Vidurinio mokyklinio amžiaus moksleivių darbo ir poilsio režimo tyrimas

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

APLINKOS IR DARBO MEDICINOS KATEDRA

Gintarė Tamulėnaitė

Vidurinio mokyklinio amžiaus moksleivių darbo ir poilsio

režimo tyrimas

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata:sveikatos ekologija)

Mokslinis vadovas: dr. R. Radišauskas

TURINYS

SANTRAUKA……….3

SUMMARY……….4

ĮVADAS………...5

1. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………...7

2. LITERATŪROS APŽVALGA………8

2.1 Mokyklinio amžiaus vaikų paros režimas………8

2.2 Mokinių mitybos ypatumai……….13

2.3 Mokinių fizinis aktyvumas……….17

2.4 Mokymo ir mokymosi krūvis………..21

2.5 Mokinių sveikatos būklė……….26

3. TYRIMO KONTINGENTAS METODIKA………..29

4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS……….31

4.1 Socialinės aplinkos charakteristika……….……….31

4.2 Mokinių sveikatos vertinimas……….……….33

4.3 Pasyvus poilsis……….………35

4.4 Aktyvus poilsis……….………39

4.5 Mokymosi krūvis ir vaikų nuovargis……….………..42

4.6 Mokinių valgymo įpročiai……….……...47

IŠVADOS………...52

REKOMENDACIJOS………...….53

LITERATŪROS SĄRAŠAS………..54

SANTRAUKA Sveikatos ekologija

VIDURINIO MOKYKLINIO AMŽIAUS MOKSLEIVIŲ DARBO IR POILSIO REŽIMO TYRIMAS

Gintarė Tamulėnaitė

Mokslinis vadovas dr. Ričiardas Radišauskas

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas, 2005. – 58 p.

Tikslas: Ištirti ir palyginti miesto ir rajono vidurinio mokyklinio amžiaus moksleivių darbo ir poilsio režimą.

Uždaviniai: 1. Įvertinti moksleivių pasyvaus ir aktyvaus poilsio ryšį su sveikata. 2. Įvertinti moksleivių mokymosi procesą.

3. Įvertinti moksleivių maitinimosi režimo ryšį su sveikata.

Metodika:Tyrimas buvo vykdomas 2004 metų spalio – lapkričio mėnesiais. Apklausai naudota anoniminė anketa. Galutinį anketos variantą sudaro 40 klausimų. Apklausoje dalyvavo 6-8 klasių moksleiviai iš Biržų ir Kauno. Iš viso buvo apklausta 310 moksleivių. Gautieji apklausos duomenys buvo suvesti kompiuterinei statistinei analizei. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinį paketą “SPSS 11,5”.

Rezultatai: Moksleiviai abiejuose miestuose rytais dažniausiai būna neišsimiegoję (33,8 proc. Biržų ir 52,7 proc. Kauno mokiniai). Biržų mokiniai per savaitę daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei Kauno (vidutiniškai Biržų 2 val., Kauno 1 val. 45 min.). Abiejuose miestuose nelanko sporto būrelių: 70,4 proc. Biržų, 49,3 proc. Kauno moksleivių, tačiau Kauno mokiniai yra aktyvesni nei Biržų (p<0,001). Darbo dienomis niekada nepietaujančių buvo 14,5 proc. Biržų, 6,6 proc. Kauno mokinių. Nevalgo vakarienės 1,9 proc. Biržų ir Kauno 4,7 proc. Kauno moksleivių.

SUMMARY Health ecology

THE STUDY OF REGIMEN OF WORK AND REST AMONG MIDDLE–AGED SCHOOLCHILDREN

Gintarė Tamulėnaitė

Supervisor – dr. Ricardas Radisauskas, Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of public health, Kaunas University of Medicine, - Kaunas, 2005.- P. 58

Aim of the study: to analyze and compare work and leisure regime of urban and rural middle-school-age students.

Objectives: 1. To evaluate passive and active leisure of schoolchildren in relation with health. 2. To evaluate learning process of schoolchildren.

3. To evaluate nourishment regime of schoolchildren in relation with health.

Methods: The research was conducted in October – November 2004. Anonymous questionnaire was used for the survey. The final version of the questionnaire includes 40 questions. Schoolchildren from grade 6th to grade 8th from Birzai and Kaunas took part in the survey. 310 students were questioned in total. Received survey data were converged for the statistic computer analysis. The statistic data analysis was carried out by using statistic package “SPSS 11.5”.

Results: Schoolchildren from both cities usually have a feeling of not getting enough sleep in the morning (33.8% of Birzai and 52.7% of Kaunas schoolchildren). Schoolchildren from Birzai spend more time watching TV during the week than schoolchildren from Kaunas (2 hours – students from Birzai, 1 hour 45 min – those from Kaunas). Pupils are not attending sports activities (70.4% Birzai, 49.3% Kaunas) however Kaunas pupils are more active than those from Birzai (p<0.001). 15.5% of Birzai and 6.6% of Kaunas schoolchildren have never had dinner on working days. 1.9% of Birzai pupils and 4.7% of Kaunas pupils never eat supper.

ĮVADAS

Šiuolaikinės visuomenės sveikatos požiūriu sveikata priklauso ne tik nuo paveldimumo, fizinės aplinkos, bet ir nuo žmogaus gebėjimo sąveikauti su socialine aplinka ir prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Sveikata – tai žmogaus kūno, emocijų be jausmų, proto ir dvasios darna. Sveikame žmoguje normaliai funkcionuoja visos tarpusavyje susijusios jo gyvybinės sritys. Yra žinoma, kad 17 – 20 proc. sveikatą lemia aplinka [1]. Suprantama, su aplinka žmogus sąveikauja ne tik mokykloje, tačiau mokykla – ugdymo įstaiga ir joje yra daugelis asmenybę formuojančių veiksnių.

Gera vaiko sveikata yra viena svarbiausių jo normalios raidos bei mokymosi prielaidų. Gyvenimo laikotarpis, praleistas mokykloje yra labai svarbus formuojantis gyvensenai, požiūriui į gyvenimo vertybes, sveikatą. Šie veiksniai lemia vaiko ateities gerbūvį ir gyvenimo kokybę. Tačiau mokykla gali būti ir sveikatos rizikos veiksnys [2].

Augančio ir bręstančio vaiko pagrindinė veikla – mokymasis. Jie auga ir vystosi nuolat veikiami mokyklinės aplinkos faktorių. Mokinys mokykloje praleidžia 7 – 8 val., todėl mokymosi sąlygos bei netinkamas dienos režimas neabejotinai veikia augantį organizmą [3]. Darbo ir poilsio režimo svarba – labai didelė. Higieninę režimo esmę sudaro tai, jog tinkamai sutvarkytas darbo ir poilsio režimas pagerina moksleivio darbingumą, nenuvargina organizmo, saugo sveikatą. Norint kuo ilgiau išlaikyti didesnį mokinio darbingumą, būtina tinkamai sutvarkyti mokinių darbo ir poilsio režimą [4].

Pastaraisiais metais visuomenėje vis dažniau keliama per didelio mokymo krūvio bendrojo lavinimo mokyklose problema ir siejama su moksleivių sveikatos blogėjimu. Intensyvus protinis darbas nebepalieka laiko aktyviam poilsiui ir miegui, skatina pervargimą [5]. Lietuvos mokslininkų atliktų tyrimų duomenys rodo, kad vidurinio mokyklinio amžiaus moksleivių grupėse vyrauja negalavimai, būdingi centrinės nervų sistemos pervargimui, kurio vienu iš rizikos veiksnių gali būti per didelis mokymo krūvis [6]. Ugdymo krūvis pranoksta mokyklinio amžiaus vaikų fiziologines galimybes, riboja jų pasirinkimą užsiimti kita mėgstama veikla, judėti, būti lauke, laikytis dienos režimo reikalavimų.

Šiuo metu neabejojama, jog fizinis aktyvumas – viena iš pagrindinių geros fizinės, socialinės ir emocinės būsenos sąlygų [11]. Tai vienas svarbiausių harmoningo moksleivio vystymosi ir sveikatos stiprinimo veiksnių. Tačiau kasmet mažėja moksleivių fizinis aktyvumas, nes daugiau dėmesio skiriama protiniam darbui. Jų gyvensena pasyvi. Nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia augančio organizmo funkcijas, yra vienas iš veiksnių, veikiančių žmogaus sveikatą [12]. Mokslininkai, tyrinėję Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą, teigia jog jis turi ryškią tendenciją mažėti [11].

1. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: Ištirti ir palyginti miesto ir rajono vidurinio mokyklinio amžiaus moksleivių darbo ir poilsio režimą

Uždaviniai:

1. Įvertinti moksleivių pasyvaus ir aktyvaus poilsio ryšį su sveikata. 2. Ištirti moksleivių mokymosi procesą.

2. LITERATŪROS APŽVALGA 2.1 Mokyklinio amžiaus vaikų paros režimas

Vaiko organizmas labai imlus, todėl augančiam vaikui reikalinga suaugusiųjų globa, norint paveikti jo vystymąsi tinkama linkme. Kad vaikas gerai vystytųsi ir būtų sveikas, reikia laikytis dienos režimo. Viena žmogaus pervargimo profilaktinių priemonių – tikslingas, tinkamai sutvarkytas dienos režimas. Režimu vadinama tiksliai nustatyta žmogaus gyvenimo, darbo, poilsio, miego, mitybos tvarka bei taisyklių ir priemonių sistema, skirta tam tikram tikslui įgyvendinti.

Moksleivio režimas – tai toks įvairių veiklos rūšių poilsio bei laisvalaikio kaitaliojimas, kuris geriausiai padeda atlikti mokyklos funkcijas – vaikų ir paauglių mokymą, auklėjimą ir jų sveikatos saugojimą. Pedagoginiais, fiziologiniais ir higieniniais principais pagrįstas režimas įgalina normuoti visą moksleivio veiklą paros, savaitės, atskirų sezonų, mokslo metų laikotarpiais, racionaliai derinti protinį ir fizinį darbą, įvairias mokymosi, popamokinio, užmokyklinio darbo ir poilsio formas. Jei dienos režimas sudarytas tinkamai, moksleiviai ilgai išlieka darbingi, būna geros nuotaikos, kūrybingi, domisi pramogomis, žaidimais. Režimas turi įtakos fizinei, psichinei bei intelektualinei brandai [4].

Režimas susijęs su aukštąja nervine veikla. Nervų sistemos funkcinis subrendimas atskirais mokyklinio amžiaus metais nevienodas, todėl turi būti ir režimas. Sudarant mokinio dienos režimą, reikia atsižvelgti į režimą sąlygojančius veiksnius.

