LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
TOMAS KILTINAVIČIUS
JAUNO AMŽIAUS SĖDIMĄ DARBĄ DIRBANČIŲ ASMENŲ
JUOSMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS,
JĖGOS IR JUDESIO AMPLITUDĖS KAITA, TAIKANT
KINEZITERAPIJOS PROGRAMĄ SU VOLAIS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas Darbo vadovas lekt. dr. Vytautas Poškaitis
TURINYS
SANTRAUKA ...4 ABSTRACT ...6 SANTRUMPOS ...8 ĮVADAS ...9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...111.1 Juosmens anatomija ir kinematika ...11
1.2 Sėdėjimas darbe ...13
1.3 Sėdimo darbo įtaka sveikatai ...14
1.4 Griaučių raumenų sistemos pokytis ...15
1.5 Juosmens ištyrimo būdai ...17
1.6 Sėdimo darbo žalos sveikatai korekcija ir prevencija ...19
1.7 Ergonomika sėdimame darbe ...20
1.8 Poveikio priemonių apžvalga ...21
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...24
2.1 Tyrimo planavimas ir etika ...24
2.2 Tiriamųjų atranka ir charakteristikos ...24
2.3 Tyrimo metodai ir priemonės ...25
2.3.1 Skausmo intensyvumo vertinimas ...26
2.3.2 Juosmens judesių amplitudės vertinimas ...27
2.3.3 Juosmens raumenų ištvermės vertinimas ...27
2.3.4 Juosmens raumenų jėgos vertinimas ...28
2.3.5 Fizinio aktyvumo vertinimas ...28
2.4 Statistinė duomenų analizė ...28
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...56
IŠVADOS ...58
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...59
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...60
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...61
SANTRAUKA
Tomas Kiltinavičius. Jauno amžiaus sėdimą darbą dirbančių asmenų juosmens raumenų ištvermės, jėgos ir judesio amplitudės kaita, taikant kineziterapijos programą su volais. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – lekt. dr. Vytautas Poškaitis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; 66 p.
Tikslas: nustatyti jauno amžiaus sėdimą darbą dirbančių asmenų juosmens raumenų ištvermės, jėgos ir judesio amplitudės kaitą, taikant kineziterapijos programą su volais.
Uždaviniai:
1. Įvertinti juosmens raumenų ištvermės, jėgos kaitą ir judesio amplitudės kaitą, jauno amžiaus asmenims, dirbantiems sėdimą darbą, taikant kineziterapijos programą su volais.
2. Įvertinti juosmens raumenų ištvermės, jėgos kaitą ir judesio amplitudės kaitą, jauno amžiaus asmenims, dirbantiems sėdimą darbą, taikant kineziterapijos programą.
3. Palyginti dviejų skirtingų kineziterapijos programų poveikį, juosmens raumenų ištvermei, jėgai ir judesio amplitudei, asmenyse, kurie dirba sėdimą darbą.
4. Nustatyti kasdienio fizinio aktyvumo sąsajas su juosmens raumenų jėga, ištverme ir judesio amplitude.
Tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 26 savanoriai asmenys, kurie dirba sėdimą darbą. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, pirmajai grupei (n=13) buvo taikoma kineziterapijos programa. Antrajai grupei (n=13) buvo taikoma prieš tai minėta kineziterapijos programa, tik raumenų jėgos, ištvermės ir mobilumo pratimai buvo atliekami ant putplasčio volo, procedūros trukmė 40min. Pirmojo ir paskutiniojo susitikimo metu buvo matuojama juosmens judesių amplitudė inklinometru ir Schober testu, skausmo intensyvumas, naudojant skaitmeninės analogijos skausmo skalę, juosmens raumenų jėga manualiniu raumenų testavimu, juosmens raumenų ištvermė McGill liemens raumenų ištvermės testu ir kasdienis fizinis aktyvumas naudojant Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimyną. Kiekvienai grupei buvo suteikiamos 9 procedūros.
Tiriamieji: jauno amžiaus, 4-6 val/dieną sėdimą darbą dirbantys žmonės. Darbo išvados:
1. Tiriamiesiems kuriems buvo taikyta kineziterapijos programa su volu juosmeninės stuburo dalies judesio amplitudės po kineziterapijos procedūrų padidėjo. Juosmens raumenų ištvermė ir jėga taip pat padidėjo.
2. Tiriamiesiems kuriems buvo taikyta kineziterapijos programa be volo juosmeninės stuburo dalies judesio amplitudės po atliktų kineziterapijos procedūrų padidėjo. Juosmens raumenų ištvermė ir jėga taip pat padidėjo.
3. Abi kineziterapijos programos turi vienodą poveikį, juosmeninės stuburo dalies judesio amplitudėms, juosmens raumenų ištvermei ir jėgai asmenims kurie dirba sėdimą darbą.
4. Asmenys, kurie buvo labiau fiziškai aktyvus, jų juosmenį kairėn ir dešinėn lenkiančių raumenų jėga ir judesio amplitudė buvo mažesnė. Tyrimo dalyvių kasdienis fizinis aktyvumas nėra susijęs su juosmens „lenkimo, tiesimo“ judesių amplitudėmis, juosmens raumenų ištverme ir juosmenį lenkiančių ir tiesiančių raumenų jėga.
ABSTRACT
Tomas Kiltinavičius. The effect of a physical therapy program with a foam roller on lumbar muscle strength, endurance and range of motion in individuals who work sedentary jobs. Master‘s thesis. Supervisor – lekt. dr. Vytautas Poškaitis. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Sports medicine clinic, 2020; 66 p.
The aim: To determine the effect of a physical therapy program with a foam roller on lumbar muscle strength, endurance and range of motion in individuals who work sedentary jobs.
Tasks:
1. Assess the change of lumbar muscle strength, endurance and range of motion in individuals who work sedentary jobs using a physical therapy program on a foam roller.
2. Assess the change of lumbar muscle strength, endurance and range of motion in individuals who work sedentary jobs using a physical therapy program.
3. To compare the effect of two different physical therapy programs on lumbar muscle strength, endurance and range of motion in individuals who work sedentary jobs.
4. To determine the connection between daily physical activity with lumbar muscle strength, endurance and range of motion.
Methodology: The study involved 26 volunteers working sedentary jobs. Subjects were divided into two groups, the first group (n = 13) underwent a physiotherapy program consisting of warm-up exercises, myofascial roller muscle relaxation, exercises that increase muscle strength, endurance and lumbar spine mobility, stretching exercises, the procedure lasted 40min. For the second group (n = 13) the aforementioned physiotherapy program was applied, only muscle strength, endurance and mobility exercises were performed on the foam roller, the duration of the procedure was 40min. On the first and last meetings we measured lumbar range of motion with the inclinometer and Schober test, pain intensity using a digital analogy pain scale, lumbar muscle strength with manual muscle testing, lumbar muscle endurance with McGill torso muscle endurance test, and daily physical activity using Baecke's daily physical activity questionnaire. Each group was given 9 treatments.
Participants: young-aged people, who work sedentary jobs for 4-6 hours/a day. Conclusions:
1. The range of motion of the lumbar spine increased after the physiotherapy program with roller. Lumbar muscle endurance and strength also increased.
2. Range of motion of the lumbar spine increased after the physiotherapy program. Lumbar muscle endurance and strength also increased.
3. Both physiotherapy programs have the same effect on the range of motion of the lumbar spine, endurance and strength of the lumbar muscles in persons who perform sedentary work.
4. Individuals who were more physically active had lower left and right lateral muscle strength and range of motion. The daily physical activity of the study participants is not related to the range of motion of lumbar flexion, extension, lumbar muscle endurance and lumbar flexor and extensor muscle strength.
