LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Veterinarinės Patobiologijos katedra
Giedrė Januškevičiūtė
Ekologinio ūkio kiaulių ligų patomorfologinė analizė
Pathomorphological analysis of pigs diseases in organic
farm
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ekologinio ūkio kiaulių ligų
patomorfologinė analizė“
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Giedrė Januškevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Giedrė Januškevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
prof. dr. Albina Aniulienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
TURINYS
SANTRAUKA...6
SUMMARY...7
Įvadas...8
1. Literatūros apžvalga...10
1.1. Ekologinio kiaulių auginimo principai...10
1.1.1. Reikalavimai ekologiškai auginamų kiaulių veislės parinkimui...10
1.1.2. Reikalavimai kiaulių laikymo vietoms...10
1.1.2. Kiaulių šėrimas...11
1.1.3. Ligų profilaktika ir gydymas ekologiniame ūkyje...11
1.2. Parazitų infekcijos...12
1.2.2. Kiaulių askaridozė (Ascaris suum)...13
1.2.3. Ezofagostomozė...14
1.3. Kvėpavimo takų patologijos...15
1.3.1. Plaučių edema...15
1.3.2. Enzootinė pneumonija...15
1.3.3. Intersticinė pneumonija...16
1.4. Kepenų patologijos...17
1.4.1. Kepenų pabrinkimas...17
1.4.2. Kepenų riebalinė degeneracija...18
1.4.3. Kepenų cistos...19
1.4.1. Kepenų uždegimas...19
1.4.2. Kepenų fibrozė...20
1.5. Inkstų patologijos...21
1.5.1. Inkstų riebalinė degeneracija...21
1.5.2. Intersticinis nefritas...21
2. TYRIMO METODAI...22
2.1. Tyrimo atlikimo vieta...22
2.2. Tyrimo atlikimo schema...22
2.3. Patologinis anatominis tyrimas...23
2.4. Histopatologinis tyrimas...23
2.5. Statistinė duomenų analizė...24
3. TYRIMO REZULTATAI...25
3.1. Tiramųjų kiaulių patologijų pasireiškimo dažnumas...25
4. REZULTATŲ APTARIMAS...43
IŠVADOS...45
REKOMENDACIJOS...46
PADĖKA...47
proc. – procentai pav. – paveikslas
Giedrė Januškevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Baigiamojo darbo metu buvo analizuojami ekologiniame ūkyje užaugintų kiaulių įvairių organų patomorfologiniai pakitimai.
Iš viso buvo ištirtos 65 ekologiniame ūkyje užaugintos ir paskerstos kiaulės. Buvo tiriami inkstų, kepenų, plaučių, žarnų, skrandžio, širdies ir blužnies pakitimai. Paimti mėginiai patohistologiniams tyrimams. Histologiniai mėginiai nudažyti hematoksilinu – eozinu ir mikroskopuoti. Įvertinus matomus makroskopinius organų pakitimus, mėginius ištyrus patohistologiškai, gautus duomenis susisteminus ir išanalizavus buvo nustatyta, kad įvairių patologinių pokyčių aptikta 35 proc. (n=23) visų tiriamųjų kiaulių.
Įvertinus tyrimo duomenis nustatyta, kad dažniausiai tiriamoms kiaulėms nustatyta kepenų patologiniai pakitimai (32 proc.). Daugiau nei pusėje tiriamųjų kiaulių buvo nustatyti plaučių (20 proc.) ir žarnų (18 proc.) patologiniai pakitimai. Šiek tiek rečiau patologinių pakitimų rasta pasaito limfiniuose mazguose 11 proc. Rečiausiai patologiniai pakitimai nustatyti inkstuose 9 proc., o tarp tiriamųjų kiaulių skrandžio, blužnies ir širdies patologinių pakitimų visai nebuvo aptikta.
Tiriamąsias kiaules suskirsčius pagal lytis ir išanalizavus tyrimo rezultatus buvo nustatyta, kad patologiniai pokyčiai dažniau buvo aptinkami patelėms (78 proc.), nei patinams (22 proc.). Gauti statistiškai patikimi įvairių organų pakitimų pasireiškimo dažnumo nuo lyties rezultatai (p< 0,05). Tarp tiriamųjų kiaulių patologiniai pokyčiai dažniausiai buvo aptikti 10 mėnesių amžiaus grupėje 52 proc. (p<0,05).
Raktažodžiai: kiaulės, organai, ekologinis ūkis, patologiniai pakitimai.
SUMMARY
Pathomorphological analysis of pigs diseases in organic farm
Master‘s Thesis
The thesis was written on purpose to analise the pathomorphological changes of various organs in pigs grown in the organic farm.
In total, 65 pigs grown and slaughtered on an organic farm were examined. Changes in the kidney, liver, lung, intestines, stomach, heart and spleen were studied. The samples were taken for pathological examination. Samples were stained with hematoxylin and eosin and prepared for histological examination. All collected data was systematised and analysed, and it shows that pathological changes were detected in 35% of examined pigs (n = 23).
Estimating the results of the study, it was found that the most common pathological changes in examined pigs were found in liver 32 %, lung 20%, intestinal 18 %, lymph nodes 11%, and in the kidney 9%. No pathological changes in the stomach, spleen and heart were detected. Researched pigs were grouped down by gender to obtain results: significantly more pathological changes were found in female (78%) compared with males (22%). Compared the relationship between organs pathologies and gender groups the differences were statistically significant (p <0.05). Pathological changes among examined pigs was closely related to age and pathological changes were commonly detected in the 10-month age group by 52% (p <0.05).
Keywords: pigs, organs, organic farm, pathological changes.
Pirmieji ekologiniai ūkiai Lietuvoje pradėjo kurtis prieš daugiau nei 20 metų. Tuo metu pradėtas skirti didesnis dėmesys oro, dirvos ir vandenų apsaugai, t. y. gyvūninės kilmės produkcijos gamybinei aplinkai, užtikrinant, kad produktai būtų saugūs. Ir šiandien ekologinė gyvulininkystė Lietuvoje išlieka svarbia žemės ūkio dalimi.
Kiaules, lyginant su kitomis gyvulių rūšimis, auginti patogu dėl gana trumpo kiaulių auginimo laikotarpio, per kurį bandą galima greit atkurti arba didinti.
Pasaulyje prognozuojamas spartus mėsos poreikio didėjimas, kuriam patenkinti numatomas 20 procentų pasaulinės mėsos gamybos iki 2020 metų augimas. Kiaulininkystė bus svarbi šaka tenkinant šį poreikį. Kita vertus, visuomenė atkreipia dėmesį į kiaulininkystės plėtros pasekmės aplinkai, ypač dėl kiaulių mėšlo įtakos vandeniui ir orui. Keliamos problemos dėl žmonių sveikatos, ypač tose teritorijose, kuriose plėtojamas šios šakos verslas ar žmonės gyvena netoli stambių kiaulininkystės objektų (1).
Ekologinė gyvulininkystė yra svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio dalis. Laikant gyvulius, kaupiamos organinės trąšos, tiksliau panaudojami žemės plotai, išlaikomos ūkininkavimo sistemos balansas - sukuriama bei palaikoma dirvos ir augalo, augalo ir gyvulio, bei gyvulio ir dirvos tarpusavio harmonija (2). Ekologiško kiaulių auginimo tikslas - palaikyti aukštą gyvūnų sveikatos ir gerovės lygį, naudojant tinkamas laikymo, priežiūros ir šėrimo sąlygas (3). Lietuvos kaip ir Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, kuris duoda tiek aplinkosauginę, tiek socialinę ir ekonominę naudą (2). Remiantis Eurostat 2016 metais pateiktais duomenimis daugelyje ES valstybių narių ekologiškai išaugintos kiaulės sudarė tik mažiau nei 1% visos kiaulių populiacijos šalyje, didžiausias ekologinių kiaulių skaičius buvo Danijoje. Gyvūnų sveikatos ir gerovės žinios padeda nustatyti kritinius taškus ir taip pagerinti ekologiškai auginamų kiaulių sveikatą bei gerovę (3). Ekologiniuose ūkiuose didelis dėmesys skiriamas gyvūnų sveikatingumui ir produkcijos kokybei. Gyvūnai turi būti tinkamai prižiūrimi, kad mažiau sirgtų (2). Ligų prevencija ekologiniame ūkyje remiasi tam tikrais principais. Gyvūnas turi galimybę išreikšti natūralų elgesį, išvengia streso, yra šeriamas optimaliais ekologiškais pašarais ir todėl turi didesnį gebėjimą kovoti su ligos sukėlėjais, nei įprastai auginami gyvuliai. Ekologiniuose ūkiuose į pagalbą kovai su ligomis yra pasitelkiama fitoterapija ir homeopatija. Šios priemonės įprastiniuose ūkiuose naudojamos retai, nes nėra mokslinių įrodymų apie veiksmingumą. Svarbios sveikatos problemos ekologiniame ūkyje atsiranda dėl atviro laikymo būdo, kai gyvūnai užsikrečia bakterinėmis, virusinėmis ar parazitinėmis ligomis (4). Infekcinės kiaulių ligos paplitusios visose pasaulio šalyse ir sudaro 50–60% visų kiaulių ligų. Kai kurios užkrečiamosios kiaulių ligos pavojingos ir žmogui, taip pat kitiems naminiams ir laukiniams gyvūnams. Todėl šių ligų kontrolė yra ne vien kiaulininkystės ūkių savininkų, bet ir atitinkamų valstybės institucijų rūpestis. Lietuvoje kiaulių ligų tyrimai infekcinių ligų atžvilgiu atliekami vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos
teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrolės reikalavimus (5). Ekologiniuose ūkiuose galima taikyti vakcinaciją, naudoti antimikrobines ir antiparazitines medžiagas, tačiau jų vartojimo galimybės yra labai ribotos ir nėra naudojamos kaip profilaktinės priemonės (6). Antibiotikų naudojimas ekologinių penimų kiaulių bandose yra mažesnis, lyginti su bandomis laikomomis įprastinėmis sąlygomis. Tai greičiausiai yra alternatyvios laikymo sistemos, lemiančios mažesnį infekcinių ligų pasireiškimo dažnį, rezultatas. Padidėjęs kiaulių transportavimas ir skirtingo amžiaus paršelių grupavimas kartu, gali padidinti kvėpavimo takų ligų atsiradimą ekologiškai auginamoms kiaulėms, tačiau poskerdiminio tyrimo duomenys rodo, kad ekologiškai augintos kiaulės turi mažiau kvėpavimo problemų, odos (įskaitant abscesus ir išvaržas) ir uodegos pažeidimų. Kita vertus, ekologiškai auginamoms kiaulėms dažniau pasitaiko kepenų ir sąnarių pažeidimų, tačiau didelę problemą ekologiniuose ūkiuose kelia ir endoparazitai (7). Ekologinė kiaulininkystė Lietuvoje vystosi pernelyg lėtai dėl įvairių priežasčių: brangstančių pašarų, svyruojančių kiaulių supirkimo kainų, sumažėjusios vartotojų perkamosios galios. Be to, už ekologišką kiaulieną niekas nenori mokėti brangiau, nors jos savikaina yra didesnė. Taip pat griežtėja reikalavimai ekologiškos kiaulienos gamybai. Nuo 2012 metų pradžios ekologinių ūkių kiaulės turi būti šeriamos tik ekologiškais pašarais (8). Mokslinių darbų apie ekologiniuose ūkiuose auginamų kiaulių susirgimus, dažniausiai pasitaikančias patologijas organuose ir audiniuose aptikome mažai.
