Liemens raumenų elektrinio aktyvumo įvertinimas, atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

VILMA VALANTINAITĖ

Liemens raumenų elektrinio aktyvumo įvertinimas, atliekant

pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu

Magistro studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija” (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. Dr. Algė Daunoravičienė

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

ABSTRACT ... 6

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINAI ... 12

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 13

1.1. Gilieji liemens raumenys ... 13

1.1.1. Dauginis raumuo ... 13

1.1.2.Vidinis įstriţinis raumuo ... 14

1.2. Paviršiniai liemens raumenys ... 15

1.2.1. Tiesusis pilvo raumuo ... 15

1.2.2. Tiesiamasis nugaros raumuo ... 16

1.3. Juosmens judesių valdymas ... 17

1.4. Liemens stabilumas ... 17

1.5. Nugaros skausmo klasifikacija ir etiologija ... 19

1.6. Kineziterapijos metodai ... 20

1.7. Ropojimo ir kitų gyvūnus imituojančių judesių taikymas kineziterapijoje ... 22

1.8. Elektromiografija ... 23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 25

2.1 Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų kontingentas ... 25

2.2. Tyrimo metodai ... 25

2.2.1. Elektromiografija ... 26

2.2.2. Maksimalaus valingo raumenų susitraukimo įvertinimas ... 28

2.2.3. EMG gautų duomenų apdorojimas ... 29

2.3 Pratimų protokolas ... 30

2.4. Statistinė analizė ... 35

3.1. Maksimalaus valingo liemens raumenų susitraukimo duomenys ... 36

3.2. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai atliekant judesius atremtyje klūpint ir ropojimo metu ... 36

3.3. Fiziškai neaktyvių moterų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai atliekant judesius atremtyje klūpint ir ropojimo metu ... 43

3.4. Fiziškai aktyvių ir neaktyvių moterų liemens raumenų elektrinio aktyvumo palyginimas atliekant pratimus atremtyje klūpint ... 50

3.5. Fiziškai aktyvių ir neaktyvių moterų liemens raumenų elektrinio aktyvumo palyginimas atliekant ropojimo pratimus ... 52

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 54

IŠVADOS ... 56

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 58

SANTRAUKA

Vilma Valantinaitė. Liemens raumenų elektrinio aktyvumo įvertinimas, atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. dr. Algė Daunoravičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2018; 65 p.

Darbo tikslas: nustatyti liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą, atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

Darbo uţdaviniai: 1. Nustatyti jauno amţiaus fiziškai aktyvių moterų liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu. 2. Nustatyti jauno amţiaus fiziškai neaktyvių moterų liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu. 3. Palyginti jauno amţiaus fiziškai aktyvių ir neaktyvių moterų, liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

Tyrimo metodai ir tiriamieji: Tiriamųjų kontingentą sudarė 40 jauno amţiaus moterų. Kurios buvo padalintos į dvi grupes. Pirma grupė (n= 20) - fiziškai aktyvios, sportuojančios moterys 3 - 5 kartus per savaitę. Antra grupė (n= 20) – fiziškai neaktyvios, nesportuojančios moterys. Tiriamųjų atrankos kriterijai: savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime, nėra diagnozuotų neurologinių ir griaučių raumenų sistemos ligų, per paskutinius tris mėnesius neturėjusios griaučių raumenų sistemos traumų, per paskutinius tris mėnesius nepatyrusios apatinės nugaros dalies, kelių, klubų, pečių, riešų skausmo. Liemens raumenų elektrinis aktyvumas matuojamas elektromiografu (Myotrace 400). Testuojami liemens paviršiniai raumenys: tiesusis pilvo ir tiesiamasis nugaros raumuo, gilieji raumenys: vidinis įstriţinis raumuo, ir dauginis raumuo. Siekiant normalizuoti gautus elektromiografijos duomenis pratimų atremtyje klūpint ir ropojimo metu buvo registruojamas maksimalus valingas raumens susitraukimas. Statistinei analizei pasirinktas 5 s intervale uţregistruotų duomenų vidurkis. Gauti rezultatai atliekant pratimus išreiškiami procentinėmis reikšmėmis nuo maksimalaus valingo izometrinio raumens susitraukimo

Išvados: 1. Fiziškai aktyvių moterų grupėje nustatytas didesnis giliųjų nugaros ir paviršinių pilvo raumenų aktyvumas atremtyje klūpint ir pakėlus priešingas galūnes. Ropojant pirmyn ir į šalis pilvo raumenys aktyvesni nei nugaros. Didţiausias tiek paviršinio, tiek ir giliojo pilvo raumenų aktyvumas stebėtas atremtyje pakeltais keliais ir atliekant pratimą „Lenta“. 2. Atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojant skirtingomis kryptimis fiziškai neaktyvių moterų vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis uţ tiesųjį pilvo raumenį. Sunkėjant uţduotims didėja giliojo nugaros raumens elektrinis aktyvumas. Atremtyje pakeltais keliais ir atliekant pratimą „Lenta“ labiausiai aktyvinami pilvo raumenys palyginus su kitomis uţduotimis. 3. Fiziškai aktyvių

moterų tiesiojo pilvo raumens elektrinis aktyvumas didesnis nei fiziškai neaktyvių atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojant į šalis, o tiesiamojo nugaros raumens aktyvumas didesnis pratimo „Lenta“ metu. Tuo tarpu fiziškai neaktyvių moterų aktyvesni paviršiniai ir gilieji nugaros raumenys atremtyje klūpint pakeltais keliais ir ropojant pirmyn.

ABSTRACT

Vilma Valantinaitė. Trunk muscle electrical activity assessment during kneeling and

crawling exercises. Master„s thesis. Supervisor Dr. Algė Daunoravičienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty og Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2018, 65 p.

Aim. Determine trunk superficial and deep muscles electrical activity, of young physically active and inactive women, while performing kneeling and crawling movements in supportive stance.

Tasks: 1. Determine young physically active women trunk superficial and deep muscles electrical activity while performing in supportive stance kneeling and crawling. 2. Determine the electrical activity of the trunk superficial and deep muscles of the young physically inactive women in supportive stance while kneeling and crawling. 3. Compare young age women torso superficial and deep muscles electrical activity while performing kneeling and crawling movements in supportive stance.

Participants and methodology: The study contingent consisted of 40 young age women. Which were divided into two groups. Study group (n = 20) – physically active women, training 3- 5 times a week. Control (n=20) – physically inactive, non training women. Selection criteria for the subjects: voluntary consent to participate in the study, no diagnosed neurological and musculoskeletal disorders, in the last three months no musculoskeletal injuries, in the last three months have not injured lower back, knees, hips, shoulders, wrist pain. The electrical activity of the trunk muscles, measured by an electromyograph (Myotrace 400). Testing trunk superficial (musculus rectus abdominis, musculus erector spinae) and deep muscles (musculus obliqus abdominis internus, musculus multifidus). In order to normalize the obtained electromyographic data, the maximum valid muscle contraction was recorded at maximum resolution in supportive stance while kneeling and crawling. Average data was recorded in the 5 seconds interval and selected for statistical analysis. Results are obtained and expressed in percentage of the maximum isometric muscle contraction. Results are obtained and expressed in percentage of the maximum isometric muscle contraction.

Conclusions: 1. In the group of physically active women, there was a higher level of activity in superficial back and surface abdominal muscles, while kneeling in stance with raised opposite limbs. Crawling forward and sideways, abdominal muscles were more active then back. The highest activity of both superficial and surface abdominal muscles was observed while doing „plank“ exercise in stance with raised knee„s. 2. Performing exercises in supportive stance kneeling and crawling in different directions, physically inactive women, obliquus internus muscle was more active than rectus abdominis muscle. Difficulty of tasks increases the electrical activity of

superficial trunk muscle. In supportive stance with raised knee„s, performing „plank“ the abdominis muscles are more activated compared to other tasks. 3. The electrical activity of physically active women in the rectus abdominis muscle is greater than physically inactive in supportive stance while kneeling and crawling sideways, erector spinae muscle activity is higher during “plank”. Meanwhile superficial and deep trunk muscles are more active of physically inactive women, in supportive stance while kneeling with raised knee‟s and crawling forward.

PADĖKA

Norėčiau nuoširdţiai padėkoti savo darbo vadovei dr. Algei Daunoravičienei uţ visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį sveikatinimas ir reabilitacija magistro darbą. Taip pat dėkoju Kauno technologijos universiteto mechanikos ir mechatronikos fakulteto inţinerinės mechanikos katedrai uţ suteiktą galimybę pasinaudoti elektromiografijos įranga. Dėkoju tiriamiesiems, kurie sutiko dalyvauti magistrinio baigiamojo darbo tyrime.

