LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

ANA LUGINA

ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ, KURIEMS TAIKOMA

CHEMOTERAPIJA, POREIKIŲ ANALIZĖ

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Alina Vaškelytė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU: Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė 2018 m. gegužės _____ d.

ANA LUGINA

ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ, KURIEMS TAIKOMA

CHEMOTERAPIJA, POREIKIŲ ANALIZĖ

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Alina Vaškelytė 2018 m. gegužės 18 d. Recenzentas Dr. Daiva Zagurskienė 2018 m. gegužės _____ d.

Darbą atliko magistrantė Ana Lugina 2018 m. gegužės 18 d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Chemoterapija ... 11

1.2. Chemoterapijos šalutiniai reiškiniai ... 12

1.3. Poreikiai ir jų klasifikacijos ... 12

1.4. Fiziniai ir pagalbos poreikis atliekant kasdienę gyvenimo veiklą poreikiai ... 16

1.5. Psichologiniai poreikiai ... 17 1.6. Informacijos poreikis ... 20 1.7. Socialiniai poreikiai ... 22 1.8. Dvasiniai poreikiai ... 24 1.9. Finansiniai poreikiai ... 24 2. TYRIMO METODIKA ... 27

2.1. Tyrimo eiga ir tiriamųjų imtis ... 27

2.2. Tiriamųjų imties charakteristikos ... 28

2.3. Tyrimo instrumentas ... 30

2.4. Tyrimo etika ... 33

2.5. Statistinė analizė ... 33

3. REZULTATAI ... 35

3.1. Onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, psichologinių ir informacijos, susijusios su liga, poreikių analizė ... 35

3.2. Onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, pagalbos kasdieniame gyvenime, fiziniai ir finansiniai poreikiai ... 57

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 82

IŠVADOS ... 85

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 86

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 88

PRIEDAI ... 96

1 priedas. Onkologinių ligonių poreikių vertinimo klausimynas ... 99

2 priedas. Tiriamojo asmens sutikimo forma ... 96

3 priedas. Bioetikos komiteto pritarimas ... 99

4 priedas. Tyrimo priemonės autoriaus R. Sanson-Fiher leidimas išversti NA-ACP į lietuvių kalbą ir naudoti tyrimui ... 98

SANTRAUKA

Ana Lugina. Onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, poreikių analizė. Magistro baigiamasis darbas, mokslinis vadovas dr. Alina Vaškelyte. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2018, – 95 p. (be priedų).

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, poreikius. Tyrimo uždaviniai. 1. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, psichologinius ir informacijos, susijusios su liga, poreikius. 2. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, pagalbos kasdieniame gyvenime, fizinius ir finansinius poreikius. 3. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, socialinius ir dvasinius poreikius.

Tyrimo metodai. Tyrimas buvo vykdomas 2016.12.01-2017.11.30 VULSK HODS. Tyrimui atlikti buvo naudojama standartizuota NA-ACP skalė. Tiriamųjų grupę sudarė VULSK HODS besigydantys onkologiniai ligoniai, kuriems yra taikoma chemoterapija. Atsako dažnis – 99 proc. Gautas LSMU Bioetikos centro etikos komiteto pritarimas tyrimui atlikti Nr. BEC-KS(M)-18.

Išvados. 1. Psichologinių ir informacijos, susijusios su liga, poreikių grupėje didžioji dalis respondentų turėjo pagalbos poreikį įveikiant baimę dėl blogėsiančios fizinės būklės; įveikiant skausmo ir kančios baimę bei laukiant tikslios ligos gydymo prognozės ir eigos. Labai didelės pagalbos poreikį turėjo pacientai siekiant įveikti baimę dėl blogėsiančios būklės; gauti adekvačios informacijos iš medicinos personalo apie ligos simptomus. 2. Didžioji dalis pacientų pagalbos atliekant kasdienes veiklas poreikių grupėje susidūrė su gyvenimo būdo ir kasdienybės pokyčiais. Analizuojant pacientų fiznius ir finansinius poreikius, didžioji respondentų susidūrė su prasta bendra savijauta; turėjo poreikį gauti pakankamą finansinę paramą. Labai didelė pagalba pacientams buvo reikalinga atliekant namų ruošos darbus bei susidūrus su skausmu. 3. Socialinių ir dvasinių poreikių grupėse apie pusė pacientų turėjo poreikį išsakyti savo jausmus artimiesiems; daugiau nei pusė turėjo pagalbos poreikį ieškant paaiškinimo savo ligai. Labai didelės pagalbos pacientai tikėjosi siekiant galimybės transporto priemone nuvykti į gydymo įstaigą.

SUMMARY

Ana Lugina. Needs of Oncological Patients who are Getting Chemotherapy. Master‘s Thesis/supervisor PhD Alina Vaškelytė; Lithuanian University of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2018, – 95 p. (excluding annexes).

The aim. To analyze the needs of oncological patients undergoing chemotherapy.

The objectives. 1. To determine the psychological and illness-related information needs of oncological patients undertaking chemotherapy. 2. To identify physical, financial and daily needs of cancer patients undergoing treatment. 3. To identify the social and spiritual needs of oncological patients undertaking chemotherapy.

Methods of the research. The research was conducted from 1 December 2016 to 30 November 2017 in the Hematology and Oncology Day Inpatient Department of Vilnius University Hospital Santaros Clinics. The standardized NA-ACP scale was used in order to carry out the study. The object of the research were patients undergoing treatment in the earlier mentioned Day Inpatient Department. The response rate was 99 percent. In order to conduct the research Nr. BEC-KS(M)-18 the necessary approval was obtained from the Center of Bioethics of Lithuanian University of Health Sciences.

Conclusions. 1. After analysis of respondents psychological and illness-related information needs it became clear that vast majority of the patients were in need of help in defeating the fear of their deteriorating physical condition. Also in overcoming the fear of pain and suffering while waiting for the exact treatment and its process. In a big need of help were respondents who were trying to cope with their poor condition and making an effort in obtaining relative information from medical staff about the symptoms of the illness. 2. The majority of the respondents faced changes in their lifestyle and daily routine. After analyzing patients physical and financial needs most of the respondents encountered poor-wellbeing, also a need of sufficient financial support. Moreover, patients were in need of help while carrying out housework or after encountering pain. 3. As for the social and spiritual requirements about half of the respondents identified a need of expressing feelings to their loved ones. What is more, more than a half of patients needed help in looking for an explanation for their illness. Also the respondent expected to get help while searching for a transport, in order to get to the medical institution.

SANTRUMPOS

ECOG (angl. Eastern cooperative oncology group) – ligonio funkcinės būklės įvertinimas lls – laisvės laipsnių skaičius

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas m. – metai

N – respondentų skaičius p – rodiklių reikšmingumas proc. – procentas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SN – standartinis nuokrypis

SPS – sveikatos priežiūros specialistas

VULSK HODS – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaras

ĮVADAS

Vėžiniai susirgimai užima antrą vietą po kraujotakos sistemos ligų pagal mirties priežastis besivystančiose šalyse. Lietuvoje 2016 metais dėl šios priežasties mirė 4 525 vyrai ir 3 672 moterys [9]. Piktybiniai navikai yra pagrindinė 60-79 metų vyrų ir moterų mirties priežastis [56]. Deja, dažnai dėl vėlyvo kreipimosi į onkologus pirmąkart besikreipiantys ligoniai sužino, kad jau serga vėlyva, uždelsta vėžio stadija (III-IV stadija) [29].

Vėžio gydymas yra ilgalaikis procesas. Asmenys, susirgę onkologine liga ir norėdami ją įveikti, yra priversti pakeisti savo gyvenimą [42, 92]. Ilgas gydymas paveikia ne tik organizmą, bet sutrikdo ir psichologinę ligonio sveikatą [92]. Pacientams tenka susidurti su gydymo pasekmėmis: fiziniais negalavimais, psichologinėmis problemomis, pakitimais socialiniame gyvenime ir su sunkumais integruojantis į jį, nes pakinta pacientų kasdienis gyvenimas, įprastinė jo eiga. Todėl iškyla būtinybė visapusiškai įvertinti onkologinių ligonių poreikius ir teikti kvalifikuotas paslaugas [61]. Slaugymo ir gydymo procesas yra neatsiejamas nuo pacientų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo.

Fiziniai poreikiai nėra prioritetiniai. Svarbiausias dalykas, į kurį reikia atkreipti ypatingą dėmesį yra tas, kad pacientai, sergantys vėžiu, ir jų šeimos nariai gyvena streso būsenoje, nes juos lydi nuolatiniai sveikatos sutrikimai, negalia, nuovargis, skausmas, kurie gali pasireikšti net tada, kai nėra ryškių ligos požymių. Kiekvienam ligoniui reikalinga tinkama parama, svarbus artimų žmonių, kurie motyvuotų juos kovoti su liga, paguostų ir palaikytų, buvimas šalia [71].

Temos aktualumas, naujumas ir praktinė reikšmė. Vėžio gydymas sukelia onkologiniams ligoniams daug problemų. Vienas iš plačiai taikomų onkologinės ligos gydymų yra chemoterapinis gydymas, tačiau dėl patiriamų šalutinių reakcijų ir pasekmių jis gali tapti labiau žalingas nei naudingas pacientams. Pacientų gyvenimas kardinaliai pasikeičia: atsiranda daugybė virškinamojo trakto problemų, pakinta išvaizda, jaučiamas nuolatinis skausmas, todėl atsiranda daugybė naujų individualių poreikių [61]. Šiuolaikinė sveikatos priežiūros sistema yra orientuota į pacientą, esminiu elementu tampa poreikių tenkinimas, siekiant užtikrinti sėkmingą pacientų funkcionavimą nepaisant ligos ir jos gydymo. Tyrimų, kurie padėtų atskleisti pagrindinius onkologinių ligonių poreikius chemoterapijos metu, yra atlikta ganėtinai mažai, ypatingai Lietuvoje. Tačiau keletą iš jų vertėtų paminėti. Vieną iš tyrimų atliko Alaveckienė I. (2013), kuri magistro baigiamajame darbe vertino onkologinių ligonių, besigydančių chemoterapija, mitybos būklę [1], o Janulė L. (2013) analizavo, kaip chemoterapija gali paveikti pacientų nuotaiką [6]. Peliškienė E. (2009) nagrinėjo, ką išgyvena chemoterapinio gydymo metu moterys, kurioms yra diagnozuotas krūties vėžys [11]. Jokubaitienė A. (2016) tyrė onkologinių ligonių psichosocialinius

poreikius nepriklausomai nuo gydymo [7]. Lukašova V. (2015) analizavo pacientų, sergančių ne Hodžkino limfoma, poreikius chemoterapinio gydymo metu [10].

