KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINĖS MEDICINOS KATEDRA
EMA MAMYKINA
Sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistų
pasirengimas dalyvauti savižudybių prevencijoje
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Visuomenės sveikata: vadyba)
Mokslinė vadovė Doc. dr. Nida Žemaitienė
Santrauka
Visuomenės sveikatos vadyba
Sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistų pasirengimas dalyvauti savižudybių prevencijoje
Ema Mamykina
Mokslinė vadovė Doc. dr. Nida Žemaitienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra; 2005. 54 p.
Šiame magistro darbe tiriama, kaip dažnai sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistai susiduria su savižudišku elgesiu, jų žinios ir požiūris į savižudybes bei jų prevenciją, galimybes dalyvauti savižudybių prevencijoje.
Tikslas: ištirti įvairių sričių specialistų požiūrį, galimybes ir pasirengimą dalyvauti savižudybių prevencijoje.
Uždaviniai: 1. išsiaiškinti, kaip dažnai sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistams tenka susidurti su savižudišku elgesiu; 2. įvertinti sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistų žinias ir požiūrį į savižudybes bei jų prevenciją; 3. išanalizuoti įvairių sričių specialistų galimybes dalyvauti savižudybių prevencijoje; 4. pateikti rekomendacijas rajono bendruomenės įgalinimui spręsti savižudybių problemą. Tyrimo metodika: Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa. Anketa sudaryta iš 27 klausimų, tarp kurių yra uždaro ir atviro tipo klausimai. Anketos buvo išdalintos įstaigose ir sekančią dieną surinktos. Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 12,0. Tyrimas buvo atliktas atsitiktinai pasirinktose ugdymo įstaigose; visų tipų gydymo įstaigose; rajono policijos komisariate.
Rezultatai: Dauguma Rokiškio rajono sveikatos priežiūros, švietimo bei teisėsaugos specialistų savo kasdieniame darbe susiduria su savižudišku klientų ir pacientų elgesiu. Visi specialistai pripažįsta savižudybių prevencijos problemos aktualumą, tačiau daugiau nei penktadalis vadovaujasi nuostata, kad kai kuriais atvejais savižudybė yra priimtina. Beveik pusė specialistų klaidingai vertina savižudybės grėsmei būdingus požymius, apie du trečdalius nepasitiki savo žiniomis bei įgūdžiais teikiant pagalbą savižudiškų ketinimų turinčiam asmeniui. Klaidingos žinios ypač paplitusios tarp medikų ir vyresnio amžiaus specialistų, kurie skeptiškiau nei kiti vertina psichologinės pagalbos galimybes. Beveik trečdalis apklaustųjų nėra motyvuoti dalyvauti savižudybių prevencijos veikloje, kiti sutiktų dalyvauti tiek, kiek to reikalauja tiesioginės pareigos. Beveik pusė visų sričių specialistų nieko nežino apie savo institucijos veiklą savižudybių prevencijoje. Specialistai, kuriems nors kartą teko dalyvauti mokymuose
savižudybių prevencijos klausimais buvo daugiau nei kiti motyvuoti įsijungti į savižudybių prevencijos veiklą ateityje.
Išvados: 1. Nors beveik visiems specialistams kasdieniame darbe kontaktuoja su savižudiško elgesio asmenimis, jų žinios savižudybių prevencijos srityje yra nepakankamos. 2. Klaidingos žinios ypač paplitusios tarp medikų ir vyresnio amžiaus specialistų. 3. Sveikatos priežiūros, švietimo bei teisėsaugos specialistų galimybes savižudybių prevencijoje riboja siauras profesinis požiūris, motyvacijos bei žinių stoka. 4. Siekiant pagerinti savižudybių prevenciją rajone, būtina keisti negatyvų visuomenės ir specialistų požiūrį į psichologinę pagalbą, formuoti nuostatą, jog prevencinė veikla yra bendras visuomenės įvairių sričių specialistų bei žinybų uždavinys.
Raktiniai žodžiai: savižudybės, savižudybių prevencija, policijos pareigūnai, mokytojai, gydytojai, slaugytojos, medikai.
Summary
Management of Public Health
Readiness of specialists of health care, education and law enforcement for participation in suicide prevention
Ema Mamykina
Supervisor Doc. Dr. Nida Žemaitienė
The Department of Social Medicine, The Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2005. 54 p.
This Master thesis analyzes how often the specialists of health care, education and law enforcement are facing suicidal behavior, what is their knowledge and attitude toward suicide and its prevention and possibilities to participate at suicide prevention.
Aim: to analyze the attitudes, possibilities and readiness of different specialists towards suicide prevention.
Objectives: 1. to assess how often the specialists of health care, education and law enforcement are facing suicidal behavior; 2. to evaluate knowledge and attitudes of specialists of health care, education and law enforcement toward suicide and its prevention; 3. to analyze to possibilities of different specialists to participate in suicide prevention; 4. to submit recommendations to regional community authority for community empowerment in suicide prevention.
Methodology: Cross-sectional anonymous questionnaires were used for the survey. The questionnaire consists of 27 questions, including the open and closed type questions. The questionnaires were distributed in the institutions and were collected next day. The data was proceeded and analyzed using statistical data analysis batch SPSS 12,0 The research was made in the randomly chosen institutions; medical institutions of all types and police commissariats of the region.
Results: the majority of specialists of health care, education and law enforcement of Rokishkis are facing the suicidal behavior of clients and patients at their work. All specialists admit the importance of suicide prevention, however more than one fifth of them is following the attitude that there are cases when suicide is acceptable. Nearly half of the specialists are mistakenly ranking the features typical for the risk of suicide, nearly two thirds do not trust their knowledge and skills when providing the help for a person prone to suicide. The wrong knowledge is especially spread among health professionals and older specialists, who are judging the possibilities of psychological help more skeptical then the others. Nearly one third of the respondents are not motivated to participate in suicide prevention, others would accept to participate as much as it is needed according to their duties. The specialists, who had at least once
participated in the training due suicide prevention were motivated to join the activity of suicide prevention in the future more than the others.
Conclusions:
4. in order to improve suicide prevention in region, it is necessary to change negative attitudes of society ond specialists towards psychological aid.
TURINYS
Santrauka ...2
Summary...4
Santrumpos ...7
Įvadas...8
2. Savižudybių problema ir jos sprendimo galimybės ...10
2.1. Savižudybės fenomenas ... 10
2. 2. Nuostatų įtaka savižudiškam elgesiui ... 12
2. 3. Savižudybių prevencijos svarba ir galimybės ... 13
2.4. Sėkmingų prevencijos programų bruožai... 14
2.5.
Savižudybių prevencija Lietuvoje... 16
2.6. Suicidologiniai tyrimai Lietuvoje... 18
3. Metodika ir tiriamieji...22
3.1 Tyrimo dalyviai ... 23
4. Rezultatai ir jų aptarimas...25
4.1. Savižudybių problemos aktualumas... 25
4.2. Specialistų požiūris į pagalbą... 28
4.3. Institucijų dalyvavimas savižudybių prevencijoje ... 30
4.4. Specialistų patiriami sunkumai teikiant pagalbą savižudiškiems
asmenims ... 31
4.5. Pasitikėjimas žiniomis bei įgūdžiais ... 33
4.6. Informuotumas ir žinios ... 36
4.6.1. Respondentų informuotumas apie pagalbos galimybes ... 37
4.6.2. Žinios apie savižudybės požymius ir prevenciją ... 38
4.7.
Psichologinės pagalbos prieinamumas ... 44
4.8. Pažeidžiamiausios gyventojų grupės ir pagalbos matymas ... 45
4.9. Specialistų asmeninio dalyvavimo prevencinėje veikloje galimybės.. 47
Išvados:...50
Rekomendacijos ...51
Santrumpos
SP – sveikatos priežiūros įstaigos PT – psichologinės tarnybos Soc. T – socialinės tarnybos
PPT – pedagoginė psichologinė tarnyba lls – laisvės laipsnių skaičius
Įvadas
Savižudybė – sudėtinga problema, neturinti vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Nuo 1950 iki 1995 metų savižudybių rodiklis visame pasaulyje išaugo 60 proc. (1), kasmet dėl savižudybių miršta apie 873 000 žmonių, tame tarpe 163 000 – Europoje (2). Psichikos sutrikimų ir savižudiško elgesio atvejų skaičius auga tiek turtinguose, tiek mažiau ekonomiškai išsivysčiusiuose šalyse (3). Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad jei valstybė išgyvena ekonominę krizę, visuose socialiniuose sluoksniuose išauga savižudybių skaičius, ir atvirkščiai, kai nedarbo lygis šalyje mažėja ir šalis ekonomiškai klesti, savižudybių rodiklis taip pat mažėja. Sociologai mano, kad postsovietinėse respublikose šiuo metu nėra aiškaus žmogaus elgesio reguliavimo (4), bet yra moralinis vakumas, kada senos normos ir vertybės neatitinka naujų visuomenės santykių, o naujos normos ir vertybės dar nepakankamai susiformavo. Tokiu laikotarpiu visada padaugėja elgesio sutrikimų ir savižudybių skaičius. Durkheimas rašė: „socialiniai perversmai, skatindami kolektyvinius jausmus, patriotizmą..., sutelkia žmones, kiekvienas tada mažiau galvoja apie save... Silpnėjant visuomenės vidiniams ryšiams neišvengiamai prasideda nusistovėjusios gyvenimo tvarkos suirutė..., nuosmukis. Savižudybių skaičius kinta atvirkščiai proporcingai politinės visuomenės integracijos laipsniui“(5).
