LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
SIGITA ŠUKĖ
ASMENŲ, JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ,
GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ LIEMENS RAUMENŲ AKTYVUMO BEI
LIEMENS STABILUMO VERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. V. Poškaitis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas ……….. Data…………...………...
ASMENŲ, JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ,
GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ LIEMENS RAUMENŲ AKTYVUMO BEI
LIEMENS STABILUMO VERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais“ baigiamasis darbas
Konsultantas Darbo vadovas
Vidmantas Zaveckas Dr. Vytautas Poškaitis Data……….. Data……….
Recenzentas Darbą atliko: ………. 1 gr. studentė ………. Sigita Šukė
Data………. Data……….
TURINYS
LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas ... 13
1.1.1 Rizikos veiksniai ... 14
1.2 Liemens raumenų vaidmuo ... 15
1.2.1 Liemens raumenų stabilizacinė funkcija ... 16
1.2.2 Motorinės veiklos pakitimai ... 17
1.3 Skausmo teorijos... 19
1.3.1 Egzistuojančios teorijos ... 19
1.3.2 Esamų teorijų trūkumai ... 20
1.3.3 Nauja teorija – motorinė adaptacija į skausmą ... 21
1.4 Raumenų aktyvumo vertinimo metodai ... 24
1.4.1 Elektromiografija ... 24
1.4.2 Liemens – dubens stabilumo matavimo metodika ... 25
TYRIMO METODIKA ... 27
2.1 Tyrimo organizavimas ... 27
2.2 Kontingentas ... 27
2.3 Tyrimo metodai ... 28
2.3.1 Anketinė apklausa ... 28
2.3.2 Sinchroninis elektromiografinis raumenų aktyvumo ir liemens stabilumo slėgio matavimo prietaisu Stabilizer su diferenciniu slėgio jutikliu tyrimas ... 28
2.3.3 Testų protokolas ... 30
2.3.4 Matematinė statistinė analizė ... 35
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 37
3.1 Apatinės nugaros dalies skausmo pasiskirstymas tarp tiriamųjų (anketinių duomenų apie nugaros skausmą aptarimas) ... 37
3.1.1 Skausmo apatinėje nugaros dalyje pobūdžio specifika ... 38
3.2 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse ... 40
3.3 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo ir liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą ...47
3.4 Testų, atliekamų gulint ant pilvo giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės ... 49
3.5 Testų, atliekamų gulint ant šono giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo
bei liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės ... 51
3.6 Testų, atliekamų gulint ant nugaros giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės ... 53
IŠVADOS ... 59
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 61
SANTRUMPOS
KMI – kūno masės indeksas; EMG – elektromiografija;
MVRS – maksimalus valingas raumens susitraukimas;
ES – (lot. m. erector spinae) tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis; MM – (lot. m. multifidus) dauginis raumuo;
RA – (lot. m. rectus abdominus) tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis; TA – (lot. m. transversus abdominis) skersinis pilvo raumuo.
SANTRAUKA
S. Šukė. Asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumo bei liemens stabilumo vertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto institutas – Kaunas, 2014, - 65p.
Darbo tikslas: įvertinti, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą ir liemens stabilumą.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant izoliuotą skersinio pilvo raumens susitraukimą, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse. 2. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse. 3. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant testus gulint ant šono, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse. 4. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą, atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.
Tyrimas atliktas poliklinikoje, Kaune. Tyrime dalyvavo 62 tiriamieji (28 vyrai ir 34 moterys). Tyrimo metodai: 1. Anketinė apklausa. 2. Elektromiografas su diferenciniu slėgio jutikliu (4 kanalų EMG + Stabilizer pressure biofeedback). 3.Statistinė analizė.
Rezultatai: 1. Atliekant izoliuotą skersinio pilvo raumens susitraukimą, gauta, kad asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens ir skersinio pilvo raumens – mažesnis nei asmenų neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05). 2. Atliekant testus gulint ant pilvo: šlaunies tiesimą sulenkta 90° blauzda, šlaunies tiesimą tiesia blauzda, gauta, kad, asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens - mažesnis nei asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o vidutinė slėgio reikšmė asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą buvo mažesnė nei asmenų, neturėjusių šio nusiskundimo (p<0,05). 3. Atliekant testus gulint ant šono: šlaunies atitraukimą sulenkta 90° blauzda, šlaunies atitraukimą tiesia blauzda, gauta, kad, asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens - mažesnis nei asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o vidutinė slėgio reikšmė, šlaunies atitraukimo sulenkta 90° blauzda metu buvo mažesnė asmenų jautusių apatinės
nugaros dalies skausmą lyginant su šio nusiskundimo neturinčių (p<0,05). 4. Atliekant testus gulint ant nugaros: šlaunies lenkimą sulenkta blauzda, šlaunies lenkimą sulenktomis blauzdomis, gauta, kad, asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens - mažesnis nei asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o atliekant šlaunies tiesimą - lenkimą, šlaunies lenkimą tiesia blauzda, šlaunų lenkimą tiesiomis blauzdomis, gauta, kad asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis nei asmenų neturėjusių šio nusiskundimo (p<0,05), o vidutinė slėgio reikšmė, atliekant šlaunies lenkimą sulenkta blauzda ir šlaunies lenkimą tiesia blauzda asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą buvo didesnė, o atliekant šlaunies tiesimą-lenkimą - mažesnė nei asmenų, neturėjusių šio nusiskundimo (p<0,05).
Išvados: 1. Atliekant skersinio pilvo raumens susitraukimą asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo, (p<0,05). 2. Atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo, (p<0,05), asmenų, nejautusių skausmo stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, jautusių skausmą (p<0,05). 3. Atliekant testus gulint ant šono, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo (p<0,05). Asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, 1 iš 2 testų atlikimo metu stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05). 4. Atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejautusių skausmo (p<0,05), asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, 3 iš 5 testų atlikimo metu stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05).
SUMMARY
S. Šukė. Evaluation of deep and surface torso muscle activity and stability between individuals with and without lower back pain, Master’s work / research supervisor V. Poškaitis; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sport - Kaunas 2014, - 65p.
The aim of the Master’s work is to assess the deep and surface torso muscle activity and lumbo stability of individuals suffering from lower back pain.
The achievement of the works goal consists of the following tasks: 1. To compare deep and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in groups of healthy individuals and those who suffer from lower back pain during isolated transverse abdominal muscle contraction. 2. To compare deep and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from lower back pain groups of individuals, during tests while lying on the abdomen. 3. To compare deep and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from lower back pain groups of individuals, during tests while lying on the side. 4. To compare deep and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from lower back pain groups of individuals, during tests while lying on the back.
The study was conducted at a clinic in Kaunas. The study included 62 subjects (28 men and 34 women).
Methods used within the study: 1. A questionnaire. 2. Electromyograph with a differential pressure sensor (4 channel EMG + Stabilizer pressure biofeedback). 3.Statistic analysis.
The results: 1. It was found that while performing an isolated contraction of the transverse abdominal muscle, individuals with lower back pain had a considerably smaller electrical muscle activity of the muscle (m.) extensor spinae and m. rectus abdominis, but a bigger electrical muscle activity of the m. multifidus and the m. transversus abdominis than the individuals from the control group (p<0,05). 2. The test of hip extension with a bent knee at 90 degrees and the same test but with a straight knee, have revealed that the individuals with lower back pain had a considerably bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis, but a smaller electrical muscle activity of the m. multifidus than the individuals from the control group (p<0,05). 3. While performing tests lying on the side (hip abduction with a bent knee and with a straight knee) it has been noticed that individuals with lower back pain had a considerably bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis, but a smaller electrical muscle activity of the m. multifidus than the individuals from the control group (p<0,05), in addition the average pressure reading, while performing hip abduction with a bent knee, was smaller of those individuals, who suffered from lower back pain than those who didn’t (p<0,05). 4. Tests while lying on the back
(flexion of the hip with a bent knee and flexion of both hips with bent knees) have revealed that individuals with lower back pain had a bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis, but a smaller electrical muscle activity of the m. multifidus than the individuals from the control group (p<0,05). The tests of hip extension – flexion, hip flexion with a straight knee and flexion of both hips with straight knees have shown that individuals with lower back pain had bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis than the individuals from the control group (p<0,05), in addition the average pressure reading in the group of individuals with lower back pain while performing hip flexion with a bent or straight knee was higher and while performing hip flexion – extension – lower than in the group of individuals without back pain (p<0,05).
