Lietuvos veterinarijos akademija Gyvulininkystės technologijos fakultetas
Gyvūnų mitybos katedra
Alvydas Glinskis
DAUGIAKOMPONENTINIO RACIONO IR RACIONO MIŠINIO PIENO GALVIJAMS PALYGINAMASIS ĮVERTINIMAS
Magistro darbas
Vadovas:
doc. dr. J. Kulpys
Turinys
1. Įvadas ... 2. Literatūros apžvalga ... 2.1. Pieninių karvių visavertiškumo gerinimas ... 2.2. Pašarų mišinių gamyba ir panaudojimas karvių šėrimui ... 2.3. Dulkės jų šaltiniai ir įtaka gyvuliams... 3. Darbo metodika ... 3.1. Bandymų vieta, sąlygos, grupių sudarymas ... 3.2. Pašarų mišinio ruošimas ... 3.3. Pašarų atidavimo tvarka ... 3.4. Pašarų tyrimo metodika ir sąnaudų apskaita ... 3.5. Produktyvumo ir pieno kokybės tyrimai ... 3.6. Pašarų organinių medžiagų virškinamumo intensyvumas... 3.7.Kraujo biocheminio tyrimo metodika ... 3.8. Skirtingų šėrimo technologijų efektyvumas ... 3.9. Statistinis duomenų įvertinimas ... 4. Tyrimų rezultatai ... 4.1. Pašarų mišinio sudėtis ir maistingumas ... 4.2. Pašarų kokybė, racionas ir jo sunaudojimas ... 4.3. Tvartų mikroklimato rodiklių palyginamasis įvertinimas... 4.4. Produktyvumas ir pieno sudėtis ... 4.5. Žolinių pašarų organinių medžiagų virškinamumas... 4.6. Biocheminiai kraujo tyrimų rodikliai... 4.7. Bandymo ekonominiai apskaičiavimai ... 5. Rezultatų aptarimas ... 5.1. Išvados ... 5.2. Pasiūlymai ... 6. Abstract... 7. Literatūros sąrašas ... 8. Priedai ... 3 4 4 8 15 21 21 21 24 25 26 26 26 26 27 27 27 28 29 30 32 33 34 35 40 40 41 43 49 9. Santrumpos ... ... 51
1. ĮVADAS
TEMOS AKTUALUMAS. Pienininkystė yra svarbi mūsų krašto gyvulininkystės šaka. Pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją pieninė galvijininkystė pripažinta viena iš prioritetinių žemės ūkio šakų.
Mūsų šalyje 2006 metais pieno gamyba sudarė 23 % bendrosios žemės ūkio produkcijos. Pieną bei jo produkciją gamina daugiau nei 180 tūkst. ūkio subjektų (Mikelionytė, 2007). Pastaraisiais metais apie 50 proc. perdirbto pieno yra eksportuojama. Todėl labai svarbu gerinti šios gamybos efektyvumą. 2006 metais iš vienos karvės Lietuvoje vidutiniškai primelžta 4484 kg pieno arba 12 proc. daugiau nei 2002 metais (Mikelionytė, 2007). Nors šalyje vidutinis pieno primilžis iš karvės nuolat didėja, bet kol kas yra vienas mažiausių ES.
Pienininkystei plėtoti yra palankios gamtinės sąlygos, šalyje veisiami galvijai gerai prisitaikę prie esamos pašarų bazės, jų genetinis produktyvumas gana aukštas. Tačiau dėl konkurencijos augant reikalavimams šalies ir užsienio rinkose, reikia siekti efektyvesnio pieno ūkio vystymo.
Pieno gamyboje daugiau nei 60 proc. išlaidų tenka pašarams. Todėl jų gamybos kaštai, kokybė ir maistingumas daro didžiausią įtaką pieno gamybos ekonomiškumui. Mažinant pieno gamybos savikainą, labai svarbu pasiekti aukštą pašarų maisto medžiagų konversiją.
Efektyviau panaudoti pašarus ir, esant tiems patiems ištekliams, gauti daugiau produkcijos padeda įvairių pašarų paruošimo šėrimui būdų taikymas. Todėl, tobulinant produktyvių karvių šėrimo technologijas, ieškoma naujų, pažangesnių pašarų paruošimo būdų ir vienas iš jų gali būti karvių šėrimas raciono mišiniais.
Įprastiniai karvių paros pašarų racionai susideda iš komponentų, pasižyminčių skirtingomis fizinėmis, mechaninėmis bei cheminėmis savybėmis. Tokia pašarų įvairovė tinkama pilnaverčius paros pašarų racionus sudaryti, tačiau, atiduodant kiekvieną pašarą atskirai, reikalauja daugiau darbo sąnaudų. Taip šeriant, sunku mechanizuoti darbus, o ruošiant pašarų mišinius, juos galima mechanizuoti. Todėl naujų šėrimo technologijų paieška, siekiant nustatyti jų efektyvumą yra labai aktuali.
DARBO TIKSLAI:
1) nustatyti pieninių karvių šėrimo apėmingųjų pašarų mišiniais įtaką jų produktyvumui, fiziologinei būklei ir ekonominiams rodikliams LVA PMBC;
2) palyginti tradicinio daugiakomponentinio raciono ir apėmingųjų pašarų mišinių efektyvumą pieninių karvių šėrime LVA PMBC.
DARBO UŽDAVINIAI – nustatyti šėrimo technologijos įtaką: pašarų ėdamumui, pieno produkcijai ir pieno kokybei, kraujo biocheminiams rodikliams, ekonominiam efektyvumui.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. PIENINIŲ KARVIŲ ŠĖRIMO VISAVERTIŠKUMO GERINIMAS
Galvijų produktyvumas 60-70 proc. priklauso nuo šėrimo bei pašarų kokybės. Ekonomiškiausia galvijus šerti pigiais žoliniais pašarais: žole, šienu, silosu (jie turėtų sudaryti apie 70 proc. raciono energetinės vertės). Teoriškai, pieninės karvės šeriamos geros kokybės stambiais pašarais su nedideliu kombinuotųjų pašarų kiekiu, gali per laktaciją pagaminti iki 7000 kg pieno (Tarvydas ir kt., 2005; Jans, 1989).
Mūsų šalyje tradiciniai tvartiniai galvijų racionai sudaryti iš įvairiarūšių ūkiuose išaugintų pašarų (šieno, šiaudų, siloso, pašarinių šakniavaisių ir kombinuotųjų pašarų). Tokiems racionams būdingos skirtingos fiziko-cheminės savybės. Norint sumažinti produkcijos savikainą, tvartiniu laikotarpiu galvijų racionuose didelę dalį pašarų turėtų sudaryti silosas. Jis pirmiausia - pieninių karvių pašaras (Tarvydas ir kt., 1995; Kulpys ir kt. 2007).
Lietuvoje vyrauja smulkūs galvijų ūkiai, todėl sunku specializuotai tvarkyti žolių ūkį ir taikyti pažangias žolinių pašarų gamybos ir šėrimo technologijas. Pagrindiniai kokybiškų silosuotų pašarų gamintojai yra stambūs ūkiai, dažniausiai žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai, laikantys daugiau nei 20 melžiamų karvių, turintys reikiamą žolynų priežiūros, žolės dorojimo techniką ir įrangą bei galintys taikyti įvairias silosavimo technologijas (Jatkauskas ir kt., 2002).
Tradiciškai pieninės karvės šeriamos išdalinant atskirus pašarus. Ūkininkų ir pavienių laikytojų turimas mažas karvių skaičius trukdo įdiegti pažangias pašarų ruošimo ir išdalinimo technologijas. Tačiau, ir naudojant modernias pašarų ruošimo technologijas, stambiuose ūkiuose galvijai vis dar šeriami rankiniu būdu arba iš dalies mechanizuotai išdalinant atskirus pašarus.
Gyvuliai gali pasirinkti suėsti mėgstamus pašarus, todėl skirtas davinys gali labai skirtis nuo faktiškai suėsto. Taip išdalinant pašarus sunku kontroliuoti pašarų ėdamumą, ne užtikrinamas tolygus gyvulių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis visą parą. Nustatyta, kad pašarų ėdamumas priklauso nuo jų atidavimo gyvuliams eiliškumo. Karvėms pirma paduodant geros kokybės šieną ar silosą, o vėliau – koncentruotuosius pašarus, padidėja sausos medžiagos ėdamumas ir pieno produkcija. Tačiau ne visada karvės suėda duotus stambius pašarus, bet laukia koncentruotųjų. Kad to išvengti, tikslinga visų rūšių pašarus sumaišyti ir paruošti jų mišinius (Nocek, 1992; Makauskas, 2005).
Dažniausiai gaminamas kukurūzų bei įvairių žolių silosas. Jei siloso maistinė vertė gera, karvėms reikia daug mažiau kombinuotųjų pašarų, baltyminių ir mineralinių priedų, padidėja pieno produkcija, o jo savikaina būna mažesnė. Vienas iš silosavimo privalumų yra tas, kad jį galima gaminti ir iš maisto pramonės perdirbimo atliekų, kaip pavyzdžiui, cukrinių runkelių griežinių (Kirchgesner, 1997; Paulauskas ir kt., 2002; Weber, 2002; Tarvydas ir kt., 2003).
Melžiamų karvių racione cukrinių runkelių griežinių silosu galima pakeisti netgi didelį grūdų kiekį, nesutrikdant fermentacinių procesų didžiajame prieskrandyje, nesumažinant pieno produkcijos ir neturint neigiamos įtakos pieno sudėčiai. Todėl šis silosas yra naudingas pašarų mišinių komponentas (Schmidt et.al. 2001).
Karvių pieningumas ir pieno sudėtis priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į genetinius, šėrimo, laikymo ir priežiūros. Pieningumo, pieno riebumo ir baltymingumo paveldimumas selekcijoje sudaro 20-30 proc. Todėl visavertis šėrimas yra gero karvių produktyvumo pagrindas. Lietuvos juodmargių veislės karvių kontroliuojamos bandos (145246 karvių) vid. pieno produktyvumas pastaraisiais metais buvo 5303 kg pieno, kurio 1 kg buvo 4,31 proc. riebumo ir 3,37 proc. baltymingumo (Juozaitienė ir kt., 2004).
Laktacijos metu organizmui reikia energijos gyvybiniams procesams ir pieno produkcijai gaminti. Karvės aprūpinimas pakankamu maisto medžiagų kiekiu, atsižvelgiant į sugebėjimą suėsti tam tikrą kiekį pašarų (skaičiuojant SM kilogramais), yra svarbiausias reikalavimas pieninių karvių šėrimui. Jei karvių racione padidėja didžiajame prieskrandyje fermentuojamų angliavandenių, tai sumažėja (nuo 22,8 kg iki 21,0 kg) raciono ėdamumas (Krause, 2002). Tačiau raciono SM ėdamumas didėja, didėjant visaverčių kombinuotųjų pašarų kiekiui racione (Reis et. al., 2001).