Ryšys tarp savižudybių ir politinių bei socialinių pokyčių krašte akivaizdus, analizuojant savižudybių rodiklių kitimą Lietuvos kaime (6;7). Tarpukariu nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo katalikiška Europos šalis su ypač mažu savižudybių skaičiumi (6). Savižudybių skaičius Lietuvoje nuo 1924 m. išaugo maždaug 10 kartų: nuo 5 – 6 šimtui tūkst. gyventojų iki 46 (6). Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje daugiau žmonių nusižudo didžiuosiuose miestuose (53% visų savižudžių), tačiau pagal skaičių, tenkanti 100 tūkst. gyventojų, kaime šis rodiklis dvigubai didesnis negu mieste. Vyrų Lietuvoje nusižudo 5 kartus daugiau negu moterų (daugelyje Europos Sąjungos šalių šis santykis yra 3:1). Pagal amžių didžiausios rizikos grupė Lietuvoje dabar yra 40 – 49 metų kaime gyvenantys vyrai ir tokio pat amžiaus bei vyresnės nei 75 metų moterys, kaimo bei miesto gyventojos. Paauglių savižudybių per pastaruosius 10 metų padaugėjo 55,8 proc. Psichologinės, socialinės ir ekonominės savižudybės pasekmės šeimai ir visuomenei neišmatuojamos (8). Kiekviena savižudybė paveikia mažiausiai 6 žmones. Jei savižudybė įvyksta mokykloje ar darbovietėje, ji paveikia šimtus žmonių. Suicidologas Edvinas Šneidmanas sakė: „Nusižudęs žmogus patalpina savo psichologinį skeletą savo artimųjų spintoje“(9).
savivaldybėje – 52,0/ 100 tūkst. gyventojų, tame tarpe moterų savižudybių rodiklis – 23/ 100 tūkst. gyventojų, vyrų – 81/ 100 tūkst. gyventojų. Matyti, kad Rokiškio rajone savižudybių rodiklis yra gerokai aukštesnis, nei Lietuvos vidurkis. Ypač aukštas yra vyrų savižudybių rodiklis.
1998 metais Rokiškio rajone nusižudė 31 žmogus, arba 70,4/ 100 tūkst. gyventojų. Tikėtasi, kad įkūrus psichikos sveikatos centrą ir pradėjus ten dirbti pilnai specialistų komandai (gydytojai, slaugytojos, psichologai, socialiniai darbuotojai), šis skaičius ims sparčiai mažėti. Iš tiesu, šis skaičius šiek tiek sumažėjo (savižudybių skaičius svyruoja nuo 22 iki 28 skirtingais metais, arba 52 – 67,5/ 100 tūkst. gyventojų).
2004 metais bendradarbiaujant su Kauno Medicinos Universitetu subūrėme mobilią savižudybių pagalbos grupę. Grupės nariai – skirtingų organizacijų atstovai (sveikatos priežiūros, socialinės paramos, psichologinių tarnybų, visuomenės sveikatos, švietimo įstaigų darbuotojai, kunigas). Grupės veiklos principas – tarpžinybinis bendradarbiavimas, vykdant prevencinę, intervencinę, postvencinę savižudybių pagalbą.
Planuota, kad prie šios veiklos turi kuo daugiau prisidėti bendruomenės sveikatos priežiūros, švietimo, religinių grupių, socialinės paramos, teisėtvarkos struktūros, tarpusavyje bendradarbiaudamos. Tačiau ši veikla nebuvo pakankamai sėkminga – bendruomenė nėra aktyvi, įstaigos taip pat pasirodė esą nesuinteresuotos “gaišti laiką“ darbuotojų apmokymams.
Tyrimo tikslas: Ištirti įvairių sričių specialistų požiūrį, galimybes ir pasirengimą dalyvauti savižudybių prevencijoje.
Iškelti tokie uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kaip dažnai sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistams tenka susidurti su pacientų ir ugdytinių savižudišku elgesiu. 2. Įvertinti sveikatos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistų žinias ir požiūrį
į savižudybes bei jų prevenciją.
3. Išanalizuoti įvairių sričių specialistų galimybes dalyvauti savižudybių prevencijoje.
4. Pateikti rekomendacijas rajono bendruomenės įgalinimui spręsti savižudybių problemą.
2. Savižudybių problema ir jos sprendimo galimybės
2.1. Savižudybės fenomenasE. Schneidmanas savižudybę apibudina taip: „Šiuo metu vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties“(12).
N. Žemaitienė sako, jog „savižudybė arba mėginimas žudytis retai būna spontaniškas, momentinis sprendimas. Savižudybė beveik visada yra procesas, vykstantis keliais etapais: minčių, ketinimų ir veiksmo.“ (13).
Tyrinėtojas Ervinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą (14). Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą.
Panašiai savižudybės procesą apibūdina ir prof. D. Gailienė (6). Patekęs į krizinę situaciją žmogus pradeda galvoti apie savižudybę kaip išeitį, vėliau jis pradeda planuoti savižudybę, mintyse bei fantazijose įsivaizduojant šį veiksmą. Manoma, kad apie 70 proc. potencialių savižudžių apie mirtį mąsto ištysus mėnesius ar net metus. Paskutinis šio proceso etapas – veiksmas, kuris dažnai sukelia mirtį. Aštuoniais atvejais iš dešimties galvojantis apie savižudybę žmogus verbaliai ar neverbaliai informuoja apie tai.
Profesorė D. Gailienė rašo: „Savižudybė – sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys. Jį vienokiu ar kitokiu laipsniu visada lemia biologiniai, kultūriniai, sociologiniai, tarpasmeniniai, loginiai, sąmoningi ir nesąmoningi, filosofiniai/ egzistenciniai veiksniai.“(1). Apibendrindama labai įvairius duomenis apie socialinius, kultūrinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, prof. D.Gailienė daro išvadą, kad šį elgesį įtakoja socialinio lygmens ir individo lygmens veiksnių sąveika. Savižudybė priklauso nuo visuomenės, kurioje individas gyvena, struktūros, integracijos, ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu. Tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis.
Tyrinėjantys savižudybės fenomeną autoriai sutinka, kad suicidinį elgesį nulemia daugybė priežasčių ir veiksnių, kurie, sudėtingai sąveikaudami tarpusavyje, sudaro realų pavojų atskiriems žmonėms. Jas galima suskirstyti:
psichikos sutrikimai, tokie kaip sunki depresija, šizofrenija, alkoholio bei narkotikų vartojimas, nerimo sutrikimai;
biologiniai veiksniai ar genetiniai ypatumai ( savižudybės šeimos anamnėzeje); gyvenimo ypatumai (mylimo žmogaus praradimas, darbo praradimas);
psichologiniai veiksniai (tarpasmeninis konfliktas, smurtas, bejėgiškumo jausmas);
socialiniai bei aplinkos veiksniai, laisvai prieinamos savižudybės priemonės (ginklas, dujos, medikamentai, įvairūs pesticidai), socialinė izoliacija, ekonominiai sunkumai.
Kai kurie rizikos veiksniai kinta priklausomai nuo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ir etninės grupės. Padidintos savižudybės rizikos grupei priklauso seksualinių mažumų atstovai, pabėgėliai, bedarbiai, kaliniai ir grįžę iš laisvės atėmimo vietų, psichikos ligoniai.
Savižudybės riziką gali sumažinti pakankamai stiprūs apsauginiai veiksniai: emocinis pasitenkinimas,
socialine integracija (glaudūs ryšiai su šeima ir draugais, sportas, tikėjimas, klubinė veikla),
pakankamai aukštas savęs vertinimas,
palankios fizinės ir aplinkos sąlygos ( pakankamas miegas, subalansuota mityba, fizinis krūvis, svaigalų nevartojimas, įvairūs teigiamų emocijų šaltiniai).
Individo lygmenyje savižudybė – tai žmogaus reakcija į nepatenkintus psichologinius poreikius, kurie sukelia nepakeliamą emocinę įtampą, nepakeliamą psichologinį skausmą (1). Psichologinis skausmas – specifinis „neigiamų“ jausmų (kaltės, baimės, pažeminimo, žlugimo, orumo praradimo, vienišumo, nevilties, t.t. ) sukeltas skausmas. Tačiau visi šie sunkūs jausmai priveda prie savižudybės tik tuo atveju, kai būna per daug skausmingi ir tampa nepakeliami. Savižudybė apima ne tik patį skausmą, bet ir individo norą jį sustabdyti.
Daug autorių atžymi, kad į savižudybę linkusiam individui būdingas trumpalaikis psichologinės, emocinės ir kognityvinės sferų susiaurėjimas, pasireiškiantis „tuneliniu“ padėties matymu, kada mirtis atrodo vienintelė išeitis. Savižudybės tikslas – rasti sprendimą arba nutraukti nepakeliamą skausmą. Visų savižudybių ypatumas – didžiulė ambivalencija, sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštaringų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos ir palengvėjimo, ir noro sykiu viską užbaigti, negyventi. Kartais tereikia menkiausios smulkmenos, kuri nulemtų pasirinkimą – gyventi ar negyventi.
2. 2
.
Nuostatų įtaka savižudiškam elgesiuiVisuomenėje vyraujančios pozityvios nuostatos savižudybės atžvilgiu atlieka katalizatoriaus vaidmenį – poreikių frustraciją išgyvenantiems žmonėms jie gali sustiprinti suicidinę motyvaciją (1). Manoma, kad nuostatos yra vienas iš esminių faktorių, paaiškinančių skirtingą savižudybių paplitimą įvairiuose šalyse ar regionuose (15). Savižudybių paplitimui didelės įtakos gali turėti tarpnacionaliniai skirtumai, tokie kaip tradicijos, papročiai, religija, socialinės nuostatos ir klimatas.