Tikslas: nustatyti ekologiniame ūkyje auginamų kiaulių ligas, atliekant paskerstų kiaulių
organų ir audinių patologinius morfologinius tyrimus.
Uždaviniai:
1. Atlikti kiaulių organų ir audinių poskerdiminį patologinį anatominį tyrimą.
2. Atlikti organų ir audinių mėginių patohistologinį tyrimą, įvertinti organų ir jų sistemų patologijas.
3. Nustatyti patologijų pasireiškimo dažnumą pagal organų sistemas.
4. Ištirti kiaulių amžiaus ir lyties priklausomybę ligų ir patologijų pasireiškimui.
1.1.
Ekologinio kiaulių auginimo principai
1.1.1. Reikalavimai ekologiškai auginamų kiaulių veislės parinkimui
Vienas iš svarbių ekologinės gyvulininkystės veiksnių – tinkamai parinkti veisles (9). Pasirenkant veisles, būtina atsižvelgti į gyvulių gebėjimą prisitaikyti prie vietos sąlygų, į jų gyvybingumą bei atsparumą, kad būtų išvengta specifinių ligų ir sveikatos sutrikimų, ypač taikant stovyklinio (ganyklinio) auginimo technologijas (8, 9). Be to, pasirinkti tinkamų veislių kiaules reikia ir dėl to, kad būtų išvengta su kai kuriomis intensyvaus ūkininkavimo būdu auginamomis veislėmis susijusių specifinių susirgimų arba sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, kiaulių streso sindromo PSE (blyškios, minkštos, vandeningos mėsos) (8). Taigi, pirmenybė teikiama vietinėms veislėms (9). Neekologiškai auginti gyvūnai gali būti atvežti į ūkį veisimui tik tokiu atveju, jei trūksta ekologiškai augintų gyvūnų (8).
1.1.2. Reikalavimai kiaulių laikymo vietoms
Pastato izoliacija, šildymo ir vėdinimo sistema turi užtikrinti, kad būtų palaikoma gyvuliams nekenksminga oro cirkuliacija, dulkių lygis, temperatūra, santykinis oro drėgnis ir dujų koncentracija. Į pastatą turi patekti pakankamai oro ir šviesos iš lauko. Vietovėse, kur vyrauja tokios klimato sąlygos, kurios leidžia gyvulius laikyti lauke, jų laikyti patalpose nėra privaloma. Pastatuose turi būti tiek gyvulių, kad kiaulėms būtų patogu, būtų užtikrinta gerovė ir patenkinti rūšiai būdingi poreikiai. Taip pat turi būti atsižvelgiama į gyvulių reikmes, susijusias su natūraliu elgesiu, kuris ypač priklauso nuo grupės dydžio ir gyvulių lyties. Kiaulidžių grindys turi būti lygios, bet neslidžios. Mažiausiai pusę uždarų patalpų ploto turi sudaryti tvirtos grindys, ne grotelinės. Patalpoje turi būti įrengta pakankamo dydžio patogi, švari ir sausa gulėjimo (poilsio) vieta, kur grindys turi būti tvirtos, o ne iš lentelių (8). Kiaulių guolis turi būti gausiai kreikiamas šiaudais. Be to, garde turi būti įrengtas išėjimas į lauką. Reikalaujama, kad kiaulės nemažiau kaip 150 dienų per metus praleistų lauke, todėl labai tinka jas auginti kilnojamose lauko stovyklose arba lengvų konstrukcijų statiniuose ant storo kraiko. Lauke laikomos kiaulės daug juda, be to, veikiant ultravioletiniams saulės spinduliams, organizme iš provitamino ergosterino sintetinasi vitaminas D. Dėl to taip auginami gyvuliai neserga rachitu, o sergantys greičiau pasveiksta. Kiaulės užsigrūdina, jų raumenys, sausgyslės geriau išsivysto. Taip pat sustiprėja jų nervų sistema, suaktyvėja visų organų veikla (9). Paršavedės turi būti laikomos grupėmis, išskyrus paskutinį paršingumo etapą ir žindymo laikotarpį. Paršeliai negali būti laikomi be pakratų pakloto arba paršelių narvuose. Lauko aikštelėse kiaulėms turi būti sudaryta galimybė tuštintis ir knisti. Knisimui gali būti naudojamas įvairus substratas.
Patalpos, aptvarai, įrenginiai ir indai turi būti tinkamai valomi ir dezinfekuojami, kad būtų išvengta kryžminės infekcijos ir kad nesusikauptų ligas pernešančių mikroorganizmų. Išmatos, šlapimas ir nesuėstas pašaras turi būti kuo dažniau šalinamas, siekiant sumažinti kvapą ir nepritraukti vabzdžių ar graužikų. Vabzdžiams bei kitiems kenkėjams, esantiems pastatuose ir kituose įrenginiuose, kur laikomi gyvūnai, išnaikinti gali būti naudojami rodenticidai ir kiti specialūs produktai. Pastatai ir įranga turi būti valoma ir dezinfekuojama (8).
1.1.2. Kiaulių šėrimas
Auginant kiaules ekologiškai, didelis dėmesys turi būti skiriamas kiaulių šėrimui. Jas reikia šerti ekologiškais, geros kokybės pašarais, tenkinančiais gyvulio organizmo poreikius. Ekologiniuose ūkiuose gyvuliai dažniausiai šeriami ūkyje išaugintais pašarais. Prievartinis šėrimas yra draudžiamas (9). Pagrindinis prieauglio pašaras turi būti natūralus pienas. Visi žindukliai turi būti maitinami motinos (pageidautina), o ne natūraliu karvės pienu. Paršelių maitinimo trukmė - 40 dienų (8). Todėl šiuo atveju visiškai netinka ankstyvas paršelių nujunkymas. Kiaulių dienos racionas turi būti papildytas stambiaisiais, žaliaisiais arba džiovintais pašarais, silosu. Su žole ir žaliuoju pašaru jos gauna daug visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Žolę ir žaliąjį pašarą kiaulės noriai ėda ir gerai pasisavina. Kiaulės, šeriamos per visą ganymosi zoną žole ar žaliuoju pašaru, veda sveikus ir įvairioms ligoms atsparius paršelius. Ekologiškai auginamos kiaulės gali būti šeriamos išrūgomis, nugriebtu pienu ar kitais per dirbtais pieno produktais (9). Draudžiama laikyti gyvūnus tokiomis sąlygomis arba skirti tokį racioną, kuris gali sukelti anemiją. Sertifikuojamuose ūkiuose gyvuliai turi būti šeriami ekologinės gamybos ūkyje išaugintais pašarais. Jų trūkstant, iki 50 proc. galima įsigyti iš kitų ūkių (8). Tačiau joms negalima duoti jokių augimą skatinančių ar lėtinančių preparatų, sintetinių, apetitą žadinančių medžiagų, konservantų, genetiškai pakeistų ir cheminėmis medžiagomis apdorotų pašarų, stimuliatorių, hormonų, pašarinių antibiotikų (9).
1.1.3. Ligų profilaktika ir gydymas ekologiniame ūkyje
Chemiškai susintetintų alopatinių veterinarinių vaistų arba antibiotikų skyrimas profilaktiniam gydymui yra draudžiamas. Draudžiama naudoti augimą ir gamybą skatinančias medžiagas bei naudoti hormonus arba panašias medžiagas reprodukcijai kontroliuoti (pvz. rujos skatinimas, sinchronizavimas).
