vidutinis privačios bandos dydis yra 12,3. Vidutiniškai vienas kontrolės asistentas kontroliuoja 24 bandas. Yra 3 kontroliuojamos juridinių asmenų bandos, kuriose yra 480 karvių. Viso yra rajone 263 bandos, kuriose yra 3678 karvių.
Kaip Prienų raj. karvių skaičius svyruoja lyginant su kitais Lietuvos rajonais žiūrėti 1 priedą. Nors Prienų rajone didelių ūkių nėra labai daug, tačiau jie išsiskiria dideliu kapitalu, samdoma darbo jėga, trumpalaikėmis sąnaudomis, ir dideliu kiekiu parduodamos ūkyje pagamintos produkcijos. Visa to esmė aukšta gyvulių veislinė vertė. Kaip matyti iš 3 lentelės duomenų, Prienų rajone mažėja mažų ūkių, ir todėl didėja vidutiniai ir stambūs ūkiai.
Stambesni ūkininkai kurie jau yra pasinaudoją ES paramomis, vis plečia savo veiklą ir gerina gyvulių šėrimo, laikymo technologijas, taip pat didelį dėmesį skiria ir melžimo technologijoms tobulinti. Norėdami pagerinti šėrimo, laikymo bei melžimo technologijas ūkiai įsigyja modernias melžimo aikšteles, taip pat melžimo linijas, kad būtų patogu karves melžti ne tik vasarą, bet ir žiemos sezonu. Galima teigti, kad Prienų rajono dauguma ūkininkų, kurie laiko 50 ir daugiau karvių, melžia mechanizuotai, šeria taip pat mechanizuotai pilnaverčiais subalansuotais savame ūkyje pasigamintais pašarais. Smulkesni ūkiai, laikantys 1-10 karvių, jas melžia daugumoje rankomis į kibirus, bet tikėkimės ateityje pasinaudos ES paramomis ir vis tobulins savo ūkius.
Šio rajono ūkiuose gyvuliai yra laikomi ir pririšti ir palaidi, atitinkamai pagal ūkių dydį. Smulkūs ūkiai gyvulius laiko pririštus, šeria rankomis, pakratus ir mėšlą šalina rankiniu būdu. Vidutinio dydžio ūkiai, atitinkamai pagal galimybes ir turimą techniką, gyvulius prižiūro ir šeria mechanizuotai, tvartus taip pat valo pasinaudodami traktorių pagalba. Stambiuose ir vidutinio dydžio ūkiuose daugumoje yra įrengta mėšlo šalinimo sistemos, tai yra mėšlas šalinamas transporteriais į lauke pastatytas modernias atitinkančias ES reikalavimus mėšlides.
Šėrimui, naudojami savo ūkiuose pasigaminti įvairūs pašarai: šienas, šienainis, silosas. Dauguma ūkininkų augina kukurūzus bei runkelius, karvių racionams papildyti žiemos metu. Taigi, Prienų rajono galvijų ūkiai daugiausiai užsiima pieninių galvijų auginimu, tai yra pagrindinė gamybos šaka ūkiuose – pieno gamyba.
4 lentelėje pateikiami metiniai produktyvumo duomenys 2004-2006 metų Prienų rajone.
4 lentelė. Prienų rajono karvių metiniai produktyvumo duomenys 2006 11 08
Žalųjų ir žalmargių veislių
Vid. karvių sk.
Pieno kg R proc. B proc R kg B kg 2004 m. 48,9 5021 4,50 3,49 226,1 175,4 2005 m. 48,9 5181 4,52 3,48 234,0 180,2 2006 m. 48,1 5434 4,52 3,49 245,5 189,6 Vidut. 146,2 5206 4,51 3,49 234,9 181,5 Juodmargių veislių Vid. karvių sk.
