DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS ŠIZOFRENIJA SERGANČIŲ PACIENTŲ SU SVEIKATA SUSIJUSIAI GYVENIMO KOKYBEI

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

DALIA STIKLERIENĖ

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS ŠIZOFRENIJA SERGANČIŲ

PACIENTŲ SU SVEIKATA SUSIJUSIAI GYVENIMO

KOKYBEI

Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas - 628B90001 baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Kristina Dambrauskienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė ... 2016 m. ... mėn. ... d.

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS ŠIZOFRENIJA SERGANČIŲ

PACIENTŲ SU SVEIKATA SUSIJUSIAI GYVENIMO KOKYBEI

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Dr. Kristina Dambrauskienė 2016 m. ... mėn. ... d.

Recenzentas: Darbą atliko:

Magistrantė

Dalia Stiklerienė ... 2016 m. ... mėn. ... d. 2016 m. ... mėn. ... d.

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SANTRUMPOS ... 9

ŽODYNĖLIS ... 10

ĮVADAS ... 11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14

1.1. Šizofrenijos epidemiologija, klinika ... 14

1.2. Šizofrenija sergančių asmenų gyvenimo kokybė ... 18

1.3. Dailės terapija psichikos ligomis sergantiems asmenims ... 22

1.4. Dailės terapijos poveikis šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei ... 26

2. TYRIMO METODIKA ... 30

2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 30

2.2. Tyrimo eiga ... 32

2.3. Tyrimo metodai ... 33

2.4. Dailės terapijos programos sudarymas ... 33

2.5. Statistinė duomenų analizė ... 39

3. REZULTATAI ... 40

3.1. Socialinės, demografinės charakteristikos ... 40

3.2. Pacientų ligos eigos klinikinės charakteristikos ... 43

3.3. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės pokyčiai... 45

3.4. Tiriamųjų nuomonė apie dailės terapijos naudą ... 52

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56

IŠVADOS... 59

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 61

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 62

4

SANTRAUKA

Stiklerienė D. Dailės terapijos poveikis šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei, magistranto baigiamasis darbas darbas / mokslinio darbo vadovė dr. K. Dambrauskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, slaugos ir rūpybos katedra, Kaunas, 2016, - 60 psl.

Tyrimo tikslas: : Įvertinti dailės terapijos, taikytos kompleksinio gydymo metu, poveikį šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Uždaviniai: 1. Įvertinti tiriamųjų socialines, demografines bei klinikines charakteristikas. 2. Įvertinti dailės terapijos, kaip kompleksinio gydymo metodo, poveikį šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. 3. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų nuomonę apie taikytos dailės terapijos naudingumą.

Vertinimui buvo naudojama: sudarytas klausimynas socialiniam-demografiniam bei klinikiniam pacientų įvertinimui; SF-36 klausimynas – su sveikata susijusios pacientų gyvenimo kokybės įvertinimui, kuris buvo pildomas du kartus: tik atvykus į ligoninę ir po 12 savaičių; pagal Likerto skalę sudarytas klausimynas – pacientų nuomonės apie dailės terapijos naudą įvertinimui, kuris buvo pildomas pasibaigus 12 savaičių dailės terapijos programai.

Tyrimas buvo atliktas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ligoninėje, psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 60 sergančiųjų šizofrenija, kurie gydėsi VMPSC stacionare; Pacientų amžius svyravo nuo 20 iki 64 metų. I tiriamoji grupė – 30 šizofrenija sergančių pacientų, kurie įprasto gydymo metu dalyvavo dailės terapijos programoje. Iš jų - 10 vyrų ir 20 moterų (amžiaus vidurkis 38,10 ± 14,79 metų) ; II kontrolinė grupė – 30 šizofrenija sergančių pacientų, kurie buvo gydomi įprastai ir dailės terapijos programoje nedalyvavo. Iš jų – 10 vyrų ir 20 moterų (amžiaus vidurkis 37,97 ±14,39 metų); Atsižvelgiant į ligos specifiškumą, buvo sudaryta 12 užsiėmimų dailės terapijos programa. Grupiniai dailės terapijos užsiėmimai vyko 1 kartą per savaitę po 60 min.

Tyrimo išvados: 1. Tarp sutikusiųjų dalyvauti dailės terapijos užsiėmimuose statistiškai reikšmingai vyravo vidutinio amžiaus moterys (67 proc.), pacientai gyvenantys ne vieni (63 proc.), niekur nedirbantys ir nesimokantys (60 proc.), gyvenantys mieste 90 proc.), susirgę būdami 21 – 35 metų amžiaus (57 proc.) bei sergantys ilgiau nei 10 metų (43 proc.). 2. Tiriamiesiems, kuriems kaip kompleksinio gydymo dalis buvo taikyti dailės terapijos užsiėmimai, statistiškai reikšmingaipagerėjo šie funkciniai rodikliai: veiklos apribojimas dėl emocinės būklės (VE), socialinės funkcijos (SF) ir emocinės būklės (EB). 3. Įvertinus šizofrenija sergančių tiriamųjų pacientų nuomonę apie taikytos dailės terapijos naudiningumą, nustatyta: 80 proc. tiriamųjų nurodė, kad dalyvauti dailės terapijos užsiėmimų programoje patiko; 93 proc. tiriamųjų sutiko arba iš dalies sutiko, kad dailės terapija naudinga jų sveikatai, o 7 proc. tiriamųjų atsakė neigiamai; 93 proc. tiriamųjų nurodė, kad ir toliau norėtų dalyvauti dailės terapijos užsiėmimuose, o 7 proc. atsakė neigiamai.

5

Dailės terapija yra vertingas šizofrenijos spektro sutrikimais sergančių pacientų kompleksinio gydymo metodas, turintis teigiamą poveikį sergančiojo su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.

6

SUMMARY

Stiklerienė D. Art therapy effect on schizophrenic patients health-related quality of life, master thesis work / academic supervisor: Dr. K. Dambrauskienė; Lithuanian University of Health Sciences,

Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care, Kaunas, 2016. - 60 p.

To rate art therapy which was used during the complex treatment, effect on schizophrenic patients health-related quality of life. Tasks: 1. To rate social, demographic and clinical characteristics of the subjects. 2. To rate art therapy as a method of complex treatment, effect on schizophrenic patients health-related quality of life. 3. To rate schizophrenia patients opinion about the usefulness of applied art therapy.

Things that were used for the analysis: the questionnaire, which was made for social-demographic patients rating; SF-36 questionnaire - for health-related quality of patients life rating, which was filled twice: when patient had just arrived at the hospital and after 12 weeks; A questionnaire composed by Likert scale - to rate patients opinion about the usefulness of art therapy, which were filled at the end of the the 12 weeks art therapy program.

The study was carried out in Vilnius Mental Health Center, psychosocial rehabilitation section. The study involved 60 patients with schizophrenia who are treated in Vilnius Mental Health Center in-patient department; Patients ages ranged from 20 to 64 years.

First - exploratory group - 30 patients with schizophrenia who participated in the usual treatment of the art therapy program. Of which - 10 men and 20 women (average age - 38.10 ± 14,79 years);

Second - control group - 30 patients with schizophrenia who were treated with usual treatment with no art therapy program involved. Of which - 10 men and 20 women (average age 37.97 ± 14,39 years); Given the specificity of the disease, the art therapy program of 12 sessions has been made. Art therapy group sessions took place 1 time a week for 60 minutes.

The study conclusions:

1. Among the patients who agreed to take part in art therapy sessions, significantly dominated middle-aged women (67 percent); patients who don't live alone (63 percent.); patients who are unemployed and not studying (60 percent.); patients who are living in the city (90 percent.); patients who got ill being 21 - 35 years old (57 percent.); and patients who got ill more than 10 years ago (43 percent.). 2. For the subjects who attended art therapy sessions as a part of the their complex treatment, these functional indicators were statistically significant improved: activity limitations due to emotional state (VE); social functions (SF); and emotional states (EB).

3. When the schizophrenia patients opinion about the usefulness of applied art therapy was analyzed, it was found that: 80 percent. of subjects enjoyed their participation in art therapy sessions program; 93 percent. of subjects agreed or partially agreed that art therapy is helpful to their health,

7

while 7 percent. were negative; 93 percent. of the subjects would like to continue to participate in art therapy sessions, while 7 percent. were negative.

Art therapy is valuable as method of complex treatment for the patients with schizophrenia disorders. It has a positive impact on the patient's health-related quality of life.

8

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju: baigiamojo darbo vadovei Dr. Kristinai Dambrauskienei už patarimus bei naudingas pastabas, rašant šį darbą; Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichosocialinės reabilitacijos skyriaus meno terapeutui Mantui Televičiui bei kitiems skyriaus darbuotojams už nuoširdžią pagalbą atliekat tyrimą šiame skyriuje; LSMU bei VDA Kauno skyriaus dėstytojams už suteiktas žinias: savo šeimai už palaikymą, pasitikėjimą ir kantrybę.

9

SANTRUMPOS

F20 – šizofrenija (pagal TLK-10 am) TLK- 10 am – tarptautinė ligų klasifikacija

VMPSC – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras

SF-36 - Trumpa sveikatos apklausos forma (angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire)

FA - fizinis aktyvumas

VF - veiklos apribojimas dėl fizinių negalavimų S - skausmas

BS - bendras sveikatos vertinimas EG - energingumas/gyvybingumas SF - socialinė funkcija

VE - veiklos apribojimas dėl emocinių sutrikimų EB - emocinė būklė

PSO – pasaulinė sveikatos organizacija p – reikšmingumo lygmuo

r – koreliacijos koeficientas PI – pasikliautinasis intervalas x² - Chi – kvadrato kriterijus NS – statistiškai nereikšminga SN – standartinis nuokrypis (±)

n – tiriamųjų skaičius gr. – grupė

10

ŽODYNĖLIS

Adaptacija – žmogaus prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų

Dailės terapija – gydymo metodas, naudojant meninę kūrybą (viena iš meno terapijos sričių) Haliucinacijos - tariamas nesamų dalykų jutimas. Suvokimas be jokio išorinio dirgiklio ir

realaus objekto pvz., įsivaizduojamų balsų girdėjimas.

