Sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu ir sunkiu priedančio audinių uždegimu neutrofilinių leukocitų oksidacinės funkcijos savybės

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Renata Šadzevičienė

Sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu ir sunkiu priedančio audinių

uždegimu neutrofilinių leukocitų oksidacinės funkcijos savybės

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, odontologija (08 B)

Darbas atliktas 2002-2006 metais Kauno medicinos universiteto Dantų ir Burnos ligų klinikoje.

Mokslinis vadovas

Doc. dr. Pajauta Paipalienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, odontologija – 08 B).

Konsultantas

Dr. Gediminas Žekonis (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, odontologija – 08 B).

Santrumpos

CD – cukrinis diabetas HbA1c – glikozilintas hemoglobinas GK – glikemijos kontrolė NL – neutrofiliniai leukocitai CL – chemiliuminescencija LM – liuminolas LG – liucigeninas NMT – nitromėlinasis tetrazolas

PI – parodonto indeksas (pagal Russell) MPO – mieloperoksidazė

AGEs – galutiniai glikozilinimo produktai PI – pasikliautinasis intervalas

Turinys

1. Įvadas...7

2. Darbo tikslas ...9

3. Literatūros apžvalga ...11

3.1 Priedančio ligų epidemiologija ...11

3.2 Priedančio ligų etiopatogenezė ...12

3.3 Mikroorganizmų vaidmuo priedančio ligų vystymuisi...14

3.4 Virusų vaidmuo priedančio ligų etiopatogenezėje...15

3.5 Sisteminės ligos ir priedančio audinių patologija ...15

3.6 Cukrinio diabeto paplitimas pasaulyje ir Lietuvoje ...16

3.7 Burnos ertmės patologija ir cukrinis diabetas ...17

3.8 Neutrofilinių leukocitų vaidmuo priedančio audinių uždegiminių ligų

etiopatogenezėje ...19

4. Tyrimo medžiaga ir metodai ...24

4.1 Tiriamųjų kontingentas ...24

4.2 Tyrimai ...26

4.2.1 Klinikiniai tyrimai...26

4.2.1.1 Priedančio būklės įvertinimas ...26

4.2.1.2 Laboratoriniai kraujo tyrimai ...26

4.2.2 Neutrofilinių leukocitų aktyviųjų deguonies formų gamybos

nustatymas chemiliuminescencijos metodu...26

4.2.3 Veninio kraujo redukcinių savybių nustatymas...27

4.2.4 Periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų gyvybingumo

in vitro tyrimas ...28

4.2.5 Gliukozės įtaka neutrofilinių leukocitų aktyviųjų deguonies

formų gamybai (nustatoma nuo liuminolo ir liucigenino

chemiliuminescencijos metodu)...28

4.3 Reagentai...29

5. Rezultatai...31

5.1 Klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenys ...31

5.2 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų nuo liuminolo ir liucigenino

priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys ...35

5.2.1 Neaktyvintų veninio kraujo neutrofilinių leukocitų nuo liuminolo ir

liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys ...35

5.2.2 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų aktyvintų neopsonizuota

E.coli nuo liuminolo priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo

duomenys ...37

5.2.3 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų aktyvintų neopsonizuotu

S.aureus nuo liuminolo priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo

duomenys ...39

5.2.4 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų aktyvintų neopsonizuota

E.coli nuo liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo

duomenys ...40

5.2.5 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų aktyvintų neopsonizuotu

S.aureus nuo liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo

duomenys ...42

5.2.6 Skirtingos glikemijos kontrolės grupių veninio kraujo neutrofilinių

leukocitų aktyvintų neopsonizuota E.coli ir S.aureus nuo liuminolo ir

liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys ...42

5.2.6.1 Skirtingos glikemijos kontrolės grupių veninio kraujo neutrofilinių

leukocitų aktyvintų neopsonizuota E.coli ir S.aureus nuo liuminolo

priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys ...44

5.2.6.2 Skirtingos glikemijos kontrolės grupių tiriamųjų veninio kraujo

neutrofilinių leukocitų aktyvintų neopsonizuota E.coli ir S.aureus nuo

liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys ...46

5.2.7 Gliukozės įtakos veninio kraujo neutrofilinių leukocitų aktyvintų

neopsonizuota E.coli nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos

5.3 Kontrolinės grupės tiriamųjų ir sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia

parodontito forma veninio kraujo redukcinių savybių tyrimo duomenys...51

5.4 Kontrolinės grupės tiriamųjų ir sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir

sunkia parodontito forma veninio kraujo neutrofilinių leukocitų gyvybingumo

in vitro tyrimo duomenys ...52

6. Duomenų aptarimas ...55

7. Išvados ...61

8. Literatūros sąrašas ...62

1. ĮVADAS

Uždegiminės priedančio ligos plačiai paplitusios tiek Lietuvoje [160], tiek visame pasaulyje [164, 232]. I.J.Brown ir H.Loë duomenimis, nuo 5 iki 20 proc. pasaulio populiacijos serga sunkios formos parodontitu [32]. Ši problema aktuali net ir tokioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje kaip JAV, kurioje gingivitu ir parodontitu serga 116 mln. gyventojų, iš kurių 28 mln. serga sunkios formos parodontitu [54].

Žinoma, kad, sergant priedančio uždegiminėmis ligomis, pažeidžiami minkštieji ir kietieji dantį supantys audiniai. Dėl šios priežasties priedančio uždegiminės ligos, kaip ir dantų ėduonis, yra viena pagrindinių dantų netekimo priežasčių. O pastarųjų dešimtmečių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad vyresniems nei 40 metų amžiaus žmonėms dėl priedančio ligų dantys šalinami dažniau nei dėl ėduonies [15 ,45, 192].

Pastaraisiais metais pasaulinėje medicinos literatūroje plačiai nagrinėjamos priedančio audinių uždegiminės ligos, tačiau jų etiopatogenetiniai mechanizmai iki šiol dar neištirti [31, 36, 48, 67, 134, 188, 263].

R.C.Williams [267], apibendrindamas pastarųjų dešimtmečių periodontologijos mokslinių tyrimų rezultatus, pateikė šiuolaikinį priedančio audinių uždegiminių ligų išsivystymo modelį. Pagal šį modelį svarbus vaidmuo skiriamas makroorganizmo imuniniam uždegiminiam atsakui į dantų apnašo mikroorganizmus.

Įvertinant tai, kad priedančio audinių uždegiminės ligos yra infekcinės, kelių veiksnių sąlygotos ligos, daugelis mokslininkų tai sieja su sistemine organizmo patologija, kuri keičia makroorganizmo atsaką į dantų apnašą ir didina šios patologijos riziką [158]. Ypač daug dėmesio medicinos literatūroje skiriama cukriniam diabetui [85, 109, 120, 175, 191, 240]. Cukrinis diabetas yra lėtinė metabolinė liga, kuria serga apie 100 mln. žmonių visame pasaulyje [97].Sutrikus medžiagų apykaitai, atsiranda kraujagyslinių pakitimų, sutrinka kolageno gamyba [109]. Be to, remiantis daugelio mokslininkų tyrimais, sergant cukriniu diabetu, sumažėja neutrofilinių leukocitų funkcijos efektyvumas, o tai sąlygoja sumažėjusį atsparumą infekcijai ir priedančio audinių sunkių uždegiminių formų vystymąsi [4, 37, 189, 273].

Priedančio audinių apsauginę funkciją vykdo neutrofiliniai leukocitai (NL) [180, 210, 211].Šios apsauginės ląstelės sudaro didžiąją dantenų vagelės ir kišenės leukocitų dalį, be to yra svarbiausios ląstelės, apsaugančios priedančio audinius nuo patogeninių mikroorganizmų [181]. Morfologiniu ir biocheminiu požiūriu šios ląstelės yra specializuotos apsauginei funkcijai, kurią vykdo per daugelį nuoseklių etapų. Galutiniai etapai yra mikroorganizmų fagocitozė ir jų sunaikinimas fagolizosomoje [238], kai į ekstra ląstelinę terpę išsiskiria baktericidinių medžiagų [250].

Viena iš neutrofilinių leukocitų funkcinio aktyvumo savybių yra sąveikoje su antigenais atsirandantis oksidacinis pliūpsnis, kurio metu suvartojamas aplinkos deguonis ir susidaro aktyvios deguonies formos [269]. Naujausi tyrimai rodo, kad padidėjusi aktyvių deguonies formų gamyba gali turėti didelę įtaką priedančio audinių uždegiminių ligų vystymuisi [137, 162]. Deja, pasigendama išsamesnių tyrimų apie sergančiųjų cukriniu diabetu ir priedančio uždegiminėmis ligomis neutrofilinių leukocitų oksidacinę funkciją, išskiriant į aplinką aktyvius deguonies radikalus. Mums nepavyko rasti literatūros šaltinių apie minėtų ląstelių oksidacinę funkciją reaguojant joms su neopsonizuotomis bakterijomis. Galima manyti, kad neutrofiliniai leukocitai dantenų vagelės aplinkoje daugiausia ir kontaktuoja su neopsonizuotomis bakterijomis. Išsamesni priedančio uždegiminių ligų vystymosi patogenezės tyrimai suteiktų dagiau galimybių parenkant gydymo taktiką.

2. DARBO TIKSLAS

Darbo tikslas – ištirti sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma neutrofilinių leukocitų oksidacinės funkcijos savybes ir palyginti su analogiškų tyrimų rezultatais asmenų, sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu su sveikais priedančio audiniais ir sveikų asmenų su nepažeistais priedančio audiniais.

Pagrindiniai darbo uždaviniai

1. Ištirti ir palyginti sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma bei sergančių I tipo cukriniu diabetu ir turinčių sveikus priedančio audinius periferinio veninio kraujo neaktyvintų neutrofilinių leukocitų generuojamų aktyvių deguonies formų kiekį nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos metodais. 2. Ištirti ir palyginti sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma bei

sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir turinčių sveikus priedančio audinius periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų generuojamų aktyvių deguonies formų kiekį veikiant neopsonizuotoms E.coli ir S.aureus nuo liuminolo priklausomos chemiliumi-nescencijos metodais.