SANTRUMPOS
SAS- skaitmeninė analogijos skausmo skalė KT- kineziterapija
BKFAK – Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas MLRIT – McGill liemens raumenų ištvermės testas
Pav. – paveikslėlis Lent. – lentelė
Įvadas
Pastaraisiais metais sėslus gyvenimas tampa vis aktualesnė visuomenės sveikatos problema tarp suaugusių gyventojų. Sėdimas elgesys apima tokias veiklas kaip sėdėjimas, televizijos žiūrėjimas ir važiavimas automobiliu. (1) Fizinė, ekonominė ir socialinė aplinka, kurioje šiuolaikiniai žmonės gyvena ar juda savo kasdienio gyvenimo kontekste, greitai keičiasi, ypač nuo praėjusio amžiaus vidurio. Šie transporto, ryšių, darbo vietos ir pramogų technologijų pokyčiai buvo susiję su žymiai sumažėjusiu fiziniu aktyvumu. Tačiau šie fizinio aktyvumo pasikeitimai, dėl aplinkos pokyčių, yra susiję su visiškai kitu sveikatos elgesiu. (2)
Visuomenės rodikliai, susiję su žmogaus energijos išeikvojimo sumažėjimu ir sėslaus elgesio padidėjimu per pastaruosius kelis dešimtmečius, yra ypač ryškūs. Mokslininkai, tiriantys neigiamą šio fizinio aktyvumo sumažėjimo poveikį, atskleidė sudėtingą, daugialypį ryšį tarp fizinio darbo, energijos sąnaudų ir sveikatos. Pastaraisiais dešimtmečiais labiau ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės gyventojai tapo vis sėslesni, daugelis suaugusiųjų praleido 70% ar daugiau savo prabudimo valandų sėdėdami. Kartu su šiuo pokyčiu paaiškėjo, kad įprastas sėdimas elgesys (ilgas sėdėjimas) yra naujas kardiometabolinių ligų ir mirštamumo rizikos veiksnys, nepriklausomas nuo praleisto laiko mankštinantis ar būnant fiziškai aktyviu. (3)
Sėdimas biuro darbas susijęs su disfunkcijos atsiradimu griaučių-raumenų sistemoje. Dažnai šios disfunkcijos susiformavimo priežastis yra pats darbas, ypač sėdimas darbas. (4) Visame pasaulyje griaučių-raumenų sistemos skausmas yra lyderiaujanti negalios kupino gyvenimo priežastis. 2010 m. Atliktame „Visuotinės ligų naštos“ tyrime nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmas yra pirmoje vietoje iš priežasčių, dėl kurios metus gyvenama su negalia, ketvirtoje vietoje - kaklo skausmas, o šeštoje - kiti raumenų ir skeleto sistemos sutrikimai. Be to, griaučių - raumenų sistemos skausmas yra viena iš lydinčių priežasčių, dėl ankstyvaus neįgalumo ir ilgalaikio nebuvo darbovietėje, dėl ligos. (5)
Kaip ir kitose darbuotojų sveikatos ir saugos srityse, ergonomika tobulėja ir tampa vis labiau integruota į bendras darbo vykdymo ir valdymo sistemas. (6) Su ergonomika susijusios sveikatos problemos sukelia griaučių-raumenų sistemos disfunkcijas, kurios paveikia judėjimo aparatą per raumenis, raiščius, sausgysles, nervus, dėl to atsiranda daugelis nedarbingumo atvejų. (7) Intervencijų darbo vietoje, siekiant padidinti fizinį aktyvumą, yra daug (Conn ir kt., 2009), tačiau tik nedaugelis specifiškai bando sumažinti sėslų elgesį, nepaisant bendrų rekomendacijų, rekomenduojančių reguliariai keisti laikyseną, kad padidėtų judrumas sėdimo darbo metu. (8)
Didelis vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas (t.y apie 60–75 min. per dieną) pašalina padidėjusią mirties riziką, susijusią su ilga sedėjimo trukme sėdėjimo laiku. (9) Fiziškai aktyvaus gyvenimo būdo pranašumai yra gerai žinomi. Tačiau dažniausiai nurodoma priežastis, dėl kurios neatliekama mankšta yra laiko trūkumas, net ir tiems asmenims, kuriems šis sveikas elgesys galėtų būti naudingiausias. (10)
1.Literatūros apžvalga
1.1 Juosmens anatomija ir kinematika
Juosmuo yra kūno dalis, esanti tarp krūtinės ląstos ir dubens. (11) Juosmuo yra liemens dalis. Juosmuo yra didelė kūno dalis, kurią supa pilvo raumenys iš priekio ir iš šonų bei iš nugaros šalia stuburo. Pilvo ertmė yra dalis juosmens. Diafragma pilvo ertmė prisijungia prie krūtinės ląstos. Per diafragmą praeina tokios struktūros kaip aorta, apatinė tuščioji vena ir stemplė. Tiek pilvo, tiek dubens ertmės yra išklotos serozine membrana, vadinama parietaline pilvaplėve. Ši membrana susijungia su visceraline pilvaplėve, kuri dengia ir organus. (12)
Juosmens slanksteliai yra apatinėje nugaros dalyje tarp krūtinės ir kryžkaulio. (13) Juosmens slanksteliai turi didžiulius plačius kūnus, tinkamus palaikyti visą galvos, liemens ir rankų svorį. Bendra penkių juosmens slankstelių masė yra maždaug dvigubai didesnė už visų septynių kaklo slankstelių masę. (14) Juosmens slankstelis neturi tų specifinių skirtumų kuriais pasižymi kaklo ir krūtinės slanksteliai. Jie atpažįstami iš kūno bei ataugų dydžio ir formos. Kūnai išlaiko dar ir pilvo organų masę, jie itin stambūs, inksto pavidalo. Ilgos ir smailios skersinės ataugos yra išnykusių šonkaulių liekanos, todėl vadinamos šonkaulinėmis ataugomis. Sąnariniai paviršiai yra sagitalinėje plokštumoje, viršutinių sąnarinių ataugų užpakalinis šoninis kraštas iškyla lyg atskira maža aptaki speninė atauga. (15) Prie speninės ataugos tvirtinasi dauginiai raumenys.
1pav. Juosmeninės stuburo dalies slanksteliai (Stephen Kishner, MD, MHA Professor of
Clinical Medicine, Lumbar Spine Anatomy, Louisiana State University School of Medicine in New Orleans, Medscape: http://emedicine.medscape.com/article/1899031-overview, 2015)
Juosmens srityje yra dviejų tipų sąnariai. Facetiniai sąnariai atrodo apytiksliai bumerango formos, žiūrint iš viršaus. Tarp slankstelių kūnų gretimi slankstelių kūnai yra sujungti tarpslanksteliniais diskais, sudarytais iš fibrozinės kremzlės. Tai kremzlinio sąnario tipas, žinomas kaip simfizė. Facetinis sąnarys pasižymi sinovijinių sąnarių būdingais bruožais: sąnarinė kremzlė dengia kiekvieno faceto paviršius, remdamasi į sustorėjusį subchondrinio kaulo sluoksnį, o sinovijine membrana jungia kremzlinius sąnario dalies kraštus. Sąnario poliuose yra suformuotas aukštesnis ir žemesnis kapsulinis maišelis, užpildytas riebalais, o pluoštinė sąnario kapsulė dengia sąnarį kaip gaubtas. Sąnaryje yra meniskai kurie padidina sąlyčio paviršiaus plotą, kai judesio metu briaunos susiliečia ir slysta sąnario lankstymo metu. (16)
Juosmeninės dalies nugaros raumenys yra tie, kurie slypi už juosmeninės stuburo dalies slankstelio skersinių ataugų ir susitraukdami atlieka judesius šiame segmente. Jie apima raumenis, kurie prisitvirtina prie juosmens slankstelių ir taip veikia tiesiogiai juosmens slankstelius, ir tam tikrus kitus raumenis, kurie, nors ir neprisitvirtinę prie juosmens slankstelių. Aprašymo tikslais ir dėl morfologinių priežasčių juosmeninės dalies raumenys gali būti suskirstyti į tris grupes: trumpieji tarpsegmentiniai raumenys - tarpketeriniai ir tarpskersiniai raumenys. Polisegmentiniai raumenys, kurie prisitvirtina prie juosmens slankstelių - dauginiai raumenys ir juosmeninė ilgiausiojo raumens dalis ir klubinio šonkaulių raumens dalis. Ilgi polisegmentiniai raumenys, kuriuos atstovauja krūtininė dalis ilgiausiojo raumens ir klubinio šonkaulių raumens, kurie nesitvirtina prie juosmeninės stuburo dalies slankstelių, bet praeina pro juosmenį, kad prisitvirtintu prie klubakaulio ir kryžkaulio. (17)
Buvo teigiama, kad priekiniai/šoniniai pilvo sienos raumenys padidina juosmens srities stuburo stabilumą įtempdami krūtinės ląstos fasciją ir padidindami intraabdominalinį spaudimą. (18) Pilvo sienoje yra keturi raumenų sluoksniai: tiesusis pilvo raumuo, išorinis ir vidinis įstrižiniai pilvo raumenys ir taip pat skersinis pilvo raumuo. Visos keturios pilvo raumenų grupės dirba kartu, kad lenktu į priekį, lenktu į šoną ar pasuktų juosmeninę stuburo dalį ir apatinę liemens dalį. Įstrižiniai pilvo raumenys ir skersinis pilvo raumuo yra plokšti, platūs raumeniniai apvalkalai, apvyniojantys juosmenį, formuojantys raumeninę sieną aplink pilvo ertmę ir juosmeninę stuburo dalį. Jie palaiko ir stabilizuoja juosmeninę stuburo dalį ir liemenį vertikalioje "ištiestoje" laikysenoje, užkertant kelią apatinės nugaros dalies skausmams ir traumoms. Kvadratinis juosmens raumuo yra mažas, gilus raumuo, slypintis už didžiojo juosmens raumens, kuris stiprina pilvo ertmės užpakalinę sienelę. (19) Juosmeninės stuburo dalies lenkimas ir tiesimo judesiai yra pakankamai laisvi. Bendra lenkimo judesio amplitudė – 55o, tiesimo – 30o. Didžiausias judesys yra per juosmens kryžmens jungtį tarp L4 ir S1 segmentų, mažiausias per krūtinės juosmens jungtį. (20) Lenkiantis per juosmeninę stuburo dalį, juosmeninė lordozė išsitiesina, labai retai lenkiantis ji susilenkia į kifozinę pusę. Juosmens sukimąsi riboja tarpusavyje susijungę facetiniai sąnariai. Didžiausias šoninio lenkimo
judesys per liemenį įvyksta ties L-5 ir kryžkaulio sąnariais, kurių artrokinematiniai paviršiai yra nukreipti į frontalinę plokštumą. (19) Lenkiant juosmeninę stuburo dalį, slanksteliai pakrypsta pirmyn vienas kito atžvilgiu, viršutinių slankstelių apatinės sąnarinės ataugos slysta į viršų ir pirmyn apatinių slankstelių viršutinėmis sąnarinėmis ataugomis. Judesį varžo užpakalinės tarpslankstelinio disko dalies, geltonojo, viršketerinio ir tarpketerinio raiščių įsitempimas. Tiesiant juosmeninę stuburo dalį, viršutinių slankstelių kūnų apatinės sąnarinės ataugos slysta žemyn, apatinių slankstelių kūnų – viršutinėmis sąnarinėmis ataugomis. Viršutiniai slanksteliai juda nežymiai atgal apatiniais slanksteliais. Judesį riboja priekinio išilginio raiščio įsitempimas, priekinės tarpslankstelinio disko dalis, keterinių ataugų suartėjimas ir slankstelių ataugų sąnarių uždaroji padėtis. (20)
Juosmuo yra sudėtinga struktūra nuo kurios priklauso daugelis gyvenimo funkcijų. Juosmens srityje yra daug skirtingų struktūrų, kaip raumenys, raiščiai, nervai, vidaus organai ir t.t. Juosmens sritis gali būti paveikta neigiamai dėl daugelių žalingų veiksnių, kaip ilgalaikis sėdėjimas.