Pieninių karvių pašarų mišinyje, kurio sudėtyje buvo ir miežiniai miltai, susmulkintą liucernos šieną pakeitus liucernos silosu, nepakito mišinio SM ėdamumui, didžiojo prieskrandžio turinio pH bei LRR gamyba, bet ženkliai sumažėjo karvių produktyvumas ir pieno baltymų kiekis (Plaizier, 2004).
Šeriant pašarinius runkelius kartu su žolių silosu, didėja stambių pašarų (ir pašarinių runkelių) ėdamumas, tačiau, kombinuotųjų pašarų kiekį nereikėtų mažinti tolygiai energijos kiekiui, gaunamam su pašariniais runkeliais. Nustatyta linijinė pieno produkcijos mažėjimo priklausomybė didėjant pašarinių runkelių kiekiui racione (Birkenmaier et. al., 1996).
Nustatyta, kad visaverčiai kombinuotieji pašarai didina pieno produkciją. Pieninių karvių racione miežius pakeitus visaverčiu kombinuotųjų pašarų mišiniu, pieno produkcija padidėjo (Morgensen et al., 2003). Kadangi didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suskaido ne visus pašaro žalius baltymus, sudarant racionus produktyvioms karvėms, reikia atsižvelgti ne tik į
bendrą žalių baltymų kiekį, bet ir jų skaidymą didžiajame prieskrandyje.
Nustatyta, kad pieno baltymų sintezė didėja, kai pieninės karvės šeriamos kombinuotaisiais pašarais, kuriuose yra didelė didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų koncentracija (Keady et. al., 1999). Tuo tarpu per didelis didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų kiekis pieninių karvių racione neefektyviai panaudojamas mikrobinių baltymų sintezei, todėl didelė azoto dalis pašalinama su šlapimu (Hristov et. al., 2004).
Pienines karves šeriant įvairių pašarų mišiniais, įį plonąsias žarnas patenka pakankamas
žalių baltymų kiekis, todėl jų racione nereikia papildomo azoto kiekio siekiant didesnio pieno baltymingumo (Kluth et al., 2003).
Laktozės piene būna nuo 4,5 iki 5,2 proc. (optimalu 4,8-5 proc.). Iš laktozės kiekio piene galime spręsti apie karvių mitybą, pašarų kokybę. Pieno laktozės sintezė ir su ja susijęs primilžis priklauso nuo gero šėrimo, ypač nuo aprūpinimo energija. Tinkamiausias jos šaltinis yra grūdų krakmolas, skaidomas didžiajame prieskrandyje. Krakmolo virškinamumą didžiajame prieskrandyje apsprendžia terpėje esančios medžiagos bei krakmolo savybės (Beauchemin et al., 1994). Didžiajame prieskrandyje nesuskaidyto krakmolo kiekis gali būti nuo 3% iki 50%, priklausomai nuo jo šaltinio ir pašarų paruošimo laipsnio: miežių, avižų ir kviečių šis kiekis mažesnis (10%), o kukurūzų ir sorgo - didesnis ir labiau kintantis (Nocek et al.,
1991).
Literatūroje (
Herrera-Saldena et al., 1989; Khorasani et al. 1994) nurodo, kad krakmolas, esantis miežiuose, kviečiuose, didžiajame prieskrandyje skaidomas greičiau negu kukurūzų ir sorgo grūdų krakmolas.Vieni tyrėjai (Thomas et al., 1988; Bargo et al., 2002) teigia, kad kombinuotųjų pašarų kiekis racione neturi įtakos pieno laktozės sintezei, tačiau Reist ir kt. (2003) nustatė, kad laktozės kiekis didėjo, didėjant kombinuotųjų pašarų kiekiui (nuo 30 iki 50 proc. SM) paros davinyje.
Galvijų didžiajame prieskrandyje suvirškinama iki 70 proc. raciono sausosios medžiagos. Užtikrinant optimalų karvių didžiojo prieskrandžio turinio fermentacinių procesų aktyvumą, galima pasiekti maksimalų pieno produktyvumą. Pašaro dalelių dydis turi įtakos didžiojo
prieskrandžio fermentaciniams procesams ir tuo pačiu kiekybiniams ir kokybiniams virškinimo ir galutiniams produktams. Nustatyta, kad pienines karves šeriant miežiais, sumaltais iki 0,94 mm dalelių smulkumo, pagerėjo OM virškinamumas, padidėjo pieno produkcija ir pieno baltymingumas (Ghorbani et al., 2002). Tačiau jų lygis priklauso ir nuo suėsto fermentuojamos organinės medžiagos kiekio (Le Liboux et al., 1998). Rekomenduotinas šienainio ir kukurūzų siloso dalelių dydis 30-50 mm (Lammers et al, 1994). Nors Kudrna V. (2003) teigia, kad stambių pašarų smulkumas neturi įtakos SM ėdamumui, melžiamų karvių produktyvumui ir pieno riebumui.
Manoma, kad pašaro dalelių dydis turi įtakos sausos medžiagos ėdamumui, kai karvės šeriamos sunkiai virškinamais ir daug ląstelienos turinčiais pašarais (Kusmartono et al., 1996), tačiau neturi įtakos SM ėdamumui, jas šeriant geros kokybės pašarais (Yang et al., 2001; 2004).
Anaerobinių fermentacijos procesų intensyvumas priklauso nuo raciono sudėties (Martin et at., 1993). Galvijų didžiajame prieskrandyje yra optimalios sąlygos anaerobinių mikroorganizmų veiklai: neutralus ir pastovus turinio pH (6,5-7,4), anaerobinė terpė, 38-40° C temperatūra, su pašaru ir seilėmis pastoviai tiekiamos maisto medžiagos. Čia aptinkama apie 200 įvairių bakterijų rūšių, jų skaičius siekia 10-1 ml (Jeroch et al., 1999), yra didelė pirmuonių bei grybų populiacija. Didžiojo prieskrandžio mikrofloros ir mikrofaunos kiekybinė ir kokybinė sudėtis priklauso nuo įvairių faktorių, bet didžiausią įtaką daro pašaro sudėtis ir įvairių medžiagų santykis jame (Beauchemin et al., 1994; Mertens, 1997). Didžiojo prieskrandžio turinyje padaugėja infuzorijų ir bakterijų, karves šeriant pašarų mišiniais (Geerts et al., 2004; Li et al., 2003). Tai labai teigiamas reiškinys, nes infuzorijų skaičiui sumažėjus arba joms visai išnykus, padidėja lakių riebalų rūgščių (LRR) koncentracija didžiajame prieskrandyje ir sumažėja pašarų OM virškinamumas (Beauchemin et al., 1990).
Karves šeriant vienodos sudėties racionu, didžiojo prieskrandžio turinio pH yra pastovus, bet, priklausomai nuo šėrimo, jis gali svyruoti nuo 5,0 iki 7,5. Didžiausias turinio pH būna, karves šeriant stambiais pašarais. Nustatyta, kad didžiojo prieskrandžio turinio pH padidėjo, kai karvės ėdė kukurūzų silosą, kurio vid. dalelių dydis buvo 32 mm (Onetti et al., 2003). Galvijus gausiai šeriant struktūriniais labai smulkintais pašarais, mažėja didžiojo prieskrandžio turinio pH (Norgaard, 1989;Grant et. al., 1990). Kolver R. ir kt. (1998) nustatė, kad šeriant pienines karves pašarais, kuriuose daug didžiajame prieskrandyje fermentuojamų angliavandenių, sumažėjo (nuo 5,82 iki 5,67) didžiojo prieskrandžio turinio pH. Kai didžiojo prieskrandžio turinio pH tampa mažesnis nei 5,5 vienetai - išnyksta infuzorijos, sutrinka bakterijų veikla (Jeroch al., 1999). Optimalus pieninių karvių didžiojo prieskrandžio turinio pH yra 6,3- 6,8 (Laugalis ir kt., 2004).
Karves šeriant daug energijos turinčiais kombinuotaisiais pašarais, juose esantys lengvai virškinami angliavandeniai skaidomi labai greitai ir prieskrandžiuose gali susikaupti daug
tarpinių apykaitos produktų, sukeliančių įvairius organizmo medžiagų apykaitos sutrikimus kaip acidozė, ketozė, išputimas ir kt. (Kleen et al., 2003; Nocek, 1992; Owens et al., 1998; Želvytė, 2000).
Didžiajame prieskrandyje anaerobinės fermentacijos metu angliavandeniai suskaidomi iki LRR, kurios yra pagrindinis energijos šaltinis galvijams. Sveiko gyvulio prieskrandžiuose per parą pasigamina iki 4,5 kg laisvųjų riebalų rūgščių (Cunningham, 1997). LRR koncentracija galvijų didžiajame prieskrandyje gali svyruoti
60-120
mmol/l. Galvijų racione padidinus kombinuotųjų pašarų kiekį, padidėja bendra LRR produkcija didžiajame prieskrandyje (Coppock et al., 1981). LRR bendras kiekis yra žymiai didesnis, šeriant krakmolingais pašarais, nei daug ląstelienos turinčiu pašaru (Krause, 2002). Kai racione trūksta angliavandenių arba karvėms nepakanka pašaro, LRR produkcija didžiajame prieskrandyje sumažėja. Kai pašarų mišinyje didėja kombinuotųjų pašarų kiekis, tai didžiajame prieskrandyje padidėja propiono rūgšties produkcija, bet sumažėja acto rūgšties kiekis (Mertens, 2000; Reis et al., 2001; Rodriguez et. al., 2001).Pašarų OM virškinamumas yra vienas svarbiausių rodiklių, apsprendžiančių jų maistinę vertę. Jis priklauso nuo didžiojo prieskrandžio fermentacinio aktyvumo (Monkevičienė ir kt., 1996; 2000). Monkevičienė (1996) nustatė, kad pašarus inkubuojant in vitro su karvių, šeriamų šiaudais, didžiojo prieskrandžio turiniu, visų tirtų pašarų OM virškinamumas buvo mažesnis nei inkubuojant juos su karvių, šeriamų šienu, didžiojo prieskrandžio turiniu. Galvijus šeriant racionais, kur vyrauja ląsteliena, stambiųjų pašarų OM virškinamumas didžiajame prieskrandyje yra mažas: šiaudų - apie 40 proc., šieno svyruoja nuo 61,5 iki 67,4 proc. Galvijus šeriant racionais, kurių OM virškinamumas didžiajame prieskrandyje yra didesnis, anaerobiniai mikroorganizmai aprūpinami gausiau ir įvairesnėmis maisto medžiagomis (Murphy et al., 1993; Monkevičienė, 1999).
Kadangi stambūs pašarai yra ilgiau didžiajame prieskrandyje fermentuojami, jų ir viso raciono SM ėdamumas sumažėja (Gili et al., 1988). Todėl siekiant užtikrinti produktyvių karvių baltymų ir energijos poreikius, racionai papildomi kombinuotaisiais pašarais. Kiti mokslininkai (Spahr et al., 1993) nustatė, kad pašarų SM ėdamumas buvo žymiai didesnis (0,6 kg/d), karves šeriant racionais, kurių sudėtyje buvo lėtai skaidomo krakmolo. Jo teigimu, greitai skaidomas pašarų krakmolas, skatindamas LRR produkciją didžiajame prieskrandyje, gali slopinti SM ėdamumą.