Ligų prevencija grindžiama veislės ir rūšies parinkimu, ūkininkavimo praktika, aukštos kokybės pašarais ir mankšta, tinkamu gyvūnų laikymo tankiu ir pakankamomis bei tinkamomis ir higieniškomis laikymo sąlygomis. Jei, nepaisant profilaktikos priemonių gyvūnų sveikatai
apsaugoti, gyvūnai suserga arba susižeidžia, juos tuoj pat būtina gydyti, jei reikia, izoliavus ir patalpinus į tinkamą patalpą. Liga gydoma nedelsiant, kad gyvūnai išvengtų kančių (8). Gydyti ekologiniame ūkyje sergančias kiaules rekomenduojama tik fitoterapiniais (pvz., augalų ekstraktai, esencijos ir kt.) bei homeopatiniais produktais (pvz., augalinės, gyvulinės ar mineralinės medžiagos) (9). Fitoterapiniams, homeopatiniams produktams teikiama pirmenybė prieš chemiškai susintetintus alopatinius veterinarinius vaistus arba antibiotikus. Jei būtina, griežtomis sąlygomis gali būti naudojami cheminės sintezės būdu gauti alopatiniai veterinariniai vaistai, įskaitant antibiotikus, kai netinka fitoterapiniai, homeopatiniai ir kiti produktai. Visų pirma nustatomi gydymo kurso apribojimai ir karencijos laikotarpiai. Leidžiama naudoti imunologinius veterinarinius vaistus. Leidžiamas gydymas, susijęs su žmonių ir gyvūnų sveikatos apsauga pagal Bendrijos teisės aktus (8). Riboto vartojimo vaistai leidžiami vartoti tik išimtiniais atvejais, tai antibiotikai, sulfanilamidai, vietiniai nuskausminamieji, cheminės antiparazitinės medžiagos, medžiagos žarnynui dehelmintizuoti, medžiagos odos, vilnos, plaukų parazitams naikinti, analgetinės ir kitos medžiagos, veikiančios centrinę nervų sistemą, gydomieji serumai.
Išlauka prasideda paskutinį kartą paskyrus gyvūnui įprastu būdu vartojamą alopatinį veterinarinį vaistą ir baigiasi ekologiškų maisto produktų gaminimu iš tokių gyvūnų, turėjusių du kart ilgesnę už teisėtą išlauką, kaip minėta Direktyvos 2001/82/EB 11 straipsnyje, arba, kai išlaukos trukmė nenurodyta – 48 valandos (8).
1.2. Parazitų infekcijos
Parazitinės ligos gali būti didelė problema ekologiniuose kiaulių ūkiuose (7). Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. yra dažniausiai sutinkami kiaulių virškinamojo trakto parazitiniai helmintai Europoje ir Baltijos šalyse, kuriose intensyviai išvystyta kiaulininkystė. Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. virškinamojo trakto helmintai yra Europos Sąjungos kiaulių ūkiuose dažniausiai aptinkami virškinimo trakto nematodai. Nustatyta, kad beveik visose Šiaurės Europos šalių stambių ir smulkių ūkininkų fermose auginamos kiaulės yra užsikrėtusios Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. helmintais. Manoma, kad Trichuris suis yra ne mažiau paplitę helmintai, tačiau jų parazitų invazijos intensyvumas dažniausiai yra mažas arba vidutinis, mat randama apie 2−9 proc. užsikrėtusių atjunkytų paršelių ir iki 10−19 proc. užsikrėtusių penimų kiaulių. Įrodyta, kad ir produktyviuose ūkiuose taikant šiuolaikines technologijas bei profilaktikos priemones galima nenaudojant antihelmintinių preparatų palaikyti nedidelę helmintų invaziją. Ištirta, kad laikant kiaules ganyklose ar vasaros stovyklose virškinamojo trakto invazija gali būti intensyvesnė, negu laikant kiaules tvarte net esant ekstensyviai kiaulių produkcijos sistemai (10). Tarp ektoparazitų ekologiniuose ūkiuose didžiausias problemas sukelia Sarcoptes scabiei erkės (7).
1.2.2. Kiaulių askaridozė (Ascaris suum)
1 pav. Ascaris suum vystymosi ciklas (Jungersen, 1998).
Dažniausiai askaridėmis užsikrečia jauni paršeliai, o suaugusios kiaulės yra invazijos nešiotojos. Askaridės aktyviai stimuliuoja šeimininko imunitetą, todėl su amžiumi rezistentiškumas askaridžių invazijai didėja. Paršeliai, užsikrėtę didele doze askaridžių kiaušinėlių, praėjus trims savaitėms įgyja rezistentiškumą pakartotinai invazijai(10).
Ascaris suum turi tiesioginį vystymosi ciklą, o į kiaulių organizmą jos patenka fekaliniu-oraliniu keliu. Suaugusios askaridės parazituoja plonosiose žarnose ir kiekviena lytiškai subrendusi patelė išskiria iki 2 milijonų kiaušinėlių per dieną, kurie į aplinką patenka su išmatomis (11).
Per 15-30 dienų juose susiformuoja L1 stadijos lerva. Lervai išsinėrus, kiaušinėlyje išsivysto
L2 stadijos lerva (12). Tokie kiaušinėliai tampa invaziniais. Kiaulės užsikrečia prarijusios
kiaušinėlius su L2 stadijos lervomis. Patekusios į plonąsias žarnas, L2 stadijos lervos išsilaisvina iš
kiaušinėlių migruoja į akląją ir gaubtinę žarnas ir skverbiasi į jų gleivinę. Ten lervos neriasi ir tampa L3 stadijos lervomis, tuomet patenka į kraujotaką ir per 4 dienas nukeliauja į kepenis. Lervai
migruojant kepenyse atsiranda patologiniai pokyčiai - fibroziniai mazgeliai dar vadinami „pieno dėmėmis“. Per 6-8 dienas po patekimo L3 stadijos lervos per kraujotaką patenka į plaučius, alveoles,
kyla kvėpavimo takais iki ryklės, ten lervos vėl nuryjamos ir patenka į plonąsias žarnas. Plonosiose žarnose askaridės neriasi du kartus ir tampa suaugusiomis ir per 6-8 savaites lytiškai subręsta (11).
Suaugusios kirmėlės gali žymiai sulėtinti jauniklių augimą. Lervų migracija kepenyse sukelia hemoragijas, fibrozę ir limfocitų susikaupimą kepenyse. Migruojant iš kepenų į tulžies pūslę gali formuotis kepenyse abscesai. Šie pažeidimai pastebimi po 7-10 dienų ir progresuoja 1-4 savaites.
Atsparių kiaulių organizmuose tik nežymi dalis lervų pasiekia kepenis ir „baltų dėmių“ skaičius būna nedidelis, nepaisant pakartotinių infekcijų (13).
Kepenyse hemoragijos dažniausiai pastebimos aplink kepenų triados zonas ir skiltelėse. Aiškiai matomos per kapsulę kaip ryškiai raudonos zonos, kartais lengvai įdubusios ir apsuptos siaura blyškia zona. Granuliaciniuose židiniuose randamos gigantiškosios ląstelės, makrofagai ir eozinofilai. Lervų migracijos paveiktos kepenys yra kietos, dideli kepenų pažeidimai susilieję į vientisą, išnykusios kepenų skiltelių pertvaros.
Plaučių parenchimoje lervos sukelia diaugiažidinines hemoragijas, taip pat gali būti matoma plaučių edema, kongestija ir alveolinė emfizema, pneumonija. Mikroskopiškai matomas eozinofilinis bronchitas. Bronchiolės apsuptos makrofagais ir eozinofilais, bronchiolių sienelės infiltruotos eozinofilais. Lervos dažniausiai randamos alveolėse, alveolių takuose, bronchiolėse, bronchuose, o lėtiniais atvejais eozinofilinėse granulomose (14). Esant sunkiems kvėpavimo takų pažeidimams pastebimas ir žymus svorio netekimas (13).
Sunki askaridžių infekcija gali sukelti žarnų obstrukciją, patekusios į skrandį askaridės gali sukelti vėmimą, migruoti į kasą ar tulžies latakus. Kartais pasireiškia tulžies latakų obstrukcija ir gelta, cholangitas, retais atvejais žarnų perforacija. Histologiškai matoma žarnų raumens hipertrofija, žarnų kriptų pailgėjimas, eozinofilinių ląstelių telkiniai ir mastocitai (14). Ascaris suum lervoms prasiskverbus per plonųjų žarnų sienelę, gleivinėje susiformuoja nedidelės petechinės kraujosruvos. Subrendusios askaridės mechaniškai dirgina plonųjų žarnų gleivinę, absorbuoja ženklią dalį virškinimo trakto turinio, sukelia alergiją ir intoksikaciją (15).
1.2.3. Ezofagostomozė
Kiaulėse aptinkamos 6 ezofagostomų rušys: Oesophagostomum dentatum, Oesophagostomum quadrispinulatum, Oesophagostomum brevicaudum, Oesophagostomum georgianum Oesophagostomum granatensis, Oesophagostomum longicaudatum (16). Kiaulėse labiausiai paplitusios 2 rūšys: O. dentatum ir O. Quadrispinulatum (17).
Helmintų raida šeimininko organizme priklauso nuo amžiaus, lyties, svorio ir parazitų populiacijos tankio. Tačiau virškinamojo trakto parazitų Oesophag (19). Lervų būvimo vietose formuojasi 2-4 mm dydžio mazgeliai žarnų sienelėse storųjų žarnų gleivinėje, jie gali būti juosvi dėl pogleivinių hemoragijų, aplink juos formuojasi granuliomos, kazeoziniai pažeidimai ir abscesai (19, 20). Seni mazgeliai mineralizuojasi, būna apsupti fibrinine kapsule ir uždegiminėmis ląstelėmis, dažniausiai neutrofilais, makrofagais, eozinofilais ir limfocitais (20).
Mokslininko Kongsted H. atlikti tyrimai nustatė, kad ekologiniuose kiaulių ūkiuose kvėpavimo takų ligos yra viena iš pagrindinių problemų (21). Sergamumas, paplitimas ir mirtingumas labai priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip:
individo savybės (amžius, genetinis polinkis, imuninė būklė) infekciniai agentai ( virusai, bakterijos)
aplinkos veiksniai (drėgmė, temperatūra, amoniako koncentracija)
gyvūnų laikymo sąlygos (gyvūnų skaičius, oro kokybė, mityba, stresas) (20).