Individualūs veiksniai: • Vaiko amžius • Lytis • Sveikata • Fizinis išsivystymas • Polinkiai

• Protinio darbingumo stereotipas

Socialiniai – ekonominiai veiksniai: • Šeimos tradicijos, higieninė kultūra • Pajamos

• Buities sąlygos

Racionalus moksleivio režimas ypač svarbus šiuo metu. Pagausėjo informacijos, suintensyvėjo mokymo procesas. Visa tai padidino reikalavimus moksleivių organizmui, ypač aukštąjai nervinei veiklai. Atsirado naujos poilsio ir laisvalaikio praleidimo formos. Moksleiviai, ypač miestuose, mažiau būna ore, mažai juda, daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose skaitydami, žiūrėdami televizijos laidas, kino filmus. Kai kurios pramogos labai triukšmingos, alinančios nervų sistemą. Dėl to daugelis jų neatitinka fiziologinių ir higieninių reikalavimų. Todėl dabartinis mokytojas turi kreipti ypatingą dėmesį į racionalaus režimo sudarymą ir jo kontrolę [13].

Kiekvienas vaikas – individualybė, kiekvienam organizmui būdingas savas gyvenimo ritmas, skirtingi poreikiai. Todėl racionalus vaiko dienos veiklos ritmas turi būti ir stabilus ir dinamiškas. Pagrindinius dienos režimo elementus vaikas turi atlikti tuo pačiu laiku, o kita vaiko veikla turi būti individuali ir gali keistis priklausomai nuo aplinkos sąlygų bei vaiko bioritmų [14].

Mokyklinis režimas sudaromas mokyklai ir mokiniams pedagoginiu ir higieniniu požiūriu ir įgyvendinimas vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatais. Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos mokymo planais bei atitinkamomis Lietuvos higienos normomis. Pagrindiniai mokymo organizavimo higieniniai principai teigia, kad mokymasis neturi kenkti moksleivio sveikatai ir visapusiškai jo raidai, moksleivis per trumpą laiką turi įsisavinti kuo daugiau informacijos ir nepervargtų.

Moksleivio darbingumas – tai jo pajėgumas dirbti, atlikti mokyklines užduotis. Darbingumas tiesiogiai susijęs su galvos smegenų žievės jaudrumu, kuris tam tikromis paros valandomis, savaitės dienomis nevienodas. Dėl to tam tikrais periodais kinta ir visų organizmo sistemų funkcijos.

Vaikams, besimokantiems mokykloje, didžiausias krūvis tenka centrinei nervų sistemai. Protinis darbas reikalauja daug jėgų ir susitelkimo. Dėl to režimas turi būti sudarytas taip, kad mokymasis mokykloje ir namuose sutaptų su didžiausiu centrinės nervų sistemos pajėgumu dirbti. Vaikai labai nervinasi ir greičiau pavargsta, jei užduotys sunkios ar nesuprantamos. Pavargsta ir tada, kai pamokos nuobodžios, darbas monotoniškas. Po sunkios, bet įdomios pamokos jie lyg ir nejaučia nuovargio. Įdomus užsiėmimas nuovargį kiek atitolina, bet jo nepašalina [15].

Po pamokų mokykloje ar kitos mokinių veiklos būtinas poilsis. Poilsis – tai ramybės ar veiklos būklė, kurios metu pranyksta nuovargis ir grįžta darbingumas. Pasyvaus poilsio metu organizmas yra ramybės būklėje.

Vaikų mokymosi metu poilsiui skiriamos įvairios pertraukos: pamokos metu, per darbo dieną, per savaitę, per visus mokslo metus. Pertraukos tarp pamokų turi būti taip organizuotos, kad vaikai galėtų patenkinti fiziologinį poreikį judėti. Judėjimas gryname ore padeda atgauti darbingumą [10].

Mokinio laisvalaikį tai yra laiką po pamokų, nedarbo dienas, atostogas, reikia vertinti prisimenant, kad mokinys pavargsta ir nusilpsta ne dėl to, jog daug dirba, bet dėl to, jog nemoka taisyklingai dirbti ir ilsėtis. Geriausias poilsis yra toks, kuris taupo brangų laiką, kelia nuotaiką, sudaro sąlygas ir teikia galimybę geram poilsiui, greitai protiniam darbingumui atstatyti.

Mokinių laisvalaikis yra sudėtinga pedagoginė ir higieninė problema. Laisvalaikis – tai nuovargio šalintojas ir darbingumo grąžintojas, tai mokinių džiaugsmo valandos ir dienos. Tačiau laisvalaikis ir daugelio sveikatos pažeidimų, nusikaltimų pradžia. Mokinių užmokyklinė bei užklasinė veikla yra labai plati ir sudėtinga. Šiai veiklai priklauso užsiėmimai dalykiniuose būreliuose, įvairios pramogos (kino, teatro, parodų, muziejų lankymas, sportas, iškylos, ekskursijos, piešimas, muzika ir kt.) [15].

Ši mokinių veikla priskiriama aktyviam poilsiui ir turi būti planuojama bei organizuojama. Nors daugelis vaikų nusiskundžia, kad jie perkrauti pamokomis ir neturi laisvalaikio, tačiau taip nėra. Laisvalaikio pakanka, tik būtina jį tinkamai organizuoti, kad netaptų papildomu protiniu darbu. Mūsų epochoje atsiranda daugiau tokių individualių laisvalaikio praleidimo formų, kurios susijusios su didesne įtampa, protine veikla (kompiuteriniai žaidimai, konstravimas ir kt.) [13]. Mokiniai turi įsisąmoninti, kad žymiai labiau pavargstama nieko neveikiant – tingint, neturint jokių uždavinių ir siekių. Tada organizmas silpnėja. Aktyvaus poilsio režimas turi atitikti higienos reikalavimus bei normas [16].

Jeigu žmogus tais dalykais labai domisi, juos mėgsta, neskiria ypač daug laiko, jie naudingi. Kai šis poilsis atima daug laiko, sutrinka įprastinis poilsio režimas, o tai gali turėti blogos įtakos sveikatai [15].

Daug vaikų mėgsta ilsėtis žiūrėdami televizijos laidas. Žinoma, kad tam reikia labai sukaupti dėmesį. Taip padidėja krūvis centrinei nervų sistemai, regos ir klausos organams. Jie reikalauja tam tikrų protinių ir pažintinių pastangų [17].

Keliose Lietuvos mokyklose buvo atliktas tyrimas (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). Tyrime dalyvavo 1401 moksleivių. Pateikti duomenys rodo, kad dauguma moksleivių televizorių žiūri nuo 1 iki 5 val. per dieną; beveik visai nežiūrinčių skaičius darbo dienomis svyravo nuo 16,9 iki 26,0 proc., poilsio dienomis – nuo 7,7 iki 8,4 proc. Darbo dienomis 5 val. ir ilgiau televizijos laidas žiūri 2,7 – 9,6 proc., poilsio dienomis – 22,3 – 27,7 proc. moksleivių. Susumavus televizijos ir vaizdo įrašų stebėjimo trukmę per savaitę paaiškėjo, kad prie ekrano 20,1 proc. moksleivių praleidžia 17 – 29 val., 68,4 proc. – 30 – 40 val., 11,5 proc. – 41 – 59 val. [18]. VII – XII klasių mokiniai šiai poilsio rūšiai skiria 2 – 3 val., o savaitgaliais – 4 ir daugiau valandų per dieną [8].

Po pamokų žiūrėdamas televizijos laidas, moksleivis, užuot pailsėjęs, dar labiau pavargsta. Tai neigiamai atsiliepia pamokų ruošimui. Atlikta Vilniaus moksleivių apklausa parodė, kad televizijos laidų žiūrėjimo trukmė vidutiniškai 2 kartus viršija leistinas normas. Ypač daug laiko televizijos laidų žiūrėjimui moksleiviai skiria atostogų ir poilsio dienomis [13]

Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenys rodo, kad tie mokiniai, kurie dažniau žiūrėdavo televizijos laidas turi neigiamą požiūrį į mokyklą. Berniukai daugiau negu mergaitės žiūrėjo televizorių ilgiau nei 1 val. per dieną. Estijos, Izraelio, Lietuvos, Rusijos, Velso, Latvijos bei Lenkijos berniukai buvo tarp 1/3 šalių kur dauguma mokinių žiūrėjo televizorių 4 ar daugiau valandų per dieną. Tie kurie mėgsta žiūrėti video ar televizijos laidas, mėgsta ir kompiuterinius žaidimus. Nenuostabu, kad tai daugiau būdinga berniukams nei mergaitėms. Tik Šveicarijoje tarp 11 metų vaikų grupės žaidžiančių mergaičių skaičius yra toks pat kaip berniukų. Ispanijoje kompiuteriniai žaidimai yra mėgstami mažiausiai. Labiausiai mėgstama tokia laisvalaikio praleidimo forma yra Danijoje, Šiaurės Airijoje, Škotijoje, Velse [19].

Miegas, atsipalaidavimas sėdint, gulint, klausymas ramios muzikos, vizualinis, aromaterapinis poilsis, net neaktyvuojančios smegenų veiklos grožinės literatūros skaitymas gali būti pasyvaus poilsio pavyzdžiai. Dienotvarkėje poilsio komponentų trukmė, jų išdėstymas, derinimas yra labai svarbūs darbingumo palaikymo, sveikatos stiprinimo ir pervargimo profilaktikos veiksniai [20].

Miegas – tai reikalingiausias ir geriausias pasyvus poilsis, apsaugantis nervines ląsteles nuo pervargimo ir išsekimo. Miego metu susilpnėja kai kurių fiziologinių sistemų veikla: sumažėja kūno temperatūra, lėtėja širdies susitraukimai, retėja kvėpavimo dažnumas, atsipalaiduoja raumenys. Miegant smegenyse aktyviai perdirbama dienos metu gauta informacija [16].

miegoti.. Eiti miegoti ir keltis reikia tuo pačiu laiku: tada susidaro sąlyginiai miego ir kėlimosi laiko refleksai. Per atostogas, nedarbo dienomis taip pat reikia laikytis to paties miego režimo [4].

Sutrumpėjus miego trukmei 2 – 4 val. ir daugiau, sutrinka smegenų pusrutulių žievės nervinių ląstelių funkcinė būklė – sumažėja jų reaktyvumas, susilpnėja sąlyginiai refleksai. Neišsimiegoję mokiniai labai dirglūs, neadekvačiai reaguoja į pastabas, negali susikaupti darbui. Dažnas neišsimiegojimas gali būti neurozių ir kitų ligų priežastis [10].

