SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
KRISTINA LIUTKEVIČIŪTĖ
PACIENTŲ SAUGOS KULTŪROS VERTINIMAS REGIONO
LIGONINĖJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė Slauga“ (621B70002) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Prof. Dr. O. Riklikienė
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Kvalifikacinės komisijos pirmininkė Dr. L. Spirgienė
PACIENTŲ SAUGOS KULTŪROS VERTINIMAS REGIONO
LIGONINĖJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė Slauga“ (621B70002) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Prof.Dr. O. Riklikienė 2018 gegužės mėn. 14 d. Magistrantė Kristina Liutkevičiūtė 2018 gegužės mėn. 14 d.
KAUNAS, 2018
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Pacientų saugos kultūros reikšmė paslaugų kokybei ... 10
1.1.1 Pacientų saugos kultūros samprata ... 12
1.1.2 Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo iniciatyvos Lietuvoje ... 13
1.2 Pacientų saugos problematika Lietuvoje ir užsienio valstybėse ... 16
1.3 Pacientų saugos kultūrą gydymo įstaigoje lemiantys veiksniai ... 23
1.3.1 Komandinio darbo svarba pacientų saugai gydymo įstaigoje ... 23
1.3.2 Sveikatos priežiūros vadovų vadovavimo reikšmė pacientų saugos stiprinimui gydymo įstaigoje ... 25
1.3.3. Žmogiškųjų išteklių skaičiaus ir struktūros poveikis sveikatos priežiūros kokybei ... 27
1.4. Tyrimo problemos teorinis pagrindimas, taikant Sisteminių veiksnių teoriją ir J. Reason “Šveicariško sūrio” modelį ... 29
2. TYRIMO METODIKA ... 35
2.1 Tyrimo organizavimas ... 35
2.2 Tyrimo imtis ir atranka ... 35
2.3 Tyrimo metodai ir priemonės ... 37
2.4 Tyrimo etika ... 38
2.5 Duomenų analizės metodai ... 38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 40
3.1. Slaugos specialistų ir gydytojų požiūris į pacientų saugos kultūrą atskirose įstaigos veiklos srityse ... 40
3.2. Pacientų saugos kultūros sričių palyginimas pagal tyrimo dalyvių sociodemografinius požymius ... 45
3.3 Pacientų saugos kultūros sričių vertinimo sąsajos su respondentų darbo vietų charakteristikomis ... 46
3.4. Slaugos specialistų ir gydytojų požiūrio į pacientų saugos kultūrą palyginimas ... 48
3.5. Pacientų saugos gerinimo įstaigoje galimybės slaugos specialistų ir gydytojų požiūriu ... 51
IŠVADOS ... 53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
PUBLIKACIJOS ... 55
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 56
SANTRAUKA
Kristina Liutkevičiūtė. Pacientų saugos kultūros vertinimas regiono ligoninėje. Magistrantūros baigiamasis darbas / Mokslinė vadovė Prof. Dr. Olga Riklikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2018: 61 p.
Darbo tikslas: ištirti pacientų saugos kultūrą regiono ligoninėje slaugos specialistų ir gydytojų požiūriu.
Tyrimo metodika: Tyrime dalyvavo VšĮ. Marijampolės ligoninės gydytojai ir slaugos specialistai, t.y. slaugytojai ir akušeriai. Anketinė apklausa vyko 2017 m. Tyrime dalyvavo 209 respondentai (atsako dažnis - 83,93 proc.). Tyrimui naudota Pacientų saugos kultūros tyrimo ligoninėse anketa. Anketa sudaryta vadovaujantis JAV Sveikatos priežiūros kokybės ir tyrimų agentūros parengta metodika (2004). Duomenys analizuoti „SPSS/w 17.0“ ir MS Excel programomis.
Rezultatai: VšĮ. Marjampolės ligoninės specialistų nuomone, pacientų saugumui užtikrinti svarbiausi yra: bendradarbiavimas (63,6±15,9), darbo vieta (51,5±7,4), vadovavimas (48,1±11,5), administracijos veiksmai (44,9±7,9) ir nepageidaujamų įvykių dažnumas (24,9±13,5). Nustatyta, jog gydytojai bendradarbiavimo dimensiją, sprendžiant pacientų saugos klausimus, laiko mažiau vyraujančia (56,4±17,8), negu slaugos specialistai, t. y. slaugytojai ir akušerės (65,4±14,9) (p=0,001). Taip pat nustatyta, kad slaugos specialistai dažniau sutinka, jog jų darbo vietoje yra aptariami nepageidaujami įvykiai,bei diskutuojama apie prevencijos būdus (76,6 proc.), o gydytojai mano, kad tai vyksta rečiau (50,0 proc.) (p<0,05). Tyrimas taip pat parodė, kad priėmimo (56,7±6,5), radiologijos (52,9±17,4), reabilitacijos (58,8±15,9) ir vidaus ligų (58,3±15,4) skyriuose dirbantys gydytojai, slaugytojai ir akušerės prasčiau vertina bendradarbiavimą ir komandinį darbą savo aplinkoje, lyginant su kitais skyriais (p=0,001). Reabilitacijos (43,8±19,0), traumatologijos (45,2±9,0) ir vidaus ligų (45,0±12,2) skyriai mažesniais balais vertino savo vadovų vadovavimą ir nuo vadovavimo priklausantį saugumo užtikrinimą, negu kiti ligoninės skyriai (p= 0,047). Nustatyta, jog beveik pusė apklaustųjų (42,6 proc.) pacientų saugos kultūrą vertino labai gerai. Tuo tarpu 2,9 proc. manė, jog jų ligoninėje pacientų saugumas nėra užtikrintas. Išvados: Bendradarbiavimas ir komandinis darbas yra svarbiausi veiksniai, lemiantys pacientų saugumo užtikrinimą rajono ligoninėje gydytojų ir slaugos specialistų požiūriu, nors gydytojai linkę mažiau su tuo sutikti nei slaugos specialistai. Dar ne visuose skyriuose jaučiamas vadovų indėlis gerinant pacientų saugą; bei priėmimo, radiologijos, reabilitacijos ir vidaus ligų skyriuose vis dar stinga komandinio darbo.
SUMMARY
Kristina Liutkevičiūtė. The assessment of patient safety culture at the regional hospital. Thesis of Master‘s degree / Scientific supervisor Prof. Dr. Olga Riklikienė. Lithuanian university of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2018: 61 p.
The purpose of this study: to assess the attitude of nursing specialists and physicians towards patient safety culture at the regional hospital.
Methods. Marijampole Hospital physicians and nursing specialists, i.e. nurses and obstetricians, participated in the research. Questionnaire survey was carried out in 2017. 209 respondents participated in the research (response rate 83.93 %). Patient Safety Culture Survey Questionnaire was used for the research. The Questionnaire was developed in accordance with the USA Agency for Healthcare Research and Quality method (2004). Data were analysed using “SPSS/w 17.0” and MS Excel software.
Results. According to specialists of Marijampole Hospital, the most important factors to assure safety of patients are: cooperation (63.6±15.9), workplace (51.5±7.4), management (48.1±11.5), administration actions (44.9±7.9) and frequency of adverse events (24.9±13.5). It was established that physicians consider cooperation dimension, when solving safety issues, less dominating (56.4±17.8) than nursing specialists, i.e. nurses and obstetricians (65.4±14.9) (p=0.001). It was also established that nursing specialists more often agree that at their workplaces adverse events and their prevention measures are discussed (76.6 %), and physicians suppose that this happens rarely (50.0 %) (p<0.05). The research also demonstrated that physicians, nurses and obstetricians working in emergency (56.7±6.5), radiology (52.9±17.4), rehabilitation (58.8±15.9) and inner disease (58.3±15.4) units have low assessment of cooperation and team work in their environment, comparing with other units (p=0.001). Rehabilitation (43.8±19.0), traumatology (45.2±9.0) and inner disease (45.0±12.2) units have lower assessment in points of their management and safety assurance depending on management, comparing with other units of the hospital (p=0.047). It was established that almost half of the
respondents (42.6 %) have high assessment of patient safety culture. Thus, 2.9 % suppose that patient safety is not ensured in their hospital.
Conclusions. Cooperation and team work are the most important factors, predetermining patient safety assurance in a regional hospital in terms of physicians and nursing specialists, though the opinion of physicians differs from the opinion of nursing specialists. Contribution of managers in patient safety improvement is felt not in all units; here is low team work assessment in emergency, radiology, rehabilitation and inner disease units.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PS – Pacientų sauga
ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga NĮ – Nepageidaujami įvykiai
SP – Sveikatos priežiūra
GMP – Greitoji medicinos pagalba
PSPC – Pirminės sveikatos priežiūros centras JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
ES – Europos Sąjunga VšĮ. – Viešoji įstaiga
ABC – Amerikos transliavimo kompanija (angl. American Broadcasting Company)
N – Populiacijos dydis SN – Standartinis nuokrypis
r – Spearman koreliacijos koeficientas p – Reikšmingumo lygmuo
m - Aritmetinis vidurkis
z – proporcijų lygybės testo (z testo) statistinis kriterijus Pagr. – Pagrindinis
ĮVADAS
Pacientų saugos gerinimas yra vienas Europos Sąjungos (ES) sveikatos politikos prioritetų. Greita mokslo ir praktikos pažanga, sveikatos priežiūros technologijų vystymasis, teisinės bazės kaita bei nuolat vykstantys sveikatos priežiūros struktūrų ir procesų pertvarkymai daro sveikatos priežiūrą vis sudėtingesnę ir rizikingesnę, sudaro prielaidas techninių-organizacinių veiksnių sąlygotoms klaidoms atsirasti. Sveikatos priežiūros sektoriuje net elementariausios klaidos gali tapti tragiškų pasekmių priežastimi, todėl sveikatos priežiūros kokybė, jos užtikrinimas ir nuolatinis gerinimas, ypatingą dėmesį skiriant pacientų saugai, tampa svarbiu iššūkiu visoms pasaulio valstybėms organizuojant ir pertvarkant nacionalines sveikatos priežiūros sistemas [9].
