KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS MEDICINOS KATEDRA
Artūras Šimkus
Sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos
įstaigas problemos.
Vilniaus rajono modelis
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Dr. Rima Vaitkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
Sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos įstaigas problemos. Vilniaus rajono modelis
Artūras Šimkus
Mokslinė vadovė med. m. dr. Rima Vaitkienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra. Kaunas; 2006.
Darbo tikslas - atskleisti sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos įstaigas
problemas Vilniaus rajone.
Uždaviniai.
1. Išanalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą senų žmonių globos įstaigose reglamentuojančius teisės aktus Lietuvoje ir pasirinktoje ES šalyje – Estijoje.
2. Apžvelgti teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės senų žmonių globos įstaigose.
3. Įvertinti subjektyvų sveikatos priežiūros paslaugų poreikį senų žmonių globos namuose, atliekant interesų grupių (Focus grupių) apklausas.
Tyrimo metodika. Atlikta dviejų respondentų grupių apklausa, taikyti anketinės apklausos ir Focus
grupių interviu metodai. Vienos respondentų grupės atsakymų rezultatai nagrinėti taikant kiekybinės analizės principą, kitos grupės – taikant kokybinės analizės principus. Duomenų suvedimui ir statistiniam apdorojimui buvo naudota kompiuterinė statistinė programa SPSS 13.0 for Windows, skaičiavimo programa Microsoft Excel 9.0.
Rezultatai. Išanalizavus teisės aktus, literatūros, Focus grupių pokalbių bei klausimynų duomenis,
buvo atskleistos pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos įstaigas problemos. Nustatyta, kad senų žmonių globos įstaigose būtina teikti sveikatos priežiūros paslaugas, tobulinti jų teikimo būdus, ieškoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo alternatyvių modelių.
Išvados. Nustatyta, kad Lietuvos teisinėje bazėje trūksta palankesnių nuostatų, sudarančių geresnes
sąlygas integruoti sveikatos priežiūros paslaugas į senų žmonių globos įstaigas. Yra visos prielaidos, leidžiančios teigti, kad tokių paslaugų teikimas globos įstaigose yra būtinas. Tą puikiai suvokia minėtų įstaigų vadovai, globos namų gyventojai, savivaldybių tarnautojai bei politikai. Pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos įstaigas problemos: ekonominės, socialinės ir sveikatos politikos sprendimų trūkumas; pernelyg maži šiuo metu nustatyti įkainiai už paslaugas; trūksta globos įstaigų veiklą aiškiai reglamentuojančių teisės aktų.
Praktinės rekomendacijos. Periodiškai rengti globos įstaigų administratorių mokymus,
supažindinti juos su naujausiais personalo vadybos, administravimo principais. Aktyviau įtraukti politikus į aktualių problemų sprendimą, taip paspartinti reikalingos teisinės bazės sukūrimą. Vystyti ambulatorines socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, skatinti bendruomenės slaugytojų veiklą. Įdiegti pažangesnius ir ekonomiškai efektyvesnius sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelius.
SUMMARY
Management of Public Health
PROBLEMS OF INTEGRATION OF HEALTH CARE SERVICES INTO ADULT CARE HOMES. MODEL OF VILNIUS DISTRICT
Artūras Šimkus
Supervisor Rima Vaitkienė, Dr.,
Department of Social medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine; 2006.
Aim of the study. To reveal problems of integration health care services into adult care homes in
Vilnius district.
Tasks of the study.
1. To analyze legal acts which regulates provision of health care services in adult care home in Lithuania and chosen EU country - Estonia.
2. To review providing health care services (inpatient and outpatient) in adult care homes in municipality of Vilnius district.
3. Evaluate subjective demands for health care services in adult care homes, by performing interview of interest groups (Focus groups).
Methods. The research was made with two groups of respondents. Interest group (focus group) was
interviewed and second group answered the questionnaire. The results of first group was analyzed by qualitative method and results of second group was analyzed by quantitative analysis. Questionnaire data of surveys were entered, processed and analyzed with the use of statistics data analysis program SPSS 13.0, Microsoft Excel 9.0.
Results. The main problems of integration of health care services into adult care homes was
detected after analysis of the legal acts, questionnaire and interview data. It was estimated, that it is necessary to provide and improve health care services in adult care homes, seek for alternative models to provide health care services.
Conclusions. There was established that in Lithuanian legal basis exists deficient of towardly
regulations, which could allow better integration of health care services into adult care homes. There was detected necessity to provide health care services in adult care homes. Main problems of integration health care services into adult care homes are: lack of designs in economical, social and health policy; too less valuation for services.
Practical recommendations. To organize studies about human resource management and general
management for adult care homes administrators. Politics should be more involved into solution of health care problems in adult care homes. Community care nurses should be more incorporated and activated into health care services.
TURINYS
1. Įvadas ...5
2. Darbo tikslas ir uždaviniai ...7
3. Literatūros apžvalga ...8
3.1. Sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sąvokos ...8
3.2. Ilgalaikės globos ir slaugos politika ...9
3.3. Neinstitucinės globos paslaugos ir slauga ...11
3.4. Socialinių paslaugų įstaigų veiklos organizavimo principai Lietuvoje...12
3.5. Lietuvos demografinės situacijos ypatumai ...13
3.6. Senų žmonių sveikatos vertinimas ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis...16
3.7. Institucionalizacijos aprėptis ...19
3.8. Lietuvos senų žmonių globos namų išlaidos ...22
3.9. Europos Sąjungos šalių socialinių paslaugų vystymosi tendencijos ...27
3.10. ES šalis – Estija ...28
3.11. Kokybinių ir kiekybinių tyrimų skirtumai ir panašumai ...33
4. Tyrimo imties charakteristika ...35
5. Tyrimo metodika ...37
6. Rezultatai ir jų analizė...39
6.1. Senų žmonių artimųjų bei pažįstamų apklausos rezultatų analizė ...39
6.2. Senų žmonių globos įstaigų vadovų bei savivaldybių pareigūnų apklausos rezultatų analizė...49
7. Išvados...75
8. Rekomendacijos ...78
9. Literatūra...79
1. ĮVADAS
Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, kinta gyventojų amžiaus grupės. Dėl spartėjančio senėjimo Lietuvoje nuolat daugėja 60 metų ir vyresnių gyventojų: 1989 m. -15,1%, 1999 m. -18,2%,, 2000 m. - 18,6%. Lietuvoje 2000 m. 60 metų ir vyresnių žmonių buvo 684 tūkstančiai [8, 9, 10]. Pagal Lietuvos statistikos departamento prognozes, iki 2021 m. pagyvenusių žmonių mūsų šalyje daugės, t.y. populiacija sparčiai sensta. 1970 m. Lietuvoje gyveno 9446 ilgaamžiai (sulaukę 90 metų ir vyresni), iš jų 2874 vyrai (30,42%) ir 6572 moterys (69,57%). Mieste gyveno 46,16% visų ilgaamžių (moterų - 72,7%). 2000 m. Lietuvoje gyveno jau 18526 ilgaamžiai, iš jų 6287 vyrai (33,94%) ir 12239 moterys (66,06%). Iš jų 62,73% gyveno mieste. Vilniuje ilgaamžių taip pat daugėjo: 1996 m. - 1477, iš jų 363 vyrai (24,58%) ir 1114 moterų (75,42%). 2000 m. Vilniuje gyveno 2260 ilgaamžių, iš jų 591 vyras (26,15%) ir 1669 moterys (73,85%).
Ankstesniais tyrimais parodyta, kad 75,0% vyrų ir 86,1% moterų ilgaamžių serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, daugeliui nustatytos vadinamosios specifinės būklės: nejudrumas, šlapimo ar išmatų nelaikymas, intelekto sutrikimas, senatviniai eisenos sutrikimai, griuvimai, alpimai ir kt. [2, 1, 14]. Dauguma ilgaamžių nebepajėgia apsitarnauti ir praktiškai nebeišeina iš namų. Turint omenyje, kad vienas pagrindinių tikslų, siekiant užtikrinti tinkamą vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, turėtų būti pagyvenusių ir senų žmonių savarankiškumo namų sąlygomis išlaikymas, svarbu pasirūpinti, kad jie turėtų patogų, pritaikytą būstą bei palankią socialinę aplinką. Tačiau Lietuvoje nėra duomenų apie seniausių visuomenės narių socioekonomines gyvenimo sąlygas, dar nepakankamai gerai organizuota pagalba vyresnio amžiaus žmonėms namuose, nėra geriatrinių konsultacinių kabinetų poliklinikose, nėra tokių geriatrinės reabilitacijos skyrių, kokius turi dauguma Europos šalių. Akivaizdu, kad amžiaus struktūros pokyčiai kelia naujus reikalavimus visuomenei, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos institucijoms.
Pastaraisiais metais ypač pradėta domėtis ilgaamžiais, jų buities sąlygomis, gyvenimo kokybe ir sveikata [4, 7] Ilgaamžiškumas - tai fenomenas, kurio išsamesnė analizė gali padėti suprasti senėjimo proceso ypatumus ir įgalintų pagyvenusius asmenis kuo ilgiau išlikti savarankiškais. Siekiama, kad pagyvenęs asmuo galėtų apsitarnauti, netaptų našta šeimai ir visuomenei [15, 33, 5]
Poreikį apsigyventi stacionariose socialinės globos įstaigose lemia tai, kad vis dar nepakankamai išvystytas socialinių paslaugų tinklas savivaldybėse ir neturėdami kitos alternatyvos, žmonės yra nukreipiami į stacionarias socialinės globos įstaigas. [56] Nuo 2006 liepos 1d. įsigalios naujas socialinių paslaugų įstatymas, įpareigojantis pirmenybę teikti ambulatorinėms socialinėms paslaugoms. [44]
Senėjanti visuomenė, senų žmonių ligotumas, eilės į senų žmonių globos įstaigas – tai faktoriai, iššaukiantys sveikatos priežiūros paslaugų poreikį senų žmonių globos įstaigose.
