SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TADAS KRINICKAS
ASMENŲ SERGANČIŲ KAKLINĖS STUBURO DALIES
OSTEOCHONDROZE SU RADIKULOPATIJA SAVARANKIŠKUMO
IR RANKŲ JĖGOS KAITOS YPATYBĖS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. habil. dr. Jonas Poderys
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė
2016 m. mėn. d.
ASMENŲ SERGANČIŲ KAKLINĖS STUBURO DALIES
OSTEOCHONDROZE SU RADIKULOPATIJA SAVARANKIŠKUMO
IR RANKŲ JĖGOS KAITOS YPATYBĖS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. habil. dr. Jonas Poderys Data……… Darbą atliko Recenzentas Magistrantas Tadas Krinickas Data……….. Data
KAUNAS, 2016
SANTRAUKA
Tadas Krinickas. Asmenų sergančių kaklinės stuburo dalies osteochondroze su radikulopatija savarankiškumo ir rankų jėgos kaitos ypatybės. Magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. habil. dr., J. Poderys. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2016, 60 - puslapių.
Darbo tikslas – įvertinti asmenų turinčių kaklinės stuburo dalies osteochondrozę su
radikulopatija, savarankiškumo ir rankų jėgos pokyčius.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti reabilitacijos programų poveikį asmenims, turintiems kaklinės stuburo dalies
osteochondrozę su radikulopatija, savarankiškumui atvykus, išvykstant namo po kompleksinės reabilitacijos ir pakartotinai po gydymo praėjus 9 savaitėms.
2. Įvertinti reabilitacijos programos poveikį asmenims, turintiems kaklinės stuburo dalies
osteochondrozę su radikulopatija, savarankiškumui atvykus į gydymo įstaigą, bei išvykstant namo po programos taikymo.
3. Įvertinti asmenų rankų jėgos raumenų jėgą ir jėgos pokyčius.
4. Nustatyti tyrime dalyvavusių asmenų gyvenimo būdo ypatumus, galinčius turėti įtakos skausmo intensyvumui.
Metodika: Tyrime dalyvavo 43 asmenys turintys kaklinės stuburo dalies pažeidimus, kuriuos
lydi osteochondrozė su radikulopatija. Asmenų pasiskirstymas pagal lytį buvo 24 (55,8%) vyrų ir 19 (44,2%) moterų. Respondentų amžius buvo tarp 27 – 75 metų, asmenų amžiaus vidurkis siekė apie 49,5 metų. Šiems asmenims buvo paskirtas standartinis gydymas su poilsio režimu, kineziterapijos, fizioterapijos procedūromis, bei skiriami farmakologiniai preparatai.
Interviu metodu buvo klausiama, kurias užduotis atlikti savarankiškai dažnai turėdavo sunkumų ir kurias atlikti gali savarankiškai. Užsiemimų pradžioje buvo vertinama plaštakų jėga hidrauliniu rankos dinamometru norint įvertinti rankų jėgos simetriškumą, skausmo intensyvumas įvertintas pagal skaitinę skausmo skalę (SAS), įvertinami savarankiškumo gebėjimai (pagal Funkcinio nepriklausomumo testą ir kaklo negalios indeksą). Pacientų gebėjimai buvo tirti atvykus į gydymo
įstaigą, išvykstant ir pakartotinai po 9 savaičių laikotarpio.
Tyrimo rezultatai Po reabilitacijos programos užsiėmimų pakartotinai apklausus pacientus,
surinkus gautus duomenis ir atlikus gautų duomenų statistinę analizę galima teigti, jog individualūs užsiėmimai pacientams pagerina jų fizinę būklę.
Atlikus tyrimą, nustatyta jog reabilitacijos procese darė teigiamą įtaką kaikuriose savarankiškumo veiklose.Po reabilitacijos laikotarpio asmenų jaučiančių nuolatinį, lėtinį skausmą kakle ir rankose bendras skausmo skalės vidurkis rodo, jog skausmo lygis padidėjo, tačiau ne visiems. Tai galima sugretinti su duotu fiziniu krūviu.
Tyrimo išvados
1. Taikant komplekisnės reabilitacijos programą asmenims, sergantiems kaklinės stuburo dalies osteochondroze su radikulopatija, stebimas pagerėjimas tam tikrose veiklose. Per 3 mėnesių laikotarpį pasiektas teigiamas rezultatas apsitarnavimo, apsirengimo, mobilumo, bei laisvalaikio veiklose. Ilgalaikėje perspektyvoje būtina užtikrinti programos tęstinumą.
2. Gydymo įsaigoje taikyta trumpalaikė reabilitacijos programa turėjo įtakos, asmenų sergančių kaklinės stuburo dalies osteochondroze su radikulopatija, savarankiškumo gebėjimams, valgymo, laisvalaikio, apsitarnavimo ir mobilumo srityse.
3. Taikant fizinę būklę stiprinančius pratimus asmenims sergantiems kaklinės stuburo dalies radikulpatija, buvo gauti teigiami pokyčiai: pagerėjo viršutinių galūnių judesių amplitudė, taip pat rankų raumenų jėga.
4. Anketiniai duomenys parodė, jog dauguma tyrimo dalyvių gyvena sėslų gyvenimo būdą, dažnas turi žalingų įpročių, gyvenamoji aplinka ne visai ergonomiška, kas yra reikšmingi veiksniai įtakojantys susirgimą, bei skausmo intensyvumą.
Raktiniai žodžiai: kaklinės stuburo dalies osteochondrozė, kineziterapija, ergoterapija,
SUMMARY
Tadas Krinickas. Self-sufficiency and upper limb strenght features for patients, who suffer from cervical spine osteochondrosis with radiculopathy. Master’s thesis. Scientific consultant Prof. Habil. Dr. J. Poderys. Lithuanian University of Medical Science, Nursing faculty, Institute of sports.. – Kaunas, 2016, 60 – pages.
The aim of the research is to evaluate self-sufficiency skills and upper limb strenght changes
for patients who suffer from cervical spine osteochondrosis with radiculopathy.
The aim of the research is supported by the following tasks:
1. to evaluate rehabilitation program effect on self-sufficiency skills for patients who suffer from cervical spine osteochondrosis with radiculopathy before and after treatment and 9 weeks follow-up program.
2. to evaluate rehabilitation program effect on self-sufficiency skills for patients who suffer from cervical spine osteochondrosis with radiculopathy before and after treatment.
3. To evaluate patients upper limb muscle condition and strength changes with dynamometer
4. To evaluate possible values, affecting the intensity of pain.
Methods. 43 subjects – of both sex of males and females have agreed for a voluntary
participation in this study in the beginning. 24 (55.8%) of respondents were males and 19 (44.2%) females. Age varied between 27 and 75 years old, with a mean of 49,5 years. Respondents were divided in two groups standart rehabilitation program. First group in the beginning consisted of 33 (n=33) participants and 10 on the second group. All patients received standart treatment with a rest regime, physical, occupational therapy, medicine treatment. Respondents of first group had gained more procedures in short time, with more direct approach. Second group which was a group of 10 patients, dained similar positive results.
Patients self-sufficiency skills were estimated by Functionam independence measure, neck disability index. Also tested upper limb hand strength using a hydraulic dynamometer, anonymous questionnaire, pain was evaluated by visual pain scale (SAS).
Patients of first group were evaluated before therapy, then when leaving facility after 10 days and 3 mothns later. Second group patients were tested before therapy and after treatment.
Results. Patients were questioned by an interview method, asking which of self-sufficiency
activities are hard to perform and which were not affected. After questioned patients and after procedures, gained results and performed analyzed statistics. Results showed that individual therapy sessions increased their functional condition. According to the results, most of the time performed occupational therapy sessios, we can spectate a certain progress on patients mobility and independence.
After rehabilitation program patiens who suffer from cute pain in nech ant upper limb pains index show that pain level may increase with physical activity, but on further basis. It wont progress any further. The increase of pain can be blaimed on a started active physical movement.
Conclusions
1. Afrer rehabilitation program patients who suffer from cervical spine radiculopathy noticed short-term positive goals in certain parts of functional independence test ant neck disability indeks tasks. In a 3 month treatment program, positive results were gained in eating, dress-up, leasure and mobility parts.
2. After treatment program in second group patients with cervical spine radiculopathy, a rehabilitation program have had an impact on their independence capabilities. Positive results in eating, dressing-up, leasure and mobility activities.
3. After applying physical strenght conditioning excescises for patiens with cervical spine radiculopathy in first group were obtained a positive results, which were statisticaly significant positive on upper limb range of motion and hand muscle strenght.
4. Most of the participants of this survey were living a were settled life manner, many of them had bad habits, the main reason for their continuedly increasing pain is non-ergonomic surrounding at home and workspace.