Aktualumas: per paskutinį dešimtmetį pasaulyje parengtų publikacijų rezultatai įrodo, kad Sveikatos priežiūroje pasitaikantys nepageidaujami įvykiai (NĮ) yra pakankamai dažni [14]. 2008 m. kovo 25 d. – gegužės 20 d. Europos bendrijos komisijos vykdytos apklausos, pacientų saugos klausimais, rezultatai parodė, kad maždaug 20 proc. iš konsultacijose dalyvavusių 185 respondentų yra patyrę nepageidaujamų įvykių[12]. Todėl NĮ dažnai sukelia didelius ekonominius, socialinius, psichologinius bei moralinius nuostolius. Atlikti tyrimai rodo, jog papildomos gydymo išlaidos ir hospitalizacija, gydymo įstaigoje įgytos infekcijos, negalia bei bylinėjimosi išlaidos kai kurioms pasaulio šalims kiekvienais metais kainuoja nuo 6 iki 29 milijardų JAV dolerių. Todėl pacientų sauga yra laikoma aktualia globaline visuomenės sveikatos problema, kuri paveikia visas pasaulio šalis, nepriklausomai nuo jų ekonominio išsivystymo lygio [14].
NĮ medicinoje kartojasi, jų dažnis bei sukeliami finansiniai nuostoliai tampa nepakeliami net tokioms valstybėms kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Australija. JAV NĮ medicinoje kasmet kainuoja 17–29 mlrd. JAV dolerių. Jungtinėje Karalystėje Nacionalinė sveikatos tarnyba teisminiams ieškiniams patenkinti išleidžia apie 400 mln. svarų sterlingų per metus, SP sistema dėl ligoninėse įvykusių infekcijų praranda daugiau kaip 1 mlrd. svarų sterlingų. Nepageidaujamų įvykių mastas Europos Sąjungos (ES) valstybių narių sveikatos priežiūros sistemose taip pat gana aukštas. 8–12 proc. Europos Sąjungos ligoninėse gydomų pacientų, gaudami Sveikatos priežiūros paslaugas, patiria NĮ. Problemos akivaizdumas Europos Sąjungos ir kitas Pasaulio valstybes paskatino pacientų saugą įvardyti kaip atskirą procesą bei pradėti kurti pacientų saugos kultūrą tarptautiniu mastu [1].
2013 m. lapkričio–gruodžio mėn. visose 28 ES valstybėse narėse atliktos „Eurobarometro“ apklausos apie Pacientų saugą ir Sveikatos priežiūros kokybę duomenimis, šiek tiek daugiau nei pusė (53 proc.) respondentų ES piliečių (lygiai tiek pat ir Lietuvoje) mano, kad jų šalies ligoninių pacientai gali patirti žalą [16]. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC) apskaičiavo, kad nuo su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų ES vidutiniškai nukenčia vienas iš dvidešimties hospitalizuotų
pacientų, t. y. 4,1 mln. pacientų per metus, o dėl tokių infekcijų kiekvienais metais miršta 37 000 žmonių [15]. Nerimą keliantį infekcijų mastą lemia daug veiksnių. Tarp organizacinių ir elgsenos veiksnių – didelis lovų užimtumas, didėjantis pacientų judėjimas sveikatos priežiūros sistemose ir tarp jų, nepatenkinamas darbuotojų ir pacientų skaičiaus santykis, nepakankama rankų higiena ir kita infekcijų prevencijos ir kontrolės praktika, netinkamai sveikatos priežiūros personalo naudojamos invazinės priemonės. Už sveikatos priežiūros įstaigų ribų svarbūs kiti veiksniai, kaip antai, netinkamas antimikrobinių medžiagų naudojimas [12]. Todėl atsirado poreikis apibendrinti ir sukurti modelį, mažinantį NĮ sveikatos priežiūroje.
Pacientų saugos kultūra – individualaus ir organizacinio elgesio modelis, nukreiptas nuolat mažinti žalą pacientui, kuri gali būti padaryta teikiant sveikatos priežiūros paslaugas [1]. Ji lemia gydytojų ir kitų specialistų elgesį, nuostatas ir supratimą darbe teikiant prioritetą pacientų saugai, lyginant su kitais tikslais (pavyzdžiui, našumo arba efektyvumo). Kultūra taip pat padeda suvokti, kas yra pagirtina ir kas yra baudžiama (formaliai darbo vadovų arba neoficialiai kolegų ir komandos narių). Tokiu būdu, kultūra
įtakoja motyvaciją įsitraukti į saugų elgesį ir vėliau jį išplėsti savo kasdieninėje praktikoje [53]. Tai
atvira ir teisinga, žmones kalbėti apie klaidas skatinanti kultūra [16].
Ne visada nepageidaujamų įvykių atsiradimui įtakos turi vien tik darbuotojo neprofesionalumas ir asmeninės klaidos. Vis dažniau pradedama manyti, kad klaidų medicinoje priežastys yra kur kas gilesniuose sveikatos sistemos sluoksniuose. Svarbus yra bendras visos ligoninės kvalifikuotų darbuotojų požiūris į pacientų saugos kultūrą ir nuo ko jis priklauso. Todėl šio mokslinio tyrimo metu bus tyrinėjamas kvalifikuotų darbuotojų požiūris į pacientų saugos kultūrą, atsižvelgiant į organizacinius veiksnius.
Naujumas: pacientų saugos tema Lietuvoje tampa vis labiau analizuojama lietuvių autorių. Mokslinius tyrimus šioje srityje atliko S. Paulikienė (2013), R. Žigutienė (2014), J. Grigonienė (2017), J. Ribelienė (2017) ir kt., taip pat prie pacientų saugos tyrinėjimo prisidėjo ir L. Paškevičius parašęs disertaciją (2017). Tačiau rajoninės ir regioninės ligoninės sulaukia kiek mažesnio autorių susidomėjimo. Todėl pirmą kartą VšĮ. Marijampolės ligoninėje atliktas Pacientų saugos kultūros tyrimas, suteikiantis galimybę įstaigai palyginti esamą padėtį ir dalintis patirtimi su kitomis ligoninėmis ne tik valstybiniu, bet ir tarptautiniu lygiu.
Šio darbo tikslas - ištirti pacientų saugos kultūrą regiono ligoninėje slaugos specialistų ir gydytojų požiūriu.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: ištirti pacientų saugos kultūrą regiono ligoninėje slaugos specialistų ir gydytojų požiūriu.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų saugos kultūrą atskirose įstaigos veiklos srityse slaugos specialistų ir gydytojų
požiūriu.
2. Išanalizuoti pacientų saugos kultūros vertinimą, atsižvelgiant į slaugos specialistų ir gydytojų darbo vietų charakteristikas.
3. Palyginti slaugos specialistų ir gydytojų požiūrį į pacientų saugos kultūrą.
4. Išanalizuoti slaugos specialistų ir gydytojų nuomonę apie pacientų saugos kultūros gerinimo perspektyvas.
Tyrimo objektas - požiūris į saugos kultūrą.
Tyrimo subjektas – regiono ligoninės gydytojai ir slaugos specialistai: slaugytojai ir akušeriai.
Darbo hipotezė: Marijampolės ligoninės gydytojų ir slaugos specialistų: slaugytojų ir akušerių požiūris į pacientų saugos kultūrą ligoninėje yra teigiamas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Klysti - žmogiška, slėpti klaidas – nedovanotina, nesimokyti iš klaidų –
neatleistina.
Liam Donaldson1.1. Pacientų saugos kultūros reikšmė paslaugų kokybei
1999 m. Nacionalinės mokslų akademijos išleistoje mokslinėje publikacijoje „Klysti yra žmogiška: saugesnė sveikatos priežiūra“ viena pagrindinių autorių Linda T. Kohn teigė, kad kiekvienais metais Amerikoje dėl nesaugios medicinos praktikos miršta nuo 44 iki 98 tūkst. žmonių [18]. Šis pranešimas tapo iššūkiu sveikatos priežiūros sistemai ir „kaltinimo ir bausmių kultūrai“, egzistuojančiai ir JAV, ir kitų šalių sveikatos priežiūros sistemose. Publikacijos autoriai įžvelgė naują sisteminį požiūrį į sveikatos paslaugų saugumą ir klaidų medicinoje prevenciją: „klaidos yra organizacinių - sisteminių veiksnių ir prielaidų, o ne individualaus neprofesionalumo ar aplaidumo pasekmė”. Po Amerikos medicinos instituto paskelbtos ataskaitos pasaulyje gerokai padidėjo naujų tyrimų, pranešimų apie pacientų saugą. Tad mokslininkai paskatino politikus, valstybių vadovus ir tarptautines organizacijas suprasti pacientų saugos svarbą ir imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta pacientų sauga. Autorių idėjos paskatino sveikatos priežiūros paslaugų saugumo problemą iškelti į viešumą ir įvardyti prioritetine sveikatos priežiūros sektoriaus problema. Tai galima laikyti naujos sveikatinimo krypties – pacientų saugos – pradžia [9], kuri yra orientuota į sistemines organizacines klaidos pasekmes, kurios sudaro sąlygas atsirasti klaidai medicinoje.
Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos suprantamos kaip prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos [74]. Jas pacientui suteikia sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį bei gerąją patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. Viena iš kokybiškos asmens sveikatos priežiūros dimensijų – pacientų sauga, kuri analizuojama kaip visuomenės sveikatos problema bei kaip sudėtinė kokybiškos sveikatos priežiūros dalis [51]. Taip atsirado poreikis apibendrinti ir sukonkretinti teikiamas saugias sveikatos priežiūros paslaugas ir buvo priimtas pacientų saugos kultūros terminas. Pacientų saugos kultūra – tai individualaus ir organizacinio elgesio bendrais įsitikinimais ir vertybėmis pagrįstas kompleksinis modelis, nukreiptas nuolat mažinti žalą pacientui, kuri gali būti padaryta teikiant jam sveikatos priežiūros pslaugas [3].
Kanadoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad per metus 7,5 proc. pacientų, patekusių į ligonines, patyrė 1 ar daugiau NĮ. 36,9 proc. šių pacientų patyrė NĮ, kurie galėjo būti išvengti. 20,8 proc. visų
patyrusiųjų NĮ, mirė. Dažniausiai pasitaikantys NĮ buvo susiję su chirurginėmis procedūromis bei vaistų vartojimu. Taip pat šio tyrimo metu buvo apskaičiuota, kad 255 pacientams, patyrusiems NĮ, gydyti ligoninėje buvo reikalinga papildomai 1521 diena, kurios buvo tiesiogiai susijusios su įvykusiais NĮ [52]. JAV atliktos studijos išvados atskleidžia, jog NĮ, kuriuos patyrė pacientai, darė didelį poveikį jų gyvenimo kokybei. Patirtas stipresnis skausmas, negalia ar psichologinė trauma paveikė tiriamųjų darbą bei visuomeninį gyvenimą. Nustatyta, kad tai sukrėtė ne tik pačius pacientus, patyrusius NĮ, bet ir jų artimuosius [14]. Visame pasaulyje patiriami nepageidaujami įvykiai ir jų pasekmės paskatino susikurti pacientų saugos kultūrai, kuri būtina norint užtikrinti saugias ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
Lietuvoje medikai ir politikai sutaria vienu klausimu, kad sveikatos priežiūros kokybę reikia gerinti. Tuo tikslu sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-642 buvo patvirtinta Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 – 2010 m. programa. Nuo 2008 m. įsigaliojo „Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašas“. Visa tai įgalina sveikatos priežiūros
įstaigas daugiau dėmesio skirti pacientų saugai [22].
Sveikatos priežiūros kokybei ir saugai užtikrinti bei gerinti naudojami įvairūs kokybės vadybos principai ir metodai. Būdus, kaip galima gerinti ir užtikrinti sveikatos priežiūros kokybę, galima suskirstyti į išorinius ir vidinius. Lietuvoje vyrauja išoriniai sveikatos priežiūros kokybės reguliavimo metodai, o kokybė užtikrinama „gaisrų gesinimo“ būdu. Taikant šį būdą nubaudžiamas klaidą padaręs asmuo, pacientui atlyginama žala, tačiau neįsigilinama į tikrąsias NĮ priežastis. Šios priežastys neanalizuojamos ir neįgyvendinamos reikiamos prevencinės priemonės. Reikia pripažinti, kad kokybės sistemos veiksmingumą sveikatos priežiūros įstaigose lemia ir vidiniai įstaigos veiksniai, tokie kaip administracijos reiklumas ir sugebėjimas įdiegti sistemą personalui nepriverstiniu būdu [22].
Taigi paciento teisė į kokybišką paslaugą reikštų paciento galimybę gauti tinkamą, jo poreikius atitinkančią asmens sveikatos priežiūros paslaugą, garantuojamą įstatymo. Kokybė – objekto savybių visuma, įgalinanti tenkinti vartotojų išreikštus ir numatomus poreikius. Teisės į kokybišką paslaugą samprata plačiai aptariama ir etikos aspektu. Kokybiška sveikatos priežiūra suprantama kaip veikla, „apimanti viską, ką mes darome, kad išlaikytume, tęstume ir atkurtume savo „pasaulį“ tokį, kad mums jame būtų kuo geriau gyventi“. Autoriai išryškina moralinius kokybiškos paslaugos požymius: gydytojo rūpinimąsi pacientu, dėmesingumą, atsakomybę už pacientą [21].
Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – tai prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda. Kokybė vertinama remiantis požymiais, kurie turėtų atspindėti
įvairias sveikatos priežiūros kokybės savybes. Tai gali būti rekomendacijos, gydymo metodikos,
sveikatos priežiūros kokybei vertinti, stebėti ir gerinti. NĮ atvejų skaičius sveikatos priežiūroje vaidina svarbų vaidmenį kalbant apie kokybės vadybą. Jie yra kokybės ir jos gerinimo žymuo, išreikštas kiekybiškai ir įgalinantis mokytis iš klaidų [20].
Juk net ir Hipokratas pripažino potencialias klaidas, kurios kyla dėl gydytojų kaltės nors, jų ketinimai ir būna geri. Graikijos gydytojai 4 amžiuje prieš Kristų parengė Hipokrato priesaiką ir pažadėjo "Pagal mano sugebėjimus nustatyti pacientams gydymo režimą ir niekada niekam nepadaryti žalos." Nuo tada, direktyva primum non nocere (Pirmiausia nepakenkti) tapo pagrindiniu principu šiuolaikinėje medicinoje. JAV visuomenė ir anestezijos specialistai buvo šokiruoti 1982 balandžio mėn. ABC televizijos laidoje 20/20 , pavadintame "Gilus miegas“, pristatydamas anestetikų sukeltus nelaimingus atsitikimus. Gamintojai teigė, kad kiekvienais metais 6000 amerikiečių miršta arba kenčia smegenų pažeidimus, susijusiomis su šiomis nesėkmėmis [17]. Tai buvo pirmasis bandymas kalbėti ir atskleisti gydytojams ir visuomenei apie medicinoje vyraujančias problemas.
1984 m. Amerikos anesteziologų draugija įsteigė Anestezijos pacientų saugos fondą. Tai buvo pirmoji profesionali organizacija, panaudojusi terminą "pacientų sauga". Nors anesteziologai sudaro tik apie 5 proc. gydytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose, anesteziologija tapo pirmaujanti medicinos specialybės sritis, sprendžianti klausimus pacientų saugos srityje. Šia patirtimi pasekė ir Australijos anesteziologai, kai 1989 m. jie taip pat įkūrė Australijos pacientų saugos fondą , kurio tikslas buvo stebėti ir kontroliuoti anestezijoje įvykstančias klaidas [17]. Tai buvo vienas rimtesnių bandymų kalbėti apie pacientų saugą, tačiau nelaimingų atsitikimų medicinoje skaičius dar labai didelis. Visa tai suvaldyti reikia tarptautinio masto organizacijos, vienijančias visas pasaulio valstybes, kovoti su šia medicinoje vyraujančia problema.
Apibendrinant, pacientų saugos reikšmė yra svarbi sveikatos priežiūros paslaugų kokybei. Apie pacientų saugą jau kalbėta net ir Antikos laikais. Ir nors nuo medicinos susikūrimo pradžios iki šių laikų medicina patobulėjo neatpažįstamai, tačiau pacientų saugos kultūros problema išliko. Šiai problemai spręsti reikia ne tik medikų, bet ir administracijos, vadovybės bei politikų atitinkamų sprendimų.
1.1.1 Pacientų saugos kultūros samprata
Pacientų saugos kultūra – pamatinis pacientų saugos elementas, todėl svarbu teisingai suvokti jos sampratą ir turinį [16].
Pacientų saugos kultūra (angl. Patient Safety Culture) yra platesnė sąvoka nei pacientų sauga, apimanti ne tik vadybą, saugos sistemas Asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ), bet ir darbuotojų suvokimą apie Pacientų saugos kultūrą, jos vertybes, nuostatas, jų požiūrį, kompetenciją ir elgesį. Saugos kultūra – tai individualių ir grupinių vertybių, požiūrių, supratimo, kompetencijų ir elgesio
modelių visuma, kuri nustato organizacijos pacientų saugos valdymo ypatumus ir įpareigoja jų laikytis. Tai įsitikinimai, vertybės, požiūriai, normos, neišsakytos prielaidos ir įsišakniję procesai saugos srityje, kaip žmonės elgiasi ir dirba kartu, kad išvengtų NĮ. Iš esmės tai kultūra, kai darbuotojai nuolat sąmoningai supranta, kad galima suklysti. Tai atvira ir teisinga, žmones kalbėti apie klaidas skatinanti kultūra. Organizacijose, kur egzistuoja saugos kultūra, žmonės žino, kad klaidų pasitaiko ir kaip jų išvengti [16]. Saugos kultūra reiškia, jog visos struktūros ir procesai organizacijoje, visos darbo vietos ir priemonės, darbuotojų kvalifikacija ir jų tarpusavio santykiai yra apibrėžti tokiu būdu, kad saugus veiksmas ir bendravimas yra galimas, bet kuriuo metu, ir bet kurioje darbo vietoje. Akivaizdu, kad efektyvi saugos kultūra nėra priskiriama pavieniams už PS atsakingiems ASPĮ darbuotojams (pvz., saugos ar kokybės atstovams), bet visi įstaigos darbuotojai kiekvieną dieną savo darbe turi laikytis saugos kultūros [19].