Kliedesiai – klaidingi įsitikinimai, nepasiduodantys korekcijai

Meno terapija – gydymo metodas, naudojant meninę kūrybą (dailės, muzikos, šokio, poetikos,

dramos)

Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos

veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas

Negatyvūs simptomai – apatija, sumenkusi jausmų gama, socialinė izoliacija, valios

sutrikimai, susidomėjimo gyvenimu išnykimas, mąstymo nenuoseklumas

Pacientas – psichikos ligonis ar kiekvienas kitas asmuo, kuris naudojasi psichikos

sveikatos priežiūra

Pozityvūs simptomai – haliucinacijos, kliedesiai

Psichozė – ūmi psichikos būklė, kai asmuo nepajėgus teisingai suvokti ir įvertinti savo minčių

ir pojūčių. Su psichoze pasireiškia neadekvatus elgesys, ryškūs emocijų, mąstymo ir suvokimo sutrikimai.

Remisija – laikinas ligos simptomų išnykimas Sindromas – vienos kilmės simptomų visuma

Stigma - žymė, dėl kurios žmonės priskiriami engiamųjų grupei ir diskriminuojami

Šizofrenija – progresuojantis psichikos sutrikimas, kuris pasireiškia įvairiais simptomais ir

11

ĮVADAS

Šizofrenija yra sekinantis psichikos sutrikimas, sukeliantis mąstymo, emocijų bei valios sutrikimus. Ši liga apytiksliai paveikia 1% populiacijos.(Lapkauskienė, 2004) Dauguma sergančių šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus, pagerėjimus, ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka pastovus daugelį metų. (Volkovienė, 2010)Šizofrenija bei kitais šizofrenijos spektro sutrikimais dažniausiai suserga jauni žmonės, jie patiria stigmą, atstūmimą, neviltį, pasimetimą, socialinę atskirtį, vienišumą, depresiją, dėl šių priežasčių kyla savižudybės rizika.Nežinodamas kaip susidoroti su neigiamais išgyvenimais, nuslopindamas bei ignoruodamas savo emocijas, šizofrenija sergantis asmuo nukreipia savo mąstymą neigiama linkme. Tai lemia asmens žemą savivertę, vidinį užsisklendimą, nesugebėjimą prisitaikyti visuomenėje, socialinę atskirtį bei nesugebėjimą mokytis įveikti negalią(Krikščiokaitytė, Savickas ir kiti)Be to šizofrenija sergantys asmenys patiria ir su liga susijusius simptomus, vaistų šalutinį poveikį, bendravimo sunkumus, vienišumą bei socialinę stigmą. Todėl kompleksinė psichosocialinė reabilitacija atlieka labai reikšmingą vaidmenį sveikimo procese.

Sėkmingas ligonio gydymas plačiąja prasme yra įmanomas tik tuomet, kai esame gerai susipažinę su ligonio interesais, stipriosiomis pusėmis ir motyvacija. Saviraiška – viena svarbiausių žmogiškosios esmės paieškos bei atradimo priemonė bei sąlyga. Žmogui, turinčiam psichologinių problemų ar sergančiam psichikos sutrikimu, saviraiškos galimybė dažnai gali būti ribota arba visai blokuota. (Šimonėlienė, 2005) Šiuolaikinėje visuomenėje šizofrenija yra aktuali problema, nes ši liga pažeidžia įvairias psichikos funkcijas: jausmus, mąstymą, elgesį ir suvokimą. Šia liga sergantis asmuo dažniausiai negali sutelkti dėmesio, normaliai funkcionuoti socialinėje aplinkoje, mokytis bei dirbti. Todėl gydymo metu labai svarbu pasirūpinti paciento emocine būkle bei socialiniu veiksnumu. (Misiukaitė, 2012) Siekiant sumažinti ligos simptomus bei pagerinti psichikos sveikatą, greta farmakologinio gydymo taikomos psichosocialinės reabilitacijos priemonės, tarp kurių ir dailės terapija. Dailės terapija gali būti vertingas šizofrenijos spektro sutrikimais sergančių pacientų kompleksinio gydymo metodas, turintis teigiamą poveikį sergančiojo su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.

Tyrimo temos naujumas ir aktualumas.

Lietuvoje dailės terapija pradėta domėtis bei taikyti tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Tai dar labai mažai tyrinėta sritis, tačiau užsienyje sėkmingai taikoma jau daugiau kaip 50 metų. Lietuvoje dailės terapija tik visai neseniai pradėta taikyti kai kuriuose psichikos sveikatos dienos centruose, kaip vienas iš kompleksinio gydymo komponentų, greta pagrindinio biologinio bei psichoterapinio gydymo. Populiarėjant susidomėjimui dailės terapija ir jos plačiu taikymu įvairiose srityse, pateikiama vis daugiau tyrimų bei straipsnių apie jos naudą žmogaus psichosocialinei gerovei, psichiniam bei emociniam sveikatinimui. Įrodyta, kad dailės terapija gali būti vienas metodų padedančių atpažinti ir saugiai išreikšti užslopintus jausmus bei didinti motyvaciją sveikti. (Crawford, Patterson, 2012) Dailės terapija

12

kompleksinio gydymo metu pagerina pacientų emocinę būseną bei socialinę funkciją. (Bružaitė, Krikščiokaitytė ir kiti)

Praktinė darbo reikšmė

Tyrimo metu vertintas dailės terapijos, taikytos kompleksinio gydymo metu, poveikis šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Sergantiems šizofrenija su sveikata susijusi gyvenimo kokybė buvo vertinta remiantis standartizuotu klausimynu SF-36 (angl. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire) bei sudaryta anketa – pacientų nuomonė apie dailės terapijos naudą. Šis bendras įvertinimas bei ligos specifiškumas leidžia įvertinti sergančiųjų sutrikimus bei problemas ir sudaryti tinkamiausią dailės terapijos programą, suprasti veiksnius, turinčius teigiamą ar neigiamą įtaką dailės terapijos efektyvumui.

Šis atliktas tyrimas gali būti naudingas, patvirtinant dailės terapijos svarbą sergančiųjų šizofrenija kompleksiniame gydyme.

Gauti tyrimo rezultatai parodo dailės terapijos naudą šizofrenija sergančių pacientų emocinei būsenai, socialinei funkcijai bei veiklos apribojimui dėl emocinės būklės srityse. Šis atliktas tyrimas gali būti naudingas, patvirtinant dailės terapijos svarbą sergančiųjų šizofrenija kompleksiniame gydyme.

13

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: : Įvertinti dailės terapijos, taikytos kompleksinio gydymo metu, poveikį

šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti tiriamųjų ir kontrolinės grupių narių socialines, demografines bei klinikines charakteristikas.

2. Įvertinti dailės terapijos, kaip kompleksinio gydymo metodo, poveikį šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.

3. Įvertinti šizofrenija sergančių pacientų nuomonę apie taikytos dailės terapijos naudingumą.

14

1.

_{LITERATŪROS APŽVALGA}

1.1.

Šizofrenijos epidemiologija, klinika

Šizofrenija (graik. Schizo – skaldau, phren – protas) – tai sunkus lėtinis psichozinis sutrikimas, pažeidžiantis psichikos vientisumą, pasireiškiantis realybės suvokimo ir santykio su aplinkiniu pasauliu netekimu (Dembinskas, 2003 ir kiti).

Šizofrenija yra sekinanti psichinė liga, kuri sukelia mąstymo, emocijų bei valios sutrikimus (Lapkauskienė, 2004). Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus, pagerėjimus, ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka pastovus daugelį metų. (Volkovienė, 2010) Šizofrenija bei kitais šizofrenijos spektro sutrikimais dažniausiai suserga jauni žmonės. Jie patiria pasimetimą, atstūmimą, neviltį, socialinę atskirtį, vienišumą, depresiją, dėl to kyla savižudybės rizika. Emocijų nuslopinimas ir ignoravimas, nežinojimas kaip susidoroti su neigiamais išgyvenimais, nukreipia asmens mąstymą negatyvia linkme, tai lemia sergančiųjų žemą savivertę bei vidinį užsisklendimą, didina nesugebėjimą kartu su kitais gyventi visuomenėje ir mokytis įveikti negalią, o taip pat sudaro prielaidas nuvertinti sergančiųjų sugebėjimus ir didina socialinę atskirtį. Todėl kompleksinė psichosocialinė reabilitacija atlieka labai reikšmingą vaidmenį sveikimo procese (Stakauskaitė, 2010; Matijošaitytė, 2009 ir kiti).

Šizofrenija gali susirgti bet kas – nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties, profesijos ar išsilavinimo. Šizofrenija apytiksliai paveikia 1% populiacijos. Vyrams šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia apie 15-25 metus, o moterims apie 25-35 metus. Šizofrenijos etiologija nėra aiški, tačiau yra epidemiologinių įrodymų, kad padidėjęs pažeidžiamumas siejasi su aplinkos faktoriais ir vystymosi sutrikimais, esant genetiniam polinkiui (Brijūnaitė, 2007). Ligos etiologija tiksliai nežinoma, tačiau manoma, kad didelę reikšmę turi biocheminiai pakitimai smegenyse (padidėjęs dopamino, noradrenalino kiekis, pakitęs serotonino serotonino aktyvumas), stresinės situacijos, nėštumo ar gimdymo komplikacijos, virusinės smegenų infekcijos, psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Manoma, kad asmenys, turintys šizoidinės asmenybės bruožų, šizofrenija suserga dažniau.