SANTRUMPOS

EMG – elektromiografija

RA – (lot. m. rectus abdominis) tiesusis pilvo raumuo

OI – (lot. m. obliquus internus) vidinis įstriţinis pilvo raumuo

ES – (lot. m. erector spinae) tiesiamasis nugaros raumuo

ML – (lot. m. multifidus lumborum) juosmens dauginis raumuo

MVRS- maksimalus valingas raumens susitraukimas

ĮVADAS

Šiandieniniame pasaulyje dėl tobulėjančių technologijų, pasyvaus ţmogaus gyvenimo būdo atsiranda vis daugiau problemų griaučių raumenų sistemoje. Nugaros, kaklo, galvos skausmai tampa daţno sėdimą darbą dirbančio ţmogaus kasdienybe, dėl raumenų disbalanso pakinta laikysena, padidėja traumų rizika – tai tik dalis tų problemų, kurios sėkmingai gali būti sprendţiamos naudojant mokslu pagrįstas sveikatos stiprinimo metodikas ir technologijas.

Įrodyta, kad liemens stabilumas atlieka svarbų vaidmenį juosmeninės stuburo dalies traumų prevencijai ir reabilitacijai (1). Daugumoje sveikatinimo fiziniais pratimais sistemų liemens raumenys akcentuojami kaip svarbiausi ţmogaus kūno raumenys. Šių raumenų pagrindinė funkcija stabilizuoti stuburą. Pagal fiziologines, anatomines, biomechanines funkcijas liemens raumenys gali suteikti liemens mobilumą ir stabilumą. Raumenys, kurie suteikia stabilumą, priešinasi gravitacijos jėgoms, o raumenys, kurie svarbūs mobilumui, pritaikyti atlikti greitus judesius (2).

Liemens raumenys, atlikdami stabilizuojančią funkciją, leidţia ţmogui pilnavertiškai dalyvauti kasdieninėje veikloje, apsaugodami stuburą nuo nepageidaujamų perkrovų ir įtampos (3). Nepakankamas juosmeninės stuburo dalies stabilumas judesių metu gali sukelti audinių mikrotraumas ir lėtinį nugaros skausmą (4).

Įprastai daugelis pratimų, padedančių izoliuotai aktyvuoti nugaros ir pilvo raumenis, atliekami gulint, su arba be papildomų priemonių (5). Pastebėta, kad pratimai, atliekami naudojant nestabilias plokštumas, atramas, liemens raumenis aktyvuoja labiau, nei panašūs pratimai, atliekami stabilesnėmis sąlygomis (6). Yra nuomonių, kad natūralios ţmogaus lokomocijos judesiai gali pakankamai aktyvinti liemens raumenis. Vienas iš pagrindinių, priskiriamų lokomociniams judesiams yra ropojimas (7). Ropojimo įgūdis formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais ir yra svarbus tolesnei vaiko motorinei raidai (8). Vėlesniuose amţiaus tarpsniuose šis lokomocinis judesys pamirštamas ir atiekamas vis rečiau. Tačiau pastaraisiais metais australo N. Helbergo sukurta fizinių pratimų, imituojančių gyvūnų judesius, sistema (ang. Animal Flow) priminė ropojimą – kaip alternatyvą tradiciniams raumenų jėgą pratimams. Ši pratimų sistema pasaulyje jau taikoma fizinį pajėgumą didinančiose treniruotėse, tam tikri jos elementai – reabilitacijoje. Pagrindiniai šios sistemos pratimai prasideda nuo padėties keturpėsčia. Moksliniai tyrimai teigia, kad padėtis keturpėsčia gerina judesių valdymą, koordinaciją ir didina juosmens stabilumą. Ši padėtis neapkrauna nugaros paviršinių raumenų, padeda išlaikyti neutralius stuburo linkius (9). Ropojimas priklauso horizontaliam judėjimui, kurio metu stuburo slanksteliai yra labiau apsaugoti nuo spaudimo, maţesnės gravitacijos jėgos nei judant vertikaliai. Atremtis klūpint teigiamai veikia kraujotaką, deguonies pasisavinimą smegenyse (10).

Atsiţvelgdami į liemens raumenų svarbą sveikatinimo srityje, naujų fizinio aktyvumo formų atsiradimą, šiuo tyrimu siekėme nustatyti, kaip liemens paviršiniai ir gilieji raumenys aktyvuojasi atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu. Pasirinkome ir dar vieną pratimą („Lenta“), kuris paskutiniu metu yra labai pamėgtas daugelio sportuojančių asmenų. Keliam klausimą – ar pratimas „Lenta“ yra nepamainomas stiprinant liemens raumenis ir ar kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo fizinio aktyvumo lygio, jį reikia atlikti?

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINAI

Darbo tikslas: nustatyti liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą, atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

Darbo uţdaviniai:

1. Nustatyti jauno amţiaus fiziškai aktyvių moterų liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

2. Nustatyti jauno amţiaus fiziškai neaktyvių moterų liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

3. Palyginti jauno amţiaus fiziškai aktyvių ir neaktyvių moterų, liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumą atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Gilieji liemens raumenys

Giliųjų liemens raumenų skaidulos yra lėtosios. Šie raumenys yra trumpesnio ilgio nei paviršiniai liemens raumenys, todėl yra tinkami kontroliuoti liemens judesius, reaguoti į išorines apkrovas ir laikysenos pokyčius. Gilieji raumenys dar kitaip vadinami lokalieji. Pilvo gilieji raumenys turi tokias pagrindines funkcijas: didinti intraabdominalinį slėgį ir stabilizuoti nugaros juosmeninę sritį (11).

Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad giliųjų liemens raumenų kaip dauginio (ML) ir skersinio pilvo raumens silpnumas, uţdelstas susitraukimo greitis ir kontrolė lemia pasikartojančius nugaros skausmus (LBP). Pastebėta, kad esant silpniems giliesiems juosmens raumenims, visas funkcijas kompensuojant jų silpnumą perima paviršiniai liemens raumenys (12). Būtent dėl šios prieţasties daugumoje praktinių rekomendacijų pabreţiama, kad norint maţinti LBP, būtina sutelkti dėmesį ne tik į paviršinių raumenų treniravimą, bet ir į giliųjų raumenų jėgos didinimą (13). Kadangi tyrime buvo analizuojami du gilieji juosmens raumenys: dauginis ir vidinis įstriţinis pilvo raumuo (OI), todėl toliau aprašome juos.

1.1.1. Dauginis raumuo

Dauginis raumuo (lot. m. multifidus) tęsiasi nuo kryţkaulio iki II kaklo slankstelio (1 pav). Tvirtinasi prie kaklo slankstelių (išskyrus atlanto slankstelį), visų juosmens, krūtinės slankstelų. ML pradţia – skersinės slankstelių ataugos, o pabaiga aukščiau esančių 1 – 4 keterinių ataugų. Taip pat galima paminėti, kad šis raumuo turi ir giliąsias, ir paviršinęs skaidulas. Giliosios skaidulos uţtikrina stuburo stabilumą, atliekant tokius judesius kaip ėjimas, stovėjimas, sėdėjimas, nugaros tiesimas, daiktų kėlimas. Tuo tarpu paviršinės raumens skaidulos padeda judesio metu rotuojant stuburą. ML funkcija tiesti stuburą ir jį rotuoti į priešingą pusę nei susitraukia. Taip pat šis raumuo apsaugo stuburą nuo spaudimo. Kadangi dauginiai raumenys dalyvauja stuburo stabilizacijoje tai uţtikrina neutralią stuburo segmentų kontrolę (14).

1 pav. Dauginis raumuo (https://kineziterapija24.lt/nugara/dauginis-raumuo-musculus-multifidus/)

Dauginiai stuburo raumenys yra stabilizatoriai išvystantys didelę jėga, kas leidţia apsaugoti stuburą nuo suţalojimų. ML yra didelio skerspjūvio ploto, bet maţo raumens pluošto ilgio. Šio raumens sarkomerai yra išsidėstę didėjančia ilgio ir įtempimo kryptimi, todėl raumenys tampa stipresni (15).

ML inervacija yra segmentinė, kiekviena raumens dalis yra inervuojama atskiro segmento. Kuomet segmentas yra suţalojamas ar kitaip uţblokuojamas, tai tam tikroje raumens dalyje inervacija gali nutrūkti (16).

1.1.2.Vidinis įstriţinis raumuo

Vidinis įstriţinis raumuo (lot. m. obliquus internus) (OI) yra plokščias ir platus, jis yra po išoriniu įstriţiniu pilvo raumeniu (2 pav.). Raumens pluoštai eina įstriţai iš apačios į viršų. Raumens tvirtinimosi pradţia: kirkšninio raiščio šoninė dalis, klubinė fascija, klubakaulio skiauterė. Tvirtinimosi pabaiga: X- XII šonkaulių vidinis paviršius.

OI rotuoja liemenį į pusę, kurioje aktyvuojasi, traukia šonkaulius ţemyn. Šis raumuo labiausiai aktyvinamas, atliekant pratimą – liemens susirietimą su pasisukimu. Atlikti tyrimai rodo, kad šis pratimas daţnai yra įtraukiamas į juosmeninės dalies skausmo gydymą (17).

