LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Kristina Kazlauskaitė
Narkotizuotų medetomidinu ir deksmedetomidinu poveikio
skirtumų kai kuriems šunų fiziologiniams rodikliams
vertinimas
Evaluation of dogs’anaesthesia with medetomidine and
dexmedetomidine effect differences on some physiological
parameters
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Daunoras
DARBAS ATLIKTAS dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Narkotizuotų medetomidinu ir deksmedetomidinu poveikio skirtumų kai kuriems šunų fiziologiniams rodikliams vertinimas“: 1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2019-12-01 Kristina Kazlauskaitė (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
2019-12-16 (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir gali būti ginamas.
2019-12-18 Gintaras Daunoras (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
2019-12 Birutė Karvelienė (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA...4
SANTRUMPOS ...6
ĮVADAS ...7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...8
1.1. Bendrosios anestezijos sąvokos apibrėžimas ...8
1.1.2. Subalansuota anestezija ...8
1.2.Veiksniai, kurie gali turėti įtakos anestezijai ...11
1.3. Opijoidai ir jų poveikis ...12
1.4. Opijoidų metabolizmas ...12
1.5. Opijoidų klasifikacija...13
1.6. α2-adrenoreceptorių agonistai ...14
1.7. Bendroji nejautra ...16
1.8. Endokrininiai pokyčiai ...17
1.9. Fenoliai ...17
1.10. Adrenoceptorių agonistai ...18
1.11. Anticholinerginiai vaistai ...18
1.12. Bendrosios nuostatos, susijusios su anestezijos stebėjimu ...18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ...23
3. TYRIMO REZULTATAI ...25
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...31
5. IŠVADOS ...33
6. Priedai ...34
NARKOTIZUOTŲ MEDETOMIDINU IR DEKSMEDETOMIDINU POVEIKIO
SKIRTUMŲ KAI KURIEMS ŠUNŲ FIZIOLOGINIAMS RODIKLIAMS
VERTINIMAS
Kristina Kazlauskaitė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas: palyginti kai kurių fiziologinių rodiklių (širdies susitraukimo dažnio,
kvėpavimo dažnio, temperatūros, deguonies prisotinimo, refleksų) kitimus ir įvertinti skirtumų reikšmingumą šunų narkozei naudojant chemiškai panašias narkotizuojančias medžiagas (medetomidiną, deksmedetomidiną) X smulkiųjų gyvūnų klinikos sąlygomis.
Tyrimo metodika: Tyrime naudoti 35 kliniškai sveiki šunys. A grupės šunys seduoti
deksmedetomidino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu (n=21), o B gr. šunys seduoti medetomidino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu (n=14).Kiekvienos operacijos metu stebėti šie klinikiniai parametrai: kapiliarų prisipildymo greitis, temperatūra, kvėpavimo dažnis, širdies susitraukimų dažnis, deguonies prisotinimas proc. (SpO2), palpebralinis refleksas, apatinio žandikaulio refleksas.
Rezultatai: Tyrimo metu nustatyta, jog naudojant deksmedetomidino hidrochloridą derinyje
su butorfanolio tartratu galima mažesnė rizika atsirasti širdies ūžesiui anestezijos metu. Deksmedetomidino hidrochlorido poveikis kardiovaskulinei sistemai lyginant su medetomidinu buvo didesnis. Naudojant deksmedetomidiną paties medikamento reikės leisti beveik 3 kartus mažiau, nei medetomidino hidrochlorido. Dažnesnis palpebralinio reflekso atsiradimas nustatytas seduotų šunų su medetomidinu ir butorfanoliu.
DOGS’ ANAESTHESIA WITH MEDETOMIDINE AND DEXMEDETOMIDINE
EFFECT DIFFERENCE ON SOME PHYSIOLOGICAL PARAMETERS
EVALUATION
Kristina Kazlauskaitė
Master Thesis
SUMMARY
Objective:
to compare changes in some physiological parameters (heart rate, respiratory rate)
and to evaluate the significance of differences in canine anaesthesia using chemically similar drugs (medetomidine, dexmedetomidine).
Study method: the study was performed with 35 healthy dogs. Group A were sedated with
dexmedetomidine hydrochloride and butorphanol tartrate (n=21), while group B were sedated with medetomidine hydrochloride and butorphanol tartrate (n=14). Following clinical parameters were monitored during operations: capillary filling time, temperature, respiratory rate, heart rate, percent oxygen saturation (SpO2), palpebral and mandibular reflex.
Results:
the study found that dexmedetomidine in combination with butorphanol tartrate may
reduce the risk of heart murmur during anaesthesia. The cardiovascular effect of dexmedetomidine was greater than medetomidine. With dexmedetomidine, the drug itself will need to be administered almost 3 times less than medetomidine hydrochloride. An increase incidence of palpebral reflex was observed in sedated dogs with medetomidine and butorphanol.
SANTRUMPOS
CNS – centrinė nervų sistema;AKS – arterinis kraujo spaudimas; µg – mikrogramai; mg – miligramai; kg – kilogramai; ml – mililitrai; val – valanda; min – minutė; i.v. – į veną; i.m. – į raumenis; s.c. – po oda;
MAK – minimali alveolinė koncentracija; ŠSD – širdies susitraukimų dažnis;
KD – kvėpavimo dažnis; EKG – elektrokardiograma;
KPL – kapiliarų prisipildymo laikas; Hb – hemoglobinas; OHE – ovariohisterektomija; OE – orchiektomija; AV – atrioventrikulinė; n – narių skaičius; CO2 – anglies dioksidas; O2 – deguonis;
PaO2 – parcialinis (dalinis) alveoliarinios deguonies. slėgis; PaCO2 – parcialinis (dalinis) alveoliarinio angles dioksido slėgis; kPa – kilopaskaliai;
SpO2 – deguonies prisotinimas;
MetHb – methemoglobinas;
ETCO2 – iškvepiamas anglies dioksidas; COHb – karboksihemoglobinas;
ĮVADAS
Bendrąją nejautrą galima apibūdinti kaip sąmonės būseną, kurią sukelia kontroliuojamas, grįžtamasis centrinės nervų sistemos intoksikacijos procesas, kai pacientas nesuvokia ir neatsimena kenksmingų (ar kitų) dirgiklių. Anestezija tiesiogine prasme reiškia „jutimo / jausmo“ trūkumą (2). Nuo pirmųjų anestezijos taikymų anesteziologas stebėjo paciento pulsą, kvėpavimą ir bendrą būklę. Dėl elektroninių technologijų pažangos klinikinėje praktikoje tapo pakankamai patikimi, lengvai naudojami ir neinvaziniai stebėjimo būdai. Stebėjimai ir tam tikrų parametrų matavimai prieš anesteziją, anestezijos metu ir po jos suteikia svarbių duomenų, pagrindžiančių klinikinį gyvūno būklės įvertinimą (25).
Deksmedetomidinas tampa vis populiaresnis veterinarinėje praktikoje. Dėl greito poveikio užtikrinama saugi sedacija ir analgezija (32). Skirtingai nuo kitų opijoidų veikimo, deksmedetomidinas nesukelia kvėpavimo slopinimo, ši medžiaga labiau pasižymi analgetinėmis ir neuroprotekcinėmis savybėmis, todėl yra užtikrinamas hemodinaminis stabilumas ir atsigavimas (33). Šis vaistas sukurtas siekiant sumažinti medetomidino šalutinį poveikį (34).
Darbo tikslas: palyginti kai kurių fiziologinių rodiklių (širdies ritmo, kvėpavimo) kitimus ir
įvertinti skirtumų reikšmingumą šunų narkozei naudojant chemiškai panašias seduojančias medžiagas (deksmedetomidiną ir medetomidiną) X smulkiųjų gyvūnų klinikos sąlygomis.
Uždaviniai:
1. įvertinti deksmedetomidino ir medetomidino poveikio skirtumus šunų fiziologiniams rodikliams (širdies susitraukimo dažnio, kvėpavimo dažnio, temperatūros, deguonies prisotinimo, refleksų) naudojant skirtingas narkozės schemas;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendrosios anestezijos apibrėžimas
Sveikiems šunims skyrus deksmedetomidiną gali pasireikšti reikšmingų hemodinamikos pokyčių, daugiausiai susijusių su širdies ritmu ir sistolinės funkcijos rodikliais. Narkozė gali sumažinti sistolinę funkciją ar pasireikšti vožtuvo regurgitacija. Šunims, sergantiems širdies ar kraujagyslių ligomis, reikia atsargiai skirti deksmedetomidino dozę sedacijai (1, 43).
Bendroji nejautra reiškia visuotinį / visišką pojūčių trūkumą/ nejautrą, o vietinė nejautra susijusi su jutimo stoka lokalizuotoje kūno dalyje. Bendroji nejautra dažnai vadinama paciento būkle, kai įvyksta bendrosios anestezijos triada:
1. sąmonės nebuvimas: jokio jutimo ar motorinio įvykio suvokimo;
2. refleksų slopinimas: autonominiai (pvz., hemodinaminiai, kvėpavimo ir termoreguliaciniai) ir somatiniai, pvz., proprioceptiniai refleksai; autonominių refleksų slopinimas gali būti pavojingas, o somatinių refleksų slopinimas gali būti naudingas, nes sukelia raumenų atsipalaidavimą;
3. analgezija – skausmo nejutimas.
Tokia gilioji nejautra dažnai siejama su ekstremaliu centrinės nervų sistemos užblokavimu ir homeostatinių refleksų slopinimu. Norint, kad kiekvienas “triados” žingsnis būtų pasiektas, yra naudojamos skirtingos vaistinės medžiagos, kurios veikia sinergiškai. Tada gali būti naudojamos mažesnės kiekvieno vaisto dozės, todėl sumažėja galimas kiekvieno vaisto šalutinis efektas. Šis „polifarmacijos“ metodas, kai naudojami keli skirtingi vaistai, vadinamas subalansuota bendrąja anestezija (2).