Teikti sveikatos priežiūros paslaugas konkrečioje senų žmonių globos įstaigoje, ar ne, sprendžia įstaigos steigėjas. Norėdamos teikti sveikatos priežiūros paslaugas globos įstaigos privalo įstatymų numatyta tvarka gauti licenciją sveikatos priežiūros veiklai. [23, 47, 48].
Koks sveikatos paslaugų teikimo modelis turėtų būti taikomas globos įstaigose, teisiškai nėra reglamentuota. Šiame darbe paanalizuosime, kokie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modeliai taikomi Vilniaus rajono senų žmonių globos įstaigose, kaip šių paslaugų teikimą vertina įstaigų vadovai, savivaldybių tarnautojai.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - atskleisti sveikatos priežiūros paslaugų integravimo į senų žmonių globos įstaigas
problemas Vilniaus rajone.
Uždaviniai.
4. Išanalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą senų žmonių globos įstaigose reglamentuojančius teisės aktus Lietuvoje ir pasirinktoje ES šalyje – Estijoje.
5. Apžvelgti teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės senų žmonių globos įstaigose.
6. Įvertinti subjektyvų sveikatos priežiūros paslaugų poreikį senų žmonių globos namuose, atliekant interesų grupių (Focus grupių) apklausas.
Tyrimo objektas: Vilniaus rajono savivaldybės senų žmonių globos įstaigose teikiamos sveikatos
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sąvokos
Lietuvos Respublikos teisės aktais yra nustatyta, ką reiškia viena ar kita sąvoka, susijusi su sveikatos priežiūros bei globos paslaugų teikimu.
Įstaigos akreditavimas - teisės teikti paslaugas įstaigai suteikimas, įstaigos veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams periodinis nustatymas ir akreditavimo dokumentų - licencijos, akreditavimo pažymėjimo - išdavimas.
Paslaugų rūšys - Sveikatos sistemos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų rūšių sveikatos priežiūra ir patarnavimai.
Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.
Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.
Slaugos paslaugos – teisės aktų reglamentuota slaugytojo atliekama asmens sveikatos priežiūra.[36]
Socialinės paslaugos - pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.[43]
Sveikatos priežiūros įstatymas nustato, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra licencijuojama veikla ir fiziniai ar juridiniai asmenys, norintys teikti minėtas paslaugas privalo nustatyta tvarka gauti licencijas šių paslaugų teikimui. Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas. [48]
Slaugos paslaugos pacientams teikiamos namuose, kur jie gyvena, sveikatos priežiūros bei socialinės globos įstaigose.
Asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. [48]
3.2. Ilgalaikės globos ir slaugos politika
Ilgalaikės globos ir slaugos politika tampa vis aktualesnė ir įgyja vis didesnį lyginamąjį svorį šiuolaikinių valstybių socialinėje politikoje. Ilgalaikė globa reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dauguma jų – vyresnio nei 65-erių metų amžiaus. Vyresniems negu 75-erių metų amžiaus žmonėms ilgalaikė globa ypač aktuali, nes jie dažnai nebegali savarankiškai atlikti daugelio kasdienių gyvenimo funkcijų. Tačiau jie - ne ligoniai ir intensyvus gydymas jiems nebūtinas. Ilgalaikės globos ir slaugos paslaugos suprantamos kaip reabilitacinės, medicininės ir palaikomosios paslaugos turintiems funkcinių sutrikimų arba sergantiems chroniškomis ligomis. Čia įeina ir stacionari globa bei slauga, ir slauga bei globa namuose, ir kai kurios bendruomeninės paslaugos [29]. Kadangi visuomenė senėja, o gyvenimo trukmė ilgėja, galima spėti, kad ilgalaikės globos bei slaugos poreikis ateityje labai išaugs. Pvz., JAV numatoma, kad išlikus dabartinėms tendencijoms slaugos namų gyventojų skaičius 2010 m. išaugs 1,5 karto palyginti su 1990 m., 2030 m. padvigubės, o 2050m. patrigubės (Policy 1991). Ilgalaikės globos ir slaugos kaštai šiandien vieni didžiausių, palyginti su kitomis socialinėmis paslaugomis, ir klientas dažniausiai nepajėgus pats už tai sumokėti. Išlaidos priklausys ir nuo to, kaip augs paslaugų kainos (per pastaruosius dešimtmečius jos augo greičiau už bendrą infliaciją) ir globos intensyvumas (realios paslaugos globos vienetui) (Policy 1991). Tai turės įtakos ir socialinės politikos ypatybėms.
Ilgalaikė globa gali būti formali ir neformali, ir kiekvienoje šalyje šis santykis labai skirtingas. Formali globa yra mokama. Tačiau nemažai žmonių, kuriems reikalinga ilgalaikė globa, nemokamai globoja šeimos nariai ir artimieji. Pvz., JAV apie 75% bendruomenėse gyvenančių pagyvenusių žmonių gauna tik neformalią globą, apie 5 % - formalią (Policy 1991). Kiekvienos šalies socialinėje politikoje numatoma neformalios globos (taip pat ir ilgalaikės) reikšmė bei perspektyva. Formalios globos sektorius turi koordinuoti savo veiklą su neformaliu ir remti jį. Vienas šiuolaikinių neformalios globos formalizavimo būdų yra neformalių globėjų rėmimas piniginėmis pašalpomis. Lietuvoje globojantys ir slaugantys neįgalius šeimos narius (vaikus) senatvėje turi teisę į šalpos pensiją. Tačiau tokia pensija nenumatyta globojantiems senus žmones, kuriems reikalinga ilgasakė slauga.
Ilgalaikė globa ir slauga – tai didesni kaštai, mažesni klientų savarankiškumas, problemų kompleksiškumas. Todėl ilgalaikės globos ir slaugos politiką turi:
a) garantuoti šių paslaugų prieinamumą, nepriklausomai nuo to, ar klientas gali už jas sumokėti, ar ne;
b) laiduoti šių paslaugų pakankamą kompleksiškumą;
c) numatyti jų poreikio kaitos perspektyvas, organizuojant paslaugų tinklą ir numatant finansinius resursus.
Pagal Vokietijoje veikiantį slaugos draudimo įstatymą ir Austrijoje: slaugos pinigų įstatymą, kiekvienam turinčiam atitinkamą socialinio draudimo stažą garantuojami pinigai slaugos paslaugoms apmokėti. Kitose šalyse yra numatyti slaugos pinigai, kuriuos gali gauti pats klientas arba jį slaugantys asmenys. Pvz., Belgijoje mokamo slaugos priedo seniems žmonėms dydis priklauso nuo to, kokiai slaugos pakopai asmuo priskiriamas po socialinių ir medicininių tyrimų (pirmos ir trečios pakopos slaugos priedai skiriasi apie 1,5 karto). Be to, slaugos pinigų dydis siejamas su asmens pajamomis. Anglijoje asmuo irgi gali gauti slaugos pinigų, jeigu jis turi papildomų išlaidų dėl senatvės ar invalidumo problemų.
Slaugos pinigai – valstybės garantuota pašalpa asmeniui, panaudojančiam juos ilgalaikės globos ir slaugos poreikiams tenkinti. Šie pinigai gali būti mokami ir artimiesiems, kurie nesinaudoja valstybės socialinėmis paslaugomis, bet patys prižiūri negalios ar senatvės kamuojamus artimuosius. Prireikus dažnos ar nuolatinės mokamos ilgalaikės globos (bet ne medicininės priežiūros), skiriama vadinamoji globos pašalpa.
Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje numatyti vadinamieji globos pinigai. Tačiau jų paskirtis gana siaura – apmokėti už darbą pagalbos namuose paslaugų teikėjui, jei jis ne darbuotojas, o neformalus asmuo. Šie pinigai gali būti skiriami asmenims, kuriems reikalingos globos namuose paslaugos, tačiau dėl tam tikrų įvairių aplinkybių netikslinga, kad jas teiktų lankomosios priežiūros darbuotojas. Lietuvoje 2000 m. 763 asmenims buvo skirta 577000 Lt globos pinigų (apie 63 Lt/mėn).
Be to, pagal Invalidų socialinės integracijos įstatymą, sunkią negalią turintiems asmenims mokamas slaugos priedas prie invalidumo pensijos.
Intensyvios slaugos poreikis Lietuvoje patenkinamas arba apgyvendinant senus žmones stacionariose globos įstaigose, arba priimant juos į sveikatos priežiūros palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines. Faktiškai nėra tokių institucijų, kaip slaugos namai, kurie daugelyje užsienio šalių yra viena pagrindinių ilgalaikės globos institucijų. Pvz., JAV 1988 m. 77 proc. visų išlaidų ilgalaikei globai teko slaugos namams, kita dalis skirta globai namuose ir bendruomeninės globos organizavimui.
Nepaisant minėtų slaugos ir globos išmokų, Lietuvoje kol kas nesukurta ilgalaikės slaugos sistema, kuri klientui prireikus ilgalaikės slaugos, garantuotų atitinkamą pagalbą ir priežiūrą. Socialinėje politikoje šiai problemai kol kas skiriama nedaug dėmesio. Kaip rodo ES ir JAV patirtis, sukurti ir finansuoti ilgalaikės globos ir slaugos sistemą nelengva [11].
3.3. Neinstitucinės globos paslaugos ir slauga
Socialinės gerovės valstybių socialinėje politikoje pabrėžiamas pagyvenusių žmonių savarankiškumo palaikymas, skatinimas, rėmimas. Organizuojant socialinių paslaugų sistemą, laikomasi principo “kuo ilgiau savo namuose”. Norint jį įgyvendinti, būtina ypač išplėtoti pagalbos namuose paslaugas, prireikus teikiamas 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Kompleksinį šių paslaugų tinklą sudaro tokios sudėtinės dalys:
a) maistas ant ratų;
b) medicininio aptarnavimo organizavimas; c) slauga namuose;
d) pagalba buityje;
e) paslaugų koordinavimo tarnyba; f) kviečiamasis ryšys telefonu.
Lietuvos socialinėje politikoje pagalbos namuose paslaugos seniems žmonėms įvardijamos kaip prioritetinės [44].
