NUDEGIMŲ TRAUMAS PATYRUSIŲ LIGONIŲ SLAUGOS PROBLEMOS BEI JŲ KAITA ATSKIRAIS NUDEGIMŲ TRAUMŲ LAIKOTARPIAIS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas prof. A.Šeškevičius

2007 m. birţelio mėn. ... d.

NUDEGIMŲ TRAUMAS PATYRUSIŲ LIGONIŲ

SLAUGOS PROBLEMOS BEI JŲ KAITA

ATSKIRAIS NUDEGIMŲ TRAUMŲ LAIKOTARPIAIS

Slaugos magistro baigiamasis darbas

Vadovas

prof.A.Šeškevičius 2007 m.birţelio.mėn. 1d.

Recenzentas Atliko

prof. habil. dr. R.Rimdeika slaugos fakulteto studentė

2007 m. birţelio mėn. 1 d. Ilona Minkevičiūtė

2007 m. birţelio mėn. 1d.

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Ilona Minkevičiūtė

NUDEGIMŲ TRAUMAS PATYRUSIŲ LIGONIŲ

SLAUGOS PROBLEMOS BEI JŲ KAITA

ATSKIRAIS NUDEGIMŲ TRAUMŲ LAIKOTARPIAIS

Magistro darbas

Vadovas

prof. A.Šeškevičius

TURINYS ...3

Santrauka...4

Summary...5

Įvadas...6

Darbo tikslas ir uţdaviniai ...7

1.Literatūros apţvalga ...8

1.1 Poreikio samprata ...8

1.1.1 Paciento poreikiai ...8

1.1.2 Paciento poreikių tipai...8

1.1.3 Gyvybinių veiklų ir fiziologinių poreikių rūšys... 10

1.2 Nudegimo traumos...13

1.2.1 Odos struktūra ir funkcijos ...13

1.2.2 Nudegimas. Nudegimų klasifikacija...14

1.2.3 Nudegimo traumos sunkumas. Nudegimo periodai...15

1.3 Nudegimo traumas patyrusių pacientų slaugos problemos atskirose gyvybinėse veiklose...17

2. Tyrimo metodika ir tyrimo kontingentas...30

2.1 Tyrimo metodika...30

2.2 Tiriamųjų kontingentas...30

2.3 Tyrimo metodai...31

3. Tyrimo rezultatai...34

3.1 Tiriamųjų charakteristika...34

3.2 Lengvas nudegimo traumas patyrusių pacientų problemų pagal gyvybines veiklas analizė pirmojo ir antrojo vertinimo metu...35

3.3 Vidutines nudegimo traumas patyrusių pacientų problemų pagal gyvybines veiklas analizė pirmojo ir antrojo vertinimo metu...42

3.4 Sunkias nudegimo traumas patyrusių pacientų problemų pagal gyvybines veiklas analizė pirmojo ir antrojo vertinimo metu...48

3.5 Nudegusių pacientų slaugos problemų kaita atskirose traumų grupėse 4. Rezultatų aptarimas...65

Išvados...73

Praktinės rekomendacija ...74

Literatūros sąrašas ...75

SANTRAUKA

Minkevičiūtė I. Nudegimų traumas patyrusių ligonių slaugos problemos ir jų kaita, magistro baigiamasis darbas/ vadovas prof. A. Šeškevičius; Kauno Medicinos Universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2007.1-88 ps.

Tyrimo tikslas - ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą. Tyrimo uţdaviniai:

1. Ištirti pacientų, patyrusių lengvas, vidutinio sunkumo ir sunkias nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą.

2. Ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemų priklausomybę nuo traumos sunkumo.

3. Parengti praktines rekomendacijas.

Tyrimo metodika. Tyrimas vyko 2006 birţelio - 2007 vasario mėn. KMUK Plastinės rekonstrukcijos ir chirurgijos klinikoje. Buvo tiriamos trys respondentų grupės: lengvas, vidutines bei sunkias nudegimo traumas patyrę pacientai (n=107). Atsako daţnis - 85,7 proc.Tyrimui taikyta dviejų etapų anoniminė anketinė apklausa: respondentai buvo apklausiami po patirtos traumos praėjus 10 dienų ir 17 dienų.

Išvados. Lengvas nudegimo traumas patyrę pacientai I ir II vertinimo metu pacientai labiausiai skundėsi skausmu ir nerimu prieš miegą, mitybos trūkumu ir skausmingu vaikščiojimu. Vertinant problemų kaitą nustatyta, kad I vertinimo metu šios grupės respondentai daţniau skundėsi

padaţnėjusiu šlapinimusi, o II vertinimo - vidurių uţkietėjimu. Pacientai, patyrę vidutinio sunkumo nudegimo traumas, I ir II vertinimo metu daţniausiai skundėsi skausmu bei nerimu prieš miegą, karščiavimu bei papildomo maisto trūkumu. I vertinimo metu šios grupės respondentai daţniau skundėsi karščiavimu, ribotomis galimybėmis pasikeisti baltinius ir judėti. Nieţuliu didesnė respondentų dalis skundėsi antrojo vertinimo metu. Pacientai, patyrę sunkias nudegimo traumas, I ir II vertinimo metu daţniausiai skundėsi skausmu bei nerimu prieš miegą, karščiavimu, ribotu judėjimu dėl skausmo ir silpnumo, papildomo maisto trūkumu bei savarankiškumo praradimu prausiantis. I vertinimo metu didesnė dalis šios grupės respondentų negalėjo savarankiškai naudotis tualetu, jiems buvo reikalingas dirbtinis maitinimas. Diskomfortu dėl sausos odos bei nieţulio respondentai daţniau skundėsi II vertinimo metu. Nudegusių ligonių slaugos problemos yra susijusios su traumos sunkumu: slaugos problemų daugėja, sunkėjant nudegimo traumai. Parengtos slaugos rekomendacijos.

SUMMARY

Minkevičiūtė I. Nursing problems and their alternation in patients with the burns. Master theses/ supervisor prof. A. Šeškevičius; Kaunas Medical University, Faculty of Nursing, Nursing and Care department. Kaunas, 2007.1-88p.

Object of the research - to investigate the nursing problems and their alternation in patients with burns.

Goals of the research:

1. To investigate the nursing problems and their alternation of patients with minor, moderate and major burns.

2. To investigate the dependency upon the degree of burn trauma and the nursing problems. 3. To prepare practical recommendations.

Methods of the research. The research was carried on from July, 2006 to February, 2007 in the Clinic of Plastic Reconstruction and Surgery in Kaunas Medical University Hospital. 3 groups of patients with minor, moderate and major traumas participated in the research. There were 107 respondents. The research was carried on in two stages: the questioning after 10 and 17 days of burn trauma. The interview was anonymous with the response rate of 85,7 per.

Conclusions. During the first and the second interviews the patients with minor burn trauma complained about pain and uneasiness before bedtime, lack of feeding, painful walking. Evaluating the alternation in nursing problems it was found out that the patients more often complained about

rapid urination in the first part of questioning and about constipation in the second part. During the first and the second interviews the patients with moderate burn traumas complained about pain and uneasiness before bedtime, fever and lack of extra feeding. Evaluating a change of problems, it was found out that in the first part of questioning the patients more often complained about fever, inability in changing clothes and moving, while in the second part of questioning - more about scabbiness. During the first and the second interviews patients with major traumas complained about pain and uneasiness before bedtime, fever, inability to walk because of pain and dizziness, lack of extra feeding, inability to make a wash independently. In the first part of questioning most of the patients were not able to use toilet without help and they needed artificial feeding. While in the second part of questioning the larger part of the respondents complained about dry skin and scabbiness. It was concluded that nursing problems of patients with burn depend on the level of the trauma: the amount of nursing problems increases with the complexity of burn trauma. Nursing recommendations have been prepared.

ĮVADAS

Visose pasaulio šalyse nudegimai kelia rimtų medicininių, psichologinių, ekonominių ir socialinių problemų. Lietuvoje kasmet nudegimus patiria apie 8 000 ţmonių, per 2000 gydomi ligoninėse. Nors nudegimų skaičiaus vidurkis pastaraisiais metais sumaţėjo iki septynių tūkstančių penkių šimtų, tačiau gydomų ligoninėse skaičius nemaţėja.

Esant sunkiom nudegimų traumoms ţmonės gydomi specializuotuose gydymo centruose, kuriuose jiems turi būti suteikta aukščiausios kvalifikacijos pagalba. Gydymas yra ilgas ir intensyvus, jo metu sunaudojama daug tvarsliavos, medikamentų, enterinės mitybos preparatų bei slaugos priemonių.

Visa tai paskatino atidţiau panagrinėti suaugusių nudegusių pacientų slaugos problemas. Anot Virginijos Henderson pacientui slaugytojo pagalbos reikia tiems veiksmams, kuriuos pastarasis atliktų pats, ,,jeigu turėtų pakankamai jėgų, noro arba ţinių apie tai” (1).

Kad būtų galima suplanuoti pacientui tinkamą slaugą, reikia ţinoti, kokie veiksniai turi įtakos jo poreikiams atitinkamomis aplinkybėmis.

Lietuvoje atliktuose moksliniuose tyrimuose nudegusių ligonių slaugos problemos plačiau tyrinėtos nebuvo, dėl ko nediegiama mokslo įrodymais grįsta slaugos praktika. Šis darbas padės geriau suprasti įvairias nudegimų traumas patyrusių ligonių slaugos poreikius bei atlikti kokybiškus slaugos patarnavimus.

Tyrimo tikslas - ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Ištirti pacientų, patyrusių lengvas, vidutinio sunkumo ir sunkias nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą.

2. Ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemų priklausomybę nuo traumos sunkumo.

3. Parengti praktines rekomendacijas.

Tyrimo hipotezė – nudegusių pacientų slaugos problemos yra susijusius su nudegimų traumos sunkumu.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tyrimo tikslas - ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą.

Tyrimo uţdaviniai:

4. Ištirti pacientų, patyrusių lengvas, vidutinio sunkumo ir sunkias nudegimo traumas, slaugos problemas ir jų kaitą.

5. Ištirti pacientų, patyrusių nudegimo traumas, slaugos problemų priklausomybę nuo traumos sunkumo.

6. Parengti praktines rekomendacijas.

Tyrimo hipotezė – nudegusių pacientų slaugos problemos yra susijusius su nudegimų traumos sunkumu.

