LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Vida Tirvaitė
MOKYMO ĮTAKA, PACIENTŲ, SERGANČIŲ
VENINĖMIS TROFINĖMIS OPOMIS, OPOS
PRIEŢIŪRAI IR GYVENIMO KOKYBEI
Magistro darbas
Darbo vadovė
dr. J. Gulbinienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
prof. J. Macijauskienė 2011 05 30
MOKYMO ĮTAKA, PACIENTŲ, SERGANČIŲ
VENINĖMIS TROFINĖMIS OPOMIS, OPOS
PRIEŢIŪRAI IR GYVENIMO KOKYBEI
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovė
dr. J. Gulbinienė 2011 05 30
Recenzentas Atliko
dr. stud. Vida Tirvaitė 2011 05 30 2011 05 30
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY... 6 SANTRUMPOS ... 8 ŢODYNAS ... 9 ĮVADAS ... 10 DARBO TIKSLAS ... 12 DARBO UŢDAVINIAI ... 12 HIPOTEZĖ ... 12 1.LITERATŪROS APŢVALGA ... 131.1. Lėtinių kojų opų apibrėţimas ... 13
1.1.1. Lėtinių kojų opų etiologija ir patogenezė ... 13
1.2.Ţaizdų gijimą sąlygojantys veiksniai ... 14
1.3. Lėtinių veninių kojų opų gydymas ... 15
1.3.1. Lėtinių veninių kojų opų gydymas kompresine terapija ... 16
1.3.2. Lėtinių veninių opų gydymas naudojant tvarsčius ... 19
1.3.3. Mitybos svarba gydant lėtines kojų opas ... 21
1.4. Trofinių opų įtaka pacientų gyvenimo kokybei ... 22
1.5. Trofinių opų įtaka pacientų fizinei būklei ... 23
1.6. Trofinių opų poveikis pacientų socialiniam, psichologiniam gyvenimui ir darbingumui ... 25
1.7. Slaugytojo svarba pacientų, turinčių trofines opas, mokymui ... 26
2. TYRIMO METODIKA ... 28
2.1. Tiriamųjų pacientų grupės ... 28
2.2. Naudoti klausimynai ... 29
2.2.1. Gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“ ... 29
2.2.2. Klausimynas „Paciento ţinių vertinimas” ... 30
2.2.3. Papildomai sudaryti klausimai... 31
2.2.4. Pragulų gijimo skalė (PUSH 3.0) ... 32
2.3. Tyrimo organizavimas ... 34
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 35
3. REZULTATAI ... 36
3.1. Bendra pacientų charakteristika ... 36
3.2. Pacientų gyvenimo kokybės pokyčiai ... 37
3.3. Pacientų ţinių apie trofinės opos prieţiūrą įvertinimas ... 38
3.4. Pacientų veninės trofinės opos būklės vertinimas ... 42
3.5. Pacientų jaučiamo skausmo, sukelto veninės trofinės opos, įvertinimas ... 44
3.6. Pacientų veninės trofinės opos prieţiūra ir gydymas ... 52
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 60
4.1. Pacientų gyvenimo kokybės pokyčiai po slaugytojo mokymo ... 60
4.2. Pacientų ţinių kaita po slaugytojo mokymo ... 61
4.3. Pacientų veninės trofinės opos būklės vertinimo pokyčiai ... 63
4.4. Pacientų jaučiamo skausmo, sukelto veninės trofinės opos, vertinimo pokyčiai ... 64
5. IŠVADOS ... 66
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 67
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 68
SANTRAUKA
Tirvaitė V. „Mokymo įtaka, pacientų, sergančių veninėmis trofinėmis opomis, opos
prieţiūrai ir gyvenimo kokybei“ magistro baigiamasis darbas/darbo vadovė dr. J. Gulbinienė:
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2011
Darbo tikslas – įvertinti mokymo įtaką, pacientų, sergančiųjų veninėmis trofinėmis opomis,
opos prieţiūrai ir gyvenimo kokybei.
Darbo uţdaviniai. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų pacientų, sergančių veninėmis trofinėmis
opomis, ţinias apie opos prieţiūrą tyrimo pradţioje prieš mokymą, po slaugytojos apmokymo ir praėjus 3 mėn. nuo tyrimo pradţios. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų pacientų, turinčių venines trofines opas, gyvenimo kokybę tyrimo pradţioje ir po 3 mėn. Įvertinti ir palyginti pacientų veninės trofinės opos būklę tyrimo pradţioje ir praėjus 3 mėn.nuo tyrimo pradţios. Įvertinti ir palyginti pacientų jaučiamą veninės trofinės opos skausmą tyrimo pradţioje ir po 3 mėn. Paruošti mokymo programą, skirtą pacientams, sergantiems veninėmis trofinėmis opomis.
Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas VŠĮ Šančių poliklinikje 2010 m. birţelio mėn. - 2011 m.
vasario mėn. Tyrime dalyvavo 57 pacientai turintys venines trofines opas. Prieš tyrimą atsitiktinės atrankos būdu pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – 33 pacientai, kurie buvo papildomai mokomi veninės trofinės opos prieţiūros principų ir buvo suteiktos ţinios apie prevencines priemones, jų naudojimą. Antroji grupė – 24 pacientai, kurie nebuvo papildomai mokomi veninės trofinės opos prieţiūros principų ir nebuvo suteiktos ţinios apie prevencines priemones, jų naudojimą. Praėjus 3 mėn. po pirmosios apklausos tie patys pacientai buvo apklausiami pakartotinai. Tyrimui atlikti naudoti klausimynai: gyvenimo kokybės klausimynas SF – 36, “Pragulų gijimo vertinimo skalė“; tyrėjų sudarytas klausimynas “Pacientų ţinių vertinimas” bei papildomai sudaryti klausimai.
Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad slaugytojos mokytoje grupėje, praėjus trims
mėnesiams nuo tyrimo pradţios statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinis pajėgumas, fizinė sveikata, emocinė ir psichinė būklė, socialinis funkcionalumas, sumaţėjo kūno skausmas. Slaugytojos nemokytoje pacientų grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo tik pacientų socialinis funkcionalumas.
Slaugytojos mokytos pacientų grupės bendras ţinių lygis apie veninės trofinės opos prieţiūrą ir prevencinių priemonių naudojimą praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios statistiškai reikšmingai pagerėjo. Tyrimo pradţioje ţinių vidurkis buvo įvertintas 5,6 balo, po slaugytojos apmokymo – 8,3 balo, o praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios – 7,9 balo (p<0,001). Saugytojos nemokytos
pacientų grupės bendrą ţinių lygis praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios statistiškai reikšmingai nepakito.
Įvertinus abiejų tiriamųjų grupių trofinės opos būklės pokyčius tyrimo pradţioje ir praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios, nustatėme, kad slaugytojos nemokytos (antrosios) pacientų grupės trofinės opos būklė statistiškai reikšmingai pablogėjo. Tyrimo pradţioje šios grupės, veninės trofinės opos būklės vertinimo vidurkis buvo 10,5 balo, o praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios – 11,2 balo (p<0,001). Slaugytojos mokytos (pirmosios) pacientų grupės trofinės opos būklė tyrimo metu statistiškai reikšmingai nepasikeitė.
Įvertinus abiejų tiriamųjų grupių trofinės opos skausmą balais, tyrimo pradţioje ir praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios, nustatėme, kad slaugytojos mokytos (pirmosios) grupės pacientų jaučiamas trofinės opos skausmas statistiškai reikšmingai sumaţėjo, o antrosios (nemokytos) pacientų grupės skausmas statistiškai reikšmingai padidėjo. Tyrimo pradţioje, pirmosios grupės, trofinės opos jaučiamo skausmo vidurkis buvo įvertintas 5,7 balo, o praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios - 5 balais (p<0,001). Antrosios grupės pacientų, tyrimo pradţioje, trofinės opos jaučiamo skausmo vidurkis buvo įvertintas 5,7 balo, o praėjus trims mėnesiams nuo tyrimo pradţios – 6,5 balo (p<0,001)
Išvada. Slaugytojos vykdytas pacientų mokymas pagerino jų ţinias apie veninės trofinės opos
SUMMARY
Tirvaitė V. “Influence of training on patients with venous trophic ulcers, ulcer care and
quality of life” master’s thesis / thesis mentor dr. J. Gulbinienė: Lithuanian university of health
science, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2011.
The aim of thesis is to assess impact of training on patients suffering from venous trophic
ulcers, ulcer care and quality of life.
The objectives of the master thesis. To evaluate and compare knowledge about ulcer care the
investigated patients with venous trophic ulcers had had at the beginning of the study, after nurses’ training and at least three months from the beginning of the study. To evaluate and compare quality of life of the investigated patients with venous trophic ulcers at the beginning of study and after 3 months. To evaluate and compare patients’ venous trophic ulcer status at the beginning of study and after 3 months from the beginning of the study. To evaluate and compare patients’ pain intensity of venous trophic ulcers at the beginning of study and after 3 months. Prepare a training program for the patients with venous trophic ulcers.
Study methodology. The study was conducted in Public Institution Sanciu Clinic from June
2010 till January 2011. The study included 57 patients with venous trophic ulcers. Before the study patients were divided into two groups by random sampling method. The first group consisting of 33 patients who were additionally trained in venous ulcer trophic supervisory basics and have been provided with knowledge about preventive measures, their implementation. The second group consisting of 24 patients who were not trained additionally of supervisory basics of trophic venous ulcers and has not been provided with knowledge about preventive measures, their implementation. Three months after the first interview the same patients were re-interviewed. The questionnaires used for the study: Short Form Medical Outcomes Study Questionnaire SF-36; Pressure Ulcer Scale for Healing the questionnaire concluded by researchers „Assessment of Patients’ Knowledge” and additionally created questions.
Results of the study. The results showed that in the group trained by nurses after three months
from the start of the study there were statistically significant improvements in physical fitness, physical health, emotional and mental state, social functionality, reduced body pain. In the group of patients untrained by nurses significant improvement was observed only in patients’ social functionality.
