LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
ŽILVINAS BOŠKEVIČIUS
SPORTINIŲ TRAUMŲ PREVENCINĖS PROGRAMOS ĮTAKA 7-10
METŲ AMŽIAUS KREPŠININKIŲ FUNKCINIAMS JUDESIAMS
BEI SPORTINIŲ TRAUMŲ DAŽNUMUI
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas Profesorius Laimonas Šiupšinskas
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
ABSTRACT ... 5
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Sporto kineziterapija ... 9
1.2. Sportinės traumos ... 10
1.3. Dažniausiai pasitaikančios traumos krepšinyje ir jų lokalizacija, bei biomechanika ... 11
1.3.1. Čiurnos traumos ... 13
1.3.2. Kelių traumos ... 14
1.3.3. Osgudo-Šlaterio liga ... 15
1.3.4. Raumenų pažeidimai ... 16
1.3.5. Kaulų lūžiai... 17
1.4. Jauno amžiaus sportininkų specifika, vystymasis ... 17
1.5. Funkciniai judesiai ir jų valdymas, klasifikavimas ... 18
1.6. Pusiausvyra ... 19
1.7. Sportinių traumų prevencinės programos ... 21
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 23
2.1. Tyrimo bioetika ... 23
2.2. Tiriamųjų atranka ... 23
2.3. Tyrimo planavimas ir organizavimas ... 23
2.4. Tyrimo metodai ir poveikio priemonės ... 25
2.4.1. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (angl. Y Balance Test) ... 25
2.4.2 Funkcinių judesių testavimas naudojant FMS (angl. Functional Movement Screen) ... 27
2.4.3. Sportinių traumų registravimas ... 35
2.4.4. Matematinė duomenų analizė - statistika ... 35
3.1. Tiriamųjų ūgio ir svorio pokyčiai ... 36
3.2. Apatinės galūnės modifikuotas žvaigždės nuokrypio testo rezultatų analizė ... 37
3.3. Viršutinės galūnės modifikuotas žvaigždės nuokrypio testo rezultatų analizė ... 44
3.4. Funkcinių judesių testavimas... 52
3.5. Krepšininkių treniruočių lankomuas ... 53
3.6. Krepšininkių patirtos traumos ... 54
3.7. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testo apatinės galūnės ir viršutinės galūnės bei FMS bendrų balų sąsajos su patirtomis traumomis ... 54
3.8. Patirtų traumų skaičiaus ir treniruočių lankomumo sąsajos ... 55
3.9. Pratimų programos ir patirtų traumų sąsajos ... 56
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 57
4.1. Modifikuotos žvaigždės nuokrypio testo rezultatai ... 57
4.2. Funkciniai judesių testo rezultatai ... 58
4.3. Treniruočių lankomumo ir patirtų traumų testų rezultatai ... 58
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 62
SANTRAUKA
Žilvinas Boškevičius. Sportinių traumų prevencinės programos įtaka 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkciniams judesiams bei sportinių traumų dažnumui. Magistro baigiamasis darbas. Profesorius Laimonas Šiupšinskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; 70p.
Darbo tikslas: Įvertinti traumų prevencinės programos poveikį 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkciniams rodikliams ir griaučių raumenų sistemos sportinių traumų dažniui.
Uždaviniai: 1) Įvertinti amžiaus įtaką 7-10 metų amžiaus krepšininkių griaučių raumenų sistemos funkcinės būklės kaitai; 2) Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkcinių judesių kokybės kaitą; 3) Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšininkių dinaminės pusiausvyros kaitą; 4) Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšinį sportuojančių mergaičių prevencinės programos įtaką griaučių raumenų sistemos sportinių traumų dažniui.
Tiriamieji ir tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 44 krepšininkės. Jos buvo suskirstytos į tris grupes. I grupė 7-8 metų amžiaus (n=12); II grupė 9-10 metų amžiaus (n=18); III buvo kontrolinė grupė (n=14), amžius 7-10 metų. Tyrimas truko vienerius metus (2019-2020). Tiriamoji grupė visas treniruotes turėjo su tuo pačiu treneriu. Visos krepšininkės žaidžia krepšinį ilgiau, kaip vienerius metus. Funkciniai judesiai buvo vertinami naudojant FMS (angl. Functional Movement Screen) sistemą. Modifikuotos žvaigždės nuokrypio testu buvo vertinama dinaminė viršutinių ir apatinių galūnių pusiausvyra. Registruojamos sportinės traumos ir treniruočių lankomumas. Kontrolinei grupei nebuvo taikyta traumų prevencinė programa. Tiriamosios grupės prieš kiekvieną treniruotę turėjo traumų prevencinę programą, kurios trukmė apie 15-20 minučių. Užsiėmimų metu buvo atliekama: apšilimas; įvairūs dinaminiai, statiniai pratimai; bei statiniai raumenų tempimo pratimai. Iš viso buvo atliktos 192 traumų prevencinės treniruotės, tačiau kai kurios žaidėjos praleido užsiėmimus dėl patirtos traumos ar ligos.
Išvados: 1. Tirtoms krepšininkėms per metus statistiškai reikšmingai pagerėjo funkcinių judesių kokybė, bei dinaminė pusiausvyra. Vyresnės merginos turėjo didesnį modifikuotos žvaigždės suminį balą lyginant su jaunesnėmis. Jaunesnių merginų apatinių ir viršutinių galūnių dinaminės pusiausvyros rodikliai per metus didėjo daugiau, nei vyresnių tiriamųjų. 2. Sportinių traumų prevencinė programa neturėjo įtakos 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkcinių judesių kokybei lyginant tarp tiriamųjų ir kontrolinės grupės. 3. Traumų prevencinė programa neturėjo įtakos 7-10 metų amžiaus krepšininkių dinaminės pusiausvyros kaitai tiek viršutinėse, tiek apatinėse galūnėse lyginant tarp tiriamųjų ir kontrolinės grupės. 4. Patirtų sportinių traumų skaičius tiriamosiose grupėse buvo statistiškai reikšmingai mažesnis lyginant su kontroline grupe.
ABSTRACT
Zilvinas Boskevicius. The influence of sports injury prevention program on 7-10 years old female basketball players for functional movements quality balance and prevalence of sport injuries. Master‘s thesis. Supervisor – assoc. professor Laimonas Siupsinskas. Lithuanian University of Health and Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing and care, Sports medicine clinic. Kaunas, 2020; 70p. Research aim: To evaluate sports injury prevention program effect on 7-10 years old female basketball players for functional movements quality balance and prevalence of sport injuries.
Objectives of the research: 1) To evaluate the influence of age on the change of the functional state of the skeletal muscle system of basketball players aged 7-10 years; 2) To evaluate the change in the quality of functional movements of basketball players aged 7-10; 3) To evaluate the change in the dynamic balance of basketball players aged 10; 4) To evaluate sports injuries prevention program effect on 7-10 years old female basketball players for prevalence of sport injuries.
Participants and research methods. Research includes 44 female basketball players which was divided into three groups. I group 7-8 years old (n=12); II group 9-10 years old (n=18); III group was control group (n=14). Age was 7-10 years old. The research has lasted for one year (2019-2020). Research groups had their training sessions with the same coach. Players had been playing basketball for over one year. Functional movements were tested and evaluated using Functional Movement Screen (FMS). The Y balance test as used to assess dynamic balance of upper and lower extremities. Sports injury registration - during research time all the injuries and missed games or workouts of athletes were registered. For control group there was no special training. Research groups had sports injury prevention programme before each training or game (15-20 minutes). The programme contains: Warm up; Main part: Static and dynamic exercises; and static muscle stretching exercises. In total there was 192 sessions, but some of the participants missed some sessions.
Conclusions: 1) For the research groups the quality of functional movements and dynamic balance improved statistically significantly during the year. Older girls had a higher Y balance compose score compared to younger ones. The dynamic balance of lower and upper extremities of younger girls increased more over the year compared to the older girls. 2) Sports injury prevention program did not affect the quality of functional movements of basketball players aged 7-10 years compared between the research and control groups; 3) Sports injury prevention program did not affect the change in the dynamic balance of basketball players aged 7-10 years in both the upper and lower extremities compared between the research and control groups; 4) The number of sports injuries in the research groups were statistically significantly lower compared to the control group.
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovui profesoriui Laimonui Šiupšinskui – už nuoširdų bendradarbiavimą, sugaištą savo laiką, visokeriopą pagalbą, profesionaliai kuruojant ir koordinuojant mano baigiamąjį magistrinį darbą.
ĮVADAS
Krepšinis – tai tokia sporto šaka, kurios žaidimo sėkmę nulemia būtent tai, kiek gerai žaidėjai yra išvystę savo psichologines ir fizines galimybes [1]. Išugdyti gerą atletą užtrunka nemažai laiko. Tam, kad atletas pasiektų profesionalo lygį, tai užtrunka apie 8-12 metų arba, kaip dar nurodoma moksliniuose tyrimuose - dešimties tūkstančių valandų taisyklė [2]. Krepšinis per pastarąjį dešimtmetį tampa vis populiaresne sporto šaka ir yra antra pagal populiarumą visame pasaulyje [11]. Kasmet žaidėjų skaičius vis auga ir jau perkopė 450 milijonų per 213 šalių bendrai. Tačiau, didėjant žaidėjų skaičiui, didėja ir konkurencija su vis labiau įtemptais žaidimų grafikais. Remiantis statistika, elitiniai žaidėjai maždaug kas 2,5 dienos turi sužaisti varžybas. Dažnėjant varžybų skaičiui ir norint išlaikyti gera rezultatyvumą (statistiką) žaidėjas turi mažai laiko pilnai atsistatyti jėgas po varžybų [3;4]. To pasakoje žaidėjai patiria traumas, kurios paveikia jų karjerą [5]. Statistiškai krepšinyje registruojama nuo 7 iki 10 patiriamų traumų 1000 žaidėjų. Apie 58-68% jų pasireiškia apatinėse galūnėse [6;7]. Tam, kad traumų būtų išvengiama, labai didelę reikšmę sportininko veikloje turi traumų prevencinės programos [4]. Jų pagalba pagerinama pusiausvyra, neuroraumeninė kontrolė, kas profesionaliam sportininkui jau nuo mažens labai svarbu jo būsimoje karjeroje [7].