1. LITERATŪROS APŢVALGA 1.1 POREIKIO SAMPRATA

1.1.1

Slaugos poreikiai – tai pagrindiniai fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai paciento poreikiai, kuriems patenkinti reikia kitų pagalbos (2). Tyrinėjant pacientų slaugos problemas verta plačiau paanalizuoti poţiūrį į poreikius.

Sveikatos problema daţniausiai kyla todėl, kad asmenys dėl ligos ieško pagalbos, kuria būtų patenkinti tam tikri pagrindiniai arba/ ir specifiniai poreikiai susiję su liga, invalidumu arba nusilpimu (3). Tyrinėjant pacientų slaugos problemas verta plačiau paanalizuoti poţiūrį į poreikius.

Poreikiai siejasi su sveikata. Pasak Maslow, kuo aukščiau ţmogus pakyla poreikių

hierarchijoje tuo jis individualesnis ir tuo geresnė jo psichinė sveikata. Ţmonės yra motyvuoti asmeninių tikslų patenkinimui ir tai suteikia jų gyvenimui prasmę. Ţmogus retai pasiekia visišką poreikių patenkinimą- jei vienas poreikia būna patenkinamas, tai jo vietą uţima kitas poreikis. Poreikio nepatenkinimas gali sukelti ligą arba ją išgydyti (4). Nepatenkinus poreikių, gali kilti pavojus gyvybei, atsirasti pakitimų organizme (3).

Poreikis siejasi su liga. Ligoninės pacientų poreikiai siejasi su liga. Tam tikra liga sergantys

pacientai turi tam tikrus poreikius apie kuriuos medikai ţino ir stengiasi juos patenkinti naikindami ligos sukeltus simptomus (5).

Poreikių patenkinimas priklauso nuo sveikatos priežiūros įstaigos. Pacientų poreikių

patenkinimo lygis glaudţiai siejasi su sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamų paslaugų kokybe (6). Apibendrinant tikslinga pastebėti, kad paciento poreikius įtakoja psichologiniai ir medicininiai veiksniai. Norint pateikti išsamią poreikių sampratą, nepakanka ţinoti poţiūrius. Toliau tikslinga pasigilinti į atskirus poreikių tipus.

1.1.2 Paciento poreikių tipai

Siekiant suprasti poreikių esmę tikslinga pasigilinti į atskirus poreikių tipus. Derėtų aptartį tradicinį, P. Simonovo ir P. Jeršovo, Ch. Towle, Maslow poreikių tipus.

Tradiciškai poreikiai skirstomi į natūralius (biologinius) arba pirminius ir kultūrinius, arba antrinius, išvestinius:

 Pirminiai poreikiai yra įgimti: gauti oro, maisto, vandens, miego, jausti šilumą, saugiai jaustis (7-9).

 Antriniai poreikiai yra įgyti: tai poreikis gaminti maistą tam tikru būdu, alkoholio (9), narkotikų poreikis (7).

Tikslinga pastebėti, kad toks klasifikavimas remiasi poţiūriu į poreiklius, kaip į įgytus ir įgimtus. Toliau tikslinga pasigilinti į smulkesnius poreikių suskirstymus.

P. Simonovas ir P. Jeršovas mano, kad poreikių klasifikavimas yra labai painus, todėl reikia apsiriboti tais poreikiais, kurie nėra išvedami vienas iš kito. Autoriai išskiria šiuos poreikius: biologinius, socialinius, , idealistinius.

Ch. Towle išskiria šiuos poreikius:

 Fizinė gerovė: maitas, pastogė, sveikatos prieţiūra  Galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai

 Santykiai su kitais ţmonėmis  Dvasinių poreikių patenkinimas.

Ch. Towle pabrėţia, kad poreikis priklauso nuo asmens amţiaus ir gyvenimo situacijos. Pvz., vaikui labiausiai riekia fizinės prieţiūros, o suaugusiam- bendravimo (10).

Reikia pastebėti, kad Ch. Towle išskirta fizinė gerovė bei galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai atitinka įgimtus poreikius, o likę poreikiai siejasi su įgytais poreikiais. Ch. Towle išskirti santykiai su kitais ţmonėmis siejasi su P. Simonovo ir P. Jeršovo socialiniais poreikiais (įeina į jų sudėtį), o dvasinių poreikių patenkinimas siejasi su P. Simonovo ir P. Jeršovo idealistiniais poreikiais. Svarbu tai, kad Ch. Towle, kitaip nei prieš tai aptarti autoriai, akcentuoja asmens amţiaus ir gyvenimo situacijos įtaką poreikių svarbai.

Maslow išskiria poreikių piramidę, kurią sudaro penkių poreikių grupės, kurias tikslinga analizuoti pradedant ţemiausiomis piramidės pakopomis ir baigiant aukščiausiomis: fiziologiniai, saugumo, priklausomybės ir meilės, savigarbos, saviaktualizacijos

Minėtus poreikius galima suskaldyti į dvi stambias grupes: ţemesnieji (saugumo, fiziologiniai) ir aukščiausi (priklausomybės ir meilės, pasiekimų, saviraiškos) (11). Tarp Maslow išskirtų poreikių yra grieţtas priklausomybės ryšys, poreikiai gali būti patenkinti tik tuo atveju, kai yra patenkinami prieš juos esantys poreikiai (9, 12).

Pasak A. Vesterdal slaugytojo darbe taikant Maslow teoriją, reikia ţinoti, kad jis tyrė sveikus, subrendusius ir savarankiškus ţmones (4). O slaugant sunku ieškoti paralelių tarp paciento ir Maslow apibrėţto sveiko ţmogaus poreikių. Slaugant reikia teikti pirmenybę tam tikriems poreikiams ir negalima kategoriškai teigti, kad pirmiausia turi būti patenkinti fiziologiniai, po to saugumo poreikiai

ir pan. Poreikiai yra tenkinami atsiţvelgiant į tai, ar jie būtini gyvybės palaikymui, jų nepatenkinus atsiras pakitimai organizme, jų nepatenkinus kyla pavojus gyvybei ir gyvenimo kokybei. Taigi tikslinda aptarti tuos fiziologinius poreikius, kurie atsiranda atskirose gyvybinėse veiklose.

1.1.3 Gyvybinių veiklų ir fiziologinių poreikių ryšys

Paciento fiziologiniai poreikiai glaudţiai siejasi su organizmu, jo funkcijomis. Siekiant įrodyti pastarą teiginį, tikslinga aptarti N. Roper ir kt. (13) slaugos modelį, sudarytą iš šių komponentų:

 gyvybinės veiklos,

 gyvybines veiklas įtakojantys veiksniai,  priklausomybės/ nepriklausomybės ištisumas,  gyvenimo trukmė,

 slaugos individualumas.

Pasak autorių gyvybinės veiklos yra šios: saugios aplinkos palaikymas, bendravimas, kvėpavimas, valgymas ir gėrimas, tuštinimasis ir šlapinimasis, asmeninis švarinimasis ir rengimasis, kūno temperatūros reguliavimas, judėjimas, darbas ir ţaidimas, lyties raiška, miegojimas, mirimas. Gyvybines veiklas įtakojantys veiksniai yra šie: biologiniai, psichologiniai, socialiniai kultūriniai, aplinkos, politiniai ekonominiai. Toliau tikslinga gilintis į biologinių veiksnių įtaką paciento gyvybinėms veikloms ir paanalizuoti ryšį tarp atskiros gyvybinės veiklos, biologinių veiksnių ir fiziologinių poreikių. Šiame darbe N. Roper ir kt. išskirti biologiniai veiksniai yra suprantami, kaip elementai, kurių nebuvimas/ sutrikimas gali sukelti tam tikrus fiziologinius poreikius (13).

Saugios aplinkos palaikymas. Anatominiai sutrikimai apsunkina ţmogui palaikyti saugią

aplinką. Ţmogus gali nukentėti nuo daugelio aplinkos veiksnių, tačiau kūne yra vidiniai apsaugos mechanizmai: skeletas, uţdegimas, audinių atstatymo procesas, imunitetas, šoko fenomenas (13). Tikslinga pastebėti, kad tuomet, kai tam tikri gynybos mechanizmai nustoja veikti, ţmogus suserga, ko išdavoje atsiranda tam tikri fiziologiniai poreikiai.

Bendravimas. Kalbėjimas reikalauja keleto fizinių įgūdţių: kalbėjimo, klausymo, skaitymo,

rašymo. Ţmogus bendrauja verbaline ir ne verbaline kalba. Bendravimo funkciją įtakoja nervų ir endokrininių sistemų struktūros, gerklos, kuriose yra balso stygos, o taip pat- burna, lieţuvis, lūpos. (13). Sutrikus paciento nervų ir endokrininių sistemų struktūroms, pakitus gerkloms, burnai, lieţuviui, lūpoms, atsiranda nauji fiziologiniai poreikiai.

Kvėpavimas. Kvėpavimą įtakoja kūno sudėtis ir funkcijos kvėpavimui atlikti (išorinis ir vidinis

kvėpavimas). Kvėpavimui didelę ţalą daro aktyvus ir pasyvus rūkymas (13). Galima daryti išvadą, kad kvėpavimui sutrikus, atsiranda fiziologiniai poreikiai.

Valgymas ir gėrimas. Nuo valgymo ir gėrimo priklauso kūno dydis ir fizinis matmuo. Rijimą

sudaro trys etapai: pasirengimo, sąmoningas/ iki nurijimo/ oralinis etapas, nesąmonintas (savaiminis) rijimo ryklės etapas. Prie valgymą ir gėrimą sąlygojančių veiksnių reikia priskirti ir maisto sudėtį. (13). Tikslinga pastebėti, jog fiziologiniai poreikiai atsiranda tada, kai sutrinka kaţkuris iš rijimo etapų arba tada, kai maisto sudėtis nėra tinkama gyvybinėms veikloms palaikyti.