Šios paslaugos padeda ilgiau išlaikyti seno žmogaus savarankiškumą ir mažiau kainuoja valstybei. Nuspręsti, kokios paslaugos konkrečiam individui geriausiai padėtų išlaikyti savarankiškumą, galima tik visapusiškai įvertinus asmens galimybes ir poreikius. Tai turėtų būti garantuojama įstatymu, nes teisė į bet kokias socialines paslaugas pirmiausia suprantama kaip teisė į teisingą poreikių įvertinimą. Šią teisę galima įgyvendinti tik taikant pripažintą vieningą poreikių įvertinimo metodiką. Pvz., Švedijoje teisė į teisingą ir visapusišką poreikių įvertinimą, prireikus socialinių paslaugų, įteisinta Socialinių paslaugų įstatyme [54]. Lietuvoje tai garantuojama Pagalbos namuose paslaugų organizavimo metodinėje medžiagoje, tačiau metodika kol kas galutinai neparengta ir taikoma tik pagalbos namuose paslaugoms.
Pagalbos namuose paslaugas teikia valstybinės arba privačios institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), neformalūs paslaugų tiekėjai, ypač bažnytinės organizacijos. Ypač tai būdinga Anglijai, Airijai, Prancūzijai. Pvz., Anglijoje reikalaujama, kad 85 proc. municipaliteto lėšų socialinėms paslaugoms būtų skiriami paslaugoms iš privačių teikėjų pirkti.
Paprastai globą ir slaugą namuose vykdo skirtingos institucijos, atitinkamą socialinę politiką formuoja taip pat skirtingos institucijos (Lietuvoje – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija). Glaudus bendradarbiavimas būtinas pagalbos namuose seniems žmonėms kokybei laiduoti, tačiau daugumoje Europos šalių pažymimi tarnybų koordinavimo trūkumai ir problemos.
Galimas ir kitoks modelis – bendras slaugos ir globos namuose organizavimas (bendra lankomosios priežiūros darbuotojų ir slaugytojų komanda). Tokiame modelyje problemiškiausias
paslaugų finansavimo mechanizmas. Globos paslaugos paprastai finansuojamos pagal vieną socialinės apsaugos modelį (iš socialinės paramos biudžeto), slaugos paslaugos – pagal kitą (iš sveikatos draudimo ir sveikatos biudžeto lėšų), todėl lėšų perskirstymas tarp modelių gana komplikuotas. [37]
3.4. Socialinių paslaugų įstaigų veiklos organizavimo principai Lietuvoje
Socialinių paslaugų įstaigų veikla taip pat turi savo specifiką, kuri priklauso nuo klientų poreikių ir jiems teikiamos pagalbos pobūdžio. Šių įstaigų veiklos ypatumus pirmiausiai lemia socialinių paslaugų teikimo principai (sk. Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai). Tačiau Lietuvoje kol kas nėra Socialinių paslaugų įstaigų veiklos įstatymo. Dalinį šių įstaigų veiklos reglamentavimą atlieka patvirtinti tipiniai kai kurių socialinių paslaugų įstaigų nuostatai ar kiti reikalavimai. Pavyzdžiui, Valstybinių vaikų globos namų nuostatai, Valstybinių senelių globos namų nuostatai. Nevyriausybiniu senelių globos ir vaikų globos namų nuostatai. Reikalavimai stacionarios globos įstaigoms ir kt.
Socialinių paslaugų įstaigų veiklos organizavimo specifika pirmiausiai susijusi su šių įstaigų teikiamų paslaugų paskirtimi ir tikslais, klientų poreikių specifika. Paslaugų apimtį ir struktūrą lemia klientų poreikiai. Socialinių paslaugų įstaigos klientams garantuoja šias pagrindines paslaugas: globos, slaugos organizavimo, socialinio darbo, medicinos, darbo terapijos, užimtumo, kultūros, sporto, religinių apeigų organizavimo, švietimo, ugdymo, auklėjimo, buitines (būsto suteikimo, maitinimo, kito materialinio aprūpinimo). Konkretūs visų išvardytų paslaugų standartai (turinys, apimtis, kokybė ir pan.) apibūdinami kiekvienos šalies socialinių paslaugų standartų sistemoje ir, atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, gali būti labai skirtingi.
Medicinos paslaugos: gydymas + slauga + medicininė reabilitacija. Kiekvienam klientui pagal poreikius turi būti organizuojamas (garantuojamas) medicinos paslaugų teikimas. Tačiau šios paslaugos nebūtinai turi būti teikiamos pačioje socialinių paslaugų įstaigoje. Galimi du medicinos paslaugų organizavimo modeliai:
1) medicinos paslaugų teikimas socialinių paslaugų įstaigoje;
2) medicinos paslaugų teikimo organizavimas sveikatos priežiūros įstaigose.
Stiprinant stacionarių paslaugų klientų (pvz., senelių globos namų gyventojų) integraciją į vietos bendruomenę, šias paslaugas klientai gali gauti bendruomenės sveikatos apsaugos įstaigose kaip visi kiti bendruomenės gyventojai. Taikyti pirmą ar antrą paslaugų organizavimo modelį pirmiausiai priklauso nuo socialinių paslaugų įstaigų klientų poreikių specifikos. Pavyzdžiui, senelių globos namuose, kuriuose daugelis gyventojų yra slaugomi, gydymo ar slaugos paslaugos neabejotina bus teikiamos vietoje. Ten, kur daugiausia gyventojų yra fiziškai savarankiški, ko gero,
racionaliau tik organizuoti medicinos paslaugų teikimą, bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros įstaigomis[60].
3.5. Lietuvos demografinės situacijos ypatumai
1998 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 704 tūkst. žmonių. Didžiausias pokario laikotarpiu gyventojų prieaugis buvo septintajame dešimtmetyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyventojų prieaugio tempai stabilizavosi, o nuo 1990 m. ėmė mažėti. 1992 m. pirmą kartą pokario laikotarpiu pastebėtas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Didžiausią Lietuvos gyventojų prieaugio dalį iki 1992 m. sudarė natūralusis prieaugis. 1993 m. gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino, 1994 m. situacija dar pablogėjo mirė 3654 žmonėmis daugiau nei gimė. Taigi natūralusis gyventojų prieaugis yra neigiamas jau trejus metus; 1996 m. jis siekė 1,0 iš 1000 gyventojų, 1997 m. 0,9 iš 1000 gyv.
Amžiaus struktūrą ir demografinės senatvės laipsnį daugiausia formuoja gyventojų reprodukcijos režimas, kuriam turi įtakos ir migracija. Dėl progresuojančio senėjimo nuolat daugėja 60 metų ir vyresnių gyventojų, kurie 1990 m. sudarė 16,2 proc., 1995 m. 17.3 proc., 1996 m. 17,6 proc. Pagal galiojančią klasifikaciją tai reiškia, jog Lietuva peržengė aukštos demografinės senatvės ribą.
Gyventojų senėjimo procesą nulemia dvi pagrindinės priežastys dėl mažo gimstamumo mažėja vaikų, o dėl pokario metais pailgėjusios vidutinės gyvenimo trukmės gausėja pagyvenusių ir senyvo amžiaus gyventojų. Kadangi Lietuvos gyventojų senėjimo procesas vyksta mažo gimstamumo sąlygomis, jo intensyvėjimo reikia tikėtis ir ateityje.
Demografinio senėjimo pokyčiai lemia socialines ir ekonomines problemas, gyventojų socialinio aprūpinimo bei sveikatos priežiūros poreikio didėjimą, todėl svarbu siekti užtikrinti pagyvenusių ir senų žmonių galimybes aktyviai, savarankiškai ir sveikai gyventi. [24]
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo 1996 metų vyresnių nei 65 m. gyventojų dalis Lietuvoje nuolat didėjo (nuo 12,7 % 1996 m. iki 15,1% 2004 m.), žr.1 pav..
1 pav. Vyresnių nei 65 m. gyventojų dalis Lietuvos populiacijoje 1996 – 2004 m. (%) [46]
Šeiminė padėtis. Gyvenimui įpusėjus, dauguma žmonių turi gyvenimo partnerį, ir ne daug tokių, kurie taip ir nesukūrė šeimos arba, praradę sutuoktinį, vėl tapo vieniši (našliai ar išsiskyrę). Tačiau su amžiumi šeiminės padėties sklaida, būdinga vidurinio amžiaus gyventojams, akivaizdžiai keičiasi. Su kiekviena vyresne amžiaus grupe susituokusių skaičius sparčiai mažėja, o našlių didėja, kol vyriausioje amžiaus grupėje (85-eri metai ir daugiau) dominuojančia tampa našlystė. Tuoj pat svarbu atkreipti dėmesį į išraiškingus senyvų moterų ir vyrų šeiminės padėties skirtumus. Kas antras vyras (52 %), būdamas net labai garbaus amžiaus (> 85 metų), gyvena kartu su sutuoktine, tuo tarpu šio amžiaus moterų vos kas trylikta turi dar gyvą sutuoktinį (7 %).
Apibendrinti 60-mečių grupės šeiminės padėties rodikliai pagal lytį verčia daryti išvadą: su amžiumi tiek moterys, tiek vyrai patiria vis didėjančią riziką prarasti sutuoktinio ir prisiimti našlio vaidmenį, tačiau senyvo amžiaus moterims ši rizika kelis kartus didesnė negu vyrams.
Pagal žinias apie šeiminės padėties specifiką, galima daryti išvadas dėl pagrindinių socialinės paramos klientų. Kadangi gyvenant kartu su sutuoktiniu, atsiradus būtinybei, pagalbos teikėjas yra šalia, akivaizdu, kad bent pusė vyrų gali tikėtis paramos iš sutuoktinės (neperžengiant šeimos ribų) iki gilios senatvės, tačiau to paties amžiaus moterims analogiškais atvejais tenka pasikliauti kitais socialinės paramos šaltiniais. Susiejus, šiuos du faktus - kad tarp senų žmonių dominuoja moterys ir kad dauguma moterų yra praradusios artimiausią galimos paramos šaltinį, - tampa akivaizdu, jog pagrindinis senų žmonų politikos objektas yra senyvo amžiaus našlės.