1.2 Sėdėjimas darbe
Sėdimas elgesys, dažnai nurodomas kaip sėdėjimo laikas, yra mažo energijos išeikvojimo elgesys, t.y elgesys, kurio metu yra sunaudojama mažiau nei 1.5 metabolinių vienetų. Tai skiriasi nuo fizinio neveiklumo, kuris yra vidutinio arba aukšto intensyvumo fizinio aktyvumo nebuvimas. (21) Sėslus elgesys apima sėdėjimą važiuojant į darbą ir iš jo, darbo vietoje ir namų aplinkoje bei laisvalaikiu.
Sėdimą elgesį apibūdina tiek laikysena, tiek mažos energijos sąnaudos.(22) Dirbantys suaugusieji praleidžia trečdalį ar net pusę darbo dienos sėdėdami. Žmonės laisvalaikiu taip pat praleidžia sėdėdami (pvz., žiūrėdami televizorių, naudodamiesi kompiuteriu, naršydami telefone, vairuodami). Nors skirtingų profesijų asmenų sėdėjimo laikas skiriasi, mažai žinoma apie sąryšį tarp sėdėjimo / aktyvumo ir sėslaus bei aktyvaus elgesio ne darbo metu. Vienas tyrimas rodo, kad darbuotojai, kurie darbe leidžia didesnę dalį laiko sėdėdami, taip pat didelę dalį laiko po darbo leidžia sėdėdami (Jans ir kt., 2007); tuo tarpu kiti tyrimai skelbia, kad sėdimas laikas darbe nėra susijęs su laisvalaikio fizine veikla (Mummery ir kt., 2005). (21)
Laikas praleidžiamas sėdint darbe žymiai skyrėsi priklausomai nuo asmens socio-demografinių, sveikatos ar psichosocialinių faktorių. (23) Rezultatai rodo, kad profesinės veiklos įvairių kategorijų darbuotojai laisvalaikiu vidutiniškai sėdėjo apie 3,3–3,5 val. per dieną ir kad darbuotojai, kurių darbas dažniausiai susijęs su sėdėjimu buvo labiau linkę laisvalaikiu sėdėti, negu darbuotojai, kurie dirba fiziškai aktyviuose darbuose. Tyrimai parodė, kad asmenys dirbantys vidutinės socialinės klasės darbuose (pvz. prekybininkai, salės darbuotojai, konsultantai) buvo labiau
fiziškai aktyvus darbuose, lengviau pasiekdavo PSO rekomendacijas fiziniam aktyvumui ir buvo labiau linkę patekti į darbą transporto priemonėmis kurios reikalauja daugiau energijos išeikvojimo (t.y dviratis, vaikščiojimas į viešojo transporto stotelę ir iš jos), negu darbuotojai, kurie dirba biuruose, užimdami aukštesnes pareigas. Buvo nustatyta, kad labiau fiziškai aktyvus darbuotojai (dažniausiai vaikščiojantys ar dirbantys sunkų darbą) mažiau laiko praleisdavo laisvalaikiu būdami fiziškai aktyvus, negu asmenys kurie dirbdavo didžiąją dalį laiko sėdėdami. (21)
Šiuolaikiniame amžiuje vis didesnė populiacijos dalis praleidžia sėdėdama laisvalaikiu, švietimo įstaigose ar darbovietėje. Sedėjimo pobūdis priklauso nuo atliekamo darbo, amžiaus, sėdimo laiko ir t.t. Ilgalaikis sėdėjimas priveda prie mažesnio fizinio aktyvumo, dėl šios priežasties reikia išsiaiškinti kokias pasekmės ilgalaikis sėdėjimas turi mūsų sveikatai.
1.3 Sėdimo darbo įtaka sveikatai
Atsirandantys moksliniai straipsniai rodo, kad sėslus elgesys (t. y.laikas, praleistas sėdint) gali būti neigiamai susijęs su sveikata. (24) Naujausi skaičiavimai rodo, kad apie 9% visų mirčių kasmet, t.y apie 5 milijonus mirčių visame pasaulyje, yra susijusios su fizinio aktyvumo stoka. (25) Fizinio aktyvumo stoka laisvalaikio metu ir didelis kasdienio sėdėjimo laikas buvo susijęs su didesniu metabolinio sindromo paplitimu. Net ir fiziškai aktyviems asmenims didelis kasdieninio sėdėjimo laikas buvo susijęs su didesne metabolinio sindromo rizika. (26)
Metabolinis sindromas yra grupė rizikos veiksnių, dėl kurių gali susiformuoti širdies-kraujagyslių sistemos ligos ir II tipo diabetas, taip pat gali atsirasti tokių medžiagų kaip plazmos trigliceridų, cholesterolio, gliukozės kiekio plazmoje svyravimus ir nereguliarų kraujospūdį ar padidėjusią juosmens apimtį. Tyrimai parodė ilgas sėdėjimas ar fizinio aktyvumo stoka buvo tiesiogiai susieta su metaboliniu sindromu, per dideliu kūno masės indeksu, sutrikusia kasos funkcija vaikuose sergančiuose I tipo diabetu ir taip pat padidėjusia rizika susirgti II tipo diabetu. Buvo nustatyta, kad ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas ar sėdėjimas prie kompiuterio padvigubina riziką susirgti metaboliniu sindromu. (27)
Literatūros šaltiniuose minima, kad tie, kurie užsiėmė vidutinio arba aukšto intensyvumo fizine veikla daugiau nei 7 valandas per savaitę, bet ir 7 valandas per dieną žiūrėjo televiziją, turėjo 50% didesnę mirties riziką nuo įvairių priežasčių ir dvigubai didesnė mirties rizika nuo širdies ir kraujagyslių ligų, palyginti su tais, kurie užsiėmė tokiu pat kiekiu fiziniu aktyvumu, bet žiūrėjo televiziją <1 val. Pirminiai atradimai Australijos diabeto, viršsvorio ir gyvensenos 2005m. tyrime atskleidė, kad sėdimas laikas yra susijęs su širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, juosmens
apimtimi, gliukozės kraujyje kiekiu. Įdomu tai, kad asmenys, kurie sėdėjo be jokių pertraukų, turėjo blogesnę kardio-metabolinę sveikatos būklę, palyginti su tais, kurie nutraukdavo retkarčiais savo sėdėjimą arba tie kurie turėjo dažnas pertraukas, kurių metu stovėdavo ar vaikščiodavo. (28)
Giliųjų venų trombozė: sveikatos būklė, kurią vienareikšmiškai sukelia ilgalaikis sėdėjimas ir mažas fizinis aktyvumas. Gilioji venų trombozė yra pavyzdys, kaip per didelis sėdėjimas, o ne tik per mažai atlikta mankšta gali sukelti medicininių problemų. (27) Pėdų diskomfortas ir patinimas yra įprasti pojučiai po ilgo sėdėjimo. (29)
Apibendrinant, sėdėjimas neigiamai veikia sveikata ir daugelį mūsų kūno struktūrų. Kai kurios kūno vietos yra labiau paveikiamos ilgalaikio sėdėjimo negu kitos. Viena iš labiau paveikiamų sričių kūne yra griaučių-raumenų sistema.
