KAUNO MIESTO IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ MITYBOS TYRIMAI

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA

JURGITA RAIŠUOTYTö

KAUNO MIESTO IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ

MITYBOS TYRIMAI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadov÷: dr. Aist÷ Kabašinskien÷

(2)

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kauno miesto ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos tyrimai“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2011 05 12 Jurgita Raišuotyt÷

(data) (vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2011 05 12 Jurgita Raišuotyt÷ (data) (vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

2011 05 16 Aist÷ Kabašinskien÷

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

2011 05 13 Mindaugas Malakauskas

(data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)

(3)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1. Mitybos reikšm÷ ... 10

1.2. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumai... 11

1.3. Pagrindinių maistinių medžiagų reikšm÷ vaiko organizmui ... 13

1.3.1. Baltymai ... 13

1.3.2. Riebalai... 14

1.3.3. Angliavandeniai... 15

1.4. Sveikos mitybos principai ir taisykl÷s ... 16

1.4.1. Sveikos mitybos principai ... 16

1.4.2. Sveikos mitybos taisykl÷s... 16

1.5. Maisto produktai vaikų mityboje... 18

1.6. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos problemos ... 20

1.7. Greitas maistas ir jo žala... 22

2. DARBO APIMTIS IR TYRIMAI ... 26

2.1. Tiriamųjų kontingentas... 26

2.2. Tyrimo organizavimas... 26

2.3. Statistin÷ duomenų analiz÷ ... 26

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 28

3.1. T÷vams pateiktos anketos analiz÷... 28

3.2.Valgiaraščių analiz÷... 39

IŠVADOS... 42

REKOMENDACIJOS ... 43

NAUDOTŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS... 44

(4)

SANTRUMPOS

PSO – Pasaulin÷ sveikatos organizacija. PEP – paros energijos poreikis.

kcal. – kilokolorijos. Lp (a) – lipoproteinas. m. – metai. m÷n. – m÷nesiai. kg. - kilogramai. g. – gramai. ml. – mililitrai. d. – diena.

min. – minimali (riba). max. – maksimali (riba). proc. – procentai.

(5)

SANTRAUKA

Veterinarin÷ maisto sauga

KAUNO MIESTO IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ MITYBOS

TYRIMAI

Jurgita Raišuotyt÷

Mokslin÷ vadov÷: dr. Aist÷ Kabašinskien÷

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra. Kaunas. 2011. Paveikslų skaičius: 21. Lentelių skaičius: 6. Puslapių skaičius: 57.

Raktiniai žodžiai. ikimokyklinio amžiaus vaikai, ikimokyklinio ugdymo įstaiga, mityba. Tyrimo objektas. Kauno miesto ikimokyklinio amžiaus vaikai ir jų mityba.

Darbo tikslas. Susipažinti su ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumais ir išsiaiškinti pagrindinius vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, mitybos skirtumus. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti literatūros duomenis apie ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybą. 2. Išsiaiškinti pagrindinius ikimokyklinio amžiaus vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, mitybos skirtumus. 3. Atlikti t÷vų apklausą siekiant išsiaiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumus. 4. Išanalizuoti keletą vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigų valgiaraščių.

Tyrimo metodika. Tyrimo objektu buvo pasirinkti Kauno miesto ikimokyklinio amžiaus vaikai ir jų mityba. Atlikome ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos tyrimą. Anketa buvo sudaryta iš 39 klausimų. Tyrime dalyvavo 450 20 – 46 m. amžiaus vaikučių t÷veliai. Anketin÷s apklausos duomenų analizei naudota SPSS (Statistical Package for Social Science) statistinio paketo, 19.0 versijos programa ir Microsoft Excel. Kokybinių požymių palyginimui tarp tiriamųjų grupių naudotas Chi (x2) kvadrato testas. Tikrinant statistines hipotezes pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.

Tyrimo metu buvo analizuojami ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų valgiaraščiai. Atsitiktin÷s atrankos būdu pasirinkome 6 - ias vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kiekvienoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje buvo peržiūrimi 10 – ies dienų valgiaraščiai.

Rezultatai. Atlikus anketin÷s apklausos statistinę duomenų analizę, paaišk÷jo Kauno miesto ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumai. Svarbu tai, jog vaikai vartoja per mažai šviežių vaisių ir daržovių bei pieno produktų. Didžioji dalis vaikų 30,7 proc. vartoja keptus maisto produktus. Net kelis kartus per savaitę 52,4 proc. vaikų valgo saldumynus. 44,7 proc. apklaustųjų nurod÷, jog dažniausiai jų vaikai valgo kiaulieną.

(6)

Išanalizavus valgiaraščius, paaišk÷jo, jog ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai ne visada maitinami pagal sveikos mitybos taisykles.

(7)

SUMMARY

Veterinary food safety

NUTRITIONAL RESEARCH OF PRESCHOOL AGE CHILDREN IN KAUNAS CITY Jurgita Raišuotyt÷

Research supervisor dr. Aist÷ Kabašinskien÷

Lithuanian health sciences university, Veterinary academy, Veterinary faculty, Food safety and animal hygiene department

.

Kaunas. 2011.

Number of figures: 21. Number of tables: 6. Number of pages: 57. Keywords: preschool age children, preschool, nutrition.

The object of research: Preschool age children and their nutrition in Kaunas city.

The aim of work. To get to know with preschool children peculiarities and to find out principal nutrition differences between children who do attend preschools and children who do not.

Tasks: 1.To analyze the literature on preschool children' nutrition. 2. To find out the basic preschool children' nutritional differences between attending and not attending preschools. 3. To carry out a survey to determine parents of preschool children' feeding habits. 4. To analyse menus from a selection of in several preschool.

Methodology of research. The object of the research was to choose preschool age children and their nutrition in Kaunas city. We conducted the investigation of preschool age children. Participated in the research four hundred fifty parents (age 20-46) of preschool age children. For the questionnaire analysis was used the SPSS (Statistical Package for Social Science) 19.0 version program and Microsoft Excel. Qualitative comparison of characteristics between the groups used chi-square test. Verification of statistical hypotheses chosen 0.05 level of significance.

During the investigation preschool institutions’ menus were analyzed too. Six preschool institutions were selected randomly. 10 - day menus have been viewed in each preschool institutions.

Results. After the questionnaire survey, statistical analysis showed preschool age children eating features in Kaunas city. It is important that children consume too little fresh fruits and vegetables and dairy products. The majority of the children consume baked food products (30.7 per cent). Even a few times a week children eat sweets (_{52.4 per cent). Respondents pointed out that their children}

often eat pork (44.7 per cent).

The analysis of menus had shown that children are not always fed in accordance with healthy eating rules in preschools.

(8)

ĮVADAS

Žmogus, kaip asmenyb÷ formuojasi visą gyvenimą, tod÷l labai svarbu, kad sveikos gyvensenos įgūdžiai būtų prad÷ti formuoti kuo ankstesniame amžiaus tarpsnyje (Caballero,2003). Sveika mityba ir fizinis aktyvumas yra pagrindiniai sveikos gyvensenos komponentai. Nuo mitybos priklauso žmogaus fizin÷ ir protin÷ raida, darbingumas, sveikata, gyvenimo trukm÷ (http://comeniuslt.blogspot.com/2008/02/sveika-mityba.html. Prieiga per internetą 2011-03-22). Per daugelį metų įvairių išsivysčiusių pasaulio šalių sveikatos programų pagrindas evoliucionavo nuo “racionalios”, kiek v÷liau “subalansuotos mitybos” iki pastaraisiais metais prigijusių mokslininkų pasiūlytų terminų “sveika” ar “sveika ir įvairi” mityba. JAV maisto ir vaistų administracija bei Nacionalin÷ mokslų akademija pasiūl÷ terminą “sveikatinanti mityba” (Kim Fleischer Michaelsen et all, 2003).

Netinkama mityba ir padid÷jusi maisto tarša didina gyventojų mirtingumą. Sveika mityba padeda išvengti daugelio l÷tinių susirgimų, saugo ir stiprina sveikatą. Maisto produktų kontrol÷s sistema stengiamasi užtikrinti sveiką ir saugią mitybą, tuo pačiu ir gyventojų sveikatą. Siekiant sumažinti l÷tinių neinfekcinių ligų riziką, sumažinti mirtingumą ir sergamumą l÷tin÷mis ligomis, yra taikomos integruotos profilaktikos priemon÷s, į kurias įeina ir sveikos mitybos įpročių ugdymas visuomen÷je (Williams, 2005).

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, vis daugiau nutukusių vaikų, o to pasekm÷ – ligos, persekiojančios visą gyvenimą. Gerinti esamą situaciją privalo tiek šeimos, tiek ir vaikų ugdymo įstaigos (Kulbokien÷, 2005).

Vaiko sveikatos ugdymas – tai lyg pastato pamatas, ant kurio modeliuojamas jauno žmogaus dabarties ir ateities buvein÷: veiksmas po veiksmo, pavyzdys po pavyzdžio, mintis po minties, žingsnis po žingsnio, įprotis po įpročio – tai investicijos ne tik į vaiko, bet ir į jo vaikų ateitį. Ugdymo institucijos yra ta vieta, kuriose ugdomi sveikatos ir sveikos gyvensenos pagrindai, formuojamos nuostatos, įgyjami įgūdžiai, formuojasi įpročiai apie jų ugdymą(si) (Zimblien÷, 2002; Mockevičien÷, 2003).

Labai svarbu, kad nuo mažų dienų vaikas būtų mokomas gyventi sveikai, nes daugelio ligų ištakos slypi vaikyst÷je. Vaikai tur÷tų valgyti daugiau šviežių daržovių, vaisių, uogų, nes tai vitaminų ir mikroelementų šaltinis (Roos et all, 2001).