Namų ūkiai. Pensininkų namų ūkiai pagal dydį gerokai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos namų ūkių. Vyresnio amžiaus žmonės gyvena mažesniuose namų ūkiuose; tarp jų vieno asmens namų ūkiuose gyvenančių dalis vos ne dvigubai didesnė negu apskritai šalyje, o, pvz., gyvenančių keturių asmenų namų ūkiuose - 4, 5 karto mažesnė.
Taigi labiausiai paplitusi namų ūkio forma tarp Lietuvos pensininkų yra vieno asmens namų ūkiai (kone kas antrą ūkį sudaro vienas asmuo). Be to, tarp vyresnio amžiaus moterų dukart daugiau (palyginti su vyrais) tokių, kurios gyvena ir tvarko ūkį vienos (Mikulionienė & Stankūnienė 2000).
Namų ūkio forma, kuri kasdieniame gyvenime atrodo tipiškiausia pagyvenusiems ir kurią sudaro pensininkų pora, atsiskyrus suaugusiems vaikams, iš tiesų lieka antroje vietoje po vieno asmens namų ūkių (atitinkamai 37 ir 46 %). Be to, Lietuvoje ši namų ūkio forma paplitusi selektyviai pagal lytį. Vieno asmens namų ūkiuose gyvenančių moterų dalis dvigubai didesnė negu vyrų, tačiau dviejų asmenų namų ūkiai dvigubai charakteringesni seniems vyrams negu moterimis. Pavyzdžiui, 55 % 65-erių metų amžiaus ir vyresnių vyrų ir tik 25 % šio amžiaus moterų gyvena dviejų tos pačios kartos asmenų namų ūkyje (Mikulionienė & Stankūnienė 2000). Žinoma, su amžiumi didėjant rizikai prarasti sutuoktinį, šios namų ūkio formos paplitimas mažėja, tačiau ji išlieka dominuojančia namų ūkio forma tarp vyrų. Sukakus 80 metų, beveik pusė vyrų vis dar gyvena su sutuoktine, tuo tarpu atitinkamo amžiaus moterų - tik 12 % (Mikulionienė & Stankūnienė 2000).
Apie ketvirtadalį (27 %) 60-mečių ir vyresnių žmonių, turinčių vaikų, Lietuvoje gyvena išplėstiniuose namų ūkiuose, tačiau vos 4 % jų to norėtų (Pagyvenę 2000). Gyvenimas kartu su jaunesniais giminaičiais dar labiau paplitęs tarp vyriausių Lietuvos gyventojų (tarp 80-mečių ir vyresnių tokių buvo 43 %), taip pat tarp skurdžiausių gyventojų*. Tarp moterų ir vyrų, gyvenančių šio tipo namų ūkiuose, proporcijų esminių skirtumų nėra (Mikulionienė & Stankūnienė 2000).
Itin kontroversiškai vertinama dar viena namų ūkio forma - sudėtiniai namų ūkiai (juose po bendru stogu gyvena ir kartu maitinasi asmenys, paprastai nesiejami giminystės ryšių). Senų žmonių požiūriu juos galima įvardyti kaip senelių namus, į kuriuos vieni bijo pakliūti, kiti laukia eilėse. Pagal vieną iš daugelio senatvės mitų senatvė vaizduojama kaip neatsiejama nuo senelių namų, tačiau pagal Lietuvoje susiklosčiusią.tradiciją gyvenimo globos institucijose patyrimo turi tik labai maža dalis senimo - vos apie vieną procentą 60 metų amžiaus ir vyresnių Lietuvos gyventojų [37]. Subjektyviai vertinant kai kurių žmonių užimtumą ir situaciją darbo rinkoje bei žinant, kad norinčių apsigyventi senų žmonių globos įstaigose skaičius yra didelis, galima teigti, jog minėtas mitas taps realybe. Ir tai nėra blogai. Senų žmonių globos namų gyventojai yra saugūs, jiems užtikrinta priežiūra, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos.
3.6. Senų žmonių sveikatos vertinimas ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis
Pagyvenusių ir senų žmonių sveikatos poreikių problema nėra nauja. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, seni žmonės dažniausiai serga šiomis ligomis: (1) širdies ligos; (2) smegenų ligos (brain diseases); (4) plaučių ligos; (6) jutimo sutrikimai; kaulų ligos; (7) vėžys [55]. Sveikatos poreikio analizės elementai yra fizinės sveikatos būklė, bendra sveikatos būklė, psichologinė ir mentalinė, aktyvumo ir kiti sveikatos bruožai [19]. Sveikatos poreikių ištyrimas ir senų žmonių elgsenos bei norų įvertinimas padeda tiksliau organizuoti jų sveikatos paslaugas [31, 6]. Tačiau labai svarbus dalykas - kokybės poreikio problema - neįvardijama. Sveikatos kokybės gerinimas prasideda nuo kokybės poreikio suvokimo. Sveikatos kokybės poreikis gali būti apibrėžiamas savybėmis, priklausančiomis nuo egzistavimo sąlygų: kokiais atžvilgiais žmonės ir jų sveikata yra susiję su aplinka, gydymo ir sveikatos institucijomis, jų pačių funkcijomis - iš to ir kyla jų aktyvumo formos. Sergamumas, konkreti liga ar jos pobūdis, ypač pagyvenusiems ir seniems žmonėms, yra ta egzistavimo sąlyga, kuri pirmiausia lemia jų aktyvumo formą - kreiptis i sveikatos paslaugų sferą turint vilties pagerinti savo sveikatą. Tai ir bus sveikatos kokybės poreikio pasireiškimas [17].
Globos įstaigos seneliams ir neįgaliesiems. Vyresnio amžiaus, prastos sveikatos ir negalintys pasirūpinti savimi pagyvenę ir neįgalūs žmonės priversti palikti savo namus ir apsigyventi globos namuose. 2004 m. gauti 1259 prašymai apsigyventi senelių globos namuose ir 891 - neįgaliųjų globos įstaigose. Pernai buvo patenkinta 66 procentai prašymų į senelių globos namus (2003 m. - 54%) ir 60 proc. - į neįgaliųjų globos įstaigas (2003 m. - 57%).
Pernai senelių globos namuose apsigyveno 1,1 tūkst., neįgaliųjų globos įstaigose - 0,5 tūkst. žmonių. 87 proc. žmonių į senelių namus ir 74 proc. žmonių į neįgaliųjų globos įstaigas atvyko iš savų arba giminių namų. Gyventi pas artimuosius ar gimines išvyko 182 senelių namų ir 45 neįgaliųjų globos įstaigų gyventojai. 2004 m. pabaigoje senelių globos namuose gyveno 4,8 tūkst., neįgaliųjų globos įstaigose - 5,5 tūkst. žmonių.
Beveik pusė senelių ir neįgaliųjų namų globotinių yra vieniši - neturi vaikų ir artimųjų. Kas antras senelių namų gyventojas-yra su negalia, iš jų trys ketvirtadaliai - su fizine negalia. Beveik trečdaliui senelių ir neįgaliųjų namų gyventojų būtina intensyvi slauga.
Senelių globos namuose du trečdaliai gyventojų yra moterys. Beveik trys ketvirtadaliai yra sulaukusių 70 ir daugiau metų. Neįgaliųjų globos namuose gyvena šiek tiek daugiau vyrų nei moterų beveik du trečdaliai gyventojų yra ikipensinio amžiaus. [41]
39.3 proc. respondentų nurodė, kad per praėjusius metus yra tekę slaugyti sergančius vaikus ar kitus asmenis. Tarp jų apie 60 proc. atsakė, kad slaugė kitus sergančius asmenis iki 7 parų, o 40 proc. – 8 paras ir ilgiau.
Tarp miesto gyventojų didesnis skaičius respondentų, lyginant su kaimo gyventojais, atsakė, kad slaugė sergančiuosius (42.5 proc. tarp miesto ir 32.6 proc. tarp kaimo gyventojų).
Tiek tarp miesto, tiek ir tarp kaimo gyventojų didesnis skaičius atsakė, kad slaugė vaikus arba kitus asmenis namuose, o ne ligoninėje. Pagal slaugymo trukmę miesto ir kaimo gyventojų atsakymų tendencijos taip pat yra panašios: iki 7 parų didesnis skaičius respondentų abiejose grupėse nurodė, kad slaugė sergančius vaikus namuose, o 8 ir daugiau parų – namuose slaugė kitus sergančius asmenis.
Vertinant respondentų užimtumą pagal jų nurodytą socialinę padėtį, buvo gauta, kad tarp dirbančių daugiau žmonių užsiima slauga, negu tarp nedirbančių (47.9 proc. tarp dirbančių ir 34.2 proc. tarp nedirbančių). Abiejose grupėse didesnis respondentų skaičius nurodė, kad slaugė iki 7 parų, tačiau tarp dirbančių tai nurodžiusių skaičius sudaro 29.9 proc. o tarp nedirbančių – 18.2 proc.
Nedirbantieji dažniausiai 8 ir daugiau parų namuose slaugė kitus asmenis (18.6 proc.), tuo tarpu dirbantieji dažniau namuose slaugė vaikus iki 7 parų (24.7 proc. atsakymų).
2001 m. beveik 40 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems teko slaugyti vaikus, tėvus, gimines arba draugus per pastaruosius metus; 25 proc. atsakė, kad slaugė ligonius namie, o 14 proc. – ligoninėje. Daugiau negu 15 proc. visų respondentų teigė, kad jiems teko slaugyti ligonius 8 paras ir daugiau. Kaip matyti 2 pav., ilgalaikės slaugos “našta” labiausiai pasireiškė žmonių grupėje slaugiusių namuose kitus asmenis, o ne vaikus.
Tarp miesto gyventojų asmenų skaičius, slaugančių sergančius, yra didesnis nei kaimo gyventojų grupėje.
Kaip matyti 3 pav., sergančiųjų slaugos namuose “našta” tenka daugiau dirbantiems nei nedirbantiems asmenims, ypatingai tai liečia vaikų slaugą..