2 pav. Vidinis įstrižinis pilvo raumuo ( https://kineziterapija24.lt/krutine-ir-pilvas/istrizinis-isorinis-pilvo-raumuo-musculus-obliquus-abdominis-externus/)

1.2. Paviršiniai liemens raumenys

Paviršiniai liemens raumenys yra trys: tiesusis pilvo raumuo (lot. m. rectus abdominis) (RA), tiesiamasis nugaros raumuo (lot. m. erector spinae) (ES) ir išorinis įstriţinis pilvo raumuo (lot. m. obliquus externus). Paviršiniai raumenys, dar kitaip vadinami globalieji. Šių raumenų pagrindinės funkcijos yra valdyti vienu metu dubenį ir liemenį, kai yra atliekami judesiai (18).

Reabilitacijoje, gydant lėtinį nespecifinį skausmą, buvo atliktas paviršinių liemens raumenų aktyvumo tyrimas. Šio tyrimo metu buvo pastebėta, kad asmenims, kurie jaučia LBP, yra uţdelstas paviršinių liemens raumenų aktyvinimas (19).

Esant lėtiniam juosmens skausmui, daţnai sumaţėja judesių amplitudė, ypač atliekant nugaros lenkimą. Tai atsitinka ne tik dėl skausmo, bet ir dėl baimės, kad skausmas paaštrės. Ne tik juosmens gilieji raumenys, bet ir pilvo paviršiniai raumenys yra svarbūs stuburo stabilizavimui, mobilumui. Tai buvo įrodyta moksliniais tyrimais. Nustatyta, kad atliekant liemens lenkimą nėra aktyvuojamas išorinis įstriţinis pilvo raumuo. O tai turi įtakos ne tik skausmo atsiradimui, bet ir stuburo mobilumui (20).

1.2.1. Tiesusis pilvo raumuo

Tiesusis pilvo raumuo (lot. m. rectus abdominis) tęsiasi vertikaliai baltosios pilvo linijos ir yra apsuptas plačiųjų pilvo raumenų sausplėvių sudaromos makšties (3 pav.). Šis raumuo

prasideda ties gaktikauliu, o pasibaigia ties krūtinkaulio kardine atauga, taip pat tvirtinasi prie 5-7 šonkaulio. Ši raumenį inervuoja T7- T12 tarpšonkauliniai nervai. RA lenkia liemenį (21).

3 pav. Tiesusis pilvo raumuo (https://kineziterapija24.lt/krutine-ir-pilvas/tiesusis-pilvo-raumuo-musculus-rectus-abdominis/)

1.2.2. Tiesiamasis nugaros raumuo

Tiesiamasis nugaros raumuo (lot. m.erector spinae) yra nevientisas, o susideda iš pluoštų, kurie tęsiasi išilgai viso stuburo nuo kryţkaulio iki kaklo pirmo slankstelio (4 pav.). Šie raumenys glūdi abipus stuburo, nugaros paviršiuje. ES sudaro 3 raumenų dalys: klubinis šonkaulių raumuo, ilgiausiasis raumuo ir keterinis raumuo. ES prisitvirtinimo pradţia yra kryţkaulis, klubakaulio skiauterės, juosmens slankstelių keterinės ataugos. O prisitvirtinimo pabaigos: keterinės ir skersinės slankstelų ataugos, šonkauliai, smilkinkaulis, pakauštkaulis. Šis raumuo yra atsakingas uţ stuburo tiesimą, juosmens stabilizavimą judant vertikalioje kūno padėtyje, stovint ar sėdint (22).

4 pav. Tiesiamasis nugaros raumuo

(https://kineziterapija24.lt/nugara/tiesiamasis-nugaros-raumuo-musculus-erector-spinae/)

ES aktyvuojami kasdieninėje veikloje, o ypač ėjimo metu, prieš įvykstant kojos atraminei fazei. Todėl yra būtina, kad ES būtų aktyvus, kitu atveju, ţmogaus stuburo kaulinės ir raištinės struktūros gaus per didelę apkrovą, taip pat bus trikdoma ir kitų liemens raumenų veiklą. Visa tai gali sukelti LBP (23).

Apatinės nugaros dalies skausmas yra siejamas su ES nuovargiu. Būtent dėl šios prieţasties buvo atliekami ES skirtingų regionų EMG matavimai asmenims, kurie jaučia juosmens skausmus ir nejaučia. Mokslininkų gauti rezultatai parodė, kad asmenų, kurie patiria apatinės nugaros dalies skausmą, ES krūtininės ir juosmeninės dalies raumenų aktyvumas yra maţesnis, nei tų ţmonių, kurie nejaučia nugaros skausmo (24).

1.3. Juosmens judesių valdymas

Judesys gali būti stabilus, spontaniškas, dinamiškas ir adaptyvus. Juosmens judesiai gali būti valdomi sąmoningai, valingai arba nevalingai. Kai ţmogus judesius atlieka valingai, jo smegenys mąsto pačios, o kai judesiai yra nevalingi – jie valdomi automatiškai. Judesių valdymo moksle minima, jeigu judesiai yra valingi, tuomet centrinė nervų sistema kuria ir prognozuoja visiškai naujus judesius. Tuo tarpu, automatiškas judesių valdymas yra pagrįstas anksčiau išmoktų šablonų atlikimu (25).

Didelę įtaką juosmens judesių valdymui turi bendras ţmogaus nuovargis, kuris veikia dinaminį judesių stabilumo valdymą (26). Taip pat judesių valdymui daug įtakos turi ne tik fizinės organizmo savybės, bet ir emocijos, psichologiniai aspektai. Judesio atlikimo efektyvumą daţniausiai lemia raumens skaidulų struktūra, tuo metu esanti emocinė būsena, bei supratimas, kaip ir ką reikės atlikti (27).

Liemens judesių valdyme yra svarbūs gilieji juosmens raumenys, juos treniruojant efektyviai maţinamas nugaros skausmas. Tačiau daugumoje literatūros šaltinių teigiama, kad nėra nustatyta aiškios prieţasties, kodėl judesių valdymas yra veiksmingas (28).

1.4. Liemens stabilumas

Daţniausiai stuburo stabilumas literatūroje apibūdinamas kaip organizmo gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, reaguojant į išorines ir vidines jėgas. Liemens stabilumas yra aktyvių ir pasyvių struktūrų gebėjimas kontroliuoti optimalias liemens ir dubens padėtis, pusiausvyrą ir valdymą atliekant tiek statinius, tiek dinaminius judesius (29).

Liemens stabilumas yra būtinas, kuomet yra atliekami įvairūs fiziniai pratimai, kad būtų išlaikoma pusiausvyra (30). Taip pat moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad gydant segmentinį

juosmens nestabilumą, gerinant liemens judesių kontrolę, yra efektyvūs stabilizaciniai pratimai. Todėl juosmenį stabilizuojantys pratimai yra taikomi pacientams, kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmą (31).

Apatinės nugaros dalies nestabilumas yra siejamas su vis pasikartojančių nespecifinės kilmės LBP. Juosmens stabilumo koncepciją sudaro trys sistemos: raumenys – aktyvi, kaulai, raiščiai – pasyvi, ir nervinė sistema. Būtent dėl šios sistemos yra svarbus grįţtamasis ryšys tarp raumenų ir nervų sistemos. Stuburo stabilumas labai priklauso nuo raumenų – nervų sistemos atsako į vykstančias fiziologines ţmogaus apkrovas. Taip pat juosmens stabilumui didelę įtaką turi atsiradusi skirtinga raumenų aktyvacija (32). Stuburo išlaikymui stabilioje padėtyje reikalinga ir raumenų antagonistų aktyvacija. Tarpraumeninė koaktyvacija (agonistų ir antagonistų) yra svarbus judesių valdymo modelis, kuris suteikia pusiausvyrą ir vertikalią laikyseną.

Stuburo slankstelių stabilumas priklauso nuo juosmens raumenų aktyvacijos eiliškumo. Vienas raumuo niekada negali būti liemens stabilizatoriumi, tik tinkama raumenų kombinacija, jų aktyvavimo intensyvumas gali išlaikyti stuburą stabilų. Aktyvavimo intensyvumui įtakos gali turėti:

 Nuovargis,

 Laikysenos ypatumai,

 Išorinės jėgos,

 Atliekamo judesio greitis.

Keičiantis judesiams ir jų sąlygoms, grįţtantis ryšys iš sensorinės sistemos keičia raumenų aktyvumo intensyvumą, kombinaciją taip suteikiant optimalių juosmens mobilumą ir stabilumą. Kuomet yra didţiausias jėgos momentas, stuburo stabilizavime labiausiai įsijungiantys raumenys yra:

 Kvadratinis juosmens,

 Tiesiamasis nugaros,

 Tiesusis pilvo.

Šių raumenų vienodas, lygiagretus aktyvavimas generuoja kompresines jėgas, kurios stabilizuoja stuburo slankstelius (33).

Atlikti tyrimai rodo, kad sistemos, kurios stabilizuoja stuburą, tarpusavyje yra susijusios, todėl kompensaciniais mechanizmais vienos sistemos nepakankamumą geba kompensuoti kitos sistemos pagalba. Pagrindinės juosmens nestabilumo prieţastys gali būti nepakankamas liemens raumenų elektrinis aktyvumas, ištvermė, jėga. Taip pat tam įtakos gali tūrėti sutrikęs judesių valdymas, audinių suţalojimas (34).