Conclusions: 1. While performing contraction of the transversus abdomen muscle, individuals with lower back pain had a bigger surface torso muscle activity, but smaller deep torso muscle activity than the healthy individuals (p<0,05). 2. While performing tests which require lying on the abdomen, it has been noticed that individuals with back pain had a bigger surface muscle and smaller deep muscle activity of the torso than the individuals without back pain (p<0,05), in addition, individuals without back pain had a better lumbo – pelvic stability than those who had lower back pain (p<0,05). 3. While performing tests which require lying on the side, it has been noticed that individuals with back pain had a bigger surface muscle and smaller deep muscle activity of the torso than the individuals without back pain (p<0,05). Individuals with lower back pain had a better lumbo – pelvic stability during one out of two tests than individuals without back pain (p<0,05). 4. While performing tests which require lying on the back, it has been noticed that individuals with back pain had a bigger surface muscle and smaller deep muscle activity of the torso than the individuals without back pain (p<0,05). Individuals with lower back pain had a better lumbo – pelvic stability during three out of five tests than individuals without lower back pain (p<0,05).
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena opiausių šiuolaikinės medicinos problemų, kurią bent kartą savo gyvenime patiria 60% - 85% visų gyventojų, o dešimtadaliui iš jų nugaros skausmas tampa lėtiniu [25]. Pirmi simptomai dažniausiai pasireiškia tarp 30-50 metų amžiaus žmonių [7]. Apatinės nugaros dalies skausmas – labiausiai paplitusi kaulų - raumenų sistemos problema [34].
Manoma, kad 26–37% visų skausmo atvejų atsiranda dėl darbo, 11–12% - dėl neaiškios priežasties. Dėl didelio šios ligos paplitimo ir sergamumo masto sveikatos apsaugos sistemos patiria dideles išlaidas diagnostikai bei gydymui [12].
Apatinės nugaros dalies skausmą gali sąlygoti daugelis veiksnių: darbas, emocijos, degeneraciniai pakitimai, viršsvoris ir pan. Prie rizikos veiksnių priskiriamas amžius, lytis, paveldimumas, antropometriniai duomenys, fizinis aktyvumas, raumenų ištvermė ir kt. [4]. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, pacientai dažniausiai nurodo tokias iškilusias problemas kaip nedarbingumą, kasdienės veiklos pakitimus bei asmeninio gyvenimo ribotumą.
Esant skausmui asmenys juda kitaip nei sveiki, kadangi veikia apsauginė organizmo reakcija, kuri siekia apsisaugoti nuo gresiančio ar patiriamo skausmo. Apsauginės organizmo reakcijos vyksta skirtingais būdais: gali pakisti eisena, laikysena bei raumenų aktyvumas [62].
Egzistuoja keletas motorinių adaptacijos teorijų į skausmą, tačiau jos negali visiškai paaiškinti organizme vykstančių pokyčių, turi nemažai trūkumų, todėl kuriamos naujos teorijos, siekiančios atskleisti bei paaiškinti visus niuansus. Nemažai mokslininkų vykdo įvairius tyrimus, kuriais bandoma išsiaiškinti koks ryšys veikia tarp skausmo ir raumenų aktyvo (reguliacinės bei vykdančiosios sistemų santykį) [15].
Vienas apatinės nugaros dalies skausmo diagnostikos būdų – raumenų aktyvumo matavimas. Šis matavimas leidžia nustatyti įvairius, dažnai nepastebimus raumenų veiklos sutrikimus, būdingus asmenims, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą. Dažniausiai naudojamas metodas nustatyti raumenų aktyvumą – elektromiografija.
Elektromiografu matuojamas elektrinis raumenų aktyvumas, kuris dažnai naudojamas siekiant nustatyti raumenų nuovargio pradžią. Paviršinė elektromiografija yra neinvazinis, gana paprastas, nebrangus ir patogus metodas. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, pakitimai gali būti prognozuojami, naudojant paviršinę elektromiografiją, juosmens srityje – siekiama nustatyti raumenų nuovargį ir/ar raumenų veiklos pokyčius, liemens stabilumo sutrikimams vertinti dažnai naudojamas „stabilizer“ prietaisas [64].
Tyrimo problema ir aktualumas
Apatinės nugaros dalies skausmas yra labai dažna sveikatos problema visame pasaulyje ir pagrindinė nedarbingumo priežastis, sukeliama daugelio veiksnių, todėl ją diagnozuoti sunku. Apatinės nugaros dalies skausmas pasireiškia visose amžiaus grupėse, nuo vaikų iki vyresnio amžiaus žmonių - tai labai dažna medicininių konsultacijų priežastis. 2010 metai pasaulinės ligų organizacijos atliktais tyrimais, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmas patenka į dešimtuką ligų, kuriomis dažniausiai sergama visame pasaulyje. Vaikų ir paauglių sergamumas apatinės nugaros dalies skausmu mažesnis lyginant su suaugusiųjų, nors nuolat auga [56], nuo 11 metų - 11.6 proc. sergamumas apatinės nugaros dalies skausmu iki 15 metų išaugo - 50.4 proc. [4].
Apatinės nugaros dalies skausmas pastebimas nuo 5 iki 80 ir daugiau metų, daugiausiai besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmu, sudaro 40-55 metų amžiaus grupė. Vertinant apatinės nugaros skausmo paplitimą Europoje pastebima, kad didžiausias paplitimas yra vakarų Europoje ir jis 2-3 kartus didesnis lyginant su rytų ir centrine Europa [56].
Daugybė straipsnių nagrinėja apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo priežastis, raumenų veiklos pakitimus, liemens raumenų ištvermę bei stabilizacinės funkcijos pokyčius. Taigi šio magistro darbo tyrimo objektas – asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymo specifika lyginant su asmenimis, neturinčiais šio nusiskundimo.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas – įvertinti, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir
paviršinių liemens raumenų aktyvumą ir liemens stabilumą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant izoliuotą skersinio pilvo raumens susitraukimą, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.
2. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.
3. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant testus gulint ant šono, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.
4. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą, atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas
Apatinės nugaros dalies skausmas 1 pav. dažniausiai apibūdinamas kaip skausmas, raumenų įtampa ar sustingimas esantis žemiau šonkaulių lankų ir aukščiau sėdmenų raukšlių su ar be skausmo kojose [25]. Skausmas gali būti ūmus ar tapti lėtiniu, jei tęsiasi ilgiau nei 6 mėn. ir yra susijęs su lėtiniais patologiniais procesais. Skausmo pradžia dažnai nėra tiksli, būdingi paūmėjimo ar pagerėjimo (remisijos) periodai [2]. Pacientai, patiriantys apatinės nugaros dalies skausmą pagal skausmo etiologiją skirstomi į atitinkamas grupes: rimta stuburo patologija, nervų šaknies suspaudimas/užspaudimas, nespecifinis nugaros skausmas [12].
Nepaisant to, kad medicinos srityje gausėja įvairių diagnostinių bei gydymo priemonių, asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, skaičius vis sparčiai auga. Tai svarbi klinikinė, socialinė ir ekonominė visuomenės problema, kuri būdingiausia ekonomiškai aktyvaus amžiaus tarpsnio gyventojams ir tai dažnai tampa nedarbingumo priežastimi [29]. Apatinės nugaros dalies skausmas, tapęs lėtiniu paveikia kasdienį asmeninį gyvenimą bei jo kokybę [12]. Naujausi tyrimai parodė, kad pacientų, patiriančių lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą būdinga sumažėjusi laikysenos kontrolė ir pusiausvyros problemos [2].
Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas tampa iššūkiu vakarų visuomenėje, kuris gali būti laikoma, kad pasiekė epideminį lygį. Skausmo kilmė ir veiksniai, kurie paverčia jį lėtiniu ir pasikartojančiu lieka sunkiai suprantami. Tiriant asmenis, patiriančius lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą randami motorinės kontrolės ir liemens raumenų funkcijos pakitimai.
Daugelis tyrimų rodo, kad esant apatinės nugaros dalies skausmui, liemens ir pilvo gilieji raumenys, ypač dauginis ir skersinis pilvo raumuo, rodo lėtą aktyvaciją, silpnumą ir sumažėjusią ištvermę judesių metu. Šie pokyčiai išlieka net ir tada, kai vyksta skausmo remisija ir prisideda prie epizodinio apatinės nugaros dalies skausmo pasikartojimo [62].
1 pav. Apatinės nugaros dalies skausmo lokalizacija [1]
1.1.1 Rizikos veiksniai
Apatinės nugaros dalies skausmą gali sąlygoti daug priežasčių bei rizikos veiksnių tiek vertinimo procese, tiek diagnostikos komplekse. Rizikos veiksnių supratimas ir nuodugnus įvertinimas būtinas pacientams, besiskundžiantiems apatinės nugaros dalies skausmu.
