PLONASLUOKSNĖS CHROMATOGRAFIJOS METODIKOS OPTIMIZAVIMAS ANTIDEPRESANTŲ MIŠINIO SKIRSTYMUI IR IDENTIFIKAVIMUI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

ANALIZINĖS IR TOKSIKOLOGINĖS CHEMIJOS KATEDRA

Ieva Matukaitytė

PLONASLUOKSNĖS CHROMATOGRAFIJOS METODIKOS

OPTIMIZAVIMAS ANTIDEPRESANTŲ

MIŠINIO SKIRSTYMUI IR IDENTIFIKAVIMUI

Vadovas: doc. dr. Daiva Kazlauskienė: __________ ________

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

2

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4

1. ĮVADAS ... 5

2. LITERATŪROS APŢVALGA ... 7

2.1 Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI); tricikliai antidepresantai (TCA) ir migdomieji raminamieji vaistai (anksiolitikai)... 7

2.1.1. Fluvoksamino maleatas (Fluvoksamini maleas) ... 7

2.1.2. Paroksetino hidrochloridas (parokxetini hydrochloridum) ... 8

2.1.3. Sertralino hidrochloridas (Sertralini hydrochloridum) ... 9

2.1.4. Amitriptilino hidrochloridas (Amitriptylinum hydrochloridum) ... 9

2.1.5. Bušpirono hidrochloridas (Buspironi hydrochloridum)... 10

2.2. Farmakologinis poveikis ... 11 2.3. Farmakokinetika ... 12 2.4. Metabolizmas ... 14 2.5. Kontraindikacijos ... 15 2.6. Šalutinis poveikis ... 16 2.7. Apsinuodijimo poţymiai ... 16 2.8. Terapinės dozės ... 18 2.9. Analizė ... 18 3.1. Plonasluoksnė chromatografija (PC) ... 22

3.1.1. Techniniai atlikimo principai ... 23

3.2. Chromatografinių metodų panaudojimas toksikologinėje analizėje ... 23

4.1. Poliškumas ir jį charakterizuojantys parametrai ... 24

4.1.1. Tirpiklių poliškumo eilė ... 25

4.2. Judančiosios fazės pasirinkimas ... 27

4.3. Silikagelis ... 28

4.4. Chromatografijos atlikimo trukmė ... 28

4.5. Tarpmolekulinių sąveikų įtaka tiriamojo junginio adsorbcijai ... 29

3

5.2. Tirpikliai naudojami chromatografijoje... 32

5.2.1. Acetonitrilas ... 32

5.2.2. Trichlormetanas ... 32

5.2.3. Dichlormetanas ... 33

5.2.4. 1,4 - dioksanas... 34

5.2.5. Metanolis ... 34

5.2.6. Koncentruotas amononio hidroksidas ... 35

6. TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKA ... 37

6.1 Tyrimo objektas ... 37

6.2. Tyrimo metodika ... 37

6.3. Duomenų apdorojimas ... 38

7. EKSPERIMENTINĖ DALIS ... 39

7.1. Plonasluoksnės chromatografijos metodikos optimizavimas ... 39

7.2. Matematinis – statistinis įvertinimas ... 39

7.3. Metodikos validacija ... 41

7.3.1. Rezultatų pakartojamumas ... 41

7.3.2. Metodikos jautrumas ... 42

7.3.3. Metodikos atsparumas sąlygų pasikeitimui ... 45

7.3.4. Regresinės analizės rezultatai metodikos atsparumo sąlygų pasikeitimui pagrįsti ... 47

7.3.5. Tirpiklių sistemų palyginimas ... 48

8. IŠVADOS ... 49

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50

PRIEDAI ... 54

SANTRAUKA ... 60

4

SANTRUMPOS

MAOI - Monoamino oksidazės inhibitoriai GASR - Gama amino sviesto rūgštis

5-HT1A - 5-hidroksitriptamino 1A receptorius

D2 - Dopamino 2 receptorius

5-HT - 5-hidroksitriptaminas T½ - Pusinis eliminacijos laikas AUC - Plotas po kreive

Cmax - Maksimali vaisto koncentracija plazmoje, kuri pasiekiama po vaisto pavartojimo

iki kitos dozės pavartojimo

Tmax - Laikas, per kurį pasiekiama didţiausia vaisto koncentracija plazmoje

In vivo - Vyksta gyvame organizme In vitro - Vyksta mėgintuvėlyje

PNS - Piktybinis neurolepsinis sindromas MI - Miokardo infarktas

CNS - Centrinė nervų sistema

AHSS - Antidiurezinių hormonų sekrecijos sindromas IFN - Inkstų funkcijos nepakankamumas

KFN - Kepenų funkcijos nepakankamumas λ - Bangos ilgis

Rf - Sulaikymo rodiklis

1. ĮVADAS

Didelė dalis Lietuvoje uţfiksuojamų apsinuodijimų įvyksta dėl klaidingai pavartotos vaisto dozės, pasireiškusios vaistų sąveikos, tyčinio perdozavimo. Dėl nesaugiai laikomų medikamentų atsitiktinai apsinuodija maţamečiai vaikai. Teritorinių visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigų pateiktais duomenimis 2011 m. 57,1% visų ištirtų apsinuodijimų sudarė vaikų (iki 18 m.) apsinuodijimai medikamentais, alkoholiu, dujomis/smalkėmis, alkoholiu su kitomis medţiagomis ir t.t. Daţniausiai apsinuodijama psichotropiniais vaistais (2011m – 18,8 proc), vaistais veikiančiais autoimuninę nervų sistemą (2011m - 14proc.) ir antiepileptiniais, sedatyviniais, prieštraukuliniais vaistais (2011m - 5,2proc) [40]. 2007-2011 metų apsinuodijimų lyginamojoje analizėje statistiniuose duomenyse jau keleri metai vyrauja tyčiniai apsinuodijimai medikamentais - 59,3 proc. [40]. Tokie skaičiai rodo, kad medikamentai turi didelę įtaką ţmonių gyvenimo kokybei bei šalies demografiniams rodikliams. Svarbu atskirti ir suprasti, kurie medikamentai naudojami daugiausiai, kurie daţniausiai sukelia šalutines reakcijas ir kokius vaistus neatsargiai ir netikslingai vartoja pacientai. Visa tai svarbu norint išvengti tyčinių bei atsitiktinių apsinuodijimo atvejų ir turėti galimybę suteikti kuo skubesnę pagalbą, išvengiant mirties ir nustatyti mirtį sukėlusį vaistinį preparatą.

Atliekiant toksikologinę analizę tikslinga naudoti tokią analitinę sistemą, kuri galėtų greitai, paprastai ir be didelių finansinių nuostolių identifikuoti kelis vaistinius preparatus vienu metu. Šiame darbe aprašomas penkių antidepresantų (bušpironos, sertralino, amitriptilino, fluvoksamino ir paroksetino) tyrimas plonasluoksnės chromatografijos metodu.

Darbo tikslas:

Sukurti ir validuoti plonasluoksnės chromatografijos metodiką, tinkamą išskirstyti antidepresantų mišinio (amitriptilino hidrochloridas, paroksetino hidrochloridas, sertralino hidrochloridas, fluvoksamino maleatas ir bušpirono hidrochloridas) komponentus ir juos identifikuoti.

Darbo uţdaviniai:

1. Atlikti mokslinės literatūros šaltinių analizę įvertinant amitriptilino, paroksetino, sertralino, fluvoksamino ir bušpirono fizines, chemines, farmakologines savybes ir analizės metodus naudojamus jiems identifikuoti.

2. Aprašyti skirtingas plonasluoksnės chromatografijos metodikas, tinkamas amitriptilino, paroksetino, sertralino, fluvoksamino ir bušpirono mišinio skirstymui ir komponentų identifikavimui.

6

3. Sukurti tinkamų plonasluoksnės chromatografijos sistemų amitriptilino, paroksetino, sertralino, fluvoksamino ir bušpirono mišinio skirstymui ir komponentų identifikavimui, keičiant įvairius tirpiklius bei jų kiekinę sudėtį, naudojant įvairius ryškinimo būdus ir keičiant kitas chromatografavimo sąlygas.

4. Validuoti plonasluoksnės chromatografijos metodiką, įvertinant jos jautrumą, rezultatų pakartojamumą, metodikos atsparumą sąlygų pasikeitimui bei šiuos duomenis apdoroti statistinės analizės metodais.

Darbo naujumas:

Naujos, kituose nagrinėtuose literatūros šaltiniuose nerastos plonasluoksnės chromatografijos metodikos, pritaikytos identifikuojant tokius antidepresantus kaip amitriptilinas, sertralinas, fluvoksaminas, paroksetinas ir bušpironas, individualiai ar esant mišinyje atradimas. Sistema validuota įvertinant jautrumą, duomenų pasikartojamumą, atsparumą bei specifiškumą.

Darbo praktinė reikšmė:

Sukurtos plonasluoksnės chromatografijos metodikos, tinkamos preparatų (amitriptilino hidrochlorido, paroksetino hidrochloridas, sertralino hidrochlorido, fluvoksamino maleato ir bušpirono hidrochlorido) mišinio skirstymui ir komponentų identifikavimui, naudojamos toksikologinių analizių metu, įvairių ūminių apsinuodijimų atvejais bei teismo ekspertizių laboratorijose, norint nustatyti mirtiną apsinuodijimą sukėlusią medţiagą.

7

2. LITERATŪROS APŢVALGA

2.1 Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI); tricikliai

antidepresantai (TCA) ir migdomieji raminamieji vaistai (anksiolitikai)

SSRI tipo vaistams priklauso fluoksetinas, fluvoksaminas, paroksetinas, sertralinas, citalopramas ir escitalopramas (aktyvus citalopramo enantiomeras). Tai daţniausiai naudojama (pirmo pasirinkimo) antidepresantų grupė įvairiems depresiniams sutrikimams gydyti. SSRI yra aktyvesni uţ daugelį kitų antidepresantų ir maţiausiai pavojingi perdozavus lyginant su tricikliais ir monoamino oksidazę inhibuojančiais (MAOI) antidepresantais [20].