Šizofrenija sergantys pacientai sunkiai supranta kitų išgyvenimus ir norus, jiems būdingas vienišumas, dažniausiai jau vaikystėje ir paauglystėje jie neturi draugų, yra dažnai ironiški, kai kurie iš jų tartum bejausmiai ar emociškai „buki“―, jų intuicija ir empatija yra nepakankama. Neretai su jais sunku bendrauti, nes nėra vadinamojo „emocinio rezonanso“. Jau ligos pradžioje nyksta prisirišimo prie artimųjų jausmas. Ligoniams būdinga empatijos stoka, nesugebėjimas suvokti ir įsijausti į aplinkinių emocijas. Jie negali kitų atjausti, kartu su jais išgyventi liūdnus ir džiugius įvykius (Dembinskas ir Goštautaitė-Midtun, 2003).

15

Šizofrenijai būdingi pozityvieji ir negatyvieji simptomai. Pozityviesiems simptomams priskiriami: haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys ir neadekvatus afektas. Tai reiškia, kad psichinėje veikloje atsiranda kažkas naujo, nebūdingo sveikos psichikos žmogui.

Negatyvieji simptomai – kuomet prarandama tai, kad buvo būdinga žmogaus psichikai iki ligos. Negatyviems šizofrenijos simptomams priklauso: blankus afektas (skurdi veido išraiška, abejingas žvilgsnis, nenatūralus balsas, mechaniški ar dirbtini judesiai), apatija, alogija (skurdi kalba ir sutrikęs mąstymas), valios sutrikimai (iniciatyvos, tikslingo elgesio stoka), anhedonija (nejaučia pasitenkinimo ar džiaugsmo), socialinis atsiribojimas (nenoriai bendrauja, nesidomi socialiniais įvykiais) (Misiukaitė, 2012; Lapkauskienė, 2004 ir kiti).

Sergantiems šizofrenija būdinga aleksitimija, tai yra negalėjimas vidinių išgyvenimų išreikšti žodžiais. Empiriniai tyrimai rodo, kad prakalbėjimas yra susijęs su sveikimo pradžia. Sergantys šia liga asmenys yra lengvai pažeidžiami, jie nepajėgia saugiai jaustis, nes jų patyrimai neįprasti jiems patiems, ne tokie, kaip kitų sveikų žmonių. Jų jausmai tampa jiems svetimi, todėl sukialia gėdos ir sumišimo priežastis, priverčia izoliuotis savame pasaulyje ir atsargiai stebėti kitus žmones (Sučylaitė, 2011).

Sergant šizofrenija pažeidžiamos šios psichikos veiklos sferos: valia, mąstymas ir emocijos. Remiantis Medicinos enciklopedija (1991), sergantiems šizofrenija dažnai būdingas padrikas sutrikęs suvokimas, situacijos neatitinkantis afektyvumas ir šizofreninis autizmas. Šizofrenija sergančių pacientų sąmonė nesutrikusi (išskyrus oneiroidinės katatonijos atvejus) (Dembinskas, 2003).

Dažna šizofrenijos pasekmė – kognityvinių funkcijų sutrikimai, labai sutrikdantys sergančio asmens būklę ir jo funkcionavimą visuomenėje (Dembinskas, Gostautaitė - Midtun, 2003).

Klinikiniai simptomai:

Mąstymo (asociacijų) sutrikimai - mąstymas sutrinka tiek forma, tiek turiniu, įvairūs kliedesiai Emocijų (afektiniai) sutrikimai - emocijų nuskurdimas, neadekvatumas, abejingumas

Valios sutrikimai – nesirūpinimas higiena, automatizmas, negatyvizmas Suvokimo sutrikimai – haliucinacijos, dažniausiai klausos.

Pagal TLK-10-AM klasifikaciją, išskiriamos šios šizofrenijos formos:

Paranoidinė šizofrenija - dominuoja sąlyginai stabilūs, paranoidiniai kliedesiai, kuriuos dažniausiai lydi klausos haliucinacijos ir kiti suvokimo sutrikimai. Valios, kalbos, afektų sutrikimai bei katatonijos simptomai esti nežymūs. Dažniausiai pasireiškiantys paranoidiniai simptomai: persekiojimo, poveikio, pavydo, kūno pasikeitimo kliedesiai; verbalinės klausos haliucinacijos, bauginančios ligonį, arba imperatyvinės, arba neverbalinės klausos haliucinacijos (ūžimas, juokas); uoslės ar skonio haliucinacijos; gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų, bet jos retai būna dominuojančios (Misiukaitė, 2012; TLK-10-AM).

Hebefreninė šizofrenija - tai šizofrenijos forma, kurioje afekto pakitimai yra ryškūs: haliucinacijos beikliedesiai trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys gali būti neatsakingas ir

16

neprognozuojamas, elgesiui būdingas manieringumas. Būdinga lėkšta ir neadekvati sergančiojo nuotaika, kurią dažnai lydi perdėtas optimizmas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios, vienodos frazės. Šių pacientų mąstymas dažniausiai dezorganizuotas, kalba padrika. (Misiukaitė, 2012; TLK-10-AM)

Katatoninė šizofrenija - klinikiniame vaizde turi dominuoti vienas ar daugiau šių išvardintų požymių: stuporas (ryškiai sumažėjęs reaktyvumas į aplinką bei spontaniški judesiai) arba mutizmas; motorinis sujaudinimas (išoriškai betikslis motorinis aktyvumas, neįtakotas išorinių aplinkos dirgiklių); neįprastos pozos ( keistos, įmantrios pozos); negatyvizmas (išoriškai nemotyvuotas pasipriešinimas visoms instrukcijoms ir mėginimams pajudinti, pakeisti pozą); rigidiškumas (rigidiškos pozos palaikymas nepaisant pastangų ją pakeisti); vaškinis lankstumas; paklusnus automatizmas (automatinis paklusnumas instrukcijoms), ir beprasmis žodžių ar frazių kartojimas. (Misiukaitė, 2012; TLK-10-AM) Nediferencijuota šizofrenija – kai sutrikimas atitinka bendruosius šizofrenijos kriterijus, bet ne specifines šizofrenijos formas, arba kai vyrauja daugiau nei vienos formos diagnostikos kriterijų kompleksas. (TLK-10-AM)

Rezidualinė šizofrenija - lėtinė šizofreninio sutrikimo stadija, progresavusi iš ankstyvosios stadijos iki vėlyvosios stadijos, kuriai būdingi ryškūs negatyvūs šizofrenijos simptomai (psichomotorinis sulėtėjimas, sumažėjęs aktyvumas, blankus afektas, pasyvumas, skurdi kalba bei netvarkinga socialinė veikla)

Paprastoji šizofrenija - pasireiškia nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendru darbingumo sumažėjimu. Susirgus, vystosi ir gilėja introversija, ligonis nustoja bendrauti su aplinkiniais, nutrūksta net ir buvusios negausios jo draugystės. Kliedesiai ir haliucinacijos pasireiškia nežymiai, būdingas autistiškas mąstymas su įmantrumu ir polinkiu filosofuoti, būdingi negatyvūs šizofrenijos požymiai, tokie kaip afekto nuskurdimas, valios praradimas. (TLK-10-AM; Lapkauskienė, 2004 ir kiti)

Šizofrenijos eiga yra labai individuali. Susirgimo pradžia gali būti staigi, su labai sutrikusiu elgesiu arba lėta ir užmaskuota, kai keistos idėjos ir elgesys pasireiškia palaipsniui. Manoma, kad tai lemia šio sutrikimo heterogeniškumas, biologinis ir genetinis polinkis, neurokognityvinio sutrikimo lygis, sociokultūriniai faktoriai, pati asmenybė bei asmens socialinė aplinka. Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus ir pagerėjimus ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka beveik pastovus daugelį metų (Misiukaitė, 2012)

Šizofrenijos eiga gali būti įvairi – priepuolinė, epizodinė arba lėtinė. Ligai būdingi paūmėjimai, periodiškai ištinkantys psichozės priepuoliai, kurie gali kartotis nesilaikant gydytojų nurodymų bei nevartojant paskirtų medikamentų, kuriuos sergantysis dažniausiai turi vartoti visą gyvenimą, kad liga galėtų būti kontroliuojama. Todėl ligos pripažinimas, paciento psichoedukacija yra labai svarbūs gijimo

17

procesui. Pastebėta, kad ilgą laiką sergant psichoziniai reiškiniai palaipsniui mažėja, o elgesio ir valios sutrikimai intensyvėja.

Po psichozės epizodo dažnai pasireiškia pošizofreninė depresija. Šiuo sutrikimu, kuris gali tęstis labai ilgą laiką, serga 20- 45 proc. asmenų. Pošizofreninės depresijos metu yra didelė savižudybės tikimybė: moksliniai tyrimai rodo, kad 5-13 proc. šizofrenija sergančių asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Ypač didelė savižudybės rizika yra per pirmus šešerius metus nuo susirgimo šizofrenija pradžios. Pasimetimas, nesusitaikymas su liga turi tam tiesioginę įtaką.