Tuštinimasis ir šlapinimasis. Tuštinimosi ir šlapinimosi gyvybinė veikla susideda iš fizinio

tuštinimosi ir šlapinimosi akto. Ţmogus turi sugebėti po tualeto pasirūpinti higiena. Tai rodo, kad tuštinimasis iš šalinimasis yra glaudţiai susijęs su judėjimo gyvybine veikla (13). Vadinasi fiziologiniai poreikiai atsiranda tada, kai ţmogus nesugeba naudotis tualetu, jo judėjimo funkcija sutrikus.

Asmeninis švarinimasis ir rengimasis. Su asmens švarinimosi ir rengimosi veikla susijusi oda,

jos priedai (plaukai, nagai, dantys). Ji tinkamai funkcionuoja tik tada, kai tinkamai veikia nervų, raumenų, skeleto, širdies, plaučių sistemos. Vadinasi sutrikus vienai iš paminėtų sistemų, atsiras fiziolognių poreikių, susijusių su oda, plaukais, nagais, dantimis. N. Roper ir kt. (13) teigia, kad senstant įvykta tam tikri fiziniai pokyčiai, kurie taip pat sukelia skirtingus fizinius poreikius.

Kūno temperatūros reguliavimas. Kūno temperatūrą įtakoja termoreguliacijos mechanizmas bei

fizinės pratybos, hormonai, legalūs narkotikai, mityba, paros metas (13). Tuo atveju, kai termoreghuliacija, harmonai sutrinka arba nėra fizinės veiklos, vartojami legalūs narkotikai, nėra tinkama mityba, sutrinka kūno temperatūros reguliacija ir atsiranda nauji fiziologiniai poreikiai.

Judėjimas. Judėjimą įtakoja kaulų ir raumenų sistema bei daug kitų sistemų. Kai ţmogus

sveikas, visi jo raumenys susitraukia ir atsileidţia, jis juda be pašalinės pagalbos (13). Tuo atveju, kai sutrinka ţmogaus kaulų ir raumenų sistema bei kitos sistemos, atsiranda nauji fiziologiniai poreikiai, kuriuos būtina patenkinti.

Darbas ir žaidimas. Kūdikystėje ir vaikystėje glaudţiai siejasi įvairių ţaidimų įsisavinimas ir

nervų bei raumenų sistemų augimas ir brendimas. Kartais ţmogaus tinkamumą profesijai apsprendţia fiziniai duomenys. Dėl fizinės funkcijos sutrikimų, fizinės negalios ţmogus gali nebegalėti dirbti darbo (13). Vadinasi su darbu ir ţaidimais susiję fiziologiniai poreikiai atsiranda tada, kai kūdikio/ vaiko raumenų ir nervų sistemos raida sutrinka ir tada, kai sutrinka suaugusio fizinės funkcijos, atsiranda fizinė negalia.

Lyties raiška. Biologinių veiksnių įtaka lyties raiškos gyvybinei veiklai labai priklauso nuo

gyvenimo trukmės tarpsnio. Fizinis reprodukcinių ir šlapinimosi/ tuštinimosi organų artumas kelia pavojų, kad vienas jų sutrikimų arba infekcija gali paveikti kitą. Nėščios moterys turi būti priţiūrimos iki gimdymo, kad būtų galima išsaugoti jų gerą sveikatą. Vaisingumas gali būti kontroliuojamas kontraceptinėmis priemonėmis (13). Galima daryti išvadą, kad su lyties raiška susiję

fiziniai poreikiai atsiranda tada, kai sutrinka reprodukciniai, šlapinimosi organai, kai nėra tinkamai priţiūrima nėščioji, pasirenkamos blogos kontraceptinės priemonės arba tada, kai pakinta gyvenimo tarpsnis.

Miegojimas. Miegojimui įtakos turi įvairūs biologiniai veiksniai, o miegojimo- nemiegojimo

ritmai veikia ţmogaus organizmo fiziologiją ir biochemiją. Miegą įtakoja fizinė mankšta, maistas ir gėrimas (13). Apibendrinant tikslinga pastebėti, kad su miego sutrikimais susiję fiziologiniai poreikiai atsiranda tada, kai sutrinka miego ritmai, trūksta fizinio krūvio, pasirenkama netinkama mityba.

Išvada: saugios aplinkos palaikymas, bendravimas, kvėpavimas, valgymas ir gėrimas, tuštinimasis ir šlapinimasis, asmeninis švarinimasis ir rengimasis, kūno temperatūros reguliavimas, judėjimas, darbas ir ţaidimas, lyties raiška, miegojimas yra tos gyvybinės veiklos, kurių sutrikimas sukuria tam tikrus fiziologinius poreikius, kuriuos turi patenkinti slaugytojas.

Paciento poreikius gali įtakoti įvairūs medicininia veisniai - sveikata, liga, darbo organizavimas medicinos įstaigose ir pan.

Paciento fiziologiniai poreikiai yra esminiai poreikiai, susiję su organizmo išlikimu. Slaugoje neuţtenka vadovautis vien Maslow išskirtais fiziologiniais poreikiais, kadangi jie nėra išsamūs. Saugios aplinkos palaikymas, bendravimas, kvėpavimas, valgymas ir gėrimas, tuštinimasis ir šlapinimasis, asmeninis švarinimasis ir rengimasis, kūno temperatūros reguliavimas, judėjimas, darbas ir ţaidimas, lyties raiška, miegojimas yra tos gyvybinės veiklos, kurių sutrikimas sukuria tam tikrus fiziologinius poreikius.

1.2 NUDEGIMO TRAUMOS

1.2.1 Odos struktūra ir funkcijos

Siekiant aptarti nudegimų traumas, visų pirma tikslinga pasigilinti į odos struktūrą ir funkcijas. Oda yra sudaryta iš trijų dalių: antodžio, tikrosios odos, poodžio (1 pav.).

Antodţio plotas – 1,5-2 m². Oda su poodţiu sveria 18-20 kg, epidermis apie 0,5 kg, tikroji oda apie 3,5 kg. Epidermio storis skirtingose lokalizacijose yra nevienodas, pvz.: vokų srityje yra 0,09 mm, delnų srityje – 0,8 mm. Poodinis sluoksnis pasiskirstęs nevienodai, vietomis jo visai nėra, o vietomis jo storis siekia keletą ar kelioliką cm. Visi odos sluoksniai sudaro funkcinę ir estetinę išvaizdą, kuri lemia ţmogaus išvaizdą ir atspindi jo sveikatos būklę (14).

Antodis

Tikroji oda

Paodis

1 pav. Odos histologinis paveikslas.

Oda ir gleivinė ne tik skiria organizmą nuo aplinkos, bet ir atlieka daug svarių funkcijų, kurias reguliuoja centrinė nervų sistema ir endokrininės liaukos. Skiriamos šios odos funkcijos:

1) apsauginė barjerinė; 2) imunologinė, 3) termoregliacinė, 4) medţiagų apykaitos, 5) rezorbcinė, 6) sekrecinė, 7) jutiminė,

8) estetinė fonotipinė.

Mokslinėje literatūroje yra teigiama, kad visos odos funkcijos yra glaudţiai tarpusavyje susijusios (15).

Apibendrinant autorių mintis, tikslinga pastebėti, kad oda yra sudėtingas darinys, kuris dėl atliekamų funkcijų gausos yra labai svarbus ţmogui.

1.2.2 Nudegimas. Nudegimų klasifikacija.

Nudegimas (lot. combustio) – tai karščio, cheminės medţiagos, elektros srovės ar jonizuojančio spinduliavimo sukeltas epitelio (odos ar gleivinės) ir gilesnių audinių suţalojimas.

Mokslinėje literatūroje yra sutinkamos skirtingos odos nudegimų klasifikacijos. Šiame darbe aptarsime nudegimų skirtymus pagal odos savaiminės regeneracijos galimybes bei pagal histologinių odos sluoksnių pakenkimo gylį.

Pagal odos savaiminės regeneracijos galimybes odos nudegimai skirstomi į paviršinius ir gilius:

1. Paviršiniai nudegimai – tai nudegimai, kurių nekrozės zona baigiasi ne giliau nei retikulinis dermos sluoksnis ir dar yra išlikusių gyvybingų odos priedų (prakaito liaukų ir plaukų folikulų). Paviršiniai nudegimai sugyja greičiau nei per tris savaites, o jų vietoje randų nelieka. Retais atvejais po paviršinių nudegimų lieka depigmentuotos ar hiperpigmentuotos dėmės.

2. Gilūs nudegimai – tai viso tikrosios odos storio nudegimai, kai yra pakenkta tinklinė derma ir virš jos esantys sluoksniai. Esant tokiems nudegimams reikalinga operacija.(17,16)

Operacijos metu ţaizda padengiama šalia esančia oda (plastika vietiniais audiniais), laisvu odos lopu su maitinamąja kojyte ar mikrochirurgiškai persodintu lopu.

Pagal histologinių odos sluoksnių pakenkimo gylį, nudegimai yra skirstomi į tam tikrų laipsnių nudegimus:

1 laipsnio nudegimas – epidermio nudegimas;

2 laipsnio nudegimas – dalies odos storio nudegimas;

2A laipsnio nudegimas – paviršinis dalies odos storio nudegimas; 2B laipsnio nudegimas – gilus odos storio nudegimas;

3 laipsnio nudegimas – pilno odos storio nudegimas (17).

Mokslinėje literatūroje rašoma, kad nudegimo sudėtingumą nulemia nudegimo ploto dydis. Nudegimo plotui nustatyti naudojama keletą metodų, vienas jų – delno metodas, kai nukentėjusiojo delnas prilyginimas 1 proc. jo kūno ploto. Tai metodas, kuris leidţia nustatyti nudegimo plotą maţdaug 2-3 proc. tikslumu. Daţniausiai specializuotuose nudegimų gydymo centruose nudegimo

plotas nustatomas naudojant C. Lund ir N. Browder pasiūlytus žmogaus kūno kontūrų žemėlapius, kuriuose paţymima nudegimo vieta.

Apibendrinant pateiktas nudegimų klasifikacijas, galima padaryti išvadą, kad nudegimų ţalingas poveikis odai gali būti skirtingas ir kuo labiau odai yra pakenkta, tuo maţenės jos savaiminės regeneracijos galimybes.

1.2.3 Nudegimo traumų sunkumas. Nudegimo periodai.

Pagal daţniausiai naudojamą Amerikos asociacijos sudarytą schemą nudegimo traumos skirstomos į: lengvas, vidutinio dydţio ir sunkias (17).