Pacientų saugos kultūrą galima apibrėžti kaip vieną organizacijos kultūros aspektų [23]. Konkretizuojant, tai bendros vertybės, įsitikinimai, normos ir procedūros, susijusios su pacientų sauga tarp organizacijos, padalinio ar komandos narių. Ji įtakoja gydytojų ir kitų specialistų elgesį, nuostatas ir supratimą darbe teikiant santykinį prioritetą pacientų saugai, lyginant su kitais tikslais (pvz., našumo arba efektyvumo). Kultūra taip pat formuoja gydytojų ir kitų specialistų suvokimą apie „normalų“elgesį, susijusį su pacientų sauga. Ji padeda suvokti, kas yra pagirtina ir kas yra baudžiama (formaliai darbo vadovų arba neoficialiai kolegų ir komandos narių). Tokiu būdu, kultūra įtakoja motyvaciją įsitraukti į saugų elgesį ir vėliau jį išplėsti savo kasdieninėje praktikoje. Daroma išvada, kad pacientų saugos kultūros plėtojimas yra esminis didelių pastangų elementas, siekiant pagerinti pacientų saugą ir Sveikatos priežiūros kokybę [53].
Taigi visuotinai yra priimta, kad užsienio šalių sveikatos kokybės valdymo ekspertai bei mokslininkai pacientų saugos kultūrą apibūdina kaip individualaus ir organizacinio elgesio bendrais
įsitikinimais ir vertybėmis pagrįstą kompleksinį modelį, nukreiptą nuolat mažinti žalą pacientui, kuri
gali būti padaryta teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas [10].
Apibendrinant galima teigti, jog pacientų saugos kultūra turėtų sąmoningai ugdyti sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į klaidas medicinoje ir taip užtikrinti pacientams saugias sveikatos priežiūros paslaugas.
1.1.2 Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo iniciatyvos Lietuvoje
2005 – 2010 m. Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje medicinos paslaugų prieinamumas apibrėžiamas kaip valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį
priimtinumą asmeniui ir visuomenei. Mūsų šalyje yra aktualu gerinti paslaugų prieinamumą pacientams bet kuriuo paros metu, mažinti pakartotinų diagnostikos ir gydymo procedūrų skaičių, gerinti specializuotų gydytojų konsultacijų prieinamumą. Sveikatos apsaugos kokybė yra kompleksinė sąvoka, sujungianti struktūrinius ir organizacinius sveikatos priežiūros aspektus (prieinamumas), procesų aspektus (profesionalus ir produktyvus išteklių naudojimas ir geri priežiūros rezultatai), pacientų sveikatos rezultatus, pacientų gerovę ir pasitenkinimą medicinos paslaugomis [54]. Tačiau 2011 m. parengtoje Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 – 2010 m. programos ataskaitoje buvo pateiktos išvados, kad:
• Atsižvelgiant į tai, kad programos įgyvendinimui buvo skirta apie 19 procentų reikalingų lėšų, programa praktiškai liko neįgyvendinta;
• Plačiosios visuomenės dalyvavimas sprendimų priėmime nėra pakankamas. Didžioji dalis informacijos yra gaunama iš žiniasklaidos, kurios požiūris nėra teigiamas;
• Trūksta koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti;
• Taikant tam tikras, lokalias priemones kiekvienoje organizacijoje, medikų motyvacija ir organizacijos kultūra gerėja [23].
2014 m. nustatyta, kad daugiau kaip 90 proc. apklaustų respondentų ir ES piliečių nuomone, kol kas pacientų sauga tebelieka neišspręsta ES problema. Tą patvirtina ir mokslinių tyrimų rezultatai – atskleistas nemenkas pacientų saugos strategijų atotrūkis nuo praktikos ir tai, kad dėl to nemažai Europos piliečių daliai gresia pavojus gauti nepakankamą priežiūrą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija laikosi nuomonės, kad reikia dėti tolesnes ES lygmens pastangas ir padėti valstybėms narėms gerinti pacientų saugą ir sveikatos priežiūros kokybę [25].
Todėl 2014 m. Europos Komisija paskelbė rekomendacijas dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijos prevencijos ir kontrolės įgyvendinimo. Protokole buvo atptarti pasiekti ir nepasiekti tikslai. Rekomendacija padidino informuotumą apie pacientų saugą politiniu lygmeniu ir daugelyje ES valstybių narių paskatino tokius pokyčius kaip nacionalinių pacientų saugos strategijų ir programų plėtotė bei pranešimų teikimo ir mokymosi sistemų kūrimas. Ji taip pat padeda puoselėti aplinką, kurioje skatinama gerinti pacientų saugą ES. Tačiau rekomendacija padarė kiek mažesnį poveikį puoselėjant pacientų saugos kultūrą sveikatos priežiūros įstaigų lygmeniu, t. y. skatinant sveikatos priežiūros specialistus mokytis iš klaidų ir neieškant kaltųjų. Poveikis pacientų teisių gerinimo srityje padarytas tik iš dalies. Valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai nurodė, kad reikia dėti daugiau pastangų šviesti ir mokyti sveikatos priežiūros specialistus. Be to, Rekomendacijos įgyvendinimas nepadidino ES piliečių pasitikėjimo savo šalies sveikatos priežiūros sauga ir kokybe [25].
Atsižvelgiant į atliktų tyrimų žemus pacientų saugos įvertinimus Lietuva ėmėsi iniciatyvos slaugos srityje ir sukūrė Nacionalinės slaugos politikos 2016 – 2025 m. gaires, kuriose įtraukti ir pacientų saugos klausimai.
Nacionalinės slaugos politikos 2016 – 2025 m. gairės nustato nacionalinės slaugos politikos tikslą, kryptis, problematiką, vertinimo kriterijus, rezultatų įgyvendinimą ir koordinavimą, siekiant pagerinti slaugos paslaugų prieinamumą ir kokybę. Slaugos kokybei ir pacientų saugumui užtikrinti įtakos turi nepalanki slaugytojų darbo ir kita socialinė aplinka: nepakankamas slaugytojų skaičius ir naujų darbo vietų trūkumas, dideli darbo krūviai, mažas darbo užmokestis, maža darbo vietų diferenciacija pagal slaugytojų įgytą išsilavinimą ir kompetencijas, neužtikrinta darbų sauga, žemas profesijos prestižas [24]. Situacijai pagerinti buvo iškelti tikslai:
Slaugos kokybės ir pacientų saugos gerinimui [24]:
1. Įstatyminiu lygmeniu suteikti slaugytojams daugiau teisių ir atsakomybės, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir užtikrinant slaugos paslaugų kokybę.
2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų slaugos administratoriams suteikti autonomiškumą. 3. Diegti slaugos kokybės ir stebėsenos vertinimo sistemą.
4. Sukurti bendrą elektroninės slaugos dokumentacijos sistemą.
5. Plėsti slaugos paslaugas ir slaugytojų savarankiškumą bei užtikrinti tolygų slaugos paslaugų pasiskirstymą šalies regionuose.
6. Optimizuoti slaugytojų darbo krūvius.
Taip pat imtasi pacientų saugos gerinimo priemonių tikslams pasiekti [24]:
• Pirmajam tiksliui pasiekti nustatyta parengti Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo pakeitimo projektą.
• Slaugos administratorių autonomiškumui pasiekti būtina patvirtinti jų kvalifikacinius reikalavimus ir suteikti didesnius įgaliojimus priimti sprendimus.
• Slaugos kokybės ir stebėsenos vertinimo sistemai įdiegti būtina tobulinti teisės aktus, nustatyti slaugos kokybės rodiklius ir vertinimo kriterijus bei juos patikrinti ASPĮ bandomuosiuose projektuose.
• Sukurti e. slaugos dokumentacijos sistemą atsižvelgiant į specialistų darbo specifiką. Sukurtą sistemą išbandyti ASPĮ ir integruoti į e. sveikatos sistemą. Taip pasirūpinti slaugytojų mokymais, kaip naudotis šia sistema.
• Didinant slaugytojų savarankiškumą palaipsniui įtraukti daugiau slaugos paslaugų į ASPĮ paslaugų teikimo reikalavimus ir numatyti naujų paslaugų finansavimą bei didinti slaugytojų darbo užmokestį.
• Optimizuojant slaugytojų darbo krūvius vertinti, kokią tai turi įtaką paslaugų kokybei ir pacientų saugai. Tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius slaugytojų darbo krūvius bei didinti slaugytojų ir gydytojų skaičiaus santykį siekiant ES šalių narių vidurkio.
Pasiekus šiuos tikslus bus galima kokybiškai ir kiekybiškai vertinti sveikatos priežiūros kokybės ir pacientų saugos mastą, kuris turi lemiamos reikšmės vertinant ir lyginant su ES sveikatos priežiūros sistemų kokybe ir sauga [26]. Tikimasi, kad įgyvendinus 2016 – 2025 m. gaires, bus pasiektas aukštas pacientų saugos lygis ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu lygmeniu.