Šizofrenijos prognozė yra bloga, ypač jei ligos pradžia lėta ir pasireiškianti negatyviais simptomais. Geresnė prognozė yra tuomet, jei žmogus susirgo vyresniame amžiuje, prieš ligą turėjo šeimą, išsilavinimą, gerus bendravimo įgūdžius, laiku pradėjo gydytis. (Lapkauskienė, 2004)

Psichikos sutrikimų sukeliami asmenybės pokyčiai įtakoja sumažėjusį asmenų gebėjimą prisitaikyti supančioje aplinkoje. Silpnėja jų socialiniai, kasdienio gyvenimo ir darbiniai įgūdžiai, o tai sudaro prielaidas stigmatizacijai ir diskriminacijai visuomenėje, nesavarankiškumui, bendravimo problemoms ir socialinių ryšių mažėjimui, ekonominiam silpnumui.

Gydymas yra ilgalaikis. Sutrikusios psichikos asmenims būtina specialistų ir visuomenės pagalba tiek sprendžiant kylančias problemas, tiek atstatant jų gebėjimus. Šiam tikslui pasiekti bendruomenėje ir stacionaruose taikomos įvairios psichosocialinės reabilitacijos formos ir būdai. (Dantaitė, 2011)

Kompleksinio gydymo metu taikoma:

• Biologinė terapija: psichofarmakoterapija, elektroimpulsinė terapija (EIT), šviesos terapija (fototerapija), transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS)

• Psichoterapinis gydymas: psichodinaminė terapija, pažintinė (kognityvinė), elgesio terapija (ekspozicinė, relaksacinė ir kt.), menų terapija (dailės, muzikos, dramos, šokio), individuali terapija, grupinė terapija, šeimos terapija, hipnoterapija, autotreningas. • Psichosocialinė reabilitacija: tęstinė, palaikomoji.

Taigi psichikos sutrikimo gydymo stacionare tikslai yra susiję su simptomų mažėjimu arba išnykimu (Volkovienė, 2006 ir kiti).

Tačiau pagrindinės problemos, kankinančios net ir sveikstančius pacientus dažniausiai išlieka: bėjėgiškumas, identiteto netekimas, savivertės sutrikimas, kaltė, nesavarankiškumas, beviltiškumas, socialinių įgūdžių praradimas, bendruomeniškumo išgyvenimo sutrikimas, nekomunikuojantis naratyvas, socialinė stigma, ligos chroniškumas, vaistų pašalinis poveikis.

Sergantieji šizofrenija patiria socialinę atskirtį, todėl dažnai jaučiasi vieniši, pasinėrę į savo fantazijų pasaulį yra uždari ir mano, kad niekas jų nesupranta. Jiems būdingas atsiskyrimas nuo visuomenės, verčiami bendrauti jie neturi ką pasakyti. Sergantieji sunkiai paklūsta drausmei ir stereotipų pokyčiams (Vildžiūnaitė, 2008).

18

Stigma yra ne tik psichologinė, bet ir socialinė sergančiųjų šizofrenija problema, nes stigmatizacijos procesą nulemia visuomenės formuojamas elgesys. Visuomenės narių bendravimas su stigmatizuotais asmenimis paprastai kelia nerimą, įtampą, baimę, paniką ir atsiribojimą nuo stigmatizuotų asmenų. Asmeniui, turinčiam stigmą, priskiriamas negatyvus elgesys ir neigiami charakterio bruožai. Stigma – tai žymė išliekanti visą žmogaus gyvenimą.

Taigi šizofrenija yra sudėtinga asmens socialinio funkcionavimo, visuomenės ir socialinio tinklo problema.

Tačiau ar išnykus ligos simptomams žmogus jausis esąs sveikas ir pasiruošęs bei galintis grįžti į visuomenę, kaip pilnavertis jos narys? Vaistai leidžia atstatyti psichines funkcijas, kurios betarpiškai susijusios su socialiniu sergančiųjų funkcionavimu, tačiau net ir numalšinus ligos simptomus, pacientas ne visada grįžta į normalų gyvenimą, psichikos sutrikimai dažnai sukelia prisitaikymo kasdieninėje aplinkoje sunkumų, sutrikdo santykius su aplinkiniais, sumažina darbingumą, sumenkina socialinį statusą ar sukelia ilgalaikę negalią. Todėl reabilitacijos užduotis – atstatyti trūkstamas psichikos funkcijas, padėti realizuotis jo poreikiams, jei reikia, iš naujo mokyti teisingai jausti ir adekvačiai priimti realybę (Volkovienė, 2010 ir kiti).

1.2.

Šizofrenija sergančių asmenų gyvenimo kokybė

Psichikos sveikata yra nematoma sveikatos dalis, tačiau - plačiai pripažinta. Psichinės ligos gali drastiškai sumažinti asmens ir jo šeimos narių gyvenimo kokybę. Gera psichikos sveikata yra svarbi tiek pačiam individui, tiek visai visuomenei (Stakauskaitė, 2010).

Didelę įtaką individo gyvenimo kokybei turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būsena, savarankiškumo laipsnis, socialiniai ryšiai su aplinka. Žmogaus gyvenimo prasmę nulemia: darbinė veikla ir profesinis apsisprendimas; tarpasmeniniai santykiai, kooperacija ir draugystė, šeimyninė situacija (Dubodelova ir Mačiulaitis, 2012).

PSO 1993m. Pasiūlė tokį apibrėžimą:

„Gyvenimo kokybė – tai įvairiapusės kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai priklauso, ir jo vertybių sistemos požiūriu. Gyvenimo kokybė – tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Kai kada objektyvūs duomenys gali papildyti ar pakeisti gyvenimo kokybės įvertinimą (tuo atveju, jei individas

nesugeba atlikti savianalizės)“(Furmonavičius, 2001).

Dauguma mokslininkų nurodo, kad toks apibrėžimas yra pernelyg platus, sudėtingas ir apima tokias gyvenimo sferas, kurios tiesiogiai neįtakoja sveikatos ar sveikatos priežiūros.

Todėl medicinos tyrimuose dažniausiai naudojama – „su sveikata susijusi gyvenimo kokybė“ - čia gyvenimo kokybė nagrinėjama siauresniu aspektu.

19

M. Bullinger ir kt. Su sveikata susijusią gyvenimo kokybę apibrėžia kaip sveikatos suvokimo poveikį žmogaus gebėjimui gyventi visavertį gyvenimą. Taigi, su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai gyvenimo kokybės dalis, kurią įtakoja sveikata ar sveikatos priežiūra (Furmonavičius, 2001).

PSO gyvenimo kokybę (1993) apibrėžia kaip: „asmens savo padėties gyvenime suvokimą,

kultūros ir vertybių sistemos, kurioje jis gyvena kontekste, atsižvelgiant į tikslus, lūkesčius, standartus ir

rūpesčius“. Tai reiškia, kad sveikata yra susijusi ne tik su biologinėmis sveikatos ir ligų priežastimis,

bet ir su tuo, kur žmogus gyvena, kokį darbą dirbą, kokią padėtį visuomenėje užima, kokie jo socialiniai ryšiai, kokioje aplinkoje jis gyvena, kokiomis paslaugomis gali naudotis, kokia jo asmeninė charakteristika, kokie turimi resursai ir pan. Visi šie veiksniai atitinkamame socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame kontekste sukuria skirtingas sveikatos būsenas (Volkovienė, 2010).

1 pav. SF-36 klausimyno schema

SF-36 su sveikata susijusios gyvenimo kokybės klausimynas sudarytas iš klausimų apie sritis, tiriančias fizinę bei psichinę asmens sveikatą – pavaizduota scemoje (1 pav.) (Vičiūtė, 2011).

Žmonių, sergančių psichikos ligomis, su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra prastesnė, lyginant su nesergančiais. Daugiausiai gyvenimo kokybę paveikia ne psichopatologiniai simptomai, o psichosocialiniai faktoriai, pavyzdžiui sumažėję socialiniai ryšiai. Taip pat sergantieji psichikos ligomis, ypač šizofrenija, susiduria su stigmatizavimu, savigarbos sumažėjimu, pablogėjusios nuotaikos

20

simptomų atsiradimu. Tačiau priežastys yra individualios, todėl su sveikata susijusios gyvenimo kokybės tyrimas galėtų padėti kuriant konkretaus sergančiojo reabilitacijos planą (Brijūnaitė, 2007).

Vienas iš psichosocialinės reabilitacijos veiksnių yra individo pasitenkinimas gyvenimu. Psichosocialinės reabilitacijos procesui paaiškinti naudojamas „gyvenimo kokybės“ terminas, pabrėžiantis, kad gyvenimas susirgus nors ir pasikeičia, bet turi būti kokybiškas (Misiukaitė, 2012).

Remiantis tyrimais, šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra prastesnė negu žmonių, sergančių depresija. Faktoriai, susiję su jų gyvenimo kokybe, yra asmenybės charakteristikos, gyvenimo būdas, patiriami negatyvūs simptomai, psichozės simptomai, prisitaikymas, socialinė parama, savigarba ir autonomija (Brijūnaitė, 2007).

Pauliukevičiūtė K.(2010) savo disertacijoje apie psichikos ligonių gyvenimo kokybę pažymi, jog chroniška šizofrenija sergantys pacientai linkę pervertinti savo socialinį funkcionavimą ir aktyvumą aplinkoje, o sergantys depresija – priešingai: jie savo socialinį funkcionavimą ir aktyvumą aplinkoje linkę nuvertinti (Pauliukevičiūtė, 2010).