Pagal Jungtinių Amerikos valstijų sudarytas specialias programas vaikams, treniruotis krepšininkai turėtų pradėti nuo 5-6 metų amžiaus. Ankstyvos treniruotės padeda užtikrinti, kad vaikai ir būsimi krepšininkai turės puikius įgūdžius tokius, kaip: gerą kūno koordinaciją - tikslius judesius, pusiausvyrą, laiko valdymą, dinaminį lankstumą, taiklumą, kas yra būtina krepšinyje [11;12]. Atliekant specialias traumų prevencines programas pagal Panse ir kitų bendraautorių atliktą mokslinį tyrimą [20] padės užsitikrinti ne tik puikią fizinę būklę, bet ir sumažinti galimybę patirti traumą iki 38%.
Darbo aktualumas – profesionalų žaidėją išugdyti užima daug laiko, o patiriamos traumos turi gana didelę žalą profesionalaus žaidėjo karjeroje. Kadangi profesionalų atletą reikia ugdyti jau nuo mažens, labai svarbu tai, kaip jis bus pasiruošęs žengti tolyn savo karjeros keliu. Tam reikalingas geras pasiruošimas ir prieš treniruotes, ir prieš rimtas rungtynes. Sportininkas privalo didelį dėmesį skirti traumų prevencinei programai, kuri padės geriau paruošti organizmą būsimai fizinei veiklai ir sumažins riziką patirti traumą. Ypač dabar tai aktualu, kadangi su kiekvienais metais krepšinio standartai vis didėja ir žaidėjas privalo būti greitesnis ir stipresnis, kad galėtų konkuruoti su kitais žaidėjais, o tai prisideda prie didesnės galimybės patirti traumą [8]. Remiantis Holden ir bendraautorių atliktu tyrimu [9] moterys yra labiau linkusios patirti traumas, nei vyrai [10]. Taip pat krepšinyje daug labiau nagrinėjami vyrų gauti rezultatai ir statistiniai duomenys, nei moterų [21]. Mūsų atliktame tyrime stebime kokią įtaką traumų prevencinė programa turi 7-10 metų amžiaus krepšinio žaidėjoms.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti traumų prevencinės programos poveikį 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkciniams rodikliams ir griaučių raumenų sistemos sportinių traumų dažniui.
Uždaviniai:
1. Įvertinti amžiaus įtaką 7-10 metų amžiaus krepšininkių griaučių raumenų sistemos funkcinės būklės kaitai.
2. Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšininkių funkcinių judesių kokybės kaitą. 3. Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšininkių dinaminės pusiausvyros kaitą.
4. Įvertinti 7-10 metų amžiaus krepšinį sportuojančių mergaičių prevencinės programos įtaką griaučių raumenų sistemos sportinių traumų dažniui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sporto kineziterapija
Tobulėjant kineziterapeutams, gausios žinios ir įgūdžiai paskatino specializuotų sričių plėtrą. Taip 1973 metais atsirado Sporto kineziterapija, kaip labai svarbus komponentas [22].
Sporto kineziterapija bėgant metams gana sparčiai plėtėsi, laipsniškai įtraukdama vis daugiau žinių ir įgūdžių. Sporto kineziterapija, kaip specializacija pripažįstama iš ties plačiai. Daugybė nacionalinių organizacijų bendradarbiauja jau nuo 2000 metų sudarydamos Tarptautinę sporto kineziterapijos federaciją. Sporto kineziterapeutai dirba ne tik su fizinės ir sportinės veiklos metu patirtomis traumomis, taip pat ir su įvairiais sportininkais: nuo mėgėjiškai sportuojančių žmonių iki savo srities profesionalų, kurie varžosi sporto varžybose [23;24].
Sporto kineziterapijos pagrindinis tikslas – užtikrinti sportininkų gerą ir optimalią funkcinę būklę, bei padėti grįžti į konkurencingą sportinę formą gavus traumą. Sporto kineziterapeutas turi sugebėti parengti ir pritaikyti traumų prevencinę programą, kuri užtikrintų sėkmingą sportininko grįžimą į sportą. Taip pat sporto kineziterapeutas turi labai svarbias atsakomybes, kaip švietimo ir etinę, bei administracinę, kad galėtų užtikrinti sportininko saugumą ir gerovę. Šių pareigų vykdymas reikalauja, kad sporto kineziterapeutas sugebėtų ne tik bendrauti su sportininkais, treneriais, tėvais, administratoriais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais, bet ir mokėtų dirbti skirtingoje aplinkoje, dalyvautų mokslinėje veikloje, bei mokėtų suteikti pirmąją pagalbą ištikus ūmiai traumai [25].
Augant traumų skaičiui sporto kineziterapeutai tampa vis labiau reikalingi. Atletai vis daugiau ieško sporto kineziterapeutų pagalbos ir konsultacijų. Nuo liepos 16 dienos iki rugpjūčio 14 Olimpinėse žaidynėse buvo fiksuotos priežastys dėl kurių atletai daugiausiai kreipėsi į sporto kineziterapeutus: dėl kelio problemų 15,4%, dėl juosmeninės stuburo dalies skausmų 15,2%, dėl šlaunies ir klubo problemų 12,6%. Tuo tarpu nesportuojantys žmonės kreipėsi dėl juosmeninės stuburo dalies skausmo 19,8%; kelio skausmų 15,8%; kaklo problemų ir skausmo 15,8%. Daugiausiai buvo kreipiamasi dėl raumens (33,3%) ir sąnarių (24,8%) skausmų. Patirtoms atletų traumoms ir pažeidimams gydyti sporto kineziterapeutai pasirinko šias technikas: mobilizacinės technikos 21,8%; minkštųjų audinių masažą 23,3%; sportinį ir kineziologinį teipavimą 8,9%; krioterapiją 6,9% ir parinko specialius pratimus pagal atleto problemą 6,4%. Viena dažniausių sportininkų patiriamų traumų priežastis buvo per didelis krūvis ir perkrovos – 43,6% [26].
1.2. Sportinės traumos
Sportinės traumos yra procesas, kurio metu žaidžiant ar treniruojantis yra pažeidžiami audiniai ar organai. Dažniausiai trauma įvyksta, kai audinys yra perkraunamas ir nebesugeba absorbuoti krūvio – streso [29]. Taip pat traumą gali sukelti stiprus arba pakartotinas smūgis tam tikrai raumenų grupei ar struktūrai [96]. Sportinės traumos yra problema su kuria susiduria beveik kiekvienas atletas ir kasmet fiksuojama arti 2 milijonų sportinių traumų [32]. Daugybė puikių atletų baigė savo karjeras dėl patirtų sužalojimų. Sportinių traumų priežastis nėra vienas veiksnys dėl ko atsiranda trauma, tai apima ir treniruotes, jų krūvius ir pobūdį, sporto varžybų kiekį, sugebėjimą valdyti tam tikras sporto technikas [30]. Vaikams nuo 6 iki 19 metų amžiaus jaunuoliams su sportu susijusios traumos sudaro maždaug apie 20 procentų visų sužeidimų [32].
Kiekviena sporto šaka turi tam tikras profesines ligas ir labiausiai pasitaikančias traumas, kaip pavyzdžiui (1 lentelė) matysime labiausiai pasitaikančius pažeidimus pagal tam tikrą sporto šaką [30]. Daugiausia sporte dominuoja judamojo aparato traumos nuo lengvų sumušimų, patempimų iki audinių ar struktūrų plyšimų, kaulų lūžių ir mirtinų sumušimų [36].
1 lentelė. Su sporto šaka susiję dažniausi pažeidimai [30;29]
Sporto šaka Su sporto šaka susijusios traumos
Šaudymas Kaklinės dalies spondilitas, juosmeninės stuburo
dalies problemos
Stalo tenisas Pečių pažeidimai, kelių traumos, kaklinės
stuburo dalies spondilozė
Šaudymas iš lanko Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos Svorio kilnojimas Juosmeninės stuburo dalies pertempimai,
perkrovos
Plaukimas „Plaukiko“ peties ir kojos problemos
Badmintonas Skausmingi keliai, čiurnos pažeidimai
Meninė gimnastika Kaklinės stuburo dalies lūžiai
Nardymas Akies tinklainės pažeidimai
Krepšinis Čiurnos raiščių patempimai, kelio pažeidimai
Sportinės traumos yra klasifikuojamos pagal jų tipą į ūmines arba lėtines, kurios išsivysto dėl užsitęsusios ilgiau, kaip 6 savaitės ūmios traumos. Ūmios traumos įvyksta dėl tam tikro, specifiško
mechanizmo, o tuo tarpu lėtinės dėl pakartotinių mikropažeidų [31]. Taip pat traumos priežastys gali atsirasti tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių veiksnių. Vidiniai veiksniai: amžius, lytis, kūno masė, raumenų būklė ir kompozicija. Išoriniai veiksniai: netinkamos treniravimosi metodikos, klimatas, treniruočių ir varžybų dangos skirtumai [27;34;35].
1.3. Dažniausiai pasitaikančios traumos krepšinyje ir jų lokalizacija, bei
biomechanika
Krepšinis neabejotinai yra viena populiariausių sporto šakų pasaulyje ir reikalaujanti daugiausiai fizinių įgūdžių ir sugebėjimų. Tačiau, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje taip ir krepšinyje – sporto šaka turi tik jai būdingus rizikos veiksnius, kurie sukelia tam tikras tai sporto šakai būdingas traumas [37;39]. Remiantis epidemiologinėmis studijomis atliktomis 2007 metais Amerikos mokyklose buvo fiksuojamos 409,958 traumos krepšinyje [37]. Remiantis 6 metus atliktu patiriamų traumų krepšinyje tyrimu, nustatyta, kad daugiausiai patiriamos traumos šiose kūno vietose, tai pateikiama 2, 3 ir 4 lentelėse [45;37].
