LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
Alma Prokopavičiūtė
SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į SVEIKATOS APSAUGOS
SISTEMOS REFORMĄ IR JOS METU TEIKIAMAS
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovas prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas
2013 m. gegužės 15 d.
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į SVEIKATOS APSAUGOS SISTEMOS REFORMĄ IR JOS METU TEIKIAMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGAS
Alma Prokopavičiūtė
Mokslinis vadovas – prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas, laboratorijos vedėjas,
Populiacinių tyrimų laboratorija, Kardiologijos institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013 – 75 psl.
Darbo tikslas: Įvertinti slaugytojų požiūrį į sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos metu
teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Uždaviniai: 1.Išanalizuoti slaugytojų, dirbančių įvairiuose sveikatos priežiūros lygmenyse,
požiūrį į sveikatos sistemos reformą ir jos metu teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
2. Palyginti slaugytojų nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę 2011 metais ir 2013 metais.
Tyrimo metodika: Buvo atlikti du tyrimai. 2011 m. buvo atliktas slaugytojų, dirbančių
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto ligoninėje Kauno klinikose įvairiuose skyriuose, tyrimas. Buvo išdalinta 160 anketų, užpildė ir grąžino 140 (atsako dažnis 87,5 proc.). Statistinei analizei naudotos 137 anketos. 2013-03-01d.-2013-04-01d. buvo atliktas tyrimas LSMUL Kauno klinikose visuose sveikatos priežiūros lygiuose dirbančių slaugytojų (pirminis-šeimos medicinos klinikoje, antro ir trečio lygio poliklinikose, bei trečio lygio stacionare). Pasirinkta atsitiktinė respondentų grupė. Tyrimui atlikti naudotos anoniminės anketos. Buvo išdalinta 200 anketų, grąžinta 142 (atsako dažnis 71 proc.). Buvo lyginami 2011 metų ir 2013 metų tyrimų duomenys.
Rezultatai. 2013 metais su sveikatos apsaugos sistemos reforma daugiausia buvo
susipažinusios vyresnės nei >50 metų (35,3 proc.) slaugytojos. Sveikatos apsaugos sistemos naujovėmis nesidomi didesnė dalis slaugytojų <=35 metų (61,3 proc.), 36-50 metų (62,2 proc.) ir >50 metų (50 proc.). 2011 metais apie trečdalis slaugytojų teigė, kad paslaugų kokybė pagerėjo (38,7 proc.), o 2013 metais tik apie ketvirtadalį (29,4 proc.). 2013 m. daugiau slaugytojų (53,5 proc.) mano, kad slaugos kokybė nepagerėjo ar netgi pablogėjo. 2011 metais slaugytojos slaugos kokybę vertino gerai (55,5 proc.), 2013 metais - tik 27,5 proc. Palyginus duomenis galima teigti, kad slaugos kokybė nuo 2011 metų pablogėjo.
Išvados: 1. Išanalizavus slaugytojų požiūrį į vykstančią sveikatos apsaugos sistemos reformą
ir jos metų teikiamų paslaugų kokybę galima teigti, kad dauguma slaugytojų su sveikatos apsaugos sistemos reforma yra susipažinusios tik iš dalies. Gerai sveikatos priežiūros paslaugų kokybę vertina apie du trečdaliai (64,5 proc.) 36-50 amžiaus slaugytojų, o patenkinamai slaugos kokybę vertina šiek tiek mažiau nei pusė (42,5 proc.) 35 metų ir jaunesnio amžiaus slaugytojos. Slaugos kokybę patenkinamai vertina didesnė dalis šeimos medicinos klinikoje dirbančių slaugytojų (72,2 proc.), konsultacinėje poliklinikoje (43,5 proc.)
2.Palyginus 2011 metų ir 2013 metų atliktų tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, kad slaugytojų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pablogėjo. 2011 metais slaugytojos įvertino, kad sveikatos priežiūros kokybė pagerėjo 38,7 proc., o 2013 metais tik 29,4 proc.. Slaugos kokybę 2011 metais 55,5 proc. slaugtojų įvertino gerai, o 2013 metais - tik 27, 5 proc.
SUMMARY
Management of Public Health
NURSES' APPROACH TO HEALTH SYSTEM REFORM AND HEALTH CARE SERVICES PROVIDED DURING IT
Alma Prokopavičiūtė
Research supervisor - prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas, Head of Laboratory of
Population Studies, Institute of Cardiology, Lithuanian University of Health Sciences.
Lithuanian University of Health Science, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2013- 75 p.
Research aim: To evaluate nurses’ approach towards health care reform and health care
services provided during it.
Objectives: 1. To analyze nurses’, who work in different levels of health care, approach to
health system reform and the provision of health care services.
2. To compare nurses' opinion about the quality of health care services in 2011 and 2013.
Research methods: Two surveys have been conducted. In 2011 there was conducted a
survey of nurses who work in various departments at the Kaunas clinics, Lithuanian University of Health Science hospital. 160 questionnaires were handed out, 140 of them had been completed and returned (response rate 87.5%). 137 questionnaires were used for statistical analysis. 2013-03-01-2013-04-01 there was conducted a survey of nurses who work in all levels of health care (primary - family medicine clinic, second and third-level clinics, as well as a third-level hospital) at LUHS Kaunas hospital. Random group of respondents was picked. To perform this study there were used anonymous questionnaires. 200 questionnaires were handed out, 142 of them returned (response rate 71%). 2011 and 2013 surveys were compared.
Results: In 2013, the health care reform was mostly familiar with nurses over the age of >50
years (35.3%). The greater part of nurses <=35 years (61.3%), 36-50 years (62.2%) and >50 years (50%) are not interested in health care system innovations. In 2011, about one-third of nurses said that the service quality has improved (38.7%), in 2013, only about a quarter (29.4%). In 2013, more nurses (53.5%) believe that the quality of health care has not improved or even got worse. In 2011, health care was evaluated as good by 55.5 % of nurses, in 2013 - only 27.5%. Comparing the data, it can be said that the quality of health care has got worse since 2011.
Conclusions: 1. After analysing nurses' views on the ongoing health care reform and the
quality of services provided during it, it can be said that the majority of nurses are familiar only with a small part of health care system reform. About two-thirds of nurses (64.5%) aged 36-50 had evaluated health care quality as good and little less than half (42.5%) 35 years old and younger nurses had evaluated health care quality as satisfactory. The quality of health care is being evaluated as satisfactory by the bigger part of nurses, who work in family medicine clinic (72.2%) and consultative clinic (43.5%).
2. Comparing 2011 and 2013 conducted surveys data, it can be concluded that nurses' opinion about the quality of health care services has deteriorated. In 2011, nurses said that the quality of health care has improved by 38.7%, while in 2013 only 29.4%. In 2011, quality of health care has been evaluated as good by 55.5% of nurses and in 2013, only 27.5%.
SANTRUMPOS
BPG –bendrosios praktikos gydytojas. KMU – Kauno medicinos universitetas. PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija.
PSDF – Privalomas sveikatos draudimo fondas. PSP – pirminė sveikatos priežiūra.
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras.
LSMUL – Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Ligoninė. LR – Lietuvos Respublika.
LRV – Lietuvos Respublikos Vyriausybė TLK – teritorinė ligonų kasa.
SAM – sveikatos apsaugos ministerija. SARB – Sveikatos apsaugos reformų biuras. SP – sveikatos priežiūra.
TURINYS
ĮVADAS...6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...8
1. LITERATŪROS APŽVALGA...9
1.1. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS REFORMA. PAGRINDINIAI ASPEKTAI...9
1.1.1. Sveikatos priežiūros reformos istorija...9
1.1.2. Sveikatos politikos plėtojimas Lietuvoje...10
1.1.3. Sveikatos politikos įgyvendinimo etapai...11
1.1.4. Pirminės sveikatos priežiūros reformos tikslai...17
1.1.5. Šeimos gydytojo vaidmuo sveikatos reformos metu...19
1.2. SLAUGOS SISTEMOS REFORMA: PRAKTIKA, STUDIJOS, MOKSLAS...21
1.2.1. Slaugos personalas ir jo rengimas...21
1.2.2. Slaugos personalo rengimo reforma...22
1.2.3. Slaugytojai ir jų kompetencija...24
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS...27
2.1. Tyrimo eiga...27
2.2. Tyrimo metodai...28
2.2.1. Anketinė apklausa raštu...28
2.2.2. Statistinė analizė………...29
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS………...…….31
3.1. Slaugytojų požiūrio įvertinimas į vykstančią sveikatos apsaugos sistemos reformą ir pokyčius slaugoje 2013 metais...31
3.2. Slaugytojų nuomonių palyginimas apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę 2011 metais ir 2013 metais...51
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...62
IŠVADOS...64
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...65
LITERATŪROS SARAŠAS...66
ĮVADAS
Gyventojų sveikata – didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė. Sveikatos apsaugos sistema ir šios sistemos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, vaidina pagrindinį vaidmenį šios vertybės išsaugojime. Kasmet sveikatos priežiūros apsaugai skiriama vis daugiau materialinių ir intelektualinių išteklių. Vienas iš pagrindinių sveikatos apsaugos reformos tikslų – skatinti žmonių rūpinimąsi savo sveikata, priimant sprendimus dėl jų ir visos visuomenės sveikatos priežiūros. Sveikatos priežiūros paslaugos, kaip ir kitos socialinės paslaugos, užima labai svarbią vietą sveikatos išsaugojime, nes įgyvendina svarbius žmonių poreikius, o kadangi sveikata – didžiausia vertybė, tai šioms paslaugoms turi būti skiriamas didelis dėmesys.