Karvių racione yra būtinas tam tiktas ląstelienos kiekis, kad fermentaciniai procesai didžiajame prieskrandyje būtų optimalūs. Kaip nurodo Jeroch ir kt. (1999), tam, kad virškinimo procesai vyktų netrikdomai, pieninė karvė per dieną turi gauti mažiausiai 400 g struktūrinės žalios ląstelienos 100 kg kūno masės.
2.2. PAŠARŲ MIŠINIŲ GAMYBA IR PANAUDOJIMAS KARVIŲ ŠĖRIMUI
Gyvulininkystės produktų savikainos apie 70 proc. sudaro išlaidos šėrimui, pašarų gamybai ir jų paruošimui. Taikant atitinkamą šėrimo technologiją galvijams, siekiama kuo didesnio pašarų ėdamumo, produkcijos kiekio ir kokybės, kuo mažesnėmis pašarų sąnaudomis. Daugiausia darbo sąnaudų reikalaujantis procesas gyvulininkystėje yra galvijų šėrimas. Ūkininkų ir pavienių laikytojų turimas mažas karvių skaičius trukdo įdiegti pažangias pašarų ruošimo ir išdalinimo technologijas. Tačiau, ir naudojant modernias pašarų ruošimo technologijas, stambiuose ūkiuose galvijai šeriami tradiciškai, kai paros davinio pašarai išdalinami atskirais komponentais, tai dalinai mechanizuota šėrimo technologija, reikalaujanti daug darbo sąnaudų. Gyvuliai gali pasirinkti ir suėsti tiktai skanius labiau mėgstamus paros davinio pašarus, todėl skirtas davinys gali labai skirtis nuo faktiškai suėsto. Taip išdalinant pašarus sunku kontroliuoti faktinį pašarų ėdamumą, neužtikrinamas tolygus gyvulių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis visą parą.
Norint išvengti minėtų problemų, vienas iš sprendimo būdų yra paros davinio pašarus atiduoti mišinių pavidalu. Tai efektyvus galvijams skirtų pašarų paruošimo šėrimui būdas, gerinantis jų maistinių medžiagų konversiją. Šeriant galvijus pašarų mišiniais, 10 - 12 proc. padidėja žolinių ir kitų apėmingų pašarų panaudojimas, tai leidžia 10 - 11 proc. sumažinti kombinuotųjų pašarų sąnaudas (Tarvydas, 2005). Mišinius gali sudaryti stambūs, sultingi ir kombinuotieji pašarai, jie gali būti sausi ar drėgni, birūs, granulių ar briketų pavidale (Dulphy et al. 1994; DeLaval, 2002).
Vienas iš racionalių esamų pašarų paruošimo būdų galvijams yra mišiniai, subalansuoti maisto medžiagų ir energijos atžvilgiu pagal gyvulių reikmes. Drėgnų mišinių ruošimas yra pilnai mechanizuotas, visi raciono pašarai sumaišomi ir susmulkinami automatizuotai ir išdalinami tuo pačiu maišytuvu-dalintuvu. Tokių mišinių paruošimo technologija yra paprastesnė nei granuliuotų ar briketuotų pašarų. Pašarų mišiniai yra labai tinkami melžiamų karvių šėrimui, į jų sudėtį gali įeiti daug stambių pašarų (šieno, šiaudų), kurių gyvuliai negali atrinkti ir palikti
nesuėstus, kaip dažniausiai būna, šeriant atskirai pašarus (Lammers et al., 1994).
Įprasta karves šerti du kartus per dieną. Šėrimo dažnumas yra svarbus šeriant atskirus raciono komponentus, tačiau nėra toks aktualus, šeriant pašarų mišiniais, kadangi, karvės kasdien gauna vienodos maistinės ir energetinės vertės davinį (Kudrna, 2003).
Nustatyta, kad pašarų ėdamumas priklauso nuo jų atidavimo gyvuliams eiliškumo. Karvėms pirma atiduodant geros kokybės šieną ar silosą, o vėliau – kombinuotuosius pašarus, padidėja SM ėdamumas ir pieno produkcija. Tačiau ne visada karvės suėda duotus stambius pašarus, bet laukia sultingų ir kombinuotųjų pašarų. Todėl paros davinį karvėms geriau atiduoti paruošus pašarų mišinį (Nocek ,1992; Macleod et al., 1994).
Mišinių ruošimo technologija sudaro sąlygas į mišinius įterpti nebaltyminio azoto junginius bei tuos pašarus, kuriuos galvijai nenoriai ėda, kai jie duodami atskirai. Kadangi karvės labai individualiai atrenka pašarus (Kirchgessner, 1997), todėl tik sumaišius juos į mišinius, galima užtikrinti tolygų raciono maisto medžiagų ėdimą. Pašarų mišiniai turi savo specifinį skonį, kuris ir skatina jų ėdamumą, didina apetitą. Manoma, kad teigimą pašarų mišinių poveikį melžiamų karvių produktyvumui lemia geresnis jų ėdamumas bei maisto medžiagų įsisavinimas (Schroeder et al., 2003).
Pašarų ėdamumas labai svarbus faktorius, apsprendžiantis, kiek faktiškai karvės suėdė davinio SM ir įsisavino energijos, o tai lemia produkcijos kiekį ir kokybę. Šeriant pašarus atskirai, sudėtinga kontroliuoti pašarų ėdamumą. Mišinių ėdamumas priklauso nuo jų sudėties, jei šiaudai sudaro 20-30 proc. mišinio, tai jo ėdamumas sumažėja ir neigiamai veikia produktyvumą (Rotz, 1997; Manyuchi et al., 1996).
Šeriant pašarų mišiniais, karvės suėda stambių pašarų daugiau nei juos išdalinant atskirai. Taip šeriant karves, užtikrinamas reikiamas ląstelienos kiekis optimaliai pieno riebalų sintezei,
idėja pieno gamyba, mažėja ekonominės sąnaudos (Berschl, 2003).
Tačiau ruošiant pašarų mišinius, svarbu laikytis mišinių ruošimo technologinių reikalavimų, kad visi pašarai būtų tiksliai atsveriami ir nebūtų per daug susmulkinami. Kai pašarai per daug susmulkinami (6 mm), karvės mažiau atrajoja, sumažėja seilių sekrecija ir padidėja acidozių, laminitų tikimybė. Tokiu atveju, nors pašarų ėdamumas padidėja, tačiau SM suvirškinama mažiau, nes smulkios pašaro dalelės greičiau praslenka per didįjį prieskrandį su skystąja turinio dalimi, todėl trumpiau veikiamos mikroorganizmų fermentų, dėl to blogėja ląstelienos virškinamumas (Dulphy el. al., 1994; Le Liboux el. al.,1998). Yra nustatyta neigiama pieno riebumo ir pašaro dalelių dydžio koreliacija (Schroeder et al., 2003). Karvių racione didėjant susmulkintų pašarų kiekiui proporcingai mažėja pieno riebalų sintezė (Grant el. al., 1990). Tačiau kuo stambesnės pašaro dalelės, tuo lengviau galvijai išrenka mėgstamus pašarus, dėl to kinta didžiojo prieskrandžio terpė ir pieno kokybė. Jei pašarų dalelių dydis didesnis nei 19,0 mm, karvės gali išsirinkti pašarus ir iš mišinių (Maltz et al., 1991).
Daugelis autorių (Bargo et al., 2002; Carpino et al., 2004) nurodo, kad šeriant pašarų mišiniais, padidėja karvių pieno produkcija, pieno riebalų ir baltymų kiekis bei karvių kūno svoris. Kitų autorių (Holden et al., 1995; Kolver et al., 1998) duomenimis, pieno produkcija nedaug sumažėjo, kai pieninės karvės buvo šeriamos pašarų mišiniais. Tačiau, karves šeriant pašarų mišiniais pieno produkcija gali ir nepadidėti (Gili, 1988), o tokia šėrimo strategija gali neturėti įtakos pieno kokybei (Yrjanen el.al., 2003).
Nustatyta, kad pienines karves šeriant pašarų mišiniais, jų piene šlapalo (urėjos) kiekio svyravimai rytinio ir vakarinio melžimo metu nėra tokie dideli, kaip jas šeriant atskirais pašarais. Tačiau vidutiniam paros šlapalo kiekiui (247 -240 mg/l) piene neturėjo įtakos šėrimo strategija (Geerts et al., 2004). Šlapalo kiekis piene labiausiai priklauso nuo baltymų ir energijos pusiausvyros racione (Broderick et al., 1997; Kohn et. al.,1997; Frand et al., 2003).
Bet kokie raciono pakitimai, kurie sukelia fiziologinių procesų sutrikimus, sukelia grandininę reakciją, kuri suardo normalų fiziologinių procesų aktyvumą ir to pasėkoje gali pakeisti organizmo skysčių biocheminius rodiklius (Sederevičius, 2004).
Daugelis mokslininkų (
Bargo et al.,
2002; Carpino et al., 2004) nustatė, kad karves šeriant pašarų mišiniais padidėja pieno produkcija. Tačiau Heinrichs et al. 1999, nenustatė pieno produkcijos padidėjimo, karves šeriant pašarų mišiniais. Kiti tyrėjai (Holden et al., 1995; Kolver et al., 1998; Ferris et al., 2003) nustatė nežymų pieno riebumo sumažėjimą, karves šeriant pašarų mišiniais.Karves šeriant pašarų mišiniais ekonominio efekto tikimasi dėl padidėjusio pigesnių stambių pašarų ėdamumo, sutaupant brangių koncentruotųjų pašarų sąskaita, dėl padidėjusios pieno produkcijos ir pagerėjusios jo kokybės bei geros bandos sveikatos, išvengiant lėtinių medžiagų apykaitos ir kitų ligų (Ostergaard et al., 1996; Rotz, 1997; Tozer et al., 2003).
Dabartiniu metu plačiai taikomos kelios pieninių karvių šėrimo drėgnais pašarų mišiniais technologijos:
1) Visų raciono pašarų mišinys (angl. - TMR); 2) Dalies raciono pašarų mišinys (angl.- PMR).
3) Kombinuotuosius pašarus sušeriat atskiru daviniu (angl.- SCF);
1) Šeriant kombinuotuosius pašarus atskirai,. jie ribojami, o stambūs pašarai dažniausiai duodami ad libitum. Ši sistema dažniausiai naudojama, mažuose ūkiuose (mažiau nei 30 karvių), kai karvės laikomos pririštos (Maltz et al., 1991).
