N BENDRUOMENĖS SVEIKATOS RAŠTINGUMO TOBULINIMO PROGRAMOS POREIKIO ĮVERTINIMAS

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

Sveikatos psichologijos katedra

Mantė Barborinienė

N BENDRUOMENĖS SVEIKATOS RAŠTINGUMO

TOBULINIMO PROGRAMOS POREIKIO ĮVERTINIMAS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: sveikatos edukologija)

Mokslinis vadovas doc. dr. Vaclovas Šveikauskas 2012 05 20

SANTRAUKA

N BENDRUOMENĖS SVEIKATOS RAŠTINGUMO TOBULINIMO PROGRAMOS POREIKIO ĮVERTINIMAS

Mantė Barborinienė

Mokslinis vadovas doc. dr. Vaclovas Šveikauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra, Kaunas, 2012, 104 p.

Darbo tikslas – įvertinti Šakių rajono Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos bendruomenės sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

Uždaviniai:

1. Pagrįsti kaimo bendruomenės suaugusių žmonių sveikatos raštingumo ir požiūrio į gyvensenos veiksnius tyrimo kriterijus.

2. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių informuotumą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir požiūrį į naudojimąsi jomis.

3. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių nuomonę apie sveikatai palankią aplinką ir atskleisti požiūrį į dalyvavimą jos kūrime.

4. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūrį į gyvensenos veiksnius, atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą ir gyvenamąją vietą.

5. Gautų tyrimo duomenų pagrindu įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

Tyrimo objektas. Šakių rajono Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos suaugę žmonės. Tyrimo metodika. Atlikta Šakių rajono Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos suaugusių žmonių anoniminė anketinė apklausa. Atsitiktinės atrankos būdu atrinkta 320 tiriamųjų. Išdalinta 320 anketų, sugrįžo 302 anketos (atsako dažnis 94,4 proc.). Gautų duomenų statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 16.0 for Windows programą. Hipotezės apie požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ²) kriterijų. Požymių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

Rezultatai. Kas ketvirtas pradinį, aštuonmetį ar pagrindinį išsilavinimą turintis respondentas nurodė, kad niekada nedalyvauja profilaktiniuose sveikatos patikrinimuose. Aštuoni iš dešimties respondentų, turintys aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą kasmet dalyvauja profilaktiniuose sveikatos patikrinimuose. Nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos ir išsilavinimo atskleistas skeptiškas požiūris į skiepus: tyrime dalyvavę žmonės neturi motyvacijos skiepytis, nors žino apie skiepų naudą ir tai, kad sveikata reikia rūpintis nuolat. Respondentai nurodė, kad nepakankamai gerai žino, kokią įtaką sveikatai turi gyvenamoji aplinka - dauguma apklaustųjų pervertina jos reikšmę, nors patys nesirūpina sveikos aplinkos kūrimu. Dauguma respondentų teigė žinantys apie fizinio aktyvumo ir mitybos svarbą sveikatai, tačiau racionalios mitybos principų laikosi tik maža dalis tiriamųjų, o mankštinasi ar būna fiziškai aktyvūs laisvalaikiu tik trečdalis tyrime dalyvavusiųjų. Tyrime dalyvavusios moterys dažniau nei vyrai nurodė, kad dalyvauja įvairioje sveikatinimo veikloje; 18-44 m. respondentai dažniau nei vyresni teigė dalyvaujantys įvairiuose sveikatinimo projektuose. Aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai geriau nei kitų išsilavinimo lygių respondentai komunikuoja sveikatos informacija, tobulina savo asmeninius įgūdžius, yra aktyvesni sveikatinimo programose, sugeba daryti įtaką socialinėms normoms.

Išvados. Pagrindiniai tiriamųjų sveikatos įgūdžiai ir supratimas yra nepakankami: tyrime dalyvavę žmonės suvokia sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų reikšmę, tačiau profilaktiniuose patikrinimuose ir profilaktikos programose yra neaktyvūs. Tik dalis respondentų aktyviai ieško ir randa reikalingą sveikatos informaciją. Dauguma respondentų sugeba analizuoti ir vertinti su sveikata susijusią informaciją, tačiau tik nedidelė dalis ją geba sėkmingai taikyti, panaudoti kasdieniniame gyvenime. Dalis tiriamųjų stokoja kritiško požiūrio priimant sveikatai palankius sprendimus.

SUMMARY

Public Health (Health Educology)

N COMMUNITY HEALTH LITERACY ASSESSMENT OF THE NEED FOR IMPROVEMENT PROGRAM

Mantė Barborinienė

Scientific supervisor doc. dr. Vaclovas Šveikauskas

Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology, Kaunas, 2012, 104 p.

Aim of the study: assess Šakių district Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos community health literacy improvement programs need to.

Objectives:

1. To substantiate the rural community of adult literacy, health and lifestyle factors approach to the study criteria.

2. Rate studied rural community awareness of adult health care services, and attitudes toward the use of them.

3. To evaluate the rural communities surveyed adults views of the health-friendly environment and approach to disclosure in its development.

4. To evaluate the rural communities surveyed adult approach to lifestyle factors in relation to sex, age, education and residence.

5. Obtained was analyzed based on data from rural communities to assess health literacy improvement program needs.

The object: Šakių district Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos adult people.

Methodology: Šakių district Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos adults carried out an anonymous questionnaire. Randomly selected 320 subjects. Distributed 320 questionnaires, 302 returned questionnaires (response rate of 94.4 percent). Statistical analysis of the data was performed using SPSS 16.0 for Windows program. Hypotheses about the independence of signs were tested using chi-square (χ ²) test. Character differences considered statistically significant at p <0.05

Results: Every the fourth primary, primary, or an eight-educated respondents stated that never participate in preventive health examination. Eight out of ten respondents with higher and incomplete higher education each year participate in preventive health examination. Regardless of gender, age, residence and education revealed skepticism about the vaccinations: participated in the study, people have no motivation to be vaccinated, although aware of the benefits of immunization and the fact that health care should be taken constantly. Respondents indicated that there is insufficient knowledge the impact of living environment has on health - the majority of respondents overestimate their importance, are not worried about a healthy environment. Most respondents said they knew about physical activity and dietary importance of health, but the rational principles of nutrition takes only a small part of the subjects, and exercise or are physically active leisure time only a third of the study attendance. The study involved women more often than men indicated that they are participating in various wellness activities; 18-44 years respondents more often than older said participating in various health projects. Higher and incomplete higher education respondents better than the other education levels respondents communicate health information to improve their personal skills, are proactive wellness programs, can influence social norms.

Conclusions: Basic subjects skills and understanding of health is inadequate: participated in the the study people perceive the value of health care services, but the creation of an environment favorable to health, screening and prevention programs are inactive. Only part of the respondents actively looking for and finding relevant health information. Most respondents are able to analyze and evaluate health-related information, but only a small part of it is able to successfully apply to use in everyday life. The majority of respondents view to the damaging health factors - smoking, alcohol consumption, low physical activity, irrational diet and other - is critical, but the associated behavior is usually risky. Part of the subjects lacks a critical approach to health-friendly decision-making.

TURINYS

ĮVADAS ...5

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...8

1.1. Informacijos apie sveikos gyvensenos veiksnius prieinamumo problema ...8

1.2. Sveikatos raštingumo reikšmė požiūriui į sveikos gyvensenos veiksnius ...8

1.3. Gyvensenos veiksnių charakteristika ...11

2. TYRIMO METODIKA ...36

2.1. Tiriamųjų kontingentas ...36

2.2. Tyrimo anketa ...36

2.3. Statistinis duomenų vertinimas ...48

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...49

3.1. Žinios apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir naudojimasis jomis ...49

3.2. Požiūris į sveikatai palankią aplinką ir dalyvavimas jos kūrime ...53

3.3. Žinios apie gyvensenos veiksnius, bendras požiūris į juos ir su tuo susijusi elgsena ...57

3.4. Požiūris į Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos reformą ir dalyvavimas sveikatinimo veikloje ...82

IŠVADOS ...87

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...89

LITERATŪRA ...91

Į

VADAS

ES piliečių gyvenimo trukmė dar niekada nebuvo tokia ilga, ir ji vis ilgėja. Tačiau jų sveikata toli gražu nėra tokia gera, kokia ji galėtų būti. Deja, sergamumo ir ankstyvos mirties atvejų, kuriems būtų galima užkirsti kelią, tebėra daug. Daugiausiai įtakos sveikatai turi socialinės, ekonominės ir susijusios gyvenimo bei darbo sąlygos. Sveikatai daug įtakos turi ir rūkymas, mityba, fizinė veikla, alkoholis, žmonių požiūris į save ir kitus. Pagrindinės pirmalaikės mirties ir negalios priežastys yra nelaimingi atsitikimai ir sužalojimai, psichikos sutrikimai, vėžiniai susirgimai, kraujo apytakos sutrikimai ir kvėpavimo ligos (102).

Gyvensena – tai įpročių ir papročių visuma, susidariusi veikiama ir stiprinama socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą (66). Gyvensena yra pagrindinis žmogaus sveikatą ir gerovę veikiantis veiksnys. Remiantis Lalonde teorija, daugiau nei 50 proc. asmens sveikatos būklės priklauso nuo gyvensenos. Kiti veiksniai, tokie kaip genetika, bendruomenė ar sveikatos priežiūros sistema, turi daug mažesnį poveikį. Gyvensena yra pagrindinis keičiamasis daugelio lėtinių ir potencialiai grėsmingų sveikatos būklių, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys ir nelaimingi atsitikimai, rizikos veiksnys (114). Žinios apie sveiką gyvenseną turi didžiulės įtakos kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybei. Išmanydamas tam tikrų ligų prevencines priemones, kiekvienas žmogus gali lengviau rasti tinkamus būdus susidoroti su sveikatos problemomis.