Visuomenė teikia didelę reikšmę savo sveikatai. Būdama geriau informuota apie sveikatos priežiūrą, ji kelia didesnius reikalavimus, pageidauja aiškių, bei tinkamų sveikatos priežiūros standartų. Siekiant užtikrinti visuomenei aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas bei šių paslaugų prienamumą, svarbu tobulinti senus ir priimti naujus teisės aktus, įgyvendinančius šiuos siekius.
Lietuvos sveikatos apsaugos reforma jau tęsiasi daugiau kaip du dešimtmečius. Tai tapo dideliu išbandymu sveikatos politikams, medikams, pacientams. Pagrindinis sveikatos sistemos reformos tikslas – gerinti gyventojų sveikatą. Šį tikslą pasiekti galima - gerinant sveikatos paslaugos kokybę, tenkinant pacientų poreikius, teisingai paskirstant finansavimą. Sveikatos apsaugos sistemos kitimas yra natūralus procesas, vykstantis tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Tačiau dėl besikeičiančios socialinės, politinės bei ekonominės situacijos į sveikatos sistemos pokyčius reaguojama ypač jautriai. Neretai su nostalgija žvelgiama į praeitį, nerimastingai vertinami bet kokie radikalesni pokyčiai. Tačiau sveikatos apsaugos sistemos pokyčiai yra neišvengiami [1].
Praėjęs pirmas atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, daugumai Lietuvos žmonių tai buvo laikotarpis, kuris įkūnijo jų viltis ir lūkesčius bei suteikė optimizmo ateičiai. Kitiems teko patirti sunkių išbandymų. Ženkli emigracija bei padidėjęs savižudybių skaičius rodo, kad ne visi sugebėjo šiuos įšbandymus pakelti [2].
Per nepriklausomybės metus, slaugos sistemos reformoje įvyko daug pasikeitimų. Lietuvoje pasikeitė ne tik slaugytojų profesijos pavadinimas, bet ir atsirado didesnė galimybė tobulėti. Sovietmečiu medicinos sesuo baigdavo medicinos mokyklą ir viskas tuo užsibaigdavo. Gaudavo paskyrimą ir pirmyn į darbą. Labai retai buvo organizuojami kursai kvalifikacijai
kelti. Pati geriausia kvalifikacija būdavo, med.sesers (slaugytojos) patirtis. Reformos metu buvo atsisakyta medicinos sesers vardo ir siauro darbo modelio, kai sesutė atlikdavo tik procedūras. Šiandieną profesionalus slaugymas siejamas su pažangia slaugos praktika: savarankišku darbo planavimu, tikslų nustatymu bei įgyvendinimu, pacientų mokymu bei sveikatos ugdymu. Tam reikia tinkamos kompetencijos bei išsilavinimo [3].
Temos aktualumas ir naudingumas. Pastaraisiais dešimtmečiais didelio visuomenės bei
mokslininkų dėmesio, susilaukė įvairūs sveikatos priežiūros paslaugų kokybės aspektai. Sveikatos priežiūros paslaugos vis dažniau vertinamos tiek sveikatos priežiūros specialistų, administratorių, tiek pacientų požiūriu. Didėjanti konkurencija tarp sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, skatina vadovus ir visą personalą gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Sveikatos priežiūros paslaugos yra labai sudėtinga paslaugų rūšis. Kokybiška sveikatos priežiūros paslauga turi ne tik tenkinti vartotojo, t.y. paciento poreikius bei lūkesčius, bet ir atitikti klinikinius standartus [4, 5].
Kokybės įvertinimas turi daug privalumų: surenkami duomenys, padedantys sveikatos paslaugų teikėjams atkreipti dėmesį į tas darbo organizavimo sritis, kurias reikia tobulinti arba keisti. Duomenys apie paslaugų kokybę yra nekokybiškų paslaugų indikatorius. Remiantis šiais duomenimis, galima įvertinti pacientų interesus, poreikius bei jų žinias apie gydymą. Taip galima pagerinti sveikatos priežiūros efektyvumą, kontroliuoti gydymo kaštus [6, 5].
Praktinė darbo reikšmė. Slauga yra neatsiejama medicinos dalis. Be slaugos ir
slaugytojų medicina negalėtu egzistuoti, todėl jų nuomonė apie teikiamų paslaugų kokybę turi didelę reikšmę. Išanalizavus ir įvertinus slaugytojų požiūrį į sveikatos priežiūros paslaugų ir slaugos kokybę, galima pagerinti teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Darbo problema. Sveikatos priežiūros kokybė apima tokius strateginius aspektus kaip
sveikatos priežiūros kokybę, pacientų poreikius ir lūkesčius sveikatos priežiūrai. Sveikatos priežiūros kokybė yra visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius. Sveikatos priežiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės paciento sveikatos siekiu, jis apima ir jo gyvenimo kokybę. Sveikatos priežiūros kokybė grindžiama nuolatiniu tiek mediko profesionalo, tiek ir paciento mokymusi.
DARBO TIKSLAS
Įvertinti slaugytojų požiūrį į sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos metu teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas.
UŽDAVINIAI
1. Išanalizuoti slaugytojų, dirbančių įvairiuose sveikatos priežiūros lygmenyse, požiūrį į sveikatos sistemos reformą ir jos metu teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
2. Palyginti slaugytojų nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę 2011 metais ir 2013 metais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS REFORMA. PAGRINDINIAI ASPEKTAI
1.1.1. Sveikatos priežiūros reformos istorija
Sveikatos priežiūros sistemų formavimu rūpinasi visos išsivysčiusios šalys. Pripažindami reformų būtinumą, susiduriame su problema, kaip vykdyti pačias reformas, nors ir bendrąja prasme nutariama, kas turėtų būti padaryta. Sunkumai su kuriais susiduria demokratiškos visuomenės reformuojant sveikatos priežiūros sistemą, kyla dėl visuomenės vertybių ir normų nuolatinio įsisavinimo parodoksalumo ir sudėtingumo. Anot autorės Loretos Gustainienės reformuojant sveikatos priežiūros sistemą, turi būti suderintos dvi pagrindinės visuomenės vertybės: teisingumas ir efektyvumas [7].
Teisingumas remiasi kolektyviniu teisingumo supratimu tarp individų. Dažnai
teisingumą apibrėžiame kaip supratimą ką nors lygiai paskirstyti tarp atskirų individų ar individų grupių. Sveikatos priežiūros resursų paskirstymas lygiomis dalimis visiems regionams dar nereiškia, kad, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugos bus teisingai paskirstytos. Todėl šiuo atveju teisingumo sąvoka yra paradoksali [7].
Efektyvumas yra socialinių rezultatų (sveikatos, jos priežiūros) maksimizavimas
labiausiais įmanomais ekonominiais būdais. Tai yra neatsiejama nuo išteklių paskirstymo [7]. Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Centrinės Europos šalyse, piliečių galimybės dalyvauti sveikatos priežiūros procesuose atsirado pradėjus kurti demokratinę visuomenę ir vėliau reformuojant sveikatos priežiūros sistemą. 1991 metais Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Nacionalinė sveikatos koncepcija rėmėsi PSO dokumente “Sveikata visiems 2000” išdėstytais sveikatos politikos principais bei Lietuvoje atliktais mokslinių tyrimų duomenimis apie Lietuvos gyventojų sveikatą [8].
Lietuva į Nepriklausomybę įžengė paveldėjusi N. Semaškos sveikatos apsaugos sistemai būdingus privalumus ir trukumus, taip pat Sąjūdžio apyaušryje suformuluotus siekius sukurti naują Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą, grindžiamą draudiminėmis įmokomis ir biudžetiniu finansavimu [9]. Sistemą, kurioje optimaliai dera sveikatos stiprinimas, ligų profilaktika, susirgimų gydymas ir yra užtikrintas valstybinio ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas. Privalomojo sveikatos draudimo modelį Lietuva įdiegė pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį ir jis veikia iki šiol. Šį modelį palaiko daugelis sveikatos
organizatorių, palankiai vertina tarptautiniai ekspertai ir didžiosios šalies politinės partijos. Diskusijos apie sveikatos finansavimo tobulinimą akcentuoja ne siekis įdiegtąjį modelį iš esmės peržiūrėti, bet jį tobulinti kainodaros, sutarčių tarp ligonių kasų ir gydymo įstaigų, pacientų srautų valdymo, papildomojo sveikatos draudimo plėtros aspektais [10].