2) Taikant visų raciono pašarų mišinių technologiją, stambūs ir kombinuotieji pašarai sumaišomi maišytuve-dalintuve ir juo išdalinami karvėms. Ši technologija plačiai taikoma didelėse galvijų fermose, kur karvės laikomos palaidos. Jei mišinys ruošiamas visoms karvėms vienodos sudėties, tai subalansuojamas pagal didžiausio produktyvumo karvių poreikius. Kai fermoje karvės grupuojamos pagal produktyvumą, kūno kondiciją, laktacijos periodą, veršiavimosi laiką, tai racionas subalansuojamas pagal kiekvienos karvių grupės poreikius. Kuo daugiau grupių, tuo racionas tikslesnis, bet tada daug laiko sugaištama pergrupuojant karves kintant jų produkcijai. Todėl turi būti ruošiami keli mišiniai ir išdalinti kiekvienai grupei. Nors, kai kurie autoriai teigia, kad karvės gaudamos pilnavertį pašarų mišinį pačios reguliuoja sau reikiamą maisto medžiagų kiekį, tačiau praktiškai, nors pieno gamyba ir sumažėja, daugelis karvių toliau ėda įprastą raciono kiekį ir nutunka. Todėl labai svarbu kontroliuoti pašarų suėdimą, vesti pašarų likučių apskaitą, kad pašarų mišinių maistinių medžiagų ir energijos kiekiai atitiktų karvių fiziologinius ir produkcijos poreikius (Lammers et. al., 1994).
Siekiant išvengti pašarų pereikvojimo, karves, atsižvelgiant į laktacijos periodą, reikia grupuoti bent į 3 grupes: laktacijos pradžia (šviežiapienės), laktacijos vidurys ir laktacijos
pabaiga (Grant et al., 1997; Spahr et al., 1993). Kuo daugiau karvių grupių, tuo tikslesnis maisto medžiagų ir energijos aprūpinimas pagal gyvulio poreikius, tačiau tada pati šėrimo strategija praranda racionalumą. Šios šėrimo strategijos trūkumas - dažnas karvių pergrupavimas, reikalaujantis laiko ir darbo sąnaudų, be to, karvės patiria stresą.
3) Ruošiant pašarų mišinius iš dalies paros davinyje numatytų pašarų, sumaišomi visi stambūs pašarai ir dalis kombinuotųjų, kurių kiekis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į mažiausio produktyvumo karvių poreikius. Didelio produktyvumo karvėms skiriamas papildomas kombinuotųjų pašarų kiekis, atiduodant jį šėrimo
stotelėse arba išdalinant
į lovius. Ši sistema efektyvi, jei į racioną įeina kelių rūšių stambūs ir sultingi pašarai, o ūkininkas nori šerti kombinuotuosius pašarus kiekvienai, karvei individualiai. Kai dalis kombinuotųjų pašarų įeina į mišinio sudėtį, padidėja raciono ėdamumas ir sumažėja acidozės rizika. Jei mišiniuose yra ir kombinuotųjų pašarų, tai padidėja apėmingų (ypač siloso) pašarų ėdamumas (Landau et. al., 2004). Šeriant mišinių pavidalu silosą ir šiaudus su kombinuotaisiais pašarais ir šakniavaisiais, jų ėdamumas taip pat padidėja (Reis et al., 2001; Steinwidder et al., 2003; Schroeder, 2003).Šeriant karves mišiniu, kurį sudarė (pagal SM) susmulkintas kukurūzų silosas (42 proc.) ir kombinuotieji pašarai (40 proc.), liucernos silosas (10 proc.) ir liucernos šienas (8 proc.), žalių proteinų, krakmolo bei OM virškinamumas buvo didesnis nei šeriant racionu, kur kukurūzų silosas buvo nesusmulkintas (Ebling et al., 2004).
Tyrimais nustatyta, kad mišinių įtaka karvių pieno produkcijos kiekiui priklausė nuo racionų sudėties. Kai pašarų mišiniuose didėjo kombinuotųjų pašarų kiekis, tai didėjo ir karvių pieno produkcija (Fahey et. al., 1993).
Ferris ir kt. (2003) savo bandymo metu karves iki soties šėrė dviem pagrindiniais racionais: vieną sudarė vien tik žolės silosas; kitą - žolės silosas ir cukrinių runkelių mišinys santykiu 70:30 (SM pagrindu). Juos papildė 5 skirtingais kombinuotųjų pašarų (vid. = 3,0; 5,3; 7,5; 9,8 ir 12,0 kg SM/karvei/ d) kiekiais. Tyrimais nustatė SM ėdamumo, apykaitos energijos (AE) įsisavinimo, pieno kiekio bei baltymingumo tiesinę priklausomybę nuo kombinuotųjų pašarų kiekio racione. Cukriniai runkeliai neturėjo įtakos pieno produkcijai, bet padidino pieno baltymų kiekį. Šėrimo technologija neturėjo įtakos karvių kūno masei (Landau et. al., 2004).
Karvėms per dieną suėdant apie 20 kg SM pašarų mišiniu, kuriame lengvai skaidomo krakmolo buvo daugiau kaip 7 kg/d, sumažėjo jų pieno riebalų sintezė (Jurjanz et al., 1998).
Apibendrinant literatūros apžvalgą galime teigti, kad norint padidinti pieno produkcijos gamybą, reikia pilnai patenkinti pieninių karvių mitybinius poreikius. Produkcijos padidėjimą galima pasiekti ne tik tinkamai subalansuojant maisto medžiagas, bet ir pritaikant tinkamą šėrimo strategiją, efektyviai panaudojant vietinius pašarus.
Racionas, kuris sudarytas ir tas kuris yra realiai šeriamas gali labai skirtis. Todėl reikia labai gerai išanalizuoti ir įvertinti šėrimo sistemą, kad ji būtų kuo efektyvesnė produkcijos ir pašarų atžvilgiu.
Kiekvienos šėrimo strategijos tikslas - pasiekti maksimalų pašarų ėdamumą. SM ėdamumas esamos produkcijos lygyje priklauso ne tik nuo pašarų kokybės, bendros raciono maisto medžiagų sudėties, pašarų paruošimo, bet ir nuo šėrimo dienotvarkės bei pašarų atidavimo būdo. Daug dėmesio skiriama pašarų kokybei, jų tyrimams ar viso raciono maistingumo nustatymui, tačiau sąlyginai mažiau dėmesio skiriama pagristos šėrimo strategijos pagrindams.
Pagristos šėrimo technologijos sukūrimas pirmiausiai priklauso nuo vietinių pašarų asortimento, turimų įrengimų bei darbo jėgos išteklių ūkyje.
2.3.Dulkės jų šaltiniai ir įtaka gyvuliams
Ruošiant pašarų racionus ir juos išdalinant susiduriama ir su nemenka dulkinimo problema. Tvartų ore visada yra dulkių. Tai smulkios, mechaniškai suspenduotos kietos dalelės, galinčios ilgą laiką išbūti ore ir sudaryti aerozolius (Gerlach 1992). Dulkių dalelės turi būti įvardijamos kaip svarbus atmosferos teršalas ir negali būti laikomas tiesiog nepatogumu Bakutis (2004). Todėl Gertach(1992) aprašomoje studijoje, pateikęs tyrimų duomenis apie dulkių poveikį žmonių ir gyvulių sveikatai, dulkes ir kenksmingas dujas įvardija kaip svarbiausius aplinkos komponentus bei akcentuoja kompleksinę dalelių ir kenksmingų dujų sąveiką.
Pagal kilmę dulkės gali būti organinės (augalinės ir gyvulinės), neorganinės
(metalinės, mineralinės) kilmės ir mišrios Bakutis (2004), pateikdamas duomenis apibūdinančius dulkių kilmę nurodo, kad 80-90 proc. dulkių susidaro iš pašarų,55-68 proc. iš kraiko, 2-12 proc. nuo gyvulių odos, 2-8 proc. nuo fekalijų ir šiek tiek mažiau dėl pačių gyvulių veiklos. Panašūs rezultatai nurodomi ir kitose mokslinėse publikacijose (Gerlach 1992; ). Žinoma, kad nusėdusiose dulkėse apie 85 proc. sudaro organinės medžiagos, kenksmingos dujos bei kitų kvapų medžiagos . Anot Bargo et al (2002), dulkėse daugiau baltymų nei pašare ir tai rodo, kad patys gyvuliai prisideda prie dulkių susidarymo. Capen (1989) teigia, kad paukščių laikymo patalpų dulkėse yra virš 26 proc. proteinų . Daugelis autorių pastebi, kad dulkėse gausu mikroorganizmų, virusų, grybų pradų bei endotoksinų (Bakutis , 2004;Torsten, 1993). Teigiama, kad organinėse dulkėse galima rasti ir mikotoksinų, tačiau dulkėse ir bioaerozoliuose nėra detaliai nustatyti nei
mikotoksinų kiekiai, nei jų savybės (Bakutis, 2004). Torsten (1993) ištyrė grūdų dulkes ir nustatė ochratoksino A koncentracijas dulkių mėginiuose. Teigiama, kad dulkių mėginiuose
ochratoksinas A buvo randamas dažniau ir didesnėmis koncentracijomis (nuo 0,05 iki 9,9 ppm) nei pačiuose miežiuose, kuriuose buvo nustatyti tik labai nežymūs mikotoksinų kiekiai.
.
Anot mokslininkų Copen (1998), Gerlach(1992), lieka neaišku kokiu mastu dulkės gali kaupti bei pernešti mokroplazmas. Torsten (1993) duomenimis, 1 grame kiaulidės dulkių buvo nustatyta 50 mln gyvybinių aerobinių bakterijų, kolonijas sudarančiais vienetais (KSV) be to šie tyrimų rezultatai rodo, kad 1 gramas kiaulidės dulkių gali sugerti iki 1 mg riebalų rūgščių ir fenolių.
Nepriklausomai nuo dulkių dalelės kilmės, jos dydis yra esminis veiksnys, sąlygojantis dalelės poveikį. Teigiama, kad nuo dulkių dalelių dydžio priklauso jų gebėjimas plisti oru, vieta, kurioje dulkės gali kauptis kvėpavimo sistemoje bei jų greitis, kuriuo gali nusėsti ant paviršių Copen (1998).
Žinoma, kad oru pernešamos arba nusėdę dulkių dalelės gali būti įvairaus dydžio ir nustatyta, kad trečdalis tvartų dulkių yra mažesnės nei 10 mikronų dydžio, o 5 mikronų dydžio dulkių dalelės sudaro 9-16 proc. nuo viso dulkių kiekio ir nustatyta Torsten (1993), kad dulkių dalelės, kurių skersmuo mažesnis kaip 7 mikronai, patenka į plaučių alveoles, o 4-5 mikronų skersmens dalelių alveolinis nusėdimas gali siekti net 50 proc.
Nemaža tyrimų atlikta (Gerlach, 1992; Bakutis, 2006 ir kiti), nustatant dulkių koncentracijas įvairių gyvulių rūšių tvartuose. Teigiama, kad dulkių koncentracijos svyruoja priklausimai nuo patalpų oro temperatūros, drėgmės, oro judėjimo bei ventiliacijos intensyvumo, nuo patalpose vykstančios darbinės veiklos, gyvulių rūšies ir tankio, nuo pašaro tipo, mėšlo tvarkymo sistemos ir gyvulių laikymo būdo bei metų.