Mokslinė literatūra sveikatos raštingumą apibrėžia kaip gebėjimą skaityti, suprasti ir veikti, naudojantis sveikatos priežiūrios informacija. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami sveikatos raštingumo problemas, sveikatos ugdymą apibūdina kaip socialinės politikos elementą. Sveikatos ugdymo spragos bei padarytos klaidos mažina sveikatos raštingumo lygį (128). Sveikatos raštingumas sutelkia žmonių galias, įgūdžius, žinias suprantant, įvertinant ir taikant informaciją, kad galėtų priimti sprendimus kasdieniame gyvenime atsižvelgiant į sveikatos priežiūrą, ligų prevenciją, gyvenimo kokybės gerinimą. Sveikatos raštingumas svarbus kiekvieno gyvenimo kontekste – namie, bendruomenėje, darbovietėje, sveikatos priežiūros sistemoje, turguje ar politikoje (28). Taigi sveikatos raštingumas, kaip atskira raštingumo forma, darosi vis svarbesnė socialiniam, ekonominiam ir politiniam sveikatos plėtojimui, vystymui. Vakarų šalių autoriai, nagrinėdami sveikatos raštingumo problemas, sveikatos švietimą įvardija kaip socialinės politikos elementą (115).

Sveikatos raštingumo ugdymo procesas kaip sistema apima tris lygius – funkcinį, interaktyvųjį ir kritinį (85). Kiekvienam šių lygių būdingas skirtingas tikslas: funkciniam sveikatos raštingumo lygiui – informacijos komunikavimas, interaktyviajam – asmeninių

įgūdžių ugdymas, kritiniam – asmens ir visuomenės įgalinimas. Sveikatos raštingumo ugdymo sistemos įgyvendinimo rezultatas – suteikta galimybė visuomenei, kur individai ir organizacijos taiko ir panaudoja savo išteklius ir įgūdžius gyvensenos problemoms spręsti ir kolektyvinėms pastangomis kiekvienas dirba savo darbą, tenkina poreikius. Tokia visuomenė yra sveika visuomenė, nes aktyviai dalyvauja formuojant sveikatos politikos prioritetus (128). Kiekvieno asmens, grupės, bendruomenės ar net pačios visuomenės dalyvavimą formuojant sveikatos politikos prioritetus dažniausiai nulemia žinios apie sveikatos rizikos veiksnius ir palankios galimybės plėtoti gebėjimus palaikančioje aplinkoje (15, 85). Todėl siekiant, kad bendruomenė priimtų tinkamus sprendimus savo sveikatos labui, būtina žinoti, koks jos narių aktyvumas sveikatos programose, ar sugebama daryti įtaką socialinėms normoms, kokia sąveika su socialinėmis grupėmis, kokie bendruomenės gebėjimai veikti socialinių ir ekonominių veiksnių metu, ar bendruomenės nariai turi pakankamai žinių apie sveikatos rizikos veiksnius ir apie sveikatos priežiūrą, ar jie sugeba veikti savarankiškai, naudodamiesi žiniomis, ar jie pasitiki savimi.

Sveikatos raštingumo trūkumo mastai Europoje buvo nuosekliai išmatuoti ES finansuojamo Europos sveikatos raštingumo tyrimo metu, jo rezultatai buvo paskelbti specialioje konferencijoje, vykusioje 2011 m. lapkričio mėn. Briuselyje. Beveik pusės europiečių (47 proc.) sveikatos raštingumas yra labai ribotas, o tarp šalių egzistuoja dideli skirtumai – nuo 1,6 proc. sveikatos raštingumo lygio Nyderlanduose iki 26,3 proc. Bulgarijoje (30). Sveikatos raštingumo problemos aktualumą Lietuvoje iliustruoja ne tik mokslinių tyrimų rezultatai (151), bet ir sveikatos politikos dokumentai. Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijoje numatyta mažinti sergamumą užkrečiamosiomis ir neinfekcinėmis ligomis – šalinti jų priežastis; gerinti visuomenės sveikatos stebėseną ir gyventojų informuotumą visuomenės sveikatos klausimais (67). Įgyvendinant šiuos uždavinius bendruomenėje, ypač svarbu žinoti gyventojų požiūrį į gyvensenos veiksnius, informuotumą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas bei požiūrį į naudojimąsi jomis, išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie sveikatai palankią aplinką ir dalyvavimą jos kūrime. Šiuo požiūriu ypač svarbu žinoti suaugusiųjų bendruomenės narių požiūrį bei nuostatas sveikos gyvensenos atžvilgiu todėl, kad daugelis vaikų ir jaunimo sveikatos ugdymo programų neduoda reikiamo rezultato. Kalbant apie sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymą, ypač svarbi jaunam žmogui yra jo gyvenamoji aplinka, šeima. Šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, ką reikėtų daryti, kad suaugusiųjų požiūris į gyvensenos veiksnius bei jų informuotumas apie sveikatos rizikos veiksnius pagerėtų.

DARBO TIKSLAS

Įvertinti Šakių rajono Briedžių-Bizierių-Prancų-Švarplių seniūnaitijos bendruomenės sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

UŽDAVINIAI

1. Pagrįsti kaimo bendruomenės suaugusių žmonių sveikatos raštingumo ir požiūrio į gyvensenos veiksnius tyrimo kriterijus.

2. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių informuotumą apie sveikatos priežiūros sistemos teikiamas paslaugas ir požiūrį į naudojimąsi jomis. 3. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių nuomonę apie sveikatai

palankią aplinką ir atskleisti požiūrį į dalyvavimą jos kūrime.

4. Įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės suaugusių žmonių požiūrį į gyvensenos veiksnius, atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą ir gyvenamąją vietą.

5. Gautų tyrimo duomenų pagrindu įvertinti tiriamos kaimo bendruomenės sveikatos raštingumo tobulinimo programos poreikį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Informacijos apie sveikos gyvensenos veiksnius prieinamumo problema Tradicinis modelis, paremtas tiesioginiu bendravimu su gydytojais, keičiasi, kadangi pacientai patys ima rūpintis savo sveikata, internete yra prieinami didžiuliai kiekiai informacijos, o telemedicina suteikia galimybę atlikti konsultacijas bei sveikatos stebėseną nuotoliniu būdu. Sveikatos raštingumas vis svarbesnis vystantis e.sveikatai. Esminis veiksnys, lemiantis, ar visuomenė priims naujas technologijas, susijusias su sveikata, bus piliečių pasitikėjimo jomis, ypač susijusiomis su sveikatos apsauga, bei kompetencijos klausimas (30). Dažnai žmonių informacijos poreikis didesnis negu sveikatos priežiūros specialistai gali suteikti. Visuomeninės sveikatos organizacijos, sveikatos draudimo kompanijos, farmacijos kompanijos, pacientų organizacijos vis daugiau informacijos talpina interneto tinklalapiuose. Pvz., JK Nacionalinė Sveikatos tarnyba įkūrė valstybinę elektroninę biblioteką sveikatai. Internetas leidžia pacientams diskutuoti su sveikatos specialistais – taip jie įgauna kompetencijos ir gali kontroliuoti sveikatą. Žmonėms vis labiau reikia informacijos apie prevenciją, ligas, jų gydymo galimybes. JK Nacionalinės Sveikatos tarnybos profesionalai turi universalų priėjimą prie interneto, tačiau pacientai neįstengia prieiti prie tokios pačios informacijos (80). Skirtingas informacijos prieinamumas: sumažina žmonių gebėjimą tinkamai veikti ir rūpintis savimi, griauna pasitikėjimą, o tai neigiamai veikia sveikatą (151).

Nepatikimi šaltiniai, apgaulingi ieškiniai ir konfrontuojanti informacija sukelia problemų net raštingiausiems piliečiams. Yra didelis poreikis ugdyti vartotojus, galinčius atsirinkti naudingus dalykus sveikatos ir sveikatingumo rinkoje. Reikia patikimų informacijos šaltinių bei kognityvinių įgūdžių atsirinkti reikiamą informaciją, norint priimti sprendimą (151). Dauguma sveikatos programų vis dar pagrįstos komplektu „vienas dydis, pritaikytas visiems“ – žinia teikiama vienoje vietoje, vienu kanalu, naudojantis tradiciniais įrankiais (plakatai, paskaitos). Nors jie ir naudingi, programas reikėtų praturtinti įrankiais, pritaikytais naujoms darbo sąlygoms (28).

1.2.Sveikatos raštingumo reikšmė požiūriui į sveikos gyvensenos veiksnius

Sveikatos raštingumas medicininėje literatūroje pirmą kartą pavartotas 1974 metais. Sveikatos raštingumo apibrėžimą 2000 metais suformulavo JAV Sveikatos ir žmonių tarnybos

departamentas. Šiame apibrėžime sveikatos raštingumas reiškia individų gebėjimą gauti, įsisavinti ir suprasti pagrindinę informaciją apie sveikatą ir reikalingas paslaugas, siekiant priimti teisingus sprendimus (20). Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) sveikatos raštingumą apibūdina kaip kognityvinius ir visuomeninius įgūdžius, sąlygojančius individų motyvaciją ir galimybę siekti, suprasti ir naudotis informacija visais būdais, kurie skatina ir palaiko gerą sveikatą (47). Šis apibrėžimas atspindi dviejų aukštesnių sveikatos raštingumo lygių – interaktyvaus ir kritinio – elementus. Jis taip pat praplečia sveikatos ugdymo ir komunikavimo turinio apimtį, pabrėžia, kad sveikatos raštingumas gali duoti ne tik asmeninės, bet ir visuomeninės naudos. Sveikatos raštingumas yra labai svarbus įgalinant visuomenę spręsti su sveikata susijusias problemas. Sveikatos raštingumo gerinimas ir asmeninio įgalinimo siekimas duoda didelę naudą tiek individui, tiek visai sveikatos sistemai.