Traumų charakteristikos

Lengvos traumos (nedideli nudegimai): 1) 1-2 laipsnio iki 15 proc.

2) 3 laipsnio iki 2 proc. Vidutinio dydţio traumos:

1) 1-2 laipsnio nudegimai – 15-25 proc. kūno paviršiaus. 2) 3 laipsnio nudegimai – nuo 3 iki 10 proc.

Sunkios traumos:

1) 1-2 laipsnio nudegimai daugiau nei 25 proc. kūno paviršiaus. 2) 3 nudegimai daugiau nei 10 proc. kūno paviršiaus.

3) nudegimai paţeidţiantys kvėpavimo takus, arba labai svarbias kūno sritis (veidą, tarpvietę, plaštaką, pėdas).

4) nudegimai elektra (17).

Kuo nudegimas sudėtingesnis, tuo maţesnė visiško pasveikimo tikimybė. Mokslininkai, analizuodami nukentėjusiųjų nuo nudegimų pasveikimo prognozes, mini nudegimų indeksą.

Nudegimų indeksas yra išvestinis dydis, kuris yra skirtas nuspėti, kokia gali būti paciento

pasveikimo prognozė. Skaičiuojant pasveikimo prognozę pagal K. Franko metodą, paviršinio nudegimo plotas prilyginamas vienetui, o gilus – 3. Kvėpavimo takų nudegimas prilyginamas 30 vnt. Jeigu gaunamas skaičius nuo 61 iki 90 - pasveikimo prognozė abejotina, virš 90 yra palanki. Tai geras ir populiarus metodas, nes jam nereikia jokių sudėtingų skaičiavimų (17).

Vieningo nudegimo traumos suskirstymo į grieţtai apibrėţus laikotarpius nėra, kadangi periodai daţnai neturi aiškių ribų ir kartais persidengia (18, 17). Daţniausiai šie periodai skaičiuojami dienomis po traumos.

1. Nudegimo šoko laikotarpis

2. Ūmusis arba ţaizdų chirurgijos laikotarpis 3. Sveikimo arba atsistatymo laikotarpis

Nudegimo traumas patyrusiems pacientams reikalinga ypatinga slauga, kadangi paţeidţiamas ne tik svarbus organas – oda, bet keičiasi ţmogaus išvaizda, trauma daţniausiai lydi skausmas, kai kurių funkcijų (kūno švarinimas, judėjimas ir kt.) suvarţymas.

Esant sunkioms nudegimų traumoms ţmonės gydomi specializuotuose gydymo centruose. Tokių pacientų gydymas , slauga, reabilitacija yra ilgas ir intensyvus procesas reikalaujantis visų komandos narių susiklausymo bei profesionalumo.

Pasak autorių, nudegiminių ligonių slaugos planavimas priklausys nuo :nudegimų gylio ir ploto, nudegimo traumos periodo, paciento amţiaus, bendros organizmo funkcinės būklės bei kitų ligų (19).

Nuodugniau tyrėjant nudegusių pacientų slaugos poreikius tikslinga juos paanalizuoti atskirose gyvybinėse veiklose pagal N. Roper ir palyginti su kitų autorių duomenimis.

1.3 NUDEGIMŲ TRAUMAS PATYRUSIŲ PACIENTŲ SLAUGOS PROBLEMOS ATSKIROSE GYVYBINĖSE VEIKLOSE

Bendravimo gyvybinė veikla

Ţmogus iš esmės yra socialinė būtybė ir kasdien daugiau laiko praleidţia bendraudamas su ţmonėmis. Ţmogaus gebėjimui bendrauti verbaline ir neverbaline kalba daro įtaką įvairūs veiksniai. Vienas pagrindinių bendravimo tikslų yra uţmegsti ir palaikyti ţmonių santykius. Ligoninėje pacientų bendravimas yra vienintelis būdas informacijai apie savo ligą gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su savo giminaičiams ir kitais pacientais palaikyti.

Daugelis pacientų labai palankiai vertina bendravimą su ligoninės personalu, tačiau taip pat esti ir daug kritikos. Todėl naudinga išryškinti kai kurias problemas, iškylančias pacientui atsidūrus ligoninėje. Su bendravimu, pasak N.Roper, gali būti susijusios tokios prieţastys kaip aplinkos pokyčiai arba skausmo išgyvenimas.

Aplinkos ir įprastos tvarkos pokyčiai. Paciento problema, kai jis patenka į ligoninę, yra ta, kad jis įsijungia į grupę nepaţįstamų ţmonių, kurie (t. y. pacientai) visą laiką yra kartu. Net labiausiai savimi pasitikintys ţmonės patiria tam tikrų sunkumų, stengdamiesi įprastinti naują aplinką – aplinką, kuri daugumai ţmonių yra visiškai svetima.

,Ne maţų problemų gali turėti ir intensyvios prieţiūros palatose atsidūrę pacientai. Į tokią palatą jie patenka dėl nelaimingo įvykio. Juos supa keista įranga, neįprasti garsai ir vaizdai, taip pat ir kiti kritinėje būklėje esantys pacientai. Jie mato daţnai belakstantį, atliekantį įvairias procedūras personalą jie gali susidaryti įspūdį, kad personalas labai uţsiėmęs ir neturi laiko jų išklausyti (13). Taigi nenuostabu, kad kartais kiti pacientai gali būti naujam pacientui ir gera parama ir informacijos šaltinis.

Apie pacientų bendravimo problemas rašo ir Mohta M, Sethi AK. Šie autoriai teigia, kad sunkias traumas patyrę pacientai išgyvena apsauginį atsiribojimą (uţsisklendimą, uţsidarymą savyje) – tai yra psichologinė būsena, kuriai būdinga tai, kad pacientas maţiau sąveikauja su jį supančia aplinka, sumaţėja jo energingumas, organizmo funkcijų aktyvumas ir mobilumas. Apsauginis atsiribojimas ypač ryškiai išreikštas pacientams, kurie netenka kūno dalių arba patenka į grėsmingas neapibrėţtas situacijas šie pacientai maţiau domisi savo draugais, šeima, kitais suţalotais asmenimis ir aplinkoje vykstančiais įvykiais ( 20).

Todėl slaugei reikia tikslingai suplanuoto bendravimo – skirti laiko pacientams, kad jie galėtų išsakyti jiems rūpimas problemas. Taip pat slaugams svarbu stebėti kaip pacientai bendrauja tarpusavyje, su savo artimaisiais bei pacientų reakciją į (pacientų domėjimąsi) aplinkoje vykstančius įvykius.

Skausmas. Dėl skausmo subjektyvios prigimties, jį sunku pamatuoti. Tik skausmą patiriantys ţmonės gali pasakyti, kada jam skauda, kada skausmas didelis ar maţas. Dėl šios prieţasties pagrindinis skausmo aptarimas siejamas su bendravimo gyvybine veikla. Šios sąsajos svarbai patvirtinti R.Roper cituoja McCaffery kuris mano, kad ,,skausmas yra tai, ką pacientas laiko skausmu ir tikrai yra tada, kai pacientas sako, kad jis yra” (13).

Taip pat N.Roper teigia, kad skausmo suvokimui įtakos gali turėti: paciento patyrimas, asmenybė, nerimas ir baimė (gali padidinti skausmo jutimą, o jiems sumaţėjus pastebimas ir skausmo susilpnėjimas), įtaiga, kultūriniai įsitikinimai ir poţiūriai, religija ir panašiai. Įvairaus skausmo suvokimas priklauso nuo skirtingo skausmo slenksčio, t. y. ribos ties kuria skausmas yra pajuntamas (13).

Skausmo kontrolė. Slaugės vaistų neskiria, bet joms tenka svarbus vaidmuo tuos vaistus duoti bei vertinti galimą paciento reakciją į:

1) skausmą - tachikardiją, padaţnėjusį kvėpavimą, prakaitavimą ir pan.

2) pašalinius reiškinius, kuriuos gali sukelti skausmą malšinantys medikamentai

Nagrinėdama klausimą, kaip vartojami analgetikai N.Roper paţymi, kad tyrinėtojų nuomone, narkotikų analgezija ligoninėse taikoma per maţai, o tai turi neigiamų fizinių ir psichologinių pasekmių pacientams, be to buvo pastebėtas skausmo ir miego ryšys. Ištyrus 200 pacientų chirurgijos palatose nustatyta, kad 179 iš jų vienu ar kitu metu miegas buvo sutrikdytas.

Analizuojant skausmo savybių aprašymus bei tyrimus, kurie buvo daryti įvairias nudegimų traumas patyrusiems pacientams daţniausiai skausmas apibūdinamas: “kaip neišvengiamas komponentas nudegimų metu ir netinkamas skausmo valdymas gali būti labai ţalingas nudegimus patyrusiems pacientams. Gydymas opioidais yra pagrindinis nuskausminimo metodas nudegimų atveju, nefarmakologiniai metodai gali būti naudojami kaip papildomos skausmo malšinimo būdai (21).

Nuo pat terminio suţalojimo akimirkos pacientą ypač vargina stiprūs skausmai plote su daliniu odos paţeidimu. Pastebėta, kad daţniausiai nudegimų skausmas malšinamas opioidiniais analgetikais skiriamai į veną: intraveninė injekcija nudegusiems uţtikrina greitą ir saugų medikamento veikimą (22).

Patterson DR, Hofland HW ir kt savo straipsnyje rašo, kad nudegusių pacientų skausmo malšinimo rėţimas turi būti individualus ir individualaus skausmo malšinimo parinkimą įtakoja dvi stambios kategorijos: analgezijos parikimo būdo ir galimybių efektyviausio būdo įgyvendinimui (23).

Analgezijos parinkimo būdą parenka gydytojas atsiţvelgiant į tai kokį nudegimo skausmą reikia malšinti – ilgalaikį( foninį) kuris nėra toks intensyvus, bet pacientas jį jaučia nuolat; procedūrinį – trumpalaikį ir intensyvų , kurį sukelia įvaįrios procedūros ir pan.

Galimybių buvimą tinkamai malšinti nudegusių pacientų skausmą pasak Patterson DR, Hofland HW ir kt. autorių pateikiami veiksniai, nulemiantys skausmo malšinimą, yra:

- pacientas ( jo apsisprendimas pasirenkant nuskausminimą, )

- resursai (reikalingų medikamentų, aparatūros (pvz. individualus skausmo dozatorius, monitoriai ), medicinos personalo (23).