Kauno ir Plungės visuomenės sveikatos centrų vaikų higienos gydytojai atliko tyrimą. Anketomis buvo apklausti apie 2790 moksleivių. Buvo nustatyta, kad visų mokyklų moksleiviai per parą miega apie 10 val. Miego trukmė nevienoda darbo ir poilsio dienomis. Poilsio dienomis tirti moksleiviai miega apie 1 val. ilgiau nei darbo dienomis. Be to, visose moksleivių amžiaus grupėse berniukų ir mergaičių miego trukmės didelių skirtumų nepastebėjo [8]. Nors iš atlikto Šurkienės G. tyrimo matome, kad darbo dienomis moksleiviai miegojo vidutiniškai apie 7 val., t.y. 1,5 val. trumpiau nei rekomenduojama. Poilsio dienomis nustatyta vidutinė miego trukmė 10 val. Berniukai miegojo ilgiau nei mergaitės [5].

Vyresniojo amžiaus vaikams rekomenduojama miegoti ne mažiau kaip 8 val. per parą [9]. Juškeleinės V. ir Dailidienės N. atliktas tyrimas parodė, kad darbo dienomis rekomenduojama pasyvaus poilsio trukmė atitiko tik 47,6 proc. moksleivių; 8,9 proc. tirtųjų miegojo mažiau nei 7 val., 8,7 proc. mažiau nei 6 val. Pasitaikė tokių, kurie miegojo 3 val. per parą. Matyti, kad miego trūkumą darbo dienomis moksleiviai kompensuoja savaitgaliais. Pasyvaus poilsio trukmės vidurkis šeštadienį siekia 10 val., sekmadienį – 11 val. per parą. Kai kurių mokinių miego trukmė savaitgalį siekė 16 val. per parą. Šeštadienį laiku atsigula tik apie penktadalį moksleivių, sekmadienį – mažiau nei pusė [18].

Išmokyti moksleivius protingai ir racionaliai išnaudoti laisvalaikį – labai svarbus uždavinys. Tai priklauso visų pirma nuo šeimos, iš dalies – ir nuo mokyklos. Išsprendus laisvalaikio organizavimo problemą, pagerėja visas ugdymo procesas.

2.2 Mokinių mitybos ypatumai

Mityba – tai sudėtingas procesas, kai į organizmą patenka energetiniams ir plastiniams poreikiams reikalingų medžiagų. Tai fiziologinė higieninė ir valstybinė problema, nes mityba susijusi su maisto produktų gamyba, saugojimu, transportavimu, skirstymu, realizavimu. Žmogus yra glaudžiai susijęs su aplinka. Žmogui mityba – vienas svarbiausių jį veikiančių aplinkos veiksnių. Ypač didelę reikšmę mityba turi augančiam organizmui. Ji lemia harmoningą raidą, padeda prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, stiprina sveikatą. Įrodyta, kad įvairių širdies ir kraujagyslių ligų, podagros, cukraligės profilaktika turi prasidėti jau vaikystėje Pagrindinės šių ligų profilaktikos priemonės – mitybos kontrolė, mitybos įgūdžių diegimas [13].

Racionali mityba yra tokia, kuri savo kiekybe, kokybe, režimu visiškai atitinka moksleivio amžių, lytį ir veiklą. Racionali mityba yra sveikatos pagrindas. Ji turi įtakos fiziniam ir protiniam žmogaus vystymuisi, darbingumui, gyvenimo trukmei. Iš įvairių maistą sudarančių medžiagų organizme gaminasi ir biologiškai aktyvios medžiagos, kurios turi didelę reikšmę žmogaus organizmo funkcijoms. Tinkamai parinkus racioną, šių medžiagų – vitaminų ir mikroelementų – organizmas gauna su maistu pakankamai ir jos veikia organizmą švelniai.

Racionali mityba yra tokia, kai žmogus gauna visų jam reikalingų medžiagų ir tokiais kiekiais, kokie geriausiai pasisavinami. Dėl neracionalios mitybos, trūkstant kai kurių maisto medžiagų, pavyzdžiui, baltymų ar aminorūgščių, riebalų, angliavandenių, vitaminų, sumažėja organizmo apsauginės savybės, žmogaus atsparumas ir greičiau susergama. Kuo labiau maisto racionas – moksliškai pagrįstas maisto davinys – atitiks organizmo poreikius, tuo žmogus bus atsparesnis nepalankiems aplinkos veiksniams.

Vaikų mityba turi būti įvairi, praturtinta reikalingomis mineralinėmis medžiagomis bei vitaminais. Svarbu laikytis mitybos režimo, jį pažeidus gali susilpnėti maitinimosi refleksas, sutrikti virškinimas [21].

Sumažėjus dabartiniam žmogaus fiziniam aktyvumui, daugiau sėdint mažėja energijos sąnaudos, lėtėja medžiagų apykaita, taip pat blogėja ir virškinimo sistemos veikla [22]

Daugelio šiuolaikinių žmonių problema – nesaikingas maitinimasis. Antsvoris ir nutukimas labiau paplitę turtingose, urbanizuotose šalyse. Tie, kas nesaikingai maitinasi, dažniausiai yra ir nepakankamai fiziškai aktyvūs. Nutukimas kenkia sveikatai keleriopai: jis apsunkina judėjimą, didėja ir aterosklerozės, išėminės širdies ligos, hipertoninės, piktybinių navikų pavojus [1].

Mityba – tai svarbi mokinio dienos režimo dalis. Mitybos režimas – valgymų tuo pačiu laiku skaičius per dieną, maisto paskirstymas kiekvienam valgymui (pusryčiams, pietums, pavakariams, vakarienei ir t.t.). Valgant visuomet tuo pačiu metu susidaro refleksas t.y. artėjant įprastam valgymo metui pradeda skirtis virškinimo sultys, kuriose yra daug fermentų, skaidančių baltymus, riebalus, angliavandenius ir kitus maisto komponentus. Valgant kasdien skirtingu laiku gali sutrikti virškinimo sistemos veikla. Tokie žmonės dažniau serga įvairiomis ligomis. Taigi mitybos ritmas yra būtina racionalios mitybos dalis [23].

Sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną, vaikams ir paaugliams 5 – 6 kartus nedidelėmis porcijomis: pusryčius, priešpiečius ar pavakarius, pietus ir vakarienę, be to reikia nepamiršti atsižvelgti ir į individualų fizinį aktyvumą. Pagal tai keičiasi maisto davinio energetinė vertė [24]. Tačiau dažnai valgyti irgi nepageidautina. Valgant 6 – 7 kartus per dieną žmonių virškinimo sistema beveik visą laiką įtempta, todėl gali sutrikti jos veikla. Kad virškinimo sistema nebūtų per daug apkraunama, reikia valgyti ne dažniau kaip kas 4 val.

Kiekvieno asmens mitybos režimas gali būti labai skirtingas. Vieni per pusryčius valgo daug, kiti mažai arba visai nevalgo, vieni pietauja anksti, kiti vėlai ir t. t. Todėl tvarkant asmens mitybos režimą, reikia atsižvelgti į darbo sąlygas, amžių bei organizmo fiziologines ypatybes [25].

Nežinodami pagrindinių mitybos reikalavimų, žiauriai baudžiame save ir savo vaikus, žalojame jų sveikatą. Ne tik gydytojai, bet ir daugelis pedagogų gali pasakyti, kad sveikų vaikų yra nedaug. Net tie kurie laikomi visiškai sveikais, dažnai skundžiasi fiziniu ir protiniu nuovargiu, galvos ir pilvo skausmais, nervingumu. Kaip mažai yra mokinių, galinčių pasigirti esantys visiškai sveiki ir laimingi žmonės. Kartais tai yra neracionalios mitybos rezultatas, kai organizmas pakankamai negauna tam tikrų vitaminų ir mineralinių medžiagų.

Respublikinis mitybos centras 1994 – 1996 m. anketinės apklausos būdu atliko Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų faktinės mitybos tyrimus. Iš viso apklausta 2000 mokyklinio amžiaus vaikų. Tiek miestų, tiek rajonų 11 – 17 metų amžiaus moksleivių dienos maisto davinio energetinė vertė atitinka normos reikalavimus, tačiau ji pasiekiama menkaverčiais produktais. Abiejų tiriamųjų grupių maisto racionas nesubalansuotas. Jame nepakanka pagrindinių būtinų maisto medžiagų; vitaminų, baltymų, amino rūgščių, mineralinių medžiagų [26].

Be to Kauno miesto visuomenės sveikatos centro atliko tyrimo duomenimis moksleiviams trūksta žinių apie sveiką mitybą bei higieninius įgūdžius. Dauguma moksleivių (76 proc.) teigė, jog apie sveiką mitybą tik “šiek tiek” žino, 21 proc. apklaustųjų mano, jog saldumynus valgyti kasdien sveika, kad reikia valgyti įvairų maistą žino tik 73 proc., penktadalis moksleivių galvoja, kad prieš valgį rankas plautis nebūtina [27].

2. Užkandžiauja saldžiai ir riebiai – valgomi bulvių traškučiai, bandelės, šokoladas, saldainiai, ledai.

3. Mėgsta greitai pagaminamą maistą, dešreles, žuvies pirštelius, picą ir kt. 4. Vartoja mažai daržovių.

5. Bando įvairias dietas, ypač merginos.

Dėl nesveikos mitybos moksleiviams gali trūkti įvairių maisto medžiagų. Trūkstant jodo gali sutrikti skydliaukės funkcija, sumažėja darbingumas, mokymosi galimybės. Fluoro trūkumas sudaro sąlygas danties ėduoniui vystytis. Dažnas saldumynų naudojimas taip pat kenkia dantims. Trūkstant geležies vystosi anemija, kuriai būdinga – silpnumas, fizinio ir protinio pajėgumo sumažėjimas, atsparumo infekcijoms sumažėjimą [28].

Prieš dvidešimt metų (1983 – 1984 m.) Europos šalių mokyklose pradėtas vykdyti Pasaulinės sveikatos organizacijos koordinuojamas tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas. Kas ketveri metai tuo pačiu metu pagal vieningą metodiką atliekama reprezentatyvių 11, 13 ir 15 metų moksleivių grupių apklausa. Lietuvoje tokia apklausa pirmą kartą atlikta 1994 m. (apklausti 5428 moksleiviai), antrą kartą – 1998 m. (apklausta 4513 moksleivių) ir trečią kartą – 2002 m. (apklausti 5645 moksleiviai). Pirmajame tyrime dalyvavo 24, antrajame – 30, o trečiajame – 36 pasaulio šalys. 2002 m. duomenys rodo, kad moksleivių mityba nesubalansuota – 2 - 4 kartus per savaitę ir rečiau vaisius vartoja 65 proc., šviežias daržoves - 51 proc. Nemažai moksleivių per dažnai valgo saldumynus, geria saldžius gėrimus (kasdien saldainius valgo 19 proc.; pyragaičius, tortą – 6 proc.; geria kolą – 10 proc. moksleivių). Moksleivių žinios apie įvairių maisto produktų (riebalų, sviesto, aliejaus, cukraus ir kt.) mitybinę vertę nepakankamos; apie 12 proc. moksleivių kasdien nevalgo pusryčių, 23 proc. moksleivių visai nevalgo ir neužkandžiauja mokykloje [29].

