DELYRO RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮVERTINIMAS VYRESNIO AMŽIAUS STACIONARIZUOTIEMS PACIENTAMS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS GERIATRIJOS KLINIKA

BIRUTĖ ŠERPYTYTĖ

DELYRO RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮVERTINIMAS VYRESNIO

AMŽIAUS STACIONARIZUOTIEMS PACIENTAMS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė: Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė

TURINYS

SANTRAUKA………3

SUMMARY………4

INTERESŲ KONFLIKTAS………...5

ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS………5

SANTRUMPOS………..6

SĄVOKOS………..7

ĮVADAS………..8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………9

1. LITERATŪROS APŽVALGA………...10

1.1 Delyro paplitimas ir patofiziologija………10

1.2 Delyro klinikinė eiga ir klasifikacija………..12

1.3 Delyro rizikos veiksniai………..15

2. TYRIMO METODIKA………...19 3. REZULTATAI………....21 4. REZULTATŲ APTARIMAS………...37 5. IŠVADOS………....41 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS………..42 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS………...43 8. PRIEDAI……….………49

SANTRAUKA

Birutės Šerpytytės baigiamasis magistro darbas „Delyro rizikos veiksnių įvertinimas vyresnio amžiaus stacionarizuoties pacientams“, mokslinė vadovė prof. dr. J. Macijauskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Medicinos akademija; Slaugos fakultetas; Geriatrijos klinika; Kaunas.

Tyrimo tikslas: įvertinti delyro rizikos veiksnius vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams.

Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti delyro rizikos veiksnių dažnį vyresnio amžiaus pacientams, stacionarizuotiems tretinio lygio ligoninėje. 2. Įvertinti delyro rizikos veiksnių sąsajas su pacientų klinikinėmis ir sociodemografinėmis charakteristikomis.

Tyrimo metodai: buvo sudaryta anketa iš 18 punktų, kurie literatūros duomenimis yra siejami su delyro rizika. Anketų pildymui duomenys imti iš archyvuose esančios medicininės dokumentacijos, gavus vyriausiojo gydytojo sutikimą. Duomeys analizuoti statistine programa SPSS programinio paketo 17.0 versija.

Tyrimo dalyviai: tretinio lygio ligoninėje stacionarizuoti 65 metų ir vyresni amžiaus pacientai. Tyrimo rezultatai: rastos šios delyro veiksnių sąsajos su pacientų sociodemografinėmis charakteristikomis: daugiau delyro rizikos veiksnių nustatyta vyresniems pacientams (p=0,000), našliams (našlėms) (p=0,003), dažniau turintiems aukštesnijį specialujį vidurinį išsimokslinimą (p=0,000). Analizuojant klinikinius duomenis, nustatytos organinės haliucinozės sąsajos su: Alzheimerio liga (p=0,006), kita demencija ir sutrikusiomis pažintinėmis funkcijomis (p=0,000), anemija (p=0,028), onkologine liga (p=0,014), dehidratacija (p=0,000)), jutimo sutrikimais (p=0,000), funkciniu priklausomumu (p=0,021), nejudrumu (p=0,015), mažu aktyvumu (p=0,005), griuvimų anamneze (p=0,000), depresija (p=0,029). Organine haliucinozę patyrusiems pacientams dažniau skirta šlapimo kateterizavimas (p=0,005), atlikta transfuzija (p=0,000), taikyta skubi intervencija (p=0,020). Įtakos turėjo aplinkos veiksniai: lovos keitimas (p=0,000), suvaržančios fizinės priemonės (p=0,000), ilga hospitalizavimo trukmė (p=0,010), polifarmacija (p=0,003), psichoaktyvūs vaistai (p=0,000), laboratoriniai tyrimų pokyčiai (žemesnis eritrocitų skaičius (p=0,001) ir hemobglobino koncentracija (p=0,002), žemesnis hematokritas (p=0,004), aukštesnis CRB (p=0,024),žemesnė natrio koncentracija (p=0,000), aukštesnė šlapalo serume (p=0,002) ir kreatinino (p=0,018) koncentracijos.

Išvados: rizikos veiksnių dažnis vyresnio amžiaus pacientams, kuriems pasireiškė organinė haliucinozė, svyravo nuo 20 proc. iki 99,8 proc. Rastos delyro veiksnių sąsajos su pacientų sociodemografinėmis charakteristikomis (amžiumi, šeimine padėtimi, išsilavinimo lygiu), klinikinėmis charakteristikomis – ligomis ir būklėmis (Alzheimerio liga ir sutrikusios pažintinės funkcijos, anemija, onkologinė liga, dehidratacija, jutimo sutrikimai, prasta funkcinė būklė), atliktomis procedūromis stacionarizavimo metu, aplinka, polifarmacija, opioidų ir migdomųjų/ raminamųjų vaistų vartojimu.

SUMMARY

Master Theses of Birutė Šerpytytė work titled „Evaluation of delirium‘s risk factors in older hospitalized patients“, supervisor prof. dr. J. Macijauskienė; Lithuanian University of Health Sciences; Academy of Medicine; Faculty of Nursing; Department of Geriatrics; Kaunas.

The aim of the research: to evaluate delirium‘s risk factors in older hospitalized patients. The objectives of the research: 1. To identify delirium risk factor‘s frequency rate in older hospitalized patients in tertiary referral hospital. 2. To evaluate delirium’s risk factors correlations to patient’s clinical and sociodemographic characteristics.

Methodology: a questionnaire was made out of 18 statements on delirium‘s risk factors based on the literature review. The questionnaire was filled in using the documentation of tertiary referral hospital‘s archives after a permission was given by the director of the hospital. For statistical analysis the SPSS program package, version 17.0 was used.

Participants: patients hospitalized in the tertiary referral hospital at 65 years old and older. Results: correlation was found between delirium and patient‘s sociodemographic characteristics: age (p=0,000), marital status (p=0,003) (most frequent widow/er ), educational level (p=0,000) (most frequent special secondary).

Correlation was found with clinical characteristics: illnesses (Alzheimer‘s disease (p=0,006), anemia (p=0,028), oncology (p=0,014), dehydration (p=0,000)), sensory impairment (p=0,000), functional state (functional impairment (p=0,021), abscence of movement (p=0,015), low activity (p=0,005), anamnesis of falls (p=0,000)), cognitive function (dementia (p=0,000), cognitive function impairment (p=0,000), depression (p=0,029)), interventions during hospitalization (bladder catheter (p=0,005), transfusion (p=0,000), crisis intervention (p=0,020), few catheters (p=0,015)), environment (changing beds (p=0,000 ), physical restraints (p=0,000), longer hospitalization time (p=0,010), polypharmacy (p=0,003), few psycoactive drugs (p=0,000), laboratory analysis changes (red blood cells (p=0,001), hemoglobin (p=0,002), hematocrit (p=0,004), CRP (p=0,024), sodium (p=0,000), urea (p=0,002), kreatinin (p=0,018).

Conclusions: delirium risk factor‘s frequency between older patients, that had organic hallucinosis varied between 20 % to 99,8 %. Correlation was found between these patient’s sociodemographic characteristics (age, marital status, educational level), clinical characteristic (Alzheimer’s disease and impaired cognitive functions, anemia, oncology, dehydration, sensory impairment, functional status, interventions during hospitalization, environment, polypharmacy, use of opioid and sedative drugs, changes in laboratory findings.

INTERESŲ KONFLIKTAS

ETIKOS KOMETETO LEIDIMAS

Leidimą tyrimui išdavė LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS BIOETIKOS CENTRAS. Leidimo NR. BEC-MF-139 2019-12-09

SANTRUMPOS

CNS – centrinė nervų sistema CRB – C reaktyvusis baltymas

DOS – Delyro stebėjimo skalė (angl. Delirium Observation Screening Scale) DRS – Delyro įvertinimo skalė (angl. Delirium Rating Scale)

DSM IV – Protinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas (angl. Diagnostic and Statistical

Manual of Mental Disorders)

EEG – elektroencefalografija ENG – eritrocitų nusėdimo greitis GABA – gama-amino sviesto rūgštis IL - interleukinas

MCV – vidutinis eritrocitų tūris (angl. Mean Corpuscular Volume)

MDAS – Atminties vertinimo skalė (angl. Memorial Delirium Assesment Scale) MMSE – Protinės būklės trumpasis tyrimas (angl. Mini-Mental State Examination)

NEECHMAN – Neechmano delyro nustatymo instrumentas (angl. The Neelon and Champagne) p – reikšmingumo lygmuo

sIL 6R – surišantis baltymas (angl. Soluble Interleukin 6 Receptor) SIM – Suglumimo įvertinimo metodas

SPSS – statistinės programos paketas (angl. Statistical Package for the Social Sciences)

TLK 10 – Tarptautinė ligų klasifikacija (angl. International Statistical Classification of Diseases and

SĄVOKOS

Acetilo kofermentas A – molekulė metabolizmo procesuose, naudojama daugybėje biocheminių reakcijų. Jo pagrindinė funkcija yra pernešti anglies atomus, esančius acetilo grupėje, į citrinos rūgšies ciklą, kad įvyktų oksidacija energijos gavimui. Acetil-CoA yra sudaromas antrajame ląstelinio

kvėpavimo etape – pereinamojoje reakcijoje.

Amiloidas A – vienas geriausių uždegimo rodiklių serume. Antagonizmas – priešingai veikiantis veiksnys arba veikėjas.

Ažitacija – susijaudinimas, neramumas. Ažitacijai dar būdingas dirglumas, agresyvumas, baimė, įtampa ir perdėtas judrumas. Ažitacija gali būti ir vaistų nepageidaujamo poveikio išdava, ir psichozės simptomas.

Delyras – (lot. delirium – kliedesys, beprotybė, pamišimas) sąmonės sutrikimas: sutrikusi orientacija erdvėje ir laike, gausios regėjimo ir kitos haliucinacijos; kliedėjimas, pakitusi nuotaika.

