KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA
Diana Čepauskienė
Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programos
poreikio įvertinimas
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos edukologija)
Mokslinis vadovas dr. V.Šveikauskas
Kaunas
2006
Dėkoju magistrantūros darbo vadovui dr. Vaclovui Šveikauskui už pagalbą bei patarimus rengiant magistro diplominį darbą.
Diana Čepauskienė
Turinys
Santrumpos...2
Įvadas...3
Darbo tikslas ir uždaviniai...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...6
1.1. Pacientų sveikatos raštingumo samprata...6
1.2. Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo sistemos ypatumai...9
1.3. Sveikatos raštingumas ir sveikatos elgsena...16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...20
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...23
3.1. Pacientų subjektyvaus sveikatos vertinimo ir požiūrio į sveikatos žinias sąsajos...23
3.2. Pacientų sveikatos raštingumo ir sveikatos žinių vertinimas...27
3.3. Pacientų sveikatos žinių ir sveikatos elgsenos sąsajos...35
Išvados...47
Sveikatos raštingumo ugdymo programa...48
Literatūra...49
Santrumpos
BMTI – Biomedicininių tyrimų institutas
HBSC – Tarptautinė moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo programa JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
KMI – kūno masės indeksas
KMU - Kauno medicinos universitetas
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos LR – Lietuvos Respublika
PMM – probleminio mokymo metodas PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
ĮVADAS
Patvirtinus PSO visuomenės sveikatos priežiūros „Sveikata visiems XXI amžiuje” principus, Europos šalys įsipareigojo rūpintis žmonių sveikata ir gerove, tvirtindamos, kad siekis kuo geresnės sveikatos yra viena pagrindinių kiekvieno žmogaus teisių [1].
Didėjančios globalinės sveikatos problemos, augantys visuomenės poreikiai sveikatos priežiūros sistemai sąlygojo naują požiūrį į visuomenės sveikatos ugdymą. Visuomenės sveikatos ugdymas tapo prioritetine sveikatos politikos kryptimi.
XX a. pabaigoje į sveikatos ugdymą integruojamos tokios sąvokas, kaip sveikatos stiprinimas ir sveikatos rėmimas. Jau 1970 metais Alma – Atos konferencijoje buvo išnagrinėta sveikatos stiprinimo strategijos idėja, buvo kalbėta apie gyventojų dalyvavimą savo sveikatos stiprinime.
Otavos sveikatos stiprinimo konferencijoje 1986 m. priimtoje Otavos Chartijoje deklaruojamos penkios pagrindinės visuomenės sveikatos ugdymo strateginės kryptys, kuriomis vadovaujamasi visame pasaulyje [2].
Sprendžiant svarbiausius sveikatos ugdymo klausimus vadovaujamasi PSO Europos regiono numatytais pagrindiniais principais.
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pasiūlė sveikatos politikos programą „Sveikata 21“, kurioje visuomenės sveikatos gerinimas ir ugdymas yra viena iš pagrindinių XXI amžiaus Europos sveikatos politikos krypčių. PSO ypač akcentuoja pozityvią Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę – siekimą ugdyti sąmoningą visuomenės požiūrį į sveikatos išsaugojimą it stiprinimą, kaip pagrindinę socialiai pilnaverčio gyvenimo sąlygą [3].
Lietuvos nacionalinė sveikatos politika grindžiama pagrindiniais principais, suformuluotais Otavos Chartijoje (1986) bei kitose tarptautinėse konferencijose (Adelaidės, 1988; Sundsvalio, 1991; Džakartos, 1997), Mastrichto ir Amsterdamo sutartyse (129 straipsnis). Lietuvos sveikatos programoje keliamus tikslus tikimasi pasiekti įtvirtinant įvairių žinybų bendradarbiavimą, sudarant sąlygas sveikai gyvensenai tapti socialine norma, sukuriant sveiką aplinką bei organizuojant tinkamą, prieinamą ir priimtiną sveikatos priežiūrą [4].
Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje vis daugiau dėmesio kreipiama į sveikatos raštingumo ugdymą. Sveikatos ugdymo koncepcijoje teigiama, kad žmogaus sveikata priklauso nuo jo paties gyvensenos ypatumų. Todėl sveikatos raštingumo ugdymas – pažangiausia visuomenės sveikatos stiprinimo kryptis siekianti keisti ir gerinti žmonių gyvenimo įpročius [5].
Sveikatos raštingumo ugdymo procesas apima gebėjimų suprasti ir naudotis sveikatos informacija tobulinimą bei sveikatos raštingumo didinimą [6]. Sveikatos raštingumas, kaip atskira raštingumo forma, tampa vis svarbesnis ugdant žmonių gebėjimą spręsti specifines sveikatos stiprinimo problemas. Sveikatos raštingumo svarba ypač išryškėja tada, kai žmogus turi prisiimti
atsakomybę už savo sveikatos priežiūrą kompleksinėje sveikatos priežiūros sistemoje [6]. Sveikatos raštingumas apima individo sugebėjimą skaityti, suprasti ir naudoti informaciją, kuri reikalinga adekvačiai sveikatos priežiūrai [7].
1997 metais Airijoje atliktas suaugusių žmonių sveikatos raštingumo tyrimas parodė, kad net 53 proc. visų suaugusių žmonių turi nepakankamą sveikatos raštingumą, ir tik vienas iš keturių 16 – 66 metų amžiaus žmonių gali adekvačiai suprasti sveikatos informaciją [8].
Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų, analizuojančių gyventojų gyvensenos ypatumus, tačiau sveikatos raštingumo ugdymo proceso reikšmė sveikatos išsaugojime ir stiprinime kol kas mažai tyrinėta sritis.
Todėl ruošiant ir įgyvendinant sveikatos raštingumo ugdymo programas gydymo įstaigose, svarbu įvertinti pacientų sveikatos žinias ir atskleisti su jomis susijusią jų elgseną. Būtina išsiaiškinti, ar pacientams pakanka sveikatos žinių apie ligą, sveiką gyvenseną, taip pat svarbu įvertinti rizikos veiksnių paplitimą.
Diplominiame darbe siekiama įvertinti pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programos poreikį Kauno medicinos universiteto klinikose.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programos poreikį Kauno medicinos universiteto klinikose.
Uždaviniai:
1. Atskleisti pacientų, gydomų KMUK, sveikatos žinių ir elgsenos sąsajas. 2. Pagrįsti pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programos poreikį.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1. 1.Pacientų sveikatos raštingumo samprata
Pastaraisiais dešimtmečiais sveikatos priežiūros sistemoje ypač svarbi tapo sveikatos raštingumo sąvoka. Sveikatos raštingumas medicininėje literatūroje pirmą kartą pavartotas 1974 metais [9]. Sveikatos raštingumo apibrėžimą 2000 metais suformulavo JAV Sveikatos ir žmonių tarnybos departamentas. Šiame apibrėžime sveikatos raštingumas reiškia individų gebėjimą gauti, įsisavinti ir suprasti pagrindinę informaciją apie sveikatą ir reikalingas paslaugas, siekiant priimti teisingus sprendimus [10].
Ši sąvoka plačiai naudojama apibūdinti ir paaiškinti ryšį tarp pacientų sveikatos raštingumo lygio ir jų gebėjimo naudotis sveikatos priežiūros sistemos teikiama informacija ir paslaugomis. Pakankamas sveikatos raštingumas reiškia gebėjimą pritaikyti raštingumo įgūdžius su sveikata susijusios elgsenos atžvilgiu. Šis pagrindinis, tačiau šiek tiek ribotas sveikatos raštingumo apibrėžimas neapima gilesnės sveikatos raštingumo prasmės ir tikslo.
Todėl PSO sveikatos raštingumą apibūdino kaip kognityvinius ir visuomeninius įgūdžius, sąlygojančius individų motyvaciją ir gebėjimą siekti, suprasti ir naudotis informacija visais būdais, kurie skatina ir palaiko gerą sveikatą. Sveikatos raštingumas reiškia daug daugiau nei gebėjimą skaityti informacinius lankstinukus ir sėkmingai lankyti gydytojus.
Šis apibrėžimas atspindi dviejų aukštesnių sveikatos raštingumo lygių - interaktyvaus ir kritinio - elementus. Jis taip pat praplečia sveikatos ugdymo ir komunikavimo turinio apimtį, pabrėžia, kad sveikatos raštingumas gali duoti ne tik asmeninės, bet ir visuomeninės naudos. Sveikatos raštingumas yra labai svarbus įgalinant visuomenę spręsti su sveikata susijusias problemas. Sveikatos raštingumo gerinimas ir asmeninio įgalinimo siekimas duoda didelę naudą tiek individui, tiek visai sveikatos sistemai.
Sveikatos raštingumo srityje vyksta diskusijos dėl įvairių raštingumo lygių ir jų praktinio pritaikymo kasdieniniame gyvenime [11]. Vienas iš pagrindinių tokio klasifikavimo metodų išskiria sveikatos raštingumo lygius ne kaip skaitymo ir rašymo gebėjimo matą, o daugiau kaip apibūdinimą, ką sveikatos raštingumas įgalina mus daryti.
D. Nutbeam [12] išskyrė tris sveikatos raštingumo lygius: funkcinį, interaktyvųjį ir kritinį.
Funkcinis sveikatos raštingumas - tai pagrindiniai sveikatos raštingumo įgūdžiai bei supratimas. Pakankami baziniai raštingumo ir skaitymo įgūdžiai padeda pacientui efektyviai veikti kasdienybėje. Šiame lygmenyje pacientas suvokia savo sveikatos būklę, taip pat yra informuotas, kaip pasinaudoti sveikatos sistema, jeigu prireiktų pagalbos.
Šviečiamosios veiklos pavyzdžiai: informacijos perdavimas per įvairias masinės informacijos priemones, informacinius lankstinukus, tradicines paciento švietimo priemones ir per individualius kontaktus.