2002 m. Sakamaki R., Toyama K. ir kiti Kinijoje atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausti 540 moksleivių. Klausimai buvo pateikti apie valgymo įpročius bei sveikos mitybos žinias. Apibendrinus duomenis paaiškėjo, kad dauguma jaunimo valgo reguliariai (83,6 proc.). 66,8 proc. merginių ir 82,3 proc. vaikinų teigė, kad pusryčius valgo kiekvieną rytą. Įprotis užkandžiauti buvo aukštesnis merginų tarpe (31,1 proc.) negu vaikinų (11,5 proc.). Merginos dažniau valgo vaisius, daržoves nei vaikinai. Tačiau dauguma jaunimo nelabai kreipia dėmesį į patiekalų sudėtį, tik 7 proc. tai daro [30].

pusryčiams – 25 proc., pietums – 35 proc., priešpiečiams arba pavakariams – 20 proc., vakarienei – 20 proc. [22].

Mitybos režimo nesilaikymas gali būti sąlygotas ir didžiulio moksleivių užimtumo. Dailidienės N. atliktas tyrimas keliose Lietuvos mokyklose parodė, kad iš apklaustų 1401 mokinių, 50 proc. nurodė, kad kartais nespėja papusryčiauti ar papietauti, 7,6 proc. beveik nespėja bei 36,6 proc. mergaičių ir 51,1 proc. berniukų visada turi laiko pavalgyti. Apie 14 proc. moksleivių valgo tik 1 – 2 kartus dienoje, tai labiausiai būdinga gimnazistams [18].

Schneider D. Australijoje atliko tyrimą. Jo metu buvo apklausti 699 mokiniai. Rezultatai parodė, kad 12 proc. mokinių nevalgo pusryčių. Mergaitės dažniau praleidžia pusryčius nei berniukai. Vienas mergaites netenkino esamas jų svoris, todėl jos nepusryčiauja, o kitos paprasčiausiai nespėja pavalgyt [31].

Perry C. Minesotoje atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 141 moksleiviai. Buvo išsiaiškinta, kad daugelis moksleivių nevalgo pusryčių, nes nori ilgiau pamiegoti. Vaikams anksti reikia keltis, todėl jie pusryčiams skirtą laiką paaukoja miegui. Daugelio vaikų tėvai užimti žmonės, todėl vaikams tenka dažnai valgyti greitai paruošiamą maistą [32].

Moksleivių, kurie nepusryčiauja ar nevalgo priešpiečių mokykloje, darbingumas būna mažesnis, jie greičiau pavargsta, sunkiau sukaupia dėmesį. Mirinavičienė E. apklausė 185 V-XII klasių Ukmergės miesto bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleivių. Anketų analizė parodė, kad tik 24,4 proc. moksleivių valgo visada tuo pačiu laiku. Tarp pagrindinių valgymų užkandžiauja 86 proc. moksleivių. 7,5 proc. moksleivių nevalgo pusryčių namuose. 11,4 proc. vyresniųjų klasių moksleivių nevalgo pusryčių. Šie duomenys rodo, kad dalis moksleivių maitinasi nereguliariai, jų maisto medžiagų pasisavinimą sunkina dažnas užkandžiavimas, formuojasi netinkami maitinimosi įgūdžiai.

Net 16,7 proc. moksleivių pietums namuose valgo sumuštinius ir šaltus užkandžius, 71 proc. valgo karštus patiekalus. Matome, kad ir šeimose nepakankamai rūpinamasi racionalia mityba.

Priešpiečius mokykloje valgo mažiau kaip pusė moksleivių. Priešpiečiams mokykloje 56,7 proc. renkasi bandelę ir arbatą ar sultis, tik 21 proc. moksleivių valgo karštus patiekalus [33].

Haruki T. apklausė 196 mokyklinio amžiaus vaikus. Rezultatai parodė, kad 78,3 proc. berniukų ir 70,2 proc. mergaičių pusryčius valgo reguliariai kiekvieną dieną. Buvo įrodyta, kad tie mokiniai, kurie valgo pusryčius turi geresnį apetitą ir eina anksčiau miegoti lyginant su tais kurie nevalgė [34].

proc. moksleivių nepusryčiauja. 69,1 proc. respondentų tvirtino, kad atsirandančių virškinimo sutrikimų priežastis yra stresas. Tyrimo rezultatai parodė, kad virškinimo sutrikimų turinčių moksleivių tarpe dominuoja nesveika, nereguliari mityba [35].

2.3 Mokinių fizinis aktyvumas

Šiuolaikiniai mokslai mums teikia vis daugiau duomenų apie tai, jog kiekvienos gyvos būtybės egzistencija priklauso ne tik nuo prigimtinių savybių, bet ir nuo aplinkos: gamtinės, socialinės, kultūrinės. Šiame lygmenyje išryškėja ugdymo reikšmė, nes ugdymas gali pakreipti ne tik asmenybės sklaidą, bet ir jos fizinę būklę bei sveikatą reikiama kryptimi [25].

Sporto mokslo atstovai ir medikai XX a. antroje pusėje fizinio aktyvumo klausimus tyrinėjo itin aktyviai. Reikia pažymėti, kad apie fizinį aktyvumą kaip apie svarbų gyvensenos komponentą rašė beveik visi Lietuvos sporto mokslo atstovai. Ir tai suprantama, nes fizinis aktyvumas glaudžiai susijęs su sveikata.

Kai kurie autoriai fizinį aktyvumą apibūdina kaip kūno judesius, kuriuos atliekant sunaudojama daugiau energijos negu ramybės būsenoje. Žmogaus fizinis aktyvumas reiškiasi poilsiaujant, mankštinantis, dirbant namų ruošos darbus, buityje ir kitoje veikloje, susijusioje su energijos sunaudojimu. Judesiai reikalingi ne tik praktiniams tikslams, bet ir fiziniam pajėgumui, sveikatai stiprinti [36].

Judėjimas yra gyvybės, veiklumo ir aktyvumo požymis. Kūno kultūra yra vaiko sveikatos stiprinimo, valios, fizinės stiprybės ir kūno grožio ugdymo priemonė. Judri fizinė veikla stimuliuoja normalų fizinį ir psichinį vaiko vystymąsi, gerina fizinį parengtumą ir funkcinį organizmo pajėgumą, atveria galimybę pažinti sveiko vaiko, stipraus, išlavinto kūno gerovę, fizinį ir psichinį komfortą, sudaro prielaidas vaiko saviraiškai, savirealizacijai ir aktyvios gyvenimo pozicijos formavimui. Judesiais vaikas pažįsta savo kūno dalis, pratinasi pajusti pavienių kūno dalių judėjimo kryptį, kūno judėjimo greitį, orientuotis erdvėje. Jie gimdami atsineša poreikį judėti, leidžiantį jam įsigyti patirties, fiziškai tobulėti. Dažniausiai vaikai juda žaisdami įvairius žaidimus, bėgiodami kambaryje, kieme, gamtoje. Tačiau suaugusieji dažnai slopina vaikų fizinį aktyvumą įvairiais draudimais, reikalavimais, nurodymais. Pedagogai ir tėveliai dažnai nori, kad vaikai būtų ramesni, panašūs į suaugusiuosius, bijo, kad nesusirgtų bėgiodami lauke žiemą, todėl siūlo jiems ramią veiklą, kuri sukelia mažiau problemų.

Vaikai turi judėti pagal savo fizines ir psichines išgales, laisvai, be didelės įtampos, pajusti judėjimo džiaugsmą ir malonumą. Fizinis neveiklumas, „įkalinimas“ kambaryje, kūno mankštos stoka yra sveiko vaiko sveikatos rykštė [25].

veiklą, raidos ypatybes, sveikatą. Organizmo poreikių neatitinkantis, per mažas, per didelis judėjimo aktyvumas, ypač organizmui vystantis, žalingas [13].

Dėl įvairiapusės pedagoginės reikšmės fizinis aktyvumas yra daugelio pasaulio šalių tyrėjų dėmesio centre. Atlikti moksliniai tyrimai užsienio šalyse ir Lietuvoje rodo, kad augančio vaiko fizinis išsivystymas priklauso ne tik nuo amžiaus, individualių savybių, bet ir nuo fizinio aktyvumo. Palankios sąlygos aktyviai fizinei veiklai ir kryptingas, sistemingas ir planingas fizinio aktyvumo ugdymas nuo mažens padeda išvengti hipokinezės ir sveikatą žalojančių jos padarinių, skatina vaikų augimą ir brendimą [25].

Fiziškai aktyvi gyvensena, sportavimas laisvalaikiu yra žinomi ne tik kaip savijautą gerinantys, bet ir kaip sveikatą stiprinantys veiksniai. Mažas fizinis aktyvumas – vienas būdingiausių šiuolaikinės visuomenės gyvensenos bruožų [1]. Jis yra viena iš didelio antsvorio, padidėjusio kraujospūdžio, hiperlipidemijos, aterosklerozės, kai kurių rūšių vėžinių susirgimų plitimo priežasčių [37]. Neginčijamas fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių, raumenų, stuburo sistemoms, medžiagų apykaitai, endokrininei ir imuninei sistemoms. Daugelis epidemiologinių studijų patvirtino, kad nuolat sportuojančių žmonių mirtingumas nuo išeminės širdies ligos yra mažesnis negu fiziškai neaktyvių. Reguliarus fizinis aktyvumas gerina žmogaus psichinę savijautą, mažina depresiją ir nerimą, gerina nuotaiką [38].

Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Fizinis aktyvumas taip pat skatina vaikų motorikos ir psichomotorikos vystymąsi, gerina protinį darbingumą, ugdo individo aktyvumą, veiklumą, teigiamą požiūrį į savo kūno kultūrą ir sveikatą [12]. Be to fizinė veikla ir sportas, kaip ir sveika elgsena, sukuria svarbias socializacijos arenas jaunimui [19].

Šiandien vaikams trūksta aktyvios fizinės veiklos, pasivaikščiojimų, judrių ir linksmų žaidimų gamtoje ir gryname ore. Tai parodo ir Dailidienės N. atliktas tyrimas Klaipėdos mieste, kad iš 129 apklaustų mokinių net 94,7 proc.vaikų visai nedaro rytinės mankštos, daug vaikų po pamokų praleidžia laiką prie televizoriaus (50 proc.), beveik trečdalis vaikų (28,9 proc.) mieliau žaidžia namie, negu bėgioja lauke. 84,2 proc. Visų apklaustų vaikų atsakė, kad nė vienas jų šeimos narys nesportuoja [39]. Vis dėl to šeima ir jos tradicijos yra vienas svarbiausių ir neabejotinai ankščiausiai pasireiškiančių veiksnių, lemiančių vaiko fizinį aktyvumą. Neabejotina, kad vaikai iš savo tėvų “paveldi” požiūrį į fizinį aktyvumą [40].

