DAŽNIAUSIAI PASIREIŠKIANČIOS BEŠEIMININKIŲ KAČIŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO LIGOS THE MOST COMMON GASTROINTESTINAL DISEASES IN SHELTER CATS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

LSMU VA DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKA

Skaistė Grebliauskaitė

DAŽNIAUSIAI PASIREIŠKIANČIOS BEŠEIMININKIŲ

KAČIŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO LIGOS

THE MOST COMMON GASTROINTESTINAL

DISEASES IN SHELTER CATS

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas

2

DARBAS ATLIKTAS LSMU VA SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKA PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios bešeimininkių kačių virškinamojo trakto ligos“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA... 6 SUMMARY... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1 Gastritas ... 10

1.1.1 Skrandžio anatominė sandara ir funkcijos... 10

1.1.2 Gastrito etiologija ... 11

1.1.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika ... 11

1.1.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas ... 12

1.2 Dažniausiai pasitaikančios žarnyno ligos ... 13

1.2.1 Sandara ir funkcijos žarnų ... 13

1.2.2 Etiologija (veiksniai) ... 14

1.2.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika ... 15

1.2.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas ... 16

1.3 Hepatitas... 18

1.3.1 Kepenų anatominė sandara ir funkcijos ... 18

1.3.2 Etiologija (veiksniai) ... 19

1.3.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika ... 19

1.3.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas ... 20

1.4 Pankreatitas ... 21

1.4.1 Kasos anatominė sandara ir funkcijos ... 21

1.4.2 Etiologija ... 21

4

1.4.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas ... 23

2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 24

2.1 Anamnezė ir klinikinis tyrimas ... 24

2.2 Pagalbiniai tyrimai ... 25

2.2.1 Laboratoriniai tyrimai... 25

2.2.2 Rentgenologinis ir ultragarsinis tyrimai, diagnostinė laparoskopija ... 26

2.3 Duomenų analizė... 26

3. TYRIMO REZULTATAI ... 27

3.1 Bešeimininkių kačių sergamumas virškinamojo trakto ligomis ... 27

3.2 Virškinamojo trakto ligų pasireiškimas skirtingose amžiaus grupėse ... 29

3.3 Lyties įtaka virškinamojo trakto ligų pasireiškimui... 32

3.4 Įmitimo įtaka virškinamojo trakto ligų pasireiškimui... 36

3.5 Virškinamojo trakto ligas sukeliantys veiksniai ... 39

3.6 Virškinamojo trakto susirgimų baigtis ... 41

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 44

IŠVADOS ... 48

PADĖKA ... 49

5

SANTRUMPOS

MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija FeLV – kačių leukemijos virusas

FIV – kačių imunodeficito virusas FCoV – kačių koronos virusas FPV – kačių panleukopenijos virusas ALT – alanininė aminotransferazė AST – asparagininė aminotransferazė GPT – alaninaminotrensferazė GOT – aspartataminotransferazė BIL – bilirubinas GGT – gamagliuteintransferazė LDH - laktatdehidrogenazė VT – virškinamasis traktas

EDTA – etilendiamintetraacto rūgšties natrio druska Proc. – procentai

6

SANTRAUKA

Dažniausiai pasireiškiančios bešeimininkių kačių virškinamojo trakto ligos

Skaistė Grebliauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo apimtis 52 psl., pateiktos 3 lentelės ir 16 paveiksliukų, naudojama 30 šaltinių. Darbo tikslas: atlikti bešeimininkių kačių sergamumo virškinamojo trakto ligomis detalią analizę nuo 2015 m. sausio 1 d. dienos iki 2017 m. spalio 31 d. Duomenys rinkti X ir Y gyvūnų globos namuose.

Tyrimo laikotarpiu buvo priimtos 187 bešeimininkės katės, iš kurių 103 sirgo virškinamojo trakto ligomis. Buvo renkami duomenys apie gyvūno rūšį, amžių, lytį, įmitimą, ligos simtomus, atliktus diagnostinius tyrimus ir jų rezultatus, veiksnį, kuris galėjo sukelti virškinamojo trakto susirgimus, paskirtą gydymą, bei ligos baigtį. Išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad 55 proc. bešeimininkių kačių serga virškinamojo trakto ligomis, dažniausiai enterokolitu (51 proc.) ir gastritu (27 proc.). Šios ligos dažniausiai pasireikšdavo abejose prieglaudose. Dažniausiai sirgdavo katės iki 6 mėn. (45 proc., vidutinis amžius 3.1 mėn. ±1.2) ir katės nuo 1 iki 3 metų amžiaus (10 proc., vidutinis amžius 2 m., ±0). Lytis virškinamojo trakto ligų pasireiškimui įtakos neturėjo, sirgo panašus kiekis ir patinų, ir patelių, tačiau hepatitas dažniau pasireikšdavo patinams (P<0.05), o konstipacija (P<0.05) ir pankreatitas patelėms. Virškinamojo trakto ligas dažniausiai sukeldavo netinkama ar pasikeitusi mityba (48 proc.) ir virusinės infekcijos (31 proc.): prieglaudoje X - mityba, prieglaudoje Y - virusinės infekcijos. Gastritą, enterokolitą, konstipaciją, pankreatitą dažniausiai sukeldavo netinkamas (pasikeitusi) mityba, o hepatitą - virusinės infekcijos. Dažniausiai virškinamojo trakto ligos pasireikšdavo išliesėjusiems gyvūnams (71 proc.), rečiau normalaus įmitimo (27 proc.). Bešeimininkės katės sergančios virškinamojo trakto ligomis dažniausiai pasveikdavo (65 proc., P<0.05), rečiau liga baigdavosi letaliai (30 proc.). Prieglaudoje X gyvūnai dažniau būdavo eutanazuojami (P<0.05), o prieglaudoje Y daugiau buvo gaišimo atvejų (P<0.05). Sergančios hepatitu dažniausiai buvo eutanazuojamos, o sergančios gastritu, enterokolitu ar konstipacija dažniausiai pasveikdavo.

7

SUMMARY

The Most Common Gastrointestinal Diseases in Shelter Cats Skaistė Grebliauskaitė

Master‘s Thesis

Thesis consists of 52 pages, it contains 3 tables and 16 figures, it references 30 sources. Thesis aim: detailed analysis of gastrointestinal diseases morbidity in shelter cats from 2015 January 1st _to

2017 October 31st_{. Data was gathered in X and Y animal shelters.}

In the period of this study 187 cats were sheltered, 103 of them had gastrointestinal diseases. Gathered data included: animal species, age, sex, body condition, clinical symptoms, conducted diagnostic tests and their results, probable causal factors, treatment and end of illness. After data analysis it turned out that 55% of shelter cats had gastrointestinal diseases: most commonly enterocolitis (51%) and gastritis (27%). These two diseases were most common in both animal shelters. Most affected were cats younger than 6 months (45%, average age 3 months ±1.2) and cats between 1 and 3 years age (10%, average age 2 years ±0). Sex had no influence on gastrointestinal diseases occurance: similar number of males and females were affected, however males more frequently had hepatitis (P<0.05) and females were more prone to have constipation (P<0.05) and pancreatitis. Most common causal factors were unsuitability or changes in diet (48%) and viral infections (31%): respectively in shelters X and Y. Gastritis, enterocolitis, constipation and pancreatitis were mostly caused by unsuitable (or changes in) diet, hepatitis in most cases was caused by viral infections. Too thin cats were affected the most (71%), meanwhile cats that were in normal body condition were affected less often (27%). Shelter cats fully recovered most frequently (65%, P<0.05), lethal ending occured less often (30%). In shelter X cats were euthanized more frequently (P<0.05), and in shelter Y there were more cases of terminal illness (P<0.05). Cats that had hepatitis most often were euthanized, and those that had gastritis, enterocolitis and constipation recovered more often.

8

ĮVADAS

Virškinamasis traktas susideda iš burnos ertmės, seilių liaukų, stemplės, skrandžio, plonojo ir storojo žarnyno, taip pat virškinimo procese dalyvauja kepenys ir kasa. (1)

Burnos ertmėje prasideda mechaninis maisto smulkinimas, trynimas, maisto suvilgymas seilėmis, kurias sekretuoja seilių liaukos. Seilės suvilgo maistą, kad jis lengviau slystų virškinamuoju traktu, bei jose esantys virškinamieji fermentai pradeda cheminį maisto virškinimą. (2)

Tuomet iš burnos ertmės maistas stemple slenka į skrandį, kur yra kaupiamas, o suvirškintas patenka į plonajį žarnyną. (3) Skrandyje toliau vyksta cheminis maisto virškinimas, kuriame dalyvauja druskos rūgštis ir virškinimo fermentai. (3) Taip pat maistas vis dar mechaniškai trinamas ir maišomas, kad geriau susimaišytų su skrandžio sultimis. (3)

Maistui patekus į žarnyną vyksta maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų, elektrolitų ir skysčių pasisavinimas. (2, 3) Dvylikapirštėje žarnoje ir toliau plonajame žarnyne tęsiamas maisto cheminis virškinimas, kuriame dalyvauja virškinimo fermentai. (2) Dėl peristaltinių žarnyno judesių maistas iš lėto yra maišomas ir slenka virškinamuoju traktu (2) link anuso. (5) Storajame žarnyne absorbuojamas vanduo ir elektrolitai, bei palaikomas jų balansas organizme. (2,4) Taip pat formuojamos ir kaupiamos išmatos. (4)