2 lentelė. Daugiausiai patiriamų traumų krepšinyje (skaičius surinktas vertinant nuo 2009 iki 2015 metų) lokalizacija [45]
Kūno dalis Vyrai Moterys Vyrai Moterys
Varžybose Treniruotėje Galva, veidas 108 102 173 124 Kaklas 8 6 17 9 Pečiai 66 37 78 39 Ranka/Alkūnė 17 26 33 16 Plaštaka/riešas 101 44 114 60 Nugara 72 31 92 59 Klubas/kirkšnis 45 13 114 66 Šlaunis 60 34 87 76 Keliai 126 107 200 166 Blauzda 48 38 90 132 Čiurna 139 122 303 167
Pėda 51 46 114 80
Kiti pažeidimai 13 4 39 27
3 lentelė. Patiriamų traumų krepšinyje (skaičius surinktas vertinant nuo 2009 iki 2015 metų) priežastys [45]
Pažeidimai Vyrai Moterys Vyrai Moterys
Varžybose Treniruotėje Sausgyslės patempimai 245 212 457 237 Raumens patempimai 121 85 209 199 Kontuzija 165 82 197 87 Smegenų sukrėtimai 33 59 73 77 Kaulų lūžiai 35 18 33 30 Išnyrimai 28 20 39 31 Uždegimai 8 16 39 67
Minkštųjų audinių plyšimai 39 14 45 8
Raumenų spazmai 23 17 37 23
Tendinitai 22 16 72 80
Kitos traumos 135 71 253 182
4 lentelė. Daugiausiai patirtų traumų procentinė dalis [37]
Traumuojama vieta Procentai (%)
Pėda ir čiurna 39,7
Keliai 14,7
Galva, veidas, kaklas 13,6
Ranka, plaštaka 9,6
Klubai, šlaunis, juosmuo 8,4
Taip pat straipsnyje nurodoma, kad raiščių patempimai užima 44%, raumenų ar sausgyslių patempimai 17,7%, kaulų lūžiai 8,5%, ir smegenų sukrėtimai 7%. Lūžiai dažniausiai įvykdavo riešo/ plaštakos – 42,7%; galvos, kaklo – 23,9%; kojos ir čiurnos 19%. Taip pat lyginant tarp lyčių buvo nustatyta, kad mergaitės yra labiau linkusios patirti čiurnų, kelių ir galvos/veido traumą, tuo tarpu
berniukai – liemens, galvos, veido ir čiurnos (1 pav.) [32; 37]. Įdomu tai, kad analizuojant moterų ir vyrų patirtas traumas nuo 2009 iki 2015 metų daugiau traumų buvo patirta treniruočių metu, nei varžybų: vyrų 63%, bei moterų 62,6% [45], kas parodo, kad ir prieš treniruotę labai svarbu atlikti traumų prevencinę programą.
1 pav. Pažeidimų lokacijos krepšinyje lyginant pagal lytį ir kūno dalį [37]
1.3.1. Čiurnos traumos
Tyrimai rodo, kad krepšininkai keičia judesį, kas 2-2,82 sekundes ir pašoka į orą apie 35-46 kartus per rungtynes. Todėl labai stipriai apkraunamas priekinis šokikaulio-šeivikaulio ir kulnakaulio-šeivikaulio raištis ir trauma įvyksta dėl staigios inversijos ir pėdos plantarinės fleksijos (2 pav.). Taip pat trauma gali įvykti ir blogai nusileidžiant pašokus ar staiga pasukant koją [37;40]. Dažniausiai pažeidžiami išoriniai čiurnos raiščiai [95]. Atlikta 16 metų analizė parodė, jog čiurnos patempimai (sudaro 70-80% visų čiurnos traumų) yra vienas iš dažniausiai ne tik krepšinyje pasitaikančių pažeidimų, dėl kurių atletai praleidžia daugiau, kaip 10 treniruočių. Ko pasakoje dėl čiurnos pažeidimų vystosi lėtinis čiurnos nestabilumas, kuris sudaro net 20-50% [29;43;49]. Lėtinis čiurnos raiščių nestabilumas gali būti ir mechaninis ir funkcinis. Mechaninis čiurnos nestabilumas ir laisvumas atsiranda dėl raiščių plyšimo. Tuo tarpu funkcinio nestabilumo metu sutrinka pusiausvyra, suprastėja pačio sąnario padėties suvokimas ir raumenų atsakas į atliekamą judesį. Taip pat jeigu jau buvo patirta šoninių čiurnos raiščių trauma – tikimybė patirti pakartotinę tokią traumą padidėja net iki >70 procentų [41]. Taip pat išskiriamas ir čiurnos raiščių plyšimas, kuris sudaro 25% visų čiurnos traumų [46]. Čiurnos raiščių pažeidimai skirstomi į pirmo laipsnio patempimą be nestabilumo ar plyšimo. Antro laipsnio – atsiranda minimalus nestabilumas ir dalinis plyšimas. Trečias laipsnis, kai raiščiai visiškai plyšta, kartu pasireiškia ir nestabilumas [44]. Diagnozavimui ir pažeidimo laipsnio nustatymui naudojamas ultragarsas arba magnetinis rezonansas [46]. Čiurnos raiščių traumos gydymui priklausomai nuo traumos sudėtingumo yra naudojama 1) imobilizacija (gipsas, langetė arba sportinis
teipavimas ir poteipis, elastinis bintas); 2) funkcinis gydymas (ankstyvos mobilizacijos programos naudojant išorines pagalbines priemones); 3) atliekama operacija. Straipsnio autorius pagal atliktą analizę pateikia, kad gydymas ultragarsu, krioterapija, lazeriu, homeopatiniais vaistais nėra efektyvus [42;43]. RICE metodika puikiai tinka 4-5 dienas po traumos, kad sumažintų skausmą ir tinimą [46].
2 pav. Čiurnos plantarinė fleksija ir inversija
1.3.2. Kelių traumos
Krepšinis yra toks sportas, kuriame žaidžia 10 žaidėjų 28x15m aikštelėje. Kai žaidėjas laiko kamuolį jam neleidžiama žengti daugiau kaip du kartus. Žingsniai yra labai limituoti. Tam žaidėjui reikia didelio greičio, šuolio, staigiai keisti kryptį [97]. Todėl neatsižvelgiant į amžių, lytį ar profesionalumo lygį, vienas labiausiai traumuojamų ir veikiamų sąnarių – keliai. Vaikams 2,5 karto dažniau įvyksta kelio traumos treniruočių metu [101]. Priekinis kryžminis raištis yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų struktūrų ir dažniausiai įvyksta ne kontakto metu – vyrams 65,2%, moterims 80,1% (moterims 4-6 kartus dažniau, nei vyrams to paties meistriškumo ir sporto šakos [93]). Įvykus visiškam priekinių kryžminių raiščių plyšimui rekonstrukcinė operacija nėra būtina sąlyga grįžti į sportą, išskyrus vaikams ir paaugliams. Priekinio kryžminio raiščio plyšimas ne kontakto metu įvyksta kuomet žaidėjas nusileidžia ant vienos kojos, kurios klubas ir šlaunis pritraukta ir pasukta į vidų, kelias dažniausiai pilnai ištiestas ar truputį sulenktas ir blauzda pasukta į išorę. Iš karto po traumos kelio sąnarys dėl atsiradusio kraujavimo ir tinimo sustingsta ir įsitempia. Atsiranda kelio sąnario nestabilumas, skausmas raiščiui plyšus (3 pav.). Gydymas: Chirurginis (rekonstrukcinė operacija [104]) ir konservatyvus (šaltis, priešuždegiminiai vaistai, kineziterapija) [37].
3 pav. Priekinio kryžminio raiščio plyšimas [95]
Kita labai svarbi ir dažna trauma yra meniskų plyšimai. Dėl ūmios traumos meniskas plyšta staiga, kai koja yra staigiai pasukama (rotacija, kompresija) ar atliekamas staigus manevras, taip pat trauma gali atsirasti ir dėl degeneracinių procesų. Degeneraciniai plyšimai yra dažnesni – įvyksta palaipsniui dėl didelių atraminių krūvių. Dažniau įvyksta išorinės dalies meniskų plyšimai (59,7%), nei vidinės (40,3%) ir įvyksta dažniau atletams iki 30 metų [37]. Sportininkams dažniausiai meniskai plyšta kartu su kelio sąnario šoninių ir kryžminų raiščių pažeidimais [95]. Meniskų plyšimų tipai pavaizduoti 4 paveikslėlyje. Sportininkų meniskų gydymas priklauso nuo laiko kada meniskas plyšo (ūmus ar degeneracinis); formos; dydžio ir kraujagyslinės plyšimo zonos. Gydymo taktikos: konservatyvus (kineziterapija, fizioterapinės procedūros, vaistai, tvarstis fizinio krūvio metu) arba chirurginis (artroskopinė kelio sąnario operacija) [100].