Daugelis veiksnių yra susiję tiek su specifiniu, tiek nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, tačiau manoma, kad psichosocialinė ir profesinė pasekmė yra dažniausi rizikos veiksniai susiję su progresuojančiu lėtiniu nugaros skausmu [12].
Prie rizikos veiksnių priskiriamas amžius, lytis, paveldimumas, antropometriniai duomenys, fizinis aktyvumas, raumenų ištvermė ir kt. Asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, skaičius auga kartu su amžiumi: nuo 11 metų - 11.6 proc. sergamumas apatinės nugaros dalies skausmu iki 15 metų išaugo - 50.4 proc. [4], daugiau apatinės nugaros dalies skausmą jaučia mergaitės nei berniukai [45]. Pastebimas reikšmingas ryšys tarp suaugusių, kurie skundėsi apatinės nugaros dalies skausmu ir jų vaikų sergamumo - vaikai, kurių tėvai buvo gydomi nuo apatinės nugaros dalies skausmo, dažniau skundėsi šia problema lyginant su tais, kurių tėvai neturėjo nusiskundimų dėl apatinės nugaros dalies skausmo [45]. Dar vienas rizikos veiksnių, turintis įtakos atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui – tai antropometriniai parametrai – didesnio svorio asmenys dažniau skundžiasi apatinės nugaros dalies skausmu, be to buvo pastebėta, kad 15 metų berniukai, jautę apatinės nugaros dalies skausmą taip pat buvo aukštesni nei sveiki.
Fizinio aktyvumo reikšmė: tarp mažo fizinio aktyvumo asmenų pastebima raumenų atrofija bei sumažėjusi raumenų ištvermė, o tai, taip pat gali būti apatinės nugaros dalies skausmo priežastimi [4]. Sjolie [63], pastebi teigiamą ryšį tarp paauglių fizinio aktyvumo ir apatinės nugaros skausmo paplitimo: paaugliai praleidžiantys 15 ir daugiau valandų per savaitę žiūrint televiziją, dažniau nurodo jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą – tai gali būti susiję su ilgalaike sėdima padėtimi, bloga laikysena ir fizinio aktyvumo stoka. Esant geresnei raumenų ištvermei pastebima mažesnė apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo galimybė [4].
Viena pagrindinių visuomenės sveikatos problemų pramonės šalyse – nutukimas, dažnai siejamas su įvairiais raumenų – skeleto sistemos sutrikimais įskaitant apatinės nugaros dalies skausmą. Kai kurie tyrimai parodė, kad yra reikšmingas ryšys tarp nutukimo ir stuburo funkcijos sutrikimo, tokio kaip juosmens raumenų silpnumas, sustingimas. Mažas stuburo lankstumas ir padidėjęs nugaros raumenų sustingimas taip pat pastebimas asmenims esant antsvoriui. Kiekybinių tyrimų rezultatai rodo, kad antsvoris paveikia žmogaus pagrindines judėjimo funkcijas: stojimąsi, ėjimą ir bėgimą. Pakitusi kūno forma, kūno masės perteklius gali apkrauti sąnarius, paveikti judesių amplitudę, padidinti kaulų - raumenų sistemos apkrovą [73].
Pastebima, kad liemens ir pilvo giliųjų raumenų silpnumas [6] gali būti taip pat viena iš priežasčių apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui, dažnai šių raumenų stiprinimas siejamas su žymiu sveikatos pagerėjimu bei pagerėjusiu funkciniu pajėgumu. Taip pat dažnai pastebimas giliųjų raumenų motorinės kontrolės sutrikimas, tokių kaip juosmens dauginio raumens, skersinio pilvo raumens. Ferreira et al. [18] pastebėjo, kad asmenys jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, turėjo prastesnę skersinio pilvo raumens kontrolę bei mažesnį susitraukimo greitį lyginant su sveikais asmenimis.
1.2 Liemens raumenų vaidmuo
Vis dažniau kyla diskusijos apie giliųjų liemens raumenų: skersino pilvo (m. transversus abdominis) ir nugaros dauginio (m.multifidi) vaidmenį (2 pav.) ir svarbą „liemens – dubens“ srities stabilumui bei apatinės nugaros dalies skausmui. Pvz., skersinis pilvo raumuo kontroliuoja liemens - dubens padėtį nepriklausomai nuo kitų pilvo raumenų aktyvumo ir atliekamų užduočių pobūdžio. Skersinis pilvo raumuo gali prisidėti prie liemens - dubens stabilumo, sukuriant intraabdominalinį slėgį, susidariusį dėl fascijos įtampų įtakos. Be to skersinis pilvo raumuo atlieka svarbų vaidmenį liemens - dubens srityje, laikant svorį [35]. Skersinis pilvo raumuo veikia kaip natūralus korsetas, kuris suteikia stabilumą juosmeninei nugaros daliai. Dauginis raumuo tvirtinasi tarp kiekvieno slankstelio, susitraukdamas padidina stuburo stabilumą [54].
2 pav. Skersinis pilvo ir dauginis raumuo [54]
Gautais tyrimo duomenimis, kuriuose dalyvavo asmenys, besiskundžiantys apatinės nugaros dalies skausmu, buvo pastebėti pilvo raumenų motorinės kontrolės pokyčiai, taip pat užfiksuota įrodymų apie uždelstą skersinio pilvo raumens aktyvumą, keliamos hipotezės, kad skersinio pilvo raumens funkcijos sutrikimas yra susijęs su ilgalaikiu apatinės nugaros dalies skausmo sergamumu [23].
Taip pat yra nemažai svarbių įrodymų, kad dauginiai raumenys turi įtakos juosmeninės dalies stabilumui. Dauginio raumens pajėgumas susitraukti ties L5 slankstelio sritimi buvo priklausomas nuo skersinio pilvo raumens gebėjimo susitraukti. Dauginio raumens susitraukimas buvo kelis kartus didesnis tų asmenų, kurių skersinio pilvo raumens susitraukimas buvo geresnis lyginant su tais, kurių susitraukimas buvo mažas. Tyrimų rezultatai parodė mažesnį dauginio raumens susitraukimą asmenų, kurie skundžiasi apatinės nugaros dalies skausmu L5 srityje lyginant su sveikais, egzistuoja teigiamas ryšys tarp skausmo ir galimybės įtraukti - sutraukti juosmens raumenis [23, 35, 36].
1.2.1 Liemens raumenų stabilizacinė funkcija
Nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas yra siejamas su juosmeninės stuburo dalies nestabilumu [7]. Stuburo nestabilumas dažnai siejamas su sumažėjusiu nervų - raumenų sistemos pajėgumu atsakyti į fiziologines apkrovas. Skirtinga raumenų aktyvacija gali turėti reikšmingos įtakos tarpslankstelinių diskų apkrovos dydžiui ir krypčiai, taip pat stuburo stabilumui.
Stuburo stabilumas dažniausiai apibrėžiamas kaip organizmo gebėjimas kontroliuoti stuburą (išlaikyti pusiausvyrą) reaguojant į vidines ir išorines jėgas. Panjabi [51], pristatė pagrindinę stabilumo koncepciją, remiantis trimis kontrolės sistemomis: aktyvia (raumenys), pasyvia (kaulų ir raiščių struktūros, sukuria pasyvų stabilumą, jie suteikia pasyvią atramą baigiantis judesiui [6] ir nervine. Borghuis [9], atvirkščiai, stuburo stabilumą matė kaip motorinės kontrolės ir raumenų pajėgumo juosmens – dubens – klubo srityje kompleksinį produktą. Dviejų giliųjų raumenų skersinio pilvo ir dauginio raumens svarba – jie įvardijami kaip pagrindiniai stabilizatoriai. Visų pirma skersiniam pilvo raumeniui daugiausia dėmesio buvo skiriama kaip pagrindiniam priekinės sienos stabilizatoriui, tuo tarpu dauginis raumuo – suteikia dinaminį stabilumą, esant segmentiniams tarpslanksteliniams judesiams ir neutraliai padėčiai. Šių raumenų susitraukimas padidina pilvo viduje slėgį (intraabdominį slėgį), ir suteikia stabilumą bei standumą juosmeninei stuburo sričiai [39].
Liemens raumenų aktyvumas, motorinės kontrolės ir liemens raumenų funkcijų skirtumai dažnai aprašomi tarp žmonių, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą ir sveikų asmenų [17, 10]. Šie skirtumai gali būti rimtu veiksniu apatinės nugaros dalies traumoms ar kompensaciniams mechanizmams atsirasti, siekiant stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį [16].