1.4 Griaučių raumenų sistemos pokytis
Sėdėjimas, ypač ilgai trunkantis sėdėjimas, įprastai yra rizikos veiksnys, kuris dažnai sukelia apatinės nugaros dalies skausmą. Pasak Jenseno, vienas iš trijų veiksnių, atsakingų už apatinės nugaros dalies skausmą yra nepakankama tarpslankstelinių diskų mityba, dėl stuburo judesių trūkumo. Atrodo, kad stuburo judesių, kaip provokuojančio veiksnio, trūkumas atitinka tai, ką nustatėme atlikdami apatinės nugaros dalies skausmu sergančių pacientų analizę: 85% atvejų skausmą sukėlė ilgas sėdėjimas. (30)
Todėl nenuostabu, kad manoma, jog ilgai trunkantis statinis sėdėjimas yra susijęs su padidėjusia, nugaros, kaklo, pečių, rankų ir kojų raumenų sistemos pažeidimų rizika. Nepaisant to, Lis ir kt. (2007) pasiūlė, kad nepatogios sėdėjimo padėties ir (arba) kūno vibracijos (kurios gali atsirasti vairuojant didelius atstumus) ir ilgalaikio statinio sėdėjimo elgesio derinys padidina apatinės nugaros dalies skausmo tikimybę. Nepaisant ginčytinų diskusijų literatūroje, įmanoma įsivaizduoti, kad diskomfortas ar žemas komforto lygis, atsirandantis, dėl nepalankių ar neergonomiškų sėdėjimo padėčių, sėdėjimo elgesio ar darbo sąlygų, gali sukelti griaučių - raumenų sistemos sutrikimus, tokius kaip apatinės nugaros dalies skausmas. (31) Ankstesni tyrimai rodo, kad ilgesnis sėdėjimas sumažina juosmeninę lordozę ir padidina raumenų aktyvumą, tarpslankstelinių diskų spaudimą ir spaudimą sėdynkauliui. Taip pat įrodyta, kad ilgas sėdėjimas pasilenkus gali pakeisti branduolio pasiskirstymą tarpslanksteliniame diske. Kartu šie veiksniai gali baigtis disko degeneracija, išvarža ar plyšimu, kurie gali sukelti apatinės nugaros dalies skausmą. (32)
Negalima nuvertinti juosmens diskų apkrovos sėdint, kadangi ji yra didesnė nei stačiosiose padėtyse, pavyzdžiui, stovint ar atsilenkiant (Nachemson, 1966). Naujesni tyrimai patvirtina šiuos duomenis (Wilke et al., 2001). Be to, sėdėjimo susilenkus ir atsipalaidavus reiškinys yra labiausiai ryškus sėdint
susilenkus per liemenį, būnant tokioje kūno padėtyje, nėra aktyvaus raumenų palaikymo ar stabilizavimo (Schultz ir kt., 1985; Sihvonen ir kt., 1988). Tai reiškia, būnant tokiose kūno padėtyse nesuaktyvėja juosmens raumenys ir atrodo, kad tai panašu į sėdimą darbą ir jo poveikį raumenims. Ilgą laiką sėdint ir neužsiimant laisvalaikiu fizine veikla juosmens raumenys atrofuoja ir silpnėja. Fiziniai pokyčiai vyksta ne tik raumenyse. Pasyvioms struktūroms, tokioms kaip raiščiai ar tarpslanksteliniai diskai, būdingas viskoelastingumas. Tai reiškia, kad (taip pat mažas) ciklinis, bet ilgalaikis apkrovimas sukelia diskų ar raiščių savybių pokyčius. (33)
Sėslus gyvenimo būdas ir ilgalaikis buvimas tokiose pačiose kūno padėtyse, pvz. prie kompiuterio gali sukelti kaklo ir galvos skausmus. (34) Kai kurie iš labiausiai paplitusių simptomų, apie kuriuos praneša biuro darbuotojai, yra galvos ir kaklo skausmai su viršutinės galūnės skausmu. „Szeto“ nurodo šių simptomų priežastis kaip ilgalaikį kaklo ir pečių raumenų įsitempimą, kurie stabilizuoja galvą per didelio kaklo lenkimo metu. Tai yra ne tik našta minkštųjų audinių struktūrom, bet ir stuburo sąnariams, ypač kaklo-krūtinės ląstos susijungimo vietos. Sėdimos padėties poveikis griaučių-raumenų ir kvėpavimo sistemoje - sisteminga, patogi sėdima prie kompiuterio padėtis, dirbant su minimaliomis fizinėmis pastangomis, predisponuojantis raumenų ir skeleto sistemos skausmų formavimuisi. Ši profesijų grupė tapo kėdžių projektavimo ir konstravimo įkvėpėja, kurios palaiko tinkamą fiziologinę laikyseną kartu užtikrinant statinį „aktyvumą“. Tiek Jung-Ho, tiek Groszekas tvirtina, kad nuolatinė padėtis su per dideliu kaklo lenkimu sukelia viršutinio kryžiaus sindromą, kuriam būdingi giliųjų kaklo raumenų, rombinių ir priekinių dantytųjų raumenų susilpnėjimas krūtinės raumenų ir viršutinių trapecinių raumenų tonuso padidėjimą. Pagal Jandos klasifikuojamą raumenų disbalanso modelį, silpnumas dėl raumenų disbalanso atsiranda dėl įsitempusio antagonisto reciprokinės inhibicijos. Minkštųjų audinių įtempimo laipsnis, pabrėžtas Caneiro, labai priklauso nuo sėdėjimo pozos. Tyrėjas aprašė trijų tipų standartizuotas krūtinės ląstos ir juosmens sėdėjimo pozas: juosmens-dubens, krūtinės ląstos vertikaliai ir susikuprinimo. Jis įvertino dažniausiai pasitaikančių sėdėjimo padėčių ir raumenų aktyvumo koreliaciją ir padarė išvadą, kad sėdėjimas susilenkus su galvos į priekį išstūmimu stipriai padidina galvos tiesiamųjų raumenų ir krūtinės raumenų įsitempimą. Be to, ši padėtis padidina kaklo lenkimo judesio amplitudę, taip sumažindamas apatinę kaklinės stuburo dalies lordozę, sukeldamas krūtinės ląstos kifozės padidėjimą. Padidėjusių kaklo tiesėjų raumenų tonuso ir padidėjusio lenkimo kaklinėje stuburo dalyje kombinacija sukelia struktūrinius trūkumus kakle, dėl kurio susiformuoja posturaliniai skausmo sindromai. Būnant šioje sėdėjimo pozoje atliekant biuro užduotis, susitraukia krūtinės raumenys, ribojamas jų judrumas ir taip sutrikdomas žąstinis-mentės ritmas. Verta paminėti, kad galva sudaro maždaug vieną septintąją viso kūno svorio ir kad kompiuterio ekranų padėties dėka mes priimame galvos pastumtos į priekį padėtį, o tai sukelia papildomą iššūkį kaklo, pečių ir viršutinių galūnių raumenims. Dėl to gali padidėti raumenų įtampa, sutrumpėti minkštieji audiniai, susilpnėti raiščių
struktūros, atsirasti tendinitas, degeneraciniai pokyčiai ir spaudimas nervams, kylantiems iš kaklinės stuburo dalies. (35)
Sėdėjimas pasilenkusioje pozoje sumažina krūtinės ląstos sienos galimybes plėstis ir riboja diafragmos mobilumą. T.y pasilenkusioje sėdimoje padėtyje pilvo struktūros yra nuolatos spaudžiamos, dėl krūtinės ląstos priartėjimo prie dubens. Tai sąlygoja santykinį intraabdominalinio slėgio padidėjimą, kuris sumažins diafragmos sugebėjimą įkvėpimo metu nusileisti. Be to, susilenkimas per krūtininę stuburo dalį kartu su apatiniu kaklinės stuburo dalies tiesimu sutrumpina papildomus įkvepiančius raumenis, galvos sukamąjį, didįjį ir mažąjį krūtinės ir kitus, kurie padeda išplėsti krūtinės ląstą pakeliant šonkaulius. Be to, šioje padėtyje šonkauliai sukasi sukeldami tarpšonkaulinių erdvių sumažėjimą ir dėl to krūtinės ląstos tūrio sumažėjimą. (36)
Trumpai apibendrinant juosmenį supa ir sudaro daugelis struktūrų kaip raumenys, kaulai, raiščiai, nervai kurių pažeidimas gali sukelti pokyčius kūne, kurie iššaukia funkcinius apribojimus, skausmą, diskomfortą ir t.t. Norint tiksliai parinkti sveikatinimo programą būtina nustatyti kurios struktūros yra atsakingos už šiuos pokyčius.
1.5 Juosmens ištyrimo būdai
Nepaisant to, kad vis sudėtingesnės techninės priemonės yra prieinamos, juosmens problemų diagnozavimas vis dar priklauso nuo anamnezės ir klinikinio tyrimo principų. Anamnezės paėmimas yra pats svarbiausias diagnostinės priemonės įrankis. Istorija taip pat parodo ligos raidą. Istorija yra ne tik praeities ir dabarties nusiskundimų istorija, bet ir būsimo gydymo, prevencijos ir prognozės pagrindas. Be to, joje taip pat pateikiama informacija apie sutrikimo laipsnį, kurį sukėlė problema ar net kurį dar sukels. Daugumai pacientų sunku struktūrizuoti savo istoriją ar atsiminti kiekvieną detalę. Kartais jie net nesugeba tiksliai atsakyti į paprastus klausimus ir sumaišo praeities ir dabarties simptomus, skausmą ir negalią bei fizinius, emocinius ir socialinius sutrikimus. Praktiškai paciento simptomai ne visada yra tokie akivaizdūs, kaip šiuo idealizuotu atveju, tačiau tai iš tikrųjų suteikia geros istorijos reikšmės supratimą. Surinkus anamnezę, egzaminuotojas turėtų gerai suprasti diagnozę arba bent jau sugebėti atskirti su veikla susijusius nugaros skausmus nuo su veikla nesusijusio, plintančio ar funkcinio skausmo. (37)
Norėdami nustatyti stuburo nestabilumą ir (arba) raumenų gebėjimą stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį, gydytojai panaudojo kelis klinikinius testus. Neseniai kai kurie iš šių bandymų buvo pasiūlyti „Klinikinės praktikos gairėse, susijusiose su tarptautine funkcijų, negalios ir sveikatos klasifikacija iš Amerikos kineziterapijos asociacijos ortopedijos skyriaus“, siekiant įvertinti kūno funkcijų sutrikimus. Ankstesnėse apžvalgose atskirai buvo tiriamas nestabilumo testų diagnostinis
tikslumas arba patikimumas, tačiau trūksta išsamaus vaizdo apie jų diagnostinį pagrįstumą juosmens nestabilumui nustatyti. (38)
Juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės vertinimas dažnai atliekamas klinikinio sveikatos patikrinimo metu. Pranešama, kad juosmeninė judesio amplitudė yra pakitusi pacientams, kuriems skauda apatinę nugaros dalį ir dažnai pastebimas ribotas lenkimas. Taigi pacientus, kuriuos kamuoja apatinės nugaros dalies skausmas, būtina patikrinti ar nėra sumažėjusi juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudė ir taip pat svarbu patikrinti kitų paciento funkcijų būklę. Atitinkamai juosmens lenkimo judesio amplitudės įvertinimai yra svarbūs kaip tyrimo ir klinikinės praktikos rezultatų rodikliai. Klinikinėje praktikoje taip pat svarbu, kad vertinimo metodus būtų lengva atlikti ir kad reikalinga įranga nebūtų per brangi. Dėl šios priežasties Schober testas atrodo kaip lengvai prieinamas ir galimai plačiai naudojamas juosmeninės stuburo dalies lenkimo judesio amplitudės nustatymo metodas tyrimuose ir taip pat klinikinėje praktikoje. (39)
Ankstesniuose tyrimuose aprašyta daugybė izometrinių testų, skirtų matuoti liemens stabilizaciją ir ištvermę. Šiuos testus dažniausiai yra paprasta atlikti, o jie yra įvertinami pagal maksimalų laiko tarpą, per kurį testas yra atliekamas. Šie testai yra nebrangūs bei gali būti lengvai atliekami dideliai populiacijos daliai. Vienas iš dažniausiai naudojamų kineziterapeutų ir trenerių izometrinių testavimų yra nugaros tiesiamasis testas (t.y Biering-Sørensen testas), liemens lenkimo ištvermės testas ir kairiojo, dešiniojo "lentos" išlaikymo ištvermės testai, kurie parodė patikimumo koeficientus tarp 0,97 ir 0,99. (40) Liemens raumenų ištvermės matavimai, jei jie naudojami su atitinkamomis žinomomis vertėmis, gali būti naudingi stebint liemens ištvermės gerinimą reabilitacijos programose. Šie matavimai ir norminės vertės taip pat galėtų būti naudojami stebint žmones, kuriems gresia nauji epizodai patirti apatinės nugaros dalies skausmą; jie taip pat galėtų būti naudojami siekiant užkirsti kelią tolesniems epizodams, nukreipiant šiuos asmenis į tinkamas reabilitacijos / prevencijos programas. Nors liemens raumenų ištvermė yra svarbi tiek vertinant apatinės nugaros dalies skausmą, tiek literatūroje ir klinikinėje praktikoje, tačiau pagrindiniai raumenų ištvermės testai buvo patvirtinti tik darbingo amžiaus asmenyse, kuriuos kamuoja apatinės nugaros dalies skausmas. Taip pat tik šiai populiacijai buvo nustatyti nurodomieji duomenys. Be to, tik viename tyrime buvo įvertinta šių testų galimybė diferencijuoti pacientus, kuriuos kamuoja apatinės nugaros dalies skausmas ir taip pat kurių nekamuoja skausmas. (41) Pačių pacientų nuovargio įvertinimas yra būtinas norint papildyti nuovargio supratimą, kuris yra priskiriamas tiek fizinėms, tiek psichinėms priežastims. (42)
Nustačius disfunkcijos priežastis kineziterapeutas privalo koreguoti asmens gyvenimą jo kompetencijų ribose, norint užkirsti kelią tolimesniam funkcijos apribojimų atsiradimui.