Demencija – progresuojantis, degeneruojantis smegenų sindromas, sutrikdantis atmintį, mąstymą, el-gesį bei emocijas.

Geriatrija – (gr. geron – senis; iatreia – gydymas) medicinos šaka, tirianti senėjimo priežastis ir reiškinius, senatvės ligas, jų gydymą ir profilaktiką, siekant sustabdyti ankstyvą senėjimą.

Hiperaktyvumas - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis kaip sunkumas susitelkti, išsiblaškymas, užmaršumas, didelis impulsyvumas, fizinis aktyvumas.

Hipoaktyvus – charakteristika apibūdinanti prislopintas elgesio ir motorines funkcijas.

Intoksikacija – arba apsinuodijimas, liguista būsena, kurią sukelia patekę į organizmą nuodai, toksinai.

Kognityvinės funkcijos – tai žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją. Kognityvinėms funkcijoms priskiriama dėmesys, atmintis, nuosekli socialinė elgsena, planavimas, taip pat kalba, skaičiavimas, praksija, gnosis, erdvinė dėmesio orientacija ir kita. Organinė haliucinozė – sutrikimas, kuriam yra būdingos pasikartojančios arba nuolatinės

haliucinacijos, esant nesutrikusiai sąmonei; haliucinacijos dažniausiai būna regos ar klausos, kritika gali išlikti.

Psichomotorika – psichinių reiškinių ir procesų, kylančių, žmogui atliekant, kontroliuojant, valdant judesius, visuma.

Rizikos veiksnys – epidemiologijoje tai veiksnys (tam tikros elgsenos ar gyvensenos aspektas, paveldėta savybė, aplinkos veiksnys), kurių ryšys su sveikatos sutrikimais yra pagrįstas

ĮVADAS

Delyras – (lot. delirium – kliedesys, beprotybė, pamišimas) tai ūminis, banguojančios eigos psichikos sindromas, kai sutrinka sąmonės, pažinimo ir suvokimo funkcijos, kurios pasireiškia per keletą valandų [10]. Pirmą kartą žodis delyras kaip diagnozė buvo pavartota pirmojo mūsų amžiaus eros laikotarpiu apibūdinant psichikos sutrikimus, kurie pasireiškia karščiuojant arba po galvos traumos [2]. Delyrui apibūdinti yra daugybę terminų: ūmi sumišimo būsena, ūmus smegenų sutrikimas, ūmus smegenų nepakankamumas, toksinė - metabolinė encefalopatija, intensyvios terapijos psichozė [6].

65 metų ir vyresni žmonės priklauso sparčiausiai augančiai amžiaus grupei pasaulyje, su kuria susiduria beveik visų specialybių gydytojai, tiek terapinio, tiek chirurginio profilio skyriuose. Delyras yra dažniausiai pasitaikantis psichikos sutrikimas vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams (11-42 proc. visų stacionarizuotų vyresnio amžiaus pacientų), kurio prognozė labai nepalanki [54]. Nors delyrui yra imlios visos amžiaus grupės, bet būtent 65 metų ir vyresni žmonės turi didžiausią riziką šiam sindromo atsiradimui [56]. Vien be delyro diagnozės stacionarizuotų vyresnio amžiaus pacientų prognozė gali būti blogesnė dėl susilpnėjusių kognityvinių funkcijų ar griuvimų anamnezės [55]. Delyras gali pasireikšti kaip trumpalaikė grįžtama būklė be pasekmių, bet gali išlikti ir kelis mėnesius su ilgalaikėmis klinikinėmis ir funkcinėmis neigiamomis išeitimis [56]. Klinikinis delyro pasireiškimas priklauso nuo tipo (hipoaktyvus, hiperaktyvus, mišrus), tad jam atpažinti ir etiologijai išsiaiškinti reikalinga kruopšti diagnostika [57]. Atpažinti delyrą ir jo rizikos veiksnius turėtų būti apmokami visi sveikatos priežiūros specialistaim tačiau svarbiausi - gydytojai ir slaugytojai. Šiuo metu yra instrumentuočių, padedančių atpažinti ir monitoruoti delyrą, nurodančių, kada yra gydymas yra būtinas. Nepaisant paciento nemodifikuojamų veiksnių, visada galime atsižvelgti į modifikuojamus veiksnius ir juos koreguoti, taip sumažinant delyro pasireiškimo dažnį ir sunkumą [58]. Laiku identifikavus šio sutrikimo rizikos veiksnius ir tinkamai juos koreguojant galima reikšmingai sumažinti komplikacijas ir nepalankias išeitis, kaip pailgėjusi stacionarizavimo trukmė, blogesni gydymo rezultatai, didelis mirtingumas [54]. Nors delyras ir buvo apibūdintas daugiau nei prieš 2000 metų, bet vis dar lieka plačiai paplitęs, ne iki galo suprastas, neidentifikuojamas ir dažnai kaidingai diagnozuojamas, nepaisant neigiamų klinikinių ir ekonominių pasekmių [55].

Todėl šiuo darbu siekėme įvertinti delyro rizikos veiksnius vyresnio amžiaus pacientams, stacionarizuotiems vienoje tretinio lygio ligoninėje.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti delyro rizikos veiksnius vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti delyro rizikos veiksnių dažnį vyresnio amžiaus pacientams, stacionarizuotiems tretinio lygio ligoninėje.

2. Įvertinti delyro rizikos veiksnių sąsajas su pacientų klinikinėmis ir sociodemografinėmis charakteristikomis.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Delyro paplitimas ir patofiziologija

Terminas delyras pirmą kartą paminėtas Kornelijaus medicininiuose rašto darbuose 1 a. po Kr. apibūdinant (arba kaip simptomas, arba kaip sindromas) psichikos sutrikimą karščiuojant arba patyrus galvos traumą [2, 7]. Taip pat, kaip alternatyvą delyro sąvokai, Kornelijus naudojo terminą frenitas (phrenitis). Frenito (phrenitis) terminą panaudojo Hipokratas 500 m. pr. Kr. apibūdinant psichikos sutrikimus, kuriuos sukėlė karščiavimas, apsinuodijimas ar galvos trauma. Verta paminėti, kad Hipokratas naudojo apie 16 skirtingų žodžių įvardijant klinikinį sindromą, kurį mes dabar vadiname delyru, pavyzdžiui kaip lera (leros), manija (mania), letargas (lethargus). Pats žodis delyras yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio deliro - delirare, kurio reikšmė iškrypti iš tiesios linijos, būti pamišusiam, nebesuprasti, suvaikėti, kliedėti. Manoma, kad šis terminas taip pat galėjo kilti iš graikų kalbos žodžio leros, kuris reiškia kvaila kalba, nesąmonė [2].

Tyrimų duomenimis delyras nediagnozuojamas 70 proc. atvejų [5]. Dažnai klaidingai manoma, kad pasikeitęs paciento elgesys yra normalus procesas („Jis tiesiog pavargęs“, „Normalu būti sumišusiam infekcijos metu“) [7]. Delyras dažniausiai pasireiškia stacionarizuotiems pacientams. Prieš stacionarizavimą apie 11 - 25 proc. visų stacionarizuotų vyresnių pacientų jau turi delyrą, o 29 – 31 proc. vyresnio amžiaus pacientų pasireikš delyro sindromas hospitalizavimo metu [3]. Kitų autorių duomenimis, delyras stacionarizuotiems vyresnio amžiaus pacientams pasireiškia 14 – 56 proc. atvejų. [6, 25]. Bet paties delyro pasireškimas taip pat priklauso nuo skyriaus ir gali varijuoti nuo 19 proc. iki 82 proc., o dažniausiai pasireiškia intensyvios terapijos skyriuje [4]. Perioperacinio delyro dažnis bendrosios chirurgijos skyriuose siekia nuo 5 proc. iki 10 proc., o ortopedijos - traumatologijos skyriuose – 42 proc. atvejų [6]. Šis sindromas yra tiesiogiai siejamas su padidėjusiu mirštamumu, papildoma, vidutiniškai iki 8 dienų, stacionarizavimo trukme, pasunkėjusiu fiziniu ir kognityvinių funkcijų atsistatymu net 1 metai po išrašymo [1, 5]. Taip pat, ši problema paveikia ir sveikatos priežiūros ekonomiką, delyras šiuo atžvilgiu yra prilyginamas cukriniam diabetui, tai papildomai kainuoja daugiau nei 60,000 JAV dolerių pacientui per metus [7]. Mirštamumas nuo delyro yra kur kas didesnis nei nuo depresijos ar demencijos. Hospitalizuotų būtent dėl delyro pacientų mirštamumas siekia 10 – 26 proc. Pacientų, kuriems delyras išsivystė stacionarinio gydymo metu, mirštamumas yra 22 – 76 proc., ir jis lieka padidėjęs net keletą mėnesių po išrašymo iš ligoninės. Laiku nesuteikus pagalbos, delyras gali sukelti negrįžtamus smegenų pakenkimus, dėl kurių išsivysto demencija.

Delyro diagnozė yra ypač nepalanki vyresnio amžiaus pacientams. Delyras šiai amžiaus grupei yra siejamas su greitos mirties prognoze. 15 – 30 proc. vyresnio amžiaus žmonių miršta per metus nuo

pasireiškusio delyro epizodo. Vyresniems pacientams delyras turi didesnę reikšmę mirštamumui, negu pagrindinės somatinės ligos sunkumo laipsnis [6]. Delyras ligoninėje vyresniems žmonėms pasireiškia daugiau nei 50 proc. atvejų, o iš jų 30 – 40 proc. būtų galima išvengti [24].