Juosmens raumenų motorinės kontrolės, funkcijų, aktyvumo skirtumai moksliniuose tyrimuose aprašomi tarp sveikų ţmonių ir asmenų, kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmus.

Tokie skirtumai gali lemti atsirandančias juosmens raumenų kompensacijas, įvykstančias traumas stuburo srityje, kuomet yra siekiama stabilizuoti stuburą (35). Taip pat yra nustatyta, kad stabilizuojančių – skersinio pilvo ir dauginio – raumenų aktyvumas yra didesnis asmenims, kurie nejaučia apatinės nugaros dalies skausmo (36).

1.5. Nugaros skausmo klasifikacija ir etiologija

Apatinės nugaros dalies skausmas yra labai daţna sveikatos problema. Tai pagrindinė prieţastis, dėl kurios įvyksta kasdienės veiklos apribojimai, nedarbingumas. Šios prieţastys sukelia didţiulę ekonominę naštą asmenims, šeimoms, pramonei bei valstybei (37). Juosmens skausmas ţmonėms epizodiškai per metus pasikartoja nuo 24 % iki 80 %. Dauguma tyrimų parodė, kad nugaros skausmas prasideda trečiajame dešimtmetyje ir vis didėja iki 60 metų (38).

Juosmens skausmas apibrėţiamas kaip skausmas, kuris lokalizuojasi nuo dvylikto šonkaulio ir tęsiasi ţemyn iki sėdmens raukšlės su arba be kojų skausmo (39).

Nugaros skausmas yra viena labiausiai paplitusių prieţasčių, kodėl ţmonės lankosi pas gydytojus. Maţdaug 8 % asmenų, kurie patiria nugaros skausmus, išsivysto lėtinis nugaros skausmas. Waddell teigia, kad daţniausia LBP prieţastis yra nespecifinė ir tai yra raumenų mechaninis skausmas (40).

Norint nustatyti LBP ir jį valdyti, yra sukurtas diagnostinis modelis. Šis modelis susideda iš raudonų ir geltonų vėliavėlių. Raudonos vėliavėlės modelio metu yra ieškomos galimai esamos asmens patologijos tokios kaip: „arklio uodegos“ sindromas, stuburo lūţis, karcinomos, neurologinės simptomatikos ir t.t. (41).

Kitas diagnostinis modelis – geltonos vėliavėlės, kurias sukūrė Kendallas su kolegomis. Šis modelis apima psichologinius, socialinius ir aplinkos rizikos veiksnius, kurie sukelia LBP. Šiems veiksniams priklauso baimė dėl skausmo ar suţalojimo, nerimas dėl negalėjimo dirbti, didelis priklausomumas nuo pasyvaus gydymo (42).

Nugaros skausmas skirstomas į ūmų, poūmį ir lėtinį. Ūmus LBP trunka maţiau nei tris mėnesius, lėtinio skausmo laikotarpis daugiau nei trys mėnesiai. Literatūros minima, kad lėtinis nugaros skausmas sudaro 82- 87 % visų LBP atvejų (43).

Dar LBP gali būti klasifikuojamas kaip specifinis ir nespecifinis. Nespecifinis nugaros skausmas yra labai daţnas ir ilgalaikis, trunkantis nuo šešių savaičių iki vienerių metų. Apie 90 % pacientų, patiriančių apatinės nugaros dalies skausmą, diagnozuojamas nespecifinis skausmas. Tačiau specifinio LBP sąvoka literatūros šaltiniuose vartojama maţai. Specifinis LBP laikomas tada, kai ţinoma jo etiologija (44).

 Iradijuojantis – skausmas plintantis į kitas kūno vietas;

 Vietinis – skausmo šaltinis ir vieta sutampa;

 Atspindţio – skausmo vieta nesutampa su skausmo šaltiniu (45).

Mokslinėje literatūroje taip pat daug kalbama ir apie juosmens raumenų silpnumą, neaktyvumą, kas lemia LBP. Atlikti tyrimai rodo, kad esant maţiau aktyviam tiesiamajam nugaros raumeniui, nei įstriţiniams pilvo raumenims, ţmonės patiria daţniau LBP, nes ES nesugeba apsaugoti stuburo ir aplink esančių struktūrų (46). Taip pat nugaros skausmas yra daţnesnis ţmonėms, kurių paviršiniai liemens raumenys yra aktyvesni nei gilieji (47).

Kiti atlikti tyrimai rodo, kad pacientų patiriančių juosmens skausmus, bendras paviršinių liemens raumenų aktyvumas yra padidėjęs, o giliųjų nugaros raumenų aktyvumas yra maţesnis. Norint normalizuoti ir labiau aktyvinti giliuosius nugaros raumenis, būtina naudoti stabilizacinius pratimus, vaikščiojimą keturiomis, ropojimą. Aktyvinant giliuosius juosmens raumenis - dauginį, vidinį įstriţinį pilvo ir skersinį pilvo raumenį, liemuo bus stabilesnis ir tokiu būdu maţės LBP (48).

1.6. Kineziterapijos metodai

Kineziterapija yra paplitusi, kaip konservatyvi, prevencinė priemonė gydant ar norint išvengti nugaros skausmo. Tyrimais yra įrodyta, kad daugybė pratimų yra puiki priemonė prevenciniam juosmeninės dalies gydymui. Tačiau nėra aišku, kuri pratimų programą yra veiksmingiausia gydant LBP (49). Kaip prevencinės priemonės yra naudojamos įvairios fizinių pratimų programos: Pilates, aerobiniai pratimai, kineziterapija vandenyje, pratimai ant nestabilų paviršių, McKendzie metodika, joga, juosmens stabilizavimo, statiniai, dinaminiai tempimo pratimai.

Juosmens skausmui valdyti yra naudojami Pilates pratimai, kuriuose daugiausiai dėmesio skiriama liemens tiesimo, lenkimo funkcijos gerinimui, pilvo ir nugaros raumenų aktyvinimui, juosmens judesių valdymui ir stabilizavimui. Atlikti tyrimai parodė, kad klinikinė Pilates programa yra puiki priemonė gydant nespecifinį juosmens skausmą (50). Kiti klinikiniai tyrimai parodė, kad asmenims, kuriems buvo taikyta ši programa, ţymiai greičiau sumaţėjo skausmas, pagerėja gyvenimo kokybė, nei tiems, kuriems šis metodas buvo netaikomas (51). Tačiau, kiti atlikti tyrimai rodo, kad Pilates metodas nėra toks efektyvus kaip stabilizavimo pratimai (52).

Vis daugiau mokslininkų atkreipia dėmesį į stuburo stabilizavimo pratimus. Šių pratimų pagrindinis tikslas – stiprinti stuburo raumenis, siekiant pagerinti jų gebėjimą išlaikyti stuburo linkius neutralioje padėtyje, taip pat skatinti raumenų ir nervų kontrolę, ištvermės ir jėgos balansą, kad būtų išlaikomas dinaminis liemens stabilumas. Šių pratimų yra du tipai: statiniai ir dinaminiai (46). Atlikti tyrimai parodė, kad atliekant stuburo stabilizavimo pratimus veiksmingai maţinamas

juosmens skausmas, stiprinami giliuosiji liemens raumenys, didinama judesių amplitudė lenkiant, tiesiant, rotuojant juosmenį liemenį (53, 54).

Yra atlikta tyrimų, kurių metu yra analizuojama jogos nauda prevenciniam nugaros skausmo gydymui. Gauti rezultatai rodo, kad ilgalaikis jogos lankymas (> 6 mėn.) duoda veiksmingų rezultatų, didinant liemens judesių amplitudę ir maţinant skausmą (55). Kituose moksliniuose straipsniuose joga yra minima, kaip papildoma priemonė, norint išvengtini LBP. Labiausiai paplitęs jogos stilius, kuris pritaikytas asmenims, kurie bent kartą per metus patiria lėtinius juosmens skausmus yra Hatha joga (56).

Kita kineziterapijos metodika, padedanti valdyti nugaros skausmą, yra naudojama daugiau nei 20 metų, tai McKenzie metodas. Šio metodo tikslas – gydymo individualizavimas, siekiant atstatyti pablogėjusias funkcijas, skausmo pasikartojimo maţinimas (57). Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad asmenims skausmas juosmeninėje nugaros dalyje daug rečiau pasikartoja – taikant McKenzie metodiką(58).

Taip pat labai populiarios reabilitacijos priemonės yra nestabilūs paviršiai: kamuoliai, vibracinės plokštės, volai, pagalvėlės ir t.t. Visos šios priemonės naudojamos giliųjų raumenų stiprinimui, pusiausvyros, propriorecepcijos ir juosmens stabilumo gerinimui. Pratimai ant nestabilių plokštumų padidina agonistų ir antagonistų koaktyvaciją ir liemens stabilumą, taip pat labiau sumaţina pusiausvyros nestabilumą vertikalioje padėtyje ir labiau pagerina pusiausvyrą nei pratimai ant stabilių Nestabilus paviršiai tinkami kaip prevencinė priemonė maţinant nugaros skausmą, galūnių traumas (59). Atliktas tyrimas atliekant pratimus ant nestabilių plokštumų ir matuojant globalių ir lokalių liemens raumenų elektrinis aktyvumą. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad raumenų aktyvacija yra ţymiai didesnė ant nestabilių plokštumų nei gulint ant stabilaus pagrindo. Todėl ši metodika reabilitacijoje turi terapinį poveikį gydant ne tik nugaros skausmą, bet ir didinant liemens raumenų aktyvumą (60).