Tokia veikla turi ribotus tikslus, nukreiptus į žinių dėl sveikatos pavojų ar sveikatos paslaugų gerinimą ir nurodytų veiksmų laikymąsi. Paprastai tokia veikla duoda tik individualią naudą, nors gali būti nukreipta ir į visuomenę. Tokie metodai neskatina nei interaktyvaus bendravimo, nei įgūdžių lavinimo, nei savarankiškumo. Šios veiklos pavyzdžiai apima informacinių lankstinukų gamybą ir platinimą bei tradicinį respondentų švietimą [11, 12].
Interaktyvusis sveikatos raštingumas - tai įgūdžių ugdymas palaikančioje aplinkoje. Tai labai išugdyti pažintiniai (kognityviniai) ir raštingumo įgūdžiai, kurių dėka pacientas aktyviai gali dalyvauti kasdieninėje veikloje, rasti tinkamą informaciją, suvokti skirtingų komunikavimo formų reikšmę bei pritaikyti naują informaciją besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis.
Sveikatos ugdymo tikslas – iš anksto apibrėžto paciento elgesio laikymasis palaikančioje aplinkoje. Šviečiamosios veiklos pavyzdžiai: sveikatos žinių pritaikymas specifiniams poreikiams; paslaugų gerinimas bendruomenės savitarpio pagalbos ir socialinės paramos grupėms; įvairių komunikavimo priemonių apjungimas ir derinimas.
Interaktyvus sveikatos raštingumas atspindi požiūrį į sveikatos švietimą, išsivysčiusį per pastaruosius 20 metų. Jis apima asmeninių įgūdžių lavinimą palaikančioje aplinkoje. Toks ugdymo traktavimas yra nukreiptas į asmeninio gebėjimo veikti neatsižvelgiant į įgytų žinių gerinimą bei motyvacijos ir pasitikėjimo savimi didinimą.
Tačiau tokia sveikatos raštingumo ugdymo veikla duoda daugiau individualios naudos nei naudos visuomenei. Šios veiklos pavyzdžiai gali būti sveikatos programos, kuriomis siekiama lavinti asmeninius ir bendravimo įgūdžius taip tikimasi pasiekti geresnių elgsenos rezultatų. Šios programos sutinkamos daugelyje šiuolaikinių sveikatos mokyklų [11, 12]
Kritinis sveikatos raštingumas - tai dar gilesni pažintiniai (kognityviniai) įgūdžiai. Pacientas sugeba analizuoti, kritiškai vertinti informaciją bei ją sėkmingai pritaikyti, panaudoti kasdieniniame gyvenime. Labai svarbu yra kritiškas požiūris priimant sprendimus.
Kritinis sveikatos raštingumas atspindi pažintinių įgūdžių lavinimo rezultatus, kurie yra orientuoti į palaikančius socialinius, politinius bei individualius veiksmus.
Tokiu būdu sveikatos raštingumo ugdymas apima informacijos perdavimą ir įgūdžių lavinimą. Visa tai padeda įvertinti politinį pajėgumą ir organizacines galimybes taikant įvairias veiklos formas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į socialinius, ekonominius ir aplinkos veiksnius sveikatos srityje.
Šis sveikatos raštingumo lygis šalia individualios naudos glaudžiai susijęs su visuomenine nauda. Sveikatos ugdymas šiuo atveju yra nukreiptas į individualų ir bendruomenės įgalinimo
didinimą atsižvelgiant į socialinių ir ekonominių sveikatos veiksnių [11, 12]. Literatūroje išskiriami šie pagrindiniai sveikatos raštingumo lygių bruožai [12, 13] (1lentelė).
1 lentelė. Sveikatos raštingumo lygių bruožai (D. Nutbeam, 2000; R. Wang, 2000) Bruožai Funkcinis sveikatos raštingumas Interaktyvusis sveikatos raštingumas Kritinis sveikatos raštingumas Sveikatos ugdymo tikslas iš anksto
apibrėžto elgesio laikymasis
iš anksto apibrėžto elgesio laikymasis
asmens ir bendruomenės įgalinimas Sveikatos ugdymo turinys ribotas, apima iš
anksto apibrėžtas žinias.
ribotas, apima iš anksto apibrėžtas žinias ir įgūdžius
neribotas, priklauso tik nuo pačių respondentų norų ir aktyvumo Sveikatos ugdymo metodas rekomendacinis,
informacinis
paskaitos ir kitos žinių platinimo formos
problemų sprendimas Pacientas(ugdytinis) disponuoja įvairia
sveikatos informacija ir kaip pasinaudoti
sveikatos priežiūros sistema
išnaudoja galimybes lavinti įgūdžius palaikančioje
aplinkoje
aktyvus dalyvis, kritiškai vertinantis bet kokios veiklos ar
informacijos reikšmę ir naudingumą, savarankiškai gebantis keisti elgseną savo
sveikatos atžvilgiu Sveikatos ugdytojo
vaidmuo žinių skleidėjas žinių teikėjas ir įgūdžių mokytojas Informacijos ir paslaugų teikėjas, kolega, draugas Sveikatos ugdytojo kompetencija žinių perteikimo įgūdžiai žinios ir įgūdžiai, komunikabilumas bendraujant su žmonėmis ir juos mokant.
žinios ir įgūdžiai, nukreipiant visus sveikatos veiksnius į žmonių
aplinką. Individuali nauda pagerintos žinios
apie ligą ir sveikatos priežiūros paslaugas
gebėjimas veikti savarankiškai pagal įgytas žinias, pagerinta motyvacija
ir didesnis pasitikėjimas savimi
asmens įgalinimas sprendžiant su sveikata susijusias problemas
Bendruomeninė/socialinė nauda aktyvesnis dalyvavimas visuomenės sveikatos programose gebėjimas paveikti socialines normas, bendrauti
su socialinėmis grupėmis.
bendruomenės įgalinimas sprendžiant socialines, ekonomines ir aplinkos problemas
sveikatos srityje
Toks klasifikavimas pabrėžia, kad skirtingi sveikatos raštingumo lygiai atitinka laipsniškai didesnį asmeninį savarankiškumą ir savęs įgalinimą. Didėjantis skirtumas tarp lygių priklauso ne tik nuo pažintinių įgūdžių išlavinimo, bet ir nuo pateikiamos informacijos turinio ir metodo sudėtingumo.
Kiekvieno individo reakcija į pateikiamą informaciją kinta atsižvelgiant į asmens individualių bendravimo įgūdžių vystymąsi, bei savęs įgalinimo didinimo sprendžiant sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo problemas visuomenės lygmenyje.
Sveikatos specialistai turi ištirti, iš kur jų pacientai gauna informaciją apie ligas bei elgesį jų atveju, ar ši informacija yra patikima bei informuoti pacientus apie geriausius informacijos šaltinius [13].
Pagerintas bendradarbiavimas tarp paciento ir vartotojų grupių, kurių tikslai yra skatinti asmeninio įgalinimo galimybes, bei propaguoti pagerintas sveikatos paslaugas, gali būti labai
naudingas. Pacientai turi turėti tokį sveikatos raštingumo lygį, kuris leistų jiems patiems kritiškai analizuoti informaciją ir priimti atitinkamus spendimus dėl savo sveikatos priežiūros.
Tarptautinio suaugusių sveikatos raštingumo tyrimo (IALS, 1997) [8] duomenimis 25 proc. suaugusių airių turi nepakankamą funkcinį sveikatos raštingumo lygį, 30 proc. – interaktyvų sveikatos raštingumo lygį. Sveikos gyvensenos tyrimo (SLAN, 1999) [14] duomenimis 17,4 proc. respondentų, negalėjo perskaityti ir suvokti jiems pateiktos sveikatos informacijos, tai pablogino rūpinimąsi savo sveikata, 6,4 proc. apklaustųjų manė, kad jų sveikata būtų geresnė, jei turėtų geresnius sveikatos raštingumo įgūdžius.
Tyrimais nustatyta, kad funkcinis sveikatos raštingumas yra vienas iš rizikos veiksnių didinančių pagyvenusių žmonių stacionarizavimo galimybes. 19,9 proc. pagyvenusių pacientų, du ar daugiau kartų patekusių į ligoninę, turi funkcinį sveikatos raštingumą [14,18].
Pacientai turintys kritinį sveikatos raštingumą geriau vertino savo fizinę bei psichinę sveikatą [18].
Apibendrinant galima sakyti, kad sveikatos raštingumas yra vienas iš sveikatos stiprinimo veiklos rezultatų. Jo esminis požymis- individų, grupių ir bendruomenių įgalinimas sėkmingai spręsti su sveikata susijusias problemas.
1. 2.Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo sistemos ypatumai
Sveikatos raštingumo ugdymas - tai procesas, įgalinantis asmenis ir bendruomenes daugiau rūpintis savo sveikata ir ją gerinti, didinti sveikatą lemiančių veiksnių kontrolę.[6]. Įvairiuose literatūros šaltiniuose respondentų sveikatos raštingumo ugdymo sistema nagrinėjama kaip ugdymo sistema, sudaryta iš tarpusavyje sąveikaujančių elementų: tikslų, turinio, ugdymo metodų ir priemonių, ugdytinio ir ugdytojo.
Sveikatos ugdymas yra moksliškai pagrįstas procesas, kurio tikslas – pagerinti pacientų žinias apie sveikatą, formuoti jų gyvenimo įgūdžius ir nuostatas, kurios sąlygotų sveikesnę gyvenseną, palaikytų bei gerintų sveikatą [6,15]. Nuo to, kokie ugdymo tikslai formuluojami konkrečioje ugdymo situacijoje, keičiasi ugdymo proceso turinys, struktūra, metodika.
Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo sistemos (1 pav.) tikslai glaudžiai siejasi su pacientų sveikatos raštingumo lygiais. Šie tikslai gali ryškiai diferencijuotis atsižvelgiant į pacientų amžių, poreikius, interesus, pasirengimo mokytis ir savarankiškumo lygį. Sveikatos raštingumo ugdymo pagrindinis tikslas – įgalinti individus, grupes ir bendruomenes spręsti sudėtingas sveikatos stiprinimo problemas [6].
