LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVESITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
MARIUS ZAVECKAS
KINEZITERAPIJOS POVEIKIO ANALIZĖ ASMENŲ,
SERGANČIŲ TARPSLANKSTELINIO DISKO IŠVARŽA,
FUNKCINIAMS JUDESIAMS, LIEMENS STABILUMUI IR
MOBILUMUI
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovė:
Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė
TURINYS
SANTRAUKA ...4
ABSTRACT ...5
ĮVADAS ...6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...8
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas, jo paplitimas ... 8
1.2 Apatinės nugaros dalies skausmas ir darbingumas ... 9
1.3 Apatinės nugaros dalies skausmą įtakojantys veiksniai ... 9
1.3.1 Lyties įtaka apatinės nugaros dalies skausmui ... 9
1.3.2 Paveldimumo įtaka apatinės nugaros dalies skausmui ... 10
1.3.3 Fizinio aktyvumo ir antropometrinių duomenų įtaka apatinės nugaros dalies skausmui... 10
1.3.4 Amžius ir apatinės nugaros dalies skausmas ... 11
1.3.5 Darbo pobūdis ir apatinės nugaros dalies skausmas ... 11
1.3.6 Psichologinių veiksnių įtaka apatinės nugaros dalies skausmui ... 12
1.4 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal trukmę ... 12
1.5 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal kilmę ... 12
1.6 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal plitimą ... 13
1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal lokalizaciją ... 14
1.8 Tarpslankstelinio disko išvaržos ... 14
1.9 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas ... 16
1.9.1 Apatinės nugaros dalies skausmas ir juosmens stabilumas ... 17
2. TYRIMO METODIKOS ...19 2.1 Tiriamųjų kontingentas ... 19 2.2 Tyrimo organizavimas ... 19 2.3 Tyrimo metodai ... 20 3. TYRIMO REZULTATAI ...28 4. REZULTATŲ APTARIMAS ...53
IŠVADOS ...55
PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ...56
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...57
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...58 PRIEDAI ...64 1 Priedas ... 64 2 Priedas ... 65 3 Priedas ... 67 4 Priedas ... 68
SANTRAUKA
Marius Zaveckas. Kineziterapijos poveikio analizė asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko
išvarža, funkciniams judesiams, liemens stabilumui bei mobilumui. Darbo vadovė – Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas 2017, 63 p.
Tyrimo tikslas: nustatyti ilgalaikės kineziterapijos poveikį asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko išvarža, funkciniams judesiams, skausmui, liemens stabilumui bei mobilumui. Tyrimo
uždaviniai: Įvertinti ir palyginti asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko išvarža, funkcinių
judesių atlikimą, skausmą, liemens stabilumą bei mobilumą prieš ir po reabilitacijos, praėjus 3 mėnesiams ir 6 mėnesiams po reabilitacijos. Tyrimo metodikos: apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas vertintas naudojant skaičių analoginę skalę (SAS); skersinio pilvo raumens aktyvumas ir statinė liemens ištvermė -„Stabilizer“ prietaisu; šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė - naudojant McGill testus; liemens mobilumas - Šobero testu; funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas - „Functional Movement Screen“ (FMS) testu rinkiniu; dubens-liemens ritmas vertinamas stovint ir keturpėščioje padėtyje. Tiriamieji: asmenys, sergantys juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, besigydantys ambulatorinėje reabilitacijoje. Išvados: 1. Prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad abiejose grupėse statistiškai reikšmingai (p≤0,05) pagerėjo statinė liemens raumenų ištvermė, stuburo juosmeninės dalies paslankumas, sumažėjo skausmas ir pagerėjo funkcinių judesių atlikimas. 2. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos nustatyta, kad abiejose grupėse statistiškai reikšmingai (p≤0,05) pagerėjo statinė nugaros ir dešinės pusės šoninių liemens raumenų ištvermė, sumažėjo skausmas ir pagerėjo funkcinių judesių atlikimas, o kairės pusės šoninių liemens raumenų ištvermė ir stuburo juosmeninės dalies paslankumas statistiškai reikšmingai (p≤0,05) pagerėjo tik pirmoje grupėje. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos abiejose grupėse statistiškai reikšmingai (p≤0,05) sumažėjo skausmas, o juosmeninės stuburo dalies paslankumas, šoninių liemens ir nugaros raumenų ištvermė ir funkcinių judesių atlikimas statistiškai pagerėjo tik pirmoje grupėje. 3. Palyginus abiejų grupių rodiklių pokyčius nustatyta, kad praėjus 3 mėnesiams pirmos grupės nugaros ir pilvo raumenų ištvermės, skausmo intensyvumo, bei funkcinių judesių atlikimo vertinimo rodiklių pokyčiai buvo statistiškai reikšmingai (p≤0,05) geresni. Praėjus 6 mėnesiams pirmos grupės nugaros, pilvo ir šoninių raumenų ištvermės, skersinio pilvo raumens aktyvumo, stuburo juosmeninės dalies paslankumo ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo rodiklių pokyčiai buvo statistiškai reikšmingai (p≤0,05) geresni.
ABSTRACT
Marius Zaveckas. Analysis of physical therapy impact for pain, functional movement, trunk
stability and mobility for person with herniated intervertebral lumbar disc. Master‘s thesis. Lihuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017, 63 p.
Aim: To determine long-term effects of physical therapy for functional movements, pain, trunk
stability and mobility for person with herniated intervertebral lumbar disc. Tasks: To evaluate and compare subjects with herniated intervertebral disc, functional movement stereotypes, pain, lumbar stability and mobility before, after rehabilitation, 3 and 6 months after rehabilitation. Methodology: pain intensity was assessed using a number analog scale (SAS), transverse abdominal muscle activity and static trunk endurance was assessed with Stabilizer Pressure Biofeedback Unit and side torso muscles and back extensor muscle endurance was assessed with the McGill tests. Lumbar mobility was assessed using Schober‘s test. Lumbopelvic rhythm was assessed in standing position and in position while on all fours. Functional movement stereotypes were evaluated using Functional Movement Screen (FMS). Participants: subjects with herniated intervertebral lumbar disc in an outpatien rehabilitation. Conclusions: 1. Before and after rehabilitation both groups significantly (p≤0,05) improved static trunk muscle endurance, lumbar spine mobility, decreased pain and improved functional movement stereotype. 2. After 3 months after rehabilitation, both groups significantly (p≤0,05) improved static back and right side of the torso muscle endurance, decreased pain and improved functional movement stereotype while left side of the torso muscle endurance and lumbar mobility significantly (p≤0,05) improved only in the first group. After 6 months after rehabilitation in both groups significantly (p≤0,05) decreased pain while lumbar mobility, side waist and back muscle endurance and functional movements stereotype significantly improved only in the first group. A comparison of the two groups showed that after 3 months in the first group back and abdominal muscle endurance, pain intensity, and functional movements stereotype performance indicators to measure the changes were significantly (p≤0,05) better than in the second group. A comparison of the two groups showed that after 3 months in the first group back and abdominal muscle endurance, pain intensity, and functional movements stereotype indicators to measure the changes were significantly (p≤0,05) better than the second group.After 6 months back, abdominal and side muscle endurance, transverse abdominal muscle activity, lumbar spine mobility and functional movement stereotype indicators to measure the changes in the first group was significantly (p≤0,05) better than in the second group.
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės sveikatos problemų. Apatinės nugaros dalies skausmą jaučia nuo 8 iki 56 proc. JAV populiacijos, Vakarų Europoje apatinės nugaros skausmo pasireiškimas siekia nuo 30 iki 40 proc. populiacijos [1]. Nors dalis skausmo pasireiškimo atvejų yra trumpalaikiai, tačiau apatinės nugaros dalies skausmas dažnai yra linkęs pasikartoti ar pereiti į lėtinį skausmą [2]. Stankevičienė teigia, kad bent kartą patyrus apatinės nugaros dalies skausmą, ateityje dažniausiai nuo jo vėl kenčiama, nes aštraus apatinės nugaros dalies skausmo simptomai 90 proc. žmonių praeina per 2 – 4 savaites, tačiau 50 – 86 proc. atvejų šis skausmas pasikartoja per pirmus metus [3]. Cassidy su bendraautoriais teigia, kad apie 20 proc. visų apatinės nugaros dalies skausmo atvejų yra linkę pasikartoti per 6 mėnesius [4]. Labai svarbu ir praėjus skausmui atlikti prevencinius veiksmus, kad apatinės nugaros dalies skausmas nepasikartotų ir ateityje. Tai yra ypatingai aktualu darbingo amžiaus asmenims, nes dažniausiai šioje amžiaus grupėje ir yra pastebimas didžiausias apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimas. Goel ir bendraautorių teigimu didžiausias apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimas pastebimas darbingo amžiaus asmenų grupėje [5]. Šis skausmo pasireiškimas įtakoja ne tik asmenų fizinę sveikatos būklę, bei socialinę būklę, nes dažnai pasireiškus apatinės nugaros dalies skausmui sumažėja asmenų darbingumo ar fizinio aktyvumo lygis. Teigiama, kad net 37 proc. iš asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, dėl šio skausmo nebegali atlikti arba netenka savo darbo [6]. Ščiupoko teigimu, išsivysčiusiose šalyse apatinės nugaros dalies skausmas sudaro net iki 7 proc. visų apsilankymų pas gydytojų priežasčių [7]. Todėl galima teigti, kad apatinės nugaros dalies skausmas yra ne tik asmenų fizinės sveikatos problema, tačiau ir visos visuomenės socialinė ekonominė problema. Panjabi savo darbe teigia, kad industrializuotose visuomenėse apatinės juosmens dalies skausmas yra ypač brangus. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose kainuojantis apytiksliai 15 - 50 milijardų dolerių per metus [8].