Pieno kg R proc. B proc R kg B kg 2004 m. 145,2 5303 4,31 3,37 228,4 178,5 2005 m. 154,6 5466 4,31 3,34 235,4 182,3 2006 m. 158,5 5643 4,31 3,35 243,3 188,8
Vidut. 458,8 5470 4,31 3,35 235,7 183,2 Iš 4 lentelės duomenų matyti, kad juodmargių veislės karvės per metus vidutiniškai davė daugiau pieno kg lyginant su žalųjų ir žalmargių veislės karvėmis. Taigi, naudinga auginti Juodmargių veislės karves, kurių Prienų rajone turime daugiausia, kad ateityje pasiektume dar geresnių rezultatų.
3.2 Analizuojamosios ūkininkės Vidos Butkevičienės bandos
charakteristika ir analizė
3.2.1 Ūkininkės Vidos Butkevičienės trumpa ūkio charakteristika ir pasiekimai
Prienų rajono, Vidos Butkevičienės veislinės bandos galvijų ūkis randasi Lietuvos pietinėje dalyje, žiūrint pagal Prienų rajoną šis ūkis randasi šiaurrytinėje dalyje, Veiverių seniūnijoje. Ūkis yra rajone pirmaujantis, pripažintas atitinkančiu daug privalumų pagal Europos Sąjungos standartus. Randasi labai gražioje vietovėje, kaimelyje, toliau nuo visų kitų gyvenamųjų sodybų, ir apie 5 km nuo kelio „viabaltika“.
Pradėją ūkininkauti 1992m. Vida ir Martynas Butkevičiai šiuo metu dirba 240ha žemės, sukūrę stiprų pienininkystės ūkį su veislinių karvių banda. Sukurti stiprų pienininkystės ūkį su veislinių karvių banda – ne vienerių metų darbas. Šiuo metu jų veislyne yra 91 karvė.
Ūkininkai įsikūrę palankioje pieno ūkiui vystyti teritorijoje, nes visiškai šalia ūkinių pastatų plyti ganyklos karvėms, vienoje vietoje sukoncentruoti visi gamybiniai pastatai.
Viso ūkyje yra auginama šiuo metu 170 galvijų, tame tarpe telyčaitės bei buliukai. Kai tik ūkis įsikūrė turėjo 32 atsiveštines Lietuvos Juodmargių veislės karves. Turi keletą ir kitų veislių karvių, tai yra holšteinų. Gyvuliai laikomi rekonstruotame tvarte, melžiama į pieno liniją, taip pat įrengtas modernus pieno blokas, naudojama DELEVAL firmos moderni melžimo įranga (7 paveikslėlis). Kadangi, ūkininkai apsisprendė specializuotis pieninėje galvijininkystėje, tuo tikslu jie rekonstravo visus pastatus, įsirengė siloso tranšėjas, pasistatė mėšlides (8 paveikslėlis).
7 pav. Pieno blokas ūkyje ir melžimo linijos
Ūkis taip pat turi ir šiuolaikišką pašarų ruošimo techniką, gyvuliai šeriami subalansuotais pilnaverčiais pašarais. Pagrindinė gyvulininkystės kryptis šiame ūkyje – pieno gamyba. Pernai iš karvės buvo primelžta vidutiniškai po 7608 kg, 4,90 proc. riebumo ir 3,38 proc. baltymingumo pieno.
Taigi, Butkevičių fermos produkcija yra aukštos kokybės, ūkininkai pajėgūs konkuruoti su kitais pieno gamintojais ir sėkmingai dirbti Europos Sąjungos sąlygomis. 2003 metais, Butkevičiams vieniems iš pirmųjų rajone (ir respublikoje) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba suteikė teisę ženklinti pieną sveikumo ženklu.