Sveikatos raštingumo srityje vyksta diskusijos dėl įvairių raštingumo lygių ir jų praktinio pritaikymo kasdieniniame gyvenime. D. Nutbeam išskyrė tris sveikatos raštingumo lygius: funkcinį, interaktyvųjį ir kritinį (85, 128).

Funkcinis sveikatos raštingumas – tai pagrindiniai sveikatos raštingumo įgūdžiai bei supratimas. Pakankami baziniai raštingumo ir skaitymo įgūdžiai padeda pacientui efektyviai veikti kasdienybėje. Šiame lygmenyje pacientas suvokia savo sveikatos būklę, taip pat yra informuotas, kaip pasinaudoti sveikatos sistema, jeigu prireiktų pagalbos (15). Šviečiamosios veiklos pavyzdžiai: informacijos perdavimas per įvairias masinės informacijos priemones, informacinius lankstinukus, tradicines paciento švietimo priemones ir per individualius kontaktus.

Tokia veikla turi ribotus tikslus, nukreiptus į žinių dėl sveikatos pavojų ar sveikatos paslaugų gerinimą ir nurodytų veiksmų laikymąsi. Paprastai tokia veikla duoda tik individualią naudą, nors gali būti nukreipta ir į visuomenę. Tokie metodai neskatina nei interaktyvaus bendravimo, nei įgūdžių lavinimo, nei savarankiškumo. Šios veiklos pavyzdžiai apima informacinių lankstinukų gamybą ir platinimą bei tradicinį respondentų švietimą (151). Interaktyvusis sveikatos raštingumas – tai įgūdžių ugdymas palaikančioje aplinkoje. Tai labai išugdyti pažintiniai (kognityviniai) ir raštingumo įgūdžiai, kurių dėka pacientas aktyviai gali dalyvauti kasdieninėje veikloje, rasti tinkamą informaciją, suvokti skirtingų komunikavimo formų reikšmę bei pritaikyti naują informaciją besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis (85, 128). Interaktyvus sveikatos raštingumas atspindi požiūrį į sveikatos švietimą, išsivysčiusį per pastaruosius 20 metų. Jis apima asmeninių įgūdžių lavinimą palaikančioje aplinkoje. Toks ugdymo traktavimas yra nukreiptas į asmeninio gebėjimo veikti neatsižvelgiant į įgytų žinių gerinimą bei motyvacijos ir pasitikėjimo savimi didinimą.

Šviečiamosios veiklos pavyzdžiai: sveikatos žinių pritaikymas specifiniams poreikiams, paslaugų gerinimas bendruomenės savitarpio pagalbos ir socialinės paramos grupėms, įvairių komunikavimo priemonių apjungimas ir derinimas.

Tačiau tokia sveikatos raštingumo ugdymo veikla duoda daugiau individualios naudos nei naudos visuomenei. Šios veiklos pavyzdžiai gali būti sveikatos programos, kuriomis siekiama lavinti asmeninius ir bendravimo įgūdžius taip tikimasi pasiekti geresnių elgsenos rezultatų. Šios programos sutinkamos daugelyje šiuolaikinių sveikatos mokyklų (151).

Kritinis sveikatos raštingumas – tai dar gilesni pažintiniai (kognityviniai) įgūdžiai. Pacientas sugeba analizuoti, kritiškai vertinti informaciją bei ją sėkmingai pritaikyti, panaudoti kasdieniniame gyvenime. Labai svarbu yra kritiškas požiūris priimant sprendimus (85, 128). Kritinis sveikatos raštingumas atspindi pažintinių įgūdžių lavinimo rezultatus, kurie yra orientuoti į palaikančius socialinius, politinius bei individualius veiksmus.

Tokiu būdu sveikatos raštingumo ugdymas apima informacijos perdavimą ir įgūdžių lavinimą. Visa tai padeda įvertinti politinį pajėgumą ir organizacines galimybes taikant įvairias veiklos formas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į socialinius, ekonominius ir aplinkos veiksnius sveikatos srityje.

Šis sveikatos raštingumo lygis šalia individualios naudos glaudžiai susijęs su visuomenine nauda. Sveikatos ugdymas šiuo atveju yra nukreiptas į individualų ir bendruomenės įgalinimo didinimą atsižvelgiant į socialinių ir ekonominių sveikatos veiksnių visumą (151). Sveikatos raštingumo sąvoka – tai atsakymas naujiems iššūkiams, ji įgalioja asmenį ir gerina egzistuojančią struktūrą. Reikia susitelkti ties politika, procesais, įrankiais ir technologijomis, kurios būtų taip suprojektuotos, kad garantuotų galimybę darbuotojams jas panaudoti kasdieniame gyvenime, kartu su šeimomis bei lengvai skleisti (28). Teigiama, kad investavimas į sveikatos raštingumą ilguoju laikotarpiu atsiperka, be to, pacientams suteikia galimybę aktyviau dalyvauti savo sveikatos priežiūroje. Tai darysis vis aktualiau daugėjant susirgimų lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip diabetas ir astma. Bus tikimasi, kad pacientai savimi rūpinsis namuose, o ne kliausis kasdieniu bendravimu su sveikatos priežiūros specialistais (30). Sveikatos raštingumas verslo kontekste vertingas ne tiktai tarnautojams, bet taip pat firmoms. Investuodamos kapitalą į sveikatai draugiška darbo aplinką, firmos gali padidinti tarnautojų poduktyvumą, tokiu būdu mažindamos jų nebuvimą dėl ligos ir nuleisdamos kainas (116). Žemas sveikatos raštingumas patikimai koreliuoja su prastais bendrojo raštingumo gebėjimais. Todėl šiuo aspektu labiausiai pažeidžiamos grupės, tokios kaip, vyresnio amžiaus gyventojai (vyresni nei 65 metų); mažumų grupės; imigrantai; grupės, gaunančios mažesnes pajamas; žmonės, sergantys įvairiomis lėtinėmis ligomis, yra laikomos

didesnės rizikos turėti žemą sveikatos raštingumą grupėmis (103). Asmenys, kurių apribotas sveikatos raštingumas, praneša apie blogesnę sveikatos būklę ir mažiau tikėtina, kad naudosis profilaktine priežiūra. Žemesnio sveikatos raštingumo lygio asmenys, labiau tikėtina, kad bus hospitalizuoti, turės blogesnius ligos padarinius. Sveikatos raštingumas ir ekonominė našta (28).

Sveikatos raštingumas turėtų padėti susitelkti ties ligų prevencija (ypač rizikos grupių amenims, senstantiems gyventojams) ir sveikatos gerinimu (sveika gyvensena) bendruomenėje, darbovietėje, politikoje ir t.t. Sukurti komandą, kuri atsižvelgtų į programų progresą. Planuoti ir detalizuoti konkrečias komunikacijas, platinimą. Pasirinkti tikslinę auditoriją (žiniasklaida, gyventojai, plačioji visuomenė, senjorai ir t.t.). išsirinkti potencialius tarpininkus (28).

1.3.Gyvensenos veiksnių charakteristika

Gyvensena – tai individo, socialinės grupės įpročių ir papročių visuma, veikiama, keičiama, skatinama socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą. Nesveika gyvensena (rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, netinkama mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas) nepalankiai veikia žmonių sveikatą, didina lėtinių ligų riziką (43). Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) informacija galima teigti, kad medicininės priemonės sveikatą ir gyvenimo trukmę sąlygoja tik apie 10 proc., aplinkos ir darbo sąlygos – apie 20 proc., paveldimumo faktoriai – apie 20 proc., o likusius 50 proc. lemia gyvenimo būdas. Visus žmogaus sveikatą lemiančius veiksnius galima skirstyti į tris kategorijas: 1. Žmogaus nekontroliuojami veiksniai, nepriklausantys nuo jo norų ir pastangų (lytis, paveldimumas, konstitucijos tipas, amžius). 2. Iš dalies kontroliuojami veiksniai, kuriuos žmogus savo gyvensena, elgesiu, įvairiomis priemonėmis gali (ir bando) koreguoti – fizinė ir socialinė aplinka, darbo ir poilsio režimas, psichologinė aplinka šeimoje ir mokykloje, jaunimo tarpusavio santykiai. Šiai grupei taip pat priklauso kai kurios lėtinės neinfekcinės ir psichosomatinės ligos, kurias tinkama mityba, fiziniu krūviu, grūdinimusi, psichofizine treniruote, kryptingu, ilgalaikiu medikamentiniu ir nemedikamentiniu gydymu galima koreguoti ir neleisti joms progresuoti. 3. Visiškai žmogaus kontroliuojami veiksniai, tiesiogiai priklausantys nuo jo elgsenos ir gyvensenos.