Nors pagal 2016 – 2025 m. gaires slaugytojams numatyta suteikti daugiau teisių ir atsakomybės teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, reikės atlikti papildomus mokslinius tyrimus ir išsiaiškinti, ar tai efektyvi priemonė užtikrinant paslaugų kokybę. Vienas svarbiausių veiksnių - darbo krūvio optimizavimas.
2011 m. Lietuvoje atlikto “Dienos fotografijos”tyrimo duomenimis dalinai slaugytojų ir akušerių skaičiaus mažėjimas kompensuojamas mažėjančio Lietuvos gyventojų skaičiaus, tačiau vis didėja vyresnio amžiaus asmenų dalis, kuriems tenka nemaža sveikatos priežiūros paslaugų, ypač slaugos ir geriatrijos profilio, dalis. Todėl esamas slaugytojų ir akušerių skaičius neatitinka esamo, o juo labiau, ateities poreikio. Taip pat tyrimas parodė, kad slaugytojai daug laiko skiria netiesioginei priežiūrai, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, dėl didelio darbo krūvio, galimai neracionaliai administruojamo darbo, pagalbinio personalo stokos ir / ar netinkamos jo struktūros [55].
Todėl galima daryti prielaidą, jog slaugytojų trūkumas, dideli darbo krūviai, greitas darbo tempas neužtikrina pacientų saugos. Pradėti pertvarką reikėtų būtent nuo šių veiksnių įgyvendinimo.
1.2 Pacientų saugos problematika Lietuvoje ir užsienio valstybėse
Linda T. Kohn (1999) ir kt. parašyta knyga “To Err is Human: Building a Safer Health System” yra laikoma vienu didžiausių pacientų saugos proveržiu medicinos istorijoje. Autorė prakalbo apie medicininių kaidų mastą medicinoje ir jų daromą žalą ne tik pacientams, bet ir sveikatos priežiūrai. Knygoje aprašomi du didelės apimties tyrimai, vienas atliktas Kolorade ir Jutoje, o kitas – Niujorke. Nustatyta, kad nepageidaujami įvykiai sudarė 3,7 proc. hospitalizacijų. Iš jų Kolorado ir Jutos ligoninėse 6,6 proc. sudarė pacientų mirtys, o Niujorke - net 13,6 proc. Abiejuose tyrimuose daugiau kaip pusė šių nepageidaujamų reiškinių įvyko dėl - medicininių klaidų, kurių buvo galima išvengti [63]. Pasak knygos, dažniausiai pasitaikančios kaidos: paciento identifikavimo problemos, netinkamas medikamentų administravimas, antiseptikos nesilaikymas, nepakankamai atidus paciento būklės stebėjimas [64].
Veiksnių, lemiančių blogus pacientų rezultatus, yra keletas. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų,
įrodančių ryšį tarp darbo krūvių ir pacientų sveikatos būklės. Amerikiečių mokslininkė L. Aiken (2011)
atliko didelės apimties tyrimą, kuriame dalyvavo net 665 šalies ligoninės. Tyrimo metu buvo norima išsiaiškint ryšį tarp slaugytojų pacientų slaugymo, darbo aplinkos ir slaugytojų išsilavinimo įtakos pacientų mirštamumui ir klaidų išvengimo. Nustatyta, kad padidėjęs darbo krūvis didina pacientų mirčių tikimybę maždaug 1,3 karto (arba 3 proc.). Taip pat geresnė slaugytojų darbo aplinka yra siejama su mažesniu mirtingumu. Geresnė slaugytojų darbo aplinka yra ta, kurioje gydytojai ir slaugytojai turi gerus darbo santykius, slaugytojai dalyvauja ligoninių organizaciniame valdyme, vadovybė išklauso ir reaguoja į ligonių priežiūros problemas, kurias identifikuoja slaugytojai, bei kai institucijos investuoja į nuolatinį slaugytojų mokymą ir pacientų priežiūros kokybės gerinimą [65].
Amerikiečių mokslininkė B. Kalisch (2011) atliko dar vieną svarbų pacientų saugai tyrimą. Tyrimas atskleidė uždelstus slaugos veiksmus ir jų priežastis. Nustatyta, jog dažniausiai yra neatliekami arba uždelsiama atlikti pacientų vedžiojimą, jų vartymą, maitinimą, pacientų mokymą, išrašymo planavimą, teikiant emocinę paramą, higieną, pacientų priežiūros sekimą, bei paciento atvykimo ir išvykimo dokumentavimą. Tam įtakos turėjo nepakankami darbo jėgos ištekliai, materialiniai ištekliai bei bendravimo stoka [67].
Apibendrinant galima teigti, jog pacientų saugos srityje yra atlikta daug svarbių mokslinių tyrimų, pagrindžiančių pacientų saugos svarbą ir priežastis. Tačiau sparčiai tobulėjanti medicinos sritis skatina tobulėti ir pacientų saugą. Todėl moksliniai tyrimai šioje srityje turi būti vystomi toliau.
Pacientų saugos problematika Lietuvoje. Visame pasaulyje pacientų sauga sulaukia vis daugiau dėmesio kaip itin aktuali ir bene svarbiausia 21 amžiaus medicinos problema. Ne išimtis ir Lietuva, kur pacientų sauga vis labiau aptarinėjama mokslinių tyrimų pagrindu parodydama, kad Lietuvos medicina neatsilieka nuo ES ir kitų pasaulio valstybių.
J. Grigonienė (2017) atliko tyrimą siekiant ištirti neatliktų arba uždelstų standartinių slaugos veiksmų apimtis ir priežastis slaugos ligoninėje. Paaiškėjo, kad dažniausiai uždelsiamas arba neatliekamas paciento vedžiojimas 3 kartus per dieną arba kaip paskirta (37,9 proc.), paciento mokymas apie ligą ir atliekamus tyrimus (33,3 proc.), emocinės paramos pacientui ir jo šeimai teikimas (30,1 proc.), paciento vartymas kas 2 val. (21,6 proc.), taippat personalo dalyvavimas rengiamose tarpdisciplininės priežiūros renginiuose. Respondentai identifikavo priežastis, kurios skatina neatlikti arba uždelsti standartinius slaugos veiksmus. Tai stoka darbo išteklių, materialinių išteklių ir bendravimo kliūtys [66]. Kitas svarbus tyrimas atliktas R. Žigutienės (2014), kurio tikslas buvo ivertinti Kauno regiono greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbo vietos saugą. Nustatyta, jog saugos kultūros vertinimas GMP darbuotojų požiūriu nėra teigiamas. Žemiausiais balais darbuotojai vertino streso pripažinimo ir NĮ raiškos sritis. Taip pat tyrimas atskleidė, kad teikiant greitosios medicinos pagalbos
paslaugas iškyla nepageidaujamų įvykių grėsmė, nors vadovų požiūris į saugą yra teigiamas, bet saugos klimatas nėra suformuotas, darbuotojai nėra skatinami atvirai kalbėtis, pripažinti klaidas ir stresą [64]. 2010 ir 2011 m. atlikti nacionaliniai tyrimai parodė, kad 80 proc. 2010 m. ir 74 proc. 2011 metais šalies gyventojų stacionarinių paslaugų kokybę įvertino gerai ir labai gerai. Bet dėl tyrimo metodologinių skirtumų teigti, kad per trejus metus stacionarinių paslaugų kokybė ženkliai pagerėjo, visgi negalima. Tačiau lyginant su kitomis ES valstybių sveikatos sitema Lietuvos gyventojų nuomonė paslaugų kokybė, tiek jų prieinamumo organizacine prasme yra reikšmingai prastesnė nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, tačiau ekonominio prieinamumo vertinimas yra labai arti Europos Sąjungos vidurkio [41].
Svarbu paminėti, kad pacientų saugos suvokimas turi prasidėti nedirbant, o jau studijuojant. S. Paulikienės (2013) atliktame tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti praktinio mokymo ir mentorystės vaidmenį, ugdant slaugos studentų pacientų saugos gebėjimus, tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausią respondentų dalį, praktinio mokymo metu įgijusią pacientų saugos gebėjimus, sudarė tik pusė tyrimo dalyvių. Todėl galima teigti, kad praktinio mokymo metu slaugos studentai pacientų saugos gebėjimų
įgija nepakankamai. O mentoriaus veikla yra svarbi plėtojant slaugos studentų gebėjimus užtikrinti
pacientų saugą praktinio mokymo metu. Kuo kokybiškesnė mentoriaus veikla, tuo studentai įgyja daugiau gebėjimų praktinio mokymo metu [38]. Todėl privaloma, net ir studijų metu, pradedant nuo bakalauro laipsnio mokytis ne vien tik teorijos, bet ir vystyti kokybišką praktinę veiklą.