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas:

Susipažinti su ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumais ir išsiaiškinti pagrindinius vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, mitybos skirtumus.

(9)

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti literatūros duomenis apie ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybą.

2. Išsiaiškinti pagrindinius ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos skirtumus tarp lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikų.

3. Atlikti t÷vų apklausą siekiant išsiaiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumus. 4. Išanalizuoti keletą vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigų valgiaraščių.

(10)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Mitybos reikšm÷

Maistas yra vienas iš pagrindinių žmogaus egzistencijos poreikių, o jo kiekis ir kokyb÷ lemia sveikatą. Maistas tenkina gyvybinius žmogaus organizmo poreikius, teikia pakankamą kiekį reikalingų baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei tam tikrą kiekį energijos (Gražulevičien÷, 2002).

Viena iš mitybos funkcijų – sukaupti mitybos racione pačias vertingiausias medžiagas, nes maistas turi būti ir energijos, ir maistinių medžiagų šaltinis. Antroji mitybos funkcija – organizmo valymas. Šiuo metu, kai gamtos užterštumas yra pasiekęs ribą, kurią peržengus gresia globalin÷s katastrofos žmogus negali taip neatsakingai žiūr÷ti į mitybą, kaip žiūr÷jo iki šiol. Ekologiškai švarūs grūdai, kruopos, šviežios daržov÷s ir vaisiai valo organizmą nuo teršalų, gaunamų su kitu maistu. Tod÷l geriausios organizmo valymo priemon÷s yra grūdai, kruopos, daržov÷s, vaisiai ir jų sultys. Trečioji mitybos funkcija yra apsaugin÷, nes žmogaus organizmą reikia apsaugoti nuo daug ko: nuo radiacijos, virusų, bakterijų, ligų bei apsinuodijimų. Tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje mokslininkai prad÷jo skelbti, kad natūralus maistas gali apsaugoti nuo radiacijos. Ir šiomis dienomis teb÷ra aktualūs mokslininkų teiginiai apie natūralų maistą. Japonų mitybos specialistas Takuiširo Akizuki savo dienoraštyje “Nagasaki. 1945” raš÷, kad mityba be gyvūnin÷s kilm÷s produktų, maistas su natūraliomis balastin÷mis medžiagomis – celiulioze, ligninu ir pektinu – pašalina laisvuosius radikalus. Labiausiai reikia vengti iš užsienio atvežtų maisto produktų, kurie netenkina organizmo poreikių svarbiausiomis maistin÷mis medžiagomis. Technologiškai pagamintuose maisto produktuose jokių biologiškai aktyvių medžiagų n÷ra (Vaištarien÷, 2006). Motinos mityba daro didelę įtaką kūdikio vystymuisi n÷štumo metu. D÷l nesubalansuotos mitybos gimsta mažos kūno mas÷s naujagimiai, kurie yra ypatingai jautrūs aplinkos veiksniams. Pakankama ir racionali mityba sudaro sąlygas vaisiui ir augančiam organizmui tinkamai fiziškai ir protiškai vystytis. Racionali yra tokia mityba, kai išlaikoma gaunamos ir suvartojamos energijos pusiausvyra, kai su maistu gaunama visų būtinų maisto medžiagų, o maistas teisingai paskirstomas per dieną (Endres et all., 2003; Gražulevičien÷, 2002; Pokrovskis, 1992).

(11)

1.2. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumai

Naujagimio, kūdikio ir vaiko kūno sandara, organų išsivystymas ir mitybos poreikiai labai skiriasi. Vaiko organizmas taip pat skiriasi ir nuo suaugusiojo, nes vyksta kiekybinis organizmo keitimasis – augimas bei kokybin÷ kaita – brendimas. Kuo vaikas jaunesnis, tuo intensyvesn÷ jo medžiagų apykaita (Armstrong et all, 2003).

Maisto šaltiniai, sudarantys sveikos mitybos pagrindą vaikyst÷je, kinta. Žindymas gali tęstis keletą pirmųjų metų. Vaikai, išmokę kramtyti, pradeda valgyti kietą maistą, tod÷l keičiasi jų valgomo maisto struktūra. Kai kurie vaikai, sulaukę metų, dar maitinami iš buteliuko, nors stomatologų teigimu toks maitinimo būdas kenkia mažylių dantims (Dobrovolskien÷, 2010).

Kūdikiai m÷gsta paprastą maistą, jiems nepatinka sud÷tingi patiekalai. Maistas kūdikiui turi būti patiekiamas mažomis porcijomis. Iš pradžių vaikas valgo rankomis, bet v÷liau, s÷d÷damas kartu su t÷vais už stalo, jis susidomi ne tik maistu, bet išmoksta naudotis ir įrankiais (Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas, 2001).

1 – 6 m. vaikui tą patį patiekalą reik÷tų duoti ne dažniau kaip kas 6 – 10 dienų; garnyrai kaitaliojami kasdien. Dienos valgiaraštis sudaromas taip, kad per vieną maitinimą nebūtų duodami labai panašūs patiekalai, pvz., skirtingų kruopų koš÷s. Pietums visus metus pirmiausia reikia patiekti šviežių daržovių salotų, o desertui sulčių, vaisių arba vaisių ir uogų patiekalų.

Energin÷ pietų patiekalo vert÷ tur÷tų būti 10 – 15 proc. didesn÷ už kitų tos pačios dienos porcijų energinę vertę. Maitinimas vienarūšiais produktais organizmui kenkia: sumaž÷ja ne tik vaiko apetitas, bet ir imunitetas, l÷čiau auga bei funkciškai tobul÷ja įvairūs jo organai ir jų sistemos (Praškevičius, Stasiūnien÷, 2000).

3 - 4 metų vaikas, palyginti su kūdikiu, suvalgo mažiau, nes šiame amžiuje sul÷t÷ja jo augimo ir vystymosi tempas. Mažylis nori paprasto maisto, be padažų. Kelias dienas ar net savaites gali valgyti vieną ir tą patį patiekalą, kol pasireiškia kitokio maisto noras. Respublikos mokslininkai (Dailidien÷, 2000 ir Zaborskis, 2001) nustat÷, kad beveik trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų auga neharmoningai. Iš jų daugiausia buvo per mažo svorio ikimokyklinukų – 30 proc. ir 6 proc. tur÷jo antsvorio.

4 – 6 m. vaikų apetitas gali labai įvairuoti nuo valgio iki valgio ir diena iš dienos. Šiuo tarpsniu vaiko augimas sul÷t÷ja, tod÷l apetitas taip pat maž÷ja ir t÷vai dažnai sunerimsta. Taip pat sumaž÷ja ir vaikų susidom÷jimas maistu bei juos supančiu pasauliu. Ikimokyklinio amžiaus vaikų apetitas dažnai yra blogesnis nei kūdikių ar mažų vaikų. Šis laikotarpis tampa sunkus t÷vams, kurie rūpinasi tinkama savo vaikų mityba ir sukelia nusivylimą d÷l tariamai neracionalios savo atžalų mitybos. Priversti vaiką valgyti būna labai sud÷tinga. Vaikas yra didelis m÷gdžiotojas ir gali greitai

(12)

sekti t÷vo, vyresnio brolio ar sesers pavyzdžiu. T÷vai turi suprasti, kad tai yra laikinas periodas. Jie privalo kontroliuoti, kokį maistą vaikas valgo.

4 – 6 m. vaikas pasidaro išrankesnis maistui, atsiranda m÷gstamų ir nem÷gstamų patiekalų. Šios amžiaus grup÷s vaikų tokie pasikeitimai yra laikomi normaliais ir yra lauktini. Neder÷tų pataikauti vaiko užgaidoms, nes organizmo poreikius tenkina tik visavert÷ mityba. Tod÷l laikas ir kantryb÷ reikalingi t÷vams valgio metu. T÷vai turi garantuoti vaikui įvairų maistą, įskaitant ir vaikų m÷gstamą, tačiau vengti rutinos (Vingrait÷, Vingras, 2003).

Šio amžiaus vaikai valgo 4 kartus per parą. Jų paros maisto apimtis 1600 – 1700 ml., kiekvienos porcijos apimtis 250 – 300 ml., energin÷ vert÷ – 1700 kcal. Šio amžiaus vaikų pusryčių patiekalų energin÷ vert÷ tur÷tų sudaryti 25 proc., pietų – 35 – 40 proc., pavakarių – 10 proc., vakarien÷s – 20 – 25 proc. paros maisto energin÷s vert÷s. Tačiau dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikai valgo mažomis porcijomis ir dažnai. Dauguma vaikų valgo nuo keturių iki šešių kartų per dieną ir dar papildomai užkandžiauja. Užkandžiai turi būti parenkami atidžiai, nes jie yra dažnai įtraukiami į vaikų dietą. Sveiki užkandžiai, patinkantys mažiems vaikams – švieži vaisiai, vaisių sultys, žalios daržov÷s, pienas, sūris, jogurtas, grūdų produktai ir iš jų pagaminti patiekalai (Dregval ir kt., 2007).

Ikimokyklinio amžiaus vaikui labiausiai tinka mišrus maistas. Su augalin÷s kilm÷s maistu gaunama daugiau angliavandenių, kurie lengvai skyla ir teikia energijos, lengvai įsisavinamų riebalų, turinčių daug nesočiųjų riebalų rūgščių, vandenyje tirpių vitaminų, mineralinių druskų, ypač kalcio ir kitų. Visaverčių baltymų, daug sočiųjų riebalų rūgščių turinčių riebalų ir juose tirpstančių vitaminų daugiausia gaunama su gyvūnin÷s kilm÷s maistu. Kuo įvairesnį maistą vaikas valgys, tuo geriau bus patenkinami visi jo organizmo poreikiai. Tod÷l netikslinga sveikam vaikui visiškai neduoti kurios nors produktų grup÷s (Strazdien÷, 2010; Stukas, Vingras, 2008).