1.1.2. Subalansuota bendroji anestezija
Šia anestezija siekiama užtikrinti sąmonės netekimą, raumenų tonuso atsipalaidavimą bei antinocicepciją. Taip pat būtina atsižvelgti į viso kūno atsipalaidavimo ir analgezijos aspektus. Subalansuotos anestezijos atveju:
1. vaistai skiriami prieš anestezijos sukėlimą (premedikacija); 2. vaistais sukeliama anestezija;
3. vaistais anestezija palaikoma; 4. vaistai skiriami budimo fazėje (2).
1 lentelė. Anestezijos parametrų vertinimo skalės (29)
Parametrai Balai
0 (efekto nėra) 1 (blogas) 2 (neblogas) 3 (geras) 4 (labai geras)
Premedikacija Visi refleksai
yra, galva iškelta Budrumas sumažėjęs, nėra palpebralinio reflekso Gyvūnas ramus, lengva ataksija Gyvūnas visiškai ramus, ataksiškas Indukcija Jaudulys, bandymas stovėti, sandariai uždarytas žandikaulis, jautrumas intubuojant Lengvas jaudulys, pailgėjusi indukcija, apatinio žandikaulio atidarymas vidutinio sunkumo, ilgesnis intubacijos laikas Jokio jaudulio, lengvas pasipriešinima s atidarant žandikaulį, lengvas atsakas į intubaciją Nėra pasipriešinimo atidarant žandikaulius, greita intubacija be refleksų atsako
Palaikymas Kintami kūno
refleksai Kintantis kvėpavimas, vidutinis atsakas į chirurginį dirginimą Sedacija pakankama, kvėpavimas sklandus, švelnus atsakas į chirurginį dirginimą Sedacija gili, kvėpavimas sklandus, nėra atsako į chirurginį dirginimą
Atsigavimas Bandymas stovėti, svirduliavimas Sunkiai praeinantis jaudulys Sklandus, lengvas perėjimas prie budrumo, sternali padėtis Sklandus be jaudulio, gyvūnas gali stovėti pats
Sedacija Sedacijos nėra, budrus, akys atmerktos Sedacija silpna, lengvas palpebralinis refleksas Sedacija vidutiniška, užvirtę treti vokai, nėra palpebralinio reflekso Sedacija gili, užvirtę treti vokai, akių obuoliai ventrilinėje padėtyje, nėra giliojo skausmo ir palpebralinio refleksų Analgezija Analgezijos nėra, stiprus atsakas į chirurginę stimuliaciją Analgezija silpna, silpnas atsakas į chirurginę stimuliaciją Analgezija vidutinė, retkarčiais atsiranda atsakas į chirurginę stimuliaciją Analgezija stipri, jokio atsako į chirurginę stiuliaciją Raumenų atsipalaidavima s Atsipalaidavimo nėra, galūnės įtemptos Atsipalaidavi mas lengvas, saikingas galūnių jutimas lenkiant Atsipalaidavi mas vidutinis, lengvas galūnių jutimas lenkiant
Surinkus anamnezę ir atlikus klinikinį tyrimą, gyvūnas priskiriamas vienai iš žemiau pateiktų ASA (Amerikos anesteziologų draugijos) fizinės būklės klasių, pagal kurią nusprendžiama, ar
galima atlikti anesteziją, ar pirmiausia reikia atlikti tolesnius tyrimus ir ar būtina paciento būseną stabilizuoti:
I minimali rizika. Gyvūnas yra kliniškai sveikas. Liga nenustatoma;
II nedidelė rizika. Silpna ar lengva sisteminė liga, be akivaizdžių klinikinių ligos požymių; III vidutinė rizika. Lengvo ar vidutinio sunkumo sisteminė liga su klinikiniais požymiais; IV didelė rizika. Sunki sisteminė liga, kelianti grėsmę gyvybei;
V rimta rizika. Mirtina liga, nesitikima, kad išgyvens daugiau kaip 24 val.
E (ang. Emergency) (kritinė būklė) priskiriama prie kiekvienos rizikos grupės, kada paciento
būklė yra kritinė (2).
1.2. Veiksniai, kurie gali turėti įtakos anestezijai
Veislė. Kai kurių veislių gyvūnai pasižymi ypatumais, kurie gali turėti įtakos anestezijai.
Brachicefalų veislės šunys turi kvėpavimo takų obstrukcijos sindromą, dar kitaip vadinamą brachicefaliniu viršutinių kvėpavimo takų sindromu, taip pat vadinamas brachicefalinis obstrukcinis kvėpavimo takų sindromas (2, 30). Naujausiais tyrimais nustatyta, kad didžiausią įtaką šių pacientų mirštamumui turi brachicefalinės būklės laipsnis (31). Kurtai turi labai mažai kūno riebalų, palyginti su kaulų mase jų nedidelė raumenų masė, taip pat lėtesnė medžiagų apykaita. Pailgėja atsigavimas po tokių vaistų kaip tiopentalis. Dobermanų pinčeriams rizika kyla dėl dilatacinės kardiomiopatijos, von Willebrando ligos. Bokseriams dėl brachicefalinių bruožų galima subaortinė stenozė. Senbernarai turi polinkį prieširdžių virpėjimui ir gerklų paralyžiui, terjerai – idiopatinei plaučių fibrozei, Bedlingtono terjerai – vario kaupimo hepatopatijai.
Kūno masė. Gyvūnas turi antsvorio arba yra per liesas, nusilpęs; neseniai buvo priaugęs
svorio arba daug jo netekęs - svarbu įvertinti, koks gyvūno svoris turėtų būti esant kliniškai sveikam.
Amžius. Labai jauniems (naujagimiams) ir labai seniems (geriatriniams) gyvūnams gali
reikėti koreguoti anestetikų dozes. Kai kurie seni gyvūnai elgiasi taip, lyg būtų dar labai jauni, o kai kurie labai jauni elgiasi taip, lyg būtų labai seni. Todėl svarbu įsitikinti, ar tikrasis gyvūnų amžius atitinka jo elgsenos amžių.
Hipovolemija, širdies ligos ir kvėpavimo takų ligos. Hipovolemija, širdies ligos ir
kvėpavimo takų ligos gali pakenkti organizmo gebėjimui palaikyti tinkamą audinių perfuziją ir deguonies įsisotinimą dar prieš medikamentų panaudojimą anestezijai. Fizinio krūvio pakėlimas yra geriausias požymis, rodantis, ar gyvūnui pavojų kelia jo širdies ir (arba) kvėpavimo takų ligos. Ramybės metu svarbu stebėti širdies susitraukimo bei kvėpavimo dažnius (42).
Inkstų ligos. Inkstų ligos gali paveikti vaistų farmakokinetiką (pvz., kai sumažėja anestetikų
ir jų metabolitų išsiskyrimas per inkstus) ir pakeisti anestezijos eigą. Anestezijos metu gali įvykti inkstų funkcijos sutrikimas jau esant jų pažeidimams prieš anestetikų įvedimą. Inkstų veikla sutrinka ypač tais atvejais, kai anestezijos metu užsitęsia hipotenzija (2).
1.3. Opijoidai ir jų poveikis
Be aprašyto analgezinio poveikio opijoidai turi nemažai kitų poveikių, kurie skiriasi veikimo principais. Įdomus faktas - tuo metu, kai gyvūnas patiria skausmą, bet kokia rizika pasireikšti šalutiniams poveikiams labai sumažėja.
Kvėpavimo slopinimas. Opijoidai sumažina kvėpavimo centro jautrumą ir gali sukelti
kvėpavimo slopinimą. Šis poveikis, koks jis yra žmonėms, atrodo, nėra tokia didelė problema gyvūnams, išskyrus tuos atvejus, kai stiprūs μ agonistai, tokie kaip fentanilis, skiriami didelėmis dozėmis.
Poveikis virškinimo traktui. Gyvūnams, galintiems vemti, daugelis opijoidų veikia
chemoreceptorių inicijuojančių vėmimą sužadinimo zoną, esančią CNS, ir neapsaugotą kraujo-smegenų barjeru. Dauguma opijoidų taip pat veikia patį vėmimo centrą ir skatina vėmimą. Kuo geriau opijoidas tirpsta riebaluose, tuo yra didesnė tikimybė, kad greičiau praeis kraujo-smegenų barjerą. Vėmimą skatinantį poveikį (vykstantį CNS) kompensuoja antiemetinis aktyvumas (vėmimo centro), todėl vėmimas neįvyksta. Apskritai, išskyrus petidiną, opijoidai padidina virškinimo trakto judrumą (padidina lygiųjų raumenų tonusą), tačiau šis judrumas nekoordinuojamas, todėl bendra paristaltinė veikla sumažėja. Padidėja sfinkterių tonusas. Kartais defekacija įvyksta prieš padidėjant sfinkterio tonusui. Petidinas yra spazmolitikas dėl savo anticholinerginio (parasimpatolitinio) poveikio ir spazmolitiškai veikia tulžies ir kasos latakų sfinkterius. Žinotina, jog šunys neturi arba turi rudimentinį tulžies latako („Oddi”) sfinkterį, o kačių šis sfinkteris yra išvystytas labiau.
Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Opijoidų poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai
yra įvairus ir priklauso nuo paties medikamento bei gyvūno rūšies. Kai kurie opijoidai sukelia histamino išsiskyrimą ir gali sukelti hipotenziją. Morfinas gali sukelti centrinę (vagomimetinę) hipotenziją ir bradikardiją. Etorfinas ir karfentanilis gali sukelti sunkią hipertenziją (2, 42).
1.4. Opijoidų metabolizmas
Metabolizmas vyksta kepenyse, metabolitai išsiskiria su tulžimi ir su šlapimu, taigi, esant aktyviems metabolitams, galima pakartotinė enterohepatinė recirkuliacija (2).
1.5. Opijoidų klasifikacija
Opijoidai klasifikuojami atsižvelgiant į receptorius, kuriuos jie daugiausia veikia, ir jų poveikį tiems receptoriams. Daugelis opijoidų turi poveikį daugiau nei vienam receptorių tipui.