Key words: cervival spine, radiculopathy, osteochondrosis, physical therapy, occupational
SANTRUMPOS
FNT – Funkcinio nepriklausomumo testas KNI – Kaklo negalios indeksas
Pav. – Paveikslas
TURINYS
SANTRAUKA………...3
SUMMARY………...5
SANTRUMPOS………..…………...7
ĮVADAS………..………10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………..…….….12
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Kaklinės stuburo dallies anatomija………...13
1.2. Degeneracinės ligos………..………..………..………..………….……….15
1.3. Radikulopatijos skaumo etiologija ………..17
1.4. Radikulopatijos atsiradimo priežastys ir rizikos veiksniai ..………....18
1.5. Gydymo eigą įtakojantys veiksniai………..21
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 2.1. Tyrimo bioetika ………...26
2.2. Darbo ruošimas ……….………….………..26
2.3. Tyrimo organizavimas.……….……….…………...………...26
2.4. Tyrimo metodai………27
2.4.1. Anketa. ………..………..………..………..………..…..…….27
2.4.2. Skausmo intensyvumo skalė……….…27
2.4.3. Funkcinio nepriklausomumo testas ………..………..………..………28
2.4.4. Dinamometrija ………..………..………..………28
2.4.5. Kaklo negalios indeksas ………..………..………..………..…………...29
3. REZULTATAI 3.1 Tiriamųjų charakteristika………..30
3.2. Plaštakos raumenų jėgos kaita ……….34
3.3. SAS skalės duomenys ………..………..………..………...37
3.4. Savarankiškumo gebėjimų vertinimas………..38
3.5. Kaklo negalios indekso vertinimas. ………...……..42
5. IŠVADOS………53
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS………..54
7. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS……….…………..55
LITERATŪROS ŠALTINIAI………...…………..58 PRIEDAI
ĮVADAS
Nuo seno jau pastebėta, jog po tam tikrų patirtį traumų, lieka skausmo reiškiniai. Kaklinės stuburo dalies pažeidimo sukelti skausmai ir patologiniai procesai, išlieka ir paveikia žmogaus veiklą. Kaklinės stuburo dalies radikulopatija suserga vis dažniau. Labiau liga paplitusi tarp darbinio amžiaus asmenų, bei nuolatinį sėdimą darbą dirbančių asmenų. Šiems asmenims radikulopatijos susirgimai kasmet diagnozuojami 85-iems asmenims ir 100 000 asmenų.
Kaklo skausmais dažniausiai skundžiasi asmenys vyresni nei 40 metų. Populiacijoje pasiskirsto taip, jog 75 procentai vyresnių nei 50 metų jaučia jį nuolatos. Tai pakankamai dažna patologija. Ilgainiui tokios svarbios kūno dalies lėtinis skausmas blogina ne tik asmens emocinę būklę, tačiau labai įtakoja ir jo fizinius gebėjimus. Dažnas tam tikros veiklos atlikimas pasidaro labai sudėtinga užduotis. Lėtinis skausmas dažnai įtakoja asmenų nedarbingumą. Kaklinės stuburo dalies pažeidimai gali būti viena paralyžiaus priežastimi (Neumann., 2010).
Radikulopatija – sutrikimas įtakojantis sensorines arba motorinės žmogaus funkcijos sutrikimus. Dėl nervinių šaknelių pralaidumo, užspaudimo ar pralaidumo sumažėjimo nugariniame kanale. Radikulopatiją dažniausiai sukeliantis veiksnys yra nugaros nervinių šaknelių dirginimas.
Netolygi mechaninė kompresija, bei slėgimai įtakoja vis didesnį spaudimą nervinėms šaknelėms. Ilgainiui dėl šių faktorių išsivysto uždegiminai procesai, kurie paūmina skausminius pojūčius. Radikulopatijos priežastys būna įvairios. Nervinių šaknelių pažeidimą dažnai sukelia degeneracinės stuburo ligos, tarpslankstelinio disko išvarža , spondiliozė, traumos (Eubanks 2010), (Trinh, 2006).
Pagrindinį ligonių kontingentą sudaro jauni žmonės. Ligos paplitimas yra labai reikšmingas ekonomiškai, nes iš darbo rinkos dėl skausmo iškrenta vis dar darbingi žmonės. Radikulopatijos skausmų pagrindas sudaro 5 – 10 procentų visų sergančių nervų ligomis. Radikulopatijos gydymas vis dažniau remiamas fizine veikla, nei vaistais.
Kasmet atliekamų duomenų analizės tyrimo duomenimis dėl radikulopatijos simptomatikos nurodo, jog nėra pagrįstų ryškių įrodymų, jog vaistai gali įtakoti kaklo srities skausmo mažėjimą, priešingai nei juosmeninėje dalyje. Konservatyvaus gydymo pagrindas įvardijamas kaip, bent savaitės poilsis, kartais su imobilizacija, vėliau įvardijamas aktyvus judėjimas, ištvermės tempimo ir jėgos pratimai (Goyal el at. 2012; Gross et al 2010; Gross et al 2012).
Asmenys skausminius priepuolius dažnai pajaučia atliekant kasdienes, darbines veiklas. Nuolatinį skausmą ar skausmo simptomus darbo metu jaučia 50-70 proc dirbančiųjų. Senstant skausmo pasireiškimas gali dažnėti. Apie 50 procentų visų asmenų, virš 45 metų, bent kartą skundėsi skausmo plitimu kakle, ar raumenų sustingimu, o 22-40 procentų virš 50 metų – skausmu plintančiu į ranką (Gross, 2010).
Taikant kompleksinę reabilitaciją, siekiama nustatyti asmens veiklų atlikimo problemas, intervencijos būtinybę ir nusistatyti tinkamus tikslus. Nurodoma, jog reabilitacijos komandos darbas įtraukiant įvairias reabilitacijos metodikas, turi tiesioginį ryšį su paciento simptomų kitimu ir tai priklauso nuo asmens gebėjimų.
Atlikus reabilitacijos programą ir stebint asmens gebėjimus, bei atliekamas veiklas, galima pastebėti sveikatos būklės pagerėjimą (Costello, 2008). Taikant įvairias reabilitacijos metodikas, pacientui reabilitacijos efekto momentas, priklausomai nuo skausmo vertės, pagerėjimas būna skirtingas.
Vienas svarbesnių gydymo programos dalių yra tinkamai įvertinti paciento gebėjimus prieš skiriant užduotis. Kiekvieno užsiemimo veiklos yra grindžiamos asmenų išsakytomis problemomis. Siekiama įvertinti asmens galimybes ir pagerinti jo būklę, arba palengvinti veiklų atlikimą (Thoomes, 2013). Pinzon and Krill teigia, jog egzistuoja tiesioginės sąsajos tarp pacientų funkcinės būklės gerėjimo, amžiaus, lyties, skausmo trukmės ir jį sukeliančios priežasties.
Gydant chirurginiu būdu, 20 proc. Iš visų opetuorų pacientų ir toliau jaučia nuolatinį skausmą. Intervencija gali ir nepadėti nes statistiškai nuo 7 iki 15 proc. stuburo operacijų būna nesėkmingos po kurių neretai lieka pooperaciniai randai. Dėl šių priežasčių vis didesnis dėmesys turi būti skiriamas konservatyviam gydymui (Yuan, 2013). Svarbus konservatyvaus gydymo principas - parodyti pacientams, kad judėjimas, esant nugaros skausmui, gali būti saugus.
DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Darbo aktualumas – kasmet vis daugėjant susergančių kaklinės stuburo dalies radikulopatija,
būtina atkrepti dėmesį į tai kas supa žmones ir siekti kaip pašalinti faktorius turinčiu įtakos ligos progresavimui.
Darbo tikslas - nustatyti reabilitacijos programos poveikį asmenų, sergančių kaklinės stuburo
dalies osteochondroze su radikulopatija, savarankiškumui ir rankų jėgos pokyčiams.
Darbo uždaviniai:
1. įvertinti reabilitacijos programos poveikį asmenims, turintiems kaklinės stuburo dalies osteochondrozę su radikulopatija, savarankiškumui atvykus, išvykstant namo po 10 dienų kompleksinės reabilitacijos ir pakartotinai po gydymo praėjus 9savaitėms.
2. įvertinti reabilitacijos programos poveikį asmenims, turintiems kaklinės stuburo dalies osteochondrozę su radikulopatija, savarankiškumui atvykus, išvykstant namo po 20 dienų programos;
3. įvertinti asmenų rankų jėgos raumenų jėgą ir jėgos pokyčius;
4. nustatyti visų tyrime dalyvaujančių asmenų galimus veiksnius, turinčius įtakos skausmo intensyvumui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Kaklinės stuburo dallies anatomija
Nuo seno visos žmogaus atliekamos veiklos reikalauja didesnio ar mažesnio viso kūno įsikišimo į judesius. Dideli judesiai įtraukia ir stuburą, kuris yra labai svarbi struktūra mūsų kūne. Pažeidus ją, galime pajusti nemalonų skausmą, ilgainiui galimi kompleksiniai struktūrų pakitimai, kurie įtakoja ne viem judesius, bet bendrą mūsų būklę.
Senstant, kartu silpsta ir mūsų organizmas, kuris kaupia vis mažiau vandens. Šis reikalingas palaikyti mūsų kūną elastingą. Tai yra reikšmingas faktorius mūsų kūno judesiams. Mažėjantis elastingumas paveikia stuburo sandaras. Paveikiamas fibrozinis žiedas, kuris silpnėja atliekant nuolatinius pasikartojančius specifinius judesius ar ilgai išlaikant nepatogias pozicijas (dantistų padėtis pasilenkus, buhalterių ar vairuotojų nuolatinis sėdėjimas). Beabejo, kol vieni raumenys ilgai lieka įtempti, antagonistai - silpnėja neįtraukiami į tas veiklas raumenys.
Esant netaisyklingai laikysenai, gali atsirasti rankų, kaklo, pečių, kojų raumenų asimetrija. Tai gali privesti prie netaisyklingo svorio paskirstymo. Išsikreipia svori centras, tai keičia laikyseną, atsiranda netaisyklinga laikysene. Nuo netolygios kompresijos gali atsirasti įvairūs skausmo židiniai. Taip didėja galimybė patirti disko spaudimą arba išvaržą.
Stuburą laikančiosios struktūros gali būti įvartijamos, kaip statinės ir dinaminės. Statinėmis apibūdinami raiščiai ir kaulai, o dinaminėmis - raumenys ir sausgyslės. Nors stuburas yra ganėtinai stipri struktūra, nuolatinis krūvis ir netinkamas jo dalių spaudimas iššaukia tarpslankstelinio skysčio išsiliejimą (Boos, 2008).
Taip pat stuburo struktūrą galima apibūdinti kaip lanksčią, dėl slankstelių tarpuose įsiterpusių tarpslankstelinių diskų, kurie sumažina smūgius, bei tenkančias atlaikyti vibracijas stuburui. Taip apsaugo kraujagysles, padeda pristatyti deguonį į smegenis.