Mityba turi atitikti vaiko amžių. Svarbu laikytis maitinimo režimo, tinkamai paskirstyti energinę paros raciono vertę. Vaiko racionali mityba – tai tokia mityba, kai vaikas gauna visų jo organizmui reikalingų maisto medžiagų ir tokiais kiekiais, kokie geriausiai įsisavinami. D÷l netinkamos mitybos, stingant kai kurių maisto medžiagų (pvz., baltymų ar aminorūgščių, riebalų ar kai kurių riebalų rūgščių, angliavandenių, mineralinių druskų ar vitaminų), maž÷ja apsaugin÷s organizmo savyb÷s, silpn÷ja vaiko atsparumas, jis greičiau suserga. Be to, kai vaiko maisto racione stokojama pagrindinių maisto medžiagų, ypač baltymų, jo raumenų ir kūno mas÷, ūgis, krūtin÷s ląstos apimtis būna mažesni už tinkamai maitinamo vaiko. Darniai vaiko raidai pavojinga ne tik maisto stoka, bet ir jo perteklius. Per gausiai maitinant vaiką, sparčiai did÷ja jo kūno mas÷, jis tampa nejudrus, nesugeba atlikti fizinių pratimų, vengia fizinio krūvio. Kai medžiagų apykaita sutrinka jau vaikyst÷je, kyla didelis pavojus atsirasti nutukimui, cukriniam diabetui, plokščiapadystei (Merkien÷, Murauskien÷, 1999; Licari et all, 2005).

(13)

Mažų ir ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimas skiriasi nuo didesnių vaikų ne tik pagrindinių maisto medžiagų kiekiu, apimtimi, bet ir maisto ruošimo būdais (Ham, Langer, 2008). Pagrindiniai taisyklingo mitybos režimo principai:

1. Mitybos reguliavimas - t.y. valgyti reikia kasdien tuo pačiu metu, nes organizmas jau iš anksto pasiruošia pasisavinti maistą, būtinas psichologinis pasirengimas ir nusiteikimas valgyti. Po kiekvieno valgymo prasideda organizmo reakcijos: išsiskiria seil÷s, skrandžio sultys, kasos sultys, tulžis ir kt.

2. Fiziologinis maisto išd÷stymas per parą. Vaikams rekomenduojama valgyti 6 kartus ir jokiu būdu ne rečiau kaip tris kartus per dieną.

3. Racionalios mitybos principų laikymasis kiekvieno valgymo metu. Tai reiškia, kad renkantis produktus kiekvienam valgymui, reikia išlaikyti tinkamą baltymų, riebalų, angliavandenių santykį, t.y. kiekvienam valgymui rinktis produktus iš įvairių produktų grupių (Kučinskien÷ ir kt., 2008).

1.3. Pagrindinių maistinių medžiagų reikšm÷ vaiko organizmui

Kad vaikas būtų sveikas, gerai augtų ir vystytųsi, jis su maistu turi gauti visų organizmui reikalingų maisto medžiagų. Įvairius maisto produktus organizmas gali pasisavinti tik tada, kai jie virškinamajame trakte suskaldomi į sud÷tines dalis, o šios pro žarnų sieneles įsiurbiamos į kraują arba į limfą ir panaudojamos augančio organizmo reikm÷ms” (Juktonien÷, Lašas, 1985; Proškuvien÷, 2006).

Teisingas maisto medžiagų parinkimas yra labai svarbus vaiko augimui. Vaiko organizme maistinių medžiagų atsargos yra gerokai mažesn÷s negu suaugusiųjų.

Vaikui augant, tobul÷ja jo virškinimo traktas, did÷ja galimyb÷ valgyti kuo įvairesnį, mažiau apdorotą, nesusmulkintą maistą (Indr÷jaityt÷, Janilionien÷, 2006).

Su maistu gaunamos medžiagos papildo vaiko organizmo energijos atsargas, reikalingas gyvybei bei įvairioms chemin÷ms reakcijoms ir fiziologiniams procesams, vykstantiems organizme, palaikyti. Jomis aprūpina pagrindin÷s maistin÷s medžiagos – baltymai, riebalai, angliavandeniai (Lukoševičius, Janušauskien÷, 1999).

1.3.1. Baltymai

Baltymai sudaryti iš aminorūgščių, kurių sud÷tis ir išsid÷stymas skirtingos rūšies baltymų molekul÷se būna labai įvairus. Į jų sud÷tį įeina apie 16 proc. azoto. Tam tikros aminorūgštys yra sintetinamos žmogaus organizme ir vadinamos pakeičiamosiomis. Tai – histidinas, argininas, tirozinas, cistinas, glutamo rūgštis ir kt. Yra ir tokių aminorūgščių, kurių žmogaus organizmas

(14)

nesintetina – tai napakeičiamosios aminorūgštys (leucinas, izoleucinas, valinas, triptofanas, metioninas). Tačiau kai kuriais atvejais būna ir išimčių, pvz., naujagimiams ir augantiems vaikams argininas ir histidinas yra nepakeičiami (Lažauskas, 2005).

Apie 20 proc. žmogaus kūno svorio sudaro baltymai; jie įeina į kiekvienos ląstel÷s ir audinio sud÷tį. Be statybin÷s funkcijos, jie organizme atlieka ir daugelį kitų funkcijų: dalyvauja visuose medžiagų apykaitos procesuose, nes įeina į fermentų bei hormonų sud÷tį; nuo baltymų labai priklauso organizmo atsparumas infekcijoms, taip pat kepenų, nervų sistemos ir kitų organų funkcijos. Baltymų sintez÷s organizme procesai iš esm÷s lemia vaikų augimą ir vystymąsi (Praškevičius, Stasiūnien÷, 2000).

Vienintelis baltymų šaltinis – maisto baltymai, nes jokia kita maisto medžiaga negali baltymų pakeisti. Baltymų yra beveik visuose maisto produktuose (daugiausia žuvyje, m÷soje, kiaušiniuose, pieno produktuose, kruopose, ankštin÷se kultūrose). Jų neturi tik specialiai apdoroti rafinuoti maisto produktai: cukrus, krakmolas, rafinuoti aliejai, išgryninti riebalai (Gibney et all, 2004).

Ikimokyklinio amžiaus vaikų maiste gyvūnin÷s kilm÷s baltymų turi būti daugiau negu augalin÷s. 1 – 3 m. vaikų racione gyvūnin÷s kilm÷s baltymai turi sudaryti 75 proc., 4 – 6 m. – 65 proc. bendro paros baltymų kiekio.

Maisto baltymai organizme nesudaro atsargų, taigi vaikų maistas kasdien turi tur÷ti reikiamą kiekį baltymų. Trūkstant maisto racione baltymų, vaikas nustoja augęs ir vystęsis, pasidaro neatsparus ligoms. Tačiau duodant vaikams per daug baltymų, sutrinka jų medžiagų apykaita, padid÷ja nervų sistemos dirglumas, vaikai l÷čiau auga, netenka apetito ir gali prad÷ti sirgti įvairiomis ligomis (Juktonien÷, Lašas, 1985).

1.3.2. Riebalai

Riebalai yra sudaryti iš glicerolio, riebalų rūgščių ir kitų sud÷tinių dalių. Riebalai organizme atlieka daug svarbių funkcijų: yra įtraukiami į termoreguliacijos procesus ir yra endogeninio vandens šaltinis; aprūpina organizmą nepakeičiamosiomis riebalų rūgštimis, riebaluose tirpiais vitaminais (A, D, E, K); sudaro pagrindines ląstelių energijos atsargas (Praškevičius, Stasiūnien÷, 2000).

Riebalų rūgštys, esančios riebaluose gali būti sočiosios (be dvigubų jungčių molekul÷je) – palmitino ir stearino bei turinčios dvigubas jungtis – tai – mononesočiosios (oleino) ir polinesočiosios (linolo ir linoleno, arachidono ir kt.) (Lažauskas, 2005).

Sočiąsias ir mononesočiąsias riebalų rūgštis sintetina ir pats organizmas, o polinesočiųjų jis turi gauti su maistu. Polinesočiųjų rūgščių yra augalin÷s kilm÷s riebaluose (aliejuose). Jos yra būtinos mūsų organizmui, nes jų trūkumas blogina riebalų, ypač cholesterolio, apykaitą (Molien÷, Molis, 2000).

(15)

Ikimokyklinio amžiaus vaikai turi gauti gyvūnin÷s ir augalin÷s kilm÷s riebalų. Jei vaikai su maistu gauna per mažai riebalų, tai neigiamai veikia jų sveikatą: krinta svoris, suplon÷ja poodinis sluoksnis, vaikai dažniau serga infekcin÷mis ligomis. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis mūsų šalies ikimokyklinių įstaigų vaikų maisto racionuose dažnai būna riebalų daugiau negu reikia. Tai taip pat negerai, nes perdaug riebus maistas trukdo gamintis skrandžio sultims, ilgiau išbūna skrandyje, o tai trikdo virškinimą. Valgant per riebų maistą, dingsta apetitas. Perdaug riebalų maiste neigiamai veikia galvos smegenų žievę, sumaž÷ja jos aktyvumas, pradeda vyrauti slopinimas. Be to, per didelis riebalų kiekis sutrikdo medžiagų apykaitą, kraujyje pradeda kauptis tarpiniai riebalų apykaitos produktai (ketonai), jie veikia toksiškai ir sukelia acetoneminį v÷mimą (Juktonien÷, Lašas, 1985; Stepaitien÷, 1999).

