SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
ROBERTA SADAUSKAITĖ-ZAREMBIENĖ
DIDELIO MEISTRIŠKUMO ŽAIDIMO ŠAKŲ SPORTININKIŲ, TURINČIŲ
NESPECIFINIUS KELIO PRIEKINĖS DALIES SKAUSMUS, ŠLAUNIES
RAUMENŲ JĖGOS SKIRTUMAI DOMINUOJANČIOS IR
NEDOMINUOJANČIOS KOJOS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
dr. Renata Žumbakytė-Šermukšnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas Vardas, Pavardė, Parašas
Data (metai, mėnuo, diena)
DIDELIO MEISTRIŠKUMO ŽAIDIMO ŠAKŲ SPORTININKIŲ, TURINČIŲ
NESPECIFINIUS KELIO PRIEKINĖS DALIES SKAUSMUS, ŠLAUNIES
RAUMENŲ JĖGOS SKIRTUMAI DOMINUOJANČIOS IR
NEDOMINUOJANČIOS KOJOS
Magistrantūros studijų programos „Fizinės medicinos ir reabilitacijos“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
dr. Renata Žumbakytė-Šermukšnienė Data (metai, mėnuo, diena)
Konsultantas:
Vardas pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
Recenzentas: Darbą atliko:
dr.G.Krutulytė Magistrantas (-ė)
Roberta Sadauskaitė-Zarembienė
Data (metai, mėnuo, diena) Data (metai, mėnuo, diena)
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 SUMMURY ... 6 SANTRUMPOS ... 8 DARBO TIKSLAS ... 11 DARBO UŽDAVINIAI... 11 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 121.1. Šlaunies raumenų funkcijos... 12
1.1.1. Blauzdos tiesiamųjų raumenų funkcijos anatomija ... 12
1.2.1. Blauzdos lenkiamųjų raumenų funkcijos anatomija... 13
1.3.1. Šlaunies atitraukiamųjų raumenų funkcijos anatomija ... 14
1.4.1. Šlaunies pritraukiamųjų raumenų funkcijos anatomija ... 15
1.2. Raumenų jėgos charakteristika ... 15
1.3. Raumenų jėgos vertinimas ... 17
1.4. Sportininkų dominuojanti ir nedominuojanti koja ... 18
1.5. Šlaunies raumenų jėgos skirtumai dominuojančios ir nedominuojančios kojos ... 19
1.6. Nespecifinės priekinės kelio dalies skausmai ... 20
1.7. Kineziterapijos ypatumai kelio sąnario skausmams ir raumenų jėgos lavinimui ... 21
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI ... 23
2.1. Tyrimo organizavimas ... 23
2.1.1. Tyrimo eiga ir protokolas ... 24
2.1.2. Kineziterapijos programa ... 28
2.2. Tyrimo metodai ... 29
3. TYRIMO REZULTATAI ... 31
3.1. Bendrosios sportininkių grupės (BS) dominuojančios ir nedominuojančios kojos šlaunies raumenų jėgos rezultatai. ... 31
3.2. Sportininkių, turinčių nusiskundimų (SN), skaudamos ir neskaudamos kojos šlaunies raumenų jėga prieš ir po kineziterapijos... 33
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41 IŠVADOS ... 45 PRAKTINĖS REKOMANDACIJOS ... 46 PUBLIKACIJOS ... 47 LITERATŪRA ... 48 PRIEDAI ... 54
SANTRAUKA
Sadauskaitė-Zarembienė R. Didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, šlaunies raumenų jėgos skirtumai dominuojančios ir nedominuojančios kojos magistro baigiamsis darbas / mokslinė vadovė dr. Renata Žumbakytė-Šermukšnienė; Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto Institutas. – Kaunas, 2013. – 54 p.
Tyrimo tikslas buvo palyginti didelio meistriškumo žaidimo sporto šakų sportininkių dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų, lenkiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą, bei kineziterapijos efektyvumą kojos raumenų jėgai turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus. Šiuo tikslu siekėme įvertinti sveikų didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą dominuojančioje ir nedominuojančioje kojoje; įvertinti blauzdos lenkiamųjų:tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų jėgos santykius dominuojančioje ir nedominuojančioje kojoje; nustatyti sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, kineziterapijos poveikį blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgai skaudamoje ir neskaudamoje kojoje; nustatyti sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, skausmo pokytį prieš ir po kineziterapijos.
Tyrimo metodika.Tyrime dalyvavo didelio meistriškumo žaidimo šakų (n=53) sportininkės, kurioms buvo matuojama dominuojančios ir nedominuojančios kojos maksimali blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų raumenų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėga (dinamometru – MMT – anglų k. Nycholas Manual Muscul Tester). Antroje tyrimo dalyje 15 sportininkių, kurios turėjo nusiskundimų dėl kelio sąnario skausmų, sutiko dalyvauti kineziterapijos programoje. Po 3 mėnesių kineziterapijos programos atliktas pakartotinis šlaunies raumenų jėgos tyrimas.
Rezultatai. Išmatavus didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių bendrosios grupės blauzdos lenkiančiuosius ir tiesiančiuosius raumenis, statistiškai reikšmingai nedominuojančios kojos raumenų jėga yra didesnė nei dominuojančios kojos (p<0,05). Sportininkių su nusiskundimais grupės skaudamos kojos blauzdos lenkiančiųjų ir blauzdos tiesiančiųjų raumenų jėga po kineziterapijos statistiškai reikšmingai yra didesnė, nei prieš kineziterapiją (p<0,05). Taip pat gavome, kad neskaudamos kojos blauzdos lenkiančiųjų ir blauzdos tiesiančiųjų raumenų jėga po kineziterapijos statistiškai reikšmingai yra didesnė, nei prieš kineziterapiją (p<0,05). Sportininkių skaudamos kojos šlaunies atitraukiamųjų ir šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėga po kineziterapijos statistiškai reikšmingai yra didesnė, nei prieš kineziterapiją (p<0,05). Neskaudamos kojos šlaunies atitraukiamųjų
ir pritraukiamųjų raumenų jėga po kineziterapijos statistiškai reikšmingai yra didesnė, nei prieš kineziterapiją (p<0,05). Vertinant sportininkių su nusiskundimais grupės raumenų jėgos santykį tarp blauzdos lenkiamųjų:tiesiamųjų raumenų prieš ir po kineziterapijos, nustatėme, kad neskaudamos kojos raumenų jėgos santykis statistiškai reikšmingai yra didesnis prieš kineziterapiją (p<0,05). Sportininkių su nusiskundimais grupės šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų jėgos santykis neskaudamos kojos statistiškai reikšmingai yra didesnis (p<0,05), nei neskaudamos kojos raumenų jėga po kineziterapijos (p<0,05). Mūsų gauti rezultatai parodė, kad prieš KT raumenų jėga buvo mažesnė, tačiau skausmo 6+0,51 balas didesnis. Po KT raumenų jėga ženkliai padidėjo, tačiau skausmo 1,1+0,36 balas staitstiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).
Išvados. Didelio meistriškumo žaidybinių sporto šakų sportininkių blauzdos tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų jėga statistiškai reikšmingai didesnė nedominuojančios kojos, nei dominuojančios kojos raumenų jėga. Taip pat nėra statistiškai reikšmingo skirtumo šlaunies atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos raumenų jėgos. Sportininkių blauzdos tiesiamųjų:lenkiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų jėgos santykiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos. Sportininkių, turinčių nespecifinius priekinės kelio dalies skausmus, blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą statistiškai reikšmingai padidėjo po kineziterapijos. Didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkės, skaudamos kojos skausmą įvertino statistiškai reikšmingai stipriau prieš kineziterapiją, nei po kineziterapijos.
SUMMARY
Sadauskaite-Zarembiene R. Differences in muscle strength of the dominant and non-dominant leg of high performance female athletes, having non-specific anterior knee pains. Master‘s thesis / supervisor PH. d. Renata Zumbakyte-Sermuksniene; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing Institute of Sport. – Kaunas, 2013. – 54 p.
The purpose of the study was to compare the strength of knee extensors, flexors and hip abductors and adductors of the dominant and non-dominant leg of high performance female athletes, and the physiotherapy efficiency on the leg muscles strength for those having non-specific front part of knee pains. Pursuing the object, we tried to estimate the knee flexors, extensors, and hip abductors and adductors of the dominant and non-dominant leg of the healthy high performance female athletes; to estimate the knee flexors:extensors and hip abductors:adductors ratios of the dominant and non-dominant leg; to determine the impact of physiotherapy on the strength of knee flexors, extensors and hip abductors and adductors in the aching and non-aching legs of the female athletes, having non-specific front part of knee pains; to determine the change in pain before and after physiotherapy for female athletes, having non-specific anterior knee pains.
Research methods. The participants of the research were high performance female athletes (n=53), tested by measuring the maximum strength of knee flexors, extensors and hip abductors and adductors of the dominant and non-dominant legs (using a dynamometer - Nycholas Manual Muscul Tester). In the second part of the research, 15 female athletes having complaints regarding pain in the knee joint, agreed to participate in physiotherapy program. The re-examination of the thigh muscle strength was held after 3 months of physiotherapy program.