Skausmo vertinimo radiniai kuriuos aprašo Andreas D, Patricija F ir kt. parodė kad 96 proc. pacientų jautė skausmą nudegimo ūmioju laikotarpiu iš kurių 74 proc. tirtųjų respondentų skausmą apibūdino kaip nuolatinį (pastovų), 22 proc. kaip periodišką (24).

Choiniere M, Melzack R, Rondeau J ir kt, tyrinėję skausmo kurį patyrė nudegę pacientai pobūdį ir galimą skausmo ryšį su miegu nustatė kad ţaizdos plotas ir gylis buvo reikšmingas skausmo veiksnys tik pirmą savaitė po nudegimo (25).

Kitų autorių duomenimis skausmas buvo išskirtas kaip vienas iš trijų labiausiai varginusių fizinių simptomų skausmą: 91proc. proc. išskyrė skausmą, 54,2 proc.- nieţėjimą, 17 proc.- miego sutrikimus (26).

Patys nudegimų traumas patyrę pacientai, apibūdindami skausmo malšinimo metodų efektyvumą vertino sekančiai: medikamentinį, kaip efektyvų paţymėjo - 89 proc.respondentų, dėmesio atitraukimą ir atsipalaidavimą - 18 proc. Tokius nuskausminimo būdus kaip hipnozė, šaltis, atitinkamos padėties pasirinkimas tiriamieji, kurie buvo apklausti ūmaus nudegimo periodo laikotarpiu, laikė neveiksmingais (24).

Tarp faktorių, kurie buvo minimi kaip dar labiau ,,bloginantys’’ jau esamą skausmą, buvo: - įvairios intervencijos (perrišimai, maudymas, pasyvi ar aktyvi mankšta),

- taip pat skausmo baimė, bendravimo stoka, psichologinis stresas (24).

Tikslinga pastebėti, kad skausmo valdymas yra svarbus aspektas tiek pacientų komforto atţvilgiu, tiek nudegusių pacientų ţaizdų gijimo atţvilgiu. Skausmas suţadina simpatinę nervų sistemą, sukelia kraujagyslių susitraukimą, dėl ko sumaţėja ţaizdos aprūpinimas krauju ir sulėtėja gijimas (18).

Pagrindinės septynios skausmo, kuris atsiranda nudegimų metu, malšinimo nuorodos yra : 1. Tikėti pacientu, kai jis sako kad jaučia skausmą;

2. Nuskausminamieji veiksmingesni skiriant juos tam tikru iš anksto nustatytu laiku, nei paprašius pacientui;

4. Kartu su opioidinio skausmo malšinimu būtina normalaus tuštinimosi kontrolė; 5. Vaistų dozės koreguojamos pagal klinikinę situaciją;

6. Gydyti nerimą, siekiant efektyvesnio nuskausminamojo poveikio

7. Individualizuojant nuskausminimą atsiţvelgti į: praėjusį laiko tarpą nuo suţeidimo, paciento amţių, nudegimo plotį ir gylį (27).

Kadangi nudegusių pacientų skausmo malšinimui daţniausiai rekomenduojami opioidiniai analgetikai, slaugytojos privalo stebėti bei šalinti galimų šalutinių reiškinių atsiradimą susijusių su šiais medikamentais – mieguistumą, vidurių uţkietėjimą, pykinimą, vėmimą (28).

Taigi tinkamas skausmo malšinimas nuo pat pradţios gali padėti išvengti ilgalaikių su nudegimų skausmu sietinų tiek gydymo, tiek slaugos problemų.

Skausmą tai pat tikslinga aptarti ir tokiose gyvybinėse veiklose kaip asmens švarinimasis ir rengimasis, miegojimas, judėjimas.

Kvėpavimo gyvybinė veikla

Per visą gyvenimą daugumai ţmonių kvėpavimo gyvybinė veikla yra savarankiška, nepriklausoma veikla. Daţniausia kvėpavimo problema yra kosulys, kuris trukdo normaliam darbui ir miegui.

Nudegusiems pacientams kosulys daţniausia pasireiškia dėl pneumonijos (kaip besivystančios infekcijos) arba trachėjos uţdegimo, kuris atsiranda po buvusios intubacijos (24).

Drėgnas kosulys (gausus skrepliavimas) būna esant kvėpavimo takų nudegimų, kurie beveik visada priskiriami prie sunkių traumų (36).

Darbo ir ţaidimo gyvybinė veikla

Pasak N.Roper ţodis „darbas“ daţniausiai vartojamas kasdieninei ţmogaus veiklai apibūdinti. Tačiau verta prisiminti, kad darbas ne tik duoda pragyvenimui lėšų, jis taip pat yra ţmogaus identiteto dalis, įprasmina ţmogaus gyvenimą, suteikia jam tam tikrą ritmą ir tvarką. Ţodis „ţaidimas“ vartojamas apibūdinti ţmogaus veiklai ne darbo metu. Lankyti ir būti lankančiam svarbu ir vaikams, ir suaugusiems. Bet kurį pacientą negalėjimas būti kartu su šeima veikia slegiančiai, traumuoja. Todėl svarbu pasidomėti, ar pacientas turi šeimą, ar jis yra lankomas. Kiekvienas sergantis ţmogus turi susirūpinusių giminaičių ir draugų, kuriems reikia informacijos ne tik tam, kad jų susirūpinimas neperţengtų išmintingos ribos, bet ir tam, kad jie galėtų padėti savo giminaičiui atsigauti. Būna atvejų, kai pacientų šeimos nariai negali aplankyti. Tuomet

lankymą gali pakeisti laiškai ar pašnekesiai telefonu. Ligoninėje aplinka labai skiriasi nuo aplinkos, kurioje paprastai dirbdami ţmonės praleidţia dieną, išskyrus kai kuriuos senus ir neįgalius ţmonės. Šiaip jau neįprasta visą dieną praleisti vienoje vietoje. Todėl nieko nuostabaus, kad pacientus gali varginti monotonija. Neturėdama stimulų ir įvairovės, jie gali jausti nuobodulį. Todėl, N. Roper manymu, pajėgius pacientus slaugės turėtų skatinti skaityti, domėtis spauda, leisti (esant galimybei) ţiūrėti televizorių.

Tiriant stacionarinio ligonio emocines reakcijas, kurios atsiranda jo gulėjimo nudegimų skyriuje metu, buvo rasta, kad per pirmąją patekimo į nudegimų skyrių savaitę svarbiausios emocinės reakcijos kurias nurodė nudegę pacientai buvo liūdesys ir vienišumas (26). Liūdesys buvo siejamas su patirtomis netektimis (fizine negalia, profesinių galimybių apribojimu ateityje) ir vienišumu (svarbių asmenų ilgėjimusi, kaltės jausmu). Nerimą kurį jautė tirtieji respondentai siejo su skausmu, lėtiniu sveikimu, kasdieninio gyvenimo pasekmėmis, netikrumu dėl ateities. Tos pačios studijos metu buvo tirti faktoriai, kuriuos pacientai laikė svarbiais, turinčiais įtaką išgijimui, ir kuriuos išskyrė, kaip trukdančius pasveikimui (26). Tarp trijų pagrindinių veiksnių (taip pat buvo paminėti aukšta aptarnaujančio personalo kvalifikacija ir geras ligoninės maistas) kaip įvardijančių pačią geriausią patirtį, kurią išgyveno nudegimų skyriaus pacientai buvo šeimos ir artimųjų parama. Kaip blogiausius atsakymus, turėjusios neigiamos įtakos pasveikimui, tarp negalėjimo judėti, ilgos gulėjimo trukmės bei skausmo, nudegimus patyrę respondentai atţymėjo ir neturėjimą ką veikti bei tai, kad juos retai lankė šeima.

Gebėjimas pačiam pavalgyti ir atsigerti laikomas savaime suprantamu dalyku, todėl nepriklausomybės šioje gyvybinėje veikloje praradimas (nesvarbu ar laikinai, ar visą laiką) pacientui yra nepaprastai sunkus. Todėl verta panagrinėti veiksnius, kurie šiai gyvybinei veiklai gali turėti įtakos ir net pakeisti ţmogaus poţiūrį į valgymą ir gėrimą. Iš esmės, kartais netgi tada, kai ligoninėje siūlomas maistas yra tikrai geras, pacientai lieka juo nepatenkinti. Galimas dalykas, kad kartais gali būti ir su maistu susijusių prieţasčių nepasitenkinimas. Tačiau niurzgėjimas dėl maisto gali būti tik kitos uţslėptos prieţasties išraiška. Daugumai ţmonių būdingi asmeniniai maisto pomėgiai, todėl kartais pacientai nelinkę valgyti ligoninės maisto net ir tada, kai maistas yra kokybiškas, patrauklus ir graţiai pateikiamas. Kadangi daugeliui pacientų patekus į ligoninę pasikeičia dieta, svarbu išsiaiškinti kaip ligoniai ją toleruoja. Kad būtų sveikas ir darbingas ţmogus, kasdien turi gauti tam tikrą subalansuotų maisto medţiagų kiekį.

Angliavandeniai baltymai ir riebalai kūne oksiduojasi, ir taip kūnas gauna energijos. Pagalbos pacientams valgant ir geriant gali reikėti dėl įvairių prieţasčių. Kartais dėl labai paprastos prieţasties, sakykim, dėl kūno padėties pakeitimo į priverstinį gulėjimą, pacientui gali būti sunku praryti maistą. Apart prieţasčių, kurios tiesiogiai gali būti susiję su fiziniu diskomfortu. Taip pat

yra atţymimos ir tokios emocinės problemos, kaip stresas. Dauguma ţmonių vienu ar kitu metu yra patyrę emocinį stresą. Viena iš streso apraiškų gali būti ir apetito praradimas. Stresas ir susirūpinimas, kurį pacientai išgyvena atvykę į ligoninę, nors ir laikinai, gali sumaţinti jo apetitą. Apetitą taip pat gali sumaţinti ir nemalonūs vaizdai bei kvapai ligoninėje (13).