3. Ištirti ir palyginti sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma bei sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir turinčių sveikus priedančio audinius periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų generuojamų aktyvių deguonies formų kiekį veikiant neopsonizuotoms E.coli ir S.aureus nuo liucigenino priklausomos chemiliumi-nescencijos metodu.

4. Ištirti glikozilinto hemoglobino (HbA1c %.) ir įvairių koncentracijų gliukozės įtaką periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų nuo liuminolo ir liucigenino priklausomai chemiliuminescencijai.

5. Ištirti ir palyginti sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma bei sveikų asmenų su sveikais priedančio audiniais kraujo redukcinį potencialą.

6. Ištirti sergančių I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma bei sveikų asmenų su sveikais priedančio audiniais, periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų gyvybingumą in vitro.

Šio darbo naujumas ir praktinė reikšmė. Pirmą kartą atliktas kompleksinis sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma, taip pat asmenų, sergančių I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio uždegiminėmis ligomis, bei sveikų asmenų periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų oksidacinio aktyvumo tyrimas nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos metodais. Remdamiesi šio tyrimo duomenimis, nustatėme

keletą iki šiol nežinomų cukrinio diabeto poveikio neutrofiliniams leukocitams ypatybių. Iškelta nauja prielaida, kad priedančio audinių uždegiminės patologijos vystymąsi, sergantiems I tipo cukriniu diabetu, sąlygoja ne tiek padidėjęs generuojamų superoksido anijono kiekis, bet ypač sumažėjęs nuo mieloperoksidazės sistemos priklausantis neutrofilinių leukocitų baktericidinis aktyvumas. Žymiai padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, bloga diabeto kontrolė gali susilpninti neutrofilinių leukocitų baktericidinę funkciją, suintensyvinti superoksido ir hidroksilo radikalų gamybą, sutrikdyti susidariusių aktyviųjų deguonies formų ir antioksidacinės sistemos pusiausvyrą, be to sumažina neutrofilinių leukocitų gyvybingumo laiką. Tai galėtų sąlygoti cukrinio diabeto ir priedančio audinių uždegiminės patologijos sąsają.

Tyrimo rezultatai papildo žinias apie priedančio audinių ligų patogenezę sergant I tipo cukriniu diabetu ir suteikia galimybę laiku sudaryti sunkių priedančio audinių uždegiminės ligos formų profilaktikos ir gydymo planą.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

Dantų ir priedančio ligomis žmonės serga nuo senų laikų. Paleontologiniai tyrinėjimai rodo, kad dar prieš 4000 metų antikiniai Egipto ir Pietų Amerikos gyventojai jau turėjo alveolinio kaulo destrukcijos požymių [197]. Tų metų rašytiniuose šaltiniuose aprašomos dantenų ligos ir nurodomi būdai (The Ebners papyrus) dantenoms stiprinti vaistais, pagamintais iš augalų, mineralų ir medaus [55]. Antikinės Kinijos seniausiuose rašytiniuose medicinos šaltiniuose išsamiai aprašomas dantenų uždegimas, išopėjimas, pūliavimas [49]. Kiniečiai pirmieji suprato burnos higienos svarbą ir, norėdami išvengti priedančio ligų, ėmė naudoti dantų krapštukus ir šepetėlius [119].

Senovės Graikijoje Platono, Homero ir Aristotelio laikais kultūros ir mokslo raida pasiekė savo aukso amžių. Žymus to meto mokslininkas Hipokratas savo veikaluose aprašo ne tik dantų dygimą bei funkciją, bet nagrinėja ir priedančio ligų atsiradimo priežastis, daug dėmesio skirdamas dantų apnašoms [101].

Vėliau apie kietųjų apnašų formavimąsi jų svarbą, burnos ertmės anatomiją ir jos ligas, rekomenduojant racionalius gydymo būdus, rašoma Paracelso ir Eustachijaus veikaluose.

Pirmasis didesnės apimties spausdintas darbas, skirtas priedančio ligomis tyrinėti, buvo parašytas P.Fauchard 1746 m., kuriame autorius nagrinėja dantų apnašas, jų valymo svarbą, siūlo įvairius instrumentus, skalavimus, pastas bei paslankių dantų įtvarus. Vėliau šiam klausimui daug dėmesio skyrė J.Hunter [106, 107], J.Riggs [196] WD.Miller [161], B.Gottlieb [81] ir kiti mokslininkai.

Atskirais priedančio ligų etiologijos ir patogenezės tyrimų laikotarpiais to meto mokslinis metodinis lygis lėmė įvairių mokslinių hipotezių susiformavimo bei atskirų teorijų atsiradimą.

3.1. Priedančio ligų epidemiologija

Priedančio ligų paplitimu plačiau susidomėta bei pradėti vykdyti nuoseklūs epidemiologiniai tyrimai tik nuo 20-jo amžiaus antrosios pusės. Dabar didėja ne tik priedančių ligų paplitimas tarp suaugusiųjų ir vaikų, bet daugėja ir veiksnių, turinčių įtakos šių ligų vystymuisi.

Įvairiose šalyse atliekami perspektyvieji epidemiologiniai tyrimai, kurių tikslas – išanalizuoti ne tik ligos paplitimą, bet ir nustatyti sergamumo tendenciją priklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės, burnos ertmės higienos ir sisteminių veiksnių.

Apibendrinus pastarųjų dešimtmečių tyrimų rezultatus, galima teigti, kad priedančio ligos plačiai paplitusios tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Didesnis priedančio ligų paplitimas nustatytas Rytų Europos šalyse, tarp kurių išskiriama Baltarusija, kurioje sergamumas priedančio ligomis siekia 76 proc., mažesnis Vakarų Europoje. Šiaurės Amerikoje trisdešimtmečių ir vyresnių žmonių sergamumas siekia 34,4 proc. ir turi ryškią tendenciją didėti su amžiumi [5, 12]. Lietuvoje

priedančio ligomis serga 95,7 proc. gyventojų. Tai antroji pagal dažnumą priežastis, dėl kurios gyventojai netenka dantų, turi nepakankamą burnos sveikatą, pastovų užslėptos infekcijos židinį organizme [78, 183, 274]. Atliktų tyrimų duomenimis, žmonių amžius, lytis, išsilavinimas,burnos ertmės higiena turi tiesioginę įtaką burnos sveikatai ir priedančio audinių būklei.

1 lentelė. Sergamumas parodontitu 35–44 amžiaus žmonių grupėje

Šalis Metai, kada vykdytas _tyrimas Asmenų (%), kai _CPITN=3 Asmenų (%), kai _CPITN=4

Suomija 1982–1983 29 7 Airija 1989–1990 13 2 Prancūzija 1985–1989 23 16 Vokietija 1985–1999 45 13 Italija 1983–1985 41 14 Olandija 1981–1986 53 11 Ispanija 1985 21 18 Jungtinė karalystė 1985–1988 54 13 Estija 1987 53 13 Lenkija 1986–1990 32 16 Vengrija 1985–1991 21 4 Baltarusija 1986 45 31 Europa 37 14

Kitos ekonomiškai išsivysčiusios

šalys* 33 9

10 – blogiausiai ekonomiškai

išsivysčiusių šalių** 40 36

* JAV, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija, ir Hong Kongas

** Tanzanija, Siera Leonė, Malaizija, Bangladešas, Nigerija, Kenija, Burkina Faso, Indija ir Laosas 3.2. Priedančio ligų etiopatogenezė

Priedančio ligos – tai infekcinės, uždegiminės kilmės liga, kuriai būdingas dantį palaikančių ir supančių audinių uždegimas, sukeliamas bakterinių apnašų.[167]

Ligai progresuojant, epitelinės ląstelės migruoja danties paviršiumi žemyn, suardo periodonto raištį, įvyksta kaulinio audinio rezorbcija, susiformuoja periodontinė kišenė [146]. Minėtos patologijos vystymąsi lemia mažiausiai du pagrindiniai veiksniai:

1) mikroorganizmai ir jų gyvybinės veiklos produktai 2) makroorganizmo apsauginių reakcijų ypatybės [66].

Pripažindamas mikroorganizmų ir makroorganizmo apsauginių reakcijų svarbą priedančio aidinių ligoms vystytis, R. C. Williams 1998 m. pateikė naujausią ligos vystymosi modelį [267].

APLINKOS IR ĮGYTI RIZIKOS VEIKSNIAI Antikūnai Citokinai, Neutrofilai prostaglandinai Antigenai Proteazės Lipopolisacharidai ir kt. virulentiniai veiksniai

MIKRO-ORGANIZMŲ

POVEIKIS

Organizmo

imuno-uždegiminis

atsakas

Ligos

klinikiniai

požymiai

Jungiamojo

audinio ir

kaulo

metabolizmas

GENETINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI 1 pav. Priedančio audinių ligų modelis pagal R.C.Williams [267]

Be mikroorganizmų ir makroorganizmo imuninio atsako svarbus vaidmuo priedančio ligų patogenezėje skiriamas genetiniams, aplinkos bei įgytiems rizikos veiksniams. Būtent šie veiksniai gali lemti polinkį sirgti priedančio ligomis, turėti įtakos ligos progresavimui ir sunkumui [181].

3.3. Mikroorganizmų vaidmuo priedančio ligų vystymuisi

Burnos ertmės ligų infekcinės teorijos pradmenys skelbiami W.D.Miller darbuose jau 1889 metais, kuriuose nagrinėjamas ryšys tarp bakterijų ir priedančio audinių ligų. Autorius nurodo, kad „alveolinę piorėją“ sukelia ne specifiniai mikroorganizmai, bet įvairios bakterijos [161].