Didelės dulkių ir mikroorganizmų ir dujų koncentracijos slopina apsaugines kvėpavimo sistemos funkcijas, todėl teigiama, kad minėti gyvulių patalpų teršalai yra laikomi respiratorinių ligų rizikos veiksniu. Konstatuojamas dulkių vaidmuo pernešant infekcines ligas (Torsten, 1993) bei akcentuojamas dulkių toksinis ir alerginis poveikis (Drochner, 1998). Teigiama, kad ūkių darbininkams dėl patalpose esančios padidėjusios dulkių, užkrėstų mikotoksinais, ekspozicijos, gali išsivystyti hepatoceliuliarinė karcinoma (Bakutis, 2004).
Mokslinėse publikacijose ( Dulphy et al, 1994; Coppock et al, 1981; Bakutis, 2006) nurodomi potencialiai žalingi dulkių komponentai bei jų sukeliami susirgimai ( 1 lentelė).
1 lentelė. Dulkių komponentai ir jų sukeliami susirgimai (pagal Torsten, 1993; Drochner, 1998).
Dulkių komponentai Susirgimai
Pašarų smulkiosios dalelės Gleivinių reakcijos
Dulkių komponentai Susirgimai
Ekskrementų (žarnyno mikroflora, odos epitelis, maisto medžiagos) sausosios dalelės
Toksinis organinių dulkių sindromas(ODTS)
Grybų sporos Mineralinės dulkės Vabzdžių dalelės Žiedadulkės
Kenksmingos dujos
Gram neigiamos bakterijos Endotoksinai
Mikotoksinai Aktinomicetai Virusai
Infekciniai agentai
Profesinė bronchinė astma, bronchinis hyperjautrumas
Agresyviausios yra komposto ir grūdų dulkės, kuriose būna didelė mikroorganizmų koncentracija.
Tokiu būdu sausi, birūs pašarai yra dulkėtumo šaltinis, su iš to kylančiomis pasekmėmis. Dulkės atmosferos ore padeda kondensuotis vandens garams, dėl to susidaro rūkas. Oro dulkės sugeria saulės spektro spindulius, dėl to susilpnėja saulės radiacijos, ypač ultravioletinių spindulių intensyvumas. Dėl dulkių ir suodžių sluoksnio ant langų stiklų pablogėja natūralus tvartų apšvietimas. Mineralinės ir organinės dulkės kartu su prakaitu, riebalų liaukų išskyromis, žuvusiomis epidermio ląstelėmis ir mikroorganizmais, dirgina odą, sukelia uždegimą. Kartu sutrinka termoreguliacinė ir serekcinė odos funkcija, sumažėja odos jautrumas ir reflektorinės reakcijos.. Dulkės užkemša prakaito ir riebalų liaukų latakus, dėl to oda pasidaro sausa, neelastinga ir greičiau mechaniškai pažeidžiama. Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams, o per juos ir visam organizmui. Patekęs į gyvulio ar paukščio organizmą, užterštas dulkėmis oras refleksiškai sužadina paviršinį kvėpavimą – taip kvėpuojant plaučiai nepakankamai ventiluojami ir galima susirgti įvairiomis kvėpavimo organų ligomis. Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotų pašarų ingredientų, mikroorganizmų veiklos produktų, grybelių, cheminių nuodų. Patalpų, kur laikomas prieauglis, dulkėse gali būti ir biogeninių bei cheminių stimuliatorių, antibiotikų, fermentų, hormonų, mikroelementų. Visa tai dar labiau padidina neigiamą dulkių poveikį, ypač organizmo sensibilizacijos ir alergenizacijos atžvilgiu. Dulkių kiekis tame pačiame
tvarte labai skiriasi. Vasarą oras būna dulkėtesnis. Tačiau oro dulkėtumas priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo technologinio proceso(2. lentelė)
2 lentelė. Oro dulkėtumas karvidėje atsižvelgiant į technologinį procesą (Bakutis, 2006) Technologinio darbo procesas Dulkių kiekis mg/m3
Sausų pašarų dalijimas 5-153
Skystų pašarų dalijimas 2-10
Patalpų valymas 4-50
Gyvulių ramybės metu 0,5-4
Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5 – 43,6;g/m3) šeriant gyvulius sausai pašarais, ypač, kai šie pašarai paduodami vamzdžių sistema ( 12 tūkstančių kiaulių kompleksas, laike valandos į aplinką išmeta iki 2 kg dulkių, o dideli paukščių fabrikai iki 30 kg). Oro dulkėtumas padidėja jau prieš šeriant gyvulius, nes jie labai suaktyvėja.
Jeigu patalpos valomos hidrauliniu būdu,dulkių kiekis ore labai sumažėja. Tuo tarpu valant sausai, jų koncentracija padidėja 6 – 12 kartų. Pavojingiausios dulkės 0,2 – 05,0 mkm dydžio. Didesnės dulkės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose, o mažesnės pasiekia plaučių alveoles (mažesnės kaip 0,2 mkm tik dalinai nusėda plaučiuose) ir to pasekoje gyvuliai gali susirgti pneumokonioze (antrakozę sukelia anglies dulkės, silikozę – kvarco dulkės, asbestozę – asbesto dulkės, siderozę – geležies dulkės). Gyvulių patalpose ribinė dulkių koncentracija – 4 mg/m3, o paukštidėse ik 8 mg/m3. Siekiant sumažinti dulkių kiekį tvartuose, rekomenduojama:
2. Fermų teritoriją užsėti daugiametėmis žolėmis arba pakloti kietą dangą;
3. Nuolat plauti grindis ir takus, dulkes nuo sienų ir langų šluostyti drėgnais skudurais; 4. Gyvulius valyti aptvaruose;
5. Neperkratinėti tvarte sudulkėjusių ir užterštų pašarų bei kraiko;
6. Tinkamai naudoti ventiliaciją, o gyvulius išvarius mocionui, atidaryti duris; 7. Stambiuose ūkiuose galimo naudoti dulkių siurblius;
8. Tiekimo ir ištrukimo ventiliacijos kanaluose įtaisyti dulkių gaudytuvus.
3. DARBO METODIKA
3.1. BANDYMŲ VIETA, SĄLYGOS, GRUPIŲ SUDARYMAS
Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre 2006 m. buvo atliktas mokslinis-gamybinis bandymas su Lietuvos juodmargių (LJ) veislės pieninėmis karvėmis. Bandymas atliktas tvartiniu laikotarpiu, jo metu karvės buvo laikomos praktiškai vienodomis sąlygomis, melžiamos mechanizuotai į pieno linijas du kartus per parą, laikomos pririštos, girdomos iš automatinių girdyklų, šeriamos du kartus per parą. Bandymas buvo suskirstytas į du laikotarpius: paruošiamąjį ir tiriamąjį
Iš LVA PMBC pieninių karvių bandos pirmajam bandymui buvo atrinkta 18, melžiamų karvių. Iš jų buvo sudarytos dvi analoginės grupės pagal laktaciją, apsiveršiavimą, produktyvumą per praėjusią laktaciją, gyvulio svorį, pieno riebumą ir baltymingumą. Bandomųjų grupių karvių charakteristika pateikta 3 lentelėje.
3 lentelė. Bandomųjų grupių karvių charakteristika
Produktyvumas per praėjusią laktaciją Bandymas Karvių grupė Laktacija Svoris, kg
primelžta pieno, kg pieno riebalai, % I. I kontrolinė
II tiriamoji
n=9 3 617,8±13,12 6282±335,9 4,17±0,10
Bandymo paruošiamasis laikotarpis truko 24 d. Abiejų grupių karvės buvo šeriamos rankiniu būdu, paros pašarų davinį atiduodant atskirais komponentais. Jos gavo praktiškai vienodą pagal maistingumą ir struktūrą racioną, kuriame buvo šienas, šiaudai, kukurūzų silosas, daugiamečių žolių silosas, cukrinių runkelių griežinių silosas ir saladinas. Kombinuotieji pašarai buvo duodamas individualiai kiekvienai karvei pagal pieno produktyvumą. Paros davinys atitiko reikiamas maisto medžiagų normas (Tarvydas ir kt., 1995).
Tiriamasis laikotarpis truko 106 dienas. Jo metu I kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos rankiniu būdu, tos pačios sudėties kaip ir paruošiamuoju laikotarpiu paros daviniu, pašarus išdalinant atskirai. II tiriamosios grupės karvės paros davinį sudarė tie patys kaip ir I kontrolinės grupės pašarai. Skyrėsi tik šėrimo technologija: dalis davinio pašarų - saladinas, šienas, šiaudai, kukurūzų silosas, daugiamečių žolių silosas, cukrinių runkelių griežinių silosas - buvo sumaišyti ir atiduoti mišinio pavidalu maišytuvu-dalintuvu "QptiMixTM" (DeLaval, 2002). Davinyje skirtas kombinuotųjų pašarų kiekis atiduotas kiekvienai karvei individualiai pagal jų produktyvumą.
Bandymas vykdytas pagal 4 lentelėje pateiktą schemą. 4 lentelė. Bandymų schema
Karvi ų grup ė Karvi ų skai
čius Šėrimo charakteristika Rodikliai
I kontrolin
ė
9
Paros racionas (kg), sušeriamas atskirais daviniais: šienas – 2,5; šiaudai – 1,0; kukurūzų silosas – 14,0; daugiamečių žolių silosas – 14,0; cukrinių runkelių griežinių silosas – 7,0; saladinas – 5,0; kombinuotieji pašarai – 7,3.
II tiriamo
ji
9
Paros racionas (kg):
1. Apėmingų pašarų mišinys: šienas – 2,5; šiaudai – 1,0; kukurūzų silosas – 14,0; daugiamečių žolių silosas – 14,0; daugiamečių žolių silosas – 14,0; cukrinių runkelių griežinių silosas – 7,0; saladinas – 5,0.
2. Atskirai: kombinuotieji pašarai – 7,3.
Pašarų ėdamumas; produktyvumas ir pieno kokybė; pašarų OM virškinamumas; kraujo biocheminiai rodikliai; ekonominis efektyvumas.
3.2. PAŠARŲ MIŠINIO RUOŠIMAS
Pašarų mišiniai buvo ruošiami 8 m3 talpos maišytuvu-dalintuvu “OptiMixTM “, kuris prikabinamas prie traktoriaus. Prieš pradedant krauti pašarus, įrenginys "OptiMixTM” buvo
paleidžiamas, (veleno apsukos 500 aps./min.). Pašarai paimami, smulkinami frezo pagalba, kuris sumontuotas prie dalintuvo, o maišomi bunkeryje sumontuotų trijų sraigtų pagalba (1 pav.).
1 pav. Pašarų maišytuvas - dalintuvas "OptiMixTM" (DeLaval, 2002)
Svėrimo sistema sukomplektuota iš svėrimo svirčių ir dozatoriaus. Svėrimo svirtys patalpintos tarp važiuoklės ir maišymo kameros. Masės dozatorius atvaizduoja kiekvieno pakrauto ingrediento svorį ir parodo mišinio, kuris buvo pakrautas kiekį. Pasiekus nustatyto pašaro svorį, įsijungia signalas. Tai reiškia, kad pašaro kiekis pakrautas tiksliai pagal nustatytą racioną.