TIKSLAI SVEIKATOS UGDYTOJ- AS UGDYTINIS PACIENTAS METODAI, PRIEMONĖS TURINYS EDUKACI-NIAI PROCESAI Socialinis užsakymas-asmens ir bendruomenės įgalinimas
1 pav. Sveikatos raštingumo ugdymo sistema (V. Šveikauskas, 2005)
Įgalinimo sąvoką socialinės psichologijos kontekste įvedė J. Rappaport 1980 m. [16]. Pagal jį įgalinimas reiškia siekimą padidinti žmonių galimybes kontroliuoti savo gyvenimą. Įgalintas žmogus gali kritiškai analizuoti socialinę ir politinę aplinką.
Įgalinimas - tai procesas, kai žmonės įgyja puikų sveikos gyvensenos supratimą, išmoksta kontroliuoti sveikatos rizikos veiksnius ir aktyviai dalyvauti visuomenės sveikatos ugdymo veikloje [6,16]. Įgalinimo procesas pasiekiamas per aktyvų dalyvavimą.
Įgalinimą sudaro: žinios, elgesio įgūdžiai, atsakomybė [16]. Įgalinimas suteikia paramą, įgūdžių ir reikalingą supratimą jį palaikančioje aplinkoje. Šis procesas - ne tik individo gebėjimų skatinimas, bet ir motyvavimas, mokymas ir savęs vertinimo skatinimas, kad žmogus patikėtų, jog yra kompetentingas, turi reikiamų įgūdžių ir nusipelno išteklių, būtinų jo sveikam socialiniam funkcionavimui [6,16].
Taigi įgalinimas neįmanomas be maksimalaus asmens dalyvavimo. Jam turi būti suteikta galimybė priimti sprendimus. Reikia padėti žmogui pamatyti problemas ir paskatinti imtis asmeninės atsakomybės už vykdomą pokytį. Įgalinimas taip pat yra ir asmens mokymasis, kaip spręsti problemas, suvokti jį supančios aplinkos sistemų prigimtį bei sąveiką [6,16]. Todėl sveikatos raštingumo ugdymo procese pacientų įgalinimas labai svarbus uždavinys siekiant aukšto kritinio sveikatos raštingumo lygio.
Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo sistemos tikslai nulemia sveikatos raštingumo ugdymo turinį. O. Negto teorijoje ugdymo turinys apibrėžiamas subjektyviu, objektyviu, veiklos ir atitikimo kriterijais (2 lentelė) [17].
2 lentelė. Sveikatos raštingumo turinio kriterijai pagal O. Negt'ą (1997)
Ugdymo turinio
kriterijai Ugdymo turinio kriterijaus esmė 1. Subjektyvusis ugdymo turinys pacientams turi būti svarbus, juos sudominti, liesti jiems aktualią problemą
2.Objektyvusis ugdymo turinys turi padėti pagrindus egzistuojančioms visuomenės struktūroms atskleisti
3. Veiklos ugdymo turinys turi pateikti ugdomiesiems konkrečių veiklos galimybių
4. Atitikimo ugdymo turinys turi atitikti ugdymo tikslus
Pacientų sveikatos raštingumo ugdymo turinys yra orientuotas į asmens ir bendruomenės sveikatos problemų sprendimą. Jis apima ne tik žinių perteikimą, bet ir analitinio, kritiško mąstymo ugdymą.
Atitinkamas sveikatos raštingumo lygmuo apsprendžia sveikatos ugdymo turinio esmę. Tai sudaro nuolatinis žinių apie sveikatą gerinimas, savarankiškumo ugdymas, informacinių įgūdžių bei gebėjimo spręsti su sveikata susijusias problemas tobulinimas.
Formuojant sveikatos raštingumo ugdymo turinį būtina atsižvelgti į šiuos pacientui aktualius veiksnius: turinio aiškumą ir prieinamumą [15]. Tai reiškia, kad turi būti pateiktos aiškios turinio ribos, atsižvelgta į pacientų žinių įsisavinimo lygį bei sudaryta galimybė įsisavinti turinį savarankiškai.
Analizuojant įvairius literatūros šaltinius paaiškėjo, kad daugelio anglakalbių pacientų skaitymo įgūdžiai atitinka 8 klasės lygį, o apie 20 proc. pacientų skaito 5 klasės lygyje [18]. Tačiau, nežiūrint į tai, beveik visa sveikatos informacija parašyta sudėtinga, sunkiai suvokiama kalba [17]. Nurodoma, kad pacientai žodinę medicininę informaciją geriau įsisavina, kai ji pateikiama lėtai, ne sudėtingais žodžiais, ne dideliu informacijos kiekiu [19].
Mokymo ir mokymosi metodai - tai sveikatos ugdytojo ir paciento bendros veiklos būdų sistema, padedanti pacientams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių lavinti savo sugebėjimus. Apskritai yra skiriami šie klasikiniai mokymo metodai: informaciniai, operaciniai, kūrybiniai [20].Šiuolaikinėje didaktikoje yra išskiriami šie mokymo ir mokymosi metodai: skaitymo metodai, rašymo metodai, klausinėjimo metodai, mokymosi bendradarbiaujant metodai, įvairias veiklas jungiantys metodai [21].
Metodų ir priemonių taikymo galimybes sveikatos raštingumo ugdymo sistemoje apsprendžia ugdomasis tikslas bei jam pasiekti suformuotas turinys. Funkcinio bei interaktyviojo sveikatos raštingumo ugdymo atžvilgiu daugiau taikomi informaciniai bei operaciniai metodai, t.y. pokalbiai, probleminės paskaitos, įvairios instrukcijos, lankstinukai ir kt. Tačiau informuoti pacientus, ką jiems reikia daryti ir ko nedaryti, nėra efektyvus metodas siekiant jų sveikatos elgesio pokyčių. Reikia
sudaryti sąlygas patiems pacientams sąmoningai pasirinkti sveikesnę gyvenseną, kurti sveikatą palaikančią gyvenamąją bei socialinę aplinką. Per vyraujančias nuostatas gali būti pasiekiamas sveikatą palaikantis elgesys [22].
Kritinio sveikatos raštingumo ugdymo požiūriu efektyviausias - probleminio mokymo metodas (toliau PMM ). 1.Sąvo kos, terminai 8.Žinių aptarimas grupėje 9.Įgytų žinių taikymas problemai spręsti 2.Moky mosi planas 3.Svar biausia problema 5.Hipote zės formula-vimas 6.Mokymosi tikslo nustatymas 7.Indivi dualios naujų žinių paieškos 4.Kiekvieno grupės nario svarbiausia problema
2 pav. Probleminio sveikatos mokymosi modelis (Albanese ir Mitchell, 1991)
PMM sužadina žmonių galią kritiškai suvokti, kaip jie egzistuoja pasaulyje, su kuriuo ir kuriame patys esti; jie ima suvokti pasaulį ne kaip statišką, bet kaip kintančią tikrovę [22, 23]. PMM ugdo gebėjimą kritiškai mąstyti. Kritinis mąstymas – tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti situaciją bei mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija [23].Daugelyje mokslinių straipsnių teigiama, kad PMM sveikatos raštingumo ugdymo procese yra vienas geriausių metodų mokant visuomenę ir individų grupes sveikos gyvensenos [25, 26]. Ugdant sveikos gyvensenos įgūdžius, žmonės suburiami šiam tikslui, įvardijant problemą.
Problemų sprendimas yra vienas iš efektyviausių būdų kaupti žinias. Pacientai, dalyvaudami problemų sprendime, perduoda savo patirtį, pergyvenimus, sukauptą didelę dalį informacijos, tuo papildydami vieni kitus, paaiškindami vieni kitiems, kaip reikėtų nagrinėti bei spręsti problemas. Spręsdami problemas grupėje pacientai tobulėja, o priimdami sprendimus gerina savo sveikatą.
Tinkamai parinktas pacientų sveikatos raštingumo ugdymo metodas turi įtakos pateikiamos informacijos įsiminimui ir tolesnio mokymosi motyvacijai [26].
Brazilų pedagogas Paulo Freire propagavo „kritinio sąmoningumo” mokymo metodą. Freire ir kiti, kurie paruošė ugdymo programas pagal jo metodą (Wallerstein ir Bernstein, 1988), įrodė, kad, ugdant žmonių su nepakankamais skaitymo ir rašymo įgūdžiais kritinį mąstymą, galima pasiekti, kritinio sveikatos raštingumo rezultatų [11, 17, 23]. Sveikatos ugdyme naudojami įvairūs metodai, padedantys pacientui suprasti savo situaciją ir pasirinkti sveikatą stiprinančius veiksmus. Apskritai sveikatos ugdymas nėra rezultatyvus, jeigu šiame procese aktyviai nedalyvauja žmonės [11, 15, 24].
Sveikatos ugdytojai – visi medicinos darbuotojai: gydytojai, slaugytojos, visuomenės sveikatos specialistai. Jiems paprastai keliama daug reikalavimų. „Sveikata visiems 21” skelbiama, jog medikai ne tik žiniomis, bet ir asmeniniu pavyzdžiu turi propaguoti sveiką gyvenseną. Medicinos darbuotojai turi pakankamai mokslo žinių apie ligas bei jas sukeliančius veiksnius, tų veiksnių profilaktiką.
Tačiau kol kas daugelyje ligoninių, medicinos personalo veikla apsiriboja pacientų gydymu bei slauga. Medicinos darbuotojai šiose įstaigose nėra motyvuoti atlikti pacientų mokymo ar ugdymo funkcijas. Pvz., tyrimu nustatyta, kad KMUK “apie gyvensenos įtaką susirgti įvairiomis ligomis visada ir dažnai aiškina mažiau nei pusė (42,3 proc. ) slaugytojų“ [27].