1.6 Sėdimo darbo žalos sveikatai korekcija ir prevencija
Yra sukaupta įrodymų apie ilgalaikio sėdėjimo neigiamas pasekmes sveikatai. Ankstesni eksperimentiniai tyrimai parodė, kad nepertraukiamas sėdėjimas yra susijęs su metaboliniais parametrais, kraujospūdžiu ir hemostazės žymenimis, palyginti su sėdėjimu, kurį nutraukia trumpas fizinio krūvio buvimas. Neseniai atliktame eksperimente, kuriame buvo naudojamas 7 valandų „visos darbo dienos“ modelis, nustatyta, kad antsvorio turintys ir nutukę suaugusieji, reguliariai nutraukiantys savo sėdėjimą su lengvu/vidutinio intensyvumo fiziniu aktyvumu sumažina gliukozės ir insulino koncentracijas lyginant su ilgalaikiu sėdėjimu be pertraukos. (43)
Pastaraisiais metais literatūroje buvo plačiai aptariama optimali sėdimoji padėtis ir elgesys sėdint. Ilgalaikė doktrina apie idealią sėdėjimo padėtį, kuri yra „kiek įmanoma statesnė“, buvo griežtai sukritikuota ir buvo pamažu pakeista „dinamiškos sėdėjimo“ koncepcija, kai sėdėjimo padėtis nuolat keičiama. Literatūros apžvalgoje, kurią atliko Synas ir kt. (2001), teigiama, kad idealios sėdėjimo pozos nėra. Anot autorių, norint išvengti apatinės nugaros dalies skausmo, reguliarūs judesiai ir sėdima poza, kuriai būdinga normali juosmeninė lordozė, yra būtini. Pakeitus sėdėjimo padėtį, galima pakeisti spaudimą į juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinius diskus. Todėl dinamiškas sėdėjimas gali pakeisti stuburo segmentų apkrovas. (31) Stebėjimo duomenys rodo, kad dažnai darant pertraukas sedint (perėjimas iš sėdimo į aktyvią būseną 1 minutei ar ilgiau) yra susijęs su metaboliniu rizikos sumažėjimu. Vidutinė šių pertraukų trukmė buvo maždaug 4 minutės, kuriai būdingas lengvo intensyvumo fizinis aktyvumas. (44) Todėl galima daryti išvadą, kad biuro darbuotojai turėtų daugiau judėti darbo metu. (31)
Lordas ir kt. pranešė, kad juosmens lordozė vidutiniškai stovint buvo beveik 150% labiau išreikšta nei juosmens lordozė sėdint. Jų rezultatai rodo sėdimo juosmens atramos naudojimo naudą didėjančiai juosmeninės lordozės prevencijai. (45) Rankų padėtys taip pat stipriai paveikia stuburo apkrovą. Kai rankos buvo nuleistos prie kūno šonų, apkrova stuburui buvo didesnė nei tada, kai rankos buvo dedamos ant šlaunų. Sėdėjimas ant kėdės ar biuro kėdės stipriai sumažino juosmeninės stuburo dalies slankstelių apkrovą, kai tiriamojo nugara buvo atremta į atlošą. Be kontakto su atrama nugarai, apkrovos sumažėjimas buvo tik apie 10% - 20%, palyginti su sėdėjimu ant kėdės be atramos nugarai. Šiek tiek didesnis juosmeninės stuburo dalies slankstelių krūvis buvo nustatytas sėdint ant didžiojo kamuolio lyginant sėdėjimą ant kėdės be atramos nugarai. (46)
Trumpai apibendrinant norint užkirsti kelią tolimesniam disfunkcijos atsiradimui yra būtina prevencija. Prevencija galima šviečiant asmenį ar parenkant specifines priemones ar metodus. Sėdimo darbo žalos sveikatai taisymo priemonių yra daug, kiekvienos yra pritaikomos individualiai.
1.7 Ergonomika sėdimame darbe
Manoma, kad sėdėjimas sukelia dideles stuburo apkrovas. Tačiau sėdėjimas gali skirtis dėl keleto veiksnių, tokių kaip kėdės tipas (pvz., su atlošu ar be atlošo kėdė, didžiojo kamuolio ir balansinė biuro kėdė), laikysena (pvz., atsipalaidavusi, stati, viršutinė kūno dalis pasvirusi ir atsilošęs nugara į kėdės atlošą) ir rankų padėtis (pvz., ant šlaunų, ant porankių, stalo ar nuleistos kūno šonuose). Kai kurių tipų kėdės padeda atlikti tam tikrus dubens pasvirimus, kurie, kaip teigiama, sumažina stuburo apkrovą arba, manoma, užkerta kelią nugaros skausmų atsiradimui. Šių tipų pavyzdžiai yra didieji kamuoliai, šiuolaikiškos biuro kėdės su atlenkiamu atlošu, leidžiančiomis pakeisti atlošo formą, ir kėdės su kintamais sėdynės mikro judesiais. (46)
Ankstesnių tyrimų metu biurų darbuotojai teigė, kad sumažėjo nuovargis darbovietėje naudojantis reguliuojamo aukščio stalus kai buvo lyginamas nuovargis nuolatos sėdint prie įprastų stalų. Taip pat buvo pranešta, kad padidėjo suvokimas, susikaupimas ir koncentracija, kai buvo kombinuotas stovėjimas ir sėdėjimas darbe. (43) Reguliuojamo aukščio stalai skatina darbuotojus darbovietėje judėti dinamiškai, leidžiant darbuotoją keisti kūno padėtį tarp sėdėjimo ir stovėjimo dienos eigoje. (47)
Naudojant nugaros atraminį paviršių juosmeninei stuburo daliai, sumažėja liemens raumenų aktyvinimas ir stuburas yra palaikomas optimalioje padėtyje - lordozėje arba „s formoje“ laikysena. Dėl sumažėjusio liemens raumenų aktyvavimo ir optimalios juosmeninės lordozės sumažėja tarpslankstelinių diskų apkrova.
Sveikatos ir (arba) kūno rengybos specialistų ir (arba) sveikatingumo patarimų teikėjų tendencija yra sukelti kūno raumenų didesnį aktyvumą sėdimoje padėtyje, tradicinę kėdę keičiant laisvai stovinčiu didžiuoju kamuoliu. Nestabilaus paviršiaus sėdėjimo praktika yra pagrįsta sąmoningu liemens raumenų sužadinimu (arba „aktyvinimu“), kad būtų sukurtas pratimo stimulas ir naudinga fiziologinė reakcija asmeniui. (48) Taip pat teigiama, kad sedėjimas ant didžiojo kamuolio pagerina laikyseną ir sumažina spaudimą į stuburą. Galiausiai teigiama, kad sėdėjimas ant didžiojo kamuolio sumažina nugaros skausmus ir netgi apsaugo nuo nugaros pažeidimų. (49)
Pagal kai kuriuos autorius palyginus kelių technologijų galimybes, buvo manyta, kad efektyvi biuro darbuotojų sindromo stebėjimo sistema galėtų būti sukurta naudojant „Kinect“ kamerą. Buvo siūloma sistemą, kuri gauna įvestų gestų duomenis iš „Kinect“ realaus laiko skeleto duomenų srauto. Tada sistema analizuoja vartotojo laikysenos modelius ir teikia realaus laiko atsiliepimus, pagrįstus sveikatos ergonomikos modeliu. Todėl sveikatos stebėjimo sprendimų kūrimas naudojant „Kinect“ yra daug paprastesnis ir pigesnis. Su šiais „Kinect“ pranašumais jis tapo efektyviu ir praktišku laikysenos ir gestų atpažinimo sprendimu. (50) Pažangi nešiojamų prietaisų technologija
leido pataisyti laikyseną ir išvengti sunkių sveikatą žalojančių padarinių ateityje. Nešiojami prietaisai yra išmanieji elektroniniai prietaisai, kuriuos galima pritvirtinti prie kūno kaip implantą ar priedą.(51) 2005 m. Jaimes ir Liu įdiegė sėdimo elgesio stebėjimo sistemą. Teigiama, kad tai buvo pirmoji „kameros pagrindu“ sistema, kurioje buvo naudojama internetinė kamera ir mikrofonas. Sistema, leidžianti vartotojui nuspręsti, kas yra „gera“ laikysena; sistema juos atpažino ir pasigirs aliarmas, jei laikysenos nebus geros. 2009 m. Tessendorf ir kt. sukūrė sistemą, naudojančią slėgio jutiklio kilimėlius, kad galėtų neprižiūrimai stebėti sėdėjimo elgesį. Jų tyrimų esmė buvo autonominis slėgio duomenų palyginimas kiekvienam kadrui. Sistema galėtų suteikti grįžtamąjį ryšį vartotojams apie tai, kiek laiko jie išliko toje pačioje pozoje, ir įvertinti jų apatinės nugaros skausmo atsiradimo riziką. 2011 m. Schrempf ir kt. sukūrė intelektualią biuro kėdę, naudojančią keturis jėgos keitiklius. Tyrimas skatino dinamišką sėdėjimą, skatino vartotojus dažnai judėti ir neskatino ilgai būti toje pačioje pozoje.2012 m. Hong ir kt. pristatė mobilią sistemą pavadinimu SEPTIMU. Naudodama tik jutiklius, įterptus į ausines, sistema galėtų stebėti, kiek laiko vartotojai laikėsi vienoje pozoje, ir pateikti atsiliepimus, remiantis sveikatos ergonomikos modeliu. 2013 metais Uribe-Quevedo ir kt. pasiūlė „Kinect“ pagrindu sukurtą sėdynių stebėjimo sistemą kompiuterio darbo pozoms taisyti. Sistema sėkmingai sekė tiek padėtį, tiek judesius. (50)
Sėdimas darbas sukelia ar gali sukelti daug sveikatos problemų, norint išvengti šių problemų ar disfunkcijos atsiradimų būtina parinkti atitinkamas priemones, kurios padėtų sumažinti rizika patirti sveikatos sutrikdymas. Taip pat parinkus prevencines priemones būtina atsižvelgti į tai, kad nusilpęs kūnas, raumenų jėgos, ištvermės ar stabilumo atžvilgiu yra vis tiek linkęs patirti funkcijos praradimus, dėl šios priežasties būtina taip pat užsiiminėti sveikatinimu.