Aprašant delyro patofiziologiją, galime paminėti, kad tai yra ūmaus ir didelės apimties smegenų homeostazės sutrikdymo klinikinis pasireiškimas, kurio rezultatai yra kognityvinių funkcijų, elgesio, emocinių funkcijų sutrikimas. Taip pat, bet kokio tipo pokytis, paveikiantis CNS neurofiziologonius procesus taip pat gali sukelti delyro epizodą. Šiuo metu nėra pilnai žinoma kaip patofiziologiniai pokyčiai periferijoje paveikia smegenų funkcijos pokyčius, bet žinoma, kad kai kurie veiksniai (vyresnis amžius, demencija, gretutinės ligos) sukelia didesnę tikimybę delyrui, net ir po menkiausių susirgimų (šlapimo takų infekcijos). Keletas tyrimų, kurie susikoncentravo į neurocheminius pokyčius delyro metu, rado pagrindinių neurotransmiterių (acetilcholino, serotonino, dopamino, glutamato, GABA) disbalansą. Numanoma, kad delyro patofiziologijoje reikšmės turi ir neuropeptidai, katecholaminai, kortizolis ir uždegiminiai rodikliai. Šiuo metu yra dvi pagrindinės delyro patofiziologijos teorijos: cholinerginis nepakankamumas ir nukrypęs nuo normos stresinio atsako/ neurouždegiminis [7, 25].

Pirmieji įrodymai, kurie pagrindžia cholinerginio nepakankamumo hipotezę kilo pastebėjus, jog delyras, kognityvinis sutrikimas ir psichozė yra sukeliami medikamentų (triciklių antidepresantų, antihistamininių). Tiesioginis farmakologinis antagonizmas, cholinerginės sistemos sutrikimas delyro metu, manoma yra sutrikusios acetilcholino sintezės, transportavimo ir atpalaidavimo rezultatas. Acetilcholino metabolizmas yra glaudžiai susijęs su neuronų energija, kadangi šie yra priklausomi nuo adenosino trifosfato (ATP, pagrindinis energijos šaltinis daugeliui metabolinių procesų gyvuose organizmuose ir ląstelėse) ir acetilo kofermento A. Bet koks pažeidimas, kuris paveikia oksidacinius procesus (hipoksija, uždegimas) pablogina acetilcholino prieinamumą smegenims, o tai paveikia pažinimo procesus. Acetilcholino nepakankamumas dėl cholinerginių neuronų praradimo, manoma yra galimas mechanizmas paaiškinantis pacientų su demencija imlumą delyrui [7]. Tyrimai nustatė, kad delyro patogenezėje svarbiausias yra acetilcholinas, kadangi anticholinerginiai vaistai dažnai sukelia ūmines sumišimo būsenas. Taip pat ir ligos, kurioms būdingas cholinerginės transmisijos sutrikimas (Alzheimerio liga), yra delyro rizikos veiksniai. Įrodyta, kad pacientai, kuriems diagnozuotas pooperacinis delyras, turėjo padidintą serumo cholinesterzės aktyvumą. Reikėtų nepamiršti ir to, kad delyro gydymui naudojami antipischoziniai vaistai pasižymi dopamino sistemą blokuojančiu poveikiu, nes pats delyras pasižymi dopaminerginės sistemos aktyvumu [6].

Tyrimų su gyvūnais metu nustatė, kad periferiniai ir vietiniai veiksniai, kaip pavyzdžiui, lipopolisacharidas, gali sukelti CNS patofiziologinius pokyčius, kaip mikroglijos ląstelių uždegiminių citokinų gamybą. Šie neurouždegiminiai pakitimai yra siejami su pažintinių funkcijų ir elgesio sutrikimais, kurie vadinami „į ligą panašiu sindromu“, kuris yra panašus į delyrą. Panaši hipotezė teigia, kad nenormalus atsakas į stresą su padidėjusia kortizolio gamyba pagrindžia delyro patofiziologiją.

Papildomi tyrimai rodo pakitusį uždegiminių rodiklių, ypač IL-6 ir kortizolio lygį pacientams prieš ir/arba per patį delyrą, tai palaiko neurouždegiminę delyro hipotezę [7]. Delyrą gali sukelti beta endorfinų ir kortizolio fiziologinio svyravimo per parą sutrikimai (naudojant egzogeninius kortikosteroidus). Įtaką turi ir citokinai (IL-1 ir IL-6), kurių padaugėja uždegiminių procesų, galvos traumų ir išemijos metu [6]. Vieno tyrimo metu, buvo tirta 11 pacientų 60 metų ir vyresni su delyru ir 11 to paties amžiaus pacientai be delyro. Nustatyta, kad serumo amiloidas A, kuris yra uždegiminis rodiklis, stipriai padidėjo pacientams su delyru negu lyginant su kontroline grupe. Taip pat, serumo amiloidas A buvo aukštesnis tiems pacientams, kuriems delyras visiškai išnyko, negu lyginant su tais, kuriems jis išliko ilgesnsį laiką. Visiems 6 tiriamiesiems, kuriems delyras praėjo, turėjo anticholinerginio aktyvumo sumažėjimą lyginant su delyro metu ir po delyro išmatuoto anticholinerginio aktyvumo [16].

Įdomu yra tai, kad egzistuoja reikšminga sąsaja su cholinergine sistema ir įgimtu imuniniu atsaku. Nors šiuo metu ir nėra, bet farmaciniu būdu galima keisti pakitusio dėl streso/ neurouždegiminį atsaką, o tai galėtų pasiūlyti naują būdą delyro kontroliavimui [7].

Delyras buvo tirtas ir vizualiniais būdais, norint išsiaiškinti jo patofiziologiją. Delyro ilgesni epizodai buvo siejami su smegenų atrofija išrašant iš ligoninės ir dar 3 mėnesiai po išrašymo [24]. Kiti tyrimai rodo ryškų, bet nespecifinį kraujo perfuzijos smegenyse sumažėjimą ir baltosios medžiagos hiperintesyvumą delyro metu. Deja, kadangi daugelis pacientų šituose atvejuose turėjo atminties, planavimo ir susikoncentravimo sutrikimų, reikalingos tolimesnės studijos, norint įrodyti ryšį tarp vizualinių priemonių naudos diagnozuojant ir toliau charakterizuojant delyro sindromą [7].

1.2 Delyro klinikinė eiga ir klasifikacija

Hipokratas naudojo terminą frenitas apibūdinantt elgesio sutrikimų ūmią pradžią, miego sutrikimų ir pažintinių funkcijų deficitą, kurie dažniausiai buvo siejami su karščiavimu. Terminas letargas buvo naudojamas apibūdinant susidomėjimo praradimą, veiksmo nebuvimą, pojūčių atbukimą. Viduramžių metu gan tikslų delyro pasireiškimo apibūdinimą aprašė graikų mokslininkas Prokopijus. Jis įvardijo protarpines haliucinacijas, kai kurie žmonės tapdavo agresyvūs, turėjo nemigą, buvo susijaudinę, rėkė, bėgiojo (galbūt tai atitinka hiperaktyvaus delyro modernią koncepciją), o kiti būdavo komoje, pamiršo viską kas jiems pažįstama, nuolatos miegojo ir galėjo mirti nuo maisto ir vandens trūkumo (hipoaktyvaus delyro atitikmuo) [2].

Literatūros šaltiniuose delyras apibūdinamas kaip ūminins praeinantis globalus pažinimo funkcijų sutrikimas, kuriam būdingas nesiorientavimas vietoje ir laike, suvokimo sutrikimai, susijaudinimas. Manoma, kad delyras apima ūminių sumišimo būsenų spektrą.

Pagal TLK - 10 delyras (nesukeltas alkoholio arba kitų psichoaktyvių medžiagų) apibūdinamas kaip nespecifinis organinis smegenų sindromas. Jo simptomai: sąmonės, dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, elgesio, emocijų bei miego budrumo ritmo sutrikimai [6]. Delyro diagnostiniai kriterijai pagal TLK – 10 reikalauja 5 šio sindromo simptomų: sutrikusi sąmonė ar dėmesys, psichomotorinis ir pažintinis sutrikimas, miego ir emocijų sutrikimas.

DSM V klasifikacijoje delyras yra aprašomas kaip sutrikusio dėmesio (negalėjimas susikoncentruoti, išlaikyti ar nukreipti dėmesį) ir budrumo (sumažėjęs dėmesys aplinkai), pasikeitusiomis pažintinėmis funkcijomis (atminties sutrikimas, dezorientacija, kalbos sutrikimai) sutrikimas, kuris nėra susijęs su jau esančiu, besivystančiu neurokognityviniu sutrikimu bei nepasireiškia sumažėjusio budrumo būsenoje kai koma. Taip pat, šie pokyčiai turi įvykti per trumpą laiko periodą (dažniausiai valandos – dienos) ir yra linkę kisti per šį laikotarpį. Turi būti ir įrodymai iš klinikinės istorijos, fizinių ištyrimų, laboratorinių tyrimų, kad atsiradęs delyras, nėra sukeltas kitos ligos ar medikamentų vartojimo, medikamentų staigaus nutraukimo [52].

Klinikinėje praktikoje delyras klasifikuojamas į potipius, kurie yra pagrįsti pagal dominuojantį psichomotorikos pobūdį. Hipoaktyvus potipis yra charakterizuojamas sumažėjusiu budrumu, prislopinimu, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu [7]. Šiuo atveju gali klaidingai būti nustatoma hepatinė encefalopiatija ar depresija [6]. Hiperaktyvi forma yra siejama su padidėjusiu jautrumu bei budrumu galimam pavojui, aiškiais psichiniais pakitimais (haliucinacijos, iliuzijos) ir padidėjusiu nerimu, psichomotoriniu susijaudinimu [7]. Hiperakytvus potipis dažnas po alkoholio nutraukimo, intoksikacijos amfetaminais, LSD [6]. Reikėtų pridėti, kad psichiniai sutrikimai taip pat būdingi hipoaktyviam delyrui, bet šie pasireiškia daug rečiau. Daugeliu atvejų šių dviejų potipių simptomai persidengia ir suformuoja trečią potipį – mišrų delyrą [7]. Pacientams pasireiškia šie simptomai: mieguistumas dienos metu ir ažitacija nakties metu [6]. Įdomu tai, jog manoma, kad hiperaktyvus potipis yra dominuojantis tipas (iki 80 proc.), nors šio delyro atvejų ir pasireiškia mažiau. Iš tiesų, mišrus ir hipoaktyvus potipis yra labiau vyraujantys (55 proc. ir 46 proc.). Taip pat, hipoaktyvus delyro tipas yra siejamas su didesniu mirštamumu, vyresniu amžiumi (22 proc. suaugusiųjų, 41 proc. vyresnio amžiaus žmonių), paliatyvia pagalba, polimorbidiškumu, ligos sunkumu, yra dažnai nepastebimas ir nediagnozuojamas (ypač intensyvios terapijos skyriuje) arba klaidingai diagnozuojamas kaip depresija ar net nuovargis. Taigi, galima numanyti, jog hipoaktyvaus delyro atvejai yra nepakankamai įvertinami bei dažniau nediagnozuojami [7, 22].