Todėl norint įdiegti pacientų sveikatos raštingumo ugdymo programas asmens sveikatos priežiūros įstaigose būtina į šią veiklą įtraukti sveikatos priežiūros specialistus. Jie turėtų dalyvauti pacientų sveikatos raštingumo didinimo procese. Jų apmokymas turėtų apimti sveikatos raštingumo koncepciją, žinias ir įgūdžius mokant pacientus susidoroti su jų problemomis ir kontroliuoti savo būklę individualiai bei padedant sveikatos sistemai [28].
Sunkumų kyla ir tada, kai turimas žinias reikia perteikti pacientams paprasta suprantama kalba. Taigi šiuo požiūriu sveikatos raštingumo ugdyme ypač aktuali mokymo prieinamumo problema.
Kartais sveikatos priežiūros specialistai stengiasi labai gerai informuoti savo pacientus, bet šie vis tiek lieka nepatenkinti suteikta informacija. Viena priežasčių yra ta, kad su pacientu bendraujama profesine kalba [17, 29]. Ši kalba yra labai specifinė, ji konkreti ir tiksli, remiasi tam tikromis profesinėmis žiniomis ir skirta gauti ir susisteminti tam tikros profesinės srities žinias. Profesinė kalba pasitelkiama bendraujant specialistams, rašant instrukcijas, konsultacijas. Profesiniai pokalbiai vienprasmiški, dalykiški, objektyvūs. Tokią kalbą dažnai naudoja gydytojai, slaugytojos [17, 29].
Pacientui norint suprasti, apie ką kalbama, reikia turėti tam tikrų specialių žinių. Kai kurie sveikatos profesionalai per greitai ir per daug kalba, naudoja daug medicininių žodžių, sąvokų. O kai pacientas gauna informacijos daugiau, nei jos gali įsisavinti, tai ji surūšiuojama, o dalis tiesiog atmetama [29].
Pacientas yra asmuo, kuriam reikia informacijos, kaip susidoroti su naujuoju statusu, ir jam reikia suprasti, kaip tą informaciją pritaikyti gyvenime. Todėl pateikta informacija turi būti
suprantama, tačiau pati savaime ji nepakeičia paciento įpročių ir negarantuoja jos laikymosi. Tyrimais nustatyta, kad 10proc. respondentų dėl nepakankamo sveikatos raštingumo, turėjo problemų atlikdami gydytojų paskirimus [29, 51].
KMU Biomedicininių tyrimų instituto vykdytos apklausos metu paaiškėjo, kad nepakankamo pacientų mokymo priežastys yra šios: tradicijų nebuvimas (63,3 proc.), laiko stoka (45,5 proc.), žinių ir įgūdžių stoka (45,5 proc.) [30].
Ugdytiniu suprantamas visų amžiaus tarpsnių ir visų socialinių padėčių žmogus [31]. Sveikatos priežiūros sistemoje ugdytinis yra pacientas. Pagal LR Sveikatos sistemos pakeitimo įstatymą: pacientas – asmuo, kuris naudojasi įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu ar jis sveikas ar ligonis [32]. Pacientas - tai asmuo, kuriam reikia įvairios informacijos įvairiais kiekiais. Pacientų žinių poreikis kinta atsižvelgiant į ligos eigą. Pacientas nori žinoti, ko tikėtis po gydymo ar kai kurių procedūrų [2]. Jį reikia mokyti, kai jis tam yra pasiruošęs. Informacija, kuri nėra nors kiek pritaikoma pacientui reikiamu momentu, gali sukelti paciento nepasitenkinimą ir padaryti žalos. Taip pat ligoniui reikia informacijos, kai jis nėra sveikatos priežiūros įstaigoje. Pacientas gali būti įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir intelekto.
Ugdytinio ir ugdytojo turinti tikslą sąveika apibrėžia sveikatos raštingumo ugdymo sąvoką. Tradiciškumo požiūriu šių dienų ugdymo sistemose populiari vienpusė sąveika [20]. Tradiciškai manoma, kad kuo didesnis ugdytojo poveikis pacientui, tuo sėkmingiau realizuojami ugdymo tikslai [25]. Ugdytojo ir ugdytinio veiklos sėkmė yra sąlygojama ne tik poveikio į ugdytinį, bet ir efektyvia komunikacija tarp ugdytinio (paciento) ir ugdytojo (sveikatos priežiūros specialisto).
Komunikacija - tai informacijos perdavimo ir priėmimo tarp individų procesas [33]. Jis labai svarbus bendruomenės elgsenai, kadangi šio proceso metu realizuojami žmogiškieji santykiai. Efektyvi komunikacija įmanoma tada, kai žmogus, priimantis informaciją, ją priima tokią, kokia ji buvo perduota, tai yra neiškraipytą [33].
Informacija - tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti, jos gali būti perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu arba žiniasklaidos priemonėmis: per spaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių tinklus [33]. Sveikatos priežiūros sistemoje žmonės, perduodantys informaciją (komunikatoriai) yra visi sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai. Šiuo atveju žmonės, priimantys informaciją (priėmėjai), yra pacientai. Efektyvus informacijos priėmimas vyksta realizuojant 5 žingsnius [34] (3 pav.).
informacija
panaudojama realizuojamas grįžtamasis ryšys informacija priimama informacija suprantama informacija gaunama
Efektyvi komunikacija - dvipusis procesas, turintis grįžtamąjį ryšį. Tačiau netgi esant dvipusei komunikacijai, ji ne visada gali būti efektyvi, nes gali veikti komunikacijos kliūtys (3 lentelė) [34]:
3 lentelė. Komunikacijos kliūtys(R. Lekavičienė, 2001)
Komunikacijos kliūtys
Komunikacijos kliūčių priežastys
1. Asmeninės kylančios dėl nekokybiško klausimo ar supratimo problemų, neigiamų emocijų, komunikatoriaus ir perdavėjo skirtingų vertybių 2. Fizinės kylančios dėl nepalankių komunikacijos sąlygų (triukšmo, nekokybiškų
techninių priemonių);
3. Semantinės atsirandančios dėl komunikacijos simbolių stokos arba jų neteisingo supratimo
Semantinės komunikacijos problemos kyla sveikatos ugdytojui sveikatos žinias komunikuojant žodžiu. Komunikuojant žodžiu problemos kyla dėl netinkamo sąvokų vartojimo ar supratimo. Supratimą paprastai apsunkina tai, jog neretai vieną ir tą patį žodį galima suprasti skirtingai arba pasakytas žodis yra neadekvatus minties kontekstui [35].
Viena iš pagrindinių efektyvios komunikacijos sąlygų - mokėjimas klausyti ir teisingai pateikti savo mintis. M. Brucley-Allen teigimu [35], daugiausia laiko bendravimo procese užima klausymasis 40 proc., o 35 proc. skiriami kalbėjimui.
1999 m. Vilniaus poliklinikose atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad gydytojai, bendraudami su pacientais, daugiausia laiko skiria dokumentų tvarkymui (86 proc.). Gydytojų teigimu, į juos žmonės kreipiasi dėl ligos, o ne dėl konsultacijos sveikos gyvensenos klausimais [36].
Sveikatos priežiūros sistemoje informacijos priėmėjas yra pacientas. Informaciją įsisavinant ypač svarbus pacientų sveikatos raštingumo lygis [37]. Pacientai, kurių raštingumo lygis menkas, blogiau supranta gydytojo nurodymus, todėl gydytojo bei paciento bendravimas ir tarpusavio supratimas tampa sunkesnis [7].
Daugelis autorių nurodo, kad išsilavinimas turi įtakos informacijos supratimui ir jos reikalingumo vertinimams. Aukštąjį išsilavinimą turintys pacientai geriau žino savo ligos diagnozę, tyrimų rezultatus, ligos prognozę, galimas jos komplikacijas nei pradinį, vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą turintys pacientai. Jie dažniau išreiškia poreikį gauti šią informaciją ir yra reiklesni minimos informacijos kokybei. Aukštąjį išsilavinimą turintys pacientai taip pat yra dažniau įsitikinę, kad jie yra pakankamai informuoti apie savo ligą [38].
JAV mokslininkų atlikto tyrimo metu taip pat buvo rastas ryšys ir tarp pacientų informuotumo bei amžiaus [18,39]. Įrodyta, kad vyresni pacientai savo dalyvavimą gydymo procese vertina geriau nei jaunesni [7]. Jie gauna daugiau informacijos iš savo gydytojų, daugiau bendrauja su jais, daugiau
užduoda įvairių klausimų, susijusių su vaistais bei gydymu. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės taip pat turi ir daugiau problemų bendraudami su gydytojais dėl menko sveikatos raštingumo lygio, prastesnės sveikatos būklės, dėmesio bei atminties stokos [39, 40]. Jaunesni asmenys yra reiklesni jiems suteiktos informacijos kokybei nei vyresnio amžiaus pacientai [ 38, 41]. Panašų bendravimo su sveikatos darbuotojais vertinimą, atsižvelgiant į amžių, patvirtina ir kiti autoriai. A. F. Joung su bendraautoriais nurodo, jog su amžiumi didėja pasitenkinimo lygis vizitu pas gydytoją [42].
Sveikatos raštingumo ugdymo sistema ir jos elementai nėra izoliuoti nuo išorinės aplinkos. Sveikatos ugdymo sistema yra nuolatinėje globalinių sveikatos problemų įtakoje: jos turi tiesioginį poveikį PSO Europos regiono numatytų pagrindinių sveikatos stiprinimo ir ugdymo principų įgyvendinimui per visuomenės sveikatos politiką. Globalinės problemos taip pat sąlygoja sveikatos ugdymo kryptis, kurios sąveikaudamos su PSO Europos regiono numatytais pagrindiniais sveikatos stiprinimo ir ugdymo siekiais, sąlygoja ugdymo sistemos rezultatyvumą [6].
Apibendrinant galima sakyti, kad respondentų sveikatos raštingumo sistemai būdingi šie ypatumai: pacientų kritinio mąstymo tobulinimas, efektyvi komunikacija, grupinis darbas, probleminio mokymo metodo taikymas.
1.3. Sveikatos raštingumas ir sveikatos elgsena
Sveikatos raštingumo ugdymas nepakeičia kitų sveikatos priežiūros paslaugų, bet jis reikalingas tam, kad tikslingiau būtų galima jomis naudotis.