1.3.1. Plaučių edema
Edema, tai skaidraus, gelsvo, vandeningo skysčio, kurio sudėtyje yra nedidelis baltymų ir ląstelių kiekis susikaupimas audinyje. Edema išsivysto dėl kraujo apytakos sutrikimų, hipoksijos, infekcinių ligų, apsinuodijimų, fizinių ir cheminių veiksnių (20). Plaučių edema vystosi, kai skysčio transudacija iš plaučių kraujagyslių į intersticinį audinį arba alveoles, viršija limfinį ir alveolinį skysčio pašalinimą. Plaučių edemos atveju skysčiai kaupiasi tarpalveoliniame audinyje ir plaučių alveolėse (20, 22).
Plaučių edema fiziologiškai skirstoma į kardiogeninę (hidrostatinė, hemodinaminė) ir nekardiogeninė (dėl padidėjusio pralaidumo). Hidrostatinė (kardiogeninė) plaučių edema vystosi, kai padidėja skysčių transudacijos greitis dėl hidrostatinio spaudimo kraujagyslėse arba sumažėjusio osmosinio slėgio kraujyje.
Makroskopiškai edemiški plaučiai atrodo šlapi ir sunkūs. Spalva gali kisti, priklausomai nuo kongestijos laipsnio ir hemoragijų. Pleuros ertmėje galima aptikti skysčių. Jei edema yra didelė, tai bronchuose ir trachėjoje matoma daug putoto skysčio (22). Histologiškiai plaučių audinyje matomos išbrinkusios alveolių sienelės, eozinofilai, o intersticiniame audinyje susikaupęs rausvos spalvos skystis (22, 24).
1.3.2. Enzootinė pneumonija
Kiaulių enzootinę pneumoniją, sukelia Mycoplasma hyopneumoniae, kuri yra plačiai paplitusi pasaulyje ir sukelia didelius ekonominius nuostolius kiaulių augintojams (25, 26). Norit teisingai diagnozuoti enzootinę pneumoniją turi būti vertinami klinikiniai sergančių kiaulių simptomai, taip pat yra tikslinga atsižvelgti ir į epidemiologinius tyrimus. Ligos klinikiniai simptomai nėra ryškūs, juos galima sumaišyti su kitų bakterijų rūšių (Haemophilus parasuis, Actinobacillus pleuropneumoniae, Pasteurella multocida) sukeliamais simptomais. Enzootinė pneumonija padidina papildomų plaučių infekcijų, sukeliamų kitų patogenų, riziką (23). Plaučių pažeidimai, dažniausiai pasitaiko jaunose kiaulėse. Enzootiniai pneumonijai būdinga epitelio
ląstelių hiperplazijai ir mononuklearinių ląstelių susikaupimas perivaskuliniame ir peribronchioliniame audinyje (24).
2 pav. Plaučių pažeidimų vertinimas pagal R. F. Goodwin ir P. Whittlestone (1968). Plaučių pažeidimai vertinti pagal R. F. Goddwin ir P. Wittlestone (1968), kurie nurodo, kad maksimaliai kiaulių plaučiai gali būti pažeisti 55%. Kiekvienai plaučių sričiai tenka atitinkama pažeidimų dalis: viršutinėms kairiajai ir dešiniajai – po 10%, širdinėms kairiajai ir dešiniajai – po 10%, apatinei kairiajai ir dešiniajai diafragminėms – po 5%, vidurinei plaučių daliai taip pat 5% (25).
Enzootinės pneumonijos paveikti plaučiai ligos pradžioje yra tamsiai raudonos spalvos, o lėtinės ligos atveju jie įgauna blyškiai pilką spalvą. Mikroskopiškai pastebimas makrofagų ir neutrofilų susikaupimas bronchuose, bronchiolėse, alveolėse (26). Kai kuriais atvejais stebimas didelis eksudato susikaupimas, kuris sukelia atitinkamų skilčių atelektazę (20). Katarinė intersticinė pneumonija dažnai nustatoma ventralinėse priekinės, vidurinės plaučių skilčių srityse ir pridėtinėje skiltyje. Labai dažnai bronchų ir tarpusienio limfiniai mazgai būna padidėję (26). Taip pat kartu su enzootine pneumonija dažnai aptinkamas ir fibrininis pleuritas (20).
1.3.3. Intersticinė pneumonija
Intersticinės pneumonijos metu pažeidimai ir uždegiminiai procesai pirmiausiai pasireiškia trijuose alveolių sienelės sluoksniuose: endotelyje, pamatinėje membranoje ir alveolių epitelyje. Šio tipo pneumonijos makroskopiškai sunkiai diagnozuojamos ir reikalingas histologinis patvirtinimas. Priešingai nei bronchopneumonijos atveju, kai pažeidimai dažniausiai yra kranioventralinėse plaučių srityse, tai intersticinės pneumonijos atveju pažeidimai yra pasiskirstę difuziškai ir paprastai apima visas plaučių skiltis. Trys pagrindiniai intersticinės pneumonijos bruožai yra susilpnėjęs plaučių susitraukimo potencialas, šonkaulių įspaudai plaučių bei pleuros paviršiuje, bei nėra
matomo eksudato kvėpavimo takuose, nebent komplikuoja antrinė bakterinė pneumonija (20). Ūmios intersticinės pneumonijos metu plaučių spalva varijuoja nuo difuziškai pasiskirsčiusios raudonos iki blankiai rausvai pilkos ir blankios lėtiniais atvejais. Blankią plaučių spalvą lemia alveolių kapiliarų obliteracija (sumažėjęs audinio ir kraujo santykis), ypač tai akivaizdu kur yra alveolių sienelių fibrozė. Nekomplikuotos intersticinės pneumonijos atveju plaučiai padidėję, tekstūra būna elastiška ar guminė (27). Plaučiai pjūvyje atrodo “mėsos tekstūros” ir nėra eksudato bronchuose ir pleuroje (28). Ūminė intersticinė pneumonija prasideda nuo I tipo pneumocitų ir alveolių kapiliarų endotelio, kuris sutrikdo kraujo – oro barjerą ir vėlesnį plazmos baltymų išsiskyrimą į alveolių ertmę, pažeidimo. Lipidai, kartu su baltymais jungiasi, suformuoja lipidų-baltymų kompleksą, prikimba prie alveolių ir bronchiolių sienelių, sukelia uždegimą, edemą ir alveolių sienelės padidėjimą. Eksudacinėje stadijoje alveolių intersticiniame audinyje kaupiasi neutrofilai, vystosi edema, ko pasėkoje plonėja alveolės sienelė. Proliferacinėje stadijoje vyksta ӀӀ tipo pneumocitų proliferaciją. Nekrozuotus I tipo pneumocitus pakeičia diferencijuotis gebantys II tipo pneumocitai. Kai alveolių pažeidimas išlieka, eksudaciniai ir proliferaciniai ūmios instersticinės pneumonijos pažeidimai gali pereiti į lėtinę intersticinę pneumoniją. Lėtinės intersticinės pneumonijos bruožas yra alveolių sienelių fibrozė ir alveolių intersticinio audinio infiltracija limfocitais, makrofagais, fibroblastais ir miofibroblastais. Kitais atvejais šiuos pakitimus lydi ir II tipo pneumocitų hiperplazija, plokščiojo alveolinio epitelio metaplazija, mikroskopinės granulomos ir lygiųjų bronchiolių ir plaučių arteriolių raumenų hiperplazija (20).
Migruodamos A. suum lervos daugelyje plaučių skilčių sukelia smulkias hemoragijas, jei pažeidimai pakankamai sunkūs, gali priminti intersticinę pneumoniją (29).
1.4. Kepenų patologijos
1.4.1. Kepenų pabrinkimasPabrinkusios kepenys makroskopiškai būna pakitusios ir yra rausvai rudos spalvos, padidėjusios, standžios konsistencijos, neblizgančios, pjūvio paviršius pilkšvas. Histologiškai kepenų skiltelių ir sijų struktūra yra nepakitusi, kapiliaruose mažiau kraujo. Kepenų ląstelės padidėjusios, suapvalėjusios, citoplazma drumsta arba grūdėta, branduoliai nepakitę. Jeigu ląstelė nestipriai pažeista, nustojus veikti priežastiniam veiksniui, ląstelės funkcijos atsistato. Ląstelė žūva sutrikus ląstelės gyvybiniams procesams dėl ląstelės organoidų pažeidimo. Kepenų ląstelių pabrinkimas sukelia kepenų nepakankamumą (30).