Galimos trys skirtingos individualios elgsenos kategorijos: sveikatą stiprinanti elgsena, sveikatą palaikanti elgsena ir sveikatą žalojanti arba rizikinga elgsena. Sveikatą stiprinanti

kad sveikata stiprėtų arba bent išliktų esamame sveikatos lygyje. Tai yra visų sveikos gyvensenos veiksnių konkretus įgyvendinimas savo asmeniniame gyvenime. Sveikatą

palaikanti elgsena, susijusi su įvairiomis ligų profilaktikos priemonėmis, priklausančiomis

(arba ne) formaliai sveikatos apsaugos sistemai. Tai profilaktiniai skiepai, sveikatos patikrinimai, maisto papildų vartojimas ir kita. Sveikatą žalojanti arba rizikinga elgsena susijusi su tradiciniais ligų rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, polinkis be reikalo rizikuoti, su kuriuo sietinas buitinis ir profesinis traumatizmas ar eismo įvykiai ir pan. (55). Esminiai sveikos gyvensenos veiksniai yra šie: racionali mityba, fizinis aktyvumas (FA), žalingų įpročių nebuvimas, grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas ir kt.

Svarbiausi gyvensenos veiksniai, turintys įtakos sveikatai, yra mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai (44). Kaip matome iš aukščiau pateiktų teiginių, galima teigti, kad sveika gyvensena padeda išsaugoti ir stiprinti sveikatą, gyvenimo kokybę ir fizinį pajėgumą. Požiūris į sveiką gyvenseną ir elgesio įgūdžiai yra išugdomi tiek vaikams, tiek ir suaugusiems (tik daug sudėtingiau), o jų lavėjimas priklauso nuo žmogaus nuostatų ir pasirinkimo.

Suaugusių žmonių gyvensena yra plačiai tiriama jau daugelį metų. Pavyzdžiui, Lietuvoje tarptautiniai suaugusių žmonių gyvensenos tyrimai (34) atliekami kas antri metai. Jie vyksta jau nuo 1994 m.

Galima pateikti sveikatos ugdymo modelį pagal Hagard (1994) kuriame labai aiškiai matyti, kad kelias sveikatos link prasideda nuo informacijos (1.3 pav.).

1.3 pav. Sveikatos ugdymo modelis

(Šaltinis: Gudžinskienė, 2007. „Mokymas sveikai gyventi: teoriniai ir praktiniai aspektai“) INFORMACIJA

ŽINOJIMAS

NUOSTATA

ELGESYS

Fizinis aktyvumas. Šiuolaikiniame technikos pasaulyje fizinis aktyvumas tampa pagrindiniu gyvensenos ir sveikatos veiksniu, kuris ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje yra nepakankamas, kad mūsų gyvenimas būtų be ligų (kad mūsų gyvenime sumažėtų dėl fizinio pasyvumo atsiradusių ligų). Mokslininkai nustatė fizinio aktyvumo poveikį gyvensenai, kad daugiau dėmesio skiriama sveikatai, sveikesni mitybos įpročiai, padeda išvengti žalingų įpročių.

Sveikas gyvenimo būdas orientuotas į natūralių adaptacinių žmogaus organizmo galimybių panaudojimą ir remiasi holistine (gr. holos – visas, visuminis) koncepcija. O fizinis aktyvumas yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo būdo dalis. Sveikos gyvensenos judėjimas gali būti rekomenduojamas kaip veiksminga priemonė vaikų ir suaugusių lėtinių neinfekcinių susirgimų prevencijai ir net kai kurių ligų gydymui. Kaip teigia specialistai, fizinis aktyvumas gali pakeisti nemažai vaistų, tačiau nė vienas vaistas negali pakeisti fizinio aktyvumo.

Egzistuoja stiprūs ryšiai tarp vaikų fizinio aktyvumo ir jų geros sveikatos, ir ji lemia suaugusiųjų žmonių, kurie nuo vaikystės turi tinkamai suformuotus fizinio aktyvumo įgūdžius gerą sveikatą ir fizinio aktyvumo lygį.

Tūkstančius metų žmogaus būtis priklausė nuo aktyvios fizinės veiklos. Tačiau mokslo ir technikos laimėjimai sukėlė ryškesnius biologinio ir socialinio žmogaus prado prieštaravimus. Sėdimas darbas, buities technika ir automatizavimas, kompiuterizacija, ryšių priemonių tobulėjimas sumažini poreikį judėti, paplito pasyvus gyvenimo būdas. Menkas fizinis aktyvumas yra vienas būdingiausių modernios visuomenės gyvensenos bruožų.

Ilgamečių mokslinių tyrimų faktai neleidžia abejoti, kad fizinis aktyvumas, ypač jei jį teisingai parinksime ir dozuosime, stiprina sveikatą, teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemas, infarkto profilaktikai, raumenų, stuburo, endokrininę ir imuninę sistemas, medžiagų apykaitą, tinka įvairių diabeto formų profilaktikai, taip pat ilgina sveiko ir produktyvaus gyvenimo trukmę (35). Fizinio aktyvumo problema techninės pažangos amžiuje yra ypač aktuali. Jeigu maisto gaunama per daug, nesuvartotos maisto medžiagos perdirbamos ir sukraunamos organizme kaip atsargos, nutunkama, trinka medžiagų apykaita, mažėja aktyvumas. Kita vertus, nepakankamas fizinis aktyvumas ir netinkama mityba gali būti antsvorio bei nutukimo priežastimi. Pastaruoju metu pasaulyje pastebimas ne tik mažėjantis suaugusiųjų fizinis aktyvumas, didėjanti nutukusių žmonių dalis, bet ir mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas.

Pakankamas judėjimo aktyvumas yra vienas iš svarbiausių lėtinių neinfekcinių ligų ir nutukimo profilaktikos veiksnių, geresnės gyvenimo kokybės pagrindas. Sveikata gali būti stiprinama ir kūno kultūros priemonėmis.

Fizinio aktyvumo dydis gali būti nustatomas įvairiais būdais: laiko trukme, dažnumu, judesių kiekiu per tam tikrą laiką, išeikvotos energijos kiekiu.

Nemaža dalis žmonių suvokia judėjimo svarbą ir jo įtaką sveikatai. Nepriklausomai nuo sukurtų ir vykdomų tarptautinių ar regioninių fizinio aktyvumo programų ir projektų, sistemingas ir kryptingas fizinis aktyvumas tebėra kiekvieno asmeninis reikalas. Žmonės supranta, jog aktyviai judėdami jie gyvena turiningiau ir sveikiau. Jie tampa ištvermingesni gyvenimo permainoms, atsparesni ligoms, labiau pasitiki savimi ir būna labiau pasirengę priimti įvairius gyvenimo iššūkius.

Fizinis pasyvumas turi tiesioginę įtaką ne tik žmonių sveikatai, ligų profilaktikai ir mirtingumui, tačiau turi ir ekonomines pasekmes. Ekonominė fizinio pasyvumo žala (141):

• Išlaidos sveikatos apsaugai, socialinės nedarbingumo išmokos ir pajamų netekimas dėl priešlaikinių mirčių, sąlygotų fizinio pasyvumo, Anglijoje sudaro apie 12 milijardų eurų per metus

• Ligų, sukeltų mažo fizinio aktyvumo, gydymui Šveicarijoje išleidžiama 1,5 milijardų eurų per metus

• Dėl mažo fizinio aktyvumo prarandama 150-300 eurų vienam šalies gyventojui per metus.

PSO rekomenduoja, kad suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs bent 30 minučių per dieną didesnę dalį savaitės dienų, arba geriausiai – kasdien. Šis rekomenduojamas laikas gali būti padalytas į trumpesnius laiko tarpsnius (ne trumpesnius kaip dešimt minučių), tačiau netgi mažesnės trukmės fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį sveikatai. Vaikai turėtų būti fiziškai aktyvūs ne mažiau kaip vieną valandą per dieną (147). Visi sveiki 18-65 metų suaugusieji turėtų dalyvauti bent 150 min. vidutinio intensyvumo arba bent 75 min. energingoje veikloje kiekvieną savaitę. Vidutinio intensyvumo veiklos yra tos, kuomet širdies ritmas ir kvėpavimas padidėjęs, tačiau galima kalbėti normaliai. Intensyvi veikla yra tokia, kai širdies ritmas yra didesnis, kvėpavimas yra sunkesnis ir kalbėti sudėtingiau (92). Asmenims, kurie užsiima fizine veikla, žymiai rečiau pasireiškia pyktis, nepasitikėjimas ir įtampa (48).

Lietuvos 7-80 metų amžiaus gyventojų požiūrio į kūno kultūros pratybas, sportą ir sportavimo įpročius tyrimo ataskaitos duomenimis, moksleiviai akcentuoja sporto, kaip vienos iš priemonių tikslams pasiekti, naudą. Sportas, jų nuomone, gali būti priemone komandos dvasios vertybėms ugdyti. Gyventojų nuomone, sportas formuoja valią (25,3 proc.), drausmę (17,2 proc.), savikontrolę (11,7 proc.). Kas dešimtas mano, kad sportas formuoja draugystės jausmą (9,5 proc.) (57).

Deja, Lietuva kaip ir kitos posovietinės valstybės kol kas negali pasigirti palankiu požiūriu į fizinio aktyvumo sąlygų šalyje gerinimą (53). Lietuvoje per mažai lėšų skiriama rekreaciniams įrenginiams, parkams, dviračių takams ir kitai fizinį aktyvumą didinančiai infrastruktūrai. Fizinio aktyvumo sąlygų gerinimas (išskyrus pasiekimų sportą) yra paliekamas daugiausia privataus sektoriaus iniciatyvai.