1.1.2. Sveikatos politikos plėtojimas Lietuvoje
Įvairiai galima vertinti, kaip buvo plėtojama Sveikatos apsaugos politika per atkurtos Lietuvos Respublikos pirmą dešimtmetį. Visų pirma, galima labai tiksliai išanalizuoti sveikatos sistemos apsaugos reformos teisinių pagrindų patvirtinimo chronologiją, teigiant, kad pagrindiniai teisės aktai jau priimti. Tačiau, kitą vertus, būtent įstatymų leidimo chronologija neleidžia teigti, jog sveikatai mūsų valstybėje teikiamas prioritetas. Juk pirmasis sveikatos priežiūrą bendrąja prasme reguliuojantis įstatymas, LR sveikatos sistemos įstatymas, buvo priimtas tik 1994 metų liepos mėn., LR sveikatos draudimo įstatymas – 1996 metų liepos mėn., o kai kurios svarbios Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje numatytos institucijos bei veiksmų planas ( Nacionalinė sveikatos taryba, Lietuvos sveikatos programa ) sukurti tik 1998 metų vasara [2].
Reformas Lietuvoje pastūmėjo noras išspręsti daugelį specifinių problemų bei sutvarkyti lygybės, efektyvumo, sveikatos būklės gerinimo, vartotojo pasirinkimo ir sveikatos priežiūros kokybės klausimus. R. Buivydas ir G. Černiauskas teigia, kad reformos apskritai buvo imtasi atsargiai, kadangi pačioje pradžioje buvo nuspręsta, jog radikali sveikatos priežiūros reforma turi eiti po struktūrinių reformų pramonės ir finansų sektoriuose [11].
Lietuvos Respublikos Konstitucijos [12] 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, aiškindamas minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą konstatavo, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių [13], žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija [14, 15].
Todėl remiantis kitų šalių sveikatos priežiūros reformų patirtimi, sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje buvo reorganizuota į ekonomiškai pagrįstą bei visuotinai prieinamą medicininės pagalbos modelį, besiremiantį stipria pirminės sveikatos priežiūros grandimi [16].
Gyventojų pasitikėjimas šalies sveikatos priežiūros sistema ir jų lūkesčių tenkinimas yra labai svarbus sveikatos sistemos pažangos veiksnys, o geresnė sveikata – šalies socialinės ir ekoniminės pažangos garantas.
2009 metų pabaigoje ,,Euro Health Consumer Indeχ” (EHCI) atlikto tyrimo, kuriame vertinamos šešios vartotojams svarbiausios Europos sveikatos priežiūros sistemos sritys – pacientų teisės ir informacija, elektroninė sveikatos priežiūros sistema, gydymo laukimo laikas, paslaugų prieinamumas ir vaistai – duomenimis Lietuva ES sveikatos priežiūros sistemų įvertinimo rikiuotėje iš 24 vietos nusmuko į 29, t.y. pagal ES metinio sveikatos priežiūros sistemų tyrimo rezultatus Lietuva užima 29 vietą iš 33 [17].
Pagrindinėmis problemomis Lietuvoje, su kuriomis susiduriama teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, įvardijama nepakankamai nuosekli sveikatos politika ir jos įgyvendinimas, nepakankamai efektyvi sveikatos priežiūros organizavimo sistema, maža gyventojų atsakomybė už savo sveikatą, tobulintini sveikatos sistemos reguliavimo principai ir metodai [18]. D. Jankauskienė teigia, kad žmogus pats turi rūpintis savo sveikata ir pats už tai atsako. Pacientas turėtų reikšti savo nuomonę. Žinant, kokie yra pacientų norai ir lūkesčiai, būtų galima siekti geresnės paslaugų kokybės [13].
1.1.3. Sveikatos politikos įgyvendinimo etapai
Sveikatos priežiūros įstaigų decentralizacija (1992, 1997 metais); Medicinos specialistų rengimo pertvarka universitetuose (1992 metais); Sveikatos informacinės sistemos pertvarkimas (1993 metais);
Darbo komandoje patirties atsiradimas (1993 metais SARB); Sveikatos draudimo finansavimo kūrimas (1993–1996 metais); Programinio finansavimo ir valdymo atsiradimas (1993 metais);
Nacionalinės sveikatos sistemos struktūros paskelbimas (1994 metais Sveikatos sistemos įstatyme);
Pirminės sveikatos priežiūros (PSP) valdymo pertvarka ir PSP plėtros planų savivaldybėse patvirtinimas (nuo 1995 metų);
Viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų ir jų viešo administravimo formų atsiradimas (1996 metais);
Visuomenės sveikatos vadybos atsiradimas Kauno medicinos universitete (KMU) (1998 metais);
Teritorinių ligonių kasų (TLK) – apskričių gydytojo – savivaldybės gydytojo bendradarbiavimo insrtumentų atsiradimas (1998 metais TLK stebėtojų tarybos); Sveikatos kokybės užtikrinimo elementų atsiradimas – Lokalaus medicinos audito tarnybossveikatos priežiūros (SP) įstaigose (1998 metais);
Savivaldybių bendruomeninių sveikatos tarybų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) sveikatos reikalų komisijos, Nacionalinės sveikatos tarybos įkūrimas (1998–2000 metais);
Sveikatos politiką koordinuojančų įnstancijų įkūrimas ir darbas (nuo 1998 metų); Nacionalinės vaistų politikos nuostatos (2003 metais patvirtintos Seime);
Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas (strategija patvirtinta LRV 2003 metais);
Profilaktinių programų, finansuojamų iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF), įgyvendinimo pradžia (2005 metais);
Visuomenės sveikatos strategijos ir naujų įstatymų priėmimas (2006–2007 metais);
Konkurencinių sąlygų tarp Sveikatos priežiūros (SP) įstaigų įtvirtinimas (2008– 2009 metais) [19].
1996 05 21 priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, kuris pradėjo pilnai galioti nuo 1997 07 01, numato, kad privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami visi Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys neturintys pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Paslaugomis, garantuojamomis privalomo sveikatos draudimo, nemokamai gali naudotis tik tie draudžiamieji, kurie moka nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas [20].
Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas. Šiame įstatyme teigiama, kad visuomenės sveikatos priežiūra organizuojama šiais lygiais:
Pirminiu (pirminė sveikatos priežiūra). Antriniu (antrinė sveikatos priežiūra). Tretiniu (tretinė sveikatos priežiūra).
Šią trijų lygių sveikatos paslaugų sistemą galima įsivaizduoti kaip piramidės pavidalo sistemą, kurios pagrindas yra pirminė sveikatos priežiūra (žiūrėti 1 pav.). Ji yra visos sveikatos priežiūros šerdis, arčiausiai priartinta prie gyventojų, integruota į visą sveikatos priežiūros
sistemą. 80 proc. sveikatos problemų, kurias turi visa visuomenė, galima išspręsti pirminės sveikatos priežiūros grandyje. Per ją gyventojas įeina į sudėtingą ir daugiapakopę sveikatos priežiūros sistemą [21, 22].
Antrinė ir tretinė sveikatos priežiūra yra aukštesni sveikatos priežiūros lygiai ir čia diagnozuojamos ir gydomos sunkios, retos ligos, reikalaujančios nuolatinės siaurų specialistų priežiūros. Antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugos yra brangesnės nei pirminio lygio paslaugos [22].
Pirminė sveikatos priežiūra (PSP) – tai visaapimančios, koordinuotos, ilgalaikės sveikatinimo paslaugos. Tai kompleksas priemonių, padedančių pasiekti norimą sveikatos lygį visoje šalyje ir pirmoji paciento kontakto su SP sistema grandis, kuri organizuoja ir koordinuoja paciento SP, reguliuoja aukštesnio lygio sveikatos paslaugų prieinamumą bei tikslingumą, orientuota į pacientą, jo sveikatos išsaugojimą, o ne vien ligų gydymą. Šeimos gydytojas – specialybė, kuria remiasi pirminė sveikatos priežiūra [23, 24].
Didžioji dauguma SP funkcijų vykdomos pirminės sveikatos priežiūros lygiu, nuolatinio proceso metu. Remiantis Jankauskienės D. ir Pečiūros R. (2007) išskirtais kriterijais, PSP paslaugas nuo antrinio ir tretinio lygio sveikatos paslaugų galima atskirti pagal:
paprastumą;
neabejotiną rezultatą;
sugebėjimų ir žinių, būtinų paslaugas teikiančiam specialistui, pobūdį; negausių išteklių ir technologijų panaudojimą [22].
Pirminę asmens ir visuomenės SP organizuoja savivaldos vykdomosios institucijos, o paslaugas teikia ambulatorinės asmens SP įstaigos, akredituotos PSP [25].
SP įstaigų įstatymo 39 straipsnyje nurodomos šios įstaigos: 1. Savivaldybių poliklinikos;
2. Savivaldybių ambulatorijos;
5 proc.
Tretinė sveikatos priežiūra
Antrinė sveikatos priežiūra
Pirminė sveikatos priežiūra
80 proc. 15 proc.