Užsienio mokslininkai Zavadzka B. ir bendraautoriai (2013) analizavo vyresnio amžiaus ligonių poreikius chemoterapinio gydymo metu [90], o Grabinska K. ir kt. (2011) tyrė psichosocialinius onkologinių ligonių poreikius chemoterapijos metu [69]. Pearce M. J. ir kt. (2012) tyrė onkologinių ligonių dvasinius poreikius [40], Merckaert I. su bendraautoriais (2010) analizavo vėžio sergančiųjų psichologinius poreikius [34], o Rachakondaa K. ir bendraautoriai (2015) tyrė vėžiu sergančiųjų poreikius naudodami NA-ACP anketą [43].

Nepaisant anksčiau atliktų darbų, tyrimus, kurie nagrinėtų pacientų poreikius, vertėtų tęsti, kadangi pasiekimai onkologijos srityje leidžia naudoti aukštųjų technologijų gydymą ir naujų vaistų vartojimą, todėl ilgėja pacientų gyvenimo trukmė. Nenustatytas naujų vaistinių preparatų toksinis poveikis gali skirtingai paveikti pacientų sveikatą, tad poreikiai nuolatos gali kisti. Siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimą bei jų sveikatą tokie tyrimai padėtų konkretizuoti, kokie onkologinių ligonių poreikiai vyrauja kiekvienoje individualių poreikių grupėje. Juk paciento problemų sprendimas yra efektyvios slaugos pagrindas [48].

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – išanalizuoti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, poreikius.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, psichologinius ir informacijos, susijusios su liga, poreikius;

2. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, pagalbos kasdieniame gyvenime, fizinius ir finansinius poreikius;

3. Nustatyti onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, socialinius ir dvasinius poreikius.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Chemoterapija

Chemoterapija – priešvėžinių vaistų (citostatikų) naudojimas siekiant sunaikinti vėžines ląsteles [40]. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Dėl geresnės absorbcijos citostatikai dažniausiai leidžiami į veną [41]. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius bei ląsteles, bet šie, tinkamai gydant chemoterapija, vėliau palaipsniui atsistato. Tai jauniausia onkologijos atšaka, kuri dažniausiai naudojama sisteminio gydymo metu, prieš arba po operacijos, taip pat gali būti derinama su kitais gydymo būdais [41].

Pagrindinė vėžinių ląstelių savybė yra nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis, naujo darinio susiformavimas konkrečioje žmogaus organizmo vietoje, kuris turi savybę plisti į kitas kūno vietas [57], todėl chemoterapinių preparatų paskirtis – sustabdyti dalijimosi procesą ir kuo greičiau sunaikinti svetimas piktybines ląsteles. Šiuolaikinės chemoterapijos pagrindas – gydymas, naudojant kelis chemoterapinius vaistus, kurių privalumas – maksimalus citotoksinis poveikis pasireiškiant mažiausiems šalutiniams reiškiniams [39]. Chemoterapija gali sustabdyti ligos progresavimą bei sulėtinti ligos reiškinių atsiradimą arba palengvinti simptomus, kuriuos sukelia vėžys [41].

Chemoterapija, atsižvelgiant į skirtų vartoti preparatų skaičių, yra skirstoma į monochemoterapiją ir polichemoterapiją. Monochemoterapija – chemoterapinis gydymas, kuomet yra naudojamas vienas citotoksinis vaistas [41]. Tačiau paprastai chemoterapijos metu yra taikoma ne mažiau kaip dviejų sinergiškai veikiančių priešvėžinių vaistų kombinacija (polichemoterapija) [41]. Gydomasis poveikis bei jų toksiškumas priklauso nuo audinį ar organą veikiančio vaisto vartojimo trukmės bei skiriamos dozės [39].

Chemoterapija veikia ne tik vėžines ląsteles, bet taip pat ardo kitas žmogaus organizmo greitai proliferuojančias ląsteles, antai kaip: plaukų folikulus, kaulų čiulpus, virškinamojo trakto ląsteles [39]. Todėl nepaisant to, jog chemoterapinis gydymas pailgina pacientų gyvenimo trukmę, šis gydymo būdas dėl pasireiškiančių šalutinių reiškinių apsunkina ligonio egzistenciją bei pakeičia jo gyvenimo kokybę [32].

1.2. Chemoterapijos šalutiniai reiškiniai

Chemoterapinio gydymo metu pasireiškia daug šalutinių reiškinių, kadangi citostatikai veikia ir normalias organizmo ląsteles [41], todėl keičiasi ir ligonio biopsichosocialinis funkcionavimas [39].

Nepageidaujami chemoterapijos sukelti reiškiniai yra skirstomi į:

▪ Staigius, kurie atsiranda iš karto, patekus chemoterapiniam vaistui į organizmą: pykinimas, vėmimas; ▪ Ankstyviuosius – iki 4-6 savaičių po chemoterapijos – plaukų slinkimas;

▪ Vėluojančiuosius – nuo kelių iki keliolikos savaičių po chemoterapijos;

▪ Vėlyvuosius – pasireiškiančius po kelių mėnesių ar metų, jau baigus chemoterapinį gydymą [41]. Dažniausi pašaliniai reiškiniai chemoterapijos metu yra leukopenija, trombocitopenija, gleivinių uždegimas, viduriavimas, vėmimas, pykinimas, vidurių užkietėjimas, plaukų slinkimas, neuropatija, gydymo baimė, išvaizdos pokyčiai, periferinės neuropatijos, mitybos sutrikimai [41, 85].

Anot Jankotovič K. (2014) gydymas chemoterapija sukelia miego sutrikimus, silpnumą, skausmą (15,0 proc.), virškinimo trakto disfunkciją, apetito stoką, viduriavimą arba vidurių užkietėjimą, pykinimą (30,0 proc), sumažėja seksualinė raiška (88,0 proc.) [71]. Anot minėtos mokslininkės, ilgalaikis gydymas veikia ne tik fizinę pacientų savijautą, bet ir sukelia neigiamų emocijų: nerimą, ligos grįžimo ar progresavimo baimę (56,1 proc moterų ir 32,5 proc. vyrų). Chemoterapija gali lemti ir depresijos atsiradimą (21 proc.). Be to, sutrinka fizinė pacientų savijauta, pakinta kasdienio gyvenimo dienotvarkė, prarandamas noras bendrauti ir palaikyti ryšį su artimaisiais ir kitais aplinkiniais [71].

Toksinis chemoterapijos poveikis yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios pacientai gali atsisakyti gydymo, nesugebėdami tinkamai išgyventi chemoterapinio gydymo laikotarpio, nepakeldami iššūkių, su kuriais susiduria [60]. Naujai atsiradusių poreikių bei iškilusių problemų efektyvus sprendimas suteikia ligoniams galimybę jaustis saugiau, lemia geresnį prisitaikymą prie ligos sukeltų sunkumų bei jos gydymo [50]. O tai turi teigiamos įtakos gyvenimo kokybei bei efektyvesniam ligos gydymui.

1.3. Poreikiai ir jų klasifikacijos

Anot Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), sveikata yra ne tik ligos nebuvimas, bet ir visapusiška paciento gerovė, kuri apima fizinę, psichinę, emocinę, socialinę ir dvasinę sveikatą [63]. Tuomet pacientas jaučia visapusišką pusiausvyrą. PSO pateiktas apibrėžimas teigia, kad individas nėra tik biologinė būtybė, kuriai reikia tik kvėpuoti, valgyti ir miegoti. Žmogus yra sveikas ne tik tada, kai yra

geros fizinės būklės, bet ir tada, kai sugeba susitvarkyti su būtinosiomis kasdienėmis užduotimis, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kurti santykius su aplinkiniais, įveikti iškilusius sunkumus.

Poreikių tema jau daugelį metų yra tiriama įvairių disciplinų: ekonomikos, psichologijos, sociologijos, teologijos, tačiau poreikių klausimas iš esmės nėra giliai ir visapusiškai išanalizuotas, o apie poreikių kilmę yra kalbama mažai ir neužtikrintai [20]. Iš visų mokslų labiausiai poreikius tiria psichologijos mokslas, kuris ir pateikia daugiausiai klasifikacijų ir pabrėžia indvidualių poreikių svarbą asmens gyvenime [20]. Psichologinį pamatą turinčios poreikių teorijos grindžiamos prielaida, kad patenkinus tik elementarius/bazinius poreikius, susijusius su individo išlikimu ir biologiniu organizmo funkcionavimu, galima pereiti į aukštesnės pakopos poreikius, kurie atsiranda iš nuolatinio noro tobulėti. Tai yra susiję su tuo, jog individo poreikiai nuolat keičiasi ir jų atsiradimą lemia daugelis veiksnių [70]. Poreikių atsiradimas yra traktuojamas kaip natūralus dalykas.