Atliktas tyrimas atskleidė, kad tiek subjektyviai, tiek objektyviai vertinama gyvenimo kokybė siejama su „visuomenine norma“. Respondentai su psichine negalia patiria stresą, baimę likti vieni dėl menko sicialinio tinklo, dėl lydinčių patyčių, visuomenės atstūmimo. Vertindami gyvenimo kokybės parametrus, respondentai minėjo, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo jausmo, kiek asmuo yra priimamas visuomenėje (Kreivinienė ir Vaičiulienė, 2013).

Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės apibrėžimų yra įvairių, tačiau galima išskirti tokias pagrindines charakteristikas:

1) gyvenimo kokybė yra paremta paties paciento atsiliepimais apie save 2) yra matuojama subjektyvi paciento patirtis

3) gyvenimo kokybės rodikliai yra daugiafaktoriniai

4) gyvenimo kokybės įverčiai laikui bėgant gali kisti (Matijošaitytė, 2009).

Taigi su sveikata susijusios gyvenimo kokybės matavimas tokių psichikos ligų, kaip šizofrenija ar depresija, klinikoje svarbus, nes liga paveikia ne tik fizinį žmogaus funkcionavimą. Be to, šis matavimas padeda nustatyti ligos pasekmes, žmogaus gyvenimui. Taip pat įvertinti taikytos intervencijos poveikį bei pamatyti visa tai iš paciento perspektyvos (Matijošaitytė, 2009).

Daugiausia žmogaus gyvenimo kokybę lemia jo paties požiūris. Atlikus įvairius gyvenimo kokybės tyrimus, mokslininkai akcentuoja pagrindinius gyvenimo kokybės vertinimo kriterijus, kuriuos skirsto į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyvūs – tai santykiai su artimaisiais, savarankiškumas, savo sutrikimo samprata, patiriamas stresas, saviraiška. Objektyvūs – tai priklausymas visuomenei, visuomenės normų supratimas, darbinė sritis, savipagalbos grupių poreikis, laisvės samprata, kokybiško gyvenimo supratimas (Kreivinienė ir Vaičiulienė, 2013)

21

Plačiąja prasme gyvenimo kokybė – tai subjektyvus pasitenkinimo svarbiais individui dalykais vertinimas (Furmonavičius, 2001).

Praeityje psichosocialinė reabilitacija arba būdavo visai užmiršta arba prisimenama tik baigus gydyti. Dabar šiam tikslui yra įsteigti dienos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai, vasaros stovyklos, pacientų klubai, terapijos įstaigos ir kt. (Lapkauskienė, 2004).

Miestuose gyvenantys asmenys, sergantys psichikos ligomis, gali pasinaudoti išvystytomis bendruomeninėmis socialinėmis paslaugomis, tęsti ilgalaikę reabilitaciją. Sunkiau reabilitaciją tęsti kaimuose ar mažuose miesteliuose gyvenantiems pacientams. Dažniausiai pacientai lankosi poliklinikose, psichikos sveikatos centrų užimtumo veiklose (Dantaitė, 2011).

Psichikos sutrikimų sukeliami asmenybės pokyčiai įtakoja sumažėjusį asmenų gebėjimą prisitaikyti supančioje aplinkoje. Silpnėja jų socialiniai, kasdienio gyvenimo ir darbiniai įgūdžiai, o tai sudaro prielaidas stigmatizacijai ir diskriminacijai visuomenėje, nesavarankiškumui, bendravimo problemoms ir socialinių ryšių mažėjimui, ekonominiam silpnumui. Sutrikusios psichikos asmenims būtina specialistų ir visuomenės pagalba tiek sprendžiant kylančias problemas, tiek atstatant jų gebėjimus. Šiam tikslui pasiekti bendruomenėje ir stacionaruose taikomos įvairios psichosocialinės reabilitacijos formos ir būdai (Dantaitė, 2011; Blackstone, 2013).

Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra vertinama naudojant anketas. Vienas dažniausiai naudojamų bendrųjų klausimynų yra SF-36 klausimynas, kuris susideda iš 36 klausimų, atspindinčių aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutri-kimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą, skausmą ir bendrąjį sveikatos vertinimą. SF-36 yra plačiai taikomas klausimynas, 1992–2005 m. laikotarpiu jis yra minimas apie 4400 publikacijų (Germanavičius, 2003; Staniūtė, 2007).

SF-36 yra jautrus pokyčiui, todėl gali būti naudojamas gyvenimo kokybei vertinti prieš ir po gydymo. Rezultatai, gauti klinikinių tyrimų, lyginusių pacientų gyvenimo kokybę prieš ir po gydymo, metu, parodė gerą SF-36 sričių tinkamumą (Staniūtė, 2007).

Gydytoja psichiatrė Goštautaitė – Midttun akcentuoja, jog psichikos ligomis sergančiųjų gyvenimo kokybės vertinimas rodo gydymo veiksmingumą bei sveikatos būklės dinamiką. Gyvenimo kokybė atspindi asmens prisitaikymo aplinkoje bei pasitenkinimo gyvenimu pojūtį, kurį neišvengiamai sutrikdo liga. Autorė teigia, kad net ir nepašalinus visų ligos simptomų, gydant galima pagerinti psichikos ligomis sergančiųjų gyvenimo kokybę (Goštautaitė – Midtun, 2003).

Sergančio psichikos ligomis asmens gyvenimo kokybę akcentuoja vis daugiau mokslinių tyrimų. Vis didesnis dėmesys kreipiamas ne tik į medikamentinį simtomų pašalinimą, ir į gyvenimo kokybę. Todėl vis labiau vertinamas edukacinis, meninis, psichoterapinis gydymas, kad asmuo nepaisant ligos simtomų, galėtų pakankamai kokybiškai gyventi, atrastų vidinių resursų savyje, ugdytų pasitikėjimą bei savo žmogiškąją vertę.

22

1.3.

Dailės terapija psichikos ligomis sergantiems asmenims

Menų terapija yra būdas pažvelgti į sergančio žmogaus vidų. Kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, taikant psichinės sveikatos priežiūros komponentus, menų terapijos metodas yra naudingas.

Menų (dailės, muzikos, šokio, dramos) terapijos esmę sudaro veiklos, kurios vysto asmens kūrybinį procesą. Menų terapija yra naudinga gydant psichikos sutrikimus, nes suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma. Dailės terapija – viena menų terapijos sričių. Užsiėmimų metu sukaupta kūrybinė produkcija gali būti panaudojama diagnostikai ir interpretacijai. Menų terapija skatina vidinės kontrolės jausmus, padeda geriau suvokti formas ir spalvas, stiprina savo vertės pajautimą (Daugirdaitė, 2014).

Labiausiai menų terapija yra vertinga gydant psichikos sutrikimus tuomet, kai derinamos meno priemonės ir psichoterapijos technika. Kompleksiškai taikant menų terapiją kartu su medikamentiniu gydymu, menų terapija tampa labai reikšminga (Daugirdaitė, 2014; Krikščiokaitytė ir kiti, 3013).

D.Survilaitė (2011) teigia, kad farmakoterapija, nors ir yra labai svarbi, yra tik elementas, kurį reikia taikyti su kitais metodais. Susikoncentravimas vien ties fizikiniu ligos aspektu nepadės, nes asmenybės funkcionavimui turi įtakos kiti jos gyvenimo aspektai: bendruomenės aplinka, psichologiniai faktoriai, savęs vertinimas (Survilaitė, 2011).

Pagal A.Dapkutę ir meno terapijos studijos parengtus duomenis (2008), meno išraiškos priemonės, sutelktos į vientisą kūrinį, virsta specifiniais sąlyginiais dirgikliais, mobilizuojančiais visą, pirmiausia emocinę, žmogaus patirtį. Kūrybinis procesas vertinamas kaip laisvas, spontaniškas žaidimas, kurio metu galima įgyti patirties, pažinti savo jausmų ir minčių pasaulį. Tai labai aktualu žmogui, sergančiam depresija. Per kūrybinį procesą išmokstama būti pakančiam savo klaidoms (Dapkute, 2008). Dailės terapijoje visai nereikia mokėti piešti, nes užsiėmimo metu vyksta savotiškas žaidimas su dailės priemonėmis ir technikomis, kurių dėka norima geriau pažinti save, o ne sukurti kažką vertingo (Daugirdaitė, 2014).

Kadangi šizofrenija sergančių žmonių gebėjimas vartoti žodžius dažnai būna menkas arba jie kalba neįprastai ir yra nelinkę leistis į intelektualius samprotavimus, kad ką nors pagrįstų, todėl tinkamiausia jiems priemonė ir būdas gali būti vaizdavimas, nes tai yra ikiverbalinė komunikavimo sistema ir tuo atžvilgiu paprastesnė ir betarpiškesnė (Dalley2004; Malchiodi, 2012).

Šizofrenija sergančiam asmeniui reikšmingų žodžių bei simbolių sužinojimas ir jų prasmės aiškinimasis dialogo metu leidžia atskleisti reikšmingą individo gyvenimo įvykį ir jį kūrybiškai perkelti į savo vertę žinančio, savo jėgomis ir ateitimi pasitikinčio žmogaus pasakojimą - tai leidžia aukos rolę pakeisti aktyvaus žmogaus role bei didina savivertę (Sučylaitė, 2011).

Dailės terapijos sesijų metu klientams dažniausiai siūlomos temos, skirtos asmens stipriųjų savybių lavinimui bei asmeninio bendravimo stiliaus pažinimui. Savęs kaip asmenybės pažinimo ir

23

tobulinimo užduotys – tai specialiai parengtos kūrybinius impulsus atpalaiduojančios ir kūrybingumą skatinančios užduotys bei temos. Jų atlikimo metu akcentuojami patirties įgijimo, įsisąmoninimo ir laisvo eksperimentavimo procesai. Dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip asmuo norėtų elgtis bei jaustis ir to, kaip jis elgiasi, norėdamas įtikti kitiems žmonėms. Jos pagalba žmogus išdrįsta pasirodyti pasauliui toks, koks yra iš tikrųjų, bent jau savo vaizduotėje žmogus gali atkurti tai, kas yra prarasta praeityje. Užsiėmimų metu jis gali atkurti nemalonius, trikdančius įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau (Brazauskaite, 2008; Misiukaite, 2012 ir kiti).