Vėliau, iki 20-tojo amžiaus vidurio infekcinė priedančio audinių teorija buvo primiršta, o siūlomos vis naujos. Bandyta šias ligas sieti su mitybos, hormonų veiksniais bei vietiniu audinių dirginimu [77, 79, 105]. Tuo laikotarpiu nebuvo vieningos priedančio ligų tyrimo krypties, todėl daugybė moksliškai nepagrįstų duomenų apie šias ligas sukėlė painiavą klinikinėje periodontologijoje, sudarė sąlygas gydymo ir profilaktikos klaidoms atsirasti [150].

Iš šios situacijos išeitį rado 20-jo amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje Skandinavijos mokslininkai, kurių mokslinę koncepciją priedančio audinių ligų etiologijoje sudarė kryptingi dantų apnašų vaidmens tyrinėjimai.

Atlikta daug epidemiologinių tyrimų ir įrodytas glaudus ryšys tarp burnos ertmės higienos ir priedančio audinių uždegiminių ligų [198, 215].

Infekcinės priedančio audinių ligų kilmės pripažinimas, kurioms išsivystyti didelę įtaką turi bakterijos, gyvenančios ant dantų ir subgingivaliniuose paviršiuose [148], suintensyvino mikroorganizmų paieškų tyrimus, mikroorganizmų ir makroorganizmo sąveikos analizėje [30, 72, 102, 179, 241].

Atliktais tyrimais patvirtinta, kad dauguma mikroorganizmų, turinčių įtakos priedančio ligoms atsirasti, gyvena dantų apnašose [22, 71, 93, 177, 267], kurių sudėtis priklauso nuo sudėtingų mikroorganizmų tarpusavio santykio: konkurencijos, antagonizmo ir komensalizmo [174].

Manoma, kad dantų apnašas sudaro trys pagrindiniai komponentai: 1. Kariosogeniniai mikroorganizmai.

2. Priedančio ligas sukeliantys mikroorganizmai.

3. Adjuvantai ir supresinės medžiagos, tarp kurių aktyviausi yra lipopolisacharidai, dekstranai ir kt. [143].

Reikšmingiausi iš priedančio ligas sukeliančių mikroorganizmų yra Porhyromonas gingivalis, Bacteroides, Prevotella intermedia ir Actinobacillus actinomycetemcomitans [71].

Dabar apie dantų apnašų įtaką priedančio ligoms atsirasti medicinos literatūroje vyrauja du pagrindiniai požiūriai. Pirmojo požiūrio šalininkai mano, kad dantų apnašose esančios bakterijos ir

mikroorganizmai gali veiki kaip specifiniai ligos sukėlėjai [9, 23, 56, 84, 86, 220], gamindami toksinus [89, 203, 272] ir sukeldami įvairius biologinius pokyčius [3, 251]. Literatūroje yra duomenų, kad dantų apnašų bakterijų gyvybinės veiklos produktai gali sukelti dantenų epitelio degeneracinius pokyčius, kurie didina jo pralaidumą [166, 221]. Kai kurios dantų apnašų bakterijos, tarp kurių išskiriama Actinobacillus actinomycetemcomitans, geba prasiskverbti giliai į audinius, išskirti leukotoksiną, kuris, įsiskverbdamas į biologines membranas, sukelia biologinius pokyčius didina kapiliarų pralaidumą [67, 135]. Pastaraisiais metais atlikti moksliniai tyrimai patvirtina žalojantį dantų apnašų poveikį priedančio audiniams ir mikroorganizmų reikšmę jų ligoms atsirasti [71].

3.4. Virusų vaidmuo priedančio ligų etiopatogenezėje

Jau nustatyta, kad virusai taip pat turi didelę įtaką preidančio ligų etiopatogenezei. Sergant jaunatviniu parodontitu ir kitomis sunkiomis parodontito formomis, dantenų vagelės skystyje buvo išskirtas citomegalo (CMV), Eipšteino-Baro I tipo (EBV-1) ir Herpes parastasis virusas. Manoma, kad šie virusai gali susilpninti makroorganizmo imuninį atsaką, infekuodami priedančio β-limfocitus, o citomegalo virusas priedančio monocitus/makrofagus ir T-limfocitus [42, 222, 249].

Herpes viruso infekcijos paūmėjimai siejami su daugeliu imunosupresinių veiksnių. Jie gali sužadinti audinius žalojančių citokinų išsiskyrimą, sukelti citotoksinius ir imunopatologinius reiškinius, o visa tai sudaro sąlygas daugintis priedančio patologiniams mikroorganizmams [43].

Herpes viruso vaidmens priedančio audinių ligų etiopatogenezėje įvertinimas gali būti svarbus šios ligos profilaktikai ir gydymui.

3.5. Sisteminės ligos ir priedančio audinių patologija

Be dantų apnašų poveikio priedančio ligų išsivystymui, ne mažesnė įtaka minėtai patologijai vystytis tenka ir makroorganizmo imuniniam atsakui į dantų apnašą. Šiam atsakui gali turėti įtakos įvairios sisteminės ligos [7, 18, 25, 82, 237], tarp kurių išskiriamos:

1) širdies ir kraujagyslių sistemos ligos; 2) kraujo ligos;

3) endokrininės sistemos ligos; 4) medžiagų apykaitos sutrikimai; 5) psichosomatinės ligos.

Viena iš sisteminių ligų, dažniausiai siejamų su priedančio audinių uždegiminės patologijos vystymuisi, yra cukrinis diabetas.

Cukrinis diabetas (CD) yra dažna ir sparčiai plintanti liga, sąlygojanti medžiagų apykaitos sutrikimus ir sukelianti žmogaus gyvenimą bloginančias komplikacijas.

I tipo cukrinis diabetas pasireiškia dėl negrįžtamo kasos Langerhanso sąlelių β-ląstelių sekrecinės funkcijos išnykimo [114, 152]. Maždaug 65–85 proc. sergančių I tipo cukriniu diabetu randama antikūnų prieš β-ląsteles ir jų paviršinius antigenus. Antikūnai slopina insulino sekreciją ir skatina ląstelių žudikių aktyvumą. Sumažėjus insulino kiekiui, didėja gliukozės koncentracija kraujyje, sąlygojanti įvairių organų pažeidimus ir disfunkciją [14].

3.6. Cukrinio diabeto paplitimas pasaulyje ir Lietuvoje

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, cukriniu diabetu pasaulyje serga apie 195 milijonus gyventojų (~4 proc.) , iš jų I tipo cukriniu diabetu – 11,5 milijono. I tipo cukrinis diabetas, ankstesnėse angliavandenių apskaitos klasifikacijose vadintas juveniliniu bei nuo insulino priklausomu, yra lėtinė medžiagų apykaitos sutrikimų liga. Šis diabetas prasideda anksčiau nei išryškėja jo simptomai. Jis diagnozuojamas tik tada, kai žūva 50–90 proc.β-ląstelių. Tai viena iš sunkiausių endokrininės sistemos patologijų. Ji gali būti ankstyvųjų komplikacijų, invalidumo ir mirties priežastis. Šia liga serga vaikai ir suaugę žmonės [80, 139]. 20-jo amžiaus pabaigoje atliktais tyrimais nustatyta, kad pagrindiniai I tipo cukrinio diabeto sukėlėjai yra imunologiniai-autoimuniniai veiksniai ir virusinė infekcija, kurie trikdo insulino išskyrimą ir naikina β-ląsteles [14]. Sergamumas cukriniu diabetu turi ryškią tendenciją didėti ir, manoma, kad 2025 metais išaugs iki 5,4 proc., o sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu bus dukart daugiau [11, 115, 122, 156, 208, 252].

Baltijos jūros regiono valstybėse nustatytas platus pirminio sergamumo diapazonas. Didžiausias sergamumas yra Suomijoje. Lyginant su Lietuva, Latvija ir Lenkija, jis didesnis penkis kartus. Vienas mažiausių sergamumo rodiklių registruojamas Lenkijoje. Manoma, kad I tipo cukriniu diabetu sergamumas didėja tolstant geografinei platumai nuo ekvatoriaus [73, 87, 117, 140, 178, 252, 254]. Iškelta hipotezė, kad tam įtakos turi infekcinės ligos.

Pirmieji angliavandenių apykaitos sutrikimų epidemiologiniai duomenys Lietuvoje buvo paskelbti 1972–1974 m., atliekant Kauno – Roterdamo intervencijos tyrimą. Nustatyta, kad net 19,5 proc. 45–60 metų kauniečių buvo rizika susirgti cukriniu diabetu. 1979–1983 m. tuometinio TSRS Eksperimentinės endokrinologijos ir hormonų chemijos instituto Kauno filialo Cukrinio diabeto laboratorijos darbuotojai ištyrė 15 tūkst. sąlyginai sveikų žmonių. Buvo tirti Kauno, Prienų, Birštono, Šilutės, Jonavos, Panevėžio ir Šiaulių įmonių dirbantieji. Nustatyta, kad 3,24 proc. iš jų serga cukriniu diabetu. Ligos paplitimas per keturis kartus viršijo tuometinį jos dispanserinės apskaitos rodiklį. 1986–1987 m. atsitiktinės atrankos metodu suformuotos Lietuvos miestus ir rajonus atstovaujančių tiriamųjų grupes. Tiriamiesiems atlikti gliukozės toleravimo mėginiai. Jų rezultatai interpretuoti 1985 m. PSO angliavandenių apykaitos sutrikimų diagnostiniais kriterijais. Ištyrus 2193 penkių Lietuvos rajonų (Kupiškio, Kaišiadorių, Kretingos, Joniškio, Varėnos)

apie 2 proc. (tarp vyrų – 1,7 proc. ir tarp moterų – 2,5 proc.), o gliukozės toleravimo sutrikimų – 5,2 proc. (tarp vyrų – 4,2 proc. ir tarp moterų – 6 proc.). Įvertinus tyrimų duomenis, galima manyti, kad 1991 m. cukriniu diabetu galėjo sirgti nuo 39 iki 59 tūkst. 20–69 metų Lietuvos gyventojų. Atsitiktinės atrankos metodu atrinktų Lietuvos gyventojų epidemiologiniai tyrimai vykdomi ir dabar. Preliminariais jų duomenimis cukriniu diabetu šiuo metu gali sirgti daugiau kaip 3 proc. Lietuvos suaugusių žmonių. Išanalizavus Lietuvoje atliktų cukrinio diabeto sergamumo ir paplitimo tyrimų duomenis galima teigti, kad ligonių daugėja [176].