Poreikis – būsena, kuomet yra jaučiama funkcinė arba psichologinė įtampa, kai atsiranda kažko trūkumas, kas reikalinga siekiant asmeniui, grupei ar visuomenei visapusiškai ir pilnavertiškai funkcionuoti [3]. Remiantis ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynu” (2012), poreikį galima apibūdinti kaip kažko reikmę [8]. Trūkstant tam tikro dalyko, būtino asmens visavertiškam funkcionavimui, jį apima emocinis nepasitenkinimas bei vidinė nervinė įtampa, diskomfortas [97]. Poreikiai pasireiškia įvairiais būdais ir priklauso nuo situacijos. Patenkinus vienus poreikius atsiranda kiti poreikiai, todėl galima drąsiai teigti, jog poreikiai yra neišsekami ir jų spektras yra gana platus [97]. Poreikiai gali būti susiję su materialiniais objektais, emocinėmis būsenomis, kai kurių veiksmų trokštamais rezultatais, specifiniais santykiais su aplinkiniais. Per poreikius asmuo formuoja savo gyvenimo būdą, vertybių sistemą, santykius su žmonėmis [97].

Literatūroje galima rasti daugybę poreikių klasifikacijų. Labiausiai žinoma yra poreikių

hierarchija pagal amerikiečių psichologą Maslow A. H. Maslow A. H. įrodinėjo, kad žmogaus poreikių tenkinimas ir intelekto vystymasis vyksta pagal tam tikrą prioritetinę seką, t. y. tik patenkinęs fiziologinius poreikius žmogus rūpinsis saugumo lygmeniu ir t. t. Poreikiai mokslininko pateikti piramidės pavidalu (1 pav.), kurios pagrindą sudaro fiziologiniai poreikiai (palaikantys gyvybines funkcijas: kvėpavimas, mityba, tuštinimasis, lytiniai santykiai, miegas), kurie, anot jo, turi būti patenkinti pirmiausiai. Kitas

piramidės laiptelis – aukštesnio lygio poreikiai (suteikiantys fizinį ir emocinį saugumą), tokie kaip: saugumas, meilė, pagarba. Kai pagrindiniai žmogaus poreikiai yra patenkinti, tuomet atsiranda motyvacija savirealizacijai. Aukštesnio rango poreikiai yra pasiekiami tuomet, kai patenkinti žemesnio rango

1 pav. A. H. Maslow poreikių hierarchija

Fiziologiniai poreikiai – labiausiai dominuojantys iš visų poreikių. Tai gyvybės poreikiai: valgymas, miegas, seksualiniai poreikiai. Jie kyla iš to, kad asmuo yra gyva būtybė, kuriai reikia resursų išgyventi/išlikti. Jeigu yra jaučiamas maisto, meilės ir pagarbos trūkumas, asmuo visuomet pirmiausiai sieks atsikratyti bado jausmo, o ne pelnyti kitų pripažinimą [70].

Saugumo poreikiai – tai psichinę ir emocinę sveikatą užtikrinantys poreikiai. Jiems galima priskirti stabilumo ir tikrumo jausmą, baimės ar chaoso nebuvimą, gyvenimą be finansinių sunkumų, grėsmių eliminavimą. Patenkinus saugumo poreikius atsiranda meilės poreikis, siekis kažkam priklausyti [70].

Meilės/socialiniai poreikiai – individas siekia sukurti gerus tarpasmeninius santykius su aplinkiniais ar šeima, užmegzti naujas pažintis. Yra jaučiamas kito žmogaus buvimo šalia poreikis [70].

Pagarbos ir pripažinimo poreikiai – siekis turėti aukštą savigarbą ir kitų pripažinimą [70]. Savirealizacijos poreikiai – tai poreikiai, kurie atsiranda tuomet, kai asmuo užsiima ta veika, kuri jam patinka, kuomet juntama satisfakcija ir yra patenkintos ambicijos. Tai siekis praplėsti savo turimas žinias, suprasti pasaulį [70].

Kiekviena poreikių grupė turi ryšį su kita, iš vienų susiformuoja kiti, todėl poreikių įvertinimas turi būti visapusiškas.

Ligos atžvilgiu poreikių grupės hierarichijose gali pakisti. Vietoj fiziologinių gali vyrauti saugumo poreikiai [70], kadangi liga yra traktuojama kaip grėsmė gyvybei, todėl atsiranda socialinių

poreikių svarba, nes sergantys asmenys pradeda abejoti savo šeimos narių ar draugų nuoširdumu. Jų savirealizacijos galimybės tampa ribotos, todėl dažnai juos apima nevilties jausmas, atsiranda psichologinės sveikatos disbalansas.

Koch U. ir Mehnert A. pateikia, su kuriais poreikiais onkologiniai ligoniai susiduria dažniausiai (2 pav) [33].

2 pav. Sunkumai, su kuriais susidūria onkologiniai ligoniai (sukurta autorės pagal Koch ir Mehnert, 2005) [33]

Kova su liga yra efektyvi tuomet, kai sveikatos priežiūros specialistai užmezga nuoširdžius, šiltus tarpasmeninius santykius su ligoniais, kurie pasipasakoja, kokie pokyčiai susirgus įvyko jų gyvenime, kaip pasikeitė gyvenimas diagnozavus ligą, kokie poreikiai tapo vyraujantys. Patenkinti visi individo biopsichosocialiniai poreikiai yra jų sveikatos šaltinis. Nepatenkinti poreikiai gali lemti elgesio pakitimus, konfliktų atsiradimą tarp individo ir aplinkos bei yra psichinių ligų atsiradimo priežastis [50].

1.4. Fiziniai ir pagalbos poreikis atliekant kasdienę gyvenimo veiklą poreikiai

Sergant onkologine liga bei pradėjus ją gydyti sutrinka daugelio organų veikla [41]. Taip vyksta, nes citostatikai paveikia visas organizmo ląsteles, net sveikąsias, o ne tik vėžines ląsteles, kurios turi savybę greitai daugintis [41]. Todėl dažnai išryškėja šalutinis gydymo poveikis. Labiausiai citostatikai veikia sveikas, tik greitai augančias ir besidalijančias šių organų ląsteles: kaulų čiulpų (kuriuose gaminamos kraujo ląstelės), virškinamojo trakto, plaukų folikulų, odos, širdies – kraujagyslių sistemos [41]. Be to, atsiranda endokrininių sutrikimų, neigiamai paveikiamas nervinis audinys. Todėl dažnai chemoterapinio gydymo metu pacientams atsiranda anemija, burnos gleivinės išopėjimas, plaukų slinkimas, odos išsausėjimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas [41].

Beveik visi onkologiniai ligoniai jaučia silpnumą, nuovargį, apetito stoką, pykinimą, vėmimą, miego sutrikimus. Patiriamas nuovargis ir skausmas gali sąlygoti, jog pacientams tampa sunku atlikti kasdienę veiklą ar apsitarnauti – maudytis, pasinaudoti tualetu, apsirengti, paruošti maistą, apmokėti sąskaitas, naudotis viešuoju transportu. Dėl nuolat patiriamo nuovargio gali sutrikti miegas, atsirasti bendras silpnumas, sutrikti atmintis, tampa sunku susikaupti [52]. Arstad A. ir bendraautoriai (2011) nustatė, kad gydymo metu nuovargis didėja [14]. Scialdone L. (2012) atliktame tyrime paaiškėjo, kad nuovargis kankino visus tiriamuosius, o 41,0 proc. respondentų nurodė, jog nuovargį juto dažnai, o 31,0 proc. – labai dažnai. Su sunkumais atliekant kasdienes veiklas labai dažnai susidūrė 34,0 proc. respondentų, o dažnai – 26,0 proc. [52]. Gajevska N. ir bendraautoriai (2016) nustatė, kad nerimą labai dažnai jautė 37 proc. tiriamųjų [67].

Skausmas – dar vienas onkologinės ligos padarinys. Asmuo, kuris ilgą laiką kenčia skausmą, elgiasi kitaip, nei tas, kuriam tai naujas jausmas [14]. Jie gali nedejuoti, nereikšti nerimo, jų pulsas ar kvėpavimo dažnis gali būti įprasti, tačiau toks elgesys nereiškia, jog pacientai nepatiria skausmo. Jausdamas skausmą, asmuo jaučia ne tik nemalonius fizinius reiškinius, bet ir kenčia dvasiškai. Kančia yra psichinė reakcija į skausmą. Būtėnienė D. ir kt. (2012) nustatė, kad pacientai, kurie jautė tik silpną skausmą buvo psichologiškai geresnės sveikatos [5]. Skausmas gali turėti įtakos ir socialiniam integravimuisi, bendravimui su aplinkiniais ir šeimos nariais [52], todėl gali nukentėti ir socialinis gyvenimas. Skausmas ir nuovargis yra rimta onkologinių ligonių problema [92]. Tad pacientams iškyla individualių socialinių poreikių.

Brajer B. ir kt. (2007) nurodė, kad pagrindinis nepageidaujamas reiškinys, susijęs su chemoterapija yra pykinimas ir vėmimas, kurie trikdo apie 70-80 proc. sergančiųjų [65]. Dėl šių nemalonių reiškinių atsiranda mitybos sutrikimų. Sisteminio gydymo metu pasireiškia vaistų citotoksinis

poveikis, kuris lemia ne tik pykinimą, vėmimą, bet ir skonio nejautrą, gleivinių uždegimą, pilvo skausmus, viduriavimą arba užkietėjimą [88]. Norint užkirsti kelią šiems reiškiniams, dažnai yra naudojami antiemetiniai vaistai, kurių vartojimas taip pat gali sukelti tų pačių problemų – viduriavimą ar vidurių užkietėjimą. Šie šalutiniai reiškiniai nulemia mitybos nepakankamumą.

Sergančiųjų vėžiu nepakankama mityba yra svarbi šiuolaikinės medicinos problema. Svorio sumažėjimas yra net 80 proc. sergančiųjų problema, kuri neatsiejama nuo ligos [88]. Labiausiai nepakankama mityba būdinga sergantiesiems virškinamojo trakto vėžiu (kasos vėžys, skrandžio) arba senyvo amžiaus asmenims [88].