The patients group trained by a nurse overall level of knowledge about care and the implementation of preventive measures for venous trophic ulcers after three months from the start of
the study significantly improved. Average knowledge level at the beginning of the study was 5.6 points, after the training of a nurse - 8.3 points, and three months after the start of the study - 7.9 points (p<0,001). In the patient group untrained by a nurse the overall level of knowledge three months after the start of the study did not change significantly.
After the evaluation of both experimental groups’ trophic ulcer state changes at the beginning of the study and three months after it, it was found that in the group (second) of patients with trophic ulcers untrained by a nurse condition significantly deteriorated. At the beginning of the study venous ulcer trophic status of this group average assessment was 10.5 points and three months after the start of the study - 11.2 points (p <0.001). In the group (first) of patients trained by a nurse trophic ulcer condition during the study did not change significantly.
After the evaluation of both experimental groups trophic ulcer pain scores at the beginning and three months after the start of the study, it was found that in the group (first) of patients with trophic ulcers trained by a nurse suffered pain significantly decreased, while in the second (untrained) group of patients pain level significantly increased. At the beginning of the study, in the first group trophic ulcer pain level was averagely evaluated by 5.7 points and three months after the start of the study - 5 points (p <0.001). Trophic ulcer pain level in the second group of patients at the beginning was averagely assessed by 5.7 points and three months after the start of the study - 6.5 points (p <0.001).
Conclusion. Patients’ training conducted by nurses improved their knowledge about trophic
venous ulcer care and the implementation of preventive measures, care of trophic ulcers and quality of life were improved.
SANTRUMPOS
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) Lėtinės veninės kojų opos (LVKO)
Lėtinės kojų opos (LKO) Minutė (min.)
Metai (m.) Mėnesis (mėn.) Milijonas (mln.) Milimetras (mm)
Natrio Chloridas (NaCl) Procentas (proc.)
Paveikslas (pav.) Valanda (val.) Ţiūrėti (ţr.)
ŢODYNAS
Angiopatija – gr. angeion – indas + gr. pathos – liga. Kraujagyslių liga [2].
Angiogenezė – gr. angeion – indas + gr. genesis – kilmė, atsiradimas. Kraujagyslių atsiradimo procesas
[2].
Aterosklerozinė okliuzija – gr. athērē – manų košė + sklēros – standus, kietas. Lėtinė kraujagyslių
liga, dėl kurios, sumaţėjus arterijų sienelių elastingumui ir susiaurėjus jų spindţiui, sutrinka kraujo apytaka. lot. occlusio – uţdarymas [2].
Anoksija – lot. anoxia – deguonies trūkumas. Deguonies stoka organuose, audiniuose ir organizme, dėl
kurios sutrinka ląstelių gyvybiniai procesai [2].
Atrofija – gr. atrophia – nuvytimas. Ląstelių, audinių, organų sumaţėjimas dėl mitybos sutrikimo [2]. Dekompensacija – lot. de...- neigimo priešdėlis + lot. compensatio – išlyginimas. Tai organo ar viso
organizmo veiklos nepakankamumas, sutrikus organizmo ir aplinkos pusiausvyrai, išsekus prisitaikymo procesams, reikalingiems atgauti įprastai ar jai artimai organo funkcijai [2].
Dermatitas – gr. derma, kilm. dermatos – oda. Odos uţdegimas; jį sukelia fiziniai ar mechaniniai
dirgikliai [2].
Egzema – gr. exēma < ekzeō – uţverdu. Neuţkrečiamas, daţnai pasikartojantis odos uţdegimas, kurį
sukelia įvairūs dirgikliai – cheminės medţiagos, kosmetikos priemonės, kai kurie išoriškai vartojami vaistai, augalai ir kt.; jai būdinga nieţėjimas, odos paraudimas, pūslelės, mazgeliai, šašai [2].
Eksudatas – lot. exsudatio – prakaitavimas. Uţdegiminės kilmės skystis, susitelkęs kūno ertmėse arba
audiniuose [2].
Endarteritas – endo- + lot. arteria – kraujagyslė. Arterijos sienelės vidinio dangalo uţdegimas [2]. Lipodermatosklerozė – gr. lipos – riebalai + gr. derma – oda + gr. sklerosis – sukietėjimas. Poodinių
riebalų fibrozės sąlygotas odos sukietėjimas [2].
Refliuksas – lot. re...- priešingas priešdėlis + lot. fluxus – tėkmė. Veninio kraujo tekėjimas atgalinė
tekmė pro nesandarius arba visiškai sunykusius voţtuvus [2].
Stazė – gr. stasis – sustojimas, sąstovis. Turinio, esančio vamzdţio pavidalo organe, judėjimo
sustojimas; daţniausiai būna kraujo, limfos, tulţies, išmatų stazė [2].
Trofinė opa – gr. Trophe - mityba + lot. ulcus - opa. Opa susidariusi dėl sutrikusios audinių mitybos. Trombozė – gr. thrombos – krešulys. Trombo susidarymas gyvo organizmo kraujagyslėje ir širdyje,
kai paţeidţiamas vidinis kraujagyslės sienelės sluoksnis, kai sulėtėja organizmo kraujotaka, pakinta kraujo sudėtis; trombozė daţniau ištinka rūkantį, nutukusį, maţai judantį ţmogų [2].
ĮVADAS
Lėtinės kojų opos (LKO) yra daţnai pasitaikantis ir ekonomiškai nuostolingas susirgimas. Hipokratas (460-377 m. prieš Kristų) pirmasis aprašė kojų opas ir nurodė ryšį tarp venų varikozės ir kojų opėjimo bei pasiūlė gydyti jas kojų pakėlimu ir kompresine terapija [8].
Paskutinįjį dešimtmetį atliktų epidemiologinių tyrimų Švedijoje, Didţiojoje Britanijoje bei Australijoje metu, kurių imtys buvo nuo 12 000 iki 434 699 pacientų, lėtinių kojų opų atsiverimo daţnis siekė 0,29 proc. [11]. Atliekant šiuos tyrimus pastebėta, kad ţmonės iki 40 metų labai retai skundţiasi kojų opėjimu, bet opėjimo daţnis labai sparčiai auga vyresnio amţiaus ţmonių grupėse. Vyresniu nei 80 metų amţiaus grupėje lėtinių kojų opų daţnis svyruoja nuo 0,87 iki 3,38 proc. Vakarų šalyse pastebima tendencija, kad kojų opėjimo daţnis tarp vyresnio amţiaus ţmonių didėja, kadangi populiacija sensta ir didėja tokių rizikos veiksnių, kaip rūkymas, nutukimas bei diabetas įtaka [4]. Be amţiaus, taip pat didelę reikšmę turi ir lytis. Vyrų ir moterų santykis svyruoja nuo 1:1,5 iki 1:3 [10].
Lėtinės kojų opos, aktuali problema ir Lietuvoje. Sergamumas lėtiniu kojų venų nepakankamumu yra 1-2 proc., o 1,2-1,4 proc. visos populiacijos (40-50 tūkst.) yra atsiverusių kojų opų. 60-80 metų amţiaus grupėje lėtinių kojų opų daţnis siekia net 5 proc., tai sudaro 24 000 pacientų [3].
Nors prieinama ir plačiai naudojama šiuolaikinė tvarsliava: gydoma spaudţiamaisiais tvarsčiais arba kompresinėmis kojinėmis; naujausiais arterinio kraujo prietaką ir veninį nuotėkį gerinančiais vaistais; vis dėlto kojų trofinių opų gydymas išlieka ilgas ir labai brangus ypač kai negalima pašalinti opėjimą sukeliančios prieţasties [23]. Tarptautinio ţaizdų gydymo komiteto duomenimis (2001), trofinų opų gydymas kainuoja brangiausiai. Kadangi į opų gydymo kainą įskaičiuojama visų gydymui naudotų tvarstymo priemonių, bendro slaugos laiko, odos komplikacijoms gydyti reikalingų vaistų ir kitų priemonių, kelionės pas gydytoją, prarasto darbo laiko, papildomos prieţiūros ir laiko kaina [5].
Prof. V.Triponis, I.Gudgalytė (2003) nustatė, kad mūsų šalyje ligoniai per metus opų gydymui išleidţia nuo 500 iki 2000 litų asmeninių pinigų [9]. Didţiojoje Britanijoje per metus opų gydymui išleidţiama nuo 294 iki 650 milijonų svarų sterlingų [16].
Pacientai turintys lėtines kojų opas patiria daug fizinių, psichologinių, socialinių problemų menkinančių jų gyvenimo kokybę. Dauguma tokių pacientų yra priklausomi nuo juos slaugančio medicinos personalo, fiziškai neaktyvūs, socialiai izoliuoti ir daţnai pripratę prie šios ligos nesitiki visiškai pasveikti. Tokiems pacientams ir jų artimiesiems reikia skirti daug dėmesio, mokyti trofinės opos prieţiūros pagrindų. Slaugytojai, mokindami pacietus suteikia jiems ţinių apie veninių trofinių
opų tvarstymą, kompresinę terapiją, fizinį aktyvumą, mitybos reikšmę taip gerindamos šių pacientų gyvenimo kokybę. Mokymo metu siekiama keisti netinkamą poţiūrį į trofinės opos prieţiūrą bei ţiūrėjimą į ţaizdos uţgijimą kaip vienintelį pageidautiną rezultatą. Svarbiausias yra simptomų valdymas ir rūpinimosi savimi skatinimas, ypač tarp tų pacientų, kurie trofines opas kojose turi nevienerius metus [13]. C.Wilson (2004) atlikęs tyrimą įrodė, kad ligonius ambulatoriškai slaugantys slaugytojai turėtų padėti pacientams suprasti apie ligą ir nuo jos priklausomus veiksnius, nes tai skatintų aktyvesnį ligonio bendradarbiavimą gydant trofines kojų opas [64].