Apatinės nugaros dalies skausmą gali įtakojo tokie faktoriai kaip lytis, amžius, paveldimumas, antropometriniai duomenys, fizinio aktyvumo lygis, darbo pobūdis, raumenų ištvermė, dažnas lankstymas, sukimasis, daiktų kilnojimas, ilgas sėdėjimas vienoje statinėje pozoje [9]. Dažnai apatinės nugaros dalies skausmą sukelia juosmeninės stuburo dalies stuburo segmentų struktūrų pažeidimai, o dažniausiai tai būna tarpslankstelinio stuburo disko išvarža. Lim ir bendraautorių teigimu tarpslankstelinio disko išvaržos atsiranda vykstant degeneraciniams tarpslankstelinių diskų pakitimams, kurių atsiradimą įtakoją hormoniniai, medžiagų apykaitos pakitimai, įgimtas raiščių silpnumas, diskų augimo defektai bei tokie išoriniai veiksniai, kaip infekcinės ligos, stuburo traumos, fizinis krūvis [10]. 2009m. Kinijoje atlikto tyrimo metu nustatė,
kad 40 proc. asmenų iki 30 metų būdinga tarpslankstelinio stuburo disko degeneracija ir paplitimas didėja – net iki 90 proc. tarp 50 ir 55 metų asmenų [11].
Dažniausiai gydant apatinės nugaros dalies skausmą iš pradžių tai siekiama daryti konservatyviais (medikamentiniais) gydymo metodais, tačiau šiais metodais efektyvaus gydymo rezultato nepasiekus į pagalba pasitelkiamos tokios efektyvios gydymo priemonės kaip kineziterapija, masažas, lazerio terapija, stuburo manipuliacinė terapija ir multidisciplininė terapija [12]. Godges ir bendraautorių teigimu, kineziterapija efektyviai nuslopina skausmą ir sumažina jo sąlygotą negalią tiek iš karto po taikytų pratimų, tiek ir vėlesnio stebėjimo metu [13]. Ferreira su bendraautoriais atliktos sisteminės atliktų tyrimų apžvalgos metu, nustatė, kad stabilizavimo pratimų atlikimas buvo efektyvus, siekiant sumažinti lėtinį skausmą bei išvengti skausmo pasikartojimo epizodų pacientams jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą [14]. Hides su bendraautoriais nustatė ilgalaikį apatinės nugaros dalies skausmo pasikartojimo sumažėjimą tarp pacientų, kurie buvo gydomi taikant specifinius stabilizavimo pratimus po pirmo skausmo pasireiškimo [12]. Fardon savo teigia, kad gydant nugaros skausmą giliųjų raumenų ištvermė atlieka daug svarbesnį vaidmenį nei šių raumenų jėga, todėl atliekant stuburo stabilizavimo pratimus akcentuojama giliųjų raumenų ištvermė [15].
Tyrimo tikslas - nustatyti ilgalaikės kineziterapijos poveikį asmenų, sergančių
tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, funkciniams judesiams, skausmui, liemens stabilumui bei mobilumui.
Uždaviniai:
1. Įvertinti asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, funkcinių judesių atlikimą, skausmą, liemens stabilumą bei mobilumą prieš reabilitaciją.
2. Įvertinti asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, funkcinių judesių atlikimą, skausmą, liemens stabilumą bei mobilumą po reabilitacijos.
3. Įvertinti asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, funkcinių judesių atlikimą, skausmą, liemens stabilumą bei mobilumą praėjus 3 mėnesiams ir 6 mėnesiams po reabilitacijos.
4. Palyginti asmenų, sergančių tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, funkcinių judesių atlikimą, skausmą, liemens stabilumą bei mobilumą prieš reabilitaciją, po reabilitacijos, praėjus 3 mėnesiams ir 6 mėnesiams po reabilitacijos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas, jo paplitimas
Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena labiausiai paplitusių griaučių-raumenų sistemos problemų šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulinės ligų organizacijos 2010 m. atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmas patenka į ligų, kuriomis dažniausiai sergama, dešimtuką [16]. Apatinės nugaros dalies skausmas yra dažnai pasitaikanti sveikatos problema, kuri bent kartą gyvenime paliečia didžiąją dalį suaugusių asmenų [17]. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) teigimu net 80 proc. visos populiacijos bent kartą gyvenime yra patyrę nugaros skausmus [18]. Chou teigimų, bent ketvirtadalis visų Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų yra bent kartą per 3 mėnesius jautę apatinės nugaros dalies skausmą, kuris truko visą dieną [19]. Bacevičienės ir bendraautorių teigimu, bent kartą gyvenime apatinės nugros dalies skausmą patiria apie 75 proc. visų gyventojų, o nors kartą per metus apatinės nugaros dalies skausmu skundžiasi apie 42 proc. žmonių [20]. Kitų autorių teigimu bent kartą gyvenime apatinės nugaros dalies skausmą patiria 60-85 proc. visų gyventojų, iš kurių daugiau nei 10 proc. ši skausmas tampa lėtiniu [10,21,22,23]. Ščiupoko teigimu, 65 proc. visų pirminės sveikatos priežiūros įstaigose apsilankiusių asmenų, besiskundžiančių ūmiu apatinės nugaros dalies skausmu, jo padarinius dar jaučia praėjus 12 mėnesių po apsilankymo [6]. Nors Filho su bendraautoriais teigia, kad didžiajai daliai šių asmenų simptomų palengvėjimą pajunta spontaniškai netaikant jokio gydymo [17], Cassidy su bendraautoriais teigia, kad apie 20 proc. visų apatinės nugaros dalies skausmo atvejų yra linkę pasikartoti per 6 mėnesius [4]. Goel su bendraautoriai teigia, kad iš tų asmenų, kuriems apatinės nugaros dalies skausmas praėjo be gydymo, net 60 – 80 proc. skausmas gali sugrįžti per pirmuosius metus, o 33 proc. asmenų skausmas pasikartoja 2 metų laikotarpyje [5].
Apatinės nugaros dalies skausmo susirgimų Lietuvoje kasmet daugėja. Nustatyta , kad nuo 2007 m. nusiskundimų apatinės nugaros dalies skausmu atvejų padaugėjo 26,4 proc., o 2008 m. nusiskundimų padaugėjo dar 4 proc. [18].
Besikartojantis apatinės nugaros dalies skausmas mažina stuburo mobilumą bei blogina asmenų, jaučiančių skausmą, gyvenimo kokybę [24]. Skausmas gali turėti didelę įtaką asmenų miegui. 2012m. atlikto tyrimo apklausos duomenimis, 78 proc. pacientų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, prieš taikant kineziterapijos procedūras miegojo blogai. Sumažėjus skausmui po procedūrų kurso pakartotinai atlikta apklausa parodė, kad net 67 proc. pacientų miego kokybė pagerėjo [25].
1.2 Apatinės nugaros dalies skausmas ir darbingumas
Apatinės nugaros dalies skausmas yra didelė socialinė ekonominė problema. Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena dažniausių darbingo amžiaus grupėje neįgalumą sąlygojanti priežastis. Robert su bendraautoriais teigia, kad kasmet mažiausiai 2 proc. visos populiacijos kreipiasi į gydytojus dėl apatinės nugaros dalies skausmo [26]. Ščiupokas teigia, kad išsivysčiusiose šalyse apatinės nugaros dalies skausmas sudaro net iki 7 proc. visų apsilankymų pas gydytojų priežasčių [7]. Jungtinėse Amerikos Valstijos apatinės nugaros dalies skausmas yra įvardijama kaip 5 pagal dažnumą apsilankymų pas gydytoją priežastis [19]. Daugiausia asmenų, besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmų yra pastebima darbingo amžiaus žmonių grupėje (nuo 40 iki 55 metų) ir net 37 proc. iš šių asmenų dėl apatinės nugaros dalies skausmo nebegali atlikti arba netenka savo darbo [5,6,18].
