LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Inga Lupeikytė
MEDICINOS FAKULTETO STUDENTŲ DARBO IR POILSIO REŽIMO
SĄSAJOS SU SUBJEKTYVIAI VERTINAMA SVEIKATA
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos ekologija)
Mokslinė vadovė Lekt. dr. Jolita Kirvaitienė
2011 05 18
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)
MEDICINOS FAKULTETO STUDENTŲ DARBO IR POILSIO REŽIMO SĄSAJOS SU SUBJEKTYVIAI VERTINAMA SVEIKATA
Inga Lupeikytė
Mokslinė vadovė lekt. dr. Jolita Kirvaitienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2011. 73 p.
Darbo tikslas: Įvertinti Medicinos fakulteto studentų darbo ir poilsio režimo ypatumus bei sąsajas su
subjektyviai vertinama sveikata.
Metodika: Tyrime dalyvavo 371 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos,
Medicinos fakulteto II ir V kurso studentai (t.y. 67,4 proc. visų II ir V kurso studentų). Atsako dažnis - 87,1 proc. Tyrimo metodas – vienmomentinė anketinė apklausa. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinį programinį paketą SPSS 17.0 for Windows. Surinktų duomenų skirtumų patikimumas buvo vertinamas chi – kvadrato (χ2) kriterijumi. Statistinė išvada laikyta patikima, kai p < 0,05.
Rezultatai: Daugiau nei pusė (58,5 proc.) Medicinos fakulteto studentų savo sveikatą vertino labai
gerai ir gerai. Kas trečias (34,0 proc.) savo sveikatą vertino patenkinamai, o beveik kas dešimtas (7,5 proc.) – labai blogai ir blogai. Absoliuti dauguma tiriamųjų (94,6 proc.) rūpinosi savo sveikata. Maždaug kas antras studentas per vienerius studijų metus bent vieną kartą dėl ligos kreipėsi į gydytoją (55,8 proc.), bei per praėjusį mėnesį reguliariai vartojo vaistus (47,7 proc.). Dažniausiai vaistus vartojo nuo peršalimo ligų, raminamuosius/psichotropinius bei nuo skrandžio ir žarnyno ligų. Daugiausia tirtų studentų pasižymėjo vidutine savijauta (53,6 proc.). Per pastaruosius 12 mėn. studentus dažniausiai vargino nuovargis (61,2 proc.), nervinė įtampa (60,1 proc.) bei miego sutrikimai (35,3 proc.). Tirtiems studentams buvo būdingas neracionalus darbo ir poilsio režimas: kas antras turėjo vidutinį faktišką mokymosi krūvį (51,5 proc.), beveik kas trečias – mažą (30,4 proc.), ir beveik kas penktas – didelį (18,1 proc.). Apie pusę tiriamųjų turėjo per didelį subjektyvų mokymosi krūvį (53,0 proc.) ir maždaug tiek pat - optimalų (47,0 proc.). 7,5 proc. tirtų studentų studijas derino su darbu. 6 val. ir mažiau darbo dienomis miegojo 43,7 proc., poilsio dienomis – 3,5 proc. tirtų studentų. 15,0 proc. visiškai netenkino nakties poilsis, 6,5 proc. visada miegojo dienos metu. Bent 2 val. per dieną TV laidas, vaizdo įrašus ir t.t. žiūrėjo kas ketvirtas (24,0 proc.), o kompiuteriu ne mokymosi tikslais naudojosi beveik kas trečias (31,7 proc.) studentas. Beveik kas ketvirtas studentas savo laisvalaikį leido fiziškai pasyviai (22,7 proc). Studentai, kurie nesilaikė racionalaus darbo ir poilsio režimo, statistiškai dažniau nei besilaikantys, pasižymėjo prastesne subjektyviai įvertinta sveikatos būkle.
Išvada: Tarp Medicinos fakulteto studentų darbo ir poilsio režimo ypatumų ir subjektyvaus sveikatos
vertinimo egzistuoja statistiškai patikimas ryšys.
SUMMARY
Public health (Health ecology)
AN INTERFACE BETWEEN MEDICINE FACULTY STUDENTS’ WORK AND REST REGIME AND SUBJECTIVE EVALUATION OF HEALTH
Inga Lupeikytė
Supervisor: lecturer dr. Jolita Kirvaitienė
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Public Health Faculty, Department of Environmental and Occupational Medicine. Kaunas; 2011. 73 p.
The aim of the work: to evaluate the peculiarities of medicine faculty students’ work and rest regime,
the interface between them and subjective evaluation of health.
Methods: 371 II and V year students from Lithuanian University of Health Sciences, Academy of
Medicine, Medicine Department participated in the research (i.e., 67,4% of all II and V year students). The response rate – 87,1%. Research method – survey. Statistical analysis of the data was carried out with the help of statistical software package SPSS 17.0 for Windows. The reliability of the differences between the collected data was evaluated using chi-square (χ2) criterium. The result was statistically significant if the p-value< 0,05.
Results: more than half (58,5%) of the Medicine Faculty students evaluated their health as very good
and good. Every third student (34,0%) evaluated their health as satisfactory, and almost one in ten (7,5%) – as very bad and bad. Vast majority of the respondents (94,6%) were taking care of their health. Almost every second student sought medical help at least once in a study year (55,8%), and were regularly taking medicine last month (47,7%). Most of them were taking medicine for cold, also sedative/psychotropic medicine, and medicine for stomach and intestinal deseases. Most of the respondents (53,6%) described themselves as feeling not very well. In the last 12 months the students were suffering mainly from tiredness (61,2%), nervous tension (60,1%), and sleep disorder (35,5%). The students under investigation were characteristic of following irrational work and rest regime: every second of them had average actual training load (51,5%), almost every third – small training load (30,4%), and every fifth – heavy training load (18,1%). About half of the respondents had too big subjective training load (53,0%), and the other half – optimal training load (47,0%). 7,5% of the students were combining studies with work. 43,7% of the students slept 6 or less hours on workdays, and 3,5% - on weekends. 15,0% were not satisfied with their rest at night, 6,5% always slept during daytime. 24,0% watched TV, recordings, etc. at least 2 hours a day, and 31,7% used computer for other than studying purposes. Every fourth student spent their free-time physically passively (22,7%). Students, who did not follow rational work and rest regime, were statistically more often characteristic of subjectively evaluating their health as poor.
Conslusion: there exists statistically reliable connection between work and rest regime and subjective
evaluation of health among the students at Medicine Faculty.
SANTRUMPOS
ES – Europos sąjunga HN – higienos norma
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos KMU – Kauno medicinos universitetas lls – laisvės laipsnių skaičius
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MA – Medicinos akademija
MF – Medicinos fakultetas n - tiriamųjų skaičius
p - statistinis reikšmingumas
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
SPSS – statistinis paketas (Statistical Package for Social Sciences) TV - televizija
TURINYS
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Subjektyvus sveikatos vertinimas ir jį lemiantys veiksniai ... 11
1.2. Studentų sveikatos ypatumai ... 13
1.3. Studentų darbo ir poilsio režimas bei jo sąsajos su sveikata ... 15
1.3.1. Studentų akademinės veiklos ypatumų sąsajos su sveikata ... 15
1.3.2. Studentų pasyvaus poilsio ypatumų sąsajos su sveikata ... 17
1.3.3. Studentų aktyvaus poilsio ypatumų sąsajos su sveikata ... 20
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 24
2.1. Tyrimo eiga ... 24
2.2. Tiriamasis kontingentas ... 25
2.3. Tyrimo metodas ... 26
2.4. Statistinis duomenų vertinimas ... 28
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
3.1. Medicinos fakulteto studentų subjektyvus sveikatos vertinimas ... 29
3.2. Medicinos fakulteto studentų darbo ir poilsio režimo sąsajos su subjektyviai vertinama sveikata... 36
3.2.1. Medicinos fakulteto studentų mokymosi krūvio sąsajos su subjektyviai vertinama sveikata ... 37
3.2.2. Medicinos fakulteto studentų pasyvaus poilsio ypatumų sąsajos su subjektyviai vertinama sveikata ... 44
3.2.3. Medicinos fakulteto studentų aktyvaus poilsio dažnio sąsajos su subjektyviai vertinama sveikata ... 56
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62
LITERATŪRA ... 64
ĮVADAS
Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog akademinis jaunimas – tai reikšminga fiziškai aktyvios ir darbingos visuomenės dalis. 17 - 23 - iais žmogaus gyvenimo metais pasibaigia asmens biologinis brendimas, suintensyvėja santykiai su visuomene, bei formuojasi gyvensenos ir elgsenos įgūdžiai, turintys įtakos asmens sveikatai vėlesniais gyvenimo tarpsniais [1; 80; 81]. Taigi, galima teigti, kad šiuo laikotarpiu kuriami būsimos visuomenės pamatai [19].
Aukštojo mokslo sektorius Lietuvoje yra labai vertinamas ir gerbiamas visuomenės, kadangi išaugusius reikalavimus kompetencijoms dažnai gali padėti pasiekti tik aukštoji mokykla [103; 123]. 2009 - 2010 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, trys ketvirtadaliai (74 proc.) vidurinių mokyklų abiturientų tęsia mokslus universitetuose ir kolegijose. Tais pačiais metais aukštojo mokslo siekė 42 proc. (t.y. 201 tūkst.) 20 - 24 m. amžiaus jaunimo [91]. Nepaisant pastaraisias metais sumažėjusio studentų skaičiaus aukštosiose mokyklose, Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal studentų bei aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunuolių skaičių [16].