2 lentelė. Opijoidų klasifikacija (2)
μ receptoriai κ receptoriai δ receptoriai
Petidinas ++ +/- -Morfinas +++ +/- +/-Metadonas +++ - -Fentanilis +++ - - (+) Alfentanilis +++ - -Etorfinas +++ ++ ++
Buprenorfinas +++ (dalinis agonistas) ++ (antagonistas) +/-Butorfanolis ++ (agonistas/ antagonistas) ++ (agonistas)
-Naloksonas +++ (antagonistas) ++ (antagonistas) + (antagonistas)
Kalbant apie opijoidus, tokie terminai, kaip afinitetas receptoriams ir stiprumas, gali būti klaidinantys. Afinitetas receptorių tipams pateiktas 2 lentelėje. Tačiau opijoidų afinitetas receptoriui nesuteikia jokios informacijos apie jo veiksmingumą, pvz., naloksonas (antagonistas) turi tokį patį afinitetą μ receptoriams kaip morfinas (antagonistas), tačiau jie turi priešingą poveikį. Stiprumą galima apibūdinti kaip afinitetą receptoriui arba klinikinį veiksmingumą.
Daliniai μ agonistai. Buprenorfinas turi labai didelį afinitetą μ receptoriams, tačiau tai tik
dalinis agonistų aktyvumas šiems receptoriams. Gali būti antagonistinis poveikis κ receptoriams. Buprenorfinas yra licencijuotas naudoti šunims ir katėms. Jo veikimo pradžia užtrunka (pradeda veikti tik po 30 min), tačiau atitinkamai yra ilgas veikimo laikas (apie 6–8 val.). Jei opijoidas yra suleistas negiliai, t.y. po oda, dėl vykstančio pirmojo metabolizmo vaisto biologinis preinamumas yra blogas. Tačiau atlikti tyrimai su katėmis parodė, kad yra puiki absorbcija gavus vaisto per os, skirto injekcijoms. Dozė 0,01–0,02 mg/kg skiriama katėms p.o. yra tokia pati, kaip leidžiant vaistą dėl analgezijos. Deja, tai netaikoma šunims dėl skirtingo pH esančių seilėse.
Agonistai–antagonistai. Butorfanolis – tai yra agonistas–antagonistas, turintis afinitetą tiek
poveikį κ receptoriams. Daugumos tyrimų metu nustatyta, kad jo veikimo trukmė yra apie 45 min (tačiau gali būti ilgesnis, iki 1-2 val., net iki 5 val., priklauso nuo dozės, rūšies ir aplinkybių). Butorfanolis dabar dažniausiai naudojamas įvairiuose deriniuose su α2 agonistais (t. y. medetomidinu, ketaminu, deksmedetomidinu). Butorfanolis šunims kelia jaudulį ir dirglumą. Nustatyta, kad dirglumas labiau tikėtinas po butorfanolio injekcijos, o po buprenorfino – labiau euforija. Vis dėlto, derinant su acepromazinu, α2 agonistais ar benzodiazepinais, butorfanolis turi sinergenį raminamąjį poveikį (2, 40).
1.6. α2-adrenoreceptorių agonistai
Ksilazinas, romifidinas, detomidinas ir medetomidinas yra α2 agonistai, naudojami veterinarinėje praktikoje. Jie daro įvairų poveikį organizmui ir CNS. Kaip ir opijoidiniai receptoriai, α2 receptoriai yra su G baltymais susieti transmembraniniai receptoriai, kurie gali būti sujungti su kelių tipų efektoriniais mechanizmais (t. y. jonų kanalais, adenilo ciklaze). CNS α2 receptorių aktyvacija paprastai turi slopinantį poveikį. Daugelis α2 receptorių randami panašiose vietose kaip opijoidiniai receptoriai CNS, be to, opijoidinė ir adrenerginė sistemos sąveikauja kartu, ir tai gali paaiškinti kai kuriuos sinerginius efektus, pastebimus, kai skiriamos dvi skirtingų vaistų grupės kartu. Tačiau dėl kito šių vaistų poveikio, pvz., sedacijos, α2 agonistai retai naudojami kaip pagrindiniai analgetikai. Nepaisant to, jie dažniausiai naudojami kartu su kitais medikamentais (pvz., opijoidais, ketaminu), norint sukelti sedaciją, anesteziją ir analgeziją. α2 adrenoreceptorių agonistai yra raminamieji vaistai, turintys analgezinių ir raumenis atpalaiduojančių savybių. Licencijuoti vaistai naudoti smulkiems gyvūnams yra ksilazinas (Xylazine 2 %), medetomidinas (Sedator, Sedin, Cepetor) (1 mg/ml) ir deksmedetomidinas (Dexdomitor) (0,5 mg/ml). Raminamasis poveikis paprastai viršija analgezinį poveikį (nors tai abejotina). Poveikis pasireiškia per 5 minutes po vaisto aplikacijos, tačiau maksimaliai sedacijai sukelti gali prireikti 20 minučių. Sedacijos trukmė priklauso nuo dozės, tačiau ji yra maždaug 30–60 min. po ksilazino aplikacijos ir 30–180 min. po medetomidino ar deksmedetomidino hidrochlorido aplikacijos (2). Deksmedetomidinas slopina nocicepcinius refleksinius atsakus po elektrinės stimuliacijos, taip pat gali sumažinti pooperacinio skausmo išsivystymo riziką (39).
α2 adrenoreceptorių agonistų poveikis. α2 receptoriai plačiai pasiskirsto organizme, nors
tikslus receptorių skaičius, jų jautrumas ir pasiskirstymas organizme gali skirtis, nesvarbu, kokia gyvūno rūšis ar ligos būsena. α2 receptorių galima rasti priešsinapsinėje ir posinapsinėje membranoje. α1 receptoriai paprastai yra posinapsiniai. α2 receptorių agonistai veikia tiek centrinius, tiek periferinius receptorius. Jų veikimas priklauso nuo:
1) sąveikos su α2 (ir α1) receptoriais;
2) sąveikos su imidazolino receptoriais (I1 ir I2); 3) „vietinio anestetiko tipo“ poveikio;
4) “membranų poveikio”.
α2 adrenoreceptorių agonistai gali sukelti tokius pokyčius, kaip anksiolizė (nusiraminimas), sedacija, neuroprotekcija, antikonvulsinis poveikis, analgezija, raumenų atpalaidavimas, bradikardija (40), AKS pokyčiai, termoreguliacinis slopinimas, periferinių kraujagyslių vazokonstrikcija, vėmimas, virškinimo trakto peristaltikos ir perfuzijos sumažėjimas, padidėjęs gimdos aktyvumas, antiaritmija, endokrininiai pokyčiai (hiperglikemija, diurezė), sustiprėjęs krešėjimas (trombocitų agregacija), pokyčiai akyse.
Junginiuose taip pat yra benzeno žiedų, o kai kuriuose yra tiazino žiedas (ksilazinas), kituose - imidazolino žiedas (medetomidinas). Dėl per didelio lipofiliškumo jie lengvai praeina tokias membranas, kaip kraujo-smegenų barjeras, placentos barjeras, žarnų sienelę ir gleivinę. Ksilazinas, medetomidinas arba deksmedetominas nėra gryni α2 agonistai, tačiau pasižymi selektyvumu sąveikai su α2 receptoriais. Šiuo atžvilgiu medetomidinas ir deksmedetomidinas yra daug selektyvesni α2 receptoriams nei α1, o ksilazinas yra mažiau selektyvus α2 ir pasižymi tam tikru, nereikšmingu α1 aktyvumu (2, 22).
Deksmedetomidino hidrochloridas. Deksmedetomidinas ((+)-4-(S)-[1- (2,3-dimetilfenil)
etil] -1H-imidazolo monohidrochloridas) yra medetomidino S-enantiomeras ir aktyvusis raceminis komponentas. Deksmedetomidino pasiskirstymo laikas yra 6 minutės, o jo galutinis pusinės eliminacijos laikas yra 2 valandos. Deksmedetomidinas metabolizuojamas kepenyse CYP450 fermentų sistemos ir gliukuronizuojamas. Labai mažas kiekis nepakitusio deksmedetomidino išsiskiria su šlapimu ir išmatomis. Dozė turi būti sumažinta pacientams, sergantiems reikšminga kepenų liga dėl sumažėjusio vaisto klirenso. Taip pat mažesnė dozė turi būti parenkama ir tiems pacientams, kuriems yra reikšmingas inkstų funkcijos sutrikimas, nes gali pailgėti sedacija, nors neatrodo, kad galutinis vaisto eliminacijos pusperiodis padidėja esant inkstų funkcijos sutrikimui. Dozė taip pat gali būti mažinama vyresnio amžiaus pacientams, nes skyrus deksmedetomidiną dažniau pasireiškia bradikardija ir hipotenzija. Pradedant deksmedetomidino naudojimą per 10 minučių reikia sušvirkšti 1 µg/kg įsotinamąją dozę, po to palaikyti nuolatinė infuzija – 0,2–0,7 µg /kg/val. Deksmedetomidino nerekomenduojama skirti ilgiau nei 24 valandas. Žinoma keletas atvejų, susijusių su deksmedetomidino skyrimu ilgesnį laiką, nenustačius rimtų nepageidaujamų reiškinių (3). Deksmedetomidinas laikomas dvigubai stipresniu už medetomidiną (4). Tyrimai rodo, kad
ekvivalentinės deksmedetomidino ir medetomidino dozės sukelia panašų raminamąjį, analgezinį ir širdies bei kraujagyslių poveikį šunims ir katėms (4, 5).