Pavyzdžiui, Japonija yra šalis su senomis savižudybių tradicijomis (6), kur nuo seno žinomos įvairios savižudybių formos, joms pavadinti yra net specialūs terminai, požiūris į savižudybę visada buvo labai pozityvus. Po Antrojo pasaulinio karo savižudybių rodiklis Japonijoje buvo aukščiausias šalies istorijoje – 25,7/ 100 tūkst. gyventojų. Net gydytojai psichiatrai laikėsi įsitikinimo, kad savižudybės neišvengiamos, ir nesirūpino jokia prevencija. Tačiau visuomenės dėmesys psichinei sveikatai didėjo. Planuojant savižudybių prevencijos priemones Japonijoje atsižvelgta į tai, jog kreiptis pagalbos ištikus sunkumams laikoma gėda; žmonės, išgyvenantys depresiją, niekada nesikreips į psichinės sveikatos specialistą, todėl rūpintasi, kad bendrosios praktikos gydytojai būtų mokomi įvertinti gresiančios savižudybės riziką ir padėti įveikti suicidinę krizę. Savižudybių prevencija susirūpino Japonijos vyriausybė, ministerijos ir žinybos. Šiuo metu savižudybių rodiklis Japonijoje, palyginus su kitomis valstybėmis, gana mažas – 17/ 100 tūkst. gyventojų, jos daugiau turi ne specifinių, nacionalinių bruožų, o bendrų, budingų visoms savižudybėms.
Vengrija XX amžiaus pabaigoje taip pat garsėjo kaip savižudybių kraštas (6), kur nuo XIX a. vidurio susiformavo savižudybės romantizavimo ir heroizavimo tradicija. Vengrijos suicidologai sudarė specialią savižudybių prevencijos programą, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas požiūrio į savižudybes keitimui. Tai davė rezultatų – savižudybės dažniau traktuojamos kaip psichinės sveikatos problema, teigiamai žiūrima į savižudybių prevenciją. Nuo 1985 m. savižudybių skaičius Vengrijoje kasmet mažėja, jis pasikeitė nuo 46/100 tūkst. gyventojų 1984 m iki 31,7/ 100 tūkst. gyventojų 2003.
Taigi, žmonės gyvenantys aplinkoje, kur savižudybės yra dažnas reiškinys, žymiai dažniau susiduria su tokiu destruktyviu problemų sprendimo modeliu. Augant ir gyvenant tokioje „savižudiškoje atmosferoje“, šis reiškinys dažniau ir giliau paveikia asmenybę, kas vėliau, susidūrus su gyvenimo sunkumais, gali turėti įtakos, pasirenkant savižudybę.
išvada, kad vyresniems žmonėms savižudybė yra labiau priimtina, labiau susijusi su religinių įsitikinimų stoka, demografiniais ir individualiais aspektais.
Eskin (18) mano, kad svarbu tyrinėti ne tik bendras nuostatas į savižudybes kaip reiškinį, bet ir nuostatas į savižudiškus žmones. Jo suformuluota stigmos teorija teigia, kad jeigu nuostata į savižudiškus žmones visuomenėje yra neigiama, stigmatizuojanti, tai žmonės mėginantys nusižudyti, bet išliekantys gyvi, bus labiau atstumti ir izoliuoti, lyginant su tokia visuomene, kurioje suicidiški žmonės yra mažiau stigmatizuojami. 2. 3. Savižudybių prevencijos svarba ir galimybės
Prancūzų mokslininkas Žanas Klodas Šene yra pasakęs: „Reikia atsiminti, kad savižudybės galima išvengti. Dažniausiai žmogus ryžtąsi savižudybei ištiktas krizės. O krizė yra laikinas reiškinys, kurio metu žmogui reikalinga emocinė šiluma ir pagalba. Gavęs palaikymą žmogus dažnai atsisako savo ketinimų” (19). Autoriai, tyrinėjantys savižudybę, sutinka, kad polinkis į savižudišką elgesį yra laikina būsena. Dėl daugeliui savižudybių būdingos ambivalencijos norinčiam nusižudyti žmogui galima padėti: suteikti reikiamą žmogišką paramą, profesionaliai nustatyti ir gydyti psichikos sutrikimus, neleisti pasiekti savižudybei tinkamų priemonių ir pan.
Galvojant apie savižudybių problemos aktualumą, daugelyje šalių imtasi priemonių, skirtų savižudybių prevencijai. 2003 m. PSO pranešime apie prievartą ir jos įtaką sveikatai analizuojama įvairių prevencinių priemonių poveikis savižudybių dažniui (20). Pastebėta, kad gydant savižudiškus pacientus, pakartotinių savižudiškų mėginimų dažnis ženkliai sumažėja tiems pacientams, kurie šalia įprasto medikamentinio gydymo gauna elgesio terapijos kursą (21). Kitas efektyvus ir prieinamas prevencijos būdas – psichologinė pagalba telefonu. Socialinių kontaktų stiprinimo tyrimai neparodė jų reikšmingos įtakos pakartotinam savižudiškam elgesiui (20). Tačiau kai kurie tyrimai (22; 23) pabrėžia psichosocialinės pagalbos svarbą po mėginimo nusižudyti sugrįžus į įprastą darbo ir gyvenimo vietą. Ši pagalba apima patarimus artimiesiems, požiūrio į savižudiškus asmenis pagerinimą, žinių apie savižudybes ženklus padidinimą. Savižudybių prevencijos centrų (krizių centrų) veiklos analizė parodė, kad neginčijamai šių centrų klientai turi labai didelę savižudišką riziką. Tačiau prevencinė veikla tik 50% atvejų buvo efektyvi (20). Pabrėžiama pagalbos nusižudžiusiųjų artimiesiems svarba. Savižudybės priemonių prieinamumo ribojimas davė apčiuopiamų rezultatų daugelyje pasaulio šalių. Tačiau apie tai galima kalbėti tik tuo atveju, jei populiariausio savižudybės būdo priemonė lengvai kontroliuojama. Lietuvoje dažniausias savižudybės
būdas – pasikorimas (24), kurio priemonės yra lengvai prieinamos ir neįmanomos kontroliuoti.
2004 metų kovo 11 – 12 dienomis vykusiame PSO pasitarime savižudybių prevencijos strategijos klausimais aptarta einamoji situacija ir darbo savižudybių prevencijoje patirtis (25).
2005-ųjų metų sausio 12 – 15 dienomis Helsinkyje vykusioje PSO Europos ministrų konferencijoje (26) psichikos sveikatos klausimais pasiūlytas konkrečių veiksmų planas. Savižudybių prevencijos strategijos turi apimti:
savižudybės priemonių (šaunamojo ginklo, toksinių medžiagų ir t.t.) prieinamumo ribojimą;
efektyvesnę sveikatos priežiūros tarnybų veiklą ir palaikymo bei reabilitacijos linkusiems į savižudišką elgesį žmonėms užtikrinimą;
diagnostikos bei gydymo metodų tobulinimą;
sveikatos priežiūros darbuotojų nuostatų į psichikos sutrikimus, savižudišką elgesį ir „uždraustas temas“ šioje srityje formavimą;
visuomenės nuostatos į psichikos sutrikimus ir jų ankstyvąjį išaiškinimą formavimą;
bendradarbiavimą su viešojo informavimo priemonėmis, pranešančiomis apie savižudybes ir mėginimus nusižudyti;
duomenų apie savižudybių priežastis kaupimo ir analizės, mokslinių savižudybių prevencijos tyrimų organizavimą.
Tyrimai rodo, kad nėra vienintelės efektyvios strategijos mažinant savižudybių dažnį. Kai kurios prevencinės strategijos (grindžiamos mokykla ar psichologiniu/farmakologiniu gydymu) nukreiptos į rizikos grupes parodė savižudiško elgesio ar savižudybės rizikos veiksnių mažėjimo ir apsauginių veiksnių didėjimo tendenciją (27). Turint omeny, kad savižudybė – įvairių rizikos veiksnių ir apsauginių veiksnių sudėtingos sąveikos rezultatas, buvo galvojama, kad prireiks gausybės savižudybės prevencijos strategijų įvairiems rizikos veiksniams ir įvairiems lygiams, kad būtų įmanoma pasiekti bendro savižudybių dažnio sumažėjimo populiacijoje ilgalaikėje perspektyvoje.
2.4. Sėkmingų prevencijos programų bruožai
Šiuo metu daugelis sutinka, kad savižudybė – ne tik atskiro žmogaus tragedija, bet ir rimta visuomenės problema. Kai kuriose Europos regiono valstybėse jau eilė metų įgyvendinama savižudybių prevencijos strategija.
Norvegijoje iki 1989 m. savižudybių prevencijos savanoriai dirbdavo negalėdami suvienyti pastangų ar pasikeisti patirtimi. Nuo 1989 m. imtasi iniciatyvos sukurti Norvegijos savižudybių prevencijos programą, kuri tapo 1994 – 1999 m. Norvegijos valstybinio savižudybių prevencijos plano pagrindu (28). Buvo įkurti regioniniai tyrimų centrai prie universitetų, sukurta kompiuterinė savižudybių tyrimo duomenų bazė, platus prevencijos specialistų tinklas, užtikrinantis specialistų ir agentūrų bendradarbiavimą sprendžiant savižudybių prevencijos uždavinius. Vykdytas darbuotojų, dažnai susiduriančių su žudytis linkusiais asmenims (sveikatos, socialinio sektoriaus darbuotojai, mokytojai, policininkai, dvasininkai) švietimas. Sukurti žmonių po mėginimo žudytis gydymo ir slaugos modeliai, kurie užtikrina paciento slaugą po jo išrašymo iš ligoninės. Buvo atliekamas nuolatinis veiklos vertinimas.
Nuo 2000m. pradėtas naujas trimetis projektas, skirtas tobulinti pacientų po savižudybės krizės ir psichikos ligonių priežiūrą, tęsti suicidologinio švietimo programą, formuojant požiūrį į savižudybių prevenciją, suteikiant žinias kuo platesnei gyventojų grupei, mokant suprasti krizę išgyvenantį žmogų ir juo rūpintis.
Įgyvendinant valstybinį savižudybių prevencijos planą, buvo sukurta ir kita prevencijos strategija, skirta mažinti savižudybių skaičių tam tikrose gyventojų grupėse, būtent: programos jaunimui ir vaikams, senyviems žmonėms, gėjų bendruomenei, giminaičiams po savižudybės, žmonėms, susiduriantiems su žudytis linkusiais asmenimis darbe.