Sparčiai didėja privataus kapitalo investicijos į mankštinimosi ir fizinio tinkamumo rinką. Tai turėtų būti labai džiugus reiškinys, sudarantis įspūdį, jog Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo sąlygos gerėja ir vis daugiau žmonių gali didinti savo fizinį aktyvumą. Deja, daugumos privačių mankštinimosi centrų paslaugų kainos yra prieinamos tik didesnes nei vidutinės pajamas gaunantiems miestų gyventojams. Tokia situacija didina socialinę atskirtį ir skirtumus atskiruose šalies regionuose (53).

Vienas iš šiuolaikinės visuomenės bruožų yra neaktyvus gyvenimo būdas. Poreikį judėti mažina pradėtos diegti informacinės technologijos, ryšių priemonių tobulėjimas, automatizuoti buitinės technikos įrenginiai, sumažėjęs žmonių darbo jėgos poreikis, sėdimas darbas, didelis protinis krūvis. Fizinis aktyvumas yra gyvenseną atspindintis ir sveikatą lemiantis veiksnys, turintis teigiamos įtakos ne tik fizinei, bet ir psichinei žmogaus sveikatai.

Maža dalis Lietuvos gyventojų mankštinasi, tačiau nuo 2004 m. iki 2006 m. besimankštinančių asmenų dalis padidėjo. Suaugusiųjų Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime 2006 m. nustatyta, kad laisvalaikiu mankštinosi 23 proc. vyrų ir 23 proc. moterų 30 minučių ir ilgiau bent 4 kartus per savaitę (43).

Lietuvos gyventojų tyrimo (2007) duomenimis, sportuojantys šalies gyventojai dažniau mankštinasi gyvenamojoje vietoje esančiose vietovėse (38,3 proc.), ketvirtadalis (25,4 proc.) – mokykloje, universitete, tarp jų yra daugiau moksleivių ir studentų. 16,9 proc. Mankštinasi sporto, sveikatingumo klubuose, o 13,4 proc. teigė, kad mankštinasi namuose (57).

Besimankštinantys susiduria su tam tikromis problemomis. Sportuojantys savarankiškai teigia, kad arti nėra reikalingų sporto įrenginių (22,8 proc.), trūksta sporto inventoriaus, aprangos, avalynės, (15,5 proc.), 16,8 proc. lankančių organizuotas pratybas teigia, kad skurdi sporto materialinė bazė, trūksta reikalingo inventoriaus. Tiek sportuojantiems savarankiškai (16,8 proc.), tiek organizuotai (20,8 proc.) sunku derinti sportą su darbu, mokslais. Sportuojantiems organizuotai derinti darbą, mokslus ir sportą pavyksta prasčiau, nei sportuojantiems savarankiškai. Taip pat lankantys organizuotus sporto užsiėmimus pasigenda stovyklų, varžybų (57).

Mityba. Nuo mitybos priklauso žmogaus fizinė ir protinė raida, darbingumas, sveikata, gyvenimo trukmė. Racionali mityba - sveikatos pagrindas. Ji skatina fizinę ir protinę žmogaus raidą, darbingumą, gerą nuotaiką, ilgina gyvenimą. Nors aplinkos sąlygos ir kinta, sveiko žmogaus organizmas geba išlaikyti nuolatinę vidinės terpės sudėtį (homeostazę) ir ją reguliuoti, sudaryti palankias sąlygas normaliai visų audinių ir ląstelių veiklai. Todėl labai svarbu, kaip mes maitinamės, kokius maisto produktus vartojame ir kokios medžiagos patenka į mūsų organizmą. Sveika mityba padeda saugoti ir stiprinti sveikatą, išvengti daugelio ligų, ji yra sveikatos pagrindas (9). Labai svarbu nuo pat mažens formuoti sveikos mitybos įpročius (129).

Be mitybos lėtinėmis ligomis įtakos turi ir kiti gyvensenos veiksniai. Esant keliems žalingiems įpročiams, lėtinių ligų rizika labai padidėja (70). Tyrimų duomenimis, nesveika mityba dažnai būna susijusi su rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu bei fiziniu pasyvumu (81). Pavyzdžiui, rūkantys žmonės rečiau valgo daržovių (13, 93), vartojantys alkoholinius gėrimus gyventojai dažniau renkasi riebų maistą (58). Fiziškai pasyvių žmonių maisto davinyje būna mažiau daržovių, daugiau didelės energinės vertės produktų nei fiziškai aktyvių žmonių mityboje (106, 99). Labai svarbu ne tik ką ir kiek mes valgome, bet ir tai, kaip valgome.

Netinkami mitybos įpročiai gali turėti tiesioginės įtakos streso atsiradimui. Stresą sustiprina maistas, kuriame gausu kofeino, nepakankamas kalorijų kiekis ir pernelyg gausus druskos vartojimas. Antsvoris ir nutukimas dažnėja tiek aukšto ekonominio lygio, tiek ir žemo ekonominio lygio šalyse. Per praėjusį dešimtmetį daugumoje Europos valstybių nutukimo paplitimas padidėjo 10–40 proc. (145). Mokslinių tyrimų duomenimis, druskos ir ja apdorotų maisto produktų vartojimas gali didinti skrandžio vėžio riziką, o pakankamas daržovių ir vaisių vartojimas mažinti (59). Apsauginį augalinės kilmės maisto produktų poveikį patvirtina dauguma atvejo ir kontrolės tyrimų bei šiek tiek mažesnis kohortinių tyrimų skaičius (109, 45). Manoma, kad dažnas vaisių ir daržovių vartojimas gali sumažinti reliatyvią virškinamojo trakto bei kvėpavimo sistemos onkologinių ligų riziką iki 50 proc. nepriklausomai nuo alkoholio, rūkymo, nutukimo ir fizinio aktyvumo poveikio.

Pastaraisiais metais didelis dėmesys skiriamas mitybos modeliams, kurie geriau apibūdina žmogaus mitybos įpročius ir galima įvertinti kompleksinį maisto produktų ir maisto medžiagų poveikį tam tikroms ligoms pasireikšti (56). Mitybos modelių nustatymas bei jų sąsajos su sveikata tyrimas yra labai svarbus sveikatos ugdymo programų planavimui bei sveikos mitybos rekomendacijų gyventojams rengimui, nes galima remtis ne vieno kurio nors maisto produkto, bet jų visumos nauda ar žala sveikatai. Rengiant lėtinių ligų profilaktikos

programas, būtina turėti pakankamai informacijos apie gyventojų mitybos įpročius ir kitus gyvensenos veiksnius.

Sveika ir visavertė mityba daro poveikį fizinei ir protinei žmogaus raidai, darbingumui ir ilgaamžiškumui. Sveika mityba – sveikatos pagrindas. Įvairių mokslininkų duomenimis, mitybos įpročiai turi įtakos mūsų sveikatai net 25,0 – 30,0 proc. (127). Mityba, kurios įpročiai dažniausiai formuojasi dar vaikystėje ir paauglystėje, – vienas svarbesnių sveikatą lemiančių veiksnių. Racionali mityba yra ypatingai reikšminga augančiam ir besivystančiam jaunuolio organizmui (117). Mitybos įpročiai gali būti įvertinami stebint individualius, elgsenos ir aplinkos veiksnius.

Individualūs veiksniai gali būti: charakterio ypatybės, mąstymas ar emocijos, kurios

padidina arba sumažina tikimybę pasirinktai elgsenai, tai gali apimti savęs nuvertinimą, menkinimą, funkcinę maisto reikšmę, kūno išvaizdos suvokimą.

Elgsenos veiksniai yra tie, kurie lemia tiesioginius veiksmus ir individualią elgseną,

elgsenos tikslus ir sugebėjimus.

Aplinkos veiksniai yra tie aplinkos aspektai, kurie palaiko, leidžia, skatina arba

neskatina konkrečios elgsenos, tai apima šeimos bei bendraamžių įtaką, visuomenės palaikymą, visuomenės normas, ypatingas atsirandančias galimybes. Norint sėkmingai pakeisti mitybos įpročius, reikia pakeisti visų trijų veiksnių įtaką. Žinoma, tai padaryti nėra labai lengva, kadangi daugelio aspektų žmogus nėra pajėgus nulemti ar pakeisti (121).

Dažniausiai mitybos įpročiai yra susiję su svorio kontroliavimu. Moksliniai tyrimai rodo, kad viena svorio kontroliavimo elgsena yra naudinga organizmui, t.y. fizinis aktyvumas, riebaus maisto vengimas, taigi tokia elgsena turėtų būti propaguojama ir skatinama, tačiau egzistuoja ir kiti svorio kontroliavimo metodai, kurie žmogaus organizmui gali būti žalingi. Prie šių metodų priklauso nereguliarus, ,,šokinėjantis” maitinimasis, laisvinamųjų vartojimas. Tyrimai parodė, kad jauni žmonės labai dažnai naudoja tiek naudingus, tiek žalingus organizmui svorio kontroliavimo metodus (134).

Žmogaus organizmas turi gauti apie keturiasdešimt pavadinimų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Kai valgomas įvairus maistas labiau tikėtina, kad organizmo poreikiai bus patenkinti (119). Nepakankamai maitinantis (kalbama ne apie kalorijų kiekį, o apie aktyviąsias medžiagas – vitaminus, mineralines medžiagas, audiniams reikalingus baltymus), sutrinka medžiagų apykaita, o tai lieknumui pavojinga ne mažiau kaip nejudrus gyvenimo būdas. Renkantis individualią svorio mažinimo strategiją teisinga orientuotis į maitinimosi, judėjimo ir psichologinių nuostatų derinį.