1 pav. Širdies blokada (autorės nuotrauka)
Medetomidino hidrochloridas. Medetomidinas yra dviejų optinių enantiomerų mišinys:
deksmedetomidino ir levomedetomidino. Medetomidinas (dl-4-[l (2,3-dimetilfenil) etil]-1H-imidazolas) specifinis ir selektyvus α2-adrenoreceptorių agonistas (5). Deksmedetomidinas yra aktyvusis komponentas, o levomedetomidinas laikomas farmakologiškai neaktyviu (nors jis gali turėti įtakos vaistų sąveikai) (4). Raceminis medetomidinas yra lipofilinis, pasižymintis greita rezorbciją suleidus į raumenis; didžiausia koncentracija plazmoje pasiekiama maždaug per 1–2 val (6). Medetomidinas ir deksmedetomidinas gali būti naudojami atskirai, tačiau dažnai derinami su opijoidais (pvz., hidromorfonu, morfinu, buprenorfinu ar butorfanoliu), siekiant sustiprinti sedaciją ir suteikti intensyvesnę analgeziją. Nepaisant to, kad daugeliui gyvūnų sukeliama negili narkozė naudojant medetomidino ir opijoidų derinius, būtina žinoti, kad jie nebūna giliai narkotizuoti ir gali reaguoti į bet kokią skausmingesnę manipuliaciją (7). Poveikis trunka gana trumpai, jis svyruoja nuo 30 iki 180 minučių, iš dalies priklauso nuo dozės. Pridėjus opijoido analgezija gali pailgėti. Kai kurie tyrimai rodo, kad nuskausminimui sukelti reikalingos didelės jo dozės. Kai skiriamas medetomidinas ar deksmedetomidinas kartu skirti anticholinerginius vaistus nerekomenduojama. Jei reikia, visus α2 sukeltus poveikius galima panaikinti švirkščiant į raumenis atipamezolį (7). Nustatyta, kad medetomidinas derinyje su propofoliu sukelia hipoventiliaciją (36). Suširkšto i.v. medetomidino poveikis yra plačiai aprašytas: gali sukelti bradikardiją (40), kraujagyslių susiaurėjimą, sumažinti iš širdies išstumiamo kraujo tūrį ir sukelti aritmiją (37). Šunims, gydytiems medetomidinu ir butorfanoliu, nustatyta stipri bradikardija (maždaug 40 dūžių per minutę) (40).
1.7. Bendroji nejautra
Medetomidinas ir deksmedetomidinas dažnai naudojami kartu su injekciniais anestetikais, tokiais kaip ketaminas, tiletaminas-zolazepamas ir propofolis, kad būtų galima sukurti trumpalaikę bendrąją nejautrą. Opijoidai ir benzodiazepinai taip pat paprastai įtraukiami į narkozės schemas.
Medetomidino ar deksmedetomidino pridėjimas reiškia, kad reikia mažesnių anestetikų dozių, papildant nuskausminimą ir optimizuojant raumenų atsipalaidavimą (7). Medetomidino-opijoidų arba deksmedetomidino-opijoidų deriniai paprastai skiriami premedikacijai prieš anestezijos sukėlimą. Pridedant medetomidino arba deksmedetomidino premedikacijai, labai sumažėja dozės indukcijai sukelti bei palaikymui (8). Medetomidinas (2 mg/kg, po to 1 mg/kg/val. arba 4 mg/kg, po to 2 mg/kg/val i.v.) sukėlė šunims būdingus širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimus. Didesnė dozė turėjo ryškesnį poveikį (9). Deksmedetomidino tyrimas su šunimis rodo, kad skiriant 3 ir 5 mg/kg/val. i.v. dozę, buvo sukelta analgezija, poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai nebuvo nustatytas. Sedacija buvo pasiekta esant mažesnei koncentracijai plazmoje, nei reikia analgezijai, o deksmedetomidino poveikis buvo ilgesnis (10). Iš karto po suleidimo α2-agonistai prisijungia prie kraujagyslių posinapsinių α2-adrenoreceptorių, dėl to yra sukeliama vazokonstrikcija. Padidėjęs sisteminis kraujagyslių pasipriešinimas sukelia trumpalaikę hipertenziją, kurią lydi kompensacinė baroreceptorių sukelta refleksinė bradikardija (11). Medetomidinas ir deksmedetomidinas taip pat slopina šunų plonosios žarnos ir storosios žarnos peristaltiką. Šie medikamentai gali sumažinti apatinio stemplės sfinkterio tonusą ir padidinti gastroezofaginio refliukso tikimybę (12).
1.8. Endokrininiai pokyčiai
α2-agonistai sukelia hiperglikemiją dėl insulino sekrecijos slopinimo. Kortizolio ir gliukagono lygis reikšmingai nesikeičia (13), tačiau nustatyta, kad medetomidinas silpnina kitų anestetikų (opijoidų ir ketamino) sukeltą reakciją į stresą (14). Tikėtina, kad deksmedetomidinas sukelia panašų poveikį. Medetomidinas šunims gali sukelti premedikacinį streso atsaką (15).
1.9. Fenoliai
Propofolis yra 2,6-di-izopropilfenolis. Propofolis yra intraveninis narkozės vaistas, skiriamas bendrosios anestezijos indukcijai ir palaikymui (17). Neigiamas propofolio poveikis yra skausmas injekcijos metu, bradikardija, hipotenzija, hiperlipidemija (16, 43). Sušvirkštas į veną propofolis gerai jungiasi su plazmos baltymais (albuminais) ir eritrocitais (18). Teigiama, kad kai kurie bokseriai gali būti jautresni propofoliui, nes kai kuriems atsigavimas po medikamento injekcijos buvo prolonguotas (19). Šunims retkarčiais dėl propofolio atsiranda dirginimo reiškiniai, dažniausiai raumenų trūkčiojimas, įsitempimas ir opistotonusas (20).
1.10. Adrenoceptorių agonistai
Atipamezolis, 4-(2-etil-2,3-dihidro-1H-inden-2-il)-1H-imidazolo hidrochloridas, yra specifinis α2 antagonistas, pašalinantis medetomidino veikimą (taip pat deksmedetomidino) (21) ir yra licencijuotas naudoti šunims ir katėms. Atipamezolio tirpalai yra penkis kartus didesnės koncentracijos už medetomidino stiprumą (ir 10 kartų didesnės už deksmedetomidino stiprumą), kad būtų galima naudoti vienodus agonisto ir antagonisto kiekius (22). Atipamezolis taip pat panaikina α2-agonistų sukeltus pokyčius širdžiai ir plaučiams, dėl to šunims laikinai sumažėja kraujospūdis (23). Šunys, gavę atipamezolio, turėjo greitesnį atsigavimą (38.)
1.11. Anticholinerginiai vaistai
Atropino sulfatas – neutralizuoja medetomidino sukeltą bradikardiją, tačiau naudojimas sukelia užsitęsusią ir sunkią hipertenziją kartu su tachikardija. Nors atropinas gali išgelbėti gyvybę, kada yra bradikardija, jo skyrimas kartu su α2-adrenoreceptorių agonistais gali būti nepalankus. Atlikus tyrimus nustatyta, kad kartu aplikuotas medetomidinas ir atropinas sukėlė pradinę bradikardiją, per 15 minučių pasireiškė tachikardija, kurią lydėjo vidutinis arterinis kraujospūdis 210 mmHg. Aplikuotas vienas medetomidinas sukėlė sunkią bradikardiją, tačiau hipertenzija buvo lengva ir trumpalaikė (24).
1.12. Bendrosios anestezijos stebėsena
Suleidus opijoidų, šunys ir katės gali vemti, o vėmimo kiekis ir turinys gali įspėti, kad gyvūnas buvo neseniai šertas, todėl gali atsirasti regurgitacija ir plaučių aspiracijos rizika. Brachicefalų veislės ir gyvūnai, turintys kvėpavimo sutrikimų, suleidus premedikacinių medikamentų, turi būti stebimi, nes sedacija gali sukelti dalinę ar visišką kvėpavimo takų obstrukciją arba rimtą kvėpavimo slopinimą ir hipoksemija. Jei įmanoma, pacientai, kuriems gresia komplikacijos, turėtų būti papildomai ištirti: atlikta EKG, pamatuotas kraujospūdis arba pulso oksimetrija (25).
Akių padėtis ir refleksai. Akių judesiai pakinta, kai aplikuojami tokie vaistai kaip
tiopentalis, propofolis, etomidatas, alfaksalonas ir inhaliaciniai anestetikai, nes tada akies obuolys sukasi rostroventraliai (atlikus nedidelę ir vidutinio sunkumo anesteziją), o gilios anestezijos metu grįžtama į centrinę padėtį. Šunims, naudojant ketaminą, raumenų tonusas išlaikomas, o akių padėtis išlieka centre. Palpebralinis refleksas, kuris yra dalinis ar visiškas akių vokų užmerkimas, dažnai yra naudingas anestezijos gylio rodiklis. Ragenos refleksą sukelia švelnus ragenos spaudimas. Ragenos refleksas nėra anestezijos gylio rodiklis, tačiau po širdies sustojimo jis gali išlikti trumpą
laiką. Letenos dirginimo (gnybimo) refleksas dažnai tikrinamas šunims, katėms ir mažiems laboratoriniams gyvūnams, norint nustatyti, ar anestezijos gylis yra pakankamas operacijai pradėti (25). Deksmedetomidinas derinyje su butorfanoliu sumažina ašarų gamybą, todėl būtina akis lubrikuoti, kad būtų išvengta sausojo keratokonjunktyvito (34).
Anestetinių dujų analizatoriai. Anestetinių dujų analizatorius matuoja įkvepiamo ir
iškvepiamo anestetiko koncentraciją. Dujų mėginiai imami iš jungties esančios tarp endotrachėjinio vamzdelio ir paciento kvėpavimo sistemos, nepertraukiamai iškvepiant dujas 150 ml/min greičiu. Norint įvertinti anestezijos gylį, išmatuojama iškvepiamų dujų koncentracija (alveolių koncentracija matuojama iškvėpimo pabaigoje) ir palyginama su MAK verte. MAK sumažėja labai jauniems ir seniems pacientams. Mažesnės MAK vertės galimos tuo atveju, kai pacientas nuolat ar pertraukiamai gauna papildomą (-us) vaistą (-us), pavyzdžiui, opijoidus, lidokainą, ketaminą, propofolį arba medetomidiną ar deksmedetomidiną. Šiems gyvūnams anestetiko skyrimas turi būti koreguojamas atsižvelgiant į refleksus ir reikšmingo širdies atsako į chirurginį stimuliavimą.
Kraujotakos stebėjimas. Visų anestezuotų gyvūnų širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), pulsas
ir ritmas, audinių perfuzija ir kraujospūdis turėtų būti vertinami reguliariai.