Paciento elgesys gali būti pagrindinė sveikatos problemų priežastis, bet taip pat gali būti ir pagrindinis jų sprendimo būdas: pakeisdami savo elgesį individai gali išspręsti daugelį problemų bei užkirsti kelią naujoms problemoms. Per sveikatos raštingumo ugdymą galima padėti pacientams suprasti savo elgesį, keisti požiūrį į sveikatos išsaugojimą.
Sveikatos raštingumo ugdymas pacientui įkvepia elgseną, kuri stiprina sveikatą, užkerta kelią ligoms, padeda įveikti ligą arba padeda gyventi su ja. Sveikatos raštingumo ugdymo šerdis yra pacientų, jų šeimų, grupių, poreikiai bei interesai.
Visose bendruomenėse yra susiformavę įvairūs elgesio tipai, kurie skatina sveikatingumą, padeda išvengti ligų, taip pat padeda gydyti ir reabilituoti sergančius žmones. Pozityvūs sveikatos rezultatai skatina pacientus tęsti tokį elgesį. Tačiau yra elgesio tipų, žalingų sveikatai. Dažnai pacientai patys atsisako tokio elgesio dėl neigiamos įtakos sveikatai. Nors kartais pacientai vis dėlto pasirenka sveikatai kenkiantį elgesį. Šiuo požiūriu pacientų sveikatos raštingumo didinimas gali apspręsti paciento elgsenos tipą.
Paciento elgsena ir gyvensena sudaro darnią visumą, priklausančią nuo biologinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių bei galinčią turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos sveikatai. [15]. Elgsena - tai
įgimtų ir įgytų reagavimo į aplinką bei jos pokyčius būdų visuma, priklausanti nuo asmenybės, ryšių su kitais žmonėmis, šeima, socialinėmis grupėmis [44]. Literatūros šaltiniuose išskiriamos trys individualios elgsenos kategorijos (4 lentelė) [44]:
4 lentelė. Individualios elgsenos kategorijos ( Changing the Public Health, 1989)
Individualios elgsenos kategorijos
Elgesio ypatumai 1. Sveikatą stiprinanti
elgsena
sąmoningai elgiamasi taip, kad sveikata stiprėtų arba tikimasi, kad taip elgiantis ji stiprės. Tai įvairūs veiksmai (nesvarbu, ar jie efektyvūs, ar
ne), kuriuos asmuo atlieka neatsižvelgiant į jo sveikatos būklės, norėdamas sustiprinti sveikatą
2. Sveikatą palaikanti
elgsena nepriklausančiomis formaliai medicinos sistemai, pavyzdžiui, vitaminų veiksmai susiję su įvairiomis ligų profilaktikos priemonėmis, dažnai vartojimas namuose
3. Sveikatą žalojanti
elgsena elgesys susijęs su tradiciniais ligų rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba
Žinios, požiūriai, įgūdžiai turi daug reikšmės specifiniam elgsenos tipui, taigi ir sveikatą stiprinančiai elgsenai. Socialinė aplinka, santykiai darbe, šeimoje, masinių informacijos priemonių skleidžiama informacija, ryšys su sveikatos priežiūros institucijomis, kitais autoritetingais asmenimis modeliuoja individo požiūrį į sveikatą ir jo elgsenos tipą.
Pacientų sveikatos raštingumas apima ne tik savalaikes žinias, bet ir padeda suformuoti pozityvias nuostatas bei gyvenimo įgūdžius, padedančius ugdyti gebėjimą pasirinkti sveikatai palankų sprendimą, suvokti atsakomybę už poelgius ir ligą.
Taigi su sveikata susijusi elgsena yra ne tik individo asmeninė atsakomybė, bet ir socialinės sistemos reiškinys [44]. Literatūros šaltiniuose pabrėžiama, kad sveikatos raštingumo ugdymo tikslas - ne tik suteikti pacientui žinių, bet ir padėti formuotis teigiamoms sveikatos atžvilgiu elgesio nuostatoms bei sveikos gyvensenos įgūdžiams, padėti atsisakyti žalingų įpročių bei keisti požiūrį į sveikatą [26].Todėl sveikatos ugdymo bei gyventojų sveikatos raštingumo didinimo idėjos pradėtos įgyvendinti daugelyje tarptautinių programų.
1983 m. viena didžiausių pasaulyje tarptautinė HBSC programa pradėjo tirti suaugusių gyventojų ir vaikų gyvenseną bei registruoti jos pokyčius [45].
Kita gyvensenos tyrimų programa pradėta vykdyti 1978 m. tarp suaugusių Suomijos gyventojų. Gauti rezultatai parodė, kad per 25 metus Suomijoje, kuri viena pirmųjų Europoje pradėjo nacionalinę sveikatos sistemos reformą, mirtingumas nuo išeminės širdies ligos sumažėjo 65 proc. Įrodyta, kad šiems pokyčiams didžiausią įtaką turėjo gyvensenos pasikeitimas (Puska, 1992; Vartiainen et al., 1994; Puska et al., 1995) [46].
1992 m. Suomijos Nacionalinio visuomenės sveikatos instituto iniciatyva Baltijos valstybėse pradėti analogiški tyrimai, kurie išsiplėtė į tarptautinę programą “Suomijos-Baltijos šalių gyventojų sveikatos monitoringas”. Tyrimo tikslas buvo palyginti gyvensenos ypatumus šalyse, besiskiriančiose ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis, stebėti gyvensenos pokyčius ir nustatyti jų ryšį su gyventojų sveikata [46].
BMTI Profilaktinės medicinos laboratorijos bendradarbiai 1994, 1996, 1998 ir 2000 m. ištyrė atsitiktines 20-64 m. Lietuvos gyventojų imtis. Gauti duomenys parodė, kad Lietuvos žmonių gyvensena keičiasi (Dregval ir kt., 1996; Petkevičienė 1996; Petkevičienė ir kt., 1997) [47].
Šie tyrimai naudingi gyventojų sveikatos būklės, rizikos veiksnių paplitimo ir gyvensenos ypatumų stebėjimui, bet neteikia pakankamos informacijos apie gyventojų dalyvavimą sveikatos ugdymo renginiuose, sveikatos švietimo efektyvumą bei sveikatos žinių šaltinius, todėl jų nepakanka sveikatos švietimui įvertinti [48].
Todėl 2001 metais buvo atliktas suaugusių Lietuvos gyventojų sveikatos žinių ir elgsenos tyrimas (n=4754) [48]. Tyrimo metu nustatyta, kad daugiausia apie dominančias sveikatos problemas gyventojai sužino iš TV laidų (36,9 proc.), iš gydytojų ir kitų medikų sužino 23,8 proc. gyventojų. Iš laikraščių, apie sveikatą sužino 18,0 proc. respondentų. Palyginti mažai sveikatos žinių klausomasi per radiją (10,5 proc.). Tik nedidelė gyventojų dalis (14,0 proc.) dalyvauja įvairiuose sveikatos renginiuose [48].
Iš daugybės tyrimų rezultatų nustatyta, kad sveikatą 49 – 53 proc. sąlygoja tinkama gyvensena [49]. Svarbiausi su ja susiję rizikos veiksniai yra netikusi mityba, žalingi įpročiai, judėjimo stoka, nervinė įtampa [50].
Pagal PSO, nesilaikant sveiko gyvenimo būdo, Europos šalyse susirgimų skaičius tarp vyrų išaugo iki 50 proc., tarp moterų iki 25 proc. [49].
Tyrimais įrodyta, kad rūkymas sukelia plaučiu vėžį (90 proc. susirgimo atvejų), lėtinį bronchitą (75 proc.), miokardo infarktą (25 proc. atvejų). Dėl neracionalios mitybos - dažniau nutunkama, susergama miokardo infarktu, storosios žarnos vėžiu, cukr. diabetu, hipertonine liga. Nejudrūs, nesimankštinantys žmonės dažniau serga miokardo infarktu, hipertonine liga, storosios žarnos vėžiu [49].
Daugelis tyrimų parodė, kad pacientai su nepakankamu sveikatos raštingumu dažniau pasirenka sveikatą žalojančią elgseną [50, 51, 52].
JAV tyrimais nustatyta, kad rūkymas labiau paplitęs tarp pacientų turinčių funkcinį sveikatos raštingumą nei tarp pacientų turinčių kritinį sveikatos raštingumą, atitinkamai 49,2 proc. ir 42,9 proc. [51, 52].Alkoholio vartojimas taip pat daugiau paplitęs tarp pacientų turinčių funkcinį sveikatos raštingumą: stiprius gėrimus vartojo 4 proc., silpnus - 37,5 proc., atitinkamai turintys kritinį sveikatos
raštingumą: 1,6 proc. ir 23,3 proc. Visiškai alkoholio nevartojo 75,1 proc. pacientų turinčių kritinį sveikatos raštingumą ir 58,5 proc. funkcinį sveikatos raštingumą [51, 52].
Lietuvoje pagrindiniai rizikos veiksniai labai paplitę. Kas trečiam suaugusiajam nustatomas per didelis arterinis kraujospūdis, kas ketvirtam vyrui ir kas antrai moteriai - per didelė kūno masė, kas antras vyras ir kas dešimta moteris rūko. Lietuva pagal sergamumą lėtinėmis ne infekcinėmis ligomis ir mirtingumą nuo jų yra viena iš pirmųjų Europoje [49].
Nors Lietuvos gyventojų sveikatos žinių ir elgsenos tyrimas parodė, kad Lietuvos žmonių elgsena keitėsi: dažniausiai gyventojai siekė didinti fizinį aktyvumą (30,9 proc.), vartoti mažiau druskos (28,8 proc.), mažinti svorį (24,3 proc.), tačiau gyvensena nėra sveika. Reguliariai rūko 43,8 proc. vyrų ir 9,4 proc. moterų, alkoholinius gėrimus vartoja 89,6 proc. vyrų ir 68,3 proc. moterų, dauguma mažai fiziškai aktyvūs [48].