Results. The measurements of the knee flexors and extensors of the general group high performance female athletes showed that the muscle strength of the non-dominant leg is statistically significantly higher than the one of the dominant (p<0,05). The knee flexors and extensors strength of aching leg of the group of female athletes with complaints is statistically significantly higher after physiotherapy than before it (p<0.05). It was also determined that knee flexors and extensors strength of the non-aching leg is statistically significantly higher after physiotherapy than before it (p<0.05). Hip abductors and adductors strength of the aching leg of the female athletes is statistically significantly higher after physiotherapy than before it (p<0.05). Hip abductors and adductors strength of the non-aching leg is statistically significantly higher after physiotherapy than before it (p<0.05). The estimation of the female athletes with complaints group’s flexors:extensors strength ratio before and after physiotherapy showed that muscles strength ratio of the non-aching leg is statistically significantly higher before physiotherapy (p<0.05). For the group of female athletes with complaints, the hip abductors:adductors strength ratio of the non-aching leg is statistically significantly higher (p<0.05) than the muscles strength of the non-aching leg
after physiotherapy (p<0.05). The obtained results show that the muscles strength before physiotherapy was lower; however, the pain 6±0.51 levelwas higher. The muscles strength increased significantly after physiotherapy, whereas the pain 1.1 ± 0.36levelstatistically significantly decreased (p<0.05).
Conclusions. The knee flexors and extensors strength of the high performance female athletes is statistically significantly higher for the non-dominant leg than muscles strength of the dominant leg. At the same time, there is no statistically significant difference between the dominant and non-dominant leg’s hip abductors and adductors strength. Moreover, there is no statistically significant difference between the dominant and non-dominant leg’s knee extensors:flexors and hip abductors:adductors strength ratios. The knee flexors, extensors and hip abductors, adductors strength of the female athletes with non-specific anterior knee pains statistically significantly increased after physiotherapy. The high performance female athletes estimated statistically significantly higher aching leg’s pain before physiotherapy than after it.
SANTRUMPOS
KT – kineziterapija.MMT- Nycholas manual muscle tester. BS- Bendroji sportininkių grupė.
SN- Sportininkių, turinčių nusiskundimų.
ĮVADAS
Kiekviena sporto šaka lemia savitus raumenų jėgos skirtumus vienoje ir kitoje kojoje (Coombs R., et al., 2002). Ford ir bendraautorių (2003) nuomone, apatinių galūnių dominavimas – tai vienos kojos ryškesnis dominavimas, pasireiškiantis padidinta dinamiška jėgos kontrole, taip iššaukiant raumenų pusiausvyros disbalansą ir abiejų galūnių asimetriją. Dominuojančiai galūnei tenkantis didesnis krūvis gali padidinti tos galūnės sąnario įtampą (Ford KR., et al., 2003).
Pagal Jacobs ir bendraautorius (2005), vienos galūnės dominavimas gali būti priešingos galūnės silpnumo priežastis. Teigiama, kad sumažėja nedominuojančios galūnės gebėjimas priimti dideles išorines jėgas fizinio krūvio metu. Todėl autoriai nustatė, kad vienos kojos dominavimas yra susijęs su kojų raumenų jėga ir funkcija (Jacobs C., et al., 2005).
Tačiau keli tyrimai parodė, kad jokio reikšmingo kelio ir klubo lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos skirtumo tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nėra (Nadler SF., et al., 2002). Priešingai, Hägglund ir kt. (2012) atliktas tyrimas parodė, kad ne tik tos pačios šlaunies raumenų jėgos skirtumas, bet ir 10 proc. didesnis raumenų jėgos skirtumas tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos gali padidinti raumenų sužalojimų riziką sportininkams.
Pagal Jacobs ir bendraautorius (2004), atliekant funkcines užduotis, tokias kaip šuoliavimas, galima pastebėti raumenų jėgos skirtumus tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos klubo ir kelio sąnaryje. Ypač galimas šlaunies atitraukėjų ir pritraukėjų raumenų funkcinis skirtumas dominuojančioje kojoje (Jacobs C., et al., 2004).
Atlikti tyrimai parodė (Lanshammar K., et al., 2011; Hägglund, M. et al., 2012), kad gali būti reikšmingas fiziologinis skirtumas tarp šlaunies raumenų jėgos. Daugelis sportininkų, turinčių šį raumenų jėgos skirtumą, turi nusiskundimų. Manoma, kad skausmas sumažina raumenų funkciją, o veiksminga raumenų reabilitacija gali padidinti (Rice et al., 2010). Shakoor ir bendraautoriai (2008) teigia, jog kelio biomechaninis skausmas glaudžiai susiję bei tarpusavyje sąveikaujantys mechanizmai: tai raumenų jėgos mažėjimas ir proprioreceptorinių impulsų sklidimo blokavimas. Surensen T.J., ir kiti (2012) teigia, kad sportininkams apatinių galūnių raumenų silpnumas, ypač blauzdos tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų, yra pirminė priežastis kelio sąnario ligoms atsirasti.
Tarp visų kelio pažeidimų susijusių su sportu, priekinis kelio skausmas yra vienas iš pagrindinių priežasčių. Sporto medicinoje dauguma visų kelio sužalojimų apima nespecifinius kelio dalies skausmus iš kurių vėlesniame sportavimo laikotarpyje atsiranda kelio sąnario nusidėvėjimo ir aplinkinių audinių pažeidimo požymiai. Todėl norint užkirsti kelią didesniam pažeidimui, reikia sudaryti nuolatinę raumenų stiprinimo programą (Cichanowski et al., 2007). Cichanowski ir bendraautoriai (2007) teigia, kad moterys dažniau turi nespecifinius priekinės kelio dalies skausmus nei vyrai. Moterų krepšinyje
pasibaigus sezonui kelio sužalojimai sudaro iki 91 proc. (Ford et al., 2003). Ford ir bendraautoriai (2003) teigia, kad kasmet sezonui pasibaigus 1 iš 10 sportininkų turi kelio traumą. Kiti atlikti tyrimai taip pat parodė (Hawett et al., 1999; Huston et al., 1996), kad moterų sporte nuo keturių iki šešių kartų dažnesnė kelio traumų tikimybė palyginus su vyrų.
Todėl sportininkų reabilitacijoje raumenų jėgos lavinimas yra svarbiausias tikslas. Tai vienas iš kontrolės veiksnių, kuris lemia raumenų stabilizavimą ir sumažina pažeidimų riziką. Atsižvelgiant į sportininkų kelio traumas daugelis tyrėjų yra orientuoti į raumenų normatyvinius duomenis ir kelio sąnarį supančius konkrečius raumenis (Buchanan et al., 2003). Atliekant fizinius pratimus sportininkam su kelio sąnario skausmais siekiama sumažinti skausmą ir atkurti fizinę funkciją. Todėl teigiama, kad kineziterapijoje gydymo veiksmingumas dažnai yra vertinamas remiantis sumažėjusiu skausmu kelio sąnaryje (Surensen et al., 2012).
Taip pat Sled ir bendraautorai (2010) teigia, kad šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėgos stiprinimo pratimai gali būti naudingi tam, kad padidinti raumenų funkciją ir sumažinti skausmą asmenų turinčių lėtinius kelio sąnario skausmus. Kito tyrimo rezultatai parodė, kad blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos statistiškai reikšmingas padidėjimas taip pat turėjo įtakos skausmo balo sumažėjimui kelio sąnaryje (Surensen et al., 2012).
Todėl galime teigti, kad šiai problemai spręsti didelę reikšmę turi adekvatus reabilitacijos tikslų kūrimas. Svarbu ir tai, kad literatūroje vis dėlto yra išsiskiriantys duomenys apie šlaunies raumenų jėgos skirtumą tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos. Taip pat dėl skirtingo kineziterapijos poveikio sudarant skirtingas raumenų stiprinimo pratimų programas sporto praktikoje. Visa tai ir paskatino atlikti tyrimą su didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkėmis.
Darbo tikslas - palyginti didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų, lenkiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą, bei kineziterapijos efektyvumą kojos raumenų jėgai sportininkių turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus.
DARBO TIKSLAS
Palyginti didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų, lenkiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą, bei kineziterapijos efektyvumą kojos raumenų jėgai turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti sveikų didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą dominuojančioje ir nedominuojančioje kojoje.
2. Įvertinti sveikų didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių blauzdos lenkiamųjų:tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų jėgos santykius dominuojančioje ir nedominuojančioje kojoje.
3. Nustatyti didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, kineziterapijos poveikį blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgai skaudamoje ir neskaudamoje kojoje.
4. Nustatyti didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkių, turinčių nespecifinius kelio priekinės dalies skausmus, skausmo pokytį prieš ir po kineziterapijos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šlaunies raumenų funkcijos
Aktyvūs kūno judesiai yra galimi tik dėl raumenų darbo. Žmogaus kūno raumenys sudaro
apie 40 proc. visos kūno masės, o sportuojančių asmenų - dar didesnę dalį. Jų veiklą valdo nervų sistema, todėl impulsai yra siunčiami iš centrinės nervų sistemos motorinių centrų, lemia raumenis ir raumenų funkcinių grupių susitraukimo ypatybes (Widmaier et al., 2008).MacIntosh ir kiti., (2006) teigia, kad visi paprasti ir sudėtingi žmogaus kūno judesiai, priklausantys nuo mūsų valios, atliekami raumenų, kurių pagrindą sudaro skersaruožis raumeninis audinys. Kojų raumenys sudaro truputį daugiau negu 50 proc. visos muskulatūros masės (MacIntosh et al., 2006).