Pastebima, kad asmenims, nejaučiantiems skausmo apatinėje nugaros dalyje, būdingi mažesni intraabdominalinio slėgio pokyčiai, be to, būdinga ankstyvesnė pilvo skersinio ir dauginio raumenų aktyvacija [8].
Yra daug atliktų tyrimų apie skersinio pilvo ir juosmens dauginio raumens įtaką liemens - dubens stabilumui bei nugaros skausmui. Nemažai atliktų tyrimų apie juosmens dauginį raumenį, jo
svarbą stabilizuojant juosmeninę stuburo dalį. Atlikti biomechaniniai tyrimai pabrėžė dauginio raumens vaidmenį teikiant segmentinį standumą, kontroliuojant stuburo segmentus neutralioje padėtyje, ir gebėjimą kontroliuoti stuburą, kai stuburo stabilumas kinta [23, 24].
Pakitusi liemens stabilizacinė funkcija dažniausiai yra motorinės veiklos – pakitusio raumenų aktyvumo pasekmė.
1.2.2 Motorinės veiklos pakitimai
Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas dažnai lydimas motorinės veiklos pakitimų. Dažnai šie pakitimai yra įvardijami kaip fizinė adaptacija į skausmą, tačiau kiti atlikti tyrimai parodo, kad motorinių pakitimų poveikį geriau gali paaiškinti su skausmu susijusi būklė. Remiantis baimės - vengimo modeliu, santykis tarp skausmo ir motorinės veiklos pajėgumo yra apibūdinamas kaip neigiamas užburtas ratas vengiamų judesių ir padidėjusio skausmo, kuris išlaikomas dėl baimės.
Įvairiais tyrimais patvirtinta, kad pacientai esant lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmui, surenkantys didelį kineziofobijos taškų skaičių, atlieka motorines užduotis blogiau nei tie, kurių baimė mažesnė. Šiuo metu dauguma mokslinių tyrimų yra apie motorines užduotis, tiesiogiai įtraukiant apatinę nugaros dalį, pvz., atliekant siekimą, lenkimą. Kadangi šios apatinės nugaros dalies motorinės užduotys pacientams yra dažnai skausmingos ir pavojingos, sunku atskirti ar motoriniai pokyčiai turėtų būti siejami su patiriamu skausmu ar su skausmu susijusiomis būklėmis.
Apatinės nugaros dalies skausmas kai kuriems asmenims tampa pasikartojančiu, kai kuriems - ne. Tikėtina, kad pasikartojančio nugaros skausmo veiksnys gali būti nugaros raumenų veikla. Juosmeninės nugaros dalies raumenys suteikia judesio metu stabilumą ir kontrolę - tai ypač svarbu sveikam stuburui. Be to buvo pastebėti juosmeninės nugaros dalies raumenų veiklos pokyčiai esant apatinės nugaros dalies skausmui. Gilieji nugaros raumenys buvo mažiau aktyvūs asmenų su lėtiniu apatinės nugaros dalies skausmu lyginant su sveikais, o paviršiniai nugaros raumenys labiau aktyvūs asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą nei sveikų asmenų, atliekant liemens judesius [13]. Skersinis pilvo raumuo yra vienas iš dinaminių stabilizatorių, kuriam būdinga ankstyva aktyvacija, atliekant viršutinių galūnių judesius, tačiau asmenų, kurie jautė apatinės nugaros skausmą aktyvacija vėlavo [48].
Tyrimai parodė, kad pacientai jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, gali turėti giliųjų liemens raumenų uždelstos veiklos pradžią (pvz., skersinis pilvo raumuo, dauginis raumuo), kai stuburo stabilumas tiriamas dinaminių užduočių metu. Morfologiškai ištyrus asmenis jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą ir sveikus asmenis buvo pastebėtas mažesnis dauginio raumens skerspjūvio plotas ir didesnė procentinė dalis tarpraumeninių riebalų, pasiskirsčiusių tarp dauginio
raumens, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą. Be to, buvo nustatyta kad pacientai kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmą, raumenys linkę labiau įsitempti, kompensuojant stabilumo trūkumus paviršiniais raumenimis [41].
Esant ilgalaikei juosmeninės stuburo dalies sulenktai padėčiai, dauginis raumuo pirmiausia reaguoja spazmu, kuris nustatomas matuojant elektromiografu, bet po 2-3 valandų apkrovos, šis aktyvumas sumažėja ir atsiranda stuburo nestabilumo rizika [30, 38]. Statinė apkrova esant pasilenkus 20-iai minučių, sąlygoja žymų dauginio raumens aktyvumo sumažėjimą, kurio aktyvumas nebeaptinkamas artimiausias 7 valandas [32]. Segmentiniai raumenys - dauginis raumuo, skersinis pilvo raumuo aktyvuojasi apie 50 ms anksčiau nei prasideda judesys, tačiau [27, 57], skausmas trikdo raumenų veikimo mechanizmą [40].
Paviršinių ir giliųjų raumenų koordinavimas pasikeičia esant pasikartojančiam nugaros skausmui. Juosmens dauginio raumens funkcija išnyksta arba sumažėja. Priešingai juosmens dauginio raumens atvejui, paviršinių liemens raumenų veikla dažnai padidėja, nors tai priklauso nuo individualių savybių ir nuo užduočių. Juosmens dauginis raumuo prisideda prie tarpslankstelinių judesių kontrolės. Išnykęs ar sumažėjęs aktyvumas šių raumenų ir kartu padidėjęs aktyvumas didelių paviršinių raumenų yra stuburo apkrovos ir judėjimo pokyčių priežastis, kuri gali prisidėti prie pasikartojančių apatinės nugaros dalies simptomų [21].
Buvo keliamos įvairios hipotezės ir siūlymai paaiškinti pasekmes ir mechanizmus esant apatinės nugaros dalies skausmui, tačiau dauguma jų galima suskirstyti į dvi pagrindines teorijas: pokyčiai atsiradę raumenyse sukelia stuburo skausmą (skausmas - spazmas modelis) ir raumenų aktyvumo pokyčiai, ribojant stuburo judesius (skausmo adaptacijos modelis) [16]. Darant prielaidą, kad pakitęs raumenų aktyvavimo modelis asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą (pakitęs aktyvumas, sumažėjęs aktyvumas, nesimetriškas raumenų aktyvumas ir kt.), mokslininkai fiksavo jų raumenų elektrinį aktyvumą elektromiografu įvairiomis sąlygomis (skirtingi raumenų susitraukimo tipai, sudėtingai ir kompleksiniais judesiais) [33, 49, 60, 68]. Gauti rezultatai parodė, kad skersinis pilvo ir dauginis raumuo turi įtakos apatinės nugaros dalies skausmui, taip pat, kad asmenys, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą lyginant su sveikais turi sumažėjusį pajėgumą aktyvuoti giliuosius raumenis atliekant liemens lenkimą [50], kai kurie mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvumo, bei raumenų silpnumas gali būti skausmo atsiradimo ir neveiklumo priežastimi [37].
Esant apatinės nugaros dalies skausmui, pastebimi reikšmingi raumenų aktyvumo skirtumai, reaguojant į staigias apkrovas. Vienas tyrėjų pastebėjo [61], kad pridedant išorinę apkrovą užduoties atlikimo metu, padidėja tiesiamojo nugaros raumens, dauginio raumens ir tiesiojo pilvo raumens aktyvumas, tačiau išorinio ar vidinio įstrižinio pilvo raumens aktyvumas nekinta. Pilvo ir tiesiamųjų sinergistų aktyvumo rodikliai sumažėja, tačiau tiesiamojo nugaros raumens aktyvumas daug labiau
padidėja nei tiesiojo pilvo raumens [33]. Manoma, kad asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą būdingas didesnis pradinis tiesiamojo nugaros ir tiesiojo pilvo raumens aktyvumas.
Tiriant asmenis, jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą, naudojant vaizdo tyrimus – magnetinio rezonanso tomografiją ir ultragarsinį vaizdo fiksavimą, parodė pilvo raumenų motorinės kontrolės pakitimus. Skersinio pilvo raumens disfunkcija yra susijusi su didesniu ilgalaikiu apatinės nugaros dalies sergamumu. Rasta, kad asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą buvo mažesnis dauginio raumens skerspjūvio plotas, kuris rodo raumens atrofiją lyginant su kitais liemens - dubens raumenimis [23, 24].