Kadangi, kaklo struktūrą sudaro septynių kaklo slankstelių ir šešių diskų sandara, ją jungia aštuonios poros nervinių šaknelių, raiščių, raumenų ir stuburo smegenų struktūros. Aštuonios nervinių šaknelių poros susiformuoja iš mažų šaknelių, kurios kyla iš stuburo smegenų. Šios šaknelės suaugusios tarpslanksteliniuose kanaluose ir formuoja sensorinius ir motorinius judesius.
Šie susijungia tarpslanksteliniame tarpe ir formuoja stuburo nervų kanalą. Slankstelius iš visų pusių supa ir juos tarpusavyje jungia daugybė raiščių. Pastarieji suteikia stuburui stabilumo ir apsaugo nuo pernelyg didelių, pavojingų judesių. Aplink slankstelius esančių raiščių pertempimas - viena dažniausių stuburo patologijų.
Stuburo raiščiai suteikia galimybę atlikti kaklo sukimo, šoninio lenkimo, pasilenkti į priekį ar atgal, bei spyruokliavimo judesius. Stuburo sandarai būdingas ir stabilumas, kurį suteikia slankstelio užpakalinės kojelės, taip pat šoninės raumenų, raiščių struktūros (Boos, 2008).
Tarpslanksteliniai diskai – tai kremzlinės plokštelės sudarytos iš stuburo smegenų branduolio ir fibrozinio žiedo. Kiekvienas slankstelis yra skirtingas. Kiekvieno slankstelio sandara sudaro slankstelio priekinės konstrukcijos, kurioje talpina sudėtingas audinių sankaupas, užpakalinės ir šoninės struktūros.
Priešingai, nei visos stuburo struktūros sandaros, kaklo dalyje yra šiek tiek sandara. Kaklo slankstelių ryšys tarp atlanto (C1) ir ašies (C2) slankstelių yra vadinamas funkciniu vienetu. Šių dviejų gretimų slankstelių sandara, su tarpslanktelinėmis kapsulėmis, yra kiek kitoks junginys. Šie slanksteliai turi mažiau sudarančių dalių, nei visi kiti slanksteliai (Boos, 2008).
Pirmojo slankstelio su pakauškauliu, vietoje viršutinių ataugų, yra elipsoidinės sąnarių duobės. Šį junginį sudaro išgaubti pakauškaulio sąnariniai krumpliai ir įgaubtos gilios elipsės formos atlanto sąnario duobės. Abu pirmuosius sąnarinius paviršius dengia hialininė kremzlė ir supa plona laisva skaidulinė kapsulė, kuri jungiasi prie sąnarinių paviršių kraštų (Boos, 2008).
Kaklas – paslankiausia stuburo dalis, nes jame yra mažesnis fiksavimas ir yra pasiekiami didesni geometriniai judesiai (leidžiantys judinti galvą, bet kuria kryptimi). Skirtingai, nei likusi stuburo dalis, jų judėjimo amplitudė yra gerokai didesnė. Daugumos raiščių funkcija yra riboti judesius, tiek tiesimo, tiek lenkimo momentais. Stuburo raiščiai jungiantys stuburą prisideda prie jo stabilumo ir riboja per daug didelį judėjimą.
Yra dvi pagrindinės raiščių grupės stubure:
1) stuburo slankstelių jungties sistemą sudaro du besijungiantys individualūs slanksteliai kartu su priekiniu ir užpakaliniu išilginiais raiščiais.
2) Užpakalinis išilginis raištis yra suaugęs su tarpslanksteliniais diskais ir jungia slankstelių kūnus iš stuburo kanalo pusės, nuo pakauškaulio iki kryžkaulio. Šis raištis atsakingas už stuburo lenkimo varžymą (Boos, 2008).
1.pav.Kaklinė stuburo dalis
Stuburo smegenų branduolys sudarytas iš drebutinės masės, kurią supa tvirtas išorinis dangalas – fibrozės žiedas, sudarytas iš skaidulinės kremzlės. Šią kremzlę sudaro susikryžiavę stambūs kolageninių skaidulų pluoštai. Dėl tokios struktūros, skaidulinis žiedas gali atlaikyti lenkimo ir sukimo apkrovas. Tarpslankstelinių diskų paviršius dengia plona hialininės kremzlės plokštelė, jungianti diską su slankstelio kūnu.
Stuburas nuolatos gniuždomas sėdint netaisyklingoje padėtyje, vyksta mechaninė trintis, dėl kurios slankstelio sandara silpnėja. Ištekėjus disko skysčiui, šis gali pradėti formuoti osteofitus, kurie ilgainiui kieteja ir tiesiogiai užspaudžia nervinį šaknelę.Ši įtakoja citokinų paleidimą ir chemines reakcijas nervo audinyje. (Kyoung-Tae, 2016)
Po šio proceso ligą apibūdiname, kaip progresavusią ir paprastai tik tada kreipiamasi į gydytoją. Negydant galime pastebėti ilgainiui susiformavusius sukaulėjusius darinius. Tai susiformavę osteofitai – tokiu atveju diagnozuojamas osteoartritas, kuris sunkina judesius. Papildoma sandara stubure įtakoja judesius, dėl kompresijos. Apsunkina veiklą ne tik darbe, bet ir savitarnoje, bei neretai asmenys paskelbiami turintys negalią (Cameron 2009).
Neretai netaisyklingas sedėjimas taip pat yra didžiulis veiškinys įtakojantis laikyseną, kai kaklas linksta į priekį ir atsiduria toliau nuo kūno. Esant raumenų funkcijos sutrikimams ir mažam aktyvumui, raumenys neretai sutrumpėja ir lieka įtempti. Tokia galvos padėtis dažnai siejama su kaklo negalia, nuolatiniu skausmu ir padidintu kaklo slankstelių priekinių dalių tarpusavio trynimosi.
Ilgai tokioje pozicijoje laikomi raumenys sutrumpėja ir tada atliekant dvigubus kaklo judesiui, kaip galvos atlošimas ir sukimą galima patirti galvos svaigimo priepuolį, dėl slankstelinių arterijų sudirginimo. (Ross et al, 2009)
Taip padidėja tarpslanksteliniai tarpai, ties nugarine stuburo slankstelio dalimi. Taip sukeldami slegiamos jėgos netolygumus. Nuolatinė tokia padėtis įtakoja slankstelio branduolį, kuris išteka į nugarinę dalį. Ištekėjus skysčiui formuojasi sukietėję kauliniai dariniai, kurie dirgina nervine šaknelę sukeldami įvairius skausmus. Sutrikus kaklinės stuburo srities dalių funkcijai sutrumpėję raumenys turi įtakos raiščių ir sausgyslių įtempimui. Stuburo slankteliai pasvyra, atsiranda netolygi kompresija ir judesiai tampa riboti.
1.2.Degeneracinės ligos
Degeneraciniai pakitimai yra labai dažnas reiškinys mūsų organizme. Keturi iš penkių asmenų populiacijoje suserga degeneracinėmis ligomis. Tai galima prilyginti kaip natūralų kūno reakciją į senėjimą. Tokio tipo ligos paveikia skirtingas kūno struktūras ir junginius. Šiuo atveju yra kelios ligos, kurios turi sąsajų tarp degeneracinių procesų ir skirtingo poveikio.
Spondiliozė – degeneraciniai kaklo srities pakitimai. Spondiliozė – apibūdinama kaip sutrikimas įtraukiantis tarpslankstelinį diską, slankstelį ir susijusius sąnarius. Dažnai susijęs su senėjimo faktoriumi arba trauma. Dominuojantis kaklo skausmas, dažnai susijęs su pečių lanko skausmais. Degeneraciniai procesai gali užspausti nervo šaknelę. Užspaudžiant sukeliamos patologijos, tokios kaip kaklo srities radikulopatija arba mielopatiją (Boos, 2008).
Spondiloartrozė – tai tarpslankstelinių sąnarių pažeidimas, neretai kartu einantis su spondiliozė. Ligos požymiai įtakoja asmenų ugio mažėjimą. Ūgio mažėjimas yra vienas tų faktorių, dėl kurių vėliau mažėjant ūgiui didėja nevinių šaknelių kompresija. Šis reiškinys yra labai svarbus, nes pernešant dirginamos šaknelės impulsus per tarpketerinius sąnarius. Jiems esant užspaustiems, organizmas reaguoja skausmingai.
Osteochondrozė
Osteochondrozė dalyvauja visų skeleto ilgųjų ir trumpųjų kaulų kremzlinių dalių degeneraciniuose procesuose. Pirminis osteochondrozės, kaip ligos pasireiškimas galimas, jau tada kai spaudžiamas stuburo fibrozės žiedas išlinksta. Šios susirgimo stadijos aptikti būna pakankamai
sudėtinga, dėl neryšių požymių. Dėl šios priežasties pirminę stadiją galimą pražiūrėti pro akis, arba ją aptikti tik bendrų tyrimų metu (Dudonienė, 2008).
Šie pakitimai sukelia sunkius stuburo funkcijos sutrikimus, bei neurologinius sindromus. Dažniausiai ši liga pažeidžia stuburą, o ypatingai kenkia tarpslanksteliniams diskams, kai sumažėja organizmo imunitetas ir dėl to audiniai negauna pakankamai maistinių medžiagų (Boos. 2008).
Dažniausia yra du osteochondrozės susirgimo židiniai, t.y. kaklo ir juosmens srityse. Liga pasireiškia stipriu skausmu arba galūnių tirpimu. Liga smarkiai apriboja mobilumą, galimybę susilenkti ir pasisukti. Kaip degeneracijos procesas, jis selektyviai apima ne tik stuburo segmentus, tačiau apskritai stuburą – kaip visumą.
Tikslingai įvertinti paciento reabilitacijos galimybes būtina tinkamai įvertinti skausmo kilmę ir tipą, kaip pavyzdžiui:
1. Židininis skausmas – atsiranda vykstant patologiniams procesams, kurie paveikia nervų galūnes ir jas dirgina. Šis skausmas būna lėtinis, tačiau intensyvumas nuolatos kinta, priklausomau nuo kūno padėties ir judėjimo.