Pagal anatominį raumenų išsidėstymą, raumenys turi gana įvairią formą, primenančią trapeciją, rombą, trikampį ir pan.; jų pradžią gali sudaryti keletas dalių, vadinamų galvomis. Tada raumuo vadinamas, pvz: šlaunies raumenys, dvigalviu, keturgalviu ir pan. Žmogaus kūne raumenys išsidėsto tam tikra tvarka, kai panašios funkcijos raumenys sudaro grupes. Taip skiriamos lenkiamųjų, tiesiamųjų, pritraukiamųjų ir kt. grupės (Gedrimas, 2004).
1.1.1. Blauzdos tiesiamųjų raumenų funkcijos anatomija
Blauzdą tiesia tik vienas keturgalvis šlaunies raumuo (m.quadriceps femoris). Tai stambus plunksninis raumuo. Jis užima visą priekinį šlaunies paviršių ir kerta kelio sąnario skersinę ašį iš priekio. Keturgalvis šlaunies raumuo didžiausias ir stipriausias raumuo visame kūne (Zachovajevas, 2011). Šį raumenį sudaro keturios galvos: tiesusis šlaunies raumuo (m.rectus femoris), vidinis platusis raumuo (m.vastus medialis), šoninis platusis raumuo (m.vastus lateralis) ir tarpinis platusis raumuo (m.vastus intermedius). Šoninis, vidinis ir tarpinis platieji raumenys tik tiesia blauzdą, o tiesusis šlaunies raumuo padeda lenkti šlaunį ir tiesti blauzdą (Stropus ir kt., 2005).
Nors šoninis platusis raumuo yra didžiausias raumuo iš keturgalvio šlaunies raumens, tačiau vidinis platusis raumuo įsitempia toliau kelio link (Stropus ir kt., 2005). Vidinis platusis raumuo susideda iš skaidulų, kurios formuoja dvi skirtingas skaidulų kryptis. Toliau nutolusios įstrižinės skaidulos (vidinis platusis „įstrižinis”) priartėja prie girnelės esant 50-55 laip. kampui. Kitos – išilginės skaidulos (vidinis platusis „išilginis”) priartėja prie girnelės esant 15-18 laip. kampui. Šie skirtingi skaidulų tipai suteikia skirtingas jėgas, kurios nukreipiamos į girnelę (Li et al., 1999).
Tarpinis platusis raumuo yra giliausioji keturgalvio šlaunies raumens dalis, kuris yra po tiesiuoju šlaunies raumeniu. Šio raumens skaidulos sudarytos iš keliu sluoksnių, kurios prisitvirtina
priekinėje tolimojo šlaunikaulio galo pusėje. Aktyviai tiesiant blauzdą tarpinis platusis raumuo per kelio sąnarį, traukia sinovinę membrana ir kapsulę artyn (Neumann, 2010).
Keturgalvis šlaunies raumuo ne tik tiesia blauzdą, bet ir atsispyrimo judesyje atlieka nugalintį darbą. Jis gerai išvystytas bėgikų, šuolininkų, futbolininkų. Labai apkraunamas lipant į kalną, laiptais, slidinėjant. Pritupiant šis raumuo atlieka pasiduodantį darbą: palaikydamas šlaunį ir liemenį, neleidžia lenktis kojai per kelio sąnarį (Zachovajevas, 2011).
1.2.1. Blauzdos lenkiamųjų raumenų funkcijos anatomija
Blauzdos judesiai atliekami per kelio sąnarį apslink dvi ašis: skersinę ir sulenkus blauzdą per kelio sąnarį, vertikaliąją. Kelio sąnarį supa keturios funkcinės raumenų grupės. Užfiksavus blauzdą šie raumenys susitraukdami judina šlaunį (1pav.) (Zachovajevas, 2011). Šie raumenys dalyvauja įvairiausiose veiklos srityse, kaip bėgiojimas, šokinėjimas, atliekant pritupimus ar išlaikant pusiausvyrą (Stephens et al., 2006).
Blauzdą lenkia kelio sąnario skersinę ašį iš nugarinės pusės kertantys raumenys (1pav.): dvigalvis šlaunies raumuo (m. biceps femoris), pusplėvinis (m. semimembranosus) ir pusgyslinis (m. semitendinosus) raumenys (Moore & Dalley, 2006).
Dvigalvio šlaunies raumens funkcija kartu su pusplėviniu ir pusgysliniu raumenimis yra lenkti blauzdą prie šlaunies. Dvigalvis šlaunies raumuo esant pusiau sulenktam keliui suka blauzdą į išorę. Taip pat ilgoji raumens galva prasideda nuo dubens, tad ji dar ir tiesia šlaunį per klubo sąnarį. Esant fiksuotam keliui, kartu su pusplėviniu ir pusgysliniu raumenimis, palaiko dubenį virš šlaunies, neleidžia jam palinkti į priekį, o taip pat grąžina palinkusį liemenį atgal į statmeną padėtį. Taip pat pusgyslinis ir pusplėvinis raumenys ne tik lenkia blauzdą, bet ir suka blauzdą į vidų (Pocock et al., 2009).
Pakinklinis (m.popliteus) ir padinis (m.plantaris) raumenys lenkia blauzdą, o padinis dar ir lenkia pėdą (Zachovajevas, 2011). Siuvėjo (m.sartorius) ir grakštusis (m.gracilis) raumenys lenkia šlaunį, bet jie atlieka skirtingus judesius skersinėje ir horizontalioje plokštumose (Stropus ir kt., 2005). Dvilypis raumuo (m.gastrocnemius), kerta kelio sąnario skersinę ašį iš nugaros, todėl lenkia blauzdą. Be to abiejų jo galvų skaidulos iki susijungdamos eina įstrižai ir kerta kelio sąnario vertikaliąją ašį. Dėl to vidinė galva nugręžia blauzdą, o šoninė atgręžia. Šis raumuo yra labai svarbus atsispiriant. Stovint, čiuožiant, žaidžiant ledo ritulį jis fiksuoja blauzdą, neleidžia jai pasvirti pirmyn dėl kūno masės (Zachovajevas, 2011).
1
1
1pav. Blauzdos tiesiamieji ir atitraukiamieji raumenys (Zahovajevas, 2011).
1.3.1. Šlaunies atitraukiamųjų raumenų funkcijos anatomija
Išorinėje šlaunies pusėje išsidėstę raumenys kurie atlieka šlaunies atitraukimą. Šlaunį atitraukia raumenys, kertantys klubo sąnario strėlinę ašį iš išorės (Elijošaitienė,2008).
Tempiamasis plačiosios fascijos raumuo (m.tensor fasciae latae) įtempia plačiąją šlaunies fasciją, šlaunį lenkia, atitraukia ir suka ją į vidų. Užfiksavus šlaunį, suka dubenį pirmyn (Moore & Dalley, 2006).
Vidurinis ir mažasis sėdmens yra vėduokliniai raumenys. Viduriniojo ir mažojo sėdmens raumenų funkcija analogiška. Visas raumuo susitraukdamas šlaunį atitraukia, jų priekinės dalys šlaunį nugręžia, užpakalinės atgręžia. Stovint šie raumenys dubenį lenkia į savo pusę (Moore & Dalley, 2006).
Kriaušinio raumens strėlinę klubo sąnario ašį kerta smailiu kampu, todėl prie atitraukimo judesio prisideda menkai. Pagrindinė jo funkcija – šlaunies atgręžimas (Moore & Dalley, 2006).
Ėjimo, bėgimo metu viengubos atramos fazėje visi šlaunį atitraukiantys raumenys, susitraukdami atraminės kojos pusėje, fiksuoja dubenį, neleidžia jam pasvirti laisvosios kojos pusėn. Stovint šie raumenys fiksuoja dubenį prie šlaunų, neleidžia jam pasvirti pirmyn ir atgal. Kybant ant skersinio sutvirtina klubo sąnarį (2 pav.) (Zachovajevas, 2011).
1.4.1. Šlaunies pritraukiamųjų raumenų funkcijos anatomija
Šlaunį pritraukia vidinė šlaunies raumenų grupė, kertanti klubo sąnario strėlinę ašį iš vidinės pusės. Vidinę šlaunies raumenų grupę sudaro skiauterinis: šis raumuo guli į vidų nuo klubinio juosmens raumens. Jis lenkia šlaunį, pritraukia. O užfiksavus šlaunį, lenkia dubenį. Ilgasis pritraukiamasis raumuo yra greta skiauterinio raumens. Jo funkcija yra taip pat pritraukti šlaunį. O trumpasis pritraukiamasis raumuo yra po ilguoju. Jis ne tik pritraukia šlaunį, bet ir lenkia. Grakštusis raumuo guli vidiniame šlaunies paviršiuje. Šis raumuo pritraukia šlaunį, lenkia blauzdą ir suka ją į vidų (Moore & Dalley, 2006).
2 pav. Šlaunies atitraukiamieji ir pritraukiamieji raumenys (Zahovajevas, 2011).
1.2. Raumenų jėgos charakteristika
Raumuo, skirtingai nei kaulas, sausgyslės ar raiščiai, yra ne pasyvi, o aktyvi struktūra, garantuojanti organizmo padėties išlaikymą ir judėjimą. Kiekvienas raumens galas jungiasi su kaulu per sausgyslę, o raumens kolageninės skaidulos pereina į sausgysles. Tokiu būdu raumeninės skaidulos atsiduria skaidulinio jungiamojo audinio tinkle. Raumens sukeliama jėga perduodama kaului per sausgysles (Lieber, 2002).