Nors šiuo metu Lietuvoje jau priimta nemažai visuomenės sveikatos stiprinimą reglamentuojančių dokumentų, tačiau dabartinė sveikatos stiprinimo sveikatos priežiūros įstaigose sistema neužtikrina, kad visi sveikatos priežiūros įstaigų (ligoninių, poliklinikų, ambulatorijų, bendrosios praktikos gydytojų kabinetų, medicinos punktų) pacientai, visuomenės sveikatos centrų ir jų filialų klientai įgytų sveikatos žinių ir įgūdžių, reikalingų jų sveikatos stiprinimo potencialui realizuoti [52].
Apibendrinant galima teigti, kad pacientų gyvensena ir rizikinga elgsena kelia šiuos pacientų sveikatos raštingumo ugdymo tikslus: suteikti pacientui žinių; padėti suformuoti teigiamas sveikatos atžvilgiu elgesio nuostatas bei sveikos gyvensenos įgūdžius, padėti atsisakyti žalingų įpročių bei keisti požiūrį į sveikatą.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas KMUK 2005 metų gruodžio - 2006 metų sausio mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas KMUK Generalinio direktoriaus raštiškas leidimas bei KMU Bioetikos centro leidimas . Pradedant tyrimą planuota apklausti 190 suaugusių pacientų, gydomų KMUK Terapinio, Chirurginio ir Akušerinio med. profilio skyriuose.
Tiriamiesiems buvo įteikiama anketą, paaiškinama, kodėl atliekamas šis tyrimas bei kaip pildyti anketą.
Į anketos klausimus išsamiai atsakė 183 respondentai, atsako dažnis 96,3 proc. 3 anketos buvo nebaigtos pildyti, todėl analizuojant rezultatus, atmestos, 4 anketos neužpildytos.
Visų apklaustų tiriamųjų 32,8 proc. sudarė respondentai, gydomi terapijos profilio skyriuose, (Endokrinologijos, I ir II kardiologijos, Reumatologijos, Pulmonologijos), 29 proc. respondentų, gydomų chirurgijos profilio skyriuose (Chirurgijos, Kardiochirurgijos, Angiochirurgijos, Torakalinio) bei 34,9 proc. akušerijos profilio skyriuose (Ginekologijos, Akušerijos) besigydančios pacientės. 3,3 proc. respondentų nežinojo, kokio medicininio profilio skyriuje gydosi.
Tiriamųjų apklausai buvo naudojamas tam tikslui specialiai sudarytas klausimynas (anketa). Klausimyną sudarė 54 uždaro tipo klausimai, suskirstyti į tris dalis. Pirmoje klausimyno dalyje siekėme išsiaiškinti respondentų demografines charakteristikas, t.y. respondentai buvo prašomi nurodyti amžių, lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, šeimyninę padėtį. Antrąja teiginių grupe siekėme atskleisti respondentų subjektyvaus sveikatos vertinimo ir požiūrio į sveikatos žinias sąsajas. Trečia grupė teiginių buvo pateikta siekiant nustatyti sveikatos žinių bei sveikatos elgsenos sąsajas.
Apklausoje dalyvavo 183 respondentai iš jų: 70 proc. sudarė moterys, 30 proc. - vyrai (4 pav.).
70% 30%
Moterys Vyrai
Dalyvavusiųjų apklausoje respondentų amžius svyravo nuo 21 iki 80 metų, amžiaus vidurkis 45,9 metai. Analizuojant tyrimo duomenis, respondentai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 21-40 metų, 41-60 metų, ir 61-80 metų. Pirmoje grupėje esantys asmenys (21-40 metų) sudarė 46,1 proc., antros grupės respondentai ( 41-60 metų) - 26,4 proc., o į trečiąją grupę patekę vyriausio amžiaus respondentai (61-80 metų) sudarė 27,5 proc.
Pagal išsilavinimą respondentai buvo suskirstyti į 3 grupes: 1) pradinį, nebaigtą vidurinį išsilavinimą turintys respondentai; 2) vidurinį, spec. vidurinį išsilavinimą turintys respondentai; 3) aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai. Respondentų skirstymas pagal lytį ir išsilavinimą pateiktas 5 paveikslėlyje. 16,4 32 51,6 18,2 21,8 60 0 20 40 60 80 100 Pradinis, nebaigtas aukštasis Vidurinis, spec. Vidurinis Aukštasis % vyrai moterys
5 pav. Respondentų skirstinys (proc.) atsižvelgiant į lytį ir išsilavinimą
Pagal gyvenamą vietą 76 proc. respondentų sudarė miesto gyventojai, 24 proc. tiriamųjų nurodė, kad gyvena mažame miestelyje arba kaime.
Vertinant rizikos veiksnių paplitimą vadovautasi PSO priimtais kriterijais. Tiriamųjų kūno svoris buvo vertinamas pagal kūno masės indeksą (KMI)
1) kūno svoris nepakankamas, kai KMI < 18,5 2) kūno svoris normalus, kai KMI nuo 18,5 iki 24,9 3) antsvoris, kai KMI ≥ 25 - 29,9 kg/m²
4) nutukimas, kai KMI ≥ 30 kg/m²
Anketinės apklausos duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 11.0 for Windows statistinį duomenų analizės paketą. Atlikta duomenų kiekybinė analizė. Statistinių ryšių stiprumą įvertinome naudodami susijusių požymių Chi kvadrato (χ²) kriterijų. Kokybinių požymių statistinis ryšys tirtas susietų lentelių metodu. Remiantis lentelės duomenimis, apskaičiuotas Chi kvadrato (χ²) kriterijus, jo laisvės laipsnių skaičius (LLS), bei statistinis reikšmingumas. Šie rodykliai leido nustatyti hipotezės,
kad požymiai nėra susieti tikimybę p. Jei p< 0,05, tikrinamąją hipotezę galėjome atmesti arba teigti, kad ryšys tarp požymių yra statistiškai patikimas. Skirtumas tarp dviejų grupių tikrintas z - kriterijumi. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami grafikuose.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Pacientų subjektyvus sveikatos vertinimo ir požiūrio į sveikatos žinias sąsajos
PSO subjektyvų sveikatos vertinimą laiko svarbiausiu gyventojų sveikatos rodykliu ir siūlo naudoti daugelyje tyrimų [44]. Teigiamas požiūris į sveikatą yra svarbi sveikos gyvensenos prielaida.
Remiantis tyrimo duomenimis nustatyta, kad 35,1 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų savo sveikatos būklę vertina labai gerai ir pakankamai gerai, 37,0 proc. – vidutiniškai ir beveik 27,7 proc. respondentų– nelabai gerai ir blogai [48].
JAV tyrimais nustatyta, kad pacientai, turintys žemesnį sveikatos raštingumo lygį, blogiau vertina savo sveikatą, lyginant su pacientais, turinčiais aukštesnį sveikatos raštingumo lygį [51, 52].
Buvo įdomu sužinoti, kaip KMUK respondentai vertina savo sveikatą. Tiriamiesiems buvo pateiktas teiginys: „Mano sveikata yra gera“. Remiantis tyrimo duomenimis nustatyta, kad didžioji dalis (44 proc.) respondentų: vyrų (61,1 proc.) 1,5 k. daugiau negu moterų (36,7 proc.) abejojo, jog jų sveikata yra gera, trečdalis (30,8 proc.) - nesutiko, kad jų sveikata yra gera ir tik ketvirtadalis ( 25,2 proc.) respondentų sutiko, kad jų sveikata yra gera (χ² = 9,2; LLS = 2; p = 0,01) (6 pav.).
34,4 36,7 28,9 22,2 61,1* 16,7 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Moterys Vyrai
6 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Mano sveikata yra gera“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į lytį p< 0,05 lyginant su moterimis
٭
Analizuojant respondentų subjektyvų sveikatos vertinimą pagal medicininius profilius, nustatyta, kad beveik ketvirtadalis (24,6 proc.) tiriamųjų sutiko su teiginiu, jog jų sveikata yra gera. Akušerijos profilio respondentės (43,5 proc.) daugiau nei terapijos respondentai (10,2 proc.) pritarė, jog jų sveikata yra gera. Su šiuo teiginiu dažniau nesutiko terapijos profilio tiriamieji (44 proc.), lyginant su akušerijos profilio tiriamaisiais (19,4 proc.) (χ² = 24,1; LLS = 6; p = 0,000 ) (7 pav.).
44 45,8 10,2 30,2 52,8 17 19,4 37,1 43,5* 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Terapijos Chirurgijos Akušerijos
7 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Mano sveikata yra gera“ skirstinys (proc.), atsižvelgiant į medicininį profilį
p< 0,05 lyginant su terapijos
٭
Vertinant anketinės apklausos rezultatus nustatyta, kad vyresnio amžiaus respondentai blogiau vertina savo sveikatą. Daugiau nei trečdalis (38,8 proc.) vyresnių kaip 61 metai tiriamųjų nesutiko, kad jų sveikata yra gera, šiam teiginiui pritarė tik 12,2 proc. šios amžiaus grupės respondentų. Jaunesni nei 30 metų respondentai (39 proc.) savo sveikatą vertino geriau lyginant su vyresnio amžiaus tiriamaisiais. Daugiau nei pusė respondentų (52,2 proc.) abejojo, jog jų sveikata yra gera, 41 - 60 metų amžiaus grupėje. (χ² = 15,3; LLS = 4; p = 0,004; r = 0,2). (8 pav.).
25,6 35,4 39* 32,6 52,2 15,2 38,8 49 12,2 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
21 - 40 m. 41 - 60 m. 61 - 80 m.
8 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Mano sveikata yra gera“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į amžiaus grupes
p< 0,05 lyginant su 61-80 m. amžiaus grupe
Siekiant įvertinti respondentų sveikatos žinias anketoje buvo pateiktas teiginys: „Aš turiu pakankamai žinių apie tai, kaip reikia gyventi, kad nesusirgčiau“. Daugiau kaip pusė respondentų (52 proc.) nurodė, kad žinių turi pakankamai 6,6 proc. respondentų žinių turi per mažai, 41 proc. - abejojo dėl savo žinių apie sveikatą.