Riebalų poreikis priklauso nuo vaiko amžiaus – 6 m÷n. – vienerių metų vaiko gaunamų riebalų kiekis turi sudaryti 40 proc. PEP, o vyresnio vaiko – 30 – 35 proc. PEP. Vaikas per parą riebalų tur÷tų gauti apie 3 – 4 g/kūno mas÷s kg. Augalin÷s kilm÷s riebalai vaikų mityboje turi sudaryti ne mažiau 5 – 10 proc. viso kiekio. Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų racione ne mažiau kaip 75 proc. gyvūnin÷s kilm÷s riebalų turi sudaryti lengvai įsisavinami pieno riebalai (Markauskien÷, 2004).

1.3.3. Angliavandeniai

Angliavandeniai – tai pagrindinis energijos šaltinis. Angliavandeniai gaunami su augalin÷s kilm÷s maistu, išskyrus laktozę – pieno cukrų, kuris gaunamas tik su pienu. Angliavandeniai ne tik energin÷ medžiaga. Jie įeina į audinių ir ląstelių sud÷tį. Angliavandeniai ir jų metabolitai dalyvauja nukleino rūgščių, gliukoproteidų, mukopolisacharidų, kai kurių kofermentų sintez÷je. Angliavandenių atsargos kaupiamos kepenyse ir raumenyse glikogeno pavidalu (Mielkuvien÷, Budrien÷, 1998).

Angliavandeniai skirstomi į paprastuosius ir sud÷tinguosius. Paprastieji angliavandeniai – monosacharidai – tai gliukoz÷, fruktoz÷, galaktoz÷. Sud÷tingieji angliavandeniai – oligosacharidai (disacharidai) – sacharoz÷, laktoz÷, maltoz÷ ir polisacharidai – krakmolas, glikogenas. Monosacharidai ir disacharidai lengvai tirpsta vandenyje. Polisacharidai, sudaryti iš daugelio monosacharidų molekulių, sudaro koloidinius tirpalus arba visai netirpsta. Angliavandenių apykaitą ir gliukoz÷s koncentraciją kraujo plazmoje reguliuoja kasos, antinksčių, posmegenin÷s liaukos ir skydliauk÷s hormonai.

Stingant angliavandenių, kepenų ląstel÷s gamina gliukozę iš aminorūgščių, laktato, glicerolio ir kitų glikogeninių junginių.

(16)

Angliavandenių perteklius organizme virsta riebalais ir kaupiamas kaip riebalinis audinys (Lažauskas, 2005).

Angliavandenių kiekis, kurį turi gauti vaikas per parą, priklauso nuo bendro paros energijos poreikio ir reikiamo baltymų bei riebalų kiekio. Paprastai angliavandeniai turi sudaryti 40 – 55 proc. PEP. Tačiau lengvai įsisavinamų angliavandenių kiekis turi būti ribojamas. Per didelis angliavandenių kiekis skatina nutukimą, cukrinio diabeto, dantų ÷duonies atsiradimą. Per didelis fruktoz÷s kiekis gali sukelti vidurių pūtimą ir viduriavimą (Markauskien÷, 2004).

1.4. Sveikos mitybos principai ir taisykl÷s

1.4.1. Sveikos mitybos principai

Tinkama vaikų mityba yra tokia, kai jie valgo daug vaisių ir daržovių, nemaltų grūdų, daug augalin÷s kilm÷s baltymų turinčių pupelių ir kitų ankštinių kultūrų, liesos m÷sos, žuvies ir paukštienos, mažai cukraus ir druskos. Valgant daug cukraus ir riebalų slopinama vaiko imunin÷ sistema, tod÷l vaikai lengviau suserga (Vaikų dietologija, 2009; The World Health Report 2002 – reducing risks, promoting health lifestyle, WHO, 2002).

Nuosaikumas – pagrindinis sveikos mitybos principas. Svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama perdaug, gali tur÷ti neigiamą poveikį sveikatai.

Įvairov÷. Su maistu būtina gauti apie 40 maisto medžiagų. N÷ vienas maisto produktas neturi absoliučiai visų maisto medžiagų. Jos gaunamos valgant įvairų maistą. Vartojant augalin÷s ir gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktus organizmas gauna pakankamą kiekį įvairių maisto medžiagų. Subalansuotumas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose. Maisto medžiagų poreikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo (Stukas, 1999).

1.4.2. Sveikos mitybos taisykl÷s

Labai svarbu, kad būtų laikomąsi ne vienos ar kelių taisyklių, bet atsižvelgiama į jas visas. Valgyti įvairų maistą.

Kasdien augančiam organizmui būtina gauti baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. N÷ vienas maisto produktas neturi reikiamo visų medžiagų kiekio. Kai valgomas įvairus maistas, labiau tik÷tina, kad organizmo poreikiai bus patenkinti.

(17)

Kelis kartus per dieną valgyti duonos, kruopų, makaronų ar bulvių.

Daugiau nei pus÷ paros maisto davinio energijos tur÷tų būti gaunama iš stambiamolekulinių angliavandenių, kurių gausu duonoje, kruopose, makaronuose, bulv÷se. Be energijos jie teikia organizmui baltymų, maistinių skaidulų, mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Kelis kartus per dieną valgyti daržovių ir vaisių, ypač šviežių.

Valgant įvairias daržoves ir vaisius gaunama daug maistinių skaidulų, vitaminų ir kitų medžiagų. Vaikų anemija, atsirandanti d÷l geležies trūkumo, - svarbi visuomen÷s sveikatos problema. Geriausiai geležis pasisavinama iš m÷sos. Tačiau ankštin÷s daržov÷s gali papildyti geležies atsargas. Žalios lapin÷s daržov÷s (brokoliai, ropių, griežčių lapai, špinatai) taip pat turi geležies. Vitaminas C gerina geležies pasisavinimą iš augalinių produktų, o arbata, kava jį slopina. Daržov÷s ir vaisiai yra B grup÷s vitaminų, folio rūgšties šaltinis. Folio rūgštis apsaugo nuo anemijos. Jos yra pupel÷se, žirniuose, brokoliuose, avižų dribsniuose, taip pat kepenyse, kiaušiniuose.

Kontroliuoti riebalų suvartojimą, gyvūnin÷s kilm÷s riebalus keisti augaliniais aliejais.

Rekomenduojama, kad iš riebalų susidarytų ne daugiau kaip 30 proc. paros maisto davinio energijos. Valgant riebų maistą, did÷ja pavojus persivalgyti, nes riebalų energin÷ vert÷ yra didel÷, o sotumo jausmas, suvalgius sotaus maisto, atsiranda v÷liau nei suvalgius angliavandenių turinčio maisto. Persivalgius padid÷ja kūno svoris, ypač fiziškai neaktyvių vaikų.

Valgyti liesą m÷są, ankštines daržoves, žuvį, paukštieną.

Ankštin÷s daržov÷s, riešutai, m÷sa, paukštiena, kiaušiniai teikia organizmui baltymus ir geležį. Vertingi ne tik gyvūnin÷s, bet ir augalin÷s kilm÷s baltymai, gaunami iš ankštinių ir grūdinių produktų. Kadangi iš riebios m÷sos gaunama daug sočiųjų riebalų rūgščių, patariama rinktis tik liesą m÷są. M÷sos produktai (dešros, dešrel÷s, konservai) dažniausiai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, tod÷l vartotini labai saikingai. Žuvis yra puikus lengvai virškinamų baltymų šaltinis. Vaikams rekomenduojama jos valgyti bent du ar tris kartus per savaitę.

Vartoti liesą pieną ir liesus pieno produktus.

Iš pieno ir pieno produktų gauname baltymų ir kalcio. Kalcis ypatingai reikalingas vaikams, formuotis jų kaulams ir dantims. Liesuose pieno produktuose yra pakankamas kalcio kiekis, net didesnis nei riebiuose. Patariama valgyti liesą varškę ir varšk÷s sūrius, gerti liesą pieną, kefyrą, rūgpienį.

Gerti pakankamą skysčių kiekį.

Vanduo organizmui labai svarbus, kadangi sudaro didžiausią kūno dalį: vaikų – iki 70 proc., embriono kūne jo yra net 90 proc. Krūtimi maitinamiems kūdikiams iki 6 m÷n. neduodama vandens, nes motinos pienas patenkina visus kūdikio skysčių poreikius. Dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu mišinys ruošiamas pagal instrukciją, vandens poreikis taip pat patenkinamas. Tačiau

(18)

jei dirbtinai maitinamas kūdikis nori, galima duoti papildomai atsigerti nesaldinto virinto vandens. Vanduo, arbatos, sultys pradedami duoti tik tada, kai kūdikis valgo tirštą maistą. Jokiu būdu pieno negalima keisti vandeniu, nes pienas ir pieno produktai – būtinas maistas kūdikiui ir mažam vaikui. Kūdikiams ir mažiems vaikams netinka arbatžolių arbata, nes joje esantis taninas sujungia geležį ir tada jos pasisavinama mažiau. Iki 2 m. vaikams netinka suaugusiems skirtos konservuotos sultys, jei n÷ra šviežių, tinka kūdikiams skirtos pramoniniu būdu pagamintos sultys. Kad nesumaž÷tų suvalgomo motinos pieno ar adaptuoto mišinio bei papildomo tiršto maisto kiekis, sulčių kūdikiams reikia duoti saikingai, nes jų maistin÷ vert÷ yra mažesn÷.

Mitybą pagerinti galima maisto papildais.

Jei vaiko mityba nevisavert÷, neįvairi, jei mažai vartojama šviežių vaisių, uogų, daržovių, vaikui galima duoti maisto papildų – vitaminų bei mineralinių medžiagų preparatų (tablečių, skysčių, kapsulių ar kita forma. Maisto papildus reik÷tų parinkti atsižvelgiant į vaiko amžių (Stukas, Šurkien÷, 2005; Stanaitien÷, 2010; Report for a joint FAO. Fruit and Vegetables for Health. WHO (2005)).