Labai svarbu yra atpažinti ūmius psichikos pakitimus pacientams, kadangi tai gali būti patys anksčiausi delyro įspėjamieji simptomai. Atpažinti hipoaktyvų delyrą yra ypač sunku ir reikalauja kruopštaus paciento elgesio stebėjimo, kad būtų galima laiku pastebėti genėjimą sukoncentruoti dėmesį, sumažėjusį judrumą ir apetito pokyčius ar socialinę atskirtį.

Veiksniai, kurie labiausiai siejami su padidėjusia delyro rizika yra amžius 65 metų ir vyresni, buvęs ar esamas pažintinių funkcijų sutrikimas, sunki liga. Šiems pacientams reikalinga kruopšti stebėsena. Nepaisant to, stacionarizuoti pacientai turėtų reguliariai būti tiriami dėl delyro (bent jau kasdien) [7]. Delyrą visada privaloma įtarti, kai pasireiškia ūminis ar poūmis elgesio ir pažinimo funkcijų pablogėjimas pacientui, ypač jeigu jis yra vyresnio amžiaus ar serga demencija, depresija [6]. Norint atpažinti pažintinių funkcijų ilgalaikį sutrikimą nuo ūmios pradžios renkama informacija iš paciento giminių ir pažįstamų žmonių. Paprastas klausimas artimiesiems („Ar jaučiate, kad pacientas pastaruoju metu yra labiau sutrikęs?“), parodė 80 proc. jautrumą [7]. Delyro diagnostika susideda iš dviejų užduočių: 1) delyro kaip ūminės sumišimo būklės įtarimas 2) diagnozės patvirtinimas laiku ir delyro priežasties (somatinės ligos, intoksikacijos) diagnozavimas [6].

Literatūroje minimi mėginiai, padedantys įvertinti delyro išsivystimo riziką: Lipmano mėginys, kai spaudžiant užsimerkusiam ligoniui akių obuolius pasirodo ryškios haliucinacijos. Reichardto mėginys, kai ligoniui duodamas tuščias popieriaus lapas ir prašoma jį perskaityti, taip įteigiamos regos haliucinacijos. Haliucinacijas galima įteigti ir paprašius pacientą gerai įsižiūrėti, ar nesimato kokio nors daikto ar gyvūno [6].

Delyro diagnostikos „auksinis standartas“ yra jau minėti TLK - 10, DSM - V kriterijai [7]. Dėmesio sutrikimą padeda įvertinti testai, atliekami prie peciento lovos, kai paprašoma išvardinti savaites dienas atvirkštine tvarka arba paskaičiuoti atvirkštine tvarka nuo 20 [6]. Kitas instrumentas yra Suglumimo įvertinimo metodas (angl. Confusion assessment method, CAM), sukurtas tam, kad gydytojai, ne psichiatrai galėtų tiksliai ir greitai įvertinti delyro buvimą tiek klinikinėje praktikoje, tiek ir moksliniuose tyrimuose. Buvo sukurtos ilga ir trumpa Suglumimo įvertinimo metodo instrumento versijos. Ilgoji instrumento versija nustato klinikinius delyro kriterijus pagal DSM - IV. Trumpoji instrumento versija, skirta įvertinti 4 delyro kriterijus, kurie pasižymi geriausiu gebėjimu atskirti delyrą ir pasikartojantį sumišimą nuo kitų kongityvinių funkcijų pablogėjimo tipų. SIM pasižymi nuo 94 proc. iki 100 proc. jautrumu ir nuo 90 proc. iki 95 proc. specifiškumu. Taip pat nustatyta, kad SIM rezultatai statistiškai reikšmingai koreliuoja su Protinės būklės trumpojo tyrimo įvertinimu (angl. Mini mental

state exam, MMSE) ir suglumimo vertinimo rezultatais, naudojant vizualinių analogų skales. Deja,

pastebėta, kad delyro nepavyko nustatyti naudojant SIM su neapmokytu personalu, tad reikėtų nepamiršti, kad naudojant šias skales reikalingi personalo apmokymai [7, 8].

Be SIM yra ir kitų instrumentų delyrui ir jo sunkumui įvertinti. Delyro įvertinimo skalė (angl.

Delirium Rating Scale, DRS) buvo sukurta delyro sunkumui įvertinti. Atminties vertinimo skalė (angl. Memorial Delirium Assessment Scale, MDAS) plačiai naudojama kritinėse situacijose pacientams su

piktybiniais onkologiniais procesais, taip pat nustato delyro sunkumą. Neechmano delyro nustatymo instrumentas (angl. The Neelon and Champagne, NEECHAM) buvo sukurtas slaugytojams, siekant įtarti delyrą, pacientą stebint slaugos veiksmų metu. Delyro stebėjimo skalė (angl. Delirium Observation

Screening Scale, DOS), taip pat buvo sukurta slaugytojams, kurie gali įtarti delyrą pacientams darbo

metu. Ši skalė turi gerą patikimumą lyginant su geriatro diagnozuojamu delyru pagal DSM - V kriterijus. Nespecifiniai testai (MMSE, laikrodžio piešimo testas) delyrui irgi gali būti naudingi nustatant pažinimo funkcijų lygį pacientams. Deja, šie testai nėra rekomenduojami kaip diagnostiniai įrankiai delyrui.

Egzistuoja ir biožymenys, kurie galėtų tapti delyro rizikos nustatymo, prognozės ar net sunkumo standartais. Šiuo metu, tai yra: apolipoproteinas E, į insuliną panašus augimo faktorius-1, S-100b. Kiti analizuojami tyrimai: EEG, neurovizualiniai tyrimai, nugaros smegenų skysčio markeriai [1]. Šiuo metu, nėra specifinio biožymens, kuris būtų tiriamas kasdieninėje delyro diagnozavimo praktikoje. Uždegiminiai biožymenys, galėtų būti naudojami tik kaip papildomi tyrimai, padedant išsiaiškinti delyro riziką, kadangi hipoaktyvus delyras dažnai nediagnozuojamas net ir naudojant turimas instumentuotes. Bet kiti autoriai teigia, kad uždegiminiai biožymenys ne visuomet nustato delyro riziką, tad reikalingi tolimesni tyrimai [53].

1.3 Delyro rizikos veiksniai

Rizikos veiksnių atpažinimas laiku ir jų koregavimas gali padėti išvengti šio sindromo. Mokslininkai delyro rizikos veiksnius suskirstė į nulemiančius (angl. predisposing) ir provokuojančius (angl. precipitating). Nulemiantys veiksniai yra tokie, kuriuos pacientas turi stacionarizavimo metu kai yra stacionarizuojamas ir parodo esamą riziką delyrui išsivystyti. Provokuojantys - tai žalingi arba susiję su ligonine veiksniai, kurie gali prisidėti prie delyro atsiradimo. Tyrimai parodė, kad nulemiantys veiksniai turi didesnę įtaką delyro išsivystymui negu sukeliantys veiksniai. Nulemiantys veiksniai: kognityvinių funkcijų pablogėjimas/ demencija, bloga rega, mažesnis funkcinis pajėgumas, senesnis amžius, vyriška lytis, rimta liga, poliligotumas, alkoholio vartojimas, vaistų vartojimas [9]. Tačiau nėra vieningo sutarimo dėl lyties poveikio delyrui: vienų autorių duomenimis dažniau jį patiria moterys, kitų autorių duomenimis vyrai, bet dauguma pastebi, kad lytis neturi įtakos delyro atsiradimui [10]. Provokuojantys veiksniai: bloga mityba ir jos nepakankamumas, jatrogeniniai įvykiai stacionarizavimo metu, fizinis suvaržymas, šlapimo pūslės kateteris, daugiau negu 3 naujų vaistų paskyrimas, daug procedūrų (laboratoriniai, radiologiniai tyrimai) stacionaro metu, ilga operacijos bei jos laukimo trukmė, anestezija, operacijos metu netektas didelis kraujo kiekis, pooperacinis skausmas, infekcija, anticholinerginių vaistų, opiatų, benzodiazepinų, kortikosteroidų vartojimas [9]. Operacijos trukmė taip pat yra diskutuojamas veiksnys: vieni autoriai pastebi, kad operacijos trukmė neįtakoja delyro atsiradimo, kiti konstatuoja, kad operacijos trukmė turi įtakos [10]. Veiksniai, kurie tikrai turi didelę riziką ir yra

vadinami „stiprūs rizikos veiksniai“: vyresnis amžius, kognityvinių funkcijų pablogėjimas, esama sunki liga, vaistų vartojimas [9].

Dažniausiai nėra diagnozuojama ūmi sumišimo būsena esant hipoaktyviam potipiui ir vyresniems pacientams, esant sensoriniams sutrikimams, prastai kognityvinei funkcijai ar demencijai, esant infekcijai ar dehidratacijai. Demencija yra siejama su didesne mirtingumo rizika, nepriklausomai nuo delyro potipio. Tai gali būti ir dėl to, kad poliligotumas ir neuroleptikų vartojimas sergant demencija jau asocijuojasi su didesniu mirtingumu. Būtent šie duomenys nurodo, kad būtina stebėti vyresnius pacientus su demencija, norint sumažinti delyro rizikos veiksnius [7].