4 pav. Meniskų plyšimų tipai [95]
1.3.3. Osgudo-Šlaterio liga
Tai yra liga, kuri sukelia kelio skausmą priekinėje kelio dalyje. Skausmas ir uždegimas atsiranda ties blauzdikaulio šiurkštuma ir antkauliu. Skausmas didėja atliekant judesius, kurių metu įtempiamas keturgalvis raumuo (šuoliai, bėgimas). Ši būklė susijusi su augimu ir pasireiškia vaikam ir paaugliam (dažniausiai 10-14 metų amžiaus), kurie aktyviai sportuoja. Maždaug 10 % vaikų visos populiacijos susiduria su šia problema. Vaiko kaulams baigiant formuotis, augimo plokštelės sukietėja ir tampa kietu kaulu. Tačiau vaikams, kuriems yra sutrikęs viršutinės priekinės blauzdikaulio dalies
kaulėjimas, dėl pasikartojančių judesių atsiranda ties kaulinėmis plokštelėmis uždegimas. Dėl keturgalvio raumens pertempimo taip pat gali dalinai atplyšti ir antkaulio arba blauzdikaulio apofizė. Tinkamai negydant - visiškai atplyšti (5 pav.). Gydymas priklauso nuo simptomų sunkumo. Rekomenduojama ramybė, veiklos pobūdžio pakeitimas (arba mažinamas intensyvumas), kelio įtvarai, kompresai ir raumenų stiprinimo, tempimo pratimai, tinkamas apšilimas. Ligos profilaktikai, o ypač žaidžiant krepšinį, prieš treniruotę labai svarbu atlikti traumų prevencinę programą [51;102;103].
5 pav. Maža rodyklė parodo girnelės edemą; didelė rodyklė patvirtina Osgudo-Šatlerio ligą [102]
1.3.4. Raumenų pažeidimai
Kita, dažniausiai ne tokia pavojinga ir sunki trauma, tačiau dėl kurios praleidžiama nemažai varžybų - tai raumens trauma. Kiekvienais metais raumenų pažeidos sudaro vis didesnius skaičius, kurie netgi pralenkia čiurnos pažeidimus [47;105]. Dažniausiai krepšinyje raumens pažeidimai atsitinka apatinėse galūnėse ir įvyksta dėl tiesioginės ar netiesioginės apkrovos, kai raumuo nesugeba absorbuoti krūvio. Netiesioginiai mechanizmai ateityje gali privesti prie ūminių avulsinių traumų, kurios dažniausiai atsiranda dėl ekstremalių, nesubalansuotų (raumenų disbalanso) ir ekscentrinių jėgų. Skausmas būna staigus ir lokalizuotas traumos vietoje. Tiesioginė trauma dažniausiai būna dėl smūgio – raumens pilvelyje atsiranda hematoma. Raumenų pažeidimai skirstomi į 3 laipsnius: 1 laipsnis: mikroskopiniai raumens skaidulų įplyšimai; 2 laipsnis: dalinis raumens skaidulos plyšimas; 3 laipsnis: visiškas raumens plyšimas (6 pav.). Gydimas parenkamas pagal raumens pažeidimo laipsnį: konservatyvus (ledas, priešuždegiminiai vaistai, ramybė, kineziterapija) arba chirurginis jeigu pažeidimas yra sunkus [48;106].
6 pav. A- 1 laipsnis; B- 2 laipsnis; C – 3 laipsnis (https://www.phyxphysio.com.au/calf-strain/)
1.3.5. Kaulų lūžiai
Lūžis - tai kaulo vientisumo pažeidimas. Lūžti gali dėl tiesioginio smūgio arba per didelės apkrovos ar prisitvirtinančių raumenų jėgos (stresiniai lūžiai). Pažeistoje vietoje jaučiamas gilus stiprus skausmas, dažniausiai matomas patinimas, kraujosrūvos ir deformacija, sutrinka funkcija. Lūžis gali būti atviras ir uždaras. Klasifikuojami į skersinius, įstrižinius, spiralinius ir skeveldrinius. Avulsiniai lūžiai dažni vaikams. Jų metu nuplėšiamas kaulo gabaliukas kartu su sausgysle arba raiščiu. Patyrus traumą – vieta imobilizuojama, šaldoma. Gydymas: imobilizacija (plastikinis įtvaras, gipso longete, labai retais atvejais imobilizacija nereikalinga) 4-8 savaitės, krūvio ribojimas arba jeigu reikia atliekamas operacinis gydymas [95;107].
1.4. Jauno amžiaus sportininkų specifika, vystymasis
Dalyvavimas krepšinyje jau nuo pat vaikystės ar paauglystės suteikia labai daug privalumų tokių, kaip pagerėjusi statinė ir dinaminė pusiausvyra, padidėjusi raumenų jėga ir fizinis aktyvumas, bei savidrausmė. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje maždaug 300 milijonų žmonių žaidžia krepšinį. Nepriklausomai ar tai yra tik pradedantysis krepšininkas ar jau pasiekęs aukščiausio meistriškumo lygio sportininkas. Tačiau, dėl reikšmingo jaunų krepšininkų augimo skaičiaus didėjimo, didėja ir traumų rizika [27;51]. Apskaičiuota, kad maždaug 20% moksleivių bent vieną dieną per metus nedalyvauja mokykloje dėl sporte patirtų traumų, o kas trečias kreipiasi į gydytoją [53]. Daugiausia patiriama traumų dėl raumenų ir kaulų sistemos nebrandumo [27]. O žvelgiant nuo 1992 iki 2005 metų sportinių traumų skaičius išaugo net 28 procentais [52]. Vaikų traumų lygis yra mažesnis nei subrendusių paauglių [33]. Didžiausia rizika patirti traumą turi vaikai nuo 14-15 metų amžiaus [55;91]. Vaikai iki tol, kol subręsta lytiškai gana retai patiria sunkesnes traumas, kadangi jų svoris nėra toks didelis ir negali išvystyti didelio greičio ir jėgos, kadangi dar neturi reikiamų motorinių sugebėjimų. Be to vaikų galvos lyginant su visu kūnu yra didesnės dėl to didėja rizika patirti galvos sutrenkimą, lyginant su suaugusiais ir paaugliais. Taip pat vaikai patiria dažniau kaulų lūžius, ypač kaulų augimo plokštelių vietose, nes kaulai yra
minkštesni, o sausgyslės atlaiko didesnį krūvį [63;70]. Taipogi tai gali išprovokuoti nespecifinį griaučių – raumenų skausmą [70]. Tam, kad vaiko kūnas būtų stipresnis ir sveikesnis, reikalinga pasikartojanti fizinė stimuliacija, kuri padės sustiprinti kremzlines struktūras, raiščius, kaulus ir sausgysles [64].
Brendimas tai didžiulis fizinių ir psichinių organizmo pasikeitimų laikotarpis. Keičiasi visos vaiko kūno proporcijos: kinta galvos, liemens, kojų dydžių santykiai – kūnas ilgėja. Reikšmingai keičiasi raumenų ir kaulų sistemos [70]. Padidėja vaiko lankstumas, greitumas, ištvermė [68]. Neesant jokiems sutrikimams gerėja vaikų koordinacija, pusiausvyra, funkciniai judesiai. Vidutiniškai mergaitės pradeda bręsti, kai joms yra 8-10 metų, o baigia sulaukusios maždaug 13-18 metų amžiaus. Berniukai vidutiniškai pradeda bręsti 1-3 metais vėliau. Mergaitės, kai joms yra apie 8-10 metų sparčiai ūgteli, išveša lytinės liaukos, lyties organai, gaminasi vis daugiau estrogenų ir kitų hormonų. Taip pat didėja ir kūno svoris, dėl kurio gali netgi atsirasti nutukimas [65-67;69;70]. To paties chronologinio amžiaus paaugliai gali labai stipriai skirtis ne tik brendimo etapais, bet ir ūgiu, kūno svoriu [70].
1.5. Funkciniai judesiai ir jų valdymas, klasifikavimas
Funkciniai judesiai yra svarbūs ne tik normalioje kasdienėje vaiko veikloje, bet ir vystant daug sudėtingesnius ir reikalaujančius įgūdžių judesius, sportuojant ir dalyvaujant aktyvioje fizinėje veikloje. Vaikai, kurių funkciniai judesiai nėra taip gerai išvystyti, yra labiau linkę būti mažiau fiziškai aktyvūs, kas įtakoja sveikatos sutrikimus, viršsvorį ar nutukimą [62]. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų. Jų kūnai ne tik fiziškai skiriasi nuo suaugusiųjų, bet ir motoriniai funkciniai judesiai [56].
Pastarieji dešimtmečiai sporto reabilitacijoje patobulėjo ir perėjo nuo įprasto izoliuotų kūno dalių vertinimo ir stiprinimo, link integruoto funkcinio požiūrio. Integruotas funkcinis požiūris apima raumenų sinergijos, neuroraumeninius ir motorinio mokymo principus [18]. Norint atlikti kokybiškus vertinimus buvo sukurta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema (angl. Functional Movement Sceen, FMS). Šios sistemos dėka galima įvertinti judesių disfunkcijas, balansą tarp mobilumo ir stabilumo taip pat sąveikas tarp kinetinių grandžių. Tai yra efektyvus ir patikimas metodas judesių stereotipams vertinti, atliekant specifines užduotis [19]. Sportinės traumos yra vienas pagrindinių faktorių mažinantys atleto jėgą ir pasirodymą aikštelėje. Siekiant išvengti traumų ateityje buvo vystoma daugybė traumų prevencinių programų ir taikoma žaidėjams. Prieš sudarant traumų prevencinę programą reikia įvertinti žaidėjų funkcinius judesius. Tai leidžia parengti efektyvią programą. Funkcinius judesius padeda įvertinti naudojamas funkcinis judesių testavimas [74]. Traumų prevencinė programa sudaryta pagal FMS, kurios pagalba žaidėjas turi mažesnę tikimybę patirti traumą
[75]. Funkcinių judesių stereotipo vertinimo sistemą sudaro septyni esminiai judėjimo modeliai. Visą FMS testą sudaro [74]:
➢ Gilus pritūpimas;
➢ Kojos perkėlimas per kliūtį; ➢ Įtūpstas;
➢ Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas; ➢ Atsispaudimas;
➢ Liemens rotacinio stabilumo testas; ➢ Peties mobilumo testas.