Pulso dažnis ir ritmas. Periferinis pulsas ir ritmas gali būti suskaičiuoti palpuojant
periferines arterijas, pavyzdžiui, šlaunikaulio arteriją šunims ir katėms, liežuvio arteriją šunims. Pulsas laikomas prastu, kai ritmas yra nereguliarus, su pauzėmis ar yra mažesnis nei širdies ritmas, kuris nustatomas širdį auskultuojant stetoskopu. Pulso nepakankamumas gali būti susijęs su bet kuriuo iš kelių širdies ritmo sutrikimų, tokių kaip sinoatrialinė, atrioventrikulinė širdies blokada, priešlaikinė skilvelio depoliarizacija ar prieširdžių virpėjimas, todėl diagnozei nustatyti reikia atlikti EKG.
Audinių perfuzija. Audinių perfuziją galima įvertinti atsižvelgiant į dantenų ar lūpų gleivinės
spalvą, kapiliarų prisipildymo laiką ir kraujospūdį. Aukštas vidutinis arterinis slėgis negarantuoja tinkamos audinių perfuzijos. Reaguojant į chirurginį stimulą, kai anestezijos metu padidėja kraujospūdis, širdies veikla gali nusilpti dėl padidėjusios periferinės vazokonstrikcijos. Audinių perfuzija paprastai sumažėja, kai dantenos yra blyškios, o ne rausvos, kartais, kai labai rausvos, o kapiliarų prisipildymo laikas (toliau – KPL) viršija 1,5 sekundės arba vidutinis arterinis slėgis yra mažesnis nei 60 mmHg. Kai vidutinis arterinis slėgis yra didesnis nei 60 mmHg, norint įvertinti periferinės perfuzijos ir širdies išstūmiamo kraujo tūrį, turėtų būti matuojamas periferinio pulso stiprumas ir stebima burnos gleivinės spalva bei KPL.
Arterinis kraujo spaudimas. Miegančių sveikų gyvūnų sistolinis arterinis kraujo spaudimas
(toliau – AKS), vidutinis AKS ir diastolinis AKS slėgis yra atitinkamai maždaug 125–160 mmHg, 90–110 mmHg ir 75–95 mmHg. Išskyrus tuos atvejus, kai premedikacijai buvo skirtas detomidinas
ar medetomidinas arba kai indukcijai sukelti buvo naudojama ketaminas arba tiletaminas. Anestezijos metu arterinio kraujo spaudimas sumažėja lyginant su neanestezuoto gyvūno AKS. Arterinis kraujo spaudimas jauniems gyvūnams yra mažesnis nei suaugusių gyvūnų. Kraujospūdžio įvertinimą galima atlikti palpuojant periferines arterijas.
Kvėpavimo sistemos stebėjimas. Vizualus kvėpavimo dažnio ir įkvėpimo gylio stebėjimas
yra pagrindinis kvėpavimo pakankamumo įvertinimas. Kvėpavimo dažnį galima skaičiuoti stebint krūtinės judesius ar oro rezervuaro maišo judesius anestezijos aparate. Pagal krūtinės ląstos, pilvo ir rezervuaro maišo judėjimą sprendžiama apie kvėpavimo gylį. Krūtinės ląstos judėjimas, kai rezervuaro maišas nejuda, rodo kvėpavimo takų obstrukciją arba pneumotoraksą. Kiekvieno įkvėpimo tūrį ir įkvėptų ar iškvėptų dujų tūrį per minutę mažiems gyvūnams galima išmatuoti pritvirtinant dujų skaitiklį prie endotrachėjinio vamzdelio.
Kraujo dujų analizė. Geriausias ventiliacijos pakankamumo vertinimas yra parcialinio
anglies dioksido slėgio matavimas arteriniame kraujo (toliau – PaCO2) mėginyje, naudojant kraujo dujų analizę (žr. 2 lent.). Arterinis kraujas gali būti imamas iš bet kurios periferinės arterijos, naudojamos invaziniam kraujospūdžiui matuoti. Kraujo dujų analizė turėtų būti atlikta nedelsiant po kraujo paėmimo į plastikinius švirkštus, nes labai pasikeičia PaO2, dėl O2 pasiskirstymo į švirkštą ar iš jo ir metabolizmo baltuosiuose kraujo kūneliuose bei trombocituose, kurie sunaudoja O2 ir išskiria CO2. Ne visi plastikiniai švirkštai yra vienodi, net ir tie, kurie skirti specialiai kraujo dujų analizei, tačiau PO2 pokytis priklauso nuo gamintojo ir švirkšto savybių. Padidėjęs PaCO2 kiekis (hiperkapnija) yra tiesioginė hipoventiliacijos pasekmė, kuri dažniausiai pasireiškia anestezijos metu. 10 mmHg padidėjimas virš normos yra silpna hipoventiliacija, padidėjimas 10–20 mmHg yra vidutinio stiprumo hipoventiliacija, o padidėjimas > 20 mmHg yra sunki hipoventiliacija. Taigi PaCO2 vertės, viršijančios 8 kPa (60 mmHg), rodo sunkų kvėpavimo slopinimą. Padidėjusi ventiliacija sumažina PaCO2. Mažesnis kaip 2,6 kPa (20 mmHg) PaCO2 sukelia smegenų kraujagyslių susiaurėjimą ir smegenų hipoksiją (25).
3 lentelė Vidutinės pH, PaCO2 ir PaO2 vertės subrendusiems sąmoningiems šunims (25) PaCO2 ir PaO2 vertės, pateiktos kaip kPa (mmHg)
Rūšis pHa PaCO2 PaO2
Šuo 7.40 4,67 (35) 13,6 (10,2) Katė 7.38 5,3 (40) 13,3 (100)
Kai kurių anestezuotų šunų ir kačių hiperkapnija anestezijos metu gali būti susijusi su tachikardija, su padidėjusiu arba sumažėjusiu kraujospūdžiu. Kitiems pacientams ji gali būti susijusi su hipotenzija. Hipoventiliacijos poveikis inhaliacinės anestezijos metu dažniausiai pasireiškia kaip nepakankama anestezija, nepaisant garintuvo nustatymo, kuris turėtų užtikrinti pakankamą anestezijos gylį. PaO2 vertėms daro įtaką įkvepiamo deguonies slėgis, tinkama ventiliacija, širdies veikla ir kraujospūdis. 12–14,6 kPa (90–110 mmHg) PaO2 yra normali vertė neseduotiems gyvūnams, o PaO2 vertės, mažesnės nei 8 kPa (60 mmHg) reiškia hipoksemiją. Didžiausias galimas PaO2 kiekis priklauso nuo įkvėpto O2 proc., o gyvūnams, kvėpuojantiems deguonimi, PaO2 vertė gali būti penkis kartus didesnė nei kvėpuojant oru. Hipoksemija taip pat gali išsivystyti atliekant bendrą anesteziją dėl plaučių kolapso.
Deguonies tiekimas į audinius priklauso nuo audinių kraujotakos ir arterinio kraujo deguonies. Dauguma dujų analizatorių prisotinimą iš PO2 apskaičiuojama kompiuteriu. Kai formulėje naudojama bendra Hb vertė (kaip ir kraujo dujų analizatoriaus rezultatuose), išmatuotos vertės gali būti tikslios daugeliui anestezuotų pacientų, nes jų COHb ir metHb kiekiai yra maži. Gyvūnams, apsinuodijusiems anglies monoksidu, PO2 nėra sumažėjęs, jei neišmatuojamos skirtingos Hb formos, tačiau O2 kiekis kraujyje gali sumažėti. Šiems pacientams O2 prisotinimo vertė, gauta iš impulsinio oksimetro (SpO2), nesumažės, nes monitoriaus naudojami bangos ilgiai nėra jautrūs COHb. Pacientas, kurio padidėjusi metHb koncentracija, turės neįprastai mažą SpO2. MetHb absorbcija yra aukšta abiejuose impulsų oksimetrų naudojamuose bangos ilgiuose, todėl, nepaisant PaO2, SpO2 sumažėja iki 85proc. (25).
Pulso oksimetrija. Pulso oksimetrija yra neinvazinis būdas nuolat matuoti hemoglobino
prisotinimą deguonimi (SpO2). Impulsinio oksimetro jutiklį sudaro šviesos diodai (LED), skleidžiantys raudonos (660 nm) ir infraraudonosios (940 nm) spalvos bangas, ir fotodetektorius, matuojantis per audinius skleidžiamą šviesos kiekį. Matavimo principas grindžiamas skirtinga oksihemoglobino ir karboksihemoglobino šviesos absorbcija bei pulsinio signalo nustatymu. Impulsų oksimetrai rodo deguonies įsotinimo ir pulso dažnį su pypsėjimu, o kai kurie monitoriai rodo deguonies prisotinimą bangos forma. Oksimetro rodomas dažnis turi atitikti gautą pulsą palpuojant ar atliekant EKG. Stebėjimas turėtų vykti bent 30 sekundžių. Jutiklio forma, audinio storis, pigmento ir plaukų buvimas bei paciento judėjimas gali turėti įtakos matavimo tikslumui. Pulso oksimetro rodmens gali nepavykti gauti, dėl sunkaus periferinio kraujagyslių susiaurėjimo, pavyzdžiui, kada šunui buvo aplikuotas medetomidinas ar kai yra kraujotakos šokas (25). Mažas O2 kiekis kraujyje, išstumiamo kraujo kiekis ar silpna kraujotaka gali pakenkti deguonies tiekimui į
audinius. Pacientams, kurių Hb koncentracija yra maža, audinių hipoksija vyks net ir tada, kai bus normalios SpO2. Pulso oksimetras skirtas visiems anestezuojamiems gyvūnams, ypač tiems, kurie yra anestezuojami leidžiamais anestetikais bei kvėpuojantiems oru, arba atliekant inhaliacinę anesteziją pacientams, sergantiems plaučių ligomis ar turintiems trauminių plaučių sumušimų, esant pneumotoraksui, taip pat atliekant torakotomiją. Jis ypač vertingas, nes leidžia nedelsiant stebėti sumažėjusį deguonies įsotinimą, kad prasidėjus kvėpavimo ar širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumams būtų pradėtas korekcinis gydymas (26).