Žmonės perka knygas, laikosi dietų ir mažina svorį. Deja, dažniausiai lengvi sprendimai yra laikini. Įsidėmėtina, kad žmonės nutunka ne todėl, kad valgo daug angliavandenių, bet todėl, kad valgo per daug ir gautos energijos nesunaudoja fiziniam aktyvumui. Persivalgyti galima ne tik angliavandenių, bet ir baltymų, ir riebalų. Įrodyta, kad žmonės labiau nutunka, jeigu valgo riebesnį maistą (142). Antsvoris yra apibrėžiamas KMI, kuris yra 25,0 – 29,9 kg/m2. Ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja visiems žmonėms, kurie turi antsvorį arba yra nutukę, bandyti nepadidinti savo esamo svorio, o tiems, kurie rizikuoja susirgti lėtinėmis ligomis patariama sumažinti kūno svorį (112). Kai kurių mokslininkų nuomone, KMI apibrėžtas normalus svoris, antsvoris ar nutukimas yra pernelyg supaprastintas apibrėžimas kalbant apie visą kompleksą jausmų, kuriuos jaučia jauni žmonės dėl savo kūno išvaizdos (148).

Nutukimo plitimas lemia lėtinių ligų atsiradimą bei įvairius faktorius kitoms ligoms išsivystyti, tam poveikį turi genetinių, elgsenos, fizinių ir socialinių veiksnių sąveika. Mokslininkai nustatė genetinius faktorius, kurie paaiškina, kai kurių žmonių didelį imlumą tukti. Staigus nutukimo padidėjimas, kuris labiausiai pasireiškė per paskutinius du dešimtmečius ir palietė plačią žmonių populiacijos dalį, pakeitė dietos, fizinių pratimų ir kitus socialinius faktorius (2).

Mitybos poveikis sveikatai. Pilnavertė mityba yra sveikatos pagrindas. Šiuo metu neabejojama, kad ji lemia fizinį ir protinį vystimąsi, darbingumą bei ilgaamžiškumą. Kuo įvairesnį maistą valgo žmogus, tuo labiau yra patenkinami organizmo būtinų maistinių medžiagų poreikiai (25). Jeigu maistinių medžiagų trūksta arba jų per daug, pakeičiami jų tarpusavio santykiai organizme, pakinta ir normali medžiagų apykaita. Dėl to, iš pradžių atsiranda organizmo funkcijų sutrikimų, vėliau vystosi maistinių medžiagų trūkumo arba pertekliaus sukeliama patologija (8). Dėl nesveikos mitybos atsiranda išeminė širdies liga, arterinė hipertenzija, piktybiniai navikai nuo insulino nepriklausomas cukrinis diabetas, nutukimas, osteoporozė, anemija, jodo trūkumo sukelti sveikatos sutrikimai ir kitos išsivysčiusių šalių visuomenę varginančios ligos (11, 14, 64). Maistas, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, transmononesočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, didina mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją kraujyje ir skatina išeminės širdies ligos atsiradimą (21). Lietuvoje standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) daugiau nei du kartus didesnis už ES šalyse senbuvėse. Lietuvos vyrų standartizuoto mirtingumo nuo ŠKL rodiklis daugiau nei pusantro karto viršija moterų (73). Nyderlanduose dėl netinkamos mitybos kasmet širdies ir kraujagyslių ligomis suserga 38000 vyresnių kaip 20 metų amžiaus suaugusiųjų (29). Augaliniuose aliejuose esančios polinesočiosios ir mononesočiosios riebalų

rūgštys mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Omega-3 polinesočiosios rūgštys, kurių yra jūros žuvų riebalų sudėtyje, apsaugo nuo aterosklerozės atsiradimo (7). Vaisių ir daržovių suvartojimas buvo tiesiogiai susijęs su maistinių skaidulų, kalcio, magnio, kalio, folio rūgšties ir vitaminų pasisavinimu ir atvirkščiai susijęs su trans-riebalų rūgščių ir cholesterolio įsotinimu. Tirpiosios maistinės skaidulos: pektinai, esantys obuoliuose, serbentuose, agrastuose ir kituose vaisiuose bei uogose, pasižymi cholesterolį mažinančiu poveikiu (17, 60). Antioksidantai, kurie gaunami su augaliniais maisto produktais, saugo mažo tankio lipoproteinus nuo oksidacijos ir stabdo aterosklerozės progresavimą (62). 2006 metais Olandijoje atlikti tyrimai parodė, kad žmonių, kurie kasdien suvalgė bent vieną morką, 2-3 apelsinus, mirtingumas buvo 28 proc. mažesnis (mirštamumas nuo vėžio sumažėjo 50 proc., nuo išeminės širdies ligos – 18 proc.) (60).

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad druska didina AKS bei AH dažnį populiacijoje. Pvz., suvartojamos valgomosios druskos sumažinimas nuo 10,5 g/d. iki 4,7-5,8 g/d. vidutiniškai 4-6 mmHg. ar net daugiau sumažina AKS bei padidina vaistų nuo hipertenzijos efektyvumą. Be to, valgomosios druskos apribojimas sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, ypač antsvorio turintiems pacientams. Manoma, kad net 30 proc. piktybinių navikų atsiranda dėl nesveikos mitybos. Mirties priežasčių struktūroje mirtys nuo piktybinių navikų Lietuvoje užima antrąją vietą (18,2 proc. visų mirusiųjų 2007 m.). Lyginant 2007 m. su 2006 m. vyrų standartizuotas mirtingumas dėl piktybinių navikų padidėjo 2 proc., moterų liko nepakitęs (133/100 000) (75). Valgančiųjų riebų maistą moterų krūties vėžio rizika 11 proc. didesnė, nei mėgstančių liesus patiekalus (82). Maistas, kuriame daug sočiųjų riebalų rūgščių, skatina žarnyno, prostatos, krūties, gimdos, inkstų vėžio riziką (61).

Kai kurie tyrimai nustatė, ryšį tarp raudonosios mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos) vartojimo ir storosios žarnos vėžio. 12 metų britų medikai stebėjo 61000 gyventojų sveikatos būklę. Per šį laikotarpį 3350 tyrimo dalyviams buvo diagnozuotas vėžys. Iš jų 68 proc. asmenys valgė mėsą, 24 proc. buvo vegetarai, o 9,5 proc. valgė žuvį, bet ne mėsą. Paaiškėjo, kad vegetarai, lyginant su mėsėdžiais, žymiai mažiau rizikuoja susirgti skrandžio, šlapimo pūslės ir kraujo vėžiu.

Vegetarų rizika susirgti kraujo vėžiu yra 45 proc. mažesnė, nei mėsą vartojančių žmonių. Taip pat gerokai mažesnė tikimybė, kad vegetarai, palyginti su mėsos produktus mėgstančiais žmonėmis, susirgs kaulų čiulpų vėžiu (82). Sūdytas, rūkytas, konservuotas maistas yra skrandžio vėžio rizikos veiksnys (62)

Daržovėse ir vaisiuose rasta daug medžiagų, apsaugančių nuo vėžio atsiradimo. Gausiai valgant daržoves ir vaisius galima išvengti daugiau nei dešimties lokalizacijų (burnos, stemplės, skrandžio, storosios ir tiesiosios žarnos, plaučių, gerklų, krūties ir kt.) vėžio (143).

Japonų mokslininkai įrodė, jog žmonių, penkerius metus kasdien vartojusių morkų, špinatų, raudonųjų pipirų, moliūgų ir salotų, mirtingumas nuo skrandžio vėžio sumažėjo 25 proc. (82). Mirusiųjų skaičius dėl piktybinių auglių padidėjo nuo 226,9 /100 tūkstančių gyventojų 2003 m. iki 240,1 /100 tūkstančių gyventojų 2006 m., o mirusiųjų dėl kraujotakos sistemos ligų šis rodiklis atitinkamai padidėjo nuo 645,5 iki 716,6 (76). Šiuo metu nutukimas laikomas labiausiai paplitusia medžiagų apykaitos liga pasaulyje (daugiau nei 1 milijardas žmonių turi antsvorį ir apie 300 milijonų asmenų yra nutukę) (61). Nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama (89).

Sparčiai didėja antsvorio ir nutukimo plitimas tarp vyrų. Nutukusių vyrų (KMI>30) dalis padidėjo nuo 11 proc. 1994 m. iki 21 proc. 2006 m., o antsvorio (KMI>25) paplitimas išaugo nuo 47 proc. iki 56 proc. Tarp moterų nutukimo ir antsvorio paplitimas beveik nepakito. 2006 m. buvo nutukusios 19 proc. moterų ir 49 proc. turėjo antsvorį (76). Riebalai turi daug energijos, palyginus su angliavandeniais ir baltymais, greičiausiai kaupiasi organizme. Antsvoris ir nutukimas jau yra daugiau kaip trijų ketvirtadalių 2 tipo diabeto atvejų priežastis ir lemia didelę dalį susirgimų kraujotakos sistemos bei kitomis ligomis, be to, sudaro iki 8 proc. visų susirgimų. Nutukimas turi taip pat didelės neigiamos įtakos gyvenimo trukmei bei kokybei, įskaitant psichinę gerovę (62).