Suomijoje nacionalinė savižudybių prevencijos strategija 1986 – 1996 metais buvo vykdoma valstybės mastu (29). Ji apėmė gyventojų švietimą, geresnį psichikos sveikatos priežiūros prieinamumą, krizių intervenciją, savižudybės priemonių prieinamumo ribojimą, sveikatos priežiūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, savižudybės mėginimų atvejų monitoringą, prevencinį darbą su padidintos rizikos grupėmis. Programoje buvo numatyti konkretūs sveikatos priežiūros, socialinių tarnybų, valstybinių įstaigų darbuotojų veiksmai nusižudžiusiųjų artimųjų atžvilgiu.
„Pasirink gyvenimą“ – Škotijos nacionalinė strategija ir savižudybių prevencijos veiksmų planas (2002m.) turi tikslą iki 2013 metų 20 procentų sumažinti savižudybių dažnį (30). Sukurtas nacionalinis tinklas, apjungiantis vietinių tarybų atstovus, policiją, greitosios medicinos pagalbos tarnybas, ekstremalių situacijų ir nelaimingų atsitikimų pagalbų tarnybas, įkalinimo tarnybas ir pagrindines nevyriausybines organizacijas. Lygiagrečiai parengta šios srities kadrų rengimo programa. Programos vykdymas apėmė 32 rajonus; pagrindinis dėmesys buvo skiriamas 3 pagrindiniams uždaviniams:
užtikrinti savižudybių prevencijos veiksmų koordinavimą tarp sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir paramos, švietimo, policijos, komunalinių tarnybų;
parengti įvairių sričių specialistų paruošimo dalyvauti savižudybių prevencijoje programas;
teikti finansinę prevencinių veiksmų paramą vietose.
Veiksmų planas savižudiško elgesio prevencijai Estijoje numato konkrečias priemones darbui su atskiromis gyventojų grupėmis (26). Pagal šį planą, įkuriamas nacionalinis centras su oficialiais įgaliojimais ir finansiniais ištekliais savižudybių prevencijos veiklos vystymui ir koordinavimui šalyje. Pagrindiniai šio plano elementai yra mėginimų nusižudyti monitoringas ir padidintos rizikos asmenų, kuriems būtina prevencija, stebėjimas.
Nacionalinė savižudybių prevencijos programa Vokietijoje apima platų ratą įvairių darbo grupių, administracinių organų ir federalinių tarnybų (1; 26). Ji numato švietėjišką veiklą gyventojų tarpe, pagalbos suteikimą krizių atvejais, vaikų ir jaunimo savižudybių prevenciją, savižudybių darbo vietose prevenciją, savižudybių įrankių prieinamumo ribojimą, depresijos ir su ja susijusių būklių diagnostiką ir gydymą, psichikos sutrikimų gydymą. Specialios darbo grupės dirba su padidintos rizikos asmenimis, atkreipiant ypatingą dėmesį į asmenis su toksikomanijos sukeltais sveikatos sutrikimais; su asmenimis po mėginimo nusižudyti; su nusižudžiusiųjų šeimos nariais. Vienas iš esminių šios programos aspektų yra darbas su masinio informavimo priemonėmis.
Danijoje, vykdant savižudybių prevenciją paauglių tarpe buvo parengta lavinimo programa, numatanti pilotinių projektų įgyvendinimą mokyklose ir kitose švietimo įstaigose (26). Joje dalyvauja dėstytojai, jaunimo reikalų organizatoriai, dvasininkai, gydytojai, medicinos slaugytojos, socialiniai darbuotojai ir kiti.
„Kaip bendrauti su paaugliu“ – programa, suteikianti tėvams informaciją apie dialogo palaikymą ir pagalbos suteikimą asmenims frustracijos būsenoje, mokanti palaikyti glaudžius ryšius su savo vaikais.
2.5. Savižudybių prevencija Lietuvoje
Lietuvoje 1982 metais pradėjo veikti pirmasis psichologinės pagalbos telefonas, kuriame dirbo psichologai. Psichologinės pagalbos telefonai – lengviausiai pasiekiamos pagalbos tarnybos tiems, kas galvoja apie savižudybę, išgyvena krizę ar kitokių gyvenimo problemų. 1991 metais įkurtas pirmasis psichologinės pagalbos telefonas
Lietuvoje, kuriame pradėjo dirbti savanoriai konsultantai – tai Vilniaus „Jaunimo linija“. 2001 metais Lietuvoje jau veikė 21 telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos. Jas visas vienija Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų organizacija (31).
Kauno Jaunimo sveikatos centras, įkurtas 1998 metais, taip pat veikia jaunimo savižudybių prevencijos srityje. Patirtis parodė, kad efektyvi savižudybių prevencija apima ir postvencinę veiklą (32). Tai paskatino parengti programą „Savižudybių postvencija mokyklose“. 2003 metais parengta ir pradėta vykdyti programa „Keliai į jaunimo savižudybių prevenciją“, kuri apėmė kelis Lietuvos rajonus, tame tarpe ir Rokiškio rajoną. Buvo apmokyta savanorių grupė, pradėjo veikti mobili savižudybių pagalbos komanda. Telšiuose, Klaipėdoje, kitose Lietuvos vietose taip pat vykdomos regioninės savižudybių prevencijos programos, sukurtas savižudybių prevencijai skirtas tinklapis internete, teikiama interaktyvi psichologinė pagalba.
Jaunimo psichologinės paramos centras, įgyvendindamas projektą „Krizių ir savižudybių įveikimas. Ką mes galime daryti kartu: prevencija, intervencija, postvencija Lietuvoje“, apibendrino sukauptą savo ir kitų tarnybų patirtį savižudybių ir krizių įveikimo srityje bei parengė krizių tarnyboms metodinę medžiagą, kurią galima naudoti organizuojant mokymus gydytojams, policininkams, mokytojams, savanoriams (33). Ši informacija taip pat buvo panaudota kuriant valstybinę savižudybių prevencijos strategiją .
Įgyvendinant Vilniaus miesto Psichologinės pedagoginės tarnybos projektą „ Vaikų ir jaunimo savižudybių prevencija: tarpžinybinio bendradarbiavimo sistema Vilniaus miesto bendruomenėje“ buvo sukurta mokymo programa mokyklų psichologams, pedagogams, mokyklose ir vaikų teisių apsaugos tarnybose dirbantiems socialiniams pedagogams, medikams, nepilnamečių reikalų inspektoriams (33). Šio projekto įgyvendinimo metu pastebėta, kad aptinkant suicidinę riziką išgyvenančius moksleivius ir jaunimą, suteikiant jiems skubią ir būtiną pagalbą, siekiant užtikrinti nuoseklią ir tęstinę pagalbą, nuolat susiduriama su daugybe kliuvinių ir ne visuomet aiškios prigimties problemų (23). Atlikus Lietuvoje egzistuojančių įstatymų ir teisės aktų analizę nustatyta, kad dokumentų lygmenyje yra fiksuoti beveik visi reikalingi pagalbos suteikimo savižudiškiems asmenims dalykai. Buvo nuspręsta apklausti projekte dalyvaujančių institucijų atstovus, kad sužinoti galimybes suteikti pagalbą savižudiškiems jaunuoliams įvairiuose etapuose (aptikimas, skubios pagalbos suteikimas, nuoseklios pagalbos užtikrinimas sugrįžusiems po skubios pagalbos suteikimo). Apklausos rezultatų analizė išryškino problemas visuose pagalbos suteikimo etapuose tiek specialistų, tiek institucijų lygmenyje. Buvo nustatytos kelios problemos:
žinių ir įgūdžių problema (specialistų lygmuo), informacijos perdavimo ir perėmimo, bendradarbiavimo problemos (institucijų lygmuo), pagalbos suteikimo sistemos išbaigtumo problema (nėra labai svarbios grandies – psichologinės ir socialinės pagalbos suteikimas klientui grįžus į jo gyvenimo ir mokymosi vietą).
Savižudybių prevencijos 2003 – 2005 metų programoje taip pat akcentuojama, kad žinybos ir visuomenė nebegali veikti izoliuotai (7). Parengtas prevencijos modelis yra trijų krypčių:
1. informacijos teikimo ir bejėgiškumo problemų šalinimo, pozityvių visuomenės nuostatų įtvirtinimo ir keitimo į optimistines;
2. pagalbos rizikos grupėms ir asmenims per sveikatos priežiūros, švietimo, religinių grupių, socialinės apsaugos ir vidaus reikalų sistemų struktūras skatinant jų bendradarbiavimą ir skiriant dėmesį bei pagalbą pirmiausia kaimo žmonėms, vaikams ir paaugliams;
3. mokslinių tyrimų ir analizės plėtojimas pagrindžiant prevencinių priemonių poreikį ir efektyvumą bei argumentuojant jų pasirinkimą.
Programoje numatytas tikslas iki 2010 metų sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinių Europos šalių rodiklių. Tai pasiekti planuota įgyvendinat tokius artimuosius tikslus:
steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios atliktų tarpininko vaidmenį tarp socialinių ir medicininių paslaugų ir nuolatinę pagalbą esant kritinėms situacijoms;
per žiniasklaidą formuoti nuostatą, kad savižudybių galima išvengti;
laiduoti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenusiems krizes, patyrusiems smurtą. Šią programą patikėta vykdyti Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, teisingumo, Krašto apsaugos ministerijoms, Vilniaus, Kauno medicinos ir Lietuvos teisės universitetams, psichikos sveikatos centrams, Žiegždrių psichiatrijos ligoninei, Greitajai medicinos pagalbai bei Lietuvos suicidologų, Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacijoms.
2.6. Suicidologiniai tyrimai Lietuvoje
Pastaruoju metu Lietuvoje atliekama nemažai tyrimų savižudiško elgesio ir savižudybių prevencijos srityje.