1.3 Apatinės nugaros dalies skausmą įtakojantys veiksniai
Apatinės nugaros dalies skausmą gali įtakoti daugelis rizikos veiksnių. Apatinės nugaros dalies skausmą gali įtakoti tokie faktoriai kaip lytis, amžius, paveldimumas, antropometriniai duomenys, fizinio aktyvumo lygis, darbo pobūdis, raumenų ištvermė, dažnas lankstymas, sukimasis, daiktų kilnojimas, ilgas sėdėjimas vienoje statinėje pozoje [5, 9].
1.3.1 Lyties įtaka apatinės nugaros dalies skausmui
Bener su bendraautoriais teigia, kad apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas tarp moterų yra didesnis, ne paplitimas tarp vyrų [27]. Tačiau Punnett su bendraautoriais teigia, kad apatinės nugaros dalies skausmas susijęs su darbų dažniau pasireiškia vyrams, dėl fiziškai sunkesnio darbo t.y. didesnių svorių kilnojimo [28].
1.3.2 Paveldimumo įtaka apatinės nugaros dalies skausmui
Pastebimas reikšmingas ryšys tarp suaugusiųjų, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmą ir jų vaikų sergamumo apatinės nugaros dalies skausmu. Masiero su bendraautoriais pastebėjo, kad vaikai, kurių tėvai, jautė apatinės nugaros dalies skausmą, šiuo skausmu skundėsi dažniau nei vaikai, kurių tėvai nesiskundė apatinės nugaros dalies skausmu [29]. Kinijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad susirgimai tarpslankstelinio disko išvaržą šeimoje yra didžiausias rizikos faktorius stuburo išvaržos atsiradimui [30].
1.3.3 Fizinio aktyvumo ir antropometrinių duomenų įtaka apatinės
nugaros dalies skausmui
Andersen su bendrautoriais pastebėjo, kad didelę įtaką apatinės nugaros dalies skausmui turi mažas fizinis aktyvumas ir maža raumenų ištvermė [31]. Jų teigimu esant geresnei raumenų ištvermei pastebima mažesnė apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo galimybė. Viena pagrindinių šiuolaikinės visuomenės sveikatos problemų yra nutukimas, kuris taip pat turi įtakos apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimui.
Apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui įtakos turi ir asmenų antropometriniai duomenys. Han su bendraautoriais nustatė, kad vyrai, kurių ūgis siekia apie 180 cm, ir moterys, kurių ūgis siekia apie 179 cm, turi atitinkamai 2 ir 4 kartus didesnę rizika tarpslankstelinio disko išvaržos atsiradimui nei 10 cm žemesni asmenys [32]. Weiler su bendraautoriais nustatė, kad pacientai su didesniu kūno masės indeksu (KMI) dažniau turėjo degeneruotą tarpslankstelinį stuburo diską [33]. Schumann su bendraautoriais atlikto tyrimo duomenimis asmenys turintys ne mažesnį nei KMI rodiklį nei 29 turėjo du kartus didesnę riziką įgyti juosmeninės stuburo dalies išvaržą nei asmenys turintys mažiausias KMI reikšmes[34]. Liuke ir bendraautorių tyrimo duomenimis disko išvaržos rizika žymiai padidėja kai kūno masės indeksas (KMI) yra 22 ir daugiau [35]. Tai gali būti aiškinama tuo, kad didesnė kūno masė ir pakitusi kūno forma, padidina sąnarių apkrovą, paveikia judesių amplitudę ir stereotipą, bei padidiną bendra kaulų-raumenų sistemos apkrovą [36]. Dėl šių veiksnių gali vykti stuburo tarpslankstelinio disko degeneracija ir pasireikšti apatinės nugaros dalies skausmas.
1.3.4 Amžius ir apatinės nugaros dalies skausmas
Labai reikšmingas faktorius lemiantis apatinės nugaros dalies skausmą yra asmenų amžius. Daugelio autorių teigimu apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimas pastebimai didėja nuo asmenų vaikystės ir didžiausias apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimas pastebimas darbingo amžiaus asmenų grupėje [5,31]. Tai galima paaiškinti dėl amžiaus vykstančia stuburo slankstelių degeneracija, kuria gali lemti paveldimumas arba darbo aplinkos ypatumai [33].Nors apatinės nugros dalies skausmas yra jaučiamas visose amžius grupėse, tačiau tarp vyresnio amžiaus pacientų pastebimas apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimo atvejų didėjimas. Anderson su bendraautoriais teigia, kad asmenų sergamumas apatinės nugaros dalies skausmu nuo 11 metų iki 50 metų išauga nuo 11,6 proc. iki 50,4 proc., o didžiausias apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimas pastebimas darbingo amžiaus (nuo 40 iki 55 metų) asmenų grupėje [5,31]. Vyresnis amžius, bloga bendra sveikatos būklė, psichologinis ar psichosocialinis stresas, blogesni santykiai su kolegomis, fiziškai sunkus darbas ir žemesnis bazinis funkcinis neįgalumas yra prognostiniai apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo faktoriai [37].
1.3.5 Darbo pobūdis ir apatinės nugaros dalies skausmas
Apatinės nugaros dalies skausmas gali būti nulemtas asmens su asmens profesija ir darbo pobūdžiu. Teigiama, kad net 37 proc. apatinės nugaros dalies skausmo atvejų yra siejama su asmenų profesija [38]. Darbo įtaka apatinės nugaros dalies skausmui dažniausiai pasireiškia tada kai yra dirbama netaisyklingoje ir ne ergonomiškoje padėtyje. Apie 46 proc. darbuotojų būdami nepatogiose ar skausmingose padėtyse dirba didžiąją savo darbo laiko, o 37 proc. iš jų dar ir nešioja sunkius ir kilnoja sunkius daiktus [38]. Ypač darbo pobūdžio sukelto skausmo pasireiškimas dažnas vyrų tarpe dėl didesnių svorių kilnojimo darbe [28]. Pasak Franca ir bendraautorių apatinės nugaros dalies skausmas yra antra dažniausia priežastis tarp dėl sveikatos susirgimų praleidžiamų darbo dienų Jungtinėse Amerikos Valstijose [22]. Todėl galima teigti, kad darbingumas yra viena iš labiausiai įtakojamų gyvenimo sričių. Švedijoje susirgimai apatinės nugaros dalies skausmu sudaro 13,5 proc. visų nedarbingumo dienų [39]. Jungtinėje karalystėje ekonominės išlaidos dėl apatinės nugaros dalies siekia 12,5 proc., o Olandijoje išlaidos dėl apatinės nugaros dalies skausmo sudaro 1,7 proc. viso valstybės vidaus produkto [39,40]. Didžioji dalis asmenų, pajutusių apatinės nugaros dalies skausmą, gydymo įstaigas nesikreipia, tačiau Chou su bendraautoriais teigia, kad pirmąjį mėnesį po simptomų palengvėjimo asmenų, kurie kreipėsi į gydytojus darbingumas padidėja [19].
1.3.6 Psichologinių veiksnių įtaka apatinės nugaros dalies skausmui
Apatinės nugaros dalies skausmas gali atsirasti be anatominės patologijos, tačiau būti nulemtas psichologinių veiksnių. McIntosh su bendraautoriais teigia, kad skausmo atvejų kai skausmas yra be anatominės patologijos pasireiškimas siekia net iki 80 proc.[9]. Daugelio autorių teigimu, apatinės nugaros dalies skausmas gali būti nulemtas tokių psichologinių veiksnių kaip nerimas, depresija, įtampa ir kt.[9,27,41,42]. Albert su bendraautoriai teigia, kad nuotaikos pokyčiai taip pat turi didžiulę įtaką apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui [43]. Taip pat didelę įtaką turi su darbu susiję psichologiniai veiksniai, tokie kaip žemas pasitenkinimas darbu ar menka socialinė parama [38].
1.4 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal trukmę
Apatinės nugaros dalies skausmas pagal kilmę gali būti skirstomas į ūminį (trukmė iki 3 mėnesių), išskiriant poūmį (trukmė nuo 2 iki 12 savaitės) ir lėtinį (trunkantį ilgiau nei 3 mėnesius [44]. Skausmas iš ūmaus į lėtinį gali pereiti tuo atvejų kai skausmas yra negydomas arba jo gydymas užsitęsia. Nors kai kurių autorių teigimu daliai asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, simptomai išnyksta nesikreipiant į gydymo įstaigas, tačiau skausmo pasikartojimas ar perėjimas į lėtinį yra dažnas reiškinys [17]. Daugelis autorių teigia, kad apie 10 proc. visų ūmaus skausmo atvejų tampa skausmas tampa lėtiniu [10,21,22,23]. Chou su bendraautoriais teigia, kad 10-40 proc. visų skausmo atvejų skausmas tampa lėtinis [19]. Taip pat yra galima ir pasikartojantis skausmas (kai skausmas pasikartoja 3 mėnesių laikotarpyje). Jeigu skausmas pasikartoja po 3 mėnesių beskausmio periodo tai jis yra vertinamas kaip ūminis skausmas [6].