Pykinimas. Pykinimą gali sukelti daugelis prieţasčių. Jis gali atsirasti dėl didelio nerimo, skausmo bet kurioje kūno vietoje (13). Pykinimas, kaip šalutinė pasėkmė, gali atsirasti pacientui pavartojus vaistus, pvz.: morfijaus. Kartais pykinimas gali būti lydimas ir vėmimo. Tais atvejais, kai vėmimas nesiliauja ilgesnį laiką, praradus daug kūno skysčių, gali prasidėti dehidracija. Tačiau dehidracijos prieţastis gali būti ne vien vėmimas. Iš esmės, dehidracijos prieţastis yra ta, kad organizmas praranda daug skysčių.. Dehidracija – tai nesuderintas skysčių turis ar organizmo skysčio netektis, kuriai būdinga sumaţėjusi diurezė, koncentruotas šlapimas, elektrolitų pusiausvyros sutrikimas. Sunkaus nudegimo metu ligonis gali prarasti skysčius įvairiais būdais (2 pav.). Todėl nudegusiam ligoniui labai .svarbu parinkti tinkamą infuzinę terapiją (29, 17).

2 pav. Nudegusio ligonio skysčių netekimo būdai.

Nudegusiam ligoniui būtina gera mityba. Suţalotiems audiniams atstatyti reikia daug maisto medţiagų :baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų. Jų poreikis patenkinamas, skiriant eterinį maitinimą per zondą, įvestą į skrandį ar dvylikapirštę ţarną, dozuojant jį enterinio maitinimo siurbliu (29). Nudegusio paciento maitinimo tikslai skiriant eterinį ar parenteralinį maitinimą:

1) aprūpinti reikiamu energijos kiekiu,

2) aprūpinti reikiamų baltymų ir kitų maisto medţiagų kiekiu,

Šlapinimasis Operacinės intervencijos Vėmimas Viduriavimas Tachipnėja Prakaitavima s Ţaizdų šlapiavimas Ligonis

3) skatinti ţaizdų gijimą ir maţinti infekcijos pavojų.

Sunkaus nudegimo metu skysčių persiskirstymas sukelia didelę ţarnos sienelės edemą, todėl eterinį maitinimą reikia pradėti kuo anksčiau, nes anksti pradėjus geriau toleruojama, rečiau kyla komplikacijų, išsaugojama virškinamojo trakto funkcija. Nudegusiams pacientams taikant tokius papildomo maisto būdus, kaip eterinis ir parenteralinis maitinimas pasitaiko trūkumai. Enterinio maitinimo komplikacijos- aspiracijos pavojus; diskomfortas dėl svetimkūnio. Parenteralinio maitinimo pavojai – kateterio sukeltas sepsis, venos trombozė, embolija. Plačiau analizuojant nudegusių pacientų problemas valgymo ir gėrimo gyvybinėje veikloje taip pat pastebima, kad ligoniai gali skųstis pykinimu, vėmimu, viduriavimu, vidurių uţkietėjimu. Pykinimas ir vėmimas daţniausiai būdingas enterinį maitinimą gaunantiems pacientams, kurį gali įtakoti didelė mišinio koncentracija bei didelis lašinimo greitis (29).

Viduriavimas. Įvairių autorių duomenimis viduriavimą nudegusiems pacientas gali sukelti: pasikeitusi dieta (kadangi nudegusiems pacientams skiriamas kaloringesnis maistas, mišinio netoleravimas, stresas, antibiotikai (29, 30).

Vidurių uţkietėjimas. Tai daţniausia nepakankama skysčių kiekio problema, per maţas skaidulinių medţiagų kiekis mityboje, taip pat opioidinių narkotikų vartojimas (30).

Miegojimo gyvybinė veikla

Suaugusiems ţmonėms miego reikia labai nevienodai. Nuo trečdalio iki ketvirtadalio savo gyvenimo laiko yra pramiegama. Taigi, vien tik laiko poţiūriu, miegas yra kiekvieno ţmogaus svarbi gyvybinė veikla. Kai kurių autorių nuomone, miego funkcija yra energijos išsaugojimas. Suaugusių miegas gali būti priklausomas ir nuo tokių veiksnių, kaip triukšmas. Tačiau daţniausiai suaugusieji būna priklausomi tada, kai jiems tenka vartoti migdomuosius.

Miegojimas yra sudėtingas reiškinys, labai jautrus įvairiems trikdţiams. Todėl natūralu manyti, kad ţmogui susirgus gali atsirasti įvairių su miegu susijusių problemų. Visuotinai pripaţįstama, kad pati hospitalizacija sutrikdo miegą, nors tai galbūt nesukelia ilgai trunkančių problemų. Tačiau miego stygius nepadeda atsigauti po ligos bei, be to, buvimą ligoninėje gali paversti į nemalonų. N.Roper teigia, kad naujai priimtam pacientui miego problemos gali būti sietinos su:

1) ligoninės-palatos aplinka (ligoninės lova ir čiuţiniu, šviesa ir triukšmu palatose). 2) su liga, pvz., skausmu, neįprasta padėtimi miegant ir panašiai.

Lova. Ligoninėje pacientai guldomi į vienvientę lovą, nors daugelis įpratę miegoti dvivietėje lovoje. Dauguma lovų ligoninėse paprastai yra aukštesnės negu namuose sofos tipo lovos. Taip pat

gali skirtis ir čiuţiniai nuo įprastai naudojamų namuose. Atlikti tyrimai parodė, kad chirurgijos palatose pacientų miegą ypač trikdė ašutiniai čiuţiniai, kurių ţmonės namuose jau senai nenaudoja. Triukšmas. Kai parodė atlikti tyrimai, iš visų miego problemų, kaip daţniausią ligoninėse pasitaikančią, pacientai nurodė naktinį triukšmą. Taigi, aišku, kad netgi gerai normaliomis sąlygomis miegantiems ţmonėms atsidūrus ligoninėje gali prireikti pagalbos uţmigti. Todėl tiriant nudegusių pacientų slaugos poreikius, verta pasidomėti, at pacientus vargina triukšmas, nepatogi lova bei šviesa. Iš daugelio veiksnių, įtakojančių poilsį ir miegą ligoninėje, skausmas yra miegą ypač trukdantis veiksnys. Savo tyrimais chirurgijos palatoje Kloss nustatė, kad šalia triukšmo, svarbiausio miegui trukdančio veiksmo, ligoniai nurodė skausmą. Kloss siūlo daugiau dėmesio skirti skausmo problemai naktį, vartojant analgetikus, taikyti ne vaistines malšinimo priemones. Nemiga, kurią cituoja N.Roper, gali įtakoti daugelis veiksnių: nerimas, didelis susijaudinimas ir panašiai. Tai yra būdinga ir pacientams, patyrusiems nudegimo traumas.

Autoriai, kurie tyrė nudegusių pacientų skausmo ryšį tarp nerimo ir depresijos nustatė, kad pacientai jaučiantys nerimą ar depresiją daţniau skausmą patiria poilsio metu, jų miego kokybė yra blogesnė (25). Jiems galima padėti sudarant galimybę išsišnekėti apie savo problemas bei paraginant juos kreiptis į specialistus. Tačiau yra pacientų, kurie nepripaţįsta kitų priemonių ir reikalauja migdomųjų vaistų. Beveik paradoksalu, bet migdomieji gali neigiamai paveikti pacientų miegą, todėl slaugytojoms svarbu pasidomėti, ar jiems skiriami medikamentai miegui ir kokią įtaką jiems daro paskirti vaistai.

Analizuojant literatūrą pastebima, kad nudegimo traumas patyrę pacientai taip pat patiria miego sutrikimus, susijusius su nerimu, skausmu, depresija bei įvairiom kitom psichologinėm prieţastim. Travado L., Ventura C. ir kt., kurie tyrė stacionarinio ligonio emocines reakcijas atsirandančias jo gulėjimo metu Nudegimų skyriuje, pastebėjo, kad tarp fizinių simptomų miego sutrikimai buvo rasti 17 proc. tirtų respondentų. Miego sutrikimai šioje studijoje buvo trečioje vietoje po tokių daţniausiai minimų problemų, kaip skausmo ir nieţėjimo (26). Taip pat buvo atliktos studijos, kuriose buvo įrodytas ryšys tarp nudegimo traumas patyrusių pacientų, miego sutrikimo ir skausmo, kuris vyravo pirmąją hospitalizacijos savaitę po nudegimo (31).

Kūno temperatūros reguliavimas

Temperatūros pakilimas – apsauginė reakcija į uţdegimą. Normaliai kūno temperatūrai atstatyti ir ją palaikyti paprastai reikia kitų ţmonių pagalbos (34). Per visą karščiavimo laiką kūno temperatūra gali ganėtinai smarkiai svyruoti, nes visą laiką vyksta procesai pakitusiai temperatūrai sumaţinti. Suaktyvėja mechanizmai karščiui prarasti. Kraujagyslėms išsiplėtus oda sušyla ir

parausta, pradedame daugiau prakaituodi, o prakaitavimas – tai jau nauja problema. Suprantama, kad vertinant ţmogaus kūno temperatūrą, galimybė pamatuoti kūno temperatūrą yra labai svarbi sąveika normaliai kūno temperatūrai nustatyti.

Nudegimo metu labai padidėja energijos poreikis ir suţadinama daugelio hormonų ir uţdegiminių mediatorių sintezė, todėl karščiavimas rodo metabolinius pokyčius vykstančius organizmui nudegus ūminės nudegimo fazės metu (29).

Nudegusių pacientų temperatūra ankstyvoje stadijoje gali būti organizmo reakcija į suţalojimą. Kiek vėliau (po 2-3 parų) karšiavimas daţnai yra infekcijos poţymis. Tačiau gali būti sunku suprasti, ar temperatūra pakilo dėl vienos ar kitos prieţasties. Todėl didelių suţalojimų atveju, pacientų kūno temperatūra gali būti pakilusi, ir nelaikoma, jog tai nenormalu (20). Be to, nudegusiems pacientams karščiavimas gali sustiprinti ir nieţėjimą, kuris įtakoja miegojimo, valgymo bei kitas gyvybines veiklas (27).