3.7. Burnos ertmės patologija ir cukrinis diabetas

Sergant I tipo cukriniu diabetu, dėl padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje [98] bei autonominės neuropatijos [201] mažėja seilių sekrecija, burnos gleivinė dėl dehidratacijos išsausėja, tampa neatspari traumai ir infekcijai [65, 228, 247].

Literatūroje nemažai šaltinių, kurie nagrinėja cukrinio diabeto įtaka dantų ėduonies intensyvumui, tačiau autorių nuomonės gana prieštaringos. R.B.Jones ir kolegos, nustatę padidėjusį dantų ėduonies intensyvumą sergantiesiems cukriniu diabetu [113] tai sieja su sumažėjusia seilių sekrecija burnoje bei padidėjusiu gliukozės kiekiu seilėse ir dantenų vagelės skystyje. Kiti autoriai [242, 245], neradę tokio ryšio, nustatė ėduonies intensyvumą sergantiesiems cukriniu diabetu nepakitusį ar net mažesnį. Jų nuomone, tam įtakos turi speciali ligoniams dieta, kurioje ribojami kariosogeniniu poveikiu pasižymintys angliavandeniai.

Nagrinėjant cukrinio diabeto ir priedančio audinių uždegiminių ligų ryšį, dėl skirtingų cukrinio diabeto ir priedančio audinių ligų klasifikacijų bei metodų diagnozuojant diabetą ir hiperglikemiją, esant skirtingiems priedančio audinių patologijos vertinimo kriterijams išvados teikiamos gana prieštaringos. Dauguma mokslininkų nurodo, kad sergantiesiems cukriniu diabetu dažniau diagnozuojamos priedančio audinių uždegiminės ligos, jos sunkesnės, greičiau progresuojančios [34, 60, 64, 85, 216, 239, 248]. Ir tik nedaugeliui iš jų tokio ryšio nustatyti nepavyko [17, 24]. Sukaupta daug duomenų, įrodančių, jog gera cukrinio diabeto kontrolė mažina riziką susirgti priedančio audinių uždegiminėmis ligomis [6, 175, 199, 212, 246]. Literatūroje galima rasti keletą šaltinių, kuriuose nagrinėjamas neigiamas priedančio audinių infekcijos poveikis hiperglikemijos kontrolei [85, 233, 244]. Pripažindamas cukrinio diabeto ir priedančio audinių patologijos glaudų ryšį, 1993 m. H. Loë prie pagrindinių penkių cukrinio diabeto komplikacijų: mikroangiopatijos, neuropatijos, nefropatijos, makrovaskulinių ligų, vangaus žaizdų gyjimo, šeštąja siūlo įvardyti priedančio ligas [149].

Pastaraisiais metais mokslininkai bando nustatyti, kaip cukrinis diabetas galėtų įtakoti priedančio audinių uždegiminių ligų vystymąsi.

Sergantiesiems I tipo cukriniu diabetu nustatyta ryškių pakitimų organizmo kraujagyslėse besivystant mikroangiopatijoms ir aterosklerozei,kraujagyslių endotelio ląstelės proliferuoja, storėja pamatinė membrana ir kraujagyslių sienelės.Gausėja glikoproteidų, glikogeno ir lipidų sankaupos, formuojasi ateromos, trinka medžiagų ir deguonies apykaita audiniuose, trinka homeostazė [108, 128, 229, 231].

Panašius morfofunkcinius pokyčius B.Seppala su kolegomis nustatė ir priedančio audinių kraujotakoje [213]. Kraujagyslėse vyrauja sklerozė ir hialinozė, endotelio išburkimas bei spindžio susiaurėjimas. Matyt kraujagyslių pažeidimas turi tam tikros įtakos priedančio audinių uždegiminių ligų vystymuisi, tačiau nėra esminis patogenezės veiksnys. Hiperglikemija sąlygoja padidėjusį gliukozės kiekį dantenų vagelės skystyje [63,125]. Dėl to gausėja galutinių glikozilinimo produktų (angl. advanced glycosylation endproducts-AGEs) sankaupos audiniuose, aktyvuojasi kolagenazės, sutrinka kolageno sintezė bei fibroblastų funkcijos, lėtėja žaizdų gijimas, sutrinka audinių apsauginė funkcija [169]. Sukaupti duomenys apie mikrobinio veiksnio įtaką priedančio audinių uždegiminių ligų etiopatogenezei paskatino mokslininkus tyrinėti mikrobinį apnašų sudėtį sergantiesiems cukriniu diabetu. Minėtos krypties moksliniais tyrimais įrodyta, kad, padidėjus gliukozės kiekiui organizmo skysčiuose kinta kiekybinė ir kokybinė mikrobinės plėvelės sudėtis. Sergantiesiems nuo insulino priklausomu cukriniu diabetu subgingivalinėje floroje galima rasti: Capnocytophaga, Actinomyces species ir juodai pigmentuotų Bacteroides, Prevotella intermedia, Prevotella melaninogenica, Campylobacter rectus [129, 202].

Makroorganizmo atsparumas patogeninių mikroorganizmų poveikiui priklauso nuo imunologinio reaktyvumo, ypač nuo neutrofilinių leukocitų, kaip pirmosios apsauginės grandies, kiekybinių ir kokybinių savybių. Neutrofilai dalyvauja apsauginėse reakcijose, fagocituoja ir sunaikina mikroorganizmus ląstelės viduje [234] ir išskiria baktericidines medžiagas į ekstra ląstelinę aplinką [21, 185, 186, 238].

Daugelio mokslininkų pastebėta, kad, sergant cukriniu diabetu, sulėtėja neutrofilinių leukocitų kryptinga migracija reaguojant į chemotraktantą, sutrinka adhezija su fagocituojamu objektu ir jo fagocitozė [153, 157, 175].

Po sąveikos su mikroorganizmais neutrofiliniai leukocitai į ekstra ląstelinę terpę išskiria labai didelius kiekius biologiškai aktyvių medžiagų: interleukino-1 (IL-1), navikus nekrotizuojančio veiksnio α (TNF-α) bei prostaglandino E2 (PGE2) [172, 200]. Monocitų paviršiniai receptoriai RAGE, reaguodami į padidėjusias AGEs sankaupas priedančio audiniuose, aktyvuoja biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimą į ekstra ląstelinę terpę [205]. Manoma, kad tai gali paaiškinti priedančio audinių uždegiminio proceso atkaklumą, esant padidėjusiam gliukozės kiekiui kraujyje bei dantenų vagelės skystyje nekontroliuojamo cukrinio diabeto metu.

3.8. Neutrofolinių leukocitų vaidmuo priedančio audinių uždegiminių ligų etiopatogenezėje

Pastaraisiais metais mokslininkai daug dėmesio skiria neutrofilinių leukocitų vaidmens priedančio audinių ligoms vystytis analizei [26, 28, 51, 59, 104, 112, 142, 225, 253, 264]. Neutrofilinių leukocitų, sudarančių daugumą kraujo leukocitų, reikšmė apsaugant makroorganizmą nuo mikroorganizmų invazijos yra milžiniška. Burnos ertmėje bei dantenų kišenėse gausu įvairių mikroorganizmų, kurie turi įtakos priedančio audinių destrukcijai. Todėl neutrofiliniai leukocitai, sudarantys 90 proc. dantenų vagelės leukocitų, yra svarbiausia apsaugos grandis kovojant su šiais mikroorganizmais [261].

Literatūros šaltinius, kuriuose pateikiamos neutrofilinių leukocitų vaidmuo priedančio ligoms vystytis, galima skirstyti į dvi grupes: 1) viena grupė mokslininkų mano, kad neutrofiliniai leukocitai gali sukelti priedančio audinių pažeidimus, išskirdami į ekstra ląstelinę aplinką lizosominius fermentus ir laisvuosius deguonies radikalus [44, 103, 133, 223]; 2) kitos grupės mokslininkai, remdamiesi gausiais klinikiniais duomenimis, priedančio ligas sieja tiek su kiekybiniais, tiek su kokybiniais neutrofilinių leukocitų pokyčiais [19, 27, 70, 235, 236]. Manoma, kad leukocitai sudaro apsauginę mikrobus naikinančią bei sekrecinę užtvarą tarp mikrobinės plėvelės ir dantenų vagelės jungties epitelio [159].Jų atsakas į mikrobo skverbimąsi yra adhezija, chemotaksis, antigeno atpažinimas, fagocitozė ir jo sunaikinimas bei gausus baktericidinių medžiagų, tarp jų ir aktyvių deguonies formų išsiskyrimas į aplinką.

Morfologinė ir biocheminė neutrofilų paskirtis – sukelti organizmo apsaugines reakcijas : fagocitozės ir viduląsteliniu būdu sunaikinti mikroorganizmus (234) arba išskirti baktericidines medžiagas į neląstelinę aplinką (185,238). Fagocitozės procese išskiriama keletas nuoseklių išorinių (chemotaksis, nespecifinė adhezija, specifinė opsonizacija) ir vidinių (fagocitozė, metabolinis sprogimas, degranuliacija, bakterijų sunaikinimas) etapų [234].

Kokia bebūtų uždegimo kilmė, infekcinė ar imuninė, tam tikri veiksniai sukelia kryptingą leukocitų migraciją [100]. Chemotaksis – tai fenomenas, kurio dėka fagocitai kryptingai juda, veikiami medžiagos – chemotraktanto, nuolat didėjančio kiekio gradiento. Veikiami chemotraktanto neutrofiliniai leukocitai uždegimo zonoje prilimpa prie smulkiųjų kraujagyslių sienelių ir per jas prasiskverbia į uždegimo zoną. Neutrofilinių leukocitų chemotaksį sukeliantys veiksniai gali būti: bakterinės kilmės (bakterinis apnašas ir jų metabolizmo produktai), komplemento sistemos komponentai (aktyvuotas C5 veiksnys yra stipriausias neutrofilų chemotraktantas), arachidono rūgšties metabolizmo produktai (leukotrienai, tromboksanas arba interleukinas-1) [61].