3. Savivaldybių medicinos punktai;
4. Pirminės sveikatos priežiūros centrai (PSPC); 5. Šeimos gydytojų kabinetai;
6. Psichikos sveikatos centrai;
7. Savivaldybių greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai, veikiantys kaip savarankiški juridiniai asmenys ar kaip PSP įstaigų padaliniai;
8. Savivaldybės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės; 9. Bendrosios praktikos odontologų kabinetai.
Poliklinika – tai institucija, kurioje dirba nuo 10 iki 20 įvairių specializacijų gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojos arba bendruomenės slaugytojos. Jose teikiamos pirminės asmens SP paslaugos ir beveik visos antrinės, nestacionarios SP paslaugos. Poliklinikos yra aprūpintos diagnostine aparatūra (rentgeno, ultragarso ir kt.), įrengtos laboratorijos [22].
Ambulatorija - tai institucija, kurioje yra grupinė praktika, būdingiausia mažiems miesteliams ir atsakinga už nespecializuotą pirminę priežiūrą. Joje dirba vienas arba keli šeimos gydytojai, akušerė, odontologai. Dauguma ambulatorijų pavaldžios PSP centrams [22].
Medicinos punktai yra kaimo vietovėse. Juose dirba bendruomenės sveikatos slaugytoja. Ji teikia kasdieninę medicininę priežiūrą, pirmąją medicinos pagalbą, slaugą namie, akušerinę priežiūrą ir aprūpina vaistais, kuriems nereikia recepto. Dauguma šių punktų administraciškai pavaldūs ambulatorijai [22].
SP įstaigų veiklos valstybinį reguliavimą vykdo Sveikatos apsaugos ministerija [22]. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dokumente „Sveikata visiems ΧΧI a.“ akcentuojama pirminės asmens sveikatos priežiūros (PSP) svarba, teikiant sveikatinimo paslaugas. PSP vienija kitų sveikatos priežiūros sektorių veiklą, pagrindinėms PSP funkcijoms vykdyti, visuose pirminės sveikatos priežiūros centruose, sutelkiamos įvairių specialybių sveikatos darbuotojų komandos, vietinės įstaigos, visuomenės informavimo priemonės, siekiant užtikrinti įvairiapusišką sudėtingų sveikatos problemų sprendimą [26].
Pirminės asmens sveikatos priežiūros (PASP) tikslas – spręsti pagrindines asmens, bendruomenės ir visuomenės sveikatos problemas, teikiant sveikatos propagavimo, mokymo, profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos paslaugas [23, 27].
SP paslaugų paskirtis – tenkinti pacientų išreikštus ir numatomus poreikius bei interesus sveikatai [28].
PASP paslaugos prieinamos visiems Lietuvos gyventojams ir yra orientuotos į pacientų pagrindinių sveikatos problemų sprendimą. Šios paslaugos gali būti ambulatorinės - tai
stacionarinės. Stacionarines pirminio lygio palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikia palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis ar neįgaliesiems, kai yra netikslinga reabilitacija specializuotuose skyriuose [25].
Asmens ir visuomenės visaapimančią sveikatos priežiūrą sudaro šios paslaugos [23, 27, 29]:
pirmoji medicinos pagalba; ligų diagnostika;
ligų gydymas ir profilaktika; sveikatos mokymas ir palaikymas; sveikos mitybos propagavimas;
vaiko ir motinos sveikatos priežiūra; šeimos planavimas;
imunizacija nuo labiausiai paplitusių užkrečiamųjų ligų; endeminių ligų profilaktika bei kontrolė;
psichinės sveikatos priežiūra;
reikalingų vaistų skyrimas ir išrašymas;
siuntimų specialistų konsultacijoms išrašymas; reabilitacija.
Taip pat pirminės SP specialistai rūpinasi gyventojų sveikatos stiprinimu ir išsaugojimu, siekia nustatyti rizikos veiksnius ir juos koreguoti, anksti diagnozuoti lėtines neinfekcines ligas ir jas gydyti [30].
Pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms priskiriamos greitosios medicinos pagalbos paslaugos (GMP), kurias teikia GMP paslaugų teikėjai – tai pirminės ambulatorinės asmens SP įtaigos ar jų filialai, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę teikti GMP paslaugas [22].
Svarbiausias PSP sistemoje yra šeimos gydytojas - tai medicinos gydytojas, įgijęs šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją. Jis koordinuoja paciento sveikatos priežiūros procesą, vykstantį visuose sistemos lygiuose ir šis kaip SP koordinatoriaus vaidmuo svarbus ne tik pacientams, bet ir valstybei, siekiančiai kuo efektyviau panaudoti SP skiriamus resursus ir garantuoti geresnę visuomenės sveikatą [31].
Šeimos gydytojai yra asmeniniai gydytojai, atsakingi už visapusišką ir tęstinę kiekvieno asmens SP, teikdami ją nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir ligos pobūdžio. Jie atlieka savo
profesinį vaidmenį, gerindami savo pacientų sveikatą, apsaugodami nuo ligų ir suteikdami reikalingą priežiūrą ir gydymą [32].
Pacientas pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją, kuris sprendžia, kokios pagalbos jam reikia ir kada konsultuotis su specialistu. Šeimos gydytojas teikia visų medicinos sričių pagalbą, pagal savo kompetenciją diagnozuoja ir gydo ligas bei sprendžia visas sveikatos problemas. Jis privalo žinoti jo kompetencijai priskirtų ligų ir būklių pagrindinius požymius, profilaktikos priemones, dažniausiai vartojamų vaistų skyrimo indikacijas, galimą vaistų šalutinį poveikį ir kitų su sveikatinimu susijusių funkcijų atlikimą.
Šeimos gydytojai atsakingi už visapusiškos ir nuolatinės medicininės pagalbos teikimą kiekvienam to siekiančiam asmeniui, jie rūpinasi pacientais suvokdami šeimos, bendruomenės ir kultūros savitumų ryšį, visada atsižvelgdami į pacientų autonomiją. Šie gydytojai, aptardami gydymo ir SP planus su savo pacientais, integruoja fizinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius ir egzistencinius faktorius, naudodami savo žinias ir pacientų pasitikėjimą nuolatinių kontaktų metu [18].
Šeimos gydytojas savo veiklą atlieka kartu su kitais PSP paslaugų bei aukštesnio lygio sveikatos paslaugų teikėjais, bendradarbiauja su kitais specialistais ir pačiu pacientu. Tokia gydytojo veikla apibūdinama kaip integruota, t.y. šeimos gydytojo teikiamos paslaugos yra PSP paslaugų dalis, realizuojama kartu su PSP komanda (bendruomenės slaugytoja, psichiatru, akušeriu, socialiniu darbuotoju), kitomis PSP struktūromis bei antrinio ir tretinio lygio paslaugomis [23]
PSP paslaugos teikiamos visoms gyventojų amžiaus ir socialinėms grupėms. Šios paslaugos orientuotos į asmenį pagal jo ir jo šeimos poreikius, todėl sveikatos stiprinimo, išsaugojimo ir gydomosios priemonės taikomos įvertinus paciento ir jo šeimos socialinę bei psichologinę aplinką, o kad būtų pasiektas optimalus efektas, pasitelkiami ir šeimos nariai. Taip pat šios paslaugos orientuotos ne tik į konkrečią ligą, bet ir į asmens sveikatos būklę, psichologinius, socialinius poreikius ir aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad asmens sveikata suprantama kaip fizinė, psichinė ir socialinė gerovė [23].
Svarbus yra tęstinumo principas - tai yra vienas iš uždavinių, keliamų šeimos medicinai, todėl paslaugos yra teikiamos nuolat: rūpinamasi ne tik pablogėjusia paciento, šeimos, bendruomenės sveikata, bet prižiūrima ir tada, kai pagerėja, stengiamasi ją išsaugoti. Tęstinumas – tai rūpinimasis pacientu, nuolatinė pagalba visai šeimai ir atskiriems asmenims nuo gimimo iki mirties, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. Gydytojo prieinamumas, jo kompetencija bei sugebėjimas „nutiesti tiltus“ iš vienos konsultacijos į kitą, paciento noras
procesą – tai būtinosios sąlygos, padedančios užtikrinti SP tęstinumą. O PSP tęstinumas padeda užtikrinti pacientui visapusišką, veiksmingą ir suderintą pagalbą [23, 24].
Apibendrinus PSP vietą sveikatos apsaugos sistemoje galima teigti, kad PSP išvystymo lygis turi tiesioginės įtakos mūsų visuomenės bendrajai sveikatai. Asmens SP teikiama pakopomis ir PSP sudaro pirmą ryšio tarp paciento ir sveikatos sistemos lygmenį. O šeimos gydytojas ir bendruomenės slaugytoja, į kurį pacientas kreipiasi pirmiausiai, būdamas jo sveikatos gynėju, koordinuoja paslaugas, teikiamas asmeniui įvairiuose sveikatos apsaugos lygiuose. Visa tai apima išsamesnę, labiau tęstinę ir geriau koordinuotą paciento, šeimos ir bendruomenės priežiūrą.
1.1.4. Pirminės sveikatos priežiūros reformos tikslai
Aktyvi SP politika yra svarbiausias SP reformos tikslas [33]. Tačiau pačių reformų vykdymas neišvengiamai tampa problema netgi tada, kai pripažįstamas reformavimo būtinumas ir nutariama, kas turi būti padaryta reformos metu [34].