Virškinimo procese dalyvauja kepenys, kurios atlieka daugybę funkcijų, tokių kaip: kenksmingų medžiagų detoksikacija, cholesterolio ir tulžies gamyba, kuri išskiriama į dvylikapirštę žarną padeda neutralizuoti skrandžio rūgštį, bei emulguoja riebalus. (5) Taip pat kepenyse vyksta maisto medžiagų metabolizmas, vitaminų ir mineralų kaupimas bei saugojimas, vyksta hormonų metabolizmas, krešėjimo ir nekrešėjimo faktorių gamyba ir aktyvavimas. (5) Kepenys dalyvauja imunologiniuose ir hematologiniuose procesuose. (5)

Kasa gamina virškinimo fermentus, kurie per lataką išskiriami į dvylikapirštę žarną, bei atlieka cheminį maisto medžiagų virškinimą. Taip pat kasoje yra sekretuojami hormonai, kurie veikia virškinimo procesus. (5) Išskirtos kasos sultys taip pat dalyvauja skrandžio sulčių neutralizacijos reakcijose, stabdo bakterijų plitimą plonajame žarnyne. (3)

Taigi, virškinamajame trakte vykstantys procesai yra gyvybiškai svarbūs organismui, bei bet koks sutrikimas jame, gali turėti stiprų neigiamą poveikį gyvūnui ar baigtis letaliai. (3)

Dauguma autorių teigia, kad virškinamojo trakto ligos yra retos katėms, kurios turi šeimininkus, tačiau atliekant savanorystę gyvūnų globos namuose pastebėjau, kad bešeimininkės katės neretai serga

9

virškinamojo trakto ligomis. Todėl buvo nuspręsta panagrinėti virškinamojo trakto ligų pasireiškimą bešeimininkių kačių tarpe.

Darbo tikslas: atlikti bešeimininkių kačių sergamumo virškinamojo trakto ligomis detalią analizę nuo 2015 sausio 1 dienos iki 2017 spalio 31 dienos.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti kaip dažnai bei kokiomis virškinamojo trakto ligomis serga bešeimininkės katės. 2. Išsiaiškinti ar virškinamojo trakto ligų pasireiškimui turi įtakos bešeimininkės katės amžius. 3. Nustatyti ar gyvūno lytis susijusi su virškinamojo trakto ligų pasireiškimu.

4. Išsiaiškinti ar gyvūno įmitimas atkeliavus į gyvūnų globos namus, turi įtakos virškinamojo trakto ligų pasireiškimui.

5. Nustatyti kokie veiksniai dažniausiai sukelia virškinamojo trakto ligas bešeimininkėms katėms. 6. Išanalizuoti kokia dažniausiai būna bešeimininkių kačių virškinamojo trakto ligų baigtis.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Gastritas

1.1.1 Skrandžio anatominė sandara ir funkcijos

Skrandis tai virškinamojo trakto dalis į kurią maistas patenka iš stemplės, o išeina į dvylikapirštę žarną. Maisto judėjimą į ar iš skrandžio reguliuoja stemplės – skrandžio ir prievarčio sfinkteriai. Šis organas yra pilvo ertmės kranialinėje dalyje prie diafragmos ir kepenų, prisipildęs siekia pilvo sieną, o kai yra tuščias nesiekia. Sudaryras iš įskrandžio, skrandžio dugno, skrandžio kūno ir skrandžio prievarčio dalių, bei didžiosios ir mažosios kreivių. Skrandžio dydis ir forma priklauso, nuo maisto ir dujų kiekio jame, šalia esančių organų dydžio ir padėties. (5)

Skrandžio siena sudaryta iš serozinio dangalo, raumeninio dangalo ir gleivinės. Susitraukiant raumeninio dangalo skaiduloms vyksta skranžio peristaltiniai judesiai. Gleivinėje esančios liaukos gamina ir išskiria gleives ir virškinimo fermentus. (5)

Skrandžio veiklą reguliuoja neurologiniai ir hormoniniai faktoriai. Neurologiniai, tai maisto matymas, užuodimas, esant šiems veiksniams skrandis ruošiamas maisto priėmimui: aktyvėja druskos rūgšties ir gleivių išskiriamas kiekis. Taip pat įtakos turi ir psichologiniai veiksniai, kaip stresas, nerimas, baimė. O hormoniniai, tai hormonas gastrinas, kuris išskiriamas skrandžio liaukų, kai į skrandį patenka maistas ar skrandis ištuštėja. Gastrinas stimuliuoja druskos rūgšties ir gleivių gamybą bei greitina skrandžio susitraukinėjimą. Taip pat hormoninėje reguliacijoje dalyvauja enterogastronas, kuris gaminamas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinių susikirtimo vietoje ir stabdo skrandžio judrumą, bei skatina skrandžio rūgšties neutralizavimą.(2)

Skrandžio funkcijos:

 Maisto patekusio į virškinamąjį traktą kaupimas; (3)  Maisto patekimo į dvylikapirštę žarną kontrolė; (3)

 Cheminis maisto virškinimas. Srandžio liaukos gamina druskos rūgštį, kuri reikalinga palaikyti reikalingam pH geram virškinimo fermentų aktyvumui ir virškinimo fermentus (3): pepsinogeną, kuris patekęs į druskos rūgštį aktyvuojasi į pepsiną ir hidrolizuoja baltymus į mažesnes molekules; (2)

11

 Apsauginė. Skrandžio gleivinės paviršiuje esančios liaukos gamina ir į skrandžio vidų išskiria gleives. (5) Gleivės apsaugo skrandžio gleivinę nuo druskos rūgšties ir fermentų poveikio, bei sutepa maistą, kad lengviau slystų virškinamuoju traktu (2).

1.1.2 Gastrito etiologija

Srandžio uždegimas – gastritas, jo atsiradimo priežastis ar sukelėjas labai retai nustatomas. (4, 6) Liga gali būti ūmios ir lėtinės formos (4).

Veiksniai sukeliantys gastritą:

 Netinkama mityba: atliekų ėdimas, apsinuodijimas maistu, tam tikrų maisto produktų netoleravimas.

 Svetimkūniai: kaulai, žaislai, plaukų sankaupos.

 Vaistai: nesteroidiniai priešuždegiminiai, kortikosteroidai, antibiotikai.  Toksinai: sunkieji metalai, augalų toksinai, valikliai, balikliai.

 Sisteminės ligos: uremija, kepenų ligos, hipoadrenokorticizmas.  Parazitai: Ollulanus spp., Physaloptera spp..

 Bakterijos: bakterijų išskiriami toksinai ar pačios bakterijos, kaip kad Helicobacter.  Virusai.

 Grybeliai. (4)

1.1.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika

Tiriant mikroskopu, pastebimi skrandžio liaukinio epitelio nekroziniai, degeneraciniai, proliferaciniai pokyčiai. Galima liaukų atropija. (6)

Stebint vizualiai skrandžio gleivinė edemiška ir sustorėjusi, skrandžio viduje gali būti šviežio kraujo ar kraujo krešulių. Taip pat galima pastebėti gleivinės erozijas ar opas. Skrandžio limfiniai mazgai padidėję, edemiški. (6)

Gastrito diagnostikai galima atlikti skrandžio gleivinės biopsiją, endoskopinį, echoskopinį, rentgeno tyrimą, kraujo morfologinius bei biocheminius tyrimus (4), bakteriologinį tyrimą (6).

Kraujo morfologiniai tyrimai gali rodyti anemiją, jei yra kraujavimas į skrandį, limfocitozę, eozinofiliją, neutrofiliją. Biocheminiai kraujo tyrimai gali rodyti inkstų sutrikimus, kaip kad azotemija ar izostenuriją, dėl dehidratacijos (4). Taip pat gali būti kepenų fermentų padidėjimas ar padidėjęs bilirubino kiekis kraujyje. Dėl elektrolitų disbalanso sumažėjęs kalio, chloro kiekis (4).

12

Rentgeno tyrimas parodo esančius svetimkūnius, skrandžio sienoje esančią kiaurinę žaizdą, o kontrastinis rentgeno tyrimas, padeda įvertinti skrandžio prisipildymą ir praeinamumą (4).

Ultagarsinis tyrimas taip pat padeda įvertinti skrandžio prisipildymą, galima pamatyti susidariusius patologinius darinius. (4) Atliekamas kai yra vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmingumas, palpuojant jaučiami patologiniai dariniai, svorio kritimas ir anoreksija, įtariamas svetimkūnis virškinamąjame trakte ar įtariama išvarža (7). Galima tirti skrandžio motoriką, skrandžio sienos storį, organo dydį, limfinius mazgus. (7) Doplerio pagalba, galima tirti kraujo aprūpinimą, kraujavimą į ar iš skrandžio. (7)

Endoskopinis tyrimas padeda įvertinti skrandžio pažeidimus iš vidaus, ištirti ar nėra erozijų, opų, svetimkūnių, kraujavimo į skrandžio vidų (4). Atliekamas viršutinio gastrointestinalinio trakto endoskopinis tyrimas, vertinama stemplė, skrandis ir dvylikapirštė. (8) Ši procedūra, nesukelia didelės invazijos ar traumavimo, mažas sergamumas ir labai mažas mirštamumas. (8) Prieš tai reikia atlikti rentgenologinį tyrimą, kad įsitikinti, jog tikrai nebūtų svetimkūnių. (8) Šis tyrimas padeda geriausiai įvertinti gleivinės pokyčius. (8) Tačiau negali padėti nustatyti funkcinius sutrikimus, motorikos sutrikimus, perdidelę sekreciją, ištirti visą intestinalinį traktą, pogleivinius darinius. (8) Endoskopinis tyrimas atliekamas jei yra pykinimas, seilėtekis, lėtinis vėmimas, vėmimas ar tuštinimasis su krauju, nepaaiškinama anoreksija. (8)

Taip pat informatyvu atlikti gleivinės biopsiją, endoskopijos ar laparotomijos metu (9). Gastritą sukėlusį veiksnį galima nustatyti pagal veiksmingą gydymą (4).