Kiek naudos visuomenei duoda studentija, priklauso ne tik nuo šios žmonių grupės intelektualių sugebėjimų, bet ir nuo jų sveikatos. Gera studentų sveikata yra būtina sąlyga rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus, todėl studentų sveikata – daugelio šalių medikų ir mokslininkų dėmesio objektas, taip pat - viena iš prioritetinių sveikatos politikos krypčių [20]. Vienas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono sveikatos politikos “Sveikata 21 - sveikata visiems XXI amžiuje” siekių - iki 2020 m. pagerinti jaunų žmonių sveikatą, kad jie galėtų sėkmingiau atlikti savo vaidmenį visuomenėje [95]. Tačiau pastaraisias metais akademinio jaunimo gyvenimo būdas, fizinės bei psichinės sveikatos būklės blogėjimo tendencijos kelia susirūpinimą visame pasaulyje [39; 76; 77]. Dėl pakitusio gyvenimo ritmo, didelio protinio darbo krūvio bei nuolatinės su studijų procesu susijusios įtampos, studentai priskiriami visuomenės grupei su padidėjusia sveikatos sutrikimų rizika, stebimi greitesni akademinio jaunimo sergamumo, negatyvių gyvensenos pokyčių didėjimo tempai, lyginant su kitomis gyventojų grupėmis [20; 80]. Mokslininkų tyrimai byloja, kad tik trečdalis akademinio jaunimo neturi jokių sveikatos sutrikimų [19].
Vienas iš pagrindinių sveikatą saugančių veiksnių ir ligų profilaktikos elementų yra tinkamai organizuotas darbo ir poilsio režimas, kaip vienas studentų gyvenimo būdą charakterizuojančių rodiklių [104]. Racionali darbo ir poilsio kaita bei trukmė teigiamai veikia jaunimo fizinį išsivystymą, sveikatą, protinį ir fizinį darbingumą bei psichoemocinę būseną [110; 111].
E. Leslie su bendraautoriais teigia, jog studentai reprezentuoja didelę dalį jaunų suaugusių žmonių populiacijos, todėl jų gyvensenos tyrimai yra itin aktualūs [80; 81]. Anot D. Petrausko, vakarų Europos šalyse ir Jungtinese Amerikos Valstijose (JAV) studentų sveikatai bei savijautai, įvairiems
gyvensenos veiksniams skiriama daug dėmesio, tačiau Lietuvoje tyrimų, kompleksiškai bei išsamiai nagrinėjančių studentų darbo ir poilsio režimo sąsajas su sveikatos būkle, yra palyginus mažai [69]. Studentai – specifinė socialinė grupė, kuri pagrindinį dėmesį skiria mokymuisi, dažnai neracionaliai planuoja savo darbo ir poilsio režimą, taigi labai svarbu įvertinti jų darbo ir poilsio režimo bei sveikatos būklės, įvairių nusiskundimų sveikata dažnio sąsajas.
Išsamūs kompleksiniai tyrimai apie studentų sveikatą bei ją veikiančius veiksnius atskleistų realią situaciją ir padėtį, bei būtų naudingi rengiant sveikos gyvensenos mokymo ir sveikatos stiprinimo programas. Daugelį pagrindinių sveikatos problemų galima išspręsti užtikrinant sveikesnį gyvenimo būdą, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatos būklę įtakojančius veiksnius, ir nustatant problemą ankstyvuoju laikotarpiu [52].
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti Medicinos fakulteto studentų darbo ir poilsio režimo ypatumus bei sąsajas su subjektyviai vertinama sveikata.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti Medicinos fakulteto studentų subjektyvų savo sveikatos vertinimą bei nusiskundimų sveikata dažnį;
2. Ištirti Medicinos fakulteto studentų darbo ir poilsio režimo ypatumus;
3. Atskleisti Medicinos fakulteto studentų mokymosi krūvio sąsajas su subjektyviai vertinama sveikata;
4. Nustatyti Medicinos fakulteto studentų pasyvaus ir aktyvaus poilsio ypatumų sąsajas su subjektyviai vertinama sveikata.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Subjektyvus sveikatos vertinimas ir jį lemiantys veiksniai
Įvairios kultūros ir netgi tos pačios kultūros skirtingo amžiaus žmonių grupės turi skirtingą požiūrį į tai, kas kasdieniniame gyvenime yra sveikata. Sveikatos sąvoka gali apimti platų reikšmių spektrą, pradedant nuo siaurai medicininių ir baigiant visa apimančiomis moralinėmis ir filosofinėmis reikšmėmis [63]. PSO apibrėžė sveikatą kaip visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būseną, o ne tik ligos ar neįgalumo nebuvimą. Supratimas, jog biologinių ir psichosocialinių veiksnių sąveika yra abipusė, bei įtakojanti tiek sveikatos sutrikimo pasireiškimą, tiek ir sveikimą, sudarė sąlygas G. L. Engel biopsichosocialinio modelio vystymuisi [13]. Šio modelio esminė prielaida - paciento nusiskundimai negali būti izoliuoti ir analizuojami atskirai nuo psichosocialinių jų priežasčių ir pasekmių. Taigi, paciento sveikatos sutrikimų supratimas negali būti atskirtas nuo jo asmenybės bei jį supančios aplinkos [62]. Sveikata gali egzistuoti ir esant ligai ar net negaliai, tai priklauso nuo žmogaus subjektyvių pojūčių [81; 120].
Subjektyviai suvokiama sveikata – tai visapusiškas savo sveikatos vertinimas, kuris ilgą laiką buvęs tiesiog socialiniu ir psichologiniu sveikatos aspektų tyrinėjimo sritimi, per pastaruosius 30 metų išsivystė kaip savarankiška sąvoka. Savo sveikatos vertinimas – tai subjektyvus, daugiakomponentis bei nesudėtingas ir patikimas sveikatos matas, leidžiantis prognozuoti būsimą sveikatos būklę. Jis rodo ne tik tiriamojo fizinę būklę, bet ir bendrą savijautą, emocinę būklę, bei integruotai atspindi daugelį psichofiziologinių reiškinių. Tai asmeninė patirtis, egzistuojanti nepriklausomai nuo to ar yra liga, negalia ar funkcijų pažeidimas, ar ne [96; 120]. Literatūroje teigiama, jog subjektyviai suvokiama sveikata yra dinaminis įvairių gyvenimo aspektų vertinimas, apimantis pokyčius, o ne tik esamą sveikatos būklę [87].
Žmogus, suvokdamas tokius subjektyvius veiksnius kaip nemalonūs išgyvenimai, nerimą keliantys fiziniai pojūčiai, įvairūs įvykiai, priimami kaip nesėkmės, įtakoja savo savijautos ir sveikatos vertinimus. Mokslininkų teigimu, subjektyvus sveikatos vertinimas, nors ir akivaizdžiai susijęs su objektyviai įvertinama pacientų sveikata, yra tikslesnis sveikatos rodiklis nei medicinos specialistų išvados apie pacientų sveikatos būklę. Manoma, kad subjektyvus savo būklės bei ligos progresavimo suvokimas yra daug ankstyvesnis nei objektyviais metodais nustatomi pakitimai [61]. Psichologinei ir socialinei gerovei įvertinti objektyvių vertinimo priemonių nėra, todėl PSO siūlo sveikatą vertinti taikant subjektyvaus sveikatos vertinimo rodiklį, matuojantį asmens funkcionalumą bei gerovę jo paties vertinimu [cit. pagal 28].
Sukaupta pakankamai daug moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų, rodančių sąsajas tarp subjektyvaus savo sveikatos vertinimo ir daugelio ligų. J. Rodin ir G. McAvay apžvelgę eilę tyrimų
pastebėjo, kad prasčiau suvokiama sveikata susijusi su padidėjusiu neurotiškumu, hipochondrija, depresija ir mažesniu pasitenkinimu gyvenimu [85]. Subjektyvus sveikatos vertinimas yra ne tik svarbus sergamumo ir mirtingumo prognozės rodiklis, bet ir tokių gyvenimo kokybę bloginančių veiksnių kaip funkcinio pajėgumo prastėjimas, lankymosi pas sveikatos specialistus dažnis, naudojimasis medicininėmis paslaugomis bei didėjantis medikamentų suvartojimas, taip pat - vienas iš gyvenimo kokybės rodiklių [84; 99].
2006 m. Eurobarometro domenimis 52 proc. lietuvių savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai. Tuo tarpu Europos sąjungos (ES) vidurkis labai gerai ir gerai vertinančių savo sveikatą - 76 proc. [23]. 2009 m. R. Stukas ir kt., apklausę Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (MF) studentus (n = 99), nurodė, jog gerai savo sveikatą vertino 73,7 proc. tirtų studentų, labai gerai - 7,1 proc. respondentų [93]. Panašios tendencijos pastebimos ir kitų mokslininkų tyrimuose. 2010 m. atliktame tyrime beveik du trečdaliai tyrime dalyvavusių studentų nurodė, kad jų sveikata yra gera, ir tik vienas trečdalis, jog yra nelabai sveiki [86]. 2009 m. R. Proškuvienės ir kt. atliktas tyrimas taip pat patvirtina, kad daugiausiai studentų savo sveikatą vertina kaip gerą [81].
Mokslininkų susidomėjimą vis dažniau kelia ir su subjektyviai suvokiama sveikata susiję bei ją lemiantys veiksniai [96]. R. Rėklaitienė ir kt. teigia, jog subjektyvus savo sveikatos vertinimas apima demografinius, socialinius veiksnius (lytį, amžių, profesiją, gyvenamąją aplinką), fizinės bei psichinės sveikatos rodiklius (arterinį kraujo spaudimą, cholesterolio kiekį kraujyje, priklausomybes, depresiją), taip pat ir funkcionavimo galimybes. Šie įvertinimai jungia individo patirtį ir vertybinius pasirinkimus. Įtakos vertinimui taip pat turi politinė ir ekonominė šalies padėtis [48; 84].