LR sveikatos apsaugos reforma suplanuota remiantis PSO Liublianos chartija dėl sveikatos apsaugos reformos:
atsisakyti sovietinio organizavimo būdo (Semaškos modelio), nuo visiems gerai matomų ydų;
atkurti tai, kas buvo iki sovietinės okupacijos (ligonių kasų sistema, organizuoti privalomąjį draudimą pagal Bismarko modelį);
priartėti prie Vakarų šalių visuomenės organizavimo modelių, įdiegiant pradžioje platesnį visuomenės sveikatos suvokimą, o vėliau ir konkrečias paslaugų apmokėjimo sistemas [34].
1990-1999 metais vykusios sveikatos apsaugos reformos esminiai įvykiai. Priimti pagrindiniai teisės aktai. 1990 metais Lietuvoje buvo suformuotas vienas iš svarbiausių šalies sveikatos politikos dokumentų – Nacionalinė sveikatos koncepcija.
Atskiros sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios sveikatos sistemos dalies statusą turinti PSP sveikatos politikoje pirmą kartą buvo panaudotas 1991 metais ir sukurta kartu su Nacionaline sveikatos priežiūros koncepcija [33]. 1991 metų spalį LR Seimas patvirtino Nacionalinę sveikatos koncepciją, kurioje aiškiai išreiškiamas politinis siekis - įgyvendinti aktyvią ir į PSP, bei prevenciją orientuotą SP politiką [35].
LR Seimas patvirtino Nacionalinę sveikatos koncepciją, kuri tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį. Šio dokumento esmė yra aktyvi sveikatos politika ir strategija. Pirminės grandies sveikatos apsaugos plėtojimas – tai prioritetinė sveikatos apsaugos kryptis. Reformuojant sveikatos apsaugos struktūrą bei funkcionavimą, prioritetinis finansavimas teikiamas pirminės grandies medicinos įstaigų bazių stiprinimui, personalo kvalifikacijai gerinti bei jų suinteresuotumui efektyviai dirbti didinti, tam tikslui panaudojant ekonominius svertus [36]. Koncepcijoje numatyti Lietuvos žmonių tausojimo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, PSP plėtros bendroje SP sistemoje, SP specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos Sąjungos standartus, brangios specializuotos medicinos pagalbos koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukia į pažangiai mąstančių apie SP ir ją plėtojančių Europos šalių gretas [37].
Paslaugų restruktūrizavimas - buvo siekiama restruktūrizuoti SP paslaugas taip, kad jos būtų orientuotos į PSP ir bendrosios praktikos gydytojo (BPG) funkcijos diegimą [33].
1991 metais vyko valstybinio sveikatos priežiūros administravimo decentralizavimas: PSP įstaigos perduotos savivaldybių kompetencijai;
valstybinis šių įstaigų finansavimas pradėtas vykdyti per savivaldybių biudžetą [35].
PSP paslaugos teikiamos savivaldybės pavaldumo medicinos punktuose, ambulatorijose ir poliklinikose bei privačiai dirbančių gydytojų kabinetuose. Vykdant SP institucijų restruktūrizavimą PSP atskirti nuo antrinės.
Jau 1991 metais buvo pradėta rengti BPG, o nuo 1992 metais, prasidėjo kitų specialybių gydytojų perkvalifikavimas į BPG. Be to, 1994 metais priimtas Sveikatos priežiūros sistemos įstatymas atsakomybę už PSP paslaugų teikimą vietose priskiria savivaldybėms. Priežiūros ir kylančių problemų sprendimo tikslais buvo įvestos savivaldybės gydytojo pareigos [33]. 1994 – 1995 metais nuspręsta sustiprinti PSP sektorių, mažinant ambulatorinės priežiūros specializaciją. Daugiau dėmesio imta skirti vadovaujančio personalo mokymui ir paslaugų teikėjų kontrolei [34]. 1995 metais PSP konferencijoje „ Pirminė sveikatos priežiūra: ateities kūrimas“ pagrindiniais tikslais buvo:
padėti geriau suvokti reformos būtinybę; pradėti kurti PSP strateginį planą;
sukurti visuotinai priimtinus pagrindinius PSP apibrėžimus; praplėsti požiūrio apie galimus PSP modelius ribas [35].
1995 metais parengta PSP strategija. Parengti ir patvirtinti apskrities ir savivaldybių gydytojų nuostatai [33]. 1996-1998 metais Lietuvos SP sektoriaus reformų srityje buvo padaryta žymi pažanga Lietuvos Respublikos seimas priėmė pagrindinius teisės aktus (Sveikatos draudimo įstatymą, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą) [38].
1998 metais Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) patvirtino PSP paslaugų privatizavimo gaires. Reformų įgyvendinimą tęsia SAM. Nuolatiniais reformos tikslais išlieka institucinė ir organizacinė PSP. Didžiausią dėmesį skiriant PSP sektoriaus funkcionavimui ir visuomenės SP paslaugoms. Daugiau nei 80 proc. gyventojų prisirašę prie PSP įstaigų [38]. 1999 metais patobulinta ir patvirtinta BPG pareigybinė norma, apibrėžianti BPG teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę [36]. Decentralizuojant įstaigas ir skatinant privačių įstaigų kūrimąsi PSP, PSP paslaugas teikiančių įstaigų skaičius smarkiai didėjo. PSP sistemos decentralizacija suaktyvėjo pradėjus įgyvendinti PHARE projektu, kuriose buvo numatytos BPG kabinetų aprūpinimas medicinos įranga. Tai paskatino savivaldybes leisti steigti privačius BPG kabinetus, centrų steigimasis padedantis užtikrinti geresnį šių paslaugų prieinamumą [38].
1.1.5. Šeimos gydytojo vaidmuo sveikatos reformos metu
Vienas pagrindinių SP reformos iškeltų tikslų – tai šeimos gydytojo vaidmens pokytis. Lietuvos sveikatos programoje pabrėžiama, kad turi būti siekiama išplėsti šeimos gydytojo kompetencijos ribas, pakeičiant PSP dirbančių terapeutų, pediatrų, chirurgų, akušerių ginekologų veiklą į šeimos gydytojo veikla [39]. Šeimos gydytojas, kaip centrinė PSP dalis, buvo pripažinta prioritetu jau LR Atkuriamojo Seimo 1991 metų spalio 30 d. priimtoje Lietuvos Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje.
1991 metais buvo pradėta rengti bendrosios praktikos gydytojus (BPG), o nuo 1992 metų prasidėjo kitų specialybių gydytojų perkvalifikavimas į BPG. 1996 metų pabaigoje Lietuva jau turėjo 300 diplomuotų BPG, tai sudarė tik 10 proc. reikiamo BPG skaičiaus. Pagal 1995 metais Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patvirtintus standartus 1650 gyventojų reikalingas vienas BPG [33].
Statistikos departamento duomenimis [40], Lietuvoje nuo 1994 metų iki 2010 metų šeimos gydytojų skaičius išaugo nuo 86 iki 1849. Pokytis, įvykęs per 15 metų, akivaizdus. 2010 metais iš viso Lietuvoje buvo užregistruoti 13203 gydytojai. Iki 2005 metų buvo planuojama parengti 2500 BPG [33]. Tačiau 2005 metais buvo tik 1730 šeimos gydytojai, o
2010 metais, kaip jau buvo minėta, 1849 gydytojai. Vadinasi, šis uždavinys nebuvo įgyvendintas.
BPG institucija susidūrė su tam tikrais sunkumais. Lietuvoje ši gydytojo specialybė yra sąlyginai nauja, todėl daugeliu atvejų nepakankamai įvertinama sveikatos apsaugos sistemos kontekste. Įteisinus šeimos medicinos instituciją, šios specialybės sąvoka ir veiklos apimtis nebuvo pakankamai aiški [39]. Dėl pripažinimo ji konkuravo su kitomis medicinos specialybėmis, kurios per dešimtmečius sukūrė savitus PSP darbo kokybės vertinimo kriterijus bei profesinius interesus. BPG vaidmuo nebuvo laikomas prestižiniu, nes nuo sovietmečio buvo likęs įprotis dėl sveikatos problemų kreiptis tiesiogiai į specialistą, todėl šeimos gydytojas dažnai laikytas tik kliūtimi [41]. Reikėjo nustatyti šeimos gydytojo veiklos standartus.
Buvo priimtos BPG veiklą reglamentuoja medicinos normos (jau nebegaliojančios normos buvo priimtos 1996 metais, 1999 metais, o nuo 2006 metų įsigaliojo nauja medicinos norma „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“). Šioje medicinos normoje [42] pateikiamas šeimos gydytojo apibrėžimas: „šeimos gydytojas – tai medicinos gydytojas, įgijęs šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją“. Šeimos gydytojo praktika apibrėžiama: „Šeimos gydytojo praktika – gydytojo pagal įgytą šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama pirminė ir tęstinė asmens, šeimos ir bendruomenės nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar ligos sveikatos priežiūra, kai pacientai priimami gydytojo kabinete ar jų namuose. Ja, kliniškai kompetentingai patenkinama didesnė medicinos pagalbos poreikių dalis, atsižvelgiant į pacientų kultūrinę, socialinę, ekonominę ir psichologinę aplinką. Prisiimama asmeninė atsakomybė už visapusišką ir nepertraukiamą pacientų priežiūrą“.