Tuštinimosi ir šlapinimosi gyvybinė veikla

Tuštinimasis ir šlapinimasis yra gyvybinė veikla, kurią visi ţmonės labai reguliariai atlieka visą gyvenimą, ir vienas įdomiausių šios gyvybinės veiklos bruoţų -tai, kad tradiciškai ji atliekama individualiai. Daugelis pacientų tik laikinai būna priklausomi nuo slaugės, pvz.: įkišant ţvakutę ar statant klizmą. Antra vertus, kai ţmogui sutrinka šlapinimosi ar tuštinimosi sistemos veikla, jis gali tapti priklausomas nuo informacijos apie ligą ir nuo patarimo. Bet koks judėjimo sutrikimas gali apsunkinti ţmogui savarankiškai pasinaudoti tualetu. Ypač sudėtingos problemos vargina pacientus, kurių judėjimą riboja lova. Kai storojoje ţarnoje trūksta nepasisavinamų skaidulinių medţiagų, viduriai uţkietėja.

Tyrinėjant ligoninėje gydančius pacientus, patikimai nustatyta, kad tarp suvalgomų skaidulinių medţiagų kiekio ir vidurių uţkietėjimų yra labai glaudus ryšys (13). Kitais tyrimais buvo įrodyta, kad ligonių dietas papildţius daug skaidulinio maisto medţiagų turinčių produktais, maţiau tereikia laisvinančių vaistų ir klizmų (13). Daţniausiai pasitaikančios tuštinimosi ir šlapinimosi gyvybinės veiklos problemos nudegusiems ligoniams yra skirstomos į dvi pagrindines dalis, susijusias su:

1) tarpvietės nudegimu (32).

2) šlapimo takų infekcija dėl trumpalaikio ar ilgalaikio šlapimo takų kateterizavimo (33-35).

Šlapimo takų infekcija nudegusiems pacientams sudaro apie 30 proc. visų infekcijų (35). Tarpvietės ir lytinių organų sutrikdo tokias svarbiausias fiziologines funkcijas kaip šlapinimasis ir tuštinimasis , o jų gydymas turi savų ypatumų. Tarpvietės ir lytinių organų nudegimų ţaizdos

labai greitai infekuojasi įprastiniais ţarnyne ar lytiniuose organuose esančiais mikrobais, kurie nudegimo ţaizdoje sukelia pūliavimą.

Viduriavimas. Šioje būklėje išmatose susikaupia pernelyg daug vandens ir tuštinimasis yra daţnesnis. Viduriavimas yra paplitęs negalimas, jį gali sukelti toks paprastas dalykas kaip nervinimasis.

Asmens švarinimosi ir rengimosi gyvybinė veikla

Didţiausia fizinė organizmo struktūra, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmens švarinimosi ir rengimosi veikla, yra oda. Ši fizinė struktūra nudegimo atveju labiausiai paţeidţiama. Suprantama, kad nuo ţmogaus fizinės būklės priklauso kaip jis atliks asmens švarinimosi veiksmus. Daugelis šios gyvybinės veiklos veiksmų atliekama rankomis. Asmens higienos problemų pobūdis kinta priklausomai nuo to, ar galūnės iš vienos kūno pusės, ar iš abiejų kūno paţeidimų. Visus atvejus, kai ţmogus negali pats švarintis ir renktis, klasifikuoti sunku, nes įtakos turi daug faktorių: ribotas mobilumas, liga ir panašiai. Kiekvienas ţmogus, kuriam yra atsivėrusi ţaizda, nepaisant jos kvalifikacijos, yra priklausomas nuo slaugės vertinimo, tinkamo gydymo ir slaugos tam tikrais laiko tarpais, kol ji galutinai uţgyja. Nieţėjimas nudegusio paciento gijimo metu yra laikomas viena problemiškiausių ir labiausiai kankinančių paciento patiriamų problemų. Bet kokio Nudegimo skyriaus personalas gali patvirtinti tiek šios problemos mastą, tiek tai, kad šiuo metu nėra veiksmingo šio simptominio gydymo. Stipraus nieţėjimo paplitimas tarp suaugusių yra apie 50 proc. (27). Trovado L. Ir Ventura C. tyrę psichologines nudegusių ligonių reakcija nustatė, kad 54,2 proc. pacientų išskyrė didelį nieţėjimą (26). Nieţėjimas, pagal Robert H. Demling, M.D., yra stipriausias pojutis, sukeliantis norą ką nors kasytis. Tai yra vyraujantis bet kokio uţdegiminio odos susirgimo simptomas, o nudegimas būtent tai ir yra. Skausmo, diskomforto ir nepatogumo bei emocinė kaina ţmogui taip pat yra neišmatuojama. Įvairaus amţiaus pacientų problemą sudaro tai, kad jie tampa irzliais, negali miegoti. Sprendimų dėl asmeninės higienos, kuriuos gali daryti lovoje nuolat gulintis pacientas, yra ne taip daug. Todėl yra svarbu išsiaiškinti, ką gali pats pacientas, kur reikalinga pagalba ir ko pacientas visiškai negali daryti. Oda ištisai dengia beveik visą kūno paviršių, todėl nenuostabu, kad bet kurioje vietoje jaučiami pokyčiai sukelia ţmogui problemas. Nieţulys nėra liga, tačiau gali būti daugelio ligų poţymis. Įvairaus amţiaus pacientų problema sudaro tai, kad jie tampa piktais, irzliais, negali miegoti.

Su asmens švarinimusi ir rengimusi taip pat yra siejama ir infekcija, kuri nudegusiems pacientams yra ypač aktuali. R.Rimdeika savo knygoje „Nudegimų chirurgija“ daţniausiai sieja infekciją su intraveniniais kateteriais bei tarpviečių nudegimu. Apie intraveninių kateterių

sukeliamas infekcijas rašoma Rimdeikos R. bei Adamonio K. mokomojoje knygoje apie nudegusių pacientų maitinimą. Šie autoriai teigia, kad apie 27 proc. visų sukeliamų infekcijų gali būti siejamos su netinkama intraveninio kateterio prieţiūra. Pastaruoju metu infekcijos poţymiai yra skirstomi į dvi dideles dalis: tradicinius ir papildomus. Nudegusių pacientų daţniausiai pasitaikantys infekcijos poţymiai yra: padidėjęs odos transplantato trapumas, transplantato ištirpimas, netikėtas ţaizdos ploto padidėjimas (35). Beje, nudegusiems ligoniams daţnai pasitaiko ir kvėpavimo takų infekcijos, kurios turėtų būti priskirtos prie kvėpavimo gyvybinės veiklos (36, 37). Plaučių uţdegimas šiuo metu tapo daţnesnė nudegusių pacientų sergamumo ir mirštamumo prieţastimi po invazinių ţaizdų infekcijų sumaţėjimo.

Judėjimo gyvybinė veikla

Galėjimas nevarţomai judinti kūną, yra reikalinga ir labai vertinama ţmogaus veikla. Su judėjimu yra susiję daug organizmo struktūrų ir dalių. Todėl suprantama, kad pacientai patiria įvairių su šia gyvybine veikla susijusių problemų, kurios savo ruoţtu paliečia ir daugelį kitų gyvybinių veiklų (13). Dėl staigios traumos atsiradęs mobilumo sutrikimas, negalėjimas atsikelti iš lovos, atsiradęs poreikis naudotis papildomom priemonėm ir panašiai, pacientui yra sukrečiantis patyrimas, kuris gali uţtrukti keletą savaičių ar mėnesių. Sunkius nudegimus patyrę pacientai ilgą laiką negali pajudėti, todėl negali atlikti daugelio įprastų dalykų. Antra vertus, kai kurie jų gali būti tokie sunkūs ligoniai, kad su pasitenkinimu pasitraukia ir viską perduoda į slaugos personalo rankas. Todėl labai svarbu personalui, slaugantiems šiuos ligonius, uţtikrinti tinkamas pragulų profilaktikos priemones (38). Jiems gali būti sunku išsilaikyti sėdimoje padėtyje, kuri paprastai yra pageidautina valgant ar geriant bei palengvina kvėpavimą. Fizinė negalia, ypač po staigios traumos, pacientui yra sukrečiantis patyrimas. Nepajudinus kurios nors kūno dalies, ištikrųjų maţai ką galima nuveikti. Reikia suprasti, kad pastangos viską daryti uţ neįgalųjį, ne visada atitinka jo interesų.

Saugios aplinkos palaikymo gyvybinė veikla

Asmeniniai bei kitų sveikatai išsaugoti daug pastangų dedama, kad būtų kuo saugesnė aplinka ne tik dabar, bet ir ateityje. Saugumo poţiūriu, fizinės negalios ištikti ţmonės yra ypač priklausomi nuo kitų ţmonių bei specialių pagalbinių priemonių. Saugos aplinkos palaikymui gyvybinės veiklos labai svarbus matmuo - yra infekcijos profilaktika. Roper N. išskiria 4 su infekcija susiejamus veiksnius: jautrumo sumaţėjimas, patogenų naikinimas, izoliacija ir imunizacija (13).

Priklausomai nuo aplinkybių, slaugės arba padeda pacientams susidoroti su priverstine trumpalaike ar ilgalaike priklausomybe, arba padeda jiems atgauti tą nepriklausomybę, kurie ją turėjo iki ligai ištinkant.

Infekcijos yra pagrindinė nudegusių pacientų prailgėjusio sergamumo bei mirtingumo prieţastis (4). Tas pats autorius nurodo infekcijas daţniausiai pasitaikančias nudegimų traumas patyrusiems pacientams:

- intraveninių kateterių infekcija ( kuri nudegusiems pacientams pasitaiko daţniau, negu bet kokioje kitoje pacientų populiacijoje),

- ţaizdų infekcija,

- šlapimtakių infekcija( kurios atsiradimą aut. sieja su tarpvietės nudegimu bei šlapimo takų kateterizacija,)

- pneumonija.

Apie infekcines komplikacijas kurios gali būti susijusios su intraveniniais kateteriais mini ir kiti autoriai. Sepsis nustatomas 2 -7 proc. nudegusių pacientų, kuriems kateteris įkištas į centrinę veną. Kateterio sukeltą sepsį galima įtarti, kai pacientas, maitinamas parenteraliniu būdu, pradeda karščiuoti (29, 32).