Atliekant visus šiuos septynis pagrindinius judėjimo modelius svarbu užtikrinti stabilumą ir mobilumą. Jeigu testavimo metu yra neužtikrinamas tinkamas stabilumas ir pusiausvyra (mobilumas), raumenų jėga, lankstumas, judesių amplitudė, koordinacija, tuomet propriorecepcijoje yra pastebimos silpnos grandys bei atsiradęs disbalansas tarp jų [19].
Patirtos traumos, kurios nebuvo gydomos arba, kurioms buvo parinktas netinkamas gydymas, sąlygoja prastą funkcinių judesių stereotipo atsiradimą, kas lemia neigiamai paveiktą kinetinių grandžių sistemą. Dėl to išsivysto kompensaciniai judesio mechanizmai, kurie parodo pakitusį sportininko mobilumą ir stabilumą, atsiradusias asimetrijas tarp skirtingų kūno pusių dalių. Tyrimų duomenimis praeityje patirtos traumos, sužalojimai, po kurių atsiranda jėgos ir lankstumo disbalansas, sukelia pakitimus funkcinių judesių atlikime, skausmą bei sumažėjusį fizinį pajėgumą [18].
Funkcinių judesių vertinimas yra naudingas, nes šiuo tyrimu galima nustatyti silpnąsias kūno judesio puses, bei apsaugoti nuo ateityje galimų traumų. Šio tyrimo dėka, galima sudaryti sporto programą, kurios pagrindinis tikslas stiprinti silpnąsias kūno vietas, kad saugiai sportuoti ir ateityje išvengti traumų [76].
1.6. Pusiausvyra
Gebėjimas išlaikyti kūno pusiausvyrą galime apibrėžti, kaip sugebėjimą atlikti tam tikrą užduotį ir išstovėti ant kojų nenugriuvus. O krepšinyje tai yra ypač svarbu. Jeigu pusiausvyra yra sutrikusi ar stovėsena nėra stabili, moksliniai tyrimai rodo, kad tai yra vienas iš didžiausių rizikos veiksnių, kas gali sukelti apatinių galūnių traumas [57;77;81]. Vaikams pusiausvyra yra labai svarbi ypač, kai jie pradeda sąmoningai veikti ir valdyti savo judesius. Nepakankamai lavinama vaiko
pusiausvyra gali turėti neigiamą įtaką atliekant tokias užduotis, kaip pavyzdžiui bėgimas, šokinėjimas aukštyn ar dalyvavimas kokioje nors sportinėje veikloje [57;68]. Vaikams pusiausvyra pradeda vystytis sulaukus maždaug 7-10 metų amžiaus. Vaikų pusiausvyros, laikysenos kontrolės įgūdžiai vystosi ir tobulėja ne tik didėjant jų amžiui – augant, bet ir sąveikaujant su savo aplinka ir sportuojant [73].
Pusiausvyrą valdo trys pagrindiniai mechanizmai: 1) centrinis mechanizmas (CNS) – propriocepcinė sistema (informacija į centrinę nervų sistemą gaunama iš periferijoje esančių receptorių: raumenų verpstės; goldžio; ruffini; pačini; taip pat odoje esantys receptoriai); 2) periferinis mechanizmas (somatosensorinė) – grįžtamasis ryšys, kuris kyla iš viso kūno – sąnarių, raumenų, sausgyslių, odos, vestibulinių (suteikia informaciją apie galvos padėtį erdvėje, reaguoja į pasikeitusio pagreičio ar gravitacijos jėgas. Galvos judesiai dirgina vestibulinius receptorius) receptorių; 3) akies sistema (kūno padėties suteikimas kūno atžvilgiu – suteikia informaciją apie tai, kokia yra judėjimo ir kūno padėtis, kryptis, aplinka). Taip pat pusiausvyra priklausys nuo sugebėjimo integruoti informaciją iš vestibulinės bei proprioceptinės sistemos ir nuo sugebėjimo sutelkti dėmesį, bei nuo tokios informacijos, kurią suteiks rega [58;60]. Pusiausvyra priklauso ne tik nuo vidinių ir išorinių veiksnių, bet jai įtakos turi ir aplinka, atliekamos užduoties sudėtingumas, sensomotoriniai veiksniai [56;59]. Tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai yra labai svarbūs ir turi įtakos pusiausvyros išlaikyme. Kūno pusiausvyra išlaikoma bendro sąnarių veiklos momento kontroliuojamo centrinės nervų sistemos [60].
Pusiausvyra skirstoma į dinaminę ir statinę. Dinaminė pusiausvyra apibūdinama, kaip sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, atliekant judesius ir juos derinant kartu, veikiant pašalinėms išorinėms jėgoms. Statinė pusiausvyra – sugebėjimas išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis nejudant. Atlikti koordinuotus judesius reikalinga ir statinė ir dinaminė pusiausvyra [59;61]. Norint išlaikyti pusiausvyrą, raumenų grandinės yra atsakingos už kūno svorio pakitimus. Laikysenai ir stabilumui yra svarbi raumenų jėga, kuri kartu su kinematiniais prisitaikymais, ypač apie kelio ir čiurnos sąnarius, yra naudojama stabilumo išlaikymui ir griuvimų išvengimui [89]. Prasta pusiausvyra lemia padidėjusią čiurnos traumų riziką sporte, todėl labai svarbus ilgalaikis treniravimas, kuris stimuliuoja neurosensorinius kelius (odoje esančius receptorius) arba mechanoreceptorius esančius raumenyse, raiščiuose ir kelio bei čiurnos sąnario kapsulėje, kurie gerina pusiausvyrą ir propriorecepciją [90].
Vaikams matuoti dinaminę pusiausvyrą plačiai naudojamas ir aukštą patikimumą turintis metodas yra modifikuotos žvaigždės nuokrypio testas [81].
1.7. Sportinių traumų prevencinės programos
Sporto traumų prevencija yra svarbi, nes jauname amžiuje patirta trauma gali turėti tiek ilgalaikę tiek trumpalaikę įtaką sportininko fizinei ir psichinei sveikatai paveikdama požiūrį į sportą [27]. Taip pat grįžimas į sportą po patirtos traumos gali būti ilgas ir sunkus procesas, kuris reikalauja nemažai papildomo sportininko darbo, tam, kad atgautų konkurencinius sugebėjimus [28]. Ypač krepšinyje, tai yra svarbu [94], nes lyginant su kitomis sporto (bėgimu, dviračių sportu, futbolu, kopimu, čiuožinėjimu ant ledo, stalo tenisu, šuolių į tolį ir t.t.) šakomis, jauno amžiaus krepšininkai patyrė daugiausiai traumų [50]. Dėl sportinių traumų, kurias patyrė vaikai nuo 5-18 metų per 4 metus buvo išleisti 485 milijonai dolerių [54]. Traumų prevencinė programa ne tik padės pagerinti pusiausvyrą, funkcinius judesius, bet ir sumažins traumų riziką treniruočių ar varžybų metu. Taip pat tai yra būtina, siekiant būti geriausiu savo srityje, ne vien tik krepšinyje [38].
Nors kai kurių traumų atsiradimo priežastis ne visuomet yra aiški, tačiau yra daugybė faktorių, kas gali padidinti galimybę patirti traumą. Pagrindiniai faktoriai, didinantys galimybę patirti traumą, yra šie: apšilimo trūkumas, blogas lankstumas, raumenų disbalansas, raumenų silpnumas, nervinė įtampa, nuovargis ir žinoma jau buvusios traumos. Norint sukurti geriausią traumų prevencinę programą, sportininkas privalo bendradarbiauti su sporto medicinos specialistais, taip pat atlikti testavimus prieš sportinę veiklą tam, kad būtų sumažinta tikimybė patirti traumą. Kaip pavyzdžiui: atliekami jėgos treniruočių pratimai dar labiau padidins disbalansą tarp kojų ir to pasekoje padidės ir tikimybė patirti traumą su silpnesne koja. Pagal atliktus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad žaidėjai 2,6 karto dažniau patiria traumą silpnesnėje kojoje, jei disbalansas tarp kojų yra apie 15 procentų [92]. Todėl vis daugiau ir vis labiau yra pabrėžiama traumų prevencinės programos svarba daugybėje sporto šakų, nes prastas sportininko pasiruošimas gali labai padidinti galimybę patirti traumą. Labai svarbu į traumų prevencinę programą įterpti ir pusiausvyros pratimus. Dėl didelių apkrovų ir sprogstamosios jėgos - pusiausvyros treniravimas laikomas veiksmingas būdas sumažinti čiurnos raiščių, užpakalinės šlaunies ir blauzdos patempimus, kelio girnelės tendinopatijas bei kitų apatinės galūnės patologijų [92]. Taip pat labai svarbu stiprinti ir liemenį. Liemens stabilumas apibrėžiamas, kaip sugebėjimas kontroliuoti kūno padėtį ir judesį iš liemens tam, kad optimaliai sportininkui pavyktų paskirstyti jėgas atliekant judesį. Už apkrovos sumažinimą sąnariams ir jėgos generavimą atsakingi šie raumenys: kvadratinis juosmens, pilvo, klubo, diafragmos, dubens dugno. Gerai funkcionuojant šiems raumenims sumažėja galimybė patirti traumą [92]. Krepšinio treniruotės metu žaidėjams yra gerinama ištvermė, stiprinami raumenys ir kitos struktūros, ir, naudojant traumų prevencinę programą, formuojami mechanizmai, kurie padės sumažinti traumų tikimybę [96].
Naujausia mokslinė literatūra rodo, kad vaikams traumų prevencinėje programoje turėtų būti ir apšilimo programa, kurioje būtų jėgos, aerobikos, pusiausvyros, vikrumo, pliometriniai ir tempimo pratimai, ( 5 lentelė) jų pasirinktai sporto šakai [94;95].