Ūkyje sudarytos geros zootechninės – veterinarinės gyvulių laikymo ir priežiūros sąlygos, kruopščiai vedama visa apskaita apie gyvulius. Šioje bandoje kontrolinius melžimus atlieka ir tvarko apskaitą, ženklina gyvulius gyvulių produktyvumo kontrolės tarnybos kontrolės asistentė. Karvių produktyvumo kontrolė pradėta 1994 metais. Sėkmingas modernaus pieno ūkio tvarkymas turi būti pagrįstas galvijų bandos reprodukcijos duomenų registravimu, bei smulkia analize. Tokiu būdu gaunama informacija ūkininkei padeda geriau orientuotis ūkio valdymo, bei galvijų reprodukcijos tvarkymo srityje. Tai ir pastebima šiame ūkyje.
Visa žemė kurią turi ir iš kurios gauna pagrindinius pašarus yra nuosava. 5 lentelėje pateikiamas bendras žemės plotas ir jame auginamos pagrindinės kultūros bei jų derlingumai.
5 lentelė. Pasėlių plotai ir derlingumas Eil.nr Auginamos kultūros Bendras plotas(ha) Derlingumas t.2005m. Derlingumas t.2006m. Derlingumas t.2007m. 1 Kukurūzų silosas 40 690 770 850 2 Bulvės - - - - 3 Žolės 110 670 690 700 4 Grūdinės kultūros 70 300 350 400 5 Pupos, rapsai 20 40 45 52 VISO: 240 1700 1855 2002
Iš 5 lentelės duomenų matyti, kad derlingumai įvairios produkcijos vis po truputį didėja, visos grūdinės kultūros auginamos gyvulių mitybai, jų pašarams ruošti. Ūkyje daug
pagaminta žolių, kukurūzų siloso ir javainio. Ūkininkai viska ką prikulia naudoja tik savo ūkiui. Naudojami pašarai turintys daug baltymų, gerą maistinę vertę, tai yra: soja, rapsai, silosinės kultūros, žolė, taip pat kukurūzų silosas ir įvairūs priedai. Gamindamas silosą ūkininkas jį iki 2007 metų gamino į tranšėjas, taip pat šiais metais panaudojo naujausią siloso gamybos technologiją – vytintos žolės rulonavimą ir apsukimą polietileno plėvele. Pasigamina geros kokybės šieno. Paruošti pašarai ūkyje yra su noru gyvulių ėdami, tuo labai džiaugiasi patys šeimininkai. Jie labai stengiasi be didelių sąnaudų pasigaminti kuo geresnės kokybės ir maistingesnį pašarą gyvuliams.
Į ateitį, kaip teigia M.Butkevičius, jų ūkis planuoja atsisakyti siloso gaminimo į ritinius, nes tai labai daug lėšų reikalaujantis darbas, kaip teigia ūkininkas:“... iki šiol gaminome ir toliau gaminsime silosą tik į tranšėjas“. Ritinius darys tik šiaudu apdorojimui.
Kadangi ūkyje pagrindinė šaka – pieno gamyba, tai ir visos pajamos, kurias gauna ūkininkai yra iš galvijininkystės- tai yra pajamos gautos už pieną. Šiuo metu pieną pristato „Marijampolei“, pristatomo pieno kiekis siekia apie 400 tonų per metus. Įrengtame pieno bloke pastatytas šaldytuvas 4 tonų talpumo ir atskiras šaldytuvas 500 kg sergančių karvių pienui, bet šis retai naudojamas.
Visiškai ūkis neaugina pašarinių runkelių ir jokių kitokių šakniavaisių. Augina telyčaites ir toliau didina karvių skaičių jas apsėklinant, o buliukus realizuoja mėsai. Veisliai nebelaiko, nes neatitinka kriterijų. Į ateitį planuoja ir toliau auginti Lietuvos Juodmargių veislės karves bei telyčaites.