3 pav. Slaugiusių asmenų darbinio užimtumo statusas (proc.).[46]
Yra žinoma, kad seni žmonės turi daugiau sveikatos problemų nei jaunesnio amžiaus (tą įrodo Lietuvos gyventojų mirtingumo pagal amžiaus grupes statistika), žr 4 pav. Dėl šios priežasties senų žmonių globos įstaigose greta socialinių paslaugų yra reikalingos ir sveikatos priežiūros paslaugos.
Lietuvos sveikatos informacijos centras pateikia dvi vyresnių nei 64 m. žmonių mirties priežasčių grupes: mirtis dėl senatvės ir mirtis dėl išorinių priežasčių (ligos, traumos, kriminalinės mirtys). 2001 – 2004 metais vyresnių nei 64 m. žmonių mirčių skaičius didėjo, žr 5 ir 6 pav. Iš to galima daryti prielaidą, kad senų žmonių ligotumas nemažėja, tuo pačiu išlieka ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis.
5 pav. Vyresnių nei 64 m. Lietuvos gyventojų
mirtingumas dėl išorinių priežasčių 2001 – 2004 m .[23, 24, 25, 26]
6 pav. Vyresnių nei 64 m. Lietuvos gyventojų mirtingumas dėl senatvės 2001 – 2004 m .[23, 24, 25, 26]
3.7. Institucionalizacijos aprėptis
Globos institucijose gyvenančių senų žmonių dalies apibūdinimui pasinaudosime mokslinėje literatūroje vartojama sąvoka institucionalizacijos aprėptis. Šis rodiklis išreiškia senų žmonių globos įstaigose gyvenančių asmenų ir atitinkamo amžiaus gyventojų skaičiaus santykį. Senų žmonių institucionalizacįjos aprėptis per dešimt metų padvigubėjo, tačiau konkrečios poslinkio ribos buvo nuo 0,3 % 1989 m. iki 0,5 % 2000 m. (Socialinė apsauga 2001). Institucionalizacijos aprėptis sparčiau didėjo tarp vyresnio senyvo amžiaus žmonių ir ypač tarp vyresnių moterų. 2000 m., palyginti su 1989 m., 80-mečių ir vyresnių žmonių, gyvenančių senelių namuose, dalis buvo keturiskart didesnė. Šio amžiaus moterų institucionalizacijos lygis per tą patį laikotarpį padidėjo iki 1,9 % , to paties amžiaus vyrų – iki l,l% (1 lent.).
Moterys Vyrai Iš viso:
1989 m. 2000 m. 1989 m. 2000 m. 1989 m. 2000 m.
60 m. ir vyresni 0,3 0,6 0,2 0,5 0,3 0,5
80 m. ir vyresni 0,4 1,9 0,3 1,1 0,4 1,7
1 lent. Lietuvos, seną žmonių institucionalizacijos aprėptis (%) (Socialinė apsauga 2001; Mikulionienė & Stankūnienė 2000)
Senyvo amžiaus žmonių institucionalizacijos aprėpties didėjimas sietinas tiek su bandymais priartinti pasiūlą prie paklausos (iki šiol iš kasmet gaunamų paraiškų patenkinama tik apie 60 %; žr. Socialinė apsauga 2001), tiek su silpnėjančiomis šeimos narių galimybėmis globoti nusenusius tėvus. Be to, tarp globos institucijų klientų tiek absoliučiai, tiek santykiškai vėlgi dominuoja moterys.
Manoma, kad ateityje dėl demografinių priežasčių turėtų gausėti senyvo amžiaus žmonių, gyvenančių vieno asmens namų ūkiuose ir globos institucijose. Mažėjant gimstamumui (Stankūnienė 1999; Stankūnienė & Eidukienė 1999), mažės jaunesnio amžiaus giminių skaičius, tenkantis vienam seneliui. Be to, šeimos instituto transformacijos procesai (Stankūnienė 1999; Stankūnienė & Eidukienė 1999) gali susilpninti šeimos narių galimybes rūpintis seneliais. Tad senyvo žmogaus artimųjų ratas (iš kurio jis pirmiausia tikėsis pagalbos, gyvendamas kartu, arba į kurį galės persikelti gyventi) siaurės ir bus mažiau apibrėžtas, o įvairių rūšių socialinių paslaugų reikšmė didės. [38]
Statistikos departamento duomenimis, socialinės paslaugos namuose yra teikiamos visų savivaldybių teritorijose. 2003 m. pagalbos namuose paslaugas teikė 934 etatiniai lankomosios priežiūros darbuotojai, 202 asmenys dirbo pagal terminuotas sutartis, 791 – pagal darbo biržos viešųjų darbų programas ir 359 buvo savanoriai.
2003 m. pagalba ir slauga namuose buvo suteikta beveik 9 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma pagyvenę ir seni žmonės (3,4 tūkst., 38%), neįgalūs suaugusieji (4 tūkst., 44%). Globojamų ir slaugomų namuose asmenų per 2003 m. padaugėjo 1023. [57]
Poreikis patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas yra didelis, apskrityse sudaromos eilės, norinčių gauti tokias paslaugas.
2005 m. liepos 1 d. eilėse į senų žmonių globos įstaigas laukė 214 asmenų (87 vyrai ir 127 moterys). Iš jų: 125 turintys I invalidumo grupę, 21 - II invalidumo grupę, 68 - neturintys invalidumo grupės, žr.7 pav.
7 pav. Į senų žmonių globos įstaigas eilėse laukiantys asmenys pagal invalidumo grupę 2005-07-01.[56].
1 laukiantis buvo nuo 22 iki 29 metų amžiaus, 24 laukiantieji buvo nuo 30 iki 60 metų amžiaus, 48 - 61-75 metų amžiaus, 141 - vyresni nei 75 metų, žr.8 pav.
8 pav. Į senų žmonių globos įstaigas eilėse laukiantys asmenys pagal amžių [56].
Daugiausiai laukiančiųjų į senų žmonių socialinės globos įstaigas buvo užregistruota Vilniaus apskrityje – 104 (į vieną, 247 vietas turinčią, globos įstaigą) ir Klaipėdos apskrityje – 57 (į dvi, 465 vietas turinčias, globos įstaigas).
Mažiausiai laukiančiųjų buvo užregistruota Utenos apskrityje –2 (į dvi, 510 vietų turinčias, globos įstaigas), žr.9 pav.
9 pav. Į senų žmonių globos įstaigas eilėse laukiantys asmenys pagal apskritis [56].
Poreikį apsigyventi stacionariose socialinės globos įstaigose lemia tai, kad vis dar nepakankamai išvystytas socialinių paslaugų tinklas savivaldybėse ir neturėdami kitos alternatyvos, žmonės yra nukreipiami į stacionarias socialinės globos įstaigas.
3.8. Lietuvos senų žmonių globos namų išlaidos.
Vidutinės senų žmonių socialinės globos įstaigų paprastųjų biudžetinių lėšų išlaidos, tenkančios vienam gyventojui per mėnesį 2004 metais siekė 893,1 Lt. Lyginant su 2003 metų duomenimis (849 Lt) minėtos išlaidos padidėjo 5,2 %, lyginant su 2002 metų duomenimis (852,1 Lt) – padidėjo 4,8 %, lyginant su 2001 metų duomenimis (1025,5 Lt) – sumažėjo 12,9 %. (10 pav.).
10 pav. Senų žmonių valstybinių globos įstaigų paprastosios biudžetinės išlaidos, tenkančios vienam gyventojui per mėnesį 2001 - 2005. [56]
Daugiausiai 2004 metais vieno gyventojo išlaikymui per mėnesį paprastųjų biudžetinių lėšų buvo skirta Antavilių pensionate (1074,5 Lt), Prienų (926 Lt), mažiausiai - Veisiejų (792 Lt), Laugalių (821 Lt) ir Padvarių (842 Lt) pensionatuose (11 paveikslas).
11 pav. Senų žmonių valstybinių globos įstaigų paprastosios biudžetinės išlaidos, tenkančios vienam gyventojui per mėnesį 2004.[56]
Vidutinės senų žmonių globos įstaigų valstybės biudžeto specialiųjų programų lėšos, tenkančios vienam gyventojui per mėnesį 2004 metais siekė 241,3 Lt. Daugiausiai minėtų lėšų, tenkančių vienam gyventojui per mėnesį buvo gauta Antavilių pensionate (287,7 Lt), mažiausiai – Padvarių pensionate (202 Lt), žr. 12 pav.
12 pav. Vidutinės senų žmonių globos įstaigų valstybės biudžeto specialiųjų programų lėšos, tenkančios vienam gyventojui per mėnesį 2004 metais [56]
Valstybės biudžeto specialiųjų programų paprastosios lėšos 2003 metais senų žmonių socialinės globos įstaigose sudarė 19,5 % visos gyventojo išlaikymo kainos. [56]
13 pav. Valstybinių globos įstaigų biudžetinių išlaidų (litais), tenkančių vienam gyventojui per mėnesį dinamika (2001 – 2005 m.) [56]
15 pav. Vienam senų žmonių globos įstaigos gyventojui per mėnesį tenkančios išlaidos (viso) Lt., [56]
2003 m. sausio 1d. iš visų, laukiančių eilėje patekti į globos namus, 85 % buvo Vilniaus apskrityje. Mažiausiai laukiančiųjų buvo Utenos apskrityje. 72 % laukiančiųjų buvo 61 – 85 metų amžiaus.
2004 m. sausio 1 d. eilėse į senų žmonių globos įstaigas laukė 222 asmenys (91 vyras ir 131 moteris). Daugiausiai laukiančiųjų į senų žmonių socialinės globos įstaigas buvo užregistruota Kauno apskrityje – 63 (į dvi 430 vietų turinčias globos įstaigas) ir Vilniaus apskrityje – 60 (į vieną 247 vietas turinčią globos įstaigą). Mažiausiai laukiančiųjų buvo užregistruota Utenos apskrityje – tik 10 asmenų (į dvi 510 vietų turinčias globos įstaigas).