Kalbant apie sveikatą dažnai pabrėžiamas lyčių skirtumas. Lyčių skirtumai lemia nevienodą vyrų ir moterų elgseną. Įvairiais lietuvių ir užsienio mokslininkų duomenimis nustatyta, kad moterų gyvensena sveikesnė, jos kritiškiau nei vyrai vertina daugelį gyvensenos aspektų [80; 116]. Moterų sveikatą labiau lemia psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip stresas, žema savivertė, o vyrų – elgesys, todėl moterys dažniau kenčia dėl psichologinių, o vyrai – dėl fizinių problemų [31; 80]. Skirtumų lyginant sveikatą atsiranda ir dėl skirtingo vyrų ir moterų požiūrio į sveikatą. Anot L. Šeibokaitės ir kt., moterys labiau vertina savo sveikatą ir jų sveikatos sąmoningumas didesnis [100]. Savo sveikatos būklę jos vertina pagal didesnį kiekį su sveikata susijusių ir nesusijusių veiksnių nei vyrai. Taip pat skiriasi fiziologiniai organizmo ypatumai – vyrų ir moterų skirtinga organizmo reakcija į patogeninius aplinkos veiksnius bei pažeidžiamumą: moterys gyvena ilgiau, tačiau dažniau nei vyrai serga įvairiomis lėtinėmis ligomis bei turi funkcinių sutrikimų. Visi šie veiksniai lemia tai, jog moterys savo sveikatą yra linkusios vertinti blogiau, negu vyrai [9; 10; 48; 69; 80; 84].
Anot R. Kalėdienės ir bendraautorių, aukštesnė socialinė ekonominė padėtis bei aukštesnis išsilavinimas turi įtakos geresniam savo sveikatos vertinimui. Žemesnį išsilavinimą turintys žmonės dažniau, nei turintieji aukštesnį išsilavinimą, savo sveikatą vertina kaip prastą. Manoma, kad taip yra
dėl to, jog skirtingo išsilavinimo žmonės gyvena ir dirba skirtingomis sąlygomis [48]. Anot užsienio mokslininkų, kita prielaida yra ta, kad šie žmonės turi skirtingus įsitikinimus, vertybes ir elgesio normas [53; 56]. Tai patvirtina ir Lietuvos mokslininkai, teigdami, jog sveikatą lemiantis elgesys (priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, fizinis aktyvumas, racionali mityba) labiausiai susiję su išsilavinimo lygiu. Žemas išsilavinimas dažnai susijęs su silpnesniu savigarbos jausmu, o tai yra psichologinis sveikatos rizikos veiksnys [48].
K. Manderbacho ir kt. duomenimis, rizikos veiksniai ir elgsenos ypatybės nėra pagrindiniai veiksniai, nulemiantys subjektyvų sveikatos vertinimą. Žymiai didesnės įtakos subjektyviam sveikatos vertinimui turi tuo metu tiriamojo sveikatos būklė ir funkcinis asmens pajėgumas [84]. Tačiau prastesnis savo sveikatos vertinimas ne visada reiškia, kad respondentas serga kokia nors liga. Dažniausiai toks sveikatos vertinimas atspindi emocinę įtampą, psichologinius sunkumus [cit. pagal 48]. Taigi, nors R. S. Paffenbarger ir kt. teigia, jog stipriausią įtaką savo sveikatos vertinimui turi fizinė sveikata, tačiau visuomenės sveikatos požiūriu fizinę žmogaus būklę smarkiai įtakoja ir psichinė sveikata [20; 46].
1.2. Studentų sveikatos ypatumai
Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje teigiama, jog sveikata yra viena didžiausių vertybių [118]. Daugelio suaugusių žmonių vertybinių orientacijų tyrimų duomenimis, pirmenybė teikiama sveikatai. Tai patvirtina 2004 m. sociologinis ”Jaunimo situacijos” tyrimas, kurio duomenimis 98,2 proc. 14 – 29 metų Lietuvos jaunimo sveikatą nurodė kaip svarbiausią dalyką asmeninei laimei [42]. Vertinant studentų vertybinę orientaciją, 2003 m. nustatyta, jog sveikata pirmą vietą vertybių skalėje užėmė trečdaliui tirtų studentų, o 2005 m. Lietuvos studentai sveikatą kaip vertybę iškėlė į pirmąją vietą [17; 27]. Taigi, nors jaunimas labai vertina savo sveikatą, tačiau nuostatos sveikai gyvensenai nepakankamos, nemaža jų dalis neturi išsiugdę sveikatai naudingų įpročių: nesilaiko dienos režimo, per mažai juda, ir reali situacija rodo neigiamas jaunimo sveikatos būklės tendencijas [80]. Daugelio autorių tyrimų duomenimis, akademinio jaunimo sveikata nuolat prastėja [20; 77; 78]. R. Proškuvienės ir bendraautorių teigimu, beveik visi studentai supranta atsakomybę už savo sveikatą ir teigia, kad sveikata turi rūpintis patys, tačiau praktiškai nesugeba susieti to su savo gyvensena [81].
Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojamas įvairių lėtinių neinfekcinių ligų amžius. Akademinio jaunimo sergamumas lėtinėmis ligomis kelia susirūpinimą ir mūsų, ir kitose šalyse. Lietuvoje net iki 37 proc. akademinio jaunimo (atskirais mokslo metais) yra medicininių įstaigų įskaitoje, o specialiai medicininei grupei priskiriama apie 18 - 25 proc. visų studentų [38; 39]. Gera fizinė sveikata yra kaip prevencinė priemonė gerai bendrai sveikatos būklei palaikyti ir išvengti ankstyvo lėtinių ligų pasireiškimo [6]. Fizinė sveikata suprantama kaip įvairių organizmo apykaitos procesų darbinė sąveika, kuri sudaro pagrindą visų organizmo sistemų optimaliai veiklai [20].
Skirtingų mokslininkų duomenimis, kasmet į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja vis daugiau fiziškai silpnesnių, sveikatos sutrikimų turinčių jaunuolių. Į pirmą kursą įstoja tik 61 proc. sveikų studentų (19 - 21 m. amžiaus jaunuoliai), sveikų vaikinų statistiškai patikimai daugiau nei merginų. Visiškai sveikų merginų yra mažiau negu 50 proc., likusios turi įvairių sveikatos sutrikimų. Tarp studentų vyraujantys sveikatos sutrikimai yra regos, širdies ir kraujagyslių sistemos bei judėjimo atramos aparato [20]. Tai lemia daugelio ligų atsiradimą ir mirtingumo nuo jų didėjimą, reikalauja vis didesnių biudžeto išlaidų gydymui [80].
Nagrinėjant studentų nusikundimus dėl sveikatos, R. Proškuvienė ir kt., atlikę tyrimą (n = 1152) nustatė, kad studentus dažnai vargina peršalimo ligų požymiai, galvos skausmai, silpnumas ir greitas nuovargis, skausmai pilve, miego sutrikimai, širdies skausmai. Merginos dažniau skundžiasi sveikata, nei vaikinai. Ypač galvos ir kitais skausmais (80,6 proc.), silpnumu ir greitu nuovargiu (72,2 proc.), tuštinimosi sutrikimais (38,7 proc.), alerginėmis reakcijomis (23,5proc.). Vaikinai dažniau nei merginos skundėsi tik padidėjusiu kraujo spaudimu (29,6 proc.) [80]. 2008 m. S. Dadelo ir kt., ištyrę 7461 aukstųjų mokyklų studentus, nustatė, jog 25,8 proc. vaikinų ir 41,8 proc. merginų dėl įvairių sveikatos sutrikimų vartoja vaistus [19].
Vokietijoje daugiau nei 50 proc. studentų skundžiasi pečių ir nugaros skausmais, trečdalis – gastrointestiniais nusiskundimais. Apie 25 proc. studentų vargina galvos skausmai, dėmesio koncentravimo ir miego sutrikimai. Penktadalį studentų dažnai vargina greitas širdies plakimas, galvos svaigimas [cit. pagal 69].
Su fizine sveikata glaudžiai yra susijusi ir psichinė. Psichinė sveikata interpretuojama kaip sveikatos dalis, psichinio normalumo būsena, kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį [60]. Vienas pagrindinių veiksnių, sukeliančių psichinės sveikatos sutrikimus – nervinė ir emocinė įtampa (stresas), t.y. žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio [36]. Anot J. Pikūno ir kt., stresas gali atsiskleisti per įvairius požymius: emocinius (nerimą, baimę, depresiją, įtampą, irzlumą, negalėjimą pailsėti), kognityvinius (išsiblaškymą, nelankstų problemų sprendimą, sulėtėjusią galvoseną), psichofiziologinius (prakaitavimą, padidėjusį kraujo spaudimą, galvos skausmus, silpnumą, nuovargį, apetito praradimą, nemigą, pakitimus virškinimo ir kvėpavimo sistemose, alergijas), elgesio (neproduktyvų darbą, polinkį į medikamentų ar priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą) [72]. Apskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse, kur medicina įveikė daugelį negandų, iki 60 proc. ligų galima priskirti stipraus streso poveikiui [101]. Taigi, galima teigti, jog psichologiniai veiksniai, kaip ir fiziniai yra svarbūs įtakojant tiek ligas, tiek sveikatos pokyčius bei bendrą sveikatos būklę [9].
Sukaupta pakankamai daug moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų, rodančių, jog studijos aukštojoje mokykloje yra sudėtingas jaunų žmonių psichologinis ir socialinis tarpsnis dažnai lydimas
emocinės įtampos – streso [7; 20; 94]. Anot R. Proškuvienės ir kt., jaunuoliai, dėl fizinių ir intelektinių pokyčių, intensyvios protinės veiklos, didelio mokymosi krūvio bei atsakomybės už savo ateitį, yra labiau pažeidžiami streso, nei kitos amžiaus grupės [79]. D. Petrauskas, ištyręs daugiau nei 1000 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų gyvenseną, nustatė, kad dažniausiai studentams įtampą kelia studijos, studijų reikalavimai. Nuolatinę ir dažną įtampą dėl studijų patyrė 65,8 proc. ištirtų vaikinų ir 59,2 proc. merginų [69]. Vienas pagrindinių veiksnių, sukeliančių emocinę įtampą studijų laikotarpiu, yra neracionalus darbo ir poilsio režimas.