1.5 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal kilmę
Nugaros skausmo kilmė gali būti labai įvairi. Ščiupokas pagal kilmę nugaros skausmą skirsto į [6]:
Nocicepcinis - kai skausmas kyla esant stuburo segmento audinių pažeidimui: tarpslankstelinio disko, tarpslankstelinio sąnario, raiščių, kietojo dangalo;
Neuropatinis - kai skausmas yra sukeltas nervinio audinio pažaidos ar jo disfunkcijos. Dažniausiai pasitaiko šaknelinis skausmas;
Mišrus - kai yra ir nocicepcinis ir neuropatinis skausmas.
Būtina atsižvelgti į tai, jog nugaros apatinės dalies srityje galimas ir skausmo atspindys iš kitų organų esant mažojo dubens patologijai (prostatitai, endometriozė, mažojo dubens uždegiminės ligos), inkstų ligoms (pielonefritas, inkstų akmenligė, perifefralinis abscesas), aortos aneurizmai, bei virškinimo sistemos ligoms (pankreatitas, cholesticistitas, skrandžio dvylikapirštės penetruojanti opaligė) [6].
1.6 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal plitimą
Kai apatinės nugaros dalies skausmo šaltinis yra juosmeninės – kryžmeninės srities audinių pažeidimai, kylantis skausmas gali pasireikšti su plitimų į koją. Esant tokiam skausmo plitimui į koją, sutrikimas dažniausiai yra vertinamas kaip sunkesnio lygio nei tik esant apatinės nugaros dalies skausmui. Kongsted su bendraautoriais 2012m. Olandijoje atlikto tyrimo metu nustatė, kad apatinės nugaros dalies skausmo, kai pacientai jaučia skausmo plitimą į koją gydymo prognozės buvo prastesnės, nei tais atvejais kai skausmas buvo jaučiamas tik apatinėje nugaros dalyje [45]. Ščiupokas skausmą pagal plitimą skirsto į 4 kategorijas [6]:
Pirma – kai skausmas yra tik nugaros apatinėje dalyje;
Antra – nugaros apatinės dalies skausmas ir proksimalus kojos skausmas (iki kelio); Trečia – nugaros apatinės dalis skausmas ir distalus kojos skausmas (žemiau kelio); Ketvirta – nugaros apatinės dalies skausmas ir neurologiniai simptomai.
Plintantis skausmas į koją gali būti nocicepcinis ir neuropatinis [6]:
Nocicepcinio arba atspindžio skausmo šaltiniu kojoje gali būti facetiniai sąnariai, tarpslanksteliniai diskai ar kryžmeniniai klubų sąnariai.
1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo skirstymas pagal lokalizaciją
Tarptautinės Skausmo studijų asociacijos teigimu, apatinės nugaros skausmo lokalizacija apibrėžiama taip: „stuburo juosmeninės dalies skausmas yra regione, kurio viršutinė riba yra horizontali linija per Th12 slankstelio keterinę ataugą, apatinė riba – horizontali linija per S1 slankstelio keterinę ataugą, o šoninės linijos yra vertikalios linijos, sutampančios su juosmens išilginių nugaros raumenų kraštais“. Apatinės nugaros dalies skausmas pagal lokalizacija gali būti skirstoma į [6]:
Stuburo juosmeninės dalies skausmą, kuris apibrėžiamas kaip skausmas regione, kurio ribos yra nuo Th12 slankstelio keterinės ataugos iki S1 slankstelio keterinės ataugos, o šoninės ribos – vertikalios linijos sutampančios su juosmens išilginių raumenų išoriniais kraštais.
Stuburo kryžmeninės dalies skausmą, kuris apibrėžiamas skausmu regione, kurio ribos tarp horizontalios linijos per S1 slankstelio keterinę ataugą ir horizontalios linijos per kryžmens-uodegikaulio sąnarį, o šoninės ribos sutampa su linijomis per klubakaulio užpakalinius viršutinius ir apatinius dyglius.
1.8 Tarpslankstelinio disko išvaržos
Tarpslankstelinio disko išvarža yra viena iš dažniausių apatinės nugaros dalies skausmo priežasčių susijusių su stuburo segmento struktūrų pažeidimu [43]. Tarpslankstelinio disko išvaržos atsiranda vykstant įvairiems degeneraciniams tarpslankstelinių diskų pakitimams, kurių atsiradimą įtakoją hormoniniai, medžiagų apykaitos pakitimai, įgimtas raiščių silpnumas, diskų augimo defektai bei tokie išoriniai veiksniai, kaip infekcinės ligos, stuburo traumos, fizinis krūvis [46]. Tarpslankstelinio disko išvarža, apibūdinama kaip tarpslankstelinio disko dislokacija ir yra artimai susieta su tarpslansktelinio disko degeneracija. Vykstant degeneracijai yra pažeidžiamas skaidulinio žiedo vientisumas, atsiranda įplyšimai. Susilpnėjus skaiduliniam žiedui ir minkštąjį branduolį spaudžiant kūno svoriui, jis plečiasi ir pasislenka iš savo vietos per susidariusį plyšį [47, 48]. Išvaržos formuojasi keturiais etapais [49] (1 pav):
1. Protrūzija - kai besiveržiantis minkštiminis branduolys yra skaidulinio žiedo viduje, bet sudaro spaudimą nugaros smegenims.
2. Prolapsas – kai besiveržiantis minkštiminis branduolys pasiekia užpakalinį disko kraštą, bet lieka izoliuotas išorinio skaidulinio žiedo sluoksnio.
3. Ekstrūzija – kai skaidulinis žiedas plyšta, minkštiminis branduolys iš disko prasiveržia į epidūrinį tarpą - tarp stuburo kanalo sienos ir kietojo smegenų dangalo.
4. Sekvestracija – kai minkštiminio branduolio dalelės ir fragmentai pasklinda epidūriniame tarpe.
1 pav. Tarpslankstelinio stuburo disko išvaržos formavimosi etapai (Ražanauskaitė, 2009)
Fardon pagal išplitimo sritį tarpslankstelinio disko išvaržas klasifikuoja į [15]: 1. Generalizuotas;
2. Lokalizuotas.
Generalizuoto disko išplitimo atveju, diskas už galinės plokštelės ribų yra išplitęs daugiau kaip 50% disko pakraščio. Lokalizuoto disko išplitimo atveju, diskas už galinės plokštelės ribų yra išplitęs mažiau kaip 50% disko pakraščio.Lokalizuota išvarža gali būti:
1) Židininė, kai disko perimetras išplitęs mažiau nei 25 proc. Židininė išvarža taip pat gali atsirasti, išsiveržiant į gretimų slankstelių galines plokšteles. Tokia išvarža įvardijama kaip Šmorlio išvarža (angl. Schmorl’s node).
2) Plataus pagrindo išvarža, kai nuo 25 proc. iki 50 proc. disko perimetro yra išplitę už galinės plokštelės ribų [50].
Pagal išvaržos išsiveržimo į stuburo kanalą kryptį jos yra skirstomos į [51]:
1. Medialines – nukenčia kelios nugaros smegenų šaknelės arba atsiranda arklio uodegos pažeidimo požymių.
2. Mediolateralines – dažniausiai nukenčia viena nugaros smegenų šaknelė, esanti vienu tarpu žemiau nei disko išvarža.
3. Lateralines – pažeidžiama šaknelė, kuri išeina pro tą pačią, kur yra išvarža, tarpslansktelinę angą.
4. Dorsolateralines – pažeidžiama šaknelė, kuri išeina pro žemiau esančią tarpslankstelinę angą.
5. Paramedialines – gali pažeisti vieną ar keletą žemiau išvaržos išeinančių šaknelių. 6. Foraminalines.
Stuburo tarpslankstelinei disko išvaržai dažnai yra būdinga [52]:
Šaknelinis – kompresinis sindromas, t.y. pažeistos šaknelės radikulopatijos požymiai (skausmas, jutimų, motorikos ir refleksų sutrikimai inervuojamame segmente, nervų tempimo simptomai).
Segmentiniai funkciniai sutrikimai (riboti judesiai).
Būdingi psichosomatiniai pokyčiai, atsiradę veikiant lėtiniam skausmui ir sutrikusiai socialinei pacientų adaptacijai.