Stephens ir kiti. (2006) teigia, kad raumuo, kaip ir atskira raumeninė skaidula, susitraukdamas sutrumpėja ir sustorėja. Trumpėdamas raumuo suartina pradžios ir baigties taškus (kaulų galus) ir išvysto jėgą, kuri yra visų to raumens skaidulų jėgų suma. Paslankus taška, raumens susitraukimo metu priartėja prie atraminio taško arba raumens pradžios ir tada juda atitinkama kūno dalis (Stephens & Davidson,
2006). Raumens sukelta jėga priklauso nuo mechaninių jo savybių. Jas geriausiai apibūdina priklausomybės tarp raumens jėgos ir jo ilgio, susitraukimo greičio bei laiko. Raumens jėgai įtakos taip pat turi temperatūra, nuovargis ir kiti veiksniai (Muckus, 2006).
Iš proprioreceptorių, kurie yra raumenyse, sausgyslėse, raiščiuose ir sąnariuose įcentriniais nervais į galvos smegenis eina impulsai, signalizuojantys apie atliekama judesį ir raumenų įsitempimo laipsnį. Autoriai teigia, kad tai leidžia koordinuoti judesius, įtraukiant į šią veiklą raumenų motorinius vienetus ir jų grupes, bei ugdyti jų įsitempimo greitį ir jėgą (Skurvydas, 2010).
Raumenų susitraukimo jėga bei greitis priklauso nuo daugelio specifinių mechanizmų (Skurvydas, 2010). Hwang ir kt. (2000) teigia, kad raumenų išvystoma jėga gali priklausyti nuo tarpusavio nervinių ir periferinių mechanizmų sąveikos. Nervinė aktyvacija stipriai sutraukia raumenines skaidulas, kurios dirgina Goldžio organus ir Renšou ląsteles. Goldžio organai ir Renšou ląstelės atgaliniu ryšiu slopina nervinę aktyvaciją. Manoma, kad jeigu Goldžio organai būtų mažiau dirginami, ta pati nervinė aktyvacija galėtų sužadinti raumenų jėgą. Tačiau esant labai didelei nervinei aktyvacijai, gali būti ir labai stiprus atgalinis slopinimas, kurio galutinis rezultatas bus labai menkas ( Hwang, 2000).
Įvairūs raumenys susitraukdami išvysto skirtingą jėgą. Ta maksimali jėga, kurią išvysto tetaniškai dirginamas raumuo, yra vadinama absoliučia raumens jėga. Kadangi atliekant bet kokį judesį aktyvuojamas ne vienas, o bent keletas raumenų, tai tokio judesio metu išvystoma didžiausia susitraukimo jėga yra vadinama didžiausia valinga raumenų jėga (Žumbakytė ir kt. 2008).
Neumann (2010) teigia, kad sutraukiamo raumens jėga priklauso nuo valingo raumens susitraukimo aktyvuojant tam tikrą motorinių vienetų kiekį.Jeigu raumuo susitraukia nedidele jėga, tai pradžioje aktyvuojami maži lėti motoriniai vienetai, jeigu raumuo atlieka greitus judesius aktyvuojamos greitųjų motorinių vienetų skaidulos (Neumann, 2010).
Raumens jėga yra raumens sugebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas ar priešintis joms. Raumens jėgą lemiantys veiksniai yra raumens storis, raumens ilgis, raumens kompozicija, biomechaninės sąlygos, vidinė raumenų koordinacija, tarpraumeninė koordinacija, impulsų stiprumas ir dažnis, pastangų laipsnis (Stephens & Davidson, 2006).
Widmaier ir kiti. 2008) teigia, kad kiekvieno žmogaus fizinį pajėgumą, ypač sportininko, lemia fizinės ypatybės (jėga, ištvermė, lankstumas, greitumas ir t.t). Esant pakankamam fiziniam pajėgumui, t.y. žmogui sugebant patenkinamai atlikti fizinį darbą, užtikrinamas aktyvumas visose žmogaus kūno srityse, o tai ir yra vienas iš svarbiausių sveikatos komponentų (Žumbakytė ir kt. 2008).
1.3. Raumenų jėgos vertinimas
Manualinis raumenų testavimas yra raumens ir atskirų raumenų grupių funkcijos ir jėgos sutrikimų matavimas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Šis testavimas naudojamas norint įvertinti raumens ar raumenų grupių gebėjimą susitraukti ir pasipriešinti maksimalia jėga (Frese et al., 1987).
Raumenų jėga vertinama tam tikrais metodais – tiek rankiniais (manualiniais), tiek instrumentiniais. Fizikinis vienetas raumenų jėgai išreikšti yra niutonas (N). Jeigu jėga matuojama dinamometru – jėga matuojama jėgos kilogramais. Svarbu laikytis tyrimo protokolo reikalavimų, turėti anatomijos, biomechanikos ir kt. žinių bei reikalingų įgūdžių (Ottenbacher et al., 2002).
Autoriai Kriščiūnas, Kimtys ir kiti. (2008) teigia, kad klinikinėje praktikoje yra plačiai naudojamas manualinis raumenų jėgos vertinimas. Jis remiasi jau prieš devyniasdešimt metų chirurgo ortopedo Lovett pasiūlytu principu. Vertinama, ar tiriamasis gali atlikti judesį vertikalioje plokštumoje, nugalėdamas judinamos kūno dalies svorio jėgą arba tyrėjo pasipriešinimą judesiui atlikti. Buvo suskurta šešių gradacijų skalė (0-5 balų), dabar žinoma kaip Medicininių tyrimų tarybos skalė:
5 balai - raumens funkcija normali, nugalima gravitacijos jėga;
4 balai - raumens funkcija gera: raumuo gali įveikti tam tikrą pasipriešinimą, bet neturi normalios jėgos.
3 balai - raumens funkcija patenkinama: raumuo įveikia trauką, ir atlieka dalį normalių funkcijų. 2 balai - raumens funkcija dalinė: raumuo atlieka judesį, bet neįveikia žemės traukos.
1 balas - raumens funkcijos pėdsakai: raumuo neatlieka funkcijos, bet susitraukia.
0 balų - visiškas raumenų sutrikimas, nenustatoma čiuopiant pirštais (Kriščiūnas ir kt., 2008).
Šis manualinis raumenų jėgos vertinimas yra subjektyvus. Todėl nėra patikimas moksliniams tyrimams ir gydymo veiksmingumo kontrolei, nes tik apytikriai parodo statinę raumens jėgą, esant tam tikram sąnario lenkimo kampui. Rezultatų ekstrapoliavimas kitiems sąnario sulenkimo kampams, o ypač dinaminiam judesiui gali būti taikomas tik labai rezervuotai (Kriščiūnas ir kt., 2008).
Instrumentiniai raumenų jėgos matavimo metodai yra tikslesni už manualinius. Šie tyrimai padeda nustatyti raumenų funkcijos sutrikimą (disbalansą) ir asimetriją. Dinamometrija yra raumenų jėgos testavimo metodas, naudojant sudėtingo stiprumo matavimo prietaisus (pvz., rankinis dinamometras ir izokinetinis dinamometras) ( Ottenbacher et al., 2002).
Nervų, raumenų ir kaulų sistemų sutrikimų vertinimas apima sudėtingus komponentus. Šių matavimų tikslas – surinkti raumenų charakteristikos duomenis, pateikiant pradinius matavimus ir informaciją dėl raumenų jėgos pokyčio ir gydymo veiksmingumo. Dažniausiai naudojami klinikiniai metodai skirti nustatyti raumenų veiklą yra izokinetinis dinamometras ir rankinis dinamometras (Deones et al., 1994). Autoriai Deones ir kt. (1994) teigia, kad testuojant
poveikio jėgą, skausmą ir raumenų stabilizavimą rankinis dinamometras (MMT) gali būti naudojamas kaip klinikinis pakaitalas izokinetiniam dinamometrui.
Dinamometras matuoja jėgą 0,1 kg tikslumu, diapazone 0,9-199,9 kg. Nicholas rankinio dinamometro dydis ir svoris tyrėjui leidžia jį patogiai naudoti kiekvienos procedūros metu ir lengvai pakeisti matuojamą raumenį. Prietaise yra patentuotos apkrovos langelis, kuris gali sumažinti klaidų skaičių matuojant. Šį dinamometrą galima naudoti daugumos raumenų grupių matavimui (Sisto & Dyson-Hudson, 2007).
Autoriai Fredericdon ir kt. (2000) teigia, kad atlikti tyrimai parodė, jog Nycholas MMT dinamometro rezultatai svyruoja mažiau, nei izokinetinio dinamometro gauti rezultatai. Manoma, kad su MMT dinamometru galimą daug greičiau ir praktiškiau atlikti raumenų jėgos testavimus nei su izokinetiniu dinamometru.
1.4. Sportininkų dominuojanti ir nedominuojanti koja
Manoma, kad jeigu sportininkės yra dešiniarankės, šią ranką naudos kaip smulkiosios motorikos įgūdžių ranką (Rahnama et al.,2005). Vadinasi dešinė koja taip pat bus naudojama kaip smulkiosios motorikos įgūdžių koja (tarkim kamuolio spyrimas), tai yra dominuojančios kojos atliekami kasdieniniai judesiai kurių neatliekame specifinės sporto šakos metu. Manoma, kad nedominuojanti koja naudojama įgūdžiams, o dominuojanti koja yra naudojama tiems įgūdžiams pasiekti (Rahnama et al., 2005).
Autoriai Nazarian ir kt. (2010) teigia, kad futbolininkų dominuojanti koja yra ta, kuria jie spiria kamuolį. Tačiau nedominuojančios kojos veikla, taip pat yra labai svarbi, ja atliekama pasišokimas į aukštį, nusileidimas, svorio pernešimas.