Lietuvoje, pacientų, turinčių trofines opas kojose, prieţiūra nėra pakankama. Pacientams per maţai suteikiama informacijos, jiems trūksta ţinių apie trofinės opos prieţiūros principus, kompresinę terapiją, didelę tvarsčių įvairovę. Daţnai gydytojai tik trumpai supaţindina pacientus su atsiradusiomis trofinių opų gydymo naujovėmis, nes daugumai pacientų trofinių opų gydymas brangiai kainuoja ir jie negali sau leisti tokių išlaidų. Pacientams uţ savo pinigus reikia įsigyti tas trofinių opų prieţiūros priemones, kurios nėra kompensuojamos, todėl daţniausiai yra priversti rinktis pigiausias priemones. Daugelis pacientų praradę viltį, kad trofinė opa sugis, ją laiko kaip neišvengiamą senėjimo procesą ir senatvės be ligų neįsivaizduoja. Trofinės opos prieţiūra, jos būklės pokyčiai priklauso ne tik nuo gydytojo ir slaugytojo komandinio darbo, bet ir nuo paciento turimos motyvacijos, noro pasveikti. Slaugytojas mokindamas pacientus opos prieţiūros principų, perduoda savo turimą informacija, tačiau ne visi pacientai yra pasiruošę ją priimti ir nori mokintis. Kiti priešingai, viskuo domisi kas susiję su opos gydymu, daug uţduoda klausimų gydytojui ir slaugytojui, norėdami, kad trofinė opa greičiau sugytų. Pacientų mokymas ir informavimas skatina juos aktyviai dalyvauti savo sveikatos mokymo procese, bendradarbiauti su slaugytojais ir priimti geriausius slaugos sprendimus. Slaugytojas mokindamas šiuos pacientus ne tik siekia, kad gerėtų trofinės opos būklė, bet ir pacientų gyvenimo kokybė.
DARBO TIKSLAS
Įvertinti mokymo įtaką, pacientų, sergančiųjų veninėmis trofinėmis opomis, opos prieţiūrai ir gyvenimo kokybei.
DARBO UŢDAVINIAI
1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų pacientų, sergančių veninėmis trofinėmis opomis, ţinias apie opos prieţiūrą tyrimo pradţioje prieš mokymą, po slaugytojos apmokymo ir praėjus 3 mėn. nuo tyrimo pradţios.
2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų pacientų, turinčių venines trofines opas, gyvenimo kokybę tyrimo pradţioje ir po 3 mėn.
3. Įvertinti ir palyginti pacientų veninės trofinės opos būklę tyrimo pradţioje ir praėjus 3 mėn. nuo tyrimo pradţios.
4. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų pacientų jaučiamą veninės trofinės opos skausmą tyrimo pradţioje ir po 3 mėn.
5. Paruošti mokymo programą, skirtą pacientams, sergantiems veninėmis trofinėmis opomis.
HIPOTEZĖ
Suteikiant pacientams ţinių apie veninių trofinių opų prieţiūros principus ir tinkamai priţiūrint jas, pacientų gyvenimo kokybė pagerėja.
1.LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Lėtinių kojų opų apibrėţimas
Lėtinėms kojų opoms (LKO) apibūdinti literatūroje vartojami įvairūs apibrėţimai. Priimtiniausias ir plačiausiai vartojamas yra J.R. Mekkes ir kt (2003) apibrėţimas: „lėtinėmis kojų opomis vadinamos opos, esančios ţemiau kelių bei neuţgyjančios šešias savaites ir ilgiau“ [52]. S. Baker ir kt. (1997) nurodo, kad uţtenka 4 sav. pavadinti lėtine opa, o ne ţaizda. Opa apibreţiama kaip „viso odos storio ţaizda [….] (jos centre nėra epitelizacijos šaltinių), esant sulėtėjusiam gijimui”. Nors kartu paţymi, kad sulėtėjusio gijimo negalima apibrėţti tik dydţiu ir gyliu, nes tai priklauso prie patogenezinių veiksnių, kurie turi būti pašalinti norint indikuoti opos gijimą. Opa tai daţnas susirgimas, ribojantis ligonių veiksmingumą, atsparus gydymui bei brangus gydyti [26].
1.1.1. Lėtinių kojų opų etiologija ir patogenezė
Pagrindinės lėtinių kojų opų prieţastys yra: veninės kraujotakos nepakankamumas (45-60 proc); arterinės kraujotakos nepakankamumas (10-20 proc); diabetas (15-25 proc.). Likusius kelis procentus sudaro onkologinės ligos, infekcija, traumos, alerginės reakcijos, kumarino sukelta nekrozė, įvairūs vaskulitai ir pan. [27].
Daţniausia lėtinių kojų opų prieţastis yra veninės kraujotakos nepakankamumas. Esant veniniam kraujotakos nepakankamumui, letinės kojų opos atsiveria dėl padidėjusio spaudimo kojų venose. Pagrindinė prieţastis – paviršinių ar giliųjų kojų venų ir perforuojančių venų voţtuvų nepakankamumas. Minėtos venos ir gera jų voţtuvų funkcija yra būtina, kad veninis kraujas grįţtu į širdį kiekvieno blauzdos raumenų susitraukimo metu („raumenų pompa”). Voţtuvų nesandarumas atsiranda kaip posttrombozinio sindromo pasekmė arba dėl įgimtos voţtuvų ar venų ligos [6].
M. Junger ir kt. (2000) lėtinių veninių kojų opų (LVKO) patogenezę pateikia kaip kaskadą: mikroangiopatija, limfinių latakų dilatacija, kapiliarų dilatacija ir elongacija, kapiliarų okliuzija mikrotrombais ar baltaisiais kraujo kūneliais, funkcionuojančių kapiliarų skaičiaus sumaţėjimas, tuomet padidėja kapiliarų pralaidumas plazmos baltymams ir net eritrocitams, kartu pasireiškia geleţies
akumuliacija intersticiniame audinių tarpe bei siderofaguose, fibrino kaupimasis ir fibroblastų įaugimas išilgai fibrino fibrilių. Dėl to aplink kapiliarus susidaro fibrino apvalkalas, kuris neleidţia iš kapiliaruose esančio kraujo į aplinkinius audinius patekti deguoniui bei baltymams. Funkciškai tai pasireiškia kraujo tėkmės sulėtėjimu ar net sustojimu prenekrozinės odos kapiliaruose, o padidėjus spaudimui kapiliaruose, suintensyvėja kraujotaka gilesniame tinklinės dermos kapiliarų tinkle, padidėja kraujo tėkmė ir arterinis veninis nuosrūvis šalia opos bei sumaţėja oksigenacija opos atsiradimo rizikos zonoje. Kadangi padidėja kapiliarų pralaidumas plazmos baltymams, aplink juos susiformuoja daug baltymų turinti edema, kas dar labiau pablogina deguonies patekimą iš kapiliarų į odą. Taigi susidaro edemiškas su padidėjusiu fibrino kiekiu aplink kapiliarus odos plotas, kuriame sumaţėjęs kapiliarų skaičius, o dalis likusiųjų yra elonguoti arba nefunkcionuojantys. Minimali trauma ar infekcija, sukelia odai reikalingos oksigenacijos ir mitybos poreikio disbalansą bei minimalų paviršiaus vientisumo paţeidimą, todėl išsivysto veninė, ilgai negyjanti kojų opa [48].
1.2.Ţaizdų gijimą sąlygojantys veiksniai
Ţaizdai gyti yra būtinas kompleksas įvairių gijimą sąlygojančių veiksnių. Kiekvienas veiksnys yra labai svarbus. Pacientas privalo bent minimaliai išmanyti šiuos veiksnius, kad galėtų tinkamai pritaikyti savo situacijai ir pagreitintų opos gijimo procesą. Gijimą sąlygojantys veiksniai skirstomi į vidinius, išorinius, socialinius ir psichologinius:
Vidiniams veiksniams priklauso:
Paciento amţius. Pagyvenusių ir senų pacientų organizme visi regeneracijos procesai būna susilpnėję, vyrauja disimiliacijos procesai, jie daţniau serga širdies, kraujagyslių, plaučių ligomis.
Organizmo dehidratacija. Sutrikusi normali vandens apykaita ląstelėje ir tarp ląstelių, sutrinka ir visos cheminės reakcijos, kurios būtinos normaliai ląstelių migracijai palaikyti. Gretutinės ligos. Labiausiai neigiamai ţaizdos gijimą veikia cukrinis diabetas. Ši liga
paţeidţia smulkias arterijas, arterioles. Dėl nepilnaverčių arteriolių sutrinka angiogenezės procesas antrojoje ţaizdos gijimo fazėje, ţaizda gauna maţiau deguonies, baltymų ir kitų ţaizdai gyjant būtinų medţiagų.
Sutrikusi kraujotaka ţaizdos srityje.
Blogas organizmo aprūpinimas deguonimi (daţniausiai būna sergant plaučių, širdies ligomis).
Rūkymas. Rūkantiems pacientams dėl kraujagysles siaurinančio nikotino poveikio ţaizdos gyja blogiau. [12].
Išoriniams veiksniams priklauso:
Gydimasis įvairiais medikamentais (hormonais, citostatikais, antikoaguliantais). Šie vaistai slopina kai kurių aktyvių medţiagų, nuo kurių priklauso regeneracijos procesai, sintezę. Išplitusi ţaizdos infekcija. Neigiamas infekcijos poveikis gyjant ţaizdai yra akivaizdus,
todėl siekiant, kad ţaizda greičiau gytų, būtinas pirminis chirurginis ţaizdos sutvarkymas. Iš ţaizdos pašalinamos visos nekrozės masės, negyvybingi audiniai, ţaizda praplaunama antiseptikais.
Netinkamas pirminis ţaizdos sutvarkymas.
Antsvoris - esant antsvoriui, dėl blogesnės audinių kraujotakos, ţaizdos gyja blogiau. Bloga chirurginė technika.
Stresas.
Aplinkos temperatūra. Ţema aplinkos temperatūra sukelia kraujagyslių spazmus, sulėtina kraujotaką, dėl to sulėtėja medţiagų apykaita ţaizdoje ir ji gyja lėčiau [6,12].