Ryškūs chemotaksio sutrikimai pastebėti ūminio jaunatvinio parodontito atvejais [33, 40, 141, 256]. Šių pacientų neutrofilinių leukocitų membraninių receptorių skaičius esti sumažėjęs. J.B.Suzuki ir kolegos, atlikę tyrimus, nustatė, kad 86 proc. sergančiųjų jaunatviniu parodontitu ir 26

proc.sergančiųjų generalizuotu parodontitu turi sumažėjusį neutrofilinių leukocitų chemotaksį. Žymiai sumažėjusį atsitiktinį migracinį neutrofilų aktyvumą bei chemokinezę dėl stafilokokinio anatoksino poveikio sergančiųjų parodontitu aprašo ir kiti autoriai [276].

Chemotaksio sutrikimų gali atsirasti dėl neveiklių leukocitų membraninių receptorių ir dėl aplinkoje esančių chemotaksio inhibitorių [171, 255, 257, 258, 259, 260]. Žinoma, kad kai kurie patogeniniai mikroorganizmai, kaip Actinobacillus actinomycetemcomitans, bacteroides gingivalis gamina chemotaksio inhibitorius [217, 255, 260].

Nepaisant anksčiau minėtos neutrofilinių leukocitų svarbos, fagocitozė, be abejo, yra labiausiai efektyvus makroorganizmo imuninės sistemos komponentas naikinant patogeninius mikroorganizmus, prasiskverbusius per epitelinius barjerus [226].

Fagocitozės metu išskiriami trys pagrindiniai etapai. Pirmasis – tai adhezija, kurios metu fagocitas kontaktuoja su fagocituojamu objektu. Tam tikslui polimorfonuklearinis leukocitas savo paviršiuje turi receptorius. Antrojo etapo metu vyksta mikrobo prarijimas arba absorbcija. Priklausomai nuo fagocito funkcinės būklės, trečiojo etapo metu prarytas objektas gali būti suvirškintas, likti be pakitimų ar net pradėti daugintis [62].

Prarijus mikrobą, įsitraukia keletas mechanizmų galutiniam mikrobo sunaikinimui. Lizosominiai fermentai patenka į fagocito vakuolę vykstant degranuliacijai. Prarytas mikrobas sunaikinamas naudojant ląstelių granulių turinį. Pagal turinį išskiriamos azūrofilinės bei specifinės granulės. Azūrofilinės, kurių sudėtyje yra mieloperoksidazės, lizocimo, katijoninių baltymų, proteazių bei hidralazių, susidaro promieliocitų stadijos metu. Specifinės granulės gaminamos visą neutrofilinio leukocito brendimo laikotarpį ir savo sudėtyje turi lizocimo, kolagenazės, laktoferino, panašaus į B12 baltymo, plazminogeno aktyvatoriaus ir citochromo-b [16, 29, 270].

Kai kurių autorių nuomone, neląstelinių baktericidinių medžiagų išskyrimas į aplinką, sergant priedančio ligomis, yra reikšmingesnis už fagocitozę.

Neląstelinis antimikrobinis neutrofilinių leukocitų aktyvumas grindžiamas oksidaciniais ir neoksidaciniais mechanizmais. Žinoma, kad mikrobai, slopindami lizosominių fermentų aktyvumą, gali išvengti neutrofilinių leukocitų neoksidacinės baktericidinės sistemos veiksnių [262].

Tokiais atvejais gali būti vartojama nuo deguonies priklausoma oksidacinė gynybinė sistema, kuriai didelę įtaką turi aktyviosios deguonies formos [83, 95].

Dėl suderintų nuoseklių metabolinių procesų susidaro aktyvūs deguonies radikalai, vyksta vadinamasis respiratorinis sprogimas. Fagocituojančios organizmo ląstelės, kovodamos su mikroorganizmais, gamina daug aktyvių deguonies formų: O2 , OH¯, H2O2, HOCL, NO ir kt.

Vykstant oksidaciniam pliūpsniui, aktyviai naudojama deguonis [127, 187]. Šiek tiek deguonies naudojama mitochondrinio kvėpavimo metu vykstant oksidaciniam gliukozės metabolizmui.

Po leukocito aktyvinimo, veikiant membranos NADPH oksidazei, įvyksta reakcija, kurios metu iš aplinkos paimamas deguonis ir ant ląstelių paviršiaus susidaro aktyvus superoksido anijonas, kuris patenka į fagolizosomą ir neląstelinę aplinką [50, 52].

+ + −_{+ +} → +NADPH 2O NADP H O 2 _{2 2}

Nors labai aktyvus, dauguma autorių mano, kad superoksido anijonas tiesiogiai nedalyvauja vykstant citotoksinėms reakcijoms [52]. Superoksido anijonas, veikiant peroksido dismutazei, paverčiamas vandenilio peroksidu [50].

− 2 O 2 2 2 2 H O H O O 2 −+ + → +

Superoksido anijonas ir vandenilio peroksidas dalyvauja vykstant tolesnėms reakcijoms ir yra aktyvių deguonies radikalų pirminė forma. Haber Weis’s reakcijos metu, dalyvaujant geležies jonams, susidaro hidroksilo radikalai [263].

2 Fe 2 2 2 H O OH OH O O−+ ⎯⎯→⎯2+ + −+ + − +_{+ ⎯⎯→ + +} 3 2 2 2 _{H O OH OH Fe} Fe

Atlikta keletas tyrimų, rodančių teigiamą koreliaciją tarp geležies ir vario kiekio dantenų vagelės skystyje ir priedančio audinių uždegimo intensyvumo [184]. Nustatyta, kad vandenilio peroksidas nėra toks biologiškai aktyvus kaip superoksido ir hidroksilo radikalai, tačiau jie kartu su mieloperoksidaze, išsiskyrusia iš neutrofilų pirminių granulių, ir kraujo plazmoje esančiais halogenų jonais (dažniausiai chloru) sudaro stiprų oksidatorių – hipochlorito rūgštį HOCL [127].

Dėl mieloperoksidazės poveikio H2O2 oksiduoja halogenus (Cl¯, Br¯, J¯) į hipohalogeno

jonus, pasižyminčius dideliu oksiduojančiu poveikiu [127].

O H OCl H H Cl O H_{2 2}+ −+ +→ ++ −+ ₂

Nustatyta, kad mieloperoksidazės, atsakingos už HOCL susidarymą, aktyvumas teigiamai koreliuoja su priedančio audinių uždegimo aktyvumo laipsniu [263].

Jau įrodyta, kad osteoklastai, gamindami aktyvias deguonies formas, gali pagreitinti kaulinio audinio rezorbciją [219, 230]. Kitų autorių nuomone, superoksido anijonas ir vandenilio peroksidas gali netiesiogiai sąlygoti kaulinio audinio rezorbciją priedančio audinių uždegimo metu aktyvindami osteoklastus bei skatindami jų formavimąsi [20,94]. Dabar daug dėmesio skiriama aktyvių deguonies formų destrukcinio poveikio organizmo ląstelėms ir neląsteliniams komponentams ištyrimui [35, 37, 263, 265]. Tyrimai rodo, kad šios medžiagos, keisdamos pirminę, antrinę ir tretinę baltymų struktūrą, palengvina jų proteolizę ir gali suardyti ląstelės DNR, mažinti mitochondrijų, viduląstelinių fermentų aktyvumą bei peroksidinti membranų fermentus [137].

Superoksido išsiskyrimas į neląstelinę aplinką gali aktyvinti chemotaksį ir pagreitinti leukocitų migraciją į infekcijos vietą [137]. Aktyvios deguonies formos, ypač mieloperoksidazės

sistema, gali vietiškai slopinti proteinazių inhibitorius, vadinasi išsiskyrus fermentams ir įvykus oksidaciniam pliupsniui dėl padidėjusio proteinazių aktyvumo, vyksta audinių destrukcija [265].

Veikiant mikroorganizmams, sustiprėjus citokinų gamybai, jungiamojo audinio ir imuninės ląstelės gamina daugiau proteolizinių fermentų, todėl suyra kologeniniai ir nekologeniniai jungiamojo audinio komponentai [46, 263].

Jau nustatyta, kad aktyviosios deguonies formos aktyvina kolagenazę ir želatinazę bei, aktyvindamos α-1 antiproteinazę, netiesiogiai sustiprina metaloproteinazių poveikį [214, 265].

Aktyviąsias deguonies formas organizme neutralizuoja antioksidantai. Pusiausvyros sutrikimas tarp aktyviųjų deguonies formų gamybos ir juos neutralizuojančių organizmo antioksidacinių sistemų gali turėti įtakos uždegiminių ligų vystymuisi [13, 35, 124].

Sergančiųjų priedančio audinių ligomis seilėse ir dantenų vagelės skystyje sutrinka oksidatorių-antioksidantų pusiausvyra. Manoma, kad antioksidantų stoka, ypač pagausėjus geležies ir vario kiekiui , gali aktyvinti aktyvių hidroksilo OH radikalų gamybą ir sąlygoti priedančio raiščių ir dantenų epitelio lizę [8].

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad sergantiesiems cukriniu diabetu, sunkesnės priedančio audinių uždegiminės patologijos formos koreliuoja su nepakankama neutrofilinių leukocitų funkcija, sutrinka neutrofilų chemotaksis, adhezija ir fagocitozė [153, 154, 157, 175, 268].

Tiriant priedančio audinių uždegiminę patologiją, daug dėmesio skiriama dantenų vagelės skysčio biocheminei ir morfologinei sudėčiai. Nustatyta, kad į dantenų vagelę per 1 minutę patenka apie 30 tūkst. leukocitų (204). Jų skaičius labai išauga, jei yra priedančio audinių uždegimas [76].