5 lentelė. Krepšinio žaidėjų apšilimo programos pavyzdys traumų prevencijai [94;95] Pratimai
Aerobiniai, pliometriniai Vikrumui Jėgai Pusiausvyrai Tempimo
Bėgimas į priekį Šuoliukai viena koja (skirtingomis kryptimis) „Lenta“ (angl. plank) Stovėjimas ant vienos kojos su kamuolio pasavimu Sėdmens raumenų Bėgimas atgal (įvairios
variacijos)
Šoninė „lenta“ Pilvo raumenų
Šuoliai į priekį arba šuoliukai šonu Įtupstai su šuoliais Pratimai užpakalinei šlanies daliai Stovėjimas ant vienos kojos su šuoliu ir kamuolio pagavimu Nugaros raumenų Bėgimas į priekį progresuojančiu greičiu Įtupstai einant į priekį/ šonus Šonų, kojų, rankų
Prieš varžybas apšilimas yra labai svarbus, tam, kad organizmas būtų paruoštas fizinei veiklai ir krūviui. Prieš pradedant konkrečios veiklos treniruotę labai svarbu padidinti sąnarių paslankumą ir raumenų elastingumą. Taip pat padidinti kūno ir raumenų temperatūrą ir suaktyvinti nervų sistemą tam, kad padidėtų sportininko susikaupimas ir koncentracija būsimai veiklai. Atliekant tempimo pratimus svarbu, kad tempimas nesukeltų skausmo. Sportininkas turi galvoti apie tą raumenį, kuriam atlieka pratimą. Kvėpavimas neturi būti užlaikomas, o ritmiškas ir ramus. Taip pat atliekant tempimo pratimus – pratempus vieną raumenų grupę labai svarbu pratempti ir priešingą (antagonistus). Pratimai atliekami nespyruokliuojant, bet tolygiai tempiant. Pratimų kiekis ir apšilimo laikas priklauso nuo būsimos treniruotės rūšies, tikslo ir uždavinių (varžybos, technika, taktika, atsigavimo treniruotė ar fizinio pasirengimo). Labai svarbu per apšilimą skirti didelį dėmesį toms raumenų grupėms, kurios bus apkrautos treniruojantis [95]. Traumų prevencinė programa turėtų užtrukti maždaug 20 minučių [96].
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo bioetika
Tyrimui organizuoti gautas Bioetikos centro leidimas nr.: BEC-SR(M)-244 (priedas nr.:1). Tyrimo pradžioje visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais, tyrimo eiga bei tyrimo metodais, tyrimo duomenų konfidencialumo užtikrinimu. Iš visų tyrime dalyvavusių krepšininkių ir jų tėvų ar globėjų buvo gautas raštiškas ir žodinis sutikimas dalyvauti tyrime.
2.2. Tiriamųjų atranka
Tyrime dalyvavo krepšininkės, kurios dalyvauja projekte: „Tapk žviagžde“; kontrolinė grupė žaidžia Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje. Iš viso tyrime dalyvavo 44 jauno amžiaus krepšininkės, kurios buvo suskirstytos į 2 tiriamųjų grupes ir vieną kontrolinę grupę. Visos tyrime dalyvavusios krepšininkės (tiek kontrolinės, tiek tiriamosios grupės) krepšinį žaidžia jau ilgiau nei vienerius metus. Tiriamųjų atrankos kriterijai:
1) Krepšininkės, kurių amžius nuo 7 iki 10 metų;
2) Testavimo metu sportininkės neturėjo ūmios traumos, ligos.
2.3. Tyrimo planavimas ir organizavimas
Tyrimas buvo suskirstytas į tris dalis: pirmasis testavimas vyko 2019 metų spalio 25-26 dienomis. 2020 metų birželio 27-28 d. antrasis testavimo etapas. Paskutinis trečiasis testavimas vyko 2020 metų spalio 24-26 dieną (tiksli tyrimo organizavimo schema pateikiama 7 pav.). Testavimai atlikti Šilo pagrindinėje mokykloje. Visos komandos buvo suformuotos 2019 rugsėji-spalį. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: pirmoji- amžius nuo 7-8 metų (n=12); antroji- amžius nuo 9-10 metų (n=18); kontrolinė- amžius nuo 7-10 metų (n=14). Esančioje 6 lentelėje pateikiami krepšininkių antropometriniai duomenys. Tiriamosioms grupėms buvo taikoma specialiai sudaryta traumų prevencinė programa (priedas nr.:2). Kontrolinei grupei nebuvo taikyta traumų prevencinė programa. Pirmasis testavimas buvo atliekamas prieš taikant traumų prevencinę programą. Antrasis ir trečiasis testavimas buvo atliekamas jau po traumų prevencinės programos pratimų.
7 pav. Tyrimo organizavimo schema 6 lentelė. Antropometriniai duomenys
I tiriamoji grupė n=12 II tiriamoji grupė n=18 III kontrolinė grupė n=14 Ūgis (m) (vidurkis±SD) 1,35±0,07 1,54±0,04 1,64±0,06 Svoris (kg) (vidurkis±SD) 32,44±7,04 39,67±2,87 44,74±4,39 KMI (kg/m2) (vidurkis±SD) 17,64±2,32 16,71±0,90 16,68±1,37
Krepšininkėms buvo taikoma vienerių metų trukmės sportinių traumų prevencijai pratimų programa. Užsiėmimai vyko keturis kartus per savaitę (pirmadienis, antradienis, ketvirtadienis, šeštadienis). Tiriamosios grupės krepšininkės treniravosi pas tą patį trenerį. Sportinių traumų prevencinė programa buvo atliekama prieš kiekvieną krepšininkių treniruotę. Vieno užsiėmimo trukmė apie 15-20 minučių. Iš viso buvo atliktos 192 traumų prevencinės treniruotės, tačiau kai kurios žaidėjos praleido užsiėmimus dėl patirtos traumos ar ligos. Užsiėmimų metu buvo atliekami įvairūs dinaminiai, bei statiniai pratimai. Pratimų tikslas: padidinti sąnarių paslankumą, raumenų elastingumą, gerinant raumenų skaidulų kraujotaką, bei medžiagų apykaitą. Taip pat pakelti raumenų, bei kūno temperatūrą, suaktyvinti nervų sistemą, pagerinti sportininko susikaupimą, bei koncentraciją, pagerinti raumenų funkciją ir jėgą.
Atliekant sportinių traumų prevencinę programą labai didelis dėmesys buvo skiriamas atliekamų pratimų tikslumui. Akcentuojamas ritmiškas kvėpavimas ir kokie raumenys turėtų įsijungti į darbą. Pradžioje buvo atliekamas lengvas apšilimas, kurio tikslas mažinti raumenų sąstingį ir pagerinti sąnarių paslankumą. Pagrindinėje dalyje buvo atliekami statiniai ir dinaminiai pratimai, kurių tikslas suaktyvinti nervų sistemą, padidinti raumenų elastingumą, bei pakelti kūno temperatūrą. Trečioje dalyje buvo atliekami statiniai raumenų tempimo pratimai, kurių tikslas pagerinti raumenų skaidulų kraujotaką, bei medžiagų apykaitą ir elastingumą. Atliekant tempimo pratimus padėtis nebuvo laikoma ilgiau nei 3-5 sekundes. Visi pratimai atliekami naudojant tik kūno svorį. Tempimai akcentuojami labiau sustingusiai pusei. Taip pat, jeigu kuris nors raumuo sustingęs labiau – pratempiamas priešingas raumuo. Atliekant tempimo pratimus nespyrokliuojama, o švelniai patempiama.
2.4. Tyrimo metodai ir poveikio priemonės
Pagrindinius vertinimo metodus mūsų tyrimui pasirinkome šiuos:
1. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (angl. Y Balance Test), kuriuo buvo vertinama viršutinių ir apatinių galūnių dinaminė pusiausvyra.
2. Funkciniai judesiai buvo vertinami naudojant FMS (angl. Functional Movement Screen) sistemą. 3. Sportinių traumų registravimas (registruojamos žaidėjų patiriamos traumos, treniruočių
lankomumas). Trauma buvo laikoma tuomet, kai žaidėja praleisdavo dėl jos bent vieną treniruotę ar varžybas.
4. Duomenų analizei atlikti naudojama IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Excel programinė įranga.
2.4.1. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (angl. Y Balance Test)
nuokrypio testu buvo vertinama tiek apatinių, tiek viršutinių galūnių rizika patirti traumą ir asimetriją tarp galūnių [13;14]. Dinaminė pusiausvyra buvo vertinama naudojant modifikuotą žvaigždės nuokrypio testą – pateikiama 8 paveikslėlyje. Be to modifikuotu žvaigždės nuokrypio testu galima daryti išvadą, kiek sportininkas gali pasiekti, išlaikydamas atramos tašką. Atliekant testą naudojama platforma ir nuo jos nusitęsiančios trys liniuotės: priekine, šonine ir skersine kryptimi bei trys kaladėlės. Šoninė bei skersinė liniuotė nuo priekinės liniuotės nutolusios 135 , tarp abiejų galinių liniuočių yra 45° kampas. Kiekviena liniuotė yra sugraduota kas 5 mm. Kiekviena koja yra galimi 3 bandymai kiekviena kryptimi. Tiriamamųjų buvo paprašyta nusiauti batus ir stoti viena koja ant platformos, kojos nykštys ties raudona linija. Stovint ant vienos kojos ant platformos tiriamųjų buvo prašoma kita koja stumti kaladėlę trimis kryptimis: priekine, šonine bei skersine. Tiriamieji testui atlikti turėjo po 3 bandymus viena kryptimi stovint ant vienos kojos, bei pakeičiant atraminę koją ir siekiant vėl ta pačia kryptimi. Buvo išmatuojamas nustumtas kaladėlės atstumas. Testo rezultatai buvo neužskaitomi jeigu:
• Tiriamasis nesugebėjo išstovėti ant vienos kojos ir išsilaikyti pusiausvyros (paliesdavo žemę su siekiančia koja, nukrisdavo nuo platformos);
• Nepavyksta išlaikyti tiesiamos kojos ties kaladėle ir kaladėlė nuspiriama; • Pėda uždedama ant stumiamos kaladėlės viršaus;
• Nepavyko grąžinti siekiančios kojos į pradinę padėtį.