Molly Wassel (2004) siūlo šizofrenija sergančių pacientų DT programą orientuoti į tikrovę, konkrečius objektus, dabartį bei kūrybos darbų užbaigimą bei rezultato įvertinimą. Tokiu būdu būtų skatinamas pasididžiavimo bei savivertės jausmas. Mokslininkė atkreipia dėmesį į tai, kad per didelis nuklydimas į fantazijas gali veikti neigiamai, aktyvinti haliucinacijas. Todėl šiai klientų grupei būtina pastovi užsiėmimo struktūra (Wassel, 2004).

Dailės terapijos metodų pagalba sukuriamas saugesnis kontaktas, kuris padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. DT priemonės yra vienas iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Meninė metafora, simbolis tampa saugiu bei subtiliu išraiškos būdu. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti daug daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu (Polukordienė, 1999).

Tačiau pastebėta, kad pacientai, esantys psichozės būklėje, piešiniais gali išreikšti daugiau, negu patys sugeba apie tai suvokti, todėl dažnai jiems nepavyksta integruoti į savo patyrimą nei piešinio turinio, nei analizės, nei kitų grupės narių įžvalgų (Polukordienė, 1999).

Šizofrenija sergančius asmenis dažnai lydi disociacija - tai yra psichikos reiškinys, kurio esmė - proto nepajėgumas skaudžius išgyvenimus integruoti į sąmonę. Tai yra dažna psichikos ligomis sergančių žmonių problema. Negatyvia linkme nukreiptas galvojimas gali būti transformuojamas dailės terapijos procese - tai galėtū padėti išvengti depresiškumo. Tokiu būdu sergantysis psichikos sutrikimu gali išmokti geriau pažinti stresą keliančias situacijas ir skaudžių išgyvenimų metu pasirinkti bendradarbiavimą su specialistais ar bendravimą su artimais žmonėmis, o ne izoliavimąsi nuo kitų asmenų. Tikėtina, kad tai apsaugotų psichiką nuo disociacijos pasireiškimo (Sučylaitė, 2011).

Šizofrenija sergantys žmonės dažnai yra linkę į sąmoningą savęs žalojimą, patiria sunkumus, reguliuodami savo emocijas, mažai apie jas žino, aiškiai jų nesuvokia, yra uždari,neįstengia kontroliuoti elgesio emocijų distreso metu. Sąmoningas savęs žalojimas reiškia mėginimą išvengti neigiamų emocijų. Empiriškai pastebėta, kad sąmoningas savęs žalojimas susijęs vidiniu konfliktu, žema saviverte. Galima daryti prielaidą, kad sąmoningas savęs žalojimas gali būti valdomas asmeniui mokantis pažinti savo emocijas ir suprasti jų priežastis (Sučylaitė, 2011).

24

Stimuliuojant įsitikinimus, jog pasaulis yra palankus ir prasmingas, o žmogus vertingas yra stiprinamas žmogaus saugumo jausmas ir mažinamas trauminis išgyvenimas (Sučylaitė, 2011).

Pastebėta, kad tam tikros meninės išraiškos priemonės turi savitą poveikį, pavyzdžiui tekstilės technikos labai rekomenduojamos psichikos ligomis sergančių pacientų terapijai, nes skatina susikaupimą, saugumo jausmą, turi raminamąjį poveikį. Netgi konkrečias tekstilės technikas bandyta įvardinti kaip labiausiai tinkančias pagal konkrečią ligą – pvz.: šizofrenija sergantiems pacientams labai tinka mezgimas, pynimas ir pan. (Futterman, 2013). Ir priemonės ir tam tikros temos turi savo poveikio indikacijas. Buvo pastebėta, kad ypač naudingos DT temos, nukreipiančios į savivaizdžio lavinimą, jausmų atpažinimą bei jų išraišką, savivertės didinimą, pasitikėjimo savimi ugdymą, bendravumo įgūdžių stiprinimą ( Liebman, 2008; Lebedeva, 2013; Копытин, 2011 ir kt.). Dirbant su psichikos ligoniais, ypač gerus rezultatus parodė skulptūrinio autoportreto bei kaukių užduotys. Šiuo metodu V. Makarovo atliktas mokslinis tyrimas bei praktinis darbas su psichikos ligomis sergančiais ligoniais davė puikių rezultatų (Макаров, Назлоян, 2012).

Nazarova N. teigia, kad dailės terapijos metodai gali būti naudojami ir diagnostiniu aspektu. Paciento pasirinktos išraiškos priemonės, medžiagos, popieriaus lapo formatas, spalvos, objektų bei simbolių išdėstymas, taip pat atlikimo technika daug pasako apie paciento emocinę būklę, problemas, charakterį. Tačiau verta paminėti, kad svarbiausias dalykas yra paties paciento refleksija ir prakalbėjimas per piešinį. Nazarova N. siūlo į DT užsiėmimus integruoti psichologinius projekcinius testus, tokius kaip „medis“, žmogus“, „namas“, „neegzistuojantis gyvūnas“, „rožės krūmas“ ir kt., panaudojant kaip pagrindines DT užsiėmimo temas. Piešinys yra dokumentas, kuris visada yra simbolinis, atskleidžiantis asmens emocinę būklę (Шмилович, Загряжскaя - редакторы, 2012 ir kiti).

Kaip teigia Dubodelova Ž., menų terapija suteikia galimybę sumažinti arba pašalinti žmogiškosios nevilties priežastis, kurių pašalinti nepajėgia pati psichikos sveikatos sistema. Meno terapija gali nukreipti žmogaus kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Asmenų turinčių psichikos sutrikimus meniniai gebėjimai apima ne vien intuicijos ir jausmų, bet ir intelekto raišką. Meno terapija padeda įveikti ne tik psichinio pobūdžio problemas, o kartais yra kaip pagalbinė priemonė medikamentiniam gydymui. Meno terapijos užsiėmimai daugeliui padeda atsipalaiduoti, įveikti vidinius išgyvenimus, sužadinti teigiamas emocijas, padeda atsikratyti bendravimo kompleksų (Dubodelova, 2012).

Sučylaitė J. tyrimuose įžvelgė, kad ugdomosios poetikos terapijos proceso metu kiekvieną kartą atskleidžiami sergančio šizofrenija žmogaus asmeniški vidiniai išgyvenimai, o ugdytojas išryškina vilties perspektyvą. Hipoteziškai galvojama, kad ugdomosios poetikos terapijos metodika bus veiksminga, jei bus pasiūlytos ugdomosios technikos, sudarančios prielaidas kūrybiškai atskleisti kliento skaudžius vidinius išgyvenimus ir kliento mintims sąveikauti su ugdytojo teikiamomis naujomis žiniomis, tvirtinančiomis vilties perspektyvą (Sučylaitė, 2009).

25

Dar viena svarbi psichikos ligomis sergančių asmenų problema yra socialinė stigma. Blackstone pastebėjo, kad naudinga rengti psichikos ligomis sergančiųjų kūrybos parodas, tuo būdu šviečiant visuomenę apie psichikos ligas, skatinat stigmatizuotųjų priėmimą bei integraciją visuomenėje. Tai teikia viltį stigmos sumažinimui (Blackstone, 2013). Vis tik dailės kūriniai, sukurti dailės terapijos sesijos metu, yra konfidencialūs - tai intymus ir asmeniškas išraiškos produktas. Nebent pats autorius nuspręstų juos eksponuoti arba kūriniai iš karto būtų kuriami kaip socialinė akcija (pvz. destigmatizacijos, švietimo tikslu ar pan.)

Kupčikienė I. teigia, kad dailės terapijos taikymas asmenims, sergantiems šizofrenija, yra naudingas dar ir tuo, kad gali lemti psichinės sveikatos pagerėjimą, ypač negatyvių ir bendrų ligos simptomų, sunkiausiai pasiduodančių farmakologinei intervencijai, sumažėjimą. Leidžia sukelti paslėptus vidinius išteklius, kuriems veikiant potencialiai pagerėja emocinė būsena ir kasdienė veikla. Taikydamas dailės terapijos metodą, terapeutas turi kurti saugumo ir pakantumo atmosferą, būtiną asmenų, sergančių šizofrenija, raiškai (Kupčikienė, 2011).

Taigi, dailės terapija naudinga gydant asmenis, sergančius psichikos ligomis, nes:
suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma;

pagreitina terapijos procesą, nes pasąmoniniai konfliktai ir vidiniai išgyvenimai lengviau išreiškiami per regimuosius vaizdinius;

skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas;
stiprina savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją;

lavina intelektą, stiprina koordinaciją, atmintį, mažina užsisklendimą;

kūryba dažnai būna atsvara psichikos ligai, kuriai visuomenė dar nėra pakanti;
klientai tampa nuoširdesni, geriau bendrauja tarpusavyje;

piešdami patiria malonumą, atsipalaiduoja;

klientai, aiškindami savo piešinius, ima geriau suprasti save pačius;
gerėja suvokimas ir pasitikėjimas savimi (Kupčikienė, 2011).