Vyresnio amžiaus pacientams delyras dažniausiai išsivysto dėl: pirminės smegenų ligos (insultas/ praeinantys smegenų kraujotakos sutrikimai, pirminiai smegenų augliai ar metastazės, smegenų abscesas, netraukulinė generalizuota epilepsinė būklė), medžiagų apykaitos sutrikimų (dehidratacija, rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas, kalio, kalcio, natrio ar magnio koncentracijos pokyčiai, glikemijos pokyčiai, vitaminų trūkumas, kepenų ar inkstų nepakankamumas, skydliaukės ar prieskydinių liaukų funkcijos sutrikimas), hipoksijos ir hipoperfuzijos (miokardo infarktas, širdies nepakankamumas, šokas, ūminė hipotenzija, širdies aritmijos, plaučių arterijos tromboembolija, anemija), infekcijos, vartojimo nutraukimo sindromo (alkoholio, opioidų, benzodiazepinų, kitų raminančių), sensorinių ir aplinkos veiksnių (silpna rega, klausa, aplinkos pasikeitimas), medikamentų vartojimo [6].

Aptariant konkrečius, nemodifikuojamus, delyro rizikos veiksnius, pirmiausia pagalvojama apie paciento amžių. Kuo vyresnis amžius tuo didesnė tikimybė išsivystyti delyrui. Tyrime, kuriame dalyvavo 503 pacientai (amžius nuo 16 iki 99 metų) delyras išsivystė 101 pacientui (71 pacientui stacionarizavimo metu, 30 pacientų guldymo metu, 17 pacientų tiek stacionarizavimo, tiek guldymo metu). Pagal amžiaus grupe delyras pasireiškė: 16-50 m. 0 proc., 51-55 m. 2 proc., 56-60 m. 18 proc., 61-65 m. 10 proc., 66-67 m. 11 proc., 71-75 m. 21 proc., 76-80 m. 32 proc., 81-85 m. 36 proc., 86-90 m. 41 proc., 91-95 m. 43 proc., >99 m. 43 proc. Delyras paveikė trečdalį pacientų 75 metų amžiaus ir vyresnius, o tai buvo siejama su padidėjusiu mirtingumu, globos poreikiu [11].

Kaip jau minėta, nėra vieningos nuomonės apie lyties sąsają su delyru, vienuose tyrimuose delyras dažniau pasireiškia vyrams [20], kituose moterims [22].

Minint modifikuojamus rizikos veiksnius, išsimokslinimo lygis yra susijęs su demencijos rizika. Tyrime, kuriame dalyvavo 157 vyresnio amžiaus pacientai intensyvios terapijos skyriuje nustatyta, kad delyrą patyrė 21 proc. pacientų, dažniau stebėta vyrams, žemesnio išsimokslinimo, sergantiems kvėpavimo takų ligomis. Nors yra ir priešingų įrodymų, jog lytis ir išsimokslinimo lygis įtakos neturi [20].

Manoma, jog rūkymas ir alkoholio vartojimas yra delyro rizikos veiksnys, bet yra prieštaringų nuomonių. Tyrime buvo norima ištirti rūkymo riziką delyrui. Dalyvavo 3754 pacientai 55 metų ir

vyresni: 10 proc. pacientų rūko iki šiol, 23 proc. buvo metę rūkyti, 67 proc. niekada nerūkė. Rūkiusiųjų ir metusių rūkyti pakmečių vidurkis buvo 23,8. Delyras pasireiškė 1,6 proc. Bet tik rūkantieji buvo siejami su delyro rizika. Metę rūkyti ir niekada nerūkę, taip pat, pakmečiai, nebuvo siejami su šia rizika, kas galimai rodo galimą mechanizmą tarp delyro ir nikotino [21].

Skyrius, kuriame yra stacionarizuotas pacientas, taip pat gali būti delyro rizikos veiksnys. Tyrime, kur delyro ištyrimas buvo privalomas kiekvienam pacientui, per vadinamąją „delyro dieną“, ištirti 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, 429 pacientams pasireiškė delyras. Hipoaktyvus delyras pasireiškė dažniausiai (38,5 proc.). Daugiausiai delyro pasireiškė neurologijos (28,5 proc.), geriatrijos skyriuose (24,7 proc.), mažiausiai reabilitacijos - 14,0 proc. Tokiu būdu neurologijos skyrius buvo pripažintas delyro rizikos veiksniu šioje šalyje (Italija). Manoma, kad rengiant tokias „delyro dienas“ būtų galima išsiaiškinti didžiausios delyro rizikos skyrius ir kitose šalyse [22].

Aptariant kognityvines funkcijas, tyrime su 263 Alzheimerio liga sergančiais net 56 proc. iš jų išsivystė delyras stacionarizavimo metu. Pacientams, kuriems pasireikšė delyras, per metus po stacionarizavimo kognityvinės funkcijos pablogėjo dar labiau, negu pacientams, kuriems nepasireiškė delyras, ir per penkerius metus nuolat blogėjo. Kognityvinės funkcijos per metus pablogėjo du kartus greičiau pasireiškus delyrui, lyginant su pacientais, kuriems nebuvo delyro [14].

Kitame tyrime tarp 206 tirtų pacientų, delyras pasireiškė 40 pacientų (19,4 proc.), sergančiųjų demencija, iš jų delyras pasireiškė Alzheimerio liga sergantiems14,7 proc., vaskuline demencija 34,4 proc., Lewy kūnelių demencija 31,8 proc., frontotemporaline demencija 0 proc. [15].

Dar viename tyrime dalyvavo 560 pacientų 70 metų amžiaus ir vyresni, nesergantys demencijos sindromu ir ruošiami operacijai: delyro išsivystymas buvo tiriamas kasdien. Pacientai su poooperaciniu delyru, prieš operaciją turėjo pablogėjusias kognityvines funkcijas, kurios dar labiau pablogėjo per mėnesį laiko. Šiems pacientams kognityvinės funkcijos pablogėjo labiau negu tiems, kuriems nestebėtas delyras [13].

Delyras yra svarbus veiksnys, galintis išryškinti demencijos sindromo pradžią ir greitai pabloginti kognityvines funkcijas. Viename tyrime 6 metus stebėti 987 pacientai, pradžioje MMSE vidurkis buvo 24,7 balai. 279 pacientai su delyru turėjo žemesnius MMSE balus, jų kognityvinės funkcijos kiekvienais metais sumažėdavo 0,37 balais (pagal MMSE). Kognityvinės funkcijos blogėjo greičiausiai tų pacientų, kuriems stebėtas delyras ir demencija, MMSE kiekvienais metais sumažėdavo 0,72 balų. Šių dviejų veiksnių derinys rodė blogesnes kognityvines funkcijas, jos blogėjo greičiau, negu pacientų be šių veiksnių [12].

Nors delyras yra polietiologinis, bet vien vaistai gali sukelti net 12-39 proc. delyro atvejų. Dažniausiai vartojami vaistai galintis sukelti delyrą: opiatai, benzodiazepinai, anticholinerginiai vaistai. Taip pat, galimai antihistamininiai ir oksibutinas [18].

Viename tyrime tirta 410 geriatrijos skyriaus pacientų 9 mėnesius, surinkti duomenys apie pacientų sociodemografinius (amžius, lytis, gyvenamoji vieta) rodiklius ir delyrą nulemiančius veiksnius bei vartojamus medikamentus. Polifarmacija buvo laikytina vartojant 6 vaistų ir daugiau per dieną vartojimas. Net 25 proc. pacientų pasireiškė delyras. Iš jų 58,53 proc. pacientai su polifarmacija [17]. Taip pat, polifarmacija yra siejama su sumažėjusiu funkciniu pajėgumu. Kitame tyrime, kuriame dalyvavo vyresnio amžiaus 412 moterys ir 328 vyrai, nustatyta, kad padidintas vaistų kiekis koreliavo su padidėjusiu nepajėgumu atlikti kasdienines veiklas. Bet tai nereiškia, kad vaistų reikia visiškai atsisakyti geriatriniams pacientams. Tiriant 3845 pacientus virš 80 metų amžiaus su arterine hipertenzija, nustatyta, kad insultą rečiau patyrė pacientai, kuriems buvo skirtas perindoprilis, negu tuos, kurie gavo placebo. Panašūs rezultatai buvo ir su statinų vartojimu. Žinoma, tokių tyrimų yra labai mažai, kadangi vyresnio amžiaus žmonės nėra įtraukiami į tyrimus, bet jie yra gan svarbūs geriatriniams pacientams. Dėl to, kad daugelis tyrimų yra atliekami su jaunesnio amžiaus grupėmis, nėra žinomos vaistų sąveikos ir šalutiniai reiškiniai, kuriuos patiria vyresnis pacientai, dėl pasikeitusios fiziologijos ir socialinių aspektų [18].

Gretutinės sunkios ligos, taip pat yra delyro rizikos veiksnys. Tyrime su 111 pacientų, kurie neturėjo ryškaus skirtumo tarp amžiaus, kognityvinių funkcijų. Dėl delyro etiologijos hipoksija ir infekcija buvo laikomos sunkiomis ligomis. Nors ir tarp tiriamųjų delyro sunkumas nesiskyrė, bet pacientams dažniau pasireiškė sunkesnis sąmonės sutrikimas, dezorientacija, nesugebėjimas išlaikyti dėmesio [19].