8 pav. Kryptis: A-priekinė (anterior); B-šoninė (posteromedial); C-skersinė (posterolateral) Po teisingai atliktų trijų bandymų viena kryptimi buvo imamas didžiausias gautas rezultatas. Taip pat išmatuojamas kojos ilgis. Tada skaičiuojamas skirtumas tarp dešiniojo ir kairiojo atstumų kiekvienai krypčiai atskirai. Šis skirtumas turėtų būti ne didesnis kaip 4 cm [15;16]. Pagal formulę apskaičiuojamas kombinuotas rezultatas (9 pav.):
𝐾𝑜𝑚𝑏𝑖𝑛𝑢𝑜𝑡𝑎𝑠 𝑟𝑒𝑧𝑢𝑙𝑡𝑎𝑡𝑎𝑠 =priekinė 𝑝𝑢𝑠ė(𝑐𝑚) + 𝑣𝑖𝑑𝑖𝑛ė 𝑝𝑢𝑠ė(𝑐𝑚) + 𝑖š𝑜𝑟𝑖𝑛ė 𝑝𝑢𝑠ė (𝑐𝑚)
3 ∗ 𝑘𝑜𝑗𝑜𝑠 𝑖𝑙𝑔𝑖𝑠 ∗ 100
9 pav. Suminio modifikuotos žvaigždės nuokrypio testo balo skaičiavimo formulė Buvo vertinama tiriamųjų viršutinių galūnių dinaminė pusiausvyra Y testu. Šio testo tikslas įvertinti peties sąnario dinaminį stabilumą atliekant judesius į šoną, žemyn ir į viršų (10 pav.). Neprarandant pusiausvyros tiriamieji turi išlaikyti atsispaudimo padėtį ir remdamiesi viena ranka į platformą, laisvąja ranka stengtis maksimaliu atstumu nustumti kaladėlę visomis kryptimis: į šoną, žemyn ir į viršų. Mūsų tyrime įvertinus žaidėjų pajėgumą buvo nuspręsta tyrimą atlikti iš pilnos atsispaudimo padėties (remiantis kojos pirštais), o ne nuo kelių. Tyrėjas vertina atraminės rankos stabilumą. Pakeitus atraminę ranką atliekamas toks pats judesys. Atliekami trys bandymai su kiekviena ranka. Geriausias rezultatas yra parenkamas duomenų analizei. Prieš bandymus tiriamosioms buvo išmatuotas viršutinės galūnės ilgis. Atsižvelgiant į rankos ilgį ir nustumtus atstumus yra apskaičiuojamas suminis indeksas. Vertinama simetrija, lyginamas kiekvienos rankos rezultatas. Didesnė viršutinių galūnių traumos rizika yra, jei suminis indeksas mažesnis nei 85 proc. Taip pat kiekvienos rankos gautų rezultatų skirtumas turėtų būti kuo mažesnis [17].
10 pav. Kryptis: A – i šoną (medial); B - žemyn (infernomedial); C – į viršų (superomedial)
2.4.2 Funkcinių judesių testavimas naudojant FMS (angl. Functional Movement
Screen)
FMS pagalba galima įvertinti 7 pagrindinius judesio modelius, kurie reikalauja mobilumo, stabilumo ir pusiausvyros bei yra atliekami šia tvarka: 1) Gilus pritūpimas; 2) Barjerinis žingsnis; 3) Įtūpstas; 4) Peties mobilumo testas; 5) Aktyvus tiesios kojos kėlimas; 6) Atsispaudimas stabiliu
liemeniu; 7) Liemens rotacinio stabilumo testas [18]. Pagrindiniai judesiai vertinami nuo 0 iki 3 balų. Taisyklingai atliktas judesys vertinamas 3 balais; jeigu judesys atliekamas netaisyklingai ir jo metu pastebimos kompensacijos tuomet vertinamas 2 balais; jeigu tiriamasis negali atlikti judesio naudojant kompensacijas vertinamas 1 balu; jeigu testo atlikimo metu jaučiamas skausmas vertinama 0 balų. Taip pat tiriamiesiems buvo atliekami peties ir juosmens provokaciniai testai, kurie esant skausmui vertinami 0 arba kuomet skausmo nėra 1.
Gilus pritūpimas
Pradinėje testo padėtyje pėdos pečių plotyje ir viso judesio metu pėdos išlieka sagitalinėje plokštumoje. Prieš pradedant gilų pritūpimą, lazda yra dedama ant galvos ir paimama taip, kad peties ir alkūnės sąnarių sulenkimo kampas būtų 90° (11 pav.). Judesys pradedamas pilnai ištiesus rankas virš galvos, toje pačioje plokštumoje. Tiriamasis atlieka lėtą pritūpimą į pačią žemiausią galimą pritūpimo padėtį išlaikant kulnus ant žemės, galvą ir krūtinę tiesias ir lazdą virš galvos. Judesį kartojama tris kartus. Jei tiriamajam nesigauna taisyklingai atlikti judesio, judesio palengvinimui naudojamas stačiakampio formos pagrindas. Jeigu tiriamasis judesį atlieka be jokių kompensacinių judesiui skiriami 3 balai. Jeigu judesys neatliekamas taisyklingai, tuomet panaudojamas stačiakampio formos pagrindas po kulnais – 2 balai. Jeigu judesys yra neatliekamas ir iš modifikuotos padėties skiriamas 1 balas. Judesys neatliekamas dėl skausmo – 0 balų [18].
11 pav. Gilus pritūpimas Barjerinis žingsnis
Tiriamasis užsiima pradinę padėtį pastatydamas pėdas šalia viena kitos. Tiriamojo kojų pirštai turi remtis į barjero stačiakampį pagrindą. Kliūties aukštis yra nustatomas pagal tai, koks yra tiriamojo blauzdikaulio ilgis. Simetriškai abejomis rankomis paimama ilgoji matavimo lazda ir dedama
už galvos, žemiau kaklo. Išlaikant tiesią kūno padėtį bei žiūrint į priekį, tiriamasis turi žengti viena koja per kliūtį, kulnu paliesti žemę ir šiek tiek perkeliant svorį ant kulno ir sugrįžti į pradinę padėtį (12 pav.). Bandymas neužskaitomas, jei barjeras nuverčiamas. Testas yra kartojama tris kartus abejomis kojomis [18].
12 pav. Barjerinis žingsnis Įtūpstas
Tiriamojo viena koja pastatyta ant stačiakampio įrangos pagrindo, ties nuline žyma, o kitą koją stato blauzdikaulio ilgio atstumu nuo nulinės žymos (išmatuojamas atstumas nuo vienos kojos pirštų iki kitos kojos kulno). Ilgoji matavimo lazda yra dedama tiriamajam už nugaros taip, kad trys taškai liestųsi su lazda: galva, krūtininė nugaros dalis bei kryžkaulinė nugaros dalis. Ranka, kuria lazdą laikoma iš viršaus, turi būti priešinga kojai, kuri stovi priekyje (13 pav.). Judesys atliekamas galinę koją lėtai leidžiant į apačią. Pasiekus priekinės kojos kulną bei padėjus kelį ant įrangos pagrindo yra sugrįžtama į pradinę judesio atlikimo padėtį. Judesį reikia atlikti lėtai. Kartojama po 3 kartus abejomis kojomis. Kai judesys yra sklandus vertinama 3 balais (atliekant judesį nėra jokių pašalinių judesių ir tiriamasis sugeba lazdą išlaikyti pradinėje padėtyje) [18].
13 pav. Įtūpstas Peties paslankumas
Prieš testo atlikimą pradžioje matuojamas tiriamojo delno ilgis nuo distalinio riešo galo iki didžiojo piršto galo (14 pav.). Matuojama centimetrais.
14 pav. Matuojamas delno ilgis
Tiriamasis turi sugniaužti kumštį taip, kad nykštys išliktų kumščio viduje. Atliekamas sinchroniškas (vienu metu) abiejų rankų siekimo judesys: viršutinė ranka siekiama už galvos, kiek galima žemiau sėdmenų link, o apatinė ranka už nugaros, kiek galima aukščiau, galvos link (15 pav.). Išmatuojamas koks yra atstumas tarp abiejų rankų suspaustų kumščių. Judesį reikia atlikti 3 kartus su kiekviena ranka. Pagal viršutinę ranką yra sprendžiama, kuri ranka yra testuojama. Kai atstumas tarp rankų kumščių yra mažesnis nei vienos rankos delno ilgis testas vertinamas trimis balais. Jei atstumas
didesnis nei delno ilgis, bet mažesnis pusantro delno atstumui testas vertinamas - dviem balais. Jei atstumas didesnis nei pusantro delno ilgis testas vertinamas vienu balu [18].
15 pav. Matuojamas atstumas tarp abiejų rankų Peties ankštumo provokacija
Tai yra sąnario ankštumo testas. Šį testą naudojam tam, kad išprovokuoti skausmą ir išsiaiškinti ar jis atsiranda. Kadangi dėl sąnario ankštumo, sutrinka visų aplink esančių struktūrų funkcija ir veikla. Tiriamasis ranką deda ant priešingo peties ir kelia alkūnę kiek galima į viršų (16 pav.). Jei jaučiamas skausmas, kuris yra susijęs su būtent šiuo judesiu, tuomet skiriama 0 balų. Šis judesį reikia atlikti abiejomis rankomis. Taip pat jei atsiranda skausmas atliekant šį provokacinį judesį, 0 balų įrašoma ir peties paslankumo vertinimo teste [19].