D. Gailienė (1) išskiria tris tendencijas, veikiančias žmonių savižudišką elgesį Lietuvoje:
1. Atsargi ir negatyvi nuostata savižudybių atžvilgiu, kuri susiformavo jau senuosiuose pagoniškuose tikėjimuose ir dar sustiprėjo įsigalėjus krikščionybei. 2. Savižudybių romantizavimo ir garbinimo tradicija, besiremianti Pilėnų masinės
savižudybės įvaizdžiu ir sustiprėjanti Lietuvoje kritiškais istoriniais laikotarpiais. 3. Dabartinės visuomenės anomija, nulemta penkiasdešimties metų sovietinio
totalitarizmo ir sunkaus perėjimo prie demokratinės valstybės santvarkos. N. Žemaitienė, tyrusi Kauno bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų požiūrį į savižudybes (34), nustatė, kad tarp pedagogų yra paplitusios klaidingos žinios apie savižudybes, 24,3 % apklaustųjų yra būdingas vidutinio stiprumo arba stiprus nevilties jausmas. Daugiau nei pusė apklaustų pedagogų skeptiškai vertina psichologinę pagalbą, manydami, kad kiekvienas savo problemas turi spręsti pats. Net 71,4 % pritarė teiginiui, kad „gyvenime būna situacijų, kai savižudybė yra vienintelė išeitis“. Sąmoningai ir nesąmoningai mokytojas perteikia savo įsitikinimus mokiniams, todėl teigiamos pedagogų nuostatos į psichologinę pagalbą formavimas – svarbus jaunimo savižudybių prevencijos uždavinys.
Tarptautinio moksleivių sveikatos ir sveikos gyvensenos tyrimo duomenimis (35) savižudybės kaip gyvenimo normos samprata vis labiau įsigali tarp Lietuvos paauglių (11 – 15 m.): 1994 m. teiginiui, kad žmogus turi savižudybės pasirinkimo laisvę pritarė 36,6 % apklaustųjų (n = 5428), 1998 m. – 41,9 % (n = 4513).
I. Ružytė (36) 1993 m. atliko nuostatų tyrimą tarp vyresniųjų klasių moksleivių iš dviejų Lietuvos rajonų su aukščiausiu ir žemiausiu šalyje savižudybių rodikliais: Mažeikių (savižudybių rodiklis rajone 1992 m. buvo 22/ 100 000 ) ir Širvintų (savižudybių rodiklis net 198/ 100 000). Tyrimo rezultatai parodė, kad rajone, kur savižudybių daug, vyresniųjų klasių moksleivių nuostata į savižudybes pozityvesnė – t.y. jie savižudybę labiau linkę vertinti kaip priimtiną išeitį iš sunkios gyvenimo situacijos, negu moksleiviai iš rajono, kur savižudybių mažai. Be to, Mažeikių rajono moksleiviai įsivaizduoja žymiai daugiau būdų kaip sulaikyti žmogų nuo savižudybės, negu Širvintų rajono moksleiviai.
Tyrimai rodo, kad didelę reikšmę požiūrio į savižudybę formavimuisi turi žiniasklaida. N. Žemaitienės (35) duomenimis 11 – 15 metų paaugliai apie savižudybes dažniausiai sužino iš televizijos (93%) ir spaudos ( 77,6% berniukų ir 87,4% mergaičių). 35,8% berniukų ir net 64,2% mergaičių teigė, kad žiniasklaidoje pateikti savižudybių aprašymai ar pasakojimai juos buvo labai sujaudinę, ir vėliau, esant sunkiai gyvenimo situacijai jie svarstė galimybę pasielgti taip pat.
Įvairių tyrimų rezultatai rodo, jog žiniasklaidoje pateikiami savižudybių pavyzdžiai gali įtakoti žmonių nuostatas savižudybių atžvilgiu. Lietuvoje panaikinus draudimus ir viešai pradėjus kalbėti bei rašyti apie opias visuomenės problemas, taip pat apie savižudybes, pirmiausia apie jas buvo prabilta gana romantiškomis intonacijomis ir su akivaizdžia tendencija vertinti savižudybę moralinėmis kategorijomis, o ne traktuoti ją kaip psichologinės krizės, psichinės sveikatos problemą. Prof. D. Gailienės vadovaujama grupė kartu su kolegomis iš Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Graikijos atliko tyrimą, siekdami palyginti, kaip skiriasi savižudybių aprašymai trijuose didžiausiuose šalių su skirtingais savižudybių rodikliais dienraščiuose (6). Šalyse su aukštais savižudybių rodikliais – Lietuvoje ir Vengrijoje – straipsnių antraštės dažniau romantiškos, miglotos. Apie savižudybę dažniau kalbama netiesiogiai, metaforomis, o tai labiau skatina įsijausti, pamėgdžioti. Galima daryti prielaidą, kad pozityvesnis savižudybių vertinimas spaudoje prisideda ir prie didesnio savižudybių plitimo šalyje. Kaip parodė minėto tyrimo duomenys, Vokietijos ir Austrijos spauda apie savižudybes rašo daug santūriau, dalykiškiau, vengdama romantizavimo ir mįslingų, paslaptingų, daugiaprasmių formuluočių, pateikdama daugiau mokslinių tyrimų duomenų, žinių apie savižudybių prevenciją, savižudybė dažniau vertinama kaip psichinės ligos, psichologinės krizės pasekmė.
Tačiau negalima teigti, kad Lietuvoje žmonės į savižudybę žiūri pritariamai ir laiko ją normaliu problemų sprendimo būdu. 1995 metais „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, kurios metu buvo apklausti 1003 respondentai iš 100 Lietuvos vietovių, parinkti taip, kad jų sudėtis atitiktų 15 – 71 metų Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsilavinimą, tautybę bei gyvenvietės tipą. 88 proc. apklaustųjų mano, kad savižudybės Lietuvoje yra labai didelė ar didelė problema. Palyginti su kitomis šalimis, „savižudybės pateisinimo“ rodiklis (vertinant dešimties balų skale nuo „ nepateisinu“ iki „pateisinu“) Lietuvoje yra žemesnis (D. Gailienė, pagal Kultūros ir meno instituto direktoriaus S. Juknevičiaus pranešimą). Veikiau galima būtų teigti, kad į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Viešumoje apie savižudybes kalbama nemažai, tačiau šiems pokalbiams dažnai trūksta konstruktyvumo, aiškios krypties, mažai rūpinamasi savižudybių prevencija. Spaudoje aprašant savižudybes labai dažnai minima, kad nusižudęs žmogus kalbėjo apie savo ketinimus, apie savo nuotaikas, bet beveik niekada nekalbama, ką žmonės turi žinoti apie savižudybės grėsmės signalus, kaip reikėtų į juos reaguoti, kur tiems žmonėms ieškoti pagalbos.
Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad savižudybių pateikimas Lietuvos spaudoje iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių metų: savižudybės imitacijos skatinimo laipsnis išliko aukštas (37).
Teisėsaugos darbuotojų požiūrio į savižudybes tyrimų aptikti nepavyko. P. Skruibis, tirdamas medicinos ir psichologijos studentų bei krizių įveikimo tarnybos savanorių nuostatos savižudybių atžvilgiu (38), pastebėjo, kad klaidingi įsitikinimai apie savižudybes labiausiai buvo paplitę tarp medicinos studentų. R. Petrauskaitė (39) toliau tyrė medicinos studentų nuostatas į savižudybes ir nustatė, kad klaidingos nuostatos gali būti keičiamos specialių mokymų pagalba. A. Kazlauskaitė (40) tyrė policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos medikų nuostatų pasikeitimą po mokymų ir nustatė, kad jos pasikeitė ženkliai mažiau, nei studentų nuostatos po analogiškų mokymų.
2000 m. kovo 15 d. Policijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras išleistame įsakyme „Dėl policijos pareigūnų savižudybių prevencijos“ (41) yra numatytos priemonės, skirtos pareigūnų savižudybės rizikos sumažinimui, bei numatyta atlikti suicidologinius tyrimus, tačiau informacijos apie juos rasti nepavyko. Teologijos magistras S. E. Mabe (Pietų Afrikos Universitetas) savo disertacijoje (42) analizuoja pareigūnų savižudybes. Jis atžymi, kad tokie faktoriai kaip darbo ypatumai, nepakankamas valdininkų palaikymas ir pagalba, žema policijos kultūra ir neefektyvūs streso įveikimo įgūdžiai daro didžiausią įtaką savižudybės suvokimui, kaip priimtino situacijos sprendimo būdo.
P. Skruibis, tirdamas Lietuvos politikų nuostatas į savižudybių prevenciją ir lygindamas jas su Norvegijos ir Švedijos politikų nuostatomis (43) palaiko kai kurių ankstesnių tyrimų išvadas, kad didesnis savižudybių paplitimas yra susijęs su palankesne nuostata į savižudybes, kaip priimtiną elgesio būdą tam tikromis aplinkybėmis bei labiau smerkiančiu (stigmatizuojančiu) požiūriu į savižudybes ir nusižudyti ketinančius žmones.
Apibendrinimas
Apibendrinant atliktą literatūros apžvalgą matyti, kad savižudybė retai būna spontaninis, momentinis veiksmas, dažniau tai – daugiasluoksnis procesas, užtrunkantis ilgesnį ar trumpesnį laiką, nulemtas daugybės priežasčių ir veiksnių. Dažniausiai polinkis į savižudišką elgesį yra laikina būsena, ir dėl daugeliui savižudybių būdingos ambivalencijos galvojančiam apie savižudybę žmogui galima padėti.