1.3. Studentų darbo ir poilsio režimas bei jo sąsajos su sveikata
Darbo ir poilsio režimas – tai racionalus darbo ir poilsio rūšių derinimas tam tikru laiku. Jo fiziologinė esmė glūdi derinant laiko ir tam tikros veiklos sąlyginius ir nesąlyginius refleksus, suformuojant glaudžius neuropsichologinius ryšius. Iš esmės tai dinaminis stereotipas – sąlyginių ir/ar nesąlyginių refleksų grandinė, įsitvirtinusi galvos smegenų žievėje. Neurofiziologine prasme tai jaudinimo ir slopinimo procesų pusiausvyros būsena, kuri sąlygoja optimalią, ritmišką, maksimaliai efektyvią ir ekonomišką organizmo veiklą [5; 110].
Pagrindiniai jaunimo darbo ir poilsio režimo komponentai, turintys įtakos sveikatai, darbingumui ir fizinei bei psichinei būklei, yra mokymosi krūvis (universitete ir namuose), aktyvus (fizinis aktyvumas laisvalaikiu) ir pasyvus (miegas, pasyvaus laisvalaiko formos) poilsis [5; 41; 105].
Tinkamas darbo ir poilsio režimo komponentų išdėstymas, trukmė bei derinimas yra labai svarbūs darbingumo palaikymo, sveikatos stiprinimo ir pervargimo profilaktikos veiksniai [98; 110].
1.3.1. Studentų akademinės veiklos ypatumų sąsajos su sveikata
Studentiškas amžius – tai vienas svarbiausių asmenybės formavimosi etapų, kuris susijęs su studijų procesu. Studijos yra specifinė, būdinga tik tam tikrai žmonijos grupei gyvenimiškos veiklos sritis ir forma [21].
Aukštojo mokslo uždavinys – kurti, kaupti ir skleisti žinias bei kultūros vertybes, įtvirtinti nacionalinės kultūros savitumą ir ugdyti išsilavinusią, mokslui ir naujoms technologijoms bei kultūros vertybėms imlią asmenybę ir visuomenę. Universitetuose studijos pasižymi nepaliaujamu informacinio srauto didėjimu ir mokymo proceso intensyvumu [55]. Mokymosi krūvis suprantamas kaip ugdytinio darbinės veiklos apimtis jo ugdymo procese [88]. Kasdieninė akademinio jaunimo veikla tiesiogiai susijusi su protiniu darbu ne tik auditorijose, laboratorijose, bet ir per savarankišką saviugdą [51]. Anot V. Jakavičiaus, studijų pagrindas – savarankiškas studentų darbas studijuojant įvairius šaltinius, todėl studijų programose yra skirta nemažai laiko savarankiškam studentų darbui skaityklose, bibliotekose, kompiuterių centruose ir pan. [50].
Mokymasis aukštojoje mokykloje iš esmės pakeičia jaunimo gyvenimo ritmą maždaug ketveriems metams, o medicinos studijų studentams – ir ilgesniam laikotarpiui. Būsimieji medikai – tokia socialinė grupė, kuri turėtų būti motyvuota sveikai gyventi tam, kad galėtų tinkamai atlikti darbą, tiesiogiai susijusį su pacientų skatinimu pasirinkti sveiką gyvenseną [102]. L. Gustaitienės ir kt. teigimu, jaunimo sveikos gyvensenos ypatumai gali būti susiję su studijuojamais dalykais. Tokias sąsajas galėtų lemti vidinis studentų nusiteikimas. Taigi, daroma prielaida, kad toks vidinis nusiteikimas gali turėti įtakos ne tik skirtingų studijų krypčių pasirinkimui, bet ir požiūriui į savo sveikatą [31].
Pakitęs studentų gyvenimo tempas, dažnai sutrikdantis paros režimą, reikalavimų, keliamų šiuolaikinių specialistų lygiui, įgyvendinimas, didelis protinio darbo krūvis, nepalankios aplinkos sąlygos, laiko stoka, mažas fizinis aktyvumas turi įtakos darbingumui ir savijautai, bei gali susilpninti organizmą ir sąlygoti įvairios patologijos atsiradimą [94]. Anot L. Jovaišos, mokymasis - tai sunkus besimokančiųjų darbas, reikalaujantis viso žmogaus: sveikatos, fizinių jėgų, proto, emocijų ir valios, gabumų, noro gerai mokytis, taip pat žinojimo, kaip mokytis [45]. V. Gudžinskienės bei M. Barkauskaitės atlikti tyrimi atskleidė, kad daugiau nei pusė studentų neplanuoja savo laiko. Mokosi nesistemingai, o artėjant koliokviumams, atsiskaitymams ar sesijai, intensyviai mokosi, jaučia įtampą, baimę, nuolatinį nerimą, juos pradeda kankinti nemiga, galvos skausmai, kai kurie darosi apatiški, mažai miega, pervargsta, todėl nukenčia ne tik mokymosi rezultatai, bet ir sveikata [8; 30]. Šią išvadą patvirtina ir S. Dadelo su bendraautoriais, teigdami, jog studento sveikatos požymiai tiesiogiai siejasi su profesinės veiklos efektyvumu [19]. Anot S. Griškonio ir kt., per didelis mokymosi krūvis yra vienas iš rizikos veiksnių pasireikšti dažniems negalavimams bei nusiskundimams sveikata [29].
M. Gaigalienės tyrimo duomenimis (n = 1234) dauguma studentų išstoja iš universitetų, t.y. nutraukia studijas, dėl to, jog nemoka tinkamai suplanuoti savo laiko, arba dėl per didelio mokymosi krūvio organizuojant studijų procesą. Per didelį mokymosi krūvį, kaip išstojimo priežastį 2006 m. nurodė 49,5 proc. tiriamųjų [26]. Kita studentų nurodyta studijų nutraukimo priežastis - pablogėjusi sveikata, bendras išsekimas ar net psichinės sveikatos sutrikimai [8]. V. Gudžinskienės ir kt. 2007 m. atliktų tyrimų duomenimis, 43,8 proc. studentų, kaip priežastį išstoti iš aukštosios mokyklos, įvardijo fizinės sveikatos pablogėjimą: 27,2 proc. – dažną slogą, 24,2 proc. - kosulį, 28,3 proc. - dažną alkį, 8,7 proc. - pykinimą ir pilvo skausmus, 3,4 proc. – skausmus širdies plote, 5,1 proc. – bendrą išsekimą. Daugiau negu 50 proc. visų tiriamųjų nurodė psichinės sveikatos pablogėjimą (39,3 proc. - nuolatinį nuovargį, 35,0 proc. – galvos skausmus, 22,4 proc. - nemigą, 22,3 proc. - nerimą, 8,7 proc. - apatiją) [30]. Tai patvirtina ir užsienio autorių tyrimų duomenys, kurie parodė, jog studentų darbo bei mokymosi laiko planavimas yra tiesiogiai susijęs su patiriamu stresu. Studentai, kurie efektyviai planuoja darbo bei mokymosi laiką, rečiau patiria stresą, susijusį su studijomis universitete bei akademine veikla, nei studentai, nesugebantys efektyviai planuoti darbo, mokymosi laiko [65]. Anot
A. Burbaitės, tinkamai suplanavus savo dienotvarkę galima sumažinti įtampą bei nerimą, ir taip išvengti sveikatos sutrikimų [15]. 2010 m. tyrimo duomenimis (n = 356) apie 60 proc. studentų savo mokymosi krūvį subalansuoja jį derindami su poilsiu [82].
1.3.2. Studentų pasyvaus poilsio ypatumų sąsajos su sveikata
Poilsis tai tokia veiklos, arba ramybės, būklė, kurios metu atsistato arba yra stabilizuojamas darbingumas, nyksta nuovargis, pervargimo reiškiniai [110].
Miegas. Miegas yra natūralus organizmo poreikis bei reikalingiausia ir geriausia pasyvaus
poilsio forma. Kelis dešimtmečius atliekant miego neurofiziologinius tyrimus, buvo nustatyta, kad pagrindinė miego funkcija yra smegenų veiklos sureguliavimas, jos atkūrimas [5; 57 ;98].
Žmonės dirba aktyvų protinį darbą net 16 - 18 valandų per parą. Miegas apsaugo nervines ląsteles nuo pervargimo ir išsekimo. Geriausiai išsimiegama tarp 11 val. vakaro iki 6 val. ryto, o nuolatos keliantis tuo pačiu laiku ryte, stiprėja paros ritmas, lengviau užmiegama [57; 98; 125]. Intensyvų protinį darbą būtina nutraukti apie 1,5 val. prieš miegą, nes dėl intelektinio darbo, kuris atliekamas prieš pat miegą, sunku užmigti [126]. Daugelio mokslininkų teigimu, 16 - 60 m. žmogui pakanka 7 - 8 valandų miego. Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega, taigi miego reikšmė organizmui yra labai svarbi [2; 39; 54; 98].
Miegas būtinas normaliai smegenų veiklai ir apskritai individo funkcionavimui [2; 117]. Miego metu sutvarkomos nervų sistemos vidinės funkcijos ir tokiu būdu paruošiamas organizmas gyvenimui ir dienos veiklai. Jis taip pat svarbus nerviniams - psichiniams procesams atkurti, informacijai apdoroti, ilgalaikei atminčiai įtvirtinti, vegetacinei ir autoimuninei nervų sistemos veiklai sureguliuoti, stabilizuoti. Miego metu vyksta tam tikri fiziologiniai pokyčiai: sulėtėja medžiagų apykaitos intensyvumas, kraujotaka, kvėpavimas, kūno temperatūra, stiprėja imuninė sistema, mažėja streso hormono (adrenalino) kiekis organizme. Organizme vyksta aktyvi kenksmingų medžiagų bei junginių detoksikacija ir šalinimas, sintetinami hormonai, atsinaujina audiniai. Miegant, išskyrus smegenis, visi organai ilsisi ir gauna maisto [57; 98]. Neracionalus miego režimas sąlygoja miego sutrikimus bei su tuo susijusius fiziologinius ir psichologinius nusiskundimus sveikata [43].