Taip pat mokslinėje literatūroje randama straipsnių, kuriuose teigiama, kad aerobiniai pratimai yra efektyvi prevencinė priemonė gydant LBP. Atlikti tyrimai rodo, kad intensyvūs aerobiniai pratimai ţymiai sumaţina lėtinį juosmens skausmą, pagerina fizinę, psichoemocinę būklę (61). Tačiau yra ir prieštaringų nuomonių, kad aerobiniai pratimai nėra efektyvus gydant juosmens skausmą. Todėl buvo atliktas tyrimas, kurio metu aerobiniai pratimai taikyti kaip papildoma kineziterapijos priemonė gydant LBP. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad papildomai aerobiniai pratimai neduoda nei trumpalaikės, nei ilgalaikės naudos gydant juosmens skausmus (62).

Kineziterapija vandenyje moksliniuose tyrimuose taip pat nurodoma, kaip efektyvi priemonė prieš juosmens skausmus. Jos metu daţniausiai taikomi raumenų stiprinimo, pasipriešinimo, tempimo bei aerobiniai pratimai. Taip pat mokslinėje literatūroje minima, kad tinkamai parinkti pratimai lavina liemens raumenų ištvermę. Vandens temperatūra optimaliausia

būna nuo 30° iki 33°. Ši kineziterapijos priemonė ypač rekomenduojama asmenims, kurių fizinis pajėgumas yra maţas (63).

Kineziterapijos metodų, kurie stiprina ir aktyvina liemens raumenis, gerina liemens judesių amplitudę yra ganėtinai daug. Tačiau ir toliau yra išrandamos naujos metodikos, kurios yra taip pat efektyvios. Viena iš jų, pratimų programa – imituojant gyvūnų judesius.

1.7. Ropojimo ir kitų gyvūnus imituojančių judesių taikymas kineziterapijoje

Pratimų programą, imituojančią gyvūnų judesius, sukūrė australas Nathanas Helbergas. Būdamas 42 metų jis suprato, kad fiziniai pratimai paremti svorių kilnojimu, stiprina tik globaliuosius raumenis, nesuteikia judėjimo laisvės. Tai palaipsniui maţina judesių amplitudę ne tik atskirose stuburo dalyse, bet ir visame kūne. Šie pastebėjimai paskatino N. Herbergą kurti tokią pratimų sistemą, kuri lavintų lokalius raumenis, gerintų pusiausvyrą ir aktyvintų giliuosius liemens raumenis. Sistema, imituojant gyvūnų judesius, paremta darbu su kūno svoriu, nenaudojant kitų priemonių. Pasaulyje ši programa yra jau taikoma traumų prevencijai, reabilitacijos procesuose, judesių lavinimui. Pagrindiniai šios sistemos pratimai prasideda nuo padėties keturpėsčia. Daţniausiai naudojamas pratimas, kuris stiprina liemens raumenis yra ropojimas.

Atlikta tyrimai, kurie parodė, kad padėtis keturpėsčia gerina judesių valdymą, koordinaciją ir didina juosmens stabilumą. Ši padėtis neapkrauna nugaros paviršinių raumenų, padeda išlaikyti neutralius stuburo linkius (9).

Ropojant svarbu išlaikyti viso kūno pusiausvyrą. Ropojimo metu, kai delnai ir pėdos remiasi į grindis, o keliai pakelti, lavinama kūno kontrolė ir pusiausvyrą. Atlikti tyrimai su sveikais, jauno amţiaus ţmonėmis, parodė, kad pratimai atliekami atremtyje klūpint, ropojant, didina liemens stabilumą, aktyvina globalius ir lokalius raumenis (9).

Ropojimo pratimai tampa vis labiau populiarėjančiu moderniu pratimu. Šie pratimai priklauso horizontaliam judėjimui (ţmogaus stuburas horizontalus ţemės atţvilgiu). Palyginant su vertikalios padėties judesiais, stuburo slanksteliai yra apsaugoti nuo spaudimo, maţesnės gravitacijos jėgos. Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad padėtis atremtyje klūpint teigiamai veikia kraujotaką, deguonies pasisavinimą smegenyse (10).

Kituose šaltiniuose teigiama, kad ropojimas tai nėra visiškai nauja treniravimo programa, nes tai vienas pagrindinių kūdikystėje susiformavusių motorinių įgūdţių. Šiame amţiaus tarpsnyje ropojimas sukuria pagrindinį vaikščiojimo modelį. Tačiau vėlesniame amţiuje ropojimą daţniausiai ţmonės pamiršta. Pasak Tim Anderson pamirštant šį modelį ir nebeatliekant pratimų atremtyje klūpint ir ropojant, ateityje gali atsirasti juosmeninės dalies skausmas (10).

Atremtyje klūpint ir ropojimo metu yra išskiriami šie komponentai: riešo mobilizacija (stiprina ir paruošia įvairiems pratimams rankų atremtyje), raumenų aktyvacija (statinės paruošiamosios padėties išlaikymas), tempimas specifinėse padėtyse (daţniausiai dinaminis, atliekant aktyvų pilnos amplitudės judesį), judėjimo/persikėlimo formos (įvairūs ropojimo ir kitokie gyvūnus mėgdţiojantys būdai), perėjimai (viskas jungiasi tarpusavyje sukuriant vientisą „tėkmę“). Pastebėta, kad asmenys, jaučiantys kelių ir riešų skausmus, turėtų atsargiai atlikti tokius pratimus (64).

Atliekant ropojimo pratimus būtina laikytis šių atlikties principų:

 Išlaikyti neutralią stuburo padėtį judesių metu.

 Atremtis rankomis ir kojomis.

 Stabilizuotos mentis.

 Ţvilgsnį nukreiptį pirmyn.

1.8. Elektromiografija

Elektromiografija – kolektyvinis nervų sistemos valdomas raumenų elektrinis signalas, kuris susidaro raumenų susitraukimo metu. Šis signalas rodo raumenų anatomines ir fiziologines savybes. Raumens elektrinis signalas sukeliamas keičiantis depoliarizacijos ir repoliarizacijos fazėms, kai įvyksta raumeninių skaidulų membranų potencialų kitimas. EMG dydis parodo motorinių vienetų suaktyvinimo pobūdį, laipsnį ir raumenų nuovargį (7).Kitaip EMG signalas yra raumens potencialo vienetas, kuris susideda iš dviejų tipų: paviršiniu ir intraraumeninų (65).

Paviršinė EMG yra plačiausiai naudojamas metodas, norint nustatyti raumenų aktyvumą, atliekant įvairius fizinius pratimus. Kad kuo tiksliau nustatyti giliųjų raumenų aktyvumą, naudojama intraraumeninė EMG. Šiai elektromiografijai reikalingi invaziniai elektrodai, o paviršinė EMG yra neinvazinė (66).

EMG elektrinio aktyvumo signalai registruojami su neinvaziniais ir invaziniais elektrodais. EMG signalai laikomi labiausiai naudingais, kaip elektrofiziologiniai signalai, tiek medicinos, tiek inţinerijos srityse. Pagrindinis būdas suprasti ţmogaus kūno elgesį normaliomis ir patologinėmis sąlygomis yra uţregistruojant EMG signalus (65).

Norint palyginti skirtingų asmenų, bet to paties raumens aktyvumą, EMG duomenis reikia standartizuoti. Daţniausiai mokslinėje literatūroje aprašomas būdas, kaip standartizuojami EMG gauti raumenų elektrinio aktyvumo rezultatai, tai duomenys skaičiuojami procentine dalimi nuo maksimalaus valingo raumens susitraukimo. Tokiu būdu pateikiamas santykinis palyginimas su ţmogaus maksimaliomis raumens susitraukimo pastangomis, o ne absoliučios mikrovoltų reikšmės.

Kiekvienam raumeniui yra parinkti skirtingi testai, kurių metu nustatomi maksimalūs valingi raumens susitraukimai (66).

EMG gautiems rezultatams įtakos turi tokie veiksniai, kaip raumens skaidulų kompozicija, raumens susitraukimo jėga, ţmogaus riebalinio audinio kiekis, kraujo tėkmės greitis, raumens ir odos temperatūra, raumens susitraukimo tipas. Raumens elektrinio aktyvumo registracijos metu svarbu ir elektrodų tvirtinimosi vieta, jų dydis, tipas, stiprumo ir šaltinio varţa (67).

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad raumens elektrinis aktyvumas priklauso nuo to, ar ţmogus yra fiziškai aktyvus, ar ne. Fiziškai neaktyviems asmenims reikia maţesnio adaptacinio dirgiklio, kad raumuo būtų aktyvus nei fiziškai aktyviems asmenims (67).