Yra daug prieţasčių, dėl kurių ţmonėms gali būti sunku pasiekti ir išlaikyti nepriklausomybę šioje gyvybinėje veikloje, arba gyvybinėje veikloje saugiai aplinkai palaikyti. Todėl jiems gali prireikti slaugių ar kitų ţmonių pagalbos. Kadangi pacientams ankstyvojo vaikščiojimo problema yra sunkus išbandymas, reikalaujantis ne tik fizinių, bet ir psichologinių pastangų, slaugytoja turi tiksliai ţinoti kiek ir ko pacientai gali daryti kiekvieną dieną ir pasirūpinti reikiamomis pagalbinėmis vaikščiojimo priemonėmis. Dėl ribotos galimybės judėti pacientai gali susidurti su tokia problema, kaip griuvimas. N.Roper išskyrė 9 griuvimui įtaką darančius veiksnius. Daţniausiai pasitaikanti prieţastis – buvo prastas pacientų mobilumas (86 proc).

Stresas. Ţinoma, kad saugiai aplinkai palaikyti svarbu ţmogaus gyvenimo įtampa. Stresoriai neretai būna susiję su kriziniais gyvenimo įvykiais ir daţnai gali sukelti nerimo ir baimės jausmą. Potrauminio streso sutrikimą Amerikos psichiatrų asociacija apibūdina, kaip klinikinį sindromą, geriausią apibūdinamą, kaip būdingų simptomų išsivystymą po patirtų psichologinių traumų, kurios laikomos perţengiančiomis normalias ţmogaus patyrimo ribas. Potrauminiam streso sutrikimai būdingi tokie simptomai, kaip nesiliaujantys padidėjusio jautrumo simptomai, sunkumas uţmigti, ramiai miegoti, irzlumas, pykčio protrūkiai ir panašiai. Nudegimo atveju pacientai staiga iš dalies ar visiškai praranda gebėjimą judėti. N.Roper aprašo tyrimus apie aplinkos įtaką nelaimingiems atsitikimams ūmių ligų ligoninėje (13). Tuo remiantis buvo išskirti kriterijai, kurie gali įtakoti polinkį pagriūti, tarp jų pirmiausiai buvo ribotas mobilumas, pakitusi proto būsena bei nenoras

prašytis pagalbos. Nudegimo atveju pacientai iš dalies ar visiškai praranda gebėjimą judėti, o dėl ribotos galimybės judėti pacientai gali susidurti su tokia problema, kaip griuvimas.

2. TYRIMO METODIKA IR TYRIMO KONTINGENTAS

2.1 Tyrimo metodika

Tyrimas atliktas 2006 birţelio 1 d. – 2007 vasario mėn. 28 d. KMUK Plastinės chirurgijos ir nudegimų klinikoje. Tyrimui atlikti gautas KMU Bioetikos centro leidimas bei Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovo sutikimas.

Tyrimo etapai:

literatūros paieška ir analizė, anketos sudarymas,

pilotinis tyrimas ir anketos koregavimas, anketinės apklausos vykdymas,

duomenų analizė, duomenų aptarimas, išvadų pateikimas, rekomendacijų rengimas.

2.2 Tiriamųjų kontingentas

Tiriamuoju kontingentu pasirinkti nudegimo traumas patyrę pacientai, kurie tiriamuoju laikotarpiu buvo gydyti Plastinės ir rekonstrukcinė chirurgijos klinikoje. Buvo tiriamos trys pacientų grupės: lengvas, vidutines bei sunkias nudegimo traumas patyrę respondentai. Tiriamąją grupę sudarė 107 respondentai. Respondentų amţius svyravo tarp 19 ir 78 metų.

Tyrimo imčiai nustatyti buvo išanalizuoti KMUK Plastinės chirurgijos ir nudegimų klinikoje stacionarizuotų nudegimo traumas patyrusių pacientų duomenys per 3metus (2003 – 2005) (1 lentelė ).

1 lentelė. Nudegimo traumas patyrusių pacientų, 2003 – 2005 metais gydytų KMUK Plastinės chirurgijos ir nudegimų klinikoje, pasiskirstymas pagal traumos sunkumą.

Traumos sunkumas Metai Iš viso 2003 2004 2005 Lengvas 104 87 74 265 Vidutinis 51 30 62 143 Sunkus 46 36 49 274

Minimalus atvejų skaičius norint apdoroti tyrimo rezultatus statistiniais būdais tarp trijų grupių – 30 atvejų kiekvienoje grupėje (iš viso - 90 atvejų) (25).

Atsiţvelgiant į tai, kad imties dydį gali nulemti objektyvūs kriterijai, kurių tyrimo pradţioje negalima įvertinti (lietuviškai nekalbantys, galimų nelaimingų įvykių skaičius, nepanorusių dalyvauti tyrime pacientų dalis dėl streso) sunkias traumas patyrusių pacientų tyrimo trukmė prailginta iki 9 mėn. Per tokį laikotarpį vidutiniškai galima buvo tikėtis 66 lengvų traumų, 36 vidutinių ir 33 sunkių traumų atvejų (iš viso 135 pacientai).

Respondentų įtraukimo į tyrimą kriterijai: nudegimų traumas patyrę ligoniai,

stacionarizuoti ūmiuoju nudegimo traumos laikotarpiu,

sutikimą dalyvauti tyrime parašu patvirtinę pacientai (3 priedas).

Respondentų neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

stacionarizuoti po traumos praėjus 10 dienų ir daugiau, nepanorę dalyvauti tyrime,

nekalbantys lietuviškai,

elektros traumas patyrę pacientai,

ligoniai, kurių pasveikimo prognozė pagal K.Franko metodą yra nepalanki (22 S), pacientai, kuriuos, tyrėjos nuomone, apklausa vargintų.

Tiriamuoju laikotarpiu buvo stacionarizuoti 142 pacientai. Iš jų - 16 pacientų neatitiko įtraukimo į tyrimą kriterijų: 9 nekalbėjo lietuviškai, 5 pacientai stacionarizuoti praėjus 10 dienų po traumos ir ilgiau, 1 buvo patyręs elektros traumą, 1 paciento išgyjimo prognozė buvo nepalanki pagal K.Franko metodą.

Tyrime sutiko dalyvauti 126 respondentai (88,7 proc. pradinės imties). Išdalintos 252 anketos (kiekvienam pacientui pateikta po vieną anketą pirmojo ir antrojo vertinimų metu), iš kurių 216 sugrįţo tyrėjai. Atsako daţnis - 85,7 proc. Tolimesnei duomenų analizei tiko 214 anketų.

2.3 Tyrimo metodai

Literatūros paieškai tyrimo tema naudoti šie informacijos šaltiniai: 1) YAHOO informacijos paieška.

2) KMU duomenų bazės – Medline, Blackwell Synergy paieškos sistemos. 3) GOOGLE Scholar paieškos sistema.

Naudoti raktiniai ţodţiai: nudegimas (burn, combustio), pacientų poreikiai (needs of patients) ,gyvybinės veiklos (activities of daily living), saugios aplinkos palaikymas (personal device care), bendravimas (communication), kvėpavimas( breathing), valgymas ir gėrimas (eating and

drinking), tuštinimasis ir šlapinimasis (bowel and bladder management), asmens švarinimasis ir

rengimasis (personal cleansing and grooming), kūno temperatūros reguliavimas (controlling body

temperature), judėjimas (mobility), darbas ir ţaidimas (work and play), lyties raiška (sexuality),

miegojimas (sleeping).

Taikyta dviejų etapų anoniminė anketinė apklausa (4 priedas). Anketa parengta autorės, remiantis literatūros analize. Prieš tyrimą buvo atliktas pilotinis tyrimas – koreguotų klausimų nebuvo.

Anketos pradţioje respondentams pateikiamas tyrimo tikslas ir atsakymo ţymėjimo būdas. Anketą sudaro 21 klausimas. Anketa sudaryta iš trijų dalių:

1) sociodemografiniai duomenys – lytis, amţius; 1-2 kl.

2) nudegusio ligonio problemos, išskirstytos pagal atskiras gyvybines veiklas: bendravimas (8, 10, 11 kl.); kvėpavimas (3 kl.); valgymas ir gėrimas (6 kl.); tuštinimasis ir šlapinimasis (12 kl.); asmens švarinimasis ir rengimasis (17 kl. ); kūno temperatūros reguliavimas (13kl. ); judėjimas(15 kl.) darbas ir ţaidimai bei lyties raiška(20); saugi aplinka(19 kl. )

3) prieţastys, padėsiančios nustatyti slaugos problemos ryšį su nudegimo trauma; lėtinės ligos iki nudegimo traumos (5,7, 14, 16 kl.)

Respondentui sudaryta galimybė neatsakyti, pasirenkant atsakymą ,,negaliu atsakyti“.

Anketas dalino pati autorė. Uţpildytas anketas pacientai atiduodavo palatos slaugytojoms, kurios anketas palikdavo specialiame segtuve.

Tyrimo rezultatų statistinė analizė atlikta naudojantis programomis ,,MS Excel“ ir ,,SPSS for Windows 13,0“ versija. Kiekybiniams poţymiams buvo skaičiuojamas vidurkis ir standartinis nuokrypis (SN).

Atsiţvelgus į atsakymų pasiskirstymą kryţminėse lentelėse, kuriose buvo daug langelių su reikšmėmis maţiau nei 5 atvejai (5.1 – 5,3 priedai), kokybinių kintamųjų tarpusavio ryšiuiįvertinti

naudotas Fišerio tikslusis tekstas. Apskaičiuojant χ2 kriterijų reikalaujama, kad kiekvienoje grupėje būtų ne maţiau kaip 5 tyrimo atvejai (turima omenyje atsakymų grupė arba kryţminės lentelės langelis (40). Be to, statistinio patikimumo skaičiavimams atsakymai ,,retai” ir ,,daţnai” buvo

jungiami į vieną grupę (“taip”) priešpastatant atsakymui “ niekada” (arba “ne”). Atsakymas “negaliu atsakyti” priskirtas trūkstamoms reikšmėms (6.1 - 6.4 priedai).

Analizei pasirinkti du statistinio pasikliautinumo lygmenys: 95 proc. ir 90 proc. (atitinkamai, p < 0,05 ir p < 0,10), siekiant atkreipti dėmesį ne tik į statistiškai reikšmingus rezultatus kai p < 0,05, bet ir tendencijas (kai p = [0,05; 0,10]).