Anot D. Kalibatienės ir kt., miego sutrikimus patiria 35 - 40 proc. gyventojų. Sutrikęs miegas gali pasireikšti nemiga, t.y. tokia būsena, kai yra sunku užmigti arba išmiegoti reikalingą laiką. Trumpalaikės nemigos priežastys: miego - būdravimo (darbo ypatybės, laiko juostų kaita, gyvensenos įpročiai), psichologinės (stresas, triukšmas, vaikai ir kt.), psichiatrinės (depresija, nerimas), farmakologinės (alkoholis, kofeinas, tam tikri vaistai), somatogeninės (skausmas, ligos, pablogėjusi sveikatos būklė) [49; 57]. Tai, jog nemiga yra susijusi ir su somatinėmis ligomis, aiškinama susilpnėjusiu organizmo natūraliu imunitetu. V. Liesienės ir bendraautorių teigimu, esminė nemigos
priežastis yra emociniai rūpesčiai, pvz. dieną jaučiama įtampa. Dažniausios jaunų žmonių miego sutrikimų priežastys būna padidėjęs socialinis aktyvumas, padidėjęs mokslo krūvis. Dėl to jie ilgai mokosi vakarais, atsiranda papildomi užsiėmimai, pasikeitęs dienos režimas. Studentai dažnai skundžiasi vėlyvuoju miegu – gali užmigti tik po vidurnakčio. Tai nesureguliuoto aktyvumo - poilsio režimo padarinys [2; 49; 57].
Miego reikšmė yra labai didelė arterinei hipertenzijai prasidėti, vegetacinei reguliacijai bei neuropsichiniams sutrikimams (pvz. atminties, dėmesio, suvokimo) atsirasti [57]. Mažiau miegantiems jauniems žmonėms mažėja galimybės pasiekti geresnių rezultatų akademineje srityje [14]. Sutrumpinus maždaug 60 - čia procentų asmeniui reikalingo miegojimo trukmę, ryškiai sulėtėja psichomotorinės reakcijos [97]. Nustatyta, kad baigus studijas, psichologinio distreso būklė ir depresija dažniau pasireiškė tiems studentams, kurie mokslo metais miegojo mažiau nei 7 val. per naktį arba turėjo kitų miego sutrikimų [49]. Motorikos ir psichikos sutrikimai gali prasidėti, jei miegama mažiau kaip 4 - 5 val. ir daugiau kaip 8 - 9 val. per parą. Remiantis švedų moksliniais tyrimais, sutrumpėjus miego laikui iki 4 val., mirštamumas padidėjo 2,8 karto, o sutrumpėjus miego kiekiui iki 6 val. - 1,7 karto. Pailgėjus miego trukmei daugiau kaip 10 val., mirštamumas irgi padidėjo 1,8 karto [57].
Mokslininkai, tyrinėję studentų miego trukmę, padarė išvadą, jog ketvirtadalis studentų miega mažiau nei 6 val. per parą. 7 - 8 val. išmiega 61,9 proc. vaikinų ir 60,2 proc. merginų [80]. 2009 metais M. Urner ir kt. atliko tyrimus apie miego ypatumus. Tyrimas buvo sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje buvo įvertinti vyresniųjų klasių moksleivių miego režimo ypatumai, antrojoje dalyje įvertinti vėl tų pačių tiriamųjų miego režimo ypatumai, tik jiems jau tapus studentais. Tyrimo duomenys atskleidė, jog įstojus į aukštąją mokyklą, studentų miego režimo ypatumai smarkiai pasikeitė, miegui buvo skiriama mažiau laiko, nei mokantis vidurinėje mokykloje. Pakitęs miego režimas sietinas su pakitusiais mokymosi ir darbo krūviais bei pasikeitusia gyvensena [109].
Rusijoje atlikto tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, jog įstojus į aukštąją mokyklą, smarkiai sutrinka miego režimas, sutrumpėja miego trukmė. Tie patys tiriamieji buvo ištirti du kartus: besimokant mokykloje bei įstojus į aukštąją mokyklą. Paaiškėjo, jog besimokant mokykloje miego sutrikimai pasireiškė 13,0 proc. moksleivių, o įstojus į aukštąją mokyklą, miego sutrikimų dažnis padidėjo 2,5 karto, t.y. 32,5 proc. tiriamųjų nurodė sutrumpėjusią miego trukmę. 4 - 5 val. miegojo 18,0 proc., 6 val.– 42,0 proc.,7 val. - 28,0 proc. ir 8 val. - 12,0 proc. studentų [126].
Anot D. Kalibatienės ir kt., studentai – tai tokia visuomenės grupė, kuri pradeda savo suaugusiųjų gyvenimą intensyviu protiniu darbu aukštosiose mokyklose, todėl miego kokybė jiems ypač aktuali. Nuo miego kokybės priklauso sveikata, dienos veiklos ir gyvenimo kokybė [49; 57]. J. Andriuškienė ir kt. teigia, jog nepatenkintų miego kokybe respondentų su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra blogesnė, lyginant su patenkintais miego kokybe asmenimis. Vyrams ir moterims
nepasitenkinimo miegu galimybę reikšmingai didina blogas savo sveikatos vertinimas, dažnai patiriamas stresas [3; 4].
Sveikų žmonių miegas būna gilus, ramus. Išsimiegojęs žmogus jaučiasi budrus bei darbingas, geros nuotaikos, nes miegant žmogus pailsi fiziškai ir psichiškai. Mokslininkių teigimu, ši būsena ypač svarbi fizinei, psichinei ir emocinei gerovei [39; 57; 98].
Televizija ir kompiuteris. Kanados mokslininkų duomenimis, 15 - 24 metų amžiaus jaunimas
pasyviam laisvalaikiui kasdien skiria vidutiniskai 1,7 val. [35]. Palyginus su kitomis Baltijos šalimis, Lietuvos gyventojai išsiskiria kur kas didesniu polinkiu į pasyvų poilsį. Daugiau kaip 60 proc. Lietuvos gyventojų (atitinkamai Estijos - 43 proc., Latvijos - 52 proc.) pirmenybę teikia pasyviam laisvalaikiui [34]. Pasyvaus laisvalaikio formos būna nejudrios, dažniausiai reikalauja sėdimos padėties. Tai neigiamai veikia fizinę sveikatą [35]. Televizijos žiūrėjimas – tai viena pasyviausių laisvalaikio praleidimo formų. J. Johnson ir kt. duomenimis, televizijos žiūrėjimui skiriama daugiausiai laisvalaikio, neskaitant miego [43]. V. Žydžiūnaitės ir bendraautorių teigimu, kas ketvirtas studentas laisvalaikį leidžia žiūrėdamas televizijos laidas [124].
Televiziją žiūrėti rekomenduojama ne daugiau kaip 2 val. per parą., 2 - 3 kartus per savaitę [5]. 2007 m. J. P. Jankauskas su bendraautoriais, ištyrę beveik 200 Vilniaus universiteto studentų gyvenseną, nustatė, jog televizijos laidų žiūrėjimui per savaitę vidutiniškai I kurso studentai skyrė 4,8 val., o IV kurso - 5,5 val. [37].
Atsižvelgiant į daugelio mokslinių tyrimų išvadas, galima teigti, jog televizijos žiūrėjimas yra susijęs su prastesne sveikata. Žiūrint televiziją pagrindinis krūvis tenka akims ir centrinei nervų sistemai, todėl gali pradėti skaudėti galvą, akis, pablogėti regėjimas, atsirasti miego sutrikimų bei sumažėti darbingumas. Regėjimo sutrikimais skundžiasi net 7 - 14 proc. asmenų ilgai žiūrinčių televiziją [107]. Daugiau laiko prie televizoriaus praleidusiems asmenims būdingesnis antsvoris, rūkymas, alkoholio vartojimas [33]. Taigi, C. S. Berkey ir kt. teigimu, televizijos laidų žiūrėjimas turi įtakos ne tik psichinei, bet ir fizinei sveikatai [11].
Kita tarp jaunimo plačiai paplitusi pasyvaus laisvalaikio forma – kompiuteriniai žaidimai, bendravimas internetinėse pokalbių svetainėse, naršymas internete. 2006 m. L. Viraliūnaitė (n = 371), atlikusi studentų laiko, praleisto prie kompiuterio, analizę, nustatė, jog 36 proc. IV kurso prie kompiuterio praleidžia 3,8 val. per savaitę, o iki 2 val. – 17 proc., kai tuo tarpu 30,4 proc. II kurso studentų prie kompiuterio praleidžia 14 val. ir daugiau, o iki 2 val. – 22,8 proc. [116]. L. Zaveckytės tyrimo duomenimis, kompiuterinius žaidimus žaidžia 61,0 proc. studentų, ir tam skiria vidutiniškai po 2 val. per dieną. Vaikinai 1,6 karto daugiau laiko nei merginos praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus [122].
Pagal higienos normą (HN) 32:2004 „Darbas su videoterminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai“, dirbant kompiuteriu pertraukos turi būti daromos kas valandą po 5 - 10 min. [58].
Nepaisant to, tyrimai rodo, jog dirbdami kompiuteriu pertraukas daro tik 45,1 proc. studentų, vidutiniškai kas 2 val. po 10 - 30 min. [122].
J. V. Vaitkevičiaus teigimu, darbas kompiuteriu yra svarbus individo sveikatos rizikos veiksnys [112]. Nustatyta, kad 40 - 45 proc. dirbančių kompiuteriu žmonių atsiranda astenopijos požymių. Tai patvirtina ir R. Telksnienės tyrimo duomenys: dirbant kompiuteriu mažiau nei 30 min. be pertraukos, 47 proc. asmenų pasireiškė astenopija, o dirbant be pertraukos daugiau nei 30 min. – 66 proc. Taip pat tyrėjų duomenimis, kaklo, pečių ir stuburo skausmų dažnis yra tiesiogiai susijęs su darbo laiku, praleistu prie kompiuterio. 35 proc. asmenų, dirbančių kompiuteriu, skundžiasi dažnu arba nuolatiniu stuburo skausmu, o 34 proc. - pastoviu kaklo ir pečių lanko skausmu. JAV Nacionalinio darbo medicinos instituto duomenimis, 81 proc. dirbančių kompiuteriais žmonių jaučia kaklo ir pečių skaumus, o 78 proc. - nugaros skausmus [107].