Kepenų suriebėjimas atsiranda, kai riebalų perteklius kaupiasi kepenyse arba, kai dėl tam tikrų sutrikimų kepenys negali metabolizuoti riebalų (30). Lipidai įprastai pernešami į kepenis iš riebalinio audinio ar virškinamojo trakto laisvųjų riebalų rūgščių arba chilomikronų pavidalu. Hepatocituose laisvosios riebalų rūgštys esterifikuojamos į trigliceridus, paverčiamos į cholesterolį ir fosfolipidus (31). Hepatocituose oksidacijos metu riebalų rūgštys oksiduojasi į ketoninius kūnus energijos gamybai. Trigliceridai gali būti jungiami su apoproteinais, kad susidarytų mažo tankumo lipoproteinai, kurie patenka į plazmą, ir naudojami kaip energijos šaltinis daugeliui audinių. Kepenys aktyviai gamina lipidus iš amino rūgščių ir gliukozės. Per didelis lipidų kiekis kepenyse vadinamas steatoze arba lipidoze ir atsiranda, kai trigliceridų kaupimosi greitis hepatocituose viršija jų metabolinio skaidymo greitį arba lipoproteinų išskyrimą į plazmą. Akivaizdu, kad kepenų lipidozė nėra specifinė liga ir gali atsirasti dėl įvairių metabolizmo sutrikimų (20). Hepatocitų infiltraciją riebalais gali lemti keletas veiksnių, tokių kaip amino ir riebalų rūgščių disbalansas, angliavandenių perteklius, B grupės vitaminų, ypač, vitamino B4 – cholino, metionino trūkumas, prasta pašarų kokybė ir jų trūkumas. Kepenų lipidozė gali išsivystyti dėl padidėjusio laisvųjų riebiųjų rūgščių susikaupimo ląstelėse, padidėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių esterifikacijos į trigliceridus, sumažėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių oksidacijos, sumažėjusios sintezės baltymo apoproteino, kuris reikalingas lipoproteinų sintezei, lipotrofinių medžiagų stokos ir sumažėjusio lipoproteino išskyrimo iš kepenų ląstelių (30). Sparčiai kaupiantis riebalams, kepenys yra padidėjusios, gali būti geltonos, oranžiniai geltonos ar gelsvai rudos spalvos, minkštos konsistencijos. Esant nesunkiems atvejams riebalai kaupiasi tik kiekvienos skilties specifinėse dalyse. Esant sunkiems atvejams, paveikiamos visos kepenys, organas žymiai padidėja ir tampa riebios struktūros. Histologiškai hepatocituose lipidai atrodo kaip tuščios apvalios vakuolės. Lipidozė pagal išsidėstymą skirstoma į difuzinę ir židininę, o pagal vakuolių dydį į smulkialašelinę ir stambialašelinę. Stambialašelinė steatozė pasitaiko dažniau.Mėginyje matomos didelės vakuolės, o branduolys yra nustumtas į hepatocito periferiją. Smulkialašelinė steatozės metu metu formuojasi daug smulkių apvalių, skaidrių vakuolių, kurios nenustumia branduolio į periferiją, tačiau sukelia žymius hepatocitų funkcijos sutrikimus (20). Kepenų pokyčiai priklauso nuo lipidų kiekio, kuris gali atsidėti kepenų ląstelėse. Jei kepenų ląstelėse yra minimalus lipidų kiekis, tai kepenys gali būti nepakitusios. Histologiškai kepenų ląstelių citoplazmoje randamos įvairaus dydžio, apvalios formos vakuolės, ląstelių branduoliai gali būti nustumti prie ląstelės sienelės. Padidėjusios kepenų ląstelės suspaudžia sinusoidinius kapiliarus (30).
Šios pakankamai retai randamos cistos būna prisitvirtinusios prie kepenų kapsulės diafragminio paviršiaus. Cistos gali būti mažos, daugybinės arba izoliuotos ir labai didelės. Cistų sienelė sudaryta iš jungiamojo audinio iškloto plokščiuoju arba kubiniu epiteliu. Turinys skaidrus ir seroziškas. Jų kilmė ir atsiradimas nėra žinomas, tačiau yra daug prielaidų apie jų kilmę. Manoma kad dalis cistų yra dėl įgimtų policistinių tulžies latakų anomalijų arba endoderminės kilmės, tai įrodo ir mažėjantis šių anomalijų skaičius su amžiumi (32).
3 pav. Kepenų cistos. Nuotraukos iš asmeninio albumo.
Komine M. ir kt. savo tyrimo metu pastebėjo, kad mikroskopinio tyrimo metu cistos kepenyse dažniausiai buvo randamos kepenų vartų srityje ar jungiamajame audinyje šalia jo. Cistos gali būti išklotos ne tik kubiniu arba plokščiuoju epitelių, bet ir stulpiniu. Makroskopiškai kepenyse cistos gali būti randamos visose kepenų skiltyse, bet dažniausiai ties tulžies lataku. Cistų skersmuo varijuoja, tačiau didžiausia rasta cista buvo 25 mm skersmens. Cistos dažniausiai nesukelia jokių sveikatos sutrikimų ir aptinkamos tik poskerdiminio tyrimo metu (33).
1.4.1. Kepenų uždegimas 1.4.1.1. Ūminis kepenų uždegimas
Kepenų parenchimos uždegimas vadinamas hepatitu. Ūmiam hepatitui yra būdingas uždegimas, hepatocitų nekrozė ir apoptozė. Uždegiminių ląstelių tipas ir santykis varijuoja priklausomai nuo uždegimą sukėlusio veiksnio, organizmo atsako ir pažeidimo stadijos arba laiko, kiek tęsiasi pažeidimas (20). Leukocitai difuzinio kepenų uždegimo metu dažniausiai kaupiasi apie portalinę veną, tulžies latakus, kartais kapsulėje ir apie centrines venas. Nedidelis, bet svarbus
tarpuose tarp hepatocitų ir dažnai koncentruojasi aplink nekrozės paveiktas zonas ar šalia infekcinių mikroorganizmų (32). Ūmaus hepatito, kuri sukelia bakterijos arba parazitai atveju, mikroskopiškai dažniausiai patebima neutrofilų infiltracija. Ūminio hepatito, kurį sukelia virusinė infekcija atveju dažniau būdinga nekrozė ir apoptozė su minimalia uždegiminių lastelių (limfocitų) infiltracija (20).
1.4.1.2. Lėtinis kepenų uždegimas
Lėtinis uždegimas atsiranda dėl besitesiančio uždegimo, kurį sukelia antigeninis stimulas. Lėtiniam hepatitui yra būdinga kepenų fibrozė, uždegiminių ląstelių – limfocitų, makrofagų, mononuklearinių ir plazminių ląstelių kaupimasi, bei dažna regeneracija. Lėtinis hepatitas gali būti kelių rūšių. Granulominis, kai kepenyse randama įvairaus dydžio granulomų, kurios gali būti židininės, daugiažidininės arba difuzinės. Lėtinis pūlinis hepatitas, kuris pasireiškia atskirais arba daugybiniais abscesais. Židininiai pažeidimai, tokie kaip granulomos ar abscesai yra pakankamai lokalizuoti, jie nekeičia kepenų funkcijos. Priešingai yra difuzinių pažeidimų metu, kuris pažeidžia kepenų parenchimą ir keičia struktūrą. Degeneraciniai pokyčiai hepatito metu paveikia hepatocitus (20).
1.4.2. Kepenų fibrozė
Fibrozė yra viena dažniausių lėtinių kepenų ligų pasekmių. Fibrozės sunkumas priklauso nuo poveikio kepenų funkcijai ir jų regeneracijos galimybių. Nepaisant kepenų gebėjimo regeneruoti, sunki kepenų fibrozė gali būti ir mirties priežastis (32).
Kepenų fibrozės metu kepenyse kaupiasi didelis jungiamojo audinio kiekis, kuris pakeičia pažeistus hepatocitus ir to pasekoje formuojasi randai, kurie atsiranda dėl lėtinio, pasikartojančio kepenų ląstelių pažeidimo (34). Fibrozės apimtose kepenyse gali būti iki 6 kartų daugiau kolageno ir proteoglikanų nei sveikose kepenyse. Kepenų fibrozė apibūdinama padidėjusiu I ir II tipo fibrilinio kolageno ir XVIII nefibrilinio kolageno kiekiu Disso tarpe, aplink portalinę ir centrinę venas (32). Aktyvuotos kepenų perivaskulinės žvaigždėtosios ląstelės inicijuoja fibrozę. Šios ir mezenchiminės ląstelės proliferuoja ir tampa miofibroblastais. Šios ląstelės išskiria daug tarpląstelinio užpildo, susidedančio iš kolageno, glikoproteinų ir glikanų (34). Fibrozė savaime nesukelia jokių klinikinių simptomų, tačiau gali sąlygoti portalinę hipertenziją (kai randas surikdo normalią kraujo apytaką kepenyse) arba cirozę (randai pažeidžia normalią kepenų struktūrą ir funkciją) (34). Kepenų fibrozė būna dvejopa. Difuzinė kepenų fibrozė formuojasi dėl ilgalaikio uždegimo ar išplitusios zoninės nekrozės. Centrolobuliarinė pasireiškia dažniausiai po zoninės nekrozės dėl hipoksijos ar toksinių pažeidimų (32).
1.5.1. Inkstų riebalinė degeneracija
Inkstai būna gelsvi, minkštos konsistencijos. Inkstuose lipidai kaupiasi vingiuotųjų kanalėlių epitelyje, jų čia patenka iš pirminio šlapimo, kai yra hiperlipemija ir padidėjęs glomerulų filtro laidumas (nefrozinis sindromas). Stipriai pažeistos suriebėjusios ląstelės žūva, dėl to sutrinka atitinkamo organo funkcija. Nestipriai pažeistose ląstelėse susikaupę riebalai, pašalinus žalojančius veiksnius metabolizuojami (35).
1.5.2. Intersticinis nefritas
Intersticinis uždegimas būna išplitęs aplink venas, arterijas, limfagysles ar jungiamajame inkstų audinyje ir yra pagrindinis inksto pažeidimas. Intersticinis nefritas pagal kilmę gali būti infekcinis ir neinfekcinis, o pagal ligos eigą ūmus, poūmis ar lėtinis (20). Intersticiniui nefritui yra būdingos baltų dėmių sritys inksto paviršiuje, taip pat jį gali sukelti daugelis etiologinių veiksnių (36).
Intersticinis uždegimas gali prasidėti dėl šlapimo takų infekcijos (pielonefrito), toksinų, antrinių kanalėlių ar glomerulų pažeidimo, kanalėlių ir intersticinio audinio infekcijų (20). Virusai, tokie kaip kiaulių reprodukcijos ir kvėpavimo sindromo virusas, paršelių cirkovirusas-2 ar paršelių parvovirusas ar bakterijos Leptospira interrogans (36).