Visuomenėje vyraujantis požiūris į savižudybes ir savižudiškus žmones yra vienas iš esminių veiksnių, galintis įtakoti savižudybių paplitimą. Užsienio valstybėse
sėkmingai vykdomų savižudybių prevencijos programų patirtis rodo, kad savižudybių plitimą galima sustabdyti. Prevencinės programos gali būti skirtingos, organizuojamos valstybės mastu (Norvegija, Suomija) arba remtis regionuose kylančiomis iniciatyvomis (Vokietija), nukreiptos vienu metu į skirtingus socialinius sluoksnius ar tik į vieną rizikos grupę. Visos sėkmingai vykdomos savižudybių prevencijos programos turi bendrų bruožų. Visos jos veikia keliomis kryptimis:
Organizuojamas prevencijos veikloje dalyvaujančių specialistų rengimas ir tobulinimas,
Užtikrinamas bendradarbiavimas tarp įvairių žinybų ir institucijų,
Šviečiama bendruomenė, formuojamas pozityvesnis požiūris į savižudiškus žmones ir į pagalbos galimybes ( tame tarpe į psichologinę pagalbą),
Kaupiami duomenys ir atliekami moksliniai tyrimai.
Lietuvoje vykdytų ir šiuo metu vykdomų savižudybių prevencijos programų patirtis ir atliekami tyrimai rodo, kad didelį savižudybių paplitimą nulemia, tarp kitų veiksnių, pozityvesnis nei kituose valstybėse požiūris į savižudybę kaip priimtiną problemų sprendimo būdą (34, 36, 43), skeptiškas požiūris į psichologinės pagalbos galimybes (34), paplitusios klaidingos žinios apie savižudybes (34, 38, 39), bendradarbiavimo tarp institucijų stoka (23). Tačiau kiti tyrimai rodo, kad klaidingos nuostatos gali būti keičiamos specialių mokymų pagalbą (39, 40).
Šiuo tyrimu buvo siekiama įvertinti Rokiškio rajono specialistų pasirengimą dalyvauti savižudybių prevencijoje. Tai buvo atliekama analizuojant jų požiūrį į savižudybes, psichologinės pagalbos galimybes bei specialistų turimas žinias apie gresiančios savižudybės požymius bei prevenciją. Atlikto tyrimo rezultatai bus naudingi rengiant rekomendacijas, kurios padėtų sėkmingiau spręsti savižudybių problemą rajone.
3. Metodika ir tiriamieji
Tyrimas atliktas Rokiškio rajono švietimo, teisėsaugos bei sveikatos priežiūros įstaigose 2005 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas rajono švietimo skyriaus vedėjo leidimas, mokyklų, kuriose vyko apklausa direktorių, gydymo įstaigų vadovų ir policijos komisariato viršininko sutikimai.
Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa. Viso anketoje buvo 27 klausimai (priedas 1). Anketos pildymas užtrunka apie 40 minučių. Anketoje pateikti dviejų tipų klausimai: uždari (pateikiant galimus atsakymų variantus) ir atviri (sudarant
galimybę atsakyti laisva forma). Uždaro tipo klausimais buvo vertinama demografinė respondentų sudėtis (amžius, lytis, išsilavinimas, darbo įstaiga, darbo stažas), jų kontaktų su savižudiškų ketinimų turinčiais asmenimis dažnis, požiūris į psichologinę pagalbą, sunkumai teikiant pagalbą, žinios apie savižudybėms budingus požymius (pateikti vadinamieji „mitai“ apie savižudybes) ir savižudybės prevencijos galimybes, pasirengimas dalyvauti savižudybių prevencijoje. Atsakydami į atviro tipo klausimus specialistai galėjo plačiau apibūdinti, kaip jų įstaigose vykdoma savižudybių prevencija, išvardinti jiems žinomas rajono institucijas, į kurias gali kreiptis krizę išgyvenantis žmogus, pareikšti savo nuomonę apie savižudybių prevencijos galimybes rajone ir spręstinas problemas, asmenines galimybes dalyvauti savižudybių prevencijoje. Vieni atsakymai į atvirus klausimus (pvz., 15 klausimą „Įvardinkite Jums žinomas mūsų rajono institucijas, tarnybas ar asmenis, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos patyręs psichologinę traumą ar krizę išgyvenantis žmogus“) buvo grupuojami ir analizuojami statistiniu metodu, kiti analizuojami tik aprašomuoju būdu.
Anketos buvo išdalintos įstaigose ir sekančią dieną surinktos. Respondentai į anketos klausimus atsakinėjo savarankiškai.
Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 12,0. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijų. Tas pats kriterijus buvo naudotas hipotezei apie požymio visų galimų reikšmių (atsakymų) procentinių dažnių lygybę. Hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių vidurkių lygybę buvo tikrinama naudojant Stjudento (t) kriterijų. Hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, patikimais), kai paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Kintamųjų reikšmėms palyginti buvo naudojami procentinių dažnių ir vidurkių 95% pasikliautinieji intervalai. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
3.1 Tyrimo dalyviai
Apklausoje dalyvavo švietimo, teisėsaugos ir sveikatos priežiūros darbuotojai. Rajone yra 3 miesto ir 4 kaimo vidurinės mokyklos, suaugusių ir jaunimo mokymo centras, vaikų globos namai. Tyrimas buvo atliktas visų tipų ugdymo įstaigose - atsitiktinai pasirinktoje vienoje miesto ir vienoje kaimo vidurinių mokyklų, suaugusių ir jaunimo mokymo centre ir vaikų globos namuose. Šiose įstaigose dirbantiems pedagogams buvo išdalinta 100 anketų. Surinkta 74 anketos (atsako dažnis 74%).
Rajone yra 4 sveikatos priežiūros įstaigos – pirminis asmens sveikatos priežiūros centras, psichikos sveikatos centras, rajono ligoninė, psichiatrijos ligoninė. Pirminio asmens sveikatos priežiūros centro gydytojai apklausoje dalyvauti atsisakė, motyvuodami dideliu užimtumu ir laiko stoka. Likusių įstaigų gydytojai ir visų įstaigų slaugytojos dalyvavo apklausoje. Išdalinta 100 anketų, gauta 81 anketa (atsako dažnis 81%).
Rajone yra vienas policijos komisariatas, dalis pareigūnų dirba ir gyvena kaimo apylinkėse, kita dalis dirba mieste. Komisariatui buvo išsiųsta 70 anketų. Gauta 26 anketos iš mieste dirbančių komisariato pareigūnų ir 11 iš kaimo apylinkėse dirbančių pareigūnų (atsako dažnis 53%).
Taigi, bendras tyrime dalyvavusių specialistų skaičius yra 192. Iš jų 42 (21,9 %) yra vyrai, 150 (78,1%) – moterys (lentelė 1).
Lentelė 1. Respondentų pasiskirstymas pagal įstaigas, kuriose jie dirba ir lytį.
Lytis Įstaigos Vyrai n proc. Moterys n proc. Viso n proc. Švietimas 11 (14,9) 63 (85,1) 74 (100) Teisėsauga 21 (56,8) 16 (43,2) 37 (100) Sveikatos priežiūra 10 (12,3) 71 (87,7) 81 (100) Viso 42 (21,9) 15 (78,1) 192 (100)
χ² = 32,775ª, lls = 2, p = 0,000
Iš lentelės matyti, kad net pusė apklausoje dalyvavusių vyrų dirba teisėsaugos struktūroje. Pareigūnų vyrų dalyvavo13,6% daugiau nei pareigūnių moterų. Kitose įstaigose, priešingai, vyrų dalyvavo apklausoje gerokai mažiau nei moterų. Kadangi vyrų ir moterų pasiskirstymas tirtose sistemose labai netolygus, buvo nuspręsta vertinant rezultatus į respondentų lytį neatsižvelgti.
Lentelė 2. Respondentų pasiskirstymas pagal įstaigas, kuriose jie dirba ir amžių
Amžius
Įstaiga n proc. > 35 m. 36 – 50 m. n proc. n proc. < 50 m. n proc. Viso Švietimas 21 (28,4) 44 (59,5) 9 (12,2) 74 (100)
Teisėsauga 26 (70,3) 11 (29,7) - 37 (100)
Sveikatos priežiūra 14 (17,3) 46 (56,8) 21 (25,9) 81 (100)
Viso 61 (31,8) 101 (52,6) 30 (15,6) 192 (100)
χ² = 39,341ª, lls = 4, p = 0,000
Iš lentelės 2 matyti, kad apklausoje dalyvavusių pareigūnų amžius yra iki 50 metų. Daugiausia vyresnių nei 50 metų respondentų dirba sveikatos priežiūros įstaigose. Daugiausia jaunesnių nei 35m.a. respondentų dirba teisėsaugos sistemoje.
118 respondentų (60,8%) turi aukštąjį išsilavinimą, likusieji 74% – aukštesnįjį, bei kitą (dažniausiai nurodytas nebaigtas aukštasis) (Lentelė 3).
Lentelė 3. Respondentų pasiskirstymas įstaigose, kuriose jie dirba, pagal išsilavinimą
Išsilavinimas Įstaiga Aukštasis n proc. Aukštesnysis bei kitas n proc. Viso n proc. Švietimas 63 (85,1) 11 (14,9) 74 (100,0) Teisėsauga 28 (75,7) 9 (24,3) 37 (100,0) Sveikatos priežiūra 27 (33,3) 54 (66,7) 81 (100,0) Viso 118 (61,5) 74 (38,5) 192 (100,0) χ² = 47,720ª, lls = 2, p = 0,000
Taigi, dauguma respondentų, dirbančių sveikatos priežiūros įstaigose turi aukštesnįjį išslavinimą. Taip atsitiko, nes apklausoje dalyvavo 27 gydytojai ir 54 slaugytojos, kurių išsilavinimas aukštesnysis. Kitose įstaigose aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų procentas ženkliai didesnis.
Didžiausia apklaustųjų dalis turi 5 – 15 metų darbo pagal specialybę stažą (žr. Lentelė 4). Apklausoje dalyvavusių pareigūnų tarpe nebuvo turinčių didesnį nei 30 metų darbo stažą.
Lentelė 4. Respondentų pasiskirstymas įstaigose, kuriose jie dirba, pagal darbo stažą.