Informacijos pateikimas pacientui labai svarbus. Konsultacijos metu BPG turi suteikti pacientui visapusišką informaciją. Kaip teigiama oficialiame SAM tinklalapyje, „Lietuvoje šeimos gydytojo specialybė buvo įvesta atsižvelgiant į kitų šalių patirtį – kaip patarėjo, koordinatoriaus, padedančio orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojančio elementariais sveikatos klausimais, stebinčio lėtinių ligų eigą, padedančio surasti reikalingą specialistą“ [43].
BPG turi atlikti darbą profilaktikos bei prevencijos srityje. Tai buvo nustatyta BPG normoje 1999 metais. 2000 metais nustatyta dar viena BPG pareiga – atlikti naujagimių, ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikų ir suaugusiųjų profilaktinius tikrinimus dėl infekcinių ligų. Tačiau nors ir tai buvo reglamentuota, vis tik buvo atliekama labai pasyviai. Dėl šios priežasties 2005 metais papildomai imta mokėti už skatinamąsias PSP paslaugas: fiziologinio nėštumo priežiūros, vaikų iki 1 metų, neįgaliųjų sveikatos priežiūros, vaikų
imunoprofilaktikos, moksleivių paruošimo mokyklai bei slaugos personalo paslaugas namuose [44].
2010 metais SAM veiklos ataskaitoje [45] teigiama, kad 2010 metais buvo iškeltas tikslas stiprinti šeimos gydytojo instituciją. Apibendrinant rezultatus, teigiama, jog buvo išplėsti šeimos gydytojų gerų darbo rezultatų rodikliai: „Taip šeimos gydytojai motyvuojami teikti daugiau ir kokybiškų paslaugų, gerinant PSP intensyvumą, mažinant eiles pas gydytojus konsultantus“. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog šeimos gydytojo darbas ženkliai palengvėtų daugiau funkcijų atlikti priskyrus slaugytojams – taip sumažėtų šeimos gydytojų darbo krūvis ir eilės pas gydytoją. Šiai problemai spręsti parengtos naujos medicinos normos.
PSP paslaugas teikia valstybinės ir privačios gydymo įstaigos. Valstybinių ir privačių PSP įstaigų santykis keičiasi pastarųjų naudai. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis (2011 metais), 2010 metais PSP paslaugas teikė 184 privačios PSP įstaigos (į šį skaičių neįtrauktas privačių odontologinės priežiūros įstaigų skaičius) [46]. Palyginimui – 1998 metais buvo tik 8 privačios PSP įstaigos, sudariusios su teritorinėmis ligonių kasomis sutartis dėl PASP teikimo, 2006 metais – 173 privačios PSP įstaigos [47].
1.2. SLAUGOS SISTEMOS REFORMA: PRAKTIKA, STUDIJOS, MOKSLAS
1.2.1. Slaugos personalas ir jo rengimas
Pagal PSO duomenų bazę rodo, kad iki 1990 metų, slaugos personalo kiekis Lietuvoje sparčiai augo, o per praeitą dešimtmetį atsirado šio personalo mažėjimo tendencijos. Dešimtmečio viduryje medicinos seserų (slaugytojų) skaičius vienam gyventojui buvo artimas Vokietijos ir Rusijos rodikliams, 1,5 karto viršijo vidutinį Rytų Europos vidurkį, bet, kita vertus, sudarė apie 65 proc. Šiaurės šalių vidurkio. Vienareikšmių nuostatų, kiek Lietuvoje turėtų dirbti medicininės slaugos darbuotojų, nėra suformuluota. Diskusijų apie sveikatos reformas pradžioje šalyje vyravo nuomonė, kad slaugos personalo santykinai nepakanka. Tokia, nuostata, matyt, formavosi dėl to, kad dalis slaugytojų vietų Vilniaus ir Kauno ligoninėse paskutiniais sovietinio laikotarpio metais nebuvo užimta. Kita vertus, jau tuo metu buvo konstatuota, kad kvalifikuotas slaugos personalas dažnai atlieka jam nebūdingas, specialiosios medicininės kvalifikacijos nereikalingas funkcijas. Vėlesniais metais nacionaliniu lygiu, viešų diskusijų dėl bendro slaugos personalo poreikio beveik nebuvo, o faktinį dirbančiųjų viduriniosios grandies specialistų skaičių lėmė medicinos mokyklų pajėgumai ir gydymo įstaigų paklausa [2].
Per praėjusį dešimtmetį (1990–2000 metais) trūko diskusijų dėl bendro slaugos poreikio ir slaugytojų rengimo mastų. Kitą vertus, diskusijos apie felčerių vietą Lietuvos sveikatos politikoje vyko visus 10 sveikatos priežiūros metų. 1990 – 1991 metais SAM vyravo nuostata, kad, esant gerai išvystytam ambulatorijų ir poliklinikų tinklui, felčerių paslaugos daugelyje šalies vietovių tampa nebereikalingomis. Ši nuostata lėmė tai, kad buvo nutrauktas felčerių rengimas medicinos mokyklose bei jų skaičius 1992 metais sumažejo iki 58 proc. 1990 metų lygio.
1.2.2. Slaugos personalo rengimo reforma
Lietuvoje 1991 metais patvirtinus Nacionalinę sveikatos koncepciją, numatytos sveikatos sistemos plėtojimo kryptys bei išskirti prioritetai. Kaip viena pagrindinių sveikatos sistemos plėtotės krypčių įvardyta sveikatos priežiūros specialistų – slaugytojų yra profesinio rengimo pertvarka pagal ES standartus. SP sistemos reforma iškėlė ir daugiau uždavinių, susijusių su personalo poreikio planavimu, specialistų licencijavimo procesu, jų motyvacija ir kt.
Slaugos specialistai – gausiausia SP specialistų grupė. Tai savarankiški specialistai, lygiaverčiai asmens SP specialistų komandos nariai, gebantys vykdyti šias pagrindines funkcijas:
slaugymas: problemos identifikavimas, planavimas, veiksmų, procedūrų numatymas ir jų įgyvendinimas, slaugos kontrolė ir vertinimas;
mokymas, konsultavimas – tai slaugos proceso dalis, kuriai reikia specifinių žinių ir įgūdžių;
vadovavimas: gali būti komandos lyderis, slaugos administratorius;
tyrinėjimas: taikomieji tyrimai, kurie užtikrina grįžtamąjį ryšį, tobulesnes slaugos paslaugas.
Lietuvos sveikatos informavimo centro 2006 metų duomenimis, SP įstaigose dirbo 25169 slaugytojai, arba 32 proc. visų SP sektoriuje dirbančių specialistų. Išskirtiniai šio dešimtmečio bruožai: intensyviai vystoma slaugos mokslo reforma, bendrosios praktikos slaugytojų rengimas, vadovaujantis ES sektorinės direktyvos reikalavimais, teisinės bazės, reglamentuojančios specialistų teises, pareigas ir atsakomybę, sukūrimas. Tačiau intensyviai vykdant sveikatos reformą, optimizuojant įstaigų tinklą, atliekant funkcijų persiskirstymą tarp skirtingų sveikatos priežiūros sektorių, keičiantis SP įstaigų pavaldumui (decentralizacija),
valdymą perduodant savivaldai ar apskritims, slaugytojų poreikis nebuvo įvertintas bei planuojamas. Ši aplinkybė atsiliepė specialistų skaičiaus pokyčiams, kai nuo 1993 metų iki 2006 metų slaugytojų skaičius darbo rinkoje sumažėjo 20,2 proc. [48]
Slaugos personalo rengimas praeitą dešimtmetį keitėsi ne taip radikaliai kaip gydytojų, bet ganėtinai sparčiai. Jau minėta, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo nutrauktas felčerių rengimas. Taip pat reikšminga, kad:
1. Reformos dešimtmečio pradžioje buvo pradėta į medicinos mokyklas priiminėti tik vidurinę mokyklą baigusius jaunuolius. Anksčiau studijas galėjo pradėti baigusieji 8 ar 9 vidurinės mokyklos klases.
2. Peržengus pusę pirmo sveikatos apsaugos sistemos reformos dešimtmečio, pradėta diegti slaugos personalo mokymo sistema, pirmaisiais metais suteikiant bendras slaugytojui būtinas žinias ir įgūdžius, o specialias žinias akcentuojant paskutiniuose studijų kursuose. Anksčiau specializacija (akušeris, laborantas, med. sesuo ir pan.) prasidėdavo pirmaisias studijų metais.
3. Pradėta rengti socialinius darbuotojus. Užpildančius spragą, susidarančią tarp medicininių paslaugų ir komunalinių paslaugų (maitinimas, skalbimas).