3.2.2 Karvių šėrimas
Ūkininkė iš savo patirties pajuto, kad šėrimas turi daugiausiai įtakos melžiamų karvių produktyvumui, palyginus su kitais veiksniais. Ankščiau, kai šėrimo klausimams skyrė mažiau dėmesio, karvės buvo neproduktyvios, žemas pieno riebumas ir ypač baltymingumas. Ūkininkė padarė išvadą, kad norint tinkamai šerti reikia subalansuoti racionus. Karvės turi gauti reikiamą kiekį pagrindinių maisto medžiagų, subalansuotų tinkamu santykiu, atsižvelgiant į laktacijos laikotarpį. Racionų subalansavimas, išskiriant atskiras karvių produktyvumo grupes, davė pastebimų rezultatų bandoje. Tam tikslui yra sudaromi atskirai racionai pagal karvių produktyvumo rodiklius. Ūkininkė ir ateityje žada skirti daug dėmesio šiam darbo barui bandoje, ieškoti optimaliausių šėrimo variantų pagal turimus pašarus ūkyje. 9 paveikslėlyje matome kaip yra šeriamos karvės V. Butkevičienės ūkyje. Pašarai išdalinami dalytuvais.
9 pav. Pašarų išdalinimas karvėms V. Butkevičienės ūkyje
3.2.3 Bandos susidarymas ir struktūra: karvių eksterjeras, rinktinės karvės
Ūkininkės banda suformuota iš atsitiktinių pirktų ir savo išaugintų karvių. Ūkininkai augina tik telyčaites, kurias toliau pasilieka karvių pakaitai bandoje, jeigu būna buliukų jų visai nebeaugina, juos realizuoja mėsai.
Karvių ir telyčių bandos struktūra pateikiama 6 lentelėje.
6 lentelė. V. Butkevičienės galvijų bandos struktūra 2008 01 01.
Viso Veislė Galvijų grupė vnt. proc. Lietuvos juodmargių Holšteinai Karvės 81 49,4 79 49,1 2 66,7
Veršingos ir virš 1 m. amžiaus telyčios
44 26,9 44 27,3 0 0
Telyčaitės iki metų 39 23,8 38 23,6 1 33,3
Viso karvių ir telyčių 164 100 161 100 3 100 Vyraujanti veislė bandoje yra Lietuvos juodmargiai. Ateityje ūkininkė stengsis
laikyti kuo daugiau šios veislės gyvulių, nes ji mano, kad jos investicija į šiuos gyvulius pasiteisino. Lietuvos juodmargių veislės galvijai, palyginti su Holšteinų veislės galvijais, ryškesnio pieninio tipo, aukštesni, didesnė krūtinės apimtis, geriau išvystytas bei
taisyklingesnės formos tešmuo, efektyviai naudoja pašarus, gerai prisitaiko prie pramoninės technologijos sąlygų, prieauglis intensyviai auga. Jiems reikia kuo geresnių laikymo, šėrimo, auginimo, bei priežiūros sąlygų.
Duomenys apie visas bandoje esančias telyčias, jų gimimo datą, motiną, tėvą, paskutinius sėklinimo duomenis, laukiamą apsiveršiavimo datą Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateikiami kas mėnesį.
7 lentelėje pateikiama ūkininkės Vidos Butkevičienės bandoje turimos telyčios 2008 01 01 d.
7 lentelė. Ūkininkės V. Butkevičienės bandos telyčios 2008 01 01 duomenimis Telyčios duomenys Paskutinio sėklinimo duomenys
Telyčios nr. Gimimo data Vei slė Motinos nr.