Labai daug yra duomenų apie pooperacinį delyrą, po skirtingų operacijų tipų ir skirtinguose skyriuose. Tam įtakos turi priešoperaciniai ir pooperaciniai veiksniai. Dažniau delyras pasireiškia po laporotominių operacijų (27 proc.), negu po laporoskopinių (20 proc.). Tyrime su 61 vyresnio amžiaus pacientais koloproktologijos skyriuje, pooperacinis delyras pasireiškė 31 proc. pacientų. Kiti tyrimai rodo, jog delyras dažniau pasireiškia po skubių didelio masto operacijų (18 - 33 proc.). Hemoglobino žemesnė koncentracija prieš operaciją siejama su delyro išsivystymo rizika. Rezultatuose nustatyta, kad delyrą dažniau patyrė vyrai su sumažėjusiu hemoglobino lygiu prieš operaciją. Kyla klausimas, ar komplikacijos po operacijos sukelia delyrą, ar delyras sukelia blogesnes gijimo išeiti po operacijos. Pavyzdžiui, delyras gali būti atsiradusio plaučių uždegimo pasekmė. Iš kitos pusės, plaučių uždegimas galėjo sukelti aspiraciją, kuri sukėlė delyrą [23].

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo planavimas: remiantis literatūra sudaryta anketa (1 priedas) apie delyro rizikos veiksnius. Tyrimas vykdytas tretinio lygio ligoninėje, gavus vyriausiojo gydytojo sutikimą tyrimui ir leidimą naudotis archyvu. Pritarimas tyrimui gautas iš LSMU bioetikos centro 2019-12-09. Duomenys buvo renkami nuo 2019-12-09 iki 2020-02-09.

Tyrimo objektas: 65 metų amžiaus ir vyresni stacionarizuoti tretinio lygio ligoninės pacientai. Tiriamųjų atranka: anketos buvo pildomos nuo 2019-12-09 iki 2020-02-09, naudojantis tretinio lygio ligoninės archyvu. Grupės atranka – atsitiktinė, kai visų tretinio lygio ligoninės pacientų galimybė priklausyti tyrimo imčiai yra vienoda. Archyve, išsirinkus bet kurio profilio skyrių, buvo paimama po keletą ligos istorijų iš 2019 metų atsitiktinio mėnesio ir šios ligos istorijos buvo įtraukiamos į tyrimą, jei pacientui buvo 65 ir daugiau metų.

Tiriamųjų imtis sudaryta remiantis 5 proc. paklaida ir 95 proc. tikslumo tikimybe. Pasaulyje, įvairiais duomenimis, delyras vyresnio amžius žmonėms stacionare svyruoja nuo 14 proc. iki 56 proc., tad paimtas vidurkis 35 proc. Pagal šiuos duomenis, iš 1000 gyventojų 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų, delyro sindromas būtų nustatytas 35 gyventojams. Apskaičiavus pagal Pianotto formulę, gautas reikalingas ištirti pacientų skaičius 187. Tad duomenų analizei pasirinktos 187 pacientų ligos istorijos.

Tyrimo metodai: norint išsiaiškinti delyro rizikos veiksnius, remiantis literatūra buvo sudaryta anketa iš 18 punktų (1 priedas). Anketos tikslas - atspindėti dažniausius bei galimus delyro rizikos veiksnius vyresnio amžiaus žmonių populiacijoje, norint išsiaiškinti pacientų sociodemografines, klinikines, gydymo ypatybes. Anketą sudaro sudaro 6 atviri ir 18 uždarų klausimų. Anketoje yra paciento identifikavimo kodas, inicialai ir ištyrimo data. Anketą sudaro tokie klausimai, kaip kokiame skyriuje, kiek laiko ir su kokia pagrindine ir gretutinėmis diagnozėmis pacientas buvo stacionarizuotas. Kitus klausimus sudaro literatūtos šaltiniuose rasti delyro rizikos veiksniai: lytis, amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis, žalingi įpročiai, buvusios ligos, jutimo sutrikimai, funkcinė būklė, pažinimo funkcijų būklė, buvusios operacijos, atliktos procedūros šio stacionarziavimo metu, aplinkos veiksniai, skirtas gydymas bei laboratorinių tyrimų atsakymai.

Duomenų analizės metodai: gauti duomenys analizuoti naudojant SPSS (angl. Statistical

Package for the Social Sciences) programinio paketo 17.0 versija. Vertinant šiuos duomenis buvo

naudojama aprašamoji statistika (dydžių vidurkis, standartinis nuokrypis, minimalios ir maksimalios reikšmės), grupių palyginimui taikytas tikslus Mano Vitnio testas, požymių nepriklausomumo hipotezei patikrinti tikslus Chi – kvadrato testas, tikimybių palyginimui z testas su p reikšmių pataisymu Bonferonio metodu. Kadangi organinė haliucinozė pasireiškė tik 25 (13,4 proc.) pacientams, logistinės regresijos taikyti negalima. Dėl tos pačios priežasties, lyginant grupes, taikyti neparametrinius kriterijai. Mano indėlis buvo sudaryti anketą iš literatūros šaltinių, apskaičiuoti imtį, gauti ligoninės vyriausiojo

gydytojo ir bioetikos leidimą tyrimui, užpildyti anketas iš ligos istorijų, duomenis suvesti į SPSS programą ir juos išanalizavus sudaryti lenteles bei jas aprašyti rezultatuose bei rezultatų aptarime, palyginti savo gautus rezultatus su kitų autorių duomenimis, padaryti išvadas, pateikti rekomendacijas pagal gautus rezultatus ir atsakyti į šio tyrimo išsikeltus darbo tikslą ir uždavinius bei apžvelgti literatūrą remiantis kitais autoriais delyro tema.

3. REZULTATAI

Tyrimo metu buvo užpildytos anketos iš 187 pacientų ligos istorijų, iš jų – vyrų 81 (43,3 proc.), moterų 106 (56,7 proc.). Jauniausias pacientas buvo 65 metų, vyriausias – 95 metų amžiaus, amžiaus vidurkis 77,47 m. Pagal amžiaus grupes tiriamieji pasiskirstė taip: 65-70 m. amžiaus grupėje 41 asmuo (21,8 proc.), 71-75 m. 38 (20,3 proc.), 76-80 m. 41 (21,9 proc.), 81-85 m. 38 (20,4 proc.), 86-90 m. 22 (11,7 proc.), 91-95 m. 7 (4,8 proc.).

Pacientai buvo atrinkti iš šių skyrių: pulmonologijos 8 (4,3 proc.), vidaus ligų 19 (10,2 proc.), pilvo ir endokrininės chirurgijos 22 (11,8 proc.), pilvo chirurgijos ir koloproktologijos 8 (4,3 proc.), gastroenterologijos 19 (10,1 proc.), nervų ligų 10 (5,3 proc.), krūtinės chirurgijos 11 (5,9 proc.), urologijos 8 (4,3 proc.), traumatologijos 17 (9,1 proc.), endokrinologijos 15 (8,0 proc.), kardiologijos 19 (10,2 proc.), sąnarių implantacijos 9 (4,8 proc.), reumatologijos 12 (6,4 proc.), neurochirurgijos 10 (5,3 proc.). Pagal profilius galima išskirti: iš terapinio užpildytos 127 anketos (67,9 proc.), iš chirurginio - 60 (32,1 proc.).

Stacionarizavimo trukmė svyravo nuo 1 iki 51 dienos, vidurkis 8,51.

Šio tyrimo metu delyro diagnozės nebuvo rasta nė vienoje ligos istorijoje, tačiau buvo rasta organinės haliucinozės diagnozė (F06.0) kaip gretutinė patologija pasireiškusi stacionarizavimo metu. Iš viso ji buvo diagnozuota 25 (13,4 proc.) pacientams.

1 lentelėje pavaizduotas organinės haliucinozės atvejų pasiskirstymas pagal lytį. Daugiau anketų surinkta iš moterų ligos istorijų, taip pat organinė haliucinozė pasireiškė moterims, negu vyrams. 5 lentelėje pavaizduota koreliacija tarp lyties ir organinės haliucinozės naudojant tikslų Chi – kvadrato testą.

1 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal lytį

Informacija apie šeiminę padėtį buvo renkama iš ligos istorijų, atsižvelgiant į moters pavardę bei nurodyto artimo asmens kontaktinius duomenis ligos istorijoje. Daugiausiai buvo susituokusių asmenų, bet su organine haliucinoze – našlių (2 lentelė). 5 lentelėje pavaizduota koreliacija tarp šeiminės padėties ir organinės haliucinozės naudojant tikslų Chi – kvadrato testą.

Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Vyrai 7 (28) 81 (43,3)

2 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal šeiminę padėtį

Išsilavinimo lygis buvo užrašytas ligos istorijoje ant pirmojo puslapio. 3 lentelėje matome, kad daugiausiai pacientų turėjo aukštajį specialų vidurinį išsilavinimą, kaip ir su organine haliucinoze. 5 lentelėje pavaizduota koreliacija tarp išsilavinimo lygio ir organinės haliucinozės naudojant tikslų Chi – kvadrato testą.

3 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal išsilavinimo lygį

Alkoholinius gėrimus vartojo 92 pacientai, 11 jų su organine haliucinoze, daugiausia pacientų niekada nerūkė (4 lentelė). 5 lentelėje pavaizduota koreliacija tarp organinės haliucinozės ir alkoholinių gėrimų vartojimo ir rūkymo, naudojant Chi – kvadrato testą. 6 lentelėje pateikta detalesnė analizė - žalingų įpročių sąsajų su organine haliucinoze. Šiai koreliacijai rasti buvo naudojamas tikslus Mano Vitnio testas.

4 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal žalingus įpročius

Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Susituokęs/ usi 6 (24) 105 (56,1) Našlys/ ė 16 (64) 62 (33,2) Nevedęs/ netekėjusi 3 (12) 19 (10,2) Išsituokęs/ usi 0 (0) 1 (0,5) Reiškmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Aukštasis 4 (16) 82 (43,9)

Aukštesnysis specialus vidurinis 13 (52) 88 (47,1)

Vidurinis 8 (32) 17 (9,1)

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Alkoholinius gėrimus vartoja 11 (44) 92 (49,2)

Rūko 3 (12) 25 (15,4)

Metę rūkyti 0 (0) 0 (0)

5 lentelė. Korealiacija tarp organinės haliucinozės išsivystymo ir lyties, šeiminės padėties, išsilavinimo, žalingų įpročių

6 lentelė. Koreliacija tarp organinės haliucinozės išsivystimo ir amžiaus, alkoholio vienetų per savaitę ir pakmečių

7 lentelėje pateikta pacientams anksčiau diagnozuotos ligos, kurios buvo surinktos iš ligos istorijų įrašų bei gretutinių ligų (pagal TLK kodus). Dažniausia gretutinė liga – širdies nepakankamumas, nustatytas 61 pacientui, antroje vietoje - cukrinis diabetas (28 pacientams). Esant organinei haliucinozei dažniausia nustatyta liga – onkologinis procesas ir širdies nepakankamumas – po 8 pacientus. Lentelėje pavaizduota koreliacija tarp organinės haliucinozės ir anksčiau diagnozuotų ligų, naudojant Chi – kvadrato testą.

