LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

ALINA VOLKAVIČIENĖ

GYVYBINIŲ VEIKLŲ VERTINIMAS IR SLAUGOS POREIKIAI

LIGONIAMS PO ŠIRDIES OPERACIJOS ĮVYKUS INSULTUI

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Renata Vimantaitė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė Parašas

2015 m. ...mėn. ...d.

GYVYBINIŲ VEIKLŲ VERTINIMAS IR SLAUGOS POREIKIAI

LIGONIAMS PO ŠIRDIES OPERACIJOS ĮVYKUS INSULTUI

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Renata Vimantaitė

2015 m. ...mėn. ...d.

Recenzentas Darbą atliko

Dr. Alina Vaškelytė Magistrantė

Alina Volkavičienė

2015 m. ...mėn. ...d. 2015 m. ...mėn. ...d.

TURINYS

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Širdies operacija kaip alternatyva, gydant širdies ligas ... 11

1.2. Insulto samprata ... 14

1.3. Ligonių po širdies operacijos įvykus insultui, gyvybinių veiklų pokyčiai ... 15

1.4. Slaugos poreikiai ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui ... 19

2. TYRIMO METODIKA ... 28

2.1 Tyrimo eiga ir imtis ... 28

2.2 Tyrimo metodai ... 28

2.3 Respondentų socialinės demografinės charakteristikos ... 29

2.4 Statistinės analizės metodai ... 29

3. REZULTATAI ... 31

3.1. Gyvybinių veiklų ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui vertinimas ... 31

3.1.1. Kvėpavimo gyvybinė veikla ... 31

3.1.2. Miego ir poilsio gyvybinė veikla ... 35

3.1.3. Šlapinimosi ir tuštinimosi gyvybinė veikla ... 39

3.1.4. Judėjimo gyvybinė veikla ... 43

3.1.5. Valgymo ir gėrimo gyvybinė veikla ... 48

3.1.6. Asmens švarinimosi ir rengimosi gyvybinė veikla ... 51

3.1.7 Temperatūros reguliavimo gyvybinė veikla ... 53

3.1.8. Saugios aplinkos gyvybinė veikla ... 54

3.1.9. Bendravimo gyvybinė veikla ... 55

3.1.10. Darbo ir žaidimo gyvybinė veikla ... 60

3.2 Psichologinių ir fizinių slaugos poreikių vertinimas pagal nustatytas gyvybines veiklas ... 61

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 65 IŠVADOS ... 70 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 71 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 72 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 73 PRIEDAI ... 81

SANTRAUKA

Volkavičienė A. Gyvybinių veiklų vertinimas ir slaugos poreikiai ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Renata Vimantaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, 80 p.

Raktažodžiai: gyvybinės veiklos, slauga, insultas, širdies operacijos.

Darbo tikslas – įvertinti gyvybines veiklas ir nustatyti slaugos poreikius ligoniams po širdies

operacijos įvykus insultui.

Darbo uždaviniai: 1) įvertinti gyvybines veiklas ligoniams po širdies operacijos įvykus

insultui; 2) pagal įvertintas gyvybines veiklas nustatyti fizinius slaugos poreikius ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui; 3) pagal įvertintas gyvybines veiklas nustatyti psichologinius slaugos poreikius ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui.

Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 86 LSMUL KK Širdies chirurgijos skyriaus pacientai,

kuriems po širdies operacijos įvyko insultas. Tyrimo metodas – anketinė apklausa, kuri vyko 2014 m. lapkričio – vasario mėnesiais. Pacientai buvo apklausiami praėjus ne mažiau, kaip savaitei laiko po įvykusio insulto. Tyrime naudota, remiantis N. Roper išskirtomis 12 gyvybinių veiklų, tyrėjų sudaryta anketa.

Rezultatai. Insultą po širdies operacijų patyrė 67,9 proc. moterų ir 32,1 proc. vyrų. Ligonių

amžiaus vidurkis buvo 73,8 metų. Pacientus po širdies operacijos įvykus insultui vargino kosulys (57,1 proc. patyrė dažnai); 80,4 proc. ligonių buvo skirtas deguonis kvėpavimui palengvinti; 66,1 proc. buvo sunku atsigerti; 64,3 proc. bent kartą užspringę maistu; 53,6 proc. vargino vidurių užkietėjimas; 58,9 proc. skundėsi padažnėjusiu šlapinimusi; 75,0 proc. apklaustųjų dažnai reikalinga pagalba rengiantis; 55,4 proc. – prausiantis. Judėjimo problemų turėjo visi pacientai, kurias sąlygojo pažeistos kūno pusės silpnumas (84,0 proc.) ir pooperacinės žaizdos skausmas (67,8 proc.). 64,3 proc. kalbos problemų. 78,6 proc. ligonių prieš miegą buvo skirti nuskausminamieji vaistai, 53,6 proc. apklaustųjų prieš miegą dažnai buvo skiriami migdomieji medikamentai.

Išvados. Įvertinus ligonių, po širdies operacijos įvykus insultui gyvybines veiklas, remiantis

paciento suvokimo, jo amžiaus, lyties, šeiminės padėties, savo sveikatos būklės vertinimo, insulto pažeistos kūno pusės, kriterijais, nustatyti pokyčiai visose gyvybinėse veiklose (p<0,05). Remiantis atskleistais pacientų po širdies operacijos įvykus insultui gyvybinių veiklų pokyčiais, nustatyti fiziniai slaugos poreikiai kvėpavimo, valgymo ir gėrimo, tuštinimosi ir šlapinimosi, asmens švarinimosi ir rengimosi, judėjimo, miegojimo veiklose. Remiantis atskleistais pacientų po širdies operacijos įvykus insultui, gyvybinių veiklų pokyčiais nustatyti psichologiniai slaugos poreikiai bendravimo, darbo ir žaidimų, saugios aplinkos palaikymo veiklose.

SUMMARY

Volkaviciene A. Assessment of vital activities and nursing needs for patients after a stroke following heart surgery, Master’s thesis/ scientific supervisor Dr. Renata Vimantaite; Lithuanian University of Health Sciences, Nursing Faculty, Nursing and Care Department.- Kaunas, 2015, 80p.

Key words: vital activities, nursing, stroke, heart surgery.

Purpose – to evaluate vital activities and to identify the nursing needs for patients after a stroke

following heart surgery.

Objectives: 1) to evaluate vital activities for patients after a stroke following heart surgery; 2) by

evaluating vital activities to identify physical nursing needs for patients after a stroke following heart surgery; 3) by evaluating vital activities to identify psychological nursing needs for patients after a stroke following heart surgery.

Research methodology: research included 86 LSMULKK patients from the Cardiac Surgery

Department, who had a stroke after heart surgery. Research method – questionnaire survey, which took place in November- December in 2014. Patients were interviewed at least a week after the occurrence of stroke. Investigation was applied based on 12 isolates of N. Roper vital activities. The questionnaire survey was created by the Researchers.

Results: the stroke after heart surgery occurred to 67.9 percent of female and 32.1 percent of male.

The mean average age of patients was 73.8 years. Patients after heart surgery with stroke were afflicted by cough (57.1 percent experienced this often); 80.4 percent of patients required to facilitate breathing oxygen; 66.1 percent of patients had difficulty when taking fluids by mouth; 64.3 percent of patients at least once chocked on food; 53.6 percent of patients suffered from constipation; 58.9 percent of patients complained about more frequent urination. 75.0 percent of respondents often need help getting dressed; whilst 55.4 percent needed help when bathing. All patients had mobility problems as a result of the weakness of the affected side of the body (84.0 percent) as well as post-surgery wound pain (67.8 percent). 64.3 percent of patients had language problems. For 78.6 percent of patients were prescribed painkillers before sleeping, and 53.6 percent of recipients had hypnotics before sleeping.

Conclusions: the thesis evaluated the patients after heart surgery with stroke vital activities based on

perception of the patient, his or her age, gender, marital status, his or her own health status, stroke-affected body side, and identified significant (with p<0.05) changes at all vital activities based on criteria. Based on the patients after heart surgery following stroke vital activities changes, identified physical nursing needs in breathing, eating or drinking, bowel and bladder, personal hygiene and getting dressed, mobility and sleeping activities. Based on the disclosed activities changes for the patients after heart surgery with stroke were identified psychological nursing needs in the following activities: communicating, working and playing, safe environment support activities.

SANTRUMPOS

DKA – dirbtinė kraujo apytaka. DPV – dirbtinė plaučių ventiliacija. GSI – insultas – galvos smegenų insultas. IŠL – išeminė širdies liga.

ES – Europos Sąjunga. LR – Lietuvos Respublika.

LSMULKK – Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetinė Ligoninė Kauno Klinikos. OMA – obstrukcinė miego apnėja.

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija. SAM – Sveikatos apsaugos ministerija. ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos.

ŽODYNĖLIS

Agrafija – rašymo sutrikimas dėl organinis centrinės nervų sistemos pažeidimo [6].

Afazija – kalbos sutrikimas, kuris neigiamai veikia žmogaus gebėjimą kalbėti, suprasti šnekamąją kalbą, taip pat jų skaitymo ir rašymo [43].

Aleksija – skaitymo sutrikimas [6].

Dizartrija – kalbos artikuliacinės pusės sutrikimas, kurį sukelia organinis centrinės nervų sistemos pažeidimas; sutrinka ne tik atskirų garsų tarimas, bet ir visa kalbinė artikuliacija [43].

Disfagija – rijimo sutrikimas [7].