1.3 Skausmo teorijos
Kai skauda žmonės juda kitaip. Nors šis teiginys neabejotinas, tačiau veikiantys mechanizmai mažai žinomi. Esamos teorijos yra paprastos ir nors pagrįstos eksperimentais bei klinikiniais tyrimais, tačiau yra daug trūkumų, kurie negali būti tinkamai paaiškinti. Taigi, naujos teorijos yra būtinos. Jose buvo siekiama atsižvelgti į motorinius pokyčius prisitaikant prie skausmo tiek mikro (neuronų), tiek makro (raumenų) lygmenyse, kurie paaiškintų motorinius pokyčius prisitaikant prie skausmo [67].
1.3.1 Egzistuojančios teorijos
Užburto rato ir skausmo adaptacijos teorijos 3 pav. Užburto rato teorija – iškeliama hipotezė, kad raumenų aktyvumas padidėja stereotipinių judesių metu nepriklausomai nuo užduoties, patiriama veikla veda išemijos link, kaupiamos algesic medžiagos, sukeliančios skausmą [72].
Skausmo adaptacijos teorija aiškinama pakitusiu raumenų aktyvumu susijusiu su skausmu. Teorija pagrįsta eksperimentiniais stebėjimais: buvo manoma, kad raumens aktyvumas sumažėja skausmingoje srityje ar sukeliant skausmą, tačiau antagonisto aktyvumas padidėja. Šios adaptacijos metu sumažėja skausmingo judesio amplitudė, greitis, sukeliantys skausmingus judesius ir sumažėja raumenų jėga. Be to, dinaminių kojos judesių metu skausmas sumažina agonisto raumens aktyvumą, tačiau padidina antagonisto aktyvumą. Mikro lygmenyje sumažėja motoneurono (judamojo neurono) iškrovos dažnis (lemiantis raumens jėgą). Skausmo adaptacijos teorijoje pastebima, kad slopinimas ir sužadinimas susijęs su nugaros smegenimis (per interneuronus arba tiesiogiai – nuo nociceptorių aferentų iki motoneuronų) arba smegenų kamiene – nors mechanizmai nėra aiškiai apibrėžti [14, 28].
1.3.2 Esamų teorijų trūkumai
Skausmas neturi vienodo poveikio motoriniu jaudrumo keliu. Eksperimentinio nugaros skausmo metu – sumažėja motorinių sužadintų potencialų skaičius giliuosiuose pilvo raumenyse (transversus abdominis), bet padidėja motorinių sužadinimo impulsų amplitudė paviršiniuose pilvo raumenyse (obliquus externus abdominis) ir juosmens tiesiamajame raumenyje (erector spinae) [66]. Esant lėtiniam nugaros skausmui, padidėja tiesiamojo nugaros raumens sužadinimo slenkstis. Negalime remtis duomenimis apie esamas modelių prognozes, kad bus vienodas raumenų slopinimas (adaptacija į skausmą) ar palengvinimas (užburtas ratas), kai yra skausmo šaltinis ar produkuojamas skausmingas judesys. Atsakai tarp raumenų ir užduočių skiriasi, tai aprašoma teorijose, siekiant paaiškinant prisitaikymą prie skausmo [69].
Motorinės kontrolės pokyčiai esant skausmui nėra visada vienodi ar nuspėjami. Esamos teorijos prognozuoja stereotipinius pokyčius visų raumenų elgsenoje, bet tyrimų metu tai pastebėta nebuvo. Teorijos esant skausmui taip pat nepaaiškina sumažėjusios ar uždelsto aktyvumo kai kurių giliųjų liemens raumenų, tokių kaip skersinio pilvo ir dauginio raumens. Tai nutinka nepriklausomai nuo judėjimo krypties. Kadangi šie raumenys padeda kontroliuoti stuburo judėjimą, užburto rato teorija gali numatyti, kad jų aktyvumas padidės, siekiant įtverti skausmingą stuburo sritį [42].
Teorijos nepaaiškina pokyčių visuose judesių lygiuose. Skausmo adaptacijos teorija daro tik prognozes dėl valingų judesių ir nepaiso pokyčių kitų automatinių funkcijų tokių kaip padėties kontrolė. Šios teorijos šalininkai teigia, kad skausmas sukelia šiek tiek pakitusias kūno laikysenos funkcijas. Yra įrodymų apie pusiausvyros pokyčius ir visų raumenų numatomus ir reaktyvius laikysenos mechanizmus eksperimentinio ir klinikinio skausmo metu.
Teorijos negali paaiškinti jėgos pokyčių, kai motoneuronų aktyvumas sumažėja esant skausmui. Sumažėjęs motoneuronų, įnervuojančių skausmingo raumens raumenines skaidulas,
iškrovos dažnis buvo aiškinamas tuo, kad turi būti suderinimas su motoneuronų baseino slopinimu pagal adaptacijos į skausmą teoriją [70].
1.3.3 Nauja teorija – motorinė adaptacija į skausmą
Siūloma nauja teorija, grindžiama esamais duomenimis mikro ir makro lygmenyse. Teorija turi penkis pagrindinius elementus, kurie leidžia daryti prielaidą, kad prisitaikymas prie skausmo yra pagrindas sumažinti skausmą ir apsaugoti skaudamą sritį, tai kiek lankstesnis sprendimas nei buvo siūloma anksčiau. Siūloma, kad prisitaikymas prie skausmo apima aktyvumo persiskirstymą raumenyse ir tarp jų (4 pav. ), pakinta mechaninės savybės tokios kaip pakitęs judesys ar sustingimas, vedantis į apsaugojimą nuo tolimesnio skausmo ar sužalojimo, ar gresiančio skausmo ir traumos. Tai nepaaiškinama paprastais dirglumo - jaudrumo pokyčiais, bet apima daugelio lygmenų pokyčius motorinėje sistemoje. Šie pokyčiai gali būti papildyti ar konkurencingi bei turėti trumpalaikę naudą, tačiau turi potencialių ilgalaikių pasekmių, susidariusių dėl tokių veiksnių kaip padidėjusi apkrova, sumažėjęs judrumas, sumažėjęs kintamumas [26].
4 pav. Aktyvumo persiskirstymas raumenyse [52]
Skausmas sukelia pakitusį aktyvumą raumenyje ir tarp raumenų. Motoneuronų impulsai gali būti pasiskirstę raumenyje ar tarp raumenų netolygiai ar individualiai, priklausomai nuo specifinių užduočių, kurių metu siekiama apsaugoti skausmingą sritį nuo tolimesnio skausmo ar traumos. Raumens aktyvumo persiskirstymas suteikia alternatyvų paaiškinimą – sumažėjusį motoneuronų iškrovos dažnį esant skausmui. Prieš skausmą ir skausmo metu motoneuronų iškrovos dažnio aktyvumas palaipsniui mažėja arba visiškai nutrūksta. Tai gali pasireikšti vienodai slopinant visą motoneuronų baseiną ir gali būti aiškinama tiesioginiu motoneuronų kaitos pokyčiu, įdarbinant didesnius vienetus, pakeičiant mažesnes jėgas (padidėjęs jėgos dydis kaip išgąsčio atsakas) arba esant pakitusiam aktyvumui raumens viduje – veiklos persiskirstymas (geriausia aktyvuoti raumenų
skaidulas esant konkrečiai jėgos krypčiai, keičiant apkrovos paskirstymą skausmingos struktūros srityje) [53].
Anksčiau įdarbinant didesnius vienetus gali būti naudinga leidžiant spartesnę jėgos plėtrą, kad būtų galima lengviau išvengti grėsmes, pvz., skausmo ar sužalojimo. Nevienodas sužadinimo ir slopinimo impulsų balansas gali tvarkingai sąveikauti įdarbinant, nuo nociceptorių aferentų iki motoneuronų. Kai kuriose kūno sistemose, ypač tose, didelio darbingumo, tokio kaip liemens raumenys, buvo pastebėtas erdvinis aktyvumo persiskirstymas tarp raumenų, pvz., atidėta/sumažėjusi skersinio pilvo raumens veikla lydi kitų pilvo ir nugaros raumenų aktyvumo padidėjimą. Liemens raumenų aktyvumas, esant eksperimentiniam skausmui padidėja skirtingais modeliais.
Mechaniniai pokyčiai prisitaikant prie skausmo. Naujos teorijos pagrindinė prielaida ta, kad raumenyje ir tarp raumenų aktyvumo persiskirstymas pakeičia mechaninius susitraukimo rezultatus. Vaikštant - einant normalus krūtinės ląstos ir pilvo priešpriešinis rotacinis judesys (priešinantis rotacijai) pakinta į labiau vieningą judesį klinikinių ir eksperimentinių skausmų atveju pastebimas sustingimas (pvz., poslinkio kontrolė); sumažėjęs liemens judesys pasitinkantis rankos judesį [53].