Kanados mokslininkų teigimu, pasyviam poilsiui skirtas laikas vėliau turi būti kompensuojamas aktyviomis laisvalaikio formomis [35].
1.3.3. Studentų aktyvaus poilsio ypatumų sąsajos su sveikata
Visuomenės sveikatos populiaciniuose tyrimuose fizinis aktyvumas suprantamas kaip asmens fizinės veiklos visuma, kuri apima tiek sportinę veiklą, tiek aktyvų laisvalaikį, tiek ir fizinę veiklą per visą darbo dieną [40; 73]. Kadangi akademinio jaunimo protinės veiklos metu raumenims tenka labai mažas krūvis, dažnai patiriama nervinė ir emocinė įtampa, jiems ypač tikslingas aktyvus poilsis [108]. Anot J. Skiriaus, žmogaus fizinį aktyvumą laisvalaikiu nulemia socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai, ir jis priklauso nuo pratybų rūšies, individualių žmogaus psichologinių, fizinių ir funkcinių ypatumų, laisvo laiko kiekio ir jo panaudojimo būdų, sporto įrenginių ir tinkamų poilsio vietų, taip pat nuo klimato, geografinių sąlygų [89]. Tačiau amerikiečių mokslininkai nustatė, kad didžiausią įtaką dalyvauti reguliarioje fizinėje veikloje turi išankstinis nusiteikimas tai daryti [37]. Lietuvos aukštosiose mokyklose atlikti tyrimai rodo, kad į aukštąsias mokyklas studentai ateina turėdami teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, bet be vidinio saviugdos poreikio, prastas jų kūno kultūros žinių lygis, silpni savarankiško darbo įgūdžiai [76; 77; 78]. Visai kitas menko studentų fizinio aktyvumo priežastis nurodo D. Mikšys. Jo teigimu, studentai, susiduria su naujomis aktualiomis problemomis, kaip protinio ir fizinio krūvio reguliavimu, darbo higiena, studijų strategijomis, laisvalaikio organizavimu bei vertybių perkainavimu, todėl pertvarkyti savo gyvenimą ir veiklą taip, kad siekiant profesinės kvalifikacijos nenukentėtų sveikata, organizmo darbingumas ir bendras kultūrinis išprusimas, ne visiems pavyksta [64].
Studentų teigimu, jiems būti fiziškai aktyviems trukdo: per dideli mokymosi krūviai, brangios sporto paslaugos, dėmesys kitoms laisvalaikio formoms, nesugebėjimas racionaliai organizuoti savo
darbo ir poilsio režimą, laiko stoka [38; 75; 80]. Šios priežastys rodo, kad studentai nepakankamai suvokia fizinio krūvio deficito žalą žmogaus organizmui, jo sveikatai.
Aktyvus gyvenimo būdas turi tiesioginį ryšį su žmogaus sveikata. Remiantis PSO skelbiamais duomenimis, viena svarbiausių vis gausėjančių lėtinių ligų profilaktikos priemonių pasaulyje yra pakankamas ir reguliarus fizinis aktyvumas. Maždaug 15 proc. lėtinių ligų atsiradimo priežastis – sėdima gyvensena, t.y. fizinis pasyvumas. Fizinis pasyvumas - vienas pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų veiksnių. Fiziniui pasyvumui priskiriama 5 - 10 proc. mirčių Europos regione [40; 119]. Užsienio mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, kuriuose buvo ištirta daugiau kaip 630 tūkst. tiriamųjų, įrodyta, kad profesionalus fizinis aktyvumas arba aktyvus laisvalaikis tiesiogiai susiję su ilgaamžiškumu, netikėtų mirčių rizikos mažėjimu bei lėtinių neinfekcinių ligų prevencija [113].
Tikslingi judesiai, mankšta, sportas veikia ne tik kurį nors vieną organą ar atskirą sistemą, bet visą organizmą [121]. Neginčijamas fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių, raumenų, stuburo sistemoms, medžiagų apykaitai, endokrininei ir imuninei sistemoms [48]. Raumenų veikla lavina aptarnaujančias sistemas: širdies ir kraujotakos – storina širdį, storindama jos sieneles iki geriausio storio, didina jos sistolinį ir didžiausią minutinį tūrį, gerina kraujagyslių tamprumą, didina audinių tūrį. Fizinis aktyvumas padeda reguliuoti kraujo spaudimą, mažina riziką susirgti ateroskleroze, išemine širdies liga ir insultu. Anot R. Dadelienės, visuomenėje sumažėjus fiziniam aktyvumui, plinta širdies ir kraujagyslių ligos. Mokslininkai nustatė, kad fizinis aktyvumas, išeikvojant 1000 – 1100 kcal. energijos per savaitę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, griaučių raumenų pajėgumą, padeda išlaikyti sveiką svorį [115].
Fiziniai pratimai taip pat lavina koordinaciją ir pusiausvyrą. Moksliniai tyrimai rodo, jog koordinacija ir pusiausvyra ypač svarbu nelaimingų atsitikimų buityje bei kritimų profilaktikai [73]. Taip pat gerina sąnarių paslankumą, raumenų, sausgyslių, raiščių tamprumą, padeda išvengti sąnarių pakitimų, gerina žmogaus veiksmų kokybę, padeda ją išsaugoti iki vėlyvos senatvės, jauname amžiuje didina kaulų paslankumą [115]. Fizinė veikla turi didžiulę įtaką žmogaus kaulams ir raumenims. Bet kuriame amžiaus tarpsnyje tinkamai parinktas ir dozuojamas fizinis aktyvumas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė išsivystyti netaisyklingai laikysenai, osteoporozei, osteoartritui, dažniems nugaros skausmams [6].
Kvėpavimo sistemai fizinis aktyvumas daro didelę įtaką stiprindamas kvėpavimo raumenis, gilindamas kvėpavimą, gerindamas plaučių ventiliaciją. Tinkamai parinktas fizinis aktyvumas yra daugelio lėtinių kvėpavimo sistemos ligų gydymo būdas, hipodinaminės pneumonijos prevencijos priemonė, rūkymo žalingų padarinių mažinimo būdas [47; 74].
Kalbant apie fizinio aktyvumo poveikį endokrininei sistemai, daugiausia dėmesio yra skiriama cukrinio diabeto kontrolei ir jo komplikacijų gydymui. Tyrimai įrodė, kad II tipo cukrinio diabeto įmanoma išvengti arba bent jau apsisaugoti nuo galimų komplikacijų, kovojant su antsvoriu ir
nutukimu, skatinant fizinį aktyvumą [6]. Fizinis aktyvumas – viena pagrindinių svorio korekcijos priemonių, nutukimo profilaktikos priemonė, nes judant išnaudojama daugiau energijos, tokiu būdu mažėja riebalų kiekis ir didėja raumenų masė [6; 18; 47]. Fizinis aktyvumas gerina virškinimo trakto veiklą, geriau apsivalo organizmas [115]. Taip pat yra įrodymų, jog yra ryšys tarp sėslaus gyvenimo būdo ir tiesiosios žarnos vėžio [119].
Teigiama, kad yra neabejotinas fizinio aktyvumo ir pagerėjusios psichinės būklės ryšys. Daugiau kaip 150 mokslinių tyrimų patvirtina, jog reguliarus fizinis aktyvumas mažina depresiją bei nerimą, stresą [cit. pagal 66; 71; 90; 92; 101].
Siekiant išvengti lėtinių ligų, PSO rekomenduoja judėti kasdien ar beveik kasdien (bet ne mažiau kaip 5 dienas per savaitę) bent po 30 min. taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir žmogus suprakaituotų [25; 40; 102]. Jeigu fizinis aktyvumas yra mažesnis, tai žmogaus gyvensena yra fiziškai pasyvi ir galimi sveikatos sutrikimai. Nemažai mokslininkų įrodė, jog organizuotos kūno kultūros pratybos, vykdomos ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę, teigiamai veikia studentų fizinį ir funkcinį pajėgumą. Gerai praktiškai ir teoriškai parengti studentai geba veiksmingai taikyti fizinės saviugdos priemones, taip pat studentų optimalus fizinis aktyvumas, parenkant fizinę veiklą pagal studentų galias, žymiai pagerina jų fizinę būklę [cit. pagal 19; 20].
Nustatyta, kad pakankamas fizinis aktyvumas susijęs su geresniu sveikatos vertinimu bei aukštesniais gyvenimo kokybės rodikliais [9; 32; 77; 78; 81]. Taigi, galima teigti, jog fizinis aktyvumas yra viena iš pagrindinių individo fizinės, socialinės ir psichines gerovės sąlygų [90].