Berkeley teigimu, net apie 90 proc. visų juosmeninės stuburo dalies išvaržų yra diagnozuojama tarp L4 ir L5 juosmeninių slankstelių arba tarp L5 ir kryžkaulio [53]. Jordan su bendraautoriais ir Weiler su bendraautoriais taip pat teigia, kad didžiausia dalis juosmeninės stuburo dalies išvaržų diagnozuojama tarp L4 ir L5 bei L5 ir S1 slankstelių, o išvaržos aukštesniuose segmentuose yra labiau būdingos vyresnio nei 55 metų asmenims [33,54].
Dažniausias juosmeninės-kryžmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržos simptomas yra skausmas, kuris lokalizuojasi juosmens srityje arba gali plisti į vieną ar abi kojas pagal sėdimojo nervo eigą. Ūmiame periode skausmai būdingi pastovūs, palaipsniui silpnėjantys ramybėje, tačiau judant iššaukiamas skausmo stiprėjimas. L4-L5 lygio (L5 šaknelė) išvaržos sukelia skausmą ir tirpimą, plintantį užpakaliniu šlaunies, blauzdos ir pėdos paviršiumi link nykščio, taip pat jaučiamas silpnumas tiesiant kojos nykštį ir pėda [46,55]. Dėl L5-S1 lygio išvaržos (S1 šaknelė) atsiranda skausmų ir jutimų sutrikimų užpakaliniame šlaunies, šoniniame blauzdos ir pėdos paviršiuje, Jaučiamas raumenų silpnumas, bandant lenki pėdą bei nykštį, susilpnėja achilo sausgyslės refleksas, jaučiamas diskomfortas stiebiantis ant pirštų galų [46,56].
1.9 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas
Dažniausiai siekiant sumažinti apatinės nugaros dalies skausmą pirmiausia tai yra siekiama padaryti konservatyviais metodais. Gydant apatinės nugaros dalies skausmą efektyvios yra tokios gydymo priemonės kaip kineziterapija, masažas, lazerio terapija, stuburo manipuliacinė terapija ir multidisciplininė terapija [57,58]. Apatinės nugaros dalies skausmui gydyti yra labai svarbios aktyvios kineziterapijos priemonės. Hides ir bendraautorių teigimu, specifinė kineziterapijos
programa yra daug efektyvesnė apatinės nugaros dalies skausmui gydyti lyginant ik su medikamentiniu gydymu ir įprastine kasdiene veikla [12]. Ilgą laiką gydant apatinės nugaros dalies skausmus buvo rekomenduojama ilsėtis, gulėti lovoje kol skausmas sumažės. Šiuo metu daugelis autorių lovos režimą rekomenduoja tik pirmosiomis gydymo dienomis kol skausmas yra stiprus, vėliau didinant fizinį aktyvumą. Rauck ir bendraautorių teigimu, trumpas lovos režimas (tik iki 2 pirmųjų dienų) būna efektyvesnis nei ilgas lovos režimas (iki 8 dienų) apatinės nugaros dalies skausmo mažinimui [59]. Hurwitz su bendraautoriais lovos režimo nerekomenduoja ilgiau nei iki 4 dienų, nes nustatyta savaitė lovos režimo juosmens raumenų jėgą gali sumažinti iki 40 proc.[60]. Fizinio aktyvumo ir pratimų taikymo išlaikymas skausmo periodo metu, remiantis Maul ir bendraautoriais, turi įtakos ne tik trumpalaikio skausmo mažinimui, bet ir galimam skausmo pasikartojimui [55]. McIntosh ir Hall nustatė, kad fizinio aktyvumo išlaikymas ūmaus skausmo periodu labiau sumažina skausmo lygį 3-12 savaitę po skausmo pasireiškimo, nei tais atvejais kai fizinis aktyvumas yra sumažinamas [9]. Van Tulder su bendraautoriai teigia, kad kineziterapija yra ne tik veiksminga trumpalaikio skausmo mažinimui, tačiau ir pagreitina pacientų grįžimą į kasdienį gyvenimą [61]. Vieno ilgalaikio tyrimo duomenis, kineziterapijos procedūrų taikymas 3 mėnesius asmenims, kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmą, skausmo ir funkcinės būklės rodikliai buvo geresni ne tik po procedūrų, bet ir po 10 metų laikotarpio [56].
1.9.1 Apatinės nugaros dalies skausmas ir juosmens stabilumas
Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir tarp mažina reakciją skubiai reaguoti į kūno padėties kitimus, prastėja asmens funkcinė būklė ir gyvenimo kokybė [62]. Svarbiausi raumenys siekiant palaikyti juosmeninės stuburo dalies stabilumą yra skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis) ir dauginiai (m.multifidus) raumenys [63]. Daugelis autorių pastebi, kad šių raumenų silpnumas dažnai pasitaiko asmenims, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą [22,63,65,66]. Barker ir bendraautoriai ir Hides ir bendraautoriai savo tyrimuose nustatė, kad pasireiškus ūmiam apatinės nugaros dalies skausmui labai dažnai pastebima dauginių raumenų asimetrija ir silpnumas toje puseje kur jaučiamas skausmas [67,68]. Wallwork ir bendraautoriai nustatė, kad pacientų, besiskundžiančių letiniu apatinės nugaros dalies skausmu, multifidus raumens skersmuo buvo mažesnis lyginant su sveikų žmonių, ir jiems buvo sunkiau valingai atlikti izometrini multifidus raumens susitaukimą [65]. Daniels ir bendraautoriai teigia, kad dauginio raumens skersmuo buvo mažiausias žemiausiame juosmeninės stubuo dalies segmente tarp pacientų besiskundžiančių lėtiniu apatinės nugaros dalies skausmu [69]. Ferreira ir bendraautoriai
savo darbe teigia, kad pacientams, besiskundžiantiems lėtiniu apatinės nugaros dalies skausmu, dažnai yra sutrikusi skersinio pilvo raumens kontrolė ir dažniausiai vyrauja vėlesnis raumens aktyvavimas [14]. Skersinio pilvo raumens susitraukimas yra svarbus stuburo dinaminiam stabilumui ir apsaugo stuburą nuo pažeidimų judant. Asmenys, kuriems nepavyksta tinkamai aktyvuoti skersinio pilvo raumens turi remtis paviršinių raumenų (tiesiojo pilvo ir skersinių įstrižinių raumenų) pagalba tam, kad išlaikytų stuburo stabilumą, kuris pasireiškia juosmeninės stuburo dalies išsitiesimu [66].
Juosmens stabilumo lavinimo pratimų tikslas yra atstatyti dauginių raumenų ir skersinio pilvo raumens funkciją. Mannion su bendraautoriais teigia, kad juosmens stabilumo pratimų ilgalaikis atlikimas gerina asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, gebėjimą aktyvuoti skersinį pilvo raumenį [70]. Daugelis autorių teigia, kad juosmens stabilumo lavinimo pratimų atlikimas esant apatinės nugaros dalies skausmui yra efektyvesnis gydymo metodas nei įprastai tokiu atveju taikomi pratimai [5,23,62,71]. Daugelio autorių duomenimis stabilizavimo pratimų atlikimas buvo efektyvus, siekiant sumažinti lėtinį skausmą bei išvengti skausmo ilgalaikio pasikartojimo epizodų asmenims, jaučiantiems apatinės nugaros dalies ar dubens skausmą [67,72]. Franca ir bendraautoriai savo tyrime nustatė, kad tarp pacientų po juosmeninės stuburo dalies stabilizavimo pratimų taikymo, apatinės nugaros dalies skausmas sumažėjo 99 proc. pacientų, o funkcinis negalumas sumažėjo 90 proc., pacientų, kai tuo tarpu taikant tempimo pratimus skausmas sumažėjo tik 42 proc. pacientų, o funkcinis negalumas sumažėjo 49 proc. pacientų [22]. Tai galima paaiškinti tuo, kad po juosmeninės stuburo dalies stabilumo lavinimo pratimų pagerėja stuburą stabilizuojančių raumenų aktyvumas ir pastebimas ryškesnis skersinio pilvo raumens ir dauginių raumenų įsitempimas [23].
2. TYRIMO METODIKOS
2.1 Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo 35 tiriamieji. Pacientai buvo gydomi ambulatorinėje reabilitacijoje VŠĮ „Kauno klinikinėje ligoninėje“.
Tyrime dalyvaujantys asmenys turėjo atitikti šiuos kriterijus:
Asmenims turėjo būti nustatyta juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvarža;
Tiriamųjų amžius nuo 40 iki 60 metų.
Iš viso buvo ištirta 35 asmenys: 18 (51,43 proc.) vyrų ir 17 (48,57 proc.) moterų. Visi pacientai buvo padalinti į dvi grupes. Pirmoje grupėje buvo 18 pacientų, iš kurių buvo 10 (55,56 proc.) vyrų ir 8( 44,44 proc.) moterys, o antroje –17 pacientų, iš kurių buvo 8 (47,06 proc.) vyrai ir 9 (52,94 proc.) moterys.