1.1.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas

Dėl skrandžio gleivinės pažeidimų ar uždegimo pasireiškia staigus vėmimas (4), gali būti šviežio kraujo ar kraujo krešulių (6), sutrinka apetitas, gyvūnas atsisako ėsti. Taip pat gyvūnas jaučia silpnumą (4), būna apatiškas (6), palpuojant kranialiai pilvas skausmingas (4) Sumažėjęs odos elastingumas dėl dehidratacijos ir elektrolitų sumažėjimo. Išblykšta gleivinės (4), krenta kūno svoris, suintensyvėja kailio šėrimasis (6).

Sergant gastritu taikomas simtominis ir palaikomasis gydymas. (4)

Taikoma skysčių terapija. Jei gyvūnas nevemia galima dažnai ir mažais kiekiais skysčius girdyti per burną, o jei vemia būtina skysčius leisti per veną. (4)

13

Skiriama gydomoji arba bado dieta. Jei gyvūnas stipriai vemia, tai 24 valandas gyvūnui maisto per burną neduodama. Gydomoji dieta gali būti gaminama namuose: virta vištiena su ryžiais, liesa varškė su ryžiais santykiu 1:3. Maistas turi būti neaštrus, neriebus, lengvai virškinamas (4), nes sunkiai virškinamas maistas ilgiau būna skrandyje padidindamas tikimybę sukelti vėmimą ar maisto atrijimą. (10) Taip pat tinka komercinis, su sumažintu riebalų kiekiu ir ryžių pagrindu pašaras. (4). Tačiau yra ir kita nuomonė, kadangi katės yra tikros mėsėdės, dėl to joms reikalinga mityba su dideliu kiekiu baltymų, nuo mažo iki vidutinio riebalų kiekiu, bei mažu kiekiu angliavandenių. Maistas duodamas mažais kiekiais kelis kartus per dieną. Tačiau ši dieta prieštarauja bendrai priimtai nuomonei, kad geriausias mitybos būdas yra šerti kates su vištiena ir ryžiais ar laikyti be maisto. Rekomenduojama šerti tik vištiena. (10) Kates reikia šerti dažnai po nedaug (4), nes katės turi mažiau išplėstą skrandį (10). Tuomet palaipsniui, maždaug per savaitę, grįžti prie įprasto maisto (4), nes staigiai grįžus prie įprasto maisto, liga gali atsinaujinti (11).

Taip pat skiriami skrandžio gleivinę saugantys vaistiniai preparatai, bei absorbentai. Bismuto subalicilatas, kaolino pektinas, sukralfatas dažnai skiriami prie ūmaus vėmimo ar diarėjos padengti gleivinę, surišti bakterijas ir jų toksinus. Šie preparatai tikriausiai efektyvesni ir saugesni nei antibiotikai. Skrandžio rūgšties blokatoniai, kaip H2 receptorių antigonistai gali būti skiriami, tačiau dažniausiai skiriami gyvūnams su skrandžio erozija ar opomis. Nerekomenduotina skirti antiemetikų. (4).

Jei yra skrandžio gleivinės erozija ar opos, tai skiriami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai. Gleivinės apsauga, dieta, antiemetikai, antibiotikai ir skausmą malšinantys vaistai. Jei prarasta daug kraujo, tai atliekamas kraujo perpilymas. (4)

1.2 Dažniausiai pasitaikančios žarnyno ligos

1.2.1 Sandara ir funkcijos žarnų

Žarnos išsidėstę pilvo ir dubens ertmėje. Kabo ant pilvo pasaito. Žarnų gleivinė sekretuoja fermentus, bei gleives, susikirtimo vietoje su skrandžio gleivine sekretuoja hormonus. Išskiriama plonosios žarnos: dvylikapirštė, tuščioji, klubinė, ir storosios žarnos: akloji, gaubtinė, tiesioji žarna. (5) Žarnų gleivinė sudaryta iš gaurelių ir mikrogaurelių, dėl to yra didelis žarnų gleivinės paviršiaus plotas, dėl kurio geriau vyksta maisto medžiagų, elektrolitų ir skysčių absorbcija. (4) Žarnų gleivinėje yra natūrali specifinė mikroflora. (4)

Chimusas, pusiau kieta masė, sudaryta iš maisto dalelių ir skrandžio sulčių, į žarnas patenka iš skrandžio. Angliavandeniai ir riebalai būna beveik nepakeistos struktūros, o baltymai hidrolizuoti į

14

mažus polipeptidus, nors dvylikapirštės žarnos virškinimo fermentai gali pilnai suvirškinti ir nesuskaidytus baltymus. (2)

Žarnyno funkcijos:

 Pasisavina maisto medžiagas (proteinus, lipidus, angliavandenius), vitaminus, mineralus, elektrolitus, skysčius (2, 4);

 Cheminis maisto virškinimas (2). Dvylikapirštės žarnos liaukos sekretuoja virškinimo fermentus: lipazę, amino peptidazę, dipeptidazę, nucleotidazę, nukleosidazę ir enterokinazę, maltazę, laktozę, sakarozę. Vyksta baltymų, riebalų ir angliavandenių cheminis virškinimas (2);  Mechaninis maisto virškinimas, per suderintus (ritmingus) žarnų raumeninio sluoksnio

susitraukimus. Šie judesiai sumaišo maistą su žarnų sekretu, taip pat paskirsto virškinamo maisto daleles po gleivinės paviršių, ir lėtai slenka maistą per virškinamąjį traktą. Gaurelių, kurie išsidėstę gleivinės paviršiuje, nuolatiniai šlavimo judesiai maišo chimusą, kuris kontaktuodamas su žarnų sienele padidina maisto dalelių absorbciją (2);

 Apsauginė. Iškart po maisto patekimo iš skrandžio, dideli kiekiai gleivių gaminami brunerio liaukų, kurios yra išsidėsčiusios iškart dvylikapirštės viduje. Šios gleivės apsaugo žarnų gleivinę nuo dirginimo ir erozijos, kurias gali sukelti skrandžio sultys, kurios patenka iš skrandžio ir suvilgo maistą, kad jis lengviau slystų virškinamuoju traktu (2);

 Storosios žarnos absorbuoja vandenį ir elektrolitus. (2) Palaiko jų balansą organizme (4);  Storajame žarnyne saugomos ir formuojamos išmatos (4);

 Žarnynas yra natūralių mikrobakterijų ekosistemos rezervuaras (4);  Slenka maistą link anuso (5);

1.2.2 Etiologija (veiksniai)

Dažniausi žarnyno sutrikimai: plonojųjų žarnų uždegimas – enteritas, storojųjų žarnų uždegimas – kolitas arba gali būti kostipacija. (4)

Žarnyno sutrikimus sukeliantys veiksniai labai retai nustatomi (4, 6). Žarnyno sutrikimai gali būti pirminiai arba antriniai. Antriniai išsivyto dėl kepenų, kasos, endokrininės sistemos sutrikimų. Taip pat gali sukelti virusai, kaip korona virusas, bei bakterijos, kaip kad užsikrėtimas patologinėmis E. Colli bakterijomis ar bakterijų toksinais, grybeliais. (4) Pirminiai gali būti sukelti dėl netinkamos mitybos, (6) tam tikrų maisto produktų netoliaravimo, bei žarnyno sutrikimai, gali sukelti tam tikro maisto netoleravimą (11). Enterokolitą gali išprovokuoti patekę toksinai. (11) Kolitas gali būti parazitinės

15

kilmės, sukeltas T. Foetus, kurios dauginasi storosiose žarnose. Dažniausiai serga jaunos, tankiai gyvenančios katės. (12)

Konstipaciją sukelia mityba (per daug skaidulų, prasta mityba likučiais, svetimkūnis), aplinka (neaktyvumas; pokyčiai dienos rutinoje; nesanitarinės gyvenimo salygos), skausmingas tuštinimasis (dyschezia), žarnos obstrukcija (senas dubens lūžis; auglys ar svetimkūnis, rektalinis divertikulas), neuromuskuliarinis (nugaros smegenų įnervacijos sutrikimas), skysčių ir elektrolitų disbalansas (dehidratacija, hipokalemija, hiperkalcemija), sukeltas vaistų ( anticholergetikai, opiatai). Pasitaiko vidutinio amžiaus ar senesnėms katėms. (4) Storųjų žarnų sutrikimai gan dažnas sutrikimas smulkiųjų gyvūnų tarpe. (13)

1.2.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika

Matomi mikroskopiniai pakitimai žarnų gleivinėje: gaurelių degeneracija, nekrozė, proliferacija, giaureliai neįprastos formos, liaukų atrofija (6), audiniuose galima rasti eritrocitų, kraujo plokštelių (12). Žarnų sienelė edemiška, infiltruota limfocitais, neutrofilais, monocitais, makrofagais ir plazmos ląstelėmis. Matomos fibrozinės skaidulos. (6).