R. Proškuvienė ir kt. 2009 m. atlikę studentų sveikatos ir gyvensenos tyrimą (n = 657), padarė išvadą, jog aukštųjų mokyklų studentai per mažai juda [81]. J. P. Jankausko ir kt. atliktų tyrimų duomenimis (n = 1528), daugiau nei pusė apklaustųjų studentų suvokia fizinio aktyvumo naudą, tačiau remiantis minėtų tyrimų rezultatais, nemaža dalis studentų nėra linkę reguliariai sportuoti, palaikyti savo fizinę sveikatą [39]. Nustatyta, kad dalyvavimas intensyvioje fizinėje veikloje sumažėja nuo 3,8 karto (per savaitę) mokykloje iki 2,3 karto (per savaitę) mokantis universitete [38; 39; 77]. L. Škėmienė su bendraautoriais, ištyrusi Kauno medicinos universiteto (KMU) MF studentus (n = 335), nustatė, jog visiškai nesportuoja 52,1 proc. I kurso merginų ir 43,9 proc. I kurso vaikinų, III kurso 41,0 proc. merginų ir 24,4 proc. vaikinų. Vaikinų ir merginų fizinis aktyvumas reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Sportuoja 2 dienas per savaitę 30,1 proc. I ir III kurso merginų ir 35,7 proc. vaikinų (p > 0,05), 3 ar 4 dienas per savaitę sportuoja 21,1 proc. I ir III kurso merginų bei 22,4 proc. I ir III kurso vaikinų (p > 0,05) [102]. Užsienio šalių mokslininkai taip pat pateikia prieštaringus duomenis. JAV mokslininkai, apklausę 800 privačių universitetų studentų, nustatė, kad 3 kartus per savaitę ir dažniau fiziškai aktyvūs buvo 54 proc., 1 - 2 kartus - 28 proc. apklaustų studentų. K. Douglas duomenimis 38 proc. studentų buvo fiziškai aktyvūs bent 3 kartus per savaitę. Australijoje net iki 40 proc. studentų yra fiziškai neaktyvūs, vaikinai fiziškai aktyvesni nei merginos. 81,2 proc. Vokietijos studentų
mankštinosi ar sportavo reguliariai, vaikinai sportavo ilgiau ir intensyviau nei merginos [cit. pagal 69].
Taigi, apibendrinus galima teigti, kad akademinis jaunimas, dėl savo darbo pobūdžio specifiškumo, sudaro ypatingą kontingentą. Vienas iš pagrindinių veiksnių, darančių neigiamą įtaką studentų sveikatai, darbingumui bei fizinei ir psichinei būklei – netinkamas darbo ir poilsio režimas (didelis protinio darbo krūvis, miego trūkumas, nejudri veikla).
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
2.1. Tyrimo eiga
Siekiant nustatyti MF studentų darbo ir poilsio režimo sąsajas su subjektyviai vertinama sveikata, buvo atliktas vienmomentinis epidemiologinis tyrimas, kurio metu studentai buvo apklausiami raštu.
Atrankos vienetas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), Medicinos akademijos (MA), MF visi tyrimo metu buvę ir sutikę dalyvauti apklausoje II ir V kurso studentai. Tokia tiriamujų grupė buvo pasirinkta todėl, kad mokslinėje literatūroje studentiškas amžiaus tarpsnis dažnai įvardijamas kaip vienas svarbiausių asmenybės bei gyvensenos ir elgsenos įgūdžių formavimosi etapų, kuris susijęs su studijų procesu. Medicinos studijos yra itin intensyvios ir psichologiškai įtemptos, todėl medicinos studijų studentai parindinį dėmesį skiria mokymuisi, dažnai nesilaiko pagrindinių darbo ir poilsio režimo elementų [21; 79]. Buvo tikėtasi, kad žemesnio kurso studentų (II) darbo ir poilsio režimo ypatumai reikšmingai skirsis, lyginant su aukštesnio kurso studentais (V), kadangi dar gali būti nespėję įgyti pakankamai savo specialybės žinių bei išmokti jas praktiškai pritaikyti.
Tyrimui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (2010 m. spalio 14 d. Nr. BC-VS(M)-11) (1 priedas), taip pat LSMU, MA, MF dekanas raštu patvirtino, jog neprieštarauja tyrimui. Prieš atliekant tyrimą, buvo atliktas žvalgomasis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 38 II kurso MF studentai. Kadangi žvalgomojo tyrimo metu respondentai suprato visus klausimus, tyrimas toliau buvo tęsiamas kitose II kurso grupėse bei V kurse. Prieš vykdant apklausą, studentai buvo informuoti apie savanorišką dalyvavimą tyrime, anketų anonimiškumą bei supažindinami su tyrimo tikslu. Jiems buvo pateiktos trumpos anketų pildymo instrukcijos. Apklausos metu studentų buvo prašoma atsakinėti į klausimus savarankiškai. Tyrimą atliko šio darbo autorė.
Tyrimas buvo vykdomas 2010 m. spalio - lapkričio mėnesiais. Anketinė apklausa buvo vykdoma LSMU prieš arba po paskaitų, seminarų ar praktinių užsiėmimų, vienu metu dalyvaujant tyrėjui (kad iškilus klausimams bei neaiškumams tiriamieji galėtų gauti atsakymą). Anketas respondentai pildė vietoje. Užpildyti anketą respondentams truko 15 - 20 min. Iš viso buvo išdalintos 452 anketos: II kurse - 294 anketos, V kurse - 158 anketų. Studentai grąžino 394 anketas (atsako dažnis 87,1 proc.). Tarp jų 23 (5,8 proc.) anketos buvo pripažintos sugadintomis, todėl jos nebuvo įtrauktos į duomenų analizę. Anketos iš tyrimo buvo pašalintos dėl šių priežasčių:
Anketos buvo sugadintos, rasta papildomų atsakymų bei komentarų.
Anketoje neatsakyta į visus klausimus arba pažymėta daugiau atsakymų variantų nei buvo nurodyta.
Tyrimui tinkančios buvo pripažintos 371 (t.y. 67,4 proc. visų II ir V kurso studentų) anketos, kurios ir sudarė šio tyrimo duomenų bazę.
2.2. Tiriamasis kontingentas
Pagrindinės tirtų studentų sociodemografinės charakteristikos pateiktos Lentelė Nr. 1
Lentelė Nr. 1 Pagrindinės tirtų studentų sociodemografinės charakteristikos
Nr. Charakteristika n proc. 1. Lytis: Vaikinai Merginos 113 258 30,5 69,5 2. Kursas: Antras (II) Penktas (V) 256 115 69,0 31,0 3. Šeimyninė padėtis: Vedęs/ištekėjusi Nevedęs/netekėjusi Išsiskyręs/išsiskyrusi 9 360 2 2,5 97,0 0,5 4. Vaikai: Turi Neturi 5 366 1,3 98,7 5. Gyvenamoji vieta: Su tėvais Pas gimines Nuosavame būste Nuomojamame būste Pas draugą/draugę Studentų bendrabutyje 112 17 23 122 9 88 30,2 4,6 6,2 32,9 2,4 23,7
2.3. Tyrimo metodas
Medicinos studijų studentams buvo pateikta 43 klausimų anketa, kurią sudarė uždaro ir atviro tipo klausimai (2 priedas). Sudarant anketą naudotasi su sveikata susijusiu gyvenimo kokybės klausimynu “PSO - 100” [39], PSO sveikatos ir elgesio klausimynu [81], KMU ir Bielefieldo (Vokietija) universiteto mokslininkų sudarytu klausimynu, skirtu studentų subjektyviai sveikatai, savijautai ir gyvensenai įvertinti [69], bei G. Šurkienės ir bendraautorių [104] parengtu klausimynu, skirtu studentų darbo ir poilsio režimo ypatumams įvertinti. Taip pat konsultuotasi su kitais panašius tyrimus atlikusiais tyrėjais.
Visus anketos klausimus sąlyginai būtų galima suskirstyti į 3 dalis:
1. Sociodemografiniai klausimai (lytis, kursas, šeimyninė padėtis, vaikai, gyvenamoji vieta). 2. Klausimai, skirti išsiaiškinti kaip MF studentai laikosi pagrindinių darbo ir poilsio režimo
elementų: mokymosi krūvis, apmokamas darbas, pasyvaus bei aktyvaus laisvalaikio trukmė ir dažnis. Kiti darbo ir poilsio režimo veiksniai šiame darbe nebuvo detaliai nagrinėjami.
3. Klausimai, skirti subjektyvios sveikatos bei subjektyviai išsakomų nusiskundimų sveikata dažnio įvertinimui.
Klausimai, skirti išsiaiškinti kaip MF studentai laikosi pagrindinių darbo ir poilsio režimo elementų. Mokymosi krūvis vertintas pagal faktiškai mokymuisi skirtą laiką bei subjektyvią respondentų nuomonę. Tyrimo metu tiriamųjų buvo paprašyta surašyti kiek vidutiniškai valandų tyrimo savaitę jie skyrė studijoms universitete (paskaitoms, seminarams ir praktikos darbams, praktikai ligoninėje ar kitur) bei kiek tą pačią savaitę laiko skyrė savarankiškoms studijoms (kursinių darbų ir programų ruošimui, individualiam mokymuisi namuose ar bibliotekoje, referatų bei pranešimų ruošimui, kitiems mokymosi metodams). Susumavus mokymosi krūvį universitete bei savarankiškų studijų trukmę, buvo apskaičiuotas faktiškas mokymosi krūvis. Studentų faktiškas mokymosi krūvis variavo nuo 7 iki 90 valandų per savaitę. Pagal valandų, skirtų mokymuisi universitete ir savarankiškoms studijoms, skaičių, studentai sugrupuoti į mažo, vidutinio ir didelio faktiško mokymosi krūvio tercilius. Tie studentai, kurie studijoms skyrė [7 – 36 val./sav.], priskirti mažo krūvio, o tie, kurie skyrė [50 – 90 val./sav.] – didelio faktiško mokymosi krūvio grupei. Vidutinio faktiško mokymosi krūvio grupei priskirti studentai, kurie studijoms skyrė [37 – 49 val./sav.]. Siekiant įvertinti subjektyvų mokymosi krūvį, pateiktas uždaro tipo klausimas: „Kaip vertinate mokymosi krūvį universitete?“ bei trys galimi atsakymo variantai: „Per didelis“, „Optimalus“, „Per mažas“. Siekiant išsiaiškinti, ar studentai dirba apmokamą darbą, buvo paklausta „Ar dirbate apmokamą darbą?“. Pagal atsakymus respondentai suskirstyti į dvi grupes: dirbančių ir nedirbančių.