Vidutinis pacientų amžius buvo 49,89 (±3,046) metai. Pirmos grupės amžiaus vidurkis buvo – 49 (±2,787) metai, antros grupės - 50,82 (±3,107) metai. Jauniausias pacientas buvo 44 metų amžiaus, o vyriausias – 55 metų.
Visi pacientai baigė gydymą.
2.2 Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas 2016 m. balandžio – lapkričio mėnesiais VŠĮ Kauno Klinikinės ligoninės, Neurologijos skyriuje. Tyrimui vykdyti buvo gautas Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SR(M)-181 (1 priedas). Visi tyrimo dalyviai davė raštišką sutikimą dalyvauti.
14 darbo dienų pacientams buvo skiriama ambulatorinė reabilitacija, kurios metu skiriamos kineziterapijos procedūros. Po grupinių kineziterapijos procedūrų taikymo, tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes. Pacientai, kurie sutiko ir užtikrino namų programos vykdymą namuose priklausė pirmai grupei, o pacientai, kurie nevykdė programos namuose – antrai grupei. Pacientams, kurie sutiko ir užtikrino namų programos vykdymą namuose buvo duota kineziterapijos programa gerinanti funkcinius judesius, liemens stabilumą bei mobilumą. Paaiškinus tyrimo tikslą ir gavus tiriamųjų sutikimą dalyvauti, buvo prašoma dalyvauti fiziniame ištyrime. Tyrimas truko 6 mėnesius ir 3 savaites. Vieno užsiėmimo trukmė buvo apie 40-45min. Ištyrimas buvo atliekamas reabilitacijos
pradžioje (prieš pirmąją procedūrą), pabaigoje (pabaigus procedūrų kursą VŠĮ Kauno Klinikinės ligoninės Neurologijos skyriuje), praėjus 3 mėnesiams po kineziterapijos procedūrų kurso ir praėjus 6 mėnesiams po kineziterapijos procedūrų kurso baigimo (2 pav.).
2 pav. Tyrimo organizavimo schema
2.3 Tyrimo metodai
Apatinės nugaros dalies skausmo intensyvumas buvo vertinamas Skaičių analogijos
skale (SAS). Paciento buvo prašoma įvertinti skausmo intensyvumą balais nuo 0 iki 10, kai 0 – nėra skausmo, 1-4 – skausmas yra silpnas, 5-6 – skausmas yra vidutinio intensyvumo, 7-8 – skausmas yra stiprus, 9-10 – skausmas yra sunkiai pakeliamas [73].
Liemens statinės raumenų aktyvumo ir ištvermės vertinimas buvo atliekamas
naudojantis „Stabilizer“ prietaisu (orig. Stabilizer Pressure Biofeedback)(3 pav.).
3 pav. „Stabilizer“ prietaisas (orig. Stabilizer Pressure Biofeedback)
Buvo atliekami 2 skirtingi vertinimai:
1. Skersinio pilvo raumens aktyvumo tyrimas gulint ant nugaros. Prietaiso pagalvėlė padedama po juosmenine stuburo dalimi ir pripumpuojama iki 40mmHg. Tada paciento prašoma įtraukti pilvą nejudinant dubens ir stuburo (Slėgis turi likti 40mmHg). Kvėpuoti laisvai, nesulaikant kvėpavimo [74].
2. Skersinio pilvo raumens ištvermės tyrimas gulint ant nugaros. Vertinant paciento ištvermę pacientas paguldomas ant nugaros, prietaiso pagalvėlė padedama po juosmenine stuburo dalimi ir pripumpuojama iki 40mmHg. Tada prašoma paciento įtraukti pilvą nejudinant stuburo ir dubens (slėgis turi likti 40mmHg, t.y. stuburas neturi judėti), ir išlaikyti tokią padėtį [74].
Liemens raumenų ištvermės vertinimui buvo naudoti raumenų ištvermės testai pagal
McGill:
Šoninių raumenų ištvermės testas (4 pav.): Pacientas paguldomas ant šono taip, kad į kušetė remtųsi dilbio šoninių paviršiumi. Kojos ištiestos, remiamasi pėdų kraštais, pėdos horizontalioje linijoje (pėda kuri yra viršuje statoma priekyje, o ta kuri apačioje statoma gale) taip, kad vienos pėdos piršai liestų kitos pėdos kulną. Tada prašoma paciento pakelti klubus ir kelius nuo kušetės remiantis tik pėdomis ir dilbiu taip, kad kūnas būtų tiesioje linijoje ir išlaikyti šia padėtį kiek įmanoma ilgiau iki nuovargio nesukeliant skausmo. Po to testas kartojamas pacientui atsigulus ant kito šono [75].
4 pav. Šoninių raumenų ištvermės testas pagal McGill (McGill, 1998)
Nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas (5 pav.): Pacientas paguldomas ant pilvo taip, kad kojos būtų ant kušetės, o juosmeninė ir viršutinė kūno dalis būtų ore, remiantis tik rankomis į grindis. Kineziterapeutas prilaiko paciento kojas. Tada prašoma paciento sukryžiuoti rankas ant krūtinės taip, kad delnai būtų ant pečių ir išlaikyti nugarą tiesioje linijoje su kojomis kiek galima ilgiau iki nuovargio nesukeliant skausmo [76].
5 pav. Nugaros tiesiųjų raumenų ištvermės testas pagal McGill (McGill, 2002)
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas atliktas naudojant „Functional
Movement Screen“ (FMS) standartizuotu testų rinkiniu. Kiekvienas testas buvo atliekamas 3 kartus, vertinant tik geriausią rezultatą iš 3 bandymų. Testo vertinimas:
0 - Testo atlikimo metu tiriamasis jaučia skausmą.
1 - Tiriamasis nesugeba atsistoti į pradinę padėtį arba nesugeba atlikti testo iš palengvintos padėties.
2 - Judesys atliekamas netaisyklingai (su kompensacijomis), pakartojant iš palengvintos padėties judesys atliekamas taisyklingai.
3 - Judesys atliekamas taisyklingai.
Skaičiuojant bendrą judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą yra sudedami atskirų testų atlikimo vertinimo rezultatai. Jeigu testas vertina atskirai kairę ir dešinę kūno puses, tai vertinimo bendrą sumą įskaičiuojami tik vienos pusės (jeigu skirtingų kūno pusių testo atlikimo rezultatai
nevienodi – įskaičiuojamas mažesnis testo atlikimo vertinimo rezultatas) testo atlikimo vertinimo rezultatai.
Funkcinių judesių atlikimo testai:
1. Gilus pritupimas (6 pav.) [77]. Tiriamasis laikydamas rankas ir lazdelę vienoje plokštumoje, bei išlaikydamas liemenį vertikalų ir neatkeldamas kulnų nuo grindų turi pritūpti kiek gali giliau. Jeigu judesys neatliekamas taisyklingai (3 balams), testas atliekamas iš palengvintos padėties – po kulnais pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą.
6 pav. Gilaus pritupimo atlikimas (Cook, 2006)
2. Žengimas per barjerą (7 pav.)[77]. Laikydamas lazdelę ant pečių tiriamasis išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje žengia per barjerą. Kulnu palietęs grindis tiriamasis perkelia koją atgal išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje.
7 pav. Žengimo per barjerą atlikimas (Cook, 2006)
3. Įtūpstas (8 pav.)[77]. Laikydamas lazdelę rankomis taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų vidurio liniją tiriamasis atlieka įtūpstą kol kelis paliečia pakylą už kitos kojos kulno ir grįžta į pradinę padėtį.
8 pav. Įtūpsto atlikimas (Cook, 2006)
4. Pečių mobilumo testas (9 pav.)[77]. Tiriamasis vienu judesių už nugaros iš apačios vienu kumščiu siekia kaip gali aukščiau (pagal stuburą) ir kitu kumščiu nuleidęs iš viršaus už galvos (pagal stuburą) siekia kaip gali žemiau. Atliekant judesį negalima stengtis suartinti kumščių slenkant.
9 pav. Pečių mobilumo testas (Cook, 2006)
5. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas (10 pav.) [78]. Išlaikydamas tiesią koją, tiriamasis atlieka šlaunies lenkimą kiek gali, neatkeldamas nejudinamos kojos ir išlaikydamas tos kojos pakinklio kontaktą su pakyla.
10 pav. Aktyvaus kojos kėlimo testo atlikimas (Cook, 2006)
6. Atsispaudimas stabiliu liemeniu (11 pav.) [78]. Tiriamasis atsigula ant pilvo, kojos suglaustos, delnai žemyn, vyrų rankų nykščiai ties viršugalviu, moterų – ties smakru. Išlaikydamas visą kūną tiesų vienoje linijoje, iš gulimos padėties atsistumia į atsispaudimo (atremties) padėtį. Jeigu tiriamajam nepavyksta taisyklingai atlikti testo, judesys atliekamas iš palengvintos padėties – rankos leidžiamos žemyn – vyrams ties smakru, moterims ties raktikauliais.