Po sąveikos su mikroorganizmais neutrofilinių leukocitų citoplazminėse granulėse esantys proteolitiniai fermentai patenka į ekstra ląstelinę aplinką, dantenų vagelėje padidėja lizosominių fermentų kiekis [39]. Manoma, kad proteazės, ypač elastazė, gali ardyti įvairius jungiamojo audinio komponentus ir sukelti priedančio audinių destrukcinius pokyčius [39, 57, 74, 90, 111, 182, 193, 224, 253]. Minėtų fermentų kiekis dantenų vagelės skystyje tiesiogiai priklauso nuo priedančio audinių uždegimo laipsnio [142, 243, 253]. Dantenų vagelėje randama ir kitų neutrofilinių leukocitų lizosominių fermentų: β-gliukuronidazės [136, 138], arilsulfatazės [138], katepsino G [132] bei įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, kilusių iš neutrofilinių leukocitų: interleukino-1 [110], interleukino-8 [38] ir prostaglandino E2 [165].

G.S.Hori ir kolegų duomenimis, net labai padidėjęs neutrofilinių leukocitų lizosominių fermentų aktyvumas nepajėgus vykdyti priedančio audinių apsauginę funkciją [104].

Todėl, įtarus priedančio audinių patologiją, tikslinga išsamiau tyrinėti neutrofilinių leukocitų oksidacinės funkcijos aktyvumą, nes išsiskyrę spontaniškai laisvieji deguonies radikalai gali sunaikinti mikroorganizmus. Todėl tam tikras jų kiekis yra būtinas priedančio audinių apsaugai.

Tačiau padidėjusi aktyviųjų deguonies formų gamyba gali turėti įtakos priedančio audinių destrukcijai bei uždegiminių ligų etiologijai bei patogenezei.

Literatūros duomenys apie sergančiųjų parodontitu oksidacinę neutrofilinių leukocitų yra negausūs ir prieštaringi. Be to, ji tirta naudojant opsonizuotas bakterijas, zimozaną, o ne neopsonizuotus mikroorganizmus bei jų veiklos produktus, kas labiau atitiktų burnos ertmėje vykstančius procesus [69, 92, 266].

Apibendrinus pateiktus literatūros duomenis, galima daryti išvadą, kad priedančio audinių uždegiminės ligos yra viena pagrindinių dantų netekimo priežasčių. Nors atlikta daug mokslinių tyrinėjimų, minėtos patologijos etiopatogenetiniai mechanizmai kol kas neištirti. Iki šiol nepakankamai ištirta neutrofilinių leukocitų nuo deguonies priklausančių ir nepriklausančių oksidacinių mechanizmų bei jų tarpusavio sąveikos įtaka priedančio audinių patologijai vystytis.

4. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

4.1 Tiriamųjų kontingentas

Tyrimas buvo atliekamas Kauno medicinos universiteto Dantų ir burnos ligų klinikoje ir Biologinės ir bioorganinės chemijos katedros laboratorijoje gavus Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimą (protokolo Nr. 57/2005).

Tyrimams atlikti buvo sudarytos trys grupės tiriamųjų. Pirmąją grupę sudarė 38 asmenys, sergantys I tipo cukriniu diabetu, kuriuos ištyrus kliniškai ir radiologiškai, nustatyta sunki parodontito forma (PI>5). Šių tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 50 metų, iš jų moterų – 22 (57,9 proc.), vyrų – 16 (42,1 proc.).

Antrąją grupę sudarė 17 asmenų, sergančių I tipo cukriniu diabetu, kuriems priedančio audinių uždegiminės patologijos nerasta (PI<0,1). Tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 50 metų, iš jų moterų – 11 (64,7 proc. ), vyrų – 6 (35,3 proc.).

Abiejų grupių tiriamieji atrinkti iš didelio skaičiaus pacientų, kurie buvo gydyti KMUK Endokrinologijos klinikoje.

Biocheminiams ir imunologiniams tyrimams įvertinti buvo atrinkta trečioji grupė, t. y. kontrolinė, kurią sudarė 30 asmenų nuo 18 iki 50 metų, tarp jų moterų buvo 16 (53,3 proc.), vyrų – 14 (46,7 proc.). Kontrolinę grupę sudarė KMUK Odontologijos klinikos pacientai, darbuotojai bei studentai. Šios grupės tiriamieji nesirgo sisteminėmis ligomis, neturėjo klinikinių priedančio audinių uždegiminės patologijos požymių.

Siekiant įvertinti I tipo cukrinio diabeto kontrolės įtaką neutrofilinių leukocitų oksidacinei funkcijai, pirmos ir antros grupių tiriamieji buvo skirstomi į gerai-patenkinamai (HbA1c≤8) ir blogai (HbA1c≥8,1) kontroliuojančių glikemiją grupes [10].

Pacientai, kurie dalyvavo 2001–2006 m. tyrime, per pastaruosius 3 mėnesius, išskyrus sergančius I tipo cukriniu diabetu ir vartojančius insuliną, medikamentų nevartojo, žalingų įpročių neturėjo (nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų). Išsami tiriamųjų grupių analizė pagal lytį pateikiama 2-ame pavyzdyje, pasiskirstymas pagal amžių 3-ame pavyzdyje. Grupių tiriamieji pagal amžių ir lytį iš esmės nesiskyrė (p>0,05).

46,7 35,3 42,1 53,3 64,7 57,9 Kontrolinė gr. (n=30)

CD ir sv eiki priedančio audiniai(n=17)

CD ir parodontitas(n=38)

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Proc.

Vyrai Moterys

Tiriamųjų grupė

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

36,7 _35,3 28,9 53,3 _52,9 55,3 10 _11,8 15,8

Kontrolinė grupė CD ir sveiki CD ir parodontitas

0 20 40 60 80 100 26 ir < m. 26-35 m. 36 ir > m. Proc. priedančio audiniai

4.2. Tyrimai

4.2.1. Klinikiniai tyrimai

Visiems tiriamiesiems buvo užpildoma speciali anketa, sudaryta iš kelių skyrių: dokumentinės dalies, anamnezės duomenų, objektyvaus tyrimo duomenų, taip pat klinikinių, laboratorinių, biocheminių bei imunologinių tyrimų duomenų.

4.2.1.1. Priedančio būklės įvertinimas

Priedančio audinių pažeidimo laipsniui įvertinti naudotas Russell parodonto indeksas – PI [167], jo nustatymas pateiktas 2 lentelėje.

2 lentelė. Russell parodonto indekso (PI) nustatymas

Balai Klinikiniai požymiai Radiologinių tyrimų duomenys 0 Nėra priedančio audinių uždegimo ir funkcijos sutrikimo

1 Lengvo laipsnio gingivitas, dalies laisvo dantenų krašto uždegimas 2 Gingivitas, viso laisvo dantenų krašto uždegimas, epitelinė jungtis _nesuardyta

4 Pradinė kompaktinės plokštelės _rezorbcija

6 Sunkaus laipsnio gingivitas, pažeista epitelinė jungtis ir susiformavusios dantenų kišenės.Kramtymo funkcija nepažeista, dantys nepaslankūs

Horizontali kompaktinės plokštelės rezorbcija

8 Sunkaus laipsnio priedančio audinių pažeidimas ir su funkcijos _{pažeidimu:paslankūs dantys}

Ryški horizontali ir vertikali kaulo rezorbcija, siekianti daugiau kaip trečdalį danties šaknies ilgio PI= Balų suma /dantų skaičius

Priedančio audiniai sveiki, kai paradonto indeksas 0–0,2 balo, gingivitas – nuo 0,3 iki 2,0 balo, parodontitas – nuo 2,1 iki 8,0 balo.

Žandikaulio alveolinės ataugos kaulo būklei įvertinti naudota ortopantomograma ir atskirų dantų grupių [11, 16, 24, 31, 36, 44] kontaktinės rentgeno nuotraukos.

4.2.1.2. Laboratoriniai kraujo tyrimai

Nustatyta tiriamųjų morfologinė kraujo sudėtis:

Eritrocitų skaičius, hemoglobino kiekis kraujyje, leukocitų formulė – F. Bayer hematologiniu kraujo analizatoriumi ADVIA 2120, glikozilintas hemoglobinas HbA1c tirtas aparatu DCA-2000.

4.2.2. Neutrofilinių leukocitų aktyviųjų deguonies formų gamybos nustatymas chemiliuminescencijos metodu

diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis (n=17) bei sveikų kontrolinės grupės asmenų (n=30) periferinio veninio kraujo. Tiriamiesiems rytą, nevalgiusiems steriliais švirkštais buvo paimama 10 ml veninio kraujo. Krešėjimo procesui sustabdyti vartotas heparinas (20 VV/ml). Plastikiniai mėgintuvėliai su krauju buvo statomi 45° kampu ir laikomi 1 val. termostate 37° C temperatūroje. Po to plazma su leukocitais nusiurbiama ir išpilstoma po 2 ml į mėgintuvėlius, naudojamus chemiliuminescencijos tyrimui. 1 ml šios suspencijos buvo paliekama leukocitų skaičiui ir sudėčiai (proc.) nustatyti.

Chemiliuminescencijos matavimas. Nuo liucigenino ir liuminolo priklausoma nescencija buvo matuojama L.G. Korkinos [130] metodu. Nuo liuminolo priklausoma chemiliumi-nescencija rodo suminį ekstra ląstelinį ir viduląstelinį gaminamų aktyviųjų deguonies formų skaičių. Nuo liucigenino- į šių ląstelių išorę išskiriamų superoksido anijonų kiekį.