Osteoporozės atsiradimas priklauso nuo kalcio kiekio maiste. Žmonių, gaunančių su maistu pakankamą kalcio kiekį, kaulų tankis būna didesnis ir osteoporozės rizika mažesnė (100). Osteoporozinius lūžius patiria vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys be to patvirtintas vitamino D profilaktinis veiksmingumas, toks tyrimas buvo atliktas su pacientais (tyrime dalyvavo iki 105 metų amžiaus žmonės) (36). Žmonėms, kurių kūno riebalų kiekis yra mažesnis negu 15 proc., yra didesnė osteoporozės rizika. Kuo mažesnis riebalų kiekis, kuo žmogus liesesnis, tuo mažesnis jo kaulų mineralų tankis (107). Pakankamas fizinis aktyvumas taip pat padeda išvengti osteoporozės (83). PSO Europos regiono biuras, spręsdamas aktualius gyventojų mitybos ir sveikatos klausimus ir atsižvelgdamas į tai, jog tinkamų maisto produktų gamyba ir vartojimas gali sumažinti lėtinių neinfekcinių ir ūmių infekcinių su maistu perduodamų ligų plitimą, skatindamas pakankamą aplinkos apsaugą, inicijavo antrojo PSO maisto ir mitybos veiksmų plano rengimo rekomendacijas ES šalims, taip pat ir Lietuvai (149).

Maisto ir mitybos strategijoje keliami tikslai užtikrinti maisto saugą ir gerinti jo kokybę, gerinti nėščiųjų bei žindyvių mitybą, mažinti su mityba susijusių lėtinių ligų bei nutukimo paplitimą, gerinti pagyvenusių žmonių mitybą, likviduoti jodo trūkumo sukeltus sveikatos sutrikimus, užtikrinti galimybę vartotojams pasirinkti saugius ir sveikus maisto produktus. Taip pat yra siekiama skatinti ekologinio žemės ūkio produktų gamybą, mitybos specialistų rengimą ir tobulinimą. Gyventojai turėtų gauti pakankamai informacijos apie sveiką mitybą, o valstybė turėtų sudaryti žmonėms sąlygas sveikai maitintis.

Mitybos įpročių priklausomybė nuo socialinių veiksnių. Gyventojų sveikatos skirtumai būdingi daugumai Europos valstybių, todėl sveikatos skirtumų mažinimas yra vienas svarbiausių Europos sveikatos politikos tikslų (95). Norint rasti efektyvius sprendimus, būtina žinoti sveikatos skirtumų priežastis. Nustatyta, kad sveikatos skirtumai priklauso nuo ekonominių, kultūrinių, psichologinių ir socialinių, aplinkos bei gyvensenos veiksnių (32). Visose ES valstybėse skirtingų socialinių grupių, apibrėžtų pagal pajamas, veiklą, išsilavinimą arba etninę grupę, sveikata labai skiriasi (42). Mažiau išsilavinę, mažiau uždirbantys arba neprestižinį darbą dirbantys asmenys gyvena trumpiau ir daugiau serga. Skirtingoms socialinėms ir ekonominėms grupėms priklausančių vyrų gyvenimo trukmė skiriasi 4-10 metų, o moterų – 2-6 metai (32). Jie valgo daugiau daržovių ir vaisių, mažiau vartoja gyvulinių riebalų. Turtingesnės socialinės grupės žmonės dažniau renkasi naujus maisto produktus, o blogiau aprūpinti gyventojai laikosi tradicinių mitybos įpročių (111).

Daugumos tyrimų duomenimis, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, geresnę socialinę padėtį užimančių gyventojų mitybos įpročiai yra sveikesni nei blogesnės socialinės padėties žmonių (62). Pagal Europos kovos su nutukimu chartija antsvoris, nutukimas bei susijusios ligos jau nebėra tik pasiturinčios visuomenės sindromas, tai jau vienodai dominuoja tiek besivystančiose, tiek pereinamojo laikotarpio šalyse, ypač atsižvelgiant į globalizaciją. Be to, tai labiausiai paveikia žemesniąsias socialines ir ekonomines grupes bei lemia padidėjusią socialinę ir ekonominę nelygybę (31). Tai pagrindžia daugelis fizinės ir psichinės sveikatos rodiklių. Pastaraisiais dešimtmečiais šie skirtumai kai kuriose šalyse dar išaugo (32).

Sveikatos skirtumai yra susiję su socialiniais sveikatos veiksniais, pavyzdžiui, su gyvenimo sąlygomis (būstas, aplinka), su sveikata susijusia elgsena (dieta, rūkymas, mankšta), užimtumu ir darbo sąlygomis, galimybe gauti socialinę apsaugą, įskaitant galimybę naudotis kokybiškomis sveikatos priežiūros paslaugomis (46).

Vyrų ir moterų mitybos įpročių skirtumai. Mokslinių tyrimų duomenimis, vyrų ir moterų gyvensena, taip pat ir mitybos įpročiai skiriasi. Mitybos įpročių skirtumus lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Vyrų gyvenseną apsprendžia jų socialinė – ekonominė

padėtis ir darbo pobūdis. Nuo šių veiksnių priklauso ir moterų gyvensena, tačiau joms ne mažesnę įtaką daro šeimyniniai santykiai. Šeiminiai santykiai kartu su socialine – ekonomine padėtimi lemia moterų gyvenimo sąlygas ir turi įtakos jų gyvensenai ir sveikatai (64). Moterys maitinasi sveikiau nei vyrai. Jos reguliariai valgo, dažniau laikosi sveikos mitybos rekomendacijų (32). Suaugusių žmonių gyvensenos tyrimo „Finbalt Health Monitor“ 2006 m. Duomenimis Lietuvos, Suomijos, Estijos ir Latvijos vyrų vartojančių augalinį aliejų buvo iki 85 proc., o moterų iki 90 proc., sviestą ir tepų mišinį ant duonos tepė 55 proc. vyrų ir 58 proc. moterų. Bent 3 dienas per savaitę šviežias daržoves valgė 48 proc. vyrų ir 61 proc. moterų, o tris dienas per savaitę šviežių vaisių ir uogų valgė 28 proc. vyrų ir 42 proc. moterų (138).

Lietuvoje 2006 m. buvo nutukusios 19 proc. moterų ir 49 proc. moterų turėjo antsvorį (111). Palyginus Lietuvos gyventojų 2007 m. antsvorio lygį su ES šalių gyventojų antsvorio lygiu, buvo matoma, kad daugumoje šalių antsvorį turinčių vyrų procentas mažesnis už Lietuvos duomenis, moterų – beveik atitinka ES šalių rodiklius (29). Vokietija, Graikija, Kipras, Suomija, Čekija, Malta ir Slovakija pagal nutukusių ir viršsvorį turinčių žmonių skaičių pralenkia JAV. Pavyzdžiui, Graikijoje nutukusių moterų yra apie 38 proc., Vokietijoje – net 75 proc. vyrų virš 25 metų patenka į viršsvorį turinčiųjų ar nutukusiųjų kategoriją (131).

Apibendrinti vyrų ir moterų KMI rodikliai rodo, kad 2007 m. Lietuvoje vis dar buvo gana daug nutukusių žmonių – 11,3 proc. vyrų ir 15,2 proc. moterų, todėl lėtinių neinfekcinių ligų plitimo rizika ir toliau išlieka didelė (138). Austrijos mokslininkų duomenimis, moterys dažniau užkandžiavo tarp pagrindinių valgių nei vyrai, bet jų pasirenkama užkanda buvo sveikesnė (62). 2007 m. Lietuvos tyrimų duomenimis, moterys dažniau negu vyrai rinkosi maistą sveikatos gerinimo tikslu; vyrai dažniau rinkosi maisto produktus pagal skonį ir šeimos narių įtaką. Vyrai statistiškai reikšmingai dažniau negu moterys, kaip ir kaimo gyventojai dažniau negu miesto, vartoja grūdinius produktus, riebalų, mėsos, bulvių kasdien ir kelis kartus per dieną tuo tarpu, moterys, lyginant su vyrais statistiškai reikšmingai daugiau suvartoja tik vaisių (111). Žmonių, valgančių paruoštą vartojimui maistą, skaičius vis didėja. Tarp JAV gyventojų beveik pusė vyrų ir 35 proc. moterų tris kartus per savaitę ir dažniau maitinosi ne namuose (62). Anglų tyrėjų duomenimis, 24 proc. vyrų ir 7 proc. moterų nesugebėjo ruošti maisto arba neturėjo pakankamai žinių (131). Nesugebėjimas paruošti sveiko maisto gali skatinti pusfabrikačių bei kito nepilnaverčio maisto vartojimą. Ruošiant maistą ir renkantis maisto produktus, vyrai dažniau vadovavosi skoniu, o moterys – sveikos mitybos rekomendacijomis (111).

Moterys nepakankamai su maistu suvartoja vitaminų D, B1, PP, B12, vyrai – vitamino B12. Tiek moterys, tiek ir vyrai su maistu per daug vartoja natrio, tačiau nepakankamai kalcio

ir jodo. Pažymėtina, kad moterys mažiau, negu rekomenduojama vartoja magnio, geležies bei cinko. Taigi moterims būdingi sveikesni mitybos įpročiai negu vyrams. Maistui gaminti jos dažniau vartoja aliejų, valgo šviežias daržoves bei vaisius ir kruopų košes, rečiau valgo mėsą ir mėsos produktus, geria natūralų kaimišką pieną palyginti su vyrais (42).

Kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročiai. Mitybos įpročių skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų lemia skirtingos ekonominės bei gyvenimo sąlygos (62). Kaimo gyventojų mitybos įpročiai labiau skiriasi nuo sveikos mitybos rekomendacijų nei miesto (138). Labiau nutukusios kaimo moterys lyginant su miesto. 2007 m. Lietuvos tyrimų duomenimis stebima tendencija, kad kaime yra šiek tiek daugiau ir nutukusių vyrų negu mieste, ir nutukusių moterų. 2002 m. Tyrimų duomenimis nutukusių vyrų kaime buvo 15,0 proc., mieste – 13,9 proc., o nutukusių moterų kaime buvo 28,2 proc., mieste – 21,3 proc. (111).