Eilėse į senų žmonių globos įstaigas 2005 m. sausio 1d. laukė 178 asmenys (75 vyrai ir 103 moterys).
Daugiausiai laukiančiųjų į senų žmonių socialinės globos įstaigas buvo užregistruota Vilniaus apskrityje – 101 (į vieną 247 vietas turinčią globos įstaigą), Klaipėdos apskrityje – 42 (į dvi 465 vietas turinčias globos įstaigas) ir Kauno apskrityje – 21 (į dvi 430 vietų turinčias globos įstaigas). Laukiančiųjų nebuvo Utenos apskrityje –(į dvi 510 vietų turinčias globos įstaigas).
2005 m. liepos 1d. eilėje į senų žmonių globos įstaigas laukė 214 asmenų (87 vyrai ir 127 moterys), žr 16 pav.
16 pav. Asmenys, laukiantys eilėse į senų žmonių globos įstaigas Vilniaus apskrityje ir Lietuvoje 2003 – 2005-07-01 [56]
48 laukiantieji buvo 61-75 metų amžiaus, 141 - vyresni nei 75 metų. Daugiausiai laukiančiųjų į senų žmonių socialinės globos įstaigas buvo užregistruota Vilniaus apskrityje – 104 (į vieną, 247 vietas turinčią, globos įstaigą) ir Klaipėdos apskrityje – 57 (į dvi, 465 vietas turinčias, globos įstaigas).
Mažiausiai laukiančiųjų buvo užregistruota Utenos apskrityje –2 (į dvi, 510 vietų turinčias, globos įstaigas).
2005 m. liepos 1d. valstybinėse senų žmonių globos įstaigose iš viso gyveno 1757 gyventojai (759 vyrai ir 998 moterys), iš jų 784 – intensyviai slaugomi, kas sudaro 44,6 % visų gyventojų skaičiaus.
Per pirmą 2005 metų pusmetį į senų žmonių socialinės globos įstaigas atvyko 163 nauji gyventojai, iš jų:
5. 0,6 % - iš kitų globos namų;
6. 73 % - iš savo, giminių ar globėjų namų; 7. 25,8 % - iš ligoninių;
8. 0,6 % - iš nakvynės namų.
Per tą patį laikotarpį iš senų žmonių globos įstaigų išvyko 158 gyventojai, iš jų: 9. 3,2 % - į kitus globos namus;
10. 5 % - gyvenimui į namus ar pas gimines; 11. 91,8 % - mirė. [56]
3.9. Europos Sąjungos šalių socialinių paslaugų vystymosi tendencijos
Panaši Europos Sąjungos šalių socialinė politika socialinių paslaugų srityje siejasi su bendromis demografinėmis, ekonomikos raidos tendencijomis; nacionalinių sistemų konvergencija (darbo, būsto, socialinės apsaugos, mobilumo srityse). Per pastaruosius du dešimtmečius labai padidėjo socialinių paslaugų poreikis, taip pat siūlomų socialinių paslaugų asortimentas ir jų teikimo apimtis. Didėjo ir bendrosios šioms paslaugoms skirtos lėšos. Tačiau kartu šalyse egzistuoja gana daug skirtumų, todėl sunku greitai suderinti socialinių paslaugų standartus. Šiuos skirtumus lemia esama socialinių paslaugų materialinė bazė, jos teritorinio išdėstymo principai; šalių administracinio suskirstymo ypatybės; savivaldos įstatymai; įstatymų skirtumai.
Pagrindinės ES šalių socialinių paslaugų tendencijos:
• orientacija į socialinių paslaugų standartų suderinimą ES šalyse; • socialinių paslaugų decentralizavimas;
• neformalios ir formalios socialinių paslaugų sistemų integravimas; • šūkio „kiek galint ilgiau gyventi savo namuose" įgyvendinimas; • socialinių paslaugų ir slaugos paslaugų integravimas;
• didėja neprofesionalios pagalbos poreikis;
• globos pinigų, kaip paslaugų alternatyvos, plitimas; • dėmesys paslaugų kokybei, efektyvumui;
• aktyvus dalyvavimas kuriant naujas socialinių paslaugų sistemas postkomunistinėse šalyse.
Visose šalyse visuotinai pripažįstama socialinių paslaugų decentralizavimo koncepcija (modelis). Pavyzdžiui, Suomijoje socialinės politikos srityje įgyvendinamas trečiasis paslaugų decentralizavimo etapas:
• pirmu etapu valstybės socialinės globos funkcijos perduotos regionams ir komunoms; • antru etapu - komunų funkcijos perduotos mikrorajonams ir bendruomenėms;
• trečiu etapu - socialinės globos funkcijos perduodamos piliečių kolektyvams ir net pavieniams asmenims.
Viena iš ryškių tendencijų dabartiniu laikotarpiu - neformalios globos integravimas į profesinę globą. Tokios integracijos stimulas yra ne tai, kad per maža profesionalių paslaugų teikėjų pasiūla, bet kad ta pasiūla labai standartizuota ir brangi. Standartizuota profesionali pagalba, dirbant su kai kuriomis klientų grupėmis (narkomanais, alkoholikais ir kt.), pasirodė esanti mažai efektyvi. Pamažu formuojasi natūralus neformalios globos ir valstybinės profesinės globos ryšys. Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje valstybė finansiškai remia neformalius paslaugų teikėjus. Airijoje neformalių teikėjų paslaugas apmoka valstybė, jei jie neturi kitų pajamų. Pietų Europoje šeimos ryšiai ir neformali globa, kaip viena iš svarbiausių socialinių paslaugų sistemos dalių, išsilaikė gerokai
ilgiau nei kitose ES šalyse [52]. Daugelis kitų šalių (JK, Islandija, Olandija, Švedija ir kt.) daug dėmesio skiria neformalių socialinių paslaugų teikėjams ir taip siekia skatinti žmonių iniciatyvą, šeimos ir bendruomenės ryšius. Į klientus orientuotos paslaugos ir savipagalba - svarbiausios temos šiose šalyse [16] Skiriami pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo gerovės valstybėse principai: • teikiamos iš dalies finansuojant viešajam sektoriui, už jas gavėjas nemoka rinkos kainos;
• socialinės paslaugos yra palaikančios, skirtos užtikrinti esamą individo ar šeimos gyvenimo lygį; • didina asmenų kompetenciją, galimybes, yra skirtos reabilitacijai;
• yra universalios - skirtos ir vienodai prieinamos visiems žmonėms; • yra savanoriškos - žmogus jas gauna, jei kreipiasi į atitinkamą tarnybą.
Visos ES šalys perėjo įvairius pertvarkos etapus, teikiant įvairių tipų socialines paslaugas, taikant skirtingus organizavimo modelius ar nustatant skirtingus paslaugų teikėjų santykius. Visos ieško alternatyvų ir inovacijų, kaip integruoti ne pelno ir pelno (privačių) paslaugų teikėjus į bendrą paslaugų sistemą. Socialinių paslaugų decentralizavimas ir nevyriausybinių paslaugų teikėjų atsiradimas paskatino valstybės ir šių organizacijų bendradarbiavimą. Padidėjęs finansavimas padėjo stabilizuoti šių organizacijų „labdaros veiklą". Pelno (privačios) organizacijos taip pat teikia tam tikrą paslaugų dalį, tačiau jų veiklos mastas yra kur kas mažesnis nei ne pelno organizacijų. Vis dėlto ypač diskutuotinas yra valstybės ir privataus pelno sektoriaus bendradarbiavimas [11]. Kai kurių šalių (ypač Vokietijos) specialistų manymu, privataus sektoriaus kišimasis neatspindi gerovės valstybės idėjų ir tikslų.
Didėjant pelno organizacijų teikiamų paslaugų apimčiai ir klientų įnašų, mokamų už paslaugas ne pelno sektoriuje, svarbai, atsiranda pavojingas teikiamų paslaugų kokybės ir teisingumo, kai veikia rinkos mechanizmas, ryšys.[51].
3.10. ES šalis – Estija
Estija kaip kita Europos Sąjungos šalis pasirinkta neatsitiktinai – anksčiau Estijoje gyvavo tokios pat kaip ir Lietuvoje socialinės bei sveikatos apsaugos sistemos; pastaruoju metu Estijoje įgyvendinamos reformos orientuotos į Skandinavijos patirtį (tarptautinis bendradarbiavimas labiausiai plėtojamas su Suomija (41 %), Švedija (23 %), Olandija (13 %), Norvegija (10 %)).
Estijoje pagyvenę žmonės (> 65 metų amžiaus) sudaro 15 % gyventojų [11] ir pagal Jung-tinių Tautų Organizacijos prognozes dėl gyventojų skaičiaus iki 2030 m. sudarys vieną ketvirtadalį visų šalies gyventojų. Nauji reikalavimai keliami sveikatos apsaugai ir gerovės sistemai, nes mažėja gebėjimai susidoroti su senėjimo procesais, ir normalus pensinio amžiaus žmogaus senėjimas gali virsti patologiniu. Susidorojimui su šio proceso sunkumais reikalinga nuolatinė pagalba iš išorės.
2000 m. pradžioje Estijoje buvo 208 574 pagyvenę žmonės, iš kurių 67 % sudarė moterys (140 366) ir 33 - % vyrai (68 208) [13].
Natūrali pagyvenusio žmogaus aplinka yra jos/jo šeima. Pagyvenusių žmonių tyrimo duomenimis, amžiui didėjant susituokusiųjų rodiklis mažėja ir našlių santykis didėja – 55 % pagyvenusių žmonių (80-mečių ir vyresnių) yra našlės/našliai. 40 % pagyvenusių žmonių yra susituokę, o 4 % gyvena kohabitacijoje (susidėję). Be sutuoktinio, pvz., vieni, gyvena daugiau negu pusė pagyvenusių žmonių (53 %); 15 % jų sudaro vyrai ir 85 % - moterys.
Pagyvenusių žmonių tyrimo duomenimis, 84 % pagyvenusių žmonių turi vaikų arba globotinių, 20 % - anūkų. Dauguma moterų, neturinčių vaikų, priklauso 75-erių - 79-erių metų amžiaus grupei, o dauguma vyrų, neturinčių vaikų, buvo 80-84-erių metų amžiaus.