1.5. Maisto produktai vaikų mityboje

Vaikų mityboje turi būti pakankamai pieno ir pieno produktų, kadangi juose daug visaverčių baltymų, gerai pasisavinamo kalcio, reikalingo augančio vaiko dantims ir kaulams. Kiekvienos dienos vaiko racione turi būti pieno. Tačiau dalį jo galima pakeisti pieno produktais – varške, sūriu, kefyru, jogurtu ir kt. Mokslinių tyrimų duomenimis, vartojant rūgštaus pieno produktus, ypač rūgpienį, kefyrą, puvimo mikroflora žarnyne slopinama intensyviau nei geriant pieną, tod÷l šie produktai yra ne tik maistas, bet ir vaistas (Merkien÷, Murauskien÷, 1999).

Netinka vartoti daug majonezo, kadangi jame, ypač ilgos galiojimo trukm÷s įvežtiniame, yra nemažai sintetinių ar identiškų natūraliems priedų. Lietuviškame majoneze šių medžiagų mažiau, tod÷l ir realizacijos trukm÷ trumpesn÷. Tačiau dažnai jame yra acto, kuris ne tik suteikia skonį, bet yra ir konservantas, stabdantis mikroorganizmų dauginimąsi. Vaiko jautriai virškinimo sistemai actas d÷l savo aštraus skonio taip pat nerekomenduotinas (Vaištarien÷, 2006).

Vaikus netinka maitinti aštriais prieskoniais, produktais, kuriuose maloniam m÷sos sultinio skoniui suteikti yra įmaišyti didesni kiekiai glutamo rūgšties ar jos druskos natrio glutamato. Jo dažniausiai yra įvariuose “Vegetos” tipo prieskonių mišiniuose. Glutamatas dirgina centrinę nervų sistemą, tod÷l vaikams nerekomenduotinas (Merkien÷, Murauskien÷, 1999).

Vaikų maistui negalima vartoti daug kartų kaitintų riebalų, t.y. tokių, kuriuose jau buvo kas nors kepta (m÷sa, žagar÷liai, spurgos), nes kepant labai aukštoje temperatūroje riebaluose atsiranda medžiagų, erzinančių virškinimo sistemą, ypač kepenis, o daug kartų kaitinant – dažnai ir kancerogeninių (v÷žį sukeliančių) medžiagų.

(19)

Nerekomenduotina vaikams vartoti ir rūkytų gaminių: dešrų, žuvų ir kt. Šie produktai dažnai yra per sūrūs ir sunkiai virškinami.

Kiekvieną dieną vaikas tur÷tų valgyti skirtingų produktų iš pagrindinių maisto pasirinkimo piramid÷s grupių, nepamiršdamas fizinio aktyvumo reikšm÷s. Tai yra grūdai, daržov÷s ir vaisiai, m÷sa, žuvis ir kiaušiniai, pienas ir pieno produktai, augalin÷s kilm÷s aliejai ir sviestas. Produktų įvairov÷ suteikia vaikui reikalingų maistinių medžiagų ir neleidžia priprasti valgyti vienodus maisto produktus (1 pav.) (http://www.draugystesakademija.lt/uploads/5/6/9/8/5698504/vaiko_1-3_metu_mitybos_abc.pdf. Prieiga per internetą 2011-01-22).

1 pav. Maisto pasirinkimo piramid÷

Į vaiko valgiaraštį būtinai turi patekti augalin÷s kilm÷s riebalų. Taip pat netikslinga manyti, kad sviestas, grietin÷, t.y. pieno riebalai, turi būti išbraukiami iš vaiko valgiaraščio. Šiuo atveju svarbi suvartojamo maisto kiekio kontrol÷. Ką t÷vai turi žinoti apie savo mitybą, tą turi perimti ir vaikas. Širdies kraujagyslių ligos ir nutukimas tiesiogiai siejasi su per dideliu riebalų suvartojimu: grietin÷, sviestas, aliejus kepant maisto produktus. Sriuba, daržov÷s, koš÷s vaiko dienos racione būtini. Porcijos turi atitikti vaiko amžių (Vaištarien÷, 2006).

Dažniau valgyti reik÷tų juodos duonos, grikių, avižinių dribsnių košių, rečiau sausainių, pyrag÷lių, bandelių. Norint suformuoti taisyklingus ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos įpročius visiškai uždrausti ikimokyklinio amžiaus vaikams saldumynų negalima. Saldumynai tur÷tų būti vartojami saikingai, tikslinga nustatyti laiką, kada galima valgyti saldumynus: po pusryčių, pietų, per šventes, išvykas, gimtadienius ir panašiai. M÷sa tur÷tų būti patiekiama taip, kad vaikas ją gal÷tų

(20)

sukramtyti. Tinka patiekalai iš maltos m÷sos, troškinti maži m÷sos gabal÷liai, virta paukštiena. Patariama riboti riebaluose keptos m÷sos vartojimą, vengti dešrelių ir prastos kokyb÷s m÷sos. Bent du kartus per savaitę vaikui reik÷tų duoti žuvies. Per savaitę vaikas tur÷tų suvalgyti tik 1 kiaušinį d÷l didelio cholesterolio kiekio esančio juose. Daugelis t÷vų mano, jog visavertį maistą valgantis vaikas vis tiek stokoja vitaminų. Riebaluose tirpstantys vitaminai gali apkrauti vaiko organizmą. Atsižvelgiant į vaiko amžiui skirtą dozę, šaltuoju metų laiku rekomenduojamas vitaminas C. Po ligos vaikui taip pat būtini vitaminai, tačiau reikia žinoti, kad jie turi alergiją sukeliančių medžiagų (Stanaitien÷, 2010).

Vaisių sultys, ypač obuolių sultys ir sulčių g÷rimai vis labiau plinta tarp mažų ir ikimokyklinio amžiaus vaikų. Jie dažnai pakeičia vaikų geriamus vandenį ir pieną. Be to, pakeičia maisto medžiagų sud÷tį dietoje. Besaikis vaisių sulčių vartojimas (350 – 850 ml/d.) išstumia pagrindinių maisto produktų vartojimą ir sumažina vaiko apetitą, kuris gali lemti prastą vaiko augimą. Mitybos specialistai rekomenduoja sulčių kiekį ikimokyklinio amžiaus vaikams sumažinti iki 110 – 170 ml/d. (http://www.pasveik.lt/sveikatos-ir-medicinos-naujienos/kuo-skiriasi-vaiku-valgiarastis-nuo-suaugusiuju/48704. Prieiga per internetą 2011-01-09).

1.6. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos problemos

Mitybos mokslas paskutiniuosius keletą dešimtmečių sparčiai žengia į priekį. Klasikinius tyrimus, kai maisto medžiagų trūkumas yra siejamas su maisto nepakankamumu, keičia nauji tyrimai, įrodantys, jog įsivyrauja maisto medžiagų perteklius ir disbalansas. D÷l pakitusio gyvenimo būdo ir nesveiko maisto pertekliaus atsiranda naujų mitybos problemų, kurios sukelia nutukimo ir l÷tinių ligų protrūkį (Brian, 2004).

Tinkamas arba prastas maistinių medžiagų balansas ir koncentracija sukuria žmogaus gyvenimo sveikatos modelį. Ši koncepcija mokslininkų vadinama “metaboliniu programavimu”. Ji reiškia, jog vaikyst÷je turimas maisto medžiagų rodiklis lems mūsų sveikatą ir gyvybingumą vyresniame amžiuje (Petkevičien÷, 2008).

Ikimokyklinio amžiaus vaikai sparčiai vystosi. Kasdien vaiko organizmas sukuria per milijardą naujų ląstelių. Šis greitas augimas reikalauja daug ir įvairių maisto medžiagų. Jauniems audiniams ir organų sistemoms reikia energijos ir tinkamo maistinių medžiagų balanso tam, kad gal÷tų tinkamai vystytis. Vaikų imunin÷ sistema nuolat susiduria su įvairiomis bakterijomis ir virusais, o daugelis maistinių medžiagų, kaip įrodyta, mokslininkų tyrimais, gali pad÷ti jai juos įveikti (Misevičien÷, 2007).

(21)

JAV, Kanadoje, D. Britanijoje atliktų tyrimų (2000) duomenimis apie 90 proc. vaikų nesuvartoja rekomenduojamų 5 ir daugiau vaisių ir daržovių porcijų per dieną, o vienas iš penkių tiriamųjų viso savait÷s tyrimo metu nesuvalg÷ n÷ vieno vaisiaus (Strazdien÷, 2010).

Nepakankama ar netinkama mityba gali sutrikdyti vaiko vystymąsi. Vaikai nori būti savarankiški ir patys sprendžia, kokį maistą jiems pasirinkti, tačiau ne visada jų pasirinkimas būna teisingas, tod÷l dažnai susiduriama su vaikų mitybos problemomis: vaikai dažnai nevalgo pusryčių, užkandžiauja saldžiai ir riebiai – valgydami bulvių traškučius, bandeles, šokoladą, saldainius, ledus, geria daug saldžių g÷rimų, m÷gsta greitai pagaminamą maistą: dešreles, žuvies pirštelius, picą, vartoja mažai daržovių. D÷l nesveikos mitybos vaikams dažnai trūksta įvairių maisto medžiagų. D÷l energijos ir maisto medžiagų trūkumo sutrinka organizmo funkcijos (Urbonas, 2000).

Įvairiose pasaulio šalyse, pvz., JAV, Jungtin÷je Karalyst÷je, Italijoje, Portugalijoje, Maltoje vaikų mityba neracionali, sunaudojama per daug angliavandenių bei riebalų turinčio maisto. Įvairūs bei populiarūs užkandžiai stokoja būtinųjų maisto medžiagų, kaip kad vaisiuose ir daržov÷se esančių vitaminų ir mikroelementų, pieno produktuose esančio kalcio, taip pat vitamino D, liesoje raudonojoje m÷soje bei paukštienoje esančių geležies bei kitų būtinų besivystančiam organizmui medžiagų (Roos et all, 2001).