Darbo stažas Įstaiga < 5 m. n proc. 5 – 15 m. n proc. 16 – 20 m. n proc. 21 – 30m. n proc. > 30 m. n proc. Viso n proc. Švietimas 10 (13,7) 25 (34,2) 13 (17,8) 20 (27,4) 5 (6,8) 73 (100) Teisėsauga 5 (13,5) 27 (73,0) 3 (8,1) 2 (5,4) - 37 (100) Sveikatos priežiūra 6 (7,4) 19 (23,5) 14 (17,3) 24 (29,6) 18 (22,2) 81 (100) Viso 21 (11,0) 71 (37,2) 30 (15,7) 46 (24,1) 23 (12) 191 (100) Χ² = 40,154ª, lls = 8, p = 0,000
4. Rezultatai ir jų aptarimas
4.1. Savižudybių problemos aktualumas
Savižudybių problemos aktualumą respondentams atspindėjo klausimai: „Ar dažnai Jūsų darbe žmonės (mokiniai, klientai, pacientai) į Jus kreipiasi dėl sunkių psichologinių išgyvenimų (po prievartos, skyrybų, netekties ir pan.)?“, „Pažymėkite, kiek kartų per tris pastaruosius metus Jūsų praktikoje pasitaikė žemiau pažymėti atvejai? (savižudybė, bandymas nusižudyti, grasinimas, ketinimas nusižudyti, demonstratyvus
savęs žalojimas)“ bei „Kaip Jūs manote, ar savižudybių problema yra aktuali mūsų rajone?“ Iš atsakymų į šiuos klausimus matyti, kaip dažnai ir kokiose situacijose specialistams tenka susidurti su savižudiškų ketinimų turinčiais žmonėmis. Visi šie klausimai buvo uždaro tipo.
Atsakydami į klausimą, ar dažnai žmonės kreipiasi į specialistus dėl sunkių psichologinių išgyvenimų, respondentai galėjo rinktis iš atsakymų „niekada“, „kartais“, „dažnai“ (žr. Paveikslas 1) 14,9 82,4 2,7 24,3 59,5 16,2 13,8 75 11,3 0 20 40 60 80 100 Švietimas Teisėsauga Sv.priežiūra % dažnai kartais niekada χ² = 9,535ª, lls = 4, p = 0,049
Paveikslas 1 . Specialistų sąlytis su psichologinę krizę išgyvenančiais žmonėmis, procentais.
Dauguma visų įstaigų specialistų nurodė, kad tokie žmonės į juos kreipiasi kartais, ženkliai mažiau – kad niekada, dar mažiau – kad dažnai. Švietimo įstaigų specialistams dažniau tenka susidurti su išgyvenančiais psichologinę krizę žmonėmis. Pedagogai su moksleiviais bendrauja glaudžiau, nei kitų profesijų specialistai su savo klientais, dėl to dažniau gali pastebėti vaikų psichologinės būsenos pasikeitimą.
Specialistų sąlyčio su savižudišku ir save žalojančiu elgesiu dažnį atspindėjo klausimas „Pažymėkite, kiek kartų per tris pastaruosius metus Jūsų praktikoje pasitaikė žemiau pažymėti atvejai? (savižudybė, bandymas nusižudyti, grasinimas, ketinimas nusižudyti, demonstratyvus savęs žalojimas)“. Buvo pasiūlyti tokie atsakymų variantai – keletą kartų, vieną kartą, nė karto, nežinau. Po grupavimo palikti variantai „nors vieną kartą“ ir „neteko susidurti“.
Visiems specialistams dažniausiai tenka susidurti su grasinimu nusižudyti. Medikams su savižudybe tenka susidurti statistiškai patikimai dažniau nei švietimo bei teisėsaugos darbuotojams (p<0,005), taip pat su bandymu nusižudyti (p<0,005) ir demonstratyviu savęs žalojimu (p<0,005). Su grasinimu nusižudyti medikams tenka susidurti statistiškai patikimai dažniau nei pareigūnams (p<0,005), bet su švietimo darbuotojais statistiškai patikimo skirtumo nėra (Paveikslas 2).
0 10 20 30 40 50 60 % D.savęs žalojimas Grasinimas nusižudyti Bandymas nusižudyti Savižudybė sveikatos priežiūra teisėsauga švietimas
Paveikslas 2. Specialistų sąlytis su savižudybe ir įvairaus amžiaus žmonių savižudišku elgesiu, procentais.
Su savižudybe susiduria 70,5% specialistų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą ir 38,5% specialistų su aukštuoju išsilavinimu. Su demonstratyviu savęs žalojimų susiduria 61,0% turinčių aukštesnįjį išsilavinimą specialistų ir 40,0% specialistų su aukštuoju. Tai galima paaiškinti tuo, kad dažniausiai su šia problema tenka susidurti respondentams, dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose, o net 66,7% apklaustų šių įstaigų specialistų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą.
Specialistų požiūrį į problemos aktualumą atspindi atsakymai į klausimą “Kaip Jūs manote, ar savižudybių problema yra aktuali mūsų rajone?“. Buvo pateikti penki variantai atsakymų: labai aktuali, aktuali, nelabai aktuali, neaktuali, nežinau. Vėliau atsakymai „nelabai aktuali“ ir „neaktuali“ buvo sugrupuoti į vieną. Dauguma respondentų laiko savižudybių problemą aktualia (lentelė 5).
Lentelė 5. Savižudybių problemos aktualumas rajone įvairių institucijų specialistų požiūriu. Įstaiga Aktualumas Švietimas n proc. Teisėsauga n proc. Sveikatos priežiūra n proc. Viso n proc. Labai aktuali 3 (4,1) 3 (8,1) 17 (21,0) 23 (12,0) Aktuali 59 (79,7) 28 (75,7) 57 (70,4) 144 (75,0) Neaktuali 8 (10,8) 2 (5,4) 3 (3,7) 13 (6,8) Nežinau 4 (5,4) 4 (10,8) 4 (4,9) 12 (6,3) Viso 74 (100,0) 37 (100,0) 81 (100,0) 192 (100,0) χ² = 14,834ª, lls=6, p=0,02
Medikai dažniau nei mokytojai laiko šią problemą labai aktualia (p<0,005). Nenustatyta skirtumo požiūryje į savižudybių problemos aktualumą tarp skirtingo amžiaus, skirtingą išsilavinimą bei darbo stažą turinčių specialistų.
4.2. Specialistų požiūris į pagalbą
Specialistų požiūrį į pagalbą ištikus emocinei krizei ir esant savižudybės grėsmei atspindi klausimai „Kaip Jūs dažniausiai elgiatės, kai slegia emociniai išgyvenimai ir sunkumai?“ ir „Kaip jūs manote, kokiu mastu turėtų būti užkirstas kelias savižudybėms?“. Abu klausimai yra uždaro tipo. Atsakydami į pirmą minėtą klausimą respondentai galėjo pasirinkti vieną iš šių atsakymų: „paprastai ieškau pagalbos ir randu“; „norėčiau ieškoti pagalbos, bet nežinau kur kreiptis“; „manau, kad ieškoti pagalbos gėda“; „manau, kad ieškoti pagalbos neverta, nes niekas tau negali padėti“; „manau, kad kiekvienas savo sunkumus turi spręsti pats“; „kita (įrašykite)“. Atsakymų pasiskirstymas pavaizduotas paveiksle 3.
41,6 3,5 1,6 35,7 15 2,6
ieškau pagalbos ir randu norėčiau ieškoti pagalbos, bet nežinau kur kreiptis
ieškoti pagalbos gėda ieškoti pagalbos neverta, nes niekas negali tau padėti kiekvienas savo sunkumus turi spresti pats
kita
Paveikslas 3. Atsakymų į klausimą „Kaip Jūs dažniausiai elgiatės, kai slegia emociniai išgyvenimai ir sunkumai?“ pasiskirstymas procentais.
Tolesnėje analizėje atsakymai buvo sugrupuoti į dvi beveik vienodo didžio grupes: „motyvuoti pagalbai“ respondentai ir „nemotyvuoti pagalbai“. Į „motyvuotų“ grupę įėjo respondentai, pasirinkę pirmus du atsakymų variantus: „ieškau pagalbos ir randu“ bei „norėčiau ieškoti pagalbos, bet nežinau kur kreiptis“. Likusieji atsakymai buvo apjungti į „nemotyvuotų pagalbai“ grupę. Tarp atsakymų „kita (įrašykite)“ dažniausiai pasitaikantis komentaras: „nebuvo gyvenime tokios situacijos, dėl kurios reikėtų ieškoti pagalbos“. N. Žemaitienės Kauno bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų požiūrio į savižudybes tyrime daugiau nei pusė apklaustų pedagogų manė, jog savo problemas reikia spręsti patiems.
Nustatyti statistiškai patikimi požiūrio į pagalbą skirtumai skirtingose amžiaus grupėse (p<0,005) (žr. Paveikslas 4) . Jaunesni žmonės dažniau linkę ieškoti pagalbos ir rasti (50,8%), 23,0% jų mano, kad problemas reikia spręsti patiems. Tarp vyresnių nei 50 metų amžiaus respondentų, priešingai, 25% ieško pagalbos ir randa, bei 53,1% mano,
kad sunkumus reikia spręsti patiems. 36 – 50 metų amžiaus grupėje motyvuotų ir nemotyvuotų pagalbai respondentų yra po lygiai.
71,4 28,6 50 50 32,1 67,9 0 50 100 iki 35 m.a. 36 - 50 m. virš 50m % motyvuoti pagalbai nemotyvuoti pagalbai
χ² = 11,883ª, lls = 2, p = 0,003
Paveikslas 4. Respondentų požiūrio į pagalbą pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, procentais.
Tokia pat tendencija stebima ir motyvacijos pagalbai pasiskirstyme pagal darbo stažą: didesnį darbo stažą turintys specialistai mažiau motyvuoti ieškoti pagalbos slegiant emociniams išgyvenimams bei sunkumams (Paveikslas 5).