Rodriguez ir kt. (2004) parodė, kad rankinio žaidėjų nedominuojančios kojos raumenų jėga ir kaulų mineralų tankis buvo žymiai didesnis nei dominuojančios kojos. Jų rezultatai parodė, kad rankinyje daugiausiai naudojama dominuojanti ranka su nedominuojančia koja. Sportininkai ant nedominuojančios kojos atlieka šuolį į aukštį ir į tolį, bei nusileidimą. Todėl rezultatai parodė, kad nedominuojanti koja yra stipresnė nei dominuojanti koja (Rodriguez, 2004).
Autoriai teigia, kad krepšininkų atsispiriamoji koja yra ta koja, kuri atlieka šuolį į viršų. Tačiau krepšinio šuolio specifika gali būti ir dviem kojomis ir viena. Manoma, kad šokant dviem kojomis, viena koja t.y nedominuojanti labiau padeda šuolio metu, nei dominuojanti (Raôul et al., 2012).
Kiti atlikti tyrimai parodė, kad vienos kojos stovėsenos sabilizavimo dažnis ir dviejų kojų stovėsena labai skiriasi tarp įvairių sporto šakų. Todėl įvairiose sporto šakose tikėtini sportininkų kojų balanso skirtumai (Matsuda et al., 2008). Autoriai Matsuda ir kt. (2008) atliko tyrimą, kurio metu palygino statines vienos kojos raumenų savybes futbolininkų, krepšininkų, plaukikų ir ne sportininkų.
Iš kiekvienos grupės po vieną sportininką atskleidė reikšmingus skirtumus tarp stovint ant dominuojančios kojos ir stovint ant nedominuojančios kojos. Rezultatai parodė, kad futbolo žaidėjai turi puikią galimybę palaikyti stabilią vienos kojos poziciją. Tolimesni tyrimai turėtų nustatyti, koks yra futbolininkų gebėjimas turėti dominuojančią koją - įgimtą ir kiek ji yra išlavinta mokymo metu, taip pat nustatytas ryšys tarp raumenų staibilizavimo ir žaidimo pagerėjimo (Matsuda et al., 2008).
1.5. Šlaunies raumenų jėgos skirtumai dominuojančios ir nedominuojančios kojos
Dauguma autorių atliko tyrimus (Ly & Handelsman, 2002; Иваничев, 2005; Coombs and Garbutt 2002) su blauzdą lenkiančiųjų ir tiesiančiųjų raumenų tarpusavio veikla. Jie teigia, kad šių tarpusavio grupių raumenų jėga yra ideali, kai į artimąjį blauzdikaulio galą šlyties jėgų veikimas yra nulis laipsnių, taip pat susidaro ir mažesnės apkrovos kelio sąnariui. Tačiau, jeigu blauzdą tiesiantieji raumenys išvysto didesnę jėgą nei lenkiantieji raumenys, galimas to rezultatas yra didesnės šlyties jėgų veikimas į artimąjį blauzdikaulio galą, o drauge ir didesnės apkrovos kelio sąnariui. Autoriai Ly ir kt. (2002) teigia, kad atsiradus raumenų jėgos skirtumams tarp blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų gali paveikti kelio sąnario artrokinematiką. Manoma, kad skausmas ir nuovargis aktyvuoja abu minėtus procesus, t.y. padidėja vienos raumenų grupės įtempimas, o kitos raumenų grupės dar labiau atsipalaiduoja (Ly & Handelsman, 2002). Sled, E.A., ir kt. (2010) teigia, kad blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų santykio skirtumai gali parodyti polinkį į traumas. Šį polinkį gali nulemti sumažėjusi antagonistų blauzdos lenkiamųjų raumenų aktyvacija (susitraukimas tuo pačiu metu). Slopinanti antagonistų aktyvacijos veikla leidžia padidinti jėgos momentą ir efektyvumą tiesiant kelio sąnarį (Sled, 2010).
Normalus blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų santykis yra laikomas lenkiamųjų 50 proc. su tiesiamujų 80 proc. Padidėjus blauzdos lenkiamųjų raumenų santykiui, funkcinis pajėgumas didėja stabilizuojant kelio sąnarį (Coombs and Garbutt 2002). Pasak Coombs ir kt.(2002) vienos ir kitos kojos raumenų jėgos skirtumas gali atsirasti dėl dominuojančios ir nedominuojančios kojos jėgos skirtumo.
Hawet ir kt.(1996) atliko tyrimą su blauzdos tiesiamųjų:lenkiamųjų raumenų santykiu ir šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų santykiu, kurio metu sportininkams šešias savaites buvo sudaryta fizinių pratimų programą (raumenų jėgos ir raumenų tempimo pratimai). Tyrimo rezultatai parodė, kad vyrų blauzdos tiesiamųjų raumenų (keturgalvio raumens dominuojanti koja) jėga buvo didesnė nei moterų. Po fizinių pratimų blauzdos lenkiamųjų:tiesiamųjų raumenų jėgos santykis padidėjo 26 proc. nedominuojančios kojos ir 13 proc. dominuojančios kojos. Blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga (keturgalvio raumens) padidėjo 44 proc. dominuojančioje kojoje, o nedominuojančioje 21 proc. Tačiau tinklininkų šlaunies atitraukiamųjų:pritraukamųjų raumenų jėgos santykis turėjo statistiškai reikšmingą 50 proc. sumažėjimą. Manoma, kad moterims sportininkėms fiziniai pratimai statistiškai reikšmingai gali stabilizuoti kelio sąnarį ir sumažinti kelio sąnario skausmus (Hawer et al., 1996).
Šlaunies pritraukiamųjų:atitraukiamųjų jėgos santykis daugiau kaip 90 proc., ir šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėga lygi priešingai šlaunies atitraukimo jėgai. Atlikti klinikiniai tyrimai parodė, kad futbolininkų šlaunies pritraukimo jėgos lavinimas po kirkšnies sužalojimo gali turėti teigiamą poveikį (Thorborg et al., 2011). Autoriai Thorborg ir kt. (2011) teigia, kad dominuojanti koja yra stipresnė, nei nedominuojanti koja, atitinkamai 3-4 proc. tarpusavio skirtumas. Šlaunies atitraukiamųjų/pritraukiamųjų raumenų jėgos santykis ryškiai nesiskyrė. Rezultatai taip pat parodė, kad šlaunies atitraukiamųjų:pritraukiamųjų raumenų jėgos santykis statistiškai reikšmingai buvo mažesnis tų futbolininkų, kurių šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėgos skausmo testas buvo teigiamas ( Thorborg et al., 2011).
Siekiant įvertinti dominuojančios ir nedominuojančios kojos šlaunies raumenų jėgos santykį taip pat yra naudojamas Nicholas rankinis dinamometras. Dominuojančios ir nedominuojančios kojos tarpusavio raumenų jėgos skirtumai ar panašumai gali padėti įvertinti kelio sąnario funkcines galimybes ir raumenų jėgos skirtumus (McCurdy et al., 2005).
1.6. Nespecifinės priekinės kelio dalies skausmai
Priekinis kelio sąnario skausmas yra paplitęs tarp sportininkų. Tie pacientai, kurie turi matomus patologinius ar biomechaninius nenormalumus kelio sąnaryje, dažnai atliekamos chirurginės operacijos. Tačiau yra daugelis kitų, kurie turi sunkų priekinį kelio dalies skausmą nepatikrintą klinikiniu ir artroskopiniu būdu (Callaghan et al.,1992). Callaghan ir kt., (1992) teigia, kad gydymas gali būti daug efektyvesnis jei nustatytume sąsaja tarp girnelės susijungimo vietos ir čiurnos biomechanikos.
Tarp visų kelio sužalojimų susijusių su sportu, priekinis kelio skausmas yra vienas iš pagrindinių kelio sužalojimų. Sporto medicinoje dauguma visų kelio sužalojimų apima nespecifinis priekinės kelio dalies skausmas (Cichanowski et al., 2007). Autoriai Cichanowski ir kt. (2007) teigia, kad moterys dažniau turi nespecifinius priekinės kelio dalies skausmus nei vyrai. Moterų krepšinyje sezonui pasibaigus kelio sąnario sužalojimai sudaro iki 91 proc. ir 94 proc. sportininkių reikalinga kelio operacija (Ford et al., 2003).
Manoma, kad vienas iš pagrindinių skausmo priežasčių yra šlaunies tiesiamųjų raumenų mechanizmo sutrikimas. Teoriškai skausmas gali prasidėti nuo uždegiminių procesų girnelės sausgyslių laikikliuose ir pasibaigti prie blauzdikaulio kaulo galo (Redziniak el al., 2010).
Taip pat galimos skausmo priekinio kelio priežastys yra kelių sumušimas krentant, taip iššaukiant uždegiminius procesus (Ford et al., 2003). Autoriai Ford ir kt. (2003) teigia, kad mechanizmai kurie sukelia traumas gali būti suskirstyti į: anatominį, hormoninį ir biomechaninį. Tačiau patį svarbiausia išskiria biomechaninį mechanizmą, kuris susijęs su raumenų disbalansu.