Kai inkstų intersticinis uždegimas yra vidutinio sunkumo ar sunkus matomos uždegiminės ląstelės inksto intersticiniame audinyje ir fibrozė, taip pat gali atsirasti inkstų nepakankamumas.
Dažniausi ūmaus intersticinio nefrito pažeidimai, sukelti toksinių medžiagų būna kanalėlių nekrozė, edema, hemoragijos ir uždegiminių ląstelių, ypač, neutrofilų infiltracija. Kai eiga būna lėtinė ar poūmė, neutrofilų skaičius tampa žymiai mažesnis, jie pastebimi rečiau (20). Histologiškai, pažeistuose inkstuose matoma uždegiminių ląstelių - limfocitų, plazminių ląstelių, makrofagų ir gigantinių ląstelių infiltracija (37). Lėtinio uždegimo metu stebima nefronų atrofija, intersticinio audinio fibrozė, todėl žymiai susilpnėja nefronų funkcija (20).
2.1. Tyrimo atlikimo vieta
Tyrimas atliktas 2015 – 2017 metais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Veterinarinės Patobiologijos katedroje, Patologijos centre. Kiaulių organų mėginiai buvo renkami „X“ ekologiniame kiaulių ūkyje. Po kiaulių paskerdimo ūkio skerdykloje histopatologiniam tyrimui iš viso buvo paimti 65 kiaulių įvairių organų mėginiai.
„X“ ekologiniame ūkyje auga apie 350 Lietuvos baltųjų genofondinių kiaulių. Ši veislė mažiau jautri stresams, gerai prisitaikiusi prie vietinių sąlygų. Lietuvos baltosios kiaulės išsiskiria gera mėsos kokybe, dideliu vislumu, stipria konstitucija. Kiaulės šeriamos tik ūkyje užaugintais ekologiškais pašarais. Kiaulės buvo suskirstytos į tris grupes: pirmoji – kiaulės iki 8 (n=26) mėnesių, antroji – kiaulės iki 9 mėnesių (n=27) ir trečioji grupė – kiaulės iki 10 mėnesių (n=12).
2.2. Tyrimo atlikimo schema
1 lentelė. Tyrimo schema.
2.3. Patologinis anatominis tyrimas
TYRIMO SCHEMA
Atliktas patologinis anatominis tyrimas 65 kiaulėms.
Įvairių organų mėginių paėmimas histopatologiniams tyrimams.
Histologinių preparatų gamyba ir analizė.
Patologinio anatominio tyrimo metu atliekama išsami organų apžiūra. Įvertinamas organų paviršius, dydis, spalva, kraštai, palpuojant nustatoma konsistencija, atkreipiamas dėmesys ar nėra suaugimų, nustatoma jame esančių skysčių spalva ir kiekis.
2.4. Histopatologinis tyrimas
Patohistologiniams tyrimams audinių mėginiai buvo imami iš labiausiai pažeistų vietų riboje su sveiku audiniu. Mėginiai iškart po paėmimo fiksuoti juos merkiant į 10 proc. formalino tirpalą. Po fiksavimo patologinė medžiaga sudėta į biopsines kasetes ir išplauta šaltu tekančiu vandeniu 24 val. Po to biopsinės kasetes su patologine medžiaga buvo sudėtos į audinių įmirkimo procesorių – „Shandon Pathcentre“ (Thermo Scientific, JAV), jame patologinė medžiaga buvo dehidratuojama po 2 val. 30 min. 60°, 80° ir 96° etilo alkoholyje ir praskaidrinta laikant ją izopropanolyje po 1 val. 30 min. 3 kartus iš eilės bei chloroforme po 1 val. 30 min. 3 kartus. Po dehidratacijos ir skaidrinimo tiriamieji audinių mėginiai 4 val. 30 min. impregnuoti 60° C temperatūros parafinu. Po 24 val. tiriamieji mėginiai įlieti į parafininius blokus naudojant audinių įliejimo įrangą „Tess 99“ (MEDITE, JAV). Iš suformuotų ir atšaldytų parafininių blokų naudojant „Sakura Accu-Cut® SRM™, Japonija“ pusiau automatinį rotacinį mikrotomą gauti 4 µm storio parafininiai audinių pjūviai.
Atpjautas pjūvis buvo ištiesinamas 37° C temperatūros termostatinėje vandens vonelėje ir perkeliamas ant objektinio stalelio. Objektiniai staleliai su pjūviais 5 val. buvo laikomi ant 37° C temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate“ (Thermo Scientific, JAV) po to jie buvo sudedami į 37° C temperatūros termostatą „B28“ (BINDER, Vokietija) ir džiovinami. Išdžiūvę parafininiai audinių pjūviai buvo dažomi hematoksilinu – eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį – „Tissue – Tek®DRSTM“ (Sakura, Japonija). Mėginiai buvo nudažyti baziniais (hematoksilinas) ir rūgštiniais (eozinas) dažais. Po dažymo pjūviai vėl dehidratuojami 96° etilo alkoholiu – 1 min., izopropanoliu – 1 min. praskaidrinami ksilenu – 1 min. ir uždengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojant ilgalaikio saugojimo dengiamąją terpę „Shandon Consul – MountTM“ (Thermo Scientific, JAV).
Paruošti histologiniai mėginiai analizuoti „Olympus BX41“ mikroskopu. Nuotraukos darytos naudojant histologinių vaizdų analizatorių „Olympus DP72 BX6.
2.5. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojantis statistinių duomenų apdorojimo programą ’SPSS 17’ ir ’Microsoft Exel' 2007. Duomenų statistinės analizės metu buvo nustatoma amžiaus ir lyties įtaka įvairių organų patologinių pakitimų pasireiškimo dažnumui. Buvo apskaičiuotas organų patologijų pasireiškimo dažnumas ir standartinis 95 proc. pasikliautinis intervalas (PI). Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tiramųjų kiaulių patologijų pasireiškimo dažnumasPatologiniam morfologiniam tyrimui naudotos 65 Lietuvos baltųjų veislės kiaulės iš X ekologinio ūkio. Iš ištirtų 8-10 mėnesių amžiaus kiaulių 52 proc. (95 proc. PI: 40-65) sudarė kiaulaitės ir 48 proc. (95 proc. PI: 35-60) kuiliukai. Jų patologinis anatominis tyrimas ir medžiagos paėmimas histopatologiniam tyrimui atliktas po kiaulių paskerdimo ūkio skerdykloje.
Su pakitimais Be pakitimų 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 35% 65% K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
4 pav. Patologijų pasireiškimo dažnumas kiaulėms.
Atlikus 65 kiaulių patomorfologinius įvairių organų tyrimus, buvo nustatyta, kad įvairių patologinių pokyčių organuose ir audiniuose aptikta 23 (95 proc. PI: 24-48) visų tiriamųjų kiaulių, o 42 kiaulėms patologinių pokyčių nustatyta nebuvo (4 pav.).
Patelės Patinai 0 5 10 15 20 25 30 35 18 5 16 26 Be patologinių pakitimų Su patologiniais pakitimais Lytis K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
Tiriamosios kiaulės iš ekologinio ūkio buvo suskirstytos pagal lytį į kiaulaites ir kuiliukus (kastratus). Tyrimo metu buvo ištirtos 34 kiaulaitės ir 31 kuiliukas. Įvairių organų patologijų aptikta 52 proc. (95 proc. PI: 40-65) tiriamųjų kiaulaičių grupėje. Kuiliukų organuose patologinių pokyčių rasta ženkliai mažiau – tik 15 proc. Taigi, patologiniai pokyčiai kiaulaitėms nustatyta daugiau nei 3 kartus dažniau, nei kuiliukams, skirtumas statistiškai patikimas (p< 0,05) (5 pav.).
8 mėnesiai 9 mėnesiai 10 mėnesių 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 3% 14% 18% 37% 28% 0% Be pa-tologinių pakitimų Su pa-tologiniais pakitimais Amžius K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
6 pav. Patologijų pasireiškimo dažnumas pagal amžių.
Kiaulės, siekiant įvertinti patologinių pokyčių pasireiškimo priklausomybę nuo amžiaus, buvo suskirstytos į tris grupes: pirmoji – kiaulės iki 8 mėnesių, antroji – kiaulės iki 9 mėnesių ir trečioji grupė – kiaulės iki 10 mėnesių. 8 mėnesių amžiaus grupėje iš viso buvo ištirtos 26 kiaulės, 9 mėnesių amžiaus grupėje iš viso buvo ištirtos 27 kiaulės ir 10 mėnesių amžiaus grupėje iš viso buvo ištirta 12 kiaulių (6 pav.).
Patologiniai pokyčiai dažniausiai nustatyti 10 mėnesių amžiaus kiaulėms – 12 kiaulių, šioje amžiaus grupėje patologiniai pokyčiai nustatyti išimtinai visoms tirtoms kiaulėms (95 proc. PI: 74-100).
Rečiau patologinių pokyčių aptikta 9 mėnesių amžiaus grupėje – 9 tirtoms kiaulėms (95 proc. PI: 17-54). Šioje amžiaus grupėje didžiajai daliai tiriamųjų kiaulių – 18 nenustatyta jokių patologinių pokyčių. O rečiausiai patologinių pokyčių aptikta 8 mėnesių amžiaus grupėje – tik 2 šios amžiaus grupės kiaulėms (95 proc. PI: 1-25). Statistiškai patikimi skirtumai nustatyti tarp 10 ir 9 bei 8 mėn. amžiaus grupių (p< 0,05).
Inkstų Kepenų Plaučių Žarnų Limfinių mazgų 0 5 10 15 20 25 6 21 13 12 7 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
7 pav. Kiaulių organų patologijų pasiskirstymo dažnumas.