Matavimai buvo atliekami KMU Biologinės ir bioorganinės chemijos katedroje esančiu sinciliaciniu ß-skaitikliu (Delta 300, Model 6891, pagamintu Trecor Europa BV Analytic Division). Į mėgintuvėlius su leukocitų suspencija, laikomus vandeniniame termostate, buvo įpilama 0,1 ml liuminolo arba liucigenino (galutinė koncentracija – 50 µM) ir išmatuojama neaktyvių neutrofilinių leukocitų chemiliuminescencija. Aktyvintų leukocitų chemiliuminescencijai nustatyti į mėgintuvėlius pridedama 0,1 ml E.coli ar S.aureus (1×109/ ląstelių/ml). Neutrofilinių leukocitų chemiliuminescencija buvo registruojama praėjus 15, 30, 45 ir 60 min. po ląstelių aktyvinimo.

Leukocitai sudaro pagrindinę bendro kraujo ar leukocitų suspensijos, paruoštos cheminiu-minescencijai, dalį [145]. Todėl aktyvintos ar neaktyvintos chemiliuminescencijos intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo neutrofilinių leukocitų skaičiaus leukocitų suspensijoje. Neutrofilinių leukocitų sukelta chemiliuminescencija gali būti apskaičiuojama pagal formulę [130] iš bendros leukocitų chemiliuminescencijos: vcn V 100 ) leuk ( I ) NL ( I = × ,

kur: I(NL) – neutrofilinių leukocitų chemiliuminescencija, I(leuk) – leukocitų suspensijos cheminiu-minescencija, V – tyrimams naudoto indelio tūris, v – suspensijos kiekis(ml), c – leukocitų kiekis, n – neutrofilinių leukocitų procentas.

4.2.3. Veninio kraujo redukcinių savybių nustatymas

Pagal nitromėlynojo tetrazolio (NMT) redukcijos reakciją buvo sprendžiama apie tiriamųjų veninio kraujo redukcines savybes.

Kraujo mėginių paėmimas. Tiriamiesiems, sergantiems I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma (n=15) bei sveikiems kontrolinės grupės asmenims (n=15) rytą, nevalgiusiems steriliais vienkartiniais švirkštais buvo paimama 10 ml veninio kraujo. Krešėjimo procesui sustabdyti buvo vartojamas heparinas (20 VV/ml).

Laboratoriniai tyrimai. NMT redukcijos reakcija buvo atliekama pagal Afolorunso A. Demehin metodiką [53]. 6 ml paimto kraujo buvo supilstoma į tris mėgintuvėlius po 2 ml, kuriuose NMT galutinė koncentracija siekė 100 µM. Į kontrolinį mėgintuvėlį buvo supilamas atitinkamas kiekis plazmos, gautos centrifuguojant kraują 20 min. (g-1500). Mėgintuvėliai buvo inkubuojami 20 min. 37° C temperatūroje. Gauti pavyzdžiai tiriami spektrofotometru CF-26, kai bangos ilgis – 580 nm.

Gautus tyrimų duomenis vertinome šviesos laidumo procentais.

4.2.4. Periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų gyvybingumo in vitro tyrimas Kraujo mėginių ruošimas. Tiriamiesiems, sergantiems I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma (n=10) bei sveikiems kontrolinės grupės asmenims (n=10) veninio kraujo buvo imama standartinėmis sąlygomis (ryte, tiriamiesiems nevalgius, gulint) į vakuuminį mėgintuvėlį su 0,072 ml 7,5% koncentracijos K3EDTA (Vacutainer®, BD, JAV). Imant bandinį buvo griežtai

laikomasi gamintojo rekomendacijų, t. y. timpa laikoma ne ilgiau kaip 1 minutę, o tiriamasis negniaužia kumščio. Bandiniai į laboratoriją buvo pristatomi nedelsiant.

Laboratoriniai tyrimai. Leukocitai buvo išskiriami pagal B. Kristal metodika [131], vartojant leukocitų tankio gradiento tirpalą Ficoll® (Sigma-Aldrich, Vokietija). Kraujas praskiedžiamas fosfatiniu buferiu ir, atsargiai užpylus ant Ficoll‘-io tirpalo, buvo centrifuguojamas 1000 g 20 minučių be stabdymo. Po centrifugavimo ląstelių sluoksnis, likęs virš Ficoll‘-io tirpalo, buvo atsargiai surenkamas ir perkeliamas į kitą mėgintuvėlį. Surinktos ląstelės (leukocitai) buvo plaunamos tris kartus naudojant fosfatinį buferį. Po paskutinio plovimo leukocitai buvo užpilami reikiamu fosfatinio buferio kiekiu praskiedžiant leukocitus iki koncentracijos 107/ml.

Leukocitų gyvybingumas buvo vertinamas prieš ir po inkubacijos, ląstelių gyvybingumas apskaičiuojamas procentais. Ląstelės buvo dažomos Tripano mėliu ir skaičiuojamos mikroskopuojant šviesiniu mikroskopu „Olympus“ (OLYMPUS, Japonija) naudojant Neubauer hemocitometrą.

Leukocitai buvo inkubuojami su autologine plazma, praskiesta Hanks‘o tirpalu (Biological Industries, Israel) (plazmos ir tirpalo santykis 1:4). Mišiniai inkubuoti CO2 inkubatoriuje, kuriame

buvo 37º C temperatūra ir CO2 5 proc. koncentracija, inkubacijos trukmė – 90 minučių.

4.2.5. Gliukozės įtaka neutrofilinių leukocitų aktyviųjų deguonies formų gamybai (nustatoma nuo liuminolo ir liucigenino priklausomu chemiliuminescencijos metodu) Leukocitų paruošimas. Leukocitai gauti spontaninės sendimentacijos metodu (190) iš sveikų asmenų (n=15) periferinio veninio kraujo. Tiriamiesiems rytą nevalgiusiems steriliais švirkštais buvo paimama 10 ml veninio kraujo. Krešėjimo procesui sustabdyti buvo vartojamas heparinas (20 VV/ml). Plastikiniai mėgintuvėliai su krauju buvo statomi 45° kampu ir laikomi 1 val. termostate 37° C

tyrimui naudojamus mėgintuvėlius. 1 ml šios suspencijos buvo paliekama leukocitų skaičiui ir sudėčiai (proc.) nustatyti.

Chemiliuminescencijos matavimas. Nuo liucigenino ir liuminolo priklausoma chemiliumi-nescencija buvo matuojama L.G.Korkinos [130] metodu. Matavimai buvo atliekami KMU Biologinės ir bioorganinės chemijos katedroje esančiu sinciliaciniu ß-skaitikliu (Delta 300, Model 6891, pagamintu Trecor Europa BV Analytic Division). Į mėgintuvėlius su leukocitų suspencija, laikomus vandeniniame termostate, buvo įpilama gliukozės tirpalo (100mg/dl bei 500mg/dl galutinės koncentracijos), 0,1 ml liuminolo ar liucigenino (galutinė koncentracija – 50 µM) ir išmatuojama neaktyvių neutrofilinių leukocitų chemiliuminescencija. Aktyvintų leukocitų chemiliuminescencijai nustatyti į mėgintuvėlius pridedama 0,1 ml E.coli (1×109_{/ląstelių/ml).}

Neutrofilinių leukocitų chemiliuminescencija buvo registruojama praėjus 15, 30, 45 ir 60 min. po ląstelių aktyvinimo.

Neutrofilinių leukocitų sukelta chemiliuminescencija buvo apskaičiuojama pagal anksčiau minėtą formulę.

4.3. Reagentai

Periferinio veninio kraujo redukcinėms savybėms nustatyti ir neutrofilinių leukocitų nuo liuminolio ir liucigenino priklausomai chemiliuminescencijai matuoti buvo vartojami NMT, liucigeninas, liuminolas, 100mg/dl, 500mg/dl gliukozės tirpalai, Dulbecco fosfatinis tirpalas ir Hanks‘o subalansuotų druskų tirpalas.

Leukocitų aktyvinimui naudota KMUK Mikrobiologijos laboratorijoje išauginta E.coli ATCC25922 ir S.aureus štamas 256.

Neutrofilinių leukocitų gyvybingumui in vitro nustatyti buvo vartojamas Ficoll tirpalas ur tripano mėlis.

Reagentų įsigyta:

Iš „Sigma“ (JAV) firmos: NMT, liuminolis, liucigeninas, Dulbecco fosfatinis tirpalas ,Hanks‘o subalansuotų druskų tirpalas.

Iš „Sigma-Aldrich“ (Vokietija) firmos – Ficoll tirpalas. Iš „Roth“ firmos: plastikiniai mėgintuvėliai, pipetės.

4.4. Statistinė analizė

Surinkti duomenys buvo kaupiami duomenų bazėse (struktūrinio modelinio registro kontingentas, sudėtinio tyrimo kontingentas). Statistinė analizė atlikta naudojant programų SPSS ir STATISTIKA paketus. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnumų bei požymių tarpusavio priklausomumą.

Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.

Naudodami Kolmogorovo-Smirnovo testą, nustatėme normalųjį kiekybinių dydžių skirstinį. Kiekybinių dydžių lyginimas atliktas naudojant Stjudento (t) kriterijų nepriklausomiems ir priklausomiems kintamiesiems ir Fišerio kriterijų. Taikant šiuos kriterijus, nagrinėjami požymiai kiekvienoje grupėje turi būti normaliai pasiskirstę ir turėti tą pačią dispersiją. Siekiant nustatyti, kurie vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai skiriasi, taikytas Bonferroni daugkartinio lyginimo aposteriorinis kriterijus (post hoc).

Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžio, taikytas tikslus (mažoms imtims) ir asimptominis (χ2_{) kriterijus.}

Baigčiai prognozuoti pagal matavimo požymių reikšmes naudota logistinė regresinė analizė. Žingsninė šios procedūros eiga įgalino nustatyti informatyvių požymių sistemą ir įvertinti prognozės tikslumą.

5. REZULTATAI

5.1. Klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenys

Klinikinių tyrimų duomenys. Šių tyrimų duomenys pateikiami 3-oje lentelėje.Visų trijų grupių tiriamieji amžiumi reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Sveikų kontrolinės grupės asmenų PI buvo lygus 0,03±0,01, sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis, PI sudarė 0,04±0,01, o sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma PI buvo 5,35±0,1.