Be šeimos narių, pagrindiniai pagyvenusių žmonių globėjai buvo giminaičiai, pažįstami ir kaimynai (30 % visų atvejų); ketvirtadalio (25 %) globėjai rasti asmeninių skelbimų ar firmų pagalba, taip pat per ne pelno organizacijas arba vietiniame diakonate. Penktadaliui (19 %) globėjai parūpinti pagal susitarimą su vietine valdžia. Susitarimo terminas priklausydavo nuo šeimos ekonominės situacijos, o vietinė valdžia prisiimdavo globos išlaidas. Globojimas taip pat organizuotas pagal susitarimą su darbo birža, ilgą laiką nedirbusius asmenis įdarbinus kaip gerovės darbuotojus (14 %), o 12 % atvejų vietinė valdžia tarpininkavo surandant globėjus.
Daugiau negu pusė pagyvenusių žmonių (53 %) gyveno savo butuose, daugiau negu trečdalis (36 %) - privačiuose namuose arba sodybose. 10 % nuomavo butus (privačius arba savivaldybės), 0, 5 % gyveno kur nors kitur, 0, 5 % pagyvenusių žmonių gyveno senelių namuose. Ateityje, kuriant alternatyvias paslaugas, ko gero, apsigyvenančių senelių namuose mažės.
Pagyvenusių žmonių sveikata. Pagyvenusių žmonių tyrime jie patys galėjo įvertinti savo sveikatą pagal 5 balų skalę: 1 - labai bloga, 2 - bloga, 3 - patenkinama, 4 - gera, 5 -labai gera. Dauguma pagyvenusių asmenų (64 %) savo sveikatą apibūdina kaip patenkinamą; 1 %mano, kad jų sveikata labai bloga ir 1 %-kad jų sveikata labai gera (žr. 17 pav.).
17 pav. Estijos pagyvenusių žmonių sveikatos vertinimas [37]
Pagyvenusių žmonių tyrimo rezultatai parodė, kad nuolatinės slaugos vyrams reikia dvigubai dažniau negu moterims (8% vyrų ir 3% moterų).
2000 metais vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės sudarė 15 % Estijos populiacijos (18 pav.).
18 pav. Estijos populiacijos pasiskirstymas pagal amžių 2000 m. [12]
Estijoje jaučiamas poreikis didinti ambulatorinės globos vaidmenį, teikiant paslaugas pagyvenusiems žmonėms sveikatos ir gerovės organizacijose. [37]
Didžiausią globos namų išlaidų dalį Estijoje sudaro personalo išlaikymo kaštai bei administravimo ir kitos išlaidos (Administravimo išlaidos (šildymas, elektros energija, vanduo ir pan.), baldų įsigijimas, kapitalinis patalpų remontas, verslo kelionės, literatūra ir pan.). 1996 metais personalo išlaidos, tenkančios vienam globos namų gyventojui per metus buvo 13306 Estijos kronos (EEK), administravimo išlaidos 9870 EEK. Išlaidos personalo išlaikymui tolygiai augo ir 2002 jos sudarė 24423 EEK vienam globos namų gyventojui per metus. Administravimo išlaidų kreivėje matomas ryškus pakilimas 1998 ir 1999 metais. Kadangi prie minėtų išlaidų priskiriamos lėšos, išleistos baldų įsigijimui bei kapitaliniam remontui, galiam daryti prielaidą, kad minėtu laikotarpiu galėjo būti renovuojami pastatai, atnaujinami baldai. Tokią prielaidą patvirtina 2000 m. ir 2002 m. administravimo išlaidų gana staigus sumažėjimas.
Išlaidos, patiriamos įsigyjant medikamentus bei organizuojant globos namų gyventojų maitinimą nuolatos didėja, per šešerius metus minėtos išlaidos atitinkamai padidėjo 21,8 %
maitinimui ir 114 % vaistų įsigijimui.
1995 metų personalo išlaikymo išlaidos nurodytos be socialinio draudimo mokesčių (33 %). Šie mokesčiai įskaičiuoti į „Administravimo ir kt. išlaidas“. Nuo 1996 m. į personalo išlaikymo išlaidų eilutę įtraukti ir socialinio draudimo mokesčiai (19 pav.). Nuo 2003 m. tokie duomenys neberenkami.[12]
19 pav Estijos suaugusių žmonių globos įstaigų išlaidos, tenkančios vienam gyventojui per metus Estijos kronomis.[12]
Kadangi šiame darbe aptariamos Vilniaus rajono senų žmonių globos įstaigos, žemiau esančiame grafike (20 pav.) pateikiami duomenys apie gyventojus Talino ir visos Estijos globos įstaigose 1996 – 2004 metais. Šiuo laikotarpiu Talino globos įstaigose gyventojų padaugėjo 17,5 %, visoje Estijoje per tą patį laikotarpį 52,1 %.
Nuo 1996 iki 2004 metų bendro profilio senų žmonių globos įstaigų Estijoje padaugėjo 38% nuo 81 1996 metais iki 112 2004 metais. Specialiųjų globos namu skaičius išaugo daugiau negu 4 kartus: nuo 15 globos įstaigų 1996 metais iki 81 įstaigos 2004 metais, žr. 21 pav.
21 pav. Globos įstaigos suaugusiems Estijoje 1996 - 2004 m. [12]
Bendrųjų globos namų skaičiaus augimas proporcingas vietų skaičiaus šiose įstaigose didėjimui (22 pav.). Todėl galima daryti prielaidą, kad 2002 metais gyventojų skaičius kambaryje išliko toks pat kaip ir 1996 metais, o globos namų paslaugų poreikis išaugo. Dėl pasikeitusios metodologijos 2003 ir 2004 metų duomenys yra nelygintini.
22 pav . Vietų skaičius Estijos globos namuose 1996 – 2002 m. [12]
Išaugusį globos namų poreikį patvirtina ir tai, kad visos naujos vietos tiek specialiuosiuose, tiek bendros paskirties globos namuose buvo užpildytos – gyventojų skaičius 1996 – 2004 metais šiose įstaigose didėjo proporcingai globos įstaigų skaičiui. (21 ir 23 pav.)
23 pav. Gyventojų skaičiaus dinamika Estijos globos namuose 1996 – 2004 m. [12]
3.11. Kokybinių ir kiekybinių tyrimų skirtumai ir panašumai
Sąvokomis ,,kiekybinis” ir ,,kokybinis tyrimas” nusakomi ne atskiri mokslinio tyrimo metodai arba aspektai, kiekybinis ir kokybinis požiūris į tyrimą. Šiuo atveju kokybiniam požiūriui būdingas siekimas suprasti, kaip individai suvokia bei aiškina pasaulį ir kaip individualiai kuriamos prasmės lemia jų elgesį. Kiekybiniu požiūriu nusakomas siekis ieškoti išorinių požymių, matuoti juos ir skaičiuoti, siekti vienintelio paaiškinimo, dėsnių, taisyklių, universalumo ir visuotinumo.
Kokybiniai tyrimai, nebūdami priklausomi nuo hipotezių, pasižymi lankstumu bei duomenų indukcine analize, kuri induktyvią tyrėjo logiką priskiria prie kokybinių tyrimų bruožų.
Kita svarbi kokybinių tyrimų ypatybė, pasak minėtų literatūros šaltinių yra ta, jog šiems tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Jų reprezentatyvumą lemia ne atsitiktiniai tiriamųjų parinkimo būdai, o lankstūs vienokie ar kitokie teoriniai kriterijai.
Todėl galima manyti, kad svarbiausias kokybinių tyrimų elementas - tyrimo duomenų apibendrinimas, kuris socialiniuose moksluose gana sudėtingas.
Vienas iš kokybinių tyrimų analizės metodų yra teiginių ir hipotezių formulavimas, remiantis surinktais duomenimis. Medžiaga pateikiama pasakojamosios ataskaitos forma.
Kokybinėje analizėje duomenys yra laikomi visuma, kuri suteikia informaciją apie kokio nors loginio vieneto struktūrą.
Fazė Kiekybinė analizė Kokybinė analizė
Interpretacinė • nuodugnus duomenų
peržiūrėjimas bei statistinių ryšių interpeliacija;
• nuorodos į kitus tyrinėjimus ir hipotezes.
• interpretacinis paaiškinimas; • nuoroda į kitus tyrinėjimus ir
teorinius modelius.
Duomenų apdorojimo
• kintamųjų apibūdinimas ir užkodavimas;
• statistinių ryšių ir duomenų vidurkių apskaičiavimas.
• duomenų išryškinimas,
koncentruojantis ties esminiais dalykais;
• atskirų faktų grupavimas.
2 lentelė. Kokybinės ir kiekybinės analizės fazių palyginimas. [23]
Kaip teigiama literatūroje (Smith, Glass, 1987), neretai kokybiniai tyrimai kritikuojami dėl patikimumo, vertingumo ir kontrolės trūkumo. Todėl kiekybinių metodų šalininkai labiau vertina pastarųjų objektyvumą. Tuo tarpu kokybinių metodų šalininkai teigia, kad socialiniai individo veiksmai priklauso nuo aplinkos (konteksto). Todėl, jų nuomone negalima suprasti elgesio, atskirto nuo aplinkos. [23]
4. TYRIMO IMTIES CHARAKTERISTIKA
Tyrimui atlikti buvo pasirinkti Vilniaus rajone esančių senų žmonių globos namų (toliau – globos įstaigų) gyventojų artimieji, pažįstami žmonės; Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių specialistai bei padalinių vadovai, kuruojantys sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos srities klausimus; Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių tarybų nariai; Vilniaus rajone įsikūrusių valstybinių bei privačių globos įstaigų vadovai.