11 pav. Atsispaudimo stabiliu liemeniu atlikimas (Cook, 2006)
7. Liemens rotacinis stabilumas (12 pav.) [78]. Tiriamojo pradinė padėtis – keturpėsčia. Tiriamasis vienu metu lenkia žastą ir tiesia šlaunį, tada suglaudžia kelį ir alkūnę virš pagrindo nepaliesdamas pakylos. Tada vėl ištiesia ranką ir koją ir grįžta į pradinę padėtį. Jei nepavyksta taisyklingai atlikti testo, tada judesy atliekamas iš palengvintos padėties – lenkiant vienos pusės žastą ir tiesiant priešingos pusės šlaunį.
12 pav. Liemens rotacinio stabilumo testo atlikimas (Cook, 2006)
Juosmens judesių amplitudei vertinti naudojamas Šobero testas. Jis atliekamas tarp
klubakaulio keterų pažymint vidurio tašką, nuo to taško nuvedama 5 cm žemyn ir pažymima ta vieta. Nuo to paties taško vedama 10 cm į viršų ir vėl pažymimas taškas. Paciento prašoma pasilenkti į priekį ir išmatuojamas atstumas tarp šių taškų. Normoje atstumas tarp taškų turi pailgėti 4-5 cm [79].
Dubens-juosmens ritmas yra tam tikra klubo sąnarių, dubens ir juosmens segmentuose vykstančių judesių seka lenkiant liemenį arba tiesiant liemenį iš susilenkusios padėties. Dubens-juosmens ritmas yra skirstomas į 3 nuoseklias fazes: Ankstyvoje fazėje – vyksta stipri šlaunų tiesiamųjų raumenų aktyvacija - liemens judesys prasideda klubuose. Vidurinėje ir baigiamojoje fazėse – didėja juosmens tiesiamųjų raumenų aktyvacija - liemens lenkimas atliekamas juosmenine stuburo dalimi. Dėl įvairių priežasčių sutrikus judesių sekai, sutriks ir dubens juosmens ritmas. Normalus dubens-juosmens ritmas sumažina juosmens tiesiamųjų raumenų perkrovimo riziką ir apsaugo šia stuburo sritį nuo didelio spaudimo [49].
Dubens-juosmens ritmo vertinimas atliekamas dvejose padėtyse:
Dubens-juosmens ritmo vertinimas keturpėsčioje padėtyje (13 pav.). Padėtis stovint ant keturių, žastai ir šlaunys 90° kampu. Ankstyvojoje fazėje judant kūnu atgal judesys vyksta tik klubų sąnariuose t.y. vyksta šlaunies lenkimas, dubuo turi išlikti stabilus. Vidurinėje fazėje vyksta šlaunies lenkimas ir dubuo sukasi atgal (juosmeninė stuburo dalis turi išlinkti stabili). Baigiamojoje fazėje vyksta juosmeninės stuburo dalies lenkimas ir nežymus krūtininės stuburo dalies lenkimas.
13 pav. Dubens-juosmens ritmo vertinimas keturpėsčioje padėtyje
Dubens-juosmens ritmo vertinimas stovint (14 pav.). Ankstyvojoje fazėje liemens lenkimas prasideda klubuose. Vidurinėje ir baigiamojoje fazėse liemens lenkimas atliekamas juosmenine stuburo dalimi.
14 pav. Dubens-juosmens ritmo vertinimas stovimoje padėtyje
Matematinė statistika. Tyrimo metu gauti rezultatai apdoroti SPSS 22.0 for Windows ir Microsoft Excel 2010 kompiuterinėmis programomis. Buvo skaičiuojami duomenų aritmetiniai
vidurkiai, vidutinių reikšmių pokyčiai ir standartinės vidurkių paklaidos. Rezultatai pateikiami vidutinėmis reikšmėmis su standartine paklaida ( x ± SE). Nepriklausomų imčių vidurkių reikšmių skirtumų reikšmingumas skaičiuojamas neparametriniu Mano Vitnio – Wilkoksono (U) kriterijumi, o priklausomų imčių - Wilkoksono kriterijumi. Šis kriterijus buvo pasirinktas dėl mažo tiriamųjų skaičiaus abiejose imtyse. Kokybinių rodiklių skirtumų reikšmingumas priklausomose imtyse buvo skaičiuojamas McNemaro kriterijumi, o nepriklausomose imtyse χ2 kriterijumi. Skirtumas, kai
3. TYRIMO REZULTATAI
Skausmo intensyvumo vertinimas skaičių analoginėje skalėje (SAS)
Įvertinus tiriamųjų skausmo intensyvumą, taikant Skaičių analoginę skalę (SAS), prieš reabilitaciją, pirmojoje grupėje, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 5,72 (±0,669) balo. Po reabilitacijos, vidutinė reikšmė buvo 3 (±0,594) balai. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos, skausmo balų vidutinė reikšmė, pirmojoje grupėje, buvo 1,17 (±0,707) balo. Praėjus 6 mėnesiams, po reabilitacijos, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 0,56 (±0,608) balo.
Įvertinus tiriamųjų skausmo intensyvumą, taikant Skaičių analoginę skalę (SAS), prieš reabilitaciją, antrojoje grupėje, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 5,76 (±0,903) balo. Po reabilitacijos, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 3,35 (±0,931) balo. Praėjus 3 mėnesiams, po reabilitacijos, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 2,35 (±0,606) balo. Praėjus 6 mėnesiams, po taikytos reabilitacijos, skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 2 (±0,612) balai (15 pav.).
15 pav. Skausmo intensyvumo (SAS) vertinimo rezultatų kaita pirmojoje ir antrojoje grupėse.* Lyginant skirstinius, kai p<0,05
Palyginus pirmos grupės skausmo intensyvumo rodiklius, prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad skausmas po reabilitacijos statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-3,792; p=0,001). Palyginus pirmos grupės skausmo intensyvumo rodiklius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, nustatyta, kad skausmas statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-3,779; p=0,001). Palyginus pirmos grupės skausmo intensyvumo rodiklius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, nustatyta, kad skausmas statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-3,051; p=0,002).
0 1 2 3 4 5 6 7 Pirmoji gr. Antroji gr. Sk au sm o in ten sy v u m a s (SA S), b alais Prieš Po Praėjus 3 mėn. Praėjus 6 mėn. * * * * * *
Palyginus antros grupės skausmo intensyvumo rodiklius prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad skausmas statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-3,677; p=0,001). Palyginus antros grupės skausmo intensyvumo rodiklius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, nustatyta, kad skausmas statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-3,017; p=0,003). Palyginus skausmo intensyvumo rodiklius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, nustatyta, kad skausmas statistikai reikšmingai sumažėjo (Z=-2,449; p=0,014).
Skausmo intensyvumo vertinimo rodiklių vidutinis pokytis prieš ir po reabilitacijos, pirmoje grupėje, buvo 2,72 (±0,826) balo, o antroje grupėje – 2,41 (±0,870) balo. Palyginus abejų grupių skausmo intensyvumo vidutinius pokyčius, prieš ir po reabilitacijos, statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp grupių, nebuvo gauta (U = 130,5; p = 0,429). Skausmo intensyvumo vertinimo vidutiniai pokyčiai, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, pirmoje grupėje buvo 1,89 (±0,676) balo, o antroje grupėje – 1,29 (±0,772) balo. Palyginus abejų grupių skausmo intensyvumo vidutinius pokyčius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, buvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas, tarp grupių (U = 89,5; p = 0,017). Skausmo intensyvumo vertinimo vidutiniai pokyčiai, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, pirmoje grupėje buvo 0,61 (±0,608) balo, o antroje grupėje – 0,35 (±0,493) balo. Palyginus abejų grupių skausmo intensyvumo vertinimo balais vidutinius pokyčius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (U=119,0; p=0,199) (16 pav.).
16 pav. Skausmo intensyvumo (SAS) vertinimo rezultatų pokyčiai pirmojoje ir antrojoje grupėse
Šobero testo vertinimo rezultatai
Įvertinus tiriamųjų juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumą, Šobero testu, prieš reabilitaciją, pirmoje grupėje, vidutinė reikšmė buvo 4,17 (±1,050) centimetro. Po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rezultatų vidutinė reikšmė
-0.5 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4
Prieš ir po reabilitcijos Po reabilitacijos ir prėjus 3 mėn. po reabilitacijos Praėjus 3 mėn. po reabilitacijos ir praėjus 6 mėn. po reabilitacijos Sk au sm o in ten sy vu m o (SA S) po ky čiai, b alais Pirmoji gr. Antroji gr. p<0,05
buvo 4,58 (±0,991) centimetro. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rezultatų vidutinė reikšmė pirmoje grupėje buvo 4,88 (±0,685) centimetro. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rezultatų vidutinė reikšmė buvo 4,99 (±0,486) centimetro.