2. Radikulopatinis skausmas – skausmo paplitimas būdingas į galūnes ir didesnio intensyvumo. Įtakojantis veiksnys yra nervinės šaknelės ilgis. Nugaroje skausmas atsiranda dėl smegenų nervo šaknelės deformacijos, tempimo dirbinimo, bei užspaudimo.
Labai dažnai skausmo pagrindas plinta nuo centrinės stuburo dalies į galūnes. Tokio tipo skausmą dažnai paaštrina kosulys, čiaudėjimas. Tolygiai panašų skausmą gali įtakoti nervo šaknelės pažeidimas arba smegenų skysčio slėgį stubure įtakojantys judesiai.
3. Anspindžio – sksusmo projekcija orientuota kaklo ir juosmens srityse, skaumo perėjimas jaučiamas į vidaus organų projekcijas. Skausmas atsiranda, dėl vidaus organų pažeidimo, paprastai nepriklausomai nuo stuburo judesių. Skausmas nesilpnėja gulimoje padėtyje ir gali keistis gerėjant ar blogėjant sergančiojo vidaus organų būklei
4. Miofascijinis skausmas – gali pasireikšti kaip židininio skausmo principu, bei atspindžio skausmu. Radikulopatijos dažniausiai įtakojamos sritys yra menčių-krūtinės raumenų, bei bendros peties struktūros. Toks skausmas kaklo srityje, neretai iššaukia nuolatinį galvos skausmą, kuris ilgainiui gali sukelti migreną (Graham, 2008).
Raumenų spazmai atsiranda dėl kintančių stuburo ar visceralinių organų būklių, kurias sukelia kūno padėties ar normalaus judėjimo sutrikimus. Lėtinis raumenų įtempimas gali sukelti maudžiantį, kartais priepuoliais pasireiškiantį skausmą.
1.3. Radikulopatijos epidemiologija
Kaklinės stuburo dalies radikulopatija yra gana dažnas neurologinis sutrikimas, kuris neretai atsiranda, kaip pasekmė po nervinės šaknelės sutrikimo – kurį sukelia mechaninė kompresija. Pažeisti tarpslanksteliniai diskai suplokštėja. Išveša skaidulinis audinys, atsiranda kaulinių ataugų — osteofitų, kurie sukietėję, dirgina nervines šakneles.
Susidarius kremzlinėms išvaržoms, sustorėję stuburo raiščiai, sąaugos ir osteofitai, taip pat gali traumuoti nugaros smegenų šaknelę. Neuropatiniai ar mechaniniai skausmo tipai parodo – tai gali būti kontroliuojama ligos forma arba identifikuojama, kaip ryški patologija (mielopatija, atlanto slankstelio nestabilumas, metastazes).
Kaklo skausmas yra ketvirtoji pagrindinė negalios priežastis, kuri kasmet įtakoja asmenų savijautą ir tokio tipo ligonių padaugėja kasmet 30-čia procentų daugiau ,nei ankstesniais metais. Kaklo skaumas gali atsirasti ūmiai ir išnykti pasitelkiant konservatyvų gydyma arba su laiku išnyksta savaime, bet iš jų 50 procentų asmenų gali išlikti simptomai ir juos jausti nuolatos arba stiprėti. Kaklinės stuburo dalies susirgimai diagnozuojami vidutiniškai 85 iš 100 000 asmenų (Eubanks, 2010).
1.4. Radikulopatijos atsiradimo priežastys ir rizikos veiksniai
Kaklo skausmas įtakoja įtakoja darbingo ir vyresnio amžiaus asmenis. Esant radikulopatijos susirgimui įvyksta nugaros smegenų nervinių šaknelių pažeidimas. Nervinės šaknelės yra užspaudžiamos ir dirginamos, o ilgainiui vystosi uždegiminiai procesai.
Radikulopatiją, taip pat sukelia ir degeneracinės ligos, kurios pažeidžia kaklinės stuburo dalies 5 – 8 šankelių segmentus. Ligos vystymosi eigą apibrėžiame dviem etapais. Pirmajame pajaučiamas skausmas ir tai pirmasis faktorius, kad yra pažeista kaklinės stuburo dalies sritis ir prasidėjo degeneraciniai procesai. Antrasis etapas prasideda po tam tikro laikotarpio stipriais nuolatiniais
skausmais tose vietose, kur pažeisti nervai ir šię įtakoja rankų tirpimą, bei dilgčiojimą. Pažeistoje vietoje neretai pastebimas mažesnis odos jautrumas ir pastebima sumažėjusi raumenų jėga.
Kaklinės stuburo dalies skausmai apibūdinami, esant diskų degeneraciniam procesui. Tai pastebima asmenims, kurie labiau linkę į kraujotakos sutrikimus ar patyrę mielopatijos simptomų. Tarpslankstelinių diskų pratrūkimai (protrūzijos) ir kaulinių išaugų sandaros dažniau pastebimos asmenims nuo 40 metų, nei jaunesniems. Jaunesniems asmensmims patyrus stuburo išvaržas, dėl kokybiško baltymo greičiau susidaro tvirti dariniai – osteofitai, kurie įtakoja osteochondropatijas.
Didžiausios šios ligos rizikos amžius įvardijamas tarp 40 ir 50 metų amžiaus, t.y. vis dar darbingiems asmenims. Protrūzijos retesnės asmenims iki 30 ir vyresniems nei 70 (Karki et al, 2015).
Dažnai uždegiminės reakcijos, kylančios iš pažeisto stuburo slankstelio, taip pat gali sukelti panašios simptomatikos pojūčius. Kaklinės stuburo dallies radikulopatijos sukeliamas lėtinis skausmas turi tiesioginį ryšį su ligonio kaklo,nugaros skausmais, pečių lanko, galūnių tirpimu, psichosocialiniais faktoriais, nuolatiniu stresu darbe, artimoje aplinkoje ir fizine įtampa. (Neuman 2010; Cheng, 2015).
Pasak Hoy et al (2010) sergamumo paplitimas dažnai pastebimas tarp sėdimą darbą dirbančių
žmonių. Pasak autoriaus McGill individualiūs rizikos veiksniai gali būti sumažėjusi raumenų jėga ir raumenų paslankumas. Mažas fizinis aktyvumas, netinkama laikysena, taip pat turi įtaką. (McGill, 2007) Pagal statistinius duomenis, tokio pobūdžio liga labiau sergama pasiturinčiose šalyse. Moterims žymiai dažniau diagnozuojamas šis susirgimas.
Kaklinės stuburo dallies radikulopatija dažnai gali būti diagnozuota remiantis ligos istorija, fizine paciento apžiūra, tačiau galiausiai patvirtinti diagnose būtina panaudoti objektyvius vertinimo metodus, kaip kompiuterinės tomografijos vaizdus, tam kad įsitikintume spėjimų pagrįstumą. Dėl esamų degeneracinių pokyčių rastų kompiuterinės tomografijos nuotraukose, paciento simptomai turi sietis su teigiama diagnose. Negavus pagrindžiamų įrodymų, galima pasinautoti elektromiografu. (Corniola, 2015).
Nesant mielopatijos simptomams ar ženkliam raumenų silpnumui, visi paientai tūrėtų būti gydomi konservatyviu būdu mažiausiai 6 savaites (42dienas). Konservatyvaus gydymas susideda iš poilsio, galima kaklo imobilizacija, priešuždegiminių vaistų, kineziterapijos, ergoterapijos, kaklo tempimo ir steroidinių preparatų naudojimo.
Kaklinės stuburo dalies radikulopatija sergantys pacientai įprastai pradeda save saugoti ir riboti. Sergant kaklinės stuburo srities radikulopatija, autoriai teigia jog yra 31,7 procento pacientų
kuriems diangozuota ši liga, gali sukontroliuoti ligos veisnius 5 metų laikotarpyje. Teigiama, jog 75-90 proc. pacientų turinčių panašią simptomatiką, pagerina savo fizinę būklę be chirurginės intervencijos.
Tiek lėtinį, tiek ūmų skausmą įtakoja žmogaus nusiteikimas. Skausmas gali radijuoti ir turėti įtakos asmens kasdienei psichosocialinei būklei. Ypatingai žmogaus būseną įtakoja lėtinis skausmas neretai siejamas su kitų ligų atsiradimu, kaip depresija ar nerimas. (Woods, 2010 )
1.4.1. Tarpslankstelinio disko išvarža
Ilgainiui nervinių šaknelių dirginimą iššaukia tarpslankselinių diskų išvaržos, spondiliozė, degeneracinės stuburo ligos, rečiau traumos, stuburo raiščių pakitimai, kaulinės ataugos, navikai, infekcijos ir kitos struktūrinės stuburo patologijos. (Boos, 2008)
Keturi stuburo slankstelių išvaržų tipai:
1. Protrūzija – taip pirmasis išvaržos formavimosi etapas, kuriame spaudžiamas minkštiminis branduolys stengiasi prasiveržti į stuburo kanalą. besiveržiantis minkštiminis branduolys yra skaidulinio žiedo viduje, bet gali sudaryti spaudimą nugaros smegenims;
2. Prolapsas – ilgainiui pastebimas antrasis etapas, kuriame besiveržiantis minkštiminis branduolys pasiekia užpakalinį disko kraštą, bet lieka izoliuotas išorinio skaidulinio žiedo sluoksnio;
3. Ekstruzija – lemtingas momentas, kai skaidulinis žiedas plyšta. Nuo tada minkštiminis branduolys iš disko prasiveržia į epidurinį tarpą. Išsilieja tarp stuburo kanalo sienos ir kietojo smegenų dangalo;
4. Sekvestracija – minkštiminio branduolio dalelės ir fragmentai pasklinda epiduriniame tarpe.
1.4.2. Radikulopatija
Įprastai klinikiniai radikulopatijos simptomai būna skausmas ir parestezijų spinduliavimas į galūnes. Šio savo ruožtu įtakoja jutimo funkcijos praradimą arba motorinės funkcijos sutrikimus. Visi judesiai tarp C3 ir C7 slankstelių turi įtakos į penkias sandūras, tai yra stuburo diską sudarančias dalis, ir šonuose keliaujančius nervų kanalus.