Prasta mityba yra visuomen÷s sveikatos problema. Vis daug÷ja šalių, kur nutukimas tampa dominuojančia problema. Sparčiai auga vaikų ir jaunuolių dalis, turinti antsvorį. Su antsvoriu yra susiję daug sveikatos problemų: padid÷jusi rizika susirgimams širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, kai kuriomis v÷žio formomis, sąnarių ir kitomis ligomis. Svarbi nutukimo priežastis yra per didelis cukraus ir riebalų suvartojimas, ypač sočiųjų. Prie nesveikos mitybos situacijos prisideda ir intensyvi prekyba saldžiu ir riebiu maistu. Maisto politikos tikslas yra ekologiška, ekonomiškai ir socialiai tvari maisto gamyba. Šio tikslo turi siekti visa visuomen÷ tam, kad būtų išvengta įvairių sveikatos sutrikimų (Petrauskien÷, 2002; Gunnar Johansson, 2009).

Lietuvos mokslininkų duomenimis, mūsų šalyje nutukimo ir antsvorio paplitimas dar n÷ra didelis, tačiau prognozuojama, kad nesi÷mus prevencinių priemonių, po 10 – 15 m., pasivysime Europos šalių nutukimo vidurkį (Ručinskien÷, 2011).

Daugelis vaikų sveiką maistą keičia į saldumynus, o ugdymo įstaigos negali užtikrinti visavert÷s vaikų mitybos - tai rodo pra÷jusiais metais atlikti Vilniaus miesto visuomen÷s sveikatos biuro ir centro tyrimai. T÷vų pastangos sveikai maitinti vaiką namuose netenka prasm÷s mažajai atžalai vos pasiekus darželį arba mokyklą: vaikai turi daugybę galimybių visavertę mitybą „sugadinti“ bulvių traškučiais, saldumynais bei gazuotais g÷rimais.

(http://www.livestrong.com/video/2486-healthy-food-choices:-potato-chips/. Prieiga per internetą 2011-01-06).

(22)

„Augančiam organizmui reikia įvairių medžiagų, tokių kaip kalcis, geležis, cinkas, vitaminai. Jeigu nepadedama to suprastivaikams, jie greičiausiai renkasi maistą, kuriame vitaminų ir kitų reikalingų medžiagų stinga. Dauguma vaikų m÷gstamų užkandžių padaro daugiau žalos nei naudos organizmui“. Simonaityt÷s teigimu, visavertei vaikų mitybai svarbūs ir riebalai, ir angliavandeniai, tačiau vaikai dažnai renkasi jais persotintus produktus: „pvz., vaikų pam÷gtuose bulvių traškučiuose yra daug druskos ir riebalų, o kai kurių gazuotų g÷rimų stiklin÷je esantis cukraus kiekis sudaro net daugiau nei pusę dienos cukraus normos“.

(Vaikų mityba: Ko nepastebi t÷vai. http://www.patiekalai.lt/naujienos-vaiku-mityba-ko-nepastebi-tevai/. Prieiga per internetą 2010-12-18).

Jungtinių Tautų agentūros teigimu, blogas vaikų maitinimasis - viena iš pagrindinių priežasčių, lemiančių beveik ketvirtadalį iš maždaug 60 mln. pasaulyje kasmet užregistruojamų per ankstyvų mirčių.

1.7. Greitas maistas ir jo žala

Greitas maistas („fast food“) – tai greitai paruošiamas, skanus, bet nesveikas maistas. Mokslininkų teigimu, „makdonaldiniu“ maistu maitinami vaikai pasižymi nervingumu, kartais ir nenusakomu elgesiu (http://www.youngwomenshealth.org/fast_food.html. Prieiga per internetą 2011-01-05 ).

1. Bulvių traškučiai ir kitas greitas maistas

Bulvių traškučiai jau ir Lietuvoje tapo vienu iš populiariausių iškylų ir vakar÷lių užkandžių. Juos ypač dievina vaikai ir paaugliai, tarp kurių yra nemažai tikrų bulvių traškučių (ir saldžiųjų g÷rimų) fanatikų. Dietologai pripažįsta, kad jie tapo viena iš didžiausių amerikiečių dietos nelaimių. Bulvių traškučių pasirinkimas prekyboje yra didelis, galima nusipirkti su visokiais prieskoniais, priedais, įvairiausiose spalvingose ir patogiose pakuot÷se. Iš tiesų skanu, prad÷jus valgyti, būna sunku sustoti. Tačiau valgyti juos n÷ra sveika.

Svarbiausios priežastys susijusios su tuo, kad jie kepami karštuose riebaluose. Tod÷l bulvių traškučiai yra riebus ir kaloringas maistas, kurio d÷l jo skonio suvalgoma labai daug. Tai lemia su viršsvoriu ir nutukimu susijusias problemas (http://thetaoofgoodhealth.com/horrible-stuff-in-your-french-fries-and-potato-chips-11/. Prieiga per internetą 2011-01-07).

Siekdami pelno, bulvių traškučių gamintojai ir greito maisto restoranų savininkai renkasi pigesnius riebalus, kuriuose yra daug sveikatai kenksmingų sočiųjų riebalų rūgščių ir trans-riebalų. Gamintojai daug kartų naudoja tuos pačius riebalus, kurie yra pavojingi ne tik aplinkos teršimo požiūriu, bet ir kenkia žmogaus organizmui. Pati kenksmingiausia bulvių traškučių medžiaga yra

(23)

akrilamidas. 2002 m. Švedijos mokslininkai paskelb÷, kad ši v÷žį sukelianti medžiaga susidaro kepant ir skrudinant daug krakmolo turinčius maisto produktus (1 lentel÷).

1 lentel÷. Akrilamido koncentracija maisto produktuose

Akrilamido kiekis maisto produktuose (mikrogramai/kilogramui)

Maisto produktas Vidurkis Ribos (min-max)

Bulvių traškučiai 1200 330-2300

Prancūziškos bulvyt÷s 450 300-1100

Biskvitai ir sausainiai 410 30-650

Traški duona 140 30-1900

Pusryčių javų traškučiai 160 30-1400

Kukurūzų traškučiai 150 120-180

Minkšta duona 50 30-160

Kiti kepti produktai (pica, blynai, žuvies piršteliai, kepta žuvis)

40 30-60

2003 - 2004 m. panašūs rezultatai buvo gauti, ištyrus Austrijos, Japonijos, Danijos vartotojų naudojamus maisto produktus.

Akrilamidas susidaro ir kaitinant krakmolingus produktus mikrobangų krosnel÷je. Verdant tuos pačius produktus vandenyje, akrilamidas nesusidaro. Prancūziškos bulvyt÷s ir bulvių traškučiai kepami apie 190 oC temperatūroje. Tod÷l akrilamido kiekis šiuose produktuose viršija PSO nustatytas saugias ribas apie 300 kartų. Mokslininkai nustat÷, kad akrilamidas eksperimentiniams gyvūnams sukelia plaučių, odos, skydliauk÷s, smegenų ir krūties v÷žį. Jis jungiasi su eritrocituose esančiu hemoglobino baltymu. Akrilamido kaupimasis mūsų organizme proporcingas maiste esančiam medžiagos kiekiui (Tarvydien÷, 2010).

2010 m. Amerikos mokslininkų atliktų epidemiologinių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad tiems, kas vaikyst÷je valgo bulvių traškučius, suaugus yra didesn÷ rizika susirgti pieno liaukos v÷žiu. Rizika susirgti krūties v÷žiu apie 60-uosius metus lygi 1:25. Jei vaikai iki 5 m. valgo bulvių traškučius nors kartą per savaitę, rizika padid÷ja 27 proc. Nuolatinis tokio maisto vartojimas sukelia oksidacinius audinių pažeidimus, skatina v÷žį ir pirmalaikį sen÷jimą (Mildažien÷, Naučien÷, 2010). 2. Margarinas, sotieji ir trans-riebalai

Riebalai yra viena iš svarbiausių, daugiausiai kalorijų teikiančių maisto medžiagų. Žmon÷s nuo seno vartojo maistui tiek gyvūnin÷s, tiek augalin÷s kilm÷s riebalus, kurių sud÷tis turi specifinių skirtumų. Gyvūnin÷s kilm÷s riebalai (sviestas, taukai) turi daugiau sočiųjų riebalų rūgščių, kurių lydimosi temperatūra aukštesn÷, tod÷l esant kambario temperatūrai, jie yra minkšti, tačiau kietos konsistencijos. Augalin÷s kilm÷s riebaluose yra daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių, tod÷l kambario temperatūroje jie yra skysti aliejai.

(24)

1980 m. atlikus sočiųjų riebalų vartojimo tyrimus, buvo paskelbti duomenys, kad jie didina susirgimo širdies ir kraujagyslių ligomis riziką, skatina aterosklerozę. Buvo rekomenduojama atsisakyti sviesto ir taukų vartojimo maistui, pereiti prie nesočiųjų augalinių riebalų ir margarinų. Margarinas yra produktas, gaminamas iš augalinių riebalų, juos iš dalies hidrinant. Iš dalies hidrinti maisto riebalai turi daug privalumų. Jie pigesni, l÷čiau genda už gyvūnin÷s kilm÷s riebalus, patogūs pakuoti, vartoti konditeriniam kepimui, gaminti margarinus ir kitus tepamus riebalų mišinius, kurių skonis ir konsistencija primena sviestą (Stender et all, 2006).

Trans-riebalais (angl. „trans fat“) vadinami riebalai, kurių nesočiojoje acilin÷je grandin÷je yra nors vienas trans-konformacijos ryšys. Vidutiniškai dirbtinių trans-riebalų įnašas sudaro iki 3 proc. suvartojamų kalorijų kiekio. Daugiausiai jų yra greitame maiste, margarine ir konditerijos gaminiuose.