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų kontingentas

Tyrimas buvo atliktas 2018 metų balandţio – birţelio mėnesiais LSMU Sporto institute. Tyrimui atlikti buvo gautas Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – SR (N) – 88. Asmenims, kurie dalyvavo tyrime, buvo duodama pasirašyti asmens sutikimo forma.

Tiriamųjų atrankos kriterijai:

 Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.

 Nėra diagnozuotų neurologinių ir griaučių – raumenų sistemos ligų.

 Per paskutinius 3 mėn. neturėjusios griaučių - raumenų sistemos traumų.

 Per paskutinius 3 mėn. nepatyrusios apatinės nugaros dalies, kelių, klubų, pečių, riešų skausmo.

 Tiriamųjų amţius 23 – 30 metų.

Tiriamųjų kontingentą sudarė 40 jauno amţiaus moterų, kurios buvo suskirstytos į dvi grupes: fiziškai aktyvių sportuojančiu 3-5 kartus per savaitę (1 grupė) ir fiziškai neaktyvios moterys (2 grupė).

Fiziškai aktyvių ir neaktyvių tiriamųjų grupės buvo homogeniškos pagal ūgį, kūno svorį, kūno masės indeksą (p>0,05) (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika

Grupė Amţius Ūgis (m) Svoris (kg) KMI (kg/m2)

Fiziškai aktyvios (n=20) 24,05+1,98 1,71+0,06 64,2+5,8 21,81+0,88 Fiziškai neaktyvios (n=20) 24,4+1,09 1,73+0,07 66,15+5,3 22,02+0,64

2.2. Tyrimo metodai

1. Anketinė apklausa.

2. Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas.

3. Maksimalaus valingo raumenų susitraukimo jėgos testavimas. 4. Elektromiografija.

5. Matematinė statistinė analizė.

Anketinė apklausa. Tyrimui buvo parengta anketa, siekiant atrinkti tiriamuosius pagal nustatytus atrankos kriterijus bei gauti reikiamus antropometrinius rodiklius ir duomenis apie sveikatą. Anketa pateikiama Nr. 2 priede.

Siekiant nustatyti fizinio aktyvumo lygį, tiriamosios pildė tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną Nr.3 priede. Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną sudaro keturi klausimynų rinkiniai susiję su labai intensyvia, vidutinio intensyvumo, maţo intensyvumo fizine veikla bei sėdėjimo įpročiais. Klausimyne stengiamasi išsiaiškinti apie tiriamųjų fizinę veiklą per septynias dienas. Šis klausimynas pradėtas taikyti nuo 2002 m (68).

2.2.1. Elektromiografija

Liemens raumenų elektrinis aktyvumas buvo registruojamas keturių kanalų elektromiografu Myotrace 400 (5 pav). EMG duomenų įrašymui buvo naudojami vienkartiniai dvigubi elektrodai (Noraxon Ag/AgCl; 4,1 cm x 2,1 cm diametro) (6 pav). Elektrodai padengti klijuojančiu geliu, kuris yra elektrolitas. Prieš tvirtinant elektrodus jų dėjimo vieta, t.y. oda buvo nuvaloma izopropilo alkoholiu. Tai padidina elektrinį laidumą ir sumaţina odos varţą (69).

Tyrimo metu buvo testuojami 4 raumenys:

 Vidinis įstriţinis pilvo raumuo – lot. musculus obliquus abdominis internus (OI).

 Tiesusis pilvo raumuo – musculus rectus abdominis (RA).

 Tiesiamasis nugaros raumuo - musculus rector spinae (ES).

 Dauginis raumuo – musculus multifidus (ML).

Paviršiniai elektrodai buvo tvirtinami tik ant dešinės pusės raumenų, nes liemens raumenų elektromiografinių (EMG) signalų simetriškumas buvo nustatytas ankstesnėse studijose (70). Elektrodai tvirtinami pagal raumeninių skaidulų kryptį.

Taip pat buvo naudojama filmavimo kamera, kurios pagalba buvo filmuojami tiriamųjų judesiai. Tokiu būdu buvo galima lengviau apdoroti duomenis.

5 pav. Elektromiografas Myotrace 400 6 pav. Vienkartiniai elektrodai

Kompiuteryje atsidarius EMG programinę matavimo įrangą buvo pasirenkamos atitinkamų raumenų, kurie matuojami, vietos (7 pav). Paţymėjus raumenų vietas buvo galima atlikti raumenų elektrinio aktyvumo testavimą.

7 pav. Elektrodų tvirtinimosi vietos Myotrace 400 programinėje įrangoje

Elektrodų dėjimo vietos ant raumenų buvo nustatomos atsiţvelgiant į ankstesnes studijas (71, 72) (8 pav.):

1. Vidinis įstriţinis pilvo raumuo – elektrodas klijuojamas 3 cm virš klubakaulio priekinio dyglio.

2. Tiesusis pilvo raumuo – elektrodas klijuojamas 2 cm į šoną lygiagrečiai vidurio linijos ir 3 cm virš bambos.

3. Tiesiamasis nugaros raumuo – elektrodas klijuojamas lateraliau nuo L4/L5 3 cm.

4. Dauginis raumuo – elektrodas klijuojamas 2 cm lateraliau nuo lumposakralinės jungties. 5. Įţeminimo elektrodas klijuojamas ant klubakaulio priekinio dyglio.

8 pav. Elektrodų tvirtinimosi vietos: ĮŽ - įžeminimo elektrodas, RA - tiesusis pilvo raumuo, OI – vidinis įstrižinis pilvo raumuo, ES – tiesiamasis nugaros raumuo, ML –

dauginis raumuo

2.2.2. Maksimalaus valingo raumenų susitraukimo įvertinimas

EMG signalų normalizavimui buvo matuojamas raumens maksimalus valingas, izometrinis susitraukimas. Tiriamasis atliko keturis judesius, kurių metu tyrėjas suteikė pasipriešinimą, o tiriamasis atitinkamą padėtį turėjo išlaikyti 5 s (9 pav.) (73).

 Vidinis įstriţinis raumuo – maksimalus valingas raumens susitraukimas (MVRS) testuojamas, tiriamojo pradinė padėtis pusiau atsisėdus, kojos sulenktos, suglaustos, rankos sukryţiuotos ant krūtinės. Tokioje padėtyje atliekamas liemens lenkimas ir rotacija. Pasipriešinimas suteikiamas pečių juostoje. Tiriamasis turi 5 s nugalėti tyrėjo jėgą.

 Tiesusis pilvo raumuo – MVRS testuojamas, tiriamojo pradinė padėtis pusiau atsisėdus, kojos sulenktos, suglaustos, rankos sukryţiuotos ant krūtinės. Tokioje padėtyje atliekamas liemens lenkimas, tiriamajam pasipriešinimas suteikiamas pečių juostoje. Tiriamasis turi 5 s. nugalėti tyrėjo jėgą.

 Tiesiamasis nugaros raumuo – MVRS testuojamas, tiriamojo pradinė padėtis gulint ant pilvo, kojos fiksuotos. Rankos laikomos ţastą atitraukus 90° kampu, dilbiai taip pat sulenkti 90° kampu. Testo metu atliekamas liemens tiesimas. Pasipriešinimas suteikiamas krūtinės dalyje. Tiriamasis turi 5 s. nugalėti tyrėjo jėgą.

 Dauginis raumuo – MVRS testuojamas gulint ant pilvo. Fiksuojama viršutinė kūno dalis ties pečių juosta. Atliekamas šlaunies tiesimas, suteikiant pasipriešinimą, stumiant koją ţemyn. Tiriamasis turi 5 s. nugalėti tyrėjo jėgą (74).

2.2.3. EMG gautų duomenų apdorojimas

Atliekant EMG duomenų analizę būtina filtruoti duomenis. Filtro daţnis nuo 5 iki 500 Hz. Apdorotoje elektromiogramoje buvo sudėti ţymekliai, ţymintys pratimo atlikimo fazę be išorinio triukšmo. Pratimą analizavome tuo metu, kai buvo gaunamas raumens didţiausias izometrinis susitraukimas, t.y trečią – penktą pratimo atlikimo sekundę.

Gautos reikšmės uţrašomos mikrovoltais (mV). Vėliau gauti duomenys normalizuojami atskirai kiekvienam raumeniui. Maksimalios jėgos metu išgautos vidutinės elektromiografinės amplitudės buvo naudojamos normalizuojant elektromiografijos duomenis pratimų atlikimo metu. Gauti rezultatai išreiškiami procentinėmis reikšmėmis nuo maksimalaus izometrinio raumens susitraukimo.