4-ame pavyzdyje analizuojama antros ir trečios grupės sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ligos trukmė. Remiantis pateiktais duomenimis, sergančiųjų sunkia parodontito forma cukrinio diabeto trukmė buvo 18,55±1,75 metų, o nesergančių priedančio ligomis trukmė sudarė 14,82±2,89 metų.

Laboratorinių tyrimų duomenys pateikiami 4-oje lentelėje. 3 lentelė. Tiriamųjų grupių charakteristika

Tiriamos grupės Amžiaus (V±SP) (metai) PI indeksas (pagal Russell) (V±SP)a Kontrolinė grupė (n=30) 29,0±1,0 0,03±0,01

CD ir sveiki priedančio audiniai

(n=17) 28,2±1,9 0,04±0,01

CD ir parodontitas (n=38) 29,6±0,9 5,35±0,1

F=0,148; l.l.=2; p>0,05 F=1871,7; l.l.=2; p<0,001 V±SP – vidurkis±standartinė paklaida.

4 lentelė. Tiriamųjų veninio kraujo laboratorinio tyrimo duomenys

Tiriamos grupė Hemoglobino kiekis _(g/l) Eritrocitų skaičius _×1012_/l Leukocitų skaičius ×109/l

Kontrolinė (n=30) 134,8±1,6 4,4±0,3 5,6±0,1a,b

CD ir sveiki priedančio audiniai

(n=17) 123,4±4,4 4,1±0,2 7,1±0,4a,c

CD ir parodontitas (n=38) 129,3±3,3 4,3±0,1 8,6±0,5b,c F=18,5; l.l.=2; p<0,001 a_p=0,05; b_p=<0,001;c_p<0,05 4-oje lentelėje pateiktais duomenimis visų trijų grupių tiriamųjų veninio kraujo hemoglobino kiekis ir eritrocitų skaičius reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), tačiau leukocitų skaičius statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp grupių. Didžiausias leukocitų skaičius 8,6±0,5 buvo sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma, o sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis grupėje sudarė 7,1±0,4. Mažiausias leukocitų skaičius buvo kontrolinės grupės tiriamųjų veniniame kraujyje – 5,6±0,1.

Leukocitų skaičius tiriamųjų veniniame kraujyje ir paruoštose inkubacinėse terpėse pateikiamas 5-oje lentelėje. Granuliocitų skaičius veniniame kraujyje visų grupių reikšmingai nesiskyrė, tačiau paruoštoje inkubacinėje terpėje sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma granuliocitų buvo reikšmingai daugiau nei kontrolinės grupės tiriamųjų (p<0,001) bei sergančių I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis (p<0,01). Limfocitų skaičius buvo reikšmingai didesnis (p<0,01) kontrolinės grupės tiriamųjų veniniame kraujyje ir paruoštoje inkubacinėje terpėje (p<0,001) nei atitinkami rodikliai sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma. Monocitų reikšmingai daugiau buvo kontrolinės grupės tiriamųjų (p=0,05) ir sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis (p=0,05) veniniame kraujyje palyginti su sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma.

5 lentelė. Leukocitų skaičius ir jų sudėtis apskaičiuota procentais tiriamųjų veniniame kraujyje ir paruoštoje inkubacinėje terpėje VENINIO KRAUJO

Leukocitai Granuliocitai Limfocitai Monocitai

F=21,6; l.l.=2; p<0,001 F=7,2; l.l.=2; p<0,01 F=4,3; l.l.=2; p<0,05

INKUBACINĖS TERPĖS

Leukocitai Granuliocitai Limfocitai Monocitai

F=3,7; l.l.=2; p<0,05 F=13,9; l.l.=2; p<0,001 F=18,8; l.l.=2; p<0,001

Išanalizavus leukocitų skaičių ir leukogramos procentinę sudėtį tiriamųjų veniniame kraujyje ir paruošoje inkubacinėje terpėje, pavyko sudaryti logistinės regresijos modelį, kuriame, lygindami kontrolinės grupės tiriamųjų duomenis su sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma nustatėme reikšmingą leukocitų (PI [0,047-0,379; p<0,001), limfocitų (PI [1,058-1,1411; p<0,01), monocitų (PI[1,066-2,283; p<0,05) ir granuliocitų (PI [1,070-1,398; p<0,01) kitimą. Reikšmingas limfocitų (PI [1, 185-1,942; p<0,001), monocitų (PI [1,176-2,271; p<0,01) ir granuliocitų (PI [1,082-1,707; p<0,01) kitimas nustatytas analizuojant logistinės regresijos modelį, sudarytą lyginant sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma su kontrolinės grupės tiriamųjų inkubacinės terpės leukocitų skaičiumi ir leukogramos procentine sudėtimi. Nepavyko sudaryti patikimo logistinės regresijos modelio analizuojant atitinkamus duomenis, lyginant sergančiuosius I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma su sergančiaisiais I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančiais priedančio ligomis išskyrus reikšmingą monocitų kitimą (PI[1,005-2,083; p<0,05) tiriamųjų kraujyje.

6 lentelė. Logistine regresine analize nustatytų veninio kraujo požymių ryšys

Sergančiųjų I tipo CD ir sunkia parodontito forma palyginti su kontroline grupe

Požymiai B regresijos _koeficientas SP Patikimumo _lygmuo Šansų santykis 95% PI

Leukocitai -2,011 0,531 <0,001 0,134 0,047; ,379

Limfocitai 0,200 0,074 0,007 1,222 1,058; ,411

Monocitai 0,445 0,194 0,022 1,560 1,066; ,283

Neutrofilai 0,201 0,068 0,003 1,223 1,070; ,398

Konstanta=-7,558

Sergančiųjų I tipo CD ir sunkia parodontito forma palyginti su sergančiųjų I tipo CD, bet nesergančių priedančio ligomis

Požymiai B regresijos _koeficientas SP Patikimumo _lygmuo Šansų santykis 95% PI

Leukocitai -0,262 0,181 0,148 0,769 0,539; ,097

Limfocitai 0,036 0,055 0,517 1,037 0,930; ,155

Monocitai 0,369 0,186 0,047 1,447 1,005; ,083

Neutrofilai 0,033 0,046 0,467 1,034 0,945; ,131

7 lentelė. Logistine regresine analize plazmoje nustatytų požymių ryšys

Sergančiųjų I tipo CD ir sunkia parodontito forma palyginti su kontroline grupe

Požymiai B regresijos _koeficientas SE Patikimumo _lygmuo Šansų santykis 95% PI

Leukocitai 0,084 0,231 0,715 1,088 0,692; 1,712

Limfocitai 0,417 0,126 0,001 1,517 1,185; 1,942

Monocitai 0,491 0,168 0,003 1,634 1,176; 2,271

Neutrofilai 0,307 0,116 0,008 1,359 1,082; 1,707

Konstanta=-37,027

Sergančiųjų I tipo CD ir sunkia parodontito forma palyginti su sergančiųjų I tipo CD, bet nesergančių priedančio ligomis

Požymiai B regresijos _koeficientas SE Patikimumo _lygmuo Šansų santykis 95% PI

Leukocitai 0,117 0,242 0,628 1,125 0,699; 1,809

Limfocitai 0,018 0,062 0,776 1,018 0,902; 1,149

Monocitai -0,059 0,111 0,595 0,943 0,759; 1,171

Neutrofilai -0,061 0,070 0,382 0,941 0,821; 1,079

Konstanta=0,572

5.2 Veninio kraujo neutrofilinių leukocitų nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys

5.2.1 Neaktyvintų veninio kraujo neutrofilinių leukocitų nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos chemiliuminescencijos tyrimo duomenys

Kontrolinės grupės tiriamųjų, sergančių I tipo cukriniu diabetu(CD), bet nesergančių priedančio ligomis ir sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu (CD) bei sunkia parodontito forma nuo liuminolo ir liucigenino priklausomos neaktyvintų periferinio veninio kraujo neutrofilinių leukocitų (NL) chemiliuminescencijos (CL) duomenys pateikiami 8-oje lentelėje.

Kontrolinės grupės tiriamųjų NL nuo liuminolo priklausoma CL buvo reikšmintai mažesnė nei sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu (p<0,001) ir sudarė 146,2 ±8,6 impulsų/min.Sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu, net nesergančių priedančio ligomis NL nuo liuminolo priklausoma CL buvo reikšmingai mažesnė (p<0,001) nei sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma ir atitinkamai sudarė 245,8±19,9 impulsų/min. bei 391,4±15,5 impulsų/min. (5 pav.).

Kontrolinės grupės tiriamųjų NL nuo liucigenino priklausoma CL buvo statistiškai reikšmingai mažesnė nei sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu (p<0,001) ir sudarė 204,6 ±11,5impulsų/min. Sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu, bet nesergančių priedančio ligomis NL nuo liucigenino priklausoma CL buvo reikšmingai mažesnė (p<0,001)nei sergančiųjų I tipo cukriniu diabetu ir sunkia parodontito forma ir atitinkamai sudarė 536,29±37,0 impulsų/min. bei 608,8±21,1 impulsų/min. (6 pav.).

Tyrimo duomenys rodo, kad visose tiriamųjų grupėse veninio kraujo NL tiek nuo liuminolo, tiek ir nuo liucigenino priklausoma CL kito ir 60-tąją minutę reikšmingai sumažėjo (p<0,01).

0 50 100 150 200 250 300 350 400 450

fonas 15 min. 30 min. 45 min. 60 min.

Laikas im pul sa i/m in .

Kontrolinė gr. CD ir sveiki priedančio audiniai CD ir parodontitas

5 pav. Neaktyvintų veninio kraujo NL nuo liuminolo priklausomos CL dinamika

0 100 200 300 400 500 600 700

fonas 15 min. 30 min. 45 min. 60 min.

Laikas im pul sa i/m in .

Kontrolinė gr. CD ir sveiki priedančio audiniai CD ir parodontitas