Nustatyta, kad chemoterapija labai paveikia ir kasdienį sergančiųjų gyvenimą (savarankiškumo netekimas, apsipirkimų galimybės praradimas, pasivaikščiojimų stoka) [66]. Labai didelė dalis ligonių nurodo, kad turi ribotą fizinį aktyvumą, todėl sunkiai verčiasi atlikdami namų ruošos darbus.

Rachakonda K. ir kt. (2015) tirdami pacientų poreikius naudojo NA-ACP anketą ir nustatė, kad daugiausiai respondentai juto būtiną pagalbos poreikį susidurdami su energijos trūkumu ir nuovargiu (30,7 proc.), apie trečdalį (25,3 proc.) pacientų atlikdami namų ruošos darbus ir 22,7 proc. ligonių pasikeitus kasdienio gyvenimo tvarkai bei atsiradus būtinybei keisti savo gyvenimo įpročius. 12 proc. turėjo aukštą pagalbos poreikį ruošdami maistą, 10,8 proc. kildami arba nusileisdami laiptais. 24.3 proc. jautė baimę dėl to, kad negali atlikti tų veiksmų, kuriuos galėjo atlikti iki susirgdami [43].

Vėžio diagnozė sutrikdo ne tik fizinę savijautą, bet ir vidinę pacientų pusiausvyrą. Nepageidaujami reiškiniai, susiję su pacientų plaukų slinkimu, atsiradusiu nuovargiu, juntamu pykinimu, gali turėti įtakos psichologinei pacientų sveikatai, nes ligoniai pradeda suvokti, jog fizinė būklė nuolat prastėja, ir tada juos apima nusiminimas ir neviltis [69]. Tad iškyla ir psichologinės pagalbos poreikis.

1.5. Psichologiniai poreikiai

Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje onkologinė liga vis dar nėra visiškai įveikiama. Trūksta ne tik medicininių įrengimų, kurie pagelbėtų anksti aptikti ligą, kurie padėtų efektyviau gydyti šią ligą, trūksta ne tik medikamentų, kurie efektyviai gydytų onkologinę ligą, bet labiausiai trūksta dvasinės bei psichologinės pagalbos sergamiesiems bei jų artimiesiems.

Vėžinio susirgimo diagnozavimas ligoniui sukelia stiprų stresą, kuris lemia įvairių psichopatologinių sutrikimų atsiradimą [96]. Psichologinės sveikatos sutrikimams įtakos turi nuolat patiriamas skausmas, energijos trūkumas, gydymo baimė, finansinės problemos ir fiziniai negalavimai,

pasikeitusi išvaizda, organų praradimas, dingęs patrauklumo jausmas [92]. Dažniausiai psichologiniai poreikiai nėra patenkinami [44]. Rainbird K. ir kt. (2009) atlikę tyrimą, nustatė, kad daugiau nei trečdalis sergančiųjų vėžiu, labiausiai jaučia psichologinės pagalbos poreikį [44].

Sergant onkologine liga dažniausiai jaučiamos negatyvios emocijos, kaip: baimė, pyktis, distresas, nerimas, sielvartas, nežinomybė dėl ateities [30]. Dėl šių neigiamų jausmų gali išsivystyti depresija, atsirasti agresijos priepuoliai, gali būti visiškai prarasta viltis pagyti ar bent kiek pagerinti savo gyvenimo kokybę. Tačiau kartais baimės priepuoliai sukelia ir teigiamų pasekmių. Ligoniai pradeda veikti, gydytis ir pamažu įveikia ligą. Nors dauguma ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, jaučia baimę, tačiau nepaisant to, kaip nustatė Debska G. ir kt. (2011), dauguma respondentų tiki teigiamu gydymo efektu [66]. Tačiau ilgą laiką baimės jausmo jutimas išsekina pacientą, o tai trikdo kasdienį jo funkcionavimą. Baimė prarasti sveikatą ar gyvybę paglemžia optimistinį pastarųjų nusiteikimą. Remiantis apibendrintais psichologiniais tyrimais, kurie buvo atlikti JAV ir Anglijoje, dažniausiai nerimą ir depresiją jaučia onkologinėmis ligomis sergantys pacientai. Nerimą patiria 15-28 proc. sergančiųjų, adaptacijos sutrikimas pasitaiko 3,9-4,4 proc. ligonių, baimę patiria 6,9 proc. sergančiųjų. Aukštas lygio distresas pasireiškia ligoniams, kuriems diagnozuotas plaučių vėžys ir smegenų vėžys, o aukščiausias – kasos vėžys. Nustatyta, kad distreso lygis nepriklauso nuo stadijos ir lyties [27]. Pacientams, kuriems yra taikoma chemoterapija, depresinė būklė pasireiškia dažniau nei tiems, kurie yra tik ligos diagnozavimo etape [91].

Depresinę būklę gali lydėti koncentracijos ir dėmesio sutelkimo sumažėjimas, žema savimonė, pasitikėjimo savimi praradimas, anhedonija, kaltės jausmas, izoliacija nuo socialinio gyvenimo, pesimistinis požiūris į ateitį, nuolat aplankančios mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, miego problemos, apetito sumažėjimas, kūno masės sumažėjimas [79]. Depresija pasireiškia 4 kartus dažniau onkologiniams ligoniams lyginant juos su bendrąja populiacija [84], o baimės jausmas apima apie 91,0 proc. ligonių, kuriems diagnozuotas vėžys [81]. Šios problemos mastas yra gana didelis, tačiau jos sprendimas gydymo būdu yra taikomas tik 20 proc. kenčiantiesiems [79]. Grabinska K. ir kt. (2011) tyrimo metu nustatė, kad 11,0 proc. respondentų norėjo kreiptis psichologinės pagalbos, tačiau nežinojo, kur ir į ką kreiptis norint ją surasti [69].

Kaip minėta anksčiau, Zielinska-Więczkowska H. su bendraautoriais (2010) nustatė, kad chemoterapija gydomiems pacientams dažniau būdinga depresinė būsena nei tiems, kurie yra ligos diagnozavimo etape [93]. Dažniausiai depresinė būklė pasireikšdavo aukštesnį išsilavinimą turintiems žmonėms bei tiems, kurie turėjo nutraukti savo profesinę veiklą ir negalėjo toliau dirbti savo įprasto ir mėgiamo darbo. Psichologinę būklę lemti gali ir vėžio tipas, ir jo stadija ar prognozės, susijusios su ligos

eiga ir gydymo trukme. Dėl visų paminėtų objektyvių dalykų ligonius gali apimti depresija, nerimas, atsirasti adaptacijos sutrikimų [91].

Dominuojantys nerimo ir depresijos simptomai būdingi 85 proc. onkologinių pacientų, kurie turėjo psichikos sutrikimų [91]. Be abejo, onkologinių pacientų psichologinė būklė priklauso ir nuo vėžio lokalizacijos. Tam tikra vėžio lokalizacijos (krūties vėžio, moterų organizmo vėžio, sėklidžių vėžio) vieta paveikia moters moteriškumą ar vyro vyriškumą (mastektomija, dirbtinio anos išsiplėtimas), todėl apsunkina ligonių psichologinę būklę. Depresija būdinga ir ligoniams, sergantiems gerklų vėžiu (22-57 proc.), kasos (33-50 proc.), krūties (1,5-46 proc.) ir plaučių (11-44 proc.) vėžiu. Retais atvejais depresija pasireiškia žarnyno vėžiu sergantiems pacientams (13-25 proc.) bei reprodukcinių organų navikus (12-23 proc.) turinčioms moterims [31].

Dažnai onkologinių ligų gydymo metu psichologinių problemų iškyla dėl išvaizdos pokyčių: randai, plaukų slinkimas, kūno formų pokyčiai, kūno dalių praradimas, todėl pacientai susiduria ir su socialinėmis problemomis, kuomet apimti nevilties yra linkę atsiriboti nuo aplinkinių ir vengia dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Neretai sergantieji vėžiu atsiriboja ir nuo pačių artimiausių žmonių: vyro, žmonos, nes išvaizdos pokyčiai paveikia pacientų seksualumo pojūčius ir lemia intymių santykių vengimą [13].

Specifiniai poreikiai pastebimi dažniau tarp jaunesnio amžiaus pacientų negu vyresnio amžiaus pacientų. Vėžio diagnozė asmens gyvenime yra priskiriama prie krizinių situacijų [95]. Beržinytė K. ir kt. (2015) atlikus tyrimą nustatė, kad penktadalis tiriamųjų moterų, sergančių vėžiu, nurodė, kad dėl ligos joms reikėjo profesionalios psichologinės pagalbos, tačiau dauguma jų nesikreipė į psichikos sveikatos priežiūros specialistus [4].

Grabinskos K. ir kt. (2011) tyrimo metu buvo nustatyta, kad diagnozavus ligą 69,0 proc. respondentų jautė baimę, tačiau tik 10,0 proc. pasinaudojo psichologo pagalba. 24,0 proc. tų, kurie nesikreipė pagalbos į psichologus, nurodė, kad norėjo pasinaudoti, bet nepasinaudojo. 45,0 proc. tiriamųjų nurodė, kad negirdėjo apie jokias palaikomąsias psichologines programas, siūlomas įvairių informacijos ir paramos centrų [69]. Beveik visi respondentai (98,0 proc.) sulaukė arba galėjo tikėtis pagalbos iš artimųjų ir šeimos [69].

Tyrimai, kuriuose buvo tiriama onkologinių ligonių emocinė būklė, atskleidė, kad jie labiau yra linkę į depresiją palyginus su bendra sergančiųjų populiacija [15]. Aišku, onkologinių ligonių neigiama būsena dažniausiai lemiama vėžio formos, stadijos, neigiamų reiškinių pasireiškimo intensyvumo [18]. Negydoma depresija paveikia gyvenimo kokybę, silpnina imuninę sistemą, sumažina gydymo sėkmę ir netgi trumpina gyvenimo trukmę.