Natūralūs trans - riebalai iš augalin÷s kilm÷s riebalų susidaro atrajojančių gyvūnų virškinimo trakte, kur juos gamina simbiontin÷s bakterijos. Tačiau tokių riebalų kiekis mūsų maiste sudaro tik labai nedidelę dalį – apie 0,5 proc. bendro suvartojamų kalorijų kiekio.

Iš dalies hidrintuose trans-riebaluose maž÷ja nepakeičiamoji augalų α-linoleno (18:3) rūgštis, kuri mažina širdies ligų riziką. Trans-riebalai sukelia neigiamus kraujo serumo lipoproteinų sud÷ties pokyčius: didina kraujo triacilglicerolių, mažo tankio lipoproteinų cholesterolio ir Lp(a) kiekį. 2004 m. nustatyta, kad padidinta širdies ir kraujagyslių ligų rizika susijusi ne tik su trans-riebalų poveikiu serumo lipidams. Epidemiologiniai tyrimai atskleid÷, kad trans-riebalų vartojimas labai skatina uždegimus, didina v÷žinių auglių nekroz÷s veiksnio sistemos aktyvumą, interleukino-6 ir C-reaktyvaus baltymo kiekį. Kiti neigiami trans-riebalų poveikiai: blogina endotelio funkcijas ir mažina kraujagyslių elastingumą, mažina ląstelių atsaką į insulino poveikį. Neigiamas trans-riebalų poveikis sveikatai yra rimtesn÷ problema, negu teršalų ir pesticidų poveikis, kuriam skiriama daug d÷mesio (Mildažien÷, Naučien÷, 2010).

3. Saldieji, gazuotieji g÷rimai.

Bulvių traškučiai kelia troškulį. Jam numalšinti suvartojama daugyb÷ populiarių gazuotų, saldintų g÷rimų – Coca cola, Ice tea, Nestea, sulčių ir kt. JAV pagaminama apie 200 litrų tokių g÷rimų vienam vartotojui per metus. Saldžių g÷rimų vartojimas didina suvartojamų kalorijų skaičių – jų teikiamos kalorijos sudaro net iki 10-15 proc. vaikų suvartojamo kalorijų kiekio. Su saldžiaisiais g÷rimais vaikai gauna dešimtis šaukštelių papildomo cukraus (sacharoz÷s ir fruktoz÷s) per dieną. Išsivysčiusiose šalyse tokių g÷rimų daugiausiai buvo suvartota 1998 m., kai jie buvo didele dalimi pakeitę pieną ir pieniškus g÷rimus. Svarbu ne tik tai, kad taip papildomos kalorijos, bet ir tai, kad jos „tuščios“, t.y., pakeitus pieną saldžiaisiais g÷rimais, organizmas lieka be natūralių vitaminų ir mineralinių medžiagų (Tarvydien÷, 2010).

(25)

Vartojant saldžiuosius g÷rimus gaunamas didesnis kalorijų kiekis, kuris lemia viršsvorį ir nutukimą, kurie yra diabeto, širdies ligų rizikos veiksniai. Vaikams, kurie vartoja daugiau saldžių g÷rimų, greičiau genda dantys. Pakeitus pieną šiais g÷rimais, trūksta kalcio, cukrus skatina mikroorganizmų augimą, o rūgštys – dantų eroziją. G÷rimų sud÷tyje esantys dažikliai taip pat veikia vaikų sveikatą, slopina d÷mesį, kai kuriems iš jų sukelia astmą, alergines reakcijas.

Kita problema susijusi su kalcio ir mineralų stoka yra patikimai padid÷jęs vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių polinkis osteoporozei, mažesnis kaulų tankis. D÷l to did÷ja kaulų lūžių tikimyb÷. Coca cola sud÷tyje yra fosforo rūgšties druskų, kurios slopina kalcio pasisavinimą, skatina inkstų akmenų susidarymą ir didina l÷tinių inkstų ligų riziką (Mildažien÷, Naučien÷, 2010).

(26)

2. DARBO APIMTIS IR TYRIMAI

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Siekiant išsiaiškinti pagrindinius vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas mitybos skirtumus, buvo atliktas tyrimas. Šiuo tyrimu buvo nustatomi vaikų mitybos ypatumai, maitinimosi įpročiai.

Apklausoje dalyvavo 450 20 – 46 m. amžiaus Kauno miesto ikimokyklinio amžiaus (2-6 metų) vaikų t÷velių. Tyrime dalyvavo vienas iš vaiko t÷vų: mama arba t÷tis. Tyrime dalyvavusių t÷vų amžiaus vidurkis – 31,38.

2.2. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas Kauno mieste 2010 m. balandžio – birželio m÷nesiais. Duomenys tyrimui buvo gauti anketin÷s apklausos būdu. Respondentai buvo informuoti, jog tyrimas yra anoniminis ir kad duomenys bus panaudoti rašant magistro baigiamąjį darbą. Anketa buvo sudaryta iš 39 klausimų. Iš pradžių buvo prašoma atsakyti į keletą bendrų klausimų apie patį respondentą, o po to – klausimai susiję su vaikų mityba, jų maitinimosi įpročiais (1 priedas).

Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2010 m. 2 – 6 m. amžiaus vaikų skaičius Kauno mieste buvo 15223. Norint gauti statistiškai patikimus duomenis, reik÷jo apklausti 390 respondentų.

Tyrimo metu buvo analizuojami ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų valgiaraščiai. Atsitiktin÷s atrankos būdu buvo pasirinktos 6 - ios vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Siekiant išsiaiškinti, kaip pasirinktose įstaigose yra maitinami vaikų, kokia maisto produktų, patiekalų įvairov÷ jiems pateikiama, buvo analizuojami 10 - ies dienų valgiaraščiai.

2.3. Statistin÷ duomenų analiz÷

Siekiant išsiaiškinti, kokia yra ikimokyklinio amžiaus vaikų mityba, ar skiriasi lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikų maitinimasis, buvo naudojami statistin÷s analiz÷s metodai. Surinktų duomenų statistin÷ analiz÷ buvo atlikta naudojant SPSS (Statistical Package for Social Science) statistinio paketo 19.0 versijos programą bei Microsoft Excel.

(27)

Duomenų statistiniam patikimumui ir analizuojamų veiksnių sąsajoms įvertinti buvo skaičiuojamas neparametrinis Chi (x2) kvadrato kriterijus. Statistiniam patikimumui įvertinti buvo pasirinkti tokie rezultatų reikšmingumo lygmenys:

•_{p<0,05 – reikšmingas;} •_{p<0,01 – labai reikšmingas;}

•_{p<0,001 – ypatingai reikšmingas rezultatas.}

(28)

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. T÷vams pateiktos anketos analiz÷

Siekiant palyginti ikimokyklinio amžiaus vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, mitybos ypatumus, pirmiausiai buvo klausiama, ar vaikas lanko ugdymo įstaigą.

2 paveiksle matome lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikų skaičių. Didžioji dalis vaikų 60,2 proc. (271) ugdymo įstaigą lanko, 39,8 proc. (179) - nelanko.

271 179 124 90 147 89 0 50 100 150 200 250 300 vnt.

iš viso mergait÷ berniukas

lanko nelanko

2 pav. Lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikų skaičius (vnt.)

Kadangi vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių įtakoti tinkamą vaikų augimą ir vystymąsi, yra mityba, tod÷l buvo dom÷tasi vaikų maitinimosi įpročiais.

Analizavome ryšį tarp vaiko lyties ir vaiko apetito. Pasteb÷ta, jog apetitas yra geresnis berniukų nei mergaičių (3 pav.). 51 proc. berniukų apetitas buvo geras ir tik 1 proc. mergaičių ir 2 proc. berniukų buvo nevalgūs. Tačiau statistikai reikšmingo ryšio (x2 = 0,094; p = 0,954) tarp vaiko lyties ir vaiko apetito nenustat÷me.

(29)

20 23 26 28 1 2 0 5 10 15 20 25 30 proc.

pakankamas geras blogas

mergait÷ berniukas

3 pav. Vaiko apetito priklausomyb÷ nuo lyties (vnt.)

Siekiant išsiaiškinti mitybos ypatumus vaikų, lankančių ir nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, analizavome įvairių maisto produktų grupių vartojimo dažnumą.

Pagal sveikos mitybos taisykles ikimokyklinio amžiaus vaikai bent 3 – 4 kartus per savaitę turi gauti įvairių grūdų košių. Lyginant lankančius ir nelankančius ikimokyklines ugdymo įstaigas vaikus, pasteb÷ta, jog dažniau košes valgo vaikai, lankantys ugdymo įstaigas. 117 vaikų iš 271 (43,2 proc.) košes valgo 3 – 4 kartus per savaitę ir 117 – 1 kartą per savaitę (4 pav.). Tokį pasiskirstymą gal÷jo įtakoti tai, jog lankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai dažniausiai maitinami pagal tam tikrą režimą.

17 117 117 20 12 71 84 12 0 20 40 60 80 100 120 vnt. lanko nelanko kasdien

3 - 4 kartus per savaitę 1 kartą per savaitę niekada

(30)

Kalbant apie šviežių daržovių vartojimo dažnumą, galima teigti tai, kad vaikai, lankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas 15,7 proc. daugiau suvartoja daržovių nei tie, kurie nelanko (atitinkamai 42,0 proc. ir 26,3 proc.) Tačiau pastebima bendra tendencija, jog tiek lankantys, tiek nelankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai, vartoja per mažai daržovių (5 pav.)

5 pav. Šviežių daržovių valgymo dažnumas (vnt.)