Insultas – ūmiai išsivysčiusi bendrinė ir/ar židininė neurologinė simptomatika, atspindinti kraujagyslinės kilmės pažeidimą [35]; klinikinis sindromas, pasireiškiantis ilgiau nei 24 valandas trunkančia ūmine židinine neurologine simptomatika arba ankstyva mirtimi [4].

Gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas, koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos ir psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių bei ryšių su aplinka [48].

Gyvybinės veiklos – žmogaus organizmo veikla, užtikrinanti gyvenimo procesą [32].

Poreikis – tai vidinė žmogaus būsena, įtampa, kurią sukelia ko nors stoka; individo reikmė, būtina normaliam funkcionavimui [9].

Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [32].

Slaugos poreikiai – pagrindiniai fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai paciento poreikiai, kuriems patenkinti reikia kitų pagalbos; kiekviena sveikatos problema, kuriai išspręsti reikia nors vieno slaugos veiksmo ar slaugytojo įsikišimo [10].

ĮVADAS

Širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirtingumo priežastis visame pasaulyje ir pastaruoju metu jos paplitimas vis didėja ir virsta tikra pandemija, neturinčia sienų [100]. Dėl širdies ir kraujagyslių ligų 53 PSO Europos regiono šalyse kasmet miršta 4,35 milijono, Europos Sąjungos šalyse – 1,9 milijono žmonių [94]. Lietuvoje sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirtingumas nuo minėtų susirgimų yra didesnis nei kitose Vakarų Europos ar Skandinavijos šalyse [45].

Siekiant išsaugoti paciento sveikatą ir gyvenimo kokybę, širdies ligų gydymui, neretai taikomos kardiochirurginės operacijos. Deja, ne visada širdies operacijos bei pooperacinis laikotarpis vystosi sklandžiai. Nepriklausomai nuo medicinos pažangos, iki 65 proc. vyresnių (virš 60 metų) pacientų, po širdies operacijų patiria komplikacijų, tokių, kaip kraujavimas ir pakartotinės operacijos [66], nuosrūvių užsitrombavimas, kitos išeminės komplikacijos: galūnių arterijų trombozės, plaučių arterijos tromboembolijos ar išeminiai galvos smegenų insultai [23,65].

Galvos smegenų insultas – tai klinikinis sindromas, pasireiškiantis ilgiau nei 24 valandas trunkančia ūmine židinine neurologine simptomatika arba ankstyva mirtimi [4,35,78,97]. Tai viena iš aktualiausių mūsų laikmečio medicininių, socialinių ir ekonominių problemų tiek dėl didelio mirtingumo, tiek dėl sunkių liekamųjų reiškinių paciento sveikatai [7,73]. Pastebėta, kad mirštamumas nuo insulto vis mažėja dėl diagnostikos ir gydymo tobulėjimo [106], tačiau šiuolaikinis pacientų gydymas nepakankamai veiksmingas [18], o ligonių, kuriems stebimi liekamieji reiškiniai, skaičius didėja [20]. Persirgus insultu lieka šalutinės pasekmės, sutrikdančios žmogaus kasdienį gyvenimą: pažeistų galūnių plegijos arba parezės, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimai, raumenų tonuso ir jutimų sutrikimai, mobilumo ir apsitarnavimo problemos, sąmonės ir/arba psichinių funkcijų sutrikimai, kalbos ir suvokimo sutrikimai, mitybos bei rijimo sutrikimai, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai [6,7,17,30,31,49,62], pakitusi paciento elgsena. Dėl ilgalaikių biosocialinių funkcijų sutrikimo žmogus ilgam praranda darbingumą [41], atsiranda gyvenimo pilnatvės nepakankamumas. Daugiau nei pusė asmenų, susirgusių insultu, tapo priklausomi nuo kitų asmenų [60].

Temos aktualumas. Širdies operacijas analizuojantiems mokslo darbams, daug dėmesio

skyrė Lietuvos bei užsienio šalių mokslininkai, gilindamiesi į: stabiliosios krūtinės anginos diagnostikos ir gydymo aspektus [3,70]; pacientų, po vainikinių arterijų jungčių suformavimo operacijų slaugymo ypatumus [82]; kineziterapijos poveikį ligoniams po širdies vainikinių kraujagyslių nuosrūvio operacijos [47]; neurologines komplikacijas po širdies vaikinių arterijų suformavimo operacijos [86]; mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų tendencijas Lietuvoje ir Europos sąjungos šalyse [45].

Insulto susirgimus analizuojančiuose studijose, gilinamasi į: insulto pasekmes ligoniui [12,14,37] jo gyvenimo kokybei [28,29,31,38,]; insulto ir negalios sąsajas [60,78]; pacientų po insulto pažintinių funkcijų atsigavimą [11,69], insulto sukelto streso valdymą [80], reabilitacijos galimybes [17,20,73]; slaugytojų žinias apie insultą [12], insultu sergančių pacientų slaugos ypatumus [18,67], slaugos proceso valdymą [68]. Kur kas mažiau aptinkama mokslinių publikacijų, nagrinėjančių insulto susirgimus po širdies operacijų. Pavyko aptikti tyrimų, analizuojančių insulto po širdies operacijos, susirgimo rizikas [46,77] bei epidemiologiją [61,65]. Tačiau dažniausiai mokslininkai gilinasi į atskirus veiksnius, sąlygojančius širdies operacijas, širdies operacijų pasekmes, į insulto susirgimų statistiką, reabilitacijos poveikį pacientams, o pacientų, po širdies operacijų įvykus insultui gyvybinių veiklų vertinimo ir slaugos poreikių nustatymo tyrimams vis dar stokojama dėmesio. Todėl manoma, jog tikslinga analizuoti kokie veiklos pokyčiai ir slaugos poreikiai būdingi pacientams po širdies operacijos ištikus insultui.

Teorinė ir praktinė darbo reikšmė. Teorinė ligonių gyvybinių veiklų ir slaugos poreikių po

širdies operacijos ištikus insultui analizė leidžia gilinti mokslines – teorines žinias apie širdies operacijos ir insulto sąsajas, ligonių po širdies operacijos įvykus insultui gyvybinių veiklų pokyčius bei slaugos poreikių ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui ypatumus. Empirinis tyrimas sudaro prielaidas įvertinus gyvybines veiklas praktiškai nustatyti slaugos poreikius ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui.

Darbo metodai:

 Literatūros šaltinių analizė (naudojama siekiant atskleisti širdies operacijos kaip alternatyvos gydant širdies ligas ir insulto sampratas, ligonių po širdies operacijos įvykus insultui gyvybinių veiklų pokyčius bei slaugos poreikių ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui ypatumus);

 Anketinė apklausa ir tyrimo duomenų apdorojimas bei analizė (naudojama siekiant praktiškai įvertinti ligonių po širdies operacijos įvykus insultui gyvybines veiklas ir nustatyti šių ligonių slaugos poreikius).

Darbo tikslas – įvertinti gyvybines veiklas ir nustatyti slaugos poreikius ligoniams po širdies

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti gyvybines veiklas ir nustatyti slaugos poreikius ligoniams po širdies

operacijos įvykus insultui.

Darbo tikslui pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

1. Įvertinti gyvybines veiklas ligoniams, po širdies operacijos įvykus insultui.

2. Pagal įvertintas gyvybines veiklas nustatyti fizinius slaugos poreikius, ligoniams, po širdies operacijos įvykus insultui.

3. Pagal įvertintas gyvybines veiklas nustatyti psichologinius slaugos poreikius, ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Širdies operacija kaip alternatyva, gydant širdies ligas

Pastaraisiais metais vis daugėja kardiochirurginių operacijų. Tai puiki alternatyva gydant daugelį širdies ligų, kurios Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, nepaisant pasiekimų medicinoje, buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis [45,88]. Sergamumas širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis sudaro apie 30 proc., mirtingumas – 25 proc., išeminė širdies liga – apie 12 proc. visų mirties atvejų [47]. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyse [45].

Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, didžiausias sergamumas yra išemine širdies liga (toliau – IŠL) [1,88]. Galima pasidžiaugti, kad stebimas mirtingumo nuo IŠL mažėjimas. Nuo 2001 iki 2010 m., pacientų iki 65 m. standartizuotas mirtingumo nuo IŠL rodiklis Lietuvoje sumažėjo 4,2 mirusiojo 100 000 gyventojų, arba 5,2 proc., atitinkamai 27 ES šalyse mirtingumas sumažėjo 15,03/100 000 gyv., arba 29 proc. Tačiau Lietuvos gyventojų standartizuotas mirtingumo nuo IŠL rodiklis 2010 m. buvo kone 2 kartus didesnis nei ES (Lietuvoje – 67, ES – 36,9/100 000 gyv. 2010 m.) [45].Būtent dėl IŠL atliekama daugiausia aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacijų, medicinoje pradėtų taikyti daugiau kaip prieš 40 metų [54]. Aortos vainikinių jungčių suformavimo operacija pagerina ligonių su išplitusia vainikinių arterijų patologija išgyvenamumą, sumažina vėlyvųjų širdies komplikacijų skaičių, palyginti su medikamentiniu gydymu [52]. Aortos vainikinių jungčių suformavimo operacija tapo viena dažniausiai atliekamų chirurginių procedūrų. Vien Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetinėje Ligoninėje Kauno Klinikose (toliau – LSMULKK) per 2013–2014 m. šių operacijų buvo atlikta 563. Aortos vožtuvo protezavimo operacijų LSMULKK per 2013-2014 m. buvo atlikta – 486.

Aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacijai būdingos šios indikacijos [3]:

1. Sergant stabilia krūtinės angina: Hemodinamiškai reikšminga kairiosios vainikinės arterijos kamieno stenozė (>50 proc.) [24]; Trijų vainikinių arterijų liga, ypač jei kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija mažesnė kaip 50 proc.; Dviejų kraujagyslių liga, esant proksimaliai priekinės nusileidžiančios šakos stenozei ir mažesnei kaip 50 proc. kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijai ar tyrimais įrodytai miokardo išemijai.

2. Sergant nestabilia krūtinės angina: Paciento būklė nesistabilizuoja naudojant intraveninius medikamentus; Kairios vainikinės arterijos kamieno stenozė (>50 proc.); Vienos ar dviejų kraujagyslių liga, esant proksimaliai priekinės tarpskilvelinės šakos stenozei; Esant ūmiam miokardo infarktui. Taip pat, mokslininkų nuomone, pacientams, sergantiems išemine širdies liga, aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacija veiksmingai sumažina krūtinės anginos simptomus ir išemiją [70].

Be minėtų veiksnių, širdies operacijos atliekamos pacientams, turintiems įgytų širdies vožtuvų ydų: aortos vožtuvo stenozę, aortos vožtuvo nesandarumą, dviburio vožtuvo stenozę, dviburio vožtuvo nesandarumą, triburio vožtuvo ligas. Šiems ligoniams atliekamos aortos vožtuvo protezavimo operacijos [51]. Jų skaičius Lietuvoje sistemingai didėja [19]. Taip pat chirurginis gydymas yra taikomas esant įgimtoms širdies ydoms. Dažnai pasitaiko, jog vienu metu pacientui atliekama aortos vainikinių jungčių suformavimo (VAJO) ir širdies vožtuvo protezavimo operacija. Chirurginio gydymo alternatyva, taikant širdies transplantaciją, neretai renkamasi esant miokarditui bei vystantis dilatacinei kardiomiopatijai [8].

Paprastai širdies operacijos atliekamos su dirbtine kraujo apytaka (toliau – DKA) bei naudojami kristaloidiniai kardiopleginiai skysčiai. Naudojant dirbtinę kraujo apytaką, Lietuvoje kasmet atliekama per 2500 širdies operacijų. Pacientui skiriama anestezija, jis intubuojamas, kvėpavimo funkciją palaiko dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas (toliau – DPV) [82]. Krūtinė atveriama viduriniu krūtinkaulio pjūviu. Prijungiama dirbtinė kraujo apytaka: įkišama kaniulė į aortą kraujui grąžinti ir į dešinį prieširdį kraujui paimti. Užspaudus aortą, šaltu kardiopleginiu skysčiu sustabdoma širdis. Atlikus operaciją, baigiama dirbtinė kraujo apytaka, dekaniuliuojama širdis, drenuojamas tarpusienis, širdaplėvė. Pacientas pervežamas į anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyrių tolesniam stebėjimui ir priežiūrai [82].

Atkūrus kraujotaką vainikinėmis kraujagyslėmis, vėl sunormalėja miokardo aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis, būtinomis gerai širdies raumens funkcijai. Tačiau po tokio radikalaus vainikinės kraujotakos atkūrimo revaskulizuojant miokardą, atsiranda bei ilgam išlieka pacientų funkcinio pajėgumo ir gyvenimo kokybės pablogėjimai [54].

Deja, ne visada širdies operacijos bei pooperacinis laikotarpis vystosi sklandžiai. Nepriklausomai nuo medicinos pažangos, dauguma pacientų, po širdies operacijų patiria komplikacijų [46]. Literatūros duomenimis, kraujavimas ir resternotomija yra du nepriklausomi faktoriai, lemiantys neigiamas pooperacines baigtis [66]. Pooperacinis kraujavimas tikėtina, yra susijęs su hiperkoaguliacinės būklės sužadinimu bei gali sąlygoti ankstyvą nuosrūvių užsitrombavimą, kitas išemines komplikacijas, tokias kaip galūnių arterijų trombozės, plaučių arterijos tromboembolija ar išeminis galvos smegenų insultas [23,65]. Dažniausios komplikacijos po vožtuvo protezavimo operacijų yra tromboembolijos, vožtuvo trombozė ir hipokoaguliacinės būklės neteisingai dozuojant antikoaguliacinius preparatus. Dažnai stebimos komplikacijos – protezuoto vožtuvo infekcinis endokarditas [19] bei išeminis galvos smegenų insultas, kuris gali pasireikšti tiek ankstyvame pooperaciniame laikotarpyje po širdies vožtuvo protezavimo, tiek vėlesniame periode [96]. Būtina pastebėti, kad insultas gali ištikti bet kurį pacientą po širdies vožtuvų protezavimo, nepriklausomai nuo protezo tipo.

Širdies operacijų su DKA metu mikroembolizacija laikoma mikrovaskulinės galvos smegenų patologijos priežastimi. Atliekant kardiochirurgines operacijas, transkranijinis dopleris, koordinuojantis galvos smegenų kraujotaką, gali užfiksuoti šimtus mikroembolinių dalelių, arba embolinių signalų (HITS – high-intensity transient signals), kraujo srovės nunešamų į galvos smegenis [86]. Šiuos signalus sukelia kitokio nei kraujas tankio elementai: riebalai, oras ar aterosklerozinių plokštelių atplaišos. Tiksliai nustatyti dalelių prigimtį ir embolizacijos šaltinį yra pakankamai sudėtinga. Makroembolų patekimą dažniausiai lemia manipuliacijos su sukalkėjusia aortos sienele, o mažesnio diametro, pavyzdžiui, oro, dalelės papuola į kraujotaką iš DKA aparato ar atvirų širdies ertmių. 1998 m. Didžiosios Britanijos mokslininkai multicentrinės duomenų bazės analizės metu, tyrę 19224 pacientus, nustatė, kad kalcifikuota aorta buvo vienintelis ir reikšmingiausias pooperacinio insulto rizikos faktorius, didinantis išeminio galvos smegenų sutrikimo riziką 3 kartus [83].

E. Cheng-Ching et al. (2010) atskleidė, kad insultą patiria 17,74 proc. pacientų po atviros širdies operacijų [65]. Pastaruoju metu stebimas pacientų, kuriems atliekamos vainikinių arterijų operacijų patiriamų komplikacijų mažėjimas, tačiau insultas vis dar išlieka dažna minėtų procedūrų komplikacija [92,105]. Pasak T. Palmerini et al. (2012), pacientai po vainikinių jungčių suformavimo operacijų, turi 30 dienų padidėjusią riziką patirti insultą [93]. Įvairių autorių duomenimis, insulto dažnis po miokardo apeinamųjų jungčių suformavimo operacijų svyruoja nuo 0,4 iki 14 proc. [61]. F. Filsouf et al. (2008) teigimu, apie 2 proc. pacientų, kuriems buvo atliktos aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacijos ištiko insultas [69]. Daugiau kaip pusės pacientų insultas ištiko po aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacijos per pirmąsias 24 valandas po chirurginės intervencijos. J. Chen et al., (2009) nustatė 10 proc. insulto tikimybę kūdikiams po įgimtos širdies ligos operacijos 3-14 dienų laikotarpyje [64]. S. Kaatz et al. (2010), taip pat atskleidė, kad apie 2 proc. pacientų patiria insultą per pirmąsias 30 parų po lėtinio ritmo sutrikimo atstatymo procedūros [77].

Apibendrinant galima teigti, kad sistemingai tobulėjant medicinai, Lietuvoje bei Europoje vis daugėja kardiochirurginių operacijų, kurių pagrindinis tikslas – širdies ligų gydymas. Širdies operacijos atliekamos sergant stabilia bei nestabilia krūtinės angina; esant įgytoms širdies vožtuvų ydoms: aortos vožtuvo stenozei, aortos vožtuvo nesandarumui, dviburio vožtuvo stenozei, dviburio vožtuvo nesandarumui, triburio vožtuvo ligoms; bei esant įgimtoms širdies ydoms. Po širdies operacijų galimos komplikacijos, tokios, kaip: tromboembolijos, vožtuvo trombozė ir hipokoaguliacinės būklės, protezuoto vožtuvo infekcinis endokarditas, mikroembolizacija ir t.t., bei išeminis galvos smegenų insultas, kuris gali pasireikšti tiek ankstyvame pooperaciniame laikotarpyje po širdies operacijos, tiek vėlesniame periode.

1.2. Insulto samprata

Galvos smegenų insultas (toliau – insultas) – tai ūmiai išsivysčiusi bendrinė ir/ar židininė neurologinė simptomatika, atspindinti kraujagyslinės kilmės pažeidimą [35,78]. Tai klinikinis sindromas, pasireiškiantis ilgiau nei 24 valandas trunkančia ūmine židinine neurologine simptomatika arba ankstyva mirtimi [4,97]. Insultai klasifikuojami, atsižvelgiant į etiopatogenezę, patologoanatominius požymius, vietą, kliniką [6]. Hemoraginis insultas gali ištikti dėl galvos smegenų kraujagyslės plyšimo ir kraujo išsiliejimo į galvos smegenų parenchimą [90]. Išeminis insultas gali ištikti dėl galvos smegenis maitinančių kraujagyslių užsikišimo [101]. Išeminiai insultai sudaro apie 85proc. visų insultų [7,6,78,79]. Pagal smegenų išemijos mechanizmą skiriami tromboziniai, emboliniai, vazokonstrikciniai ir hipoperfuziniai ūminiai smegenų kraujotakos sutrikimai [6].