Cikliniai antidepresantai tokie kaip amitriptilinas, klomipraminas, doksepinas ir kt. taip pat vartojami įvairiems depresiniams susirgimams, neuropatiniams skausmams, migrenai, šlapimo nelaikymui ir kitiems sutrikimams gydyti. Todėl jie pasiţymi plačiu panaudojimo spektru. Tačiau ciklinių antidepresantų perdozavimas toksinį poveikį sukelia greičiau nei SSRI ar kiti antidepresantai. Daţniau pasitaiko mirčių perdozavus tokius triciklius antidepresantus kaip amitriptilinas [20].

Bušpirono hidrochloridas turi selektyvų anksiolitinį veikimą, bet jo farmakologinės charakteristikos skiriasi nuo kitų anksiolitinių vaistų. Jis maţina nerimą ir nesukelia raminamo, migdomojo ar euforinio poveikių. Priešingai nei benzodiazepinai, bušpironas neturi antitraukulinio ar raumenis atpalaiduojančio poveikių. Tiesiogiai nesąveikauja su gama amino sviesto rūgšties (GASR) receptoriais. Savo raminamąjį poveikį sukelia veikdamas kaip dalinis smegenų receptorių hidroksitriptamino 1A (5-HT1A) agonistas, taip pat turi afinitetą smegenų dopamino (D2) receptoriams.

Vaistas nepotencijuoja raminamųjų hipnotizuojančių vaistų, etanolio ar triciklių antidepresantų veikimo, o senyvi pacientai nėra jautresni jo veikimui. Visgi tikslus bušpirono veikimo mechanizmas nėra ţinomas [24].

2.1.1. Fluvoksamino maleatas (Fluvoksamini maleas)

1 pav. [37]

8

IUPAC pavadinimas: 2-[(E)-[5Methoxy1[4(trifluoromethyl)phenyl]pentylidene]amino]oxyethanamine maleate.

Fizikinės-cheminės savybės: balti ar beveik balti bekvapiai kristaliniai milteliai. Lydimosi temperatūra nuo 120ºC iki 121,5ºC. Negausiai tirpsta vandenyje; lengvai tirpsta etanolyje, metanolyje ir chloroforme; praktiškai netirpsta dietileteryje.

Firminiai pavadinimai: Avoxin; Depromel; Dumirox; Dumyrox; Faverin; Fevarin; Floxyfral; Luvoxe;

Maveral; Servox [4].

2.1.2. Paroksetino hidrochloridas (parokxetini hydrochloridum)

2 pav. [38]

C19H20FNO3, HCI = 365,8

IUPAC pavadinimas: (3S,4R)-3-[(1,3-Benzodioxol-5-yloxy)methyl]-4-(4-fluorophenyl)piperidine hydrochloride anhydrous

Fizikinės-cheminės savybės: balti ar beveik balti kristaliniai milteliai. Lengvai tirpsta vandenyje; laisvai tirpsta metanolyje, praktiškai netirpsta etanolyje (96°) ir metileno chloride [14].

Firminiai pavadinimai: Aropax; Casbol; Deroxat; Frosinor; Motivan; Paxil; PaxPar;Sereupin;

9 2.1.3. Sertralino hidrochloridas (Sertralini hydrochloridum)

3 pav. [12]

C17H17NCI2, HCL = 342,7

IUPAC pavadinimas: (1S,4S)-4-(3,4-dichlorophenyl)-1,2,3,4–tetrahydro–N–methyl-1-naphthalenamine hydrochloride [4].

Fizikinės-cheminės savybės: balti ar beveik balti kristaliniai milteliai, lengvai tirpūs vandenyje, acetone, 2-propanolyje, truputį tirpūs bevandeniame etanolyje [14].

Firminiai pavadinimai: Altruline; Aremis; Besitran; Gladem; Lustral; Sealdin; Serad; Tatig; Zoloft [4].

2.1.4. Amitriptilino hidrochloridas (Amitriptylinum hydrochloridum)

4 pav. [39]

C20H23N , HCL = 313,9

IUPAC pavadinimas: 3-(10,11-dihidro-5H-dibenzo[a,d]cikloheptan-5-yliden)-N,N- dimetilpropan -1-amino hidrochloridas.

Fizikinės - cheminės savybės: balti ar beveik balti milteliai ar bespalviai kristalai, lengvai tirpsta vandenyje, etanolyje ir metileno chloride [14].

10

Firminiai pavadinimai: adepril; Amavil; Amiline; Amineurin; Amioxid; Amitid; Amitril; Amitrip;

Amitrol; Domical; Elatrol; Elavil; Endep; Equilibrin; Klotriptyl; Laroxyl; Lentizol; Levate; Meravil; Novoprotect; Novotriptyn; Redomex; Saroten; Sarotex; Syneudon; Triptyl; Tryptanol; Tryptil; Tryptizol. Taip įeina į sudėtį Etrafon, Limbatril; Limbitrol; Triavil; Triptafen [4].

2.1.5. Bušpirono hidrochloridas (Buspironi hydrochloridum)

5 pav. [13]

C21H31N5O2, HCI = 422,0

IUPAC pavadinimas: 8-[4-[4-(Pyrimidin-2-yl)piperazin-1-yl]butyl]-8-azaspiro[4.5]decane-7,9-dione hydrochloride [14].

Fizikinės-cheminės savybės: balti ar beveik balti kristaliniai milteliai. Lengvai tirpsta vandenyje ir etanolyje, sunkiai acetone [14].

Firminiai pavadinimai: Ansial; Ansiced; Axoren; Bespar; Buspar; Buspimen; Buspinol; Buspisal;

11

2.2. Farmakologinis poveikis

Visi SSRI selektyviai ir veiksmingai slopina serotonino reabsorbciją į presinapsinį neuroną, tačiau kai kurie iš jų gali silpnai slopinti ir norepinefrino reabsorbciją ar turėti afinitetą kai kuriems kitiems galvos smegenų neurotransmiterių receptoriams. SSRI, priešingai nei TCA, dėl prasto receptorių antagonizmo beveik neturi šalutinių poveikių, tokių, kurie būdingi tricikliams antidepresantams: kardiotoksiškumas, CNS toksiškumas. Taigi TCA slopina norepinefrino ir 5- hidroksitriptamino (5-HT) reabsorbciją. Antidepresantai turi skirtingą blokuojantį poveikį tam tikriems receptoriams (1 lentelė.) [19; 32].

1 lentelė. Antidepresantų blokuojantis poveikis receptoriams.

Antidepresantas ACh1 Alfa 12 H13 5-HT14 5-HT25

Fluvoksaminas 0 0 0 0 0

Paroksetinas + 0 0 0 0

Sertralinas 0 0 0 0 0

Amitriptilinas +++ +++ ++ + +

Simbolis „+“ rodo poveikio stiprumą: + silpniausias, +++ stipriausias, 0 – neturi poveikio [32].

Poveikis:

 CNS: tricikliai antidepresantai slopina norepinefrino reabsorbciją, o tai sukelia dauginius simpatomimetinius poveikius periferijoje (kraujospūdţio padidėjimas, pulso padaţnėjimas).

 Sedacija: TCA sukelia mieguistuma, o SSRI veikia CNS stimuliuojančiai.

 Antimuskarininis poveikis: SSRI būdingas silpnesnis antimuskarininis poveikis arba visai nepasireiškia, o TCA, ypač amitriptilinas ir doksepinas, blokuoja muskarininius receptorius ir sukelia stiprų antimuskarininį poveikį (sujaudinimas, haliucinacijos, toniniai ir kloniniai traukuliai, midriazė, burnos sausumas, veido paraudimas, šlapimo susilaikymas ir karščiavimas).

 Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai: TCA blokuoja alfa adrenoreceptorius, todėl maţina

kraujospūdį, sutrikdo širdies laidumą ir gali sukelti pavojingas aritmijas.

 Traukuliai: perdozavus SSRI, gali pasireikšti traukuliai. Taip pat didesnės TCA dozės gali sukelti traukulius.

1

muskarininiai acetilcholino receptoriai

2 alfa 1 adrenoreceptoriai 3 antihistamininiai 1 receptoriai 4 serotonino 1 receptorius 5 serotonino 2 receptorius

12

 Tolerancija ir priklausomybė: vartojant TCA, retais pasireiškia priklausomybė ir tolerancija,

tačiau retais atvejais gali pasireikšti fizinė priklausomybė, staiga nutraukus didelių dozių vartojimą: šaltkrėtis, raumenų skausmas, virškinamojo kanalo sutrikimas, gali pablogėti miegas. Vartojant SSRI, kartais gali atsirasti tolerancija pykinimui. Antidepresantus vartojant ilgai pradeda maţėti gydomasis poveikis, tai daţniau pasireiškia vartojant SSRI [19; 32].

Bušpirono hidrochloridas neturi afiniteto benzodiazepinų receptoriams, taip pat nesusijungia su GASR receptoriais. Taip pat neveikia cholinerginių (muskarino), alfa adrenerginių, 5-HT2, beta

adrenerginių, histamino (H1 ir H2), opiatų, adenozino (A1 ir A2), glutamato ir glicino receptorių, bei

neturi įtakos dopamino, GASR, norepinefrino ir sertralino reabsorbcijai. Didţiausias vaisto afinitetas yra 5-HT1 receptoriams ir vidutinis afinitetas D2 receptoriams (tyrimuose in vitro). Bušpironas gerina

pacientų miegą, ramina, bet priešingai nei benzodiazepinai neturi kliniškai reikšmino sedatyvinio/hipnotinio veikimo [27].

2.3. Farmakokinetika

Fluvoksaminas: po vienkartinės dozės pavartojimo absorbuojama daugiau nei 90 proc.

vaisto. Beveik visa dozė sugrįţta į šlapimą, tačiau tik labai maţas kiekis nepakitusio vaisto. Fluvoksamino maleato biologinis prieinamumas - 53 proc. Vartojant su maistu, bioprienamumas nekinta [19].

Maksimali plazmos koncentracija pasiekiama 3-8 valandų laikotarpiu po pavartojimo. Fluvoksamino maleato pasiskirstymas - 25 L/kg. Maţdaug 80 proc. susijungia su plazmos baltymais, daugiausiai albuminais.

Atliktas tyrimas su 30 savanorių, vartojusių 100, 200 arba 300 mg dozes 10 dienų, rodo, kad pastovi plazmos koncentracija nusistovi maţdaug po savaitės. Taigi vartojant standartines dozes nuo 25 iki 100 mg pusinis eliminacijos laikas (t½) vidutiniškai yra apie 15 valandų. Visgi vartojant didesnes

fluvoksamino maleato dozes koncentracija kinta priklausomai nuo amţiaus. Tyrimai su savanoriais nuo 66 iki 73 ir nuo 19 iki 35 amţiaus, vartojant daugkartines dozes, rodo, kad pusinės eliminacijos laikas vyresniems savanoriams buvo 17,4 - 25,9 valandos lyginant su jaunesniai, kurių t½ 13,6 - 15,6

valandos [1].