Įprastai kaklinės stuburo dallies radikulopatija sukeliama esant išvaržai tipinėje vietoje tarp C4-C5. Tai sukelia C5 srities radikulopatiją. Pasak Boyles (2011) dažniausiai radikulopatiją pajaučia asmenys, kuriems paveikiamos C6 ir C7 slankstelių nervinės šakenlės.
Kaklo – galvos skausmai turi įtakos diskų, raumenų, sąnarių, nervų sandarai. Įtakojus vieną iš šių sudedamųjų dalių galima iššaukti vadinamuosius miofascijinius skausmus. Radikulopatija yra diagnozuojama atlikus klinikinį neurologinį ištyrimą kuriame tikrinami: jutimo sutrikimo požymiai, vietinis nugaros raumenų įtempimas, kartais sukeliantis stuburo iškrypimo vaizdą.
Įvertinamas kaklo mobilumas tikrinamas stebint kaklinės stuburo dalies lenkimą į abi puses, bei rotaciją. Judesių amplitudes normos riba, atliekant kaklinės stuburo dalies lenkimą yra 60 laipsnių. Tiesimas siekia 75 laipsnius, šoninis lenkimas į abi puses apie 80 laipsnių, bei rotaciniai judesiai į abi puses, turi būti galimi iki 45 laipnių kampo.
Sveikas žmogus turėtų gebėti pakėlęs galvą žiūrėti į lubas, smakru pasiekti viršutinę krūtinkaulio dalį, atliekant rankos lenkimą– pasiekti ausimis pečius. Įdentifikavus vienos iš funkcijų sutrikimus, klausiame ir įvertiname kokio tipo skausmą asmuo jaučia.
Radikulopatijos klinikiniai simptomai:
Silpnas – skausmas dažniausiai būna maudžiantis ir atsiranda, tik fiziškai dirbant ar atliekant staigius judesius;
Vidutinio stiprumo skausmas – taip pat gali būti jaučiamas ir ramybės metu, tačiau vis dar yra pakenčiamas. Pacientas gali pamažu judėti, ieškoti mažiau skausmingų padėčių. Pragulėti skausmo simptomus. Skausmas nesutrikdo miego;
Stiprus skausmas - gali būti pastovus ir ramybės metu, o mažiausias judesys jį dar padidina. Ligoniai paprastai guli vienoje neskausmingoje padėtyje, tačiau jų padėtis yra priverstinė. Dėl didelių skausmų neretai sutrinka miegas (Haines, 2009).
1.5. Gydymo eigą įtakojantys veiksniai
Klinikiniai tyrimai parodė, jog fizinės veiklos užsiėmimai yra reikšmingi pacientams patyrusiems tokio tipo pažeidimus. Asmenims turintiems radikulopatijos ar mielopatijos tipo ligas, gali pasirodyti, jog pasiekti greitam pajučio efektui – lengviau bus yra pasirinkti operaciją, užuot naudojantis ilgai trunkančiomis terapijomis. (Woods, 2015)
Daugumos pacientų, kurie serga kaklinės stuburo dallies radikulopatija pagerėjimas pajaučiamas per vieną ar du menėsius praktinio darbo, paskyrus tinkamą medicininį gydymą. Dažniausias nusiskundimas pateikiamas, jog sunku atlikti pakartotinius kaklo ar rankų judesius, ir sunkesnių daiktų kelimą.
Nors šiam teiginiui nepritaria A. Gross, kurio 2015 metais pateikta šešių duomenų bazių analizės apibendrintame pranešine teigiama, jog atlikus analizes kurios atitiko kaklo skausmo kriterijus. Jokių statistiškai reikšmingų ir pagrįstų duomenų apie ūminį kaklinės stuburo dalies skausmo gydymą, nebuvo rasta.
Ross et al (2009) apibūdina šią ligą, kaip nesibaigiančiu ciklu. Skausmas sukelia spazmus, šie sumažina kraujo patekimą ir sukelia edemas. Edemų atsiradimas – išsaukia hipoksiją audiniams ir patiriami biocheminiai pakitimai, dėl kurių dirginamos nervinės šaknelės, o šios savo ruoštu sukelia skausmą.
Irodymais grįsta praktika rodo, jog tinkamam šios ligos įvertinimui ir kontroliavimui turi bendruomeniškai dirbti visa multidisciplininė reabilitacijos komanda, norint pasiekti būklės pagerinimą ir atstatyti funkcijas.
Nebuvo rasta pagristai svarių ir patikrintų darbų,kurie teigtų jog fiziniai pratimai ir veikla neturi įtakos asmenų kaklo skausmo kontrolei. Rekomenduojama naudoti specifinius stiprinimo pratimus neišskiriant juos iš įprastos dienotvarkės, nes tai padeda susilpninti kaklo skausmus, kaklo-galvos skausmą, bei radikulopatijos simptomus.
Tyrimai parodė, jog stiprinimo ir ištvermės pratimai naudojami sutvirtinti stuburo kaklinės-krūtinės raumenis ir petiės sąnarį, turi įtakos lėtiniam skausmo mažinimui ir funkcijos gerinimui. Pabrėžiama, jog naudojant vien tik tempimo pratimus nebuvo rasta pagrįstų kokybiškų įrodymų.
Autorius Gross pagrindžia treniravimo specifiką:
1) atliekami pratimai pagerina kaklo – menčių krūtininio sąnario raumenų ir viršutinių galūnių raumenų būklę, jėga padidėja pradėjus gydymą ir tik trumpoje atkarpoje. Pakartotinai testuojant po kelių savaičių, pastebine teigiamus rezultatus;
2) menties-krūtininio sąnario ir viršutinių galūnių ištvermės treniravimas, turi nedidelį efektą bendrai asmenų funkcinei būklei;
3) kaklo, pečių ir menties-krutininio sąnario raumenų stiprinimo ir tempimo pratimai įtakoja itima nuo menko ir ženkliaus pokyčio kontroliuojant skausmą;
4) kaklo ir menties – krūtinkaulio sąnario stiprinimo ir stabilizavimo pratimai įtakoja skausmo mažinimą;
5) atsipalaidavimo pratimai – turi minimalią įtaką, tačiau teigiama jog pagerija kvėpavimo funkciją. Autorius rekomendauoja skatinti asmenis atlikinėti kvėpavimo pratimus, kūno aerobines treniruotes, bei atlikti tempimus;
6) mažo svarumo duomenys gauti analizuojant masažo (SNAG) duomenis. (Gross, 2015)
1.5.1. Gydymo eiga
Pacientams turintiems lėtinį kaklo skausmą, kurį lydi radikulopatijos sutrikimai, rekomenduojama trumpalaikė įmobilizacija (iki vienos savaitės laikotarpio), siekiant sumažinti pirminius skausmo simptomus. Šio metodo pagrįstumas nėra įrodytas remiantis ilgalaikiais tyrimais, tačiau yra teigiama, jog tai gali turėti įtakos (Eubanks, 2010).
Priešingai, nei juosmeninės stuburo dalies radikulopatijai, nėra pagrindžiančių įrodymų, jog farmakologija turi įtakos kaklinės stuburo dalies radikulopatijos skausmo slopinimui, tačiau dažnas medikas lėtinį kaklo skaumą ir pulsuojantį rankos radijuojantį skausmą puola malšinti vaistais. (Eubanks, 2010; Gross, 2015).
Autoriai teigia, jog opioidiniai preparatai gali būti efektyvūs gydant neuropatinį skausmą iki aštuonių savaičių, tačiau nėra pakankamai įrodymų, jog tai būtų toks gydymas, kuris nuolatos būtų rekomenduojamas visų gydytojų.
Teigiama, jog raumenis atpalaiduojantys vaistai susilpnina lėtinį skausmą, mažindami raumenų įtempimą jų prisitvirtinimo vietose. Vaistai gali būti labiau rekomenduojami asmenims, kurie pasiryžta chirurginei intervencijai arba vis dar jaučia skausmą po jos. (Gross, 2010; Eubanks, 2010)
1.5.2. Konservatyvusis gydymas
Sumažėjus aštriam skausmui, skantinama atlikti biomechaniškai taisyklingus judesius, kurių tikslas sumažinti raumenų įtempimą. Pratimai, kurie gerina raumenų jėgą, padeda atstatyti raumenis, sutvirtėti bei pagerinti koordinaciją. (Boos 2008; Ylinen 2008)
Pirmosiomis savaitėmis po reguliarių jėgos treniruočių pradžios, jėga pagrinde pagerėja dėl greito nervų prisitaikymo. Reakcija į fizinį krūvį silpnuosiuose raumenyse pastebimas pagerėjimas ženklesnis, nei nuolatinėje įtampojse buvusiuose aktyviuose raumenyse. Gross (2012) ir Jordan (2009) teigia, jog galimas tik menkas raumenų funkcijos pagerėjimas esant mažo intensyvumo treniruotėms.
Bronfort et al teigia, jog treniruotės intensyvumas turi tiesioginį ryšį su skausmo malšinimu ir neįgalumo mažinimu. Jei treniruočių intensyvumas menkas, teigiamų rezultatų pasiekti gali būti sudėtinga, net ilgalaikėje reabilitacijoje.
Konservatyviam gydymui priskiriama:
Taikant konservatyvų gydymo būdą būtina išsiaiškinti, kurias veiklas liga paveikia labiausiai ir nusistatyti tinkamus tikslus, siekiant gebėjimų įvertinimą ir tinkamo funkcijos atkūrimo. Pacientą, jei šis turi sutrikimų, apmokyti tinkamų judesių tam tikrose veiklose, panaudojant kompensacines priemones. Būtina informuoti apie tokios ligos gresmes, bei galimą ateities prognozę.