Visuomenės fizinis aktyvumas priklauso ir nuo šalies ekonominių sąlygų: nuo šeimos finansinių galimybių patenkinti paauglio natūralų poreikį sportuoti. Šią išvadą patvirtino ir Zaborskio A. atliktas tyrimas. Tyrimas parodė, koks glaudus ryšys tarp šeimos socialinio ir ekonominio statuso bei vaikų fizinio aktyvumo. Vaikai iš didesnes pajamas turinčių šeimų yra fiziškai aktyvesni nei jų bendraamžiai iš mažiau pasiturinčių šeimų. Šis dėsningumas ypač ryškus 15 metų berniukų grupėje, kur nepakankamai fiziškai aktyvių berniukų neturtingose šeimose rasta du kartus daugiau nei turtingose (atitinkamai 38,8 proc. ir 20,2 proc., p<0,001). Moksleivių fizinis aktyvumas susijęs ir su pinigais, išleidžiamais savo nuožiūra: didesnis procentas nepakankamai fiziškai aktyvių buvo tarp tų moksleivių, kurie išleidžia mažiau pinigų. Mažiausias procentas nepakankamai fiziškai aktyvių berniukų nustatytas prekybininkų, vadovaujančių darbuotojų ir medikų šeimose. Panaši priklausomybė nustatyta ir tarp mergaičių [3].

Turint galvoje dabartinę šalies ekonominę situaciją, iš dalies būtų galima paaiškinti nepakankamą mūsų moksleivių fizinį aktyvumą. Tai įtikinančiai rodo, kad vaikų ir paauglių fizinio aktyvumo priemonėms turi būti skiriamas didesnis valstybinis finansavimas, visiems moksleiviams, nepriklausomai nuo jų šeimos turtingumo, turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos sportuoti, lankyti sporto ir sveikatingumo centrus, praleisti atostogas sporto stovyklose.

Daugelyje studijų užregistruoti duomenys rodo, kad visuose nagrinėjamose amžiaus grupėse berniukai fiziškai aktyvesni nei mergaitės. Visuomenės sveikatos stebėsenos duomenimis, kuri atlikta 2002 m. Kauno apskrityje, parodė, jog nepakankamai fiziškai aktyvūs yra 29 proc. apklaustų mergaičių ir 17 proc. berniukų (p<0,001). Tyrimo metu buvo apklausti 971 mokiniai. Šis faktas gali būti aiškinamas skirtingu lyčių vaidmens mūsų visuomenėje supratimu. Vyras tradiciškai orientuotas į darbą ir visuomenės veiklą, karjerą, o moters veikla dažnai apsiriboja namais ir šeima. Tai lemia skirtingą berniukų ir mergaičių socialinės orientacijos procesą, kuris formuoja specifinius, su lytimi susijusius, vaidmenis visuomenėje. Dėl šių priežasčių vaikai labai anksti pajunta, jog vyrų fizinis aktyvumas socialiai įprastesnis ir priimtinesnis negu moterų [41].

Prielaidą apie lyčių socialinio vaidmens specifiškumo sąlygotą skirtingą požiūrį į fizinį aktyvumą patvirtina ir duomenys, rodantys, kad mergaičių fizinis aktyvumas nuo 11 iki 15 metų statistiškai patikimai mažėja, kai berniukų per šį laikotarpį išlieka beveik nepakitęs. Suprantama, paauglystėje visos socializacijos tendencijos dar labiau sustiprėja, o tai kartu su kitomis priežastimis sąlygoja mergaičių fizinio aktyvumo mažėjimą.

berniukų ir mergaičių buvo pakankamai nedideli. Rytų Europos šalių mergaičių fizinio aktyvumo lygis yra žemesnis nei Šiaurės Europos šalių [19].

Zaborskio A. tyrimo duomenys parodė, kad moksleivių noras sportuoti, judėti bręstant mažėjo. Mergaičių, kurioms patiko fizinio lavinimo pamokos, visose amžiaus grupėse buvo mažiau nei berniukų. Ypač sumažėjo 11 – 12 metų grupėje [42].

Fiziniam aktyvumui turi įtakos ir gyvenamoji vieta. Pasak Zaborskio A. kaime gyvenantys berniukai ir mergaitės sportuoja mažiau nei jų bendraamžiai miestuose (kaime 44,2 proc., mieste 45 proc.). Net du kartus daugiau miesto (8,9 proc.) nei kaimo (4,5 proc.) mergaičių sakėsi sportuojančios 7 ir daugiau valandų per savaitę [7]. Mieste gyvenantys moksleiviai turi platesnes galimybes specifinėms fizinio aktyvumo formoms (įvairių sporto šakų treniruotės, klubai ir t. t). Miestiečiai paprastai turi mažiau pareigų namų ūkyje, todėl yra daugiau laisvo laiko, kurį galima panaudoti savo nuožiūra ir pagal savo poreikius. Tačiau Dorothy T. Amerikoje atliktame tyrime mes matome visai kitokius rezultatus. Fiziškai aktyvūs buvo 87 proc. kaime gyvenančių moksleivių, o mieste tik 54 proc. Kaimo moksleivių, kurie fiziškai aktyviai praleisdavo per dieną po 1 valandą, buvo apie 44 proc., o miestiečių 25 proc. Mieste gyvenantys moksleiviai daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televizorių bei videofilmus. Turbūt tai yra todėl, kad kaime gyvenantiems moksleiviams yra paprasčiau leisti laiką lauke prie savo gyvenamosios vietos bei greičiau ir saugiau nuvykti į vietą, kur vyksta su sportu susiję užsiėmimai [43].

Kūno kultūros pamokos mokykloje – svarbus sveikos gyvensenos ugdymo veiksnys. Vainausko S. atliktas tyrimas parodė, kad kūno kultūros pamokas mėgo 80 proc. visų apklaustų moksleivių. Šias pamokas mėgo daugiau berniukų (89 proc.) negu mergaičių (72,9 proc.). Berniukų, mėgstančių kūno kultūros pamokas, mažiau buvo Vilniaus apskrityje (84,7 proc.), o tokių mergaičių buvo daugiau Klaipėdos apskrityje (80,9 proc.) negu kitose. Abejingų fiziniam lavinimui buvo 10,2 proc. moksleivių [44].

Palyginus su kitų šalių, Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas kaip ir prieš 4 metus, yra mažas. Lietuvos mergaitės beveik vienodai nepakankamai fiziškai aktyvios kaip ir kaimyninės latvės bei artimos grenlandietėms. Mažiau nei Lietuvos vaikinai fiziškai aktyvūs yra kanadiečiai, vengrai, latviai, o mažiausiai yra aktyvūs Grenlandijos berniukai. Slovakijos, Šiaurės Airijos, Austrijos moksleiviai fiziškai aktyvesni nei lietuviai [45]. Daugeliui šalies mokslininkų šiuo metu susirūpinimą kelia tokia problemiška padėtis.

Jaunimo sveikata gali priklausyti nuo to, kokį sveikatos ugdymo darbą vykdo mokykla. Deja, daugelyje mokyklų nesubalansuota pusiausvyra tarp fizinio ir protinio darbo. Jei žmogus pakankamai fiziškai aktyviai gyventų, nesunkiai išsaugotų normalų kūno svorį, gerą savijautą ir sveikatą. Dar būdamas vaiku, žmogus turi suprasti, kad jo sveikata labai priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos kurioje jis gyvena [46].

2.4 Mokymo ir mokymosi krūvis

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, atvėręs kelius realiam tautų ir pasaulio pažinimui, paspartino ir kokybinius visuomenės pokyčius. Šis procesas akivaizdus ir švietimo srityje: vis sparčiau įsibėgėjanti švietimo reforma gvildena strateginius ugdymo proceso klausimus, akcentuodama ugdymo turinio kaitą, mokyklos bendruomenės (mokinių, mokytojų, tėvų) santykių pokyčius. Išskirtinis dėmesys šiuo atveju tenka ugdymo proceso tobulinimui, suvokiant jo, kaip vieno iš pagrindinių demokratinės valstybės, visuomenės, asmens tautinės, dorovinės ir pilietinės savimonės formavimosi veiksnių, svarbą. Ugdymo procesas orientuojamas į vaiką, jo galių plėtrą, jo poreikius ir interesus, kuriems savo ruožtu įtaką daro tėvai, mokykla, visuomenėje vykstantys pokyčiai ir juos atspindinčios žiniasklaidos priemonės. Dėl to ugdymo turinys nuolat kinta, nuolat plečiamas. Neatsiriktinai kuriamos įvairiausių ugdymo pakraipų mokyklos, kuriose sudaromos palankios sąlygos plėtoti vaiko poreikius, interesus, realizuoti jo galias ir gebėjimus, suteikti galimybę įgyti daugiau žinių, kurios galiausiai taptų nuostatomis, vertybėmis, elgesio normomis, praktiškai pritaikomomis gyvenime.

Valstybiniu lygmeniu svarstoma, kaip aprėpti informacijos gausą, nepažeidžiant vaiko protinių galių. Nuo 1998 m. Lietuvoje vyksta profilinio mokymo eksperimentas, turintis optimizuoti mokymo turinį ir mokymo(si) krūvį, individualizuoti mokymą, sudarant sąlygas kryptingiau ugdyti bendruosius ir specialiuosius ugdytinio gedėjimus. Šiuo metu jau esama įvairaus profilio ir pakraipų bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų. Daugėja skaičius pradinės mokyklos klasių su įvairių dalykų (dailės, muzikos, matematikos, užsienio kalbų, gamtos mokslų) ankstyvuoju sustiprintu mokymu. Svarbu nuo mažens ugdyti vaiko intelektualines galias, išmokyti jį suvokti savo polinkius, atskleisti mąstymo gebėjimus. Pažinti kitose šalyse vykstančius procesus, atskleisti asmeniui kaip Lietuvos piliečiui padeda užsienio kalbos [47].

moksleivių smalsumu, aktyvumu, savarankiškumu, gera savijauta, metodų įvairovę, o tai savo ruožtu lemia ir aukštą protinį darbingumą.