Paroksetinas: paroksetinas yra efektyviai absorbuojamas iš virškinamojo kanalo ir greitai

metabolizuojamas. 36 proc. šalinama su išmatomis, tačiau maţiau nei 1 proc. nepakitusio. Vaisto bioprienamumas po vienkartinės dozės yra maţiau nei 50 proc. tačiau ţymiai didesnis vartojant daugkartines dozes. Pasiskirstymas: 2 – 12 L/kg [19].

13

Tyrimai su 15 tiriamųjų skiriant 30 mg/d 30 dienų rodo, kad pastovi paroksetino koncentracija pasiekiama vidutiniškai per 10 dienų [1]. T½ kinta priklausomai nuo dozės ir vartojimo trukmės,

vidutiniškai yra nuo 2,2 iki 44 valandų. [20]

Vartojant su maistu, paroksetino maksimali koncentracija plazmoje maţėja. Pacientams, turintiems inkstų ir kepenų veiklos sutrikimų, vartojant vaistą, didėja minimali plazmos koncentracija. Tokia pati situacija su senyvais pacientais, todėl pradinė dozė vyresniame amţiuje turi būti sumaţinta. 95 proc. vaisto susijungia su plazmos baltymais [1].

Sertralinas: sertralinas iš virškinamojo kanalo absorbuojamas beveik visas, tačiau gana lėtai

[19]. Didţiausia plazmos koncentracija pasiekiama maţdaug 4,5 – 8,4 valandų laikotarpyje, vartojant 50 – 200 mg/d dozę, 14 dienų [1]. Vaisto pasiskirstymas: 20 l/kg. Pusinis eliminacijos laikas vidutiniškai 24 valandos [20].

Norint nustatyti selektyvų sertralino bioprieinamumą, buvo atliktas tyrimas vartojant vienkartinę 100 mg sertralino dozę su 16 sveikų suaugusiųjų. Rezultatai rodo, kad plotas po kreive (AUC) ir maksimali plazmos koncentracija (Cmax), parametrai, kurie įvertina bioprieinamumą,

atitinkamai buvo 114,8 proc. ir 120,6 proc. 90 proc. pasitikėjimo intervalas buvo vertėse tarp 80 – 125 proc., o Cmax buvo 126,5 proc. Norint nustatyti įtaką bioprieinamumui vartojant kartu su maistu ar be

maisto, buvo atlikti tyrimai. Gauti rezultatai rodė AUC padidėjimą, kai vaistas vartojamas su maistu, bet Cmax buvo 25 proc didesnis, nes laikas per kurį pasiekiama didţiausia vaisto plazmos koncentracija

(Tmax) sumaţėjo nuo 8 iki 5,5 valandų po pavartojimo [1].

Amitriptilinas: amitriptilinas greitai absorbuojamas iš virškinamojo kanalo. Maksimali

plazmos koncentracija pasiekiama 2 – 12 valandų laikotarpyje pavartojus vienkartinę dozę. Vidutiniškai 25 - 50 proc. vaisto šalinama su šlapimu per 24 valandas. Tik maţas kiekis vaisto patenka į šlapimą nepakitęs [27]. Bioprieinamumas 31 – 61 proc . T ½ yra nuo 31 iki 46 valandų. Su plazmos

baltymais jungiasi apie 96 proc. Pasiskirstymas: 5 – 10 l/kg. Kaip ir daugelis antidepresantų šalinamas metabolizuojant, tačiau skirtingai nei aukščiau minėti antidepresantai sudaro pakankamai aktyvų metabolitą nortriptiliną, dėl kurio pasitaiko daţnesnės šalutinės reakcijos vartojant šios grupės vaistus [32].

Bušpironas: greitai ir beveik visas absorbuojamas iš virškinamojo trakto. Vaistas iškart

patiria pirminį metabolizmą, tik apie 4 proc. nepakitusio vaisto pasiekia sisteminę kraujotaką. Maksimali plazmos koncentracija pasiekiama per 40 – 90 minučių po vaisto pavartojimo. Vaisto bioprieinamumas apie 90 proc. Vartojant su maistu gali pailgėti vaitso absorbcija iš virškinamojo trakto, dėl to sumaţėja klirensas ir padidėja nepakitusio vaisto kiekis sisteminėje kraujotakoje. Pacientams turintiems inkstų ar kepenų veiklos sutrikimų pastovi AUC koncentracija reikšmingai padidėja.

14

Paprastai anksiolitinis poveikis pasireiškia per 2 savaites, bet optimaliam gydomajam poveikiui pasiekti reikia 3-4 savaičių, o kartais net 4 – 6 savaičių. Pasiskirstymas - 5,3 l/kg.

Vidutiniškai 86-95 proc. bušpirono susijungia su plazmos baltymais, daugiausiai su albuminais. Pusinis eliminacijos laikas vidutiniškai 2-4 valandos, bet pacientams turintiems inkstų ar kepenų veiklos nepakankamumo poţymių t½ gali padidėti [1; 23; 27].

2.4. Metabolizmas

Fluvoksaminas: metabolizmas vyksta kepenyse, pagrindinis metabolinis kelias - oksidacinis

demetilinimas ir deamininimas. 9 iš 11 šlapime randamų metabolitų gali būti identifikuojami (5 mg/d). Dauguma jų - silpnos rūgštys, neturinčios aktyvumo. Pagrindiniai metabolitai - fluvoksamino rūgštis ir N-acetilintas fluvoksaminas, kurie sudaro 60 proc. šlapimo ekskrecijos produktų. Trečias metabolitas fluvoksetanolis susiformavęs oksidacinio deamininimo metu, sudaro apie 10 proc šlapimo ekskrecijos produktų. Nepakitusio fluvoksamino maleato su šlapimu ekskretuojama maţdaug 2 proc. [1].

Paroksetinas: metabolizmas vyksta kepenyse. Pagrindiniai metabolitai, konjunguoti su

gliukurono ir sulfato rūgštimis, yra gauti oksidacijos ir metilinimo būdu. Jie turi nedaugiau kaip 2 proc. pagrindinio junginio aktyvumo. Paroksetinas metabolizuojamas CYP2D6 izoenzimo, dėl kurio vyksta sąveikos su tam tikrais vaistais. Paroksetinas ir jo metabolitai yra šalinami per šlapimą ir išmatas. Vartojant vienkartinę 30 mg/d paroksetino hidrochlorido dozę, vidutiniškai 64 proc. dozės patenka į šlapimą ir šalinama per 10 dienų. Nepakitęs paroksetinas sudaro 2 proc. dozės, o 62 proc. – metabolitai. Per tą patį laikotarpį 36 proc. dozės patenka į išmatas, iš jų maţiau nei 1 proc. pradinio junginio. Pagrindiniai metabolitai meta – metoksi junginys ir para – metoksi junginys, kurie neturi aktyvumo, lyginant su pagrindiniu junginiu [20; 26].

Sertralinas: pagrindinis seratonino metabolizmo kelias yra N-demetilinimas kepenyse.

Metabolitas N-desmetilsertralinas turi ilgesnį pusinį eliminacijos laiką (nuo 62 iki 104 valand) nei sertralinas. Tačiau remiantis atliktais gyvame organizme (in vivo) ir mėgintuvėlyje (in vitro) tyrimais, jis maţdaug 5-10 kartų maţiau aktyvus nei sertralinas [27]. Sertralino metabolizme dalyvauja izoenzimas CYP3A4. Pavartojus vienkartinę, vaisto dozę, maţdaug 40 – 45 proc. šios dozės patenka į šlapimą per 9 dienas, tačiau nerandama nepakitusio sertralino. Per tą patį laikotarpį 40 – 45 proc. patenka į išmatas, įskaitant 12 -14 proc. nepakitusio sertralino [27].

Amitriptilinas: amitriptilinas metabolizuojamas N-demetilinimo ir hidroksilinimo būdu

kepenyse. Pagrindinis metabolitas - nortriptilinas, gautas N-monodemetilinimo būdu ir yra farmakologiškai aktyvus. Vidutiniškai 25 – 50 proc. amitriptilino dozės patenka į šlapimą kaip neaktyvūs metabolitai per 24 valandas. Maţas kiekis patenka į išmatas šalinant per tulţį [27].

15 Bušpironas: metabolizuojamas kepenyse, pagrindinis metabolizmo kelias citochromo P450

izoenzimo 3A4 oksidacija, kurio metu susidaro hidroksilinti metabolitai: 5-hidroksibušpironas ir 1-pirimidinilpiperazinas. Pagrindinis metabolitas 1-pirimidinilpiperazinas, turi 20-25 proc.pagrindinio junginio aktyvumo. 5-hidroksibušpironas toliau oksiduojamas į du papildomus hidroksimetabolitus. 1- pirimidinilpiperazinas neveikia dopaminerginės sistemos, bet turi alfa2 blokujantį efektą, tai gali veikti bušpirono raminamąjį ir antidepresinį poveikį. Apie 29-63 proc.vaisto dozės šalinama su šlapimu ir 18-38 proc. su išmatomis per 24 val., daugiausiai kaip metabolitai . Nepakitusio vaisto šalinama tik 0,1 proc. [14; 27].

2.5. Kontraindikacijos

Vartojant SSRI kartu su kitais vaistais, kurie veikia seratoninerginę neurotransmisiją, gali sukelti serotonininį sindromą ar piktybinį neurolepsinį sindromą (PNS). Serotonininis sindromas pasiţymi nervų ir raumenų hiperaktyvumo simptomais (hiperrefleksija, spontaniniai arba kloniniai traukuliai); autonominės nervų sistemos nestabilumu (tachikardija, hipertenzija, padfidėjusi temperatūra, midriazė, tremoras) ir psichinės būsenos pasikeitimu (nerimas, sumišimas, hipomanija). Daţnai sindromas paveikia svarbias gyvybines funkcijas, pasireiškia kvėpavimo nepakankamumas, traukuliai ir kt. Sunkiausios formos seratonininis sindromas gali būti panašus į PNS: padidėjusi temperatūra, raumenų rigidiškumas, autonominės nervų sistemos nestabilumas, psichinės būklės pasikeitimas [27].