Meno terapijos tikslas – ne ligos simptomų panaikinimas, o asmenybės transformacija ir jos elgesio stereotipų pakeitimas. Kaip terapijos įrankis, dailė yra diskusijų, analizės ir savęs vertinimo ašis. Ką nors kuriant užmezgamas dialogas su savimi. Tai veikia kaip savęs pažinimo priemonė. Visais dailės terapijos atvejais dailė, kūrybinis procesas yra tik priemonė. Dailės terapeutai įsitikinę, kad tai, jog žmogui leidžiama kurti savo vaizdinius ir dalyvauti jų aptarime, padeda jausti didesnę atsakomybę bei gyvenimo kontrolę, padėti labiau pasikliauti savimi ir geriau save vertinti. Dailės terapijoje piešinys suprantamas kaip vidinio gyvenimo projekcija į išorę. Užsiėmimų metu galima modeliuoti situacijas, pvz., kaip elgsiuos, jei iškils kliūtis, ir pan. Piešinys yra tarsi tiltas tarp terapeuto ir kliento – jis yra „psichoterapinės erdvės“ dalis (Dapkutė, 2003).

26

1.4.

Dailės terapijos poveikis šizofrenija sergančių pacientų su sveikata

susijusiai gyvenimo kokybei

Apie dailės terapijos poveikį šizofrenija sergančių pacientų su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei yra atlikta nedaug tyrimų. Daugelis tyrėjų rinkosi kokybinius tyrimus remdamiesi dailės terapijos subjektyviu patyrimu asmeniui, tačiau buvo atlikta ir keletas kiekybinių mokslinių tyrimų. Vienas iš jų buvo atliktas 2007 – 2008 metais mokslininkių R.M. Purvinaitės ir R. Bružaitės Kaune. Tyrimo tikslas buvo ištirti ir įvertinti psichikos sutrikimais sergančių žmonių, kuriems kompleksiniame gydyme buvo taikyta ir dailės terapija, gyvenimo kokybę ir jos pokyčius, taikant SF-36 klausimyną – su sveikata susijusios gyvenimo kokybės skalę. Atsitiktinės atrankos būdu buvo atrinkti 212 pacientų, sergančių psichikos ligomis, gydytų Kauno medicinos universiteto klinikų Psichiatrijos klinikoje bei Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Tyrimo laikotarpis truko apie vieną mėnesį, todėl pačių tyrėjų teigimu gauti duomenys neatspindėjo maksimalių laukiamų rezultatų, nors rodė teigiamas tendencijas. Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės funkcinių rodiklių pokyčius, buvo nustatytas patikimas veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichinės sveikatos (PS) ir bendrojo sveikatos suvokimo (BBS) funkcinių rodiklių skirtumas. Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad taikant kompleksinį gydymą, pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja jo fizinė savijauta bei gyvenimo kokybė. Šiuo atveju net trumpalaikis dailės terapijos kursas parodė teigiamus poslinkius, tačiau maksimalūs rezultatai priklausytų nuo ilgalaikės dailės terapijos taikymo trukmės (Bružaitė ir Purvinaitė, 2009).

Didžiojoje Britanijoje 2005 metais buvo atlikta menų terapijos tyrimų apžvalga, kur tiriamieji buvo grupuojami pagal trumpą, vidutinį bei ilgą stebėjimo laikotarpius. Įvertinus trumpo laikotarpio duomenis, pritrūko statistinio patikimumo menų terapijos veiksmingumui įrodyti, tačiau ilgą laiką trukęs tyrimas parodė ženklius pokyčių rezultatus (Ruddy & Milnes, 2005).

Lietuvoje 2009 metais Sučylaitė tyrė vienos iš menų terapijos sričių – poetikos terapijos poveikį šizofrenija sergantiems asmenims. Šie tyrimai patvirtino, kad vienišumas visose gyvenimo situacijose buvo dažniausias sergančiųjų negalios požymis, kuris buvo užfiksuotas poetikos terapijos programos pradžioje, o pasibaigus programai šie asmenys jau buvo užmezgę socialinius kontaktus su šeimos nariais. Todėl tyrimo autorė daro išvadą, jog terapijos metodai skatina asmenį atvirai prakalbėti apie savo gyvenimiškąją situaciją, įvertinti dabarties jausmus, praeities įvykius, išsilaisvinti iš slegiančios vienišumo būsenos, bei susigrąžinti prarastą savivertę (Sučylaitė, 2009).

2010 metais Vaicekauskienė A. ir Kupčikienė I. atliko tyrimą apie psichikos sveikatos centre taikomos dailės terapijos naudingumą asmenims, sergantiems šižofrenija. Tyrimas atskleidė, kad respondentai įžvelgia visapusišką dailės terapijos naudą : 32 procentais pagerėjo bendravimo įgūdžiai, 28 procentais – emocinė savijauta. Bendravimas – tai viena svarbiausių gyvenimo sričių, be kurios neįmanoma įsivaizduoti žmogaus gyvenimo, todėl atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, teigiama, kad dailės

27

terapijos naudingumas, pagerinant bendravimo įgūdžius, yra labai svarbus respondentų gyvenimo kokybei bei integracijai (Vaicekauskienė ir Kupčikienė, 2011). Šio tyrimo duomenys atskleidė, kad dailės terapija (toliau DT) buvo naudinga visiems respondentams. DT metu gerinti bendravimo įgūdžius labiausiai padėjo išmokimas įvardinti savo jausmus ir mintis, gautas supratimas ir įvertinimas. Emocinę savijautą DT užsiėmimuose gerino galimybė išreikšti neigiamus jausmus (skausmą, baimes, liūdesį, neviltį, pyktį) ir galimybė atsikratyti emocinės įtampos. Respondentų teigimu, jiems DT buvo naudinga kūrybinės vaizduotės ugdymui, pasitikėjimo savimi stiprinimui ir savivertės didinimui. Taip pat tyrimo duomenys atskleidė, jog DT užsiėmimų metu svarbu stiprinti asmenų, sergančių šizofrenija, motyvaciją, skatinti grupės narių tarpusavio palaikymą bei padrąsinimą, padėti suvokti savo stipriąsias asmenybės puses (Kupčikienė ir Vaicekauskienė, 2011).

Zakšauskaitės J. (2008) atliktas tyrimas apie gyvenimo kokybės ir depresijos sąsajas parodė tamprų tiesioginį tarpusavio ryšį. Tai svarbus rodiklis ir šizofrenija sergantiems asmenims, kuriuos dažnai ištinka pošizofreninė depresija (Zakšauskaitė, 2008).

Kai kuriuose moksliniuose tyrimuose buvo lyginami pacientų ligos požymių pasireiškimo skirtumai pagal lytį, pagal psichikos ligos diagnozę bei kitus kriterijus. Nustatyta, kad šizofrenija sergantys vyrai patiria mažiau negatyvių minčių ir depresijos simptomų, nei šizofrenija sergančios moterys (Brijūnaitė, 2007). Atlikti tyrimai parodė, kad vyrai, sergantys šizofrenija, apskritai pasižymi geresne su sveikata susijusia gyvenimo kokybe, nei moterys. Tiek šizofrenija, tiek depresija sergančių pacientų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė siejasi su pablogėjusios nuotaikos simptomais (Matijošaitytė, 2009).

Savo sveikatos vertinimas ir kitimas tarp serganciuju šizoafektiniu sutrikimu ir šizofrenija nesiskyrė (Stakauskaitė, 2010).

Dar vienas visai naujas tyrimas buvo paskelbtas 2014 metais. Atsitiktinės atrankos būdu atrinkti šizofrenija sergantys pacientai, patekę į ligoninę ištikti ūmaus psichozės epizodo, šalia įprasto gydymo, dalyvavo 12-oje dailės terapijos užsiėmimų, vieną kartą per savaitę. Gyvenimo kokybė buvo vertinama prieš gydymą ir po 12 savaičių. Rezultatai parodė, kad tiriamiesiems asmenims, dalyvavusiems DT programoje, žymiai labiau pagerėjo psichosocialinis funcionavimas, labiau sumažėjo pozityvūs bei negatyvūs simptomai, žymiai pagerėjo emocinio sąmoningumo bei bendravimo ir empatijos rodikliai, lyginant su asmenimis, gavusiais tik įprastą gydymą (Montag, 2014).

Daugelis pacientų nurodė, kad išpiešus savo būseną, žiūrėjimas į realizuotą savo piešinį teikė net fizinį palengvėjimą bei jautė saugumą, kad gali nepratardami nė žodžio išreikšti tai, ką jaučia. Šiems pacientams buvo svarbu, kad savo būsenas bei jausmus galėjo išreikšti simboliais, ženklais, metaforomis. Tai suteikė orumo bei saugumo jausmą, nes prabilti apie save pacientui buvo keblu arba jis to negalėjo padaryti dėl ligos simtomų. Piešinių aptarimas – buvo labai svarbi dailės terapijos užsiėmimų dalis – suteikė galimybę suprasti zmogaus elgesio motyvus. Šie atradimai neretai nustebino

28

ir patį piešinio autorių. Užsisklendusio asmens prakalbėjimas socialinėje emancipacinėje transformuojančio mokymosi teorijoje yra įvertinamas kaip svarbus ir reikšmingas žingsnis asmenybei vystytis (Sučylaitė, 2009 ir kiti). Žmogus dažnai neįstengia atvirai kalbėti apie savo gyvenimą, dabarties problemą, nes yra labai savikritiškas, o savikritika stiprina nesėkmingas pastangas tapatintis su savo socialine role, kurios suvokimas dažnai nelankstus, stereotipiškas. Metafora dažnai yra vienintelis būdas sudėtingoms vidinėms būsenoms išreikšti (Sučylaitė, 2009). Pacientas gali padėti sau saugiai, vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina (Krikščiokaitytė, Savickas ir kiti, 3013).