Reikšmingas yra gyvenimo būdo koregavimas, nes priešingu atveju galimos komplikacijos to nesiėmus. Informuojamas pacientas, kaip elgtis tam tikroje aplinkoje. Pavyzdžiui, kai aplink neergonomiška aplinka ir kaip joje nepakenkti sau. Terapeutas privalo informuoti pacientą apie jo ligos pasekmes ir galimas prognozes. Mokymas turi būti pradėtas iškart.
Gydymas apliekant fizinę veiklą, taikoma kineziterapija. Savarankiškumo faktorius ypatingai svarbus ergoterapijai, kuri yra viena svarbiausių veiklų, nes pacientas išvykęs namo turės pasikliauti tik savo paties jėgomis. Kasdienių veiklų judesių atlikimas gali įtakoti skausmo intensyvumo lygį. Taip pat fiziniai pratimai turi teigiamą efektą raumenų jėgai ir ištvermei.
Fizioterapija – vandens terapija yra viena iš seniausių gydymo būdų. Atpalaiduojant raumenis siekiama sumažinti gretimų audinių įtempimą, taip pat kitas veikiamas truktūras. Literatūroje aprašomi masažai ir atpalaiduojamosios procedūros, turi teigiamą poveikį asmens psichoemocinei būklei, pagerina asmens savijautą. Taip pat siekiant paveikti raumenines struktūras taikomos ledo ar šilumos terapijos, elektro stimuliacija.
Ergoterapijos poveikis asmenims sergantiems kaklinės stuburo dalies radikulopatija turi tiesioginę įtaką, nes ugdoma raumenų jėga kaklo, pečių lanko ir plaštakų judesiams atlikti. Dabar reabilitacijos poreikis asmenims sergantiems radikulopatijos tipo susirgimais išaugo. Tai galime sietu su noru turėti geresnę gyvenimo kokybę.
Ylinen (2007) studijos teigia jog asmenims turintiems SAS skalėje iki 3 balų, kaklo pratimai atliekant juos mažu intensyvumu, turi įtakos pokyčiams. Jei skausmas mažas, tokiu atveju treniruočių intensyvumas turi būti dozuotas.
Sudėtingiau su tais asmenimis, kurie turi nuolatinį menką (iki 3 balų) skausmą, tačiau nesikreipia į gydytojus ir nesitiria. Neretai šiems asmenims išsivysto lėtinis skausmas. Tai yra finansiškai negeras faktorius, nes darbingo amžiaus asmuo pasiima tokiu atveju priverstines atostogas.
Lėtinis kaklo skausmas įvardijamas, kaip dažnesnis palyginus su juosmens radikulopatija. Nors ir nėra pagrįstų faktų, dėl kurių skiriami oraliniai vaistai,bei steroidiniai preparatai, dažnas gydytojas taiko farmakologinį gydymą. Pastebėta, jog atlikta chirurginė intervenciją neretai duoda gerą efektą, tačiau kaip teigia Hacker et al, tai labai priklauso nuo chirurginės technikos. Chirurgas gali pašalinti paveiktą diską, (diskų porą) jį užpildydamas cementu. Taip, suteikiame stabilumo tai stuburo vietai ir joje, pašaliname judėjimą tarp slankstelių.
Asmenims, kuriems yra nustatyta daugiau nei viena išvarža, mielai renkasi chirurginį metodą ir autorių teigimu gaunami rezultatai yra puikūs. Priešingos strategijos planas būtų pasirinkti - neinvazinį gydymo būdą, kuris sudarytas iš: stiprinimo pratimų, tempimo, manualinės terapijos neforsuojamo raumenų tempimo, krioterapijos, kaklo tempimo, masažo, vaistų ir kaklo įtvaro naudojimo.
Kad ir kaip būtų, svarbu nustatyti pirminį patologijos šaltinį. Paaiškinus pacientui apie jo ligos židinį, daižnas pacientų pasiryžta konservatyviam gydymui su ilgesne strategija. Esant tokiais situacijai, kai ilgainiui silpnėja raumenys ir prastėja savarankiškumo gebėjimai, tai parodo, jog vertėtų apgalvoti operacijos galimybę. (Kyoung, 2016)
Frankel et al teigia, jog neretai radikulopatijos mechanizmas išsivysto asmenims, dažnai sėdintiems namuose, bei tiems kurie dirba juolatinį sėdima darbą prie kompiuterio. Pagrindinis argumentas – prasta ergonominė padėtis ir dėl to įtakojama laikysena. (Sharma, 2014 )
Gross et al teigia, jog mobilizacija ir lengva manipuliacija padeda pasiekti greitą pagerėjimo efektą. Taip pat teigiama, jog menties-krutinės raumenų manipuliavimas turi įtakos kaklo skausmo mažėjimui.
Chirurginis gydymas
Kaklinės stuburo dalies radikulopatija gali varginti ne tik ligonį, bet ir terapeutą, kadangi tai toks gydymas, kuriame neretai tenka kovoti su didžiuliu asmenų svoriu. Chirurginiams gydymui tinkama diagnose būtų matoma rentgeno nuotraukoje išvarža, kurią išoperavus darbas būna atliktas. Toliau reabilitacija užsiima terapeutai, kurių užduotis yra sugražinti asmenį į įprastą gyvenimą.
Radiologiniu būdu neradus skausmo židinio, gydymas lieka tik konservatyvus, dėl nespecifinio skausmo. Reabilitacijos programa į kurią įtraukiama fizioterapija, ultragarsas, elektros stimuliacija, impulsinių interferencinių srovių terapija gali turėti įtakos skausmo kontrolei.
Tuo tarpu 26 procentams – gali tekti gultis ant operacinio stalo. Asmenims, kurie jaučia nuolatinius būdingus ligai skausmus ir esant neveiksmingam konservatyviam gydymui arba turi stiprius judėjimo apribojimus chirurginis įsiterpimas yra pateisinamas.
Operacijos pasirinkimas tūrėtų būti skatinamas tik po konservatyvaus gydymo. Autoriaus nuomone konservatyvaus gydymo trukmė disko išvaržai turėtų būti tarp 6 ir 8 mėnesių. Jei asmens tarpslankstelinio disko išvarža padidėja, būklė negerėja ir skausmo išraiškos didėja, tada pasitelkiamas chirurginis būdas (Corniola, 2015). Chirurginiai pasirinkimai pacientui pasiekus kritinę skausmo ribą, gali būti priekinės slankstelio dallies tarpslankstelinio disko keitimas, slankstelių sujungimas, disko atroplastika (Woods, 2015).
2.TYRIMO METODAI
2.1. Tyriamųjų kontingentas.
Tyrimui atlikti buvo gautas leidimas iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos komiteto Nr. BC – FMR (M) – 169. Tyrimo dalyviai supažindinti su tyrimo uždaviniais ir tik gavus jų sutikimą, buvo įtraukti į tyrimą. Respondentai yra Klaipėdos universitetinės ligoninės vertebroneurologijos skyriaus ir LSMU Kauno Klinikos Viršužiglio reabilitacijos ligoninės pacientai.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tiriamųjų atrankos kriterijai tyrimui buvo:
1. Gydytojų identifikuotos ir patvirtintos diangnozės;
2. Praeityje patirta kaklo trauma ir ją lydintys neurologiniai veiksniai; 3. Savanoriškas dalyvavimas tyrime;
4. Ne ūminė ligos stadija.
5. Pacientai neturintys metalo darinių stubure. 6. Nesergantys insultu ar išeimine širdies liga.
Tyrimo dalyviai buvo supažintinti su tyrimo tikslu ir metodika. Į tyrimą buvo įtraukti asmenys neatskiriant lyčių, turintys radikulopatijos simptomų, nurodant sutrikimus kaklo srityje tarp C4 – C7 slankstelių. Apklausti ir įvertinti asmenys, per pastaruosius 5 metus patyrę kaklo traumas, kurias lydi fiziologiniai pakitimai. Diagnozės buvo patvirtintos gydytojų neurologų.
Asmenims, kuriems diagnozuota kaklinės stuburo dalies radikulopatija ir atitiko atmetimo kriterijus, buvo teikiamas medikamentinis gydymas, kineziterapija, ergoterapija, povandeninis masažas, vandens terapija baseline, fizioterapija ir elektro stimuliacija. Pagrindinis tikslas buvo stiprinti raumenų jėgą. Atliekant masažus buvo siekiama raumenų atpalaidavimo ir atliekami stiprinimo pratimai. Ergoterapijos užsiemimais siekėme padidinti pasitikėjimą savo jėgomis, atliekant įprastines
kasdienes veiklas, bei per veiklas adaptuotis prie skausmo ir jį mažinti. Funkciniai pratimai - norint pasiekti didesnį sąnarių mobilumą ir viršutinių galūnių jėgos padidėjimą
Tiriamųjų būklė buvo vertinama atvykus į skyrių, pirmojo užsiemimo metu ir paskutinę dieną prieš išvykstant gydytis namo. Pirmosios tiriamosios grupės vertinimas pakartotas po procedūrų praėjus apytikriai 9 savaičių laikotarpiui. Siekiant pagerinti asmenų didesnį savarankiškumą, buvo taikyta raumenų stiprinimo programa, tempimo pratimai, siekiama padidinti judesio amplitude,pagerinti asmenų savarankiškumą.
Dirbant su pacientais pirmoje grupėje buvo siekiama raumenų laisvumo, atliekama pasyvi ir aktyvi mankšta, taikomi dinaminiai, izometriniai, aerobiniai pratimai (salėje ir baseine), atliekamas povandeninis masažas. Antroje grupėje reabilitacijos kompleksą sudare kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija, masažas.
Skyriuose dirbo specialistų komanda, kurią sudarė skyriaus gydytojas, konsultuojantis gydytojas-neurologas, fizinės reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, slaugytoja, ergoterapeutas, masažuotojas, fizioterapeutas.