Vizualiai žarnų gleivinė sustorėjusi, gausu gleivių, tačiau mukoza ir seroza gali būti be pažeidimų. Žarnų pasaito limfiniai mazgai uždegimiški, padidėję, edemiški. (6) Žarnų spindyje gali būti kraujo, gleivinėje kraujosruvų. (12)

Kraujo tyrimai rodo anemiją, mikrocitozė, trombolitozė, makrolitozė, eozinofiliją, neutrofiliją, leukopeniją, bei hematopoetinį sutrikimą, taip pat sumažėjusį MCHC rodiklį ir trombocitų kiekį. (4)

Nustatyti ar ne virusinės kilmės susirgimas padeda ekspres testai: FeLV/FIV testas, mėginys imamas iš kraujo, bei korona viruso ekspres testas, mėginys imamas iš išmatų. (4)

Taip pat atliekamas kaprologinis tyrimas, kuris padeda nustatyti ar sutrikimą sukėlė pirmuonys, kaip kad Giardia trophozoite ar Coccidia oocysts.(4) Kaprologiniu tyrimu taip pat galima nustatyti parazitozes, bei patogenines bakterijas (14). Kaip kad Salmonella spp., Campylobacter spp.,

Treponema, Escherichia coli ar C. Perfringens,(6) Clostridium difficile (14).

Naudinga atlikti rentgeno tyrimą, jis padeda nustatyti svetimkūnius, plaukų sankaupas, auglius, obstrukcinius sutrikimus žarnyne, bei padeda įvertinti dujų ir išmatų kiekį žarnose. Kontrastinis rentgeno tyrimas parodo dalinę ar visišką žarnų obstrukciją. (4)

Ultragarso tyrimas parodo auglius, invazijas, limfodenopatiją, bei ascitą. Taip pat jo metu galima su adata aspiruoti padidėjusius limfinius mazgus, auglius. (4)

16

Taip pat naudojami plonųjų žarnų funkcinių testai, kvėpavimo vandenilio analizė (bakterijų vandenilio produkcija), žarnų absorbcijos testas ir žarnų pralaidumo testas. (4)

Biopsija, kurią galima atlikti su endoskopu, paimamas gleivinės gabalėlis ar tiesiog žarnų gleivių. Chirurginė biopsija laparatomijos metu, jos metu galima paimti didesnius mėginius ir iš daugiau skirtingų vietų. Taip pat galima apžiūrėti pilvo ertmę ir kitus organus. (4) Taip pat rekomenduojamas kolonoskopinis tyrimas, kurio metu galima įvertinti žarnų gleivinę, pokyčius joje, bei atlikti biopsiją. (9)

Endoskopinis tyrimas. Viršutinio intestinalinio trakto endoskopinio tyrimo metu turiama stemplė, skrandis, dvylikapirštė, jei gyvynas smulkesnis, tai galima ir kitas plonąsias žarnas ištirti, iki kol siekia endoskopo žarnelė. (8) Apatinio intestinalinio trakto endoskopinio tyrimo metu tiriamas storasis žarnynas. Prieš tai atlikti rentgenologinį, kontrastinį tyrimus, laparoskopoiją ir jos metu paimti biopsiją. Endoskopijos metu apžiūrima gleivinė. Atliekama esant diarėjai su ar be kraujo, konstipacijai. (8) Galima ir laparoskopijos metu naudojant endoskopą paimti juo biopsiją, jei reikia nedidelio mėginio. (8)

Konstipacijo diagnostika: diagnozuojama palpuojant pilvą ar atliekant rentgeno tyrimą. (4) 1.2.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas

Sergant enteritu pasireiškia viduriavimas, dehidratacija, pilvo diskomfortas, anoreksija, ascitas, polifagija, vėmimas, svorio mažėjimas, edema. (4)

Esant kolitui stiprus viduriavimas, išmatose gali būti šviežio kraujo, daug gleivių, tačiau kiti požymiai būna reti, gyvūnas aktyvus, turi gerą apetitą. (4)

Taikomas nespecifinis simtominis ir palaikomasis gydymas. Skysčių terapija, gydomoji dieta, absorbentai ir protektantai, žarnų sekrecijos ar judrumo modifikatoriai, antimikrobiniai vaistai, probiotikai ir prebiotikai, imunosupresantai. (4)

Jei nestipri dehidratacija ir nėra vėmimo galima skysčius ir elektrolitus sugirdyti per burną, žinoma, jei gyvūnas tai toleruoja. Būtina įtemptai stebėti ar gerėja būklė. Jei stipri dehidratacija, ar vemia, tai būtina skysčius leisti per veną. (4)

Galima skirti bado dieta 24 val., o po to duodamas lengvai virškinamas maistas kaip virti ryžiai su vištiena, mažos porcijos dažnai, bent 3 – 5 dienas. Tada per tiek pat laiko pereinama, prie įprasto pašaro, jį maišant su lengvai virškinamu pašaru.(4) Kadangi kartais katėms padeda gydomoji dieta,

17

tačiau liga sugrįžta, vėl pradėjus staigiai duoti įprastą maistą. (11) Taip pat kartais gydomasis pašaras nepadeda, jei jame yra bent vienas produktas, kurio katė netoleruoja (10). Turi būti mažai riebalų ir ląstelienos, tačiau sergant kolitu kaip tik skiriami skaidulų papildai (4) Didelės ląstelienos kieko dieta pagerina storųjų žarnų funkcijas, sergant kolitu, dieta yra labai svarbi, ir ją būtina taikyti (10). Katės geriau toleruoja riebalus, todėl gali tikti gryna vištiena (4), nes katėms angliavandeniai mažai reikalingi, o reikia didelio kiekio baltymų (10). Maistas gali būti ir nepilnai subalansuotas, nes taikomas trumpą laiką. (4)

Protektantai ir absorbentai, kaip bismuto subalicilatas, kaolino pektinas, sukralfatas ir aktyvioji anglis, šie preparatai sujungia bakterijas ir jų toksinus, padengia žarnų gleivinę, taip ją apsaugo. (4)

Galima naudoti opioidus, nes jie mažina žarnų sekreciją, gerina absorbciją. (4)

Antibiotikai naudojami, kai ligą sukelia bakterijos, yra sepsio ar bakterinio šoko grėsmė, pažeista gleivinės barjeras, yra imunosupresijos įrodymai (neutropenija) (4) ar kai pasireiškia sisteminiai ligos požymiai (14). Didelė dalis patogeninių bakterijų, sukelia savaime praeinantį uždegimą, dėl to reikia skirti palaikomąją terapiją, o antibiotikai gali labiau pakenkti, nei padėti, nes jie silpnina natūralią žarnyno mikroflorą, o jei reikia antibiotikų, jie neturi būti skirti reguliariam naudojimui. (14)

Probiotikai ir prebiotikai. Gali būti patologinių bakterijų antigonistai, atstatyti įgimtą ar konkrečią gleivinės imunines reakcijas.(4,10) Prebiotikai yra selektyviniai substraktai tam tikram skaičiui naudingos rūšies, kad nesukeltų pokyčių natūraliai mikroflorai. Dauguma nevirškinami karbohidratai. Dažnai dedami į specializuotus komercinius pašarus. Didelės įtakos plonųjų žarnų mikroflorai neturi. Probiotikai tai mikroorganizmai, kurie gali būti suduoti atskirai, arba gali būti maistas papildytas jais. Tai yra Enterococci, Lactobacilli, ir Bifidobacteria. (10) Prebiotikai tai maisto dalelės, kurios būna įdedamos į gyvūnų maistus, kad padidėtų natūrali žarnyno mikroflora. Jie turi būti atsparūs druskos rūgščiai ir virškinimo fermentams, tinkami žarnyno florai, ir ne per daug stimuliuoti žarnyno floros augimą. (10) Padidėjusi natūrali flora, gali išstumti patogenines bakterijas, nes joms pradės trūkti erdvės, maisto. (10)

Imunosupresantai, gliukokortikoidai naudojami lėtinėms ligoms gydyti (4).

Kai ligą sukelia ne netinkama mityba, tai skiriami 3 – 5 dienom viduriavimą stabdantys vaistai. (4)

18

Konstipacija gydoma atliekant klizmą, skiriama mityba praturtinta skaidulomis, laisvinamieji vaistai, bei prokinetikai. (4) Taip pat taikomas simtominis gydymas. (13) Prevencinė dieta, ilga terapija. Proteinai, fermentuotos skaidulos, nesočiosios riebalų rūgštys sudaro didelę reikšmę. (13)

1.3 Hepatitas

1.3.1 Kepenų anatominė sandara ir funkcijos

Kepenys yra kranialinėje pilvo ertmės dalyje prie diafragmos ir skrandžio. Skiriamas diafragminis ir visceralinis paviršius. Visceraliniame yra skrandžio, dvylikapirštės ir kairiojo inksto antspaudai. Kepenys sudarytos iš dešinės ir kairės lateralinių, dešinė ir kairės medialinių, kvadratinės ir kaudalinės skilčių. Tarp dešinės medialinės ir kvadratinės skiltie yra tulžies pūslė, kurioje kaupiama tulžis, kuri per tulžies pūlės lataką išteka į dvylikapirštę. Kepenis krauju aprūpina vartų vena ir kepenų arterija. (5) Taip pat reikia nepamiršti, kad kepenys tiek struktūriškai, tiek funkciškai glaudžiai susiję su kasa, bei ploniosiomis žarnomis, dėl to vieno organo sutrikimas daro įtaką kitiems organams. (4) Kepenys geba regeneruoti, jei yra pažeistos mažiau nei 50 procentų. (4)

Kepenų funkcijos:

 Kenksmingų medžiagų sunaikinimas, detoksikacija ir išskyrimas (bilirubino konjungacija ir ekskrecija), amoniako detoksikacija per urėjos ciklą;

 Tulžies gamyba. Metaboliniai kepenų junginiai naudojami tulžies ir cholesterolio gamyboje. Tulžis dvylikapirštėje padeda neutralizuoti skrandžio rūgšties poveikį, taip pat emulguoja riebalus – didesnius riebalų lašus suskaido į mažesnius lašelius (5);