Ypač didelės apimties tyrimas 2007-2008m buvo atliktas D.Britanijoje – jį atliko MATISSE grupės psichiatrai. Jie tyrė grupinės dailės terapijos, kaip papildomos gydymo priemonės efektyvumą, gydant sergančiuosius šizofrenija. Atsitiktine imtimi buvo atrinkti bei stebimi viso 649 šizofrenija sergantys asmenys. Tyrimas buvo ilgalaikis – buvo vykdomas 12 mėnesių. Atsitiktinės atrankos būdu žmonės buvo suskirstyti į 3 grupes : I grupė kartu su įprastu medikamentiniu gydymu gavo DT užsiėmimų programą, kuri buvo parengta pagal Didžiosios Britanijos Dailės Terapijos asociacijos rekomendacijas, II grupė kartu su įprastu medikamentiniu gydymu dalyvavo užimtumo grupėse (ėjo kartu su grupe į kiną, žaidė stalo žaidimus, lankėsi kavinėse), o III grupė gavo tik įprastą medikamentinį gydymą. Buvo tirtos sritys tokios, kaip socialinis funkcionavimas, psichozės simptomai bei gydymo įvertinimas. Gautų duomenų analizė parodė, kad grupinės menų terapijos (I gr.) užsiėmimų lankytojai turėjo šiek tiek daugiau pozityvių simptomų, negu grupinės užimtumo (II gr.) terapijos lankytojai. Menų terapijos (I gr.), lygiai taip pat kaip ir užimtumo (II gr.) terapijos grupinių užsiėmimų lankomumas buvo žemas. Buvo pastebėta, kad grupinė menų terapija padėjo nedidelei grupei tik motyvuotų pacientų, tačiau įrodymų apie menų terapijos veiksmingumą ir rezultatų pagerinimą didesnei daliai pacientų, atrinktų atsitiktinės atrankos būdu - pristigo (Crawford ir kiti, 2009).

Dažniausiai šizofrenijos spektro sutrikimus turintiems pacientams buvo taikoma grupinė meno terapija, atsižvelgiant į ligos ypatumą užsisklęsti savyje, kad būtų labiau skatinamas bendravimas bei bendradarbiavimas. Taip pat buvo lyginamas užimtumo terapijos ir dailės terapijos efektyvumas - analizė parodė, kad Grupinės Menų terapijos užsiėmimų lankytojai turėjo šiek tiek daugiau pozityvių simptomų, negu Grupinės Užimtumo terapijos lankytojai (Crawford ir kiti, 2009).

Smirnova E. ir Nazarovas O. (2012) aprašė dailės terapijos poveikio pacientų, sergačių psichikos ligomis, gyvenimo kokybei tyrimą. Tyrimas buvo atliktas psichiatrijos ligoninės stacionare. Tyrimo imtis 276 psichikos ligomis sergantys pacientai ( 140 vyrų, 136 moterys). Iš jų 47 sirgo šizofrenija. Atsitiktinės atrankos būdu pacientai buvo padalinti į dvi grupes. Kaip instrumentas gyvenimo kokybės įvertinimui buvo naudojamas SF-36 klausimynas (su sveikata susijusi gyvenimo kokybė). Pirma grupė buvo gydoma įprastai, o antra prie įprasto gydymo dalyvavo DT užsiėmimuose. Grupinės DT užsiėmimai vyko 2 kartus į savaitę po 1,5 val. Grupėje dalyvaudavo po 8-10 žmonių. Gauti rezultatai parodė statistiškai reikšmingus pokyčius FF (fizinės funkcijos), SB (socialinio bendravimo),

29

BBS (bendro sveikatos suvokimo) srityse. Atskirai šizofrenija sergantys pacientai nebuvo išskirti (Шмилович, Смирнова ir kiti, 2012).

Nors dauguma mokslininkų pastebi teigiamus meno terapijos rezultatus – kad net trumpalaikis meno terapijos kursas parodė teigiamus poslinkius. Meno terapija nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo galimybes bei sugebėjimus (Purvinaitė ir Bružaitė, 2009).

Menas itin archajiška žmogaus saviraiškos forma, įgalinanti žmogų išreikšti save ir savo išgyvenimus simboliškai meninės metaforos forma. Saviraiška kiekvienam žmogui yra svarbi savęs ieškojimo, individualių patirčių įprasminimo priemonė, kur vaizdinių ir simbolių pagalba atskleidžiami giluminiai, dažnai iki tol sąmoningai nesuvokti jausmai ir mintys (Volkovienė, 2010). Kūrybos procesas tampa terapiniu, kai jis pagelbėja atskleisti kūrinio autoriaus į jį suprojektuotus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybinio vystymosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam ir padeda jam keistis asmenybiškai pozityvia linkme. (Dubodelova ir Mačiulaitis, 2012)

Pagrindinis dailės terapijos tikslas – pažadinti aktyvumą, skatinti pacientus realizuoti savo kūrybines galias, išlaisvinti jausmus, siekti harmonijos tarp sielos ir kūno. Dailės terapija yra veiksmingas metodas, lengvai įtraukiamas į bendrą gyvenimo programą. Ypač ji veiksminga psichoterapinėje reabilitacijoje (Dubodelova ir Mačiulaitis, 2012)

Pūras D. (2004) pastebi, kad būtų būtų tikslinga plėtoti menų terapiją, nes šis metodas įteikia raktą, kuriuo pacientas galėtų atsirakinti duris į savo žmogiškų resursų pasaulį, sumažintų socialinę atskirtį, išvaduotų psichikos negalios paliestus žmones iš ilgametės izoliacijos bei stigmos. Menų terpija nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus (Pūras, 2004).

Tikiuosi savo tyrimu papildyti tą nedidelį sąrašą dailės terapijos tyrimų srityje, dirbant su šizofrenija sergančiais pacientais.

30

2.

_{TYRIMO METODIKA}

Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas, protokolo Nr. BEC-DT(M)-523 (I priedas). Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (toliau VMPSC) direktorius raštu patvirtino, jog tyrimo atlikimui neprieštarauja. Tyrimas buvo atliekamas 2014 10 01 - 2015 05 31 ir 2015 10 01 – 2015 12 31 laikotarpiais.

2.1.

Tiriamųjų kontingentas

Tyrimas buvo atliktas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (toliau VMPSC) psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 60 tiriamųjų – tai 2014 10 01 - 2015 05 31 ir 2015 10 01 – 2015 12 31 VMPSC gydyti pacientai, kuriems diagnozuota šizofrenija (F20 – pagal TLK-10-AM). Pacientų gydymosi trukmė - 12 savaičių. (6 sav. stacionare ir 6 sav. tęstas gydymas dienos stacionare)

Atrankos būdas ir kriterijai:

• Diagnozuota šizofrenija (F20)

• Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime (III priedas)

Lankyti dailės terapijos užsiėmimus buvo pasiūlyta visiems, besigydantiems VMPSC nurodytu laikotarpiu ir atitinkantiems diagnozės kriterijų (F20), t.y. 84 asmenims ( iš jų 52 moterims ir 32 vyrams). Dalyvauti sutiko 30 asmenų (36 proc.).(2 pav.) Visi pacientai buvo supažindinti su tyrimo tikslais bei eiga, pateiktais pacientų informavimo formoje (II priedas).

2 pav. Tiriamųjų dalis (proc.) sutikusių dalyvauti dailės terapijos programoje

35,71%

64,29%

Sutiko dalyvauti Nesutiko dalyvauti

31

Nors visi tuo laikotarpiu VMPSC besigydę šizofrenija sergantys pacientai buvo kviečiami dalyvauti dailės terapijos užsiėmimuose, tyrime sutiko dalyvauti tik 10 vyrų ( 31 proc.) bei 20 moterų (38 proc.) (3 pav.)

3 pav. Sutikusių /nesutikusių dalyvauti tyrime asmenų (proc.) pasiskirstymas pagal lytį. Dauguma atsisakiusiųjų pacientų savo atsisakymo priežastis įvardino kaip bendravimo sunkumus, nenorą išeiti iš namų. Dažniausia atsisakymo priežastis buvo motyvacijos sveikti stoka.

Tiriamoji grupė (I grupė) buvo sudaryta iš 30 motyvuotų pacientų, sutikusių dalyvauti tyrime. Iš nesutikusių 54 šizofrenija sergančių asmenų buvo atrinkta 30 asmenų kontrolinė grupė (II grupė), kuri atitiko tiriamosios grupės pasiskirstymą pagal lytį bei amžiaus vidurkį.

32

2.2.

Tyrimo eiga

Tiriamosios grupės tiriamiesiems (n = 30) buvo taikytas įprastas kompleksinis gydymas, papildomai pacientus įtraukiant į dailės terapijos programą. Dailės terapijos programą sudarė 12 užsiėmimų: kiekvienas 60 min trukmės, vieną kartą per savaitę (4 pav.).

Kontrolinės grupės pacientams (n = 30) buvo taikytas tik įprastas kompleksinis gydymas. Tyrimo pradžioje tiek tiriamosios, tiek kontrolinės grupių pacientai buvo paprašyti užpildyti klausimyną, kurį sudarė klausimai apie socialinius, demografinius duomenis, ligos eigą, bei integruotas SF-36

klausimynas (IV ir V priedas). Tyrimo pabaigoje abiejų grupių pacientai užpildė SF-36 klausimyną bei tiriamosios grupės pacientai papildomai užpildė anketą, kurioje išsakė nuomonę apie dailes terapijos naudą. (VI priedas)