Neigiamas pacientų požiūris į sveikatą gali būti susijęs su pernelyg ankstyva mirtimi, trumpesniu gyvenimu, ypatingai tai būdinga vyresnio amžiaus pacientams [51]. Tačiau nepaisant to, Ocalevski J. ir kt. (2016) nustatė, kad vyresnis sergančiųjų amžius lemia geresnį funkcionavimą ligos metu. Vyresnio amžiaus pacientai yra mažiau linkę susirgti depresija [82].

Emocinę paciento būklę dažniausiai paveikia jausmas, jog jis prarado galimybę kontroliuoti savo gyvenimą, tapo priklausomas nuo kitų, neturi pakankamai informacijos apie savo ligą ir jos gydymą, todėl dėl savo diagnozės eliminuoja save iš socialinio gyvenimo [87]. Žmonės praranda susidomėjimą aplink vykstančiais dalykais. Narystė palaikymo grupėse, biheviorinė terapija ir kiti psichologiniai treningai gali pakelti nuotaiką, savijautą ir padėti greičiau susitaikyti su nauja gyvenimiška situacija [87]. Tačiau reikia pažymėti, kad dauguma ligonių iš medicinos personalo labiau laukia konkrečių veiksmų, susijusių su gydymu ir profesiniais veiksmais, informacijos suteikimu, o ne psichologinės pagalbos [94], todėl neretai tarp dažniausiai nepatenkintų poreikių atsiranda ir informacijos, susijusios su liga bei bendravimu su medicinos personalu, stoka [37].

1.6. Informacijos poreikis

Onkologinė liga sergantiesiems yra naujas potyris, todėl dažnai jiems trūksta informacijos, žinių apie ligą, jie nėra tikri dėl savo sprendimų ir jų teisingumo [30]. Pacientai skeptiškai žiūri į chemoterapinį gydymą, kadangi žinių trūkumas skatina neigiamą jų požiūrį į gydymą, nemotyvuotą baimę, kuri yra suformuota visuomenėje vyraujančių stereotipų [30]. Dauguma užsienio mokslininkų teigia, kad privaloma informuoti onkologinį ligonį apie jo ligą, jos atsiradimą. Šie mokslininkai teigia, jog sergantysis turi teisę žinoti tiesą be jokių pagražinimų, o gydytojai privalo pateikti besikreipiantiems pacientams kuo tikslesnę ligos diagnozę ir prognozę. Sergantieji vėžiu teigia, kad medikai ne visada suteikia jiems pakankamai informacijos apie jų ligą [37]. Ir dažnai dėl to ligonis negali priimti tinkamų sprendimų, susijusių su jam svarbiais finansiniais klausimais.

Melas ar ne iki galo pasakyta tiesa gali kelti nepasitikėjimą medicinos personalu, todėl besiformuojantys santykiai tarp ligonio ir sveikatos priežiūros specialistų nėra grįsti pasitikėjimu. Kartais informacijos ir žinių trūkumas trukdo tinkamai prisitaikyti prie esamos situacijos [91]. Tinkamai paaiškinta diagnozė sušvelnina reakciją į ją. Daugumos tyrimų įrodyta, kad net terminalinėje būklėje, ligoniai, žinodami, jog yra pasmerkti, vis dėlto tiki, jog pasveiks. Šią viltį medikai turi auginti ir palaikyti,

kadangi mirštantysis nuo progresuojančio vėžinio susirgimo daugiau reikalauja psichologinės, o ne somatinės pagalbos.

Informacinės paramos paskirtis – suteikti informacijos, kuri skirta tam, kad pacientas geriau suprastų savo ligą ir problemas, su kuriomis teks susidurti. Informacijos stoka gali sąlygoti psichologinio diskomforto jausmą, baimės dėl ateities jausmą. Reikalingas žinias turi suteikti gydytojai ir slaugytojai. Informacinė parama yra reikalinga tam, kad žmogus geriau suprastų savo ligą ir numatytų tolesnius savo gyvenimo veiksmus. Tai suteikia pacientams galimybę suvokti, kad padėtis yra kontroliuojama. Galima pasiūlyti žmonėms lankyti įvairias pagalbos grupes, kur vyksta nemokami relaksacijos užsiėmimai, onkologiniams pacientams bei jų artimiesiems organizuojamos psichologinės grupės, kuriose susiburia žmonės su panašiomis problemomis ir dalijasi informacija [86].

Kaip teigia mokslininkai, ligoniai vis dėlto nevienodai elgiasi norėdami būti informuoti apie ligą ir dalyvauti gydymo procese – išsiskiria jų aktyvi arba pasyvi pozicija [86].

Balokas S. ir kt. (2016) atlikę tyrimą, nustatė, kad pusė tiriamųjų (50,4 proc.) pageidavo likti nuošalyje priimant sprendimus dėl gydymo, o 17,4 proc. atsakomybę dėl gydymo visiškai perduoti daktarui. Bendradarbiavimo norą išsakė 45,9 proc. ir tik 3,7 proc. palaikė aktyvų vaidmenį [19]. Almyroudi A. ir kt. (2011) nustatė, kad dauguma respondentų (71,1 proc.) pageidavo būti pasyvūs priimant gydymo decizijas, o apie pusę delegavo visą atsakomybę tik gydytojui (45,3 proc.). Bendradarbiauti pageidavo 24 proc. ir tik 4,6 proc. sergančiųjų pasirinko aktyvų vaidmenį sprendžiant klausimus, susijusius su liga [17]. Dauguma moterų išreiškė norą gauti kuo daugiau informacijos apie savo ligą (62,6 proc.), tačiau didelė dalis (37,4 proc.) nenorėjo išsamios informacijos; vietoj to jos norėjo išvengti blogų naujienų. Moterys, kurios pageidavo mažiau informacijos ir pageidavo gydymo metu likti nuošalyje, rečiau prašė ir mamografijos ir (arba) Pap testo [17]. Glinska J. ir kt. (2014) nustatė, kad moterys, sergančios krūties vėžiu, dažniausiai tikisi informacinės paramos (91,0 proc.) ir emocinės paramos (66,0 proc). Informacijos poreikis nepriklauso nuo ligos etapo, išsilavinimo lygio, amžiaus ir šeiminės padėties [68].

Al Qadire M. (2013) nustatė, kad dauguma pacientų nori žinoti apie savo ligą ir atliekamus ar numatomus atlikti įvairius medicininius tyrimus [16]. Rezultatai taip pat parodė, kad jaunesni ir dirbantys pacientai turėjo daugiau informacijos poreikių. Tačiau pacientams, kurie turėjo paliatyviosios pagalbos poreikį turėjo mažiau informacijos poreikių nei tie, kurie turėjo ankstyvą ligos stadiją [16].

Pacientai yra pasimetę sveikatos priežiūros sistemoje ir nežino, kur galima rasti reikiamos informacijos ir net nedrįsta apie tai paklausti. Nežinojimas lemia dar didesnį stresą. Pasimetęs, dezorientuotas pacientas jaučiasi nesaugiai bendraudamas su sveikatos priežiūros specialistais. Tačiau sveikatos priežiūros sistema suteikia begalę galimybių gauti reikiamos informacijos per įvairius

profesionalus, kurie gali tapti jiems ir informacijos šaltiniu, ir paramos šaltiniu. Pagrindinis šaltinis yra gydytojai ir slaugytojai, tačiau ne ką mažesnį vaidmenį atlieka ir psichologai, psichoonkologai, psichoterapeutai, dvasininkai, soc. darbuotojai, dietistai. Taip pat informacijos šaltiniu gali tapti ir šeima, pažįstami, kiti pacientai. Deja, sergantieji dažnai nežino, kur ieškoti informacijos, kokios paramos jie gali tikėtis ir gauti. Pacientas, kuris negauna tinkamos informacijos iš patikimų šaltinių, gali jos ieškotis kitur, kur gali būti pateikta netiksli ar net iškraipyta informacija [73]. Juk pacientai, norėdami pagerinti savo sveikatos būklę, dažnai ieško įvairių alternatyvaus gydymo būdų, dar dažniau linksta į netradicinius gydymo būdus, kurie dažniausiai ne išgydo, o tik suteikia taip reikalingą onkologiniams ligoniams psichologinę paramą [80].

1.7. Socialiniai poreikiai

Socialiniai poreikiai – tai tokie poreikiai, kurie patenkinami tiesiogiai arba netiesiogiai įsikišant kitiems žmonėms [2]. Dažniausias socialinis poreikis – bendravimas, kuris gali būti draugiškas, palaikomasis ar tiesiog paremtas informacijos dalinimusi.

Kovoje su liga pacientai nelieka vieni. Juos palaiko medicininis personalas bei šeima, kurių bendras tikslas yra padėti ligoniams kovoti su liga. Vėžio diagnozavimas, kaip ir jo gydymas, gimdo negatyvias emocijas. Sunku aprašyti keliais sakiniais, ką jaučia ir išgyvena onkologinis ligonis. Individualūs skirtumai lemia, kad kiekvienas išgyvena tai individualiai ir savaip su tuo susitvarko.

Diagnozavus onkologinę ligą pasikeičia asmens socialinis statusas – jis tampa pacientu [94]. Nemeth K. ir kt. (2011) tyrinėdami socialinį palaikymą nustatė, kad moterys, kurios turi partnerį, vaikus, sužinojusios apie ligą, jaučiasi psichiškai geriau nei tos, kurios yra netekėjusios arba našlės [36]. Nustatyta, kad vieniši žmonės (išsiskyrę ar našliai) sulaukia žemesnio lygio socialinės pagalbos nei tie, kurie turi sutuoktinį ar gyvenimo draugą [93]. Marcinkevič J. T. ir kt. (2006), atlikę panašaus pobūdžio tyrimą, taip pat patvirtino šiuos duomenis. Šeima ir artimieji lieka pagrindiniu paramos šaltiniu [76].