 Atlieka metabolizmo funkciją (gliukozės ir energijos metabolizmas ir saugojimas; riebalų ir cholesterolio metabolizmas ir saugojimas bei ekskrecija, baltymų metabolizmas, įskaitant amoniako detoksikaciją ir urėjos sintezę, albuminų sintezė, apoproteinų trigliceridams transportavimas ir visų globulinų išskyrus imunoglobulinus);

 vitaminų ir mineralų metabolizmo ir saugojimo funkcija, aktyvavina, sintezuoja ir saugo riebaluose tirpius vitaminus A, D, K; vit. C, bei B grupės vitaminus;

 mineralų saugojimas ir išskyrimas, kaip kad vario, geležies, cinko;

 hormonų metabolizmo funkcija (insulino ir gliukagono skilimas; skaidymas daugumos steroidų ir polipeptidinių hormonų), steroidinių hormonų skaidymas ir ekskrecija;

 krešėjimo ir nekrešėjimo faktorių (sintetinimas visų krešėjimo faktorių išskyrus VIII; aktyvavimas krešėjimo faktorių įskaitant vitamino K priklausančias aktyvacijas; antikrešėjimo faktorių sintezė);

19

 imunologinė funkcija (koplemento metabolizmas ir interleukino IgA produkcija tulžyje);

 hematologinė (hemopoezė, geležies homeostazė; senų eritrocitų lizavimas ir įsisavinimas, konjungacija ir bilirubino ekskrecija);

 ksenobiotikų (barbitūratų, benzodiazepinų, makrolidų) detoksifikacija ir ekskrecija). (5)  reguliuoja cirkuliuojančio kraujo kiekį, gamina vaisiaus kraują (15)

1.3.2 Etiologija (veiksniai)

Hepatitas dažnai diagnozuojamas katėms (15), jis gali būti pirminis arba antrinis susirgimas. Jeigu antrinis susirgimas, tai dažnai nebūna klinikinių simtomų ir susitvarko pašalinus sukėlusią priežastį. Tačiau, kartais antrinis kepenų susirgimas gali dar labiau sustiprinti sukėlusę priežastį. (4) Dažnai prie kepenų ligų, kaip kad cholangiohepatitas būna ir kasos funkciniai pakitimai, kaip kad, pankreatitas (16), manoma, kad įtakos turi tai, jog kasos ir tulžies pūslės latakai atsiveria toje pačioje dvylikapirštės žarnos vietoje. (15)

Hepatitą gali sukelti toksisški vaistai, toksinai, bloga mityba. (4) Katės, kurių mityba nesubalansuota, ar jos maisto gauna nereguliariai gali susirgti kepenų lipidoze. (10)

1.3.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika

Hepatito patologiniai pokyčiai nėra labai gerai ištyrinėti. Dėl bakterijų, susitelkia daug neutrofilų, vystosi fibrozė, atsiranda nekrozės židinėliai. (16) Atlikus kepenų biopsiją dažniausiai nustatoma limfocitinė arba mišri limfoplazmocitinė periduktinė kepenų infiltracija. Taip pat padidėja kepenų apimtis, vystosi ascitas. (15)

Hepatito diagnozavimui galima atlikti kepenų biopsiją, pilvo ertmės palpaciją, kraujo tyrimus, ultragarsinį ir rentgeno tyrimą. (4) Tačiau rentgeno tyrimas yra neinformatyvus esant ascitui, dėl prisikaupusių skysčių, tačiau tai echoskopiniui tyrimui netrugdo, skysčiai daro organus labiau matomus. (4)

Kraujo tyrimo metu vertinami kepenų virškinimo fermentų kiekis kraujyje, tai padeda nustatyti ar susirgimas pirminis ar antrinis ir įvertinti kepenų funkciją. Tačiau dažnai neužtenka tik kraujo tyrimų, kadangi kepenų fermentų kiekis neparodo kepenų pažeidimo ar funkciškumo. (4) Vieni pagrindinių rodiklių yra ALT ar AST kiekis kraujyje, ar GPT ir GOT (15), taip pat labiau hepatitui specifiniai rodikliai yra amoniako, tulžies rūgšties, bilirubino kiekis kraujyje, o nespecifiniai, tai plazmos proteinai albuminai ir globulinai, urėja, gliukozė, krešėjimo faktoriai. (4)

20

Ultragarsinis tyrimas atliekamas jei yra klinikiniai hepatito požymiai, kraujo biocheminiai pokyčiai būdingi kepenų sutrikimams, gelta, ascitas, nežinomos kilmės pireksija, kranialinis pilvo skausmingumas. (7) Rentgeno tyrimas naudingas tiriant kepenų dydžio pokyčius. (7)

Vienas geriausių hepatito diagnozavimo būdų yra kepenų biopsija, nes šiuo tyrimu galima diferencijuoti kepenų sutrikimus. (16)

1.3.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas

Sergantiems gyvūnams pasireiškia anoreksija, depresija, gali būti netgi koma, vėmimas, polidipsija, dehidratacija, kranialinis pilvo skausmas palpuojant, inkstų funksiniai sutrikimai, ascitas, splenomegalija, karščiavimas, gelta, koaguliopatija (4), gali pakilti kūno temperatūra, prasidėti viduriavimas (15) Prie lėtinio hepatito būdinga diarėja, vėmimas, svorio kritimas, ascitas, gelta, kraujavimo diatezė. Išvardinti klinikiniai požymiai būna nežymūs, nespecifiniai. Tačiau patys būdingiausi yra encefalopatija, gelta, ascitas. (4)

Daugumai gyvūnų kepenys pilnai regeneruoja, net jei yra pažeidžiamos iki 50 procentų, tačiau tam reikia intensyvios palaikomosios priežiūros.

Galima naudoti plataus spektro antibiotikus, tačiau tik tokius, kurie yra saugūs kepenims. Steroidų terapija netaikoma, nes gali tik dar labiau sustiprinti ligą. Rekomenduojama skirti antioksidantus, kaip kad vitaminas E.

Taip pat reikia atsargiai taikyti skysčių terapiją. Galima leisti nedidelius kiekius gliukozės kas kelias valandas. Vengti bikarbonatų, nebent pasireiškia alkalozė ir ji blogėja.

Kontraindikuotini vaistai, kurie metabolizuojami kepenyse (metranidazolis), stimuliuoja kepenų fermentus (fenobarbitalis), slopina kepenų fermentus (makrilidai), kurie gali padidinti kepenų ligų komplikacijas (kortikosteroidai didina vandens kaupimąsi organiszme – stiprina ascitą), ar veikia hepatotoksiškai (karprofenas, diazepamas, tetraciklinas, stiprūs sulfonamidai).

21

1.4 Pankreatitas

1.4.1 Kasos anatominė sandara ir funkcijos

Kasa yra pilvo ertmėje prie skrandžio ir dvylikapirštės žarnos. Sudaryta iš kūno, kairės ir dešinės skilčių, kairė skiltis yra ties dižiąja skrandžio kreive, o dešinė skiltis ties dvylikapiršte žarna. Spalva nuo šviesiai rausvos iki tamsiai raudonos, priklauso nuo kraujo prisipildymo. Stipriai susijusi su skrandžiu, kepenim, dvylikapiršte žarna. (3)

Kasa atlieka endokrininė ir egzokrininė funkcijas:

 Egzokrininė gamina fermentus, kurie per lataką patenka į dvylikapirštę.

 Endokrininė sekretuoja hormonus, kaip gliukagoną, insuliną, kasos polipeptidą, somatostatinį hormoną. Hormonai patenka į kraują ir su juo nukeliauja kur reikia. Hormonus produkuoja Langerhaso salelės. Gliukagonas mobilizuoja cukrų iš kepenų į kraują, o insulinas atvirkščiai. Kasos polipeptidas stabdo egzokrininį kasos sekretavimą. Somatostatinas stabdo atpalaiduotą augimo hormoną iš hipofizės liaukų. Mažina lygiųjų raumenų susitraukinėjimą žarnose, tulžies pūslėje. (5)

 Išskiria kasos sultis, kurios taip pat neutralizuoja skrandžio druskos rūgšties veikimą, bei jose yra faktorių būtinų kobalamino ir cinko absorbcijai. Kasos sekretas stabdo bakterijų plitimą, proksimalinėj plonojoj žarnoje.

 Apsaugo save nuo autolizės, gamina specifinius inhibitorius, kuriuos saugo ir išskiria kartu su virškinimo fermentais. (3)

1.4.2 Etiologija

Pankreatitas gali būti ūmus arba lėtinis. (4) Tai liga pasireiškianti dideliu mirštamumu. (17) Retai nustatoma pankreatitą sukėlusi priežastis, tačiau įtakos turi vaistai, toksinai, hiperkalcemija, kasos latako nepraeinamumas, dvykilapirštės žarnos ir tulžies refliuksas, kasos trauma, kasos ischemija ir reperfuzija, prasta mityba bei hipertrigliceridemija. Pankraetitas gali būti parazitinės kilmės, sukeltas

Eurytrema procyonis, kurie parazituoja kasos latakuose. (4) Kartais būna toksoplazmozės ar infekcinio

kačių peritonito pasekmė. (9) Norint nustatyti ligą sukėlusią priežastį reikia atlikti ne vieną diagnostinį metodą, bei tirti kasos amilazės kiekį kraujo serume. (18)

Dažniausiai serga vidutinio ar vyresnio amžiaus katės. (4) Taip pat pastebėta, kad pankreatitu dažniausiai serga vidutinio amžiaus nutukusios patelės. (9)

22

1.4.3 Patologiniai pokyčiai ir diagnostika

Nors pankreatitas yra dažnas susirgimas, tačiau jo histopatologiniai pokyčiai yra mažai išnagrinėti. (17)

Visuotinai manoma, kad pankreatitas vystosi, kai yra per didelė virškinimo fermentų aktyvacija kasoje, dėl ko prasideda kasos autolizė. (4) Padidėja aplinkiniai limfiniai mazgai. (18) Pati kasa padidėja, tampa nehomogeniška, edemiška, sustorėja ir tampa nelygūs kasos kraštai, gali susiformuoti absesai, susidaryti nekrozės židinai. (18) Dažnai susiformuoja kasos latako obstrukcija. (17)

Pankreatitas sukelia lokalizuotą ar infekuotą nekrozę, skysčių kaupimąsi aplink kasą. (17)

Tiriant su spalviniu dopleriu matoma suintensyvėjusi kasos kraujotaka. (18), ultragarsinis tyrimas dažniausiai atskleidžia pakitimus kasos srityje, sunkiau pastebima esant lėtinei pankreatito formai. (9)

Kraujo tyrimai: kasos amilazės ir lipazės koncentracijos nustatymas kraujo serume, katėms su pankreatitu šie rodikliai būna visada padidėję. (18) Tačiau tai negali būti vienintelis tyrimas pankreatitui nustatyti, kadangi kraujo serumo amilazės ir lipazės tyrimai gali būti klaidingai teigiami arba klaidingai neigiami (9).