Tyrime pradžioje dalyvavimą patvirtino 43 asmenys kurie dvejose mišriose grupese. Pirmojoje grupėje dalyvavo 33 asmenys iš kurių 13 (39,4) proc buvo moterų ir 20 (60,6proc.) vyrų. Antrojoje grupėje iš 10 asmenų 6 (60 proc) moterys ir 4 (40 proc) vyrai.
2.3. Tyrimo metodai
2.3.1. Anketinė apklausa
Pacientams buvo paaiškinta, jog mokslinio darbo rezultatai bus pateikiami tik apibendrinanti ir dalyvaujant tyrime bus išlaikytas jų konfidencialumas. Anoniminės anketos principu tyrimo dalyviams buvo pateikiami klausimai, buvo siekiama sužinoti ar jų gyvenimo būdas ir aplinka statistiškai turėjo įtakos emocinei būklei ir šiam susirgimui (amžius, gyvenamoji aplinka – miestas/kaimas, darbo pobūdis ir kt.)
Pasak (Hoy et al., 2010). skausmo atsiradimui įtakos turi rizikos veiksniai, tokie kaip amžius, lytis, genetikos faktoriai, prasta psichinė sveikata. Žalingi įpročiai įvardijami kaip reikšmingi faktoriai ligos progresavimui, tokie kaip rūkymas, persivalgymas ar dažnas alkoholio vartojimas.
2.3.2. Skaitmeninės analogijos skausmo skalė
Skaitinė skausmo skalė skirta vertinti asmenų skausmo išraišką nuo 0 iki 10 balų sistemoje. Tai vertikali linija, kurios kairėje pažymėtas 0, o dešinėje - 10. Paciento paprašoma įvertinti savo skausmo intensyvumą balais nuo 0 iki 10 (0 – nėra skausmo, 1 – 4 balai — silpnas skausmas, 5, 6 balai — vidutinio stiprumo skausmas, 7, 8 balai — stiprus skausmas, 9, 10 balų — nepakeliamas skausmas).
Atitinkamai apklausus visus pacientus, išvesti statistiniai vidurkiai ir gautos reikalingos reikšmės.
2.3.3. Funkcinio nepriklausomumo testas
Tiriamojo darbo tikslas įvertinti ar nuoseklus multidisciplininės komandos narių darbas turės įtaką asmenų savarankiškumui išvykus gydytis namo. Šiuo testu siekiama išsiaiškinti, kurias iš motorinių veiklų paveikia kaklo srities patologiniai procesai ir neurologinės kilmės sutrikimai.
Ištyrimas paremtas veiklų vertinimu. Nustačius gebėjimų apribojimą sprendžiama trumpalaikė ir ilgalaikė strategija, kaip tai padaryti ir kompensacijos poreikis. FNT testu siekiama išmatuoti žmogaus patyrusio trauma ar lėtinį susirgimą negalios sunkumą. Kiekviena veikla vertina septynių lygių skale, kuri atspindi veiklą nuo visiškos tiriamojo priklausomybės iki nepriklausomybės. Visiška priklausomybė vertinama 1 balu, o paciento visiškas savarankiškumas 7 balais.
Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) – tai negalios matas, kurį sudaro savarankiškas apsitarnavimo, prausimosi, asmens higienos, maudymosi gebėjimų įvertinimas, apsirengimo, persikėlimo iš lovos, kedės ar vėžimėlio, gebėjimas judėti savarankišai ar su kompensacinėm priemonėm, lipti laiptais, bei socialinių gebėjimų įvertinimas.
Reabilitacijos procesu siekiama pašalinti ligos pasekmes, įtraukiant kasdienei aplinkai būdingas užduotis ir judesius.
2.3.4. Plaštakos raumenų jėga
Pirmieji jėgos vertinimo testai labai priklausė, nuo tiriančiojo gebėjimų įvertinti, kaip pavyzdžiui nuo seno naudojamas Lovetto testas. Siekiant objektyviau ir paprasčiau įvertinti pacientą panaudojame dinamometrą (1 priedas).
Siekiant objektyvaus pacientų plaštakų jėgos įvertinimo, rankų jėga atskirai buvo matuojama hidrauliniu rankos dinamometru, kuris skirta izometrinei greiebimo jėgai matuoti. Plaštakos raumenų jėga buvo vertinama atliekant testą po 3 kartus, pagal rekomendacijas, abiem rankomis ir buvo išvedamas bandymų vidurkis.
Dinamometro naudojimas: atpalaidavus pečius, pritraukiame alkūnę prie kūno, sulenkiame alkūnę 90 laipsnių kampu ir laikant delną. Dinamometrų matavimai, kurie skirti motorinei būklėi vertinti, yra tarpusavyje susiję su standartinių neurologinių testų rezultatais. Bendri abiejų grupių ir lyčių plaštakos jėgos duomenys yra pateikti variacijų eilutėse.
Šis plaštakos raumenų jėgos vertinimas leidžia:
1. Parinkti tinkamas gydymo priemones.
2. Palengvina diagnozuojant neuroraumenines ligas. 3. Objektyviai nustatyti raumenų silpnumą.
4. Nustatyti ar reikalingos kompesacinės priemonės. 5. Įvertina gydymo efektyvumą.
2.3.5. Kaklo negalio indeksas
Kaklo negalios indekso sandarą sudaro dešimties klausimų anketa, kurioje klausiama apie asmens kasdienės veiklos gebėjimus, su skausmu susijusių faktorių poveikį ir gebėjimus koncentruotis ties tam tikra veikla.
Kiekvienas klausimas turi 5 balų sistemą, nuo 0 iki 5. 0 klausimo atsakymas reikškia, jog veikla yra visiškai neįtakota ligos, o 5 – yra jaučiamas labai didelis diskomfortas. Kuo gaunamas balų skaičius yra didesnis, tuo didesnė įvardijama negalia.
Pagal literatūroje skelbiamas rekomendacijas, esant konservatyviam gydymui norint gauti objektyvius duomenis, vertinimas turėtų būti atliekamas kas dvi savaites. Minimalus pokytis turi būti 5 balų riboje, kad tai taptų kliniškai reikšmingas pasikeitimas, įtakojantis gydymo strategijos korekciją.
2.4. Darbo ruošimas
Kiekybiniams duomenims analizuoti buvo skaičiuojami vidurkiai su standartiniu nuokrypiu. Atlikta statistinių duomenų analizė ir interpretacija. Duomenys statistiškai apdoroti naudojant statistinį „IBM SPSS Statistics 20“ paketą ir grafiniai vaizdai sukurti naudojant „Microsoft Excel 2010“ programa. Rezultatai pateikiami apskaičiuotais vidurkiais su pateikiamais standartiniais nuokrypiais.
Darbas buvo atliekamas taikant kiekybinio tyrimo metodiką. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo, kai p<0,05 (statistiškai reikšminga) ir p<0,001 (statistiškai labai reikšminga). Duomenims įvertinti panaudotas Wilcoxon kriterijus (n<50).
3. REZULTATAI
3.1. Tyrimo duomenys
Tiriamųjų amžius svyravo tarp 27 iki 75 metų, amžiaus vidutinė reikšmė siekė apie 49 (49±1.0) metus. Tyrime dalyvavo 43 asmenys iš jų 19 (44,2 proc) moterų sutiko dalyvauti tyrime, o vyrų 24 (55,8 proc).
5 pav. Visų dalyvių procentinė išraiška tyrimo pradžioje.
Pirmosios grupės amžiaus vidurkis siekė 49, o antrosios grupės 51 metus. Abiejų grupių jauniausiam respondentui buvo 27-eri metai, vyriausiam 75-eri metai.
6 pav. Visų dalyvių pasiskirstymas
55,8% 44,2% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Dalyviai moterys Vyai
7 pav. Pasiskirstymas grupėse tyrimo pradžioje.
Asmenų pasiskirstymas pateiktas grafike. Pirmoje grupėje daugiausia sergančių asmenų buvo 19(57.56%) – vyresnių nei 49 metai, 14 (42,44 %) jaunesnių nei 49 metai. Antrojoje grupėje matome, jog išsidėstymas gautas panašus. 6 (60%) vyresnį nei 49 metai ir 4 (40%) jaunesni nei 49 metai.
Amžius Pirmoji grupė Antroji grupė
18-28 1(3.03%) 0
29-38 1(3.03%) 0
39-48 12(36.05%) 4(40%)
49-67 16 (48.8) 5(50%)
68-75 3 (9.09%) 1 (10)
8 pav. Amžiaus duomenys
Pagal gautus anketinius duomenis, dažnas atitinka simptomus įvardijamus literatūroje, kurie turi įtakos radikulopatijos sindromo atsiradimui ir progresavimui. Tai yra žalingų įpročių turėjimas, nuolatinis sėdimas darbas arba darbe patirta trauma. Kontingentas įvardintas literatūroje, taip pat atitinka tokio pobūdžio ligos dažniausius ligonius. Daugumos dalyvių gyvenamoji aplinka siekia užmiesčio teritoriją ir dauguma gyvena senos statybos būtuose.
Pirmoje grupėje 22 asmenys iš 26 yra linkę į menką fizinį aktyvumą ir nuolatos dirba sėdimą darbą, kuriate tenka sėdėti daugiau, nei 5 valandas, bei 20 iš 26 asmenų jaučia nuolatinį maudžiantį skausmą sėdint. Tai galima susieti su netaisyklinga laikysena. Žalingu faktoriu galime įvardinti ir
1 1 12 16 3
I gr. Pasiskirstymas
pagal amžių
18-28 29-38 39-48 49-67 68-75 4 5 1II gr. Pasiskirstymas
pagal amžių
18-28 29-38 39-48 49-67 68-75netinkamą mitybą, nes 7 asmenys turėjo viršsvorį, kurį įvardindavo kaip vieną ir galimų skausmo priežasčių. 19 iš 26 asmenų, pastoviai rūkė.