Kaip ir JAV atliktų tyrimų duomenimis (2000), Lietuvoje taip pat vyrauja tendencijos d÷l per mažo šviežių vaisių ir daržovių suvartojimo. Lyginant šviežių vaisių vartojimą, pastebima, jog vaisių suvartojimas n÷ra pakankamas, nepriklausomai nuo to ar vaikas lanko, ar ne, ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Daugiausia vaikų, lankančių (155) ir nelankančių (104) ikimokyklines ugdymo įstaigas šviežius vaisius vartoja tik kartą per savaitę. (6 pav.). Manome, jog tai yra d÷l to, kad vaikai ir jų t÷veliai nesidomi sveika mityba arba d÷l didel÷s vaisių kainos. 10,4 proc. daugiau vaisių suvartoja nelankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikai.

22 49 155 45 3 51 104 21 0 20 40 60 80 100 120 140 160 vnt. lanko nelanko kasdien

(31)

Išanalizavę m÷sos vartojimą vaikų tarpe, pasteb÷jome, jog lankantys ir nelankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai, m÷są ir iš jos pagamintus patiekalus vartoja panašiai (atitinkamai 37,3 proc. ir 38,5 proc.) (7 pav.).

7 pav. M÷sos ir m÷sos patiekalų valgymo dažnumas (vnt.)

Didžioji dalis 44,7 proc. apklaustųjų nurod÷, jog jų vaikai dažniausiai valgo kiaulieną ir iš jos pagamintus patiekalus. Pagal PSO rekomendacijas, šios rūšies m÷sa vaikų mityboje tur÷tų būti ribojama d÷l per didelio riebalų kiekio. Antroje vietoje pagal vartojimą buvo vištiena 25,6 proc. Rečiausiai 1,8 proc. vaikų mityboje naudojama veršiena, kuri yra vertinga d÷l nedidelio riebalų kiekio ir tod÷l, kad yra pakankamai baltyminga (8 pav.). Manome, kad būtent tokį m÷sos vartojimo pasiskirstymą lemia šeimoje suformuoti maitinimosi įpročiai.

(32)

44,7

25,6

16,7

3,8 1,8 7,6

vištiena jautiena kiauliena

kalakutiena veršiena m÷sos nevalgo

8 pav. Vaikų mityboje naudojamos m÷sos rūšis (proc.)

Pienas ir pieno produktai – tai vieni svarbiausių kalcio šaltinių, būtinų vaikų dantims ir kaulams formuotis. Siekiant patenkinti vaikų mitybos poreikius, šių produktų vaikai turi gauti tam tikrą kiekį kasdien. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose pieno produktų vaikai ir gauna beveik kasdien, jeigu tik n÷ra alergiški šios grup÷s produktams.

9 paveiksle matome, jog kaip ir kitų maisto produktų, pieno produktų taip pat daugiau suvartoja lankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai.

9 pav. Pieno ir pieno produktų vartojimo dažnumas (vnt.)

Žuvies ir žuvies patiekalų ikimokyklinio amžiaus rekomenduojama valgyti 1 – 2 kartus per savaitę.

(33)

Pagal 10 paveikslo duomenis, galima teigti, jog žuvies valgymas iš dalies atitinka mitybos specialistų rekomenduojamas normas. Tačiau nemažai vaikų 108 (lankantys) ir 81 (nelankantys) ikimokyklinio ugdymo įstaigų, žuvies ir žuvies patiekalų visiškai nevalgo.

10 pav. Žuvies ir žuvies patiekalų valgymo dažnumas (vnt.)

Taip pat dom÷jom÷s, kokiu laiku vaikai vakarieniauja. Didžioji dalis 58,3 proc. apklaustųjų atsak÷, jog jų vaikas vakarieniauja apie 20 valandą. V÷liau kaip 22 valandą vakarieniauja tik 0,4 proc. (11 pav.).

28,9%

58,3%

12,4% 0,4%

apie 18 val. apie 20 val.

apie 22 val. v÷liau kaip 22 val.

11 pav. Laikas, kai vaikas valgo paskutinį kartą (val.)

Tiriant, kokie maitinimosi įpročiai vyrauja ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančiose šeimose, buvo gautas rezultatas, kad didžioji dalis šeimų 65 proc. pirmenybę teikia namuose pagamintam maistui. Viešojo maitinimo įstaigų maistu maitinasi mažiausia dalis apklaustųjų ir jų vaikų 9 proc. (12 pav.).

(34)

65% 9%

26%

namuose pagamintam maistui viešojo maitinimo įstaigų maistui

parduotuv÷je pirktiems pusfabrikačiams

12 pav. Maitinimosi įpročiai šeimoje (proc.)

Vienas dažniausiai naudojamų maisto produktų apdorojimo būdų vaikų mityboje yra kepimas. Didžioji dalis apklaustųjų 30,7 proc. nurod÷, kad jų vaikai dažniausiai valgo keptus patiekalus. Kaip žinome, tai vienas iš nesveikiausių maisto produktų apdorojimo būdų, kadangi kepant daug angliavandenių turinčius produktus, susidaro kenksmingi junginiai, kepimo metu taip pat suyra didel÷ dalis naudingų organizmui vitaminų ir mineralinių medžiagų (13 pav.). Nustatytas ypatingai reikšmingas ryšys (x2 = 46,914; p = 0,001) tarp dažniausiai naudojamų maisto produktų apdorojimo būdų ir virškinimo problemų. Padar÷me išvadą, jog tiriamieji požymiai yra priklausomi, t.y. vaikų virškinimo problemų dažnumas priklauso nuo to, kaip apdorotus maisto produktus vaikai vartoja dažniausiai. 26,7 28,7 30,7 3,8 10,2 0 5 10 15 20 25 30 35 proc.

virti troškinti kepti rūkyti virti garuose

(35)

Ikimokyklinio amžiaus vaikai valgo nevisiškai sveiką maistą. Blogiausia tai, jog didel÷ dalis 52,4 proc. vaikų valgo saldumynus kelis kartus per savaitę, o 34,2 proc. vaikų – kasdien. Panašios tendencijos pastebimos ir su bulvių traškučių vartojimu. 38,3 proc. vaikų bulvių traškučius valgo kelis kartus per savaitę (14 pav.). Tačiau nustat÷me, kad šiuo atveju tiriamieji požymiai yra nepriklausomi, t.y. vaikučių dantų būkl÷ nepriklauso nuo saldumyno valgymo dažnumo (x2 = 12,051; p = 0,149). 34,2 52,4 13,4 0 ₀ 38,3 47,3 14,4 0 10 20 30 40 50 60 proc.

saldumynai bulvių traškučiai kasdien

kelis kartus per savaitę

rečiau nei 1 kartą per savaitę niekada

14 pav. Saldumynų ir bulvių traškučių valgymo dažnumas (proc.)

Mitybos specialistų duomenimis, Lietuvoje kol kas n÷ra gana didelis skaičius vaikų, turinčių viršsvorį. Tačiau, kaip kad parod÷ atliktas tyrimas, nesveiko maisto vartojimas ikimokyklinio amžiaus vaikų tarpe tampa vis populiaresnis.

15 paveiksle pateikiami duomenys apie vaikų pusryčiavimą. 42 proc. vaikų pusryčius valgo kasdien, o 4,4 proc. – pusryčių nevalgo niekada.

42 26,3 _27,3 4,4 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 proc.

pus ryčių valgym as

vis ada kartais dažnai niekada

(36)

Kaip matome iš 16 paveikslo didžioji dalis (42,9 proc.) vaikų dažniausiai valgo 3 kartus. Kai kurie vaikai tarp pagrindinių valgymų m÷gsta užkandžiauti. Net 58,9 proc. apklaustųjų nurod÷, jog jų vaikas kartais užkandžiauja (3 Priedas, 2 lentel÷).

0,7 3,3 42,9 24,4 28 0,7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 proc. valgymo dažnumas 1 kartą 2 kartus 3 kartus 4 kartus 5 kartus

daugiau kaip 5 kartus

16 pav. Valgymų dažnumas (proc.)

Dažniausiai vaikų vartojami g÷rimai: arbata, vanduo, pienas. Tai vieni iš sveikiausių g÷rimų, nes vaikų organizmui teikia įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų (3 Priedas, 3 lentel÷). 37,8 proc. vaikų arbatą ir kitus g÷rimus vartoja su cukrumi, 35,6 proc. – kartais su cukrumi, kartais be cukraus (17 pav.). 37,8 18 35,6 7,6 1,1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 proc. g÷rimų vartojimas s u cukrumi be cukraus kartais su cukrum i, kartais be cukraus dažniau su cukrum i nei be cukraus dažniau be cukraus nei su cukrumi

(37)

Pagal sveikos mitybos specialistų rekomendacijas sveikiausia sumuštinį valgyti su sviestu arba visiškai be nieko. Didžioji dalis (41,6) apklaustųjų nurod÷, jog darydami sumuštinį ant duonos tepa sviestą. Manome, jog tai įtakojo t÷vų žinios apie sveiką mitybą (18 pav.).

41,6 25,8 32,6 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 sumuštinio tepimas proc. sviestą

tepųjį riebalų mišinį nieko

18 pav. Riebalų pasirinkimas tepant sumuštinį (proc.)

Dom÷jom÷s, kaip dažnai vaikai lankosi greito maisto užkandin÷se. Didžioji dalis 50,2 proc.

ikimokyklinio amžiaus vaikų greito maisto užkandines lanko keletą kartų į metus. Apskaičiavę chi - kvadratą (x2 = 6,651; p = 0,575), padar÷me išvadą, kad šiuo atveju tiriamieji požymiai yra statistiškai nereikšmingi t.y. vaikų užkandžiavimas nepriklauso nuo lankymosi greito maisto užkandin÷se (19 pav.). 2,7 _13,6 50,2 33,1 0,4 kasdien kartą į savaitę kartą į m÷nesį keletą kartų į metus niekada