2014 – 2015 m. Lietuvoje buvo įgyvendinamas projektas „Visuomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, diegiant visuomenės sveikatos technologijų vertinimo sistemą ir nepageidaujamų
įvykių (NĮ) registravimo sistemą“. Vienas iš pagrindinių Projekto uždavinių buvo sukurti
Nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos modelį, kurį būtų realu įdiegti Lietuvoje, atsižvelgiant į esamą sveikatos priežiūros sistemos sąrangą ir teisinę aplinką. Remdamiesi 2013 m. atlikta analize („Analizė apie galimybę sukurti NĮ ir gydymo klaidų registracijos sistemą“) ir PSO paskelbtais NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos įgyvendinimo principais, projekto ekspertai parengė Modelį, pateikdami organizacines ir technines priemones, skirtas nuolatiniam pacientų saugos gerinimui Lietuvos ASPĮ. Tokiu būdu skatinant aktyvią NĮ registraciją, įtraukiant ASPĮ darbuotojus (gydytojus, slaugytojus), bei papildomai suteikiant galimybę pacientams ir jų artimiesiems aktyviai dalyvauti pateikiant atsiliepimus apie ASPĮ teikiamų paslaugų kokybę ir saugą [16].
Modelis išbandytas keturiose savanoriškai sutikusiose dalyvauti skirtingo lygio (rajoninėje, apskrities, respublikinėje ir universitetinėje) bendro pobūdžio stacionarinėse ASPĮ. Projekto metu vykęs tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir grįžtamojo ryšio užtikrinimas duomenų apie NĮ teikėjams davė akivaizdžius rezultatus – užregistruotų NĮ skaičius gerokai išaugo lyginant su iki tol registruotais NĮ, vadovaujantis LR SAM 2010 m. įsakymu [16].
Viename svarbesnių 2016 m. Higienos instituto užsakytame Infekcijų ir jų rizikos veiksnių paplitimo tyrime, kuriame dalyvavo 103 ligoninės, nustatyta, kad daugiausia hospitalinių infekcijų (1 lentelė) net 4, 8 proc. pasitaiko bendrojo pobūdžio ligoninėse, lyginant su palaikomojo gydymo ir slaugos ar kitomis ligoninėmis. Taip pat svarbu paminėti, kad palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse infekcijų, įskaitant hospitalines ir visuomenėje įgytų skaičius yra, kur kas mažesnis vos 5, 5 proc., nei bendrojo pobūdžio ar kitose ligoninėse. Taigi, iš tyrimo duomenų matome, kad bendrojo pobūdžio ligoninėse yra gana aukšta infekcijų paplitimo rizika.
1 lentelė. Hospitalinių ir visuomenėje įgytų infekcijų paplitimas [39]
Ligoninės
Pacientų skaičius
Infekcijos
Iš viso Hospitalinės Visuomenėje įgytos
abs. sk. % abs. sk. % abs. sk. %
Bendrojo pobūdžio* 13055 631 4,8 2535 19,4 3166 24,3
Palaikomojo gydymo
ir slaugos 1944 78 4,0 29 1,5 107 5,5
Kitos** 1311 9 0,7 336 25,6 345 26,3
Iš viso 16310 718 4,4 2900 17,8 3618 22,2
* - bendrojo pobūdžio ligoninės, įskaitant onkologijos ligonines
** - kitos ligoninės, įskaitant psichiatrijos, infekcinių ligų ir tuberkuliozės, reabilitacijos ir privačias ligonines
Tame pačiame tyrime buvo norima išsiaiškinti, kuriuose skyriuose pacientai labiausiai nukenčia dėl medicinos specialistų klaidų, apsikrečiant hospitalinėmis infekcijomis. Paaiškėjo, jog didžiausia hospitalinių infekcijų rizika yra Reanimacijos – intensyvios terapijos skyriuose (2 lentelė), tai sudarė net 28, 5 proc. Kiek mažiau, 10 proc. buvo užfiksuota Hematologijos – onkologijos skyriuose. O mažiausia rizika buvo Psichiatrijos skyriuose, tai sudarė vos 0, 6 proc. Iš pateiktų duomenų galima spręsti, kad skyriuose, kuriuose infekcijų rizika yra aukšto lygio, yra skiriamas nepakankamas dėmesys pacientų saugai [39].
2 lentelė. Hospitalinių infekcijų paplitimas bendrojo pobūdžio ligoninėse skirtingo profilio skyriuose [39]
Skyriaus profilis Pacientų skaičius
Hospitalinės infekcijos
abs.sk. %
Chirurginio profilio skyriai: 3404 206 6,1
Traumatologijos-ortopedijos 582 35 6,0
Chirurgijos 2295 161 7,0
Ginekologijos-akušerijos 527 10 1,9
Terapinio profilio skyriai: 8277 270 3,3
Suaugusių terapijos 4433 143 3,2 Vaikų-naujagimių 1029 19 1,8 Slaugos-palaikomojo gydymo 1716 74 4,3 Psichiatrijos 810 5 0,6 Hematologijos-onkologijos 289 29 10,0 Kiti skyriai: 1374 155 11,3 Reanimacijos-intensyvios terapijos 424 121 28,5 Infekcinių ligų 394 19 4,8 Reabilitacijos 556 15 2,7 Iš viso: 13055 631 4,8
Taip pat buvo norima sužinoti, kokios infekcijos vyravo ligoninėse. Nustatyta, kad labiausiai dominuoja infekcijos sukeliančios pneumoniją (1 pav.) net 21,5 proc., operacinių žaizdų infekcijos sudaro 15 proc., apatinių kvėpavimo takų infekcijos 13,2 proc. Mažiausia tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos infekcijomis vos 0,4 proc. Galima teigti, kad hospitalinių infekcijų pobūdis yra labai įvairus, o labiausiai dominuojančios - galima teigti, kad yra nepakankama hospitalinių infekcijų kontrolė, bei leidžia suprasti, į ką labiausiai būtų galima atkreipti dėmesį išvengiant dažniausiai pasikartojančių infekcijų.
1 pav. Hospitalinių infekcijų struktūra ligoninėse (proc.) [39]
Kitame Higienos instituto „Infekcijų ir jų rizikos veiksnių paplitimo tyrimo“ (2016) apžvalgoje matome (3 lentelė), kad nuo 2009 iki 2013 m. hospitalinių infekcijų paplitimo procentas nebuvo pastovus ar dinaminis, o buvo labiau kintantis.Tačiau didžiausią nerimą keliantys metai buvo 2013, kai hospitalinių infekcijų buvo užregistruota daugiausiai tirtame laikotarpyje, tai siekė net 4, 6 proc. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, jog tais metais buvo ir daugiau ligoninių, kurios pateikė pranešimus apie hospitalines infekcijas. Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvos ligoninių sąmoningumas apie pacientų saugą tampa vis labiau aktyvesnis pranešant apie įvykusius nepageidaujamus įvykius.
3 lentelė. Duomenys apie užregistruotus NĮ Hospitalinės infekcijos [37]
Metai Ligoninių, pateikusių
pranešimus, skaičius Hospitalinių infekcijų paplitimo procentas 2009 61 4,3 2010 63 3,9 2011 76 4,2 2012 76 3,5 2013 95 4,6
Apibendrinant situaciją galima teigti, jog vis daugiau matome Lietuvoje tobulėjančią Pacientų saugos sritį: sukurtas nepageidaujamų įvykių registras, kuriami įstatymai ir projektai, išbandomi
modeliai. Taip pat vykdomų mokslinių tyrimų gausa Lietuvoje parodo šalies vystymąsi medicinos srityje, tačiau Lietuvos sveikatos priežiūroje dar daug kur reikia tobulėti norint pasivyti kitas labiau išsivysčiusias šalis.
Pacientų saugos problematika užsienio valstybėse. Nustatyta, kad apie 8 – 12 proc. į ES ligonines paguldytų pacientų gydomi patiria tokių nepageidaujamų reiškinių kaip su sveikatos priežiūra susijusios infekcijos (25 proc. visų nepageidaujamų reiškinių), gydymo klaidos, chirurginio gydymo klaidos, medicinos prietaisų gedimas, diagnozės klaidos ir nereagavimas į tyrimų rezultatus. Su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis ES kasmet užsikrečia maždaug 4,1 mln. pacientų, o 37 000 jų dėl to miršta [40].
2013 m. lapkričio – gruodžio mėn. visose 28 ES valstybėse narėse atliktos „Eurobarometro“ apklausos apie pacientų saugą ir sveikatos priežiūros kokybę duomenimis:
• Kiek daugiau nei pusė (53 proc.) ES piliečių mano, kad jų šalies ligoninių pacientai gali patirti žalą. Vis dėlto procentinė dalis valstybėse narėse gerokai skyrėsi: nuo 82 proc. Kipre iki 21 proc. Austrijoje;
• Kaip ir 2009 m. (kai buvo atlikta panaši apklausa), kiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) respondentų teigė, kad jie patys ar jų šeimos nariai yra patyrę nepageidaujamų reiškinių. Dažniau taip teigė šiaurinių ir vakarinių ES šalių gyventojai;
• Apie nepageidaujamus reiškinius pranešė 46 proc. respondentų (2009 m. – tik 28 proc.). Tai rodo, kad pacientams suteikiama kur kas daugiau galimybių. Tokių pranešimų itin padaugėjo tokiose šalyse kaip Prancūzija (+61 proc.), Ispanija (+40 proc.) ir Liuksemburgas (+32 proc.); • Vis dėlto 37 proc. atvejų, kai buvo pranešta apie nepageidaujamą reiškinį, nebuvo imtasi jokių
veiksmų. Vienas iš penkių respondentų sulaukė gydytojo ar slaugytojo atsiprašymo, 17 proc. – sveikatos priežiūros įstaigos pasiaiškinimo dėl klaidos [40].