Taip pat taikomas laparatomijos atlikimas, kurios metu kasa būna edemiška, patinusi ir minkšta, gali būti hemoragijų (4), jos metu galima vertinti ne tik kasą, bet ir visą pilvo ertmę ir josje esančius organus. (19). Atliekant rentgeno tyrimą, labai retai galima pastebėti kasos sutrikimus. Ultragarsinis tyrimas informatyvesnis, galima pastebėti kasos padidėjimą, echogeniškumo pakitimus, nekrozės židinius, kasos latako diletaciją. (4) Atliekami histologiniai ir citologiniai tyrimai, (18) kurie yra vieni informatyviausių. (17) Ji yra būtina galutinei diagnozei nustatyti. (9)

Kraujo tyrimai rodo leukocitozę (4, 9), azotemiją,, kepenų fermentų padidėjimą, aukštas bilirubino kiekį, gali būti gelta, hiperglikemija (4), hiperkalcemija (9). Taip pat padidėjusi ALT ir SAP koncentracija kraujyje. (9)

Pankreatitas yra labai sunkiai diagnozuojamas, juo labiau, kad klinika labai panaši į kepenų susirgimus. (9) Norint diagnozuoti pankreatitą neužtenka vieno tyrimo, reikalingas tyrimų kompleksas. (20, 21)

Kadangi pankreatito klinikiniai požymiai nėra specifiniai, tai ultragarsinį tyrimą reikia atlikti kiekvieno pilno pilvo ertmės organų tyrimo metu, ar esant specifiškesniems požymiams kaip anoreksija, svorio kritimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, palpuojant užčiuopiant

23

patologinias sankaupas, esant hipoglikemijai, geltai. (7) Galima vertinti kasos aprūpinimą krauju, dydį, homogeniškumą, ar nėra augliukų. (7)

1.4.4 Klinikiniai požymiai ir gydymas

Gali klinikinių požymių nebūti, arba būti labai silpni, ar būdingi daugumai ligų. Tai yra depresija, letargija, anoreksija, vėmimas (4, 22), viduriavimas su krauju, difuzinė poodinių riebalų nekrozė (9, 23). Gali sukelti šoką ir kolapsą. Skausmas palpuojant pilvą. Nestipri dehidratacija, karščiavimas (24). Gali būti sisteminės komplikacijos: gelta, kvėpavimo distresas, kraujavimo sutrikimai, širdies aritmijos, hipotermija, diarėja, ataksija, dusulys. (4, 25)

Taikomas simtominis gydymas ir daug dėmesio skiriama skysčių atstatymui, vėmimo ir skausmo malšinimui, bandant užkirsti kelią infekcijai (20).

Pirmiausia atstatinėjimas vandens ir elektrolitų disbalansas organizme (4), dažnai maži kiekiai vandens sugirdomi ar suleidžiami į veną. (20)

Taikoma gydomoji dieta, kad kasa būtų mažiau apkrauta, galėtų pailsėti (26). Per burną maitinami tik tie gyvūnai, kurie nevemia (27). Dažnai duodamos mažos porcijos lengvai virškinamo maisto su dideliu kiekiu angliavandenių ir mažu kiekiu riebalų. (4)

Labai retai būna infekcinės komplikacijos, dėl to gydymas antibiotikais duotų labai mažai naudos. Rekomenduojama skirti vaistus nuo skausmo, jei gyvūnas net ir nerodo skausmo požymių (28). Esant labai stipriam uždegimui, galimas plazmos ar kraujo perpylimas (29, 30). Kortikosteroidai skiriami nebent labai trumpam laikui, gyvūnams kurie turi šoko riziką. Dopamino injekcijos. (20)

24

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Dažniausiai pasireiškiančių virškinamojo trakto ligų tyrimas bešeimininkių kačių tarpe buvo atliktas gyvūnų globos namuose X ir gyvūnų globos namuose Y, nuo 2015 sausio 1 dienos iki 2017 spalio 31 dienos. Šiuo laikotarpiu į gyvūnų globos namus viso buvo priimtos 187 katės (121 katė į prieglaudą X ir 66 katės į prieglaudą Y), iš kurių 103 katės sirgo virškinamojo trakto ligomis (52 katės prieglaudoje X ir 51 katė prieglaudoje Y).

Priėmus naują globotinį buvo surinkta kiek įmanoma išsamesnė anamnezė iš gyvūną atvežusio žmogaus, ar asmens, kuris pranešė apie beglobius gyvūnus, tuomet atliktas klinikinis tyrimas, o pasireiškus virškinamojo trakto ligų simtomams, kaip diarėja, vėmimas, dehidratacija, liesėjimas, atlikti pagalbiniai tyrimai, tokie kaip kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas, greitasis testas iš kraujo mėginio FIV/FeLV, koprologinis ir išmatų bakteriologinis tyrimas, greitieji testai iš išmatų mėginio FcoV ir FPV, pilvo ertmės ultragarsinis ir rentgenologinis tyrimas bei diagnostinė laparotomija.

2.1 Anamnezė ir klinikinis tyrimas

Pirmiausia buvo surenkama anamnezė, kur beglobė katė gyveno, koks apytikslis jos amžius, ar buvo šeriama, gyveno viena ar su kitomis katėmis, jei mažas kačiukas, tai ar buvo prie katės.

Gyvūnui atkeliavus į globos namus iškart būdavo atliekamas klinikinis tyrimas ir užvedama ligos istorija, kurioje įrašomi skirti vaistiniai preparatai gydymui ir ligų diagnozės. Tuomet katė pasveriama, nustatoma lytis, apytikslis amžius, apžiūrimas kailis, burnos ertmė, natūralios kūno angos, gleivinės, ištiriamas kapiliarų prisipildymo laikas, pamatuojama kūno temperatūra, įvertinamas įmitimas, odos elastingumas, atliekama plaučių ir širdies auskultacija, palpuojamas pilvas ir vertinamas gyvūno judėjimas.

Prieglaudoje X kiekvienai katei buvo atliekamas greitasis testas iš kraujo serumo FIV/FeLV. Kraujas buvo imamas iš v. saphena į mėgintuvėlius be antikoaguliantų, lašas kraujo su vienkartine pipete lašinamas ant greitojo testo į nurodytas vietas, lašinami 2 lašai skiediklio ir po 10 minučių vertinamas rezultatas. Esant teigiamiems rezultatams katė eutanazuojama. Prieglaudoje Y šis testas atliekamas tik esant įtarimui dėl užsikrėtimo kačių imunodeficito ar kačių leukemijos virusu.

Globos namuose gyvūnams suduodami plataus spektro antihelmintiniai vaistai ir sulašinami lašiukai nuo ektoparazitų. Prieglaudoje X pagal katės amžių ir sveikatos būklę paskiriama mityba, kuri nekeičiama, nebent reikia gydomosios dietos. Taip pat prie kiekvieno gyvūno narvo priklijuojamas

25

lapas, ant kurio du kartus per dieną užrašomi pastebėjimai apie gyvūną: elgsena, apetitas, išmatų konsistensija ir k.t., bei išvaloma ir dezinfekuojama kraiko dėžutė ir narvas. Prieglaudoje Y pakabinamas lapas, kur sergantiems gyvūnams įrašomi skirti vaistiniai preparatai ir įtariama diagnozė. Katės šioje prieglaudoje šeriamos įvairiu pašaru, narvų dezinfekcija atliekama kas 3 savaites.

Išsamus klinikinis tyrimas ryte ir vakare atliekamas kai katei pasireiškia ligos požymiai. Visi tyrimo duomenys suvedami į MC Excel 2010 programą

2.2 Pagalbiniai tyrimai

2.2.1 Laboratoriniai tyrimai

Kai gyvūnui pasireiškia viškinamojo trakto ligų simtomai, pirmiausia atliekamas kraujo morfologinis tyrimas, o jei įtariami kepenų ar kasos sutrikimai, tai atliekamas ir kraujo biocheminis tyrimas.

Kraujas su adata imamas iš vena saphena, o jei katė labai maža ar nusilpus, tai iš vena jugularis. Kraujas morfologiniam tyrimui imamas į mėgintuvėlį violetiniu kamšteliu su EDTA antikoaguliantu, o biocheminiam kraujo tyrimui į mėgintuvėlį žaliu kamšteliu, kuriame yra antikoagulianto ličio heparino.