Tėvo nr. Data Buliaus
nr. Bulia us veislė Laukiamas apsiveršiavima s 03396395 2005-07 15 26 02518489 60004441 2007-03-01 00821199 24 2007-12-11 03396410 2005-03-16 26 24011103 60004441 2007-03-16 00830838 24 2007-12-26 03396413 2005-04-28 26 02517285 60004441 2007-04-16 00821199 24 2008-01-12 03396417 2005-05-22 26 02524466 60004441 2007-04-02 07970429 62 03885280 2005-09-01 26 01928212 60003948 2008-06-28 03885284 2005-11-10 26 02525709 60004441 2007-09-17 00001484 62 2008-04-08 03885286 2005-11-18 26 02514800 60004441 2007-06-28 00001484 62 2008-03-02 03885288 2005-12-10 26 02519599 60004441 2007-05-22 00830838 24 2008-05-10 03885289 2005-12-11 26 02517278 00070383 2007-07-30 00001484 62 2008-05-10 03885290 2005-12-13 26 02524450 60004441 2007-08-09 00001484 62 2008-05-20 03885291 2005-12-25 26 02525687 60003948 2007-09-03 00001484 62 2008-06-14 03885293 2005-12-28 26 02524437 60004441 2007-01-25 00821199 24 2007-11-06 03885296 2006-01-27 26 24011120 60004441 2007-07-17 00830838 24 2008-04-27 03885297 2006-02-07 26 02525688 00830926 2007-08-12 00001484 62 2008-05-23 03914565 2006-09-04 26 02896343
26 veislė – Lietuvos juodmargiai 24 veislė – holšteinai
62 veislė - Limuzinai
Visas kitas 7 lentelės tęsinys yra pateiktas priede. Žiūrėti 2 priedą.
2008 01 01 metų duomenimis, bandoje yra 25 apsėklintos telyčios, kurios apsėklintos su 4 buliais kurių Nr. 00821199, Nr. 00830838, Nr. 07970429, Nr. 0001484. Šie buliai yra 2 skirtingų veislių, tai yra holšteinų ir limuzinų veislės.
Vidutinis bandos telyčios pirmo veršiavimosi amžius 26-28 mėn. Tai labai optimalus pagal visus parametrus telyčių pirmo veršiavimosi amžius. Ankščiau ūkininkai sėklindavo jaunesnes ir mažesnio svorio telyčias, tačiau pastebėjo, kad mažesnio svorio telyčių negu 350-360 kg sėklinti neverta, nes apsivaisinusios jos nepajėgia suėsti reikiamo kiekio pašarų, o gavusios nepakankama maisto medžiagų kiekį, jo didžiąją dalį panaudoja ne tolimesniam organizmo, bet vaisiaus augimui. Nukrypimas nuo amžiaus ir svorio reikalavimų, tiesiogiai atsiliepia pirmaveršės produktyvumui, tolimesnių laktacijų produktyvumui. Tai jau ekonominiai nuostoliai. Visa tai netenkino ūkininkės ir ji pasirinko telyčių sėklinimo laiką, kai telyčios būna pasiekusios fizinę brandą. Tai davė pastebimų rezultatų. Į bandą ateina geresnės pirmaveršės.
Iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro ūkininkė kas mėnesį taip pat gauna išplėstinę tabuliagramą, kurioje pateikiami pagrindiniai duomenys apie karves (žr. 3 priede).
Ši visa sistemingai sukaupta, kas mėnesį atnaujinama informacija padeda įsigilinti į bandos produktyvumą, greičiau spręsti joje iškilusias problemas, prognozuoti geriausius bandos ateities variantus.
Karvių eksterjeras: labai svarbu yra gerinti ne tik karvių produktyvumą, bet ir
eksterjerą, nuo kurio didele dalimi priklauso ir karvės produktyvumas, ilgaamžiškumas, bei išlaikymo kaštai. Kai šėrimas gausus ir pilnavertis, o laikymo sąlygos geros, eksterjero formavimasis labiausiai priklauso nuo paveldėjimo. Gyvulių augintojai tik praranda laiką ir pinigus laikydami netobulo sudėjimo gyvulius. Pavyzdžiui, dėl netaisyklingų kojų ir nagų problemų karvė negali laisvai judėti, dėl ko besiganant ji suėda daug mažiau žolės ir duoda mažiau pieno. Tešmens dažniausi trūkumai yra silpni tešmens raiščiai. Tešmuo labai greitai nukąra ir tokias karves labai sunku melžti. Tai tik labai maža dalis pavyzdžių, dėl ko verta didesnį dėmesį skirti gyvulių eksterjerui ir porų parinkimui.