Rowe ir bendraautoriai (2007) iškėlė hipotezę, kad kelio skausmas gali būti sukeltas dėl girnelės blogos mobilizacijos ant šlaunikaulio. Manoma, kad girnelės nestabilumas gali atsirasti
nevienodai veikiant aplinkiniams raumenims, ypač blauzdos tiesiamiesiems arba ribotiems šlaunies raumenims, kurie atlieka atitraukimą ir pritraukimą. Dėl šlaunies raumenų disbalanso nuolatinis pasikartojantis kontaktas tarp girnelės ir šlaunikaulio gali sukelti priekinės kelio dalies skausmą (Rowe et al, 2007).
Tyrimai parodė, kad moterys labiau yra likusios į lankstumą ir turi didesnes apkrovas dinaminio judėjimo metu. Dėl kurio padidėja kelio valgus kampai, didesnės klubo vidinės rotacijos ir klubo pritraukimo kampai palyginus su vyrais. Šlaunies raumenys (ypač šlaunies pritraukėjai ir atitraukėjai) prisideda prie dubens stabilumo ir šlaunies judesių. Stiprinant šiuos raumenis kartu su kitais supančiais kelio sąnarį raumenimis, galima geresnė šlaunikaulio kontrolė, taip sumažinant priekinio kelio dalies skausmus (Cichanowski et al., 2007).
1.7. Kineziterapijos ypatumai kelio sąnario skausmams ir raumenų jėgos lavinimui
Kiekvienos kineziterapijos (KT) programos tikslas yra sugrąžinti pacientui galimybę užsiimti fizine veikla ir visiškai aktyviai sportuoti. Šiuo atveju KT programos tikslai iškeliami sportininkėms norinčioms nejausti diskomforto kelio sąnaryje, taip didinant šlaunies raumenų jėgą.Sumažėjusi atskirų raumenų grupių jėga gali būti viena iš kojų raumenų disbalanso skirtumo priežasčių. Todėl norint užtikrinti pakankamą žmogaus fizinį pajėgumą ir sveikatą, tikslinga palaikyti atitinkamą raumenų jėgą, taikant individualius, atitinkamus fizinius krūvius (Surensen et al., 2012).
Treniruojant organizmą, stiprėja sausgyslės ir raiščiai. Ypač gerai vystosi ir stiprėja skeleto raumenys. Kiekvienas sportininkas reguliariai atlikdamas fizinius pratimus, gali 2-3 kartus sustiprinti savo raumens savybes. Taikant adekvačius, specialius jėgą ugdančius fizinius krūvius, raumenyse stebimi struktūriniai pakitimai:
a. pasikeičia raumens storis;
b. pasikeičia raumens ilgio ir įtempimo santykis su susitraukimo laiku; c. Padidėja raumeninių skaidulų skaičius ir storis (Skurvydas, 2010).
Kelio sąnario skausmai ir maža blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga yra pagrindiniai simptomai daugelio kelio patologijų. Manoma, kad žmonėms su skausmingomis kelio patologijomis, pratimai gali sumažina skausmą, pagerinti fizinę funkciją, ir padidinti raumens jėgą. Bendra prielaida yra ta, kad skausmas sumažina raumens funkciją (Surensen et al., 2012).
Tyler ir kt. (2006) parodė, kad asmenys turintys nespecifinius priekinio kelio dalies skausmus reagavo teigiamai į tempimo pratimų poveikį, kurių metu buvo tempiami šlaunies atitraukėjai ir pritraukėjai, blauzdos lenkėjai ir tiesėjai. Panašų tyrimą atliko Ireland ir kt. (2003), kurio metu pacientai su priekinio kelio sąnario skausmu atlikinėjo tempimo pratimus keturias savaites ir daugiau.
Kiti autoriai ištyrė koks yra raumenų jėgos poveikis skeleto raumenų sistemos funkcijai. Manoma, kad mechaninis atlikimas fizinių pratimų gali tiesiogiai veikti ir būti susijęs su raumenų skeleto sistema (Rowe et al., 2007). Duda ir kt. (1997) teigia, kad kitos struktūros turi prisitaikyti, jei raumenys negali subalansuoti veikiančių jėgų į skeleto sistemą. Tyrimai parodė, kad atliekant uždaros grandinės fizinius pratimus buvo statistiškai reikšmingas poveikis raumenų jėgai ( Tyler et al., 2006). Dauguma autorių teigia, kad biomechaninės grandinės, įskaitant nugarą, klubus ir čiurnas, gali turėti įtakos kelios sąnario skausmams (McNally., 2001; Ireland et al., 2003).
Taip pat atliktas tyrimas su moterų tinklinio, krepšinio, futbolo komandomis, kurio metu buvo suskirstytos dvi sportininkių grupės. Vienoje grupėje, sportininkės buvo apmokytos daryti pliometrinius pratimus, kita sportininkių grupė kuri nedarė tų pratimų. Tyrimo rezultatai parodė, kad 14 sportininkių iš 1263 sezono metu gavo sunkias kelio traumas (Hewett et al., 1999).
Todėl sportininkų reabilitacijos tiksluose raumenų jėgos lavinimas yra svarbiausias aspektas. Tai vienas iš kontrolės veiksnių, kuris lemia raumenų stabilizavimą ir sumažina pažeidimų riziką. Atsižvelgiant į sportininkų kelio traumas daugelis tyrėjų yra orientuoti į raumenų normatyvinius duomenis ir kelio sąnarį supančius konkrečius raumenis (Buchanan et al., 2003). Atliekant reikalingas užduotis, raumenų susitraukimas stabilizuoja sąnarius taip apsaugant nuo pažeidimų. Jeigu krepšinio sporto šakoje didinsim keturgalvio raumens santykį ir pamiršim kitus raumenis turinčius įtakos kelio jėgai, padidinsim riziką kelio sąnario pažeidimams. Todėl autoriai teigia, kad ypač jaunų krepšininkų proporcingai reikia stiprinti dvigalvį ir keturgalvį raumenis (Buchanan et al., 2003).
Autoriai teigia, kad sportininkams turintiems kelio skausmus reabilitacijos tiksluose svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:
· Raumenų stabilizavimą; · Raumenų tempimą;
· Raumenų jėgą lavinantys pratimai (Surensen et al., 2012).
Atliktas tyrimas parodė, kad proprioreceptorių lavinimas gerina aplink kelio sąnarį supančių raumenų kontrolę. Padėties kontrolės valdymas ar pusiausvyros išlaikymas gali būti naudojamas kaip statinis sportininko išsilaikymas ant nestabilios plokštumos ar kartu išlaikant stabilią poziciją ir atliekant tam tikrą užduotį, bei dinamiškai judant (Bressel et al., 2007). Klasikinis proprioreceptorių lavinimo pratimas yra stovėjimas ant vienos kojos ant nestabilios plokštumos užsimerkus ir svorio pernešimas medialiai/lateraliai (Kisner et al., 2007).
Kiti autoriai atliko tyrimą, kurio metu 74 pacientai keturis mėnesius atlikinėjo PNF tempimo pratimus kartu su fiziniais stiprinimo pratimais ir klasikiniu tempimu. Tyrimai parodė kad tempimo pratimai sportininkams kurie turėjo nespecifinius kelio sąnario skausmus PNF ir klasikinis tempimas parodė statistiškai reikšmingą skausmo balo sumažėjimą (Moyano et al., 2012). Taip pat yra
patariama, kad su specifiniais kelio dalies skausmais būtina tempti: dvilypį blauzdos raumenį, keturgalvį ir dvigalvį raumenis (Kisner et al., 2007).
Kisner ir kt. (2007) teigia, kad raumenims stiprinti svarbūs uždaros kinetinės grandinės (kojų stūmimas, pusiniai pritūpimai prie sienelės) ir atviros kinetinės grandinės pratimai. Pratimų metu pėda kontaktuoja su paviršiumi. Atviros kinetinės grandinės pratimų metu pėda yra laisva, o uždaros kinetinės grandinės metu pėda kontaktuoja su paviršiumi. Didelis krūvis tenka blauzdos tiesiamiesiems raumenims, kai atliekant pratimus ištiesiama blauzda per kelio sąnarį. Uždaros kinetinės grandinės pratimai blauzdos lenkiamiamųjų ir tiesiamiamųjų raumenų jėga sumažina blauzdos slydimą į priekį, o šlaunį atgal ir kartu stabilizuoja raumenis (Kisner et al., 2007).
Cichanowski ir kt. (2007) teigia, kad reabilitacijos tiksluose taip pat yra svarbu stiprinti šlaunies, dubens ir liemens raumenis, kurie gali sumažinti kelio skausmą ir greičiau sugrįžti į savo ankstesnę veiklą. Teigiama, kad pratimai kurių trukmė yra 90 s., gali lavinti raumenų jėga ir ištvermę.
Tyler ir kt. (2006) atliko tyrimą, kurio metu buvo sudaryta stiprinimo programa šlaunies lenkiamiesiems, atitraukiamiesiems ir pritraukiamiesiems raumenims. Gauti rezultatai parodė, kad nespecifinės kelio dalies skausmai buvo žymiai silpnesni po šlaunies atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų stiprininimo pratimų (Tyler et al., 2006).
Taip pat reikia nepamiršti, kad būtina kineziterapijos metu modifikuoti biomechaninį stresą, kurio metu pacientas gali turėti pėdos pronaciją, taip iššaukiant keliui stresą (skausmą). Todėl gydymo metu reiktų pritaikyti ortozes (Kisner et al., 2007).
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas Kauno sporto medicinos centre 53 didelio meistriškumo žaidimo (rankinio ir krepšinio) šakų sportininkėms. Tyrimas pradėtas nuo 2012 03 07 ir tęstas iki 2013 03 30, gavus bioetikos leidimą ( pried.) ir savanorišką sportininkių sutikimą.