Reikšmė Lytis Šeiminė padėtis Išsilavinimas Alkoholinių gėrimų vartojimas

Rūkymas

k 2,757 13,844 21,914 0,312 0,200

p 0,097 0,003 0,000 0,576 0,654

Reikšmė Amžius Alkoholio vienetų kiekis per savaitę Pakmečiai

k 1106,000 492,500 53,000

7 lentelė. Anksčiau diagnozuotų ligų skirstinys vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje su organine haliucinoze

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Cukrininis diabetas 4 (16) 38 (20,3) 0,333 0,564 Parkinsono liga 1 (4) 3 (1,6) 1,049 0,306 Alzheimerio liga 2 (8) 3 (1,6) 7,478 0,006 Vaskulinė demencija 1 (4) 2 (1,1) 2,342 0,250 Onkologinė liga 8 (32) 29 (15,5) 5,990 0,014 Galvos trauma 0 (0) 5 (2,7) 0,793 0,373

Kvėpavimo takų liga 2 (8) 17 (9,1) 0,042 0,838

Anemija 5 (20) 16 (8,6) 4,830 0,028 Kepenų nepakankamumas 0 (0) 2 (1,1) 0,312 0,576 Inkstų nepakankamumas 2 (8) 10 (5,3) 0,401 0,527 Hipertirozė 0 (0) 3 (1,6) 0,471 0,493 Hipotirozė 1 (4) 13 (7) 0,389 0,533 Šokas 0 (0) 2 (1,1) 0,312 0,576 Sepsis 0 (0) 2 (1,1) 0,312 0,576 Šlapimo susilaikymas 2 (8) 5 (2,7) 3,146 0,076 Šlapimo nelaikymas 0 (0) 2 (1,1) 0,312 0,576 Vidurių užkietėjimas 1 (4) 4 (2,1) 0,477 0,490 Širdies nepakankamumas 8 (32) 61 (32,6) 0,005 0,943 Miokardo infarktas 3 (12) 19 (10,2) 0,107 0,744 Kvėpavimo nepakankamumas 0 (0) 2 (1,1) 0,312 0,576 Plaučių embolija 0 (0) 1 (0,5) 0,155 0,694 Insultas 3 (12) 16 (8,6) 0,437 0,508 Epilepsijos priepuolis 1 (4) 6 (3,2) 0,058 0,809 Subdurinė hematoma 0 (0) 0 (0)

Krūtinės ląstos infekcija 0 (0) 1 (0,5) 0,155 0,694

Šlapimo takų infekcija 3 (12) 15 (8) 0,619 0,431

Odos žaizdų infekcija 0 (0) 1 (0,5) 0,155 0,694

Smegenų infekcija 0 (0) 1 (0,5) 0,155 0,694

Jutimo sutrikimai buvo išskirti į klausos ir regos, taip pat, buvo išskirtas klausos/ regos priemonių pametimas. Ši informacija buvo renkama iš ligos istorijų įrašų. 8 lentelėje pateikta jutimų sutrikimų pasiskirstymas tarp pacientų. 72 proc. visų pacientų su organine haliucinoze turėjo regos sutrikimą. Lentelėje pateikta koreliacija tarp jutimų sutrikimų ir organinės haliucinozės, naudojant Chi – kvadrato testą.

8 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal jutimų sutrikimus

Funkcinė būklė buvo išskirstyta į funkcinį priklausomumą, nejudrumą, mažą aktyvumą bei buvusią griuvimų anamnezę. Šie duomenys buvo renkami iš ligos istorijos įrašų (9 lentelė). Dažniausiai rasta įrašų apie mažai aktyvią būklę – 66 pacientams, o 18 pacientų su organine haliucinoze rasta griuvimų anamnezė. Šioje lentelėje pavaizduota koreliacija tarp funkcinės būklės ir organinės haliucinozės, naudojant Chi – kvadrato testą.

9 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal funkcinę būklę

Pažinimo funkcijos buvo skirstytos į demenciją, buvusią delyro anamnezę, sutrikusias pažinimo funkcijas bei depresiją. Šie duomenys rasti kaip gretutinė liga arba paminėti įrašuose, arba rasta anketose (kaip Protinės būklės trumpasis tyrimas). Įrašo apie delyrą neradome nei vienoje ligos istorijoje, tačiau organinę haliucinozę traktavome kaip delyrp sinonimą. Daugiausia rasta įrašų apie depresiją – 26 pacientams, o 10 pacientų su organine haliucinoze buvo sutrikusios pažinimo funkcijos (10 lentelė). 10 lentelėje pateikta koreliacija tarp pažintinių funkcijų būklės ir organinės haliucinozės, naudojant Chi – kvadrato testą.

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Klausos sutrikimas 16 (64) 35 (18,7) 38,897 0,000

Regos sutrikimas 18 (72) 58 (31) 22,655 0,000

Regos/ klausos priemonės pametimas 10 (40) 12 (6,4) 54,196 0,000

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Funkciškai priklausomas 7 (28) 25 (13,4) 5,334 0,021

Nejudrus 10 (40) 40 (21,4) 5,944 0,015

Mažai aktyvus 15 (60) 66 (35,3) 7,713 0,005

10 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal pažinimo funkcines būkles

Informacija apie buvusias operacijas buvo renkama iš gyvenimo anamnezės ligos istorijoje, taip pat iš įrašų apie gretutines ligas, ir jei buvo atlikta pakartotina operacija analizuojamo stacionarizavimo periodu. Jei operacija buvo atlikta analizuojamo stacionarizavimo laikotarpiu, informacija buvo renkama iš operacijos lapų. Iš operacijos lapų rinkta informacija apie (jei pasitaikė) priešoperacinį hemodinaminių rodiklių nestabilumą, netektą didelį kraujo kiekį, hipotenziją, acidozę, naudotą anesteziją. Tyrimo metu nebuvo rasta nei vieno paciento su ilga operacijos trukme, priešoperacinių hemodinaminių rodiklių nestabilumu ir ilgai trunkančia dirbtine kraujo apytaka (11 lentelė). Taip pat lentelėje pateikiama koreliacija su operaciniais rodikliais ir organine haliucinoze, kuriai apskaičiuoti buvo naudojamas Chi – kvadrato testas.

11 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal buvusias operacijas

Informacija apie atliktas procedūras stacionarizavimo metu buvo renkama iš ligos istorijų paskutinių lapų, kuriuose buvo informacija apie Foley šlapimo kateterio įvedimą, atliktą transfuziją, skubias intervencines procedūras bei buvo nurodytas kateterių skaičius šio stacionarizavimo metu. Keliais kateteriais, buvo laikoma trys ir daugiau kateterių. Iš 12 lentelės matyti, kad beveik trečdaliui pacientų stacionarinio gydymo metu buvo skirta ne viena kateterizavimo procedūra (52 pacientams).

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Demencija 6 (24) 10 (5,3) 19,836 0,000

Delyro anamnezė 0 (0) 0 (0)

Sutrikusios pažinimo funkcijos 10 (40) 22 (11,8) 22,163 0,000

Depresija 7 (28) 26 (13,9) 4,790 0,029

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Ortopedinė operacija 5 (20) 34 (18,2) 0,064 0,800 Širdies ir kraujagyslių operacija 1 (4) 22 (11,8) 1,676 0,195

Ilgai trunkanti dirbtinė kraujo apytaka

0 (0) 0 (0)

Netektas didelis kraujo kiekis 1 (4) 3 (1,6) 1,049 0,306 Priešoperacinis hemodinaminių

rodiklių nestabilumas

0 (0) 0 (0)

Ilga operacijos trukmė 0 (0) 0 (0)

Anestezija 10 (40) 83 (44,4) 0,225 0,635

Acidozė 1 (4) 4 (2,1) 0,477 0,490

Beveik pusei pacientų (48 proc.) su organine haliucinoze buvo skirti keli kateteriai. Sąsajos su atliktomis procedūromis ir organine haliucinoze buvo apskaičiuota naudojant tikslų Chi – kvadrato testą.

12 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal atliktas procedūras

Informacija apie aplinkos veiksnius buvo rinkta iš skirtingų ligos istorijos vietų. Lovos keitimas, perkėlimas į kitą palatą buvo užrašyti ant pirmo ligos istorijos lapo. Apie didelį triukšmą, ryškią šviesą, informacijos buvo ieškoma dokumentų įrašuose, bet tokių įrašų nebuvo rasta. Fizinės priemonės, suvaržančios pacientą, buvo vertinamos pagal režimą: jei pacientas buvo suvaržytas, jam priskirtas I režimas. Iš ligos istorijos įrašų taip pat buvo vertinama dėl ko taikytos suvaržymo priemonės: ar nuo pirmos stacionarizavimo dienos, ar po pasireiškusios organinės haliucinozės. Ilga hospitalizavimo trukme buvo laikoma 6 dienos ir ilgiau, informacija surinkta atsižvelgiant į lovadienių skaičių. 13 lentelėje pavaizduota galimų aplinkos rizikos veiksnių sąsajos su organine haliucinoze, apskaičiavimui naudotas tikslus Chi – kvadrato testas. Iš 13 lentelės matome, jog didžiajai daliai pacientų buvo ilgesnė hospitalizavimo trukmė (113 pacientų), o pacientai su organine haliucinoze statistiškai reikšmingai ilgiau buvo gydomi stacionare.