Socialiniams, psichologiniams veiksniams priklauso: Skurdas.
Blogas būstas.
Kai kurių kultūrų bei religijų nuostatos. Gyvenimo būdas.
Paciento motyvacija.
Paciento paklusnumas ir personalo nurodymų vykdymas. Paciento sąmoningumas, susipaţinimas su gydymo etapais. Pakitusi gyvenimo samprata [6].
1.3. Lėtinių veninių kojų opų gydymas
Lėtinės veninės kojų opos, kurios negyja mėnesį ir ilgiau sudaro 40-70 proc. visų kojų letinių opų [21]. Nepaisant modernios tvarsliavos prieinamumo ir plataus naudojimo terapijos spaudţiamais tvarsčiais ar kojinėmis, šiuolaikinį arterinį kraujo pritekėjimą bei veninį nuotekį gerinančių
medikamentų ir modernių operacijų, kojų opų gydymas išlieka ilgas ir labai brangus procesas ypač tada, kai negalima pašalinti opėjimą sukėlusios prieţasties [26].
Lėtinių veninių kojų opų gydymas gali būti patogenezinis ir simptominis, konservatyvus ir operacinis gydymas. Konservatyvus lėtinų veninių kojų opų gydymas gali buti sutelktas tik į opos gydymą (tvarstymas įvairiais tvarsčiais), tik į etiologinį faktorių (kompresinė terapija, medikamentai, mankšta) arba į opos ir etiologinio faktoriaus gydymą kartu. Pastarasis metodas yra tinkamiausias ir teisingiausias[61].
1.3.1. Lėtinių veninių kojų opų gydymas kompresine terapija
Efektyviausias lėtinių veninių kojų opų gydymas ir prevencinė priemonė yra kompresija. Kompresija vienokia ar kitokia forma naudojama jau daugiau nei 300 metų [55]. Jos tikslas – apsaugoti arba atstatyti blauzdos ir pėdos siurblio funkciją [62].
Kompresinė terapija padeda sumaţinti edemą, „minkštėja“ lipodermatosklerozė, maţėja venų tūris, pagreitėja veninio kraujo tėkmė, vyksta veninio refliukso redukcija, gerėja „raumenų pompos“ darbas, pagerėja arterinio kraujo pritekejimas, mikrocirkuliacija bei limfos drenaţas. M. Annells ir kt. (2008) atlikę tyrimą nustatė, kad tinkamai naudojant kompresinę terapiją galima uţgydyti iki 20-70 proc. lėtinių veninių opų per 3 mėn ir iki 80 proc. - per 6 mėnesius [24]. Įrodyta, kad jei opos plotas didesnis nei 5 cm² ir ji atsivėrusi daugiau nei 6 mėn., tai gydant tik kompresine terapija uţgijimo tikimybė tik 13 proc., o blogai taikoma kompresinė terapija yra blogiau nei visiškas jos netaikymas [22]. S. Palfreyman (2008) ir kt. teigia, kad norint pasiekti maksimalų kompresinės terapijos klinikinį poveikį, siūloma kartu taikyti ir specialius pratimus kojoms, kurie pagerina arterinio kraujo pritekėjimą bei veninio kraujo ir limfos nuosrūvį [56].
Kompresinei terapijai naudojami elastiniai ir neelastiniai bintai; kompresinės kojinės, sukeliant spaudimą apatiniame blauzdos trečdalyje, kuris turi viršyti veninį kapiliarinį spaudimą ir siekti 35-40 mmHg [21].
1.3.1.1 Kompresinė terapija medicininėmis kompresinėmis kojinėmis
Medicininės kompresinės kojinės rekomenduojamos tiek venų ligų profilaktikai, tiek ir jų gydymui. Tolygiai apspausdamos koją, jos padeda išvengti kraujo sankaupų venose ir riboja venų
išsiplėtimą [50]. Kiekvienam pacientui slaugytojas turi paaiškinti, kad kompresines kojines reikia dėvėti visą dieną, uţsimauti anksti ryte, dar gulint lovoje, kol kojos nesutinusios [47]. Parenkant kompresines kojines labai svarbu, kad apspaudimas būtų maksimalus čiurnos srityje ir laipsniškai maţėtų kylant aukštyn [43]. Čiurna spaudţiama 100 proc., blauzda – 70 proc., šlaunis – 50 proc., kirkšnies sritis – 40 proc. [26].
Koreguojant įvairaus sunkumo venų patologiją rekomenduojama pasirinkti atitinkamos kompresinės klasės elastines kojines. Ligoniui sveikstant tikslinga pereiti nuo aukštesnės kompresinės klasės kojinių prie ţemesnės kompresinės klasės. Priešingai, dėl infekcijos, traumos, trombozės ar gretutinių ligų poveikio, pablogėjus kojos būklei, rekomenduojama pereiti prie aukštesnės klasės kompresinių kojinių [21]. Po opos uţgijimo pacientai turi visą gyvenimą nešioti kompresines kojines [29].
Pagal tamprumą ir kompresijos laipsnį elastinės kojinės skirstomos į 4 kompresines klases: I kompresinė klasė 18,4–21,0 mm Hg stulpelio. Lengvai spaudţiančios. Nėštumo metu
apsaugo nuo venų išsiplėtimo.
II kompresinė klasė 25,1–32,3 mm Hg stulpelio. Vidutiniškai spaudţiančios. Tinka, kai išsiplėtuvios venos, nedidelė edema, o veninės kilmės opos sugijusios.
III kompresinė klasė 36,4–46,5 mm Hg stulpelio. Tvirtai spaudţiančios; kai ţymi kojų edema ir veninės kilmės opos. Trūkumas: netinka, kai opos stipriai šlapiuoja, nes sunku daţnai nusimauti kojines.
IV kompresinė klasė 58, 9 ir daugiau mm Hg stulpelio [18].
Kompresinių kojinių yra didelis pasirinkimas, todėl medicinos personalas turi parinkti kompresines kojines geriausiai tinkančias ir priimtiniausias kiekvienam pacientui. Kompresinės kojinės skirstomos į šias rūšis:
Iki kelių su atvirais ir uţdarais kojų pirštais.
Iki šlaunies vidurio su atvirais ir uţdarais kojų pirštais. Iki kirkšnies su atvirais ir uţdarais kojų pirštais. Pėdkelnės [6].
Kompresines kojines reikia nešioti ilgai, o kiekvienas ligonis yra individualus ir gali būti alergiškas nenatūraliai medţiagai, todėl kompresinės kojinės gaminamos iš: natūralios medvilnės – tinkamiausios sergantiems diabetu, alergiškiems, jautrią odą turintiems pacientams, esant trofinėms opoms, gerai praleidţia orą. Kompresinės kojinės gaminamos iš natūralios gumos – suteikia optimalų gydomąjį efektą sergant sunkiomis venų ligomis [49].
1.3.1.2. Kompresinė terapija elastiniu bintu
Dėl įvairių prieţasčių kai kurie pacientai negali taikyti kompresinių kojinių, todėl yra priversti bintuoti kojas elastiniu bintu. Kadangi bintuoti elastiniu bintu yra ţymiai sudėtingiau nei uţsimauti kompresinę kojinę, ligonis privalo išmanyti kokio tamprumo jis naudoja elastinį bintą, tvarstimo būdą, galimus spaudimo pavojus. Šiandieninė pramonė kompresinei terapijai pateikia daugybę įvairaus tamprumo, ilgio ir pločio elastinių bintų rūšių: medvilnės, tamprių medvilninių, nailono, lipnių bintų, įvairių pamušalų, pagalvėlių ir kt. [53]. Pasirinktas spaudţiamasis bintas turėtų turėti būti elastingas, kad spaustų paviršines venas; neprarasti elastingumo po panaudojimo ar plovimo; lengvai uţdedamas; netrukdyti nešioti įprastinę avalynę [52]. Medicinos personalas turi supaţindinti pacientus su spaudţiamojo tvarstymo priemonėmis ir būdais bei rekomenduoti kiekvienam pacientui labiausiai tinkamus.
Vienos dienos bintavimui arba maţesnio laipsnio venostazei gydyti, naudojami labai ir vidutiniškai tamprūs elastiniai bintai. Ilgalaikei kompresijai naudojami trumpo tempimo, medvilniniai elastiniai bintai, kurie išsitempia maţiau nei 70 proc.. Šiuos bintus patariama vynioti ant specialaus vilnonio apmušalo, o iš viršaus dar sutvirtinti lipniu bintu Sutvarstyti koją šiuo bintu turi išmokytas gydytojas arba slaugytoja. [20]. Rekomenduojami šie tvarstymo būdai:
Spaudţiamasis tvarstymas spirale: geriausiai tinka 10 cm pločio bintas. Tvarstyti pradėti vidinėje kojos pusėje nuo nykščio pagrindo kulno link. Pradţioje apsukti vieną, du apsisukimus. Perspėti, kad ligonis nesusiūtų binto galo į kilpą ir neuţsimautų. Tvarstant aukštyn kelio link, kiekvienas paskesnis sluoksnis iš dalies turi uţkloti buvusįjį. Ties keliu binto perteklių reikia nukirpti (priešingu atveju išeis timpos efektas).
Apskritiminis tolygus sutvirtinamasis tvarstis: naudojamas ilgas apvalus bintas, tolygiai aptempiantis koją ties gurneliais ir blauzda (jei taip aptempia vadinasi, tinkamai parinktas binto dydis). Toks bintas įgauna kojos formą ir spaudimas padidėja 2 kartus. Jis neleidţia nuslinkti kitam po juo esančiam bintui. Jis tinka ligoniui, kuris pats nepajėgia spiraliniu metodu susitvarstyti [12].