Kraujo morfologinis tyrimas atliekamas su hematologiniu analizatoriumi, o kraujo biocheminis tyrimas atliekamas su biocheminiu kraujo analizatoriumi. Dažniausiai buvo tiriami kraujo biocheminiai rodikliai: GOT, GPT, BIL.

Jei katė serga hepatitu, pankreatitu ar lėtiniu enterokolitu ir įtariant, kad ligą galėjo sukelti virusinė infekcija, kaip kad kačių imunodeficito virusinė infekcija ar kačių leukemija, tuomet atliekamas prieglaudoje Y, o prieglaudoje X kartojamas, greitasis FIVab/FeLVag testas. Tyrimui naudojamas kraujas, kraujo serumas ar kraujo plazma. Ant greitojo testo plokštelės su vienkartine pipete lašinama po lašą kraujo ir po 2 lašus skiediklio, palaukiama 10 minučių ir vertinama. Praėjus 20 minučių testas jau nebevertinamas.

Taip pat greitieji testai atliekami esant ūmiam ir ilgai trunkančiam viduriavimui. Imamas išmatų mėginys iš tiesiosios žarnos su steriliu tamponėliu, kuris po to įdedamas į mėgintuvėlį su skiedikliu ir maišomas 10 sekundžių. Paliekama nusistovėti ir po minutės su vienkartine pipete keli lašai tirpalo užlašinami ant greitojo testo plokštelės. Po 10 minučių vertinamas testas. Atliekami testai: Giardia ag – giardiozei nustatyti, FcoV ag – kačių koronavirusinei infekcijai, FPV ag – kačių panleukopenijai

26

nustatyti. Pagal testų rezultatus paskiriamas efektyvesnis gydymas, profilaktinės ir dezinfekcinės priemonės.

Koprologinis ir išmatų bakteriologinis tyrimai buvo atliekami katėms su enterokolito, gastrito ir konstipacijos požymiais. Tikslas, nustatyti ar nėra helmintozių, užsikrėtimo pirmuonimis ar patogeninėmis bakterijomis. Koprologinis tyrimas atliekamas flotacijos būdu, o bakteriologiniam tyrimui imtas išmatų mėginys iš tiesiosios žarnos su steriliu tamponu ir atsargiai įdedamas į transportinę terpę. Užpildžius informacinį lapą siunčiamas į bakteriologijos laboratoriją.

2.2.2 Rentgenologinis ir ultragarsinis tyrimai, diagnostinė laparoskopija

Rentgenologinis tyrimas buvo atliktas katėms su gastrito, enterokolito, konstipacijos, hepatito požymiais. Tiriama pilvo ertmė, vertinami vidaus organai, jų padėtis, dydis, forma, vientisumas, skrandžio ir žarnų prisipildymas, taip pat tiriama ar nėra svetimkūnių ar nebūdingų darinių. Rentgeno nuotraukos darytos latero – lateralinėje arba ventro – dorsalinėje padėtyje. Agresyvios katės, buvo seduojamos. Norint įvertinti virškinamojo trakto praeinamumą, buvo atliekamas kontrastinis rentgeninis tyrimas. Sugirdoma 10 mililitrų bario sulfato ir po 40 minučių atliekamas tyrimas.

Ultragarsinis tyrimas atliktas katėms su gastrito, enterokolito, hepatito požymiais. Vertinama pilvo ertmė, joje esantys organai, jų dydis, struktūra, homogeniškumas, skrandžio ir žarnų motorika, prisipildymas. Tyrimo metu gyvūnas guldomas ant nugaros, pašalinami plaukai pilvo srityje. Agresyvios katės seduojamos.

Diagnostinė laparotomija atlikta gyvūnams su neaiškia diagnoze, bei ūmiais virškinamojo trakto simtomais, kaip vėmimas, viduriavimas, liesėjimas, apetito nebuvimas. Gyvūnas seduojamas, daromas pjūvis nuo krūtinkaulio iki dubens ertmės per linea alba. Gerai apžiūrimi organai, jų spalva, dydis, konsistensija, homogeniškumas, žarnyno ir skrandžio prisipildymas. Vertinami pilvo ertmės skysčiai, bei limfiniai mazgai.

2.3 Duomenų analizė

Visi duomenys buvo surašomi į lenteles Microsoft Office Excel 2010 programoje. Buvo suvestos visos priimtos bešeimininkės katės, jų lytis, amžius, įmitimas, visos ligos, kuriomis sirgo gyvūnas, diagnostiniai tyrimai ir tyrimų rezultatai, pasireiškę ligų simtomai, veiksnys, kuris galimai sukėlė ligą, paskirtas gydymas, bei ligos baigtis.

Statistiniai duomenys, kaip kad vidutinis amžius, standartinis nuokrypis, patikimumas skaičiuoti MC Excel 2010 m. Programa.

27

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Bešeimininkių kačių sergamumas virškinamojo trakto ligomis

Tiriamuoju laikotarpiu į prieglaudas X ir Y buvo priimtos 187 bešeimininkės katės, kurioms dažniausiai pasireiškė šios ligos (1 pav.): 169 katėms parazitinės odos, ausų ir žarnyno ligos (90 proc.), 103 virškinamojo trakto ligos (55 proc.), ir 43 kvėpavimo takų ligos (23 proc.). Rečiau bešeimininkės katės sirgo odos ligomis, buvo 17 atvejų (9 proc.), 12 šalinimo sistemos ligų atvejų (6 proc.) ir 9 katės buvo patyrę traumas (5 proc.). 15 kačių sirgo kitomis ligomis (8 proc.).

1 pav. Bešeimininkėms katėms diagnozuotos ligos

Tirtoms 187 bešeimininkėms katėms pasireiškę virškinamojo trakto ligos (2 pav.): dažniausiai, 51 proc. enterokolitas (sirgo 96 katės), 27 proc. gastritas (50 kačių), rečiau, 11 proc. hepatitas (20 kačių), rečiausiai, 4 proc. pankreatitas (8 katėms) ir konstipacija (7 katėms). Daugiau nei pusė, 55 proc., bešeimininkių kačių sirgo virškinamojo trakto ligomis (P>0.05).

28

2 pav. Dažniausiai pasireiškusios virškinamojo trakto ligos bešeimininkėms katėms tiriamuoju

laikotarpiu.

Analizuojant duomenis pastebimas skirtumas tarp virškinamojo trakto ligų pasireiškimo prieglaudose X ir Y (3 pav.). Pagal priimtų ir sirgusių kačių kiekį prieglaudoje Y dažniau pasireikšdavo gastritas (26 proc. dažniau, P<0.05), enterokolitas (25 proc. dažniau, P<0.05), konstipacija (4 proc. dažniau, P>0.05). Prieglaudoje X buvo dažniau diagnozuojamas nei prieglaudoje Y hepatitas (1 proc. dažniau, P>0.05) ir pankreatitas (5 proc. dažniau, P>0.05). Prieglaudoje Y sergamumas virškinamojo trakto ligomis buvo 33 proc. didesnis nei prieglaudoje X (P<0.05).

29

3 pav. Bešeimininkių kačių sergamumas prieglaudoje X ir prieglaudoje Y.

3.2 Virškinamojo trakto ligų pasireiškimas skirtingose amžiaus grupėse

Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad prieglaudose X ir Y dažniausiai virškinamojo trakto ligomis katės sirgo iki 6 mėn. amžiaus, 77 proc. priimtų šioje amžiaus grupėje kačių (iš 109 priimtų sirgo 84, vid. amžius 3.1 mėn. ± 1.2), taip pat dažnai sirgo nuo 3 iki 6 metų amžiaus katės, 63 proc. (iš 19 priimtų sirgo 12, vid. amžius 3.9 m. ± 0.7), rečiau nuo 1 iki 3 metų amžiaus katės, 49 proc. (iš 39 priimtų sirgo 19, vid. amžius 2 m. ± 0). Rečiausiai sirgo katės nuo 6 mėn. iki 1 metų amžiaus, 44 proc. priimtų šio amžiaus kačių (8 iš 18 priimtų, vid. amžius 6.4 mėn. ± 1.3). (4 pav.)

30

4 pav. Sergamumas virškinamojo trakto ligomis skirtingose amžiaus grupėse.

Iš visų bešeimininkių kačių kurioms pasireiškė virškinamojo trakto ligos (103 katėms) didžiausias sergamumas pasireiškė katėms iki 6 mėnesių amžiaus, tai sudarė 82 proc. visų tiriamuoju laikotarpiu priimtų bešeimininkių kačių, kurios sirgo virškinamojo trakto ligomis skaičiaus. Taip pat didelis sergamumas buvo nuo 3 iki 6 metų amžiaus kačių, sirgo 12 proc. iš visų sirgusių VT ligomis kačių, bei nuo 1 iki 3 metų amžiaus kačių sirgo 10 proc. gyvūnų. Rečiau virškinamojo trakto ligomis sirgo katės nuo 6 mėnesių iki 1 metų amžiaus (8 proc. visų sirgusių VT ligomis kačių), labai retai virškinamojo trakto ligos pasireiškė vyresnėms nei 9 metai katėms (1 proc. visų sirgusių VT ligomis kačių). Nuo 2015 m. Sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. beglobėms katėms nuo 6 metų iki 9 metų amžiaus virškinamojo trakto ligos gyvūnų globos namuose X ir Y nebuvo nustatytos (P>0.05). (5 pav.)

31

5 pav. Bešeimininkių kačių sergamumo virškinamojo trakto ligomis pasiskirstymas skirtingose

amžiaus grupėse.