Mokymo sėkmė priklauso nuo mokinio amžiaus, jo fizinės ir psichinės brandos, nuostatos mokymąsi, sveikatos ir daugybės kitų peristatinių ir genetinių veiksnių. Mokinio organizmas reaguoja tiek į mokymo apimtį, tiek į mokymo pobūdį. Pamokoje gali būti kelios ar keliolika veiklos rūšių, jos įvairaus pobūdžio, lydimos geros mokinių nuotaikos, ir priešingai. Gali susiformuoti mokinių požiūris į dalyką, mokytoją, mokinių interesai gali sutapti su mokytojo interesais arba skirtis. Visą tai kelia tam tikrą mokinio organizmo reakciją, kuri arba padeda mokytis, arba sunkina mokinio galimybes įveikti mokymo programą [48].

Nenuostabu, kad mokykliniai pasiekimai yra susiję su tokiais aspektais, kaip geri santykiai su mokytojais, pasitenkinimu mokykla. Kadangi aukštesnius nei vidutinius pasiekimus turi ne visi mokiniai, taigi ir pojūtį, kad mokykloje gera turi ne visi. Yra daug teigiamų bruožų, kurie asocijuojasi su gerais pasiekimais mokykloje, tokių kaip pasitikėjimas savo jėgomis, gera sveikata, streso nebūvimas, sutarimas su mokytojais. Kai gero elgesio normos yra pažeidžiamos, piktnaudžiaujama alkoholiu, rūkoma tampa aišku, kad mokiniai, kurie tuo užsiima mažiau mėgsta mokyklą [19].

Mokymo procesą reglamentuoja mokymo planai ir programos. Dalyko išdėstymas, ypač per ilgesnius mokymosi ciklus – trimestrą, mokslo metus – priklauso nuo, mokytojo. Mokinių organizmo reakcija per mokslo metus yra nevienoda. Yra nustatyti trys organizmo reakcijos tipai: optimalus, nepastovus ir įtampos.

Optimali organizmo reakcija yra tada, kai visos organizmo sistemos adekvačiai reaguoja į mokymąsi. Tada ne mažiau kaip du trečdaliai mokinių mokymo programą įsisavina gerai. Jų augimo ir vystymosi sutrikimai, minimalūs, sergamumas nedidelis. Mokinių protinis darbingumas gana aukštas [10].

Nepastovi organizmo reakcija į mokymąsi pasižymi dažnu organizmo negebėjimu adekvačiai reaguoti į krūvį. Tada mokiniai blogiau išmoksta mokymo programą, dažniau klysta, blogiau įvertinamos jų žinios, dažnesni elgesio nukrypimai, taip pat sumažėja protinio darbo intensyvumas ir tikslumas [49].

Visą mokymą ir auklėjimą reikia organizuoti atsižvelgiant į darbingumo ritmą. Visą darbo dieną mokykloje moksleivių darbingumas kinta. Žemesniųjų klasių moksleiviams pirmą pamoką jis didėja, antrą pradeda mažėti ir labai sumažėja ketvirtą pamoką. Vyresniųjų ir aukštesniųjų klasių moksleiviai darbingiausi būna antrąją ir trečiąją pamoką. Ketvirtąją pamoką darbingumas mažėja, penktąją, moksleiviui sukaupus visas jėgas, jis gali padidėti. Šeštąją pamoką jis labai sumažėja. Per savaitę darbingumas taip pat kinta. Pirmadienį visų moksleivių jis nedidelis, po to pradeda didėti. Vyresniųjų ir aukštesniųjų klasių moksleiviai darbingiausi būna antradienį ir trečiadienį. Ketvirtadienį darbingumas pradeda mažėti. Visų klasių moksleivių mažiausias darbingumas būna penktadienį.

Per mokslo metus geriausias darbingumas būna spalio – lapkričio mėnesiais. Gruodį jis pradeda mažėti ir mažėja iki mokslo metų pabaigos. Paskutinio trimestro viduryje dalies moksleivių darbingumas gali padėti. Tai aiškinama mokymo proceso palengvėjimu, artėjančiomis atostogomis, teigiamomis emocijomis [10].

Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau subrendęs jo organizmas, tuo lengviau jis pažeidžiamas. Keičiant mokymo programas, didinant krūvius, būtina atsižvelgti į mokinių organizmo, jų protinio darbingumo galimybes. Moksleivių protinis darbingumas ir mūsų šalyje, ir užsienyje yra tiriamas įvairiais aspektais.

Protinio darbingumo dinamika mokymo procese atspindi viso organizmo, o ypač CNS būklę. Protinio darbo intensyvumas ir produktyvumas mokslo metų bėgyje didėja, tačiau protinis darbingumas priklauso nuo to, kaip yra organizuotas mokymas. Tinkamai organizavus moksleivių darbą (pagal higieninius reikalavimus sudarius tvarkaraščius, pertraukas, sutvarkius mokyklos aplinką ir t.t.) jie sugeba mobilizuoti savo jėgas net mokslo metų pabaigoje ir parodyti žymiai geresnius darbingumo rezultatus. Nuolatinis protinis darbas, sudarius jam tinkamas sąlygas, skatina protinės veiklos raidą [50].

Juškelienės V. duomenimis higienos normos reikalavimus atitiko tik pusės iš 1401 tirtojo kontingento tvarkaraščiai; likusieji moksleiviai mokyklose mokėsi ilgiau, o daugelio jų mokymasis laikas mokykloje viršijo reglamentuojamą ribą nuo 1 iki 5 val. per savaitę. Per didelis pamokų skaičius verčia manyti, kad kai kuriose klasėse į pamokų tvarkaraštį įtraukiami papildomo ugdymo dalykai [6].

Tiek higienos normoje, tiek Bendrojo lavinimo mokyklų 2003-2005 m. bendruosiuos ugdymo planuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 408, aštuntų klasių moksleiviams nustatytas maksimalus privalomų pamokų skaičius yra 31 pamoka per savaitę ir 3 papildomo ugdymo pamokos per savaitę.

Papildomo ugdymo pamokos yra neprivalomos, jos negali būti skirtos pasirenkamiems dalykams, išsamesnio dalykų mokymo programoms ir turi būti įrašomos į atskirą papildomo ugdymo tvarkaraštį. Tyrimo metu 81,1 proc. moksleivių atsakė, kad jiems tiek ir yra privalomų pamokų. 8,1 – 32 proc. pamokos ir 10,8 – 33 proc. ir daugiau privalomų pamokų per savaitę. 71,4 proc. moksleivių atsakė, kad turi 3 ir mažiau papildomo ugdymo pamokų per savaitę, kaip reglamentuoja tiek higienos norma, tiek ir ugdymo planai. Tačiau, beveik kas trečias apklaustas moksleivis šiai veiklai skiria daug daugiau laiko. 13,6 proc. turi 4-5 papildomo ugdymo pamokas, 14,7 proc. nurodė, kad turi 6 ir daugiau papildomo ugdymo pamokų per savaitę.

21,5 36,5 17,2 21,1 40,2 28,3 36,6 34,8 30,8 35,2 78,5 63,5 82,8 59,8 71,7 63,4 65,2 69,2 64,8 78,9 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 Vilniaus Utenos Telšių Tauragės Šiaulių Panevežio Marijampolės Klaipėdos Kauno Alytaus atitinka neatitinka

1 diagrama. Apskričių mokyklose privalomų pamokų skaičiaus atitiktis Lietuvos higienos normoje HN 21:1998.

Pagal moksleivių pateiktus atsakymus suskaičiuota, kad Vilniaus mieste 36 val. per savaitę dirbo tik 41 proc. moksleivių ir net 39 proc. moksleivių per savaitę dirbo daugiau nei 40 val., t.y. jų darbo savaitė buvo ilgesnė nei suaugusiųjų.

Didesnė pusė (64 proc.) apklaustų moksleivių tvirtino, kad juos vargina mokymosi krūvis mokykloje ir tik 3 proc. moksleivių krūvis visai nevargino [51].

Namų užduočių daugeliui moksleivių mokytojai skiria gerokai daugiau nei reikėtų. Atlikti namų darbus per 13 val./sav., kaip to reikalauja higienos normos [9], pajėgia šiek tiek mažiau nei pusė tirtųjų. Kiti pamokas ruošia ilgiau: 49,2 proc. moksleivių pamokų ruošos laikas viršija numatytąjį 1,1 – 2,7 karto, 8,7 proc. – 2,8 – 3,5 karto. Kai kurių moksleivių maksimalus pamokų ruošos laikas siekia net 10 val. darbo dienomis ir 12 val. poilsio dienomis [6].

Valstybinis aplinkos sveikatos centras kartu su apskričių visuomenės sveikatos centrais ir jų filialais rajonuose 2004 m. atliko tyrimą aštuntų klasių moksleiviams. Buvo pastebėta, kad 72,9 proc. apklaustų moksleivių atsakė, kad pamokų ruošimui skiria tiek laiko, kiek nustatyta teisės aktuose. Mergaitės dažniau negu berniukai pamokų ruošimui skiria daugiau nei 2 val.

Pamokų ruošos trukmė priklauso nuo moksleivio prigimtų gebėjimų, jo požiūrio į mokomąjį dalyką, motyvacijos, mokytojo kompetencijos, darbo metodų, asmeninių savybių [47].

Mokiniai didesnę dienos dalį praleidžia mokykloje, todėl patalpos, baldai, įrengimai, ugdymo priemonės, apšveitimas, vėdinimas turi būti tinkami ir nekenkti mokinio sveikatai, mokytoja privalo turėti pakankamai medicinos – higienos žinių. Tačiau šiuo metu susirūpinimą kelia mokyklų sanitarinė – higieninė būklė. Ji aiškiai neatitinka reikalavimų: trūksta baldų, nepatenkinama moksleivių maitinimo būklė. Praktiškai netikrinama moksleivių sveikata. Mokyklos neretai dirba neatsižvelgdamos į mokinių protinio darbingumo ypatumus: trumpinamos pertraukos, prastai sudaromi pamokų tvarkaraščiai. Mokymo technikos priemonės daug kur naudojamos nesilaikant higienos reikalavimų [52].

Vilniaus visuomenės sveikatos centro higienistė Barkauskienė R. teigė, kad kokybiškai vertindama tvarkraščius Lietuvos mokyklose pastebėjo, kad ne visada atsižvelgiama į vaikų darbingumą. Didelis krūvis būna bei didelės protinės įtampos reikalaujantys mokomieji dalykai išdėstyti mažiausiai darbingą dieną – penktadieniais, o savaitės viduryje, darbingiausiomis dienomis, krūvis mažesnis nei savaitės pradžioje. Per dieną didžiausias krūvis turėtų tekti 1 – 2 – 3 – čiai pamokoms, tačiau šiuo laiku dėstomos etikos, muzikos, darbų, dailės pamokos. Paskutinių pamokų metu dėstomi protinio įtempimo reikalaujantys dalykai – fizika, matematika, informatika. Kūno kultūros pamokos kartais pakeičiamos kitomis, trumpinamos, vaikai anksčiau paleidžiami namo [14].

kintantis šeimos požiūris į mokyklą – visa tai reikalauja naujų tyrimų: kaip šis besikeičiantis ugdymo procesas veikia vaiko organizmą: kaip lavinti ir stiprinti vaikų protines galias ir gebėjimus priimti ir įsisavinti sudėtingėjantį ugdymo turinį, nesutrikdant jų normalios raidos, jų nepervarginant, išlaikant jų darbingumą .