2005 m. Lietuvos tyrėjų duomenimis, kaime gyvenantys vyrai ir moterys dažniau gėrė nenugriebtą karvės pieną, rečiau valgė šviežius vaisius ir daržoves. Suomijos miestų gyventojai 2 kartus, Estijos – 3, Latvijos – 10 kartų rečiau gėrė riebų karvės pieną, lyginant su kaimo gyventojais. Kinijos tyrėjų duomenimis, miestiečiai dažniau vartojo riebalus, gyvulinius produktus ir vaisius (62). Miesto gyventojai dažniau kaip svarbiausią maisto pasirinkimo kriterijų nurodė skonį, o kaimo gyventojams svarbiausias kriterijus buvo kaina, tai lemia skirtingos ekonominės bei gyvenimo sąlygos (138). Kaimo gyventojams taip pat trūksta žinių ir informacijos apie sveiką mitybą. 2006 m. Norvegijos mokslininkų duomenimis, mieste vyrai ir moterys dažniau valgė šviežių vaisių ir daržovių nei gyvenantys kaimo vietovėse (49). Baltijos šalyse miesto gyventojai 2005 m. Taip pat valgė dažniau šviežius vaisius ir daržoves, lyginant su kaimo. Lietuvos tyrėjų duomenimis, kaimo gyventojai daržoves valgė rečiau nei miestiečiai, nors jie turėjo daugiau galimybių patys užsiauginti žalumynus (62).

Lietuvoje kaimo gyventojai nežymiai daugiau vartoja mėsos patiekalų, grūdinių patiekalų, riebalų, mažiau cukraus ir jo produktų, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kaimo ir miesto gyventojų maisto produktų suvartojimo nenustatyta, išskyrus kiaušinius ir gaiviuosius gėrimus (42). Suomijos miesto gyventojai dažniau nei kaimo valgė mėsą, bent tris dienas per savaitę, panašūs rezultatai buvo gauti Estijos, Latvijos tyrėjų (62). Miestiečiai dažniau laikosi sveikos mitybos rekomendacijų, dažniau domisi naujais maisto produktais, juos ragauja, dažniau linkę keisti senus mitybos įpročius. Kaimo gyventojai gauna mažiau informacijos apie sveiką mitybą, naujus maisto produktus, jiems sunkiau nuvykti į didesnius prekybos centrus, kur yra didesnė maisto produktų įvairovė. Kaimo gyventojai dažniausiai

vartoja pačių užaugintą produkciją, kuri yra turtinga riebalais, todėl kaimo gyventojai ir turi mitybos bei su ja susijusių sveikatos problemų (14).

Senyvo amžiaus žmonių mityba. Maisto produktų pasirinkimas, sveikos mitybos rekomendacijų laikymasis kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Sunkiausia keisti mitybos įpročius ir nusistovėjusį požiūrį i senas mitybos taisykles vyriausiajai žmonių grupei (>65 m.). Be to, nemaža dalis tokio amžiaus žmonių gyvena po vieną, todėl ruošti maistą vienam asmeniui kartais pritrūksta noro ir motyvacijos (62, 139). Lietuvoje trys ketvirtadaliai vyresnio amžiaus žmonių mėgsta mėsos, žuvies ar žvėrienos patiekalus, du trečdaliai mėgsta pieną, keturi penktadaliai – sūrį arba varškę, keturi penktadaliai – daržoves ir vaisius. Tačiau tik kas aštuntas mėgsta vegetarišką maistą, o kas antras jo visai atsisako. Saldumynus mėgsta tik kas trečias vyresnio amžiaus žmogus (14).

Pakinta vyresnio amžiaus žmonių skonio pojūčiai. Tik rūgštumo suvokimas lieka toks pat. Kartumas, sūrumas ir saldumas tampa mažiau jaučiami. Prieskonių savybė stimuliuoti virškinimą vyresnio amžiaus žmonėms irgi nebėra tokia ryški, kaip jaunystėje. Vyresni žmonės, kai kuriuos maisto produktus labai mėgsta, kitų griežtai atsisako. Vyresni žmonės dažnai nejaučia troškulio, tad jie kartais tiesiog pamiršta atsigerti. Tačiau tai, ypač karštomis vasaros dienomis, yra pavojinga – dėl to gali sutirštėti kraujas, pernelyg sumažėti kraujospūdis ir sutrikti inkstų funkcija (14).

Rūkymas. Tarp žalingų įpročių, nesuderinamų su sveika gyvensena, yra rūkymas ir nesaikingas svaigalų vartojimas. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse rūkoma vis mažiau, miestuose įkuriamos nerūkymo zonos, ligoninėse ir kavinėse draudžiama rūkyti, draudžiama tabako gaminių reklama, įspėjama, kad rūkymas žalingas sveikatai (72). Tabako rūkymas – viena reikšmingiausių sveikatos problemų. Greitai visame pasaulyje rūkymas gali tapti svarbiausia mirties priežastimi, kurios galima išvengti. Nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet pasaulyje miršta daugiau nei 3 mln. gyventojų. Jei rūkymo plitimo tendencijos išliks, pradedant 2030 m., nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet mirs apie 10 mln. žmonių. Tabake esantis nikotinas yra medžiaga, sukelianti fizinę priklausomybę, todėl rūkymo atsisakyti yra sunku. Tabako rūkymas lemia lėtinio bronchito, plaučių, burnos, gerklų ir ryklės vėžio, emfizemos, širdies ligų, insulto, opų atsiradimą. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse rūkymo sukeltoms ligoms gydyti kasmet išleidžiama 6-15 proc. visų sveikatos apsaugai skiriamų lėšų (23).

Daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai įrodė nenuginčijamą rūkymo žalą žmogaus sveikatai. Rūkymo žala įrodyta ir burnos audinių sveikatai (18). Rūkymas blogina burnos higienos būklę, ypač skatina virš dantenų ir po jomis esančių akmenų kaupimąsi. Tą patvirtina daugelio autorių atlikti tyrimai apie mikrobinių apnašų ir akmenų žalą rūkalių priedančio

audiniams (27). Rūkaliams greitai atsiranda priklausomybė nikotinui. Pradėjus rūkyti, per kelerius metus cigarečių suvartojimas padidėja nuo 2-3 surūkytų cigarečių per dieną iki 15-50 cigarečių (94, 110).

Tabako aukomis tampa ne tik tie vyrai ir moterys, kurie rūko, bet ir vyrai, moterys, bei vaikai, kurie priversti rūkyti pasyviai, t.y. kvėpuoti prirūkytu oru. Sveikiems asmenims, kurie nerūko, pasyvus rūkymas didesnių pokyčių paprastai nesukelia. Tačiau, apie 25 proc. nerūkančiųjų, kurie serga kokia nors plaučių liga, pasyvus rūkymas paūmina jos simptomus.

Pasyvus tabako rūkymas apie 65 proc. žmonių sukelia akių perštėjimą, 45 proc. – nosies gleivinės dirginimą, apie 30 proc. – kosulį, apie 25 proc. – kvėpavimo takų infekcijas (52). Neigiamas aktyvaus ir pasyvaus tabako rūkymo poveikis įrodytas daugeliu epidemiologinių tyrimų.

Pasaulio banko paskaičiavimais, grynoji tabako ekonominė žala sudaro apie 200 mlrd. JAV dolerių per metus. Ją sudaro tiesioginės (su rūkymu susijusių ligų gydymas) ir netiesioginės (priešlaikinės mirtys, darbo laikas ir produkcija, prarasta dėl rūkalių ligų, nedarbingumo ir invalidumo pašalpos, gaisrų ir kt.) išlaidos bei nuostoliai. Tabako vartojimo lemiami ekonominiai nuostoliai yra daug didesni, negu valstybės gautos pajamos už šiuos produktus (137). Ekonominę žalą šaliai atneša ne tik cigarečių, bet visų tabako produktų vartojimas (37). Tabako rūkymas yra labiausiai paplitusi priklausomybės liga, sąlygojanti daugiau sveikatos problemų ir priešlaikinių mirčių, negu visos kitos legalios ir nelegalios narkotinės medžiagos kartu sudėjus (22).

Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis, 20 amžiuje nuo ligų, susijusių su tabako rūkymu, mirė per 100 milijonų žmonių, Europos Sąjungoje kasmet miršta apie 650 tūkst. žmonių (155). Atsirandančios naujos rūkymo, alkoholinių gėrimų ir narkotinių medžiagų vartojimo tendencijos kelia realią grėsmę ne tik jaunų žmonių, bet ir visos visuomenės saugumui, sveikatai ir gerovei. Dėl šios rizikingos elgsenos gali atsirasti socialinės bei ekonominės pasekmės, kurios daro žalą asmeniui, visuomenei ir šalies ūkiui (77).

Dėl labai didelių nuostolių valstybei bei visuomenei rūkymo problema sulaukė visuotinio pripažinimo ir pirmaeilio sprendimo būtinybės (77), todėl šiuo metu rūkymas – viena iš prioritetinių PSO, Lietuvos SAM, ES ir miestų savivaldybių veiklos sričių. Rūkymo priežastys būna įvairios – tai biologiniai, psichologiniai bei socialiniai veiksniai. Šios priežastys turi įtakos rūkymo pradžiai, šiam žalingam įpročiui susiformuoti mokykloje, jo raidai. Kuo anksčiau žmogus pradeda rūkyti, tuo didesnė tikimybė, jog jis taps nuolatiniu rūkaliumi, surūkys vis daugiau cigarečių ir tuo mažesnė tikimybė, kad jis, apskritai, kada nors