Insulto rizikos veiksniams bendroje populiacijoje galima priskirti pacientų senyvą amžių, prieširdžių virpėjimą, širdies vainikinių arterijų ligas, aortos ir vainikinių jungčių suformavimo operacijas, mitralinio žiedo pavidalo kalcifikaciją, hipertenziją, cukrinį diabetą, rūkymą bei širdies vožtuvų protezavimą, įgimtas širdies ligas, miokardo infarktą [26,64,69,96]. Mokslininkai [63,65,98] taip pat akcentuoja, kad insultas yra sunki širdies ir kraujagyslių operacijų komplikacija, ženkliai padidinanti pacientų negalios, sergamumo bei mirtingumo statistinius rodiklius.

Daugumos autorių teigimu, insultas – viena pagrindinių sergamumo, mirtingumo ir ilgalaikės negalios priežasčių vyresniame amžiuje [11,29,37,53,68,76,80], sukelianti didžiulių asmeninių, socialinių bei ekonominių problemų. Pastaruoju metu pastebima, kad insultą patiria vis jaunesni pacientai, tad stebima tendencija, kad insultas – tai viena pagrindinių negalios priežasčių žmonėms, vyresniems nei 40 metų. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (toliau – PSO) duomenimis, visame pasaulyje, kasmet nuo insulto nukenčia apie 15 mln. žmonių [79]. Nustatyta, kad vidutiniškai kas 45 sekundės įvyksta galvos smegenų insultas, kas 3 – 4 minutės nuo insulto miršta žmogus [53]. Mirtingumas dėl insulto pasaulyje (po kardiovaskulinės patologijos ir vėžio) užima trečią vietą [76,78]. Kiekvienais metais insultas pasiima daugiau kaip 460 tūkst. gyvybių ES [88]. Lietuvoje sergamumas insultu yra vienas didžiausių tarp Europos valstybių [12]. Kartu IŠL ir insultas sudaro 60 proc. visų mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau rodikliai skirtingose šalyse labai skiriasi. Nustatyta, kad kas trečias pacientas po insulto miršta per pirmuosius metus, kas trečio paciento funkcinė būklė normalizuojasi, kas trečio paciento funkcinė būklė išlieka vidutinio sunkumo ir sunki [37,53,68]. Kiti autoriai nurodo, kad 50-87 proc. pacientų, išgyvenusių po insulto tampa neįgalūs dėl motorinių ir kognityvinių funkcijų sutrikimų, trikdančių pacientų funkcinį savarankiškumą [5,6,16,41].

Apibendrinant galima teigti, kad galvos smegenų insultas – tai klinikinis sindromas, pasireiškiantis ilgiau nei 24 valandas trunkančia ūmine židinine neurologine simptomatika arba ankstyva mirtimi. Atsižvelgiant į etiopatogenezę, patologoanatominius požymius, vietą, kliniką,

insultai klasifikuojami į hemoraginius ir išeminius. Insultas – tai viena pagrindinių sergamumo, mirtingumo ir ilgalaikės negalios priežasčių žmonėms, vyresniems nei 40 metų. Nuo 50 proc. iki 87 proc. pacientų, išgyvenusių po insulto tampa neįgalūs dėl motorinių ir kognityvinių funkcijų sutrikimų, trikdančių pacientų funkcinį savarankiškumą. Siekiant suvokti insulto poveikį paciento sveikatai, vertinamos gyvybinės veiklos, kurios atskleidžia kurias gyvybines sritis palietė insultas. Pacientų po insulto gyvybinių veiklų vertinimas padeda nustatyti slaugos poreikį. Todėl, sekančiuose skyriuose, aptarsime pacientų po insulto gyvybinių veiklų kaitą bei slaugos poreikius.

1.3. Ligonių po širdies operacijos įvykus insultui, gyvybinių veiklų pokyčiai

Sergančiųjų insultu gydymas ir slaugos problemų sprendimas yra sudėtinga ir nelengva patirtis, skaudžiai paliečianti visus žmogaus gyvenimo aspektus: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą, santykius su aplinkiniais bei jo psichologinę savijautą.

Neįmanoma nustatyti, kaip vystosi kiekvieno žmogaus liga. Pacientų, po širdies operacijų, kuriems nustatyta ta pati galvos smegenų insulto diagnozė, poveikis gyvybinėms veikloms bei funkcinis atsigavimas gali būti skirtingas [37]. Vertinant atliktos operacijos sėkmę, vis dažniau dėmesys kreipiamas į pooperacinę paciento gyvenimo kokybę [39], o šiuo atveju ir į insulto poveikį paciento gyvybinėms veikloms.

Slauga, traktuojama kaip parama pacientams, gyvybinių veiklų problemoms (akivaizdžioms ir potencialioms) spręsti, joms palengvinti arba prie tų problemų prisitaikyti, todėl pagal savo kompetencijas slaugytojai vertina 12 gyvybinių veiklų: kvėpavimą, saugios aplinkos palaikymą, bendravimą, valgymą ir gėrimą, tuštinimąsi ir šlapinimąsi, asmens higieną, kūno temperatūros reguliavimą, judėjimą, darbą ir žaidimus, lyties raišką, miegojimą ir mirimą [95]. Pacientams, sergantiems po širdies operacijų įvykus insultui, slaugos problemos identifikuojamos visose gyvybinių veiklų srityse: kvėpavimo, tuštinimosi, asmeninio švarinimosi ir rengimosi, saugios aplinkos ir kt.

Kvėpavimo gyvybinė veikla. Miego ir kvėpavimo sutrikimas gali būti tiek insulto pasekmė, tiek jo rizikos veiksnys, be to, yra susijęs su blogesniais ilgalaikiais padariniais bei didesniu insulto sukeltu mirštamumu. Daugiau kaip 50 proc. insultą patyrusių pacientų būdingas miego arba kvėpavimo sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia kaip obstrukcinė miego apnėja (toliau – OMA). Ši liga gali pagerėti savaime, tačiau gali prireikti ir specialaus gydymo. Pirmojo pasirinkimo OMA gydymas yra tęstinė teigiamo kvėpavimo takų slėgio terapija. Deguonis ir kitos ventiliacijos priemonės gali padėti sergantiesiems kitais (pvz., centriniais) miego ir kvėpavimo sutrikimais [6].

Miego ir poilsio gyvybinė veikla. Dažniausia slaugos problema yra nemiga. Sutrikdyta miego struktūra daro neigiamą įtaką daugeliui gyvybinių funkcijų. Miegas yra labai įvairiai susijęs su

žmogaus psichologine būkle [95]. Pacientą miego sutrikimai gali ypač varginti. Nemaža tyrimų pateikia duomenų, kad išgyvenusius insultą pacientus vargina daugiau miego sutrikimų nei nesirgusius asmenis [42]. Gerai išsimiegoti jie kartais negali dėl depresijos, kuri yra išgydoma. Tačiau kai kurie sergantys asmenys miega blogai be jokios priežasties. Jiems būdingas sunkus užmigimas arba užmigimas ir prabudimas vidury nakties ir po to sunkus užmigimas [42]. Sutrikęs miegas gali būti tiesiog šios ligos simptomas [27].

Tuštinimosi ir šlapinimosi gyvybinė veikla. Insultą patyrę pacientai patiria žarnyno ir šlapimo pūslės kontrolės funkcijų sutrikimus. Įvairių autorių teigimu, beveik trečdaliui (32 proc.) pacientų, susirgusių insultu pasireiškia šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai, pasireiškiantys šlapimo bei išmatų nelaikymu [31,41,104]. Tačiau po 2-3 savaičių daugeliui pacientų žarnyno ir šlapimo kontrolės funkcijos atsistato [104].

Kūno temperatūros reguliavimo gyvybinė veikla. Kūno temperatūros pastovumas reguliuojamas išlaikant šilumos gamybos ir jos atidavimo procesus. Karščiavimas reguliuojamas tokiu pačiu principu, kaip ir palaikant normalią kūno temperatūrą, šaltoje aplinkoje, tik karščiavimo metu organizmui reikia normalizuoti kūno temperatūrą [31].

Judėjimo gyvybinė veikla. Pacientų, sergančių insultu judėjimo gyvybinę veiklą sąlygoja motorinių funkcijų sutrikimas. Vaikščiojimo funkcijos netekimas ar ryškūs eisenos parametrų pokyčiai lemia žmonių, išgyvenusių po insulto, sėslesnį gyvenimo būdą, kuris, savo ruoštu, riboja kasdieninį fizinį aktyvumą [55]. Vaikščiojimo galimybės yra tiesiogiai susijusios su vienos kūno pusės paralyžiumi ir pusiausvyros sutrikimais [31]. Pacientai, patyrę galvos smegenų insultą, susiduria su daugybe sutrikimų: izoliuotų valingų judesių generavimo, raumenų darbo koordinacijos, biomechaninių skeleto ir raumeninės sistemos struktūrų tarpusavio santykio, raumenų fiziologijos, regos ir vestibuliarinio aparato, psichologinių ir socialinių, taip pat patiria skausmą. Visi šie sutrikimai kiekvienas atskirai ar kartu su kitais turi įtakos pusiausvyrai [15,16,20,91], kurie pasireiškia beveik dviems trečdaliams (62,5 proc.) pacientų [31].

Insultas sąlygoja hemiparezės išsivystymą, kuri sutrikdo rankos ir kojos motorinę funkciją [109]. Skirtingi autoriai, pateikia skirtingą pacientų, sergančių insultu, hemiparezės išsivystymo statistiką. Z. Latonaitės ir kt. (2014) teigimu, insultas sąlygoja vienos pusės rankos ir/ar kojos paralyžių apie trečdaliui (34 proc.) pacientų [31]. Tuo tarpu S.L. Wolf et al. (2006) bei D. Baltaduonienės ir N. Karsokaitės (2014), teigimu, apytiksliai 85 proc. asmenų, sergančių insultu sutrinka rankos ir kojos motorinė funkcija [5,109]. Būtina pastebėti, kad viršutinė galūnė yra labai svarbi daugumai kasdieninių veiklų ir esami sutrikimai po insulto gali ženkliai paveikti dalyvavimą daugumoje užduočių / veiklų [102]. Rankos funkcijos sutrikimai po insulto gali būti šie: rankos raumenų silpnumas, jutimų sutrikimai, skausmas, rankos judesių koordinacijos sutrikimai [5], raumenų tonuso pažeidimai [6].