Tai kaip žalingas įprotis taip pat gali būti radikuojančio skausmo priežastis, dėl rūkymo žalos plaučiams ir įtakos kraujotakai. 3 iš 26 respondentų teigė, jog yra linkę į nuolatinį alkoholio vartojimą, dėl nuolatinio streso ir skausmo. 16 iš 26 asmenų teigė, jog dirba tokioje darbo aplinkoje, kurioje yra atsakingi už kelis ar keliolika darbuotojų. 4 iš 26 asmenų teigė, jog namuose jiems reikalinga pagalba, dėl menko judrumo. Ateina pagelbėti vaikai arba socialiniai darbuotojai.
9 Pav. Anketinių duomenų pasiskirstymas
Tuo tarpu antrosios grupės 6 respondentai gyvendavo mieste arba priemiestyje, ir nedirbo fizinio darbo. 6 iš 10 asmenų dėl gyvenamos aplinkos turėdavo menką fizinį aktyvumą. 6 iš jų praleisdavo daugiau, nei 5 valandas sėdint, nors tik 4 iš 10 teigė, jog dėl nuolatinio sėdėjimo jaučia lėtinį skausmą kaklo srityje, kol tenka žiūrėti televiziją ar skaityti knygą.
3 iš 10 asmenų teigė, jog turi viršsvorio nuolatos, ir tačiau tai jiems netrukdo atlikti kasdienes veiklas ir užduotis. Tik 2 iš 10 respondentų teigia, jog patiria didžiulį stresą darbo vietoje. Šioje grupėje 90procentų, t.y. 9 iš 10 asmenų nuolatos rūkydavo, tačiau tik 1 asmuo yra linkęs nuolatos vartoti alkoholį. 22 11 20 7 19 3 4 16 6 6 6 4 3 9 1 2 2 4 0 5 10 15 20 25 I grupe II grupė
3.2. Plaštakos raumenų jėgos kaita
Analizuojant I grupės plaštakos jėgos rezultatus nustatyta, kad I-os grupės rezultatų vidurkis tiriant kairę ranką, pirminio tyrimo metu (prieš reabilitaciją) buvo 33±11,7 kg. Kai mažiausia gaunama kairės rankos matavimo reikšmė siekė 14Kg, o didžiausia – 55Kg. Po kompleksinės reabilitacijos, atlikus pakartotinį testavimą, kuris parodė, jog plaštakos raumenų jėga padidėjo iki 34±10,89Kg. Įverčiai skyrėsi, nuo 16 iki 51 Kg. Abiejų vertės nebuvo statistiškai reikšmingos, nes p reikšmės siekė daugiau nei p>0,05.
Atliekant pakartotinį įvertinimą po 9 savaičių laikotarpio, vertinant kairės rankos jėgos bendras vidutinis įvertis siekė 35±9,25Kg. Bendra duomenų išraiška pagal gautus duomenis leidžia teigti, jog tai statistiškai reikšmingas pokytis kairės rankos jėgai (p<0,05). Mažiausias įvertinimas buvo gautas aukštesnis. Mažiausias gautas rezultatas buvo 19kg, o didžiausias– 49kg.
Pastebimas pagerėjimas kai kuriems asmenims, tačiau kai kurių duomenys buvo gauti menkesni. Palyginus pirmuosius duomenis su paskutiniais bendra reikšmė nebuvo tokia statistiškai išreikšta ir nepastebėtas reikšmingas pokytis. (p>0,05)
Tuo tarpu, dešinės rankos jėgos duomenys siekė tyrimo pradžioje 38,2±12,84Kg ir po dešimties dienų hospitalizacijos gydymo įstaigoje – 37,7±13Kg. Kai per pirmuosius matavimus mažiausia kairės rankos jėgos vertė siekė 22kg, o didžiausia 56kg. Po gydymo išvažiuojant namo, mqažiausia vertė siekė – 20kg, o tuo tarpu didžiausia 56kg. Pakartotinai įvertinus po 9 savaičių laikotarpio asmenų dešinės rankos jėga siekė 39±11,9Kg. P>0,05
Atvykus Išvykus Pakartoninis p 1*2 P2*3 P1*3
I grupė Kairė ranka 33±11,7Kg 34±10,89Kg 35±9,25Kg 0,073 0,210 0,015
Mažiausia reikšmė 14 Kg 16Kg 19 Kg Didžiausia reikšmė 55 Kg 51Kg 49 Kg I grupė Dešinė ranka 38,2±12,84Kg 37,7±13,0Kg 39±11,9Kg 0,279 0,061 0,230 Mažiausia reikšmė 22 Kg 20 Kg 24 Kg Didžiausia reikšmė 56 Kg 56 Kg 56 Kg
Antrosios grupės duomenys, kurią sudarė 10-ies žmonių grupės pradžioje kairės rankos duomenų vidurkis buvo 29,1±9,48kg, kai mažiausias gautas įvertinimo vertė siekė 18, o didžiausia – 48kg. Palyginus tai su duomenimis gautais vėliau – kompleksinės reabilitacijos kairės rankos reikšmė siekė 34,2±9,42kg. Mažiausia vertė siekė 16kg, o tuo tarpu didžiausia 48kg. Bendras šios grupės pokytis gale nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).
II grupė Kairė ranka 29,1±9,48 Kg 34,2±9,42 Kg P
Mažiausia reikšmė 18 Kg 16 Kg 1,000*
Didžiausia reikšmė 48 Kg 48 Kg
II grupė dešinė 29,4±8,38Kg 30±8,09Kg 0,115*
Mažiausia reikšmė 20 Kg 22 Kg
Didžiausia reikšmė 42 Kg 48 Kg
*p>0.05 11 pav. Rankų jėgos matavimas
12 pav. Abiejų grupių dinamometrijos duomenys
33 34 29.1 34.2 35 38.2 37.7 34.2 30 39 0 10 20 30 40 50 Atvykus I-oji grupė Išvykstant I-oji grupė Atvykus II-oji grupė Išvykstant II-oji grupė Pakartotinis I-os grupės vertinimas po 9 savaiciu
Kairės rankos jėga Kg Dešinės rankos jėga Kg
3.3. Skaitinė analoginė skausmo skalė
Skalės reikšmės siekiančios nuo 0 iki 10 balų graduotėje buvo įvertinami visi tyrimo dalyviai. Visų tyrime dalyvavusių respondentų (n=43) gauti duomenys susumuoti ir išvesta vidutinė reikšmė siekė 3,53±1,79 skausmo balo, atvykus į gydymo įstaigą.
Mažiausio jaučiamo skausmo skalės reišmė buvo 2 (lengvas skausmas), o maksimali – 8 balai iš 10. Tyrimo duomenys parodė, jog pirmojoje grupėje skausmo intensyvumo gaunama vidutinė reikšmė prieš procedūras siekė apie 3,84±1,69 balo. Po procedūrų skausmo intensyvumo duomenys rode 3,61±1,8 balo.
Pastebimas skausmo sumažėjimas kai kuriems asmenims, tuo tarpu pakartonio vertinimo po 9 savaičių metu pirmosios grupės vidurinė reikšmė siekė 3,76±1,7 balo. Pastebėta, kad kai kuriems asmenims trumpalaikė reabilitacija turėjo įtakos nuolatinio – lėtinio skausmo slopinimui, tačiau statistiškai reikšmingų duomenų nebuvo gauta. (p>0,05)
Grupė Atvykus Išvykstant Po 9 savaičių
Pirma grupė (33) 3,84±1,69 3,61±1,8 3,76±1,7
Antra grupė (10) 3,2±1,81 3,6±2,1 -
Bendras vidurkis (n=43)
3,53±1,79 3,5±1,8 -
13 pav. Bendras visų tyrimo dalyvių skausmo lygis
Antrosios grupės tiriamųjų (n=10) skausmo skalės vidurkis siekė3,2±1,81 balo.Po reabilitacijos programos išvykstant įvertinus tuos pačius asmenis, kai kuriems pastebėtas skausmo padidėjimas po 24 dienų reabilitacijos siekė 3,6±2,1 balo. Tai galima susieti su menka fizine veikla, dėl kurios paskatinus judėti, organizmas patyrė reakcijas į krūvį ir dviems asmenims buvo jaučiamas didesnis lėtinis skausmas.
14 pav. I-os grupės skausmo vertinimas skirstant pagal grupes
Išskiriant grupes pagal lytį, matome, jog skausmo lygis siekia apytikriai vienodą reikšmę. Lėtinio skausmo gydymo taktika reikia pakoreguoti taip, kad būtų pasiekti teigiami pokyčiai trumpalaike gydymo strategija. Vertinant pirmosios grupės įverčius, atvykus į staigą moterų vidutinė reikšmė siekė 2, o vyrų 3,5 skausmo balo. Kai tuo tarpu išvykstant namo – moterų svertas kiek pakito iki 2,6 balo, o vyrų rodiklis rodė teigiamą rezultatą – 3,3 balo (0,2 teigiamas pokytis). Pakartotinio vertinimo metu po vidutiniškai 9 savaičių moterų vertinimo vidurkis siekė 2,2 balo, o vyrų grupės skausmo įvertis – 3,6.
Pirmoji grupė Atvykus Pirmoji grupė išvykus Pakartotinas vertinimas
Skausmo vidurkis
Mažiausia
vertė Didžiausia vertė Skausmo vidurkis
Mažiausia
vertė Didžiausia vertė Skausmo vidurkis
Mažiausia
vertė Didžiausia vertė
Vyai 3,5 0 8 3,3 2 8 3,6 0 6
Moterys 2 0 6 2,6 0 6 2,2 0 6
15 pav. I-os grupės SAS skalės skausmo vertinimas pagal
lytį 3.84 3.61 3.76 3.2 3.6 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Atvykus Išvykstant PO 3 mėnesių
pakartotino vertinimo
I grupė Iigrupė