4. Įvestos aukštojo mokslo studijos slaugos personalo darbuotojams KMU. Šis žingsnis atspindi vadybos poreikius gydymo įstaigose, kur vyr. slaugytoja atsakinga už dešimčių ar net šimtų viduriniosios grandies specialistų darbą, bei ženklius materialinius išteklius.
Nagrinėdami gydytojų darbo apimtį su tam tikromis išlygomis buvo padarytos išvados, kad per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dėl gerėjančio gydytojų rengimo ir stabilaus jų skaičiaus, bendrieji sveikatos ištekliai augo. Slaugos personalo rengimą gerinti buvo pradėta vėliau nei gydytojų ir iš esmės tai tebedaroma. Slaugos darbuotojų skaičius gana pastebimai mažėjo. Šie argumentai leidžia teigti, kad bendra šių išteklių (slaugos personalo) apimtis sumažėjo. Tikėtina, kad nagrinėjamos grupės darbuotojų skaičiaus mažėjimą iš dalies kompensavo pagerėjęs gydymo įstaigų darbo organizavimas. Specialūs tyrimai turėtų parodyti, ar tikrai (1995-1999 metais) gerėjo darbo organizavimas ir darbo drausmė, bei kokios buvo pokyčių priežastys [2].
1.2.3. Slaugytojai ir jų kompetencija
Slaugytojas – tai ne medicinos sesuo, kuri buvo rengiama tik slaugyti sergantyjį, atlikti tik gydytojo nurodymus, bet specialistas, pagal profesinės kvalifikacijos ir srities poreikius įgijęs įvairių įgūdžių bei psichologinių, socialinių, pedagoginių ir vadybos žinių [49].
Siekiant pagerinti žmogaus ir visuomenės sveikatos būklę, pagrindinis dėmesys skiriamas ne ligų gydymui, bet sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir stiprinimui. Todėl slaugytojo vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas – žmogaus sveikata. Tai atsispindi ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai [49].
Slaugytojas privalo žinoti jo kompetencijai priskirtas funkcijas, organizuoti ir įgyvendinti bendruomenės/šeimos slaugą – įvertinti bendruomenės narių sveikatą, nustatyti asmenų ir atskirų jų grupių slaugos poreikius, padėti juos patenkinti; skatinti bendruomenės narių atsakomybę už savo sveikatą, organizuoti ir įgyvendinti atitinkamą mokymą, vertinti jo rezultatus; bendradarbiauti su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais, kitomis institucijomis, nuo kurių gali priklausyti žmonių sveikata; plėtoti bendruomenės slaugą, ją vertinti, planuoti, slaugyti pacientus, mokyti šeimos narius prižiūrėti sunkiai sergančius artimuosius, kontroliuoti paskirtą gydymą; gebėti pažinti aptarnaujamoje bendruomenėje dažniausiai pasitaikančias ligas - širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos, onkologines, infekcines, lytiškai plintančias, psichikos, burnos ertmės, endokrininės sistemos, kaulų ir raumenų sistemos ir kt., nėštumo patologiją. Stebėti ir prireikus organizuoti šių pacientų slaugą [49].
Slaugytojams, kurių profesija pasižymi didžiuliu emociniu bei fiziniu krūviu ir kurių profesinė misija yra padėti bei užtikrinti slaugą, pariems yra svarbi darbinė atmosfera bei saugumas darbo vietoje. Kanados mokslininkų tyrimų duomenimis, vieni svarbiausių veiksnių, dėl kurių didžioji dalis slaugytojų lieka dirbti – tai pasitenkinimas darbu bei organizacijos politika [16].
Pagrindinėmis problemomis Lietuvoje, su kuriomis susiduriama teikiant asmens SP paslaugas, įvardijama nepakankamai nuosekli sveikatos politika ir jos įgyvendinimas, nepakankamai efektyvi SP organizavimo sistema, maža gyventojų atsakomybė už savo sveikatą, tobulintini sveikatos sistemos reguliavimo principai ir metodai [50].
priežiūrą. Slaugos paslaugos asmenims yra teikiamos SP, socialinės globos bei kitose įstaigose (įmonėse), taip pat namuose. Šias paslaugas teikia bendrosios praktikos ar bendruomenės slaugytojos, kurios vadovaujasi Lietuvos medicinos normomis (MN 28:2011; MN 57:1998) [51, 52]. Šiose normose nustatytos slaugytojų veiklos sritys, teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė. Viena iš Lietuvoje naujų, tik pradedančių plėtotis sričių – paliatyviosios pagalbos paslaugos, kurias gali teikti ambulatorinės ir stacionarinės asmens SP įstaigos, organizuodamos šių paslaugų teikimą stacionare, dienos stacionare arba ambulatorinėmis sąlygomis (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. V-14) [53].
Vienas iš strateginių Sveikatos apsaugos ministerijos tikslų – siekti, kad pacientams laiku būtų suteikiama kokybiška, saugi ir prieinama SP. Dokumente „Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2007–2015 metų metmenys“ pabrėžiama, kad Lietuvoje stokojama paskatų plėtoti alternatyvias ambulatorines paslaugas [54, 55]. Iš jų svarbią vietą užima slauga namuose. Nors slauga namuose Lietuvoje jau pradeda įsitvirtinti, finansavimas šiai darbo sričiai, deja, dar vis per mažas. Vykdant sveikatos apsaugos reformą kaip vienas iš uždavinių nurodytas siekis įgyvendinti sveikatos santykių socialinio teisingumo ir solidarumo principus – užtikrinti mokesčių padalijimą visiems visuomenės nariams pagal jų pajamų dydį ir nesieti paslaugų prieinamumo su asmens socialine kategorija.
Vykstantys dinamiški pokyčiai visose gyvenimo srityse yra lydimi SP sistemos reformos, kurioje ypač akcentuojama slaugytojų veiklos kaita. Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių visuomenės SP poreikių. Palaipsniui didėja prieštaravimas tarp išsilavinimo, kurio slaugytojams reikėtų, kad jie galėtų prisitaikyti prie vis sudėtingėjančios veiklos, ir išsilavinimo, kurį jie gauna profesinio rengimo įstaigose. Tyrimais nustatyta, kad daugiau nei 50 proc. SP paslaugų teikia slaugytojai, todėl be šių specialistų paslaugų sutriktų visa SP sistema. Pasauliniu mastu slaugos praktika koncentruojasi į žmogų ir į jo sveikatą, remiasi sisteminiu problemų sprendimometodu. Slaugytojai turi būti įvaldę keletą multidisciplininių kompetencijų. Slaugos paslaugos koncentruojasi į sveikatą, o ne į ligą, o slaugos praktika orientuota ne į užduočių vykdymą, bet į pacientą. Paminėtos slaugos praktikos kaitos kryptys rodo, jog slaugytojai turi įgyti daugybę kompetencijų ir gebėti dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudami su kitų profesijų atstovais. Tai reiškia tradicinio slaugytojo vaidmens transformaciją iki autonomiško specialisto, gebančio įnešti unikalų, išskirtinį indėlį į SP bei lygiaverčiai dirbti SP komandoje su įvairių profesinių sričių specialistais [50].
Daugelyje ES šalių slaugos paslaugos namuose yra tarp SP ir socialinės srities, labai susipynusios ir sunkiai atskiriamos. Šis atskyrimas dažniausiai priklauso nuo paslaugų teikėjo. Pavyzdžiui, jei slaugos paslaugas namuose teikia SP srities teikėjas, dažnai į paslaugas patenka reabilitacija, sveikatos stiprinimas, ligų prevencija, fizioterapija ir t. t., o šių paslaugų gavėjai daugiausiai yra pagyvenusio amžiaus asmenys, pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis. Socialinio sektoriaus teikėjų paslaugų namuose gavėjai dažniausiai yra pagyvenę ir vieniši asmenys. Kai kuriose Europos šalyse, pvz., Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, sudarytas šių paslaugų organizavimo modelis, pagal kurį SP paslaugas teikia SP sistemos teikėjai, o socialinės ar kitos teikiamos paslaugos namuose yra socialinės sistemos dalis. Kitose šalyse, pvz., Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, už paslaugų namuose teikimą atsakinga viena institucija, t. y. savivaldybės [56].
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
Gavus bioetikos komisijos leidimą Nr. BC-SLF(N)-86 2011 metais sausio mėn. 05 d. (1 priedas) Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto ligoninėje (LSMUL) Kauno klinikose buvo vykdomas momentinis kiekybinis tyrimas. Tyrimui buvo pasirinkta LSMUL atsižvelgiant į tai, kad yra didžiausia daugiaprofilinė ir moderniausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Joje ypatingas dėmesys kreipiamas medicinos paslaugų kokybės gerinimui siekiant vieno tikslo - geresnės sveikatos Lietuvos žmonėms. Tyrimui atlikti, buvo gautas raštiškas klinikų vadovų sutikimas. Tyrimas pagal sudarytą sutartį su LSMUL buvo pradėtas 2011-01-17 d., baigtas 2011-02-04 d.
Palyginamasis momentinis kiekybinis tyrimas buvo atliktas gavus bioetikos komisijos leidimą Nr. BEC-VSV(M) – 325 (2 priedas), LSMUL Kauno klinikose 2013-03-01 d. baigtas 2013-04-01d. Buvo atrinkta atsitiktinė respondentų grupė, kad būtų galima gautus rezultatus palyginti tarpusavyje.