9 pav. Standartizavimo padėtys testuojant MVRS, A – tiesusi pilvo raumuo, B – vidinis įstrižinis pilvo raumuo, C – tiesiamasis nugaros raumuo, D – dauginis raumuo

2.3 Pratimų protokolas

Visų pratimų supaţindinimui, parodymui ir mokymui buvo skirta apie 15 minučių. Tiriamosios anksčiau nebuvo praktikavusios ropojimo pratimų. Tiriamosioms buvo detaliai paaiškinta pratimo pradinė padėtis, jo atlikimas. Testuojant buvo teikiamos ţodinės pastabos, taip pat atliekamos kūno padėčių korekcijos, jei to reikėjo. Visi pratimai buvo atliekami po 3 kartus. Poilsiui tarp pakartojimų buvo skirta viena minutė, o tarp skirtingų pratimų – trys. Raumenų elektrinio aktyvumo duomenų analizei buvo pasirinktas kiekvieno pratimo trijų pakartojimų rezultatų vidurkis.

Pratimas Nr. 1 – Atremtis klūpint

Pradinė padėtis keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę. Kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu. Rankos pečių plotyje, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys (10 pav.).

10 pav. Atremtis klūpint

Pratimas Nr. 2 - Atremtis klūpint pakeltais keliais

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Pakeliami keliai (11 pav.)

11 pav. Atremtis klūpint pakeltais keliais

Pratimo Nr.3 - Atremtis klūpint pakėlus dešinę ranką

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Dešinė ranka tiesiama pirmyn (12 pav.).

12 pav. Atremtis klūpint pakėlus dešinę ranką

Pratimas Nr. 4 - Atremtis klūpint pakėlus dešinę koją

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Dešinė koja tiesiama atgal. (13 pav.).

13 pav. Atremtis klūpint pakėlus dešinę koją

Pratimas Nr. 5

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Dešinė ranka tiesiama pirmyn, kairė koja - atgal (14 pav.).

14 pav. Atremtis klūpint tiesiant dešinę ranką ir kairę koją

Pratimas Nr. 6

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Kairė ranka tiesiama pirmyn, dešinė koja - atgal (15 pav.).

15 pav. Atrentis klūpint tiesiant kairę ranką ir dešinę koją

Pratimas Nr. 7 – Ropojimas pirmyn

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys. Tiriamoji ropoja pakaitomis, suderintai statant priešingas galūnes pirmyn (16 pav.).

16 pav. Ropojimas pirmyn Pratimas Nr. 8 – Ropojimas į dešinę

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys.Tuo pačiu metu dedama dešinė ranka ir dešinė koja, toliau seka suderintas kairės rankos ir kairės kojos judesys (17 pav.).

17 pav. Ropojimas į dešinę

Pratimas Nr. 9 - Ropojimas į kairę

Pradinė padėtis: keturpėsčia, ţastai sulenkti 90º kampu ir ištiesti per alkūnę, kojos per klubo ir kelio sąnarį sulenktos 90º kampu, rankos pečių, kojos klubų plotyje. Galvos ir stuburo padėtis neutrali. Įtempti pilvo raumenys.Tuo pačiu metu dedama kairė ranka ir kairė koja, toliau seka suderintas dešinės rankos ir dešinės kojos judesys. Pratimas atliekamas kaip ir 17 pav. tik į kitą pusę.

Pratimas Nr. 10 – „Lenta“

Pradinė padėtis: atremtis dilbiais gulint ant pilvo, ţastai ir dilbiai sulenkti 90° kampu. Dubuo pakeltas. Galvos ir stuburo padėtis neutrali, mentės stabilios. Įtempti dubens ir pilvo raumenys (18 pav.).

2.4. Statistinė analizė

Statistinių duomenų analizė atlikta naudojant „SPSS 21.0“ ir „Microsoft Office Excel 2010“ statistinius paketus. Duomenys netenkino normalumo prielaidos, todėl naudoti neparametriniai kriterijai. Priklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas neparametrinis Vilkoksono kriterijus, o nepriklausomoms imtims palyginti naudojamas Mano – Vitnio – Vilkoksono kriterijus. EMG gauti raumenų elektrinio aktyvumo duomenys pateikti procentine dalimi nuo maksimalaus valingo raumens susitraukimo. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana, minimali, maksimali reikšmė. Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (p<0,05), vertinamas kaip statistiškai reikšminga. Duomenys pateikiami kaip mediana (minimali; maksimali reikšmė).

3. REZULTATAI

3.1. Maksimalaus valingo liemens raumenų susitraukimo duomenys

Tyrimo metu buvo nustatytas maksimalus keturių raumenų (RA, OI, ES, ML) valingas susitraukimas. Duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupės moterų liemens raumenų maksimalaus susitraukimo elektrinis aktyvumas

Raumuo Grupė RA(mV) OI (mV) ES (mV) ML (mV) Fiziškai aktyvios (n=20) 286 (197; 368) 313 (192; 452) 248 (165; 356) 166 (98; 241) Fiziškai neaktyvios (n=20) 237 (121;305) 217 ( 146; 309) 204 ( 101; 291) 124 (67; 175) Skirtumas tarp grupių lyginant skirstinius U= 103,5 p= 0,009 U= 47,5 p< 0,0001 U= 109,5 p= 0,014 U= 86,5 p= 0,002

Tiriant liemens raumenų maksimalų valingą susitraukimą (RA, OI, ES, ML) gauti rezultatai parodė, kad visų raumenų maksimalaus valingo susitraukimo elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės (2 lentelė). Fiziškai aktyvių tiriamųjų liemens giliųjų ir paviršinių raumenų maksimalus valingas susitraukimas didesnis nei fiziškai neaktyvių tiriamųjų.

3.2. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinio aktyvumo ypatumai

atliekant judesius atremtyje klūpint ir ropojimo metu

Fiziškai aktyvių moterų pilvo paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo duomenys atliekant pratimus atremtyje klūpint ir ropojimo metu pateikti 3 lentelėje

3 lentelė. Fiziškai aktyvių moterų pilvo raumenų elektrinio aktyvumo duomenys skirtingų pratimų metu klūpint ir ropojimo metu (rezultatai pateikiami procentine dalimi nuo

maksimalaus valingo raumens susitraukimo) Pratimai RA% * p<0,05 lyginant skirstinius OI% Nr.1 8,67 (5,33; 12,82) * 18,09 (11,22; 31,88) Nr. 2 77,02 (47; 87) 78,24 (60,27; 91,35) Nr.3 16,32 (3,3; 29,6) * 66,97 (28,54; 68,37) Nr.4 24,5 (12,43; 46) * 56,56 (41,18; 72) Nr.5 44,04 (27,45; 58,4) 40 (16,37; 65,15) Nr.6 41,49 (29,01; 69,04) * 67,75 (50,22; 91) Nr.7 47,74 (32,21; 93) * 69 (50,68; 95,48) Nr. 8 49,92 (29,4; 60) 37,7 (17,8; 66,5) Nr. 9 41,6 (32; 68,1) * 67,75 (46,2; 84,2) Nr. 10 77,47 (47,3; 85,71) 73,26 (47,3; 92)

Lyginant pilvo giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą skirtingų pratimų metu nustatyta, kad atremtyje klūpint (Nr.1) OI raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei RA raumens (p< 0,0001; Z= -3,92). Atremtyje klūpint pakeltais keliais (Nr.2) RA ir OI raumens elektrinis aktyvumas buvo panašus (p= 0,91; Z= -0,11). Atliekant pratimą Nr. 3 – atremtyje klūpint ir pakėlus dešinę ranką – OI raumens elektrinis aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei RA raumens (p< 0,0001; Z= -5,51). Didesnis išorinio įstriţinio raumens aktyvumas fiksuotas ir sekančio pratimo metu, kai tiriamosios atremtyje klūpint turėjo išlaikyti pakeltą dešinę koją (p< 0,0001; Z= -3,29). Sunkinant uţduotį, t.y. atremtyje klūpint pakelta dešine ranka ir kaire koja, paviršinio ir giliojo pilvo raumens aktyvumas nesiskyrė (p= 0,12, Z= -1,6), tačiau pakeitus galūnes gilusis pilvo raumuo aktyvėjo labiau nei paviršinis (p< 0,0001; Z= -3,66).

Atliekant pratimą Nr. 7 (ropojant pirmyn) OI raumens elektrins aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei RA raumens ( p< 0,0001, Z= -3,42). Ropojant į dešinę statistiškai reikšmingo skirtumo tarp nagrinėjamų pilvo raumenų aktyvumo nenustatyta (p= 0,093; Z= -1,68). Ropojant priešinga kryptimi, t.y. į kairę OI raumens elektrins aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei RA raumens ( p< 0,0001, Z= -3,88).

Atliekant pratimą Nr.10 gauti statistiškai nereikšmingi rezultatai lyginant OI ir RA raumens elektrinį aktyvumą (p= 0,14; Z= -1,5).