Tyrimo metu 23 kiaulėms buvo rasta įvairių patologinių pokyčių organuose, 14 kiaulių buvo nustatyta patologinių pokyčių daugiau, nei viename organe. Įvertinus matomus makroskopinius organų pakitimus, įvertinus mėginius patohistologiškai, gautus duomenis susisteminus ir išanalizavus matoma, kad tiriamosioms kiaulėms kepenų patologiniai pakitimai pasireiškė dažniausiai 32 proc. (95 proc. PI: 21-45), rečiau buvo nustatyti plaučių patologiniai pakitimai 20 proc. (95 proc. PI: 11-32), žarnų patologinių pakitimų rasta 18 proc. (95 proc. PI: 9-30), tiriamųjų. Šiek tiek rečiau patologinių pakitimų aptikta limfiniuose mazguose 11 proc. (95 proc. PI: 4-20). Rečiausiai patologiniai pakitimai nustatyti inkstuose 9 proc. (95 proc. PI: 3-19) (7 pav.). Statistiškai reikšmingas skirtumas gautas tarp kepenų pakitimų dažnio ir limfinių mazgų bei inkstų (p< 0,05). Tiriamosios kiaulėms skrandžio, blužnies ir širdies patologinių pakitimų visai nebuvo aptikta.
Fibrozė Cirozė Cistos Uždegimas Edema Lipidozė 0 1 2 3 4 5 6 7 8 6 4 8 7 3 3 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
Kepenų patologijos aptiktos 21 tirtai kiaulei. Įvertinus kepenų pasireiškimo dažnumą tiriamoms kiaulėms buvo nustatyta įvairių kepenų patologijų, 10 kiaulių pasitaikė daugiau nei vienas kepenų pakitimas. Kepenų patologijų daugiausia turėjo tos kiaulės, kurioms buvo pasireiškusi askaridozė. Tarp kepenų patologijų dažniausiai buvo nustatytos kepenų cistos 38 proc. (95 proc. PI: 18-62) tirtų kiaulių, kepenų uždegimas buvo nustatytas 33 proc. (95 proc. PI: 15-57), šiek tiek rečiau diagnozuota kepenų fibrozė 29 proc. (95 proc. PI: 11-52), o cirozė nustatyta 19 proc. (95 proc. PI: 5-42) tirtų kiaulių ir tik 14 proc. (95 proc. PI: 3-36) tirtų kiaulių buvo nustatyta edema ir lipidozė (8 pav.). Skirtumai tarp kepenų įvairių patologijų pasireiškimo dažnio statistiškai nereikšmingi (p > 0,05). Patelės Patinai 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
9 pav. Kepenų patologijų pasiskirstymas pagal kiaulių lytį.
Įvertinus kepenų patologijų pasiskirstymą tarp skirtingų lyčių nustatyta, kad kepenų patologijos dažniau pasitaiko patelėms, nei patinams. Įvairių kepenų patologijų rasta pas 16 tiriamųjų patelių ir 5 tiriamus patinus t.y. kepenų patologijos patelėms pasireiškė daugiau nei tris kartus dažniau, nei patinams (9 pav.). Statistinės analizės metu buvo gauti statistiškai patikimi kepenų patologinių pakitimų pasireiškimo priklausomai nuo lyties rezultatai (p< 0,05).
10 pav. Kepenų patologijų pasiskirstymas pagal amžių.
8 mėnesių 9 mėnesių 10 mėnesių 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
Tiriamąsias kiaules, kurioms pasireiškė patologiniai kepenų pakitimai sugrupavus į tris grupes pagal amžių, rečiausiai patologinių pakitimų buvo nustatyta 8 mėnesių kiaulių amžiaus grupėje (1) , dažniau patologiniai kepenų pakitimai aptikti 9 mėnesių amžiaus grupėje (8), o dažniausiai kepenų patologinių pakitimų aptikta 10 mėnesių amžiaus grupėje – 12 tiriamųjų kiaulių. Gauti statistiškai patikimi kepenų patologinių pokyčių pasireiškimo rezultatai visose tirtose amžiaus grupėse (p< 0,05) (10 pav.).
11 pav. Kepenų lipidozė: A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Kepenų lipidozės metu kepenys makroskopiškai padidėjusios, mikštos konsistencijos, trapios, spalva nepakitusi arba gelsvai ruda. Mikroskopiškai tarp hepatocitų matoma daug smulkių, apvalių vakuolių, didelės riebalų vakuolės nustuma ląstelių branduolius į periferiją, kepenų skiltelių ir sijų struktūra yra neryški (11 pav.).
12 pav. Kepenų edema ir hiperemija, x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu. Makroskopiškai kepenys padidėjusios, jų kraštai neaštrūs, kapsulė įtempta, konsistencija standi, kepenys pilkšvai rudos spalvos. Histologiškai matomi padidėję hepatocitai, citoplazma drumsta. Kraujagyslės išsiplėtusios, prisipildžiusios kraujo (12 pav.).
13 pav. Kepenų uždegimas: A – x200 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai kepenys uždegimo metu paraudusios, standžios konsistencijos, padidėjusios. Tačiau vien tik iš šių makroskopinių pakitimų kepenų uždegimo patvirtinti negalima. Kepenys vertinamos, tiriant jas mikroskopiškai. Histologiškai uždegimo metu audiniuose yra hiperemijos ir uždegimo požymių. Kepenų skiltelių centrinės venos ir sinusoidiniai kapiliarai išplėsti, juose gausu eritrocitų, hepatocitai suspausti. Aplink centrines venas ir kitose kepenų vietose tarp hepatocitų yra
susikaupusių limfocitų ir makrofagų. Kepenų ląstelės pabrinkusios, kepenų skiltelių ribos yra neaiškios, o kepenų sijų struktūra yra suardyta (13 pav.).
14 pav. Kepenų cirozė: A – x100 padidinimas, B – x100 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai kepenys būna standžios konsistencijos, mažesnio dydžio, kepenų paviršius nelygus, paviršiuje įvairaus dydžio mazgeliai, kapsulė sustorėjusi, kepenys pašviesėjusios – rudai gelsvos spalvos, kartais pilko atspalvio. Mikroskopiškai kepenyse matoma daug jungiamojo audinio, jis apsupa kepenų skilteles. Kepenyse formuojasi pseudoskiltelės, jungiamojo audinio pertvarose formuojasi kraujagyslių anastomozės ir tulžies latakai. Hepatocitai pabrinkę, jų branduoliai lizuoti, gali būti suirę (14 pav.).
Hiperemija Edema Intersticinė pneumonija Ūminis bronchitas 0 1 2 3 4 5 6 7 8 8 3 7 2
Kiaulių skaičius vienetais 15 pav. Plaučių patologijų pasiskirstymas.
B A
Plaučių patologijos aptiktos 13 tiriamųjų kiaulių, 5 kiaulėms rasta daugiau nei vienas patologinis pokytis plaučiuose. Įvertinus plaučių patologinius pakitimus dažniausiai nustatytas plaučių patologinis pokytis buvo hiperemija ji nustatyta daugiau nei pusei tiriamųjų kiaulių – 62 proc. (95 proc. PI: 32-86). Šiek tiek rečiau buvo diagnozuota intersticinė pneumonija, ji pasireiškė 54 proc. (95 proc. PI: 25-81) tiriamųjų. Edema nustatyta 23 proc. (95 proc. PI: 5-54) tirtų kiaulių, o rečiausiai diagnozuotas buvo ūminis bronchitas, jis pasireiškė 15 proc. (95 proc. PI: 2-45) tirtų kiaulių (15 pav.). Skirtumai tarp plaučių įvairių patologijų pasireiškimo dažnio statistiškai nereikšmingi (p > 0,05). Patelės Patinai 0 2 4 6 8 10 12 12 1 Lytis K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
16 pav. Plaučių patologijų pasiskirstymas pagal kiaulių lytį.
Įvertinus tirtų kiaulių plaučių patologijų pasiskirstymą priklausomai nuo lyties, buvo nustatyta, kad plaučių patologijos pasireiškė 92 proc. tirtų patelių ir tik 8 proc. tirtų patinų (16 pav.). Gauti tyrimo rezultatai įvertinus juos statistiškai buvo patikimi (p< 0,05).
8 mėnesių 9 mėnesių 10 mėnesių 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 0 2 9 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
Analizuojant plaučių patologijų pasireiškimo priklausomybę nuo tirtų kiaulių amžiaus, kurios buvo sugrupuotos į tris grupes, buvo nustatyta, kad 8 mėnesių amžiaus kiaulėms, plaučių patologijų nepasireiškė. Dažniausiai plaučių patologijos nustatytos 10 mėnesių amžiaus grupėje 82 proc. tirtų kiaulių, o 9 mėnesių amžiaus grupėje plaučių patologijų aptikta puspenkto karto rečiau – 18 proc. tiriamųjų (p < 0,05) (17 pav.).
18 pav. Plaučių intersticinė pneumonija: A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai plaučiai netolygios rausvos spalvos su netolygiai difuziškai paplitusiomis raudonos spalvos dėmėmis. Plaučiai standžios konsistencijos, vietomis subliuškę. Lobuliarinės pneumonijos židiniai nustatyti priekinėse ir širdinėse skiltyse, o diafragminėse pakitimų nerasta. Pagal pakitimų lokalizaciją galima įtarti, kad kiaulėms pasireiškė enzootinė mikoplazminė pneumonija.
Mikroskopiškai matomos sustorėjusios alveolių sienelės, infiltruotos uždegiminėmis ląstelėmis. Vyraujančios uždegiminės ląstelės limfocitai, tačiau pastebimi ir pavieniai makrofagai, eozinofilai, plazminės ląstelės. Jų daugiausia peribronchiniame audinyje. Bronchų spindyje yra matomas rožinis transudatas, kuriame yra leukocitų. Alveolių pertvarose ir alveolėse matoma limfocitų, makrofagų, neutrofilų ir II tipo epitelio ląstelių (18 pav.).