Pašarai į įrenginį kraunami eilės tvarka, kaip nurodyta 5 lentelėje, pagal bandymų schemoje (4 lentelė) karvėms apskaičiuotą racioną.
5 lentelė. Pašarų pakrovimo tvarka ir kiekiai Eilės
tvarka PAŠARAI kg/1 gyv. parą
1. Šienas 1,0
2. Saladinas 2,5
3. Šiaudai 14,0
4. Kukurūzų silosas 14,0
5. Daugiamečių žolių silosas 7,0
6. Cukrinių runkelių griežinių silosas 5,0
Visi pašarai kraunami, smulkinami ir maišomi, kai darbinis velenas sukasi 500 aps./min. greičiu. Susmulkinto pašaro dalelių dydis priklauso nuo maišytuvo darbo trukmės. Mažas pašaro skaidulų ilgis būna, kai ilga maišymo trukmė. Tokiu atveju rizikuojama, jog sutriks gyvulių virškinimas (Kulpys ir kt., 2007). Tačiau nepakankamai išmaišytas pašaras nėra homogeninis. Skaidulos per ilgos ir karvės ėsdamos rankioja gardesnius komponentus, todėl ne visi paros raciono pašarai suėdami. Atskirų pašarų susmulkintų dalelių dydis turi būti 2-3 cm, o 20 proc. dalelių – 5-7 cm (Jukna ir kt., 1994). Pašarų paėmimas, maišymas, smulkinimas vieno šėrimo metu trunka 30-40 min. Pašarai atiduodami, dalintuvui važiuojant karvidės šėrimo taku.
3.3. PAŠARŲ ATIDAVIMO TVARKA
Bandymo metu abiejų grupių karvės buvo šeriamos 2 kartus per parą (pirmas šėrimas truko nuo 4.00 val. iki 12.00 val.; šėrimas - nuo 13.00 val. iki 19.00 val.).
Karvių melžimo ir šėrimo dienotvarkė pateikta 6 lentelėje. 6 lentelė. Bandomųjų karvių šėrimo ir melžimo tvarka
Karvių šėrimo ir melžimo dienotvarkė Val.
I (kontrolinė) gr. II (tiriamoji) gr. 4.00 Atiduodami cukrinių runkelių griežinių
silosas ir saladinas -
4.30 Melžimas Melžimas
7.30 Išdalinami kombinuotieji pašarai Išdalinami kombinuotieji pašarai 8.00 Atiduodamas kukurūzų silosas Atiduodamas pašarų mišinys
10.00 Duodamas šienas -
12.00 Išdalinami kombinuotieji pašarai Išdalinami kombinuotieji pašarai
13.00 - Atiduodamas pašarų mišinys
14.00 Atiduodamas daugiamečių žolių silosas -
16.00 Išdalinami kombinuotieji pašarai Išdalinami kombinuotieji pašarai
16.30 Melžimas Melžimas
19.00 Duodami šiaudai -
3.4. PAŠARŲ TYRIMO METODIKA IR SĄNAUDŲ APSKAITA
Bandymų metu du kartus per mėnesį buvo imami racioną sudarančių pašarų bei nesuėstų pašarų likučių mėginiai ir tiriami LŽI Agrocheminių tyrimų centre. Jų cheminės sudėties nustatymui tyrimai atlikti pagal priimtas metodikas (Pašarų tyrimo metodai, 2003). Pašaruose ir jų likučiuose buvo nustatoma sausa medžiaga, žali proteinai, žali riebalai, žalia ląsteliena, neazotinės ekstraktinės medžiagos, kalcis bei fosforas ir apskaičiuota jų energetinė vertė.
Sunaudotų pašarų kiekiui nustatyti, kiekvieną dieną po šėrimo buvo surenkami ir pasveriami nesuėstų pašarų likučiai. Abiejų bandymų metu, kontrolinių grupių karvių nesuėsti pašarai (šiaudai, šienas, silosuoti pašarai ir saladinas) buvo sveriami atskirai, o tiriamųjų grupių - likęs apėmingų pašarų mišinys. Vienos karvės nesuėstų pašarų vidutinis likutis apskaičiuotas,
visų vienos grupės karvių nesuėstų pašarų kiekį padalinus iš karvių skaičiaus grupėje. Apėmingų pašarų mišinio nesuėstų atskirų pašarų likutis apskaičiuojamas pagal mišinio procentinę sudėtį. Iš svėrimo rezultatų ir tiriamosios grupės mišinio struktūros apskaičiuotas pašarų likutis tenkantis vienai karvei.
Pašarų dulkėtumo ir tvartų mikroklimato rodikliai buvo nustatyti pagal zoohigienos tyrimuose naudojamos metodikos (Bakutis, 2006) ir naudojant aparatūrą: „ALMEMO“, „DRAGER“ ir „TSJ“
3.5. PRODUKTYVUMO IR PIENO KOKYBĖS TYRIMAI
Bandymų metu primelžto pieno kiekis buvo nustatomas kas savaitę, atliekant individualiai kontrolinius melžimus. Kontrolinio melžimo metu pieno mėginiai tyrimams paimti pagal pieno mėginių ėmimo reikalavimus (LST EN ISO 707:1999+P:2003 Pienas ir pieno produktai. Mėginių ėmimo taisyklės). Mėginiuose buvo nustatyta: pieno riebalai, pieno baltymai, laktozė, šlapalas, somatinių ląstelių kiekis. Pieno riebalai, pieno baltymai, laktozė ir šlapalas tirti prietaisu "LactoScope FTIR" (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija); somatinės ląstelės - prietaisu "SomaScope" (CA-3A4,2004; Delta Instruments, Olandija). Tyrimai atlikti VĮ "Pieno tyrimai" laboratorijoje.
3.6. PAŠARŲ ORGANINIŲ MEDŽIAGŲ VIRŠKINAMUMO INTENSYVUMAS LVA virškinimo fiziologijos ir patologijos moksliniame centre buvo ištirtas žolinių pašarų (žolės, šieno, siloso) OM virškinamumas in vitro metodu, inkubuojant juos su LJ karvių,šeriamų subalansuotu tvartiniu racionu, didžiojo prieskrandžio turiniu (Monkevičienė, 1996).
3.7. KRAUJO BIOCHEMINIO TYRIMO METODIKA
Tyrimai atlikti LVA Stambių gyvulių klinikų biocheminių tyrimų laboratorijoje. Biocheminiams kraujo tyrimams atlikti, abiejų bandymų metu paruošiamuoju laikotarpiu buvo atrinkta iš kiekvienos grupės po 5 karves analoges. Bandomų karvių kraujo mėginiai buvo imami iš uodegos venos, į specialius vakuuminius mėgintuvėlius (Venoject II, Terumo Europe, Belgija) praėjus 2 val. po rytinio šėrimo. Kiekvieno bandymo metu kraujo mėginiai buvo imami tris kartus: 1 kartą paruošiamuoju laikotarpiu ir du kartus tiriamuoju laikotarpiu.
Kraujo mėginiai 15 min. buvo centrifuguojami 1500 aps./min. LabofugeGL centrifuga (Heraeus Christ, Belgija). Kraujo serume buvo nustatomi: bendras baltymų kiekis, gliukozės, kalcio ir fosforo kiekiai. Minėti kraujo biocheminiai rodikliai nustatyti analizatoriumi HITACHI-705 (Boehringen Mannheim, Japonija).
3.8. SKIRTINGŲ ŠĖRIMO TECHNOLOGIJŲ EFEKTYVUMAS
Bandymo tiriamuoju laikotarpiu ekonominis efektyvumas apskaičiuotas remiantis LVA PMBC paskaičiuotomis 2006 m. pašarų savikainomis ir kitais rodikliais. Apskaičiuojant skirtingų technologijų ekonominį efektą, buvo nustatytos pagrindinės sąnaudų grupės:
1. Paros raciono pašarų pagamintų PMBC savikaina ir perkamų pašarų kaina;
2. Naudojamų paros racionų struktūra ir pašarų atidavimo būdai, bei atliktų darbų laiko sąnaudos;
3. Paros racionų savikaina;
4. Pagaminto pieno savikaina ir pelningumas.
Nustatant šėrimo darbų laiko sąnaudas buvo apskaičiuota abiejų karvių grupių pašarų pakrovimo ir karvių šėrimo darbo laiko trukmė. Tiriant pašarų išdalinimo sąnaudas, nustatomos pašarų dalinimo išlaidos, apskaičiuojamos karvių šėrimo sąnaudos 1 darbo dienai ir visą tiriamąjį laikotarpį. Skaičiuojant raciono savikainą atsižvelgta į ūkyje pagamintų pašarų savikainą ir atitinkamų metų pirktų pašarų kainą.
Remiantis pagrindinių sąnaudų grupių rodikliais, karves šeriant apėmingų pašarų mišiniais ar atskirais paros davinio pašarai, buvo apskaičiuoti šie rodikliai: paros davinio vertė 1 karvei per dieną; paros davinio vertė 1 karvei bandymo laikotarpiu; pašarų vertė 1 kg pieno gauti; pašarų davinio išlaidos 1 karvei; šėrimo išlaidos 1 karvei tiriamuoju laikotarpiu; šėrimo išlaidos 1 kg 4 proc. riebumo pienui gauti. Pagal šiuos rezultatus apskaičiuota 1 kg pieno savikaina.
Remiantis aukščiau minėtais rodikliais, bandymo metu (bandymo trukmė 106 d.) apskaičiuotas ekonominis šėrimo efektyvumas, šeriant karves atskirais paros davinio pašarais ir apėmingų pašarų mišiniais.
3.9. STATISTINIS DUOMENŲ ĮVERTINIMAS
Tyrimų duomenys apdoroti statistinės analizės metodu statistiniu paketu “R 1.7.1." (http://www.r-project.org) ir WinExcel programa. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai, įvairavimo koeficientai, vidurkių paklaidos. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudentą (Juozaitienė ir Kerzienė, 2001). Rezultatai laikomi patikimais, kai p < 0,05, rezultatai nepatikimi, kai p > 0,05.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1. PAŠARŲ MIŠINIO SUDĖTIS IR MAISTINGUMAS
Bandymo metu II tiriamosios grupės pieninėms karvėms buvo gaminamas ir sušeriamas apėmingų pašarų mišinys, kurį sudarė (proc. pagal svorį) daugiamečių žolių šienas - 5,7 proc., vasariniai šiaudai - 2,3 proc., kukurūzų silosas - 32,1 proc., daugiamečių žolių silosas - 32,2 proc., cukrinių runkelių griežinių silosas 16,1 proc. ir saladinas - 11,5 proc. Mišinys ruošiamas maišytuvu-dalintuvu "OptiMixTM", pagal mišinio (DeLaval, 2002) pagaminimo technologiją. Viename kilograme mišinio vidutiniškai buvo: sausų medžiagų - 331 g, apykaitos energijos – 3,21 MJ, žalių baltymų - 31,87 g, žalios ląstelienos - 104,41 g, kalcio - 2,37 g , fosforo - 0,81 g.