Aktyvus tiesios kojos kėlimas
Tiriamasis atsigula ant nugaros, abi kojos ištiestos, galva prispaudžiama prie grindų. FMS įrangos pagrindas padedamas pakinklinėje zonoje. Tuomet prieš testo atlikimą, tyrėjas susiranda priekinį viršutinį klubakaulio dyglį ir kelio sąnario liniją. Laza yra pastatoma vertikaliai ties šitų taškų viduriu. Tiriamojo kojų pėdos turi būti suglaustos. Tiriamasis kelia tiesią koją (17 pav.). Atliekant šį testą kita tiriamojo koja turi būti nepasisukusi į šonus, tiesi ir prispausta prie žemės, o kojos pirštai nukreipti į viršų. Taip pat galva turi būti prispausta prie žemės, dubens kampas nepasikeitęs. Pakelus koją aukštyn ją tiriamasis grąžiną į pradinę padėtį. Testas atliekamas iš viso 3 kartus su viena ir kita koja. Vertinama bus ta koja, kurią tiriamasis kels į viršų. Jei judesys yra sklandus ir pasiekia lazdą, o kūnas nepakeis savo pradinės padėties – vertinama 3 balais. Jeigu judesio alikimas yra prastesnis - vertinamas 2 balais, jei judesys sukelia skausmą ar neatliekamas, tuomet vertinama 0 balų [19].
17 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Iš pradžių tiriamasis atsigula ant pilvo. Abi rankas ištiesia virš galvos pečių plotyje, o nykščiai smakro lygyje. Alkūnės šiek tiek pakeliamos į viršų, kad nesiremtų į grindis pasikėlimo metu. Keliai pilnai ištiesti, užpakalis įtemptas, čiurnos turi būti dorzalinėje fleksijoje. Tiriamojo prašoma iš tokios padėties pasikelti į viršų, kol išties rankas (18 pav.). Jeigu tiriamasis negali atlikti judesio tuomet bandoma iš palengvintos padėties, kai nykščiai yra dedami raktikaulio lygyje [19].
18 pav. Atsispaudimas nuo žemės Nugaros tiesimo provokacija
Šis testo metu tiriamasis atsigula ant pilvo. Kaip ir teste atsispaudimas stabiliu liemeniu atlikimas iš tos pačios padėties. Atliekant šį testą keliama tik viršutinė kūno dalis. Abi rankos yra ištiesiamos per alkūnės sąnarius. Tuo tarpu abi kojos ir dubuo judesio metu turi likti ant žemės (atpalaiduoti) (19 pav.). Tiriamojo klausiama, ar jis jaučia skausmą testo atlikimo metu, ar būnant tokioje padėtyje. Jei testo atlikimo metu tiriamasis pajaučia skausmą, tuomet testas yra vertinamas 0 balų [19].
19 pav. Nugaros tiesimo provokacija Liemens rotacinio stabilumo testas
Tiriamojo paprašoma atsistoti į pradinę padėti keturiomis. Pečiai ir klubai sulenkti 90° kampu. Taip pat ir keliai turi būti sulentki 90° kampu, o čiurnos atremtos į grindis. Rankos, keliai ir
pėdos turi būti priglausti prie FMS aparatūros pagrindo. Tiriamasis atlieka judesį pakeliant tiesią koją ir tos pačios pusės ranką į liemens lygį. Tuomet atliekamas koordinuotas rankos ir kojos judesys: suliečiamas kojos kelis su tos pačios pusės rankos alkūne ir vėl abi galūnės yra ištiesiamos. Šį judesį kartoja 3 kartus su abejomis pusėmis. Jei tiriamajam testo nepavyksta atlikti, tuomet testas atliekamas priešinga koja ir ranka (20 pav.)[19].
20 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas Lenkimosi į priekį provokacija
Tiriamasis klūpi keturiomis – tai yra pradinė testo atlikimo padėtis. Tuomet sėdama ant kulnų, kol sėdmenimis tiriamasis paliečia kulnus,o jo krūtinė paliečia šlaunis. Rankos ištiesiamos kiek galima toliau į priekį (21 pav.). Jeigu atliekant šį testą yra jaučiamas skausmas, tuomet liemens rotacinio stabilumo testas yra vertinamas 0 balų [19].
2.4.3. Sportinių traumų registravimas
Registruojamos žaidėjų patiriamos traumos. Sportine trauma buvo laikoma tuomet, kai žaidėja dėl patirto pažeidimo negalėdavo dalyvauti bent vienoje treniruotėje ar varžybose. Taip pat nuo pirmosios treniruotės buvo registruojamas ir žaidėjų treniruočių lankomumas. Jeigu žaidėja praleisdavo ar neatvykdavo į treniruotę buvo pažymima dėl kokios priežasties žaidėja negalėjo dalyvauti treniruotėje ar varžybose (jeigu žaidėja patyrė traumą nurodoma pažeistos vietos lokalizacija ir kiek laiko nesportavo). Skaičiuojamas praleistas treniruočių skaičius iki testavimo etapų [71].
2.4.4. Matematinė duomenų analizė - statistika
Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Excel programinė įranga. Tiriamos imtys mažos (I grupėje n=12, II – n=18, III – n=14), todėl priklausomoms ir nepriklausomoms imtims palyginti taikyti neparametriniai kriterijai. Dviems priklausomoms imtims taikytas Vilkoksono testas. Trims nepriklausomoms imtims palyginti naudotas Kruskalo-Voliso testas. Manio-Vitnio kriterijus dviems tarpusavyje nepriklausomoms imtims palyginti. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali reikšmė (xmax) ir vidurkis (x̅) – xme (xmin- xmax; x̅). Koreliacinei priklausomybei taikytas Spirmeno kriterijus. Koreliacinis ryšys, kai 0<|r|≤0,3 laikytas labai silpnu, 0,3<|r|≤0,5 silpnu, 0,5<|r|≤0,7 vidutinio stiprumo, 0,7<|r|≤0,9 stipriu ir 0,9<|r|≤1 labai stipriu. Kokybiniai duomenys pateikiami procentais. Požymio priklausomybės nustatymui taikytas Chi kvadratu kriterijus. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingais.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų ūgio ir svorio pokyčiai
Iš viso tyrime dalyvavo 44 mergaitės, kurios buvo suskirstytos į tris grupes. I grupė tiriamoji (7-8 metų amžiaus) – 12, II grupė tiriamoji 10 metų amžiaus) - 18 ir III grupė kontrolinė (9-10 metų amžiaus) – 14. Mergaičių ūgio įvertinimai prieš ir po tyrimo pateikti 7 lentelėje. Įvyko statistiškai reikšmingas ūgio padidėjimas kiekvienoje grupėje – I grupėje (Z=-3,07; p=0,002), II grupėje (Z=-3,63; p<0,001) ir III grupėje (Z=-2,4; p=0,016). Lyginant grupių ūgį prieš tyrimą nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=34,97; p<0,001). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III (p<0,001), tarp I ir II (p=0,003) ir tarp II ir III grupių (p=0,007). Lyginant grupių ūgį po tyrimo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=27,89; p<0,001). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III (p<0,001) ir tarp I ir II grupių (p<0,001).
7 lentelė. Tiriamųjų ūgis skirtingose grupėse prieš ir po tyrimo Ūgis, cm xme (xmin- xmax; x̅) Grupė Prieš Po I 135,5 (118; 145; 134,83)*, # 139 (121; 156; 139,25) **, ## II 154 (147; 161; 154,06)#, ^ 159 (150; 164; 158,39)## III 163,5 (156; 174; 163,86)*, ^ 165 (156; 174; 164,79)**
Mergaičių svorio įvertinimai prieš ir po tyrimo pateikti 8 lentelėje. Įvyko statistiškai reikšmingas svorio padidėjimas kiekvienoje grupėje – I grupėje (Z=-3,06; p=0,002), II grupėje (Z=-3,29; p<0,001) ir III grupėje (Z=-3,09; p=0,002). Lyginant grupių svorį prieš tyrimą nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=20,7; p<0,001). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III (p<0,001), tarp I ir II (p=0,003) ir tarp II ir III grupių (p=0,024). Lyginant grupių svorį po tyrimo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=15,86; p<0,001). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III (p<0,001) ir tarp II ir III grupių (p<0,041).
8 lentelė. Tiriamųjų svoris skirtingose grupėse prieš ir po tyrimo Svoris, kg
xme (xmin- xmax; x̅)
Grupė Prieš Po
II 39 (35; 46; 39,67)^ 42 (38; 51; 42,03)^^ III 46 (38; 51; 44,79)*, ^ 48 (39; 60; 47,84)**, ^^
3.2. Apatinės galūnės modifikuotas žvaigždės nuokrypio testo rezultatų analizė
Priekinė kryptis (anterior), kairė koja
I grupėje kairės kojos modifikuotos žvaigždės nuokrypio testo priekinės krypties rezultatas prieš tyrimą buvo 50,5 (36; 60; 50,75) cm, o po tyrimo 57 (45,5; 66,5; 56,96) cm. Nustatytas statistiškai reikšmingas padidėjimas (Z=-3,06; p=0,002). II grupėje rezultatas prieš tyrimą buvo 54 (47; 69; 55,83) cm, o po tyrimo 65,25 (54; 70; 64) cm. Nustatytas statistiškai reikšmingas padidėjimas (Z=-3,73; p<0,001). III grupėje rezultatas prieš tyrimą buvo 62,25 (44; 70,5; 60,89) cm, o po tyrimo 66 (50; 75,5; 64,18) cm. Nustatytas statistiškai reikšmingas padidėjimas (Z=-3,19; p<0,001).
Lyginant grupių rezultatus tarpusavyje tyrimo pradžioje nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=11,27; p=0,004). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III grupės (p=0,003). Lyginant grupių rezultatus tarpusavyje tyrimo pabaigoje nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (H=8,22; p=0,016). Atlikus porinę analizę rasti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I ir III (p=0,032) bei tarp I ir II grupių (p=0,034). Duomenys pateikti 22pav.
22 pav. Kairės kojos modifikuotas žvaigždės nuokrypio testo priekinės (anterior) krypties rezultatas prieš ir po tyrimo skirtingose grupėse (* - p<0,05)