Koordinacijos pažeidimai žymiai apsunkina judėjimą, daro didelį poveikį jų mobilumui [6]. Apie trečdalis insultu sergančių pacientų negeba atlikti tam tikrų mobilumo veiklų: apsiversti lovoje (29 proc.), pakeisti gulimą poziciją į sėdimą (37 proc.), atsistoti iš sėdimos pozicijos (41 proc.). minėtoms veikloms atlikti neretai reikalingos pagalbinės priemonės [31].

Valgymo ir gėrimo gyvybinė veikla. Insultą patyrusiems pacientams gali sutrikti rijimo funkcija [7]. Sutrikęs rijimas paprastai suprantamas kaip disfagija. Normalų rijimo procesą sudaro 4 fazės: oralinio paruošimo, oralinė, faringinė ir ezofaringinė. Insulto metu paprastai sutrinka pirmosios 3 rijimo fazės [13]. Fondation des maladies du coeur (2011) akcentuojama, jog ištiktiems insulto pacientams valgymo procesas gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: dėl mieguistumo, priverstinės gulimos padėties, sutrikus manipuliavimui maistu lėkštėje, maisto pakėlimui iki burnos, išsižiojimui ir susičiaupimui, kramtymui bei rijimui [110]. Siekiant išspręsti visas šias valgymo problemas esant ūmiam insultui, pirmiausia reikia greitai ir tiksliai įvertinti valgymo (rijimo) funkciją, nes sisteminė ir pakartotinė apžiūra, valgymo proceso stebėjimas ir rijimo testavimas pagerina planingą slaugą, atitinkančią paciento poreikius [13]. Z. Latonaitė ir kt. (2014) nurodo, kad apie trečdalis pacientų, patyrusių insultą susiduria su valgymo problemomis, kurias sąlygoja ne tik sutrikusi rijimo funkcija, bet ir motoriniai rankos sutrikimai [31,41]. Tačiau K.K. Martin et al. (2009) nurodo, kad valgymo ir rijimo problemų turi beveik kas antras pacientas patyręs insultą, bent jau pirmosiomis dienomis. Daliai jų valgymo ir rijimo funkcija atsistato per pirmąsias 36 valandas, tačiau dalies pacientų valgymo ir gėrimo funkcijos atstatomos tik palaipsniui [83].

Lyties raiškos gyvybinė veikla. Atlikti tyrimai rodo, jog seksualinė ir šlapimo pūslės funkcijos dažnai sutrinka kartu. Vyrai skundžiasi erekcijos sutrikimu, retrogradine ejakuliacija, priešlaikine ejakuliacija arba ejakuliacijos nebuvimu. Moterims dažnai pasireiškia sumažėjęs makšties sutepimas ir padidėjęs skausmas, jutimo sumažėjimas ir nepakankamas orgazmas. Kartais moterys skundžiasi vaginizmu ir skausmingais lytiniais santykiais [71].

Asmens higienos gyvybinė veikla. Galvos smegenų insultas sukelia bene didžiausią kasdienės veiklos priklausomybę nuo aplinkinių tarp pagyvenusio amžiaus pacientų [29]. Insultas sutrikdo gebėjimą atlikti asmens higieną, savarankiškai pasinaudoti tualetu, praustis [41], apsitarnauti [49]. Z. Latonaitės ir kt. (2014) atliktos studijos duomenimis, rūpinimosi asmens higiena sunkumus patiria daugiau nei pusė insultu susirgusių pacientų. Jiems sunku naudotis tualetu (36 proc.), apsirengti/nusirengti (37 proc.), reikalinga pagalba maudantis (45 proc.)[31].

Saugios aplinkos palaikymo gyvybinė veikla. Pacientams, sergantiems insultu pasireiškia sutrikimai, sąlygojantys jų saugumo jausmą: atminties, regos, klausos, orientacijos aplinkoje sutrikimai (32 proc.) [7,31], pažinimo procesų sutrikimai [7,49,90]. Pacientai po insulto susiduria su nepatirtais fiziniais ir psichologiniais potyriais. Įvairaus laipsnio motorikos ir jutimų, pusiausvyros ir koordinacijos, kalbos bei pažintinių funkcijų sutrikimai, pakitusios jų fizinės galimybės, negebėjimas

atlikti tam tikrų jiems įprastų veiklų, pacientams sukelia stresą. Savo situacijos nesuvokimas pacientams kelia baimę. Minėti neigiami jausmai sąlygoja pacientų po insulto nesaugumo jausmą [99]. Bendravimo gyvybinė veikla. Pacientų, sergančių insultu bendravimo gyvybinė veikla glaudžiai susijusi su kalbos funkcija. Kalbos funkcijos lokalizuojasi tam tikrose smegenų žievės srityse, vadinamose Wernice ir Broca sritimis. Wernice sritis lemia kabos suvokimą, o Broca – kalbos motoriką, išreiškimą. Kad vyktų kalbos suvokimas, reikia, kad garsinė ir regimoji informacija pasiektų šiuos smegenų žievės kalbos centrus. Kalbos sutrikimai afazija, dizartrija – dažni specifiniai neurologiniai sutrikimai, pasireiškiantys ištikus insultui [6,42,104]. Butrimienė (2011) kalbos sutrikimus po insulto skirsto į [7]: visišką negalėjimą kalbėti, negalėjimu pasakyti prasmingai, arba kalbėjimą prasminio ryšio neturinčiais žodžiais, gali sutrikti sąmonės psichinės funkcijos, jis nevykdo komandų, jų nesupranta. G. Bižokaitė ir D. Daratienė (2011) pacientų po insulto kalbos sutrikimą taip pat skirsto į tris fazes, tačiau joms priskiria kiek kitokius apibūdinimus [6]:

1. motorinę (negali pats kalbėti, tačiau kalbą supranta); 2. sensorinę (nesupranta aplinkinių kalbos);

3. amnezinę (užmiršta kai kurių daiktų pavadinimus); 4. sensomotorinę (nekalba, nesupranta kalbos); 5. totalinę.

Paprastai afazijas lydi agrafija (rašymo sutrikimas) bei aleksija (skaitymo sutrikimas). Kitas dažnas kalbos pažeidimas – dizartrija – netaisyklingas artikuliavimas, išliekant pilnavertei „vidinei“ kalbai, kalbos supratimui, skaitymui, rašymui. Prognostiškai nepalanki situacija – totalinė ar grubi sensomotorinė afazija, išliekanti ilgiau kaip 3 – 4 mėn. [6]. Įvairių autorių [6,31,42] teigimu, kalbos sutrikimai pasireiškia trečdaliui (27 proc.) pacientų, sergančių insultu.

Bendravimo gyvybinę veiklą taip pat sąlygoja insultą patyrusių pacientų pažintinių funkcijų sutrikimai [16], kognityvinių funkcijų (atmintis, intelektas, dėmesys), emocijų – valios, veiklos (jutimai, koordinacija), skaičiavimo, erdvinio suvokimo pažeidimai [42,6]. Z. Latonaitės ir kt. (2014) tyrimo duomenimis, apie dešimtadalis pacientų, susirgusių insultu retai būna geranoriškai nusiteikęs ir draugiškai bendrauja su aplinkiniais žmonėmis, bendraudami su žmonėmis, jie tapdavo irzlūs, sudirgę, patys ribodavo savo bendravimą vengdami ir šalindamiesi žmonių [31]. H.S. Oh & W.S. Seo (2010) taip pat akcentuoja, kad pacientai po insulto patys patiria nemažų bendravimų problemų, o dažnai atvejais jie patys yra šių problemų iniciatoriai [90].

Darbo ir žaidimo gyvybinė veikla. Dėl ilgalaikio biosocialinių funkcijų sutrikimo asmenys praranda darbingumą. Lietuvoje po insulto net 76,8 proc. asmenų praranda darbingumą ir tik apie 20 proc. iki tol dirbusių žmonių lieka darbingi [49]. Tad insultu sergantiems pacientams nustatomas neįgalumas. Taigi insulto liga tampa ne tik medicinine, bet ir socialine bei ekonomine ligonio, jo artimųjų ir šeimos bei visos visuomenės problema. Ligos progresavimas labai trikdo ligonio gyvenimą

ir veiklą, mažina jo savarankiškumą ir reikalauja vis didesnių sveikatos priežiūros įstaigų personalo bei šeimos narių slaugos.

Mirimo gyvybinė veikla. Sergant insultu pasekmės įvairios: išsekimas dėl badavimo, gyvybinių funkcijų sutrikimas, kognityviniai sutrikimai ir mirtis. Literatūros duomenimis, per pirmąsias 30 dienų po insulto miršta nuo 17 iki 34 proc., o per pirmuosius metus – nuo 25 iki 40 proc. pacientų, 40–96 proc. ligonių vėlyvosios ar ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu atsiranda įvairių komplikacijų [18]. P. Navarrete-Navaro et al. (2003) prospektyvioje studijoje analizavo pacientų, persirgusių insultu ligos baigtis ir mirštamumą po vienerių metų. Atliktos studijos rezultatai atskleidė, kad blogoms baigtims daugiausiai neigiamos įtakos turi pacientų amžius ir patirto insulto sunkumas [87].