4.2. PAŠARŲ KOKYBĖ, RACIONAS IR JO SUNAUDOJIMAS
Bandomųjų karvių racioną sudarantys apėmingi ir kombinuotieji pašarai atitiko kokybės reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 34952; 2004, Nr. 73-2541). Karvės buvo šeriamos subalansuotu tvartiniu racionu, kurio sudėtis ir maistinė vertė abiem grupėms buvo vienoda, skyrėsi tik šėrimo technologija (4 lentelė).
Bandymo metu I kontrolinės grupės karvėms paros davinys buvo išdalintas rankiniu būdu, visus pašarus atiduodant atskirais komponentais. Šios grupės karvės per dieną suėdė visą duotą šieną, šiaudus, cukrinių runkelių griežinių silosą, kombinuotuosius pašarus ir saladiną, bet dalies pašarų nesuėdė: 3,1 proc. kukurūzų siloso ir 2,7 proc. daugiamečių žolių siloso, šie nesuėsti pašarai sudarė 5,8 proc. (2,97 kg) raciono svorio. Iš viso tiriamuoju laikotarpiu I kontrolinės grupės karvės suėdė 94,1 proc. duoto paros raciono.
Tiriamuoju laikotarpiu, suėstų pašarų raciono sudėties ir maistingumo duomenys pateikti 7 lentelėje.
7 lentelė. Karvių suėstų pašarų kiekis
Karvių grupės Rodikliai I kontrolinė II tiriamoii Sienas, kg 2,50 2,40* Vasariniai šiaudai, kg 1,00 0,96* Kukurūzų silosas, kg 12,40 1 3,44*
Daugiamečiu žolių silosas, kg 12,63 13,44 *
Cukrinių runkelių griežinių silosas,kg 7,00 6,71*
Saladinas, kg 5,00 4,80*
Kombinuotieji pašarai, kg 7,30 7,30
Per parą suėsto raciono svoris, kg 47,83 49,05
Paros racione yra:
sausų medžiagų, kg 19,8 20,2 apykaitos energijos, MJ 208,10 209,78 žalių baltymų, g 2960,48 2958,45 žalios ląstelienos, g 4823,74 4971,70 Ca, g 187,20 190,36 P, g 110,32 109,10
Pastaba: * pašarai sušerti mišinio pavidalu.
Bandymo metu II tiriamosios grupės karvės buvo šeriamos apėmingų pašarų mišiniu, kuris sudarė 85,6 proc. nuo viso paros davinio svorio, atiduodant jį maišytuvu-dalintuvu. Kombinuotieji pašarai buvo duodami kiekvienai karvei individualiai pagal pieno primilžio kiekį ir sudarė 14,4 proc. nuo bendro paros davinio kiekio. Šios grupės karvės per dieną suėdė visą duotą kombinuotųjų pašarų kiekį, bet nesuėdė 3,4 proc. duoto apėmingų pašarų mišinio; iš jų: šieno nesuėdė 0,2 proc.; šiaudų - 0,08 proc.; kukurūzų bei daugiamečių žolių siloso - po 1,1 proc.; cukrinių runkelių griežinių siloso - 0,60 proc., bei 0,40 proc. duoto saladino kiekio.
Tyrimais nustatyta, kad kiekviena II tiriamosios grupės karvė, gavusi apėmingų pašarų mišinį, neišrinko pašarų ir per dieną vidutiniškai suėdė 2,50 proc. daugiau paros davinio nei kontrolinės grupės karvės, kurioms atskiri pašarai buvo išdalinti atskirais paros davinio pašarais. Minėtos grupės karvės tiriamuoju laikotarpiu suėdė 2 proc. daugiau, žalios ląstelienos 3,0 proc., apykaitos energijos 0,8 proc. ir kalcio 1,7 proc. nei I kontrolinės grupės karvės. Tačiau II tiriamosios grupės karvės su suėstais paros davinio pašarais gavo nežymiai mažiau žalių baltymų (2,01g/d.) ir fosforo (1,22 g/d.) nei I kontrolinės grupės.
Remiantis gautais rezultatais, galime teigti, kad apėmingų pašarų atidavimas mišinio pavidalu, juos išdalinant maišytuvu-dalintuvu, neturėjo statistiškai patikimos įtakos pašarų ėdamumui (p>0,05). Tačiau karvės šeriamos apėmingų pašarų mišiniais suėdė daugiau įvairių pašarų, nes negalėjo jų išsirinkti.
4.3. TVARTŲ MIKROKLIMATO RODIKLIŲ PALYGINAMASIS ĮVERTINIMAS
Nagrinėdami karvių šėrimo būdą viso pašarų raciono mišiniu metodu, atkreipėme dėmesį ir į tvarto mikroklimato parametrus. Tuo tikslu palyginome kai kuriiuos mikroklimato rodiklius, išdalinant karvčms pašarus atskirais sausų pašarų (šieno, šiaudų, kombinuotojų pašarų ir kt.) daviniais bei išdalinant pašarus viso raciono pašarų mišiniu (8 lentelė).
Tyrimai buvo atlikti 2006 m. spalio mėnesį LVA PHBC muniškių karvidėje (racionas A) bei Marijampolės „Šešupės“ ŽŪB karvidėje, kur buvo šeriama tradiciniu daugiakomponentiniu racionu (racionu B).
8 lentelė. Tvartų mikroklimato rodikliai, naudojant skirtingus pašarų išdalinimo būdus
Mikroklimato rodikliai Šėrimo būdas
Drėgnais mišiniais (A) Sausais pašarais (B)
Oro temperatūra, oC 10,2±2,38 11,0±1,58
Santykinė drėgmė, % 78,2±0,57 73,3±1,17
Oro judėjimo greitis,m/s 0,12±0,03 0,13±0,04
CO2 koncentracija, % 0,103±0,03 0,090±0,02
NH3 koncentacija, ppm 5,3±0,66 4,0±0,57
Dulkių kiekis ore, mg/m3 2,70 4,46
Mikroorganizmų koncentracija, KSV/m3 52540±27100 80320±11591 Mikromicetų koncentracija, KSV/m3 9114±774,6 24030±4461
Kaip matome iš 8 lentelėje pateiktų duomenų , santykinio oro drėgmė tiriamosiose karvidėse įvairavo nuo 73,3℅ (šeriant sausais pašarų daviniais0 iki 78,2℅ (šeriant drėgnais pašarų mišiniais). Šie rodikliai atitiko zoohigiebninius reikalavimus (50-80 ℅). Tai šis rodiklis beveik 5 ℅ buvo didesnis, naudojant drėgnus pašarų mišinius.
Oro judėjimo greitis tirtose patalpose buvo panašus, tačiau kiek mažesnis už optimalius reikalavimus (0,3-0,5 m/s) .
Vidutinė CO2 koncentracija svyravo nuo 0,090℅ (karvidė A) ir neviršijo leistinos koncentracijos
(0,2℅).
Kiek labiau skyrėsi vidutinė NH3 koncentracija. Ji buvo didesnė karvidėje A (5,3 ppm), o
naudojant sausų pašarų davinius 4,0 ppm (karvidė B), t.y. 1,3 ppm buvo mažesnė. Abiem atvejais šis rodiklis patalpose neviršijo leistinos koncentracijos (25 ppm).
Oro užterštumas dulkėmis, nors ir neviršijo leistinos normos (5 mg/m3), tačiau buvo beveik 2 kartus didesnis šeriant gyvulius sausų pašarų daviniais. Didesnis oro užterštumas dulkėmis karvidėje B turėjo įtakos ir didesnei mikroorganizmų koncentracijai (80320 KSV/m3) joje, t.y. šis rodiklis viršijo normatyvus (70000 KSV/m3) ir beveik trečdaliu buvo didesnis negu karvidėje A (52540 KSV/m3), kurioje šis rodiklis buvo normatyvų ribose.
Didesnė mikromicetų koncentracija tai pat nustatyta beveik 2,5 karto didesnė karvidėje B, kur naudoti daugiau dulkantys sausų pašarų daviniai.
Tokiu būdu stebėti mikroklimato parametrai leidžia teigti, kad naudojant viso pašarų raciono mišinius jie žymiai pagerėja, tuo pačiu teigiamai veikdami gyvulių ir aptarnaujančio personalo sveikatingumo bei produkcijos saugą.
4.4. PRODUKTYVUMAS IR PIENO SUDĖTIS
Ištyrus karvių produktyvumą, nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu I kontrolinės grupės karvių natūralaus riebumo pieno primilžis, dėl laktacijos eigos, lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu sumažėjo 13,7 proc., o II tiriamosios grupės - 11,0 proc., arba primilžis buvo 3,1 proc. mažesnis negu I kontrolinės. Karvių produktyvumo duomenys pateikti 9 lentelėje.
9 lentelė. Karvių produktyvumas ir pieno riebumas
Karvių grupė Paruošiamuoju laikotarpiu Tiriamuoju laikotarpiu
Natūralaus riebumo pienas, kg/parą
I kontrolinė 26,15±1,25 22,19±0,82
II tiriamoji 26,21±1,18 23,20±0,90
Pieno riebumas, %
I kontrolinė 4,07±0,10 4,45±0,08
II tiriamoji 4,12±0, 10 4,30±0,11
4% riebumo pienas, kg/parą
I kontrolinė 26,30±1,02 24,10±0,83
Tiriamuoju laikotarpiu iš II tiriamosios grupės karvių, kurios apėmingus pašarus gavo mišinio (85,6 proc.) pavidalu, buvo primelžta vidutiniškai 0,77 kg/d (p > 0,05) daugiau natūralaus riebumo pieno nei iš I kontrolinės grupės karvių, kurioms atskiri pašarai buvo išdalinti rankiniu būdu.
Per minėtą laikotarpį abiejų grupių karvių pieno riebumas padidėjo lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu. Taip I kontrolinės grupės karvių pieno riebumas padidėjo 0,45 proc., o II tiriamosios grupės karvių pieno riebumas padidėjo 0,29 proc. lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu, tačiau pieno riebumo padidėjimas buvo 0,1 proc. mažesnis (p>0,05) už I kontrolinės grupės karvių.
Perskaičiavus natūralaus riebumo pieną į 4 proc. riebumo, paruošiamuoju laikotarpiu pieno kiekis tarp grupių skyrėsi nežymiai (0,16 kg/d). Tiriamuoju laikotarpiu 4 proc. riebumo pieno primilžis iš I kontrolinės grupės karvių sumažėjo 8,8 proc., o iš II tiriamosios grupės karvių šertų apėmingų pašarų mišiniu - 7,0 proc. Tiriamuoju laikotarpiu iš II tiriamosios grupės 4 % riebumo pieno buvo gauta 0,62 kg/d daugiau nei iš kontrolinės grupės karvių (p>0,05).
Iš bandymo metu gautų pieno produktyvumo rezultatų, naudojant skirtingas pašarų išdalinimo technologijas, atiduodant pašarų davinius melžiamoms karvėms atskirais komponentais ir apėmingus pašarus mišinio pavidalu, patikimų pieno kiekio bei jo riebumo skirtumų tarp grupių nenustatyta.