13 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal aplinkos veiksnius

Skausmas buvo vertinamas kaip ūmus arba lėtinis (tai yra, trunkantis ilgiau 3 mėnesius). Taip pat buvo vertinami skausmo balai nuo 1 iki 10: 1 – skausmas menkas, 10 – skausmas intesyvus, nepakeliamas. Šią informaciją radome ligos istorijos skausmo klausimyne. 16 lentelėje matome koreliacijas tarp skausmo balų ir skausmo trukmės, o iš 14 lentelės matyti, kad ūmus skausmas buvo

Reikšmė Su organine haliuconze

n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Šlapimo kateteris 9 (36) 31 (16,6) 7,872 0,005 Transfuzija 9 (36) 21 (11,2) 17,761 0,000 Skubi intervencija 8 (32) 30 (16) 5,456 0,020 Keli kateteriai 12 (48) 52 (27,8) 5,861 0,015 Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Lovos keitimas 17 (68) 38 (20,3) 40,517 0,000 Didelis triukšmas/ ryški šviesa 0 (0) 0 (0)

Fizinės suvaržančios priemonės 8 (32) 12 (6,4) 31,451 0,000 Ilga hospitalizavimo trukmė 21 (84) 113 (60,4) 5,706 0,010

registruotas net 58,2 proc. visų pacientų. Net 80 proc. visų pacientų su organine haliucinoze patyrė ūmų skausmą. 15 lentelėje pateikta skausmo pasireiškimas pagal balus: dažniausiai fiksuotas 6 balų skausmas – 30 pacientų.

14 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal skausmo trukmę

15 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal skausmo stirpumą balais

16 lentelė. Koreliacija tarp organinės haliucinozės išsivystimo ir skausmo trukmės bei stiprumo

Skirti vaistai suskirstyti į grupes: mikdomieji/raminamieji, opioidai, vaistai nuo Parkinsono ligos, kortikosteroidai, vaistai nuo depresijos, digoksinas, migdomųjų vaistų nutraukimas. Šio tyrimo metu, nebuvo rasta nei vieno paciento, vartojančio vaistus nuo Parkinsono ligos bei nutraukusio migdomuosius vaistus. 17 lenetelėje matyti, kad iš migdomųjų/ raminamųjų vaistų dažniausiai buvo paskirtas bromazepamas – 27 pacientams, o pacientams, patyrusiems organinę haliucinozę, dažniausiai buvo skirta diazepamas (vienas ar deriniuose).

Reikšmė Su organine haliucinoze

n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Ūmus skausmas 20 (80) 109 (58,2) Lėtinis skausmas 3 (12) 33 (17,6) Skausmo nepatyrė 2 (8) 45 (24) Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

1 0 (0) 1 (0,7) 2 0 (0) 0 (0) 3 0 (0) 5 (3,5) 4 4 (17,4) 28 (19,9) 5 6 (26,1) 32 (22,7) 6 5 (21,7) 30 (21,3) 7 4 (17,4) 28 (19,9) 8 2 (8,7) 13 (9,2) 9 2 (8,7) 7 (5) 10 0 (0) 3 (2,1)

Reikšmė Skausmo balai Skausmo trukmė

k 2,816 5,950

17 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal paskirtus migdomuosius/ raminamuosius vaistus

18 lentelėje pavaizduotas opioidų paskyrimai šio stacionarizavimo metu. Meperidino nebuvo skirta nei vienam pacientui. Dažniausiai buvo skirtas tramadolis – paskirtas 9 pacientams, 3 pacientams su organine haliucinoze taip pat buvo skirtas tramadolis.

18 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal paskirtus opioidus

19 lenetelėje pavaizduotas kortikosteroidų paskyrimai šio stacionarizavimo metu: dažniausiai buvo paskirtas deksametazonas – 14 pacientų.

19 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal paskirtus kortikosteroidus

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Bromazepamas 2 (8) 27 (14,4) Diazepamas 4 (16) 22 (11,7) Zolpidemas 0 (0) 1 (0,5) Tiapridas 3 (12) 6 (3,2) Lorazepamas ir diazepamas 1 (4) 1 (0,5) Zolpidemas ir bromazepamas 0 (0) 1 (0,5) Diazepamas ir bromazepamas 2 (8) 3 (1,6) Diazepamas, tiapridas ir lorafenas 1 (4) 1 (0,5)

Neskirta 12 (48) 125 (66,8)

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Tramadolis 3 (12) 9 (4,8) Morfinas 1 (4) 8 (4,2) Fentanilis 1 (4) 1 (0,5) Morfinas ir tramadolis 1 (4) 5 (2,6) Neskirta 19 (76) 164 (87,7) Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Prednizolonas 0 (0) 3 (1,6)

Deksametazonas 2 (8) 14 (7,4)

Metilprednizolonas 0 (0) 8 (4,2)

20 lentelėje pateikta vaistų nuo depresijos paskyrimas šio stacionarizavimo metu. Dažniausiai skirtas amitriptilinas – 6 pacientams, o tarp pacientų su organine haliucinoze dažniausiai paskirtas escitalopramas. Vaistai nuo depresijos nebuvo skiriami taip dažnai, kaip būtų galimas tikėtis, nors ir buvo nustatyta depresija kaip gretutinė liga.

20 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal paskirtus vaistus nuo depresijos

Išskirtinas širdį veikiantis glikozidas - digoksinas, kadangi būtent šis vaistas buvo siejamas su padidėjusia delyro rizika, be to mūsų tirtiems pacientams dažna patologija – širdies nepakankamumas. Bet kaip matome, šis vaistas nebuvo dažnai skiriamas: tik 8 pacientams ir tik 2 pacientams su organine haliucinoze, nors ir širdies nepakankamumą turėjo 61 pacientas (21 lentelė).

21 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal paskirtą digoksiną

22 lentelėje pavaizduota sąsajos tarp visų tirtų vaistų grupių ir organinės haliucinozės, skaičiavimui naudotas tikslus Chi – kvadrato testas.

22 lentelė. Koreliacija tarp organinės haliucinozės išsivystimo ir vaistų vartojimo

Reikšmė Su organine haliucinoze

n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Escitalopramas 2 (8) 3 (1,6) Amitriptilinas 1 (4) 6 (3,2) Mirtazapinas 1 (4) 2 (1) Duloksetinas 0 (0) 2 (1) Paroksetinas 0 (0) 1 (0,5) Sertralinas 0 (0) 1 (0,5) Neskirta 21 (84) 172 (91,9) Reikšmė Su organine haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Digoksinas 2 (8) 8 (4,2)

Reikšmė Digoksinas Migdomieji, raminamieji

Opioidai Kortikosteroidai Antidepresantai

k 0,976 30,380 10,223 1,979 10,549

Tirtas ne vien vaistų grupės, bet ir skirtų vaistų kiekis stacionaro metu. Polifarmacija buvo laikoma daugiau negu 3 medikamentų vartojimas, o keletas psichoaktyvių vaistų – 3 ir daugiau medikamentų stacionaro metu. 23 lentelėje matome sąsajas su organine haliucinoze, naudojant tikslų Chi – kvadrato testą. Polifarmacija užfiksuota gan dažnai - net 144 pacientams. Įdomu tai, kad visiems pacientams su diagnozuota organine haliucinoze buvo rasta polifarmacija. Keletas psichoaktyvių vaistų nebuvo skiriami taip dažnai - tik 9 pacientams, tačiau jiems visiems buvo su organinė haliucinozė.

23 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal vaistų kiekį

Taip pat tirti ir laboratoriniai tyrimai, jų koreliacija su organine haliucinoze pateikta 32 lentelėje, apskaičiuota taikant tikslų Chi – kvadrato testą. Laboratorinių tyrimų rodikliai buvo imti iš pirmųjų stacionarizavimo dienų. 24 lentelėje pavaizduoti bendro kraujo tyrimo rezultatai: dažniausiai stebėta eritrocitų skaičiaus sumažėjimas – 86 pacientams, hemoglobino koncentracijos sumažėjimas – 83 pacientams. Pacientams su organine haliucinoze dažniausiai rastas eritrocitų skaičiaus sumažėjimas – 18 pacientų, hemoglobino koncentracijos sumažėjimas – 19 pacientų, hematokrito sumažėjimas – 17, vidutinė eritrocitų apimties norma – 20, leukocitų skaičiaus padidėjimas – 13.

24 lentelė. Organinės haliucinozės atvejų vyresnio amžiaus stacionarizuotiems pacientams tretinio lygio ligoninėje skirstinys pagal bendro kraujo tyrimo rezultatus

Reikšmė Su organine

haliucinoze n (proc.)

Iš viso n (proc.) k p

Polifarmacija 25 (100) 144 (77) 8,617 0,003 Keletas psichoaktyvių vaistų 9 (36) 9 (4,8) 61,269 0,000

Reikšmė Su organine haliucinoze

n (proc.)

Iš viso n (proc.)

Eritrocitų sumažėjimas 18 (75) 86 (51,5) Eritrocitų norma 5 (20,8) 80 (47,9) Eritrocitų padidėjimas 1 (4,2) 1 (0,6) Hemoglobino sumažėjimas 19 (79,2) 83 (49,7) Hemoglobino norma 4 (16,7) 82 (49,1) Hemoglobino padidėjimas 1 (4,2) 2 (1,2) Hematokrito sumažėjimas 17 (70,8) 69 (41,3) Hematokrito norma 6 (25) 94 (56,3) Hematokrito padidėjimas 1 (4,2) 4 (2,4) MCV sumažėjimas 1 (4,2) 16 (9,6) MCV norma 20 (83,3) 133 (80,1) MCV padidėjimas 3 (12,5) 17 (10,2) Leukocitų sumažėjimas 0 (0) 3 (1,8) Leukocitų norma 10 (43,5) 104 (63) Leukocitų padidėjimas 13 (56,5) 58 (35,2)