4 lentelė. Fiziškai aktyvių moterų nugaros raumenų elektrinio aktyvumo duomenys skirtingų pratimų metu klūpint ir ropojimo metu (rezultatai pateikiami procentine dalimi nuo

maksimalaus valingo raumens susitraukimo) Pratimai ES % * p<0,05 lyginant skirstinius ML% Nr. 1 9,4 (2,88; 44) * 12,36 (1,35; 20,51) Nr. 2 14,82 (8,43; 23,43) 13,8 (7,04; 28,57) Nr. 3 44,47 (26,35; 75,94) * 16,33 (7,05; 31,63) Nr. 4 29,15 (17,7; 44,24) * 18,11 (8,33; 31,16) Nr. 5 23,6 (16,17; 38,5) * 66,01 (37,98; 88,18) Nr. 6 49,97 (33,99; 67,38) 52,42 (29,46; 82,65) Nr. 7 15,32 (8,86; 28,88) * 52,48 (22,97; 85,71) Nr. 8 22 (19; 37;98) * 66,35 (40; 86) Nr. 9 47,7 (35; 68,2) 47,75 (32,5; 81,2) Nr. 10 36,3 (18,57; 63,5) * 48,38 (20,1; 94)

Lyginant fiziškai aktyvių moterų nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą gauti rezultatai parodė, kad atremtyje klūpint (Nr.1) giliojo nugaros raumens ML elektrinis aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei paviršinio ES raumens (p= 0,02; Z= -2,35). Atliekant pratimą Nr. 2, t.y. atremtyje klūpint pakeltais keliais, tiek paviršinio, tiek ir giliojo nugaros raumens elektrinis aktyvumas buvo panašus (p= 0,28; Z= -1,08). Sekančio pratimo metu – atremtyje klūpint ir pakėlus ištiestą dešinę ranką pirmyn – ES raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei ML raumens (p< 0,0001; Z= -4,11). Atremtyje klūpint ir ištiesus dešinę koją atgal (Nr. 4) buvo registruotas didesnis paviršinio nugaros raumens elektrinis aktyvumas nei giliojo raumens (p< 0,0001; Z= -3,22). Pastebėta, kad atremtyje klūpint ir ištiesus dešinę ranką ir kairę koją (Nr.5) nugaros giliųjų raumenų elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei paviršinio raumens (p< 0,0001; Z= -3,21). Tačiau analogiško pratimo metu, tik ištiesus priešingas galūnės fiziškai aktyvių tiriamųjų analizuojamų raumenų elektrinis aktyvumas buvo panašus (p= 0,77; Z= -0,3).

Ropojant pirmyn (Nr.7) giliųjų nugaros raumenų elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei paviršinių (p< 0,0001; Z= -4,09). Aktyvesnis gilusis nugaros raumuo palyginus su paviršiniu buvo ir atliekant pratimą Nr. 8 (ropojant į dešinę) (p< 0,0001; Z= -4,26). Tuo tarpu judant į kairę paviršinio ir giliojo nugaros raumenų elektrinis aktyvumas nesiskyrė (p=

0,87; Z= -0,61). Atliekant pratimą Nr. 10 ML raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei ES raumens (p= 0,04; Z= -2,09).

Siekiant palyginti agonistų ir antagonistų raumenų aktyvumą, paviršinio pilvo raumens elektrinis aktyvumas buvo lyginamas su paviršinio nugaros raumens aktyvumu. Analogiškai tarpusavyje buvo lyginami ir gilieji raumenys (19 pav).

Atremtyje klūpint fiziškai aktyvių moterų vidinis įstriţinis raumuo (OI) buvo labiau aktyvus nei dauginis raumuo (ML) (p= 0,001; Z= -3,4). Tarp paviršinių liemens raumenų aktyvumo statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p= 0,6; Z= -0,6). Atremtyje klūpint pakeltais keliais tiesiojo pilvo raumens (RA) elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei tiesiamojo nugaros raumens (ES) (p< 0,0001; Z= -3,87). Lyginant tarpusavyje giliuosius liemens raumenis taip pat gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p< 0,0001; Z= -2,71). Vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis nei dauginis raumuo (19 pav.).

19 pav. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimus atremtyje klūpint (* p<0,05 lyginant skirstinius)

Atremtyje klūpint ir pakėlus dešinę ranką vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis uţ dauginį nugaros raumenį (p< 0,0001; Z= -3,98), o tiesiamasis nugaros raumuo uţ tiesųjį pilvo raumenį (p=0,04; Z= -2,02). Šio pratimo metu aktyvesni nugaros paviršiniai raumenys ir gilieji pilvo raumenys. Tiriamosioms išlaikant šią padėtį tik pakėlus dešinę koją vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis uţ dauginį raumenį (p< 0,0001; Z= -5,07) , o tiesiamasis nugaros raumuo uţ tiesųjį pilvo raumenį. (p< 0,0001; Z= -3,76) (20 pav).

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

RA

OI

ES

ML

* *

20 pav. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimus atremtyje klūpint ir pakėlus dešinę ranką bei dešinę koją (* p<0,05 lyginant skirstinius)

Analizuojant ir lyginant raumenų elektrinį aktyvumą atremtyje klūpint, pakėlus dešinę ranką ir kairę koją, fiziškai aktyvių moterų tiesusis pilvo raumuo aktyvesnis uţ tiesiamąjį nugaros raumenį. Skirtumas statistiškai reikšmingas (p< 0,0001; Z= -3,9). Lyginant giliuosius liemens raumenis registruotas dauginio raumens elektrinis aktyvumas didesnis nei vidinio įstriţinio (p< 0,0001; Z= -3,7). Lyginant raumenų elektrinį aktyvumą atremtyje klūpint, pakėlus kairę ranką ir dešinę koją, nustatyta, kad fiziškai aktyvių moterų tiesusis pilvo raumuo maţiau aktyvus nei tiesiamasis nugaros raumuo (p= 0,01; Z= -2,6). Šio pratimo metu vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis nei dauginis raumuo (p= 0,004; Z= -2,9) (21 pav).

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

RA

OI

ES

ML

pratimas atremtyje klūpint pakėlus dešinę koją

*

*

_*

21 pav. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimus atremtyje klūpint pakėlus dešinę ranką ir kairę koją bei atremtyje klūpint pakėlus dešinę koją ir

kairę ranką (* p<0,05 lyginant skirstinius)

Analizuojant ir lyginant raumenų elektrinį aktyvumą ropojimo pirmyn metu, fiziškai aktyvių moterų tiesiojo pilvo raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis uţ tiesiamąjį nugaros raumenį (p< 0,0001; Z= -3,6). Lyginant giliuosius liemens raumenis, vidinis įstriţinis pilvo raumuo aktyvesnis nei dauginis raumuo (p= 0,001; Z= -3,3). Ropojant į dešinę fiziškai aktyvių moterų tiesiojo pilvo raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis uţ tiesiamąjį nugaros raumenį (p< 0,0001; Z= -3,99). Palyginant giliuosius liemens raumenis pastebėta, kad dauginis raumuo aktyvesnis nei vidinis įstriţinis pilvo raumuo (p= 0,001; Z= -3,32). Tačiau ropojant į kairę tiesiamojo nugaros raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei pilvo tiesusis raumuo (p= 0,007; Z= -2,2), o dauginis raumuo maţiau aktyvus nei vidinis įstriţinis pilvo raumuo (p= 0,009; Z= -2,69) (22 pav.).

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

RA

OI

ES

ML

pratimas atremtyje klūpint pakėlus dešinę koją ir kairę ranką

*

*

*

22 pav. Fiziškai aktyvių moterų liemens raumenų elektrinis aktyvumas atliekant ropojimo pratimus (* p<0,05 lyginant skirstinius)

Darbe analizavome atskirų raumenų elektrinį aktyvumą ropojant skirtingomis kryptimis. Fiziškai aktyvių moterų tiesiojo pilvo raumens elektrinis aktyvumas ropojant pirmyn, į kairį šoną ir į dešinį šoną statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir visose ropojimo uţduotyse buvo panašus (p>0,05).

Analizuojant vidinio įstriţinio pilvo raumens elektrinį aktyvumą fiziškai aktyvių moterų grupėje nustatyta, kad didţiausias šio raumens aktyvumas ropojant pirmyn. Judant pirmyn OI raumens aktyvumas didesnis nei judant į dešinę (p<0,0001; Z= -3,73). OI raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis ropojant į kairę pusę nei ropojant į dešinę pusę (p< 0,0001; Z= -3,63).

Tyrimo rezultatai parodė, kad tiesiamojo nugaros raumens elektrinis aktyvumas didesnis ropojant į kairę nei pirmyn (p= 0,001; Z= -2,36) ir nei į dešinę (p= 0,001; Z= -2,98), o ropojant pirmyn maţesnis nei į dešinę (p= 0,001; Z= -3,38).

Analizuojant dauginio raumens elektrinį aktyvumą nustatyta, kad ropojant į dešinę ir kairę, registruoti duomenys buvo panašūs (p= 0,79; Z= -0,26), o ropojant į dešinę ML raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis nei judant į kairę (p= 0,04; Z= -2,1) ir pirmyn (p= 0,011; Z= -2,59).

„Lentos“ pratimo metu fiziškai aktyvių moterų grupėje tiesiojo pilvo raumens elektrinis aktyvumas statistiškai reikšmingai didesnis uţ tiesiamąjį nugaros raumenį (p< 0,0001; Z= -4,28).

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 RA OI ES ML V id u rin ė ak tyvum o re ik šm ė p roc . ropojimas pirmyn ropojimas į dešinę ropojimas į kairę

*

*

* *

*

*