Prisitaikymas prie skausmo veda į apsaugą nuo skausmo ar traumos ar gresiančio skausmo ir sužalojimo. Raumens viduje ir tarp raumenų vyksta aktyvumo persiskirstymo pokyčiai - mechaninės elgsenos pokyčiai, siekiant apsaugoti nuo tolimesnio skausmo ar sužalojimo ar abiejų. Nervų sistema ieško judėjimo modelio, kuris yra mažiau skausmingas. Padidėjęs liemens sustingimas ir sumažėjęs priešpriešinis krūtinės ląstos ir dubens sukamasis judesys eisenos metu, sąlygoja tai, kad stuburas būtų lyg įtvare ir būtų užkertamas kelias nuolatiniam jautrių įjautrintų struktūrų dirginimui. Naujos teorijos siūloma unikali funkcija, kad nervų sistema turi galimybių spektrą, kuriomis būtų pasiektas apsaugos tikslas, ir tai gali būti įvykdoma padidėjusiu, sumažėjusiu ar persiskirstytu raumenų aktyvumu [71].
5 pav. Skausmo poveikio mechanizmas [52]
Prisitaikymas prie skausmo apima kelis motorinės sistemos lygius. Motoneuronų jaudrumas gali būti padidėjęs, bet kartu sumažėjęs žievės jaudrumas ir padidėjęs tarpžievinis (intracortical) slopinimas. Mechanizmai kiekvienoje vietoje gali būti skirtingi, pavyzdžiui, poveikis stuburui gali būti susijęs su tiesioginiu motorinių nociceptinių aferentų įėjimu ar funkciniu nugaros smegenų plastiškumu - pirminių nociceptorių aferentų impulsais (centrinis jautrinimas), o pokyčiai žievėje gali atsirasti dėl motorinių planavimo pokyčių, tokių kaip apsaugos strategijos numatomo judesio (liemens raumenų sekos aktyvavimas prieš rankos judesį tikintis skausmo grėsmės dar nesant nociceptorių išėjimo arba reorganizavimo žievės regionuose).
Prisitaikymas prie skausmo turi trumpalaikę naudą, tačiau yra potencialios ilgalaikės pasekmės 5 pav. Galutinis adaptacijos aspektas yra tas, kad nors adaptacijos trumpalaikis efektas yra apsaugoti nuo tolimesnio skausmo, traumų ar abiejų, prisitaikymas gali turėti pasekmių, kurios gali sukelti papildomų problemų ateityje. Persiskirsčiusi ar padidėjusi raumenų veikla, kaip įtvaras gali apsaugoti skausmingas sritis ūmiu periodu pakeis ar padidins apkrovą skausmingoms dalims ir tai gali
turėti ilgalaikį neigiamą poveikį, pvz., didelė kaupiamoji apkrova stuburo diskams (sustingstant - įsitempiama kad būtų sukuriamas įtvaro efektas) gali sukelti mechaninius ir fiziologinius diskų pokyčius [53].
1.4 Raumenų aktyvumo vertinimo metodai
Šiandieninė medicina pažengusi išties labai daug, tačiau nuolatinis technikos ir technologijų tobulėjimas lemia vis naujesnių – modernesnių pacientų gydimo, ligų diagnozavimo ir jų profilaktikos metodų atsiradimą.
Vienas iš būdų identifikuoti pacientų apatinės nugaros dalies skausmą - eisenos analizė. Žmogaus eisena susideda iš chaotiškų, bet ritmiškų ir koordinuotų galūnių, dubens, liemens ir galvos judesių. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, asmenims būdingas ankstyvas raumenų nuovargis bei jų eisena lėtesnė lyginant su sveikais [64].
Kitas ankstyvosios ligų diagnostikos (tinkantis ir ligos eigos stebėsenai) metodas – raumenų aktyvumo matavimas. Šis matavimas leidžia nustatyti įvairius, plika akimi dažnai nepastebimus raumenų veiklos sutrikimus, būdingus vienai ar kitai ligai. Elektromiografu matuojamas elektrinis raumenų aktyvumas, kuris dažnai naudojamas siekiant nustatyti raumenų nuovargio pradžią [64].
1.4.1 Elektromiografija
Elektromiografija (dar kitaip žinoma trumpiniu EMG) – yra raumenų ar raumens skaidulos elektrinio aktyvumo, susijusio su raumenų susitraukimu, matavimas. Elektromiogramos registruojamos paviršiniais elektrodais, uždedamais ant odos virš raumens arba adatiniais – vieliniais elektrodais, smeigiamais į raumenį. Bendrų EMG signalų dažniai svyruoja nuo 1 iki 2000 Hz. Matuojant paviršiniais elektrodais medianinis dažnis būna apie 30-140 Hz.
Paprastai elektromiograma esant atpalaiduotam ir įtemptam raumeniui atrodo taip, kaip pateikta 6 pav.: matomas aiškus raumens aktyvumo amplitudės skirtumas (kai raumuo aktyvuotas- amplitudė išauga) [76].
6 pav. Užfiksuotos raumens elektromiogramos vaizdas [76]
Elektromiografai raumenų aktyvumui stebėti naudojami dažniausiai, kadangi tai vienas paprasčiausių ir pigiausių (reikalingos įrangos atžvilgiu) būdų tyrimams atlikti. Nepaisant to, jog esminiai veikimo principai visų elektromiografų yra vienodi, tačiau esama ir skirtumų, kurie priklauso nuo įrangos panaudojimo specifikos, bei , žinoma, kainos.
7 pav. Elektromiografo veikimo principas [76]
Praktiškai kiekvienas elektromiografas privalo turėti (7 pav.) elektrodus (raumenų biopotencialų fiksavimui), analoginį stiprinimo bloką (biopotencialų amplitudžių sustiprinimui ir išskyrimui) ir duomenų registravimo įrenginį (signalo fiksavimui analoginėje arba skaitmeninėje formoje) [78].
1.4.2 Liemens – dubens stabilumo matavimo metodika
Liemens – dubens stabilumas nustatomas naudojant prietaisus, primenančius kraujospūdžio matuoklius. Taip yra dėl panašios prietaisų sandaros. Liemens – dubens stabilumo matuoklis sudarytas iš rankinės pompos, slėgio sistemoje matuoklio ir trijų kamerų pagalvėlės, kuri dedama po atitinkama tiriamojo kūno vieta. Firmos „Chattanooga Group“ raumenų stabilumo matavimo įrenginys „Stabilizer“ pavaizduotas žemiau esančiame 8 pav. :
8 pav. „Stabilizer“ prietaisas [65]
Matuojant liemens – dubens stabilumą oro slėgis sistemoje kinta raumenims neišlaikant pastovios padėties pvz.: gulint ant pilvo ir laikant iškeltą koją, kai tuo tarpu matuoklio pagalvėlė padėta po tiriamojo pilvu. Tikslas yra išlaikyti, kuo stabilesne pozą, kurioje atliekamas tyrimas [54]. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, juosmeninės stuburo dalies stabilizuojančių giliųjų raumenų funkcijos sutrikimai dažnai tiriami, naudojant „Stabilizer“ [58]. Tačiau prietaisas savo pirminiame pavidale fiksuoja tik slėgio pokyčius, kurie beje, gali kisti, o tai sudaro gana didelių sunkumų siekiant tikslesnio rodmenų fiksavimo ir užrašymo. Norint įsitikinti ar slėgio pokyčiai tikrai susiję su giliųjų pilvo raumenų aktyvumo pokyčiais siūloma palpuoti tam tikrą pilvo sritį prie priekinio klubo dyglio ir, žinoma, tenka sekti testavimui skirtą laiką ir judesio atlikimo taisyklingumą. Taigi tai tikrai nėra labai paprasta.
TYRIMO METODIKA
2.1 Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas vienoje iš Kauno miesto poliklinikų. Tyrimui atlikti 2012 metų gruodžio 20dieną buvo gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (5 priedas). Taip pat gauti tiriamųjų sutikimai dalyvauti tyrime.
2.2 Kontingentas
Tyrime dalyvavo 62 tiriamieji (28 vyrai ir 34 moterys). Tiriamieji – darbingo amžiaus žmonės, apsilankę poliklinikoje, kurie pagal atliktos anketos klausimus (1 priedas) buvo suskirstyti į dvi grupes (1 lentelė). Asmenys priskirti tiriamajai grupei turėjo nurodyti jaučiamo skausmo lokalizaciją – skausmas žemiau šonkaulių lankų ir aukščiau sėdmenų raukšlių be skausmo kojose.