1.8 Poveikio priemonių apžvalga
Kineziterapija bando paveikti audinių struktūras, naudodama judesius, kad sustiprintų funkcijas ir padidintų asmeninę sveikatą. (52) Putplasčio volas yra tankaus putplasčio cilindras, kuris naudojamas asmeniui ridenant savo kūną ant jo norint padidinti specifinių kūno regionų judesio amplitudes. Tai atliekama kaip savarankiško masažo procedūra. (53) Putplasčio volelis yra universalus įrankis, kuris gali būti naudingas, bet kam. Voleliai yra veiksmingi tiek kaip giliųjų audinių masažuokliai, tiek kaip atramos, padedantys stiprinti raumenų jėgą ir surikiuoti jūsų kūną. Masažuodami raumenis putplasčio voleliu ir kitomis priemonėmis, minkštėja jūsų fascija, kad struktūros, esančios susitraukusiose raumenų skaidulose, galėtų gauti deguonies prisotintą kraują. Ši technika vadinama savaiminiu miofascialiniu atpalaidavimu. (54) Išvolavus audinį, sulipusios fascijinės struktūros yra suskaidomos, o jungiamojo audinio hidratacija padidėja, o tai padidina
fascijinių sluoksnių sutepimą. Be to, goldžio receptoriai yra stimuliuojami fascijose, sukeliantys slopinantį refleksą, kuris sumažina raumenų tonusą. Kai kurie tyrimai jau rodo teigiamą „volavimo“ poveikį raumenų įtampai ir padidėjusį sąnarių mobilumą skirtingose kūno vietose, nes tai daro įtaką raumenų elastingumui. (52)
2pav. Masažavimasis putplasčio voleliu ( https://maryvancenc.b-cdn.net/wp-content/uploads/2016/08/Foam-Roller-Exercises.jpg)
Juosmens stabilumas buvo apibrėžtas atsižvelgiant į globaliųjų ir lokaliųjų raumenų koaktyvaciją. Taigi, norint pasiekti koaktyvaciją, reikalinga specifinė treniruotė, skatinanti šių raumenų funkciją. Vienas požiūris į stabilumo treniruotes yra nestabilių paviršių naudojimas. Tariamas šių priemonių pranašumas yra galimas padidėjęs raumenų įsitraukimas, reikalaujantis kūno segmentų stabilumo. Ankstesnio tyrimo autoriai parodė, kad atliekant atsilenkimus ant nestabilaus paviršiaus padidėjo tiesiojo pilvo raumens ir išorinio įstrižinio raumens aktyvumas. (55) Nestabilių atraminių paviršių naudojimas padidina raumenų aktyvumą ir koaktyvaciją liemens ir juosmens stabilumui užtikrinti. (56)
Tiek statinis tempimas, tiek volavimasis padidina judesių mobilumą. Volavimasis padidina raumenų elastingumą, išlaikant sveiką jų sugebėjimą pailgėti (ištempti) ir susitraukti. Volas suteikia pratimams nestabilumo, o tai sustiprins kūno "šerdies" raumenų įsitraukimą. Dirbant ant stabilaus paviršiaus ilgainiui gali būti per lengva; naudojant volą, nestabilumas reikalauja, kad aktyvuotųsi giliau esantys raumenis, kad padėtų išlaikyti pusiausvyrą. Saugiai atlikus pratimus ant stabilaus paviršiaus, norint pasunkinti pratimus pridedamas volas. Laikome prispaudę apatinę nugaros dalį, kad galėtumėme išlaikyti neutralią stuburo padėtį, ir kad pratimai būtų saugūs ir veiksmingi. Savaiminio miofascialinio atpalaidavimo pratimai sustiprina sensorinės informacijos gavimą, o "šerdį" stiprinantys pratimai reikalauja, kad jūsų sąnariai ir raumenys veiktų harmoningai. Šios
mankštų rūšys lavina signalus raumenyse, kurie teikia informaciją jūsų smegenims, prašydami jūsų kūno judėti tam tikru būdu. (54)
Ankstesni autoriai pasiūlė, kad liemens stabilumą būtų galima pagerinti atliekant dubens pasvirimus, pilvo įtraukimą, pilvo sustangrinimą, atsilenkimais, "tilto" pratimu ir „negyvo vabalo“ pratimu. Ankstesni tyrėjai palygino liemens ir pilvo raumenų veiklą ant nestabilių ir stabilių paviršių ir demonstravo, kad pilvo raumenų aktyvumas didesnis ant nestabilaus paviršiaus. Tiesusis pilvo raumuo ir išorinis įstrižasis raumens aktyvumas buvo didesnis, kai atsilenkimų pratimai buvo atliekami ant nestabilių paviršių, palyginti su stabiliaisiais paviršiais. Be to, asimetrinė liemens apkrova, kurią sukelia vienašalis vienos kojos laikymas iškėlus dėl nestabilaus apvalaus putplasčio volo, sukelia daugiau juosmens ašinės rotacijos. Dėl apvalaus putplasčio volo atraminio paviršiaus raumenys, esantys pilvo srityje, turi susitraukti kartu, kad išlaikytų stabilumą vienos kojos palaikymo metu. (57) Autoriai padarė išvadą, kad juosmens raumenų savybių tobulinimas gali būti svarbus būdas palaikyti optimalią funkciją ir potencialiai sumažinti pusiausvyros bei funkcinio judėjimo sutrikimus. Atsižvelgiant į šias išvadas, galima pagrįstai teigti, kad kūno "šerdies" jėgos treniruotės gali pagerinti juosmens raumenų jėgą, laikyseną, pusiausvyrą ir funkcinį mobilumą. (58)
Trumpai apibendrinant kineziterapinių ir sveikatinimo metodų yra daugelis. Visi metodai turėtu būti atrenkami individualiai ir priklausomai nuo asmens sveikatos sutrikdymo ar silpnų sričių kūne.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tyrimo planavimas ir etika
Tyrimas buvo atliktas LSMU sporto medicinos klinikoje. Tyrimas vyko nuo gegužės 27d iki liepos 30d. Tyrimui pradėti buvo gautas LSMU bioetikos centro pritarimas Nr. BEC-SR(M)-217 (žr. Priedas 2). Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo eiga, tikslu, vertinimo metodais ir taikoma intervencija. Tyrimas buvo pradėtas gavus tiriamojo raštišką sutikimą, kuris garantuoja asmens anonimiškumą ir leidimą gautą informaciją naudoti moksliniais tikslais. (žr. Priedas 3,4)
2.2 Tiriamųjų atranka ir charakteristikos
Tyrime dalyvavo 16 moterų ir 10 vyrų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarė 10 moterų ir 3 vyrai (amžiaus vidurkis 38,7m). Antrąją grupę sudarė 6 moterys ir 7 vyrai (amžiaus vidurkis 39m). Pirmajai grupei buvo taikyta kineziterapijos programa, antrajai grupei buvo taikyta identiška kineziterapijos programa tik ant putplasčio volo. Tiriamieji į tyrimą buvo įtraukti, jei atitiko atrankos kriterijus ir nebuvo kontraindikuotina atlikti procedūras.
Įtraukimo kriterijai:
• 19m.-44m. asmenys
• 4-6val sėdimą darbą dirbantys žmonės Atmetimo kriterijai:
• Skausmo intensyvumas pagal SAS ne didesnis negu 3 balai • Nėra skausminga gulėti ant putplasčio volo
• Nebuvo atlikta operacija liemens srityje per pastaruosius 12 mėnesių
Naudoti testai:
• Schober testas • Inklinometrija
• McGill liemens raumenų ištvermės testas • Manualinis raumenų testavimas pagal Lovett
• Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas • Anketinė apklausa
• Skaitmeninės analogijos skausmo skalė
2.3 Tyrimo metodai ir priemonės
Tiriamiesiems buvo atliktos 9 kineziterapijos procedūros. Pirmosios grupės tiriamiesiems buvo taikyta kineziterapijos programa, kurios trukmė buvo 40min. Antrosios grupės tiriamiesiems buvo taikyta identiška kineziterapijos programa ant putplasčio volo, šios grupės užsiėmimas trukdavo 40min.