Amitriptilinas kontraindikuotinas, kai yra padidėjęs jautrumas vaistui; padidėjusi rizika ūminiui ar poūmiui miokardo infarktui (MI) ar buvęs MI; aritmijos (ypač širdies laidţiosios sistemos sutrikimai); sunkus kepenų funkcijos nepakankamumas; manija; buvęs ūminis apsinuodijimas centrinę nervų sistemą (CNS) slopinančiais vaistais ar alkoholiu [22]. Vaistas neturėtų būti skiriamas kartu su MAOI. Yra pasitaikę atvejų, kai stipriai padidėja temperatūra, pasireiškia konvulsijos. Čia kaip ir su SSRI, skirti MAOI po amitriptilino vartojimo galima tik po 14 dienų. Taip pat amitriptilinas neturi būti skiriamas kartu su cisapridu, nes ilgėja QT intervalas ir padidėja aritmijų rizika. Fluoksetinas paskirtas su amitriptilinu padidina amitriptilino koncentraciją kraujyje [1; 22].

Bušpironą pavartojus su MAO inhibitoriais gali padidėti kraujospūdis. Taip pat kaip ir serotonino reabsobcijos inhibitoriai, bušpironas vartojamas kartu su SSRI ar MAOI gali sukelti serotonininio sindromo simptomus. Šiuo atveju nutraukus bušpirono vartojimą MAOI galima pradėti vartoti maţiausiai po 10 dienų. Taip pat kaip ir SSRI bei tricikliai antidepresantai bušpironas yra stipriai plazmos baltymus sujungiantis vaistas, todėl gali būti išstumtas iš vaisto ir baltymo jungčių ar pats išstumti kitus vaistus. Visgi tyrimais įrodyta, kad bušpironas neišstumia iš jungčių tokių vaistų

16

kaip fenitoinas, propanololis, varfarinas, tačiau gali išstumti iš jungčių digoksiną, kuris silpniau jungiasi su plazmos baltymais. Vaistą vartojant su eritromicinu, itrakonazoliu, nefazodonu (vartojant su nefazodonu apie 50 proc. sumaţėja 1-pirimidinilpiperazino plazmos koncentracija), kalcio kanalų blokatoriais (verapamilis ir diltiazemas), greifurtų sultimis, padidėja bušpirono plazmos koncentracija ir AUC [27].

2.6. Šalutinis poveikis

SSRI – anoreksija, pykinimas, vėmimas, diarėja, seksualinės funkcijos sutrikimai vyrams ir moterims, galvos skausmas, nemiga, drebulys, svaigimas, nuovargis, regėjimo sutrikimai.

Antidiurezinių hormonų sekrecijos sindromas (AHSS), kuris sukelia sunkią hiponatremiją, siejamas su serotonino reabsorbcijos inhibitorių vartojimu. Moterys, vyresnės nei 70 metų, kurioms skiriamas gydymas diuretikais kartu su SSRI, turi didesnę riziką susirgti AHSS [20; 27].

Triciklių antidepresantų grupei priskiriamas amitriptilinas pasiţymi tokiais pačiais šalutiniais efektais kaip ir SSRI, tačiau jam dar būdinga šlapimo sulaikymas ir pakitimai elektrokardiogramoje (EKG) [22].

Vartojant bušpirono hidrochloridą gali pasireikšti tokie šalutiniai poveikiai: galvos svaigimas, pykinimas, galvos skausmas; nervingumas, sujaudinimas, parestezijos, sutrikęs miegas; krūtinės skausmas; ūţimas ausyse; uţgulusi nosis [22].

Atliktas tyrimas su 2200 pacientų turinčių nerimo sutrikimą ir besigydančių bušpirono hidrochloridu. Rezultatai: 10 proc. tiriamųjų po 3 – 4 savaičių nutrauktas bušpirono skyrimas dėl pasireiškusių šalutinių poveikių: centrinės nervų sistemos sutrikimai – 3,4 proc; galvos svaigimas, nemiga, nervingumas, mieguistumas, virškinamojo kanalo sutrikimai – 1,2 proc.; pykinimas, galvos skausmas, nuovargis – 1,1 proc.; 3,4 proc.pacientų skundėsi įvairiais simptomais, iš kurių nei vienas nepasireiškė stipriau uţ kitus [27].

2.7. Apsinuodijimo poţymiai

SSRI perdozavimo atvejai daţniau pasitaiko tarp pacientų, netyčia apsinuodijusių antidepresantais arba sąmoningai siekiančių nusiţudyti. Atpaţinti perdozavimo simptomus ir ţinoti vaistų toksiškumo mechanizmą svarbu, jog būtų galima greitai ir tinkamai suteikti skubią pagalbą.

SSRI, tokie kaip fluvoksaminas, paroksetinas ir sertralinas, gali sąveikauti vienas su kitu; vartojant kartu su MAO inhibitoriais, taip pat gali pasireikšti neigiami simptomai, o su dekstrometorfanu atsirasti serotonininio sindromo poţymių. Visgi nei vienas iš šių vaistų neturi

17

anticholinerginio veikimo ir nesukelia tokio poveikio. SSRI pasiţymi plačiu terapiniu indeksu, todėl nedidelis dozės viršijimas nesukelia sunkių toksinių poţymių. Toksinis poveikis apsinuodijus:

 Centrinei nervų sistemai: ataksija, sedacija ir koma. Kvėpavimo slopinimas gali atsirasti jei pavartota su kitais vaistais ar alkoholiu. Kartais gali pasireikšti tremoras ir traukuliai.

 Širdies ir kraujagyslių sistemai: poveikis paprastai nėra pavojingas gyvybei, tačiau gali

pasireikšti bradikardija, nedidelis QT intervalo pailgėjimas.

 Serotonininis sindromas: charakterizuojamas nervų ir raumenų hiperaktyvumu; autonominės nervų sistemos nestabilumu ir psichinės būsenos pasikeitimu. Šie poveikiai pasireiškia pavartojus SSRI kartu su MAOI. Simptomai gali išlikti kelias dienas ar net savaites nors ir nutraukiamas vartojimas. Šis sindromas taip pat gali pasireikšti jei perdozuojama tik SSRI, selektyviais norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriais ar jų deriniu. Sindromą sukeliantys simptomai pasireiškia SSRI pavartojus su meperidinu, amfetaminu, dekstometorfanu [3; 20].

Tricikliai antidepresantai - perdozavus triciklių antidepresantų pirmiausia toksiškai paveikiama CNS bei širdies ir kraujagyslių sistema. Simptomai apsinuodijus:

 Centrinei nervų sistemai: delyras, dezorientacija, sujaudinimas ir kiti psichiniai sutrikimai su

haliucinacijomis. Po šių simptomų galiausiai seka letargas, atbukimas ir koma. Praėjus 1 – 2 val. po apsinuodijimo, pasireiškia raumenų hiperaktyvumas (dėl miokloninių traukulių kartu su sumaţėjusiu prakaitavimu) ir gali stipriai pakilti temperatūra.

 Širdies ir kraujagyslių sistemai: širdies laidumo sutrikimai, aritmijos, hipotenzija. Pailgėja

PR, QRS ir QT intervalai; sinusinė tachikardija; įvairaus laipsnio artioventrikulinė blokada. Dėl pailgėjusio QRS komplekso intervalo pasireiškia hipoksija, acidozė.

 Anticholinerginis poveikis: išsiplėtę vyzdţiai, sausa oda, tachikardija, susilpnėję ar išnykę ţarnyno garsai, šlapimo sulaikymas [3; 20].

Apsinuodijus sedatyvnėmis/hipnotinėmis medţiagomis pirmiausia atsiranda CNS slopinimas, pasireiškiantis koma, kvėpavimo sustojimu ir plaučių įkvėpimu skrandţio turiniu. Paprastai apsinuodijimo simptomai atsiranda, kai įprastinė paros dozė viršijama 3 – 5 kartus, tačiau skaičius priklauso ir nuo individualių organizmo savybių bei kartu pavartotų vaistų ar alkoholio, tokiu atveju simptomai gali pasireikšti ir nestirpriai viršijus terapinę dozę. Perdozavus bušpirono atsiranda pykinimas, vėmimas, mieguistumas ir miozė [3; 27].

18

2.8. Terapinės dozės

Fluvoksamino dozės: suaugusiems įprasta palaikomoji dozė - 50 mg, priklausomai nuo

indikacijos gali būti didinama iki 300 mg/d. Vaikams nuo 8 iki 17 metų įprastinė palaikomoji dozė - 25 mg, gali būti padidinta iki 200 mg/d. Senyviems – taip pat kaip suaugusiems. Esant inkstų funkcijos nepakankamumui (IFN) ir kepenų funkcijos nepakankamumui (KFN) dozes reikia maţinti [1].

Paroksetino dozės: suaugusiems pradinė palaikomoji dozė - 20 mg/d, priklausomai nuo

simptomų didinama iki 60 mg/d. Vaikams – neištirta. Senyviems pradinė dozė - 20 mg/d, didinama nedaugiau kaip iki 40 mg/d. IFN ir KFN – pradinė dozė 10 mg/d [22].

Sertralino dozės: suaugusiems pradinė palaikomoji dozė - 25 mg/d, priklausomai nuo

indikacijos didinama iki 200 mg/d. Vaikams nuo 6 iki 12 metų pradinė dozė – 25 mg/d, didinama iki 50 mg/d. KFN – kai yra sunkus, dozę maţinti [22].

Amitriptilino dozės: Suaugusiems 75 mg dienai, jei reikia didinama iki 150 mg per dieną.

Paaugliai ir vyresni: 10 mg 3 kartus dienoje, didesnė dozė vakare. Vaikams iki 12 metų skirti nerekomenduojama [1].

Bušpirono dozės: įprastinė dozė suaugusiems 15 – 30 mg per dieną, didţiausia paros dozė 30

mg, kuri suvartojama per 2-3 kartus. Vaikams – nerekomenduojama. Senyvo amţiaus pacientams – 15 mg per parą. KFN ir IFN – dozę reikia maţinti [27].

2.9. Analizė

Identifikavimas:

1) Plonasluoksnė chromatografija:

Fluvoksaminas: metanolis Rf (sulaikymo rodiklis) - 0,18; cikloheksanas: toluenas:

dietilaminas (75:15:10) Rf - 0,12; etilacetatas: metanolis: konc.amonio hidroksidas (85:10:5) Rf

– 0,46 [4].