Kapnografija. Kapnografija netiesiogiai nustato PaCO2, išmatuodama CO2 koncentraciją
iškvepiamose dujose. Kapnografija taip pat naudinga diagnozuojant anestezijos schemų problemas, kvėpavimo takų obstrukciją ir kardiogeninį šoką. Didžiausias iškvepiamų dujų kiekis fiksuojamas tada, kai iškvėptos dujos pereina per adapterį, esantį prie endotrachėjinio vamzdelio, kuriuo keliauja iki kapnometro. Iš analizatoriaus išeinančios dujos turi būti nukreiptos atgal į anestezijos grandinę arba į dujų gaudymo sistemą. CO2 koncentracija matuojama infraraudonosios spinduliuotės absorbcija, o kapnometras pateikia skaitines CO2 koncentracijos įkvėpimo vertes. Išmatavus aukštą ETCO2 kiekį patvirtinama respiratorinė acidozė. PaCO2 gali būti didelis, kai ETCO2 yra normalus arba žemas. PaCO2 vertė atspindi kvėpavimo dažnį ir gylį bei metabolinio CO2 susidarymą. Normali vidutinė PaCO2 vertė yra 5,3 kPa (40 mmHg) daugumai rūšių (25).
Kūno temperatūros stebėjimas. Normaliam gyvūnui kūno šiluma pasiskirsto netolygiai, o
kūno centre esanti temperatūra yra 2–4 °C aukštesnė už periferinę. Bendroji nejautra slopina kraujagyslių susiaurėjimą, leidžiantį perskirstyti kūno šilumą. Papildomas kūno temperatūros sumažėjimas atsiranda dėl to, kad šiluma prarandama aplinkoje dėl šaltų operacinių patalpų sąlygų, odos paruošimo šaltais tirpalais ir atviros pilvo chirurgijos. Be to, anestetikai slopina termoreguliaciją, kraujagyslių susiaurėjimą ir drebulį, todėl sumažėja šalčio reakcijų slenkstis. Šalti intraveniniai tirpalai labai sumažina kūno temperatūrą (25). Įrodyta, kad temperatūros sumažėjimas 1–3 °C žemiau normos suteikia pakankamą apsaugą nuo smegenų išemijos ir hipoksemijos anestezuotiems šunims (27). Tačiau operacijos metu patirta hipotermija yra susijusi su keliais reikšmingais neigiamais padariniais (28). Rektinė arba stemplės temperatūra turi būti reguliariai stebima atliekant inhaliacinę anesteziją, ilgai trunkančią bendrą intraveninę anesteziją ir atsigaunant po jos. Šilumos nuostolius iš kvėpavimo takų galima sumažinti užtikrinant, kad įkvėptas oras išliktų šiltas ir drėgnas. Intraveniniai tirpalai turi būti šilti. Šilumos nuostolių prevencija turėtų būti pradėta anestezijos pradžioje. Dėl temperatūros operacijos vietos paruošimas dažnai būna pats nuostolingiausias, nes operaciniam plotui ruošti yra naudojamas etanolis ar šalti tirpalai (25). α2
agonistai sukelia hipotermiją dėl raumenų atsipalaidavimo ir dėl noradrenerginės pagumburio termoreguliacijos mechanizmo sutrikimo (35).
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas buvo atliktas Vilniaus X smulkiųjų gyvūnų klinikoje nuo 2019 m. 06 mėn. iki 2019 m. 09 mėn. Tyrime naudoti 35 kliniškai sveiki šunys. Bendroji anestezija buvo taikyta atliekant rutinines operacijas, tokias kaip OE ir OHE. Gauti duomenys suskirstyti pagal naudotas sedacines medžiagas (deksmedetomidino ir medetomidino hidrochloridas). Tyrime apibendrinti 24 grynaveislių (68,6 proc.) ir 11 mišrūnų (31,4 proc.) šunų duomenys. 1 grupės šunys (žr. 4 lent.) seduoti deksmedetomidino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu (n=21), o 2 gr. – medetomidino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu (n=14). Prieš kiekvieną planinę operaciją buvo įvertinti kiekvieno šuns biocheminiai bei morfologiniai kraujo tyrimai. Naudotas IDEXX Catalyst One® biocheminis analizatorius, o papildomai morfologiniai tyrimai atlikti su IDEXX LaserCyte® hematologiniu analizatoriumi. Kiekvienam tiriamajam pacientui buvo atlikta klinikinė apžiūra: KPL, gleivinių spalva, ŠSD, KD, femoralinio pulso palpacija (ar sutampa su ŠSD), įvertinta temperatūra, svoris. Krūtinės ląstos auskultacijai naudotas “Littman classic III” stetoskopas. Oksigenacijai vertinti naudotas “Mindray PM-60” pulso oksimetras. Stebėsena vykdyta “Mindray iMEC8 Vet” aparatu. Kūno temperatūra matuota elektroniniu termometru “Kruuse”.
4 lentelė. Grupių skirstymas pagal naudotas veikliąsias medžiagas
Narkozės veiklioji medžiaga Gyvūnų skaičius
Deksmedetomidino hidrochloridas + butorfanolis (1 gr.) 21 Medetomidino hidrochloridas + butorfanolis (2 gr.) 14
Prieš kiekvieną planinę operaciją buvo gautas raštiškas sutikimas. Kiekvienas gyvūno šeimininkas buvo informuotas, kad kilus abejonių dėl galimų komplikacijų operacijos metu, veterinarijos gydytojas turi teisę atlikti papildomus kraujo tyrimus.
Prieš operaciją gyvūnai pagal dydį patalpinti į specialius boksus, pajungiamas deguonies oksigenatorius. Jeigu šeimininkai nenori palikti augintinio, tuomet narkotinės medžiagos leidžiamos prie jų. Kai išnyksta šuns sąmoningumas, gyvūnas perkeliamas tolimesniems pasiruošimams į priešoperacinę patalpą. Atliekama: i.v. kateterio statymas, akių lubrikacija, intubacija (jei reikia), operacinio lauko ruošimas. Nuo to laiko pradedami stebėti gyvūno fiziologiniai parametrai: kapiliarų prisipildymo greitis, temperatūra, kvėpavimo dažnis, širdies susitraukimų dažnis,
deguonies prisotinimas proc. (SpO2), palpebralinis refleksas, apatinio žandikaulio refleksas.
Rodikliai stebimi ir operacijos metu.
Statistinės analizės skaičiavimai buvo atlikti su SPSS 8 programa, gauti duomenys sugrupuoti, nustatyti patikimumai tarp grupių, skaičiuoti statistiniai rodikliai.
3. TYRIMO REZULTATAI
Šunims bendrosios nejautros premedikacijai X smulkiųjų gyvūnų klinikoje naudotas deksmedetomidino hidrochloridas su butorfanolio tartratu ar medetomidino hidrochloridas su butorfanolio tartratu. Jei yra planuojama naudoti inhaliacinius anestetikus, tokius kaip sevofluranas, tuomet indukcijai naudojamas propofolis (2–4 mg/kg) arba ketamino hidrochloridas.
Apibendrinti skirtingais preparatais seduotų šunų kvėpavimo duomenys pateikti 2 pav.
2 pav. Skirtingų anestezijos derinių įtaka kvėpavimų dažniui
Gavus tyrimo duomenis, šunys suskirstyti į tuos, kuriems kvėpavimo dažnio slopinimo nebuvo (kvėpavimo dažnis daugiau kaip 12 x/min) ir, kurie dėl narkozės poveikio kvėpavo lėčiau (kvėpavimo dažnis mažiau kaip 11 x/min). Pirmos grupės kvėpavimo dažnis >12 k./min pasireiškė 18 pacientų (81 proc.), o keturių – kvėpavimo dažnis buvo <11 k./min (19 proc.), tuo metu 2 grupės kvėpavimo dažnis >12 k./min pasireiškė 9 šunims (69 proc.), o kvėpavimo dažnis <11 k./min taip pat 4 pacientams (31 proc.). Iš gautų duomenų galima spręsti, kad tiek deksmedetomidinas, tiek medetomidinas turėjo panašų kvėpavimo dažnį slopinamąjį poveikį, juolab, kad apskaičiavus vidurkių skirtumų reikšmingumą, jis gautas nepatikimas (p>0,05).
Širdies trinksnių dažnis, veikiant deksmedetomidino hidrochloridui su butorfanolio tartratu ar medetomidino hidrochloridui su butorfanolio tartratu pateiktas 3 pav.
4 4 18 9 0 8 15 23 30 1 Grupė 2 Grupė
3 pav. Širdies susitraukimų dažnis naudojant skirtingas narkotines veikliąsias medžiagas procedūrų pradžioje ir pabaigoje
Nustatytas statistinis patikimumas tarp narkotinių veikliųjų medžiagų ir širdies ritmo kitimo operacijos pradžioje ir pabaigoje 1 grupės šunims (p<0,05). Pirmos grupės pacientų ŠSD vidurkis buvo 81,9 kartai per minutę, o 2 grupės – 85,3 kartai per minutę. Operacijų pradžioje ŠSD pirmos grupės buvo mažesnis 4 proc. ŠSD operacijos pabaigoje 1 grupės nukrito iki 56,6 kartų per minutę (31 proc.), o 2 grupės nukrito iki 74,7 kartų per minutę (12,5 proc.). Deksmedetomidino hidrochlorido poveikis kardiovaskulinei sistemai lyginant su medetomidinu buvo stipresnis. Suskaičiuoti vidurkiui remiantis 10 pav.
Naudojant deksmedetomidino hidrochloridą vienam 1 grupės šuniui pasireiškė antro laipsnio AV blokada (žr. 1 pav.). Deksmedetomidino dozė buvo naudota minimali 125 µg/m². Šuo buvo kliniškai sveikas, pašalinių garsų, auskultuojant krūtinės ląstą prieš operaciją, nebuvo. Procedūros metu inhaliaciniai anestetikai nenaudoti. Šuo po procedūros atsibudo greitai, vokalizacijos nebuvo, suleista atipamezolio hidrochlorido.