Iš 2013 m. gruodžio mėn. – 2014 m. vasario mėn. vykusių apklausų, nustatyta, kad pilietinė visuomenė (per 90 proc. respondentų) pacientų saugą tebelaiko neišspręsta ES problema. Taip pat paaiškėjo, kad konsultacijų dalyviai aiškiai pritarė, kad visose Komisijos nustatytose srityse reikia siekti pažangos. Respondentų nuomone, veiksmingiausios priemonės – sveikatos priežiūros specialistų
įtraukimas, privalomi nacionalinės teisės aktai, pacientų organizacijų įtraukimas ir ES
bendradarbiavimas pacientų saugos srityje. Be to, dauguma respondentų (72 proc.) laikėsi nuomonės, kad pacientų saugos srities ES veiklos išplėtimas apimant sveikatos priežiūros kokybę teiktų didelę naudą. Pacientų sauga laikoma kokybiškos – saugios, veiksmingos, pacientų reikmių tenkinimą ir orumą užtikrinančios – sveikatos priežiūros rezultatu [40].
D. Jankauskienė (2012) atliko sisteminę ir palyginamąją duomenų analizę, remiantis Europos Sąjungoje atliktais tarptautiniais tyrimais, atliktais po 2007 metų, palyginant ir įvertinant pacientų pasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugų kokybe dešimtyje Europos šalių (penkiose senose ES
narėse: Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Švedijoj ir penkiose naujose ES narėse: Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Slovėnijoje, Rumunijoje). Nustatyta, kad igoninių paslaugų kokybę teigiamai vertino daugiau nei du trečdaliai Europos Sąjungos gyventojų (71 proc.). Tarp lyginamų 10 šalių aukščiausius balus savo šalies ligoninių paslaugoms skyrė austrai bei švedai, o žemiausius – latviai, lietuviai ir rumunai (atitinkamai 92–90 proc. ir 42–57 proc. gyventojų paslaugas respondentai vertina gerai) [41].
Apibedrinant, pacientų požiūriu geriausiai vertinama sveikatos priežiūros paslaugų kokybė yra Austrijoje, Danijoje Vokietijoje ir Švedijoje, blogiausiai apie paslaugas pacientai atsiliepia Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Rumunijoje [41].
2012 m. Turkijoje atliktame tyrime net 13,6 proc. slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos skyriuose susiduria su potencialia grėsme keliančia pavojų pacientų saugumui. Ir net 48,8 proc. iš šių atvejų buvo įvykęs nepageidaujamas įvykis [42]. Kiek kitokiame tyrime vykusiame Kinijos valstybinėje ligoninėje, buvo norima ištirti pacientų saugos kultūros klimatą. 76 proc. respondentų nurodė, kad medikas būtų drausmingesnis, jeigu jo padaryti nepageidaujami įvykiai būtų išaiškinti ir paviešinti. Tai pat nustatyta, kad net 42 proc. respondentų manė, kad prašyti kitų darbuotojų pagalbos yra nekompetencijos ženklas, 42 proc. respondentų manė, kad pasakoti kitiems apie klaidas yra gėda ir nepatogu, o 40 proc. respondentų manė, kad medikai nebūtų papasakoję kitiems apie įvykusią klaidą, kuri galėjo turėti rimtų pasekmių, jeigu niekas nepastebės jų klaidos [43]. Šie tyrimo duomenys atskleidžia tarp medikų vyraujančią įtampą, nepasitikėjimą ir menką suvokimą, kad apie kaidas medicinoje būtina kalbėti nesigėdijant, kad ateityje būtų galima aplamai to išvengti. Nes tik bendras visų medicinos specialistų susivienijimas ir užkirstų kelią įvykti skaudžioms pasekmėms.
1.3 Pacientų saugos kultūrą gydymo įstaigoje lemiantys veiksniai
1.3.1 Komandinio darbo svarba pacientų saugai gydymo įstaigoje
Kadangi Europos Sąjungos šalių ligoninėse 8 – 12 proc. pacientų patiria nepageidaujamus įvykius, valstybės raginamos spręsti pacientų saugos problemas kompleksiniu būdu – taikyti komandinio darbo principą. Mokslininkų teigimu, šiuolaikinėje medicinoje siekiant patenkinti pacientų lūkesčius ir teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas vieno asmens sveikatos priežiūros specialisto nepakanka. Komandinio darbo svarba asmens sveikatos priežiūroje sietina su tokiais pokyčiais, kaip įvairių specializacijų darbuotojų bendradarbiavimo poreikis, pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, skaičiaus augimas, mokslu grindžiami įrodymai, kad komunikacijos ir bendradarbiavimo stoka – veiksniai, sukeliantys nepageidaujamus įvykius [27].
Šiuo metu medicinos ir slaugos bakalauro ar magistrantūros studijose yra mažai komandinio darbo tobulinimo mokymų, daugiausiai komandinio darbo išmokstama darbe. Sveikatos apsaugoje, kur pacientų rezultatai priklauso nuo efektyvaus tarpdisciplininio komandinio darbo, ten yra didesnis komandinio darbo pasiruošimo poreikis tarp sveikatos specialistų. Nors dauguma studijų įrodė, kad
komandinis darbas būtinas kokybiškai pacientų priežiūrai, tačiau mes turime ribotą supratimą kaip
kiekvienas specialistas prisideda prie efektyvaus komandinio darbo. Nors dauguma tyrimų bando nustatyti ir apibrėžti keliamus reikalavimus veiksmingoms sveikatos priežiūros komandoms, tačiau didžiausias dėmesys turi būti skiriamas gerinti esamas komandas [28].
Atlikti tyrimai pagrindžia ir teigia, kad komandinio darbo principų taikymas sveikatos priežiūroje turėjo teigimą efektą pacientų gydymo eigai. Taip pat yra nustatyta, kad komandinis darbas yra naudingas ir tuo, kad yra geresnis veiksmų koordinavimas tarp komandos narių, efektyvesnis išteklių naudojimas bei pačių komandos narių aukštesnis pasitenkinimas darbu [28].
Amerikos sveikatos priežiūros tyrimų ir kokybės agentūra (AHRQ) teigia, kad pacientų saugos kultūrai didelę reikšmę turi darbas komandoje tarp padalinių ir darbas komandoje tame pačiame padalinyje [74].
Komandinis darbas tapo sistemos pagrindu siekiant pagerinti pacientų saugą ir medicinos mokslo standartus. Komandos nariai turi bendrauti tarpusavyje, koordinuoti ir prisitaikyti prie pokyčių. Ypatingai sveikatos priežiūros darbuotojams tenka dirbti dinamiškoje aplinkoje, kurioje greitai gali keistis komandos narystė, dažnai dirbama trumpam laikui susideda iš specialistų ar kelių specializuotų brigadų, pavyzdžiui, operacinėse, intensyvios terapijos, skubiosios medicinos darbuotojai privalo dirbti ir bendradarbiauti tarpusavyje [29]. Komandinio darbo principų svarba gydymo įstaigose pabrėžiama visose šalyse, kuriose yra išvystyta tvirta sveikatos priežiūra. Teikiant paslaugas, ypatingai svarbus yra specialistų bendradarbiavimas ir tarpusavio veiksmų derinimas. Pilnavertišką pagalbą ligoniui gali užtikrinti tik darniai funkcionuojanti ir derinanti savo veiksmus įvairių specialistų komanda (multiprofesinė, daugiaprofilinė specialistų komanda). Tokios daugiaprofesinės komandos veiklos pagrindinis tikslas – gerinti bendruomenės sveikatą ir užtikrinti visavertę, orientuotą į paciento poreikius sveikatos priežiūrą [28].
Atvira ir sąžininga aplinka komandoje, padeda užtikrinti pranešimą apie įvykusias klaidas ir NĮ, iš kurių galima pasimokyti ir pagerinti pacientų saugą ir kultūrą. Priešingu atveju, jei darbuotojai manys, kad jie, pranešdami apie klaidas, paskųs patys save arba savo kolegas, kuriems gresia pavojus būti nubaustiems,vyraus neatvira, paremta bausme ir nepasitikėjimu kultūra. Be to, įdiegta saugos kultūra ASPĮ, turi labai teigiamos įtakos ne tik pacientų saugai, t.y. kultūriniai pokyčiai įtakoja ir klinikinę SP specialistų komandos veiklą [23]. Moksliniai duomenys rodo, kad komandinis darbas gali pagerinti pacientų saugą. Viename Morey ir Simon tyrime (2010), kuriame buvo norima įgyvendinti komandinio darbo iniciatyvas, nustatyta, kad sumažėjo klaidų lygis nuo 30,9 proc. iki 4,4 proc. Kitame Mann ir
Marcus tyrime po komandos mokymų nepageidaujamų įvykių sumažėjo 50 proc. [30]. Taigi matome akivaizdų komandinio darbo svarbą gerinant pacientų saugą. Taip pat svarbu dalintis informacija ir aptart įvykusias nesėkmes komandoje. 2012 m. Turkijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 316 slaugytojų, beveik visos slaugytojos (93 proc.) nurodė, kad jos dalijasi informacija apie įvykusius nepageidaujamus įvykius komandoje [42].