Bandos karvės, kurių galūnės yra netaisyklingos formos, netvirta ar netaisyklinga stovėsena, sėklinama buliaus sperma, kurio palikuonės turi gerai išreikštus pieningumo požymius, ryškų pieno tipą, tvirtą kūną, taisyklingos formos tvirtas galūnes. Šioje fermoje telyčioms parenkamas bulius, kurio geras eksterjero išvystymas, numatyti buliai darbo eigoje gali būti pakeisti kitais, analogiškais pagal kilmę, aukštesnę veislinę vertę turinčiais buliais. Selekcinės programos sėkmę sąlygoje karvėms šeriamų pašarų gera kokybė ir racionų pilnavertiškumas.
Siekiant tiksliau atlikti karvių atranką ir geriau parinkti bulius, karvės gali būti įvertintos eksterjero linijinio vertinimo metodu. Eksterjero vertinimas linijiniu metodu yra
palyginti subjektyvus, priklausantis nuo vertintojų patirties , galvijų veislių ypatumų, gyvulio amžiaus, įmitimo ir kitų veiksnių. Šis metodas ūkininkės ūkyje taip pat yra taikomas. 2004 -2005 metais buvo įvertinta viena V. Butkevičienės Lietuvos juodmargių veislės karvė pagal eksterjero duomenis, kurie pateikiami 8 lentelėje.
8 lentelė. Ūkininkės V. Butkevičienės karvės eksterjero įvertinimo duomenys
Vidutiniai įvertinimo duomenys Rodikliai
kūno galūnės tešmuo
Bendras įvertinimas
Optimalus įvertinimas 40 25 35 100
Įvertintos karvės vidutiniai duomenys
35,67 17,67 27 80,34
+/- nuo optimalaus įvertinimo
- 4,33 - 7,33 - 8,00 - 19,66
Iš pateiktų lentelės duomenų matyti, kad ūkininkės karvių bandos eksterjeras neblogas, tai yra, kad juodmargės karvės yra pakankamai geros kūno sandaros. Ūkininkė tikisi, kad eksterjero vertinimas padės taikant bulių ir karvių porų parinkimą, kad gauti palikuonys turėtų mažiau nepageidautinų eksterjero nukrypimų.
Rinktinės karvės: rinktinės karvės yra pačios geriausios bandos karvės.
Rinktinėms karvėms taikomi šie produktyvumo minimalūs reikalavimai: pirmaveršių – per 305 laktacijos dienas ne mažiau kaip 200 kg pieno riebalų ir 160 kg pieno baltymų, suaugusių – per geriausios laktacijos 305 dienas ne mažiau kaip 250 kg pieno riebalų ir 200 kg baltymų. Karvių pieningumas turi būti per geriausią laktaciją: pirmąją – ne mažiau kaip 5000 kg, suaugusių juodmargių karvių – 6500 kg, o pieno riebumas – ne mažiau 3,8 proc. , o baltymingumas – 3,2 proc. Rinktinių karvių grupei priskiriamos karvės, kurių kilmė žinoma ne mažiau kaip trijose kartose, motinos produktyvumas per geriausios laktacijos 305 dienas neturi būti mažesnis kaip 4000 kg, tėvas neturi būti blogintojas, įvertinus pagal palikuonis. Šie skaičiai rodo, kad tai tikrai labai aukšti reikalavimai ir juos įvykdyti gali tik atsakingai savo bandose dirbantys ūkininkai. Džiugu, kad tokių karvių 2003 metais ūkininkės ūkyje buvo net 4, kurios atitiko visus minėtus reikalavimus. Tai rodo gerą genetinį bandos potencialą, aukštą šėrimo lygį ir gyvulių priežiūrą. Šių rinktinių karvių duomenys pateikti 9 lentelėje.