Procedūrų metu auskultuojant širdies plotą, keletui šunų buvo nustatytas širdies ūžesys (žr. 4 pav.). 81,9091 56,5909 85,3077 74,6923 0,0 25,0 50,0 75,0 100,0 Šird ies su sit rau kim ų dažn is k ./m in
4 pav. Narkozės veikliųjų medžiagų įtaka širdies ūžesio atsiradimui
4 pav. pavaizduotas ryšys tarp naudotų narkotinių medžiagų ir pasireiškusio širdies ūžesio. Iš
35 tirtų šunų 21 šuo buvo seduotas deksmedetomidinu, ir tik 1 pasireiškė širdies ūžesys (5 proc.), o šunims seduotiems su medetomidinu (n=14), širdies ūžesys pasireiškė trims (27,3 proc.). Be to, pastariesiems pacientams buvo nustatytos širdies aritmijos (žr. 5 pav.). Nustačius patikimumą tarp
grupių ir širdies ūžesio atsiradimo, rezultatai nepatikimi (p>0,05) dėl mažos atvejų imties. Tačiau, galima daryti prielaidą, jog naudojant deksmedetomidino hidrochloridą bus mažesnė tikimybė širdies ūžesiui atsirasti. Prieš kiekvieną operaciją rekomenduojama atlikti EKG.
Apskaičiavus vidutines naudotas sedacinių medžiagų dozes, naudojant deksmedetomidino hidrochloridą, gautas vidurkis buvo 16,45 µg/kg, o naudojant medetomidino hidrochloridą – 53,19 µg/kg. Nustatytas statistinis patikimumas tarp narkozių dozių ir jų veikliųjų medžiagų, p<0,05. Galima teigti, jog naudojant deksmedetomidiną pačio medikamento reikės leisti beveik 3 kartus mažiau, nei medetomidino hidrochlorido.
20 1 11 3 Nėra Yra Širdies ūžesys
Narkozės veiklioji medžiaga Medetominas Narkozės veiklioji medžiaga Deksmedetomidinas
5 pav. Palyginimas tarp narkozės veikliųjų medžiagų ir pasireiškusių aritmijų
6 pav. Deguonies prisotinimo kitimas
6 pav. pavaizduota kaip kito kraujo deguonies įsotinimas operacijų metu. Pirmos grupės šunų deguonies įsotinimas buvo didesnis nei 2 grupės. Operacijų pradžioje šunų seduotų deksmedetomidinu deguonies įsisotinimas buvo 4,1 proc. didesnis. Operacijos viduryje ties 25 min skirtumas sumažėjo iki 1,1 proc. Didžiausias skirtumas nustatytas 50 min, šunų seduotų medetomidinu SpO2 siekė 93 proc, o kitos grupės – SpO2 99 proc. Šunų, seduotų deksmedetomidinu kraujo oksigenacija buvo nežymiai geresnė nei 2 grupės pacientų, nepaisant, kad vidurkių skirtumai nepatikimi (p<0,05).
21 11 0 3 0 8 15 23 1 grupė 2 grupė A tv ej ų sk aičiu s
Aritmija Nėra Aritmija Yra
99 98 98 97 98 97 96 97 98 99 99 99 95 95 96 96 97 95 93 92 93 93 95 96 88 90 92 94 96 98 100 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 Sp O2 p ro c. Laikas, min 1 Grupė 2 Grupė
7 pav. Temperatūros kitimas operacijos metu
7 pav. pavaizduotas kūno temperatūrų kitimas tarp skirtingų grupių pacientų. Šunų seduotų su deksmedetomidino hidrochloridu ir butorfanoliu temperatūra pradžioje procedūros buvo aukštesnė 1,3 proc, nei 2 grupės. 45 min ir 50 min abiejų grupių temperatūros nustatytos vienodos. Pastebėta tendencija, kad 2 grupės kūno temperatūra, imant vidurkius per visa procedūros laiką, kilo 0,5 proc., o 1 grupės – krito per 1,5 proc. Darytina išvada, kad nepaisant stebėto nežymaus temperatūros mažėjimo deksmedetomidino grupėje, poveikis termoreguliacijos centrui buvo panašus į medetomidino grupės pacientų, nes p>0,05.
Palpebralinio reflekso stebėsenos rezultatai pavaizduoti 8 pav. Stebėtas reflekso atsiradimas 5-ą ir 45-ą min kai kuriems pirmos grupės šunims, o 2 grupės kai kuriems pacientams reflekso atsiradimas registruotas 5, 10, 50, 55, 60 min. Operacijų metu abiejų grupių šunims palpebralinis refleksas nepasireiškė visai 15, 20, 25, 30, 35, 40 min.
Darytina išvada, kad sedacija deksmedetomidinu refleksų slopinimui buvo veiksmingesnė palyginus su medetomidinu (p<0,05). 38,0 38,2 38,4 38,6 38,8 39,0 39,2 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 T em p er at ūr a Laikas, min 1 grupė 2 grupė
8 pav. Palpebralinio reflekso atvejai procedūrų metu
Apatinio žandikaulio reflekso stebėsenos rezultatai pavaizduoti 9 pav.
9 pav. Apatinio žandikaulio reflekso atvejai procedūrų metu
Atliekant nasrų atvėrimo veiksmą, kuris naudojamas paciento trišakio nervo būklei patikrinti, nustatyta, kad, vadinamasis apatinio žandikaulio refleksas pirmos grupės šunų buvo stipresnis (teigiamas) 5-ą, 45 ir 60 min. 2, o antros grupės pacientams šis refleksas buvo stebimas tuo pačiu metu ir papildomai – 50-ą min. Antros grupės šunims refleksas pasireiškė 25 proc. daugiau nei pirmos grupės. Iš esmės, sedacija deksmedetomidinu apatinio žandikaulio rigidiškumui, lyginant su medetomidinu, nesiskyrė (p>0,05). 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 Nėr a Yr a Laikas, min 1 grupė 2 grupė 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 Nėr a Yr a Laikas, min 1 grupė 2 grupė
4.
REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrime naudoti 35 kliniškai sveiki šunys, kuriems buvo taikyta anestezija. Duomenys suskirstyti į 2 grupes pagal naudojamų medikamentų veikliąsias medžiagas. Atliekamos procedūros buvo orchiektomija, ovariohisterektomija. Skaičiuotas statistinis patikimumas tarp naudotų narkotinių medžiagų ir pasireiškusio širdies ūžesio. Iš 35 tirtų šunų 21 šuo buvo seduotas su deksmedetomidinu, ir tik 1 pasireiškė širdies ūžesys, o seduotiems šunims su medetomidinu (n=14), širdies ūžesys pasireiškė trims. Rezultatai nepatikimi (p>0,05) lyginant narkozių veikliąsias medžiagas su širdies ūžesio atsiradimu.
Statistinis patikimumas tarp narkozės veikliųjų medžiagų ir kvėpavimo dažnio per minutę nebuvo nustatytas, p>0,05. Pirmos grupės kvėpavimo dažnis >12 k./min pasireiškė 18 pacientų, ir tik 4 kvėpavimo dažnis buvo <11 k./min. Remiantis Wamaitha ir kt. duomenimis medetomidino hidrochloridas sukelia hipoventiliaciją (36). Tuo metu 2 grupės kvėpavimo dažnis >12 k./min pasireiškė 9 pacientams, o kvėpavimo dažnis <11 k./min buvo 4 šunų.
Nustatytas statistinis patikimumas tarp narkotinių veikliųjų medžiagų ir širdies ritmo kitimo operacijos pradžioje ir pabaigoje, p<0,05. 1 grupės ŠSD vidurkis buvo 81,9 kartai per minutę, o 2 grupės ŠSD buvo 85,3 kartai per minutę. ŠSD operacijos pabaigoje 1 grupės nukrito iki 56,6 kartų per minutę, o 2 grupės nukrito iki 74,7 kartų per minutę. Deksmedetomidino hidrochlorido poveikis kardiovaskulinei sistemai lyginant su medetomidinu buvo didesnis. Sveikiems šunims skyrus deksmedetomidiną, įvyksta reikšmingi hemodinamikos pokyčiai, daugiausiai susieti su širdies ritmu ir sistolinės funkcijos rodikliais. Pokyčiai taip pat sumažino sistolinę funkciją (1).
Nustatytas statistinis patikimumas tarp veikliųjų medžiagų dozių, p<0.05. Naudojant deksmedetomidino hidrochloridą, gautas dozės vidurkis – 16.45 µg/kg, o naudojant medetomidino hidrochloridą – 53.19 µg/kg. Galima teigti, jog naudojant deksmedetomidiną pačio medikamento reikia leisti beveik 3 kartus mažiau, nei medetomidino hidrochlorido.
Nustatytas statistinis patikimumas tarp narkozės veikliųjų medžiagų ir pasireiškusių aritmijų p<0.05, naudojant deksmedetomidino hidrochloridą derinyje su butorfanoliu, aritmijos nepasireiškė (n=21), o šunims seduotiems medetomidino hidrochloridu ir butorfanoliu, aritmijos pasireiškė 3 šunims (su širdies ūžesiu) iš tirtų 14. Pasak Alyssa C. Meyers sušvirkšto i.v. medetomidinas sukelia bradikardiją, kraujagyslių susiaurėjimą, sumažina iš širdies išstumiamo kraujo tūrį ir gali sukelti aritmiją (37).
Pirmos grupės šunų organizme buvo geresnis deguonies įsotinimas, nei 2 grupės. Operacijos pradžioje deguonies įsisotinimas buvo 4,1 proc. didesnis šunų seduotų deksmedetomidinu. Operacijos viduryje ties 25min skirtumas sumažėjo iki 1,1 proc. Didžiausias skirtumas nustatytas
50 min, šunų seduotų su medetomidinu SpO2 siekė vos 93 proc, o kitos grupės fiksuotas SpO2 99 proc. Pasak K. W. Clarke MA, C. M. Trim BVSc ir kt. saturacijos sumažėjimą lemia aplikuotas medetomidinas, kuris sukelia vazokonstrikciją ir bradikardiją (25). Mūsų tyrimų duomenys sutampa, medetomidinu seduotiems šunims deguonies prisotinimas buvo neženkliai mažesnis nei seduotiems deksmedetomidinu.