Pieno cheminės sudėties rodikliai pateikti 10 lentelėje. Ištyrus vieną iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių - baltymus, nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu I kontrolinės grupės karvių, kurios gavo paros davinį atskirais pašarais, pieno baltymingumas padidėjo 0,19 proc. lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu, o II tiriamosios grupės karvių, gavusių apėmingus pašarus mišinio pavidalu, atitinkamai - 0,11 proc. Tiriamosios grupės karvių, gavusių apėmingus pašarus mišinio pavidalu, pieno baltymingumas buvo 0,12 proc. mažesnis nei I kontrolinės grupės karvių.
10 lentelė. Karvių pieno cheminė sudėtis
Karvių grupė Paruošiamuoju laikotarpiu Tiriamuoju laikotarpiu
Baltymai, % I kontrolinė 3,07±0,04 3,24±0,03 II tiriamoji 3,01±0,09 3,12±0,04 Laktozė, % I kontrolinė 4,87±0,04 4,73±0,04 II tiriamoji 4,84±0,05 4,78±0,03 Urėja, mg% I kontrolinė 19,77±1,06 29,79±0,74 II tiriamoji 16,09±0,93 27,90±0,96
Nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu laktozės kiekis I kontrolinės grupės karvių piene sumažėjo 0,1 proc., o II tiriamosios grupės - atitinkamai 0,06 proc. arba 0,04 proc. - mažiau negu I kontrolinės grupės lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu.
Tyrimais nustatyta, kad urėjos kiekis piene tiriamuoju laikotarpiu padidėjo vidutiniškai 11,8 mg% lyginant su paruošiamuoju laikotarpiu. Tiriamuoju laikotarpiu II tiriamosios grupės karvių, šeriamų pašarų mišiniu, kur apėmingi pasarai sudarė 85,6 proc. viso raciono svorio, piene šlapalo buvo 6,4 proc. mažiau nei I kontrolinės grupės karvių. Abiejų grupių šlapalo kiekio svyravimai piene buvo fiziologinės normos ribose (Sederevičius, 2004).
Tyrimais nustatyta, kad I kontrolinės grupės karvių piene somatinių ląstelių skaičius (SLS) tiriamuoju laikotarpiu padidėjo 167,7x103/ml. Per šį laikotarpį II grupės tiriamųjų karvių piene somatinių ląstelių sumažėjo 110,21x103/ml. Tiriamuoju laikotarpiu nustatyta, kad karves šeriant apėmingų pašarų mišiniais, kurie sudarė 85,6 proc., somatinių ląstelių piene buvo 1,4 karto mažiau nei kontrolinių karvių, šeriamų atskirais pašarais. Duomenys pateikti 11 lentelėje.
11 lentelė. Somatinių ląstelių skaičius piene
SLS x103 /ml Karvių
grupė Paruošiamuoju laikotarpiu Tiriamuoju laikotarpiu
I kontrolinė 297,36±42,70 365,10±59,06
II tiriamoji 368,64±125,05 258,43±40,60
Sveikų karvių piene somatinių ląstelių neturi būti daugiau kaip 300-400 103/ml (Sederevičius, 2004). Nustatytas somatinių ląstelių skaičiaus bandomų karvių piene rodo, kad abiejų grupių karvių, šeriamų subalansuotu racionu, somatinių ląstelių skaičius yra fiziologinės normos ribose.
4.5. ŽOLINIŲ PAŠARŲ ORGANINIŲ MEDŽIAGŲ VIRŠKINAMUMAS
Tiriant žolinių pašarų organinės medžiagos virškinamumą in vitro, nustatyti šieno, siloso ir žolės OM virškinamumo rodikliai buvo tipiški, inkubuojant juos su LJ karvių, šeriamų subalansuotu tvartiniu racionu, didžiojo prieskrandžio turiniu (Monkevičienė, 1996). Žolinių pašarų OM virškinamumo rezultatai, inkubuojant juos in vitro su bandomų karvių didžiojo prieskrandžio turiniu, pateikti 12 lentelėje.
12 lentelė. Žolinių pašarų OM virškinamumas in vitro
Karvių grupė Paruošiamasis laikotarpis Tiriamasis laikotarpis
Šieno OMV, % I kontrolinė 66,75±0,25 66,28±0,29 II tiriamoji 66,86±0,78 66,91±0,24 Siloso OMV, % I kontrolinė 63,16±0,36 63,58±0,35 II tiriamoji 66,31±1,58 64,65±0,50 Žolės OMV, % I kontrolinė 75,93±0,38 73,56±0,42 II tiriamoji 76,45±0,38 74,26±0,26
Palyginus abiejų laikotarpių žolinių pašarų OM virškinamumo in vitro rezultatus, nustatyta, kad paruošiamuoju laikotarpiu žolės OM virškinamumas buvo vidutiniškai 2,28 proc. (p<0,05) geresnis nei tiriamuoju laikotarpiu, o šieno ir siloso OM virškinamumas skyrėsi nežymiai (p>0,05).
Tiriamuoju laikotarpiu žolinius pašarus inkubuojant in vitro su karvių, šeriamų apėmingų pašarų mišiniu, šieno OM virškinamumas buvo 0,13 proc. didesnis, siloso - 1,07 proc., žolės OM virškinamumas buvo 0,7 proc. didesnis lyginant su šių pašarų OM virškinamumo rodikliais, inkubuojant juos su karvių (1 gr.) didžiojo prieskrandžio turiniu, pašarus atiduodant atskirais komponentais. Tačiau šie skirtumai nebuvo statistikai patikimi (p>0,05).
4.6. BIOCHEMINIAI KRAUJO TYRIMŲ RODIKLIAI
Ištyrus bandomų karvių kraują, nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu visi tirti kraujo rodikliai (bendras baltymų, fosforo, kalcio ir gliukozės kiekis) buvo didesni nei paruošiamuoju laikotarpiu. Kraujo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai pateikti 13 lentelėje.
13 lentelė. Kraujo biocheminiai rodikliai (I bandymas) Karvių grupė baltymų kiekis, Bendras
g/L Fosforas, mmol/L Kalcis, mmol/L Gliukozė, mmol/L Paruošiamasis laikotarpis I kontrolinė 57,08±7,42 1,34±0,08 1,65±0,10 3,80±0,58 II tiriamoji 58,48±6,79 1,29±0,06 1,49±0,04 3,53±0,39 Tiriamasis laikotarpis I kontrolinė 63,60±3,82 1,73±0,13 1,91±0,14 4,14±0,58 II tiriamoji 65,95±3,82 1,69±0,13 1,92±0,13 6,14±0,62
Nustatyta, kad abiejų grupių karvių (1 ir II gr.) kraujo serume bendras baltymų kiekis buvo mažesnis už fiziologinę normą (Carlson, 1990; Sederevičius, 2004). Tiriamuoju laikotarpiu II grupės karvių šeriamų apėmingų pašarų mišiniu, kuris sudarė 85,63 proc. viso raciono svorio, kraujo serumo bendras baltymų kiekis buvo 2,35 g/L didesnis nei karvių šeriamų atskirais pašarais, tačiau šis skirtumas nebuvo statistikai patikimas (p>0,05). Baltymų kiekis karvių kraujo serume priklauso nuo laktacijos periodo ir gali svyruoti nuo žemiausios iki aukščiausios ribos.
Tiriamuoju laikotarpiu nustatyta, kad abiejų grupių (1 ir II grupės) karvių kraujo gliukozės kiekis buvo atitinkamai 1,04 mmol/L ir 3,04 mmol/L didesnis už aukščiausią fiziologinės normos ribą (Sederevičius, 2004). Karvių šeriamų apėmingų pašarų mišiniu kraujyje gliukozės buvo 2,01 mmol/L (p<0,05) daugiau nei karvių šeriamų atskirais pašarais. Atrajotojų didžiajame prieskrandyje padidėjus lengvai tirpstančių angliavandenių, didėja gliukagono koncentracija kraujyje ir dėl šios priežasties intensyvėja propionato gamyba bei rezorbcija (Capen et al., 1989), propionatas skatina glikogeno hidrolizę ir gliukoneogenezę (Bremmer at al., 2000). Karves
šeriant apėmingų pašarų mišiniais, jos suėdė daugiau raciono SM, žaliosios ląstelienos, gavo daugiau apykaitos energijos ir didesni gliukogeninių junginių kieki (Bremmer et al., 2000). Manome, kad dėl šios priežasties jų kraujo serume nustatytas didesnis gliukozės kiekis.
Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių karvių fosforo kiekis kraujo serume atitiko fiziologinę normą (Sederevičius, 2004; Carlson, 1990). Nustatytas abiejų grupių karvių kalcio kiekis kraujyje buvo vid. 0,58 mmol/L mažesnis nei mažiausia jo fiziologinės normos riba. Kalcio koncentracija kraujo serume neparodo pašaruose esančio kalcio įsisavinimo laipsnio. Kraujyje apie 50 proc. kalcio cirkuliuoja susijungęs su albuminu (Capen et al., 1989). Manome, kad sumažėjus bendram baltymų kiekiui gali sumažėti ir albuminų kiekis, o tai galėjo sąlygoti mažesnę kalcio koncentraciją karvių kraujo serume.
4.7. BANDYMO EKONOMINIAI APSKAIČIAVIMAI
Bandymo metu buvo tiriama skirtingų šėrimo technologijų įtaka ne tik zootechniniams, bei biologiniams rodikliams, bet ir nustatytas apėmingų pašarų mišinių, ruošiamų ir išdalinamų maišytuvu-dalintuvu "OptiMixTM", ekonominis efektas, siekiant sumažinti gaminamo pieno savikainą. Gauti ekonominiai rodikliai, gaminant apėmingų pašarų mišinius bei išdalinant maišytuvu-dalintuvu, palyginti su tradicine šėrimo technologija, kai atskiri paros davinio pašarai išdalinami atskirais komponentais.
Pieninėms karvėms maišytuvu-dalintuvu paruošus ir išdalinus apėmingų pašarų mišinius (II tiriamoji grupė), sudarytus iš šieno, šiaudų, kukurūzų siloso, daugiamečių žolių siloso, cukrinių runkelių griežinių siloso, saladino, paros raciono vertė 1 karvei buvo didesnė 1,2 proc. negu paros davinio pašarus atiduodant karvėms atskirais komponentais (I kontrolinė grupė), tačiau šėrimo išlaidos 1 karvei per dieną sumažėjo 52,8 proc., o produktyvumas iš karvės padidėjo 2,5 proc., lyginant su karvių šeriamų atskirais paros davinio pašarais (14 lent.).
14 lentelė. Ekonominiai rodikliai
Karviu grupė Rodikliai Vnt.
I kontrolinė II tiriamoji
Karvių skaičius vnt. 8 8
Raciono vertė 1 karvei per dieną Lt 4,92 4,98
šėrimo išlaidos 1 karvei 1 dienai Lt 0,36 0,17
4 % rieb. pieno produkcija iš karvės per dieną kg 24,00 24,62
Pašarų vertė 1 kg pieno gamybai Lt 0,205 0,202
šėrimo išlaidos 1 kg pieno 4% riebumo Lt 0,015 0,007
1 kg pieno savikaina Lt 0,22 0,21