Analizuojant bešeimininkių kačių sergamumą pagal amžiaus grupes gyvūnų globos namuose X ir Y, pastebėta, kad procentaliai iš priimtų ir sirgusių bešeimininkių kačių virškinamojo trakto ligomis tam tikroje amžiaus grupėje, didesnis sergamumas pasireiškė Y prieglaudoje . (6 pav.) Gyvūnų globos namuose Y katės iki 6 mėnesių amžiaus virškinamojo trakto ligomis sirgo 44 proc. dažniau nei priglaudoje X (P<0.05), nuo 6 mėn. iki 1 metų amžiaus – 57 proc. Dažniau (P<0.05). Kačių segamumas VT ligomis nuo 1 iki 3 metų amžiaus prieglaudose X ir Y panašus (Y prieglaudoje 1 proc. didesnis, P>0.05). Vyresnės nei 9 metų amžiaus katės sirgo tik Y prieglaudoje (P>0.05). Tačiau katėms nuo 3 iki 6 metų amžiaus, dažniau virškinamojo trakto ligomis sirgo X prieglaudoje (4 proc. didesnis sergamumas, P>0.05).

32

6 pav. Sergamumas virškinamojo trakto ligomis pagal amžiaus grupes prieglaudoje X ir Y.

3.3 Lyties įtaka virškinamojo trakto ligų pasireiškimui

Iš viso sirgusių virškinamojo trakto ligomis kačių nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., buvo 103. Iš jų nežymiai daugiau sirgo patelių (52 patelės ir 51 patinas, P>0.05)). (7 pav.)

33

7 pav. Patinų ir patelių sergamumas virškinamojo trekto ligomis.

Analizuojant kiek kokios lyties kačių buvo priimta iš viso į globos namus X ir Y ir kiek viso sirgo virškinamojo trakto ligomis matome, dažniau sirgo katinai, tai sudarė 59 proc. priimtų katinų (iš 86 priimtų sirgo 51 katinas), o katės sirgo rečiau, 51 proc. priimtų kačių (iš 101 priimtos 52 katės sirgo, P>0.05) . (8 pav.)

34

8 pav. Priimtų ir sirgusių patelių ir patinų kiekis.

Abejose prieglaudose patinai virškinamojo trakto ligomis sirgo dažniau. Prieglaudoje Y pagal priimtų ir sirgusių kačių skaičių pagal lytį dažniau sirgo tiek patinai, tiek patelės (patinų 40 proc. (P<0.05) ir patelių 31 proc. (P<0.05) sergamumas didesnis nei prieglaudoje X). (9 pav.)

35

9 pav. Kačių sergamumas virškinamojo trakto ligomis pagal lytį iš priimtų gyvūnų skaičiaus

prieglaudoje X ir prieglaudoje Y.

Išanalizavus bešeimininkių kačių dažniausiai pasitaikančių virškinamojo trakto ligų pasireiškimą tarp patinų ir patelių prieglaudose X ir Y , (10 pav.) matome, kad gastritu sirgo vienodas kiekis tiek patinų tiek patelių (25 patinai ir 25 patelės, P>0.05), enterokolitu nežymiai dažniau sirgo patelės (48 patinai ir 49 patelės, P>0.05), konstipacija ir pankreatitas dažniau pasireiškė patelėms (2 patinams ir 5 patelėms (P<0.05), bei 2 patinams ir 6 patelėms atitinkamai (P>0.05)), hepatitu dažniau sirgo patinai (14 patinų ir 6 patelės, P<0.05).

36

10 pav. Virškinamojo trakto ligų pasireiškimas pagal kačių lytį.

3.4 Įmitimo įtaka virškinamojo trakto ligų pasireiškimui

Iš sirgusių kačių virškinamojo trakto ligomis gyvūnų globos namuose X ir Y nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. dažniausiai sirgo liesos (71 proc.) katės, rečiau normalaus įmitimo (27 proc.) ir rečiausiai sirgo nutukusios katės (2 proc.) (P<0.05). (11 pav.)

37

11 pav. Sergamumas virškinimo ligomis skirtingo įmitimo kačių grupėse.

Pagal priimtų kačių skaičių tam tikrose įmitimo grupėse ir virškinamojo trakto ligų pasireiškimą jose, didžiausias sergamumas pasireiškė liesoms katėms abejose prieglaudose, tačiau ženkliai didesnis (31 proc., P<0.05) buvo Y prieglaudoje. Normalaus įmitimo katės sirgo rečiau, o susirgimai dažniau diagnozuoti (43 proc., P<0.05) taip pat Y prieglaudoje. Nutukusios katės sirgo tik X prieglaudoje, (22 proc.), o Y prieglaudoje per nurodytą laikotarpį nutukusių kačių nebuvo priimta. (12 pav.)

38

12 pav. Virškinamojo trakto ligų pasireiškimas įmitimo grupėse pagal priimtų kačių skaičių ir

sergamumo pasireiškimą.

Gastritu ir enterokolitu dažniausiai sirgo liesos katės (34 ir 66 atitinkamai), rečiau normalaus įmitimo (15 ir 28 atitinkamai), o rečiausiai įmitusios katės (1 ir 2 atitinkamai). Konstipacija sirgo nedidelis kiekis kačių ir susirgimai dažniausiai pasireiškė liesoms katėms (4), rečiau normalaus įmitimo (2) ir rečiausiai įmitusioms katėms (1). Hepatitu ir pankreatitu taip pat dažniausiai sirgo liesos katės (17 ir 7 atitinkamai), rečiau normalaus įmitimo (3 ir 1 atitinkamai), o nutukusioms katėms šie susirgimai nebuvo diagnozuoti. (1 lentelė)

1 lentelė. Ligų pasireiškimas pagal bešeimininkės katės įmitimą.

Įmitimas Gastritas Enterokolitas Konstipacija Hepatitas Pankreatitas

Liesas 34 66 4 17 7

Normalus 15 28 2 3 1

39

3.5 Virškinamojo trakto ligas sukeliantys veiksniai

Manoma, kad dažniausiai, 50 atvejų, virškinamojo trakto ligas prieglaudose X ir Y nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. sukėlė mitybos pasikeitimai, netinkamas jos subalansavimas (48 proc.), taip pat dažnai įtakos turėjo virusinės infekcijos, 32 atvejai, (31 proc.) bei pirmuonys, 11 atvejų, (10 proc.). Retai šias ligas sukeldavo helmintai, 4 atvejai, (4 proc.), traumos 4 atvejais (4 proc.), netinkamai skirti vaistai 3 atvejais (3 proc.). (13 pav.)

13 pav. Dažniausiai virškinamojo trakto ligas bešeimininkėms katėms sukeliantys veiksniai.

Netinkama mityba 23 proc. dažniau sukeldavo virškinamojo trakto sutrikimus prieglaudoje X nei Y. Tačiau Y prieglaudoje dažniau pasireikšdavo virškinamojo trakto ligos sukeltos kitų veiksnių: 8 proc. dažniau dėl virusinių infekcijų, 2 proc. dažniau dėl netinkamai paskirtų medikamentų, 4 proc. dažniau dėl traumų ir helmintozių, bei 2 proc. dažniau virškinamojo trakto ligas sukeldavo pirmuonys. (14 pav.)

40

14 pav. Veiksniai dažniausiai sukeliantys virškinamojo trakto ligas bešeimininkėms katėms

gyvūnų globos namuose X ir Y.

Tiriamuoju laikotarpiu gyvūnų globos namuose X ir Y bešeimininkės katės sirgo gastritu (50 atvej.), dažniausiai (30 atvej.) to priežastimi buvo netinkama mityba ar jos pasikeitimas, dažnai (17 atvej.), virusinės infekcijos ir rečiausiai (3 atvej.) helmintozės. Enterokolitas taip pat buvo dažnas suirgimas (98 atvej.), dažniausiai enterokolito priežastimi buvo netinkama mityba ar jos pasikeitimas (48 atvej.), virusinės infekcijos (31 atvej.), pirmuonys (11 atvej.), helmintozės (4 atvej.), netinkamai paskirti vaistai (3 atvej.) bei patirtos traumos (1 atvej.). Rečiau bešeimininkėms katėms pasireikšdavo konstipacija (7 atvej.). Konstipacijos priežastimi dažniausiai buvo netinkama ar pasikeitusi mityba (4 atvej.), rečiau (3 atvej.) patirtos traumos. Taip pat katės sirgo hepatitu (21 atvej.), kurio dažniausiai priežastimi buvo virusinės infekcijos (10 atvej.), netinkama ar pasikeitusi mityba (8 atvej.), rečiau, netinkamai paskirti vaistai (2 atvej.) ar patirtos traumos (1 atvej.). Pankreatitu sirgo 8 katės ir manoma, kad visais atvejais priežastis buvo netinkama mityba ar jos pasikeitimas. (2 lentelė)

41

2 lentelė. Dažniausiai virškinimo trakto ligas sukėlę veiksniai.

Veiksnys Gastritas Enterokolitas Konstipacija Hepatitas Pankreatitas

Mityba 30 48 4 8 8 Virusai 17 31 - 10 - Vaistai - 3 - 2 - Traumos - 1 3 1 - Helmintai 3 4 - - - Pirmuonys - 11 - - - Viso atvejų 50 98 7 21 8

3.6 Virškinamojo trakto susirgimų baigtis

Gyvūnų globos namuose X ir Y nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. katės, kurios sirgo virškinamojo trakto ligomis, dažniausiai pasveikdavo (65 proc.), dažnai katės, kurios sirgo VT ligomis būdavo eutanazuojamos (16 proc.) ar nugaišdavo (15 proc.), bei kartais katėms, kurios sirgo pankreatitu, gastritu ar enterokolitu, liga buvo linkusi atsinaujinti (6 proc.). (15 pav.)