Įvertinus tiriamųjų juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumą, Šobero testu, prieš reabilitaciją, antroje grupėje testo rezultatų vidutinė reikšmė buvo 3,71 (±1,015) centimetro. Po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo rezultatų vidutinė reikšmė buvo 4,58 (±0,846) centimetro. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo rezultatų vidutinė reikšmė antroje grupėje buvo 4,45 (±0,611) centimetro. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo rezultatų vidutinė reikšmė antroje grupėje buvo 4,21 (±0,543) centimetro (17 pav.).
17 pav. Juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo Šobero testu rezultatų kaita pirmojoje ir antrojoje grupėse.* Lyginant skirstinius, kai p<0,05
Palyginus pirmos grupės, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo rodiklius prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad paslankumas statistikai reikšmingai pagerėjo (Z=-2,959; p=0,003). Palyginus pirmos grupės, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, nustatyta, kad paslankumas statistikai reikšmingai pagerėjo (Z=-2,217; p=0,027). Palyginus pirmos grupės juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, nustatyta, kad paslankumas pagerėjo statistikai nereikšmingai (Z=-0,851; p=0,395).
Palyginus antros grupės, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklius, prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad paslankumas po reabilitacijos statistikai reikšmingai pagerėjo (Z=-3,212; p=0,001). Palyginus antros grupės, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies
0 1 2 3 4 5 6 Pirmoji gr. Antroji gr. Šo ber o test o rez ultatai, ce ntim etr ai Prieš Po Praėjus 3 mėn. Praėjus 6 mėn. * * * *
paslankumo rodiklius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, nustatyta, kad paslankumas statistikai reikšmingai nepagerėjo (Z=-0,679; p=0,497). Palyginus antros grupės, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, nustatyta, kad paslankumas statistikai reikšmingai pagerėjo (Z=-2,121; p=0,034).
Juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo, vertinant Šobero testu, rodiklių vidutinis pokytis prieš ir po reabilitacijos pirmoje grupėje buvo 0,40(±0,555) centimetro, o antroje grupėje – 0,81(±0,898) centimetro. Palyginus abejų grupių, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo, vertinimo Šobero testu, pokyčių, prieš ir po reabilitacijos, vidutines reikšmes, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (U=110,5; p=0,158). Juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklių vidutinis pokytis po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos pirmojoje grupėje buvo 0,30 (±0,571) centimetro, o antrojoje grupėje – -0,02(±0,651) centimetro. Palyginus abejų grupių, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vidutinius pokyčius, po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams, nebuvo rasta statistiškai reikšmingo skirtumo (U=112,5; p=0,130). Juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo rodiklių vidutinis pokytis, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams, pirmoje grupėje buvo 0,21(±0,375) centimetro, o antroje grupėje – -0,16(±0,538) centimetro. Palyginus abejų grupių, juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo vertinimo rodiklių, vidutinius pokyčius, praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos, buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U = 95,5; p = 0,025) (18 pav.).
18 pav. Juosmeninės – kryžmeninės stuburo dalies paslankumo Šobero testu vertinimo centimetrais pokyčiai, pirmoje ir antroje grupėse
-1 -0.5 0 0.5 1 1.5 2
Prieš ir po reabilitacijos Po reabilitacijos ir praėjus 3
mėn. po reabilitacijos reablitacijos ir praėjus 6Praėjus 3 mėn. po mėn. po reabilitacijos Šo ber o test o po ky čiai, ce ntim etr ai Pirmoji gr. Antroji gr. p<0,05
Šoninių raumenų ištvermės testas pagal McGill Kairėje pusėje
Šoninių juosmens raumenų ištvermės testu įvertinus pirmosios grupės tiriamųjų šoninių raumenų ištvermę kairėje pusėje prieš reabilitaciją gauta vidutinė reikšmė buvo 12,59(±12,125) sekundės. Po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 15,13 (±10,797) sekundės. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 17,7 (±10,292) sekundės. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 20,844 (±9,648) sekundės.
Šoninių juosmens raumenų ištvermės testu įvertinus antrosios grupės tiriamųjų šoninių raumenų ištvermę kairėje pusėje prieš reabilitaciją gauta vidutinė reikšmė buvo 13,51(±12,738) sekundės. Po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 17,42 (±11,739) sekundės. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 18,52 (±11,070) sekundės. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 18,19 (±10,128) sekundės (19 pav.).
19 pav. Kairės pusės šoninių liemens raumenų ištvermės testo pagal McGill rezultatų kaita pirmojoje ir antrojoje grupėse.* Lyginant skirstinius, kai p<0,05
Palyginus pirmos grupės kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos statistikai reikšmingai pagerėjo (Z = -3,115; p = 0,002). Palyginus pirmos grupės kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos
0 5 10 15 20 25 30 35 Pirmoji gr. Antroji gr. Kair ės p us ės šo nin ių liem en s rau m en ų iš tv er m ė, s ek un dėm is Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos Praėjus 3 mėn. po reabilitacijos Praėjus 6 mėn. po reabilitacijos * * * *
nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos statistikai reikšmingai pagerėjo (Z = -3,136; p = 0,002). Palyginus pirmos grupės kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos pagerėjo statistikai reikšmingai (Z = -3,385; p = 0,001).
Palyginus antros grupės kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius prieš ir po reabilitacijos nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos statistikai reikšmingai pagerėjo (Z = -2,499; p=0,012). Palyginus antros grupės karės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos statistikai reikšmingai nepagerėjo (Z = -1,601; p = 0,109). Palyginus antros grupės kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklius praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams nustatyta, kad ištvermė po reabilitacijos statistikai reikšmingai nepagerėjo (Z = -0,356; p = 0,722).
Kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklių vidutinis pokytis prieš ir po reabilitacijos pirmojoje grupėje buvo 2,54(±2,675) sekundės, o antrojoje grupėje – 3,91(±3,225) sekundės. Palyginus kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo sekundėmis pokyčio prieš ir po reabilitacijos vidutines reikšmes abiejose grupėse statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (U=69,5; p=0,325). Kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklių vidutinis pokytis po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos pirmojoje grupėje buvo 2,57(±2,755) sekundės, o antrojoje grupėje – 1,10(±2,046) sekundės. Palyginus kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo sekundėmis pokyčio po reabilitacijos ir praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos vidutines reikšmes abiejose grupėse statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (U=61,0; p=0,164). Kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo rodiklių vidutinis pokytis praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos pirmojoje grupėje buvo 3,14(±2,985) sekundės, o antrojoje grupėje – -0,33(±2,097) sekundės. Palyginus kairės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo vertinimo sekundėmis pokyčio vidutines reikšmes abiejose praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos ir praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos vidutines reikšmes abiejose grupėse nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (U = 27,5; p = 0,003)(20 pav.).
20 pav. Kairės pusės šoninių liemens raumenų ištvermės testo pagal McGill vertinimo sekundėmis vidutiniai pokyčiai, pirmoje ir antroje grupėse
Dešinėje pusėje
Šoninių juosmens raumenų ištvermės testu įvertinus pirmosios grupės tiriamųjų šoninių raumenų ištvermę dešinėje pusėje prieš reabilitaciją gauta vidutinė reikšmė buvo 12,25(±11,002) sekundės. Po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 15,20(±10,490) sekundės. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 17,64 (±9,862) sekundės. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 18,83 (±8,131) sekundės.
Šoninių juosmens raumenų ištvermės testu įvertinus antrosios grupės tiriamųjų šoninių raumenų ištvermę dešinėje pusėje prieš reabilitaciją gauta vidutinė reikšmė buvo 12,57(±10,755) sekundės. Po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 16,52(±10,722) sekundės. Praėjus 3 mėnesiams po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 18,58(±10,812) sekundės. Praėjus 6 mėnesiams po reabilitacijos dešinės pusės šoninių juosmens raumenų ištvermės testo rezultatų vidutinė reikšmė antrojoje grupėje buvo 17,56(±9,52) sekundės (21 pav.). -4 -2 0 2 4 6 8 Prieš ir po reabilitacijos Po reabilitacijos ir praėjus 3 mėn. po reabilitacijos Praėjus 3 mėn. po reablitacijos ir praėjus 6 mėn. po reabilitacijos Kairės p us ės š on in ių li em en s rau m en ų iš tv er m ės po ky čiai, s ek un dės Pirmoji gr. Antroji gr. p<0,0 5