Kineziterapijos programa sudarė apšilimo pratimai, miofascialinis raumenų atpalaidavimas su volu, pratimai, kurie didina raumenų jėgą, ištvermę ir juosmeninės stuburo dalies mobilumą, tempimo pratimai. Apšilimo pratimai – klubo sąnario rotaciniai judesiai stovint atliekami abiejomis kryptimis po 10 pakartojimų, dubens pasvirimai atsigulus, taip pat atliekami abiejomis kryptimis po 10 pakartojimų.
Miofascialinis raumenų atpalaidavimas su volu buvo atliekamas juosmeninei stuburo daliai ir kojoms. Buvo atliekamas MRA blauzdų užpakaliniam paviršiui, sėdmeniui, šlaunų priekiniam, užpakaliniam, vidiniam ir išoriniam paviršiui, „voluojantis“ 10 kartų žemyn ir aukštyn išilgai viso raumens pilvelio srities, vengiant pakinklio ir kelio girnelės. Juosmeninė stuburo dalis buvo „voluojama“ atrėmus volą į sieną, pritupiant ir su apatine nugaros dalimi jį prispaudžiant, vengiant spaudimo tiesiogiai į slankstelius, o pasukant savo kūną dešiniau ar kairiau, kad spaudimas būtu didesnis paraspinaliai per juosmenį.
Pratimai kurie buvo atliekami pirmojoje grupėje be volo, o antrojoje su volu, volą pasidedant išilgai stuburo. Prieš atliekant visus pratimus buvo paprašoma tiriamųjų prispausti apatinės nugaros dalį prie atraminio paviršiaus ir išlaikyti šią padėtį visų pratimų metu, atpalaiduojant šį spaudimą tik ilsėjimosi metu, taip pat buvo paprašoma sustandinti pilvo presą prieš atliekant pratimą ir jį atliekant. Grupėje, kuri atlikinėjo pratimus gulint ant volo buvo paprašoma darant pratimus su abiejomis rankomis atsiremti į sieną, rankų plotis buvo pečių plotyje. Gulint ant nugaros buvo ištiesiama viena koja per kelio sąnarį, kita koja buvo paliekama sulenkta. Ištiestoji koja buvo atkeliama nuo žemės nežymiai ir lenkiama koja per klubo sąnarį kol buvo pasiekta maksimali judesio amplitudė, tada buvo koja nuleidžiama iki pradinės padėties. Taip pat buvo atliekamas nuo pradinės padėties kojos atitraukimas nekeičiant aukščio, iki maksimalios amplitudės, tada koja buvo grąžinama į pradinę
padėtį. Šie judesiai buvo kartojami 8 kartus po 2 serijas kiekvienai kojai, tarp serijų buvo 15-20 sekundžių pertrauka.
Gulint ant nugaros abi kojos buvo sulenktos per kelio sąnarius ir atremtos į žemę, rankos buvo ištiesiamos per alkūnės sąnarį ir suglaudžiami delnai, suglaustos rankos buvo nukreipiamos kelių link ir buvo atliekamas liemens lenkimas, kol delnai atsidurdavo tarp kelio sąnarių ir mentės atkildavo nuo putplasčio volo, ši padėtis būdavo užlaikoma 15 sekundžių, tada buvo grįžtamą į pradinę padėtį, ilsimasi 5 sekundes ir vėl kartojama pratimas. Šis pratimas buvo atliekamas 10 kartų. Tada gulimoje padėtyje abi rankos buvo ištiesiamos lygiagrečiai liemeniui, abi kojos sulenktos per kelius buvo atremtos į grindis, tuomet šiek tiek lenkiamasi pirmyn ir atliekamas šoninis liemens lenkimas, lyg būtų norima ranka pasiekti kojos kulną iki tol kol buvo pasiekiama maksimali judesio amplitudė, tada šis judesys buvo atliekamas į kitą pusę. Šis judesys buvo kartojamas po 3 kartus į kiekvieną pusę, tada buvo ilsimasi 20 sekundžių. Šio pratimo buvo atliekama 4 serijos.
Paskutinis pratimas buvo atliekamas gulint ant nugaros, su abiejomis kojomis sulenktomis per kelio sąnarį. Tada išlaikant sulenktas kojas per kelio sąnarį apytiksliai 90o kampu, buvo paprašoma lenkti koją per klubo sąnarį, kol buvo pasiektas 90o kampas šlaunies lenkime, kol tuo pačiu išlaikant 90o kampą lenkime per kelio sąnarį, šis judesys buvo atliekamas ir su kita koja. Abi kojos buvo laikomos taip ore 20 sekundžių, tada iš lėto buvo grįžtama į pradinę padėtį. Šis pratimas buvo kartojamas 10 kartų, tarp pakartojimų buvo ilsimasi 15 sekundžių.
Atvėsimo metu buvo atliekamas nugaros tempimas ir pilvo raumenų tempimas.
Tiriamieji buvo įvertinami, pagal naudojamus testus, pirmojo ir paskutiniojo susitikimo metu. Buvo sudarytas tyrimo protokolas, kuriame buvo surašoma iš pacientų surinkta informacija, bei užpildomi testų rezultatai.
2.3.1 Skausmo intensyvumo vertinimas
Skaitmeninė analogijos skausmo skalė yra subjektyvi skausmo vertinimo priemonė, kurioje asmenys vertina skausmą vienuolikos balų skalėje nuo 0 iki 10 balų arba nuo 0 iki 100 balų. (59) Vertinimo metu tiriantysis paprašo, kad asmuo įvertintu savo skausmą nuo 0 iki 10, asmuo yra informuojamas, kad 0 reiškia, kad nėra skausmo, o 10 balų yra suvokiama kaip nepakeliamas skausmas. Ši skausmo intensyvumo vertinimo skalė yra paprasta ir ja yra lengva naudotis, nes skausmo intensyvumas fiksuojamas tik verbaliai, SAS balus fiksuoja sveikatos priežiūros specialistas. (60)
2.3.2 Juosmens judesių amplitudės vertinimas
Schoberio testas yra tyrimas, naudojamas reabilitacijoje bei reumatologijoje, siekiant įvertinti asmens galimybes lenktis per juosmeninę stuburo dalį. Schober testo metu asmuo stovi nugarą atsukta į tyrėją. Egzaminuotojas nustato juosmens-kryžkaulio susijungimo vietą ir pažymi ją brėždamas horizontalią liniją. Antroji eilutė yra pažymima 10 cm virš pirmosios linijos. (61) Asmuo suglaudus kojas ir ištiesus jas per kelio sąnarius lenkiasi per liemenį kiek įmanoma daugiau. (62) Skirtumas tarp matavimų stovint išsitiesus ir lenkimo per liemenė padėtyse rodo juosmens lenkimo judesio amplitudę. (61)
Inklinometras yra naudojamas kūno sričių judesių amplitudės matavimams. Pirma, atskaitos taškai ant asmens kūno tyrime buvo pažymėti žymekliu. Pirmasis kryžkaulio ir dvyliktasis krūtininės stuburo dalies slanksteliai buvo šie atskaitos taškai matuojant juosmeninės stuburo dalies judesio amplitudę lenkiantis pirmyn ir atgal. Dvyliktasis krūtinės stuburo dalies slankstelis buvo atskaitos taškas naudojamas matuojant juosmens šoninio lenkimo į abi puses judesio amplitudę. Tiriamasis turėjo atlikti lenkimasi pirmyn per liemenį, tiesimą ir šoninius lenkimus. Lenkiantis pirmyn ir atgal buvo dedami du inklinometrai, atliekant šoninius lenkimus vienas. Lenkimo ir tiesimo metu inklinometro duomenys buvo interpretuojami atimant viršutinio inklinometro duomenis iš apatinio, o atliekant šoninius lenkimus tiesiog užrašomi inklinometre rodomi duomenys. Visi judesiai buvo atliekami po tris kartus ir buvo išvestas vidurkis iš visų trijų kartų. (63)
2.3.3 Juosmens raumenų ištvermės vertinimas
McGill ištyrimo protokolą sudaro keturi testai, kuriais matuojama raumenų ištvermę. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermės testas pradedamas nuo sėdimo žmogaus padėties, o nugara remiasi į lentą, pasvirusią 60 laipsnių kampu nuo grindų. Tiek keliai, tiek klubai yra sulenkti 90 laipsnių kampu, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, liečiant priešingus pečius, o kojų pėdos buvo fiksuojamos diržu. Testas laikomas pradėtu kai lenta yra patraukiama ir žmogus laiko statinę kūno padėtį. Fiksuojamas kūno padėties išlaikymas. (40) Juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė yra matuojama asmeniui atsigulus ant kušetės, kušetės pabaiga yra ties dubeniu, viskas aukščiau dubens kabo virš kušetės, pradžioje asmeniui rankomis atsirėmus į žemę prieš testą. Kojos yra fiksuojamos diržais. Testas yra pradedamas kai asmuo sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir stengiasi savo visą kūną išlaikyti horizontaliai. Fiksuojamas maksimalus išlaikymo laikas. Šoninių juosmens raumenų ištvermė yra tikrinama asmeniui atsigulus ant šono atsirėmus ant alkūnės, kojos ištiestos, viršutinė
koja dedama pėda priešais užpakalinę, dubuo yra pakeliamas, kad sudarytu tiesią liniją su visu stuburu. Kita ranka delnu yra padedama ant priešingo peties. Testas yra pradedamas atkėlus dubenį nuo žemes, matuojamas maksimalus išlaikymo laikas. (64)
2.3.4 Juosmens raumenų jėgos vertinimas
Juosmens raumenų jėgos testas buvo atliekamas keturiose padėtyse. Lenkiamųjų raumenų jėga buvo testuojama asmeniui atsigulus ant nugaros kojas sulenkus per kelio sąnarį, rankas sukryžiavus per krūtinę ir prašoma lenktis per liemenį kol atkils nuo grindinio mentės, tada šioje padėtyje buvo suteikiamas pasipriešinimas per sukryžiuotas rankas. Tiesiamųjų raumenų jėga buvo matuojama asmeniui atsigulus ant nugaros, kojos buvo fiksuojamos diržu, buvo paprašoma asmens pakelti rankas ir sulenkus per alkūnes, sukryžiavus tarpusavyje delnų pirštus uždėti delnus ant pakaušio, tada buvo atliekamas tiesimas, pasipriešinimas buvo suteikiamas krūtininės stuburo dalies srityje. Šoninio lenkimo raumenų jėga buvo matuojama asmeniui atsigulus ant šono ištiestomis kojos, kojos buvo fiksuojamos diržu, rankos buvo sukryžiuojamos ant krūtinės ir buvo paprašoma atkelti liemenį kiek įmanoma aukščiau nuo kušetės ir tada buvo suteikiamas pasipriešinimas judesiui ties krūtinine stuburo dalimi. (65)
2.3.5 Fizinio aktyvumo vertinimas
Baecke klausimynas įvertina asmens vidutinį fizinio aktyvumo lygį. Jis susideda iš 22 uždarų klausimų ir pagal veiklos kontekstą susideda iš trijų dalių: darbinė veikla, įprastinė sporto veikla ir laisvalaikio užsiėmimai. Trys indeksai (darbinė veikla, sportas ir su laisvalaikiu susijusi veikla) apskaičiuojami (skalėje nuo 1 iki 5). Ketvirtas indeksas įvertina bendrą fizinio aktyvumo lygį ir iš tiesų yra trijų ankstesnių indeksų (skalėje nuo 3 iki 15) suma. (66)
2.4 Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant IBM 22.0. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali reikšmė (xmax) ir aritmetinis vidurkis (m) – xme(xmin; xmax; m). Dviems priklausomoms imtims palyginti taikytas Vilkoksono kriterijus,
nepriklausomoms – Manio-Vitnio kriterijus. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingais. Kokybiniai duomenys pateikiami procentais (%).