Testuotos profesionalios sportininkės iš Kauno raj. HC “Garliava SM-CASCADA“ rankinio komandos, Kauno „ACME-Žalgirio“ rankinio komandos, Kauno raj. „Hopstrans-Sirenos“ krepšinio komandos ir Kauno „LKKA-Aisčių“ komandos sportininkės. Atrenkant sportininkes buvo naudotas tikslinės atrankos metodas: buvo atsižvelgiama į tiriamųjų sportavimo patirtį ir lygą, kurioje jos žaidžia. Sportininkėms treniruotės vyko 5 kartus per savaitę po 1,5val.
53 didelio meistriškumo žaidimo šakų sportininkės sudarė vieną grupę – 29 sveikos, neturinčios nusiskundimų ir 24, turinčios nusiskundimų dėl kelio sąnario skausmų. Tyrimą sudarė dvi dalys. Pirmoje dalyje buvo testuotos 53 didelio meistriškumo sportininkės, kurioms buvo lyginta
dominuojančios ir nedominuojančios kojos raumenų jėga. Antroje tyrimo dalyje iš 24 sportininkių, turinčių nusiskundimų dėl kelio sąnario skausmų, sutiko dalyvauti 15 (1 lent.). Šios sportininkės tris mėnesius, 3 kartus per savaitę atlikinėjo šlaunies raumenų jėgos stiprinimo pratimus – kineziterapiją (KT). Po trijų mėnesių atliktas pakartotinis šlaunies raumenų jėgos matavimas. Tyrimas atliktas laikantis Helsinkio deklaracijos principų.
1 lentelė. Tiriamųjų grupių charakteristikos
Grupės Amžius,
m. Ūgis, m. Svoris, kg.
Sportavimo patirtis Bendroji sportininkių grupė
(BS) n=53 22 ± 4,10 1,74 ± 0,07 69 ± 8,19 12 ± 4,36 Sportininkių, turinčių nusiskundimų grupė (SN) n=15 21 ± 4,24 1,73 ± 0,07 66 ± 6,23 11 ± 4,44
2.1.1. Tyrimo eiga ir protokolas
Tyrimo metu šlaunies raumenų jėga matuotaNicholas Manual Muscle Tester (Sisto & Dyson-Hudson, 2007). Dominuojančioje ir nedominuojančioje kojojedinamometru buvo matuotamaksimali blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų raumenų jėga ir šlaunies atitraukiamųjų, pritraukiamųjų raumenų jėgą.
Tyrimas atliktas prieš treniruotę. Tiriamojo pradinė padėtis atliekant blauzdos tiesimą (3 pav.) - tiriamasis sėdi ant kušetės, koja sulenkta per kelio ir čiurnos sąnarį 90 laipsnių kampu, nugara tiesi, kojos neliečia žemės. Tiriamajam atliekant blauzdos tiesimą, testuotojas suteikia pasipriešinimą uždėjęs dinamometrą distalinėje blauzdos srityje. Tiriamasis per 3 sekundes maksimaliu pajėgumu tiesiant blauzdą turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Dunn et al, 2003).
Judesio pradžia Judesio pabaiga
3 pav. Blauzdos tiesiamųjų raumenų testavimas naudojant manualinį dinamometrą.
Tiriamojo pradinė padėtis atliekant blauzdos lenkimą (4pav.) - tiriamasis sėdi ant kušetės, koja sulenkta per kelio ir čiurnos sąnarį 90 laipsnių kampu, nugara tiesi, kojos neliečia žemės. Atliekant blauzdos lenkimą testuotojas suteikia pasipriešinimą uždėjus dinamometrą distalinėje užpakalinės blauzdos pusėje. Testuotojas blauzdos lenkimo metu turi stabilizuoti savo nugarą ir tiriamojo koją. Tiriamasis per 3 sekundes maksimaliu pajėgumu lenkiant blauzdą turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Dunn et al, 2003).
Judesio pradžia Judesio pabaiga
Tiriamojo pradinė padėtis atliekant šlaunies atitraukimą (5 pav.) - tiriamasis guli ant priešingo šono nei tiriamoji koja, vieną ranką padėdamas po galva, kita ranka laikydamasis už kušetės krašto. Tiriamojo apatinė netestuojama koja sulenkta 90 laipsnių kampu, o testuojama ištiesta. Testuotojas viena ranka fiksuoja tiriamojo klubą, kita ranka suteikia pasipriešinimą, uždėdamas dinamometrą distaliniame šeivikaulio gale. Tiriamasis per 3 sekundes maksimaliu pajėgumu atitraukiant šlaunį turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Fredericdon et al, 2000).
Judesio pradžia Judesio pabaiga
5 pav. Šlaunies atitraukiamųjų raumenų testavimas naudojant manualinį dinamometrą.
Tiriamojo pradinė padėtis atliekant šlaunies pritraukimą (6pav.) - tiriamasis guli ant to paties šono kaip ir tiriamoji koja,vieną ranką padėdamas po galva, kita ranka laikydamasis už kušetės krašto. Tiriamojo apatinė testuojama koja ištiesta, o viršutinė atitraukta per klubo sąnarį ir sulenkta per kelio sąnarį 90 laipsnių kampu. Testuotojas viena ranka fiksuoja tiriamojo klubą, kita ranka suteikia pasipriešinimą uždėdamas dinamometrą distaliniame blauzdikaulio gale. Tiriamasis per 3 sekundes maksimaliu pajėgumu pritraukiant šlaunį turi nugalėti testuotojo suteiktą pasipriešinimo jėgą (Fredericdon et al, 2000). Jei sportininkės testavimo metu judesiui atlikti naudojo aplinkinius (kompensacinius) raumenis, testavimas buvo nutrauktas ir kartota iš naujo. Duomenų patikimumas yra aukštas iki tol, kol lūžtanti jėga išmatuojama 10 proc. mažiau, negu ta jėga kurią sukuria egzaminuotojas (Fredericdon et al, 2000). Kiekvienas judesys atliekamas po du bandymus, tarp kurių darytos 15 s. poilsio pertraukos. Skaičiuotas šių dviejų rezultatų vidurkis.
Judesio pradžia Judesio pabaiga
6 pav. Šlaunies pritraukiamųjų raumenų testavimas naudojant manualinį dinamometrą.
Pirmoje dalyje testuota 53 didelio meistriškumo sportininkės. Buvo lyginta dominuojančios ir nedominuojančios kojos raumenų jėga. Antroje tyrimo dalyje 15 sportininkių, kurios turėjo nusiskundimų dėl kelio sąnario skausmų, sutiko dalyvauti kineziterapijos programoje. Po 3 mėnesių kineziterapijos programos atliktas pakartotinis šlaunies raumenų jėgos tyrimas (7 pav.).
2.1.2. Taikyta kineziterapijos programa
Penkiolikos didelio meistriškumo sportininkių vidutinė sportavimo patirtis yra 11 ± 4,44 metų. Apklaustos sportininkės turėjo nespecifinius priekinės kelio dalies skausmus, kurių priežastimi galėjo būti ilgalaikis sportavimas, didelės kelių apkrovos, neapskaičiuotas fizinis krūvis. Iš penkiolikos sportininkių, šešios buvo patyrusios kelios sąnario operaciją (pagrindinė operacijos priežastis – kelio sąnario chondromaliacija).
Sportininkės lankėsi Garliavos sporto centre. Šiai sportininkių grupei taikyta kineziterapijos programa (1 priedas). Vidutinio ir didelio treniruotumo sportininkams dažniausiai rekomenduojami trijų dienų per savaitę raumenų jėgos stiprinimo pratimai nuo 30 iki 40 min. Sportininkės taip pat turėjo vakarines treniruotes (krepšinio ar rankinio), todėl joms tinkamu pasirinktu laiku kineziterapija vyko 30 min.
Taikytas kompleksinis gydymas: kartu su kineziterapija taikytos ir šalčio procedūros. Trijų mėnesių laikotarpyje buvo iškelti kineziterapijos tikslai ir sudaryta programa norint sumažinti šlaunies raumenų disbalansą ir kelio sąnario skausmą.
Skausmui mažinti buvo taikytos šalčio procedūros (vandens pripildyti ir užšaldyti indai buvo dedami ant kelio po kineziterapijos procedūrų 15–20 min.).
Kineziterapijos programą sudarė trys etapai: Pirmasis etapas (nuo 1 – 4 savaitės)
Svarbiausi etapo tikslai: · Mažinti skausmą;
· Lavinti šlaunies raumenų neuroraumeninę kontrolę; · Didinti šlaunies raumenų tonusą;
· Gerinti raumenų jėgą.
Antrasis etapas (nuo 1 – 2 mėnesių) Svarbiausi etapo tikslai:
· Skausmo mažinimas;
· Kelio sąnario stabilumo didinimas; · Girnelės mobilizacija;
· Nuosekliai didinti raumenų jėga ir ištvermę; Trečiasis etapas ( nuo 2-3 mėnesių)
Svarbiausi etapo tikslai:
· Mažinti skausmą, jeigu jis yra;
· Lavinti sprogstamąją kelio sąnario raumenų jėgą; · Gerinti raumenų ištvermę.
2.2. Tyrimo metodai
Tyrimo metu buvo naudoti šie metodai: 1. Literatūros analizė;
2. Anketinė apklausa (2 priedas). Prieš atliekant tyrimą kiekvienam tiriamajam buvo duota anketa. Anketinė apklausa tiriamiesiems atlikta vieną kartą prieš pirmąjį testavimą ir antrą kartą prieš antrąjį testavimą (antro testavimo metu buvo norėta sužinoti, ar pasikeitė skausmo lygis).