Apibendrinant galima teigti, kad pacientų, po širdies operacijos įvykęs insultas sąlygoja jų gyvybinių veiklų pokyčius. Kvėpavimo gyvybinė veiklos pokyčiai pasireiškia kvėpavimo sutrikimais. Miego ir poilsio gyvybinės veiklos pokyčiai pasireiškia sutrikdyta miego struktūra. Žarnyno ir šlapimo pūslės kontrolės funkcijų sutrikimai sąlygoja šlapinimosi ir tuštinimosi gyvybinės veiklos pokyčius. Motorinių funkcijų sutrikimas, išsivysčiusi hemiparezė, koordinacijos pažeidimai sąlygoja ligonių gyvybinės veiklos pokyčius. Sutrikusi rijimo funkcija bei sutrikęs valgymo procesas sąlygoja valgymo ir gėrimo gyvybinės veiklos pokyčius. Seksualinė ir šlapimo pūslės funkcijos sutrikimai sąlygoja lyties raiškos gyvybinės veiklos pokyčius. Motorinių funkcijų sutrikimai, orientacijos aplinkoje sutrikimai, koordinacijos pažeidimai, atsiradusi kasdieninės veiklos priklausomybė nuo kitų asmenų, sąlygoja asmens higienos gyvybinės veiklos pokyčius. Atminties, regos, klausos, orientacijos aplinkoje sutrikimai, išgyvenami fiziniai ir psichologiniai potyriai sąlygoja saugios aplinkos palaikymo gyvybinės veiklos pokyčius. Po insulto atsiradę kalbos, pažintinių, kognityvinių funkcijų, emocijų, sutrikimai bei, skaičiavimo, erdvinio suvokimo pažeidimai sąlygoja bendravimo gyvybinės veiklos pokyčius. Darbo ir žaidimų gyvybinės veiklos pokyčiams didelę įtaką turi ilgalaikiai biosocialinių funkcijų sutrikimai. Minėti ligonių po širdies operacijų įvykus insultui patiriami psichofiziniai sutrikimai gali neigiamai paveikti gyvybines veiklas ir sąlygoti mirimo gyvybinės veiklos atsiradimą.

1.4. Slaugos poreikiai ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui

Slaugos poreikius ligoniams po širdies operacijos įvykus insultui galima apibrėžti kaip tam tikrų veiksmų arba resursų poreikį norint optimizuoti asmens savijautą [18,49,50]. Šiuo atveju pacientas suvokiamas ne kaip subjektas, kuriam būdingas vieno ar kito organo funkcijos sutrikimas, bet žmogus, turintis sunkumų, kuriuos reikia spręsti įvertinus jo fizinius, psichinius bei socialinius jo poreikius [38]. Lietuvoje slauga reglamentuojama kaip asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti

sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [32]. Remiantis slaugos poreikiais vykdomas ligonių po širdies operacijos įvykus insultui slaugos organizavimas, kuris suvokiamas kaip slaugos poreikių nustatymas, planavimas, įgyvendinimas ir pasiektų rezultatų įvertinimas [58]. Ligonio priežiūra vykdoma ne tik stacionarinio gydymo ir reabilitacijos metu, tačiau aktyviai tęsiama ir po stacionarinio reabilitacinio gydymo [18].

Poreikis – socialinio konstrukto sąvoka, jis – asmeninis, subjektyvus ir nuolat kintantis; tai individo reikmė, būtina normaliam funkcionavimui [9]. Pasak V. Emužienės (2006), slaugos problema (slaugos poreikiu) gali būti įvardijama kiekviena sveikatos problema, kuriai išspręsti reikia nors vieno slaugos veiksmo ar slaugytojo įsikišimo [10]. Slaugos poreikiams priskiriami fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai pacientų poreikiai, taip pat ligonio po insulto poreikių vertinimas paprastai apima fizinius, funkcinius, psichologinius, kognityvinius ir socialinius gyvenimo veiksnius [28].

Poreikis gali būti traktuojamas kaip: 1) reikmė; 2) individo sveikatos/gerovės/gyvenimo kokybės nebuvimas; 3) dalykas, patenkinantis reikmę; 4) prosocialaus individo funkcionavimo sąlyga; 5) ligonio išgyvenamos įtampos indikatorius; 6) paciento sėkmingos adaptacijos sąlyga; 7) poreikis, atsiradęs ligonio priežiūros metu. Slaugos poreikių nustatymas ir įgyvendinimas sudaro prielaidą ligoniams po širdies operacijos ištikus insultui pasiekti ir išlaikyti optimalią fizinę, intelektualinę, psichologinę ir (ar) socialinę funkciją [18], pagerina ligos prognozę, padeda sugrąžinti pažeistas funkcijas, išvengti komplikacijų, suteikia ligoniui galimybę maksimaliai prisitaikyti kasdieninėje veikloje [49,50]. Ligonio slaugos poreikis priklauso nuo funkcijos sutrikimo laipsnio ir nuo to, kaip jis geba tvarkytis sirgdamas [10].

Vadovaujantis dar 1943 m. pirmą kartą pasauliui pristatyta A.H. Maslow poreikių teorija, asmens poreikiai skirstomi į penkias grupes, sudarančias asmens poreikių piramidę (žr. 1 pav.).

Augimo poreikiai Savirealizacija Įvertinimo poreikiai Savigarba Socialiniai poreikiai Priklausymas, meilė Saugumo poreikiai Fiziologiniai poreikiai

1 pav. A. Maslow asmens poreikių piramidė [84]

Pagal 1 paveiksle pateiktą asmens poreikių grupavimą, A.H. Maslow asmens poreikių hierarchijos apačioje yra pagrindiniai asmens poreikiai, tai – fiziologiniai ir saugumo poreikiai, o hierarchijos viršūnėje – savigarbos ir įvertinimo bei asmens augimo ir savirealizacijos poreikiai [84].

Autoriaus išskirti poreikiai tampriai susiję tarpusavyje, aukštesnieji poreikiai gali būti patenkinti tik tuomet, kai patenkinti žemiau esantys [9]. Vadovaujantis A. Maslow poreikių teorija, kuo aukščiau asmuo pakyla toje poreikių hierarchijoje, tuo jis individualesnis, sveikesnis ir laimingesnis.

Ligoniai, po širdies operacijos įvykus insultui, šiuos poreikius turi tenkinti padedant kitiems, jie tampa priklausomi nuo kitų (bendrosios praktikos slaugytojų gydymo įstaigoje, artimųjų namuose). Siekiant užtikrinti ligonių saugumą, būtina suteikti profesionalią priežiūrą. Ligonių suvokimas, kad negeba patys savęs apsitarnauti, jiems būtina kitų asmenų pagalba sukelia pažeidžiamumo, bejėgiškumo bei nesaugumo jausmus. LR teisinėje bazėje pagrindinėmis pacientų poreikių tenkinimo prielaidomis iškeliamos sveikatos priežiūros paslaugų patikimumas, prieinamumas, svarbiausių sveikatos priežiūros aspektų nustatymas, geras paciento informuotumas ir kt. [33]. PSO teigimu, šių poreikių tenkinimas privalo būti grindžiamas žmogiškosiomis vertybėmis: orumu, lygybe, solidarumu ir profesine etika, privalo būti orientuotas paciento į sveikatos išsaugojimą ir paslaugos kokybę [57].

Pasak T. Adams et al. (1997 – cit. iš Kaliatkaitė ir Bulotaitė, 2014), ligonių po širdies operacijos įvykus insultui bendriniai poreikiai gali būti suvokiami per paciento suvokiamos gerovės prizmę [22] (žr. 2 pav.).

2 pav. Paciento poreikiai gerovės prizmėje

(adaptuota pagal Kaliatkaitė ir Bulotaitė, 2014 [22])

2 paveiksle pateikta schema vaizduoja paciento poreikį (siekį) visiškos gerovės, kurią apima psichologinė, socialinė, intelektinė, emocinė, dvasinė ir fizinė ligonio sveikatos. Tačiau pasak T. Adams ir kt. (1997 – cit. iš Kaliatkaitė ir Bulotaitė, 2014), tokia gerovė nėra statinė būsena, o jos užtikrinimas – tai procesas, kuriame išryškėja ir paties individo atsakomybės siekti gerovės svarbiose savo gyvenimo ir sveikatos srityse svarba bei teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė [22]. Stacionaro skyriaus slaugos darbuotojo funkcijos šiame procese: 1) įvertinti fizinę ir psichosocialinę situaciją; 2) surinkti ir kaupti informaciją apie paciento fizinius, psichologinius ir socialinius poreikius

ir aplinką; 3) tarpininkauti tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento; 4) numatyti pacientui konkrečias fizinės, psichologinės ir socialinės pagalbos priemones ir būdus. Pagrindiniai slaugos principai: 1) ankstyvas ligonio aktyvinimas (ligonis nuo pat ligos pradžios turi stengtis pats valgyti, nusiprausti, kuo ilgiau pasėdėti); 2) pragulų profilaktika (pastovus nesąmoningo ligonio vartymas, specialus čiužinys, odos priežiūra); 3) fiziologinės padėties galūnėms suteikimas, padedantis išvengti sausgyslių ir sąnarių kontraktūrų; 4) ankstyvas fizioterapinių procedūrų, masažo, kineziterapijos taikymas; 5) giliųjų venų trombozės ir tromboembolinių komplikacijų profilaktika ir gydymas; 6) logopedinė terapija; 7) darbo terapija (vėlesniu periodu) [59].