Paroksetinas: cikloheksanas: toluenas: dietilaminas (75:15:10) Rf - 0,04; etilacetatas:

metanolis: konc.amonio hidroksidas (85:10:5) Rf -0,40; metanolis: n-butanolis: natrio bromidas

(60:40 0,1mol/l) Rf - 0,08 [4].

Amitriptilinas: metanolis: konc.amonio hidroksidas (100:1,5) Rf - 0,51; cikloheksanas:

toluenas: dietilaminas (75:15:10) Rf - 0,50; chloroformas: metanolis (90:10) Rf - 0,32;

19

natrio bromidas (60:40 0,1mol/l) Rf - 0,51; trichlormetanas: cikloheksanas: etano rūgštis

(40:40:20) Rf - 0,05 [4].

Sertralinas: cikloheksanas: toluenas: dietilaminas (75:15:10) Rf -0,46; etilacetatas: metanolis:

konc.amonio hidroksidas (85:10:5) Rf - 0,72; metanolis Rf -0,25 [4].

Bušpironas: metanolis Rf - 0,64; cikloheksanas: toluenas: dietilaminas (75:15:10) Rf - 0,30;

etilacetatas: metanolis: konc.amonio hidroksidas (85:10:5) Rf - 0,71; etilo acetatas Rf - 0,05

[4].

2) Dujų chromatografija:

Fluvoksaminas: GA-RI6 1885; GB-RI7 1911; GM-RRT8 0,295 [4].

Paroksetinas: GB-RI 2691; GM-RRT 2047 [4].

Amitriptilinas: GA-RI 2194; GB-RI 2284; GM-RRT 1149 [4]. Sertralinas: GM-RRT 1166; GB-RI 248 [4].

Bušpironas: kolonėlė - metilsilikonas 0.2 mm, įpurškimo diametras - 0.33 μm. Kolonėlės

temperatūra: 280°. Nešančios dujos: helis su 0.9 ml/min srauto greičiu. Masių spektrometrinis detektorius. Sulaikymo indeksas 3299 [4].

3) UV spektras :

Fluvoksaminas: 254 nm rūgštinėje terpėje [4].

Paroksetinas: 295 nm vandeninėje rūgštyje (0,1 mol/l, amonio formiatas, pH 3); 0,025 mol/l

sieros rūgštis 292,5 nm ir 234,5 nm; vandeninė rūgštis (0,2 mol/l sieros rūgštis) 233, 264, 270, 293 nm, paroksetino hidrochloridas 233, 264, 270, 292 nm [4].

Amitriptilinas: 239 nm vandeninėje rūgštyje [4].

Sertralinas: vandeninė rūgštis (0,01 mol/l vandenilio chlorido rūgštis/ metanolis arba tik

metanolis) 265, 273, 281 nm [4].

Bušpironas: vandeninė rūgštis (0.2 M H2SO4) - 312 nm; pagrindinis junginys - 307 nm [4].

4) Masių spektras:

Fluvoksaminas: pagrindiniai jonai, masė/krūvis 187, 71, 45, 276, 43, 172, 145, 200 [4]. Paroksetinas: pagrindiniai jonai, masė/krūvis 44, 329, 192, 70, 138, 109, 176, 147 [4].

Amitriptilinas: pagrindiniai jonai, masė/krūvis 58, 59, 202, 42, 203, 214, 217; nortriptilinas –

44, 202, 45, 220, 218, 215, 91 [4].

6

GA-RI - kolonėlė 2 m × 2 mm, stiklo kolonėlė. Kolonėlės temperatūra: nuo 100°C iki 300°C, izoterminėmis sąlygomis. Nešančios dujos: azotas 45 ml/min. Kapiliarinė kolonėlė: (10) 15 m × 0,32 arba 0,53 mm. Nešančios dujos - helis. Programos temperatūra: 4 min 135°C, 13°/min iki 200°C, 6°/min galiausiai nusistovi 312°C, 6 min. [4]

7

GB-RI - kapiliarinė kolonėlė (20) 30 m × 0.2 arba 0.25 mm. Nešančios dujos - helis 1 ml/min. Programos temperatūra: 0.7 min 90°C, 35°C/min iki 240°, 8°/min, po to iki 290°C, 25°C/min ir galiausiai nusistovi 325°C, 6 min. [4].

8

GM-RRT - kolonėlė: stiklo, 2.1 m × 2 mm. Kolonėlės temperatūra: 265°C. Nešančios dujos: helis 25 ml/min; Kapiliarinė kolonėlė: 25 m × 0.53 mm, kolonėlės temperatūra: 250°C, nešančios dujos helis 7 ml/min, etanolinis junginys- iprindolas [4].

20 Sertralinas: pagrindiniai jonai, masė/krūvis 274, 159, 276, 103, 262, 132, 129, 161 [4].

Bušpironas: pagrindinės smailės ties masė/krūvis 177, 277, 265, 122, 148, 108, 56, 70 [4]. 5) IR spektras:

Paroksetinas: pagrindinės smailės ties bangos numeriu 1185, 1512, 1490 cm -1 [4].

Amitriptilinas: pagrindinės smailės ties bangos numeriu 756, 770, 746, 969, 1014, 1258 cm -1

[4].

Sertralinas: pagrindinės smailės ties bangos numeriu 1470, 1135, 825, 800, 790, 760 cm -1

[4].

Bušpironas: pagrindinės smailės ties bangos numeriu 1668, 1436, 1351 cm−1 [4].

6) Skysčių chromatografija – masių spektrometrija:

Fluvoksaminas: kolonėlė 20 × 2 mm, įpurškimas - 2,5 μm. Judančioji fazė: vanduo:

acetonitrilas: metano rūgštis (95:5:0,1); acetonitrilas su 0,1 % metano rūgštimi (97:3 arba 10:90 0,6 min), srauto greitis 1ml/min. [4].

7) Efektyvioji skysčių chromatografija:

Fluvoksaminas: HAA, sulaikymo laikas 15,3 min; HX-RI 430; HY-RI 363 [4].

Paroksetinas: HAA – RT sulaikymo laikas 15,3 min, HX-RI 426; HY-RI 337; HAZ-RT9

sulaikymo laikas 11,1 min. [4].

Amitriptilinas: HAA-RT10 sulaikymo laikas 15,9 min.; HZ-RI11 - 7,5 min.; HY-RI12 sulaikymo indeksas 375; HX-RI13 - 440 [4].

Sertralinas: HX - RI 460; HZ-RT sulaikymo laikas 8,2 min. [4].

9

HAZ kolonėlė 250 × 4.0 mm injekcija 5 μm, judančioji fazė vanduo: metanolis: trietilaminas pakoreguotas iki pH 5.5 su fosforo rūgštimi, izokratinis eliuevimas (70:30:0.1), srauto greitis 0.7 mL/min. detektorius UV, kai λ=240 nm [4].

10

HAA, kolonėlė 250 × 4.6 mm, injekcija - 5 μm, kolonėlės temperatūra 30°C, judančioji fazė -fosfatinis buferis (pH 3.8): acetonitrilas, eliuavimo programa: (85:15) 6,5 min iki (65:35) 25 min, tada iki (20:80) 3 min ir atgal į pradines sąlygas, pusiausvyra nusistovi 7 min, srauto greitis 1 ml/min 6.5 min, tada linijinis padidėjimas iki 1.5 ml/min 6.5 iki 25 min ir laikosi 3 min. detektorius: UV diodų matrica[4].

11

HZ, kolonėlė 125 × 4.0 mm injekcija 5 μm, judančioji fazė: pridedama 146 μl trietilamino ir apie 750 μl fosforo rūgšties ir iki 530 ml vandens. pakoreguojama pH iki 3.3 naudojant 10% kalio hidroksido tirpalą ir galiausiai pridedama 470 ml acetonitrilo, srauto greitis 0.6 mL/min. detektorius UV diodų matrica [4].

12

HY-RI kolonėlė 250 × 4.6 mm, injekcija 5 μm. Kolonėlės temperatūra 40°. Judančioji fazė: sieros rūgštis (2.5 M, 0.5 ml) vandenyje (500 ml): sieros rūgštis (2.5 M, 0.5 ml) acetonitrile (500 ml). Eliuavimo programa (98:2) 3 min iki (2:98) 23 min, išlieka 10 min, grįţta į pradines sąlygas per 2 min, pusiausvyra nusistovi 8 min iki kitos injekcijos. Detektorius: UV diodų matrica. Standartai: 10 μl azoto-n-alkanų (nuo C1 iki C16) 10 ml acetonitrilo [4].

13

HX-RI kolonėlė 125 × 4.0 mm, injekcijos tūris 5 μm, judančioji fazė trietilamonio fosfato buferis 25 ml, pH 3.0: acetonitrilas, eliuavimo programa: 100:0 iki 30:70 per 30 min, laikosi 10 min, grįţta į pradinę būseną per 3 min ir nusistovi pusiausvyra 10 min prieš pakartotinę injekciją, srauto greitis: 1 ml/min, detektorius UV diodų matrica, standartai - azoto-n-alkanai (C1 iki C11) 10 μl į 10 ml

21 Bušpironas: HX - RI sulaikymo indeksas 369; HY – RI - 310; HAA - sulaikymo laikas

12.5 min [4].

Kiekybinė analizė:

1) Fluvoksaminas:

Plonasluoksnė chromatografija: plazmoje – aptikimo riba < 2 μg/l, UV detektorius.

Dujų chromatografija - masių spektrometrija: plazmoje, aptikimo riba - 2 μg/l, UV

detektorius [4].

Efektyvioji skysčių chromatografija: plazmoje, aptikimo riba 25 μg/l, UV detektorius, kai

bangos ilgis (λ) =215 nm; plazmoje, aptikimo riba - 0.5 μg/l, UV detektorius, kai bangos ilgis (λ) =254 nm [4].

Bevandenio titravimo metodas: naudojama 0,4 g medţiagos, kuri tirpinama 50 ml

bevandenėje acto rūgštyje. Titruojama 0,1 M perchloratine rūgštimi ir ekvivalentinis taškas nustatomas potenciometriškai, (1ml perchloratinės rūgšties atitinka 43,44 mg fluvoksamino maleato) [4].

2) Paroksetinas:

Efektyvioji skysčių chromatografija: kraujo serume, aptikimo riba - 5 μg/l, detekcija, kai

bangos ilgis (λex) =295 nm, ir (λem) =365 nm; plazmoje, aptikimo riba - 0.2 μg/l,

fluorescencinė detekcija, kai λex = 300 nm ir λem = 350 nm [4].

3) Sertralinas:

Dujų chromatografija: plazmoje, aptikimo riba -1 μg/l. [4].

Efektyvioji skysčių chromatografija - plazmoje, aptikimo riba - 5 μg/l. UV detekcija, kai

λ = 210 nm [4].

Dujų chromatografija, efektyvioji skysčių chromatografija ir masių spektrometrija:

kraujo serume, aptikimo riba - 10 μg/l [4].

4) Amitriptilinas:

Dujų chromatografija: plazmoje, amitriptilino ir nortriptilino aptikimo riba - 10 μg/l; serume,

amitriptilinas, nortriptilinas ir jų metabolitai, amitriptilino aptikimo riba - 1.5 μg/l; kraujyje, amitriptilinas ir kiti tricikliai antidepresantai, aptikimo riba nuo 32 iki 50 μg/l; plazmoje, amitriptilinas, kiti TCA ir jų metabolitai, aptikimo riba nuo 1.2 iki 5.8 μg/l [4].

Dujų chromatografija-masių spektrometrija: plazmoje, amitriptilinas ir nortriptilinas,

aptikimo riba atitinkamai 2 ng/g ir 5 ng/g [4].

Efektyvioji skysčių chromatografija: serume, amitriptilinas ir kiti tricikliai antidepresantai,

22

aptikimo riba - 5 μg/l, UV detekcija; plazmoje, amitriptilinas ir kiti antidepresantai, aptikimo riba - 5 μg/l, UV detekcija, kai λ = 226 nm arba 400 nm. Kepenų mikrosomose amitriptilino ir nortriptilino aptikimo riba - 10 μg/l [4].

Efektyvioji skysčių chromatografija-masių spektrometrija: plazmoje, amitriptilinas ir kiti

TCA, aptikimo riba - 5 μg/l [4].

5) Bušpironas:

Dujų chromatografija: plazmoje, aptikimo riba - 5 μg/l, elektronų pagavimo detektorius ir

azoto-fosforo detektorius.

Dujų chromatografija-masių spektrometrija: plazmoje arba šlapime aptikimo riba

atitinkamai - 0.1 μg/l ir 0.2 μg/l. [4].

Efektyvioji skysčių chromatografija: serume, aptikimo riba - 0.2 μg/l, UV detektorius;

plazmoje, aptikimo riba - 0.5 μg/l, elektrocheminis detektorius [4].

Potenciometrinis titravimas: 0,150 g medţiagos tirpinama 10 ml ledinėje acto rūgštyje R ir

pridedama 50 ml acto rūgšties anhidrido R. Titruojama 0,1 M perchlorato rūgštimi, ekvivalentinis taškas nustatomas potenciometriškai.

(1 ml 0,1 M perchlorato rūgšties atitinka 21,10 mg bušpirono hidrochlorido) [14].

3.1. Plonasluoksnė chromatografija (PC)

Vienas iš anksčiausiai sukurtų chromatografinės analizės metodų - plonasluoksnė chromatografija. Ji pasiţymi paprasta atlikimo technika, nereikalauja brangios techninės įrangos, yra santykinai nebrangus, greitas ir atrankus analizės metodas [16].

Plonasluoksnė chromatografija yra toks atskyrimo metodas, kai naudojamas plonas sorbento sluoksnis paskleistas ant plokštelės. Plokštelė tarnauja kaip tiriamojo mėginio nešimo priemonė. Daţniausiai naudojamos stiklinės, plastiko ar aliuminio folijos plokštelės. Pagrindiniai PC sorbentai, kurie paskleidţiami ant plokštelės: silicio gelis, aliuminis, diatomitas ir celiuliozė. Ryškinant naudojami du pagrindiniai ultravioletinės šviesos bangų ilgiai: 254 ir 365 nm [41].

Kad metodas paţangus ir plačiai naudojamas rodo ir tai, jog tarp daugelio junginių identifikavimo metodų aprašytų farmakopėjose yra ir PC. Metodas yra pakankamai lankstus, nes gali nustatyti beveik kiekvieną junginį, taip pat ir neorganinius junginius. PC plačiai taikoma vaistų skriningui iš biologinių skysčių ir audinių, botaninės kilmės vaistų nustatymui, junginių valymui ir priemaišų nustatymui iš chemiškai neapdorotų medţiagų. Atskyrimas pagrįstas adsorbcijos, pasiskirstymo, jonų mainų procesais ar visų šių procesų deriniu [36].

23 3.1.1. Techniniai atlikimo principai

Keli mikrolitrai (μl) tiriamojo junginio mikrokapiliarais uţlašinami ant plokštelės starto linijos. Po kiekvieno tiriamojo lašo dėmė turi būti išdţiovinama ir tik tada dedamas kitas lašas. Standartinis tiriamojo junginio kiekis uţlašinamas ant plokštelės yra 20 μg. Sekantis etapas - chromatografinės kameros uţpildymas judančiaja faze ir plokštelės įdėjimas į kamerą. Plokštelės starto linija neturi liestis su judančiaja faze įpilta į kamerą, nes priešingu atveju tirpiklis išplaus tiriamojo junginio dėmes. Jei judančioji fazė parinkta teisingai, tiriamojo junginio komponentai per sorbento sluoksnį juda skirtingu greičiu. Pasibaigus tirpiklio keliui per sorbento sluoksnį plokštelė išimama iš kameros ir išdţiovinama. Tiriamosios zonos identifikuojamos stebint apšvietus UV spinduliuote arba ryškinant atitinkamais reagentais [41].

Skirtingo judėjimo prieţastis yra skirtingas junginių afinitetas judančiajai ar stacionariai fazėms. Judančioji fazė per sorbento sluoksnį keliauja veikiama kapiliarinių jėgų [41].

Junginių identifikavimas PC metodu pradedamas apskaičiuojant Rf vertes ir lyginant jas su

standartais. Veiksniai lemiantys Rf vertes: matmenys ir kameros tipas, sluoksnio kilmė ir dydis,

judančiosios fazės tekėjimo kryptis, pavyzdţių paruošimo metodai prieš pradedant PC atlikimą [33].

3.2. Chromatografinių metodų panaudojimas toksikologinėje analizėje

Per pastaruosius tris dešimtmečius naujų technologijų vystymasis išplėtė vaistų, aptikimo įvairiose formose galimybes. Naudojantis išsamiais analizės testais, galima aptikti daugiau nei 500 medţiagų (vaistų ir jų metabolitų). Efektyviosios skysčių chromatografijos (ESC), dujų chromatografijos (DC) ir plonasluoksnės chromatografijos (PC) analizės metodai yra daţnai taikomi toksikologinei analizei laboratorijose [26].

Amerikos klinikinių chemijos tyrimų asocijacijos išleistoje knygoje apie toksikologinius tyrimus laboratorijose akcentuojamos trys pagrindinės problemas, kurios turi būti apsvarstytos ir išspręstos geriems laboratoriniams rezultatams gauti: technologijų prieinamumas, ekonominė nauda ir klinikinis naudingumas [26]. Efektyviosios skysčių chromatografijos (ESC), dujų chromatografijos (DC) ir plonasluoksnė chromatografijos (PC) analizės metodai naudojami tam tikrų junginių aptikimui šlapime, kraujyje, kraujo plazmoje, įvairių organų turinyje, todėl tinkami toksikologinei analizei. Greitas junginių identifikavimas svarbus apsinuodijus tam tikrais medikamentais, kol neįvyko visiškas vaisto metabolizmas, susijungimas su plazmos baltymais ir pašalinimas iš organizmo [26].

Plonasluoksnė chromatografija naudojama, kai:

 Kai tiriamosios medţiagos neklampios arba labai maţai klampios;

24

 Kai didelis kiekis tiriamųjų junginių turi būti analizuojami greitai, turint maţas finansavimo galimybes ir ribotą laiko limitą;

 Medţiagos, kurios negali būti aptinkamos skysčių ar dujų chromatografijos metodais [42].

4.1. Poliškumas ir jį charakterizuojantys parametrai

Poliškumas yra gebėjimas sudaryti du priešingus centrus molekulėse. Jis naudojamas apibūdinti tirpiklių tirpumo galimybes ar tarpmolekulines sąveikas tarp tirpiklio ir tiriamosios medţiagos. Poliškumas priklauso nuo dipolinio momento, vandenilinių jungčių, entropijos ir entalpijos [42].

Dipolinis momentas turi didţiausią įtaką tirpiklių poliškumui, tai konstanta atspindinti elektronų tankio disbalansą molekulėje. Tokios molekulės, kurios yra labai simetriškos kaip benzenas ir alifatiniai angliavandeniliai (pvz., heksanas) neturi dipolio momento ir yra laikomi nepoliniais. Junginiai, kurių molekulėse yra daug poliarizuotų jungčių (kur junginiai turi skirtingus elektro neigiamumus C-O; C-N, C=O) linkę turėti didelį dipolinį momentą. Dimetilsulfoksidas, ketonai, esteriai, alkoholiai yra funkcinės grupės, turinčios dipolinį momentą (nuo didelio iki vidutinio) ir yra vadinami poliniais, vidutiniškai poliniais ir dipoliniais skysčiais. Taigi ir acetonitrilas (CH3CN) turi

ţymų dipolinį momentą.

Taip pat poliškumui įtakos turi molekulių gebėjimas formuoti vandenilines jungtis. Jungtys formuojamos principu X-H (X-elektroneigiamas elementas S, N ar O). Daţniausias variantas alkoholis ir vanduo (-OH) ar aminai ir vanduo (-NH). Visgi struktūriškai molekulėje gali būti tiek nepolinių (hidrofobinių), tiek polinių (hidrofilinių) grupių. Molekulės labiau nepolinės, kai daugiausiai vyrauja C-H jungčių, o jei struktūriškai susidaro didesnis kiekis O-H ar N-H jungčių, tokios molekulės vadinamos labiau polinėmis [5; 25; 42].

Molekulėse atomai būna sujungti kovalentinėmis jungtimis ir elektro neigiamas krūvis tarp vienodų atomų pasiskirsto simetriškai. Atomų branduoliai yra teigiamai įelektrintos dalelės, o neigiamos dalys – elektronai. Taigi susijungę atomai aplinkos atţvilgiu būna elektriškai neutralūs, o molekulė – elektriškai simetriška. Toks kovalentinis ryšys vadinamas nepoliniu. Tačiau dviejų skirtingų atomų susijungusių kovalentine jungtimi bendra elektronų pora priartėja arčiau to branduolio, kuris ją stipriau traukia, todėl šis atatomas tampa labiau neigiamo krūvio, o tas, nuo kurio elektronų pora yra toliau, - teigiamo. Šiuos atveju teigiami ir neigiami elektros „svorio centrai“ nesutampa, tarp jų yra tam tikras atstumas ir toks kovalentinis ryšys vadinamas poliniu. Polinės molekulės – elektriškai nesimetriškos. Juo toliau priešingo elektros krūvio centrai vienas nuo kito, juo poliškesnė molekulė. Molekulės asimetrijos, o tai reiškia ir poliškumo, matas vadinamas molekulės dipoliniu momentu. Jis

25

išreiškiamas vienu iš krūvių sandauga su atstumu tarp teigiamojo ir neigiamojo krūvių centrų: µ=el. [21].

4.1.1. Tirpiklių poliškumo eilė

Tirpiklių stiprumo (poliškumo) eilė vadinama eleutropinėmis serijomis. Judančiosios fazės stiprumas priklauso nuo to, koks tirpiklių mišinys yra naudojamas. Toliau ir aukštyn silikagelio plokštele judės daugiau poliniai tirpikliai ar jų mišiniai ir kartu su savim nešis polinius tiriamuosius junginius. Nepoliniai junginiai keliauja aukštyn su tirpikliu, tačiau neadsorbuojami ant sorbento sluoksnio. Tam tikri atskyrimo pasikeitimai vyksta keičiant judančiosios fazės tirpiklių mišinio sudėtį. Tai yra svarbu, kad pasirinktume būtent tokią judančiąją fazę, kuri duotų pakankamai skirtingas tiriamųjų junginių Rf vertes [41; 43]. Rf vertės priklausomybę nuo tirpiklio poliškumo įrodė grupė

mokslininkų, kurie tyrė poliškumo priklausomybę nitro junginių Rf vertėms naudojant plonasluoksnės

chromatografijos metodą, kur judančioji fazė buvo dviejų tirpiklių mišinys [2].

Poole CF ir Dias NC „Journal of Chromatography“ publikuotame straipsnyje pateikia lentelę, kurioje pateiktas tirpiklių stiprumas ir selektyvumas didėjančia seka. Lentelė yra paremta Snyder‘s atrankumo trikampio metodu. Čia tirpikliai suklasifikuoti pagal jų sąveikas su trimis prototipiniais tiriamaisiais junginiais. Šių trijų polinių pasiskirstymo konstantų suma leidţia įvertinti tirpiklių stiprumą (šiuo atveju P‘) ir tirpiklio selektyvumą pagal individualios polinės pasiskirstymo konstantos santykį su jų visų suma (xe, xd ir xn=1). Pagal tai tirpikliai suskirstyti į aštuonias grupes, kiekvienoje

grupėje esantys tam tikri tirpikliai turi panašius atskyrimo parametrus, tuo tarpu skiriasi nuo kitų grupių ir turi skirtingas Rf vertes. Šio suskirstymo idėja tokia, kad efektyviam atskyrimui pasiekti

tikslinga rinktis tirpiklius iš atskirų grupių [29].

Tirpiklių grupės:

I – n-butil eteris; diizopropileteris; metil-tetra-butil eteris; dietileteris. II – n-butanolis; 2-propanolis; 1-propanolis; etanolis; metanolis. III – tetrahidrofuranas; piridinas; metoksietanolis; dimetilformamidas. IV - etano rūgštis; formamidas.

V – dichlormetanas; 1,1-dichloretanas.

VI – etilacetatas; metil-etil-ketonas; dioksanas; acetonas; acetonitrilas. VII – toluenas; benzenas; nitrobenzenas.

26

1 diagrama. Tirpiklių stiprumo ir selektyvumo parametrai, pagrįsti Snyder‘s selektyvumo trikampiu.

0 2 4 6 8 10 12

Poliškumas didėjimo tvarka

N-butil eteris Diizopropileteris Toluenas Metil-tetra-butil eteris Benzenas Dietileteris 1,1-dichloretanas N-butanolis 2-propanolis 1-propanolis Tetrahidrofuranas Etanolis Trichlormetanas Dichlormetanas Nitrobenzenas Etilacetatas Metil-etil-ketonas Dioksanas Metanolis Acetonas Piridinas Metoksietanolis Acetonitrilas Etano rūgštis Dimetilformamidas Duodekafluorheptanolis Formamidas Vanduo

27

2 diagrama. Tirpiklių prototipiniai tiriamieji junginiai.

[29]

Apibendrinant: tirpiklių ir tiriamųjų junginių poliškumas proporcingai didėja šiose junginių grupėse: alkanai (maţiausiai poliniai), alkil halogenidai, alkenai, aromatiniai angliavandeniliai, eteriai, esteriai, ketonai, aldehidai, aminai, alkoholiai ir karboksirūgštys (labiausiai poliniai) [35].

4.2. Judančiosios fazės pasirinkimas

Renkantis judančiąją fazę, reikia vadovautis taisykle: panašus tirpsta panašiame. Dėl to poliniams junginiams reikalinga polinė judančioji fazė. Molekulėje esančios funkcinės grupės, kurios veikia tirpiklių adsorbcines savybes (nuo maţiausios iki didţiausios absorbcijos): RH; ROCH3;

RN-(CH3)2; RCO2CH3; RNH2; ROH; RCONH2; RCO2H. Renkantis judančiąją fazę pirmiausia reikia ţinoti

junginių struktūrą. Judančioji fazė paprastai yra maţiau aktyvi nei sorbentas. Jei tiriamasis junginys turi stipresnę sąveiką su judančiaja faze, pirmenybė bus teikiama judančiajai fazei ir atskyrimas bus prastas, nes tiriamasis junginys kils aukštyn su tirpikliu ir neadsorbuosis ant sorbento sluoksnio. Priešingu atveju, jei tiriamojo junginio tirpalas turi stiprią sąveiką su sorbentu, atskyrimas bus labai geras, nes šiuo atveju tiriamasis junginys adsorbuosis ant sorbento ir junginio dėmė gerai matysis [41]. Sorbentas absorbuoja tiriamąjį junginį, o judančioji fazė bando jį atitraukti nuo sorbento. Kaip minėta ankščiau, tai priklauso nuo poliškumo. Tarpmolekulinės jėgos turi įtakos tirpiklio gebėjimui pakelti tiriamąjį junginį aukštyn. Tarpmolekulinių jėgų balansas priklauso nuo sorbento poliškumo (nuolatinis ir augantis); judančiosios fazės tirpiklio poliškumo (gali būti keičiamas, naudojant įvairius tirpiklius) ir tiriamojo junginio tirpalo poliškumo (tai priklauso nuo tiriamojo junginio molekulės struktūros) [36].

0,00 0,10 0,20 0,30 0,40 0,50 0,60 0,70 0,80 0,90 1,00 N -b ut il e te ri s Di et il et er is 2 -pr o pa n o li s E ta n o li s T et ra h idr o fur an as M et o ks ie ta n o li s E ta no rūgš tis Di ch lo rm et an a s E ti la ce ta ta s Di o ks an as A ce to n it ri la s B en ze n as T ri ch lo rm et an a s V an duo xn xd xe

28

4.3. Silikagelis

Silikagelio (SiO2) molekulinė struktūra turi įtakos junginių adsorbcijai, nes pasiţymi dideliu

poliškumu ir gebėjimu sudaryti vandenilines jungtis (hidroksilinių grupių buvimas padaro silikagelį labai polinį).

Polinės analitės stipriau adsorbuojasi ant silikagelio paviršiaus, o nepolinės silpniau. Stipriau adsorbuojami poliniai junginiai gali jungtis su silikageliu dviem būdais: per vandenilines jungtis ir dipolis-dipolis sąveikas. Pusiausvyra persikelia, kai molekulės lieka ant stacionarios fazės. Pusiausvyra reglamentuoja ne tik atskyrimą, bet ir lemia komponento pritraukimą į stacionarią fazę, lyginant su judančiąja faze. Kuo labiau polinė funkcinė grupė, tuo stipriau pritraukiama stacionarios fazės ir molekulė lėčiau juda. Visiškai priešingu atveju molekulė nekyla visai. Galima teigti, kad nepolinės molekulės turi maţesnį afinitetą sorbentui ir lieka tirpiklyje ilgiau. Ši problema gali būti išspręsta, padidinus judančiosios fazės poliškumą, tada pusiausvyra tarp laisvos ir absorbuojamos būsenos yra perkeliama į laisvas vietas [35].

4.4. Chromatografijos atlikimo trukmė

Analizės atlikimo trukmė išreiškiama greičio konstanta (k). Aukštesnės konstantos vertės nurodo trumpesnį analizės laiką. Tačiau greičio koeficientas nėra pastovi kontanta, nes maţėja su tirpiklio aukščiu. Greičio konstanta gali būti apskaičiuojama iš formulės: Κ = (xf + xs)2

/ tf + ts, kur

xf = atstumas tarp pradinės linijos ir finišo linijos

xs = atstumas tarp pagrindinės linijos ir tirpiklio nueito kelio tf = judėjimo laikas nuo starto iki finišo linijų

29

1 grafikas. Tam tikrų tirpiklių analizės atlikimo laikas. Greičio vertės apskaičiuotos pagal Merc silikagelio plokštelę 60.

[25]

Apibendrinant: trumpesnis analizės laikas gali būti, kai naudojama acetonitrilas ir dimetilketonas. Ţymiai ilgiau analizė uţtruks naudojant tokius tirpiklius kaip cikloheksanas, anglies tetrachloridas ir metanolis.

4.5. Tarpmolekulinių sąveikų įtaka tiriamojo junginio adsorbcijai

Kaip jau minėta, tam tikri cheminiai junginiai, priklausomai nuo jų struktūros, sąveikauja tarpusavyje ir taip veikia absorbciją. Sąveikos gali vykti tarp judančiosios fazės tiriamojo tirpalo; tiriamojo tirpalo – sorbento ir sorbento – judančiosios fazės. Būtent sąveikos tarp molekulės atomų, pavyzdţiui, tarp judančiosios fazės – tiriamojo junginio, kontroliuoja selektyvumą, tai yra gebėjimą atskirti tik tam tikrus junginius.

1. Fizikinės tarpmolekulinės jėgos - jos laiko neutralia molekules kartu skystoje ar kietoje fazėse, tačiau nedalyvauja formuojantis jungtims. Jos charakterizuojamos pagal ţemą pusiausvyros lygį ir gerą chromatografinį atskyrimą.

2. Indukcinės jėgos, kurios egzistuoja dėl elektrinio lauko, kurį sukuria patys atomai sąveikaudami tarpusavyje, įtakoja molekulių poliarizaciją. Dėl poliarizacijos tarp atomų 0 2 4 6 8 10 12 14 16

Greičio koeficientas (k) (75 mm)

30

atsiranda dipolinis momentas. Tai pagrindinis veiksnys, padedantis atsirasti absorbcinėms jėgoms ant sorbento sluoksnio. Taigi dėl to atsiranda stipri adsorbcinė jėga.

3. Vandenilinės jungtys taip pat turi įtakos susidarant adsorbcinei energijai tarp tiriamojo junginio ir judančiosios fazės. Silikagelio hidroksilinės grupės silpnai reaguoja su elektrofilinėmis grupėmis, tokiomis kaip eteriai, nitrilai ar aromatiniai angliavandenliai ir gali suformuoti stiprias jungtis.

4. Krūvio pasikeitimai tarp judančiosios fazės komponentų ir sorbento taip pat gali suformuoti kompleksus S+A- (S - gali būti tiriamasis tirpalas ar judančiosios fazės tirpiklis, A - sorbento paviršiaus plotas). Tai taikoma jonų mainų chromatografijoje.

5. Kovalentinės jungtys, susiformuojančios tarp tiriamojo junginio tirpalo ir/ar judančiosios fazės ir sorbento, yra stiprios, tačiau neturi poliškumo ir gaunamas nepakankamas chromatografinis atskyrimas [36].

5.1. Tirpikliai

Vienas iš pagrindinių „įrankių“ chromatografinės analizės atlikimui yra tirpikliai ir jų sistemos. Jie naudojami prisotinti chromatografavimo kamerą tirpiklių garais ir pakelti tiriamuosius junginius sorbento sluoksniu aukštyn. Tirpikliai taip pat naudojami vaistų gamybos procese, atliekant kokybines ir kiekybines patikras. Dėl to svarbu ţinoti jų farmakologinį poveikį bei galimą toksiškumą ţmogaus organizmui. Europos vaistų agentūros straipsnyje „ICH Topic Q3C (R4). Impurities: Guideline for Residual Solvents“ pateikiama tirpiklių klasifikacija pagal jų toksiškumo lygį. Tirpikliai čia suskirstyti į tris klases: 1) Tirpikliai, kurių turėtų būti vengiama naudoti; 2) tirpikliai, kurie turėtų būti ribojami ir 3) tirpikliai, turintys maţiausią toksinį poveikį [15].

Pirmos klasės tirpikliai yra labai toksiški, todėl jų vartojimas farmacijos pramonėje yra ribojamas, o kiekiai tikrinami ir apskaitomi. Visgi jei panaudojimas būtinas, kad pasiektume paţangą terapijoje, jų kiekis turi būti toks, koks pateiktas 4 lentelėje.

31

2 lentelė. Tirpiklių klasifikavimas, remiantis Europos vaistų agentūros duomenimis. Pirmos klasės tirpikliai

Tirpiklis Koncentracijos riba (ppm) Pavojus

Benzenas 2 kancerogenas

Anglies tetrachloridas 4 Toksiškas ir pavojingas

aplinkai

1,2 - dichloretanas 5 toksiškas

1,1 - dichloretanas 8 toksiškas

1,1,1 - trichloretanas 1500 Toksiškas ir pavojingas

aplinkai Antros klasės tirpikliai

Acetonitrilas 410 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Trichlormetanas 60 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Cikloheksanas 3880 Neurotoksiškas ir teratogeniškas 1,4-dioksanas 380 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Dichlormetanas 600 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Heksanas 290 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Metanolis 3000 Neurotoksiškas ir teratogeniškas Trečios klasės tirpikliai

Etano rūgštis - Maţiausias toksinis poveikis

Eţtanolis - Maţiausias toksinis poveikis

Etilo eteris - Maţiausias toksinis poveikis

1-propanolis - Maţiausias toksinis poveikis

1-butanolis - Maţiausias toksinis poveikis

Pentanas - Maţiausias toksinis poveikis

32

5.2. Tirpikliai naudojami chromatografijoje

5.2.1. Acetonitrilas

Molekulinė formulė - C2H3N.

Molinė masė – 41,05 g/mol.

Tankis - 0.982 g/mL 20 °C temperatūroje Garų tankis – 1,41 pagal orą.

Fizikinės savybės: bespalvis skystis, turintis eterio kvapą. Maišosi su vandeniu. Maţiau

tankus nei vanduo, garai tankesni uţ orą. Garai maišosi su oru ir esant tam tikrai koncentracijai gali sprogti.

Panaudojimas: kaip tirpiklis, gaminant pesticidus, farmacinius produktus, baterijas bei

kaučiuką.

Toksiškumas: degdamas suskyla ir išskiria nuodingas vandenilio cianido dujas ir azoto

oksidus. 160 ppm acetonitrilo per 4 valandas sukelia veido ir kaklo paraudimą, spaudimo jausmą krūtinėje; 500 ppm per trumpą laiką sudirgina nosies ir gerklės gleivinę. Stipriai apsinuodijus atsiranda dirglumas, odos išbėrimas, sumišimas, delyras, konvulsijos, paralyţius ir mirštama dėl centrinės nervų sistemos slopinimo.

Dirbant su acetonitrilu, svarbu ţinoti jo sąlytį su kitais laboratorijoje esančiais ir naudojamais tirpikliais, norint išvengti nelaimingų atsitikimų. Acetonitrilas stipriai reaguoja su oksiduojančiomis medţiagomis (perchloratais, peroksidais, permanganatais, chloratais, nitratais, bromidais, chloridais ir fluoridais). Šis tirpiklis negali būti naudojamas su stipriomis rūgštimis (vandenilio chlorido, sieros ir nitrito); stipriomis bazėmis (natrio hidroksidu, kalio hidroksidu); redukuojančiomis medţiagomis (litis, natris, aliuminis ir jų hidridais); šarminiais metalais (kalis); perchlorato geleţies druskomis; azoto-fluoro junginiais; chlorosulfonine rūgštimi. Reaguojant su vandeniu padidėja drėgmė ir garų kiekis, taip išsiskiria toksiniai ir degūs garai [30; 9].

5.2.2. Trichlormetanas

Molekulinė formulė – CCL4

Molinė masė - 119.38 g/mol

Tankis - 1.492 g/mL 25 °C temperatūroje Garų tankis – 4,1 pagal orą.

Tirpus vandenyje - 8 g/L (20 ºC).

33 Pnaudojimas: naudojamas kaip tirpiklis, gaminant šaldymo priemones, dervas ir plastikus;

tinkamas efektyviojoje slėgio skysčių chromatografijoje, spektrofotometrijoje. Tankesnis negu vanduo ir lengvai tirpus vandenyje. Nedegus. Tirpsta vandenyje ir sudaro korozinį tirpalą - hipochlorito rūgštį, kuri skyla į chlorą, deguonį ir chlorido rūgštį.

Toksiškumas: trichlormetanas priskiriamas prie vidutiniškai toksiškų junginių. Dirgina

virškinamąjį traktą ir gali sukelti centrinės nervų sistemos depresiją. Trichlormetanas gali pakenkti įkvėpus jo garų ir gali absorbuotis per odą, jei ore yra didelė junginio koncentracija. Kontaktas su tirpikliu gali sukelti akių, odos deginimo jausmą. Taip pat gali sudirginti nosį bei gerklę. Gali atsirasti galvos skausmas, silpnumas, svaigulys ir alpimas. Esant ypač pavojingoms salygoms, kai dirbama su dideliais chloroformo kiekiais, gali atsirasti širdies ritmo sutrikimų, inkstų, kepenų, nervų sistemos veiklos paţeidimų. Trichlormetanas laikomas turinčiu tikėtiną kancerogeninį poveikį, todėl priskiriamas klasei junginių, kurių kiekis ir vartojimas turėtų būti ribojamas [17; 31].

Trichlormetanas ir acetono mišinys gali sprogti, jei sudėtyje dar yra kalio ar kalcio. Įdėjus acetono į trichlormetano, vyksta labai sparti egzoterminė reakcija. Trichlormetanui reaguojant su aliuminio ar švino milteliais ar šarminiais metalais (ličiu, natriu, kaliu), gali įvykti sprogimas. Yra lengvai oksiduojamas stiprių oksidatorių kaip chromo rūgštis [10].

5.2.3. Dichlormetanas

Molekulinė formulė - CH2Cl2.

Molekulinė masė - 84.93 g/mol Tankis 1.325 g/mL at 25 °C(lit.). Garų tankis 2,9 lyginant su oru.

Silpnai tirpsta vandenyje - 20 g/L 20 ºC temperatūroje

Fizikinės savybės: bespalvis skystis; saldaus, aštraus, eterinio kvapo.

Panaudojimas: paprastai naudojamas kaip tirpiklis daţų valymo, nuriebalintojų ir areozolių

produktuose bei putplasčių polimerų gamyboje.

Toksiškumas: tyrimais įrodytas dichlormetano vėţio atsiradimo rizika tarp ţmonių. Tarp

tiriamųjų pasitaikė kasos vėţio atvejų. Tarp darbuotojų, ilgą laiką dirbančių su dichlormetanu, pasitaikė kepenų ar tulţies latakų vėţio atvejų. Taip pat prostatos vėţio ir krūties vėţio atvejų.

Dichlormetanas mikroorganizmus veikia mutageniškai. Dichlormetanas metabolizuojamas į anglies dioksidą, nuo kurio priklauso karboksihemoglobino padidėjimas kraujyje. Nuodingas, jei praryjama. Sukelia akių, odos ir virškinamojo trakto sudirginimą. Gali sukelti akių deginimo jausmą. Įkvėpus, didelės garų koncentracijos, gali sukelti poveikį centrinei nervų sistemai, būdingas