Norint tinkamai sutvarstyti koją reikia praktikos ir tam tikrų ţinių, kurias suteikia slaugytojas pacientui, mokindamas trofinės opos prieţiūros principų kiekvieno opos perišimo metu. Slaugytojas turi paaiškinti pacientui, kad kojos tvarstomos iš ryto, neatsikėlus iš lovos. Tvarstymo metu pėda turi būti fiksuota statmenai blauzdos ašiai [62]. Didţiausias spaudimas turi būti ant girnelio ir progresyviai maţėti blauzdos link. Spaudimas ties kulkšneliu turi siekti 30–40 mm Hg, o blauzdos viršutiniame trečdalyje – 10 mm Hg [8,18]. Kompresinis tvarstis turi būtinai uţspausti kiūrančias venas čiurnos
srityje [8]. Bintuojant blauzdą aukštyn, kelio link, suspaudimas tolygiai turi maţėti. Neleistina stipriai uţverţti paskutinę viją pakinklyje [6]. Jei pacientas liesas, daţniausiai paţeidţiamos vietos po tvarsčiu (kulkšnys ir oda virš blauzdikaulio) turėtų būti apsaugotos pvz.: putomis arba vilnos įdėklais [56]. Sutvarsčius koją pacientui vaikščioti turi būti malonu ir patogu. Jeigu jaučiamas diskomfortas, bintui susmukus ar susivijus būtina perbintuoti iš naujo [5]. Vieno sluoksnio tvarstymas paprastai nelaikomas ilgiau nei keletą dienų; daugiasluoksnis tvarstymas gali uţtikrinti pastovią kompresiją 7 dienas [16].
Slaugytojas turi išmokinti pacientą pasitikrinti ar gerai subintuota koja elastiniu bintu. Sėdėdamas ir nejudėdamas ilgiau kaip 20–30 minučių, ligonis turi pajusti nemalonų spaudimą; pradėjus vaikščioti šis turi praeiti. Taip yra todėl, kad veninis spaudimas sėdint labai padidėja, o paėjus keletą ţingsnių, pradeda staigiai maţėti [36].
M.M.Heinen ir kt.(2006) atlikęs tyrimą nustatė, kad vidutišikai per savaitę poliklinikoje pacientai, turintys opas kojose ir naudojantys kompresinei terpijai elastinius bintus, apsilanko tris kartus. Persirišti trofinę opą vieną kartą per savaitę ateina 27 proc. pacientų, du ar tris kartus 45 proc. pacientų, o daugiau nei tris kartus 28 proc. pacientų. Apsilankymų daţnis priklauso nuo paciento trofinės opos būklės [40]. Svarbu pacientą supaţindinti ir su galimais spaudimo pavojais. Jei didelė kojų edema, spaudţiamasis bintas gali įsirėţti į odą, todėl būtina reguliuoti kojų edemą, pakeliant kojūgalį 15 cm aukščiau širdies lygio. Kai arterinės kraujotakos nepakankamumas išreikštas labiau negu veninės, gali dar labiau sutrikti galūnės aprūpinimas krauju (išemija) [32].
Kompresinė terapija yra be galo svarbi lėtinių veninių kojų opų gydymo dalis. Kadangi lėtinės veninės kojų opos yra daţniausiai pasitaikančios, pacientai privalo išmanyti pagrindinius kompresijos principus. Tik tinkamai taikoma kompresinė terapija yra efektyvi lėtinių veninių kojų opų gydyme.
1.3.2. Lėtinių veninių opų gydymas naudojant tvarsčius
Nepaisant daugelio atliktų klinikinių studijų, kuriuose tirtos opų tvarstimo priemonės, tinkamų tvarsčių parinkimas esant įvairioms opų stadijoms išlieka nelengva uţduotimi. Atsirandant naujoms opų tvarstimo priemonėms, pagrindinės savybės, kurias turi turėti ideali tvarsliava, nesikeičia, tačiau siekiama didesnio opų gijimo efektyvumo [7]. Šiuolaikinės naudojamos medţiagos opai tvarstyti, turi atitikti keletą reikalavimų: neskausmingos gydant ir tvarstant, skatinančios gijimą, bekvapės, sulaikančios išskyras, apsaugančios nuo aplinkos, uţtikrinančios sterilumą, patogios naudoti [54].
Šiuo metu rinka siūlo marlės-parafino, silikono, alginatinius, poliuretaninius, hidrokoloidinius, absorbuojamuosius anglies, biologinius bei rando maturacijos tvarsčius. Tačiau daţniausiai naudojami,
gerą gijimo rezultatą uţtikrinantys ir ekonomiškiausi okliuziniai absorbuojamieji hidrokoloidiniai tvarsčiai. Netgi esant infekcijai galima naudoti neaustinio pluošto hidrokoloidinius tvarsčius su sidabro jonais, kurie veikia bakteriocidiškai ir „uţrakina“ mikroorganizmus savyje [13]. Tik tinkamai naudojamas hidrokoloidinis tvarstis gali atlikti savo funkcijas.
Slaugytojas priţiūrintis pacientus su trofine opa turi išmokyti teisingai pasikeisti hidrokoloidinį tvarstį. Prieš uţdedant hidrokoloidinį tvarstį ant trofinės opos, ją reikia nuplauti izotoniniu NaCl tirpalu, o kraštus nusausinti švelniai, marles tamponėliu.[6, 12]. Jeigu trofinė opa gili, nuplovus ją pripildyti hidrogelio, o ant viršaus uţdeti drėgmę sulaikantį tvarstį. Tvarstis sušildomas tarp delnų ir prispaudţiamas prie opos dugno, paskui prie kraštų [6,18]. Tvarstis turi būti 2–3 cm platesnis uţ opą, jei jis bus maţesnis nesugers eksudato. Jei stipri eksudacija ir skysčiai ima tekėti koja ţemyn, dvokti, reikia kuo greičiau keisti tvarstį - pavojus, kad maceruosis opos aplinka [6, 11,18]. Gydymo pradţioje tvarstį reikia keisti 1-2 kartus per parą, o vėliau, maţėjant opos išskyrų, kas 3-7 dienas [6, 12]. Opos sekretu persisunkęs vidinis tvarsčio sluoksnis virsta geltonos spalvos drebučiais, kurie nuplaunami izotoniniu NaCl tirpalu, bet jokiu būdu ne nušluostomi (nepaţeisti granuliacijos) [6,18]. Su uţdėtu hidrokoloidiniu tvarsčiu pacientas gali maudytis, dirbti, daug vaikščioti papildomai taikant kojos kompresinę terapiją [6, 36].
Šalia hidrokoloidinių tvarsčių, medikamentinio gydymo, būtina skirti kompresoterapiją. Dauguma opų (10 cm. skersmens) taikant kompresinę terapiją kartu su hidrokoloidiniais tvarsčiais sugyja per 10–12 savaičių [16].
Lėtinių veninių kojų opų gydymas gali tęsti keletą metų. Pacientai neturėdami pakankamai pajamų daţnai renkasi pigesnes gydymo priemones, 4–5 sluoksnių marlės tvarsčius. Tačiau naudojant šiuos tvarsčius pacientas turi ţinoti, kad tvarsčiai iš pradţių keičiami kasdien, o vėliau – kas 2–4 dienas, labai švelniai, juos atmirkius izotoniniu NaCl tirpalu, kartais paliekant gilųjį marlės sluoksnį. Tvarsčio negalima atmirkyti vandenilio peroksido tirpalu [6].]
Lėtinių kojų opų flora daţniausiai polimikrobinė. Ţalingiausi yra hemolizinis A tipo streptokokas (Streptococcus haemolyticus) ir auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus), kurie randami 35 proc. pūliuojančių opų [6]. Slaugytojas perrišimo metu turi įvertinit opos būklę, nes infekuotos pūliuojančios opos prieţiūra šiek tiek skiriasi nuo neinfekuotos, nepūliuojančios opos prieţiūros. Infekuotą pūliuojančią opą iš pradţių reikia gydyti gulėjimu lovoje, geriau ligoninėje, priţiūrint medicinos personalui. Iš infekuotos pūliuojančios opos turi būti paimtas pasėlis (kai įtariama anaerobinė infekcija). Negyvi opos audiniai pašalinami skalpeliu, ţirklėmis ar šaukšteliu. Pacientas turi gauti sisteminę terapiją atitinkamais antibiotikais (vietinė antibiotikų terapija gali sukelti odos sensibilizaciją). Kasdien turi būti išvaloma opa ir aplinkinė oda izotoniniu NaCl tirpalo srove.
Geriausiai naudoti nealergišką, opos išskyras absorbuojantį ir saugantį nuo jos išdţiūvimo ir aplinkinės odos maceracijos hidrokoloidinį tvarstį. Naudojant kitus tvarsčius jie neturi remtis į opos kraštus, pridţiūti prie opos, kad nuimant netraumuotų granuliacijų ir prasidedančios epitelizacijos, nesukeltų skausmo [6].
Kadangi lėtinių veninių kojų opų gydymas uţtrunka gana ilgą laiką, daţnai atsiranda įjautrinimas naudojamiems tvarsčiams ir opų valymo priemonėms, keičiant tvarsčius. J.E. Jones ir kt. (2008) duomenimis iki 50 proc. pacientų, kuriems susiformavo lėtinės veninės kojų opos buvo ar yra egzema, atsiradusi dėl organizmo įsijautrinimo medikamentams, vartojamiems opai apdoroti ir/ar tvarstyti, gydomųjų aplikacijų [47]. Opos gydymui naudojamos priemonės tokios kaip: tepalų bazės (pagrindas) (lanolinas, alkoholis); apsauginės priemonės (profileno gliukolis, chlorheksolis ir kt.) ; tepalų bazės kvapiosios medţiagos; vietiškai naudojami antibiotikai ir dauguma kitų antibakterinių vaistų (gentamicinas, neomicinas, fucidinas ir kt.); medţiagos įeinančios į tvarsčius (eterinės gumos dervos, daţai); namuose naudojamos priemonės opoms gydyti (antihistamininiai ir anestezuojantys kremai, antiseptikai (furacilinas, rivanolis, jodo tinktūra, vandenilio peroksidas ir kt.), augalinės medţiagos (alavijas, gyslotis ir kt.) daţnai sukelia netinkamas odos reakcijas ir labai pablogina opų bei jų aplinkos būklę [38].