2.5 Mokinių sveikatos būklė

Mokantis protinis darbas galimas tik sutelkus viso organizmo veiklą, o tai pasiekiama vegetacinei nervų sistemai aktyvinant atskirų sistemų veiklą, aktyvėjant medžiagų ir energijos apykaitai. Pastebėta, kad protiškai dirbant padažnėja širdies ritmas, o ilgai mokantis chronotropinė širdies veikla gali sulėtėti. Chronotropinei širdies veiklai įtakos turi protinė ir emocinė įtampa, didesnės apimties arba neįprastas mokymo krūvis, mokymo organizavimo ypatumai, kai adaptuojamasi naujam darbui [53].

Bet kurio dalyko sustiprintas mokymas didina moksleivių krūvį. Profiliuotose mokyklose mokymo krūviai yra kur kas didesni negu pagal įprastą mokymo programą dirbančiose bendrojo lavinimo mokyklose. Pernelyg didelis mokymo krūvis neigiamai atsiliepia moksleivių sveikatai ir savijautai, riboja jų galimybę užsiimti mėgstama veikla. Mergaitėms negalavimų rizika daugiau nei penkis kartus didesnė, nei berniukams [18].

Davidavičienė A.G., tyrusi moksleivių gyvensenos ypatumus, nurodo, kad 12,4 proc. moksleivių teigia, jog per didelis pamokų krūvis yra pagrindinė priežastis, bendroje priežasčių struktūroje, trukdanti jiems sveikai gyventi [54]. Zaborskio A. apklausos duomenimis, vidutiniškai kas penktas moksleivis save laikė “nelabai sveiku”. Mergaitės savo sveikatą vertino blogiau nei berniukai. Jos dažniau negu berniukai jautėsi “nelabai laimingos”. Moksleivių laimės vertinimas neatsiejamas nuo asmeninės sveikatos. Subjektyvus savo sveikatos vertinimas nuo amžiaus nepriklausė, tačiau moksleivių, kurie jautėsi “nelabai laimingi”, su amžiumi daugėjo – 22,7 proc., 31,4 proc., 36 proc. berniukų (p<0,001) ir 28,3 proc., 43,7 proc., 50,5 proc. mergaičių (p<0,001) [2].

0 10 20 30 40 50 % 1994 30,1 40,8 1998 19,8 31,6 2002 19,5 29,3 Berniukai Mergaitės

1 pav. Nesijaučiančių laimingais moksleivių procento pokytis 1994 – 2002 metais.

Ilgalaikis ir intensyvus protinis darbas tinkamai nepaisant atitinkamo vaikų amžiaus gali būti prasto imuninio reaktyvumo, dažnų regos bei laikysenos sutrikimų, psichosomatinių negalavimų, tokių kaip galvos skausmas, galvos svaigimas, nervinė įtampa, nemiga, greitas nuovargis, prastas apetitas ir kt. priežastis. Dailidienės N. atlikto tyrimo rezultatai, parodė, kad dažniausiai moksleiviai skundėsi irzlumu 62,5 proc., nervine įtampa 61,2 proc., galvos skausmu 47,4 proc., greitu nuovargiu 44,5 proc., nuovargiu iš ryto 31,3 proc., silpnumu 29,2 proc. [18]. Šie nusiskundimai, ypač galvos skausmas, vargina ir kitų šalių moksleivius. Švedijoje atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad 26 proc. moksleivių galvos skausmus jaučia kartą per mėnesį ar daugiau, o 6 proc. moksleivių – kelis kartus per savaitę ar kasdien. Nusiskundimų galvos skausmu žymiai daugėjo su amžiumi (ypač 9 klasėje), taip pat tarp mergaičių [2].

Sveikatos problemos, tokios kaip galvos, pilvo, nugaros skausmai, galvos svaigulys ir nemiga jaunų žmonių tarpe gali būti organinės kilmės ar sukeltos streso. Galvos skausmų priežastis gali būti psichologinis stresas ir blogas sveikatos stovis. Besikartojantys pilvo skausmai yra plačiai pripažinti, kaip psichosomatinis atgarsis į stresą. Tie mokiniai, kurie teigiamai vertina mokyklą, jiems gerai sekasi mokintis nesiskundžia galvos svaigimu. Galvos skausmai yra paplitęs jaunų žmonių nusiskundimas daugelyje pasaulio šalių. Dažni galvos skausmai gali paveikti daug jauno žmogaus gyvenimo aspektų. Mokiniai gali atsisakyti baigti mokyklines užduotis ar vengti užsiėmimų [55].

Moksleiviai skundėsi ir įvairaus pobūdžio skausmais. Galvos skausmą kelis kartus per savaitę jautė 30 proc. moksleivių, 8 proc. - kasdien. Pilvo skausmu kasdien skundėsi 3 proc., ir 14 proc. skundėsi kelis kartus per savaitę. Nugaros skausmu kasdien skundėsi 11 proc. Vilniaus miesto moksleivių, 20 proc. tokius skausmus jautė kelis kartus per savaitę. Taigi, kas trečią moksleivį dažnai vargino nugaros skausmas, todėl negalima atmesti ir ilgo statiško sėdėjimo priverstinėje padėtyje mokantis, dažnai suole, nepritaikytame moksleivio ūgiui, įtakos [51].

Kasmet daugėja mokyklinės patologijos atvejų. 1997 m. Regos sutrikimų nustatyta 130,9, laikysenos sutrikimų – 77,6, stuburo iškrypimų – 21,8 atv. (1000-čiui patikrintų moksleivių) [56].

1997 m. buvo atliktas tyrimas Juškelienės V ir kt. Širvintų rajono mokyklose. Aštuntokų bei devintokų grupėje vyravo galvos skausmai 44,8 proc., padidėjęs nervingumas 33,9 proc., pilvo skausmai 25,2 proc., sutrikęs miegas 23,6 proc. [6].

3. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODIKA

Siekiant nustatyti ir įvertinti moksleivių darbo ir poilsio režimą, buvo atliekamas vienmomentinis epidemiologinis tyrimas. Tyrimas buvo vykdomas 2004 metų spalio – lapkričio mėnesiais. Apklausai naudota anoniminė anketa. Sudarant anketą buvo remtasi Higienos instituto parengtos anketos pavyzdžiu.

Anketos klausimai yra uždari, tai yra suformuoti taip, kad moksleivis galėtų pasirinkti vieną iš kelių galimų atsakymų. Rengiant galutinį klausimyno variantą, buvo atliktas pilotažinis tyrimas Kauno “Kovo 11” mokykloje. Jo metu buvo apklausta 40 mokinių. Kai kurie anketos klausimai buvo pakoreguoti pvz. klausimas ”Kiek kartų ir kokiomis valandomis šiandien valgei?”, nes daugelis mokinių netinkamai suprato. Galutinį anketos variantą sudaro 40 klausimų. Išskiriamos klausimų grupės:

1. Bendrieji (moksleivio lytis, amžius, klasė ir kt.) 2. Klausimai informuojantys apie režiminį elementą:

a) poilsio režimą, b) darbo režimą, c) fizinis aktyvumą, d) mitybos įpročius.

Tyrimas buvo vykdomas Kauno “Kovo 11”, “Varpo”, “Aukuro” bei Biržų “Aušros” ir “Atžalyno” bendrojo lavinimo mokyklose. Apklausoje dalyvavo 6-8 klasių moksleiviai iš Biržų ir Kauno. Iš viso buvo apklausta 310 moksleivių. Detalesnis tyrimo kontingentas apibūdinamas lentelėje Nr.1.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika.

Lytis Klasė Amžius Miestas

Vyrai Moterys 6k. 7k. 8k. 12m. 13m. 14m. 15m.

Kaunas 79 71 63 55 32 58 60 10 22

Biržai 77 83 65 36 59 54 46 46 14

Viso 156 154 128 91 91 112 106 56 36

Aprašomoji statistika buvo naudojama ir paskaičiuoti vidutinėms reikšmėms. Ryšio stiprumui tarp atskirų požymių nustatyti buvo skaičiuojamas Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Koreliacijos koeficientas įgyja reikšmes tarp -1 ir 1. Kuo arčiau 1 ar -1 yra r, tuo stipresnis ryšys sieja nagrinėjamus kintamuosius.

Požymių suderinamumui vertintos Chi kvadrato (χ²) kriterijaus reikšmės, kai reikšmingumo lygmuo p= 0,05.

4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

4.1 Socialinės aplinkos charakteristika

Tyrime dalyvavo 310 mokinių (Kaune 150, Biržuose 160 mokinių). Kauno mieste buvo apklausta 71 (52,7 proc.) mergaičių bei 79 (47,3 proc.) berniukų. Biržuose mergaičių - 83 (48,1 proc.), berniukų 77 (51,9 proc.). Respondentų amžius nuo 12 iki 15 metų (6, 7, 8 klasių mokiniai).

45,6 36,7 17,7 38 _36,6 25,4 0 10 20 30 40 50

6klasė 7klasė 8klasė

mot. vyr.

1. grafikas. Mokinių pasiskirstymas pagal lytį Kauno mieste (proc.)

Kauno mieste 6 klasėje buvo 45,6 proc. mergaičių, 38 proc.berniukų, 7 klasėje – 36,7 proc. mergaičių, 36,6 proc. berniukų, 8 klasėje – 17,7 proc. mergaičių, 25,4 proc. Berniukų (žr. 1 grafiką).

23,40 37,3 40,30 _36,40 21,7 41 0 10 20 30 40 50

6klasė 7klasė 8klasė

mot. vyr. ,

Biržų mieste 6 klasėje buvo 40,30 proc. mergaičių, 41 proc. berniukų, 7 klasėje – 23,40 proc. mergaičių, 21,7 proc. berniukų, 8 klasėje – 36,40 proc. mergaičių bei 37,3 proc. Berniukų (žr. 2 grafiką).

Respondentai iš Kauno ir Biržų į klausimą “Koks tavo mamos išsilavinimas?”atsakė sekančiai: aukštąjį išsilavinimą iš Kauno mieste turi 40 proc., iš Biržų 34,4 proc. mamų. Aukštesnįjį – Kauno 38,7 proc., Biržų 23,1 proc. Vidurinį – Kauno 18,7 proc., Biržų 36,3 proc. Nebaigtą aukštąjį – Kauno 2,7 proc., Biržų 6,3 proc. (žr. 3 grafiką). Gauti rezultatai rodo, kad Kauno moksleivių mamos turi aukštesnį išsilavinimą lyginant su Biržų.