Vienoje tyrimo grupėje dalyvavo 28 respondentai (13 moterų bei 15 vyrų nuo 21 iki 60 metų amžiaus): globos įstaigų vadovai, savivaldybių tarybų nariai, valstybės tarnautojai bei darbuotojai, kurių darbas susijęs su globos įstaigų veiklos klausimais. Apklaustų globos įstaigų vadovai buvo priskirti padalinių bei skyrių vedėjų grupei. Iš viso buvo apklausta 10 vyresniųjų ir vyriausiųjų specialistų, 8 padalinio/skyriaus vedėjai bei vadovai, 8 savivaldybių tarybų nariai ir 2 kitas pareigas turintys darbuotojai.
Renkant duomenis, respondentų buvo teiraujamasi apie turimą išsilavinimą. Dauguma jų turėjo aukštąjį universitetinį išsimokslinimą (24), 2 turėjo spec.vidurinį ir aukštesnįjį ir 2 – aukštąjį neuniversitetinį.
Išanalizavus surinktus duomenis nustatyta, kad šiame tyrime dalyvavo daugiau vidutinio amžiaus respondentų, todėl buvo galima daryti prielaidą, kad jie turi artimų senų žmonių ir gali papildomai domėtis senų žmonių globos įstaigų veikla bei problemomis, susijusiomis su senų žmonių priežiūra (be to, apie tai jų buvo ir klausiama, kad būtų žinoma tiksliai - šie duomenys pateikiami tyrimo rezultatų jų analizės skyriuje), žr. lent. 3.
Amžiaus grupė Dalyvavusiųjų tyrime skaičius Proc.dalis 1. 21-30 m. 4 14,3 2. 31-50 m. 16 57,1 3. 51-60 m. 8 28,6 Iš viso: 28 100
3 lentelė. Tyrime dalyvavusių respondentų imtis pagal amžių (abs.sk.)
Iš vienai tyrimo grupei priklausiusių respondentų buvo surinkta informacija apie asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir poreikį globos namuose, socialinių paslaugų kokybę, senų žmonių globos namų veiklą įtakojančias problemas, taip pat apie respondentų susipažinimo su globos įstaigų veiklos klausimais lygį ir kt.
Antroje šio tyrimo grupėje buvo 39 respondentai (nuo 26 iki 60 metų amžiaus), kurių artimieji ar pažįstami yra seno amžiaus žmonės. Daugiausia tyrime dalyvavo moterys – jų buvo 30, o vyrų – 9.
Buvo surinkta informacija apie respondentų turimą išsilavinimą bei užimtumą. Didžioji dalis- 17 atsakiusiųjų nurodė turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, šiek tiek mažiau - 13 respondentų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, 4 - aukštąjį neuniversitetinį ir 5 - spec. vidurinį.
Iš šiame tyrime dalyvavusių senų žmonių artimųjų 34 nurodė, jog yra dirba. Tik 5 respondentai atsakė, kad šiuo metu nedirba. Respondentų buvo prašoma nurodyti savo amžių. Nustatyta, kad daugiausia jų buvo vidutinio amžiaus, žr. lent. 4.
Amžiaus grupė Dalyvavusiųjų tyrime skaičius Proc. dalis 1. 26-30 m. 3 7,7 2. 31-50 m. 19 48,7 3. 51-60 m. 17 43,6 Iš viso: 39 100
4 lentelė. Tyrime dalyvavusių respondentų imtis pagal amžių (abs.sk. ir proc.)
Antrajai tyrimo grupei priklausę dalyvavusieji turėjo pateikti informaciją apie jų artimų senų žmonių sveikatos sutrikimus, slaugos bei gydytojo konsultacijų poreikio dažnumą; globos bei slaugos problemų sprendimą namuose; greitosios medicinos pagalbos poreikį; faktorius, kurie įtakotų senų žmonių globos namų pasirinkimą; nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugų poreikį globos įstaigose ir kt.
5. TYRIMO METODIKA
Šio tyrimo metodas buvo anoniminė anketinė apklausa ir pokalbis (interviu, jų audio įrašai), kad būtų surinkta kuo tikslesnė informacija bei neliktų neatsakytų klausimų. Užpildyti klausimynai atsiimant buvo patikrinami, kad nebūtų neatsakytų klausimų, todėl sugadintų ar netinkamų vertinimui anketų nebuvo. Prieš įteikiant respondentams klausimynus, kiekvienam buvo paaiškinamas tyrimo tikslas, uždaviniai, aktualumas. Be to, susitikimų metu vykdavo individualūs pokalbiai, kurių metu gauta informacija taip pat atsispindi pateiktame darbe.
Tyrimą atliko šio pateikiamo darbo autorius. Respondentai buvo suskirstyti į 2 grupes. Vienai grupei priklausė Vilniaus apskrityje esančių senų žmonių globos namų gyventojų giminės ar artimi pažįstami žmonės, kitai - Vilniaus miesto savivaldybės specialistai bei padalinių vadovai, kuruojantys sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos srities klausimus; Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių tarybų nariai; Vilniaus rajone įsikūrusių valstybinių bei privačių globos įstaigų vadovai. Jiems iš pat pradžių, prieš anketinę apklausą buvo paaiškinamas magistrinio darbo tyrimo tikslas, aktualumas bei tokio tyrimo reikalingumas. Šio tyrimo metu buvo apklausti visų Vilniaus apskrityje esančių globos įstaigų vadovai, dauguma Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento dviejų skyrių: Socialinės paramos ir Sveikatos skyrių valstybės tarnautojai (pasirinkti tie, kurių darbas nors šiek tiek siejasi su senų žmonių globos įstaigų veiklos klausimų nagrinėjimu); taip pat atsitiktine tvarka buvo pasirinkti ir apklausti Vilniaus miesto bei rajono savivaldybių tarybų nariai, kadangi jie visi be išimties dalyvauja savivaldybių tarybų posėdžiuose svarstant įvairius, tarp jų - globos įstaigų veiklos organizavimo, finansavimo bei panašius klausimus bei turi balsavimo teisę priimant sprendimus šiais nagrinėjamais klausimais.
Respondentai buvo apklausiami naudojant 2 parengtus klausimynus, kuriuos sudarė atviro tipo ir uždaro tipo standartizuoti klausimai su pateikiamais galimų atsakymų variantais. Atviro tipo klausimuose taip pat buvo pateikiami atsakymų variantai bei palikta galimybė respondentui įrašyti papildomą ar patikslinančią informaciją, kad tuo klausimu būtų surinkta kiek įmanoma tikslesnė informacija.
Klausimynai buvo sukurti laikantis pagrindinių klausimyno sudarymo principų. Juose buvo pateikti klausimai, siekiant surinkti bendrus respondento duomenis (lytį, amžių, išsilavinimą, užimtumą) ir dalykinės dalies klausimai (senų žmonių globos įstaigų problemos, jų sprendimo būdai; nuomonė apie socialinių bei sveikatos priežiūros paslaugų integravimo perspektyvos; šių paslaugų poreikis ir kt.).
Pirmąjį klausimyną, kuris buvo pokalbio metu pateikiamas atsakyti Vilniaus m. savivaldybės specialistams bei padalinių vadovams, kuruojantiems sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos srities klausimus; Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių tarybų nariams; Vilniaus
apskrityje įsikūrusių valstybinių bei privačių globos įstaigų vadovams, taip pat sudaro kelios klausimų grupės:
1. Bendri duomenys apie respondentą (amžius, lytis, išsilavinimas, užimtumas, pareigos); 2. Klausimai apie turimą giminaitį seną žmogų (kur ir su kuo gyvena);
3. Klausimai apie senų žmonių globos įstaigas (veiklos problemos, jų priežastys bei sprendimo būdai, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo globos įstaigose perspektyvos).
Tyrimo metu iš viso surinkti 28 užpildyti tokie klausimynai.
Antrąjį klausimyną, kuris buvo pateikiamas atsakyti senų žmonių giminėms bei artimiesiems, sudaro kelios klausimų grupės:
1. Bendri duomenys apie respondentą (amžius, lytis, išsilavinimas, užimtumas);
2. Klausimai apie giminaitį seną žmogų (gyvenamoji vieta, su kuo gyvena; kokių sveikatos problemų turi; koks yra slaugos, gydytojo bei Greitosios medicinos pagalbos paslaugų poreikis);
3. Klausimai apie sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų poreikio sprendimus;
4. Klausimai dėl nuomonės apie senų žmonių globos įstaigų pasirinkimo kriterijus bei kokios juose turėtų būti teikiamos paslaugos.
Tyrimo metu surinkti 39 užpildyti senų žmonių artimųjų klausimynai.
Klausimynų atsakymai buvo sukoduoti. Duomenų suvedimui ir statistiniam apdorojimui buvo naudota kompiuterinė statistinė programa SPSS 13.0 for Windows, skaičiavimo programa Microsoft Excel 9.0. Šis tyrimas buvo atliktas ir rezultatai buvo nagrinėjami taikant kokybinės analizės principus (pirmiausia šiame magistriniame darbe buvo svarbiausia išsiaiškinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir integravimo į globos įstaigų teikiamų paslaugų spektrą, integravimo sprendimų būdus, galimybes bei perspektyvas, o ne nuomonių šiais klausimais pasiskirstymą ar globos įstaigų veikloje kylančių problemų kiekį ir pan.), tačiau skaičiuojant bei analizuojant rezultatus buvo taikyti ir kiekybinės analizės metodai. Gauti tyrimo duomenų skirtumai bei jų patikimumas buvo įvertinti matematinės statistikos metodu – Chi kvadrato (χ2) kriterijumi (Chi
square test). Tai statistinis kriterijus, dažniausiai taikomas tikrinant kokybinių požymių ryšio hipotezes. Statistiškai patikimais rezultatais laikyti atvejai, kai p<0,05, P=95% lyginant tarp pasirinktų atsakymų variantų. Atsakymų į klausimus ryšio stiprumo (kiek jie tarpusavyje susiję) įvertinimui skaičiuojant rezultatus buvo nustatomas ir Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientas (kinta nuo –1 iki +1; teigiamos šio koeficiento reikšmės rodo tiesioginę priklausomybę, o artimos nuliui koeficiento reikšmės rodo, jog tiesinio ryšio tarp požymių nėra).