Kuo mažiau paramos ir palaikymo gauna ligonis, tuo dažniau pasireiškia neviltis, ir, atvirkščiai, kuo didesnį palaikymą ir paramą gauna pacientas, tuo jis geriau jaučiasi psichologiškai. Dažniau nevilties yra apimti vyrai negu moterys [77]. Chemoterapijos metu asmenys palaikomi labiau nei ligos diagnozavimo etape [93].

Didžiausio palaikymo gydymo metu ligoniai tikisi iš artimiausių jiems žmonių: šeimos, draugų, pažįstamų. Tyrimais nustatyta, kad kas trečiojo sergančiojo kontaktai su aplinkiniais gydymo metu tapo

dažnesni [66]. Kai kuriais tyrimais nustatyta, kad gydymas neturi neigiamos įtakos santykiams su artimaisiais ir šeimos nariais, o kai kuriais atvejais tie net santykiai pagerėja.

Emocinė parama – tai palaikymas, raminimas, užuojauta, rūpestis, šiluma, vilčių sužadinimas. Taip padedama pacientui atsikratyti įtampos, neigiamų jausmų, padidinama asmens savigarba [86]. Emocinis palaikymas tai savotiškas palaikymas ir raminimas, kuomet yra parodoma simpatija, šiluma, rūpestis, stiprinantys emocinę gerovę, teikiantys viltį. Tokiu būdu galima atsikratyti įtampos, neigiamų jausmų, padidinama savigarba.

Tyrimais nustatyta, kad emocinę paramą pacientėms su krūties vėžiu teikia šeimos nariai (71,0 proc.), o slaugytojos teikia informacinę paramą chemoterapijos metu 25,0 proc. sergančiųjų [86]. Mokslininkai nustatė, kad vyrai daugiau patiria visišką izoliaciją, o moterys gauna daugiau paramos iš partnerių. Labiausiai vienatvę jaučia žmonės, turintys daugiau kaip 60 metų [77].

Vėžio diagnozė lemia daugelį pakitimų pacientų elgesy: auganti disforiją, problemos šeimoje, vienatvės pojūtis, izoliacija, aktyvumo trūkumas, rūkymas [74]. Tyrimai rodo, kad ne visi onkologinių ligonių partneriai nori būti šalia sergančio asmens [38]. Partneriai dažnai nežino, kaip turi kalbėtis su ligoniais [23]. Tarpusavio santykiai tampa labai trapūs, pacientas netiki, kad gali jais tikėti. Moterims vienatvės pojūtis yra ypatingas iššūkis, kadangi veikia jų asmenį, tapatybę, nes jos yra atsakingos už socialines obligacijas, ryšius su artimaisiais, tarpasmeninių santykių kūrimą. Be to, moterys dažniausiai yra kitų įkvėpėjos ir remiančios artimuosius jiems atsitikus nelaimei [89]. Socializacija lemia, kad vyrams nedera iškelti į viešumą savo jausmų, dėl to jie gauna mažiau paramos ir palaikymo iš aplinkinių ir yra priklausomi tik nuo vieno paramos šaltinio – žmonos [49].

Jeigu sunkiu pacientui laikotarpiu jis pasilieka vienas, jis jaučiasi apleistas, vienišas. Vienatvė – emocinio distreso būsena, atsirandanti tuomet, kai asmuo jaučiasi nesuprastas, kitų atstumtas. Neužtikrintas artumo su kitais poreikis lemia vidinį disbalansą, diskomfortą ir vienatvę. Vienatvės pojūtis yra neigiama patirtis, kuri neleidžia jausti gyvenimo džiaugsmo ir eliminuoja laimės jausmą, o tai neigiamai veikia ir gyvenimo kokybę [75]. Vienatvė lemia ne tik emocinį disbalansą, bet ir kitus somatinius sutrikimus – širdies ir kraujagyslių ligas, nutukimą ir metabolinius sutrikimus, organizmo atsparumą [58]. Tyrimuose visišką izoliaciją patvirtino 12,0 proc. daugiau vyrų, kurie dažniausiai likdavo vieni akistatoje su liga, nei moterų [77].

1.8. Dvasiniai poreikiai

Dvasinės pagalbos esmė yra palaikyti dvasinę pacientų gerovę. Nepakankamas dvasinio poreikio patenkinimas yra siejamas su pacientų kaltės jausmo atsiradimu – sergantieji kaltina ne tik save, bet ir aplinkinius, gyvena su pagieža širdyje, todėl atsiranda savo gyvenimo kontrolės trūkumo jausmas. Dažniausiai žmonės jaučia mirties baimę, jaučiasi prislėgti ir pasimetę, nes pakinta jų dvasinės vertybės, pasaulėžiūra, jie negali suprasti, už ką ir kodėl ši situacija įvyko būtent jiems, todėl netikintys pradeda tikėti Dievu, daug meldžiasi, o tikinčiųjų tikėjimas arba sustiprėja, arba išnyksta visai [86].

Kapela I. ir kiti (2017) nustatė, kad kuo didesnis yra susitaikymas su liga, tuo yra aukštesnis dvasinis pasitenkinimas, o baimės jausmas nėra taip stipriai išreikštas [72].

Dažnai onkologiniai ligoniai susiduria su dvasiniais bei egzistenciniais klausimais, kurie susiję su jų tikėjimu, santykiu su Dievu, mirtimi. Onkologinio ligonio dvasinė būklė yra susijusi su ligos sukeltų kančių dydžiu ir sunkumu, bandymu paaiškinti savo susiklosčiusią neišvengiamą situaciją, net išsiaiškinti ją per religinę prizmę. Būtinybė atrasti gyvenimo prasmę yra ypač svarbi onkologiniams ligoniams. Edwards A. ir kt. (2010) nurodė, kad patenkinant sergančiojo dvasinę priežiūrą pagerėja ir psichinė būsena [25].

Tyrimais pabrėžiama, kad onkologinių ligonių dvasinis komfortas ir dievo ieška žymiai padidina jų gyvenimo kokybę bei patys ligoniai suvokia ligą kaip savo asmeninio dvasinio augimo galimybę ir tobulėjimą bei gyvenimo būdo pakeitimą [59].

1.9. Finansiniai poreikiai

Sveikatos priežiūros sistema patiria dideles išlaidas, susijusias su onkologinių ligų gydymu. Ta pati finansinė problema aktuali ir patiems besigydantiems onkologiniams pacientams. Kai kurie mokslininkai pažymi, kad finansiniai sunkumai yra antra dažniausių problemų, sukeliančių pacientams stresą (22 proc.) [28]. Finansinius pakitimus gali lemti išlaidos, tiesiogiai susijusios su liga ir jos gydymu bei išlaidos, susijusios su naujų drabužių pirkimu [21]. Kadangi sergančiųjų onkologine liga mityba ir jos racionas pakinta, jie dažnai netenka svorio. Netekdami svorio, pacientai netenka gyvybinių jėgų, taip reikalingų aktyviame gyvenime dirbančiam žmogui. Todėl sergantieji, sumažėjus funkcinei būklei, nepajėgia uždirbti tiek, kiek uždirbdavo būdami sveiki. Tad, atlyginimas mažėja, o išlaidos gydymo procedūroms, vaistams, maisto papildams didėja.

Terminas „finansinis toksiškumas“ yra naudojamas kaip finansinės naštos, su kuria susiduria onkologiniai ligoniai, apibūdinimas [64]. Dažnai siekiant padengti gydymo išlaidas, pacientai yra priversti sumažinti išlaidas skirtas laisvalaikiui, savo pomėgiams, mažiau išleisti maistui, daugiau ir sunkiau dirbti, riboti pirkinių, skirtų sau (pvz., drabužių), kiekį [64].

Chino F. ir kt. (2014) teigia, kad 47,0 proc. pacientų, sergančių vėžiu, pareiškė, kad pradėjus gydymą ant jų pečių gulė nepaprastai didelė finansinė našta [22]. Airijos Nacionalinio vėžinių susirgimų registro duomenimis, dažnai pacientai išsako nepasitenkinimą ir teikiamomis medicinos įstaigų pagalbos paslaugomis, vietoj kurių tenka naudotis privačiai teikiamomis ir dažnai daug brangesnėmis paslaugomis [55]. Tas pats informacijos šaltinis teigia, kad vėžio gydymas susijęs kilusiu psichologiniu stresu ir įtampa dėl padidėjusių finansinių poreikių nepatenkinimo. Pavyzdžiui, depresijos rizika buvo tris kartus didesnė pacientams, kuriems buvo pranešta apie didelį su vėžio gydymu susijusiomis išlaidomis [55].

Finansiniai sunkumai dažnai kelia daug rūpesčių sergantiems onkologine liga ir turi įtakos jų gerovei bei gyvenimo kokybei [54], ypač tai aktualu žemesnio socialinio sluoksnio pacientams. Finansinė krizė 2,5 kartų dažniau pasitaiko pacientams sergantiems vėžiu, lyginant su tais, kurie vėžiu neserga [47]. Dėl didelių išlaidų, susijusių su gydymu, pacientai tam tikrais atvejais gali atsisakyti gydytis ar nesilaikyti rekomendacijų [64], todėl onkologiniams ligoniams tampa aktuali materialinė pagalba siekiant sušvelninti jų finansinę naštą [46].

Nors pagrindiniai vaistai, skirti gydyti onkologinę ligą, yra kompensuojami per ligonių kasas ir dažniausiai gaunami paramos būdu, tačiau išlaidos, susijusios su transportu, specializuota mityba, higienos priemonėmis gali viršyti ligonių finansines galimybes. Pacientų santaupos yra išleidžiamos gydymui, priežiūrai ir slaugai [64].

Žmonės dažnai dėl šalutinių chemoterapijos sukeltų reiškinių tampa nedarbingi, praranda darbą, nors būdami dar visiškai darbingo amžiaus. Praradus darbą, sumažėja pajamos, todėl blogėja sergančiųjų finansinė padėtis.

Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ne visi pacientai patiria vienodą finansinę naštą. Kai kurioms gyventojų grupėms tenka didesnė rizika mokėti daugiau iš savo kišenės. Tiriant pacientus, kurie naudojo kolorektalinio vėžio chemoterapiją, pasirodė, kad jaunesniems ir mažesnių namų ūkio pajamų turintiems pacientams teko didesnė finansinė našta [53]. Be to, visos kitos sociodemografinės charakteristikos, įskaitant draudimo rūšį, rasę, šeiminę padėtį, išsilavinimą, geografinę padėtį ir komfortabilumą, taip pat prisideda prie išlaidų didėjimo [53]. Kitas veiksnys, lemiantis išlaidų dydį, yra įstaigos statusas – ar tai viešoji, ar privati sveikatos priežiūros įstaiga. Be to, išlaidų kiekį lemia ir vėžio gydymo stadija [22]. Norint įvertinti šių aspektų įtaką pacientų finansinėms išlaidoms, reiktų atlikti gilesnius tyrimus.

Apibendrinimas. Onkologinė liga paveikia mažiau ar daugiau visas žmogaus gyvenimo sritis, todėl siekiant padėti patenkinti naujai iškilusius paciento poreikius, pagalba turi būti nukreipta į visas paciento gyvenimo sritis, nes tik taip galima padėti pacientui sunkų laikotarpį išgyventi oriai.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo eiga ir tiriamųjų imtis

Tyrimas buvo atliekamas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos ir onkologijos dienos stacionare (VULSK HODS) 2016 m. gruodžio 1 d. – 2017 metų lapkričio 30 d.

Tyrimas buvo vykdomas etapais (3 pav.):

3 pav. Tyrimo vykdymo etapai

Tiriamųjų imtis

Tiriamųjų grupę sudarė VULSK HODS besigydantys onkologiniai ligoniai, kuriems yra taikoma chemoterapija. Dalyvauti tyrime buvo kviečiami pacientai, atitinkantys šiuos įtraukimo į tyrimą kriterijus:

▪ pacientai, kuriems diagnozuotas piktybinis navikas bei pradėta taikyti chemoterapija;

▪ pacientai, kurie gavo pirmos eilės chemoterapinį gydymą turėjo gauti ne mažiau kaip keturis chemoterapijos kursus;

▪ sergantieji, kurie nesirgo psichinėmis ligomis;

▪ pacientai, kurie sutiko dalyvauti tyrime ir pasirašė „Informuoto asmens sutikimo formą“ (1 priedas). Atmetimo kriterijai:

▪ pacientų atsisakymas dalyvauti tyrime; ▪ lietuvių kalbos nemokėjimas;

▪ kraujo vėžiu sergantys pacientai;

▪ psichinę negalią ar sutrikusias pažintines funkcijas turintys pacientai; ▪ nepilnamečiai.

Buvo atliekamas vienmomentinis tyrimas. Kiekvieną dieną tyrimo instrumentas buvo išdalijamas onkologine liga sergantiems ir gaunantiems chemoterapinį gydymą pacientams. Autorė tyrimą vykdė pati. Pacientai užpildę pateiktus tyrimo instrumentus sudėdavo į tam skirtus aplankus. Skalę ligoniai pildė palatose savarankiškai.

Išdalyta 360 tyrimo instrumentų pacientams, kurie atitiko atrankos kriterijus. Sugrįžo 357. Iš jų 34 buvo užpildytos ne iki pabaigos arba dalinai, todėl tyrime nedalyvavo. Analizei buvo naudojamos 323 užpildytos skalės. Atsako dažnis – 99 proc. Faktinę tiriamųjų grupę sudarė 323 ligoniai, sergantys onkologine liga bei gaunantys chemoterapinį gydymą.

2.2. Tiriamųjų imties charakteristikos

Apklausoje dalyvavo 32,5 proc. (n=105) vyrų ir 67,5 proc. (n=218) moterų. Tiriamųjų amžius buvo nuo 21 iki 86 metų, amžiaus vidurkis 61 m. (SN=12,11).

Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių pacientų (54,2 proc.; n=175) turėjo aukštąjį išsimokslinimą. Aukštesnįjį išsimokslinimą buvo įgiję 12,4 proc. (n=40), vidurinį – 33,5 proc. (n=108) respondentų (1 lentelė).

Analizuojant respondentų pasiskirstymą pagal jų šeiminę padėtį, nustatyta, kad daugiau nei pusė jų (62,9 proc.; n=203)) – vedę, 20,4 proc. (n=66) iš jų buvo našliai, o 9,91 proc. (n=32) pažymėjo, kad yra išsiskyrę, 6,2 proc. (n=20) buvo nevedę ir 0,6 proc. (n=2) atsakė, kad gyvena su partneriu (1 lentelė).

Dauguma respondentų (75,9 proc.; n=245) buvo miesto gyventojai. Kaime gyveno 24,2 proc. (n=78) tyrimo dalyvių (1 lentelė).

Didžiajai daliai šio tyrimo dalyvių buvo nustatyta vėlesnė onkologinės ligos stadija: 52 proc. (n=168) jų – IV vėžio stadija, 32,8 proc. (n=106) – III stadija. I ligos stadiją turėjo tik 5,9 proc. (n=19), o II stadiją – 9,3 proc. (n=30) apklaustų pacientų (1 lentelė).

Daugumai apklaustų pacientų buvo taikoma 1 arba 2 eilės chemoterapija (pacientų dalis – 43,7 proc. (n=141) ir 33,4 proc. (n= 108). 3 eilės chemoterapija taikyta 14,6 proc. (n=47) respondentų, 4 eilės – 7,1 proc. (n=23), 5 eilės – 0,3 proc. (n=1), 6 eilės – 0,9 proc. (n=3) (1 lentelė).

1 lentelė. Sergančiųjų imties socialinės ir demografinės charakteristikos

Skaičius (n) Procentai (proc.) Lytis Moterys 218 67,5 Vyrai 105 32,5 Išsimokslinimas Vidurinis 108 33,5 Aukštasis 175 54,2 Aukštesnysis 40 12,4 Šeiminė padėtis Susituokę 203 62,9 Našliai 66 20,4 Išsiskyrę 32 9,9 Vieniši 20 6,2

Gyvena kartu nesusituokę 2 0,6

Gyvenamoji vieta Kaimas 78 24,2 Miestas 245 75,9 Ligos stadija I stadija 19 5,9 II stadija 30 9,3 III stadija 106 32,8 IV stadija 168 52,0 Chemoterapijos eilė

1-os eilės chemoterapija 141 43,7

2-os eilės chemoterapija 108 33,4

3-os eilės chemoterapija 47 14,6

4-os eilės chemoterapija 23 7,1

5-os eilės chemoterapija 1 0,3

6-os eilės chemoterapija 3 0,9

ECOG indeksas ECOG – 0 159 49,2 ECOG – 1 112 34,7 ECOG – 2 37 11,5 ECOG – 3 12 3,7 ECOG – 4 3 0,9

Didžioji dalis šiame tyrime dalyvavusių pacientų buvo įvertinti kaip turintys gerą funkcinę būklę (2 priedas): 49,2 proc. (n=159) – jų ECOG (funkcinės būklės įvertis) indeksas – 0 laipsnio, 34,7 proc. (n=112) tiriamųjų funkcinė būklė buvo įvertinta 1. Respondentai, kurie negali atlikti jokio darbo, tačiau pasirūpina savimi patys, sudarė 11,5 proc. (n=37), 3 ECOG laipsnis nustatytas 3,7 proc. (n=12) tiriamųjų. 0,9 proc. (n=3) apklaustųjų negalėjo savimi pasirūpinti ir praleisdavo visą laiką lovoje (ECOG – 4) (1 lentelė).

Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal diagnozes yra pateiktas 4 pav. Vyrams dažniausiai buvo diagnozuoti žarnyno arba kasos piktybiniai navikai (atitinkamai 39,1 proc. (n=126) ir 24,8 proc. (n=80). Moterims – kiaušidžių arba kasos piktybiniai navikai (45,9 proc. (n=148) ir 15,6 proc. (n=50).

4 pav. Moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal ligos diagnozę

2.3. Tyrimo instrumentas

Tyrimui atlikti buvo naudojama standartizuota NA-ACP (angl. The Needs Assesment for

įrankis, kuris sukurtas siekiant įvertinti ligonių, kurie serga progresuojančiu vėžiu, poreikius. Autoriai naudodami sukurtą skalę ištyrė 246 respondentus, kurie turėjo išplitusį vėžį. Įvertinus surinktus duomenis bei atsižvelgus į pacientų nuomonę skalė buvo koreguojama. Instrumentą autoriai sukūrė atlikę gausios onkologinės ir psichologinės literatūros apžvalgą [45].

NA-ACP vertinimo skalę sudaro 132 teiginiai, kurie atspindi: ▪ fizinius poreikius;

▪ socialinius poreikius;

▪ informacijos, susijusios su liga, poreikius;

▪ pagalbos poreikius atliekant kasdienes gyvenimo veiklas; ▪ finansinius poreikius;

▪ dvasinius poreikius;

▪ psichologinės pagalbos poreikius.

Tiriamųjų buvo prašoma pažymėti jų pagalbos poreikio lygį ties kiekvienu teiginiu, kuris yra pateiktas skalėje. Yra galimi penki atsakymo variantai: 1 – neaktualus, 2 - patenkintas, 3 - mažo lygio poreikis, 4 - vidutinio lygio poreikis ir 5 – didelės pagalbos reikalaujantis poreikis. Naudojant skalę galima nustatyti, su kokiais poreikiais pacientai susiduria, kokie poreikiai yra patenkinami, o tie, kurie aktualūs, kokio yra svarbumo kiekvienam pacientui.