Taigi, komandinio darbo svarba pacientų saugai yra neabejotina, tai įrodo moksliniai tyrimai. Tiesioginis bendradarbiavimas ir komunikacija yra saugios medicinos pagrindas. Nes užtikrinant paciento sveikatą prie jo prisideda ne vienas, o visa grupė specialistų. Tinkamas susikalbėjimas ir veiksmų koordinacija ne tik padalinyje, bet ir tarp padalinių užtikrina visavertę ir saugiai teikiančią sveikatos priežiūrą.
1.3.2 Sveikatos priežiūros vadovų vadovavimo reikšmė pacientų saugos stiprinimui
gydymo įstaigoje
Vadovavimas ir lyderiavimas sveikatos priežiūros įstaigoje yra specifinių vadovavimo įgūdžių reikalaujanti veikla – dažnai reikia vadovauti aukštą kompetenciją ir išsilavinimą turintiems pavaldiniams (pvz., tarptautinį pripažinimą turintiems medikams), derinti skirtingų pavaldinių poreikius (vienokių poreikių turi medicinos slaugytojai, kitokių – gydytojai ar sveikatos priežiūros įstaigų administracinis personalas). Didelė atsakomybė jaučiama prieš vartotojus, nes vadovai ir jų pavaldiniai atsakingi už itin jautrią kiekvienam asmeniui sritį – sveikatą bei gyvybę [33].
Yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių ryšį tarp lyderiavimo stiliaus ir vyraujančios slaugytojų darbo aplinkos, kuri susijusi su slaugytojų pasitenkinimo darbu ir pacientų saugumo užtikrinimu. Kanadoje 2010 m. buvo norima nustatyti, kaip lyderystės vadovavimo stilius gali lemti slaugytojo darbą. Nustatyta, kad skirtingas lyderiavimo stilius turi netiesioginį ryšį tarp pacientų priežiūros kokybės, atsižvelgiant į slaugytojų skaičių ir darbo aplinką [49]. Geriausiai slaugytojų vertinamas lyderiavimo stilius yra transformacinis stilius. Taivane atliktame tyrime nustatyta, kad transformacinio vadovavimo stiliaus įtaka turi tiesioginį ryšį su slaugytojų darbo pasitenkinimu. Rezultatai taip pat rodo, jog taikant šį vadovavimo stilių pagerėjo slaugytojų darbo kokybė, bei pagerėjo pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūra [50].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras patvirtino asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašą, siekiant užtikrinti tinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės valdymą ir gerinimą. Priimta, kad įstaigos vadovas [32]:
1. Nustato įstaigos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės politiką bei jos įgyvendinimo priemones ir su jomis supažindina darbuotojus;
3. Užtikrina sveikatos priežiūros paslaugų kokybės rodiklių stebėseną;
4. Užtikrina informacijos rinkimą apie pacientų pasitenkinimą gautomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gautos informacijos analizę;
5. Tvirtina struktūrinių padalinių darbo organizavimo, medicininių dokumentų pildymo, ir mirčių atvejų nagrinėjimo tvarką [32].
Tačiau praktinė patirtis rodo, kad daugelis asmens sveikatos priežiūros organizacijų patiria vadovavimo problemų, kurios kyla dėl įvairių lygių vadovų žinių ir vadovavimo įgūdžių stygiaus [31], taip pat turi nepakankamai sprendimo priėmimo galios dėl slaugos paslaugų organizavimo tobulinimo, nes trūksta bendros slaugos kokybės vertinimo sistemos, slaugos protokolų bei slaugos dokumentacijos, užtikrinančių kokybišką slaugą bei pacientų saugumą sveikatos priežiūros įstaigose, tai pat, dėl pasirinkto slaugos paslaugų finansavimo modelio nepakankamai išvystytas slaugos paslaugų teikimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose [24].
Nepaisant to, vadovams keliami išsilavinimu, žiniomis ir gebėjimais pagrįsti dalykiniai reikalavimai, nors ne mažiau svarbios ir asmeninės savybės, turinčios įtakos konkrečių darbų vykdymui. Greta tam tikrų asmeninių savybių būtina turėti etikos, psichologijos, vadybos ir kitų įvairių mokslo sričių žinių, reikalingų formuoti organizacijos kokybės kultūrą. Antra vertus, vadovavimas žmonių kolektyvui grindžiamas įgūdžiais ir reikalauja įžvalgumo vertės kūrimo procesuose, todėl teisė priimti sprendimus ir atsakomybė už savo veiklą yra pagrindiniai principai, pagal kuriuos darbuotojai priskiriami vadovo kategorijai [31].
Lyderiai turėtų žinoti, kokių laikytis elgesio normų, kad geriausiai apsaugotų savo komandą nuo galimų rizikų. Tai apima:
1. Psichologinį saugumą, kuris užtikrina, kad kalbėjimas nėra siejamas su ignoravimu, nekompetencija, kritika ar trukdymu. Lyderio pareiga sukurti psichologinį saugumą seikiant saugos kultūros įsivyravimo. Psichologinis saugumas yra aplinka, kurioje niekas nesigėdija išsakyti susirūpinimą apie pacientui ar bet kurią kitą kylančią riziką. Pacientams yra svarbu ne tik tai, kad jiems padės, o ir tai, kad jie bus gydomi pagarbiai. Deja, yra daugybė pavyzdžių, kai buvo galima išvengti rimtos žalos ir mirties ligoninėse, tačiau medikas jautėsi įbaugintas, nesaugus išreikšti savo susirūpinimą ir to nepadarė;
2. Organizacinį sąžiningumą, kur specialistai žino, kad jie yra atsakingi už teikiamas paslaugas ir sąžiningai tai atlieka;
3. Mokymosi sistemą, kur atsakingi vadovai įsiklauso į kylančias problemas, kurios trukdo teikti saugias paslaugas, ir skatina gerinti pacientų saugą bei mažinti klaidas [34].
Kanadoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 356 slaugytojai, nustatytas ryšys tarp lyderiavimo ir pacientų saugos gerinimo [35]. Kitame tyrime, taip pat vykusiame Kanadoje vėl rastas ryšys tarp
vadovavimo ir sumažėjusių nepageidaujamų įvykių. Išvadose teigiama, kad slaugos lyderio dėmesys yra svarbi organizacinė strategija siekiant pagerinti pacientų saugą [36].
Apibendrinant, komandos lyderis privalo įkvėpti kiekvieną sveikatos priežiūros specialistą taip, kad jis suprastų savo asmeninį vaidmenį ir indėlį gerinant pacientų saugą [10]. Jeigu komandos vadovas nesugeba to padaryti, tarp darbuotojų įsivyrauja sumaištis ir nepasitikėjimas ne tik tarp darbuotojų, bet ir dėl paties savęs. Be abejo, vyraujančios neigiamos emocijos ir komandos lyderio nekompetencija sudaro puikias sąlygas darbuotojams suklysti.
1.3.3. Žmogiškųjų išteklių skaičiaus ir struktūros poveikis sveikatos priežiūros
kokybei
Sveikatos priežiūros darbuotojams keliami aukšti teisės aktų nustatyti reikalavimai, nes sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos žmogui ir yra susijusios su sveikata. Pabrėžtina, kad asmens sveikatos priežiūros sektorius palyginti su kitomis įvairiomis paslaugomis yra specifinis, nes šios paslaugos turi būti teikiamos nepertraukiamai, t. y. visą parą ir kiekvieną savaitės dieną [56].
Lietuvos Respublikoje 2003 m. priimtas darbo kodeksas, kuris patvirtina sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvį reglamentuojančius teisės aktus. Sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatoma 36 valandų darbo savaitė [57].
Tačiau dėl įvairiausių priežasčių asmens sveikatos priežiūros darbuotojai dirba keliose darbovietėse arba toje pačioje darbovietėje pagal kelias darbo sutartis. Taip pat specialistai dažniausiai dirba viršydami darbo įstatymų nustatytas darbo laiko normas, dėl įvairių priežaščių (mažo darbo užmokesčio, specialistų trūkumo ir kt) vadinasi, pažeisdami nustatytą teisinį darbo ir poilsio laiko reglamentavimą bei rizikuodami savo ir pacientų sveikata [56].
2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesį buvo atlikta pasirinktų ASPĮ apklausa (N ꞊ 37). Tyrimo metu buvo vertinama ASPĮ žmogiškųjų išteklių ir veiklos rodikliai, įstaigos darbuotojų darbo krūvius bei teises, pareigas, kompetencijas ir atsakomybes reglamentuojančius įstaigų vidaus dokumentus. Iš 37 tyrime dalyvavusių ASPĮ darbo krūvius reglamentuojančius dokumentus pateikė tik 3 įstaigos. Papildomai pasiteiravus gydymo įstaigų neatsiuntimo priežastį, nurodė, kad šių dokumentų įstaiga neturi arba jie yra rengiami. 4 įstaigos atsisakė dalyvauti tyrime, nurodydama, kad ši informacija yra konfidenciali [55]. Taigi matomas daugumos ASPĮ nenoras bendradarbiauti mokslinėje veikloje, atskleidžiant darbuotojų darbo krūvius. Todėl galima daryti prielaidą, jog darbo krūviai sveikatos priežiūros įstaigose turi spragų arba yra neatitinkantys teisės normų.
2012 m. Lietuvoje priimtas teisės aktas reglamentuojantis slaugytojų darbo krūvį. Ambulatorinės slaugos srityje dirbančių slaugytojų darbo krūvį nustato atsižvelgiant į:
