FARMACIJOS SPECIALISTŲ, DIRBANČIŲ DAUGIAU NEI 15 METŲ VISUOMENĖS VAISTINĖSE, BENDRADARBIAVIMO SU GYDYTOJAIS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

ASTA ROMEIKIENĖ

FARMACIJOS SPECIALISTŲ, DIRBANČIŲ DAUGIAU NEI 15 METŲ VISUOMENĖS VAISTINĖSE, BENDRADARBIAVIMO SU GYDYTOJAIS

PATIRTIES VERTINIMAS: KOKYBINIS TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė dr. Jurgita Daukšienė

KAUNAS, 2016

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitalis Briedis

FARMACIJOS SPECIALISTŲ, DIRBANČIŲ DAUGIAU NEI 15 METŲ VISUOMENĖS VAISTINĖSE, BENDRADARBIAVIMO SU GYDYTOJAIS

PATIRTIES VERTINIMAS: KOKYBINIS TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė:

dr. Jurgita Daukšienė

Recenzentas Darbą atliko:

Magistrantė Asta Romeikienė

KAUNAS, 2016

TURINYS

SĄVOKOS ... 6

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Vaistininko ir gydytojo vaidmenys tarpprofesinio bendradarbiavimo kontekste ... 11

1.2. Gydytojo ir vaistininko profesinės sąveikos tikslai ... 13

1.3. Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo sritys ... 16

1.4. Vaistininko ir gydytojo efektyvaus bendradarbiavimo kliūtys... 18

1.5. Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo tobulinimas ... 19

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 21

2.1. Tyrimo organizavimas ... 21

2.2. Tyrimo metodai ... 21

2.3. Tyrimo eiga ... 23

2.4. Tyrimo imtis ... 23

3. TYRIMO REZULTATAI ... 25

3.1. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo patirtis ... 25

3.1.1. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo priežastys ... 25

3.1.2. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimas, sprendžiant klaidingo recepto problemą ... 26

3.1.3. Farmacijos specialisto ir gydytojo farmacijos naujovių aptarimas ... 29

3.2. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo būdai: bendravimas telefonu ... 32

3.3. Farmacijos specialisto elgsena ir emocijos susitikimo su gydytoju metu ... 35

3.4. Farmacijos specialisto ir gydytojo konfliktinių situacijų sprendimas ... 38

3.5. Farmacijos specialisto ir gydytojo efektyvaus bendravimo nauda ir trukdžiai ... 39

3.6. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo tobulinimas ... 41

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43

IŠVADOS (ĮŽVALGOS) ... 45

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 46

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 47

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO TEMA PARUOŠTOS KONFERENCIJŲ TEZĖS ... 50

PRIEDAI ... 51

SANTRAUKA

A. Romeikienės magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. Jurgita Daukšienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.

Tarpprofesinis vaistininko, teikiančio farmacinę paslaugą, ir gydytojo bendradarbiavimas įgyja vis didesnę reikšmę kokybiškų ir paciento sveikatai efektyvių sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimui.

Tačiau nepaisant visų bendradarbiavimo sąlygojamų privalumų, komandinis šių profesijų atstovų darbas sunkiai skinasi kelią į praktiką. Lietuvoje ir pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad tiek gydytojai, tiek farmacijos specialistai neišnaudoja bendradarbiavimo teikiamų galimybių.

Šio tyrimo tikslas – įvertinti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį.

Metodai: Siekiant įvertinti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį, buvo taikoma mišri duomenų rinkimo strategija. Šio tyrimo metu buvo derinama focus grupės apklausa ir vinjetės metodas. Focus grupę sudarė keturi farmacijos specialistai, turintys didesnę nei 15 metų darbo patirtį bei nuolat bendradarbiaujantys su gydytojais.

Vinjetės metodu apklaustas 21 farmacijos specialistas. Tyrimas buvo atliekamas 2014 m. gruodžio mėn. – 2015 m. rugsėjo mėn.

Rezultatai: Tyrimo metu nustatyta, kad farmacijos specialistams tenka pakankamai dažnai bendrauti su gydytojais, tačiau šis kontaktas trunka pakankamai trumpai ir dažniausiai apsiriboja telefonu sprendžiant klaidingai išrašyto recepto problemą, tikslinamasi dėl pacientui išrašytų vaistų dozavimo.

Gydytojai dažniausiai į vaistininkus kreipiasi dėl informacijos apie vaistus (dozuotės, tarptautinio pavadinimo, gamintojo). Reikia pažymėti, kad tik nedaugelis vaistininkų reguliariai palaiko kontaktą su gydytojais ir nuolat aptaria farmacijos naujoves, įstatymų pasikeitimus, tarp jų vyksta pokalbiai ir diskusijos apie vaistus ir jų naudą pacientui. Apklaustųjų nuomone, efektyviam farmacijos specialistų ir gydytojų bendradarbiavimui trukdo išankstinės abiejų profesijų atstovų nuostatos, bendro tikslo neturėjimas, farmacijos specialisto žinių ir gebėjimų neįvertinimas ir kt.

Įžvalgos: Apibendrinant kokybinio tyrimo rezultatus galima teigti, kad tarpprofesinė farmacijos specialisto ir gydytojo sąveika šiuo metu nėra pagrįsta efektyviu ir rezultatyviu komandiniu darbu.

Nors dauguma apklaustų farmacijos specialistų įvardija šių profesijų atstovų bendradarbiavimo

privalumus, tačiau šioje srityje būtinos permainos, naujas požiūris ir iniciatyvos, siekiant užtikrinti

veiksmingą bei efektyvų paslaugų teikimą pacientams.

SUMMARY

Master's thesis: The evaluation of inter-professional collaboration experience between physician and pharmacy professionals, working at community pharmacy more than 15 years: qualitative research.

The inter-professional cooperation between pharmacists and physicians is becoming of crucial importance in ensuring safe and appropriate healthcare services. A solid amount of evidences suggests that this collaboration is beneficial for all participants and provide benefits for patient However, this collaboration is facing challenges and obstacles for applying it in wide practice. Nation and international surveys suggest that both physicians and pharmacists do not avail themselves of cooperation opportunities.

The aim of the study was to evaluate pharmacists experience and attitude towards collaboration between physicians and pharmacy professionals working in community pharmacies.

Methods: The qualitative method with mixed data collection strategy has been used. It has focused on collaboration between pharmacists (with work experience of 15 years and more) and physicians. The focus group discussion has been carried out with four pharmacy professionals constantly cooperating with physicians. The vignette survey was performed with 21 pharmacy professionals. The data collection was performed from December 2014 to September 2015.

Results: Our findings suggest that pharmacists are involved in communication with physicians quite often. However, these interactions are sufficiently short and usually limited to a phone call dealing with a wrong prescription or medication dosage prescribed to the patient. It means that the collaboration is still not so efficient and effective teamwork. Physicians communicate with pharmacists for getting information regarding different aspects of medicines, i.e. dosage, international name, manufacturer, etc. It should be noted, that only a small number of pharmacists maintain regular contacts with physicians and regularly discuss developments, legislative changes, medicines and their benefits to the patient. The respondents believe, that effective cooperation between physicians and pharmacists is hampered by professional prejudices, lack of a common goal, underestimation of the pharmacist knowledge and skills, etc.

Insights: In summary, the results suggest that current inter-professional collaboration between

physicians and pharmacist is not based on the efficient and effective teamwork. However, the majority

of interviewed pharmaceutical professionals identified the benefits of cooperation. Moreover, it was

mentioned, that the given field requires changes, new approaches and initiatives in order to ensure an

efficient and effective service delivery to patients.

SĄVOKOS

Bendradarbiavimas (angl. collaboration) suprantamas kaip darbas kartu sutelkiant intelektines jėgas, padedant vienas kitam, susivienijant, veikiant kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1993).

Farmacijos specialistas – vaistininkas, vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jiems prilygintas asmuo (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

Farmacinė paslauga – vaistinėje farmacijos specialistų teikiama paslauga, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

Farmacinė rūpyba yra vaistininko farmacinės veiklos dalis, apimanti gyventojų, kuriems paskirtas gydymas vaistais, individualias konsultacijas siekiant nustatyti ir, bendradarbiaujant su gydytoju, išspręsti su vaistinių preparatų vartojimu susijusias problemas; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas paslaugas vykdant lėtinių ligų valdymo programas; tikslinį gyventojų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose; dalyvavimą sveikatinimo ir sveikatos profilaktinėse programose ir kitas susijusias sveikatos apsaugos ministro nustatytas papildomas paslaugas, teikiamas vaistinėse (LR Farmacijos įstatymo NR. X-709 2, 7 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2015).

Gydytojas – medicinos gydytojas, šeimos gydytojas ar gydytojas specialistas (LR medicinos praktikos įstatymas, 2004).

Informacija apie vaistinius preparatus – vieša informacija, kuri gali būti teikiama kaip farmacinė informacija arba vaistinių preparatų reklama (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

Tarpprofesinis bendradarbiavimas – dažniausiai apibūdinamas procesas, kurio metu skirtingų profesijų atstovai dirba kartu, siekiant teigiamai paveikti sveikatos priežiūros sistemą (Zwarcnstcin, Goldman, Reeves, 2009).

Vaistas (vaistinis preparatas) – vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami

vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus

ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti

vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba

diagnozuoti žmogaus ligas (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

Vaistininkas – asmuo, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jam prilygintas asmuo (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

Visuomenės vaistinė – vaistinė, kurioje laikomi, kontroliuojami ir parduodami (išduodami)

vaistiniai preparatai gyventojams ir juridiniams asmenims, neturintiems asmens sveikatos priežiūros

veiklos licencijos ar farmacinės veiklos licencijos, vykdomi privalomi sveikatos apsaugos ministro

įpareigojimai aprūpinant gyventojus vaistiniais preparatais ir atliekama studentų mokomoji ir

profesinės veiklos praktika (LR Farmacijos įstatymas, 2006).

ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje tarpprofesinis vaistininko, teikiančio farmacinę paslaugą, ir gydytojo bendradarbiavimas įgyja vis didesnę reikšmę kokybiškų ir paciento sveikatai efektyvių sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimui, todėl šios srities problematikos nagrinėjimas užima itin svarbią vietą tiek mokslinėse, tiek praktinėse konferencijose, diskusijose.

Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimu grįstos sąveikos idėją suformulavo Tarptautinė farmacijos federacija „Geros vaistinių praktikos nuostatuose“ (International Pharmaceutical Federation, 1997), kuriuose įtvirtinta vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo būtinybė (Grincevičienė ir kt., 2011). Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimas pakankamai aktyviai analizuojamas tiek užsienio mokslininkų, tiek lietuvių mokslininkų darbuose. Šią tematiką nagrinėja D. Rigby (2010), R.P. McDonough ir W.R. Doucette (2001), M. Hojat, J.S. Gonnella (2011) ir kt.

Profesinės sąveikos „vaistininkas – gydytojas“ ypatumus nagrinėjo V. Grincevičienė, R. Radžiūnas, Š.

Grincevičienė, J. Grincevičius (2011), profesinių vaidmenų pokyčius analizavo E. Peičius, Š.

Grincevičienė (2009), J. Daukšienė (2010) ir kt.

Tarpprofesinis vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimas dažniausiai apibūdinamas kaip procesas, kurio metu skirtingų profesijų atstovai dirba kartu, siekiant teigiamai paveikti sveikatos priežiūros sistemą (Zwarcnstcin, Goldman, Reeves, 2009). Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo pagrindinis tikslas yra kuo geriau patenkinti pacientų gerovės bei sveikatos poreikius, gerbiant abiejų profesijos atstovų kvalifikaciją bei sugebėjimus. Bendradarbiavimu grįsti santykiai reikalauja kooperacijos dirbant kartu, dalijimosi atsakomybe sprendžiant problemas bei priimant sprendimus (Mačernytė, 2014).

T. De Rijdt ir kt. (2008) atliktų mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad gydytojo ir vaistininko profesinė sąveika gali turėti įtakos bendram visuomenės sergamumui. Šių specialistų bendradarbiavimu grįsta profesinė sąveika gali padėti išspręsti kai kurias sveikatos problemas, sumažinti sveikatos priežiūros kaštus, nepakenkdama paciento interesams ir kt. (Grincevičienė ir kt., 2011).

Nepaisant visų šių bendradarbiavimo sąlygojamų privalumų, komandinis skirtingų

sveikatinimo profesionalų darbas sunkiai skinasi kelią į praktiką. Lietuvoje ir pasaulyje atlikti tyrimai

rodo, kad tiek gydytojai, tiek farmacijos specialistai neišnaudoja bendradarbiavimo teikiamų

galimybių. Šį teiginį patvirtina 2014 m. LSMU MA FF apginto magistro darbo „Kauno miesto

visuomenės vaistinėse, esančiose netoli gydymo įstaigų, dirbančių farmacijos specialistų požiūrio į

gydytojo ir vaistininko bendradarbiavimą“ rezultatai. Minėtame magistriniame darbe pateikti tyrimo

rezultatai parodė, kad aukščiausiu bendradarbiavimo indeksu pasižymi ilgesnę nei 15 metų darbo patirtį turintys farmacijos specialistai. Dėl šių priežasčių nuspręsta panagrinėti šį reiškinį ir įvertinti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį.

Reikia pažymėti, kad bendradarbiavimas ir komandinis darbas tarp vaistininkų ir gydytojų yra

palyginti nauja koncepcija. Anksčiau tiek teoriniai, tiek empiriniai tyrimai buvo labiau orientuoti į

gydytojo ir slaugos specialisto, gydytojo ir paciento, vaistininko ir paciento bendradarbiavimo

aspektus. Vis didėjantį temos aktualumą rodo per pastaruosius metus kiekybinių tyrimų, nagrinėjančių

gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimo aspektus, skaičiaus augimas. Tačiau šiame

magistro darbe pasirinktas kokybinis tyrimas leido išsamiai ir giliai išanalizuoti gydytojų ir farmacijos

specialistų bendradarbiavimo aspektus, farmacijos specialistų patiriamas emocijas, elgseną, jų požiūrį,

vertinimus.

DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI

Tikslas – įvertinti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį.

Tyrimo klausimai:

1. Kokios farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais pagrindinės situacijos?

2. Kokie sėkmingiausi didelę darbo patirtį visuomenės vaistinėse turinčių farmacijos specialistų bendradarbiavimo su gydytojais būdai?

3. Kokie pagrindiniai veiksniai sąlygoja bendradarbiavimo su gydytojais sėkmę?

4. Kokios yra pagrindinės problemos, užkertančios kelią sėkmingam farmacijos specialistų ir gydytojų bendradarbiavimui?

5. Kokiais būdais ir priemonėmis galima paskatinti efektyvesnį vaistininkų ir gydytojų

bendradarbiavimą?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Vaistininko ir gydytojo vaidmenys tarpprofesinio bendradarbiavimo kontekste

Tarpprofesinis bendradarbiavimas yra bendravimo ir sprendimų priėmimo procesas, siekiant bendro tikslo. Pagrindinis bendradarbiavimo medicinoje tikslas yra kuo geriau patenkinti pacientų gerovės bei sveikatos poreikius. Gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimas pacientų gerovei – esminė diegiamos farmacinės rūpybos sąlyga (Palšauskas ir kt., 2015).

M. Hojat, J. S. Gonnella (2011) pateikė įvairių užsienio mokslininkų tarpprofesinio bendradarbiavimo sampratos aiškinimą. Baggs, Schmitt (1988) aprašė tarpprofesinį bendradarbiavimą kaip „darbą kartu, dalinantis atsakomybe, sprendžiant problemas, priimant sprendimus bei parengiant ir vykdant pacientų priežiūros planus“. Coluccio, Maguire (1983) tarpprofesinį bendradarbiavimą įvardijo kaip „komunikacijos procesą ir bendrą sprendimo priėmimą, kad būtų kuo geriau patenkinti

paciento poreikiai“. Apibendrindami autoriai M. Hojat, J. S. Gonnella (2011) pažymėjo, kad šiuo metu tarpprofesinį bendradarbiavimą tarp gydytojo ir vaistininko apibūdina tokie terminai kaip „komandinis darbas“, „bendravimas“, „bendradarbiavimas", siekiant pagerinti paciento savijautą.

Nuolat tobulėjant technologijoms ir kintant visuomenės lūkesčiams, gydytojo funkcijos modifikuojamos ir apibrėžiamos vis griežčiau. Tai rodo priimtos Ženevos, Helsinkio, Oslo, Tokijo deklaracijos, Tarptautinis gydytojų etikos kodeksas, Europos gydytojų Etikos kodeksas, kiti tarptautiniai ir nacionaliniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys gydytojo kompetenciją ir atsakomybę. Atsirado nauji reikalavimai gydytojui, pvz., pareiga užtikrinti pagalbos tęstinumą pacientui, dalyvauti ligų prevencijos, diagnostikos ir gydymo priemonių tobulinimo procese ir kūrime, užtikrinti pacientų teises į kokybišką ir tęstinę sveikatos priežiūrą bei į sveikatos ugdymą. Tam būtinas tarpprofesinis bendradarbiavimas ir komandinis darbas. Taip pat pakito gydytojo pareigos kitų sveikatos priežiūros specialistų atžvilgiu – jis turi gerbti jų teises ir kompetenciją. Šis kintamas gydytojo vaidmuo susijęs su vaistininko profesiniu vaidmeniu, ieškomas konsensuso tarpprofesinio bendradarbiavimo lygmeniui ir intensyvumui nustatyti (Peičius ir Grincevičienė, 2009).

Pastaruoju laikotarpiu pokyčius savo veikloje patyrė ne tik gydytojai, bet ir vaistininkai. J.

Daukšienės (2010) teigimu, XX amžius buvo kupinas iššūkių ir permainų vaistininko profesijai: vaistų

pramonės perversmas bei gausybė rinką užplūdusių masinės gamybos vaistų išstūmė individualią

vaistų gamybą, todėl keitėsi ir vaistininko vaidmuo. Vaistininkai, vis dar būdami pagrindiniai vaistų

išdavėjai, ieškojo naujų veiklos galimybių bei savo turimų žinių pritaikymo nišų (Daukšienė, 2010).

Reikia pažymėti, kad iki šiol visuomenės vaistinėse dirbantys vaistininkai necharakterizuojami kaip pirminės sveikatos priežiūros teikėjai, bet, iškilus problemai, jie atlieka pirminės sveikatos priežiūros specialistų vaidmenį, nes yra lengviau prieinami ir gerai pažįsta pacientus (Peičius ir Grincevičienė, 2009).

Šiuo metu daugumoje Europos valstybių siekiama pritaikyti farmacinės rūpybos nuostatus praktinėje veikloje. Europos Tarybos rezoliucijoje „Vaistininkas ir nauji socialiniai iššūkiai" (1997) teigiama, kad „vaistininko vaidmuo evoliucionavo ir dabar jis turi užtikrinti efektyvų ir saugų vaistų vartojimą, prisidėti prie pacientų ir visuomenės sveikatos gerinimo". Patikslintose gairėse nurodyta, kad vaistininkas:

• tampa gydytojo patarėju, kai sprendžiama dėl gydymo, vaistų išrašymo.

• dalyvauja rengiant gydymo protokolus;

• yra esminis sveikatos priežiūros komandos komponentas, propaguojantis bendradarbiavimą tarp gydytojo, vaistininko ir paciento pirminiame ir antriniame lygmenyse;

• ne tik vaistų pardavėjas, bet ir informacijos teikėjas gydytojams, pacientams ir kt.

(Peičius ir Grincevičienė, 2009).

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 1997 m. pranešime „Vaistininko vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje“ siūloma „septynių (aštuonių) žvaigždučių“ vaistininko samprata. Jų apibūdinimas ir reikšmės pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. „Septynių (aštuonių) žvaigždučių“ vaistininko samprata (The Role of the Pharmacist in the Health Care System, 1997)

VAISTININKO VAIDMUO

APIBŪDINIMAS

GLOBĖJAS Vaistininkas rūpinasi pacientų gerove ir globoja savo pacientus. Siekdamas suteikti kuo aukštesnės kokybės farmacinę paslaugą ir kuo geriau panaudoti turimas klinikines, analitines, technologines ir teisės aktų žinias, vaistininkas bendrauja ne tik su pavieniais pacientais, bet ir su jų grupėmis bei kitais sveikatos priežiūros specialistais.

SPRENDĖJAS Vaistininkas turi gebėti laiku ir vietoj priimti tinkamus sprendimus. Vaistininko darbo pagrindas yra tinkamas, efektyvus ir ekonomiškas išteklių panaudojimas.

RYŠIŲ

PALAIKYTOJAS

Vaistininkas yra puikus tarpininkas tarp gydytojo ir paciento, todėl privalo kompetentingai bendrauti su kitais sveikatos priežiūros specialistais ir visuomene.

LYDERIS Vaistininkas turi būti ne tik puikus specialistas, autoritetas, bet ir lyderis.

Lyderiavimas apima atjautą ir empatiją, sprendimų priėmimą, bendravimą ir efektyvią vadybą.

VADYBININKAS Vaistininkas privalo efektyviai paskirstyti išteklius bei informaciją, turi gebėti

dirbti su kitais sveikatos priežiūros specialistais arba net vadovauti sveikatos

priežiūros specialistų komandai.

MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ DALYVIS

Vaistininkui nebeužtenka žinių, įgytų studijų metu, jis privalo mokytis visą gyvenimą. .

MOKYTOJAS Vaistininkas yra atsakingas už jaunosios farmacijos specialistų karjeros ugdymą ir mokymą. Svarbus ne tik žinių perdavimas, bet ir galimybė sukaupti naujų žinių bei pagerinti įgūdžius.

TYRĖJAS Gebėjimas sieti teoriją su praktika ir dalyvauti organizuojant ir vykdant vaistų vartojimo tyrimus yra gana naujas vaidmuo vaistininkams, tačiau visapusiškai skatinamas. Vaistininkų įsitraukimas į atliekamus medicininius tyrimus galėtų atnešti daug naudos.

Vaistininkas ir gydytojas turi dirbti kartu papildydami vienas kitą, glaudžiai bendradarbiauti paciento labui. Gydytojo ir vaistininko vaidmenys papildo vienas kitą. Geri darbo santykiai tarp šių specialistų yra būtinybė siekiant užtikrinti veiksmingą bei efektyvų paslaugų pacientams teikimą. Visi sveikatos priežiūros profesijų specialistai turi parodyti didesnį gebėjimą reaguoti į kintančius pacientų poreikius (Rigby, 2010).

Taigi, pasikeitus vaistininko profesijos sampratai šių profesijų atstovų vaidmuo tampa vis reikšmingesnis, labiau įtraukiantis ir užtikrinantis kokybiškesnę sveikatos priežiūros sistemos dalyvių veiklą.

1.2. Gydytojo ir vaistininko profesinės sąveikos tikslai

Daugelyje mokslinių straipsnių akcentuojama, kad tarpprofesinis bendradarbiavimas, koordinuota, tikslinga veikla ir komandinis darbas tarp sveikatos priežiūros specialistų gali pasiekti optimalių rezultatų pacientų atžvilgiu.

Gydytojo ir vaistininko profesinė sąveika gali prisidėti prie pacientų sveikatos gerovės.

Vaistininko konsultacijos apie pacientui paskirtus vaistus, informacijos apie vaistų sąveiką teikimas gali žymiai prisidėti prie gydymo vaistais klaidų sumažinimo bei tinkamo vaistų vartojimo (Hojat ir Gonnella, 2011).

Daugelyje Europos Sąjungos šalių vaistinės jau seniai yra visiškai integruotos į sveikatos

sistemą, vaistininkai teikia įvairias farmacinės rūpybos paslaugas. Vakarų Europos šalyse vaistininkai

teikia profesionalias konsultacijas, pataria, peržiūri, kaip pacientai laikosi gydytojų paskirto gydymo

vaistais plano, glaudžiai bendradarbiaudami su gydytojais, sudaro vaistų vartojimų grafiką, kartu su

gydytoju siekia paciento sveikatos būklės pagerėjimo. Pacientai gali vaistinėje ir pasiskiepyti nuo

gripo, ir sudalyvauti prevencinėse sveikatinimo programose. Visos minėtos ir kitos papildomos

vaistinių paslaugos telpa į sąvoką „farmacinė rūpyba“, apie kurią Lietuvoje pradėta kalbėti palyginti

neseniai (Švarcaitė, 2014).

Farmacinė rūpyba – vaistininko farmacinės veiklos dalis, apimanti:

• gyventojų, kuriems paskirtas gydymas vaistais, individualias konsultacijas siekiant nustatyti ir, bendradarbiaujant su gydytoju, išspręsti su vaistinių preparatų vartojimu susijusias problemas;

• Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas paslaugas vykdant lėtinių ligų valdymo programas;

• tikslinį gyventojų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose;

• dalyvavimą sveikatinimo ir sveikatos profilaktinėse programose ir kitas susijusias sveikatos apsaugos ministro nustatytas papildomas paslaugas, teikiamas vaistinėse (LR farmacijos įstatymo NR. X-709 2, 7 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2015).

Gydytojo ir vaistininko bendradarbiavimu grįsta profesinė sąveika gali padėti išspręsti kai kurias sveikatos problemas, sumažinti sveikatos priežiūros kaštus, nepakenkdama paciento interesams.

Ligoninėje klinikinis farmacininkas, bendradarbiaudamas su gydytoju, gali sumažinti gydymo savikainą parinkdamas pigesnius, tačiau taip pat efektyvius preparatus (De Rijdt ir kt., 2008).

G. Šepeliovaitė (2014) apibendrindama užsienių mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus teigė, kad yra nemažai atliktų tyrimų, patvirtinančių, kad gydytojo ir vaistininko bendradarbiavimas gali padėti išspręsti kai kurias su sveikata susijusias problemas, sumažinti sveikatos priežiūrai skirtas išlaidas, nepakenkiant pacientui. 2008 m. T. De Rijdt su kolegomis atliko tyrimą, kuriuo nustatė, kad gydytojai, bendradarbiaudami su vaistininkais, gali iki 66 proc. sumažinti lovadienių skaičių, klaidų dažnį receptuose, nepageidaujamų į vaistą reakcijų skaičių bei gydymo išlaidas. Kitame tyrime, kuris buvo atliktas JAV, apskaičiuota, kad vaistininkas, panaikinęs pasikartojančius gydytojo paskyrimus, vietoje nereceptinio vaisto išduodamas receptinį, užkirsdamas kelią nereikalingai farmakoterapijai, gali pacientui sutaupyti 324 dolerius per metus ir pan. (Šepeliovaitė, 2014).

Ekonominis vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo efektas priklauso nuo profesinių santykių pobūdžio bei tikslų – kuo daugiau atsakomybės už farmakoterapiją prisiima vaistininkas, tuo didesnę įtaką jis gali turėti gydymo kaštams.

JAV ir Europos Sąjungos mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad gydytojo ir vaistininko

profesiniu bendradarbiavimu grįsta sąveika gali turėti įtakos sveikatos priežiūros kaštams,

prieinamumui ir saugumui. Kadangi kiekviena visuomenė turi ribotus žmogiškuosius išteklius,

finansinius ir technologinius resursus, vaistininko ir gydytojo profesiniu bendradarbiavimu grįsta

sąveika yra vienas iš būdų, padedančių racionalizuoti pacientų gydymą ir priežiūrą (Grincevičienė ir

kt., 2011).

R.P. McDonough ir W.R. Doucette (2001) pateikia besivystančių vaistininko ir gydytojo profesinės sąveikos modelį. Pateiktas modelis atskleidžia vis didėjantį bendradarbiavimą tarp vaistininkų ir gydytojų, kurie pasižymi didesne motyvacija šiuos santykius išlaikyti.

1 pav. Besivystančių vaistininko ir gydytojo profesinių santykių modelis (R.P. McDonough ir W.R. Doucette, 2001)

Iš 1 paveikslo pastebima, kad šio proceso vystymuisi turi įtakos daugelis veiksnių, tarp jų ir individualios žmogaus savybės ir charakteristikos, nuo kurių priklauso žmogaus noras bendradarbiauti, priimti tam tikrus sprendimus ir pan. Tam nemažai įtakos turi demografiniai duomenys, t.y. amžius, išsilavinimas. Pvz.: jaunesni specialistai gali būti labiau imlūs ir aktyvūs vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo procese, tuo tarpu vyresnio amžiaus gydytojai rodo kiek mažiau iniciatyvos plėtojant šiuos tarpprofesinius santykius (McDonough ir Doucette, 2001).

Aplinkybių charakteristikos taip pat turi įtakos bendradarbiavimo augimui. Šios grupės veiksniai dažniausiai yra įprastinės pacientų sveikatos priežiūros procedūros, turimi resursai (personalas, finansai, infrastruktūra), įvairūs pacientai ir organizacinė struktūra. Šie veiksniai sąlygoja specialistų suvokimą apie bendradarbiavimo teikiamą naudą ir sąnaudas. Pacientų, kurie gauna gydytojo ir vaistininko priežiūrą, tipai gali paveikti bendradarbiavimu grįstų gydytojo ir vaistininko santykių vystymąsi. Didesnių poreikių pacientų grupės gauna didesnę naudą esant efektyviam specialistų bendradarbiavimui. Taip pat vienas iš veiksnių yra atstumas taip specialistų. Arti kitų specialistų

• Individualios charakteristikos

• Būdingas kontekstas

• Išoriniai ir

vidiniai veiksniai

Profesionalus, sąmoningumas 0 etapas Profesionalumo pripažinimas 1 etapas

Stebėjimas ir vertinimas

Profesionalaus bendradarbiavimo plėtra Įsipareigojimas plėtoti tarpprofesinius

santykius

2 etapas

3 etapas

4 etapas

dirbantieji yra labiau linkę bendradarbiauti. Kuo dažnesnė sąveika tarp sveikatos priežiūros profesionalų, tuo didesnė tikimybė, kad jie užmegs profesinius santykius, grįstus bendradarbiavimu (Mačernytė, 2014).

Taigi apibendrinant galima teigti, gydytojo ir vaistininko profesinis bendradarbiavimas gali turėti įtakos sveikatos priežiūros kaštams, prieinamumui ir vaistų vartojimo saugumui. Tai vienas iš būdų, padedančių racionalizuoti pacientų gydymą ir priežiūrą.

1.3. Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo sritys

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 26 d. įsakymu Nr.

V-197 patvirtintu „V aistininko teisių ir pareigų paskirstymo aprašu“ galima išskirti šias vaistininko bendradarbiavimo su gydytojais sritis, t.y.:

• Vaistininkas bendradarbiaudamas su gydytoju gali tobulinti ir kurti ekstemporalius vaistus;

• Vaistininkas bendradarbiaudamas su gydytoju gali tobulinti ir kurti vaistus, siekiant aprūpinti pacientus;

• Vaistininkas gali atlikti vaistų cheminius tyrimus ir analizes, vadovaujantis rezultatais teikti gydytojams siūlymus dėl dozavimo;

• Vaistininkas gali konsultuoti gydytojus bendrai ir atskirų pacientų atžvilgiu, taip pat konsultuoti pacientus apie vaistų poveikį, efektyvumą, vartojimo ypatumus, kartu vartojamus maisto papildus, jų suderinamumą.

Vaistininko etikos kodekso projekte (2004) buvo numatyta, kad vaistininkas turi geranoriškai bendradarbiauti su paciento gydytoju. Vaistininkas neturi pacientui sukelti abejonių jį gydančio gydytojo kompetencija, net jei vaistininkas pastebėtų akivaizdžią gydytojo klaidą skiriant vaistą. Dėl klaidos ištaisymo vaistininkas turi tartis su gydytoju, o ne su pacientu.

V. Skyriaus (2006) teigimu, farmacinė rūpyba yra gydymo proceso valdymas, kuris verčia keisti tradicinį vaistininko požiūrį bei vaistinės planavimą. Šio mokslininko nuomone, farmacinės rūpybos esmė – aktyvus sveikatos priežiūros specialistų (gydytojo ir vaistininko) bei pacientų bendradarbiavimas, norint pasiekti akivaizdžių paciento sveikatos būklės pagerėjimo rezultatų.

Mančesteryje vykusioje Didžiosios Britanijos farmacininkų konferencijoje pristatytas

dokumentas, kuriame nurodoma vaistininkų dalyvavimo lėtinių ligų priežiūroje bei bendradarbiavimo

su bendrosios praktikos gydytojais svarba. Dokumente kalbama apie pacientų, sergančių astma,

cukriniu diabetu ir išemine širdies liga, priežiūrą, tačiau manoma, kad šios rekomendacijos tinka esant ir kitoms lėtinėms būklėms. Dokumentas parengtas remiantis įvairiose šalyse atliktu tyrimu, kuris parodė, kad vaistininkų indėlis gydant pacientą yra ypač svarbus, kadangi pacientai dažniau kreipiasi į vaistininkus, nei į bendrosios praktikos gydytojus (Vaistininkų ir gydytojų bendradarbiavimas gydant lėtines ligas, 2006).

Užsienio mokslininkų atliktų apklausų duomenimis, bendradarbiavimo tarp gydytojų ir vaistininkų iniciatoriais buvo vaistininkai. Vaistininkai dažniausiai kreipėsi į gydytojus atsižvelgdami į gydytojų darbo vietą, o ne į gydytojo asmenybę ar specializaciją. Abi profesijų grupės pripažino, kad pirminiai pokalbiai buvo paprasti, tačiau ne visada pavykdavo susitikti tiesiogiai. Tiesioginius susitikimus vaistininkai ir gydytojai dažniausiai planuodavo per pietus ar vakarienę.

S. Nijjer, J. Gill, S. Nijjer (2008) pastebi, kad esant tam tikroms sąlygoms, t.y. vaistininkams dirbant arčiau gydytojų, dažnai tarp šių profesijų atstovų vyksta trumpos diskusijos koridoriuje arba telefonu. Tačiau minėti autoriai pastebi, kad tai nėra geriausi bendravimo būdai, nes toks susitikimas dažniausiai įvyksta neplanuotai, gydytojas gali neprisiminti paciento situacijos, vaistininkas gali turėti kitų planų ir pan. Todėl būtina vaistininkų ir gydytojų susitikimą planuoti, iš anksto suderinti norimus klausimus. Toks bendravimas būtų itin efektyvus, žymiai sumažintų klaidų tikimybę, abi pusės gautų tikslią, išsamią ir reikiamą informaciją.

Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis vaistininkai su paciento gydytoju dažniausiai kontaktą palaiko konsultuodamiesi dėl vaistų dozės ar pavadinimo. Sunkių ligų atvejais vaistininkui derėtų sudaryti individualų gydymo vaistais planą ir detales apie paciento sveikatą sužinoti bendraujant su jo gydytoju, tačiau šis procesas kol kas nevyksta (Skyrius, Radžiūnas ir kt., 2002).

Šiuos teiginius patvirtina ir užsienio mokslininkų atlikti tyrimai. Io, Hu ir Ung (2013) atlikto tyrimo duomenimis, dauguma gydytojų kontaktą su vaistininkais palaiko tik dėl klaidų identifikavimo receptuose. Tačiau ši nuomonė pamažu keičiasi. Gydytojai pripažįsta, kad vaistininkai galėtų labiau dalyvauti pacientų gydymo procese. Daugelis gydytojų mano, kad vaistininkai yra geriausi vaistų ekspertai ir pripažįsta, kad vaistininkai galėtų suteikti jiems bei pacientams rekomendacijas dėl tikslingo receptinių ir nereceptinių vaistų naudojimo bei jų poveikio.

R. Gallagher, H. Gallagher (2012) taip pat remiasi tyrimais, kurie rodo, kad komunikacija tarp gydytojų ir vaistininkų dažniausiai vyksta dėl medikų klaidų. Šių mokslininkų teigimu, sąmoningas gydytojų ir vaistininkų bendradarbiavimas žymiai pagerina pacientų priežiūrą ir gydymo rezultatus.

Tai ypač aktualu tiems pacientams, kurie serga lėtinėmis ligomis ir/ar reguliariai gydosi vaistais. Be to,

pastebimi teigiami rezultatai antibiotikų vartojimo, infekcijų kontrolės srityse. Pagal naująją Airijos

farmacijos įstatymą (2007), vaistininkai yra teisiškai įpareigoti teikti farmacijos paslaugas ir pasirūpinti pacientais (Gallagher, R. ir Gallagher, H., 2012).

D. Kelly et all (2013) moksliniame straipsnyje pateikė Kanadoje atliktų tyrimų rezultatus, kuriuose akcentuojama, kad tiek vaistininkai, tiek gydytojai norėtų glaudžiau bendradarbiauti daugelyje sričių. Vaistininkai pažymėjo, kad jie norėtų aktyviau dalyvauti priimant sprendimus dėl gydymo ir vaistų paskyrimo, stebint ir kontroliuojant vaistų šalutinį poveikį, teikiant informaciją gydymo vaistais rezultatus ir pan.

Nepaisant besikeičiančios situacijos tarp gydytojų ir vaistininkų pastebima, kad šioje srityje dar susiduriama su nemažai kliūčių, t.y. standartinių gairių nebuvimo, įsisenėjusio neigiamo požiūrio, laiko, motyvacijos stokos ir pan.

1.4. Vaistininko ir gydytojo efektyvaus bendradarbiavimo kliūtys

Vaistininko profesiją naujai turi vertinti ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, pirmiausiai gydytojai. Visiems reikėtų įsidėmėti, kad vaistininkas niekada nebus gydytojo pakaitalas, jis tik užims svarbiausio sąjungininko poziciją (Kubilienė, Naudžiūnas, Radžiūnas ir kt., 2014).

Pagrindinės bendradarbiavimo kliūtys tarp gydytojo ir vaistininko yra nepasirengimas bendradarbiauti, savos tiesos laikymasis, neigiama ankstesnė bendradarbiavimo patirtis, apmokėjimo problemos, laiko stygius. Lemiamas vaidmuo tenka abipusiam pasitikėjimui kito specialisto žiniomis ir kompetencija (Peičius ir Grincevičienė, 2009).

M. Rubio-Valera et al (2012), atsižvelgdami į tai, kad gydytojai ir vaistininkai turi sunkumų

bendraudami tarpusavyje, atliko kokybinį tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti veiksnius, susijusius su

neefektyviu gydytojo ir vaistininko bendradarbiavimu. Šis tyrimas padėjo atrasti gilesnių priežasčių,

trukdančių efektyviam ir kokybiškam bendradarbiavimui. Remiantis tyrimo rezultatais, pagrindiniai

veiksniai, turintys įtakos vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimui, buvo suskirstyti į kliūtis iki

bendradarbiavimo pradžios bei gydytojui ir vaistininkui jau bendradarbiaujant (žr. 2 pav.).

2 lentelė. Pagrindinės bendradarbiavimo tarp gydytojo ir vaistininko kliūtys (pagal M. Rubio- Valera et al., 2012)

Taigi bendradarbiavimo naudos suvokimas yra būtinas siekiant pradėti bendradarbiavimą. Kitu atveju tiek iš gydytojo, tiek iš vaistininko pozicijų atrodys, kad šis procesas itin varginantis, nesuteikiantis naudos ir pan. Tyrimo rezultatai parodė, kad bendradarbiavimo inicijavimo etape didelę įtaką turi vadovas ir jo iniciatyva.

Io, Hu ir Ung (2013) atliktų tyrimų, apklausų duomenimis, vaistininkai norėtų įsitraukti į tiesioginę pacientų priežiūrą. Tačiau gydytojai, nors ir žinojo apie naudą, kurią vaistininkai galėtų pasiūlyti pacientams, nebuvo labai optimistiški. Gydytojai norėtų įsitikinti, kad vaistininkai būtų pakankamai kompetentingi, konsultacijos metu pateiktų patikimą informaciją apie vaistus. Tai dar kartą iliustruoja pasitikėjimo tarp dviejų profesionalų trūkumo problemą.

R.T. Dobson et al. (2006) identifikuoja pakankamai daug problemų vaistininkų ir gydytojų efektyvaus bendradarbiavimo plotmėje, t.y. fizinis atstumas tarp sveikatos priežiūros specialistų, laiko stoka, žinių stoka, vaistininkų komerciniai tikslai, bendradarbiavimą ribojantys teisės aktai, ribota prieiga prie informacijos apie pacientus, nepakankama finansinė parama ir kt. Kaae et all (2014) pažymi, kad efektyvų bendradarbiavimą tarp šių profesijų atstovų gana sunku pasiekti, tam trukdo tikslo neturėjimas, neapibrėžti atsakomybės klausimai, žinių apie bendradarbiavimo privalumus trūkumas, laiko stoka ir pan.

1.5. Vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo tobulinimas

Visapusiškai išanalizavus vaistininkų ir gydytojų bendradarbiavimo aspektus, galima teigti, kad vaistininkai turi įgūdžių ir žinių, kad galėtų prisidėti prie kokybiško vaistų vartojimo priežiūros,

Laikotarpis Kliūtys

Iki bendradarbiavimo pradžios 1) bendradarbiavimo naudos nesuvokimas;

2) nusistovėjęs požiūris;

3) menkos vadovų pastangos skatinti bendradarbiavimą;

4) vieta ir teisės aktai ir kt.

Bendradarbiavimo metu 1) užsibrėžtų tikslų nepalaikymas;

2) motyvacijos stoka;

3) bendradarbiavimo valdymo sistemos nebuvimas ir kt.

sumažinant netinkamą vaistų vartojimą ir to pasekmes. Tarpprofesinis bendradarbiavimas tarp gydytojų ir vaistininkų turi toliau vystytis, kad atitiktų besikeičiančius visuomenės poreikius (Rigby, 2010).

Norint įnešti permainų į vaistininko – gydytojo bendradarbiavimo tobulinimą, reikia stengtis pritaikyti farmacijos studijų planus prie sparčiai besikeičiančių vaistininko funkcijų. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Belgijos paskutinių metų farmacijos studentai mokosi farmakoterapines problemas analizuoti ir spręsti su medicinos studijų studentais (būsimais gydytojais, slaugos specialistais ir kt.) Taikant ši metodą, pradedamas ankstyvas gydytojo – vaistininko santykių formavimasis, skatinamas klinikinės farmakologijos, farmakoterapijos disciplinų gilesnis supratimas (Kubilienė, Naudžiūnas, Radžiūnas ir kt., 2014).

M. Rubio-Valera et al. (2012) atlikto tyrimo duomenimis, tokie veiksniai, kaip gerų bendradarbiavimo pavyzdžių ir rezultatų sklaida, gali turėti itin teigiamų pokyčių gydytojų ir vaistininkų išankstinės nuomonės pokyčiams, kurie paskatintų bendradarbiavimo pradžią.

Prie efektyvesnio gydytojų ir vaistininkų bendradarbiavimo žymiai prisidėtų ir elektroninės receptų išrašymo sistemos įdiegimas. Tokia sistema turėtų būti prieinama gydytojui ir farmacijos specialistui. Pacientas būtų identifikuojamas pagal asmens tapatybės kortelę vaistinėje, kur vaistininkas informacinėje sistemoje matytų visus gydytojo medikamentų paskyrimus. Elektroninėje receptų išrašymo sistemoje įdiegti patikrinimai iškart galėtų identifikuoti klaidas, užtikrintų recepto išrašymo tikslumą, taupytų pacientų ir gydytojų laiką. Gydytojai ir farmacininkai kaip viena komanda dalyvautų paciento gydymo procese, užtikrindami teikiamų paslaugų saugą ir kokybę (Bubnienė, Ruževičius, 2010).

Užsienio mokslininkai, nagrinėjantys gydytojų ir vaistininkų bendradarbiavimo aspektus, teigia, kad reikia dėti žymiai daugiau pastangų siekiant didinti gydytojo informuotumą apie vaistininko ir gydytojo bendradarbiavimo naudą, kurio tikslas paciento sveikatos kokybės gerinimas bei sveikatos priežiūros sistemos kokybės gerinimas apskritai (Sabry, Farid, 2014).

Taigi apibendrinant galima teigti, kad mokslinėje literatūroje teikiami siūlymai diegti ir tobulinti

kokybės sistemas, derinti skirtingų sistemos dalyvių interesus, skatinti sisteminį požiūrį į sveikatos

priežiūrą ir jos kokybės tobulinimą. Tokie organizacijos pajėgumai kaip vadovavimas, žmogiškasis

kapitalas, informacinės valdymo sistemos, kultūra ir motyvacinė sistema turėtų prisidėti prie gydytojų

ir vaistininkų efektyvesnio bendradarbiavimo skatinimo.

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI 2.1. Tyrimo organizavimas

Siekiant išanalizuoti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį, pirmiausiai buvo atliekama mokslinės literatūros analizė, kuri leido teoriškai susipažinti su analizuojama tema bei tinkamai pasirengti tyrimui. Buvo sudarytas tyrimo planas, t.y. numatyti tyrimo tikslai, pasirinkti tyrimo metodai. Tyrimo vykdymo schema pateikiama 2 paveiksle.

2 pav. Tyrimo planas

Magistro darbe buvo taikoma mišri duomenų rinkimo strategija. Tyrimo metu buvo derinama focus grupės apklausa ir vinjetė. Tyrimo pabaigoje atlikta gautų duomenų analizė bei interpretavimas, pateiktos apibendrinančios išvados ir praktinės rekomendacijos. Tyrimas buvo atliekamas 2014 m.

gruodžio mėn. – 2015 m. rugsėjo mėn.

2.2. Tyrimo metodai

Siekiant įvertinti farmacijos specialistų, dirbančių ilgiau nei 15 metų visuomenės vaistinėse, bendradarbiavimo su gydytojais patirtį, buvo atliekamas kokybinis tyrimas. Šio tyrimo metu buvo derinama focus grupė ir vinjetė. Skirtingi metodai buvo derinami taip, kad vienu metodu surinkti arba išanalizuoti duomenys detalizuotų, papildytų, praplėstų kitu metodu gautus duomenis.

I ETAPAS: MOKSLINĖS LITERATŪROS ANALIZĖ

II ETAPAS: FOCUS GRUPĖ

III ETAPAS: VINJETĖS METODAS

IV ETAPAS: TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ IR

APIBENDRINIMAS

Šiame magistro darbe buvo atliekamas kokybinis tyrimas. Kokybinis tyrimas buvo pasirinktas dėl šių priežasčių:

1) kokybinių tyrimų metodai yra lankstūs, orientuoti į interpretaciją, į procesą, į situacijos ir elgesio ryšį. Kokybinis tyrimas gali būti susijęs su individo ar grupės elgsena tam tikroje aplinkoje.

Tokiais tyrimais stengiamasi atskleisti, kas atsitiko tam tikroje socialinėje aplinkoje, kaip palaikomi socialiniai ryšiai ir ką tie įvykiai ir ryšiai reiškia dalyviams.

2) taip pat kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Jų reprezentatyvumą lemia ne atsitiktiniai tiriamųjų parinkimo būdai, o lankstūs vienokie ar kitokie teoriniai kriterijai. Todėl galima manyti, kad svarbiausiais kokybinių tyrimų elementas – tyrimo duomenų apibendrinimas, kuris yra gana sudėtingas (Kardelis, 2005).

Focus grupės apklausa. Tyrimo pradžioje buvo atliekama focus grupės apklausa. Focus grupė tinkama, kai tikslas yra: suprasti požiūrių, nuomonių skirtumus; atskleisti įtakojančius veiksnius;

išgirsti įvairias nuomones, idėjas; padėti suprasti jau turimus kokybinius duomenis; išgirsti komentarus ar kalbą, kurią naudoja tikslinė grupė (Žukauskienė, 2010).

Vinjetės metodas. Focus grupės metu išryškėjusiai gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimo problematikai spręsti buvo naudojamas vinjetės metodas. Vinjetės tyrimas gali būti naudojamos trims tikslams: skatinti veiksmus tiriamajame kontekste; tikslinti žmonių vertinimus;

suteikti galimybę atviriau kalbėti apie opias temas. Magistro darbe tyrimo dalyviai komentavo vizualiai pateiktas situacijas.

Vinjetės pagalba tyrimo dalyviai apibūdina situaciją remdamiesi savo samprata, turima patirtimi. Šis metodas leidžia išskirti sampratas, nuomones, lūkesčius ir nuostatas pagal tyrimo dalyvių pateiktus aprašymus/komentarus. Vinjetės – tai veiksmo metodas, skirtas suvaidinti sudėtingas/problemines situacijas. Dėl žmogaus gebėjimo mąstyti vaizdiniais, vinjetės – efektyvus būdas tyrinėti, keisti, modeliuoti, įtvirtinti tam tikrus bazinius žmogaus įsitikinimus. Vinjetės pagalba apklausiamasis turi parodyti labai konkrečią situaciją, kurioje atsiskleidžia jo veiksmai ir ką jis toje situacijoje dažniausiai mąsto. Taikant vinjetės metodą reikia, kad respondentai būtų pakankamai susipažinę ir turėtų aiškų supratimą bei žinių apie analizuojamą kontekstą. Itin svarbu, kad pasakojimai arba pristatyti vinječių vaizdai būtų lengvai suprantami, nuoseklūs ir ne per daug sudėtingi. Tačiau naudojamų vinječių skaičius ir detalumas labai priklauso nuo konkrečių tikslų (Barter ir Renold, 1999).

Tyrimo duomenų sisteminimo ir analizės metodai. Kokybinio tyrimo metu gauti duomenys

buvo analizuojami content analizės metodu. Kokybinė content analizė yra kokybinis diagnostinis

instrumentas, kuris apima tam tikrus žingsnius, t.y. daug kartų perskaitomi respondentų atsakymų

aprašai, išskiriant esmines kategorijas pagal tam tikrus „raktinius“ žodžius; identifikuojami prasminiai elementai, kai kurių kategorijų turinys yra skaidomas išskiriant pagrindinius elementus; prasminiai elementai išskiriami į subkategorijas bei interpretuojami turinio duomenys (Bitinas ir kt., 2008).

Apibendrinant galima teigti, kad didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik duomenų rinkimui, bet ir analizei, kuri ypatingai reikšminga kokybiniuose tyrimuose.

2.3. Tyrimo eiga

Kaip jau buvo anksčiau minėta, tyrimo pradžioje buvo atliekama focus grupės apklausa.

Focus klausoje dalyvavo 4 farmacijos specialistai, turinys didesnę nei 15 metų patirtį darbo bei nuolat bendradarbiaujantys su gydytojais. Focus grupės apklausos metu naudotasi pusiau struktūrizuotu interviu protokolu, kuriame buvo pažymėti tik pagrindiniai klausimai. Reikia pažymėti, kad tyrimo metu buvo užduodami papildomi klausimai, kurie padėjo patikslinti farmacijos specialistų išsakytas mintis. Focus grupės pokalbių išklotinė ir klausimai pateikiami 3 priede.

Focus grupės pokalbių išklotinė leido identifikuoti dažniausius gydytojo ir farmacijos specialisto bendravimo būdus, situacijas, emocijas. Tęsiant tyrimą buvo pasitelktos vinjetės, kurios leido patikslinti farmacijos specialistų vertinimus ir suteikė galimybę atviriau kalbėti apie analizuojamą temą.

Vinjetėse tyrimo dalyviams buvo pateikti penki dažniausi farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo atvejai. Tyrimui buvo pasirinktas 5 vinječių skaičius:

1. gydytojo ir farmacijos specialisto bendradarbiavimas telefonu;

2. farmacijos specialisto emocijos ir elgsena einant pas gydytoją;

3. farmacijos specialisto ir gydytojo farmacijos naujovių aptarimas;

4. gydytojo ir farmacijos specialisto bendradarbiavimas, sprendžiant klaidingo recepto problemą;

5. gydytojo ir farmacijos specialisto konfliktinių situacijų sprendimas.

Situacijas vaizdavo ne tik pateiktas paveikslėlis, bet jas papildė ir klausimai (žr. 4 priedą).

2.4. Tyrimo imtis

Reikia pažymėti, kad kokybiniams tyrimams nėra taikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Jau

minėto 2014 m. LSMU MA FF apginto magistro darbo „Kauno miesto visuomenės vaistinėse,

esančiose netoli gydymo įstaigų, dirbančių farmacijos specialistų požiūrio į gydytojo ir vaistininko

bendradarbiavimą“ rezultatai parodė, kad aukščiausiu bendradarbiavimo su gydytojais indeksu

pasižymi ilgesnę nei 15 metų darbo patirtį turintys farmacijos specialistai. Todėl farmacijos specialistų darbo patirtis buvo pagrindinis kriterijus atrenkant tyrimo dalyvius.

Focus grupę sudarė 4 farmacijos specialistai, turintys didesnę nei 15 metų darbo patirtį bei nuolat bendradarbiaujantys su gydytojais. Vinjetės metodu buvo apklaustas 21 farmacijos specialistas, turintis didesnę nei 15 metų darbo patirtį bei nuolat bendradarbiaujantis su gydytojais.

Siekiant užtikrinti anonimiškumą, apklausti farmacijos specialistai buvo identifikuojami pagal suteiktus kodus. Vinjetės metodu apklaustų farmacijos specialistų duomenys pateikiami 3 lentelėje.

3 lentelė. Tyrime dalyvavusių farmacijos specialistų charakteristika Nr. Lytis Identifikacijos

kodas

Darbo stažas

Miestas Interviu trukmė

1 Moteris FS_1 35 Vilnius ~ 60 min.

2 Moteris FS_2 25 Kėdainiai ~ 40 min.

3 Moteris FS_3 34 Šakiai ~ 90 min.

4 Moteris FS_4 33 Šakiai ~ 60 min.

5 Moteris FS_5 24 Kėdainiai ~ 30 min.

6 Moteris FS_6 23 Švenčionėliai ~ 45 min.

7 Moteris FS_7 16 Šiauliai ~ 30 min.

8 Moteris FS_8 28 Kaunas ~ 35 min.

9 Moteris FS_9 27 Šiauliai ~ 45 min.

10 Vyras FS_10 25 Šiauliai ~ 30 min.

11 Moteris FS_11 15 Šiauliai ~ 75 min.

12 Moteris FS_12 15 Kaunas ~ 45 min.

13 Moteris FS_13 24 Šiauliai ~ 45 min.

14 Moteris FS_14 26 Akmenė ~ 35 min.

15 Moteris FS_15 15 Šiauliai ~ 50 min.

16 Moteris FS_16 25 Kaunas ~ 70 min.

17 Moteris FS_17 23 Šiauliai ~ 60 min.

18 Moteris FS_18 22 Šiauliai ~ 45 min.

19 Vyras FS_19 17 Šiauliai ~ 30 min.

20 Moteris FS_20 30 Šiauliai ~ 60 min.

21 Moteris FS_21 25 Šiauliai ~ 80 min.

Reikia pažymėti, kad visi tyrimo dalyviai sutiko dalyvauti tyrime. Su kai kuriais apklaustaisiais

teko susitikti keletą kartų, kad būtų aptartos visos vinjetėse pateiktos situacijos.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo patirtis 3.1.1. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo priežastys

Remiantis mokslinės literatūros analize, galima teigti, kad daugeliu atveju gydytojų ir farmacijos specialistų profesijų atstovai dirba atskirai ir neišnaudoja vieni kitų žinių, bendrauja tik iškilus kokiems nors neaiškumams.

Focus grupės apklausos metu farmacijos specialistų buvo klausiama, kokiu tikslu dažniausiai jiems tenka bendradarbiauti su gydytojais. Visi focus grupės apklausos dalyviai pažymėjo, kad dažniausiai bendraujama dėl dviejų priežasčių:

• neaiškumų bei klaidų recepte;

• informacijos apie vaisto tarptautinius, cheminius, firminius pavadinimus, gaminamus vaistus, kompensuojamas medicinines prekes, dydžius, kiekius, išmatavimus ir pan.

Pasinaudojant vinjetės metodu, farmacijos specialistų taip pat buvo pasiteirauta, kokioms situacijoms esant jiems tenka dažniausiai bendrauti su gydytoju. Apibendrinti atsakymai pateikiami 4 lentelėje.

4 lentelė. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo priežastys

PRIEŽASTYS ATSAKYMAI

KLAIDOS, NEAIŠKUMAI RECEPTE

Dėl neteisingai išrašyto recepto

FS_1 „bendrauju dažniausiai dėl neteisingai išrašyto recepto...“.

FS_7 „kai recepte trūksta tam tikrų žymų (ypatingas paskyrimas, parašas ir t.t.“.

FS_12 „jei kyla neaiškumų dėl receptų išrašymo, išdavimo“.

Dėl vaistų dozavimo patikslinimo

FS_3 „skambiname, jei parašyta labai didelė vartojimo dozė“.

FS_4 „paskambinu ir dėl neaiškaus dozavimo“.

FS_15 „tenka bendrauti su gydytojais telefonu, kai reikia patikslinti neaiškiai parašytą vaisto pavadinimą, išsiaiškinti nenurodytą (arba netiksliai nurodytą) vaisto dozę“.

KITOS SITUACIJOS

Informacija apie vaistus

FS_4 „informuoju, kokio vaisto (pavadinimo, stiprumo, formos) šiuo metu mano vaistinėje nėra dėl tiekimo trukdžių“.

FS_8 „konsultacijos dėl vaistų tiekimo, dozių, pakuočių, kainų“.

FS_11 „situacijos įvairiausios: kaip išrašyti vaistą, kokios dozės, koks tarptautinis pavadinimas, kokia originali pakuotė, kiek pacientui kainuotų, kokių analogų yra ir pan.“

Konsultacija FS_18 „med. paskirties prekių pritaikymo konkrečiam ligoniui“.

FS_17 „prašo pakonsultuoti dėl vitaminų ar maisto papildų paskyrimo pacientui“.

Naujovių aptarimas

FS_18 „su gydytoju kalbėjome apie naują įstatymą, jo

kolegos“.

Remiantis apibendrintais tyrimo rezultatus galima teigti, kad dauguma farmacijos specialistų su gydytojais dažniausiai bendrauja dėl šių priežasčių: neaiškumų ir klaidų recepte bei teikiant informaciją apie vaistus, pvz.: „Dažniausiai skambiname, kai būna neaišku su recepte padarytu įrašu:

būna, kad neperskaitom, ką parašė, būna, kad suklysta sudėtinius vaistus rašant nurodyti teisingą stiprumą prie konkrečios medžiagos. Dar skambiname, jei parašyta labai didelė vartojimo dozė. Yra buvę, kad išrašė Trazodono hidrochlorido (Trittico retard 150 mg) gerti po 1 tabletę, tai skambinau, ar tikrai nori taip dozuoti, nes dažniausias mūsų vaistinėje esantis šio preparato dozavimas yra po trečdalį tabletės nakčiai“ (FS_3).

Kokybiniame tyrime dalyvavusi farmacijos specialistė FS_21 pateikė abipusio bendradarbiavimo su gydytojais dažniausius atvejus, t.y. „Gydytojas klausia apie konkrečius vaistus, stiprumą, formas, dozuotę, kiekius pakuotėje, kainą, taip pat apie analogus, esančius rinkoje. Aš skambindama gydytojui pasitikslinu išrašytą vaistą, formą, dozuotę, paklausiu net ligonio amžiaus, kitas jo ligas..“.

Reikia pažymėti, kad tik du apklaustieji teigė, kad su gydytojais konsultuojasi dėl specialių prekių pritaikymo konkrečiam ligoniui arba buvo paprašytas pakonsultuoti dėl vitaminų ar maisto papildų paskyrimo ir poveikio pacientui.

Apibendrinant galima teigti, kad dažniausiai gydytojų ir farmacijos specialistų bendradarbiavimas apsiriboja sprendžiant klaidingai išrašyto recepto problemą bei konsultuojantis apie vaistus ir rinkos naujoves. Šie atvejai tyrimo metu buvo analizuojami išsamiau, tyrimo dalyviams pateikiant atskiras vinjetes.

3.1.2. Farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimas, sprendžiant klaidingo recepto problemą

Kokybinio tyrimo metu išsamiai buvo analizuojama klaidingai išrašyto recepto situacija.

Visiems apklaustiesiems farmacijos specialistams teko bendrauti su gydytojais dėl klaidingai išrašyto recepto.

Dauguma farmacijos specialistų teigė, kad ne kartą teko susidurti su klaidingai išrašytais

receptais ir spręsti problemą. „Buvau ne vieną kartą situacijoje, kai reikėjo skubiai susisiekti su

gydytoju, gavus klaidingą receptą. Tai buvo netikslus vaisto firminis arba tarptautinis pavadinimas,

dozuotė, suderinamumas, kiekis ir pan.“ (FS_21). Kita farmacijos specialistė teigė, kad tokioje

situacijoje dažnai atsiduria ir dėl to, kad nepažįsta gydytojų ir jų rašysenos. Jos teigimu, „tai

dažniausiai būna su grįžusiais iš kitų, tolimesnių sveikatos priežiūros įstaigų. Nepažįstu tada

rašysenos, neįskaitomas receptas. O jei dar neaiškus spaudas, neįskaitau telefono, tai situacija darosi

beviltiška. To nėra su vietiniais gydytojais“ (FS_4).

Farmacijos specialistams buvo užduodamas klausimas, kokią informacijos priemonę jie pasirinko susisiekimui su gydytoju sprendžiant klaidingai išrašyto recepto problemą. Apibendrinant tyrimo metu gautus duomenis galima teigti, kad dažniausiai farmacijos specialistai renkasi telefoną arba vizitą į gydytojo darbo vietą, pvz.: „telefoną, tačiau kai trūko antspaudų, teko vykti pas gydytoją“

(FS_6).

Tyrime dalyvavęs respondentas FS_1 teigė, kad informacijos priemonę renkasi įvertinęs situaciją, t.y. „jei ligonis geranoriškai nusiteikęs, tai galima jo paprašyti grįžti pas gydytoją, kad šis perrašytų receptą. Jei ligonis sunkiai supranta, apie ką yra kalbama, tai tenka skambinti telefonu gydytojui ir išsiaiškinti klaidas“ (FS_1).

Farmacijos specialistas FS_20 pažymėjo, kad šios problemos sprendimą itin palengvina darbo vieta, t.y. „aš dirbu poliklinikos vaistinėje, tai ši problema išsprendžiama daug paprasčiau. Gavus klaidingą receptą pirmiausiai susisiekiu su gydytoju, o reikalui esant, tai nueinu ir problema išspręsta“ (FS_20).

Apibendrinant atsakymus į šį klausimą galima teigti, kad klaidingo recepto problema sprendžiama pakankamai įvairiai, t.y. telefonu, farmacijos specialisto vizitu į gydytojo darbo vietą, paciento sugrąžinimu pas gydytoją ir pan.

Tyrimo metu buvo klausiama, kaip gydytojas priėmė farmacijos specialisto pastabą dėl klaidingo recepto. Apklausoje dalyvavę farmacijos specialistai pažymėjo, kad susiduria tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis gydytojo emocijomis ir elgsena, sprendžiant klaidingo recepto problemą. Apibendrinti tyrimo rezultatai pateikiami 5 lentelėje.

5 lentelė. Gydytojo emocijos ir elgsena, sprendžiant klaidingai recepto problemą

EMOCIJOS, ELGSENA ATSAKYMAI

TEIGIAMOS EMOCIJOS, ELGSENA

Atsiprašymas FS_1 „atsiprašo, sunkiai suvokia, kaip galėjo taip padaryti“.

FS_12 „atsiprašė už klaidą...“.

FS_21 „Vieni gydytojai atsiprašo ir patikslina netikslumus“.

Padėka FS_6 „... padėkojo, kad pastebėjau klaidą, kuo skubiau ėmėmės priemonių“.

FS_8 „Su dėkingumu...“

FS_12 „...atsiprašė už klaidą ir pasakė, kad pacientas ateitų vėl klaidą ištaisyti“.

FS_18 „gydytojas buvo dėkingas už pastabą“.

Pasiteisinimas FS_4 „jauna gydytoja iš karto pradėjo teisintis...“.

FS_11 „atsiprašė, kad po atostogų. Kitą kartą įvardino, kad labai daug klientų ir tiesiog galėjo įsivelti klaida“.

NEUTRALIOS EMOCIJOS, ELGSENA

FS_2 „ramiai priėmė mano pasakytą jo klaidą“.

FS_13 „Gydytojai pastabas priima ramiai“.

NEIGIAMOS EMOCIJOS, ELGSENA

Susierzinimas FS_19 „dažniausiai būna nepatenkinti“.

Pasipiktinimas, pyktis

FS_1 „kiti net pasipiktina – juk nelogiška, kad ponas daktaras gali padaryti klaidų“.

FS_21 „ginčijasi, kad taip negalėjo parašyti <...> pyksta, kad kabinėjamės prie smulkmenų, kurias galime patys pataisyti“.

Iš 5 lentelėje pateiktų atsakymų pastebima, kad dažniausiai farmacijos specialistai, informuodami apie padarytą klaidą recepte, iš gydytojų susilaukia atsiprašymo, padėkos ar pasiteisinimų. Kiti gydytojai į farmacijos specialisto pastabą priima ramiai ir dalykiškai. Tačiau keletui apklaustų farmacijos specialistų yra tekę šioje situacijoje susilaukti ir neigiamos gydytojų reakcijos, t.y. pykčio, susierzinimo, negatyvių pasisakymų. Apie patirtas teigiamas ir neigiamas emocijas papasakojo farmacijos specialistas FS_4, pvz.: „Įsimintinas atvejis, kai man atrėžė - o kuo aš čia kaltas, kad neišmokai skaityt. Nors buvo ir taip, kad jauna gydytoja iš karto pradėjo teisintis...“

(FS_4).

Kitu klausimu siekta išsiaiškinti, kaip jaučiasi farmacijos specialistas, spręsdamas klaidingo recepto klausimą. Apibendrinant atsakymus taip pat galima išskirti teigiamas, neutralias bei neigiamas farmacijos specialisto patiriamas emocijas (žr. 6 lentelė).

6 lentelė. Farmacijos specialisto emocijos ir elgsena, sprendžiant klaidingai recepto problemą

EMOCIJOS, ELGSENA ATSAKYMAI

TEIGIAMOS EMOCIJOS, ELGSENA

Užtikrintumas, pasitikėjimas savimi

FS_1 „Jaučiuosi komfortabiliai. Visi įstatymai mano pusėje, galiu būti tvirta tokioje situacijoje ir argumentuoti. Gydytojas privalo ištaisyti klaidą“.

FS_15 „Jaučiu pasitikėjimą savimi kaip farmacijos specialiste, kuri pastebėjo problemą ir bando ją išspręsti bendradarbiaudama su gydytoju“.

Atsakingumas FS_7 „Nejaukiai jaučiuosi išsakydama pastabą gydytojui, bet jaučiu pareigą ir atsakomybę ir turiu kompetenciją tokioms problemoms spręsti“.

FS_20 „Recepto klaidą sprendžiu atsakingai, visa tai mūsų kasdieninis darbas“.

FS_21 „Spręsdama klaidingo recepto klausimą jaučiu atsakingumą, turiu išsiaiškinti tiesą“.

NEUTRALIOS EMOCIJOS, ELGSENA

Ramus, dalykiškas elgesys

FS_3 „Jaučiuosi pakankamai normaliai, nes noriu padėti žmogui ir gydytojui, noriu išspręsti tinkamai susidariusią problemą“.

FS_4 „Aš tiesiog dirbu savo darbą. Nieko nekaltinu, tiesiog tikslinuosi ar teisingai įskaitau...“.

FS_10 „Tai dalis mano darbo“.

NEIGIAMOS EMOCIJOS, ELGSENA

Susierzinimas dėl darbo laiko trukdymo

FS_13 „Klaidingas receptas visada trukdo darbą, tai erzina“.

Nemalonu kalbėti apie gydytojo klaidas

FS_15 „Jausmas nėra labai malonus, nes tenka kalbėti apie kito žmogaus klaidas.

Apibendrinat galima teigti, kad ne visi farmacijos specialistai bendraudami su gydytojais ir spręsdami klaidingai išrašyto recepto problemą jaučiasi gerai. Bendravimo metu dažnai jaučiamas susierzinimas, farmacijos specialistai jaučiasi ne itin maloniai, kai reikia kalbėti apie gydytojų klaidas.

Tačiau didžioji dalis farmacijos specialistų į šią situaciją žiūri labai atsakingai, jie pasitiki savimi, jaučiasi kompetentingi ir reikšmingi.

Klaidingo recepto situacija ir farmacijos specialistų kontaktas su gydytojais dėl šios problemos pasitaiko itin dažnai, tačiau ne visada jis būna dalykiškas. Dažnai tiek farmacijos specialistai, tiek gydytojai šią problemą priima negatyviai: susierzinę, pasipiktinę, bijo kalbėti apie klaidas.

3.1.3. Farmacijos specialisto ir gydytojo farmacijos naujovių aptarimas

Kita farmacijos specialisto ir gydytojo bendradarbiavimo situacija, kuri analizuota išsamiau, t.y. farmacinių naujovių aptarimas. Farmacijos specialistų buvo klausta, kaip dažnai su gydytoju tenka aptarti naujoves. Apibendrinus atsakymus, galima teigti, kad šiuo klausimu komunikacija tarp gydytojų ir farmacijos specialistų vyksta gana vangiai. Dažniausiai pasitaikantys atsakymai, kuriuose pažymima, kad „nedažnai tenka aptarti naujoves, juk medicinos atstovai bendradarbiauja su gydytojais ir kartu aptarinėja naujoves. Jei gydytojas ateina į vaistinę ir domisi naujais vaistais, teiraujasi apie juos, tada tai aptariame kartu“ (FS_1). Reikia pažymėti, kad keletą apklaustųjų farmacijos specialistų akcentavo, kad komunikacija apie naujoves tarp gydytojų ir farmacijos specialistų nevyksta.

Kiti farmacijos specialistai taip pat pažymėjo, kad šiuo klausimu bendravo „vos keletą kartų, pvz.: kalbėjom apie vaistus nuo podagros, apie gabapentino dozių stiprumą (gydytojos teiravosi apie vaistus)“(FS_6).

Farmacijos specialistės FS_11 ir FS_21 pažymėjo, kad bendravimas su gydytojais dėl

naujovių priklauso „nuo į rinką pateiktų naujienų“ (FS_11) bei gydytojo suinteresuotumo: „gydytojas,

kuris nori išgirsti ir aptarti naujoves, eidamas į darbą arba iš darbo, užeina ir bendraujame. Tai

priklauso nuo gydytojo – vienam reikia vieno ar kelių kartų per savaitę, kitam vieno karto per

mėnesį“ (FS_21).