40 _38,7 18,7 2,7 34,4 23,1 36,3 6,3 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

aukštasis aukštesnysis vidurinis nebaigtas aukštasis

Kaunas Biržai

3 grafikas. Koks tavo mamos išsilavinimas? (proc.)

Panašiai atsakymai pasiskirstė respondentams atsakius ir apie tėčio išsilavinimą: aukštąjį išsilavinimą iš Kauno miesto turi 33,3 proc., iš Biržų 27,5 proc. Aukštesnįjį – Kauno 42,7 proc., Biržų 21,9 proc. Vidurinį – Kauno 22,7 proc., Biržų 45,6 proc. Nebaigtą vidurinį – Kauno 1,3 proc., Biržų 5 proc.(žr. 4 grafiką). Kauno mieste besimokančių moksleivių tėčių išslavinimas yra aukštesnis nei Biržų.

33,3 42,7 22,7 1,3 27,5 21,9 45,6 5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

aukštasis aukštesnysis vidurinis nebaigtas

vidurinis

Kaunas Biržai

4.2 Mokinių sveikatos vertinimas

Galvos skausmai yra paplitęs jaunų žmonių nusiskundimas daugelyje pasaulio šalių. Šio tyrimo respondentai, taip pat skundžiasi galvos skausmu. Biržų mieste 24,7 proc. 1 k. į savaitę mergaičių patiria galvos skausmą 1 k. į savaitę, 29,9 proc. 2 k.į savaitę, 13 proc. 1 k. į mėnesį, 32,3 proc. rečiau. Berniukai atitinkamai mažiau nei mergaitės: 20,5 proc. 1 k.į savaitę, 18,1 proc. 2 k. į savaitę, 15,7 proc.1 k.į mėnesį, 45,8 proc. rečiau (žr. 5 grafiką). Galvos skausmų priežastis gali būti psichologinis stresas ir blogas sveikatos stovis [55].

24,7 29,9 13 32,5 20,5 18,1 15,7 45,8 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50

1k.į savaitę 2k.į savaitę 1k.į mėnesį rečiau

mot. vyr.

5 grafikas. Kaip dažnai tau skauda galvą? Biržai (proc.)

Kauno mieste 25,3 proc. mergaičių galvos skausmą jaučia 1 k. į savaitę, 27,8 proc. 2 k. į savaitę, 16,5 proc. 1 k. į mėnesį, 30,4 proc. rečiau. Berniukai šiuo negalavimu skundžiasi kaip ir Biržuose mažiau nei mergaitės: 14,1 proc.1 k. į savaitę, 14,1 proc. 2 k. į savaitę, 15,5 proc. 1 k. į mėnesį, 56,3 proc. rečiau. (žr. 6 grafiką). Statistiškai patikimiau daugiau mergaitėms skaudėjo galvą nei berniukams (p<0,01).

25,3 27,8 16,5 30,4 14,1 14,1 15,5 56,3 0 10 20 30 40 50 60

1k.į savaitę 2k.į savaitę 1k.į mėnesį rečiau

mot. vyr.

6 grafikas. Kaip dažnai tau skauda galvą? Kaunas (proc.)

Į klausimą “Kiek kartų sirgote šiais metais?” abejuose miestuose atsakė taip: 35,8 proc. nesirgo visai, 27,4 proc. 1 kartą, 19,4 proc. 2 kartus ir 17,4 proc. 3 kartus ir daugiau (žr. 7 grafiką). Mažiau nei pusė mokinių serga retai, tačiau vis dėl to didelė procentinė dalis yra sergančių kelis kartus į metus. Tai rodo, kad mokinių sveikatos būklė nėra ypatingai gera.

Dailidienės N. 2001 m. moksleivių sveikatos būklės tyrimo rezultatai buvo tokie: nesirgusių nei karto buvo 36,6 proc. mokinių, sirgusių 1-3 kartus (53,8 proc.), sirgusių 4 ir daugiau kartų buvo 9,9 proc. Palyginti su 1996 m. moksleivių sveikatos tyrimo duomenimis, pastarųjų šie rodikliai buvo gerokai geresni: dažnai sirgusieji tesudarė 3,8 proc. ir nei karto nesirgusių buvo 64,1 proc. [18].

35,8 27,4 19,4 17,4 nesirgau 1kartą 2kartus 3 ir daugiau

4.3 Moksleivių pasyvus poilsis

Nei karto Kartą Du kartus

Tris kartus Keturis kartus Penkis kartus

8 grafikas. Kiek kartų per darbo savaitę rytais jaučiasi išsimiegoję ir pailsėję.

Į klausimą “Ar rytais jautiesi išsimiegojęs ir pailsėjęs?” per darbo savaitę, respondentai iš Biržų atsakė: 33,8 proc. nei karto nesijautė, 9,4 proc. kartą, 15 proc. du kartus, 13,8 proc. tris kartus, 8,1 proc. keturis kartus, 20 proc. penkis kartus. Iš Kauno: 52,7 proc. nei karto nesijautė pailsėję, 9,3 proc. kartą, 8,7 proc. du kartus, 8 proc. tris kartus, 3,3 proc. keturis kartus, 18 proc. penkis kartus (žr. 8 grafiką). Rezultatai rodo, kad moksleiviai dažniausiai būna neišsimiegoję rytais abiejuose miestuose.

Statistiškai patikimiau Biržų moksleiviai rytais jaučiasi išsimiegoję ir pailsėję nei Kauno (p<0,01). Tai gali sąlygoti įvairios priežastys. Viena iš jų, kad moksleiviai iš Biržų gali ilgiau pamiegoti, nes atstumas nuo namų iki mokyklos yra mažesnis nei Kauno.

4,4 5,3 93,1 90 4,7 2,5 0% 100% Biržai Kaunas

Nei karto Kartą Du kartus

9 grafikas. Kiek kartų per savaitgalį rytais jaučiasi išsimiegoję ir pailsėję.

Savaitgalio dienomis moksleiviai abiejuose miestuose jaučiasi pailsėję ir išsimiegoję (Biržuose 93,1 proc., Kaune 90 proc.). Tik vieną dieną buvo išsimiegoję Biržuose 2,5 proc. moksleivių, o Kaune 4,7 proc. Nei karto nesijautė išsimiegoję Biržuose 4,4 proc., Kaune 5,3 proc.(p>0,05) (žr. 9 grafiką).

37 56 57,3 39,5 5,7 _4,5 0% 100% Biržai Kaunas

Nepakankamai Pakankamai Per daug

Ne visi mokiniai darbo dienomis miega tiek, kiek jiems reglamentuota yra higienos normoje. Higienos normoje vidurinio mokyklinio amžiaus vaikams yra reglamentuojama miegoti 9 – 9,5 val. Nepakankamai valandų (t.y mažiau nei 9 – 9,5 val.) Biržuose miega 37 proc. moksleivių, Kaune 56 proc. (p<0,001). Pakankamai miega Biržuose 57,3 proc., Kaune 39,5 proc., o per daug – Biržuose 5,7 proc., Kaune 4,5 (žr. 10 grafiką). Todėl Kauno mokiniai per darbo savaitę rytais 52,7 proc. jaučiasi neišsimiegoję (žr. 8 grafiką). Vidutiniškai Biržuose mokiniai miega 8val.60min., o Kaune 8val.40min.

2004 m. valstybinis sveikatos centras kartu su apskričių visuomenės sveikatos centrais atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad vidurinio mokyklinio amžiaus moksleiviai miegui skiria mažiau nei 7 val. per parą net 25,3 proc. mokinių,o daugiau kaip 8 val. tik 25,7 proc. [51].

2000 m. Dailidienės N. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad darbo dienomis rekomenduojama pasyvaus poilsio trukmė atitiko tik 47,6 proc. moksleivių; 8,9 proc. tirtųjų miegojo mažiau nei iki 7 val., 8,7 proc. mažiau nei 6 val. [18].

0,6 2,7 61,3 59,3 38 38,1 0% 100% Biržai Kaunas

Nepakankamai Pakankamai Per daug

11 grafikas.Ar pakankamai miega savaitgaliais?

Buvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys, kad tie mokiniai, kurie ilgiau miega savaitgaliais darbo dienomis, rytais jaučiasi neišsimiegoję (r = –0,177) (p<0,01). Matyti, kad miego trūkumą darbo dienomis mokiniai kompensuoja savaitgaliais. Mokiniai tiek Biržuose, tiek Kaune savaitgaliais vidutiniškai miega apie 10 val.

3 lentelė. Televizoriaus žiūrėjimo ir darbo su kompiuteriu vidutinės trukmės.

Biržai Kaunas P

Kiek vidutiniškai per dieną žiūri televizorių darbo dienomis

2 val. 1 val. 45 min. p<0,05

Kiek vidutiniškai per dieną žiūri televizorių savaitgaliais 2 val. 30 min. 2 val. 15 min. p<0,05 Kiek vidutiniškai praleidžia laiko prie kompiuterio darbo dienomis 1 val. 4 min. 1 val. 18 min. p>0,05 Kiek vidutiniškai praleidžia laiko prie kompiuterio

savaitgaliais

1 val. 26 min.

2 val. 9 min. p<0,05

Respondentai darbo dienomis mėgsta žiūrėti televizorių. Tačiau jų žiūrėjimo laikas viršija rekomenduojamą higienos normą. Biržuose mokiniai vidutiniškai per darbo dieną prie televizoriaus praleidžia apie 2 val., o Kauno mokiniai 1 val. 45 min., nors rekomenduojama norma yra 1 val. 30 min. Savaitgaliais abiejų grupių respondentai daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televizorių nei darbo dienomis. Biržų mokiniai per savaitę daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei Kauno mokiniai (p<0,05).

Po pamokų žiūrėdamas televizijos laidas, moksleivis, užuot pailsėjęs, dar labiau pavargsta. Tai neigiamai atsiliepia pamokų ruošimui. Atlikta Vilniaus moksleivių apklausa parodė, kad televizijos laidų žiūrėjimo trukmė vidutiniškai 2 kartus viršija leistinas normas. Ypač daug laiko televizijos laidų žiūrėjimui moksleiviai skiria atostogų ir poilsio dienomis [13]. Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenys rodo, kad berniukai daugiau negu mergaitės žiūrėjo televizorių ilgiau nei 1 val. per dieną. Estijos, Izraelio, Lietuvos, Rusijos, Velso, Latvijos bei Lenkijos berniukai buvo tarp 1/3 šalių kur dauguma mokinių žiūrėjo televizorių 4 ar daugiau valandų per dieną.