O.R. Herber (2007) atlikę tyrimą nustatė, kad geriausia ir saugiausia opą paruošti prieš tvarstant – nuplauti tekančiu vandeniu su skystu muilu [41]. I. Bullock, C. Collins (2006) įrodė, kad palyginus opos valymą su vandeniu ir antiseptiku nebuvo pastebėta skirtumo infekcijos ar gijimo procese [30].
Tinkamai parinkti ir taikomi tvarsčiai yra labai svarbūs opos gijimo procese. Šiandien yra didelis tvarsčių pasirinkimas, todėl slaugytoja turi suteikti pacientui informacijos apie jam tinkamus tvarsčius. Kadangi ligoniai daţnai patys keičia tvarsčius namuose, todėl jie turi išmanyti kaip, tai atlikti tinkamai. Norint išvengti pašalinių reakcijų, papildomų išlaidų ir bereikalingo laiko gaišimo. Tik tinkamai naudojant tvarsčius lėtinių veninių kojų opų gydymas bus veiksmingas.
1.3.3. Mitybos svarba gydant lėtines kojų opas
Vienas iš ţaizdų gijimo veiksnių yra tinkama paciento mityba. Pacientų sergančiųjų trofinėmis opomis mitybos racione turi būtų visos reikiamos medţiagos: baltymai, angliavandeniai, riebalai, vitaminai: A, B, C, E, K., mineralinės medţiagos, mikro/makroelementai: geleţis, cinkas, varis, selenas; magnis; chromas [15]. Literatūroje nurodoma, kad ţaizdų gijimo procese svarbiausią vietą uţima: baltymai, vitaminas C ir cinkas [39].
Baltymai – tai būtina audinių statybinė medţiaga. Rekomenduojama dienos norma 1–1,5 g/kg,
tačiau kai kuriems pacientams siūloma padidinti iki 2 g/kg. Baltymų poreikis turėtų būti apskaičiuojamas individualiai, įvertinant pacientų inkstų funkciją. Pacientas gali netekti 80–100 g baltymų, kai ţaizda išskiria daug eksudato [67]. Vitamino C ţmogus per parą turėtų gauti 40 mg, tačiau ţaizdų gydymui siūloma 60–200 mg [39]. Tyrėjai nesutaria ar vitaminas C turi įtakos ţaizdų gijimui. V.Todorovic (2002) atlikęs tyrimą įrodė vartojamo vitamino C naudą ţaizdų gijimui [66]. G. Casey (2003) teigia, kad neţiūrint į prielaidą, jog vitaminas C gali turėti įtakos ţaizdų gijimui, tačiau vartojamas dėl mados. Šiais laikais labai daţnai patariama vartoti vitaminą C pacientams turintiems lėtines ţaizdas [67]. Cinko trūkumas siejamas su prailgintu ţaizdos gijimu (sumaţėjusia epitelizacija ir ţaizdos atsparumu). Cinkas daţnai rekomenduojamas ţaizdų gydymui, tačiau tvirtų įrodymų jo nauda, nėra [39]. B. Anderson (2005) atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 183 ţmonės, buvo lyginama ar vartojama dienos dozė 440–660 mg cinko tabletės su placebu, turi įtakos opos gijimo procesui. Nebuvo rasta statistiškai reikšmingo skirtumo, kad cinko tabletės turi įtakos opos gijimui [68]. C.Mcllwaine (2003) atliktame tyrime taip pat nebuvo įrodyta vartojamo cinko nauda opos gijimui. Vienintelis teigiamas efektas buvo pastebėtas, vartojant cinką ant ţaizdos, sustabdo bakterijų augimą [69].
L.Russell (2001) nustatė, kad esant kojų opai būtina vartoti skysčius. Skysčiai būtini ląstelės funkcionavimui, kadangi būtini normaliai kraujo tėkmei palaikyti. Pacientai turi gauti 30–35 ml/kg skysčių per dieną (maţiausiai 1500ml per dieną) [70].
1.4. Trofinių opų įtaka pacientų gyvenimo kokybei
Trofinės opos yra ilgai besitęsiantis ir labai ribojantis paciento veiksmingumą susirgimas. Didţioji dalis pacientų, varginamų ilgai negyjančių trofinių opų yra priţiūrimi bendrosios praktikos slaugytojų namuose, o ne pirminės sveikatos prieţiūros centruose, todel nėra labai daug ţinoma, kaip opos paveikia paciento kasdieninį gyvenimą bei kaip keičia paciento gyvenimo kokybę. Tyrėjai daţniausiai nagrinėja tik finansinę šio susirgimo sritį, pamirštant ţmogiškąją sritį t.y. skausmą, socialinę izoliaciją, mobilumo apribojimą. Dauguma tokių pacientų yra priklausomi nuo juos slaugančio medicinos personalo, fiziškai maţai aktyvūs, socialiai izoliuoti, jaučiasi tarsi įkalinti savo namuose. Dalis tokių pacientų gyvena su viltimi pasveikti, nors tuo jau nebetiki [28;29].
M.J.Callam ir kt. (1988) vieni pirmujų nagrinėjo ryšį tarp lėtinių kojų opų ir socialinių - ekonominių aspektų. Jie nagrinėjo trofinių opų paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir tyrinėjo trofinių opų įtaką darbui, aktyvumo sumaţėjimui bei mobilumui [10]. C.Lindholme ir kt.( 1993)
vertino trofinių opų itaką kasdieniniams veiksniams: skausmui, fiziniam mobilumui, energingumui, miegui, socialinei izoliacijai ir emocinėms reakcijoms. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šie veiksniai labiau neigiamai veikia vyrų nei moterų gyvenimo kokybę [10]. A.Phillips ir kt. (1994) nagrinėjo lėtinių kojų opų itaką finansiniams, socialiniams ir psichologiniams gyvenimo veiksniams. Jie nustatė, kad 68 proc. pacientų lėtinės kojų opos turi neigiamą emocinę itaką kasdieniniam gyvenimui, įskaitant baimės jausmą, socialinę izoliaciją, pyktį, depresiją ir savęs nuvertinimą. Jaunesnio amţiaus pacientams minėta įtaka pasireiškė ypač stipriai. Tyrėjai nustatė stiprią koreliaciją tarp laiko, praleidţiamo opai priţiūrėti, pykčio ir apmaudo jausmo [10]. E.Elliott (1996) su bendraautoriais atkreipė dėmesį, kad vertinant gyvenimo kokybę, labai svarbu vienodai gydyti visus pacientus, neatsiţvelgiant į tai, ar jie gydosi ambulatoriškai, ar stacionare [10].
M.Brod (1998) gyvenimo kokybę vertino pagal kojų opėjimo įtaką fiziniams, psichologiniams ir socialiniams aspektams, bet atskirdamas pačios opėjimo prieţasties (pvz., cukrinio diabeto) įtaką minėtiems veiksniams. Minėto tyrimo metu buvo nustatyta, kad net pusė pacientų anksčiau išejo į pensiją, buvo atleisti ar savo noru, dėl opų, nustojo dirbti. O tie, kurie liko dirbti, darbo našumas smarkiai sumaţėjo. Taip pat, kaip ir kiti tyrėjai, pastebėjo, kad vyravo pyktis ir frustracija dėl mobilumo sumaţėjimo, kaltės jausmas, galvojant apie sukeliamus nepatogumus kitiems bei nuolatinis jaudulys dėl neaiškios ateities [10].
C.Wilson (2004), atlikęs tyrimą, nustatė, kad ligonius ambulatoriškai slaugantys slaugytojai turėtų padeti pacientam suprasti apie ligą ir nuo jos priklausomus veiksnius, nes tai skatintų aktyvesnį ligonio bendradarbiavimą gydant trofines kojų opas [64].
V.Douglas (2001) teigia, kad kartais pacientai sąmoningai trukdo gyti opai, norėdami išlaikyti socialinį kontaktą su juos namuose gydančiu medicinos personalu. Apie 20 proc. pacientų net neţino kojų opėjimo prieţasties, o 50 proc. - nesidomi jokia prieinama informacija apie šį sutrikimą [33].
1.5. Trofinių opų įtaka pacientų fizinei būklei
Skausmas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, įtakojančių pacientų,turinčių trofines opas, fizinę būklę. Jis suvarţo fizinį aktyvumą (vaikščiojimą), nes daţnai susijęs su kojos ir kulkšnies edema. V.Douglas (2001) atliktame tyrime įrodė, kad pacientams kojų patinimas atsirasdavo po ilgo stovėjimo, dėl šios prieţasties opos skausmas didėjo [33]. A. Persoon (2004) apklausti 58 proc. pacientų nurodė, jog dėl jaučiamo opos skausmo, rečiau išeidavo iš namų, ribodavo savo mobilumą, maţiau bendravo su giminėmis ir draugais [57].
M.E.Hylandas ir kt. (1994) rado sąsają tarp skausmo, miego sutrikimo ir galvojimo apie opą. Tyrėjai įrodė, kad kuo stipresnis pacientų skausmas, tuo daugiau jie galvoja apie opą ir tuo labiau jie kenčia nuo miego sutrikimo. Dėl jaučiamo skausmo ar diskomforto 45 proc. pacientų nemiegodavo visą naktį, kiti pacientai atsibusdavo, kai baigdavosi skausmą malšinančių vaistų veikimas. Miego trūkumas tapo pagrindine nuovargio ir nerimo prieţastimi [42].