Tyrimo metu nustatytos sąsajos tarp respondentų subjektyvaus sveikatos vertinimo ir tiriamųjų žinių apie sveikatos išsaugojimą. Respondentai turintys pakankamai žinių apie sveikatos išsaugojimą (76,1 proc.) 2 k. geriau subjektyviai vertino savo sveikatą, lyginant su respondentais, kurie žinių turėjo nepakankamai (37,5 proc.), (χ² = 18; LLS = 4; p = 0,001) (9 pav.).
76,1** 2,2 21,7 50 12,5 37,5 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
turi žinių pakankamai turi žinių nepakankamai
9 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Mano sveikata yra gera“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į žinias apie sveikatos išsaugojimą
*p< 0,01 lyginant su respondentais, kurie žinių turi nepakankamai
٭
Tyrimo duomenų analizė parodė, kad respondentų subjektyvus sveikatos vertinimas priklauso nuo lyties, amžiaus bei susirgimo pobūdžio, ir glaudžiai siejasi su tiriamųjų sveikatos žiniomis.
Tarptautinio sveikos gyvensenos tyrimo (SLAN, 1999) [14] duomenimis nustatyta, kad 17,4 proc. pacientų negalėjo perskaityti ir suvokti jiems pateiktos sveikatos informacijos, tai pablogino rūpinimąsi savo sveikata, 6,4 proc. apklaustųjų manė, kad jų sveikata būtų geresnė jei turėtų geresnius sveikatos raštingumo įgūdžius.
Kadangi anketose dauguma respondentų nurodė, jog apie sveikatos išsaugojimą žino pakankamai, todėl siekta sužinoti: ar jie rūpinosi savo sveikata, kol dar nesirgo? Daugiau kaip pusė respondentų (51,6 proc.) nurodė, kad rūpinosi sveikata, daugiau nei trečdalis tiriamųjų (32,2 proc.) – tuo abejojo, 15,8 proc. – nesutiko, kad rūpinosi savo sveikata, kol dar nesirgo.
Analizuojant respondentų subjektyvaus sveikatos vertinimo ir rūpinimosi sveikata sąsajas nustatytas statistiškai patikimas ryšys: paaiškėjo, kad respondentai, kurie rūpinosi sveikata, kol dar
nesirgo (82,2 proc.), subjektyviai savo sveikatą vertino geriau, nei respondentai, kurie nesirūpino savo sveikata (28,6 proc.) (χ² = 30,8; LLS = 4; p = 0,000) (10 pav.).
82,2*** 4,4 13,3 42,9 28,6 28,6 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Rūpinosi sveikata Nesirūpino sveikata
10 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Mano sveikata yra gera“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į rūpinimąsi sveikata
***p< 0,001 lyginant su respondentais, kurie nesirūpino sveikata
Analizuojant respondentų sveikatos žinių ir rūpinimosi sveikata sąsajas nustatyta, kad 67 proc. tiriamųjų, kurie pakankamai žinojo apie sveikatos išsaugojimą, labiau rūpinosi sveikata, kol dar nesirgo, lyginant su tiriamaisiais (25 proc.), kurių sveikatos žinios buvo nepakankamos (χ² = 26,3; LLS = 4; p = 0,000) (11 pav.). 67*** 10,6 22,4 25 50* 25 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Turi žinių pakankamai Turi žinių nepakankamai
11 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Aš rūpinausi savo sveikata, kol dar nesirgau“ skirstinys (proc.), atsižvelgiant į žinias apie sveikatos išsaugojimą
*p< 0,05 lyginant su respondentais, kurie žinių turi pakankamai ***p< 0,001 lyginant su respondentais, kurie žinių turi nepakankamai
Apibendrinant tyrimo analizės rezultatus galime daryti prielaidą, kad respondentai, kurie turėjo pakankamai žinių apie sveikatos išsaugojimą, geriau vertino savo sveikatą ir labiau rūpinosi savo sveikata, kol dar nesirgo.
3.2. Pacientų sveikatos raštingumo ir sveikatos žinių vertinimas
1997 metais Airijoje atliktas suaugusių žmonių sveikatos raštingumo tyrimas nustatė, kad net 53 proc. visų suaugusių žmonių turi nepakankamą sveikatos raštingumą, ir tik vienas iš keturių 16 – 66 metų amžiaus žmonių gali adekvačiai suprasti sveikatos informaciją. Daugelio anglakalbių pacientų skaitymo įgūdžiai atitinka 8 klasės lygį, o apie 20 proc. respondentų skaito 5 klasės lygyje [18].
Siekiant išsiaiškinti, kaip respondentai geba suprasti sveikatos informaciją bei suvokti ligoninėje esančius užrašus ir pavadinimus, anketoje buvo įrašytas teiginys: „Man dažnai nesuprantami ligoninėje esantys medicininiai užrašai ir pavadinimai“. Didesnė dalis tiriamųjų (45,8 proc.) nesutiko su šiuo teiginiu, penktadalis (19,4 proc.) - abejojo, apie trečdalis (34,8 proc.) respondentų pritarė, kad jiems yra dažnai nesuprantami ligoninėje esantys medicininiai užrašai ir pavadinimai.
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai, geriau supranta sveikatos informaciją ir su šiuo teiginiu nesutiko dažniau, lyginant su tiriamaisiais turinčiais pradinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą, atitinkamai 65,4 proc. ir 26,7 proc. (χ² = 14,4; LLS = 4; p = 0,006) (12 pav.). . 50 26,7 23,3 18,2 42,4 39,4 17,3 65,4* 17,3 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Pradinis nebaigtas vidurinis Vidurinis spec vidurinis Aukštasis
12 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Man dažnai nesuprantami ligoninėje esantys medicininiai užrašai ir pavadinimai“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į išsilavinimą
Remiantis tyrimo rezultatais pastebėta, kad pradinio ir nebaigto vidurinio išsilavinimo respondentai blogiau suvokia sveikatos informaciją ir nurodė, kad jie dažnai nesupranta ligoninėje esančių medicininių užrašų bei pavadinimų (χ² = 14,4; LLS = 4; p = 0,006). Analizuojant duomenis pagal lytį ir amžių statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p > 0,05).
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad respondentai, kurie geriau supranta medicininius užrašus bei pavadinimus, dažniau nepritarė, jog vartodami vaistus dažnai klysta, lyginant su tiriamaisiais, kurie blogiau supranta ligoninėje esančius medicininius užrašus ir pavadinimus, atitinkamai 87,8 proc. ir 55,7 proc. (χ² = 14,4; LLS = 4; p = 0,006) (13 pav.).
18 55,7 26,3 9,8 87,8*** 2,4 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Nesuprato medicininių užrašų Suprato medicininius užrašus
13 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Aš dažnai klystu vartodamas man paskirtus vaistus“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į jų gebėjimą suprasti medicininius užrašus
***p< 0,001 lyginant su respondentais, kurie nesuprato medicininių užrašų
Išanalizavus tyrimo duomenis, pastebėta, kad respondentai (18 proc. ), kurie blogiau suprato ligoninėje esančius medicininius užrašus ir pavadinimus, nurodė, kad dažnai klydo vartodami vaistus (χ² = 14,4; LLS = 4; p = 0,006).
Remiantis tyrimo duomenimis galima daryti prielaidą, kad tiriamieji, turintys aukštąjį išsilavinimą, turi aukštesnį sveikatos raštingumą, jie geriau supranta ligoninėje esančius medicininius užrašus bei pavadinimus, mažiau klysta vykdydami medicininius nurodymus.
JAV suaugusių žmonių sveikatos raštingumo tyrimas parodė, kad nepakankamas sveikatos raštingumas pablogina sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą [18].
Todėl anketose respondentų pasiteiravome: į ką kreipiasi pagalbos susirgę? Išanalizavus anketinės apklausos duomenis paaiškėjo, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai (75,4 proc.) tiriamųjų, pagalbos
kreipiasi į šeimos gydytoją. Daugiau nei aštuntadalis (13,1 proc.) konsultuojasi su kitu sveikatos specialistu, 11,5 proc. respondentų pagalbos kreipiasi į šeimos narius, draugus, kaimynus.
Ar pacientai gali savarankiškai kontroliuoti savo būklę, spręsti su liga susijusias problemas, priklauso nuo įgytų žinių ir gebėjimo jas suvokti. Todėl anketose buvo įrašytas teiginys: „Aš gaunu pakankamai informacijos apie savo ligą“.
Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo, kad daugiau, kaip du trečdaliai respondentų (61,2 proc.) pakankamai informuoti apie savo ligą, vienas iš dešimties respondentų (10,3 proc.) teigė turįs per mažai žinių apie susirgimą. Nors moterų (63,8 proc.) daugiau žinojo apie savo ligą, negu vyrų (58,5 proc.), tačiau statistiškai patikimo ryšio atsižvelgiant į lytį nenustatyta (p > 0,05).
Daugiau nei du trečdaliai (64,5 proc.) tiriamųjų nurodė, kad daugiausia apie savo ligą jie sužino iš gydytojo, trečdalis (31,7 proc.) respondentų informacijos šaltiniais nurodė: televiziją, radiją, laikraščius, žurnalus, brošiūras, lankstinukus, 3,8 proc. respondentų apie savo ligą domėjosi internete. Analizuojant apklausos duomenis, nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp respondentų informuotumo apie savo ligą ir gebėjimo rūpintis savo sveikata. Pakankamai apie savo ligą informuoti respondentai (72,8 proc.) dažniau nurodė, jog rūpinosi savo sveikata, kol dar nesirgo, lyginant su respondentais, kurie apie ligą žinojo nepakankamai (34,5 proc.) (χ² = 19; LLS = 4; p = 0,001) (14 pav.). Analizuojant apklausos duomenis statistiškai patikimo ryšio atsižvelgiant į respondentų amžių bei išsilavinimą nustatyti nepavyko (p >0,05).