2.1.Tyrimo eiga:
1. Mokslinės literatūros paieška ir analizė.
2. Remiantis literatūra, sudaryta anketa slaugytojų apklausai vykdyti.
Momentiniam kiekybiniam tyrimui atlikti buvo naudota autorės sudarytos anoniminė anketa slaugytojų apklausai.
3. Anketinė apklausa. Slaugytojų apklausa buvo vykdoma LSMUL Kauno klinikų poliklinikose (konsultacinės poliklinikos terapiniame skyriuje, kuriame dirba 27 slaugytojos, anketas užildė 20 slaugytojų, chirurginiame ambulatoriniame skyriuje dirba 15 slaugytojų, anketas užpildė 9 slaugytojos, ausų, nosies ir gerklės ambulatoriniame skyriuje dirba 12 slaugytojų, anketas užpildė 11 slaugytojų, PSP skyriuje, kuriame dirba 14 slaugytojų, anketas užpildė 12 slaugytojų bei kardiologijos ambulatoriniame skyriuje kuriame dirba 27 slaugytojos, anketas užpildė 20 slaugytojų) ir stacionariniuose skyriuose (skubios pagalbos skyriuje dirba 26 slaugytojos, anketas užpildė 20 slaugytojų, chemoterapijos – dienos stacionaro skyriuje dirba 12 slaugytojų, anketas užpildė 12 slaugytojų, nervų ligų skyriuje dirba 25 slaugytojos, anketas užpildė 20 slaugytojų, vaikų neurochirurgijos skyriuje dirba 15 slaugytojų, anketas užpildė 6 slaugytojos, galvos smegenų traumų skyriuje dirba
22 slaugytojos, anketas užpildė 12 slaugytojų). Viso užpildė 142 slaugytojos. Tiriamosios buvo apklaustos anoniminiu anketavimo būdu, anketą įteikus slaugytojoms pildyti savarankiškai, paaiškinus joms apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją.
4. Duomenų rinkimas. Tyrimo atlikto 2011 m. metu slaugytojoms buvo išdalinta 160 anketų. Užpildė ir grąžino 140 anketas (atsako dažnumas 87,5 proc.), iš kurių 3 buvo netinkamos tolimesniam tyrimui, todėl statistinei analizei buvo naudojamos 137 anketos.
Tyrimo atlikto 2013 m. metu buvo išdalinta 200 anketų. Užpildė ir gražino 142 anketas. Jos visos tiko statistinei analizei (atsako dažnumas 71 proc.)
5. Tiriamasis kontingentas – slaugytojos dirbančios LSMUL visuose sveikatos priežiūros lygiuose (tai pirminis-šeimos medicinos klinika, antro ir trečio lygio poliklinikos, bei trečio lygio stacionaras).
6. Įtraukimo į tyrimą kriterijai. Dalyvauti tyrime buvo pakviestos slaugytojos dirbančios įvairiuose skyriuose LSMUL Kauno klinikose. Tyrimai vyko nuo 2011-01-17 iki 2011-02-04 d ir 2013-03-01 iki 2013-04-01. Tyrime dalyvavo tie respondentai, kuriems paaiškinus tyrimo tikslą ir naudą, sutiko atsakyti į anketos klausimus, o gautus rezultatus apibendrinti ir panaudoti moksliniams tikslams.
7. Statistinė duomenų analizė, duomenų aptarimas ir išvadų pateikimas. Iš gautų anketinės apklausos duomenų, naudojant SPSS 20.0 versijos programą, buvo sudaryta duomenų bazė. Gauti rezultatai ir duomenų pasiskirstymas pateiktas grafikų ir lentelių pagalba. Tyrimo duomenys aprašyti, interpretuoti rezultatai. Baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir praktinės rekomendacijos.
2.2. Tyrimo metodai
2.2.1.Anketinė apklausa raštu
Informacija buvo renkama taikant plačiai paplitusį apklausos metodą – anketavimo metodą. Anketos buvo anoniminės, siekiant kuo atviresnio ir nuoširdesnio bendravimo su slaugytojomis. Jose buvo paaiškintas pozityvus tyrimo tikslas ir užtikrinta, kad šių anketų duomenys konfidencialūs ir jie nebus niekur kitur panaudoti, tik tyrimo statistinei analizei.
PSO leidinyje Quality of care (2006) išdėstytomis su SP kokybe dažniausiai siejamomis šešiomis sritimis, kurias PSO pateikia kaip dimensijas: SP rezultatyvumas, efektyvumas, prieinamumas, priimtinumas/orientavimas į pacientą, teisingumas, saugumas.
SP kokybės principais, kokybiškų paslaugų teikimo reikalavimais išdėstytais šiuose teisės aktuose ir dokumentuose: LR Sveikatos sistemos įstatyme; Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 metų programoje; Lietuvos medicinos normoje MN 14:2005 "Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė" ir kt. [42].
Buvo atliktas bandomasis tyrimas. Apklausta 20 slaugytojų. Po apklausos nuspręsta, kad anketos tinkamos tolimesniam tyrimui atlikti.
Slaugytojų anketa sudaro 28 klausimai, kurioje atsispindi respondentų demografiniai duomenys, slaugytojų požiūris į sveikatos apsaugos sistemos reformą, slaugytojų nuomonė apie teikiamų slaugos paslaugų kokybę, apie darbo organizavimą, pacientų informuotumą, apie galimybę tobulėti ir rodyti iniciatyvą darbe (3 priedas ).
2.2.2. Statistinė analizė
Šiame darbe pateikiami 2013 metai atlikto tyrimo statistiniai duomenys.
Statististinė duomenų analizė atlikta naudojant programą ,,SPSS 20.0 for Windows“ ir ,,Microsoft Office Excel 2007“. Požymių nepriklausomumui nustatyti naudotas chi kvadrato (χ²) kriterijus. Duomenys statistiškai reikšmingi, kai p<0,05 (statistinio pasikliautinumo lygmuo – 95 proc.). Atliekant statistinių duomenų palyginimą, kai kurie duomenys buvo sugrupuoti į grupes dėl per mažos tiriamųjų imties. Chi kvadrato (χ²) kriterijus skaičiuojamas pagal formulę:
Čia n – imties dydis, ni – dažnis intervale [ti, ti+1), k – intervalų skaičius, p – tikimybė.
Buvo skaičiuotas Z kriterijaus p reikšmė.
Viso buvo apklaustos 340 slaugytojų iš įvairių LSMU ligoninės Kauno klinikų skyrių. Apklausa buvo atliekama anketavimo būdu. Pirmo tyrimo metu (2011 metais) iš 140 anketų statistinių duomenų skaičiavimui tiko 137 anketos. Antro tyrimo metu 2013 metais iš 200 anketų statistinių duomenų skaičiavimui tiko 142 anketos. Viso statistiniams skaičiavimams naudotos 279 anketos. Gauti duomenys buvo analizuojami pagal amžių, darbo stažą,
k i i i n np n x 1 2 2
išsilavinimą, darbo krūvį ir pagal darbovietes. Kadangi atsakymai buvo panašus ir statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta p>0,05, tai atsakymus į klausimus išskyriau amžiaus grupėse, darbovietės padaliniuose ir pagal išsilavinimą.
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Slaugytojų požiūrio įvertinimas į vykstančią sveikatos apsaugos sistemos reformą ir pokyčius slaugoje 2013 metais
Slaugytojų atsakymai į klausimą ,,Ar Jūs susipažinusi su sveikatos apsaugos sistemos reforma?“ skirtingose amžiaus grupėse, statiškai reikšmingai skirtumo nenustatyta (χ²=3,45, p=0,49) (1 lentelė).
1 lentelė. Slaugytojų susipažinimas su sveikatos apsaugos sistemos reforma priklausomai nuo amžiaus
Amžius
Ar susipažinusi su sveikatos apsaugos sistemos reforma?
Iš viso:
χ2 kriterijaus p Taip Iš dalies Ne, nesidomėjau
n (proc.) n (proc.) n (proc.) n (proc.) <=35 m. 7 (22,6) 20 (64,5) 4 (12,9) 31 (100) 0,49 36-50 m. 15 (19,5) 53 (68,8) 9 (11,7) 77 (100) >50 m. 12 (35,3) 18 (52,9) 4 (11,8) 34 (100) Iš viso: 34 91 17 142 11,1 77,8 11,1 33,9 56,5 9,7 17,7 67,7 14,5 0 20 40 60 80 100 proc. šeimos medicinos klinika konsultacinė poliklinika stacionaras
Ar susipažinusi su sveikatos apsaugos sistemos reforma?
taip iš dalies ne; nesidomėjau
1 pav. Slaugytojų susipažinimas su sveikatos apsaugos sistemos reforma skirtinguose darbovietės padaliniuose
Slaugytojų dirbančių įvairiuose padaliniuose susipažinimas su sveikatos apsaugos sistemos reforma duomenys buvo panašūs ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė (χ²=6,63,