1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse
Kūno masės indeksas (KMI ± SEM standartinė vidurkio įverčio paklaida)
Amžiaus vidurkis (amžiaus intervalas [18-54]) Asmenys, jaučiantys
skausmą apatinėje nugaros dalyje (n=30; 13 vyrų, 17
moterų)
25,33±0,32 kg/m² 35 m
Asmenys, nejaučiantys skausmo apatinėje nugaros
dalyje (n=32; 15 vyrų, 17 moterų)
24,24±0,67 kg/m² 33 m
Reikšmingumo
lygmuo (p<0,05) p≥0,05 p≥0,05
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis Lietuvoje iki 1995 m darbingo amžiaus gyventojų grupei priklausė –
16-59 m vyrai ir 16-54 moterys. Nuo 1995 m darbingas amžius ilginamas 2 mėn. per metus vyrams ir 4 mėn. per metus moterims.
2.3 Tyrimo metodai
2.3.1 Anketinė apklausa
Anketinė apklausa buvo atliekama, naudojant nusiskundimų dėl apatinės nugaros dalies skausmo ir gyvenimo veiklos sutikimų klausimynus bei žodinę – skaitinę skausmo skalę (1-4 priedas). Naudoti klausimynai skirti išsiaiškinti, kokia skausmo specifika, ar skausmas riboja kasdienę veiklą bei susieti šias esamas apatinės nugaros dalies problemas su fizinės veiklos aktyvumu.
2.3.2 Sinchroninis elektromiografinis raumenų aktyvumo ir liemens stabilumo
slėgio matavimo prietaisu Stabilizer su diferenciniu slėgio jutikliu tyrimas
Naudojamas keturių kanalų elektromiografas (EMG) su diferenciniu slėgio jutikliu skirtas keturių pasirinktinių raumenų bioelektrinio aktyvumo ir liemens – dubens stabilumo matavimui bei vienalaikiam gaunamų rezultatų fiksavimui duomenų laikmenoje .
Raumenų aktyvumo matavimo principas paremtas vietinių tiriamojo paviršinio raumens biopotencialų, susidarančių aktyvuojant (įtempiant) raumenį, skirtumu. Šis elektrinis skirtumas leidžia įvertinti raumens aktyvavimo amplitudę pagal biopotencialų elektrinius signalus, susidarančius raumens skaidulose.
Norint užfiksuoti minėtus elektrinius signalus reikalingi paviršiniai elektrodai (klijuojami ant tiriamojo raumens odos paviršiuje), jungiamieji kabeliai (nuo elektrodų iki analoginių signalų stiprintuvo) ir analoginių signalų stiprintuvas. Visos šios pakopos leidžia suformuoti apčiuopiamą elektrinį signalą, leidžiantį atlikti tolimesnius matavimus ir naudingo signalo apdorojimą.
EMG signalo dažnių ruožas platus – nuo 0 iki 500Hz, tačiau naudingas EMG signalo ruožas yra nuo 50 iki 150Hz. Elektroninės grandinės bei filtrai, realizuoti analoginių signalų stiprintuve leidžia išskirti „švariausią“ ir informaciniu pobūdžių naudingiausią EMG signalo sritį – apie 106Hz.
Diferencialinis slėgio jutiklis, esantis matuoklyje, reikalingas tam, kad būtų galima užfiksuoti liemens stabilumo pokyčius, prie matuoklio prijungiant pneumatinį „stabilizer“ prietaisą. Diferencinis slėgio jutiklis naudojamas vietoj absoliutinio todėl, kad būtų eliminuota adityvioji paklaida, kuri gali atsirasti atliekant matavimus esant skirtingam atmosferos slėgiui.
Analoginiai signalai, kurie gaunami analoginio signalų stiprintuvo bei diferencinio slėgio jutiklio pagalba, toliau yra apdorojami ir išsaugomi skaitiniu pavidalų į išorinę duomenų laikmeną (Secure Digital standarto atminties kortelę). Kiekvienas matavimas ir jo duomenys išsaugomi į atskiras duomenų rinkmenas, kurios pavadinimas ir nurodo matavimo – testo numerį (Pvz.: 10_MATAVIMAS.txt). Tekstinės rinkmenos pavidalas (plėtinys .txt) užtikriną lengvą duomenų apdorojimą, kopijavimą ir panaudojimą bet kokia programa (Excel, Matlab ir pan.).
Apdorojus duomenis pasirinkta programa, galima grafiškai viename laike stebėti keturių raumenų elektrinio aktyvumo bei slėgio kitimo pokyčius, atliekant skirtingus pratimus – testus. (9 pav.)
9 pav. Elektromiografo su diferenciniu slėgio jutikliu ir „Stabilizer“ komplektas
Naudoti vienkartiniai apvalios formos elektrodai, 4 cm x 4 cm, kiekvieno elektrodo diametras 1 cm, o tarpelektrodinis tarpas 3 cm. Vieta elektrodui tvirtinti paruošiama skutimosi peiliuku pašalinant plaukus bei odą dezinfekuojant spiritu, tokiu būdu kokybiškiau pritvirtinimas elektrodas.
Elektrodai buvo tvirtinami ant šių raumenų (10 pav.):
1. Skersinis pilvo raumuo (lot. m. transversus abdominis) – elektrodai dedami 2cm aukščiau nuo gaktikaulio, į šoną (lateraliai) nuo vidurio linijos ir lygiagrečiai (paraleliai) su gaktikaulio viršutine šaka, pagal skaidulų kryptį [43].
2. Tiesiojo pilvo raumens (lot. m. rectus abdominis) apatinė dalis – elektrodai dedami viduryje tarp gaktikaulio ir bambos pagal skaidulų kryptį [74].
3. Dauginio raumens (lot. m. multifidus) – elektrodai tvirtinami 2-3cm į šoną (lateraliai) nuo 5-ojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos pagal skaidulų ėjimo kryptį [22, 47].
4. Tiesiamojo nugaros raumens (lot. m. erector spinae) juosmeninė dalis – elektrodai tvirtinami 2-3cm į šoną (lateraliai) nuo 3-iojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos pagal skaidulų ėjimo kryptį [59].
5. Įžeminti skirtas viengubas elektrodas tvirtinamas ant 9-ojo krūtininio slankstelio keterinės ataugos.
10 pav. Elektrodų tvirtinimo vietos: ĮE – įžeminimo elektrodas, ES – tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA – skersinis pilvo raumuo
Maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui pasiekti naudoti judesiai: 1. Liemens lenkimas gulint ant nugaros.
2. Gulint ant nugaros kosėjama, siekiant maksimaliai susitraukti skersiniam pilvo raumeniui.
3. Liemens tiesimas gulint ant pilvo. 4. Šlaunų tiesimas gulint ant nugaros.
2.3.3 Testų protokolas
Tiriamųjų buvo prašoma atlikti 10 testų skirtingose padėtyse: gulint ant pilvo, gulint ant šono, gulint ant nugaros. Atliekant visus šiuos testus buvo matuojami slėgio pokyčiai, dedant trijų kamerų pagalvėlę gulint ant pilvo - ties apatine pilvo dalimi, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 70 mmHg, gulint ant šono – ties juosmeniu, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 40 mmHg, gulint ant nugaros - ties juosmenine nugaros dalimi, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 40 mmHg [65]. Tiriamieji buvo instruktuoti, kaip teisingai atlikti užduotis, paaiškinta, kurioje padėtyje reikia išlaikyti slėgio rodyklę – stengtis kiek įmanoma labiau ją išlaikyti pradinėje padėtyje. Galima testų atlikimo paklaida ± 10 mmHg nuo pradinės rekomenduojamos normos [44, 46, 65].
Kiekviena užduotis buvo atliekama po du kartus. Užduoties atlikimo metu, tiriamieji matė slėgio rodyklės kitimą, užduotį turėjo atlikti stengiantis, kad slėgio rodyklės padėtis kistų kiek galima mažiau. Tarp užduoties kartojimo buvo daroma 15s pertrauka.
2.3.3.1 Testas nr. 1 „Izoliuotas skersinio pilvo raumens aktyvavimas“ (11 pav.)
11 pav. Testas nr. 1 „Izoliuotas skersinio pilvo raumens aktyvavimas“
Pradinė padėtis gulint ant pilvo, tiriamųjų buvo prašoma atsigulti ant pilvo taip, kad kaklas, galva ir pečiai būtų atpalaiduoti vidurio linijoje, rankos – išilgai priglaustos prie liemens, prašoma, nesulaikant kvėpavimo, lėtai įtraukti apatinę pilvo dalį, vengiant pečių, nugaros, klubų ir dubens judesių ir šią padėtį išlaikyti mažiausiai 5 s.