72,8** 7,6 19,6 37,9 27,6 34,5 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Rūpinosi sveikata Nesirūpino sveikata
14 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Aš gaunu pakankamai informacijos apie savo ligą “skirstinys (proc.) atsižvelgiant į tiriamųjų rūpinimąsi savo sveikata
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad 38,6 proc. respondentų žinojo savo ligos priežastis, ketvirtadalis (26,8 proc.)- nežinojo, 34,6 proc. respondentų abejojo, ar žino, kodėl susirgo šia liga. Siekdami išsiaiškinti tiriamųjų nuomonę, kas sąlygojo jų susirgimą, anketose nurodėme keletą ligos priežasčių. Dažniausiai tiriamieji nurodė šias ligų priežastis: emocinę įtampą (11,6 proc.), paveldėjimą (13,2 proc.), rūkymą (15,7 proc.), netinkamą mitybą (8,7 proc.), mažą fizinį aktyvumą (9,5 proc.). Du penktadaliai (41,3 proc.) respondentų nurodė, kad susirgo dėl kitų priežasčių.
Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad pakankamai gerai apie savo ligą informuoti respondentai (76,5proc ) dažniau nurodė, žiną ligos priežastis, lyginant su nepakankamai informuotais respondentais (37 proc.) (χ² = 24; LLS = 4; p = 0,000). Taip pat nustatyta, kad pakankamai apie ligą informuoti respondentai (94,6 proc.) žinojo, kaip vartoti jiems paskirtus vaistus(χ² = 9,4; LLS = 4; p= 0,05).
Įvertinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad respondentai geba tinkamai pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, susirgę kreipiasi pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus. Daugiausia sveikatos žinių tiriamiesiems suteikia sveikatos priežiūros specialistai. Pakankamai apie savo ligą informuoti respondentai, labiau rūpinosi savo sveikata, geriau žinojo savo ligos priežastis bei žinojo, kaip vartoti jiems paskirtus vaistus.
Sveikos gyvensenos tyrimo (SLAN, 1999) [14] duomenimis 17,4 proc. pacientų teigė, kad negalėjo perskaityti ir suvokti jiems pateiktos sveikatos informacijos. Kiti tyrėjai teigia, kad 36 proc. pacientų turėjo problemų dėl nepakankamo sveikatos raštingumo, 10 proc. klydo atlikdami gydytojų nurodymus [52].
Nors tiriamieji teigė, kad turi pakankamai informacijos apie savo ligą, tačiau buvo įdomu sužinoti, ar jie gerai supranta pateiktos informacijos turinį. Į teiginį „Aš dažnai nesuprantu, ką man pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie mano ligą ir atliktus tyrimus“ respondentų atsakymai pasiskirstė atitinkamai: 36,7 proc. visų apklaustųjų pritarė šiam teiginiui, 41,1 proc. respondentų nesutiko su šiuo teiginiu, 22,2 proc. respondentų abejo, ar nesupranta sveikatos priežiūros specialistų pateikiamos informacijos.
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad vyrai (47,3 proc.) ir vyresni nei 61 metų amžiaus respondentai (36 proc.) pritarė, jog dažnai nesupranta, ką jiems pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie jų ligą ir atliktus tyrimų rezultatus. Moterys (45,6 proc.) ir jaunesni nei 40 metų respondentai (51,2 proc.) nesutiko su šiuo teiginiu. Tačiau statištikai patikimo ryšio atsižvelgiant į respondentų lytį bei amžių nustatyti nepavyko (p>0,05).
Tyrimo duomenys parodė, kad vyrauja tendencija, jog moterys ir jaunesnio amžiaus respondentai geriau supranta medicininę informaciją, todėl galime daryti prielaidą, kad jų sveikatos raštingumas yra aukštesnio lygio.
. JAV suaugusių žmonių sveikatos raštingumo tyrimas nustatė, kad yra ryšys tarp pacientų sveikatos raštingumo lygio ir išsilavinimo: kuo žemesnis išsilavinimas, tuo mažesnis ir sveikatos raštingumo lygis [51].
Vertinant tyrimo rezultatus, pagal respondentų išsilavinimą, nustatyta, kad du penktadaliai respondentų (41,1 proc.) nesutiko su teiginiu „Aš dažnai nesuprantu, ką man pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie mano ligą ir atliktus tyrimus. Aukštąjį išsilavinimą (62,7 proc.) turintys respondentai su teiginiu nesutiko dažniau, lyginant su tiriamaisiais, kurie turėjo pradinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą (30 proc.). Respondentai turintys pradinį ar nebaigtą vidurinį (43,3 proc.) bei vidurinį ir spec. vidurinį išsilavinimą (42,4 proc.) dažniau nurodė nesuprantą, ką jiems pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie jų ligą ir atliktus tyrimų rezultatus (χ² = 14; LLS = 4; p=0,007) (15 pav.).
43,3 26,7 30 42,4 24,2 33,4 21,6 15,7 62,7* 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
pradinis,nebaigtas vidurinis vidurinis spec. vidurinis aukštasis
15 pav. Respondentų atsakymų į teiginį “Aš dažnai nesuprantu, ką man pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie mano ligą ir atliktus tyrimus“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į išsilavinimą *p< 0,05 lyginant su pradiniu ir nebaigtu viduriniu išsilavinimu
Išanalizavus tyrimo rezultatus galime daryti prielaidą, kad aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai geriau supranta sveikatos priežiūros specialistų pateikiamą sveikatos informaciją, tai leidžia manyti, jog jų sveikatos raštingumas yra aukštesnio lygio.
Analizuojant tyrimo duomenis, pagal medicininius profilius, nustatyta, kad du penktadaliai respondentų (41,2 proc.) supranta informaciją apie ligą bei atliktus tyrimų rezultatus. Akušerijos med. profilio (62,3 proc.) respondentės geriau supranta šią informaciją, nei chirurgijos med. profilio (19,2 proc.) tiriamieji. Tačiau analizuojant tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis tiriamųjų (36,7 proc.) pritarė, jog dažnai nesupranta, medicinos darbuotojų suteikiamos informacijos apie ligą ar tyrimų rezultatus. Chirurgijos med. profilio (53,8 proc.) respondentai sveikatos informacijos nesupranta dažniau, lyginant su akušerijos med. profilio respondentėmis (24,6proc.) (χ² = 22,9; LLS = 6; p = 0,001) (16 pav.).
39 27,1 33,9 19,2 30 53,8* 62,3** 13,1 24,6 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Terapijos Chirurgijos Akušerijos
16 pav. Respondentų atsakymų į teiginį “Aš dažnai nesuprantu, ką man pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie mano ligą ir atliktus tyrimus“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į medicininius profilius *p< 0,05 lyginant su akušerijos med. profilio respondentėmis
**p< 0,01 lyginant su chirurgijos med. profilio respondentais
Tyrimo rezultatai parodė, kad akušerijos profilio respondentės geriau supranta sveikatos informaciją, nei chirurgijos profilio respondentai, todėl galima daryti prielaidą, kad akušerijos med. profilio tiriamųjų sveikatos raštingumas yra aukštesnio lygio, nei chirurgijos med. profilio respondentų.
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp respondentų gaunamos informacijos apie ligą ir gebėjimo ją suprasti. (17 pav.).
50,5 14,4 35,1 27,8 22,2 50 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Informacija apie ligą pakankama
Informacija apie ligą nepakankama
17 pav. Respondentų atsakymų į teiginį “Aš dažnai nesuprantu, ką man pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie mano ligą ir atliktus tyrimus“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į respondentų
Pakankamai gerai apie ligą informuoti respondentai (50,5 proc.), geriau suvokė jiems pateikiamą medicininę informaciją. Tiriamieji, kurie apie ligą žinojo nepakankamai (50 proc.), dažniau nurodė,
kad nesuprato, ką pasakoja gydytojas ar slaugytoja apie ligą ir atliktus tyrimus (χ² = 17,9; LLS = 4; p=0,001)
Sveikatos raštingumo ugdyme ypač aktuali sveikatos žinių prieinamumo problema. Siekiant išsiaiškinti ar respondentams nekyla problemų bendraujant su sveikatos priežiūros specialistais, dėl netinkamo medicininių sąvokų ar žodžių naudojimo, į anketa buvo įrašytas teiginys: „Gydytojai ir slaugytojos bendraudami su manimi naudoja daug sudėtingų medicininių žodžių“.
Daugiau vyrų (57,7 proc.), nei moterų ( 37 proc.) pritarė, kad medicinos darbuotojai bendraudami su jais naudoja daug medicininių sąvokų. Tačiau statistikai reikšmingo skirtumo atsižvelgiant į lytį nenustatėme (p > 0,05).
Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai (62,7 proc.) nepritarė, jog gydytojai ir slaugytojos bendraudami su jais naudoja daug sudėtingų medicininių žodžių, lyginant su respondentais turinčiais pradinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą (30 proc.) (χ² = 11,7; LLS = 4; p = 0,02).
Analizuojant tyrimo duomenis, pastebėta, kad tiriamųjų gebėjimą suprasti medicininę informaciją apie ligą bei tyrimų rezultatus, lemia tai, ar gydytojai ir slaugytojos bendraudami su jais naudoja daug sudėtingų medicininių žodžių (18 pav.).
21,2 9,1 69,7*** 70,3*** 10,8 18,9 0 20 40 60 80 100
sutinku abejoju nesutinku
%
Informacijos apie ligą nesuprantu
Informaciją apie ligą suprantu
18 pav. Respondentų atsakymų į teiginį „Gydytojai ir slaugytojos bendraudami su manimi naudoja daug sudėtingų medicininių žodžių“ skirstinys (proc.) atsižvelgiant į jų gebėjimą suprasti sveikatos
informaciją
***p< 0,001 lyginant su respondentais, kurie informacijos apie ligą nesupranta ***p< 0,001 lyginant su respondentais, kurie informaciją apie ligą supranta