Informacija apie anketą: anketinės apklausos metu išsiaiškinome tiriamųjų amžių, antropometrinius duomenis (ūgį, svorį), sporto šaką, treniruočių intensyvumą, sportavimo metų stažą, skausmo balą, ar buvo operuota koja, prieš kiek laiko ir kokia operacijos priežastis.
Tai standartizuoto tipo klausimynas, kurį sudaro 11 klausimų, iš kurių 10 yra atviro tipo klausimai ir vienas klausimas su galimais atsakymo variantais.
Atliekant tyrimą buvo išvengta kliūčių – visi tiriamieji atsakingai užpildė anketas, tiriamiesiems pildant anketas šalia buvo tyrėjas, tad visus iškilusius klausimus padėjo išaiškinti. Vėliau gauti rezultatai buvo analizuojami ir apibendrinami.
3. Skaitmeninė skausmo skalė (3 priedas). Prieš tyrimą tiriamieji buvo supažindinti su skaitmenine skausmo skale. Skausmo vertinimas pagal VAS skalę tiriamajam atžymint liniuotėje nuo 0 iki 10 skausmo jutimą. 0 – neskauda, 10 – ypač skauda buvo įvertinta prieš ir po KT (1 priedas) ( skaitmeninės skausmo skalės vidurkis prieš KT 6 balai, po KT 1 balas).
Susipažinus su skausmo skale, penkiolikos sportininkių skausmo vertinimas buvo atliktas prieš pirmą kineziterapijos procedūrą ir po paskutinės kineziterapijos procedūros po trijų mėnesių.
4. Raumenų testavimas taikant MMT. Raumenų jėgos testavimas atliekamas naudojant Nicholas Manual Muscle Tester (MMT) (Lafayette Manual Muscle Tester Model 01160. Lafayette Instrument Company, 3700 Sagamore Parkway North, Lafayette, IN 47903 U.S.A., 21 www.lafayetteinstrument.com/) (8 pav.). Dinamometras matuoja jėgą 0,1 kg tikslumu, diapazone 0,9-199,9 kg. Nicholas rankinio dinamometro dydis ir svoris tyrėjui leidžia jį patogiai naudoti kiekvienos procedūros metu ir lengvai pakeisti matuojamą raumenį. Šį dinamometrą galima naudoti daugumos raumenų grupių matavimui (Sisto & Dyson-Hudson, 2007). Naudojant standartinę matavimo techniką MMT dinamometru buvo matuojami blauzdos tiesiamieji, lenkiamieji raumenys ir šlaunies atitraukiamieji, pritraukiamieji raumenys. Tyrimo metu buvo pildoma jėgos įvertinimo forma (4 priedas).
8 pav. Nicholas Manual Muscle Tester naudojamas raumenų jėgai matuoti.
Rankiniu dinamometru raumenų jėgą galima įvertinti tiksliau už subjektyvius raumenų jėgos matavimo testus. Vertinant apatinių galūnių raumenų jėgą, yra svarbu išsiaiškinti tikslų asimetrijos tarp matuojamų galūnių dydį, kadangi per didelė asimetrija gali būti sportininko traumų priežastimi. Įprastais testais tokius vertinimus padaryti yra gana sudėtinga, kadangi jie dažniausiai būna gana paviršutiniški ir priklauso nuo gydytojo, kineziterapeuto subjektyvių vertinimų. Kita vertus, gerai įgudusio specialisto rankos, kaip teigė Kendall et al (1993), yra daug jautresnės už bet kokius kada nors anksčiau sukurtus, rankomis valdomus ar kompiuterizuotus instrumentus. Įprastų testavimų metu, tyrėjas viena ranka prilaiko pacientą, taip suteikdamas jam saugumo jausmą, kita ranka suteikdamas atitinkamą pasipriešinimą. Rezultatai vertinami pasirinkta balų sistema. Tokių testavimų metu mokslininkų teigimu, gaunama objektyvi informacija apie tiriamojo jėgos dydį (Kendall,1993).
5. Matematinė statistika
Duomenų analizei naudota SPSS programa. Priklausomoms imtis palyginti taikytas porinis Sjudento t testas, kai duomenys nesiskyrė nuo normaliojo skirstinio, duomenims, kuriems šis skirtumas buvo reikšmingas, palyginti taikytas neparametrinis Vilkoksono testas. Skirtumai, kai p<0,05 laikyti statistiškai reikšmingais. Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ± standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Bendrosios sportininkių grupės (BS) dominuojančios ir nedominuojančios
kojos šlaunies raumenų jėgos rezultatai.
Bendrajai sportininkių grupei (BS) atliktas šlaunies raumenų jėgos tyrimas, kuris parodė skirtingus raumenų jėgos rezultatus tarp nedominuojančios ir dominuojančios kojos.
Nedominuojančios ir dominuojančios kojos blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos kaitą stebime 9 paveiksle. Tyrimo rezultatai rodo, kad nedominuojančios kojos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga yra 11,7+0,65 kg, o dominuojančios – 11+0,61 kg. Nedominuojančios kojos raumenų jėga statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei dominuojančios kojos.
BS grupės nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga yra 14,7+0,65 kg, o dominuojančios – 13,8+0,62 kg. Nedominuojančios kojos raumenų jėga statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei dominuojančios kojos.
9 pav. BS grupės nedominuojančios ir dominuojančios kojos raumenų jėgos (kg) kaita, atlikus blauzdos lenkimą ir tiesimą.
Nedominuojančios ir dominuojančios kojos šlaunies atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų jėgos kaitą stebime 10 paveiksle. Vertinant BS grupės šlaunies atitraukiamųjų raumenų jėga
tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos, radome, kad reikšmingo skirtumo tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nebuvo (p>0,05). Šlaunies pritraukiamųjų raumenų jėga tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos taip pat reikšmingai nesiskiria (p>0,05).
10 pav. BS grupės nedominuojančios ir dominuojančios kojos raumenų jėgos (kg) kaita, atlikus šlaunies atitraukimą ir pritraukimą.
Lyginant BS grupės tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos blauzdos tiesiamųjų/lenkiamųjų (L:T) raumenų jėgos santykius (11 pav.), radome, kad reikšmingo skirtumo tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos nebuvo (p>0,05).
BS grupės šlaunies atitraukiamųjų/pritraukiamųjų (A:P) raumenų jėgos santykiai tarp dominuojančios ir nedominuojančios kojos taip pat statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0,05).
11 pav. BS grupės nedominuojančios ir dominuojančios kojos raumenų jėgos santykiai tarp lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų ir tarp atitraukiamųjų ir pritraukiamųjų raumenų.
3.2. Sportininkių, turinčių nusiskundimų (SN), skaudamos ir neskaudamos kojos
šlaunies raumenų jėga prieš ir po kineziterapijos
.
Sportininkių, turinčių nusiskundimų (SN), raumenų jėgos kaitos skirtumus prieš ir po kineziterapijos stebime 12 paveiksle. Skaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga prieš kineziterapijos programą buvo 14,2+0,95 kg, po kineziterapijos – 17,9+1,13 kg. Neskaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga prieš KT – 14,8+1,03 kg, po KT – 18+1,24 kg. SN grupės blauzdos tiesiamųjų raumenų jėgos kaitą prieš ir po kineziterapijos, pastebime, kad skaudamos kojos raumenų jėga po KT statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei skaudamos kojos raumenų jėga prieš KT. Neskaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėga po KT statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei neskaudamos kojos raumenų jėga prieš KT.
Lyginant SN grupės tarp skaudamos ir neskaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėgą prieš kineziterapiją, nustatėme, kad reikšmingo skirtumo tarp skaudamos ir neskaudamos kojos nebuvo (p>0,05). Lyginant SN grupės tarp skaudamos ir neskaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėgą po kineziterapijos, nenustatėme, kad reikšmingo skirtumo tarp skaudamos ir neskaudamos kojos nebuvo (p>0,05).
12 pav. SN grupės skaudamos ir neskaudamos kojos blauzdos tiesiamųjų raumenų jėgos (kg) kaita prieš ir po KT.
Blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga skaudamos kojos prieš kineziterapiją buvo 10+0,95 kg, po kineziterapiją 14+1,1 kg. Neskaudamos kojos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga prieš kineziterapiją – 10,7+0,77 kg, po kineziterapijos – 14,6+0,98 kg (13 pav.). Blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga po KT statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei prieš KT. Vertinant SN grupės blauzdos lenkiamųjų raumenų jėgos kaitą prieš ir po kineziterapijos, nustatyta, kad skaudamos kojos raumenų jėga po KT statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei skaudamos kojos raumenų jėga prieš KT. Neskaudamos kojos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėga po KT statistiškai reikšmingai yra didesnė (p<0,05), nei neskaudamos kojos raumenų jėga prieš KT.
Lyginant SN grupės tarp skaudamos ir neskaudamos kojos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėgą prieš kineziterapiją, nenustatėme, reikšmingo skirtumo tarp skaudamos ir neskaudamos kojos nebuvo (p>0,05). Lyginant SN grupės tarp skaudamos ir neskaudamos kojos blauzdos lenkiamųjų raumenų jėgą po kineziterapijos, nenustatėme, kad reikšmingo skirtumo tarp skaudamos ir neskaudamos kojos nebuvo (p>0,05).