Fiziniai poreikiai. Insultą patyrusių pacientų slauga bei priežiūra priklauso nuo to, ar jam

susiformavo pragulos, yra rijimo sutrikimų, plaučių pažeidimų. Po insulto kilus infekcinių komplikacijų, ligonio būklė dar labiau pasunkėja, didesnė mirties rizika [58]. Svarbiausias slaugos tikslas – padėti pacientui išgyventi, pasirūpinti normaliu jo kvėpavimu, kraujotaka, mityba, tuštinimusi, ramybe ir poilsiu bei suteikti saugumą. Būtina nuolat stebėti paciento būklę. Antras slaugos tikslas – padėti išvengti komplikacijų dėl nejudros, pneumonijos, šlapimo takų infekcijos, pragulų, giliųjų venų trombozės, kontraktūrų [56].

Galvos padėtis. Kaip teigia H. Kazlauskas (2005), N. Galdikienė (2011), galvos padėties priežiūra esant ūmiam galvos smegenų insultui yra labai svarbi [13,25]. Pacientams, sergantiems ūmiu išeminių galvos smegenų insultu, rekomenduojama laikyti galvą pakelta 30 laipsnių kampu. Vadovaujamasi koncepcija, kad „galvos padėtis priklauso nuo bendros hemodinamikos ir intrakrajininio spaudimo“ [25]. Tačiau naujausių studijų autoriai, ištyrę galvos padėties ryšį su galvos smegenų kraujotaka, nustatė, kad pacientams, sergantiems išeminių insultu, yra naudingiausia horizontali galvos padėtis, padedanti geriau aprūpinti pažeistą galvos smegenų audinį krauju ir sumažinti infarkto apimtį [13].

Valgymo (rijimo) funkcija. Išankstinis pacientų po širdies operacijų įvykus insultui, maitinimosi problemų identifikavimas, efektyvus mitybos kontroliavimas, savalaikė ligų ir jų paūmėjimo diagnostika bei gydymas gali pagerinti pacientų būklę [89]. H. Kazlausko (2005) teigimu, taip pat vadovaujantis Fondation des maladies du coeur (2011) rekomendacijomis, nustačius rijimo sutrikimą, būtina pasirinkti saugų mitybos būdą, t.y. maitinimą nazogastrininiu zondu, o valgymo procesui sutrikus ilgiau kaip 3-4 savaites ir esant nepalankiai šios funkcijos atsinaujinimo prognozei, svarstoma ar nereikėtų pacientą maitinti perkutaninės gastrostomijos metodu, kuris yra saugus ir gerai toleruojamas pacientų, turinčių rijimo sutrikimų [25,110]. Net ir pacientų, kurių rijimo funkcija nesutrikusi, būtina suformuoti teisingus mitybos įpročius; maistas turi būti lengvai virškinamas, vitaminingas. Valgyti reikia 4 – 5 kartus per dieną ir kuo mažiau vartoti gyvulinių riebalų, druskos, skysčių, nerūkyti ir negerti alkoholio [13]. Slaugytojo funkcija – įvertinus sutrikusią paciento mitybą įtakojančius veiksnius, pacientą bei jo šeimos narius mokyti, kaip teisingai maitinti(s). Pasak H.

Kazlausko (2005), labai svarbu įvertinti rijimo funkciją, nes testavimas, valgymo proceso stebėjimas ir vertinimas padeda pagerinti slaugą, atitinkančią paciento poreikius [25]. J.G. Hankey (2007) akcentuoja, jog rijimo įvertinimas leidžia nustatyti disfagiją ir parinkti tinkamą ir saugų mitybos būdą. Esant disfagijai tikslinga įvesti nazogastrinį zondą, sudaryti saugaus maisto patekimo kelią į skrandį, ir taip išvengti aspiracijos [74]. Taip pat H. Kazlausko (2005) teigimu, pacientus ir jo šeimos narius svarbu supažindinti su valgymą palengvinančia sėdėsena. Valgant pusiau sėdimoje padėtyje yra savaime apsunkinamas ir kramtymas, ir rijimas, todėl geriausia valgyti sėdint ant kėdės su atkalte. Pacientai, kurie dėl pusiausvyros sutrikimo negali sėdėti ant kėdės, yra maitinami lovoje. Pacientą svarbu sodinti kuo vertikaliau, maksimaliai pakeliant galvūgalį. Jei yra parezė ar paralyžiuota ranka, tai valgymo metu padedantis asmuo turi vedžioti pažeistąja paciento ranką. Tokiu būdu pacientas gali pajusti normalų pažeistosios rankos judėjimą. Pacientas ir jo artimieji turi žinoti, kad reikia aktyviai treniruoti pažeistą pusę, kad negali visada naudotis vien tik sveikąja ranka [25].

Šlapimo ir išmatų nelaikymas. Esant šlapimo bei išmatų nelaikymui po patirto insulto, iškyla infekcijos pavojus. Insulto metu atsiradusi tokia problema gali lemti blogus gydymo rezultatus, ilgainiui sukelti pačių pacientų depresiją. Jei pacientas sąmoningas, labai svarbu išsiaiškinti apie jo norą šlapintis, šlapimo varvėjimą, šlapinimosi periodiškumą [25]. Šiems pacientams ypač svarbu odos pažeidimų profilaktika, tinkamas šlapimą sugeriančių produktų parinkimas, aplinkos pritaikymas ir gyvenimo būdo korekcija [13].

H. Kazlausko (2005) teigimu, esant išmatų persipildymo nelaikymui, reiktų išvalyti žarnyną žvakučių pagalba, naudojant klizmutes. Taip pat skiriama daug skaidulų turinti dieta, 2 litrai skysčių per dieną. Slaugantis žmogų asmuo turėtų nuolat priminti pacientui, kad reikia pasituštinti, jis skatinamas reguliuoti šį procesą, turi būti sudarytos palankios sąlygos pasituštinti: patogus ir saugus tualeto kambarys, jeigu reikia – basonas lovoje, rami aplinka bei optimali aplinkos temperatūra. Jeigu yra didelio laipsnio išmatų nelaikymas, būtina pacientą kuo greičiau apiplauti po pasituštinimo, naudojant neutralias odos valymo priemones, saugant tarpvietę nuo sudirgimo. Patartina tepti apsauginiais kremais, naudoti sauskelnes. Baldų paviršius turi būti lengvai plaunamas ir dezinfekuojamas, dažnai keičiama patalynė, naudojami neutralūs oro gaivikliai [13,25].

Bendriniai asmens higienos reikalavimai. Pasak O. Meškienės (2014), siekiant užtikrinti asmens higieną, būtinas asmens prausimas (valymas), kuris kaskart turėtų prasidėti nuo veido, kaklo ir ausų valymo. Vėliau būtina nuprausti pečius ir krūtinę. Išvalytą odą reikėtų švelniai ir kruopščiai nusausinti. Ligonio nugarą nuprausti reikia pasukus jį ant šono. Prausiant kojas, būtina atkreipti dėmesį į tarpus tarp pirštų, šias vietas reikia kruopščiai išdžiovinti. Nuprausus kūną, odą galima patepti drėkinamu balzamu ir pamasažuoti su aktyvinančia priemone. Odos dalis, kuriose gali atsirasti nušutimų arba pragulų, būtina apsaugoti specialiais apsauginiais kremais. Dantis/protezus reikia valyti po kiekvieno valgio, o plaukus šukuoti bent kartą per dieną [59].

O. Meškienė (2014) pragulų profilaktikai rekomenduoja 1) reguliariai keisti sergančio asmens kūno padėtį – pvz. kad 2-3 valandas; 2) apriboti odos spaudimą; jeigu pasirodė pragulų pakitimai – ligonis neturėtų sėdėti arba gulėti, apkraudamas pažeistą kūno dalį; 3) paguldant ligonį ant šono, tarp kojų jam reikia įdėti pagalvę, kad kojos nebūtų suglaustos; 4) negalima naudoti guminių ir oro nepraleidžiančių paklotų – jie susisuka ir spaudžia odą, nepraleidžia oro; 5) patalynė negali būti nei drėgna, nei šlapia – jeigu atsitiks taip, kad ligonis sušlapins lovą, reikia nedelsiant pakeisti patalynę; 6) reiktų vengti traumų, netgi įdrėskimų – būtina apkarpyti ligoniui nagus ir nudildyti juos, kad jis pats nesusižeistų [59].

Fizinės aplinkos pritaikymas, funkcinis nepriklausomumas. E. Milinavičienės ir kt. (2007) teigimu, viena iš svarbiausių slaugančiojo funkcijų - pasirūpinti ligonio aplinka. Ji turi būti saugi ir patogi ne tik ligoniui bei slaugantiesiems. Svarbus aprūpinimas būtiniausiomis slaugos priemonėmis ir įranga [37].

D. Petruševičienė ir A. Kriščiūnas (2005) akcentuoja funkcinio nepriklausomumo mokymo svarbą akcentuojant tokius aspektus [41]:

1. Savarankiškas valgymas: stabilios padėties parinkimas ir užtikrinimas; reikalingų įtvarų parinkimas ir jų pritaikymas; valgymo proceso stebėjimas ir koregavimas; rankos judesio lavinimas;

2. Prausimasis duše ar vonioje: padėties parinkimas; pagalbinių įtvarų parinkimas ir taikymas; naudojimosi higienos priemonėmis (dantų šepetėlis, muilas, kempinė, šukos, veidrodis ir kt.) mokymas; prausimosi stebėjimas ir koregavimas;

3. Apsirengimas: padėties pasirinkimas ir užtikrinimas; pagalbinių priemonių parinkimas ir taikymas; apsirengimo technikos mokymas, stebėjimas ir koregavimas;

4. Važinėjimas vežimėliu: vežimėlio (esant poreikiui) parinkimas ir pritaikymas; mokymas važiuoti vežimėliu; važiavimo vežimėliu stebėjimas.