2.3.3.2 Testas nr. 2 „Šlaunies tiesimas sulenkta 90° blauzda“ (12 pav.)
Pradinė padėtis gulint ant pilvo, rankos išilgai liemens, sulenkti blauzdą 90° ir tiesti šlaunį iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.3 Testas nr. 3 „Šlaunies tiesimas tiesia blauzda“ (13 pav.)
13 pav. Testas nr. 3 „Šlaunies tiesimas tiesia blauzda“
Pradinė padėtis gulint ant pilvo, rankos išilgai liemens, atliekamas blauzdos tiesimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.4 Testas nr. 4 „Šlaunies atitraukimas sulenkta 90° blauzda “ (14 pav.)
1414 pav. Testas nr. 4 „Šlaunies atitraukimas sulenkta 90° blauzda “
Pradinė padėtis gulint ant šono, viena ranka po galva, kita – atremta į pagrindą, apatinė koja sulenkta per kelio sąnarį, viršutinės kojos blauzda sulenkiama 90°, atliekamas šlaunies atitraukimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.5 Testas nr. 5 „Šlaunies atitraukimas tiesia blauzda“ (15 pav.)
15 pav. Testas nr. 5 „Šlaunies atitraukimas tiesia blauzda“
Pradinė padėtis gulint ant šono, viena ranka po galva, kita – atremta į pagrindą, apatinė koja sulenkta per kelio sąnarį, viršutinė koja tiesi, atliekamas šlaunies atitraukimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.6 Testas nr. 6 „Šlaunies tiesimas – lenkimas“ (16 pav.)
16 pav. Testas nr. 6 „Šlaunies tiesimas – lenkimas“
Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje sulenktos per kelio sąnarius, atliekamas šlaunų tiesimas – lenkimas, neatkeliant kulno nuo paviršiaus.
2.3.3.7 Testas nr. 7 „Šlaunies lenkimas sulenkta blauzda“ (17 pav.)
17 pav. Testas nr. 7 „Šlaunies lenkimas sulenkta blauzda“
Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje sulenktos per kelio sąnarius, atliekamas šlaunies lenkimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.8 Testas nr. 8 „Šlaunų lenkimas sulenktomis blauzdomis“ (18 pav.)
18 pav. Testas nr. 8 „Šlaunų lenkimas sulenktomis blauzdomis“
Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje sulenktos per kelio sąnarius, atliekamas šlaunų lenkimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.9 Testas nr. 9 „Šlaunies lenkimas tiesia blauzda“ (19 pav.)
19 pav. Testas nr. 9 „Šlaunies lenkimas tiesia blauzda“
Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje, atliekamas šlaunies lenkimas tiesia blauzda iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.3.10
Testas nr. 10 „Šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis“ (20 pav.)
20 pav. Testas nr. 10 „Šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis“
Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje, atliekamas šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis iki maksimalios amplitudės ar skausmo.
2.3.4 Matematinė statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 19.0 statistinės analizės paketu. Rezultatai pateikiami apskaičiuotais vidurkiais su standartiniais nuokrypiais (vid.± SEM).
Nepriklausomų ir priklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas Stjudento t testas. Duomenų skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Apatinės nugaros dalies skausmo pasiskirstymas tarp tiriamųjų (anketinių
duomenų apie nugaros skausmą aptarimas)
Visi asmenys, dalyvavę tyrime turėjo atlikti anketinę apklausą apie apatinės nugaros dalies skausmo specifiką, lokalizaciją bei gyvenimo veiklos ypatumus. Atlikus anketinę apklausą, pagal gautus rezultatus visi tirti asmenys buvo suskirstyti į dvi grupes: asmenys, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmą į tiriamąją grupę, asmenys, kurie nejautė apatinės nugaros dalies skausmo į kontrolinę grupę.
Anketinėje apklausoje didelis dėmesys buvo skiriamas vertinti fizinį darbo sunkumą, pagal gautus duomenis, rezultatai pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Fizinio darbo sunkumo pasiskirstymas grupėse
2 lentelė vaizduoja fizinio darbo sunkumo pasiskirstymą grupėse (proc.): sėdimas, lengvas, vidutinis ir sunkus darbas. Pateiktos fizinio darbo sunkumo charakteristikos būdingos abiem grupėms. Iš pateiktų duomenų matome, kad tiriamosios grupės (asmenys, jaučiantys skausmą apatinėje nugaros dalyje) didžioji dalis asmenų dirba vidutinio sunkumo ir sunkų fizinį darbą, 37,5 proc. ir 28,1 proc. atitinkamai. Tuo tarpu, kontrolinėje grupėje (asmenys, nejaučiantys apatinės nugaros dalies skausmo) didesnioji asmenų dalis dirba lengvą ir sėdimo pobūdžio fizinį darbą, 30,0 proc. ir 26,7 proc. atitinkamai.
Fizinis darbo sunkumas
Asmenys, nejaučiantys skausmo apatinėje nugaros dalyje (kontrolinė grupė n=32)
Asmenys, jaučiantys apatinės nugaros dalies
skausmą (tiriamoji grupė n=30)
Sėdimas 8 (26,7 proc.) 6 (18,8 proc.)
Lengvas 9 (30,0 proc.) 5 (15,6 proc.)
Vidutinis 8 (26,7 proc.) 12 (37,5 proc.)
3.1.1 Skausmo apatinėje nugaros dalyje pobūdžio specifika
Nagrinėjamoje anketoje apie apatinės nugaros dalies skausmą, atsakyti klausimai aktualūs tik tiriamajai grupei, todėl aptarsime gautus rezultatus apie apatinės nugaros dalies skausmo specifiką. 21 pav. Vaizduoja skausmo atsiradimo pradžios pasiskirstymą.
21 pav. Skausmo apatinėje nugaros dalyje atsiradimo pradžia
21 pav. matoma, kad apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo pradžia įvairi, pagal skausmo tęsimosi trukmę jaučiamas skausmas gali būti skirstomas į ūmų ir lėtinį. Daugelis tiriamųjų ignoruoja ūmų skausmo periodą, nesikreipdami į specialistus jį gydyti, o patys malšiną skausmą vartodami medikamentus. Iš klausimo: „Ar vartojate medikamentus“ gautų rezultatų pastebima, kad beveik visi asmenys vartoja medikamentus skausmui malšinti, išskyrus trys asmenys, jaučiantys silpną skausmą nenurodė jų vartojantys, o visi kiti – 2 asmenys, jaučiantys silpną skausmą ir 21 – jaučiantys vidutinio intensyvumo skausmą nurodė vartojantys medikamentus retai, o 6 – jaučiantys stiprų skausmą nurodė vartojantys medikamentus kasdien .
Vartojant medikamentus skausmas tik nuslopinamas, bet nėra ieškoma ir šalinama skausmo sukelta priežastis, todėl ūmus skausmas dažniausiai tampa lėtiniu ar dažnai pasikartojančiu. Pateikus anketoje klausimą: „Kaip dažnai kartojasi skausmas apatinėje nugaros dalyje?“, net 72% apklaustųjų nurodė, kad skausmas apatinėje dalyje kartojasi dažniau nei du – tris kartus per metus.
25 proc.
56 proc. 19 proc.
22 pav. Skausmo intensyvumas
Daugelis jų nurodė jaučiantys vidutinio intensyvumo skausmą, kiti – stipraus arba silpno pobūdžio skausmą (22 pav.). Skausmo intensyvumas balais buvo vertinamas naudojant skaitmeninę ir žodinę analogines skausmo intensyvumo skales (žiūrėti 4 priedas). Skaitinę skalę sudaro dešimt balų, iš kurių 0 – kai skausmo nėra, o 10- pats didžiausias įsivaizduojamas skausmas. Penki tiriamieji (15 proc.) jaučiamą skausmą įvertino 2-3 balais (silpnas skausmas), dvidešimt vienas tiriamasis (66proc.) – 5 balais (vidutinis skausmas) ir šeši tiriamieji (19 proc.) – 7-8 balais (stiprus skausmas).
Kitas labai svarbus klausimas – paros metas, kada jaučiamas intensyviausias skausmas apatinėje nugaros dalyje. 23 pav. matoma, kad didžioji dalis tiriamųjų intensyviausią skausmą jaučia judesių metu (einant, bėgant, sportuojant ir kt.) ir vakare, kiti tiriamieji nurodo intensyviausią skausmą jaučiantys naktį, keičiant padėtį (verčiantis lovoje, stojantis iš sėdimos padėties, lenkiantis pirmyn, staiga kryptelėjus ir pan.) ir vidurdieny.
15 proc.
66 proc. 19 proc.