Nakties miego trukmė (atskirai darbo ir poilsio dienomis) buvo apskaičiuota pagal respondentų atsakymus į klausimus: „Kada dažniausiai einate miegoti?“ bei „Kada dažniausiai keliatės?” Pagal
atsakymus studentai suskirstyti į keturias grupes: 9 ir daugiau val., 8 - 7 val., 6 - 5 val., bei 4 ir mažiau val. miegančius studentus. Apie tiriamųjų miego kokybę buvo sprendžiama pagal pasitenkinimo nakties poilsiu dažnį - „Ar ryte jaučiatės gerai pailsejęs/usi?“ bei mieguistumo dienos metu dažnį - „Ar miegate dienos metu?“. Į šiuos klausimus pateikti trys galimi atsakymo variantai: „Visada“, „Kartais“, „Niekada“.
Studentų pasyvaus laisvalaikio dažnis buvo vertinamas pagal atsakymus į tokius klausimus kaip: „Kiek vidutiniškai valandų per dieną žiūrite TV laidas, vaizdo įrašus ir t.t. (per mokslo metus)?“, “Kiek vidutiniškai valandų per dieną žaidžiate kompiuterinius žaidimus, bendraujate internetinėse pokalbių svetainėse, naršote internete (ne mokymosi tikslais per mokslo metus)?“. Pagal pateiktus atsakymus tiriamieji suskirstyti į tris grupes: kiekvienai pasyvaus laisvalaikio formai kasdien skiriantys 1 val. ir mažiau, 2 - 3 val., 4 ir daugiau val.
Vertinant studentų aktyvaus laisvalaikio dažnį, buvo pateiktas klausimas „Kaip dažnai laisvalaikiu užsiimate fiziškai aktyvia veikla (bent 20 - 30 min. iki suprakaitavimo ir padažnėjusio kvėpavimo)?“. Atsakydami į šį klausimą tiriamieji turėjo pasirinkti vieną iš septynių atsakymo variantų nuo „Kasdien“ iki „Niekada”. Pagal atsakymus į šį klausimą studentai buvo suskirstyti į tris grupes. Pakankamai laisvalaikiu fiziškai aktyviais laikėme tuos studentus, kurie kasdien ar 4 - 6 k./sav. buvo fiziškai aktyvūs, mažai fiziškai aktyviais - tuos, kurie fiziškai aktyvūs buvo bent 1 k./sav., o fiziškai pasyvių grupei priskirti studentai, kurie fiziškai aktyvūs buvo 1 k./mėn. ir rečiau.
Klausimai, skirti subjektyvios sveikatos bei subjektyviai išsakomų nusiskundimų sveikata dažnio įvertinimui. Siekiant nustatyti MF studentų subjektyvų savo sveikatos vertinimą, pateiktas
klausimas „Kaip vertinate dabartinę savo sveikatą?“. Vertindami savo sveikatos būklę, tiriamieji galėjo pasirinkti vieną iš penkių atsakymo variantų: nuo “Labai gera” iki “Labai bloga”. Studentų sveikatos būklei įvertinti taip pat pateikti tokie klausimai kaip: „Ar rūpinatės savo sveikata?“. Galimi atsakymo variantai: „Dažnai“, „Kartais“, „Niekada“; „Kaip dažnai kreipėtės į gydytoją dėl ligos per pastaruosius 12 mėn. (išskyrus odontologą)?“. Galimi atsakymo variantai: „Nė vieno“, „1 - 2 kartus“, „3 ir daugiau kartų“. Siekiant įvertinti vartojamų medikamentų rūšis ir dažnį, buvo pateiktas klausimas „Kokius vaistus ir maisto papildus per praėjusį mėnesį vartojote reguliariai (t.y. kasdien ar 1 - 2 kartus per savaitę)?“ (migdomieji, nuo peršalimo ligų, psichotropiniai/raminamieji, analgetikai, antialerginiai, antibiotikai, nuo skrandžio/žarnyno ligų, mikroelementai/vitaminai). Atsakant į šį klausimą, buvo galima nurodyti kelis atsakymų variantus. Pagal tai buvo išskirtos trys tiriamųjų grupės: „Nevartoję“, „Vartoję 1 - 2 rūšis“, „Vartoję 3 ir daugiau medikamentų rūšių“. Mikroelementų ir vitaminų vartojimas buvo analizuojamas atskirai. Tiriamųjų prašyta pagal penkių balų skalę (nuo “Nuolat” (1 balas) iki “Niekada” (5 balai)) nurodyti kaip dažnai per pastaruosius 12 mėnesių juos vargino 27 pateikti nusiskundimai sveikata (pvz.: nervinė įtampa, irzlumas, apatija, nuovargis, miego sutrikimai, galvos skausmas, skrandžio skausmai, skausmai širdies plote, kaklo ir pečių raumenų sutraukimas ir t.t.).
Pagal subjektyviai išsakomų nusiskundimų sveikata dažnį, sumuojant atsakymų balus, buvo apskaičiuotas savijautos indeksas [70]. Interpretuojant rezultatus buvo daroma prielaida, kad aukštesnis savijautos indeksas atspindi geresnę savijautą, žemesnis – blogesnę. Galimas savijautos įvertis variavo nuo 55 iki 133 balų. Tolimesnėje analizėje tiriamieji pagal šio indekso tercilius buvo suskirstyti į tris grupes: geresnės [109 - 133 balai], vidutinės [89 – 108 balai] ir blogesnės [55 – 88 balai] savijautos. Tyrimo pagrindu suskaičiuotas skalės patikimumo rodiklis Cronbach alpha – 0,846. Taip pat tyrime atskirai analizuojami visi nurodyti varginę nusiskundimai sveikata. Pagal kiekvieną nusiskundimą išskirtos trys studentų grupės: dažnai besiskundžiančiųjų tam tikru nurodytu nusiskundimu grupei priskirti visi atsakiusieji „Nuolat“ arba „Dažnai“ (dažniau nei kartą per savaitę), kartais – nurodžiusių atsakymo variantą „Kartais“ (dažniau nei kartą per mėnesį), bei retai - „ Retai“ (dažniau nei kartą per pusę metų) arba „Niekada“.
Norint išsiaiškinti ar studentai sieja savo sveikatos sutrikimus su darbo ir poilsio režimu, buvo paklausta „Ar savo sveikatos sutrikimus siejate su savo darbo ir poilsio režimu?“. Pagal atsakymus į šį klausimą išskirtos dvi studentų grupės: siejantys savo sveikatos sutrikimus su darbo ir poilsio režimu ir nesiejantys.
2.4. Statistinis duomenų vertinimas
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinį programų paketą SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 17.0 for Windows. Skalės vidinis stabilumas matuojamas Cronbach alpha koeficientu. Cronbach alpha koeficiento reikšmė (0,846) rodo pakankamai stiprų skalės vidinį stabilumą ir duomenis galima laikyti patikimais [59]. Procentiniam požymių pasiskirstymui tarp atskirų grupių apskaičiuoti buvo taikoma aprašomoji statistika (dažnių lentelės). Taip pat buvo skaičiuoti ir kiti aprašomosios statistikos dydžiai: vidurkiai, standartiniai nuokrypiai. Statistinės hipotezės apie požymių ryšį tikrintos taikant chi - kvadrato (χ2) kriterijų ir jo laisvės laipsnių skaičių (lls). Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas 95 proc. reikšmingumo lygmuo (p < 0,05). Naudoti tokie statistinių duomenų reikšmingumo lygiai: p > 0,05 – skirtumas statistiškai nereikšmingas; p < 0,05 – skirtumas statistiškai reikšmingas; p < 0,01 – skirtumas esminis; p < 0,001 – skirtumas labai ryškus [12]. Tyrimo duomenys pateikiami lentelėse ir paveiksluose.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Medicinos fakulteto studentų subjektyvus sveikatos
vertinimas
Subjektyvus sveikatos vertinimas yra daugiareikšmė sąvoka, turinti sąsajų su asmens socialiniais ir demografiniais rodikliais bei su sveikata susijusiais veiksniais, tačiau lemiamos reikšmės subjektyvios sveikatos vertinimui tyrimo metu turi asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė: lėtinės ligos, ribotas aktyvumas, psichikos sutrikimai [48; 69; 84].
Analizuojant šio tyrimo rezultatus, paaiškėjo, jog didžioji dalis (58,5 proc.) tiriamųjų savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai. Kas trečias (34,0 proc.) savo sveikatą vertino patenkinamai, beveik kas dešimtas (7,5 proc.) - blogai ir labai blogai. Studentams, vertinant savo sveikatos būklę, nustatyta reikšminga priklausomybė tarp subjektyvaus sveikatos vertinimo ir lyties. Vaikinai dažniau nei merginos savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai (atitinkamai 62,8 proc. ir 56,6 proc., p < 0,05). Subjektyvus sveikatos vertinimas tarp kursų reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05), todėl pateikiant savo sveikatos vertinimo rezultatus, į kursą nebuvo atsižvelgta (pav. 1).
Lyginant vaikinus ir merginas χ2 = 5,6; lls = 2; p < 0,05
Pav. 1 Vaikinų ir merginų skirstinys (proc.) pagal subjektyvų sveikatos vertinimą
Panašūs rezultatai buvo gauti ir M. Basevičienės 2005 m. atliktame tyrime, kurio metu buvo nustatyta, jog moterų, vertinusių savo sveikatą labai gerai ir gerai, buvo statistiškai reikšmingai mažiau nei vyrų (atitinkamai 21,7 proc. ir 34,0 proc., p < 0,001), o vyrai rečiau sveikatą vertino vidutiniškai ir blogai bei labai blogai (p < 0,01). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp subjektyvaus sveikatos vertinimo ir lyties [9]. Gerą studentų nuomonę apie savo sveikatą atskleidžia ir kitų autorių tyrimai. Įdomu pastebėti, kad A. Kavaliauskienė, 2010 m. apklaususi dvylikos aukštųjų mokyklų studentus, pateikia kiek kitokias subjektyvios sveikatos vertinimo tendencijas. Labai gerai ir gerai savo sveikatą
62,8 34,5 2,7 56,6 33,7 9,7 0 10 20 30 40 50 60 70
Gerai ir labai gerai Patenkinamai Blogai ir labai blogai Proc.
Vaikinai Merginos