A.Hopkinsas ir kt. (2004) atlikę tyrimą nustatė, kad pacientų dienos uţimtumas tiesiogiai priklauso nuo skausmo intensyvumo. Kuo stipresnį skausmą jaučia pacientai tuo labiau jie suvarţyti kasdieninėje veikloje. Šiame tyrime dalyvavę 64 proc pacientų, skausmą įvertino tarp 4 (siaubingas skausmas) ir 5 (kankinantis skausmas) balų, pagal 6-ių balų skalę [43]. Norėdami numalšinti jaučiamą opos skausmą pacientai pradėdavo nuolat vartoti analgetikus. Pradėjus nuolat juos vartoti, šalia opos skausmo, atsirasdavo nepageidaujamas analgetikų poveikis: dispepsija, pilvo skausmai, kraujo krešejimo sutrikimas ir t.t. Pacientai pradėdavo jausti ne tik opos, bet ir visos kojos ar net kūno skausmą. Tai sukeldavo nuolatini stresą, depresiją, apetito stoką, o tai dar labiau pablogindavo opų gijimą. Tokie pacientai laiką be skausmo įvardindavo kaip „palaimos valandas” ar „jausmą tarsi rojuje” [60]. C.Wilson (2004) atliktame kokybiniame tyrime aprašyti keli skausmo maţinimo būdai. Vienas jų – išlipti iš lovos ir pasivaikščioti. Atitraukiantys veiksmai naudojami tam, kad atitrauktų pacientus nuo nerimo ar skausmo. Kitas būdas – vengti sukeliančių skausmą situacijų, pvz.: ilgo stovėjimo. Kojos padėties keitimas ar masaţas taip pat laikinai numalšina skausmą [64].
Skausmo kontrolė yra didţiausias iššūkis sveikatos sistemos darbuotojams, kadangi tai pagerina gyvenimo kokybę ir padidina fizinį aktyvumą bei paskatina pacientus laikytis kompresinio gydymo. M.L. Goncalves kt. (2004), atlikęs tyrimą nustatė, kad 82,9 proc. pacientų jautė skausmą dėl trofinės opos ar jos gydymo. Todėl slaugytojos ir bendrosios praktikos gydytojai moko pacientus kaip teisingai vartoti jiems paskirtus medikamentus, naudoti tvarsčius ir papildomas terapijas, kurios galėtų sumaţinti jaučiamą skausmą [37].
Be skausmo, pacientus, turinčius trofines opas, dar vargina sunkumo jausmas kojose, gausus opų šlapiavimas, nemalonus kvapas. Beveik 70 proc. pacientų apklaustų A.Hareendran ir kt. (2005) tyrimo metu teigė, kad po tvarsčiais ar aplink opą jaučia nemalonų, erzinantį, nieţėjimą, tačiau kai kurie pacientai tai vertina kaip gijimo ţenklą. Tyrėjai nustatė, kad 60 proc. pacientų vargino nemalonus opos kvapas ir gausus opos šlapiavimas [38]. Nemalonus opos kvapas neigiamai veikia paciento visuomeninį gyvenimą, pacientai tampa labiau nervuoti, depresuoti, maţiau patenkinti gyvenimu. C.Wilson (2004) pastebėjo, kad pacientai jausdamiesi nejaukiai dėl nemalonaus opos kvapo nustodavo rūpintis opa. Problema padidėdavo, kai koja nuo pirštų galų iki kelio buvo sutvarstyta savaitei ir dėl to pacientas negalėdavo praustis [64].
1.6. Trofinių opų poveikis pacientų socialiniam, psichologiniam gyvenimui ir
darbingumui
Lėtinės veniniės kojų opos sukeltos problemos įtakoja pacientų socialinį gyvenimą. Pagrindinės problemos su kuriomis susiduria šie pacientai - maţiau laiko skiria savo laisvalaikiui, jaučiasi labiau atsiskyrę nuo draugų ir šeimos narių [29].
Socialinis atsiskyrimas – daţna problema, su kuria susiduria kojos opą turintys pacientai. A. Brown ir kt. (2005) tyrimo metu buvo įrodyta, kad moterys turinčios kojos opą nejautė pokyčių socialiniame gyvenime, o vyrų gyvenimai pasikeitė. Vyrams buvo sunkiau uţmegzti naujas darbo paţintis, bendrauti su kolegomis [28]. A.Browno ir kt. (2005) apklausti pacientai neigė, kad jaučiasi vieniši, bet tvirtino, kad jaučiasi socialiai atstumti. Tyrime dalyvavę pacientai nurodė, kad negali uţsiimti jiems įprastu laisvalaikiu pvz.: plaukimu, sodininkyste, pasivaikščiojimu, jiems sunku keliauti. Vengia viešų maudynių vietų, kadangi bijo parodyti savo ţaizdas [29]. V.Douglo (2001) atlikęs tyrimą taip pat nustatė, kad 70 proc. pacientų galėjo uţsiimti savo pomėgiais, 43 proc. atsisakė savo pomėgių. Kojos opa privertė dauguma pacientų tapti globotiniais, labiau priklausomais nuo kitų šeimos narių. Tai kėlė jiems didelį rūpestį, nerimą, bejėgiškumo jausmą. Bendravo tik su artimaisiais šeimos nariais ir pačiais artimiausiais draugais. Vienintelis bendravimo būdas su kitais - pokalbiai telefonu. Pacientai jautėsi atsiskyrę, tarsi įkalinti savo pačių namuose [33].
Kita problema su kuria susiduria pacientai, turintys trofines opas kojose yra darbingumo sumaţėjimas. Pacientams sunku atlikti iki galo paskirtus įvairius darbus pvz.: namų ruošos darbus ar asmens higieną [49]. Suvarţymai kasdieniniame gyvenime, pvz.: maisto gaminimas, namų ruoša, tapo problema daugumai pacientų. I. Bullock (2006) nustatė , kad 54 proc. pacientų, namų ruošos darbus atlikdavo artimieji, del to jie jautėsi priklausomi nuo jų, o tai jiems sukeldavo gėdos jausmą [30]. V.Douglo (2001) tyrime dalyvavę pacientai patvirtino, kad jiems sunku praustis ir maudytis vonioje. Pacientai bijo tinkamai priţiūrėti save, nes bijo, kad gali ţaizda sušlapti ir taip pakenkti gydymui [33]. A.Hareendran ir kt. (2005) atlikę tyrimą nustatė, kad 38 proc. pacientų, tvarsčiai trukdo plauti kojas ar maudytis kasdien. Kai kurie pacientai nesilaiko jokios kasdieninės asmens higienos, nekarpo nagų kol nepasibaigia gydymas. [38]
A.Hopkinsas (2004) atliktame tyrime įrodė, kad 42 proc. pacientų darbingumas ir laisvalaikis suvarţyti, nors bendra sveikatos būklė yra patenkinama. Darbingumo suvarţymai labiausiai pasiţymi jaunesnių pacientų tarpe. Darbo išsaugojimas tapo tikru rūpesčių tiems pacientams, kurie negalėjo išvengti atsiprašymų iš darbo. Kai pacientai nesugebėdavo dirbti savo mėgstamo darbo, pradėdavo gyventi iš nedarbingumo pašalpų [43].
Patogi avalynė – kita problema, su kuria daţnai susidurdavo pacientai. Pacientams reikėjo pasirūpinti avalyne į kurią tilptų patinusi ar sutvarstyta koja. Patogios avalynės suradimas apribojo pacientų galimybes į kasdienius pasivaikščiojimus [29].
Moterims visą gyvenimą avėjusioms aukštakulnius batus, būtina pasakyti, kad turi avėti ţemakulnę avalynę. Taip pat avalynė neturi būti ankšta [23]. Avalynė ir įdėklai turi būti daţnai tikrinami ir, reikalui esant, pakeičiami. Egzistuoja didelė specialios ortopedinės avalynės įvairovė. Kartais reikia pakeisti ne vieną avalynės modelį, kol surandamas tinkamas. Kiekvienam pacientui avalynė parenkama individualiai, atsiţvelgiant į opos tipą, lokalizaciją, deformacijas. Net ir namie pacientas turi dėvėti apavą, pritaikytą spaudimui kojose sumaţinti. Gali būti pritaikyti tik specialūs įdėklai į pacientų avalynę, jei ji atitinka reikalavimus. Pacientai su išopėjimais pėdose turi avėti laisvą avalynę, kad tvarsčiai nepadidintų lokalaus pėdos spaudimo [34].
A.Persoon ir kt. (2004) nustatė kad tol, kol pacientai avi ortopedinę avalynę, opų pasikartojimo daţnis yra tik 17 proc., o pradėjus avėti įprastą avalynę – 83 proc. [57].
Dėvėdamos nemėgiamus rūbus ar avėdamos nepatogią avalynę, moterys pacientės jautėsi praradusios moteriškumą [23]. M.E.Hyland ir kt.(1994) tyrime įrodė, kad 32 proc. pacienčių moterų jautėsi nusivylusios, nes negalėjo pilnai atlikti tradiciškai joms priskiriamo vaidmens šeimoje. Vyresnio amţiaus ţmonės ramiau išgyveno opos gydymą, kadangi jie tai suvokia, kaip vieną iš senėjimo procesų [42].
1.7. Slaugytojo svarba pacientų, turinčių trofines opas, mokymui
Lietuvos Respublikos bendrosios praktikos slaugytojo medicininė norma Nr.V-437 (2004) nurodo, kad slaugytojas privalo „mokyti pacientus, šeimas, bendruomenę saugoti ir priţiūrėti sveikatą, […] bei suprasti mokymo, profesinės etikos, bendravimo ir bendradarbiavimo įtaką slaugos kokybei “ [16]. Mokymo metu slaugytojai sveikus ţmones supaţindina su ligų profikaltika, o sergančius pamoko taisyklingai vartoti vaistus, paaiškina gydymo rėţimą, supaţindina su dietos ypatumais, moko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų [14]. Slaugytojai mokindami pacietus suteikia jiems ţinių apie veninių trofinių opų tvarstymą, kompresinę terapiją, fizinį aktyvumą, mitybos reikšmę taip gerindami šių pacientų gyvenimo kokybę. Slaugytojai mokindami pacientus stiprina jų autonomiją, didina pasitikėjimą savimi, sumaţina komplikacijų skaičių.