Kaip nurodo B. Zachovajevienė ir kt. (2011), kadangi po galvos smegenų insulto sutrinka pusiausvyra, koordinacija, jutimai, kinta raumenų tonusas, pablogėja mobilumas ir nuo pat pirmų dienų sutrinka ligonio kūno padėties pojūtis gulint, sėdint, stovint ar einant, yra pažeidžiamas asmens savisaugos instinktas. Vaikščiojimo funkcijos netekimas ar ryškūs eisenos parametrų pokyčiai lemia žmonių, išgyvenusių po insulto, sėslesnį gyvenimo būdą, kuris, savo ruožtu, riboja kasdieninį fizinį aktyvumą ir mažina širdies kraujagyslių pajėgumą [55]. Nuo gebėjimo persikelti, eiti labai priklauso ligonio ir jo artimųjų ateitis, todėl vienas iš pirmųjų kineziterapijos tikslų, sutrikus galvos smegenų kraujotakai – ėjimo funkcijos grąžinimas bei pusiausvyros lavinimas [101]. B. Zachovajevienė ir kt. (2011) akcentuoja, jog sutrikusios pusiausvyros atgavimas ir jos lavinimas – sudėtingas ir ilgas procesas, reikalaujantis aktyvaus paciento dalyvavimo jame [55].

Slaugos įranga. Kaip akcentuoja N. Galdikienė (2011) ir kt. autoriai, kiekvienos ligos ar negalios atveju prireikia konkrečios slaugos įrangos, tačiau bet kuria liga sunkiai sergančiam ligoniui labiausiai reikalingos tokios bendrosios priemonės: funkcinė lova, pristumiamas stalelis, vaikštynė, speciali įranga ligoniui perkelti iš lovos į vežimėlį ar vonią, neįgaliojo vežimėlis, specialūs turėklai vonioje/tualete, termometras, arterinio kraujospūdžio matavimo aparatas, svarstyklės, pagalbos tuštinantis ir šlapinantis priemonės (basonas, antelė, sauskelnės, kėdė-klozetas), maitinimo priemonės (specialūs šaukštai, gertuvės), asmens higienos įranga (specialūs ratai galvai plauti, vonios įranga), pragulų profilaktikos priemonės (specialūs čiužiniai, voleliai, ratai), dezinfekcinės medžiagos, tvarsliava [13].

Psichologiniai poreikiai. Pacientams, persirgusiems galvos smegenų insultu, sutrinka ne tik fizinės funkcijos, bet ir dažnai atsiranda įvairių psichosocialinių disfunkcijų [13,44]. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad beveik pusei galvos insultu persirgusių pacientų vėlesniu laikotarpiu išryškėja depresijos ir nerimo simptomų. Šiems pacientams būdinga blogesnė funkcinė būklė, didesnis pažintinių funkcijų ir miego sutrikimas, pasireiškia streso simptomai [2].

Žodis stresas yra kilęs iš lotyniško žodžio „stringere”, kuris reiškia „įtempti“; šis terminas apibūdina nemalonius įtampos ir spaudimo jausmus, kuriuos dažnai sukelia išorinės jėgos (šiuo konkrečiu atveju liga), arba tai yra emocinė reakcija į įtampą ir spaudimą [36]. Psichologai teigia, kad stresas sukelia fiziologinius, elgesio ir psichologinius pokyčius tiek patiems galvos smegenų insultą persirgusiems pacientams, tiek ir juos slaugantiems asmenims [13].

H. Seyle (cit. iš Mecelienė ir kt., 2011) nurodo, kad stresas – tai bendra nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį „pakenkimą“, nukreiptą į organizmo gynybinių jėgų mobilizavimą. Autorius aktualizuoja, jog ligonio kūnas patiria tris streso fazes [36]: 1) nerimas (pavojaus reakcija) – patekus į stresinę situaciją padidėja aktyvumas, papildomai išskiriami hormonai sukelia dažnesnį širdies plakimą, kvėpavimą, kraujyje padaugėja gliukozės, padidėja prakaitavimas ir kt.; 2) pasipriešinimo stadija – tai bandymai spręsti problemą: nerimo požymiai išnyksta, o pasipriešinimo lygis pakyla daug aukščiau už įprastą. Jei streso šaltinis nepašalinamas, organizmas lieka neramus, įsitempęs; 3) išsekimas - ilgai veikiant stresoriui, su kuriuo organizmas apsiprato, palaipsniui senka jo adaptacinės energijos atsargos. Vėl atsiranda nerimo požymių, tačiau kūnas su jais nebesusidoroja. Todėl gali išsivystyti fizinių ir emocinių sutrikimų [36]. Pasak V. Grigaliūnienės ir A. Stolygaitės (2006), todėl dalis pacientų po galvos smegenų insulto suserga depresija arba yra linkę į socialinę izoliaciją [14]. Taip pat N. Galdikienės (2011) teigimu, pyktis yra įprasta poinsultinė reakcija į savarankiškumo praradimą. Neretai insulto pasekme tampa mąstymo rigidiškumas, sumažėjęs pakantumas aplinkai, jautrumas bei problemų neigimas. Liga paveikia ne tik patį pacientą, bet ir jo šeimos narius, gali sutrikdyti iki susirgimo buvusią harmoningą šeimos struktūrą, o jo šeimos nariams taip pat gali iškilti psichologinių problemų [13]. Mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai studijų

apie depresijos poveikį insulto baigtims [37]. Dalis jų įrodo, kad depresija turi įtakos blogesnėms sergančiųjų insultu reabilitacijos baigtims [85,108]. Poinsultinė depresija sergančių pacientų funkcinė būklė, kognityviniai sutrikimai sunkesni, o mirtingumas didesnis negu persirgusių insultu, bet depresija nesergančių pacientų [44].

Ypatingas vaidmuo sprendžiant psichosocialines ligonių problemas tenka tiek slaugytojoms, tiek ir paciento artimiesiems. Mokslinėje literatūroje akcentuojamos šie svarbūs aspektai, orientuojantis į ligonių po širdies operacijos ištikus insultui psichosocialinių poreikių patenkinimą: 1) sistemingas fiziologinių, psichologinių ir socialinių ligos sukeltų padarinių šalinimas; 2) poilsis – pacientui duodama laiko susivokti ir atsipalaiduoti; 3) išklausymas – pacientas skatinamas išsikalbėti apie tai, ką jaučia, kas su juo vyksta; 3) padrąsinimas – pacientas padrąsinamas, kad taip jaustis, kaip jis jaučiasi, yra normalu. J. Cleese ir R. Skyne (cit. iš Yehuda et al., 2004) pabrėžia, jog ligoniui labai reikalingas poilsis bei aplinkinių emocinė parama [75]. Šiuo atveju slaugytoja suteikia emocinę paramą, drąsina ir skatina pacientą bei padeda jam išmokti naujų įgūdžių, kurie bus reikalingi pacientui išvykus namo, vėliau tuo rūpinis artimieji, todėl kita slaugytojos užduotis – perteikti šeimos nariams žinias, kaip rūpintis ligoniu, įtraukti šeimos narius į emocinės paramos ligoniui po širdies operacijos ištikus insultui teikimą. Kartu slaugytoja vertina, ar artimieji nori ir pajėgia dalyvauti paciento slaugoje. Mokslinėje literatūroje akcentuojama, jog kartais artimiesiems atrodo, kad pacientui nėra taip blogai, dažnai jie pasijaučia pavargę nuo paciento lankymo, slaugymo. Tokiu atveju slaugytoja turėtų paremti ir nuraminti artimuosius suteikdama žinių jiems rūpimais klausimais, išklausyti. Netinkamas pacientų ar jų artimųjų požiūris į reabilitacijos po insulto svarbą bei motyvacijos trūkumas, įvardijami, kaip vienas iš pagrindinių kliūčių sėkmingai reabilitacijai [13].

Siekiant patenkinti ligonių po širdies operacijos ištikus insultui psichosocialinius poreikius, pasak M. Gerteis et al. (1993) slauga privalo būti vykdoma atsižvelgiant į šias paciento sveikatos priežiūros dimensijas [72] (žr. 1 lent.):

1 lentelė. Sveikatos priežiūros dimensijos orientuotos į pacientų psichologinių poreikių tenkinimą

(Gerteis et al., 1993)[72] Dimensijos Aprašymas Pagarba paciento vertybėms ir poreikiams

Gerbdami ligonių po širdies operacijos įvykus insultui individualumą, poreikius, vertybes slaugytojai turėtų atkreipti dėmesį į:

• Paciento gyvenimo kokybę – kaip slaugytojai gali pacientams padėti ją pagerinti?

• Orumą – privalo būti gerbiami ligonio poreikiai, slaugytojai privalo elgtis maloniai ir pagarbiai.

Informacija, komunikacija ir švietimas

• Informacija, padedanti išugdyti pacientų savarankiškumą ir gerinti sveikatą – ar pacientai ir jų šeimos nariai žino, ką reikia daryti siekiant įveikti ligą? Ar pacientai ir jų šeimos nariai supranta, kokios procedūros ar konsultacijos yra paskirtos, koks poveikis pacientui?

Fizinis komfortas • Saugi aplinka. Emocinė parama, mažinanti:

• Pacientų nerimą – ar slaugytojai turi pakankamai informacijos, kad galėtų atsakyti į ligoniui rūpimus klausimus, ar informaciją jie pateikia taip, kad mažintų pacientų baimę bei nerimą? • Pacientų nerimą dėl situacijos išėjus iš gydymo įstaigos jiems ir šeimos narių gyvenimui – ar