78,9 21,1 61,8 38,2 53,6 46,2 45,9 54,1 26,1 73,9 0 20 40 60 80 100 iki 5m. 5 - 15m. 16 - 20m. 21 - 30m. virš 30m. % motyvuoti pagalbai nemotyvuoti pagalbai χ² = 14,278ª, lls = 4, p = 0,006
Paveikslas 5. Respondentų požiūrio į pagalbą paskirstymas pagal darbo stažą, procentais.
Taigi, respondentų motyvacija ieškoti pagalbos slegiant emociniams išgyvenimams mažėja su amžiumi ir darbo stažu. Ši reiškinį galima paaiškinti tuo, jog vyresnio amžiaus žmonės ilgai gyveno santvarkoje, kurioje vyravo neigiamos nuostatos į psichologinę pagalbą, o savižudybių tema buvo tabu. Be to, galima daryti prielaidą, kad gebėjimas keisti nuostatas su amžiumi mažėja. Panašią prielaidą kelia šių metų VU psichologijos katedros magistrantė Aušra Kazlauskaitė, tyrusi savižudybių prevencijos mokymu efektyvumą keičiant nuostatas savižudybės atžvilgiu policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojų tarpe. Ji nustatė, kad nuostatos po mokymų pasikeitė nežymiai, lyginant su kitais darbais, kuriuose buvo tiriamas jaunesnių žmonių (studentų) nuostatų keitimasis po mokymų, ir kurių nuostatos pasikeitė daug ryškiau.
Į kitą minėtų klausimų („Kaip Jūs manote, kokiu mastu turėtų būti užkirstas kelias savižudybėms?“) anketoje pateikti tokie atsakymų variantai: „visais atvejais“; „visais
atvejais, išskyrus kelias išimtis“; „kai kurias atvejais taip, kai kuriais ne“; „nė vienu atveju“; „jeigu žmogus nori nusižudyti, niekas, įskaitant medicinines tarnybas, neturi teisės sustabdyti jo“. Vėliau atsakymai „visais atvejais, išskyrus kelias išimtis“ ir „kai kurias atvejais taip, kai kuriais ne“ buvo sugrupuoti į vieną „kai kuriais atvejais“. Paveikslas 6 atsispindi atsakymų į šį klausimą pasiskirstymas.
78,4 21,6 visais atvejais kai kuriais atvejais
Paveikslas 6. Atsakymų į klausimą „Kaip Jūs manote, kokiu mastu turėtų būti užkirstas kelias savižudybėms?“ pasiskirstymas procentais.
Taigi, nebuvo nė vieno respondento, galvojančio, jog aplamai nereikia mėginti užkirsti kelio savižudybėms, tačiau 21,6% respondentų mano, kad kai kuriais atvejais savižudybė gali būti priimtina. Šis rezultatas rodo, kad palanki nuostatą į savižudybę kaip priimtiną elgesio būdą yra plačiai paplitusi rajone. Remiantis I. Ružytės ir P. Skruibio tyrimų rezultatais, galima daryti prielaida, kad tai yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių aukštą savižudybių rodiklį rajone. Nenustatyta statistiškai patikimo skirtumo tarp respondentų atsakymų pagal amžiaus grupes, išsilavinimą, profesiją ar darbo stažą.
4.3. Institucijų dalyvavimas savižudybių prevencijoje
Įstaigų, kuriuose dirba respondentai, poziciją savižudybių prevencijos atžvilgiu atspindėjo atsakymai į klausimus „Ar institucija, kurioje Jūs dirbate, dalyvauja savižudybių prevencijoje?“ ir „Jei taip, trumpai apibūdinkite, kas yra daroma“. Pirmas šių klausimų buvo uždaro tipo. Buvo pasiūlyti atsakymų variantai: „taip“, „ne“, „nežinau“. Antras klausimas atviro tipo, atsakymai į jį buvo analizuojami aprašomuoju būdu.
Paaiškėjo, kad beveik pusė specialistų nežino, ar jų įstaiga dalyvauja savižudybių prevencijoje (Lentelė 6).
Lentelė 6. Nuomonių apie institucijų dalyvavimą savižudybių prevencijoje pasiskirstymas švietimo, teisėsaugos, sveikatos priežiūros sistemos įstaigose.
Įstaiga Atsakymas Švietimas n proc. Teisėsauga n proc. Sveikatos priežiūra n proc. Viso n proc. Dalyvauja 10 (13,5) 18 (50,0) 24 (29,6) 52 (27,2) Nedalyvauja 30 (40,5) 4 (11,1) 20 (24,7) 54 (28,3) Nežino 34 (46,0) 14 (38,9) 37 (45,7) 85 (44,5) Viso 74 (100,0) 36 (100,0) 81 (100,0) 191 (100,0) χ² = 20,513ª, lls = 4, p = 0,000
Nenustatytas reikšmingas nuomonių apie dalyvavimą savižudybių prevencijoje skirtumas pagal amžiaus grupes, išsilavinimą ar darbo stažą.
Trumpai aprašant veiklą, kuri vykdoma įstaigose dalyvaujant savižudybių prevencijoje, daugelio specialistų anketose nurodyta „bendraujama“. Daugelio specialistų anketų atsakymai buvo labai lakoniški, neišsamūs. Švietimo įstaigų specialistų dažniausiai minima: „individualiai dirbama su mokiniais ir tėvais“, „dirbama su mokinių grupėmis“, „integruojama į mokymo dalykų turinį“, „bendradarbiaujama su kitais specialistais“, „skaitomos paskaitos“. Rečiau pasitaikantys atsakymai: „savižudybių problema aptariama tik kitų problemų kontekste (alkoholizmas, narkomanija)“, „organizuojamos pagalbos akcijos mokyklose“, tačiau taip pat nesukonkretinta, kokios.
Medikų atsakymai buvo itin lakoniški. Dažniausiai pasitaikantys atsakymų variantai: „skaitomos paskaitos“, „bendraujama, asmeniškai kalbama su pacientais“, „kviečiamas konsultuoti gydytojas psichiatras“, „stebima“.
Teisėsaugos institucijų darbuotojų dažniausi atsakymai: „teikiama informacija“, „vedami prevenciniai pokalbiai“, „psichologinė pagalba žmonėms“, „platinamos brošiūros“, „lankomasi pas psichologus“.
Taigi, visi specialistų paminėti prevenciniai veiksmai atliekami tiesioginių pareigų kontekste. Beveik pusę specialistų nežino, ar jų įstaiga dalyvauja savižudybių prevencijoje. Maždaug vienodas specialistų skaičius mano, jog dalyvauja ir priešingai. Galima spėti, kad nėra aiškios įstaigų pozicijos savižudybių prevencijos atžvilgiu, arba ji nėra pakankamai žinoma darbuotojams.
4.4. Specialistų patiriami sunkumai teikiant pagalbą savižudiškiems asmenims Pagalba savižudiškiems asmenims – sunkus, didelės emocinės įtampos reikalaujantis darbas. Net pasirengę ir dirbantys šį darbą specialistai dažnai patiria tam
tikrų sunkumų. Specialisto savijauta teikiant pagalbą, pasitikėjimas savo žiniomis ir įgūdžiais – vienas iš svarbių pagalbos komponentų.
Specialistų patiriamus sunkumus teikiant pagalbą savižudiškiems asmenims atspindėjo atsakymai į klausimus „Kokie sunkumai iškilo Jums pačiam, bendraujant su giliai sukrėstų ar savižudiškų ketinimų turinčiu asmeniu?“ bei „Ar Jūs pasitikit savo žiniomis ir įgūdžiais, teikdami pagalbą išgyvenančiam krizę?“. Abu šie klausimai yra uždaro tipo. Atsakydami į pirmą jų respondentai galėjo pasirinkti vieną ar du iš šių atsakymų variantų: „nebuvo jokių sunkumų“, „baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis“, „nežinojimas kaip elgtis, kad nepakenktum“, „nežinojimas kur nukreipti“, „kita (įrašykite)“.
Analizuojant rezultatus atsakymai, kuriuose vienas iš pasirinktų variantų buvo “baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis” sugrupuoti į “patyrę baimę, nepasitikėjimą savo jėgomis, ar nežinoję kaip elgtis kad nepakenktum ar kur nukreipti”; atsakymai, kuriuose vienas iš pasirinktų variantų buvo "nežinojimas kaip elgtis, kad nepakenktum” ar “nežinojimas kur nukreipti” sugrupuoti į “nežinoję, kaip elgtis kad nepakenktum ar kur nukreipti”. Apklaustieji, pasirinkę variantą “kita” įrašė, jog neturėjo tokių situacijų. 7 paveiksle pavaizduotas atsakymų į šį klausimą pasiskirstymas.
34,9 9,7 36,6 18,8 nebuvo sunkumų baimė, nepasitikėjimas jėgomis
nežinojimas kaip pasielgti ar kur nukreipti
kita
Paveikslas 7. Respondentų patiriamų sunkumų bendraujant su savižudiškų ketinimų turinčiu asmeniu pasiskirstymas procentais.
Nenustatyta patikimų skirtumų tarp respondentų atsakymų pasiskirstymo pagal amžių ar darbo stažą. Tačiau pastebėti ryškus skirtumai pagal įstaigas (p<0,005). 41,8% medikų nepatiria jokių sunkumų, bendraujant su savižudiškų ketinimų turinčių asmeniu (žr. Paveikslas 8). Tarp pareigūnų nepatiriančių jokių sunkumu buvo 51,5%, tarp pedagogų – 19,4%. 17,9% pedagogų atžymi, jog patiria baimę, nepasitikėjimą savo jėgomis. Tarp apklaustų medikų tokie atsakymai sudarė 6,7%, o tarp pareigūnų – visai nepasitaikė. 43,8% medikų ir 41,8% pedagogų nežinojo, kur tokį žmogų nukreipti ar kaip pasielgti, kad jam nepakenktum, tarp pareigūnų tokių atsakymų – tik 24,2% .