Pacientai turintys lėtines kojų opas patiria daug fizinių, psichologinių, socialinių problemų menkinančių jų gyvenimo kokybę. Dauguma tokių pacientų yra priklausomi nuo juos slaugančio
medicinos personalo, fiziškai neaktyvūs, socialiai izoliuoti ir daţnai pripratę prie šios ligos nesitiki visiškai pasveikti. Tokiems pacientams ir jų artimiesiems reikia skirti daug dėmesio, mokyti trofinės opos prieţiūros pagrindų. Pacientų mokymas ir informavimas skatina juos aktyviai dalyvauti savo sveikatos mokymo procese, bendradarbiauti su slaugytojais ir priimti geriausius slaugos sprendimus. Pacientų mokymas ir bendravimas su pacientu yra labai svarbus visose sveikatos prieţiūros įstaigose ir, kaip nurodo slaugytojo norma, yra viena iš slaugytojo veiklų [49].
Nepaisant didėjančio supratimo, kad pacientų mokymas yra integracinė kasdieninės slaugos ir prieţiūros dalis, daţnai pacientai turi nepakankamai ţinių gydymo ir profilaktikos klausimais [14]. Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksmai. J. Marcum ir kt. (2002), atlikęs studiją, išskyrė pacientų mokymui trukdančius veiksnius, tokius kaip laiko stoką, darbuotojų trūkumą, pacientų nenorą, mokymo medţiagos trūkumą, netinklamą aplinką mokymui, ţemo prioriteto slaugytojų darbą, ţinių stoką ir kitus veiksnius [51]. Siekiant, kad pacientų mokymas būtų veiksmingas, jis turi remtis slaugytojo sudarytu paciento ir šeimos narių mokymo planu arba mokymo programa. Planuotas mokymas remiasi paciento ir jo šeimos poreikių vertinimu ir nustatymu. Jis pagrįstas išaankstinių tikslų nustatymu ir yra pritaikytas prie paciento poreikių ir situacijos. Todėl slaugytojas ir pacientas gali dirbti nuosekliai ir progresyviai [14].
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimas atliktas VŠĮ Šančių poliklinikos chirurginiame kabinete, gavus gydymo įstaigos vadovo sutikimą ir Kauno Medicinos Universiteto Bioetikos centro leidimą Nr.BC-KS(M)-198 (ţr., 1 priedas). Tyrimas vykdytas 2010 m. birţelio mėn. - 2011 m. vasario mėn.
2.1. Tiriamųjų pacientų grupės
Tyrime dalyvavo 57 pacientai turintys venines trofines opas ir besigydantys VŠĮ Šančių poliklinikos chirurginiame kabinete.
Tyrime dalyvavusių pacientų parinkimo kriterijai: 1. Pacientai turintys veninę trofinę opą.
2. Perskaitę informuoto sutikimo formą ir pasirašę sutikimą dalyvauti apklausoje. 3. Suprantantys ir galintys uţpildyti anonimines anketas lietuviškai.
Tyrime dalyvavusių pacientų išbraukimo kriterijai:
1. Pacientai nesutikę dalyvauti vykdomoje apklausoje ir nepasirašę sutikimo. 2. Pacientai atsisakę dalyvauti tolimesnėje apklausoje. Prieš tyrimą atsitiktinės atrankos būdu (vokų traukimo principu), pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes:
1. Pirmoji grupė – 33 pacientai, kurie buvo papildomai mokomi veninės trofinės opos prieţiūros principų ir buvo suteiktos ţinios apie prevencines priemones, jų naudojimą. 2. Antroji grupė – 24 pacientai, kurie nebuvo papildomai mokomi veninės trofinės opos
prieţiūros principų ir nebuvo suteiktos ţinios apie prevencines priemones, jų naudojimą.
Praėjus 3 mėn. po pirmosios apklausos tie patys pacientai buvo apklausiami pakartotinai, siekiant įvertinti kaip pasikeitė pacientų veninės trofinės opos būklė, gyvenimo kokybė, bei pacientų ţinios apie veninės trofinės opos prieţiūrą. Praėjus 3 mėn. po pirmosios apklausos pirmoje grupėje liko 33, o antroje 24 pacientai. Atsako daţnis 100 proc.
2.2. Naudoti klausimynai
Tiriamųjų pacientų gyvenimo kokybės pokyčiams įvertinti buvo naudojamas standartalizuotas gyvenimo kokybės klausimynas SF – 36 (angl. Short Form Medical Outcomes Study Questionnaire
SF-36) (ţr., 2 priedas). Vertinant pacientų ţinias apie veninės trofinės opos prieţiūrą ir prevencines
priemones, naudotas tyrėjų sudarytas klausimynas “Pacientų ţinių vertinimas” (ţr., 3 priedas) bei papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti pacientų sociodemografinius duomenis, įvertinti skausmą sukeltą trofinės opos, gydymui sugaištą laiką, patirtas išlaidas ir kt. (ţr., 4 priedas). Trofinių opų būklei įvertinti naudota „Pragulų gijimo vertinimo skalė“ (angl. Pressure Ulcer Scale for Healing
(PUSH tool 3.0), kuri buvo pateikta prie papildomai sudarytų klausimų, kaip 8 klausimas (ţr., 4
priedas).
2.2.1. Gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“
Respondentų, dalyvavusių tyrime su sveikata susijusi gyvenimo kokybė vertinta naudojant gyvenimo kokybės klausimyną „SF-36“ (ţr., 2 priedas). Gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“ yra vienas labiausiai paplitusių pasaulyje. 1991 m., atliekant tarptautinį gyvenimo kokybės tyrimo projektą (angl. International Quality of Life Assessment – IQOLA)atlikta klausimyno tarptautinė kalbinė ir kultūrinė
adaptacija, standartizavimas, tinkamumo įvertinimas. Šiuo metu gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“ yra adaptuotas daugiau kaip 40 šalių ir plačiai naudojamas gyvenimo kokybės tyrimams [25]. Lietuvoje klausimyno „SF – 36“ kalbinę ir kultūrinę adaptaciją atliko R. Rugienė, J. Dadonienė, A. Venalis (2001) Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute [19]. „SF-36“ klausimyno psichometrinių rodiklių vertinimui naudoti Vilniaus reumatoidinio artrito (502 ligoniai) registro bei kontrolinės grupės (83 asmenys) duomenys. Laikantis metodologinių reikalavimų, angliškas gyvenimo kokybės klausimynas „SF – 36“ išverstas į lietuvių kalbą, atlikta kultūrinė adaptacija ir parengtas galutinis lietuviškas variantas. Tyrimo metu nustatyta, kad gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“ atitinka jam keliamus psichometrinius reikalavimus: homogeniškumo (angl.
reability), vidinio pastovumo (Cronbach ) koeficientas, stabilumo laiko atţvilgiu (angl. test – retest) ir pagrįstumo (angl. Validity). Gyvenimo kokybės klausimyno vidinio pastovumas koeficientas Cronbacho abiejose grupėse, visose srityse buvo didesnis uţ 0,7 – tai rodo, kad gyvenimo kokybės klausimyno sričių vidinis pastovumas yra pakankamai geras [19].
Gyvenimo kokybės klausimynas „SF-36“ sėkmingai naudojamas įvertinant pacientų gyvenimo kokybę sergant įvairiomis ligomis: širdies ligomis, depresiniais sutrikimais, epilepsija, cukriniu diabetu, migrena, po širdies persodinimo operacijų, sergantiesiems išemine širdies liga, išeminiu insultu, varginamiems nugaros skausmo, sergantiesiems plaučių ligomis, po kelio sąnario protezavimo, po klubo sąnario protezavimo, sergantiesiems inkstų ligomis, varginamiems miego apnėjos ir kt. [63]. P. J.Franks ir kt. (2008) atlikę studiją, kurios tikslas buvo įvertinti gyvenimo kokybės klausimyno „SF-36“ tinkamumą pacientams, turintiems trofines opas kojose 12 savaičių gydymo laikotarpio metu įrodė, kad klausimyno vidinio pastovumo koeficientas Cronbach buvo geras penkiose iš aštuonių sričių t. y.
Cronbach P. J. Franks ir kt. (2008) atlikta studija įrodė, kad „SF-36“ klausimynas
yra tinkamas naudoti įvertinant pacientų, turinčių trofines opas kojose, su sveikata susyjusią gyvenimo kokybę [44].
Gyvenimo kokybės klausimynu „SF-36“ vertinama bendra sveikatos būklė. Jį sudaro 36 klausimai, kurie atspindi aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių ir emocinių problemų, skausmą, bendrą sveikatos vertinimą, energingumą ir gyvybingumą, socialinę funkciją bei emocinę būklę. Šios gyvenimo sritys yra jungiamos į dvi sveikatos skales – fizinę ir psichinę. Fizinę skalę sudaro: fizinio aktyvumo, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, skausmo, bendro sveikatos vertinimo sritys. Psichinę skalę sudaro: veiklos apribojimo dėl emocinės būklės, socialinių ryšių, energingumo ir gyvybingumo sritys. Kiekviena sritis vertinama nuo 0 iki 100, kuo aukštesnis balų skaičius, tuo geresnė gyvenimo kokybė [19].
2.2.2. Klausimynas „Paciento ţinių vertinimas”
Sudaryto klausimyno tikslas – įvertinti pacientų ţinias apie veninių trofinių opų prieţiūrą ir prevencinių priemonių naudojimą. Klausimynas sudarytas remiantis atlikta literatūros analize bei vykdytų pacientų mokymu pagal parengtą mokymo programą (ţr., 5 priedas).
Klausimyną sudaro 11 klausimų. Pirmame klausime, prieš atsakydami į pateiktus testo klausimus, pacientai turėjo patys įvertinti savo turimas ţinias apie veninės trofinės opos prieţiūrą 10 balų sistemoje. Likusieji klausimai pateikti, kaip 10 klausimų testas, skirtas įvertinti pacientų, sergančių trofinėmis opomis ţinias apie: opos prieţiūros principus; trofinės opos plovimą; teisingą tvarsčių uţdėjimą ir keitimą (1 - 5 klausimai) ir ţinias apie prevencinių priemonių naudojimą: kompresinę terapiją; fizinį aktyvumą; mitybos ypatumus (6 - 10 klausimai).