19 pav. Plaučių edema, x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Esant plaučių edemai makroskopiškai plaučiai atrodo pabrinkę, vandeningi, sunkūs, tešliškos konsistencijos, pjūvyje sunkiasi putotas skystis. Mikroskopiškai alveolėse, bronchiolėse ir tarpalveolinėse pertvarose matomas eozinofilinio skysčio užpildas, alveolių sienelės pabrinkusios (19 pav.).
Hiperemija Askaridžių invazija Žarnų gaurelių nekrozė Žarnų gleivinės uždegimas Kraujosruvos 0 1 2 3 4 5 6 6 4 5 5 3
Kiaulių skaičius vienetais 20 pav. Žarnų patologijų pasiskirstymas.
Žarnų patologijos pasireiškė 12 tirtų kiaulių, 5 kiaulėms buvo nustatyta kelios žarnų patologijos. Išnagrinėjus žarnose aptiktus patologinius pakitimus, pusei tiriamųjų kiaulių 50 proc. (95 proc. PI: 21-79) buvo nustatyta hiperemija, tai dažniausiai pasitaikęs patologinis pokytis tiriamųjų kiaulių žarnose. Žarnų uždegimas (plonųjų) ir gaurelių atrofija pasitaikė vienodu dažnumu po 42 proc. (95 proc. PI: 15-72), askaridžių invazija nustatyta 33 proc. (95 proc. PI: 10-65), kraujosruvos buvo aptiktos 25 proc. (95 proc. PI: 5-57) tirtų kiaulių (20 pav.). Skirtumai tarp žarnų įvairių patologijų pasireiškimo dažnio statistiškai nereikšmingai (p > 0,05
patelės patinai 0 2 4 6 8 10 12 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
21 pav. Žarnų patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Tarp kiaulių, kurioms nustatytos žarnų patologijos, patologiniai pokyčiai dažniau buvo nustatyti patelėms (83 proc.), nei patinams (17 proc.). Rezultatai įvertinus juos statistiškai buvo patikimi (p< 0,05) (21 pav.).
8 mėnesių 9 mėnesių 10 mėnesių 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 3 8 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
22 pav. Žarnų patologijų pasiskirstymas pagal amžių.
Tiriamąsias kiaules, kurioms pasireiškė žarnų patologijos įvertinus pagal amžių, buvo nustatyta, kad dažniausiai žarnų patologijos aptiktos 10 mėnesių amžiaus grupėje – 67 proc. tirtų kiaulių, daugiau nei dvigubai rečiau patologijos pasireiškė 9 mėnesių amžiaus grupėje – 25 proc., rečiausi pakitimai aptikti 8 mėnesių amžiaus grupėje tik 8 proc. Buvo gauti statistiškai patikimi rezultatai (p <0,05) (22 pav.).
23 pav. Askaridės patelės skersinis pjūvis, A – x 100 didinimas, B – x 200 didinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
1 - kiaušidės, 2 - askaridės sienelės raumenų ląstelės, 3 - žarnynas, 4 - gimda pilna kiaušinėlių, 5- kiaušinėliai (23 pav.).
24 pav. Katarinis plonųjų žarnų gleivinės uždegimas: A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai plonosios žarnos šiek tiek paraudusios, pabrinkusios, gausiai padengtos gleivėmis. Histologiškai matoma gausi limfocitų infiltracija, pavieniai eozinofilai, padidėjęs taurinių ląstelių kiekis, nunykę ir atrofuoti žarnų epitelio gaureliai. Visoms kiaulėms, sirgusioms askaridoze, buvo nustatytas žarnų uždegimas, o spindyje rasta gausi askaridžių invazija (24 pav.).
5 3 4 1 4 2 C A B B A
Lipidozė Intersticins nefritas Hiperemija Kraujosruvos
0 1 2 3 4 5 6
Kiaulių skaičius vienetais
25 pav. Inkstų patologijų pasiskirstymas.
Inkstų patologiniai pokyčiai nebuvo dažni tarp tiriamųjų kiaulių, jie diagnozuoti 6 kiaulėms, iš kurių pusei tiriamųjų nustatytas daugiau nei vienas inkstų patologinis pokytis. Dažniausiai buvo diagnozuotos kraujosruvos, jos aptiktos visoms inkstų patologijas turėjusioms kiaulėms 100 proc. (95 proc. PI: 54-100), dažnai buvo nustatyta lipidozė, ji pasireiškė 83 proc. (95 proc. PI: 36-100) tiriamųjų. Hiperemija nustatyta rečiau, ji pasireiškė 67 proc. (95 proc. PI: 22-96) tirtų kiaulių, intersticinis nefritas nustatytas 50 proc. (95 proc. PI: 12-88) visų tirtų kiaulių (25 pav.). Skirtumai tarp inkstų įvairių patologijų pasireiškimo dažnio statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).
patelės patinai 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 100% 0% Lytis K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
26 pav. Inkstų patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Tiriant inkstų patologijas, buvo pastebėta priklausomybė nuo lyties. Instų patologijos pasireiškė tik tiriamosios patelėms (6), patinams jokių inkstų pakitimų nustatyta nebuvo. Statistinės
analizės metu buvo gauti statistiškai patikimi inkstų patologinių pakitimų pasireiškimo priklausomai nuo lyties rezultatai (p< 0,05) (26 pav.).
8 mėnesių 9 mėnesių 10 mėnesių 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 0% 17% 83% Amžius K ia ul ių s ka ič iu s pr oc en ta is
27 pav. Inkstų patologijų pasiskirstymas pagal kiaulių amžių.
Inkstų patologijos nenustatytos 8 mėnesių tiriamųjų kiaulių amžiaus grupėje, patologijos pasireiškė 9 mėnesių amžiaus grupėje (1), o dažniausiai inkstų patologijos aptiktos 10 mėnesių amžiaus grupėje ir pasireiškė 5 tirtoms kiaulėms (27 pav.). Statistiškai patikimi patologinių pokyčių pasireiškimo rezultatai gauti visose tirtose amžiaus grupėse (p< 0,05).
28 pav. Inkstų lipidozė ir
Makroskopiškai inkstai šiek tiek padidėję, gelsvai rudos spalvos, standžios konsistencijos, kapsulė lupasi lengvai. Mikroskopiškai inkstų kanalėliuose matomos įvairaus dydžio riebalų
vakuolės (28 pav.).
29 pav. Intersticinis (židininis) nefritas:A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai inkstai šiek tiek padidėję, minkštesnės konsistencijos. Mikroskopiškai matoma uždegiminių ląstelių infiltracija, edema. Vyraujančios uždegiminės ląstelės limfocitai, neutrofilai ir makrofagai. Taip pat stebima inkstų kanalėlių degeneracija ir epitelinių ląstelių nekrozė. Ląstelių ribos neaiškios, jos pabrinkusios, vietomis stebimos vakuolės. Kai kurių epitelio ląstelių branduoliai išnykę, stebima kariolizė arba kariopiknozė (29 pav.).
30 pav. Kraujosruvos inkstuose: A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai inkstai būna pakitę nedaug. Žieviniame arba šerdiniame inkstų sluoksnyje B
A
B A
grupelėmis susitelkę eritrocitai inkstų jungiamajame audinyje, kanalėliuose arba glomeruluose (30 pav.).
Hiperemija Hiperplazija Kraujosruvos 0 1 2 3 4 5 K ia ul ių s ka ič iu s vi en et ai s
31 pav. Limfinių mazgų patologijų pasiskirstymas.
Limfinių mazgų patologijos nustatytos 7 tiriamosios kiaulėms, iš jų 1 kiaulei nustatyta kelios patologijos (hiperemija ir kraujosruvos). Tarp limfinių mazgų patologijų dažniausiai buvo aptinkama limfinių mazgų hiperemija 71 proc. (95 proc. PI: 29-96), šiek tiek rečiau buvo nustatytos kraujosruvos 43 proc. (95 proc. PI: 9-82), o penkis kartus rečiau limfinių mazgų hiperplazija 14 proc. (95 proc. PI: 0-58) (31 pav.). Skirtumai tarp limfinių mazgų įvairių patologijų pasireiškimo dažnio statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).
32 pav. Limfinių mazgų patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Tarp kiaulių, kurioms aptikta limfinių mazgų patologijų nustatyta, kad patelėms limfinių mazgų patologijos yra dažnesnės net 6 kartus. Jos pasireiškė 86 proc. tiriamųjų patelių ir tik 14
proc. patinų, tačiau statistiškai patikimų skirtumų tarp patologinių pokyčių pasireiškimo patinams ir patelėms neaptikta (p >0,05) (32 pav.).
33 pav.Limfinių mazgų patologijų pasiskirstymas pagal amžių.
Kiaules, kurioms pasireiškė limfinių mazgų patologijos suskirsčius į grupes pagal amžių buvo nustatyta, kad patologijos buvo aptiktos tik 10 mėnesių tiriamųjų kiaulių amžiaus grupėje (100 proc.), tarp 8 ir 9 mėnesių amžiaus grupės kiaulių limfinių mazgų patologijų neaptikta (33 pav.).
Gauti statistiškai patikimi patologinių pokyčių pasireiškimo rezultatai tirtose amžiaus grupėse (p< 0,05).
34 pav. Hiperemija, kraujosruvos limfiniame mazge. A – x100 padidinimas, B – x200 padidinimas. Dažyta hemotoksilinu ir eozinu.
Makroskopiškai limfinis mazgas padidėjęs, paraudęs, standžios konsistencijos. Histologiškai matomos išsiplėtusios kraujagyslės, jose gausu kraujo. Limfiniai folikulai padidėję (34 pav.).
B A