Naudoti skalę ir išversti ją į lietuvių kalbą buvo gautas autorių leidimas – R. Sanson-Fisher (3 priedas). NA-ACP skalė buvo verčiamas taikant Dvigubo vertimo su vienos kalbos testu metodą. Skalės vertimo eiga:

▪ du vertėjai, gerai mokantys anglų kalbą, išvertė įrankį į lietuvių kalbą;

▪ abu vertimai buvo palyginti vienas su kitu ir sukurtas bendras, labiausiai tinkantis variantas; ▪ kitas vertėjas, gerai mokantis anglų ir lietuvių kalbas, išvertė lietuvišką variantą vėl į anglų kalbą; ▪ angliško varianto versija buvo sulyginta su anglišku pradiniu variantu.

Angliškuose žodžiuose rasta skirtumų, tačiau pasikonsultavus su anglų kalbos ekspertais buvo nustatyta, kad jie prasmės nekeičia, todėl išversta NA-ACP skalė buvo naudojama šio tyrimo metu.

Skalės tinkamumui įvertinti buvo atliktas žvalgomasis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 73 pacientai. Apklausos metu buvo siekiama įvertinti, ar respondentams skalėje pateikti klausimai yra aiškūs. Pacientų buvo prašoma visus iškilusius klausimus ar komentarus parašyti prie teiginių, ties kuriais iškilo keblumų. Po žvalgomojo tyrimo sociodemografinių duomenų anketa buvo pakoreguota – išimtas klausimas apie chemoterapijos kursą, kadangi nė vienas pacietas nežinojo atsakymo į šį klausimą.

Susisiekus su autoriais, siekiant sužinoti, kokie teiginiai kokiai poreikių grupei priklauso, paaiškėjo, kad kai kurie teiginiai buvo priskirti prie grupės „Kiti“ (angl. Additional items).

Šio tyrimo autorė pagal prasmę tuos teiginius suskirstė į pagrindines autorių pateiktas poreikių grupes, todėl lietuviškos skalės versijoje teiginių skaičius kiekviename poskalyje skiriasi nuo originalioje skalėje pateikto teiginių skaičiaus poskalėse. Autorė 1-5, 8, 12, 16-24, 26-28, 36, 37 teiginius priskyrė prie fizinių poreikių, kadangi jie labiausiai atsispindėjo fizinės sveikatos rodiklius; 9, 59, 139 teiginiai priskirti prie psichologinių poreikių grupės; 49,77, 79, 84, 130, 131 teiginiai – prie socialinių poreikių; 67, 74, 80 atitinkamai prie pagalbos poreikio atliekant kasdienes veiklas; 65 ir 108 teiginiai – informacijos poreikiams, o 118 teiginys – dvasinių poreikių grupei.

Galutinę Onkologinių ligonių poreikių vertinimo skalę sudarė septyni poskaliai: fiziniai poreikiai, poreikiai kasdienio gyvenimo veiklose, psichologiniai poreikiai, informacijos, susijusios su liga, poreikiai, dvasiniai poreikiai, finansiniai poreikiai ir socialiniai poreikiai (4 priedas).

Apskaičiavus skalės vidinio suderinamumo koeficientą (Kronbacho α koeficientas) patvirtinta, kad visos skalės ir atskirų jos poskalių vidinis suderinamumas yra labai geras (Kronbacho α>0,80) (2 lentelė).

2 lentelė. Tyrimo skalės ir atskirų jos poskalių vidinio suderinamumo reikšmės bei autorių pateikti vidinio suderinamumo reikšmės

Poskalis Teiginių skaičius Vidinio suderinamumo rodiklis (Kronbach α) Teiginių skaičius autorių skalėje Vidinio suderinamumo rodiklis (Kronbach α) autorių skalėje Fiziniai poreikiai 27 0,91 6 0,79

Poreikiai kasdienio gyvenimo veiklose

13 0,90 9 0,88

Psichologiniai poreikiai 34 0,92 31 0,97

Informacijos, susijusios su liga, poreikiai

27 0,96 25 0,98

Dvasiniai poreikiai 9 0,76 8 0,91

Finansiniai poreikiai 9 0,81 9 0,91

Socialiniai poreikiai 13 0,81 7 0,91

Bendras poreikių vertinimas 132 0,97

Taip pat buvo pateikti bendrieji klausimai, kuriuose pacientų buvo prašoma nurodyti savo lytį, amžių, išsimokslinimą, šeiminę padėtį bei gyvenamąją vietą.

Buvo analizuojami medicininiai dokumentai – pacientų sveikatos elektroninės istorijos, iš kurių renkami šie duomenys: informacija apie paciento fizinį aktyvumą (ECOG), diagnozė ir ligos stadija, chemoterapijos eilė.

2.4. Tyrimo etika

Tyrimui atlikti buvo kreiptasi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komitetą dėl leidimo atlikti tyrimą. Gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro etikos komiteto pritarimas tyrimui atlikti Nr. BEC-KS(M)-18 (5 priedas).

Gautas raštiškas ligoninės vadovo leidimas atlikti tyrimą. Pacientai, sutikę dalyvauti tyrime, pasirašė informuoto sutikimo formą (4 priedas). Prieš pateikdama raštišką sutikimą dalyvauti tyrime, autorė suprantama žodine forma supažindino pacientus su tyrimo tikslais, galimybe patiems pasirinkti – pildyti skalę ar ne. Buvo pabrėžiama, kad tyrimas yra anonimiškas ir tyrimo duomenys bus naudojami tik apibendrinant rezultatus. Jeigu pacientas sutiko dalyvauti tyrime, jis pasirašė „Asmens informavimo ir informuoto sutikimo formą“.

2.5. Statistinė analizė

Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti buvo naudojama SPSS (angl. Statistical Package for

Social Science) programos 22 versija, o gautų rezultatų grafiniam pavaizdavimui naudota Microsoft Excel

programa. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse, paveiksluose ir aprašomųjų statistinių duomenų skaitmenine išraiška.

Analizuojant duomenis buvo sujungti 1 ir 2 balais pažymėti atsakymų variantai, nes jie buvo vertinami kaip neaktualūs arba patenkinti. Atsakymai apie tiriamųjų šeiminę padėtį buvo sugrupuoti į du pogrupius: turintys partnerį ir vieniši. Respondentų, kurie nurodė, jog buvo įgiję aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą, atsakymai buvo sujungti, todėl atsakymai apie tyrimo dalyvių išsimokslinimą buvo suskirstyti į du pogrupius: vidurinį ir aukštąjį/aukštesnįjį išsimokslinimą turinčius. Taip pat buvo sujungti ir respondentų, kurie gavo trečios ar daugiau eilių chemoterapinį gydymą bei sergantys pirmos ir antros stadijos vėžiu atsakymai. Atsakymai apie onkologinių ligonių chemoterapijos eilių skaičių sugrupuoti į tris pogrupius: pirmą kartą chemoterapinį gydymą gavę pacientai, antrą kartą gydymą gavę ir tie, kuriems gydymas buvo taikytas jau trečią ar daugiau kartų. Tyrimo dalyvių atsakymai apie ligos stadiją taip pat buvo suskirstyti į tris pogrupius: pirmos arba antros stadijos vėžiu sergantys, trečios stadijos liga turintys ir tie, kuriems vėžys buvo diagnozuotas jau ketvirtos stadijos.

Kokybinių ir kiekybinių kintamųjų skirstinio normalumui patikrinti buvo naudojamas Kolmogorovo-Smirnovo testas. Paaiškėjo, kad surinkti tyrimo duomenys nebuvo pasiskirstę pagal

normaliąją kreivę (p<0,001). Dėl šios priežasties statistinei analizei buvo pasirinkti neparametriniai kriterijai: priklausomybės ryšių tarp dviejų kintamųjų įvertinimui skaičiuotas Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Kokybinių požymių priklausomybė buvo tiriama skaičiuojant Chi kvadrato (χ²) reikšmę, laisvės laipsnių skaičius (lls) ir statistinį reikšmingumą. Nustatyti skirtumai tarp dviejų lyginamų imčių statistiškai reikšmingi arba koreliacija patikima, jei apskaičiuota p reikšmė mažesnė už pasirinktą reikšmingumo lygmenį α =0,05.

3. REZULTATAI

3.1. Onkologinių ligonių, kuriems taikoma chemoterapija, psichologinių ir

informacijos, susijusios su liga, poreikių analizė

Psichologinių poreikių grupę sudarė trisdešimt keturi teiginiai. Autorė šią grupę padalijo į du pogrupius: psichologiniai poreikiai, susiję su įveika ir psichologiniai poreikiai, susidūrus su sunkumais.

Psichologinių poreikių grupei, susijusiai su įveika, priskirta devyniolika teiginių. Iš 5 pav. matome, kad daugiausiai pagalbos pacientai tikėjosi, įveikdami baimę dėl blogėsiančios fizinės būklės (69,3 proc.; n=224), įveikdami kančios ir skausmo baimę (60,1 proc.; n=194) bei įveikdami nerimą dėl neaiškios ateities (59,4 proc.; n=192). Pagalbos poreikis siekiant įveikti nerimą prieš operaciją ar kitą gydymą – poreikis reikalaujantis mažiausiai pagalbos (11,5 proc.; n=18) (5 pav.).

Psichologinių poreikių grupei, susidūrus su sunkumais, priskirta penkiolika teiginių (6 pav.) Daugiausiai pacientams pagalbos reikėjo susidūrus su pasikeitusiu aplinkinių požiūriu ir elgesiu su jais (57,6 proc.; n=186) bei susidūrus su sergančiųjų šeimos narių nerimu dėl jų (55,1 proc.; n=178). Daugiau nei pusė respondentų susidūrę su stresu ir nerimu (54,5 proc.; n=176) irgi nurodė šį pagalbos poreikį. Mažiausiai pagalbos pacientams reikėjo siekiant atsipalaiduoti (13,3 proc.; n=43) (6 pav.).