Šunų seduotų su deksmedetomidino hidrochloridu ir butorfanoliu temperatūra pradžioje procedūros buvo aukštesnė 1,3 proc, nei 2 grupės. 45-ą ir 50-ą min abiejų grupių temperatūros nustatytos vienodos. Pastebėta tendencija, kad 2 grupės kūno temperatūra, imant vidurkius per visą procedūros laiką, kilo 0,5 proc., o 1 grupės – krito per 1,5 proc. Pagal Rastabi, Hadi Imani ir kt. α2 agonistai sukelia hipotermiją dėl raumenų atsipalaidavimo ir dėl noradrenerginės pagumburio termoreguliacijos mechanizmo sutrikimo. Be to, anestetikai slopina termoreguliaciją, kraujagyslių susiaurėjimą ir drebulį, todėl sumažėja šalčio reakcijų slenkstis (25). Reynolds, L., Beckmann, J., Kurz, A. Ir kt. teigia, operacijos metu patirta hipotermija gali turėti reikšmingų neigiamų padarinių (28). Gali įvykti smegenų išemija ir hipoksemija. Tačiau Wass, C.T., Lanier, W.L., Hofer, R.E ir kt. teigia, jog temperatūros sumažėjimas 1–3 °C žemiau normos suteikia pakankamą apsaugą to išvengti. Remiantis moksline analize ir klinikiniu tyrimu, stebėta, jog nedidelis temperatūros pokytis neturėjo įtakos atsigavimui po operacijų (27).
Palpebralinio reflekso buvimas fiksuotas 1 grupės šunims 5-ą ir 45-ą min. Antros grupės reflekso atsiradimas nustatytas ties 5, 10, 50, 55, 60 min. Procedūros metu palpebralinis refleksas abiejų grupių šunims nepasireiškė visai 15, 20, 25, 30, 35, 40 min.
1 grupėje nustatytas teigiamas apatinio žandikaulio refleksas 5, 45 ir 60 min. Antroje grupėje matoma tokia pati tendencija, papildomai fiksuotas reflekso atsiradimas buvo dar ir ties 50 min.
5. IŠVADOS
1. Įvertinus deksmedetomidino ir medetomidino poveikį operacijos metu, kai kuriems šunų fiziologiniams rodikliams X smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nustatyta:
a) deksmedetomidino hidrochlorido poveikis kardiovaskulinei sistemai lyginant su medetomidino hidrochloridu buvo palankesnis. Pirmos grupės tik vienam iš tiriamųjų pasireiškė AV blokada, o antros – trims gyvūnams aritmijos. Pastariesiems dar buvo girdimi širdies ūžesiai;
b) skirtingų medžiagų poveikis kvėpavimo dažniui buvo panašus;
c) kraujo deguonies įsisotinimas buvo geresnis šunų seduotų deksmedetomidinu;
d) poveikis refleksų slopinimui buvo stipresnis deksmedetomidino grupėje;
e) nežymiai ryškesnis kūno temperatūros kritimas nustatytas šunų grupei, kuriai buvo skirtas
deksmedetomidinas;
f) deksmedetomidino dozės yra 3 kartus mažesnės nei medetomidino hidrochlorido.
2. Pagal veiksmingumą abi sedacinės medžiagos deksmedetomidino ir medetomidino hidrochloridas yra panašios, tačiau atliktų tyrimų duomenimis, kliniškai saugesnė medžiaga laikytinas deksmedetomidino hidrochloridas.
6. PRIEDAS
5 lentelė. Širdies ritmas operacijos pradžioje ir pabaigoje naudojant skirtingas medžiagas
Nr. ŠSD operacijos pradžioje, x/min ŠSD operacijos pabaigoje, x/min Deksm. + butorf. Medet. + butorf. Deksm. + butorf. Medet. + butorf. 1. 84 64 2. 88 68 3. 98 86 4. 102 84 5. 54 64 6. 100 124 7. 44 36 8. 60 52 9. 108 84 10. 80 72 11. 60 40 12. 136 120 13. 68 96 14. 76 60 15. 92 68 16. 112 88 17. 96 56 18. 64 48 19. 96 37 20. 52 40 21. 88 76 22. 44 40 23. 144 40 24. 76 52
25. 60 36 26. 132 72 27. 68 56 28. 100 60 29. 88 44 30. 96 52 31. 88 108 32. 53 45 33. 68 56 34. 64 40 35. 72 52
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. H.B.Kellihan, L.Stepien, Hassen, L.J.Smith: Sedative and echocardiographic effects of dexmedetomidine combined with butorphanol in healthy dogs. Journal of Veterinary Cardiology. Volume 17, Issue 4, December 2015, 282-292.
2. Dugdale A. Veterinary anesthesia. 1st ed.1-5, 15-17, 25, 2010. 3. Jennifer A. Elliott, in Current Therapy in Pain, 2009.
4. Kuusela E, Raekallio M, Anttila M, et al.: Clinical effects and pharmacokinetics of medetomidine and its enantiomers in dogs. J Vet Pharmacol Ther. 23:15–20, 2000.
5. Savola JM, Virtanen R: Central alpha 2-adrenoceptors are highly stereoselective for dexmedetomidine, the dextro enantiomer of medetomidine. Eur J Pharmacol. 195:193–199, 1991. 6. Salonen JS: Pharmacokinetics of medetomidine. Acta Vet Scand Suppl. 85:49–54, 1989.
7. Sinclair MD: A review of the physiological effects of alpha2-agonists related to the clinical use of medetomidine in small animal practice. Can Vet J. 44:885–897, 2003.
8. McSweeney PM, Martin DD, Ramsey DS, et al.: Clinical efficacy and safety of dexmedetomidine used as a preanesthetic prior to general anesthesia in cats. J Am Vet Med Assoc. 240:404–412, 2012.
9. Lamont LA, Burton SA, Caines D, et al.: Effects of 2 different infusion rates of medetomidine on sedation score, cardiopulmonary parameters, and serum levels of medetomidine in healthy dogs. Can J Vet Res. 76:308–316, 2012.
10. van Oostrom H, Doornenbal A, Schot A, et al.: Neurophysiological assessment of the sedative and analgesic effects of a constant rate infusion of dexmedetomidine in the dog. Vet J. 190:338– 344, 2011.
11. Pypendop BH, Verstegen JP: Hemodynamic effects of medetomidine in the dog: A dose titration study. Vet Surg. 27:612–622, 1998.
12. Maugeri S, Ferre JP, Intorre L, et al.: Effects of medetomidine on intestinal and colonic motility in the dog. J Vet Pharmacol Ther. 17:148–154, 1994.
13. Ambrisko TD, Hikasa Y: Neurohormonal and metabolic effects of medetomidine compared with xylazine in beagle dogs. Can J Vet Res. 66:42–49, 2002.
14. Ambrisko TD, Hikasa Y, Sato K: Influence of medetomidine on stress-related neurohormonal and metabolic effects caused by butorphanol, fentanyl, and ketamine administration in dogs. Am J Vet Res. 66:406–412, 2005.
15. Benson GJ, Grubb TL, Neff - Davis C, et al.: Perioperative stress response in the dog: Effect of pre-emptive administration of medetomidine. Vet Surg. 29:85–91, 2000.
16. Marik PE. Propofol: therapeutic indications and side-effects. Curr Pharm Des. 2004; 10:3639– 49.
17. Marko M. Sahinovic, Michel M. R. F. Struys, Anthony R. Absalom: Clinical Pharmacokinetics and Pharmacodynamics of Propofol. December 2018, Volume 57, Issue 12, pp 1539–1558.
18. Mazoit JX, Samii K. Binding of propofol to blood components: implications for pharmacokinetics and for pharmacodynamics. Br J Clin Pharmacol. 1999; 47:35–42.
19. Hall, L.W., Chambers, J.P., 1987. A clinical trial of propofol infusion anaesthesia in dogs. J Small Anim Pract 28, 623–637.
20. Davies, C., Hall, L.W., 1991. Propofol and excitatory sequelae in dogs. Anaesthesia 46, 797– 798.
21. Virtanen, R., 1989. Pharmacological profiles of medetomidine and its antagonist, atipamezole. Acta Vet Scand Suppl 85, 29–37.
22. Turunen H, Marja R. Raekallio et. al: Cardiovascular and sedation reversal effects of intramuscular administration of atipamezole in dogs treated with medetomidine hydrochloride with or without the peripheral α2-adrenoceptor antagonist vatinoxan hydrochloride. October 2019, Vol.
80, No. 10, Pages 912-922.
23. Vainio, O., 1990. Reversal of medetomidine-induced cardiovascular and respiratory changes with atipamezole in dogs. Vet Rec 127, 447–450.
24. Alibhai, H.I., Clarke, K.W., Lee, Y.H., et al., 1996. Cardiopulmonary effects of combinations of medetomidine hydrochloride and atropine sulphate in dogs. Vet Rec 138, 11–13.
25. K. W. Clarke MA, C. M. Trim BVSc, L. W. Hall. Veterinary anaesthesia 11th edition. 2014. 26. Brodbelt, D., 2009. Perioperative mortality in small animal anaesthesia. Vet J 182, 152–161. 27. Wass, C.T., Lanier, W.L., Hofer, R.E., et al., 1995. Temperature changes of >1 or =1°C alter functional neurologic outcome and histopathology in a canine model of complete cerebral ischemia. Anesthesiology 83, 325–335.
28. Reynolds, L., Beckmann, J., Kurz, A., 2008. Perioperative complications of hypothermia. Best Prac Res Clin Anesth 22, 645–657.
29. Dinesh, R. S., et al. "Comparative evaluation of efficacy and safety of two balanced anaesthetic protocols in female dogs undergoing mammary tumor resection." (2018).
30. Brodbelt, D. , Blissitt, K. , Hammond, R. , Neath, P. , Young, L. , Pfeiffer, D. , & Wood, J . (2008). The risk of death: The confidential enquiry into perioperative small animal fatalities. Veterinary Anaesthesia and Analgesia, 35(5), 365–373.