Koreliacijos ryšiui nustatyti buvo naudojamas Spirmeno (Spearman) koreliacijos koeficientas. Koreliacijos ryšiai, pagal gautas koreliacijos koeficiento (r) reikšmes, vertinti: r = 0 – nėra koreliacinio ryšio; r = 0 – 0,2 – labai silpnas koreliacinis ryšys; r = 0,21 – 0,5 silpnas koreliacinis ryšys; r = 0,51 -0,7 – vidutinis koreliacinis ryšys, r = 0,71 – 0,9 – stiprus koreliacinis ryšys; r = 1 – labai stiprus koreliacinis ryšys. Statistiškai reikšmingi koreliaciniai ryšiai nustatyti, kai p< 0,05
3. REZULTATAI
3.1 Juosmens judesių amplitudės vertinimas
3.1.1 Schober testas
Taikant KT programą Schober testo įvertinimas prieš KT buvo 3,1 (1,9; 4,8; 3,29) cm. Po KT Schober testo įvertinimas buvo 5 (4; 8; 5,38) cm. Schober testo įvertinimas statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z= -3,181; p= 0,001). Taikant KT programą su volu Schober testo įvertinimas prieš KT buvo 3,5 (2; 5,3; 3,72) cm. Po KT su volu Schober testo įvertinimas buvo 5,4 (3,5; 7,6; 5,6) cm. Schober testo įvertinimai statistiškai reikšmingai pakito (Z= -3,180; p= 0,001). Lyginant grupes Schober testo rezultatai prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 61; Z= -1,206; p= 0,243). Lyginant grupes Schober testo rezultatai po KT statistiškai reikšmingai nepasikeitė (U= 70,5; Z= -0,720; p= 0,479). (1 pav.)
1 pav. Schober testo rezultatai prieš ir po kineziterapijos
*-p<0,05 lyginami pirmosios grupės Schober testo rezultatai prieš ir po KT **-p<0,05 lyginami antrosios grupės Schober testo rezultatai prieš ir po KT
3.1.2 Inklinometrija
3.1.2.1 Juosmens lenkimo judesio amplitudė
Taikant KT programą juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš KT buvo 21 (15; 30; 22,69) laipsniai. Po KT juosmens lenkimo judesio amplitudė buvo 31 (24; 49; 32,69) laipsnis. Juosmens lenkimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z= -3,042; p= 0,002). Taikant KT programą su volu juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš KT buvo 26 (16; 33; 26) laipsniai. Po KT su volu juosmens lenkimo judesio amplitudė buvo 34 (22; 55; 36,46) laipsniai. Juosmens lenkimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai skyrėsi (Z= -2,972; p= 0,003). Lyginant grupių juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 53; Z= -1,598; p= 0,113). Lyginant grupių juosmens lenkimo judesio amplitudė po KT nebuvo rastas statistiškai reikšmingas pokytis (U= 72; Z= -0,643; p= 0,545). (2 pav.)
2 pav. Juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš ir po kineziterapijos
*-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš ir po KT **-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens lenkimo judesio amplitudė prieš ir po KT
3.1.2.2 Juosmens tiesimo judesio amplitudė
Taikant KT programą juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš KT buvo 10 (6; 14; 9,3) laipsnių. Po KT juosmens tiesimo judesio amplitudė buvo 11 (9; 17; 11,76) laipsnių. Juosmens tiesimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z= -3,222; p= 0,001). Taikant KT programą su volu juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš KT buvo 8 (1; 14; 7,69) laipsniai. Po KT su volu juosmens tiesimo judesio amplitudė buvo 10 (4; 14; 9,69) laipsnių. Juosmens tiesimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pakito (Z= -2,734; p= 0,006). Lyginant grupių juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 61,5; Z= -1,194; p= 0,243). Lyginant grupių juosmens tiesimo judesio amplitudė po KT statistiškai reikšmingai nepasikeitė (U= 48; Z= -1,890; p= 0,064). (3 pav.)
3 pav. Juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš ir po kineziterapijos
*-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš ir po KT **-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens tiesimo judesio amplitudė prieš ir po KT
3.1.2.3 Juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė
Taikant KT programą juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš KT buvo 16 (7; 20; 14,53) laipsnių. Po KT juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė buvo 18 (12; 22; 17,76) laipsnių. Juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė statistiškai reikšmingai skyrėsi (Z= -3,074; p= 0,002). Taikant KT programą su volu juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš KT buvo 17 (12; 21; 16,92) laipsnių. Po KT su volu juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė buvo 19 (12; 22; 18,23) laipsnių. Juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pakito (Z= -2,116; p= 0,034). Lyginant grupių juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš KT nebuvo rastas statistiškai reikšmingas pokytis (U= 53,5; Z= -1,603; p= 0,113). Lyginant grupių juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė po KT statistiškai reikšmingai nepasikeitė (U= 73,5; Z= -0,569; p= 0,579). (4 pav.)
4 pav. Juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš ir po kineziterapijos *-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš ir po
KT
**-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens šoninio lenkimo į kairę judesio amplitudė prieš ir po KT
3.1.2.4 Juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė
Taikant KT programą juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš KT buvo 15 (10; 19; 14,76) laipsnių. Po KT juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė buvo 17 (11; 20; 16,46) laipsnių. Juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z= -2,842; p= 0,004). Taikant KT programą su volu juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš KT buvo 15 (10; 20; 14,92) laipsnių. Po KT su volu juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė buvo 17 (13; 21; 16,84) laipsnių. Juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė statistiškai reikšmingai pakito (Z= -2,356; p= 0,018). Lyginant grupių juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 83; Z= -0,078; p= 0,960). Lyginant grupių juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė po KT statistiškai reikšmingai nepasikeitė (U= 79; Z= -0,285; p= 0,801). (4 pav.)
4 pav. Juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš ir po kineziterapijos *-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš ir
po KT
**-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens šoninio lenkimo į dešinę judesio amplitudė prieš ir po KT
3.2 Juosmens raumenų ištvermės vertinimas
3.2.1 Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė
Taikant KT programą juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš KT buvo 73 (47; 108; 74,46) sekundės. Po KT juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė buvo 86 (59; 131; 87,61) sekundės. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai skyrėsi (Z= -3,183; p= 0,001). Taikant KT programą su volu juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš KT buvo 86 (55; 101; 82,53) sekundės. Po KT su volu juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė buvo 92 (57; 112; 91,3) sekundės. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai pakito (Z= -3,186; p= 0,001). Lyginant grupių juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 63,5; Z= -1,078; p= 0,287). Po KT lyginant grupių juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė nerastas statistiškai reikšmingas skirtumas (U= 69; Z= -0,796; p= 0,448). (5 pav.)
5 pav. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po kineziterapijos
*-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po KT **-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po KT
3.2.2 Juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė
Taikant KT programą juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė prieš KT buvo 73 (47; 108; 74,46) sekundės. Po KT juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė buvo 86 (59; 131; 87,61) sekundės. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai pasikeitė (Z= -3,183; p= 0,001). Taikant KT programą su volu juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš KT buvo 86 (55; 101; 82,53) sekundės. Po KT su volu juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė buvo 92 (57; 112; 91,3) sekundės. Juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai pakito (Z= -3,186; p= 0,001). Lyginant grupių juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė prieš KT statistiškai reikšmingai nepakito (U= 63,5; Z= -1,078; p= 0,287). Lyginant grupių juosmens lenkiamųjų raumenų ištvermė po KT statistiškai reikšmingai nepasikeitė (U= 69; Z= -0,796; p= 0,448). (6 pav.)
6 pav. Juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po kineziterapijos
*-p<0,05 lyginami pirmosios grupės juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po KT **-p<0,05 lyginami antrosios grupės juosmens tiesiamųjų raumenų ištvermė prieš ir po KT
